GENERALINIO ADVOKATO
PRIIT PIKAMÄE IŠVADA,
pateikta 2023 m. kovo 23 d.(1)
Byla C‑87/22
TT,
dalyvaujant
AK
(Landesgericht Korneuburg (Kornoiburgo apygardos teismas, Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – 10 ir 15 straipsniai – Jurisdikcija bylose dėl tėvų pareigų – Prašymas kitos valstybės narės teismui, geriau tinkančiam nagrinėti bylą, prisiimti jurisdikciją – Sąlygos – Valstybės narės, į kurią vaikas buvo neteisėtai išvežtas, teismas – 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija“
I. Įžanga
1. A. Borrás pranešime(2) nurodyta, kad „[v]iena iš rizikų, galbūt pati svarbiausia, į kurią reikia atsižvelgti kalbant apie bendrų vaikų apsaugą santuokos krizės atvejais, yra vaiko išvežimas į kitą valstybę vieno iš tėvų, su visomis iš to kylančiomis problemomis, susijusiomis su vaiko stabilumu ir apsauga“(3). Būtent su tokia situacija susiduriame šioje byloje.
2. Savo dviem prejudiciniais klausimais Landesgericht Korneuburg (Kornoiburgo apygardos teismas, Austrija) prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, be kita ko, Reglamento (EB) Nr. 2201/2003(4) 15 straipsnį, nagrinėdamas dviejų Slovakijos piliečių – TT, ieškovo pagrindinėje byloje (toliau – tėvas), gyvenančio Austrijoje, ir AK, atsakovės pagrindinėje byloje (toliau – motina), ginčą dėl jų vaikų, kurie šiuo metu gyvena Slovakijoje su motina, globos.
3. Taigi ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę, pirma, patikslinti Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio, susijusio su bylos perdavimu teismui, geriau tinkančiam ją nagrinėti, taikymo sritį ir, antra, išspręsti dar nenagrinėtą klausimą dėl sąsajos tarp šios nuostatos ir šio reglamento 10 straipsnio, susijusio su jurisdikcija vaiko grobimo atveju.
II. Teisinis pagrindas
A. Tarptautinė teisė
4. Pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagoje sudarytos Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija) 1 straipsnio a punktą šios konvencijos tikslas, be kita ko, „užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią Susitariančiąją Valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti“.
B. Sąjungos teisė
5. Be Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 24 straipsnio, šiai bylai svarbūs Reglamento Nr. 2201/2003 8, 10, 11, 15 ir 20 straipsniai.
III. Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
6. Tėvas ir motina buvo nesusituokusi pora, kai 2012 m. Slovakijoje gimė jų vaikai V ir M. Pagal Slovakijos įstatymus vaikų globa yra bendra.
7. Abu tėvai dirbo Slovakijoje(5). 2014 m. šeima apsigyveno Austrijoje ir vaikai lankė darželį, paskui mokyklą šioje valstybėje narėje (iki 2017 m.). Vėliau, tais pačiais metais, jie lankė mokyklą Slovakijoje – kasdien važinėjo į ją iš namų Austrijoje. Vaikai bendrauja su savo tėvais ir seneliais slovakų kalba ir moka tik kelis žodžius vokiečių kalba.
8. 2020 m. pradžioje tėvai išsiskyrė. Nuo 2020 m. liepos mėn. vaikai gyvena su savo motina Slovakijoje be tėvo sutikimo.
9. Remdamasis 1980 m. Hagos konvencija tėvas pateikė prašymą grąžinti vaikus, kuris pagal šios konvencijos 8 straipsnio pirmą pastraipą ir trečios pastraipos f punktą buvo pateiktas Okresny súd Bratislava I (Bratislavos I apylinkės teismas, Slovakija).
10. Tuo pat metu tėvas kreipėsi į Bezirksgericht Bruck an der Leitha (Bruko prie Leitos apylinkės teismas, Austrija) su prašymu, be kita ko, suteikti jam išimtines dviejų vaikų globos teises, motyvuodamas tuo, kad motina, neteisėtai išvežusi vaikus iš Austrijos į Slovakiją, pakenkė jų gerovei ir trukdė palaikyti santykius su tėvu.
11. Motina prieštaravo šiam prašymui, ginčydama Bezirksgericht Bruck an der Leitha (Bruko prie Leitos apylinkės teismas) jurisdikciją tuo pagrindu, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta visada buvo Slovakijoje ir kad jie nebuvo socialiniu požiūriu integruoti šeimos gyvenamojoje vietoje Austrijoje. 2021 m. sausio 4 d. sprendimu motinos argumentas, kad šis Austrijos teismas neturi jurisdikcijos, buvo patenkintas pirmojoje instancijoje.
12. Tėvas padavė apeliacinį skundą Landesgericht Korneuburg (Kornoiburgo apygardos teismas), šis 2021 m. vasario 23 d. sprendimu pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetė motinos pareikštą prieštaravimą dėl jurisdikcijos nebuvimo.
13. 2021 m. birželio 23 d. nutartimi Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) patvirtino Landesgericht Korneuburg (Kornoiburgo apygardos teismas) sprendimą.
14. 2021 m. rugsėjo 23 d. motina kreipėsi į Bezirksgericht Bruck an der Leitha (Bruko prie Leitos apylinkės teismas), siekdama, kad šis teismas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 1 dalies b punktą ir 2 dalies a punktą paprašytų Slovakijos teismo prisiimti jurisdikciją pagal šio reglamento 15 straipsnio 5 dalį. Šiuo klausimu motina nurodė, pirma, kad, be pagal 1980 m. Hagos konvenciją Okresny súd Bratislava I (Bratislavos I apylinkės teismas) pradėtos grąžinimo bylos, Okresny súd Bratislava V (Bratislavos V apylinkės teismas, Slovakija) yra nagrinėjamos kelios bylos, kurias iškėlė tiek tėvas, tiek ji pati, ir, antra, kad šie teismai būtų tinkamesni spręsti klausimą dėl tėvų pareigų abiejų vaikų atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kad juose buvo surinkta daug įrodymų.
15. Tėvas prieštaravo šiam prašymui ir nurodė, kad Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnyje numatyta valstybės narės teismų jurisdikcija negali būti perduota, kai kitos valstybės narės teismuose, į kuriuos kreiptasi dėl jų jurisdikcijos įgyvendinimo, yra nagrinėjamas prašymas grąžinti vaikus pagal 1980 m. Hagos konvenciją.
16. Bezirksgericht Bruck an der Leitha (Bruko prie Leitos apylinkės teismas) patenkino motinos prašymą. Šis teismas nusprendė, kad Okresny súd Bratislava V (Bratislavos V apylinkės teismas), kuris jau buvo priėmęs kelis sprendimus dėl tėvo teisės bendrauti su vaikais, buvo tinkamiausias spręsti tėvų pareigų ir teisės bendrauti su dviem vaikais, kurie nuo 2020 m. liepos mėn. gyvena su motina Slovakijoje ir nėra socialiai integruoti Austrijoje, klausimus. Be to, bylos nagrinėjimas Austrijos teisme apsunkintų šį procesą, nes Austrijos vaikų ir jaunimo paramos tarnyboms atliekant tyrimus per visas apklausas ir patikrinimus bei pokalbius su paskirtais vaikų psichologijos specialistais būtų būtinas prisiekusio vertėjo žodžiu dalyvavimas.
17. Tėvas padavė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Landesgericht Korneuburg (Kornoiburgo apygardos teismas).
18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Teisingumo Teismas dar nėra nagrinėjęs klausimo dėl Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 1 dalies ir šio reglamento 10 straipsnio nuostatų sąsajos. Taigi jam kyla klausimas, ar tuo atveju, kai valstybė narė, į kurią pagal minėto reglamento 15 straipsnio 1 dalies b punktą buvo kreiptasi su prašymu prisiimti jurisdikciją, yra ta pati valstybė narė, kuri po neteisėto išvežimo tapo vaiko nuolatine gyvenamąja vieta, jurisdikcija dėl šio vaiko globos gali būti perduota šios valstybės narės teismui. Be to, jei Teisingumo Teismas teigiamai atsakytų į šį klausimą, šis teismas teiraujasi, ar to paties reglamento 15 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas išsamus sąlygų, kurias įvykdžius galima perduoti jurisdikciją kitos valstybės narės teismui, sąrašas, ar galima remtis ir kitomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į neteisėto išvežimo ypatumus.
19. Šiomis aplinkybėmis Landesgericht Korneuburg (Kornoiburgo apygardos teismas) 2022 m. sausio 4 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2022 m. vasario 9 d., nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Reglamento Nr. 2201/2003] 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybei narei, turinčiai jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, manančiai, kad kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismas būtų tinkamesnis nagrinėti bylą ar kurią nors konkrečią jos dalį, leistina prašyti kitos valstybės narės teismą prisiimti jurisdikciją ir tuomet, kai ta kita valstybė narė yra valstybė narė, kuri tapo vaiko nuolatine gyvenamąja vieta po neteisėto išvežimo?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
Ar [Reglamento Nr. 2201/2003] 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jame nurodyti jurisdikcijos perdavimo kriterijai yra apibrėžti baigtinai ir kad jokie kiti kriterijai, atsižvelgiant į pradėtą procedūrą pagal [1980 m. Hagos konvencijos] 8 straipsnio [pirmą pastraipą ir f punkto trečią pastraipą], netaikytini?“
20. Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Slovakijos vyriausybė ir Europos Komisija. Tos pačios šalys, išskyrus Slovakijos vyriausybę, dalyvavo 2023 m. sausio 12 d. įvykusiame posėdyje.
IV. Analizė
21. Pagrindinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje du 2012 m. Slovakijoje gimę vaikai, kurių tėvai yra Slovakijos piliečiai ir nėra susituokę, šiuo metu yra šioje valstybėje narėje su savo motina be tėvo, dirbančio Austrijoje, t. y. valstybėje narėje, kurioje šeima gyveno laikotarpiu nuo 2014 m. iki to laiko, kai motina išvežė vaikus, sutikimo.
A. Dėl nagrinėjamo atvejo ypatumų
22. Šios bylos aplinkybės, mano nuomone, reikalauja tam tikrų patikslinimų, kad būtų galima geriau suprasti jos specifinį kontekstą. Tačiau primenu, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi jurisdikciją nustatyti ir vertinti savo nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes(6).
23. Pirma, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tiek tėvas, tiek motina Slovakijos teismuose iškėlė kelias bylas, be kita ko, dėl bendravimo teisių ir išlaikymo. Šiuo aspektu atsakydamos į Teisingumo Teismo klausimą dėl dabartinės tų bylų eigos, jų teisinio pagrindo ir atitinkamu atveju – teismų priimtų sprendimų pobūdžio, pagrindinės bylos šalys patvirtino, kad šiuo metu minėtuose teismuose nagrinėjamos kelios bylos. Kadangi jos gali turėti pasekmių pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos teisiniam vertinimui, toliau aprašysiu šiuos procesus, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
24. Dėl vaikų globos teisių tėvas nurodo, kad 2020 m. liepos 17 d. motina pateikė du prašymus Okresny súd Bratislava V (Bratislavos V apylinkės teismas), nors byla dėl globos teisių, kurią jis pradėjo 2020 m. liepos 15 d. Bezirksgerichet Bruck and der Leitha (Bruko prie Leitos apylinkės teismas), jau buvo nagrinėjama Austrijoje. Ši byla buvo susijusi su prašymu taikyti skubias laikinąsias priemones pagal Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį ir prašymu nagrinėti bylą iš esmės. Pirmasis procesas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nutrauktas 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu, o antrasis sustabdytas pagal 1980 m. Hagos konvencijos 16 straipsnį, kol bus priimtas sprendimas byloje dėl vaikų grąžinimo, kurią tėvas iškėlė Okresny súd Bratislava I (Bratislavos I apylinkės teismas)(7).
25. Dėl bendravimo su vaikais teisių tėvas patikslino, kad 2021 m. vasario 10 d. sprendimu Okresny súd Bratislava V (Bratislavos V apylinkės teismas) pagal Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį ėmėsi skubių laikinųjų priemonių ir nustatė jo bendravimo su vaikais tvarką, kol bus užbaigta byla dėl globos teisių(8), sustabdyta šiame teisme(9). Per posėdį tėvas nurodė, kad nors buvo išduotas nurodymas vykdyti šį sprendimą, motina nepaisė jo bendravimo teisių ir 2023 m. sausio mėn. jai buvo skirta bauda.
26. Dėl išlaikymo prievolių pažymėtina, kad Okresny súd Bratislava V (Bratislavos V apylinkės teismas) 2021 m. vasario 12 d. sprendimu patvirtino skubią laikinąją priemonę pagal Reglamento (EB) Nr. 4/2009(10) 14 straipsnį dėl tėvo prievolės mokėti išlaikymą vaikų naudai, kuri taikoma tol, kol šiame teisme bus užbaigta byla dėl globos teisių.
27. Antra, tėvas pažymi, kad joks Slovakijos teismas nėra pripažinęs savo jurisdikcijos priimti sprendimą dėl bendravimo teisių pagal Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnio 2 dalį(11). Jis nurodo, kad visi iki šiol Okresny súd Bratislava V (Bratislavos V apylinkės teismas) priimti sprendimai yra laikinojo ir skubaus pobūdžio ir buvo priimti remiantis šio reglamento 20 straipsniu arba Reglamento Nr. 4/2009 14 straipsniu.
28. Prie šių aplinkybių grįšiu, aiškindamas Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnį ir šios nuostatos sąsają su šio reglamento 10 straipsniu(12).
B. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
29. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės teismas, kurio jurisdikcija priimti sprendimą dėl vaiko globos grindžiama šio reglamento 10 straipsniu, kaip valstybės narės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jo neteisėtą išvežimą, teismas, turi teisę pagal minėto reglamento 15 straipsnio 1 dalies b punktą prašyti valstybės narės, į kurią vienas iš tėvų neteisėtai išvežė šį vaiką ir kurioje jis gyvena kartu su tuo vienu iš tėvų, teismo prisiimti jurisdikciją.
30. Siekdamas atsakyti į šį klausimą, pirmiausia išanalizuosiu, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas vaikų išvežimas yra neteisėtas, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 (1 skirsnis). Atsižvelgdamas į tai, kad Slovakijos teismai, remdamiesi šio reglamento 20 straipsniu, patvirtino laikinąsias priemones, susijusias, be kita ko, su tėvo bendravimo su vaikais teise, toliau pateiksiu kelis argumentus dėl šia nuostata grindžiamos jurisdikcijos apimties (2 skirsnis) ir galiausiai paaiškinsiu minėto reglamento 15 straipsnio taikymo sritį ir jo sąsają su to paties reglamento 10 straipsniu (3 skirsnis).
1. Dėl neteisėto išvežimo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkto a papunktį
31. Siekiant nustatyti, ar ginčas kilo dėl neteisėto vaikų išvežimo, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, reikia patikrinti, ar įvykdytos šio reglamento 2 straipsnio 11 punkte nustatytos sąlygos.
32. Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkto a papunktį vaiko išvežimo (ar negrąžinimo) neteisėtas pobūdis priklauso nuo to, ar egzistuoja „globos teisės, įgytos teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu pagal valstybės narės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvežimo ar negrąžinimo“(13). Kalbant apie globos teisių buvimą, pažymėtina, kad šiame reglamente nenustatyta, kuris asmuo turi turėti globos teises, kad vaiko išvežimas galėtų būti pripažintas neteisėtu, kaip tai suprantama pagal jo 2 straipsnio 11 punktą, tačiau, kiek tai susiję su tokių globos teisių turėtojo paskyrimu, daroma nuoroda į valstybės narės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvežimo, teisę. Teisingumo Teismo teigimu, vaiko išvežimo neteisėtumą taikant minėtą reglamentą lemia vien tai, ar egzistuoja pagal taikytiną nacionalinę teisę įgytos globos teisės, kurias pažeidžiant buvo išvežtas vaikas(14).
33. Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Slovakijos teisę, taikytiną tėvams vaikų gimimo momentu, nesusituokę tėvai turi bendrą vaikų globą. Šiuo klausimu pagrindinės bylos šalys, atsakydamos į atitinkamą Teisingumo Teismo prašymą, teismo posėdyje patvirtino, kad pagal Slovakijos įstatymus jos turi bendras globos teises.
34. Pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju vaikai buvo „išvežti“ jų motinos iš Austrijos į Slovakiją be tėvo leidimo, taigi pažeidžiant pagal Slovakijos teisę tėvams suteiktas bendras globos teises, kurių, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir šalių rašytinių bei žodinių pastabų, neginčijo nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei Slovakijos teismai(15).
35. Darytina išvada: kadangi tėvai buvo aiškiai pripažinti bendrų globos teisių turėtojais valstybėje narėje, kurioje buvo vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta iki jų išvežimo, t. y. Austrijoje, reikia remtis prielaida, kad motinos vaikų išvežimas iš šios valstybės narės į Slovakiją be tėvo sutikimo yra „neteisėtas išvežimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkto a papunktį, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
2. Dėl Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsniu grindžiamos jurisdikcijos apimties
36. Primenu, jog per teismo posėdį tėvas nurodė, kad Okresny súd Bratislava V (Bratislavos V apylinkės teismas) iki šiol priimti sprendimai dėl, be kita ko, jo bendravimo teisių su vaikais buvo skubaus ir laikinojo pobūdžio ir priimti remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsniu. Be to, grįsdamas savo jurisdikciją šia nuostata šis teismas atmetė abu motinos pateiktus prašymus taikyti skubias laikinąsias priemones byloje dėl vaikų globos teisių.
37. Taigi kyla klausimas, ar tai, kad Okresny súd Bratislava V (Bratislavos V apylinkės teismas) ėmėsi priemonių pagal Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį, reiškia, kad šis teismas pripažino turįs jurisdikciją pagal šį reglamentą, ir, jei taip, ar šis pripažinimas galėtų turėti įtakos jo jurisdikcijai pagal minėto reglamento 15 straipsnį.
38. Atsakymas į šį klausimą aiškiai išplaukia iš Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalies formuluotės. Pagal šią nuostatą „[n]eatidėliotinais atvejais šio reglamento nuostatos neužkerta kelio valstybės narės teismams toje valstybėje esantiems asmenims ar turtui taikyti laikinas, įskaitant apsaugines, priemones, kurios gali būti numatytos tos valstybės narės teisėje, netgi jei pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės“.
39. Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalį taip, kad valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismams leidžiama, laikantis šioje nuostatoje numatytų trijų kumuliacinių sąlygų, tam tikromis aplinkybėmis taikyti laikinas, įskaitant apsaugines, priemones, numatytas tos valstybės įstatymuose, netgi jei pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės(16). Jis patikslino: kadangi ši nuostata yra minėtame reglamente įtvirtintos jurisdikcijos sistemos išimtis, ją reikia aiškinti siaurai(17). Iš tiesų, kaip pažymėjo generalinis advokatas Y. Bot, minėta nuostata yra ne bendra jurisdikcijos taisyklė, o leidimas veikti esant dvigubam spaudimui dėl grėsmės, kurią patiria vaikas, ir dėl poreikio imtis skubių veiksmų jį nuo šios grėsmės apginti. Iš esmės ji leidžia remtis vietos teismo teise be pirminės jurisdikcijos kriterijaus(18). Taigi tokia nuostata nėra jurisdikcijos suteikimo taisyklė, todėl ja nesiekiama suteikti jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės(19). Šiuo klausimu pakanka priminti, kad tokios patvirtintos priemonės nustoja galioti, kai teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, pagal tą patį reglamentą imasi, jų nuomone, tinkamų priemonių(20).
40. Taigi nagrinėjamu atveju tai, kad Slovakijos teismas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį patvirtino skubias laikinąsias priemones dėl tėvo bendravimo teisių, nereiškia, kad šis teismas pripažino turįs jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, todėl negali turėti įtakos jurisdikcijai pagal šio reglamento 15 straipsnį.
3. Dėl Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio taikymo srities ir jo sąsajos su šio reglamento 10 straipsniu
a) Bendros pastabos
41. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 12 konstatuojamąją dalį jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigomis, nustatyti šiame reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų.
42. Dėl vaiko interesų pirmumo principo(21) Reglamento Nr. 2201/2003 33 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad šiuo reglamentu visų pirma siekiama užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms Chartijos 24 straipsnyje. Konkrečiai kalbant, Chartijos 24 straipsnio 3 dalyje numatyta kiekvieno vaiko „teis[ė] reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams“(22).
43. Kiek tai susiję su artumo principu, būtent vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teismai tuo metu, kai kreipiamasi į teismą, dėl savo geografinio artumo paprastai yra tinkamiausi įvertinti priemones, kurių reikia imtis vaiko interesais, – tai paremta Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsniu(23). Tačiau nuo šios jurisdikcijos taisyklės nukrypti leidžianti nuostata yra numatyta specialiose jurisdikcijos taisyklėse, visų pirma šio reglamento 10 ir 15 straipsniuose, kuriuos analizuosiu toliau(24).
b) Dėl Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnyje numatytos jurisdikcijos taisyklės vaiko grobimo atveju
44. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktą informaciją, teismas, turintis jurisdikciją priimti sprendimą dėl vaikų globos pagal Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnį, buvo Bezirksgericht Bruck an der Leitha (Bruko prie Leitos apylinkės teismas), t. y. vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos iki jų neteisėto išvežimo teismas.
45. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnyje numatyta specialiosios jurisdikcijos taisykle neutralizuojamas šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios jurisdikcijos taisyklės taikymo poveikis vaiko grobimo atveju, t. y. jurisdikcijos perėjimas valstybei narei, kurioje vaikas po jo grobimo įgijo naują nuolatinę gyvenamąją vietą. Kadangi dėl šio jurisdikcijos perėjimo neteisėtą veiką padaręs asmuo galėtų atsidurti palankesnėje procesinėje padėtyje, minėto reglamento 10 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš jį neteisėtai išvežant ar negrąžinant, teismai išlaiko savo jurisdikciją, nebent tenkinamos tam tikros sąlygos(25). Iš tiesų šioje nuostatoje įtvirtintas tokio poveikio neutralizavimas lemia, kad neteisėto išvežimo atveju vieninteliai jurisdikciją turintys teismai yra valstybės narės, kurioje vaikas iki išvežimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai. Šie teismai išlaiko jurisdikciją net ir tuo atveju, jei vėliau vaikas atsiduria tarpinėje arba laikinojoje situacijoje, kai ankstesnė nuolatinė gyvenamoji vieta buvo prarasta, o nauja nuolatinė gyvenamoji vieta dar neįgyta(26).
46. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad vaiko grobimo pasekmė iš principo neturėtų būti valstybės narės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta prieš pat jį neteisėtai išvežant, teismų turimos jurisdikcijos perleidimas valstybės narės, kurioje po išvežimo yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismams net ir tuo atveju, kai po pagrobimo vaikas joje įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą(27). Tik tuo atveju, jei vaikas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje ir jeigu taip pat tenkinama viena iš alternatyvių sąlygų, nurodytų Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnio b punkte(28), jurisdikciją galima perleisti(29).
47. Nagrinėjamu atveju, nors atrodo, kad vaikai įgijo naują nuolatinę gyvenamąją vietą Slovakijoje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš bylos medžiagos nematyti, kad tenkinta viena iš šioje nuostatoje numatytų alternatyvių sąlygų(30).
48. Šiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar egzistuoja Reglamento Nr. 2201/2003 10 ir 15 straipsnių hierarchija, todėl teismas, paprastai turintis jurisdikciją „nagrinėti bylą iš esmės“, negalėtų perduoti bylos teismui, „geriau tinkančiam nagrinėti bylą“, jeigu pastarasis yra valstybės narės, į kurią vienas iš tėvų neteisėtai išvežė vaikus, teismas.
c) Dėl Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio taikymo srities
49. Pažymiu, kad 1996 m. Hagos konvencijos(31) įkvėptame Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtinta viena svarbiausių jos naujovių, t. y. sukurti „[valstybių narių] teismų dialogo mechanizmą, grindžiamą jų jurisdikcijos vertinimu vadovaujantis tikslingumo sumetimais“, kiek tai susiję su vaiko interesų pirmumo principu(32).
50. Taigi Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad išimties tvarka valstybės narės teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, jei mano, kad kuris nors kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismas būtų tinkamesnis nagrinėti bylą ar kurią nors konkrečią jos dalį, ir jei tai labiausiai atitinka vaiko interesus, gali „prašyti kitos valstybės narės teismą prisiimti jurisdikciją pagal šio straipsnio 5 dalį“(33).
51. Iš tiesų šioje nuostatoje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė, papildanti Reglamento Nr. 2201/2003 8–14 straipsniuose nurodytas taisykles(34). Šia novatoriška taisykle nustatomas bendradarbiavimo mechanizmas, pagal kurį valstybės narės teismas, turintis jurisdikciją „nagrinėti bylą iš esmės“ pagal vieną iš šių taikytinų jurisdikcijos taisyklių, gali išimties tvarka perduoti bylą kitos valstybės narės teismui, kuris yra tinkamesnis nagrinėti bylą(35). Ši nuostata suteikia tam tikrą lankstumą šio reglamento sistemai tuo atveju, kai paaiškėja, kad „vadovaujantis vaiko interesais jo apsaugą tinkamiau užtikrintų kiti nei nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismai“(36).
52. Vis dėlto, kokie būtent teismai turi jurisdikciją „nagrinėti bylą iš esmės“ pagal Reglamentą 2201/2003?
53. Kadangi Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 1 dalyje nurodyti, jų neišskiriant, valstybės narės teismai, turintys jurisdikciją „nagrinėti bylą iš esmės“ pagal šiame reglamente numatytas jurisdikcijos taisykles, šie teismai gali būti arba vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teismai, į kuriuos kreiptasi pagal minėto reglamento 8 straipsnį, arba vienas iš teismų, turinčių jurisdikciją pagal minėto reglamento 9, 10 ar 12 straipsnius, arba teismas, į kurį kreiptasi pagal to paties reglamento 13 straipsnį(37).
54. Šiuo klausimu primenu, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnis papildo šio reglamento 8–14 straipsniuose įtvirtintas jurisdikcijos taisykles bendradarbiavimo mechanizmu, kuris leidžia valstybės narės teismui, pagal kurią nors iš šių taisyklių turinčiam jurisdikciją nagrinėti bylą, išimties tvarka perduoti bylą kitos valstybės narės teismui, geriau tinkančiam ją nagrinėti(38).
55. Taigi, kaip teisingai pabrėžė kai kurie autoriai, „kad ir koks būtų teismo, į kurį kreiptasi pagal Reglamentą [Nr. 2201/2003], jurisdikcijos pagrindas, ir nepaisant pastangų patikslinti ir pakoreguoti šiame reglamente nustatytų jurisdikcijos kriterijų, pagal minėto reglamento 15 straipsnį pripažįstama, kad taip paskirtas teismas nebūtinai yra tinkamiausias priimti sprendimą dėl bylos esmės“(39).
56. Vis dėlto Sprendime IQ(40) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnyje nustatytas perdavimo mechanizmas netaikomas tarp dviejų teismų, kurie abu turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės atitinkamai pagal šio reglamento 8 ir 12 straipsnius(41). Tačiau toks išaiškinimas susijęs su kitokia situacija nei nagrinėjamoje byloje, todėl tas sprendimas nekliudo taikyti minėto reglamento 15 straipsnio šioje byloje(42).
57. Kad ir kaip būtų, Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnis leidžia teismui, turinčiam jurisdikciją „nagrinėti bylą iš esmės“ pagal šiame reglamente nustatytas jurisdikcijos taisykles, perduoti bylą ne tik kitam teismui, turinčiam jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, bet ir bet kuriam valstybės narės teismui, įskaitant teismą, kuris nelaikomas turinčiu jurisdikciją pagal vieną iš šių taisyklių(43), kaip antai tuo atveju, kai jurisdikcija perduodama teismui valstybėje narėje, į kurią vaikas buvo neteisėtai išvežtas, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 10 straipsnį.
d) Dėl Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio ir šio reglamento 10 straipsnio sąsajos
58. Pirma, kaip savo rašytinėse pastabose teigė Komisija, tai, kad abu Reglamento Nr. 2201/2003 10 ir 15 straipsniai yra šio reglamento II skyriaus „Jurisdikcija“ 2 skirsnyje „Tėvų pareigos“, rodo, kad šio reglamento 15 straipsnis taikytinas net ir tais atvejais, kai jurisdikcija grindžiama minėto reglamento 10 straipsniu.
59. Iš tiesų nei iš Reglamento Nr. 2201/2003 II skyriaus 2 skirsnio teksto, nei iš jo struktūros nematyti, kad šio reglamento 15 straipsnyje numatyta galimybė netaikoma, kai teismas turi jurisdikciją pagal minėto reglamento 10 straipsnį(44). Priešingai, kadangi to paties reglamento 15 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta, kad, jei nesilaikoma termino, per kurį turi būti kreiptasi į kitos valstybės narės teismą arba per kurį jis turi prisiimti jurisdikciją, teismas, kuriame pirmiausia buvo iškelta byla, „toliau naudojasi jurisdikcija pagal [Reglamento Nr. 2201/2003] 8–14 straipsnius“ (kursyvu išskirta mano), tai reiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė, jog šia galimybe gali teisėtai pasinaudoti valstybės narės teismas, kurio jurisdikcija iš pradžių buvo grindžiama šio reglamento 10 straipsnio nuostatomis, ir, jei byla neperduodama, jis toliau naudojasi jurisdikcija pagal šį straipsnį(45). Šią analizę patvirtina tai, kad pagal minėto reglamento 15 straipsnį jurisdikciją turintis teismas gali ex officio nuspręsti taikyti perdavimo mechanizmą, net jei pagal šios nuostatos 2 dalies paskutinę pastraipą šiai iniciatyvai turi pritarti bent viena iš šalių(46).
60. Antra, reikia priminti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsniu jurisdikciją turtintiems teismams suteikta tam tikra diskrecija, tačiau ji negali peržengti šioje nuostatoje įtvirtinto mechanizmo, kuris, kaip jau paaiškinau, grindžiamas teisiniam saugumui nekenkiančio teismų bendradarbiavimo dvasia, ribų(47).
61. Trečia, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 tikslas užtikrinti Chartijos 24 straipsnyje išdėstytų pagrindinių vaiko teisių laikymąsi reiškia, kad pagal šios nuostatos 2 dalį visuose, be kita ko, viešosios valdžios institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais. Taigi akivaizdu, kad aiškinant šį reglamentą pirmiausia reikėtų atsižvelgti į šiuos interesus. Šiomis aplinkybėmis manau, kad jeigu, kaip šioje byloje, jurisdikcija nagrinėti bylą iš esmės buvo nustatyta pagal minėto reglamento 10 straipsnį, nekyla abejonių dėl jo 15 straipsnio taikytinumo. Iš tiesų, kaip teisingai pažymėjo Komisija, šios nuostatos taikymu, net ir neteisėto vaiko išvežimo atveju, siekiama nukrypti nuo principinės taisyklės, pagal kurią jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki jo pagrobimo, teismai, būtent tam, kad būtų atsižvelgta pirmiausia į vaiko interesus(48).
62. Taigi manau, kad pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 ir Chartijos 24 straipsnį garantuojamas tikslas, susijęs su vaiko interesų pirmumo paisymu, prireikus gali pateisinti du skirtingus požiūrius. Vadovaujantis pirmuoju požiūriu būtų galima manyti, kad konkrečiu atveju bylos perdavimas pagal šio reglamento 15 straipsnį teismui valstybėje narėje, kurioje vaikas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą dėl neteisėto išvežimo (ar negrąžinimo), neatitinka vaiko interesų arba, taikant antrąjį požiūrį, – kad išimties tvarka, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, gali būti leidžiama perduoti bylą valstybės narės, kurioje vaikas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą dėl neteisėto išvežimo, teismui.
63. Priešingai, mano nuomone, šių interesų paisymas negali leisti teismui, turinčiam jurisdikciją bylose dėl tėvų pareigų pagal Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnį, sistemingai arba visiškai atsisakyti pasinaudoti šio reglamento 15 straipsnyje numatytu bylos perdavimo mechanizmu, jeigu „tinkamesnis“ teismas, remiantis vaiko interesų pirmumo principu, būtų valstybės narės, kurioje vaikas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą po neteisėto išvežimo, teismas. Iš tiesų minėto reglamento 15 straipsnis suteikia būtiną lankstumą, kad, nukrypstant nuo to paties reglamento 10 straipsnio, valstybių narių teismai galėtų prisiimti jurisdikciją ypatingais atvejais, kai jurisdikcijos perdavimas labiausiai atitinka vaiko interesus(49).
64. Šiuo klausimu primenu, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog reikalavimas, pagal kurį bylos perdavimas turi labiausiai atitikti vaiko interesus, reiškia, kad jurisdikciją turintis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įsitikinti, kad perdavimas kitos valstybės narės teismui, kurį šis teismas numato vykdyti, nepakenks vaiko padėčiai. Teisingumo Teismas patikslino, jog šiuo tikslu jurisdikciją turintis teismas turi įvertinti galimą neigiamą poveikį, kurį toks perdavimas galėtų turėti atitinkamo vaiko emociniams, šeiminiams ir socialiniams santykiams ar materialinei jo padėčiai(50).
65. Galiausiai, ketvirta, reikia pažymėti, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, man, kaip ir generalinei advokatei E. Sharpston(51), kyla abejonių, ar principas, pagal kurį išimtys ar nukrypimai nuo taisyklės turi būti aiškinami siaurai, turėtų būti taikomas be papildomų patikslinimų. Iš tiesų Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnio atveju, nors ankstesnės nuolatinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos išlaikymo taisyklė atitinka vieną iš pagrindinių šio reglamento principų, t. y. principą, kad vaiką pagrobusio vieno iš tėvų neteisėtas veiksmas neturėtų teisinių pasekmių, išimtis atitinka kitą pagrindinį principą, nes tai yra jurisdikcijos taisyklė, parengta pirmiausia atsižvelgiant į vaiko interesus pagal Chartijos 24 straipsnį, ypač į artumo kriterijų(52).
66. Taigi, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 tekstą, struktūrą ir tikslus, reikia manyti, kad bylos perdavimas išimties tvarka yra galimas net ir tuo atveju, kai bylą numatoma perduoti valstybės narės, į kurią atitinkamas vaikas buvo neteisėtai išvežtas, teismui, jeigu jurisdikciją turintis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, tinkamai įsitikina, kad šis perdavimas tenkina tris šio reglamento 15 straipsnio 1 dalyje numatytas kumuliacines sąlygas, iš kurių svarbiausia yra tai, kad perdavimas labiausiai atitiktų to vaiko interesus.
67. Šios sąlygos yra antrojo prejudicinio klausimo dalykas.
C. Dėl antrojo prejudicinio klausimo
68. Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos yra išsamaus pobūdžio, ir, jei taip, esant kokiai sąlygai ar sąlygoms gali būti atsižvelgta į pagal 1980 m. Hagos konvencijos 8 straipsnio pirmą pastraipą ir trečios pastraipos f punktą pateiktą prašymą dėl vaiko grąžinimo, dėl kurio dar nepriimta galutinio sprendimo(53).
69. Siekdamas nustatyti, ar jurisdikciją turintys teismai, nagrinėdami Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio taikymą (2 skirsnis), gali atsižvelgti į grąžinimo procedūrą pagal šią nuostatą, prieš analizuodamas šias sąlygas pateiksiu kelis samprotavimus dėl šiame reglamente ir 1980 m. Hagos konvencijoje nustatytų taisyklių visumos, taip pat dėl faktinių aplinkybių, kuriomis šioje byloje buvo pateiktas prašymas grąžinti vaikus, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir atsakymų į Teisingumo Teismo per posėdį pateiktus klausimus (1 skirsnis).
1. Dėl prašymo grąžinti vaikus pagal 1980 m. Hagos konvenciją ir Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnį
70. Pirmiausia primenu, kad 1980 m. Hagos konvencijos 8–11, 13 ir 20 straipsniuose numatyta speciali procedūra, kuria siekiama „užtikrinti, kad vaikas nedelsiant būtų grąžintas į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę“(54). Kai neteisėtas vaikų išvežimas, kaip pagrindinėje byloje, įvyksta Sąjungos viduje, Reglamentu Nr. 2201/2003, „visų pirma jo 11 straipsniu, [šios] konvencijos nuostatos papildomos ir patikslinamos“(55). Taigi, dėl šio reglamento ir šios konvencijos nuostatų persipynimo ir tarp jų esančios tiesioginės sąsajos gali būti daroma įtaka minėtame reglamente įtvirtintų normų reikšmei, taikymo sričiai ir veiksmingumui(56).
71. Antra, pažymiu, kad Teisingumo Teismas jau yra aiškinęs Reglamento Nr. 2201/2003 60 straipsnio ir 62 straipsnio 2 dalies sąsają(57) ir nusprendė, kad „atvejams, kai vaikai pagrobiami ir išvežami iš vienos valstybės narės į kitą, dabar taikoma [ši] teisės aktų visuma <…>, atsižvelgiant į tai, kad šio reglamento taikymo srityje jo nuostatos turi viršenybę(58).
72. Taigi, pažymėtina, jog iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir šalių atsakymų į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus matyti, kad bent jau iki posėdžio dienos Okresny súd Bratislava I (Bratislavos I apylinkės teismas) nebuvo priėmęs jokio galutinio sprendimo dėl 2020 m. rugpjūčio 3 d. šiam teismui pateikto tėvo prašymo grąžinti vaikus(59). Šiuo klausimu tėvas paaiškino, kad šis teismas nepriėmė sprendimo per pagrįstą terminą, nes, be kita ko, pirmasis teisėjas, nagrinėjęs prašymą grąžinti vaikus, buvo nušalintas nuo pareigų iškėlus baudžiamąją bylą dėl piktnaudžiavimo, todėl grąžinimo bylą teko pavesti nagrinėti kitam teisėjui(60).
73. Taigi kyla klausimas, ar į šias aplinkybes galima atsižvelgti konkrečiai vertinant kiekvieną iš Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnyje nustatytų sąlygų. Toliau į jį atsakysiu.
2. Dėl galimybės atsižvelgti į prašymą grąžinti vaikus kaip į faktinę aplinkybę vertinant Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnyje numatytas išsamias sąlygas
74. Iš Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad šioje nuostatoje išvardytų sąlygų sąrašas yra išsamus.
75. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad perduoti bylą kitos valstybės narės teismui pagal Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnį galima tik kai tenkinamos trys sąlygos, t. y. kai vaiką ir kitą valstybę narę sieja konkretus ryšys, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 15 straipsnio 3 dalies a–e punktus, jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas mano, kad šios kitos valstybės narės teismas yra tinkamesnis ją nagrinėti, ir kai bylos perdavimas labiausiai atitinka vaiko interesą, t. y. toks perdavimas negali pakenkti atitinkamo vaiko padėčiai(61). Taigi, valstybės narės teismas, kuris įprastai turi jurisdikciją nagrinėti konkrečią bylą, tam, kad galėtų prašyti perduoti ją kitos valstybės narės teismui, turi paneigti iš šio reglamento išplaukiančią tvirtą prielaidą dėl jo paties jurisdikcijos(62). Siekdamas paneigti šią prezumpciją, šis teismas negali atsižvelgti į jokias kitas sąlygas, išskyrus išvardytas to paties reglamento 15 straipsnyje, kurias Teisingumo Teismas aiškina siaurai.
76. Savo rašytinėse pastabose Komisija paaiškino mananti, jog tai, kad pagal 1980 m. Hagos konvenciją buvo pateiktas prašymas grąžinti vaiką, dėl kurio valstybėje narėje, į kurią vaikas buvo neteisėtai išvežtas, nebuvo priimta jokio galutinio sprendimo, savaime neturi įtakos klausimui, ar tenkinamos Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio sąlygos. Atsakydama į per posėdį Teisingumo Teismo pateiktą klausimą ji patikslino, kad jurisdikciją turintis teismas negali atsižvelgti į šią aplinkybę, vertindamas pirmąją sąlygą, susijusią su konkretaus ryšio tarp vaiko ir kitos valstybės narės buvimu. Iš tiesų dėl šios sąlygos Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad a priori iš bylų perdavimo mechanizmo turi būti pašalintos bylos, kuriose netenkinami šio reglamento 15 straipsnio 3 dalies a–e punktuose išsamiai išvardyti kriterijai(63). Kitaip tariant, toks „konkretus ryšys“ egzistuoja tik tuomet, kai, kaip nagrinėjamu atveju, tenkintas vienas ar daugiau šioje nuostatoje nurodytų kriterijų(64). Todėl grąžinimo procedūros pagal 1980 m. Hagos konvenciją buvimas negali turėti įtakos šių kriterijų vertinimui.
77. Vis dėlto Komisija pridūrė, kad, faktiniu požiūriu, jurisdikciją turintis teismas, vertindamas antrąją ir trečiąją sąlygas, t. y. vertindamas, ar yra teismas, „tinkamesnis“ nagrinėti bylą ar jos dalį, ir ar galimas bylos perdavimas valstybės narės, su kuria vaiką sieją konkretus ryšys, teismui labiausiai atitinka vaiko interesus, galėtų atsižvelgti į prašymo grąžinti vaiką buvimą.
78. Pritariu šiam požiūriui, nes kalbama apie galimybę atsižvelgti į faktinę aplinkybę, t. y. prašymo grąžinti vaiką, dėl kurio dar nepriimta jokio galutinio sprendimo, buvimą.
79. Kalbant apie sąlygą, susijusią su teismo, tinkamesnio nagrinėti bylą, buvimu, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad jurisdikciją turintis teismas, ketinantis atsisakyti bylos, turi įsitikinti, kad jos perdavimas turės „realios ir konkrečios pridėtinės vertės“ priimant sprendimą dėl vaiko, palyginti su prielaida dėl jo paties jurisdikcijos išlaikymo(65).
80. Šioje byloje per teismo posėdį buvo paaiškinta, kad jei būtų taikomas Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnis, galimas Austrijos teismo jurisdikcijos perdavimas būtų vykdomas ne Okresny súd Bratislava I (Bratislavos I apylinkės teismas), o Okresny súd Bratislava V (Bratislavos V apylinkės teismas), kuris jau yra priėmęs kelis sprendimus dėl skubių laikinųjų priemonių, susijusių su tėvo teise bendrauti su vaikais ir vaikų teise į išlaikymą pagal šio reglamento 20 straipsnį ir Reglamento Nr. 4/2009 14 straipsnį. Taigi tai yra svarbi aplinkybė sprendžiant, ar šis antrasis teismas bus tinkamesnis nagrinėti bylą.
81. Kita vertus, daugiau nei dvejus metus užtrukęs vaikų grąžinimo procesas Okresny súd Bratislava I (Bratislavos I apylinkės teismas) būtų veiksnys, į kurį reikėtų atsižvelgti siekiant konstatuoti, kad šis teismas nėra tinkamesnis nagrinėti bylą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų, tikrinant, ar tam tikras teismas geriau tinka nagrinėti bylą, tai, kad valstybės narės teismas, kuriam jurisdikciją turintis teismas ketina perduoti bylą, dar nėra priėmęs sprendimo dėl prašymo grąžinti vaikus, yra nepalanki aplinkybė, nes, laikinai, pagal 1980 m. Hagos konvencijos 16 straipsnį(66), nei šis teismas, nei kiti šios valstybės narės teismai negali priimti sprendimo dėl bylos esmės(67).
82. Kalbant apie sąlygą, susijusią su vaiko interesų pirmumu, tiek bylos perdavimas teismui, kuris neužtikrino neatidėliotino vaiko grąžinimo į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, taigi buvo labai vėluojama priimti atitinkamą sprendimą(68), tiek perdavimas teismui, kuris negali priimti sprendimo dėl globos teisių bylos esmės, nes 1980 m. Hagos konvencijos 16 straipsnis jam laikinai neleidžia spręsti šio klausimo, prieštarautų šiems interesams(69).
83. Atsižvelgiant į tai, man atrodo, kad negalima visiškai atmesti tokio bylos perdavimo. Tai, kad jurisdikciją turinčio teismo planuojamas bylos perdavimas kitos valstybės narės teismui pagal Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnį turi labiausiai atitikti vaiko interesus, reiškia, kad jurisdikciją turintis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įsitikinti, jog šiuo perdavimu paisoma pagrindinių vaiko teisių. Tiesa, šio reglamento 11 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad, „[n]epaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą yra vykdomas <…>“(70). Tai reiškia, kad sprendimas dėl negrąžinimo lemia jurisdikciją turinčio teismo, kuris šiuo atveju turi galutinį žodį dėl vaiko grąžinimo, „sąlyginį pritarimą“(71). Tačiau net ir tokiu atveju vaiko išvežimo neteisėtas pobūdis neleidžia jurisdikciją turintiems teismams automatiškai priimti sprendimą dėl „grąžinimo nepaisant“, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 11 straipsnio 8 dalį, neatsižvelgiant į aplinkybes, kurios galėtų pateisinti vaiko palikimą valstybėje narėje, į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas(72).
84. Taigi jurisdikciją turintis teismas bet kuriuo atveju pirmiausia turi atlikti išsamų vaiko interesų vertinimą, kuris yra būtinas siekiant atsižvelgti į vaiko interesus ir gerbti jo pagrindines teises. Šiomis aplinkybėmis pirma, primenu, kad tarpusavio pasitikėjimo ir pripažinimo principai, kuriais grindžiamas Reglamentas Nr. 2201/2003, reiškia tinkamą bendradarbiavimo ir informavimo lygį tarp valstybės narės, į kurią vaikas neteisėtai išvežtas, teismų ir valstybės narės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant, teismų. Antra, pabrėžiu, kad šio reglamento 15 straipsnis leidžia tam tikrą reglamente nustatytos sistemos lankstumą tuo atveju, kai paaiškėja, jog vaiko interesus labiausiai atitinka tai, kad jo apsaugą užtikrintų ne jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai.
V. Išvada
85. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Landesgericht Korneuburg (Kornoiburgo apygardos teismas, Austrija) šiuos atsakymus:
1. 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 15 straipsnis
turi būti aiškinamas taip, kad:
valstybės narės teismas, kurio jurisdikcija priimti sprendimą dėl vaiko globos grindžiama šio reglamento 10 straipsniu, kaip valstybės narės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta prieš pat jo neteisėtą išvežimą, teismas, turi teisę išimties tvarka prašyti, kad valstybės narės, į kurią vienas iš tėvų neteisėtai išvežė vaiką ir kurioje jis gyvena kartu su šiuo vienu iš tėvų, teismas prisiimtų jurisdikciją pagal minėto reglamento 15 straipsnio 1 dalies b punktą, jeigu jurisdikciją turintis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, yra tinkamai įsitikinęs, kad šis perdavimas tenkina tris kumuliacines sąlygas, numatytas to paties reglamento 15 straipsnio 1 dalyje, o svarbiausia sąlyga yra tai, kad minėtas bylos perdavimas labiausiai atitiktų to vaiko interesus.
2. Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip, kad:
pirma, šioje nuostatoje numatytos sąlygos yra išsamios, antra, tai, kad pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagoje sudarytos Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 8 straipsnio pirmą pastraipą ir trečios pastraipos f punktą yra pateiktas prašymas dėl vaiko grąžinimo, dėl kurio dar nepriimta jokio galutinio sprendimo, nekliudo taikyti šio reglamento 15 straipsnio. Vis dėlto tokio prašymo buvimas yra faktinė aplinkybė, į kurią jurisdikciją turintis teismas gali atsižvelgti, vertindamas minėto reglamento 15 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, susijusias su teismo, tinkamesnio nagrinėti bylą, buvimo nustatymu, ir tuo, ar vaiko interesus labiausiai atitinka bylos perdavimas kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismui.