Sujungtos bylos T-67/00, T-68/00, T-71/00 ir T-78/00
JFE Engineering Corp. ir kt.
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Karteliniai susitarimai – Besiūlių plieno vamzdžių rinka – ELPA – Komisijos kompetencija – Pažeidimas – Baudos“
Sprendimo santrauka
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Bendrijos teismo kompetencija – Subjekto, kuriam skirtas Bendrijos institucijos sprendimas, pakeitimas kitu subjektu ? Negalėjimas pakeisti tebeegzistuojant subjektui, kuriam skirtas sprendimas
(EB 229 straipsnis ir EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa)
2. Ieškinys dėl panaikinimo – Fizinio arba juridinio asmens, kuriam skirtas ginčijamas sprendimas, pareikštas ieškinys ? Ieškinio perleidimas trečiajam asmeniui – Nepriimtinumas
(EB 229 straipsnis ir EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa)
3. Konkurencija – Bendrijos taisyklės – Pažeidimai – Priskyrimas – Pažeidimo metu įmonę valdantis fizinis arba juridinis asmuo – Atsakomybė, prisiimta kito asmens, kuris perėmė įmonės valdymą – Priimtinumas – Apimtis
4. Bendrijos teisė – Principai – Pagrindinės teisės – Nekaltumo prezumpcija – Procedūra konkurencijos srityje – Taikymas
5. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Įrodinėjimo būdas – Rėmimasis įrodymų visuma – Įrodomosios vertės laipsnis, reikalingas atskiriems įrodymams
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
6. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas dėl antikonkurencinio susitarimo sudarymo – Rašytiniais įrodymais pagrįstas sprendimas – Pažeidimo egzistavimą ginčijančių įmonių įrodinėjimo pareigos
(EB 85 straipsnio 1 dalis)
7. Konkurencija – Karteliniai susitarimai – Susitarimai tarp įmonių – Grėsmė konkurencijai – Vertinimo kriterijai – Antikonkurencinis tikslas – Pakankamas konstatavimas
(EB 81 straipsnio 1 dalies c punktas)
8. Konkurencija – Karteliniai susitarimai – Susitarimai tarp įmonių – Komisijai tenkanti pažeidimo egzistavimo įrodinėjimo našta – Ribos
(EB 81 straipsnio 1 dalies c punktas)
9. Konkurencija – Karteliniai susitarimai – Susitarimai tarp įmonių – Įrodymai – Įmonės atsakymas į Komisijos prašymą pateikti informaciją – Kitų įmonių ginčijamas įmonės pareiškimas – Prokurorui duoti parodymai – Įrodomoji galia – Vertinimas
(Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnis)
10. Konkurencija – Karteliniai susitarimai – Susitarimai tarp įmonių – Pažeidimo įrodymai – Komisijos dokumento pateikimas neatskleidžiant jo šaltinio – Priimtinumas
11. Konkurencija – Karteliniai susitarimai – Dalyvavimas antikonkurencinį tikslą turinčiuose įmonių susitikimuose – Aplinkybė, leidžianti pripažinti dalyvavimą karteliniame susitarime, kai neatsiribojama nuo priimtų sprendimų
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
12. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Reikalingi įrodymai – Tikslumas, reikalingas produktams, kuriuos apima pažeidimas, nustatyti
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
13. Procedūra – Įrodymai – Įrodinėjimo pareiga – Perkėlimas nuo ieškovės atsakovei konkrečiu atveju – Komisijos nesugebėjimas nurodyti tikslios jos su trečiąja valstybe sudaryto susitarimo pasibaigimo datos
14. Konkurencija – Karteliniai susitarimai – Susitarimai ir suderinti veiksmai, sudarantys vieną pažeidimą – Įmonės, kurias galima kaltinti pažeidimu, kurį sudaro dalyvavimas visame karteliniame susitarime – Kriterijai
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
15. Konkurencija – Karteliniai susitarimai – Poveikis prekybai tarp valstybių narių – Kriterijai
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
16. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis
(EB 253 straipsnis)
17. Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Teisės į gynybą pažeidimas – Savo esme subjektyvus pažeidimas, kurio teismas savo iniciatyva nagrinėti neprivalo
(EB 230 straipsnis; Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 48 straipsnio 2 dalis)
18. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Pranešimui apie kaltinimus netapatus sprendimas – Teisės į gynybą pažeidimas – Sąlyga – Įmonės negalėjimas apsiginti nuo galiausiai nurodytų kaltinimų
(Tarybos reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 dalis)
19. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Būtinas turinys
(Tarybos reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 dalis)
20. Konkurencija – Administracinė procedūra – Atitinkama Komisijos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos priežiūros institucijos kompetencija – Vieno langelio principas – Procedūros pradėjimas tuo pačiu metu ir EB sutarties, ir Europos ekonominės erdvės susitarimo nuostatų pagrindu – Priimtinumas – Sąlyga – Negalėjimas šioje stadijoje nustatyti, kuri institucija yra kompetentinga nurodyti tariamą pažeidimą ir už jį nubausti
(EB 81 straipsnis; EEE susitarimo 56 ir 109 straipsniai; Reglamentas Nr. 17)
21. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos neskyrimas ar sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo – Vienodo požiūrio principo laikymasis
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
22. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Įmonės bendradarbiavimas per administracinę procedūrą – Sąvoka – Prašomos informacijos pateikimas nepripažįstant pažeidimo egzistavimo – Išimtis
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
23. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
24. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Komisijos turima diskrecija – Ribos – Komisijos nustatytų metodo gairių laikymasis – Bendrijos teisės normų ir bendrųjų teisės principų laikymasis
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
25. Konkurencija – Baudos – Dydis – Komisijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Neribota jurisdikcija – Naudojimosi sąlygos – Apimtis
(EB 229 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 17 straipsnis)
1. Mirusio fizinio asmens arba išnykusio juridinio asmens universaliam teisių perėmėjui kyla visos sprendimo teisinės pasekmės taip, lyg jis būtų asmuo, kurio atžvilgiu priimtas tas sprendimas, ir jis gali tęsti tokio asmens pradėtą ieškinį dėl panaikinimo.
Tačiau Bendrijos teismas nei ieškinio dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį atveju, nei vykdydamas neribotą jurisdikciją dėl baudų skyrimo pagal EB 229 straipsnį neturi teisės keisti kitos Bendrijos institucijos sprendimo, pakeisdamas asmenį, kuriam jis skirtas, kitu fiziniu arba juridiniu asmeniu, kai tebeegzistuoja asmuo, kuriam skirtas sprendimas. Tokią teisę a priori turi tik tą sprendimą priėmusi institucija. Kompetentingai institucijai priėmus sprendimą ir taip identifikavus asmenį, kuriam jis turi būti skirtas, Pirmosios instancijos teismas negali jo pakeisti kitu asmeniu.
(žr. 46–47 punktus)
2. Pagal EB 230 straipsnį ir (arba) pagal EB 229 straipsnį savo teises ginančio asmens, kuriam skirtas sprendimas, pateiktas ieškinys atitinkamai dėl jo panaikinimo ar pakeitimo negali būti perleidžiamas trečiajam asmeniui, kuriam jis nėra skirtas. Jei toks perleidimas būtų galimas, atsirastų prieštaravimas tarp ieškinį padavusio ir ieškinį palaikančio asmens statusų. Be to, dėl tokio perleidimo tarp asmens, kuriam skirtas sprendimas, ir subjekto, kuris dalyvauja procese kaip asmuo, kuriam skirtas sprendimas, atsirastų prieštaravimas.
(žr. 48 punktą)
3. Už įmonės veiklą nuo šiol atsakantis asmuo galėtų per administracinę procedūrą Komisijoje specialia deklaracija prisiimti atsakomybę vietoj iš tiesų atsakingo asmens, net jei realiai už pažeidimą atsakyti reikėtų fiziniam arba juridiniam asmeniui, valdžiusiam šią įmonę pažeidimo padarymo metu. Vis dėlto tokia deklaracija negalėtų pakeisti nei asmens, kuriam skirtas Komisijos sprendimas, jeigu jis jau priimtas, nei ieškovo byloje dėl tokio sprendimo panaikinimo, jeigu ieškinys jau paduotas.
(žr. 50 punktą)
4. Nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, yra viena iš pagrindinių teisių, kurios, remiantis Teisingumo Teismo praktika, Suvestinio Europos akto preambule, Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalimi bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu yra saugomos Bendrijos teisės sistemoje. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų bei paskirtų sankcijų pobūdį ir griežtumą, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas ir procedūroms dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų, kai gali būti paskirtos piniginės baudos ar periodiniai mokėjimai.
Iš to išplaukia, kad kilus abejonėms, Teismas jas turėtų vertinti įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai. Taigi Teismas negali pripažinti, kad vykdydama savo pareigą Komisija pateikė pakankamų teisinių pažeidimo padarymo įrodymų, jei dėl šio klausimo dar yra abejonių.
(žr. 173, 177–178 punktus)
5. Konkurencijos srityje Komisija turi pateikti pakankamai tikslius ir neprieštaringus įrodymus, patvirtinančius, kad jos nustatytas pažeidimas tikrai buvo padarytas.
Vis dėlto kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu. Pakanka, kad šiuos reikalavimus bendrai atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visuma. Todėl to, kad dokumente nurodomos tik kai kurios kituose įrodymuose minimos aplinkybės, nepakanka, norint įpareigoti Komisiją neįtraukti to dokumento į įrodymų visumą.
(žr. 179–180, 238, 263 punktus)
6. Kadangi Komisija, siekdama įrodyti pažeidimą, t. y. EB 81 straipsnio 1 dalies c punktu draudžiamo antikonkurencinį tikslą turinčio susitarimo, už kurį ji ketino nubausti, sudarymą, remiasi rašytiniais įrodymais, kaltinamos įmonės pažeidimo egzistavimą gali veiksmingai ginčyti tik įrodydamos, kad pateiktų įrodymų nepakanka neteisėto susitarimo egzistavimui nustatyti. Joms niekuo negali padėti įrodinėjimas, kad susitarimo sudarymas neatitiko jų komercinių interesų arba kad pozicija, kurios jos faktiškai laikėsi rinkoje, galėtų būti paaiškinta kaip nors kitaip, o ne antikonkurencinio susitarimo egzistavimu.
(žr. 181–187 punktus)
7. Kadangi Komisijai paskirta bausti už EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimus, o susitarimai, kuriais „dalijamasi rinkomis arba tiekimo šaltiniais“, yra tiesiogiai draudžiami EB 81 straipsnio 1 dalies c punkte, jai užtenka nustatyti, kad tarp įmonių sudaryto susitarimo, galinčio paveikti prekybą tarp valstybių narių, tikslas arba pasekmės yra tarpusavyje pasidalyti vieno ar kelių Bendrijos produktų rinkas; ir šį susitarimą jau galima pripažinti pažeidimu.
(žr. 202 punktą)
8. Nors Komisija, kai ji siekia nubausti už EB 81 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimus, būtinai turi įrodyti, kad rinkų pasidalijimo susitarimas buvo sudarytas, būtų per daug reikalauti jos nurodyti tikslų mechanizmą, kaip reikėjo pasiekti šio susitarimo tikslą. Iš tikrųjų dėl pažeidimo kaltai įmonei būtų labai lengva išvengti bet kokių sankcijų, jeigu ji galėtų remtis argumentu, kad apie neteisėto susitarimo veikimą pateikta informacija yra neaiški, nepaisant to, jog susitarimo sudarymo faktas ir jo antikonkurencinis tikslas yra pakankamai įrodyti. Tokioje situacijoje įmonės galėtų veiksmingai gintis, nes turėtų galimybę pareikšti nuomonę dėl visų Komisijos prieš jas pateiktų įrodymų.
(žr. 203, 317 punktus)
9. Atsakymai įmonės vardu į Reglamento Nr. 17 11 straipsnio pagrindu Komisijos pateiktą prašymą pateikti informaciją yra labiau patikimi nei jos darbuotojo, nesvarbu, kokia jo patirtis ar asmeninė nuomonė.
Vis dėlto karteliniame susitarime, kurio buvimas ginčijamas daugelio kitų taip pat kaltinamų įmonių, dalyvavusios įmonės prisipažinimas negali būti laikomas pakankamu tų kitų įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jis nėra pagrįstas kitais įrodymais.
Be to, pareiškimai, nenaudingi juos pateikiančiajam, iš principo turi būti laikomi ypač patikimais. Jei asmuo pripažįsta, jog buvo padarytas pažeidimas, bei praneša apie nagrinėjamuose dokumentuose tiesiogiai neatsispindinčias aplinkybes, a priori tikėtina, jei nėra kitų tam prieštaraujančių aplinkybių, kad tas asmuo yra nusprendęs sakyti tiesą.
Galiausiai, nors prokurorui duoti parodymai neturi tokios pačios įrodomosios galios kaip įrodymai, duoti prisiekus teisme, reikia manyti, kad prievarta, kylanti iš tyrimo galių, kuriomis naudojasi prokuroras, ir neigiamos pasekmės, pagal baudžiamąją teisę galinčios kilti asmeniui, kuris per tyrimą melavo, yra aplinkybės, tokius parodymus darančios labiau patikimus negu paprastas pareiškimas.
(žr. 205, 211–212, 219, 296, 312 punktus)
10. Bendrijos teisėje vyrauja laisvo įrodymų vertinimo principas, ir vienintelis pateiktų įrodymų vertinimui svarbus kriterijus yra jų patikimumas. Negalima atsisakyti dokumentą laikyti patikimu dėl to, kad jį pateikusi Komisija atsisako atskleisti šaltinį, nes jai gali reikėti apsaugoti savo informatorių anonimiškumą.
(žr. 273 punktą)
11. Kai įmonė dalyvauja antikonkurencinį tikslą turinčiuose susitikimuose ir viešai neatsiriboja nuo jų turinio, taip kitiems susitikimo dalyviams sudarydama įspūdį, kad dalyvauja susitikime įkurtame kartelyje bei laikosi jo sprendimų, galima daryti išvadą, kad ta įmonė dalyvauja nagrinėjamame kartelyje.
(žr. 327 punktą)
12. Jei iš sprendimo, kuriuo baudžiama už susitarimą, atsižvelgiant į jo visumą matyti, jog nustatytas pažeidimas yra susijęs su konkrečiu produktu, ir jeigu jame minimi įrodymai, kuriais ši išvada pagrįsta, vien fakto, kad sprendime nėra pateiktas tikslus bei išsamus visų rūšių su pažeidimu susijusių produktų sąrašas, nepakanka sprendimui panaikinti. Priešingu atveju įmonė galėtų išvengti bausmės, nepaisant to, kad Komisija aiškiai įrodė, jog ji padarė pažeidimą aplinkybėmis, kai nebuvo identifikuoti konkretūs produktai, įeinantys į tos įmonės prekiaujamų panašių produktų grupę.
(žr. 336 punktą)
13. Nors apskritai paėmus ieškovas įrodinėjimo naštos negali perkelti atsakovui pasiremdamas aplinkybėmis, kurių negali įrodyti, ir kai Komisija nusprendžia pripažinti, kad konkurencijos taisyklės, sudarytos galiojant savanoriško apribojimo susitarimams, nebuvo pažeistos tarp trečiųjų valstybių ir Bendrijos, atstovaujamos Komisijos, įrodinėjimo naštos koncepcija šių susitarimų pasibaigimo datos atžvilgiu negali būti taikoma Komisijos naudai. Iš tiesų nepaaiškinamas Komisijos negalėjimas pateikti tiesiogiai su ja susijusio fakto įrodymų neleidžia Pirmosios instancijos teismui priimti sprendimo turint išsamių žinių apie šią pasibaigimo datą; ir tokio Komisijos nesugebėjimo pasekmių perkėlimas ginčijamo sprendimo adresatams, kurie, kitaip nei institucija atsakovė, trūkstamų įrodymų pateikti negali, prieštarautų gero teisingumo administravimo principui.
(žr. 342–344 punktus)
14. Įmonė gali būti laikoma atsakinga už visą kartelį, net kai yra nustatyta, kad ji tiesiogiai dalyvavo tik vienoje ar keliose jo sudedamosiose dalyse, jei įrodyta, kad ji žinojo ar turėjo žinoti, jog susitarimas, kurios šalis ji buvo, ypač dalyvaudama reguliariuose daugelį metų organizuojamuose susirinkimuose, buvo bendro plano, skirto iškreipti konkurenciją, dalis, ir kad šis planas apėmė visas kartelio sudedamąsias dalis.
Kartu faktas, kad skirtingos įmonės, siekdamos bendro tikslo, atliko skirtingus vaidmenis, nepanaikina tikslo antikonkurencinio pobūdžio ir kartu pažeidimo, jei kiekviena įmonė savo veiksmais kažkiek prisidėjo prie bendro tikslo siekimo.
(žr. 370 punktą)
15. Tam, kad susitarimas, sprendimas, ar suderinti veiksmai galėtų daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių, remiantis visais objektyviais faktais ir teise turi būti įmanoma pakankamai tikėtinai numatyti, kad jie gali daryti tiesioginę ar netiesioginę, realią ar potencialią įtaką prekybai tarp valstybių narių. Iš to išplaukia, kad Komisija neprivalėjo įrodyti tokio poveikio prekybai; pakako ir potencialaus poveikio. Vis dėlto svarbu, kad ši reali ar potenciali įtaka nebūtų per didelė.
(žr. 392 punktą)
16. Pareiga motyvuoti aktą negali apimti jį priėmusios institucijos pareigos motyvuoti, kodėl ji kitų suinteresuotųjų šalių atžvilgiu nepriėmė panašių aktų.
(žr. 414 punktą)
17. Gynybos teisių pažeidimas, kuris savo esme subjektyvus, nėra vienas iš esminių procesinių reikalavimų pažeidimų, todėl teismas savo iniciatyva jo nurodyti neprivalo. Vadinasi, pagal Darbo reglamento 48 straipsnio antrąją pastraipą tokį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną, nes jis pirmą kartą šalies buvo nurodytas jos dublike.
(žr. 425 punktą)
18. Esant neatitikimui tarp pranešimo apie kaltinimus ir galutinio sprendimo, teisės į gynybą pažeidžiamos, tik jei galutinio sprendimo kaltinimas nebuvo išdėstytas pranešime apie kaltinimus taip, jog asmenys, kuriems pranešimas skirtas, galėtų apsiginti.
Iš to išplaukia, kad iš esmės Komisija neturėtų būti kritikuojama dėl galutinio sprendimo apimties susiaurinimo, palyginti su anksčiau priimamu pranešimu apie kaltinimus, nes ji turi išklausyti sprendimo adresatus ir, jei reikia, atsižvelgti į jų pateiktas pastabas dėl nurodytų kaltinimų, ypač siekiant nepažeisti teisės į gynybą.
(žr. 429–430 punktus)
19. Komisijos pareiga pranešimo apie kaltinimus stadijoje apsiriboja kaltinimų pateikimu ir faktų, kuriais ji remiasi, aiškiu nurodymu bei vertinimu, kad asmenys, kuriems pranešimas skirtas, galėtų tinkamai gintis. Komisija neprivalo pateikti išvadų, kurias padarė remdamasi faktais, dokumentais bei teisiniais argumentais.
(žr. 453 punktą)
20. Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimas, būtent jo 56 ir 109 straipsniai, taikant konkurencijos taisykles nustato „vieno langelio“ sistemą, kuri taikoma jau tyrimo veiksmų stadijoje, ir viena iš dviejų valdžios institucijų privalo nutraukti tyrimą bei savo bylą perduoti kitai, jeigu nustato, kad kompetentinga yra toji kita institucija.
Vis dėlto ši „vieno langelio“ idėja negali būti taikoma nuo pat tyrimo pradžios, jei šioje stadijoje negalima nustatyti, kuri institucija kompetentinga. Priešingu atveju, jei būtų kreiptasi į Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros instituciją, o galiausiai paaiškėtų, jog kompetentinga institucija yra Komisija, būtų pažeistas principas, kad EEE susitarimo nuostatos negali panaikinti Komisijos kompetencijos tirti antikonkurencinę veiklą, darančią poveikį prekybai tarp Bendrijos valstybių narių.
Todėl Komisijos negalima kaltinti pradėjus tyrimą konkrečiame sektoriuje, tuo pačiu metu kaip teisiniu pagrindu pasiremiant EB 81 straipsniu, Reglamentu Nr. 17 ir EEE susitarimo 53 straipsniu bei (ELPA) priežiūros institucijos sprendimu, suteikiančiu teisę kreiptis pagalbos į Komisiją, jei pradėdama tyrimą ji negalėjo pagrįstai tiksliai žinoti, kuris teisinis pagrindas tinkamas, nes atsakymas į šį klausimą būtent ir priklauso nuo atliktinų tyrimų rezultatų.
(žr. 489–490, 492 punktus)
21. Jei įmonės, esant tai pačiai administracinės procedūros stadijai ir panašioms aplinkybėms, Komisijai pateikia panašią informaciją apie faktus, dėl kurių joms priekaištaujama, jų bendradarbiavimo laipsnis turi būti laikomas panašiu, ir dėl to nustatant skiriamos baudos dydį šios įmonės turi būti vertinamos vienodai.
(žr. 501, 573 punktus)
22. Dėl bendradarbiavimo bauda gali būti sumažinta, jei įmonės elgesys palengvina Komisijos užduotį, nustatant Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimus ir už juos nubaudžiant.
Komisijos užduoties nepalengvina įmonė, apsiribojanti tik faktinės informacijos, kurios prašė Komisija, pateikimu, ir kuri yra naudinga tik dėl to, kad iš dalies paremia kitus pareiškimus, kuriuos Komisija jau yra gavusi, atmesdama bet kokią jų interpretaciją, galėjusią padėti įrodyti įmonės padarytą pažeidimą; ir kuri Komisijai niekada per administracinę procedūrą nepasakė, jog pripažįsta faktų teisingumą, juos tebeginčydama Pirmosios instancijos teisme.
(žr. 499, 503–505 punktus)
23. Įmonei dėl konkurencijos teisės pažeidimo paskirtos baudos dydis turi būti proporcingas pažeidimui, vertinant jį kaip visumą, ypač atsižvelgiant į jo sunkumą.
Vertinant pažeidimo sunkumą, būtina atsižvelgti į daugelį veiksnių, kurių pobūdis ir svarba skiriasi, nelygu pažeidimo rūšis ir jo padarymo aplinkybės.
(žr. 532 punktą)
24. Nors nustatydama baudų dydį konkurencijos bylose Komisija naudojasi diskrecija, ji negali nukrypti nuo savo pačios nustatytų taisyklių ir turi ypač atsižvelgti į imperatyvias Baudų nustatymo metodo gairių nuostatas. Vis dėlto tiek, kiek Baudų nustatymo metodo gairės neįpareigoja sistemiškai atsižvelgti į tam tikrą aplinkybę, ji gali nuspręsti, į kuriuos faktorius atsižvelgti, o tai leidžia Komisijai pasirinkti, kaip vertinti konkretų atvejį. Tačiau ši institucija turi vertinti laikydamasi Bendrijos teisės, kuri apima ne tik Sutarties nuostatas, bet ir bendruosius teisės principus.
(žr. 537, 553, 572 punktus)
25. Jei įmonė, pareiškusi ieškinį dėl Komisijos sprendimo, kuriuo už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą jai skiriama bauda, tame ieškinyje Bendrijos teismo prašė pasinaudoti neribota jurisdikcija, įskaitant ir prašymą dėl baudos dydžio sumažinimo, Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes, turi teisę keisti ginčijamą aktą ir paskirtos baudos dydį, net jos nepanaikindamas. Be to, pagal EB 229 straipsnį Reglamento Nr. 17 17 straipsnis Bendrijos teismui suteikia neribotą jurisdikciją, aiškiai apimančią galią prireikus padidinti paskirtą baudą.
Komisijos atstovai, jeigu nėra kokių nors aiškių priešingo pobūdžio vyresnybės nurodymų, turi teisę prašyti, kad Bendrijos teismas pasinaudotų neribota jurisdikcija padidinti Komisijos narių paskirtą baudą. Vien faktas, kad Komisijos atstovas Bendrijos teismo prašo pasinaudoti turimomis galiomis ir pateikia argumentus, kurie prireikus šiuos veiksmus pagrįstų, negali reikšti, jog atstovas veikia vietoj Komisijos narių.
(žr. 575, 577 punktus)