Language of document : ECLI:EU:C:2019:361

GENERALINIO ADVOKATO

GIOVANNI PITRUZZELLA IŠVADA,

pateikta 2019 m. gegužės 2 d.(1)

Byla C-70/18

Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid

prieš

A,

B,

P

(Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – „Standstill“ nuostatos – Sprendimas Nr. 1/80 – 13 straipsnis – Nauji apribojimai – Draudimas – Turkijos piliečių biometriniai duomenys – Šių duomenų pateikimas tretiesiems asmenims – Privalomasis bendrojo intereso pagrindas – Tapatybės ir dokumentų klastojimo prevencija ir kova su jais – Būtinumas ir proporcingumas – Nusikalstamų veikų prevencija, atskleidimas ir tyrimas – Neapibrėžtas ir netiesioginis poveikis“






1.        Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas, ar pareiga pateikti dešimties pirštų atspaudus ir veido atvaizdą, vėliau šiuos biometrinius duomenis įtraukiant į užsieniečių registrą, kuris patikrinamas siekiant patikrinti dokumentų autentiškumą ir jų turėtojo tapatybę arba siekiant nustatyti nusikalstamos veikos vykdytojų tapatybę, kuri turkų darbuotojams nustatoma jiems atvykstant į Nyderlandus dirbti pagal darbo sutartį ir minėtoje valstybėje jau esantiems turkų darbuotojų šeimos nariams, norintiems prisijungti prie jų, yra apribojimas, kuris draudžiamas pagal 1976 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Nr. 2/76(2) (toliau – Sprendimas 2/76), kurį priėmė Asociacijos taryba, įsteigta Susitarimu, įsteigiančiu Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją, kurį 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje Turkijos Respublika pasirašė su EEB valstybėmis narėmis ir Bendrija ir kuris Bendrijos vardu buvo sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB(3) (toliau – Asociacijos susitarimas), 7 straipsnį ir visų pirma pagal 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80(4) dėl asociacijos plėtros (toliau – Sprendimas Nr. 1/80) 13 straipsnį.

I.      Teisinis pagrindas

2.        Pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė tvarka gali būti pristatyta, kaip nurodyta toliau.

3.        Iš Nyderlandų teisės aktų matyti, kad trečiųjų šalių piliečiai, įskaitant Turkijos piliečius, kurie Nyderlanduose nori gyventi ilgiau kaip 90 dienų pagal įprastą leidimą gyventi, atvykdami į šalį iš esmės turi turėti laikinąjį leidimą gyventi. Tokį leidimą išduoda Nyderlandų konsulinės ir diplomatinės įstaigos. Siekiant gauti laikinąjį leidimą gyventi turi būti ne tik įvykdytos materialinės sąlygos, bet ir prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje pateikę asmenys turi „bendradarbiauti renkant duomenis dėl [jų] tapatybės nustatymo“(5).

4.        Užsieniečių įstatymu Nyderlandų valdžios institucijoms suteikta teisė rinkti ir tvarkyti trečiųjų šalių piliečių biometrinius duomenis. Be kita ko, šio įstatymo 106a straipsnyje iš esmės nustatyta, kad galima daryti užsienio piliečio veido atvaizdą ir dešimties pirštų atspaudus ir tvarkyti šiuos duomenis, siekiant nustatyti jo tapatybę pagal minėtą įstatymą. Šie atvaizdai iškart palyginami su tais, kurie yra užsieniečių registre, tada jame saugomi.

5.        Užsieniečių įstatymo 107 straipsnyje numatyta sukurti užsieniečių registrą, kuriame saugomi šio įstatymo 106a straipsnyje nurodyti biometriniai duomenys, ir pažymėta, kad šie duomenys tvarkomi įgyvendinant minėtą įstatymą(6), taip pat siekiant nustatyti pažeidimus ir baudžiamojo persekiojimo tikslais(7). Siekiant nustatyti pažeidimus ir baudžiamojo persekiojimo tikslais trečiųjų šalių piliečių biometriniai duomenys pateikiami laikantis įstatymo dėl užsieniečių 107 straipsnio 6 dalyje nustatytų sąlygų. Taigi dėl atitinkamo pažeidimo turi būti paskirtas kardomasis kalinimas(8) ir prokuroro prašymu leidimą patikrinti užsieniečių registrą turi raštu išduoti ikiteisminio tyrimo teisėjas, kai yra pagrįstų įtarimų, jog įtariamasis yra trečiosios šalies pilietis(9), arba kai to reikia tyrimo tikslais tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo pažanga yra nepakankama, arba tuo atveju, kai duomenys skubiai reikalingi tyrimui vykdyti(10). Be to, įtariamasis turi kelti didelį susirūpinimą.

6.        Biometriniai duomenys saugomi penkerius metus nuo prašymo išduoti laikinąjį leidimą gyventi atmetimo, išvykimo iš Nyderlandų pasibaigus teisėto buvimo šalyje laikotarpiui arba nustojus galioti draudimui atvykti į šalį arba pripažinimui nepageidaujamu. Taigi duomenys sunaikinami praėjus šiam laikotarpiui arba anksčiau tuo atveju, kai trečiosios šalies piliečiui suteikiama pilietybė(11).

7.        Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad teise rinkti, tvarkyti ir saugoti biometrinius duomenis užsieniečių registre gali būti naudojamasi trečiųjų šalių piliečių, kurie siekia gauti leidimą gyventi Nyderlanduose ilgiau kaip 90 dienų arba kurie šioje valstybėje narėje gyvena neteisėtai, atžvilgiu.

II.    Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

8.        B yra 1982 m. gimęs Turkijos pilietis, kurio sutuoktinė P(12) turi dvigubą pilietybę – Nyderlandų ir Turkijos. 2014 m. vasario 17 d. P pateikė prašymą išduoti B laikinąjį leidimą gyventi šeimos susijungimo tikslais. Iš pradžių atsisakęs, staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (valstybės teisingumo ir saugumo sekretorius, toliau – valstybės sekretorius) galiausiai 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu išdavė prašytą leidimą, tačiau su sąlyga, kad bus pateikti B biometriniai duomenys. Šis sutiko, kad tokie duomenys būtų surinkti, o 2014 m. gegužės 2 d. kartu su P pateikė administracinį skundą dėl jų biometrinių duomenų rinkimo ir tvarkymo, kuriame B ir P pažymėjo, kad pareiga pateikti savo biometrinius duomenis prieštarauja Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsniui ir Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniui. 2014 m. gruodžio 23 d. valstybės sekretorius atmetė argumentą, kad tokia pareiga yra naujas apribojimas, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, nes pareiga bendradarbiauti renkant duomenis tapatybės nustatymo sumetimais jau buvo nustatyta 1965 m. teisės aktuose. Nors tiesa, kad duomenų rinkimas ir tvarkymas pažeidžia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsnius(13), toks pažeidimas pateisinamas teisėtu tikslu. Valstybės sekretorius laikėsi nuomonės, kad biometrinių duomenų rinkimas ir tvarkymas taip pat neprieštaravo Asociacijos susitarimo 9 straipsniui(14). Priešingai nei Sąjungos piliečių atveju, Turkijos piliečiams išduodamas leidimas gyventi, kai jis išduodamas pirmą kartą, yra ne deklaratyvus, o suteikiantis teises, o tai pagrindžia aplinkybę, kad Sąjungos piliečių biometriniai duomenys nėra renkami ar saugomi. Be to, valstybės sekretorius pažymėjo, kad biometriniai duomenys pateikiami Sąjungos piliečių pasuose.

9.        A yra 1966 m. gimęs Turkijos pilietis, nuo 2013 m. gruodžio 1 d. penkerius metus dirbęs tolimųjų reisų vairuotoju. 2013 m. lapkričio 15 d. A kviečiantis asmuo – t. y. jo darbdavys – pateikė prašymą, kad A būtų išduotas laikinasis leidimas gyventi dėl darbo pagal darbo sutartį. 2014 m. kovo 28 d. valstybės sekretorius patenkino šį prašymą. Vis dėlto sprendime dėl leidimo išdavimo nurodyta, kad prašomas leidimas bus suteiktas tik A pateikus savo biometrinius duomenis. Pateikęs minėtus duomenis A pateikė administracinį skundą dėl jo biometrinių duomenų rinkimo ir tvarkymo. 2015 m. sausio 6 d. valstybės sekretorius priėmė sprendimą dėl šio skundo, kuriame laikėsi tokios pačios nuomonės, kokia išdėstyta jo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendime, kuriuo jis atmetė B ir P administracinį skundą.

10.      Tiek A, tiek B ir P apskundė šiuos du valstybės sekretoriaus sprendimus rechtbank den Haag (Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai), o šis teismas savo sprendimus priėmė 2016 m. vasario 3 d. Rechtbank den Haag (Hagos apylinkės teismas) pirmiausia nusprendė, kad pareiga bendradarbiauti renkant ir tvarkant biometrinius duomenis, kuri yra laikinojo leidimo gyventi išdavimo sąlyga, yra formali patekimo į Nyderlandus sąlyga ir pati ši sąlyga yra nauja sąlyga, atsižvelgiant į atitinkamus duomenis. Jis taip pat nusprendė, kad tokia pareiga siekiamas tikslas, t. y. užkirsti kelią tapatybės ir dokumentų klastojimui ir su juo kovoti, yra teisėtas. Galiausiai jis laikėsi nuomonės, kad nagrinėjama pareiga yra neproporcinga, atsižvelgiant į siekiamą teisėtą tikslą. Šiuo klausimu rechtbank den Haag (Hagos apylinkės teismas) nusprendė, kad valstybės sekretorius nepakankamai pagrindė būtinybę, kad biometriniai duomenys būtų tvarkomi užsieniečių registre, numatytame 2000 m. Užsieniečių įstatymo 107 straipsnio 1 dalyje. Jis laikėsi nuomonės, kad valstybės sekretorius neįrodė, jog suklastotais kelionės dokumentais arba autentiškais dokumentais, išduotais pagal suklastotus dokumentus, Turkijos piliečiai naudojosi dažniau nei kitų trečiųjų šalių piliečiai. Argumentas, kad tokio registro sudarymas yra reikalingas, siekiant įsitikinti, kad kelionės dokumento – kuriame jau yra biometriniai duomenys – turėtojas nėra pateikęs prašymo naudodamasis kito asmens tapatybe, buvo atmestas dėl to, kad šiuo požiūriu Turkijos piliečių padėtis nesiskiria nuo Nyderlandų pilietybės neturinčių Sąjungos piliečių, kurių atžvilgiu pagal nacionalinius teisės aktus vis dėlto nereikalaujama biometrinių duomenų įtraukti į centrinį registrą, padėties. Galiausiai rechtbank den Haag (Hagos apylinkės teismas) nusprendė, kad biometrinių duomenų pateikimas nusikalstamos veikos vykdytojų nustatymo sumetimais viršijo tai, kas būtina teisėtam tikslui pasiekti. Rechtbank den Haag (Hagos apylinkės teismas) nusprendė, kad pareiga bendradarbiauti renkant biometrinius duomenis ir sutikti, kad minėti duomenys būtų tvarkomi centriniame registre pagal Užsieniečių įstatymo 107 straipsnį, yra naujas apribojimas, kuris draudžiamas pagal Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnį ir Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį.

11.      Valstybės sekretorius pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir jame tvirtino, kad biometrinių duomenų rinkimas ir tvarkymas užsieniečių registre yra būtinas teisėtam tikslui – užkirsti kelią tapatybės klastojimui ir su juo kovoti – pasiekti. Tapatybės nustatymas pagal dešimties pirštų atspaudus yra patikimesnis, o duomenų saugojimo laikotarpis yra būtinas ir proporcingas, atsižvelgiant į tikslą patikimai nustatyti užsienio piliečių tapatybę. Teisė tvarkyti biometrinius duomenis galioja tik tam tikrą laiką ir, kaip teigia valstybės sekretorius, jos galiojimas baigiasi 2021 m. kovo 1 d. Kiek tai susiję su biometrinių duomenų pateikimu nusikalstamos veikos vykdytojų nustatymo sumetimais, jie pateikiami įgyvendinant teisėtą tikslą apsaugoti viešąją tvarką ir tai yra proporcinga priemonė.

12.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia vadovaujasi nuostata, kad teisė rinkti ir tvarkyti Turkijos piliečių biometrinius duomenis yra naujas apribojimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnį ir Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį. Remdamasis, be kita ko, Sprendimu Genc(15), pagal kurį naujas apribojimas draudžiamas, išskyrus atvejus, kai jis pateisinamas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu arba yra tinkamas užtikrinti, kad būtų pasiektas teisėtas tikslas, ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti, šis teismas iš esmės kelia klausimą dėl biometrinių duomenų rinkimo ir tvarkymo būtinumo ir proporcingumo. Viena vertus, jam kyla abejonių dėl užsieniečių registro, kuriame biometriniai duomenys saugomi pakankamai ilgai, sukūrimo būtinumo ir proporcingumo. Kita vertus, jam kyla klausimas, ar tai, kad registru gali naudotis policija, kai nustatoma nusikalstamos veikos vykdytojo tapatybė, neviršija to, kas būtina teisėtam tikslui, susijusiam su baudžiamuoju persekiojimu, pasiekti.

13.      Šiomis aplinkybėmis Raad van State (Valstybės taryba, Nyderlandai) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir sprendime – jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. vasario 2 d. – pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      a)      Ar [Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnis] arba [Sprendimo Nr. 1/80] 13 straipsnis turėtų būti aiškinami taip, kad šioms nuostatoms neprieštarauja nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos numatytas trečiųjų šalių, įskaitant Turkiją, piliečių biometrinių duomenų bendras tvarkymas ir saugojimas rinkmenų sistemoje, kaip tai suprantama pagal [1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46 dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo(16)] 2 straipsnio a ir b punktus, kadangi šie nacionalinės teisės aktai neviršija to, kas yra būtina, siekiant įgyvendinti reglamentavimu siekiamą teisėtą tikslą, [t. y.] užkirsti kelią tapatybės ir dokumentų klastojimui ir su juo kovoti?

b)      Ar svarbu tai, kad biometrinių duomenų saugojimo trukmė susieta su trečiosios šalies, įskaitant Turkiją, piliečių teisėto ir (arba) neteisėto gyvenimo šalyje trukme?

2.      Ar [Sprendimo Nr. 2/76] 7 straipsnis ir [Sprendimo Nr. 1/80] 13 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nacionalinės teisės aktai nereiškia apribojimų, kaip tai suprantama pagal tas nuostatas, jeigu nacionalinių teisės aktų poveikis patekimui į darbo rinką pagal tas nuostatas yra pernelyg neapibrėžtas ir netiesioginis, kad būtų galima daryti prielaidą, kad tokiam patekimui yra kliudoma?

3.      a)      Jeigu į [antrąjį] klausimą būtų atsakyta, kad nacionalinės teisės aktai, kurie suteikia galimybę trečiųjų šalių, įskaitant Turkiją, piliečių biometrinius duomenis iš susisteminto rinkinio pateikti tretiesiems asmenims, siekiant užkirsti kelią tiek teroristinei, tiek neteroristinei nusikalstamai veikai, ją atskleisti ir tirti, yra naujas apribojimas, ar [Chartijos] 52 straipsnio 1 dalis kartu su 7 ir 8 straipsniais turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia tokį nacionalinį reglamentavimą?

b)      Ar svarbu tai, kad tuo metu, kai trečiosios šalies pilietis sulaikomas dėl įtarimo įvykdžius nusikalstamą veiką, jis su savimi turi leidimo gyventi dokumentą, kuriame saugomi jo biometriniai duomenys?“

14.      Šioje byloje rašytines pastabas pateikė A, Nyderlandų, Danijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

15.      Per 2019 m. sausio 17 d. Teisingumo Teisme vykusį posėdį žodines pastabas pateikė A, Nyderlandų ir Airijos vyriausybės ir Europos Komisija.

III. Analizė

A.      Pirminės pastabos

16.      Prieš pradėdamas analizę norėčiau pateikti tris pirmines pastabas.

17.      Pirma, tiek Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnyje, tiek Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje įtvirtinta nedviprasmiška „standstill“ išlyga dėl naujų apribojimų, susijusių su įsidarbinimu, nustatymo darbuotojams, kurie teisėtai gyvena ir dirba susitariančiųjų valstybių teritorijoje(17). Šios išlygos apskritai draudžia bet kokią naują vidaus priemonę, kurios tikslas ar pasekmė yra tai, jog Turkijos piliečio naudojimuisi laisvu darbuotojų judėjimu nacionalinėje teritorijoje būtų taikomos labiau ribojančios sąlygos nei tos, kurios jam taikytos atitinkamoje valstybėje narėje minėtų sprendimų įsigaliojimo momentu(18). Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnis ratione temporis taikomas nacionalinėms priemonėms, nustatytoms laikotarpiu nuo 1976 m. gruodžio 20 d. iki 1980 m. lapkričio 30 d., o Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis ratione temporis taikomas nacionalinėms priemonėms, nustatytoms nuo 1980 m. gruodžio 1 d.(19) Atsižvelgiant į tai, kad aptariama tvarka nustatyta po šios dienos priimtuose įstatymuose ir nutarimuose, ją nagrinėjant turi būti atsižvelgta tik į Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio taikymo laiko atžvilgiu sritį, todėl minėtą tvarką nagrinėsiu atsižvelgdamas tik į šią nuostatą.

18.      Antra, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismo neklausiama nei to, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama tvarka yra naujas apribojimas chronologiniu požiūriu, nei to, ar ji grindžiama privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Tai yra du pirmieji patikrinimo, kurį Teisingumo Teismas atlieka, siekdamas nustatyti, ar yra naujas apribojimas, suderinamas su Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu, etapai(20). Teisingumo Teismui pateiktas tik klausimas dėl būtinumo ir proporcingumo. Nors, žinoma, turime nagrinėti tik mums pateiktus klausimus, vis dėlto man kyla abejonių dėl teiginio, kad pareiga bendradarbiauti renkant biometrinius duomenis yra per se naujas apribojimas. Šiuo klausimu iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 1965 m. biometriniai duomenys galėjo būti renkami, jeigu už sienų stebėjimą arba užsieniečių patikrą atsakingas pareigūnas manė, kad tai yra pagrįsta dėl teisėtų priežasčių(21). Šiomis aplinkybėmis galima būtų manyti, kad nuostatos, įtrauktos į iš dalies pakeistą 2013 m. Užsieniečių įstatymą, kuriose nustatyta pareiga, be kita ko, turkų darbuotojams ir jų šeimos nariams bendradarbiauti renkant dešimties pirštų atspaudus ir veido atvaizdą, iš tikrųjų nėra aiškintinos kaip naujas apribojimas, o labiau aiškintinos kaip tapatybės nustatymo reikalavimo, kuris jau buvo nustatytas Nyderlandų teisėje prieš įsigaliojant Sprendimui Nr. 1/80, technologinė naujovė. Taigi būtų galima abejoti dėl tokio naujo apribojimo buvimo.

19.      Vis dėlto, negalima pamiršti aplinkybės, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą tvarką numatyta ne tik rinkti biometrinius duomenis, bet ir juos tvarkyti registre, kurį gali tikrinti tretieji asmenys įvairiais tikslais, ir saugoti laikotarpį, kuris gali būti labai ilgas. Nauja technologinė pažanga, kurią minėjau anksčiau, lėmė galimą turkų darbuotojų teisių pažeidimą, pateisinantį nuostatą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama tvarka patenka į sąvokos „naujas apribojimas“ taikymo sritį 1965 m. nustatytos pareigos taikymo apimties požiūriu.

20.      Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad pagal Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį draudžiama, įsigaliojus Sprendimui Nr. 1/80 atitinkamoje valstybėje narėje, nustatyti valstybių narių teisės aktuose bet kokius naujus apribojimus naudotis laisvu darbuotojų judėjimu, įskaitant tuos, kurie susiję su materialinėmis ir (arba) procedūrinėmis Turkijos piliečių pirmojo leidimo atvykti į šios valstybės narės teritoriją, kur jie ketina pasinaudoti minėta laisve, sąlygomis(22), kaip, atrodo, yra A atveju. Prima facie atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama tvarka tikrai patenka į Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio ratione materiae taikymo sritį(23).

21.      Trečia, reikia pažymėti, kad jau pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra konstatavęs, kad esama dviejų privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, kurių vienas susijęs su kelio tapatybės ir dokumentų klastojimui užkirtimu ir kova su juo, kitas – su nusikalstamų veikų prevencija, jų atskleidimu ir tyrimu. Šią išvadą turi patvirtinti Teisingumo Teismas. Iš tikrųjų, kovą su tapatybės ir dokumentų klastojimu reikia vertinti atsižvelgiant į tikslą kovoti su neteisėtu atvykimu ir apsigyvenimu šalyje, gal net tikslą veiksmingai valdyti migracinius srautus, kuriuos Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs privalomuoju bendrojo intereso pagrindu(24). Nors, mano žiniomis, Asociacijos susitarimo kontekste nusikalstamų veikų prevencijos, jų atskleidimo ir tyrimo Teisingumo Teismas dar nėra pripažinęs privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, juos reikia laikyti viešosios tvarkos palaikymo padariniu, kuris gali pateisinti naują apribojimą pagal Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalį(25), ir dėl to tai yra tikslas, kurio gali būti teisėtai siekiama.

22.      Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia išnagrinėti pirmąjį klausimą.

B.      Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

23.      Savo pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama tvarka, pagal kurią numatyta tvarkyti ir saugoti trečiųjų šalių piliečių, įskaitant turkų darbuotojus ir jų šeimos narius, biometrinius duomenis tapatybės ir dokumentų klastojimo prevencijos ir kovos su juo sumetimais, neviršija to, kas būtina norint įgyvendinti siekiamą teisėtą tikslą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar šiuo požiūriu saugojimo trukmė yra tas aspektas, į kurį reikia atsižvelgti. Šiuo klausimu siekiama nustatyti, ar naujas apribojimas, kuriuo siekiama atitinkamiems Turkijos piliečiams nustatyti pareigą bendradarbiauti renkant jų biometrinius duomenis, siekiant juos vėliau perduoti į užsieniečių registrą ir ten juos tvarkyti, yra pateisinamas, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį.

24.      Iš esmės, pagrindinėje byloje nagrinėjamos tvarkos svarbiausi aspektai gali būti reziumuoti taip. Išskyrus išimtis(26), trečiųjų šalių piliečiai privalo bendradarbiauti renkant jų dešimties pirštų atspaudus ir veido atvaizdą, jeigu jiems planuojama išduoti laikinąjį leidimą gyventi šalyje. Šis leidimas išduodamas įklijos, įklijuojamos į galiojantį kelionės dokumentą, forma. Įklijoje saugomi jos turėtojo biometriniai duomenys. Asmeniui atvykus į Nyderlandus, išduotame leidime gyventi bus saugomi dviejų pirštų atspaudai. Be to, visi surinkti duomenys perduodami į užsieniečių biometrinių duomenų registrą, kuris yra užsieniečių registro sudedamoji dalis. Susistemintą rinkinį, įskaitant registrą, gali patikrinti tik asmenys, kuriems atitinkamą teisę suteikė valdžios institucijos, susijusios su nacionalinės politikos dėl užsieniečių įgyvendinimu, t. y. iš esmės savo funkcijas vykdantys diplomatinių ir konsulinių įstaigų darbuotojai. Kiek tai susiję su priimančiosios šalies valdžios institucijomis, jos tik atlieka patikrinimus, esant reikalui tikrindamos duomenis susistemintame rinkinyje. Šio susisteminto rinkinio biometrinių duomenų dalies sukūrimu įgyvendinamas reikalavimas įsitikinti ne tik paties asmens, kuris turi ir pateikia kelionės dokumentą, tapatybe, bet ir tuo, kad laikinojo leidimo gyventi turėtojas yra tas pats asmuo, kuris teikė atitinkamą prašymą. Be to, prašymą pateikusio asmens duomenų ir į susistemintą rinkinį jau įvestų duomenų palyginimas valdžios institucijoms leidžia įsitikinti, kad prašymą pateikęs asmuo nėra pateikęs prašymo naudodamasis kito asmens tapatybe ir nėra neteisėtai gyvenęs Nyderlanduose. Susistemintame rinkinyje duomenys saugomi penkerius metus nuo prašymo išduoti leidimą gyventi atmetimo, išvykimo iš Nyderlandų pasibaigus teisėto buvimo šalyje laikotarpiui arba nustojus galioti draudimui atvykti į šalį arba pripažinimui nepageidaujamu. Biometriniai duomenys iškart sunaikinami atitinkamam asmeniui suteikus pilietybę. Pakankamai ilga saugojimo trukmė paaiškinama siekiamu tikslu kovoti su apsikeitimu tapatybėmis, nes tapatybėmis gali būti apsikeista atitinkamam asmeniui išvykus iš Nyderlandų.

25.      Siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, pirmiausia reikia pažymėti, kad biometriniai duomenys yra jautrūs asmens duomenys, kurių naudojimas ir tvarkymas turi būti reglamentuotas. Jie yra saugomi pagal Chartijos 8 straipsnį. Jų reikšmė nustatant asmens tapatybę jau buvo pripažinta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Visų pirma, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pirštų atspaudai prie asmens duomenų priskiriami todėl, kad jie objektyviai apima unikalią informaciją apie fizinius asmenis ir leidžia juos tiksliai identifikuoti(27). Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė naudotis tokio pobūdžio duomenimis tam, kad nustatytų Sąjungos piliečių(28) arba trečiųjų šalių piliečių(29) tapatybę. Be to, nacionalinių valdžios institucijų veiksmai – pirštų atspaudų rinkimas ir pirštų atspaudų saugojimas įklijoje ir centriniame užsieniečių registre – turi būti laikomi asmens duomenų tvarkymu, kuris taip pat yra reglamentuojamas(30).

26.      Teisę į asmens duomenų apsaugą gali riboti bet koks trečiojo asmens atliekamas asmens duomenų tvarkymas(31). Nukrypti nuo asmens duomenų apsaugos leidžiančios nuostatos ir jos apribojimai turi neviršyti to, kas griežtai būtina(32). Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamos tvarkos būtinumas ir proporcingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šiuos teiginius. Tuo tikslu reikės išnagrinėti duomenų rinkimo ir saugojimo būtinumą įgyvendinat siekiamą tikslą, duomenų pobūdį, jų kiekį ir jų saugojimo trukmę ir sąlygas, kuriomis jie gali būti tikrinami susistemintame rinkinyje.

27.      Kaip jau minėjau, galima teigti, jog visiškai teisėta, kad valstybė narė, nustatydama patekimo į savo teritoriją sąlygas, siekia nustatyti tikrąją laikinąjį leidimą gyventi prašančio išduoti asmens tapatybę. Dviejų pirštų atspaudų saugojimas įklijoje leidžia įsitikinti, kad minėtą įkliją turintis asmuo yra tikrai tas asmuo, kuriam faktiškai buvo išduotas toks leidimas. Kalbant apie prašymą pateikusių asmenų biometrinių duomenų perkėlimą į centrinį užsieniečių registrą, manau, kad tai taip pat būtina, nes Nyderlandų vyriausybė, šiuo klausimu palaikoma kitų į šią bylą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo įstojusių vyriausybių, įrodė, kad būtina kovoti su nesąžiningu tapatybės naudojimu, o tam gali reikėti įsitikinti, kad prašymą pateikęs asmuo dar nėra pateikęs prašymo naudodamasis kito asmens tapatybe, jo pirštų atspaudus palyginant su jau turimais pirštų atspaudais.

28.      Renkamų duomenų pobūdis akivaizdžiai dera su siekiamu tikslu, atsižvelgiant į neatsiejamą ryšį tarp biometrinių duomenų ir asmenų tapatybės.

29.      Neatrodo, kad duomenų kiekis yra perteklinis. Be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė nustatyti pareigą vizos prašantiems asmenims pateikti dešimties pirštų atspaudus ir veido atvaizdą(33). Tokie duomenys taip pat tvarkomi vizų informacinėje sistemoje(34), kurios tikslas – pagerinti bendros vizų ir kovos su sukčiavimu politikos įgyvendinimą.

30.      Žinoma, į duomenų saugojimo trukmę reikia atsižvelgti vertinant naujo apribojimo, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį, proporcingumą. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad trukmė visada turi atitikti objektyvius kriterijus, nustatančius saugotinų asmens duomenų ir siekiamo tikslo ryšį(35). Nyderlandų vyriausybė pripažįsta, kad faktinė saugojimo trukmė dažnai bus ilgesnė nei penkeri metai, nes saugojimo terminas susijęs su gyvenimo Nyderlanduose trukme. Vis dėlto galima teigti, kad šis terminas nustatytas atsižvelgiant į siekiamą tikslą. Reikalavimas įsitikinti išduoti laikinąjį leidimą gyventi prašančio asmens tapatybe nedingsta vos atitinkamam asmeniui atvykus į Nyderlandus arba jam išvykus iš šalies. Minėta tapatybė taip pat galės būti patikrinta, kai jo teisė gyventi šalyje bus pakartotinai apsvarstyta arba patvirtinta. Kova su tapatybės klastojimu arba daugybinėmis tapatybėmis taip pat gali pateisinti ilgą biometrinių duomenų saugojimo užsieniečių registre laikotarpį. Be to, tai gali būti naudinga Nyderlanduose jau esantiems trečiųjų šalių piliečiams tuo atveju, kai prašymas išduoti laikinąjį leidimą gyventi būtų pateiktas jų vardu, taigi suklastojus tapatybę. Taigi konsuliniai darbuotojai galėtų, pavyzdžiui, sužinoti, kad nurodytai tapatybei priskirtini jau paimti biometriniai duomenys. Šiuo klausimu Komisija pagrįstai pažymėjo, kad jos pasiūlyme iš dalies pakeisti VIS reglamentą numatyta, jog vizą, ilgalaikę vizą ar net leidimą gyventi prašančių išduoti asmenų duomenų saugojimo terminas būtų penkeri metai nuo šių dokumentų galiojimo pabaigos(36).

31.      Numatytos susisteminto rinkinio patikrinimo sąlygos dera su jo funkcija ir siekiamu tikslu, nes būtent konsulinių ir diplomatinių įstaigų darbuotojai turi teisę pildyti ir tikrinti susistemintą rinkinį visuomet tik prašymą pateikusio asmens tapatybės patikrinimo sumetimais ir siekdami įsitikinti, kad tapatybė nebuvo pasisavinta ar suklastota. Priimančiosios šalies valdžios institucijos jį galės patikrinti tik tais pačiais sumetimais.

32.      Taigi išnagrinėjus pagrindinėje byloje nagrinėjamą tvarką nenustatyta motyvų, kurie keltų abejonių dėl naujo apribojimo būtinumo ir proporcingumo, atsižvelgiant į tikslą kovoti su tapatybės ir dokumentų klastojimu.

33.      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis turi būti aiškinamas kaip nedraudžiantis pagrindinėje byloje nagrinėjamos tvarkos, pagal kurią turkų darbuotojams, siekiantiems atvykti į Nyderlandus dirbti pagal darbo sutartį, ir šioje šalyje jau esančių turkų darbuotojų šeimos nariams, siekiantiems prie jų prisijungti, norintiems gauti laikinąjį leidimą gyventi Nyderlanduose ilgiau kaip 90 dienų, kad galėtų atvykti į Nyderlandus, nustatyta pareiga bendradarbiauti paimant jų dešimties pirštų atspaudus ir veido atvaizdą, siekiant juos saugoti ir tvarkyti užsieniečių registre, kurį gali patikrinti konsulinių, diplomatinių įstaigų ir priimančiosios šalies valdžios institucijų darbuotojai tapatybės ir dokumentų klastojimo prevencijos ir kovos su tokiu klastojimu sumetimais, ir šiuos duomenis planuojama saugoti penkerius metus nuo prašymo išduoti laikinąjį leidimą gyventi atmetimo, išvykimo iš Nyderlandų pasibaigus teisėto buvimo šalyje laikotarpiui arba nustojus galioti draudimui atvykti į šalį arba pripažinimui nepageidaujamu.

C.      Dėl antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų

34.      Savo antruoju prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai gali nepatekti į sąvokos „naujas apribojimas“, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį, taikymo sritį dėl to, kad jų poveikis Turkijos piliečių patekimui į darbo rinką yra pernelyg neapibrėžtas ir netiesioginis, kad būtų galima daryti prielaidą, kad tokiam patekimui yra kliudoma. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, neatsižvelgiant į jo bendro pobūdžio formuluotę, matyti, kad šis klausimas pateiktas dėl antrosios užsieniečių registro funkcijos, t. y. tos, kuria siekiama tikslo, susijusio su nusikalstamų veikų prevencija, atskleidimu ir tyrimu.

35.      Kaip jau minėjau, pagal Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje nurodytą „standstill“ išlygą apskritai draudžiama bet kokia nauja priemonė, kurios tikslas ar pasekmė yra tai, jog Turkijos piliečio naudojimuisi ekonomine laisve atitinkamos valstybės narės teritorijoje būtų taikomos labiau ribojančios sąlygos nei tos, kurios jam taikytos minėto sprendimo įsigaliojimo momentu. Taigi pagrindinėje byloje aptariama nacionalinė tvarka netaikytina būtent tuo atveju, jei naujas apribojimas gali paveikti A teisę dirbti Nyderlanduose pagal darbo sutartį. Be to, P apsisprendimas įsikurti Nyderlanduose ir ypač likti Nyderlanduose gyventi turint turkų darbuotojo statusą taip pat gali būti neigiamai paveiktas, jeigu nacionalinės teisės aktai apsunkintų arba padarytų neįmanomą šeimos susijungimą su B, taigi P galėtų būti priversta rinktis arba darbą Nyderlanduose, arba šeimos gyvenimą Turkijoje(37). Tad šiuo atveju kyla klausimas, ar vien galimybė, kad Turkijos piliečių – darbuotojų arba darbuotojų šeimos narių – biometriniai duomenys gali būti panaudoti baudžiamojo persekiojimo tikslais, gali daryti poveikį minėtiems darbuotojams vykdant ekonominę veiklą, taigi tikrai yra šių turkų darbuotojų naudojimosi laisvu judėjimu „naujas apribojimas“, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį.

36.      Šiuo klausimu reikia priminti suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią remiantis Asociacijos susitarimo tekstu ir Sprendimo Nr. 1/80 tikslu buvo konstatuota, kad SESV 45 ir 46 straipsniuose įtvirtinti principai turi būti kuo plačiau taikomi Turkijos piliečiams, kurie naudojasi minėtu sprendimu pripažintomis teisėmis(38). Taigi reikia atsižvelgti į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, skirtą „laisvo Sąjungos darbuotojų judėjimo kliūties“ sąvokai, norint nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama tvarka tiek, kiek joje numatyta, jog biometriniai duomenys, iš Turkijos piliečių surinkti išduodant laikinąjį leidimą gyventi, kai siekiama Nyderlanduose dirbti pagal darbo sutartį arba prisijungti prie šioje šalyje jau gyvenančio turkų darbuotojo, galės būti patikrinti nusikalstamų veikų vykdytojų nustatymo sumetimais, gali daryti poveikį atitinkamiems Turkijos piliečiams vykdant ekonominę veiklą.

37.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Nyderlandų vyriausybė, be kita ko, rėmėsi Sprendimu Graf(39). Iš šio sprendimo, priimto Sąjungos darbuotojų laisvo judėjimo srityje, matyti, kad jeigu nacionalinės priemonės ribojamasis poveikis būtų pernelyg neapibrėžtas ir netiesioginis, ji nebus laikoma ribojančia laisvą darbuotojų judėjimą(40).

38.      Mano nuomone, A ar B biometrinių duomenų pateikimas užsieniečių registre, siekiant padėti nustatyti įtariamus nusikalstamų veikų vykdytojus, yra pernelyg neapibrėžtas ir netiesioginis, kad tai būtų naudojimosi judėjimo laisve, kurią turi turkų darbuotojai, apribojimas.

39.      Manau, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama tvarka tiek, kiek pagal ją numatyta, kad turkų darbuotojų ir jų šeimos narių biometriniai duomenys pateikiami, siekiant nustatyti nusikalstamų veikų vykdytojus, netrukdo minėtiems darbuotojams ir jų neatgraso gyventi ir vykdyti ekonominę veiklą Nyderlanduose, nes šis pateikimas priklauso nuo tam tikrų būsimų ir hipotetinių įvykių, t. y. a) nuo įtarimo padarius pažeidimą, dėl kurio vykdant baudžiamąjį persekiojimą gali būti tikrinamas užsieniečių registras, arba nuo poreikio tyrimo sumetimais patikrinti užsieniečių registrą, b) nuo pagrįstų įtarimų, kad pažeidimą padaręs asmuo yra trečiosios šalies pilietis, buvimo, c) nuo aplinkybės, kad minėto užsieniečio elgesys kelia didelį susirūpinimą, ir galiausiai d) nuo to, kad atlikti minėtą tikrinimą prašo prokuroras, o jį atlikti leidžia teismas(41).

40.      Taigi man sunku įsivaizduoti, kad P būtų atgrasyta likti dirbti Nyderlanduose dėl to, kad jos sutuoktinio biometriniai duomenys galėtų būti pateikti kompetentingoms valdžios institucijoms tuo atveju, jeigu būtų rimtai įtariama, jog jis dalyvavo darant pažeidimą, arba kad dėl šios priežasties A būtų pasirengęs nutraukti savo tolimųjų reisų vairuotojo veiklą. Manau, kad Nyderlandų vyriausybės teiginys, kurio neginčijo procese Teisingumo Teisme dalyvavusios bylos šalys, kad užsieniečių registras baudžiamojo persekiojimo tikslais patikrinamas 10–30 kartų per metus, patvirtina pernelyg neapibrėžtą ir netiesioginį tokio patikrinimo poveikį naudojimuisi ekonomine laisve, kurią turi turkų darbuotojai. Per teismo posėdį Nyderlandų vyriausybė, atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą, taip pat patvirtino, kad ieškovų pagrindinėje byloje duomenys nebuvo panaudoti baudžiamojoje byloje.

41.      Šiomis aplinkybėmis pagrindinėje byloje nagrinėjama tvarka tiek, kiek pagal ją leidžiama užsieniečių registre esančius turkų darbuotojų ir jų šeimos narių biometrinius duomenis pateikti tretiesiems asmenims pažeidimų prevencijos, atskleidimo ir tyrimo sumetimais, nėra naujas apribojimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį, nes pateikimo poveikis minėtų darbuotojų patekimui į darbo rinką yra pernelyg neapibrėžtas ir netiesioginis.

42.      Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis prejudicinis klausimas Teisingumo Teismui pateiktas tuo atveju, jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, remiantis mano analize, jo nagrinėti nereikia.

IV.    Išvada

43.      Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1)      1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros 13 straipsnis turi būti aiškinamas kaip nedraudžiantis pagrindinėje byloje nagrinėjamos tvarkos, pagal kurią turkų darbuotojams, siekiantiems atvykti į Nyderlandus dirbti pagal darbo sutartį, ir šioje šalyje jau esančių turkų darbuotojų šeimos nariams, siekiantiems prie jų prisijungti, norintiems gauti laikinąjį leidimą gyventi Nyderlanduose ilgiau kaip 90 dienų, kad galėtų atvykti į Nyderlandus, nustatyta pareiga bendradarbiauti paimant jų dešimties pirštų atspaudus ir veido atvaizdą, siekiant juos saugoti ir tvarkyti užsieniečių registre, kurį gali patikrinti konsulinių, diplomatinių įstaigų ir priimančiosios šalies valdžios institucijų darbuotojai tapatybės ir dokumentų klastojimo prevencijos ir kovos su tokiu klastojimu sumetimais, ir šiuos duomenis planuojama saugoti penkerius metus nuo prašymo išduoti laikinąjį leidimą gyventi atmetimo, išvykimo iš Nyderlandų pasibaigus teisėto buvimo šalyje laikotarpiui arba nustojus galioti draudimui atvykti į šalį arba pripažinimui nepageidaujamu.

2)      Pagrindinėje byloje nagrinėjama tvarka tiek, kiek pagal ją leidžiama užsieniečių registre esančius turkų darbuotojų ir jų šeimos narių biometrinius duomenis pateikti tretiesiems asmenims pažeidimų prevencijos, atskleidimo ir tyrimo sumetimais, nėra naujas apribojimas, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį, nes pateikimo poveikis minėtų darbuotojų patekimui į darbo rinką yra pernelyg neapibrėžtas ir netiesioginis.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      Pagal jį „Bendrijos valstybės narės ir Turkija negali nustatyti naujų apribojimų, susijusių su darbuotojų, kurie teisėtai gyvena ir dirba jų teritorijoje, įsidarbinimo sąlygomis“.


3      OL 217, 1964, p. 3685, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 10.


4      Pagal jį „Bendrijos valstybės narės ir Turkija negali nustatyti naujų apribojimų, susijusių su darbuotojų ir jų šeimos narių, kurie teisėtai gyvena ir dirba atitinkamoje teritorijoje, įsidarbinimo sąlygomis“.


5      Vreemdelingenwet 2000 (2000 m. Užsieniečių įstatymas), iš dalies pakeisto Wet van 11 december 2013 tot wijziging van de Vreemdelingenwet 2000 in verband met de uitbreiding van het gebruik van biometrische kenmerken in de vreemdelingenketen in verband met het verbeteren van de identiteitsvaststelling van de vreemdeling (2013 m. gruodžio 11 d. Įstatymas, iš dalies keičiantis 2000 m. Užsieniečių įstatymą, kiek tai susiję su platesniu biometrinių požymių naudojimu bendradarbiaujant užsieniečių srityje kompetentingoms įstaigoms, siekiant pagerinti užsienio piliečio tapatybės nustatymą, įsigaliojęs 2014 m. kovo 1 d. (Stb. 2014, Nr. 2, toliau – Užsieniečių įstatymas), 54 straipsnio 1 dalies c punktas.


6      Užsieniečių įstatymo 107 straipsnio 2 dalis.


7      Užsieniečių įstatymo 107 straipsnio 5 dalis.


8      Tai iš esmės taikytina visiems pažeidimams, už kuriuos skiriama ne mažiau kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, specifiniams Nyderlandų baudžiamajame kodekse ir specialiuosiuose įstatymuose numatytiems atvejams.


9      Užsieniečių įstatymo 107 straipsnio 6 dalies a punktas.


10      Užsieniečių įstatymo 107 straipsnio 6 dalies b punktas.


11      Užsieniečių įstatymo 107 straipsnio 9 dalis. Taip pat žr. Vreemdelingenbesluit 2000 (2000 m. Nutarimas dėl užsieniečių) 8.35 straipsnį.


12      Atsižvelgiant į tai, kad prašymas susijungti su šeima grindžiamas Sprendimo Nr. 1/80 nuostatomis, reikia daryti prielaidą, jog P yra turkų darbuotoja, kaip tai suprantama pagal šį sprendimą, kuri jau yra Nyderlanduose. Taip pat darytina prielaida, kad P dirba pagal darbo sutartį.


13      Toliau – Chartija.


14      Jame nustatyta: „Susitariančiosios Šalys pripažįsta, kad Susitarimo taikymo srityje, nepažeidžiant konkrečių nuostatų, kurios gali būti nustatytos taikant 8 straipsnį, laikantis Bendrijos steigimo sutarties 7 straipsnyje išdėstyto principo draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“


15      2016 m. balandžio 12 d. sprendimas (C‑561/14, EU:C:2016:247, 51 punktas).


16      OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355.


17      Žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimą Yön (C‑123/17, EU:C:2018:632, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


18      Žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimą Yön (C‑123/17, EU:C:2018:632, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


19      Žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimą Yön (C‑123/17, EU:C:2018:632, 40–48 punktai).


20      Dėl šio patikrinimo žr. šios išvados 12 punktą.


21      Žr. prašymo priimti prejudicinį sprendimą 7 punktą, kuriame minimas Vreemdelingenwet 1965 (1965 m. Užsieniečių įstatymas) ir Vreemdelingenbesluit 1966 (1966 m. Nutarimas dėl užsieniečių).


22      Žr. 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimą Komisija / Nyderlandai (C‑92/07, EU:C:2010:228, 49 punktas) ir 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Demir (C‑225/12, EU:C:2013:725, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


23      Šiuo klausimu reikia priminti, kad prejudiciniai klausimai Teisingumo Teismui pateikti tik dėl nagrinėjamos tvarkos suderinamumo su Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsniu ir nekeliamas klausimas dėl atitikties EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo 9 straipsniui, kurį nurodė valstybės sekretorius pirmosios instancijos teismo procese (žr. šios išvados 8 punktą).


24      Žr. atitinkamai 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Demir (C‑225/12, EU:C:2013:725, 41 punktas), 2017 m. kovo 29 d. Sprendimą Tekdemir (C‑652/15, EU:C:2017:239, 39 punktas) bei 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimą Yön (C‑123/17, EU:C:2018:632, 77 punktas).


25      Ten išdėstyta: „Šio skirsnio nuostatos taikomos atsižvelgiant į apribojimus, pateisinamus viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos sumetimais.“


26      Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiga pateikti duomenis netaikoma jaunesniems nei 6 metų vaikams ir asmenims, kurie fiziškai negali įvykdyti tokios pareigos.


27      Žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimą Schwarz (C‑291/12, EU:C:2013:670, 27 punktas).


28      Žr., be kita ko, 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2252/2004 dėl valstybių narių išduodamų pasų ir kelionės dokumentų apsauginių savybių ir biometrikos standartų (OL L 385, 2004, p. 1).


29      Žr., be kita ko, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 810/2009, nustatantį Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (OL L 243, 2009, p. 1, ir klaidų ištaisymai OL L 154, 2013, p. 10 ir OL L 284, 2018, p. 38).


30      Žr. Chartijos 8 straipsnio 2 dalį.


31      Žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimą Schwarz (C‑291/12, EU:C:2013:670, 25 punktas).


32      2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Tele2 Sverige ir Watson ir kt. (C‑203/15 ir C‑698/15, EU:C:2016:970, 96 punktas).


33      Žr. Vizų kodekso 13 straipsnį.


34      Žr. 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 767/2008 dėl Vizų informacinės sistemos (VIS) ir apsikeitimo duomenimis apie trumpalaikes vizas tarp valstybių narių (VIS reglamentas) (OL L 218, 2008, p. 60, ir klaidų ištaisymas OL L 284, 2018, p. 39).


35      Žr. 2017 m. liepos 26 d. Nuomonę 1/15 (ES ir Kanados susitarimas dėl PNR) (EU:C:2017:592, 191 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


36      Žr. pasiūlytą Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 767/2008, Reglamentas (EB) Nr. 810/2009, Reglamentas (ES) 2017/2226, Reglamentas (ES) 2016/399, Reglamentas XX/2018 [Sąveikumo reglamentas] ir Sprendimas 2004/512/EB ir panaikinamas Tarybos sprendimas 2008/663/TVR [COM(2018) 302 final, Briuselis, 2018 m. gegužės 16 d.], 23 straipsnį.


37      Žr. 2016 m. balandžio 12 d. Sprendimą Genc (C‑561/14, EU:C:2016:247, 39 ir 40 punktai) ir 2017 m. kovo 29 d. Sprendimą Tekdemir (C‑652/15, EU:C:2017:239, 31 punktas). Taip pat žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Ucar ir Kilic (C‑508/15 ir C‑509/15, EU:C:2016:986, 68 punktas). Dėl ryšio tarp turkų darbuotojų įsisteigimo laisvės ir sąlygų, kuriomis leistinas šeimos susijungimas, žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimą Dogan (C‑138/13, EU:C:2014:2066, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija bei 35 punktas) ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimą Yön (C‑123/17, EU:C:2018:632, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


38      Žr. 1995 m. birželio 6 d. Sprendimą Bozkurt (C‑434/93, EU:C:1995:168, 20 punktas), 2000 m. vasario 10 d. Sprendimą Nazli (C‑340/97, EU:C:2000:77, 50 ir 54 punktai), 2002 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Kurz (C‑188/00, EU:C:2002:694, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją) ir 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Ziebell (C‑371/08, EU:C:2011:809, 52, 58 ir 66 punktai).


39      2000 m. sausio 27 d. sprendimas (C‑190/98, EU:C:2000:49).


40      Žr. 2000 m. sausio 27 d. Sprendimą Graf (C‑190/98, EU:C:2000:49, 23–25 punktai). Taip pat žr. 2019 m. kovo 13 d. Sprendimą Gemeinsamer Betriebsrat EurothermenResort Bad Schallerbach (C‑437/17, EU:C:2019:193, 40 punktas).


41      Pagal analogiją žr. 2000 m. sausio 27 d. Sprendimą Graf (C‑190/98, EU:C:2000:49, 24 punktas).