GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2013 m. liepos 11 d.(1)
Byla C‑209/12
Walter Endress
prieš
Allianz Lebensversicherungs-AG
(Bundesgerichtshof (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Gyvybės draudimas – Teisė nutraukti sutartį – Sutarties nutraukimo terminas – Pradžia ir trukmė – Informacijos teikimas“
1. Pagal ES teisę gyvybės draudėjui turi būti suteiktas 14–30 dienų terminas nuo pranešimo apie jo sutarties sudarymą (toliau – sutarties nutraukimo terminas)(2), per kurį jis gali sutartį nutraukti, o prieš sudarant sutartį jis turi būti informuotas apie šios nutraukimo teisės įgyvendinimo tvarką. Kokios būtų neinformavimo pasekmės? Ar jis gali nutraukti sutartį? Jei taip, ar pagal ES teisę draudžiamos nacionalinės priemonės, pagal kurias ši teisė nustoja galioti po vienų metų nuo pirmosios draudimo įmokos sumokėjimo, net jei draudėjui nebuvo suteikta būtina informacija apie teisę nutraukti sutartį?
2. Būtent šiuos klausimus pirmiausia reikia išnagrinėti, norint atsakyti į šioje byloje iškeltą klausimą.
ES teisė
Antroji gyvybės draudimo direktyva
3. Tarybos direktyva 90/619/EEB (toliau – Antroji gyvybės draudimo direktyva)(3) iš dalies pakeista ir papildyta Tarybos direktyva 79/267/EEB (toliau – Pirmoji gyvybės draudimo direktyva)(4), kurioje buvo reglamentuojamas gyvybės draudimas, apibrėžtas kaip „draudimo grupė, kurią sudaro visų pirma draudimas tik išgyvenimo iki nustatyto amžiaus atveju, draudimas tik mirties atveju, draudimas išgyvenimo iki nustatyto amžiaus arba ankstyvos mirties atveju, gyvybės draudimas su įmokų grąžinimu, sutuoktuvių draudimas, gimimų draudimas“(5).
4. Antrąja ir Trečiąja gyvybės draudimo direktyvomis buvo visų pirma siekiama sukurti gyvybės draudimo vidaus rinką, kartu suteikiant laisvę teikti gyvybės draudimo paslaugas(6).
5. Pagal Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 4 straipsnio 1 dalį taikytina teisė iš esmės buvo valstybės narės, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, teisė, nors tuo atveju, kai tai neprieštaravo minėtos valstybės teisei, šalys galėjo pasirinkti kitos valstybės teisę. Direktyvos 2 straipsnio e dalyje „valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas“ apibrėžta kaip „valstybė narė, kurioje yra nuolatinė draudėjo gyvenamoji vieta, arba jeigu draudėjas yra juridinis asmuo – valstybė narė, kurioje yra jo padalinys, su kuriuo susijusi draudimo sutartis“.
6. Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnis, iš dalies pakeistas Trečiosios gyvybės direktyvos 30 straipsniu, suformuluotas taip:
„1. Kiekviena valstybė narė nustato, kad individualią draudimo sutartį sudariusiam draudėjui suteikiamas 14–30 dienų laikotarpis nuo tada, kai jam buvo pranešta, kad sutartis yra sudaryta, per kurį jis tą sutartį gali nutraukti
Draudėjo pranešimas apie sutarties nutraukimą atleidžia jį nuo visų būsimų įsipareigojimų pagal sutartį.
Kitos teisinės pasekmės ir nutraukimo sąlygos, ypač draudėjo informavimo apie sutarties sudarymą tvarka, nustatomos pagal sutarčiai taikomą teisę, kaip apibrėžta 4 straipsnyje.
2. Valstybės narės gali netaikyti 1 dalies tais atvejais, kai sutarties trukmė yra šeši mėnesiai ar mažiau, taip pat tais atvejais, kai dėl draudėjo statuso arba aplinkybių, kuriomis sudaryta sutartis, draudėjui nereikia tokios specialios apsaugos. Valstybės narės savo taisyklėse nurodo, kada 1 dalis netaikoma.“
Trečioji gyvybės draudimo direktyva
7. Trečiosios gyvybės draudimo direktyvos 23 konstatuojamoje dalyje nurodyta:
„<...> Vidaus draudimo rinkoje vartotojas turės platesnį ir įvairesnį sutarčių pasirinkimą; <...> tam, kad ši įvairovė ir padidėjusi konkurencija būtų naudinga, jam turi būti suteikta visa informacija, kurios tik reikia, kad jis pasirinktų geriausiai jo poreikius atitinkančią sutartį; <...> šis reikalavimas dėl informacijos yra tuo svarbus, kad įsipareigojimai gali būti labai ilgalaikiai; <…> dėl to turi būti suderintos minimalios nuostatos, kad vartotojas gautų aiškią ir tikslią informaciją apie pagrindines jam siūlomų produktų charakteristikas, taip pat išsamią informaciją apie įstaigas, kurioms gali būti adresuojami visi draudėjų, apdraustųjų ar naudos gavėjų skundai“.
8. 31 straipsnyje nustatyta pareiga informaciją draudėjui pateikti iki sutarties sudarymo:
„1. Prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjams turi būti suteikta bent II priedo A dalyje nurodyta informacija.
2. Draudimo sutarties galiojimo metu draudėjui turi būti pranešama apie visus pasikeitimus, susijusius su II priedo B dalyje nurodyta informacija.
3. Valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, gali reikalauti, kad draudimo įmonės, be II priede nurodytos informacijos, teiktų ir papildomos informacijos, tačiau tik tada, jeigu tai reikalinga, kad draudėjas suvoktų esminius įsipareigojimo elementus.
4. Išsamias šio straipsnio ir II priedo įgyvendinimo taisykles nustato valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas.“
9. II priede buvo nurodyta „informacija, kuri [turėjo] būti pateikta draudėjams prieš sudarant draudimo sutartį (A) arba per sutarties galiojimo laikotarpį (B)“. Minėta informacija turėjo būti „pateikta raštu aiškiai ir tiksliai, oficialia valstybės narės, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, kalba“. A dalyje buvo pateikta lentelė: kairiajame stulpelyje nurodyta informacija apie draudimo įmonę, o dešiniajame – informacija apie įsipareigojimą. Dešiniajame stulpelyje 13 punkto formuluotėje prancūzų k. nurodyta „modalités d’exercise du droit de renonciation“, o anglų k. – „pasirinkimo laikotarpio (per kurį galima atsisakyti sutarties) taikymo tvarka“, t. y. laikotarpis, per kurį galima pasinaudoti teise nutraukti sutartį(7). Formuluotė vokiečių k. „Ausübung des Widerrufs[-] und Rücktritt[s]rechts“, atrodo, susijusi su kitokiais teisės nutraukti sutartį aspektais.
Nacionalinė teisė
10. Draudimo priežiūros įstatymo (Versicherungsvertragsgesetz, toliau – VVG) redakcijos, galiojusios pagrindinei bylai svarbiu laikotarpiu, 5a straipsnyje (toliau – senos VVG redakcijos 5a straipsnis) nustatyta:
„1) jei prašymo sudaryti sutartį pateikimo momentu draudikas neišdavė draudėjui draudimo taisyklių arba nepateikė vartotojams skirtos informacijos, kaip nurodyta Versicherungsaufsichtsgesetz(8) 10a straipsnyje, laikoma, jog sutartis sudaryta draudimo liudijimo, draudimo taisyklių ir kitos sutarties turiniui reikšmingos vartotojams skirtos informacijos pagrindu, jei per keturiolika dienų po dokumentų pateikimo draudėjas nepareiškia prieštaravimo raštu <...>
2) terminas prasideda tik tada, kai draudėjas gauna draudimo liudijimą ir visus 1 dalyje nurodytus dokumentus ir kai draudimo liudijimo įteikimo momentu draudėjas yra informuojamas raštu, aiškiomis spausdintomis raidėmis, apie teisę užginčyti sutartį, prieštaravimo pateikimo termino pradžios datą ir trukmę. Tai, kad dokumentai gauti, turi įrodyti draudikas. Tam, kad būtų laikytasi termino, pakanka laiku išsiųsti prieštaravimą. Tačiau, nukrypstant nuo pirmo sakinio, teisė užginčyti išnyksta po vienų metų nuo pirmosios draudimo įmokos sumokėjimo dienos.“
11. Nors senos VVG redakcijos 5a straipsnio pakeitimai įsigaliojo nuo 2007 m. gruodžio 31 d., ji vis dar taikytina daugeliui gyvybės draudimo sutarčių, sudarytų iki tos datos.
12. Senos VVG redakcijos 5a straipsnyje buvo vartojamos sąvokos „widerspricht“, „Widerspruchsrecht“ ir „Widerspruch“. Jos skiriasi nuo tų sąvokų, kurios vartojamos Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnyje („zurückzutreten“, „zurücktritt“ ir „Rücktritts“) ir Trečiosios gyvybės draudimo direktyvos II priede („Ausübung des Widerrufs[-] und Rücktritt[s]rechts“).
13. Šioje išvadoje sutelksiu dėmesį į byloje pateiktus senos VVG redakcijos 5a straipsnio veikimo išaiškinimus, o ne į galimus sąvokų „widerspricht“, „Widerspruchsrecht“ ir „Widerspruch“ reikšmės niuansus pagal Vokietijos teisę(9).
Faktai, procedūra ir prejudicinis klausimas
14. W. Endress pageidavo sudaryti gyvybės draudimo sutartį su Allianz Lebensversicherungs-AG (toliau – Allianz), kuri įsigaliotų 1998 m. gruodžio 1 dieną.
15. W. Endress bendrąsias sąlygas bei aiškinamąjį raštą gavo tik tuomet, kai Allianz jam atsiuntė draudimo polisą. Remiantis apeliacinio teismo padarytomis išvadomis, kurios privalomos Bundesgerichtshof (toliau – prašymą priimi prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), net šitaip priėmusi W. Endress pasiūlymą, Allianz tinkamai neinformavo apie jo teises, garantuojamas pagal senos VVG redakcijos 5a straipsnį(10).
16. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad senos VVG redakcijos 5a straipsnyje nurodytas 14 dienų terminas neprasidėjo.
17. Pagal sutartį metinė įmoka turėjo būti mokama penkerius metus. Pagal bendrąsias sutarčiai taikytinas sąlygas nutraukus sutartį grąžinamųjų išmokų suma negalėjo viršyti mirties atveju garantuojamos sumos.
18. Nuo 1998 m. gruodžio mėn. iki 2002 m. gruodžio mėn. W. Endress mokėjo įmokas. Kaip paaiškėjo, 2004 m. jis sumokėjo papildomą įmoką.
19. 2007 m. birželio 1 d. W. Endress pateikė pranešimą dėl sutarties nutraukimo nuo 2007 m. rugsėjo 1 dienos. 2007 m. rugsėjo mėn. draudimo bendrovė išmokėjo jam grąžinamųjų išmokų sumą, kuri buvo mažesnė nei įmokų su palūkanomis suma.
20. 2008 m. kovo 31 d. raštu (pateiktu praėjus daugiau nei metams po pirmosios įmokos sumokėjimo) W. Endress pasinaudojo teisėmis pagal senos VVG redakcijos 5a straipsnį. Jis tvirtino, kad sutartis buvo sudaryta neteisėtai, ir pareikalavo iš draudiko grąžinti visas įmokas su palūkanomis (atėmus grąžinamųjų išmokų sumą). Neaišku, kaip ir kada W. Endress sužinojo ar jam buvo pranešta apie jo teisę pagal senos VVG redakcijos 5a straipsnį ir jos įgyvendinimo tvarką.
21. Pirmosios instancijos teismas atmetė W. Endress ieškinį dėl papildomos sumos, kurią turėtų sumokėti draudikas. Apeliacinis teismas atmetė apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo.
22. Tada W. Endress pateikė kasacinį skundą Bundesgerichtshof, kurio nuomone, kasacinės bylos sprendimas priklauso nuo to, ar remiantis Antrąja ir Trečiąja gyvybės draudimo direktyvomis buvo uždrausta taisyklė, pagal kurią draudėjo teisė pagal senos VVG redakcijos 5a straipsnio 2 dalį nustoja galioti praėjus metams nuo pirmosios įmokos sumokėjimo (toliau – vienų metų taisyklė). Šiomis aplinkybėmis minėtas teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė šį klausimą:
“Ar [Antrosios gyvybės draudimo direktyvos] 15 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką, atsižvelgiant į [Trečiosios gyvybės draudimo direktyvos] 31 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama nuostata – kaip antai [nagrinėjamu laikotarpiu galiojusio VVG] 5a straipsnio 2 dalies ketvirtas sakinys – pagal kurią teisė nutraukti sutartį arba jai paprieštarauti išnyksta ne vėliau kaip po vienų metų nuo pirmosios draudimo įmokos sumokėjimo dienos, net jei draudėjas nebuvo informuotas apie teisę nutraukti sutartį ar jai prieštarauti?“
23. W. Endress, Allianz, Vokietijos vyriausybė ir Komisija pateikė rašytines pastabas, o per 2013 m. sausio 24 d. posėdį – paaiškinimus žodžiu.
Vertinimas
Įžanginės pastabos
24. Iš prašymo priimi prejudicinį sprendimą matyti, kad Vokietijos teismuose W. Endress tvirtino, jog vienų metų taisyklė prieštarauja Antrajai ir Trečiajai gyvybės draudimo direktyvoms.
25. Todėl išnagrinėsiu, ar senos VVG redakcijos 5a straipsnis, kuriame nustatyta vienų metų taisyklė, nesuderinamas su Antrąja ir Trečiąja gyvybės draudimo direktyvomis, ir, jei nesuderinamas, išnagrinėsiu tokios išvados pasekmes šiai bylai.
26. Nors senos VVG redakcijos 5a straipsnis nebegalioja(11), ši nuostata taikytina daugeliui gyvybės draudimo sutarčių. Todėl Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje tikriausiai turės įtakos ne tik W. Endress, bet ir kitiems draudėjams(12). Jis taip pat gali būti svarbus draudėjams, pasirašiusiems gyvybės draudimo sutartis remiantis kitomis nuostatomis, o ne senos VVG redakcijos 5a straipsniu, tiek, kiek teisei jas nutraukti galioja ta pati (ar panaši) vienų metų taisyklė.
27. Šioje byloje pateiktuose argumentuose Vokietijos gyvybės draudimo įstatymas ir pirmiausia tokių gyvybės draudimo sutarčių, apie kurias kalbama senos VVG redakcijos 5a straipsnyje, rengimo ir nutraukimo ypatybės aprašytos tik fragmentiškai.
28. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, minėta nuostata buvo taikoma sutartims, sudarytoms pagal vadinamąjį poliso modelį. Juo remiantis kliento prašymas apdrausti gyvybę buvo laikomas pasiūlymu sudaryti sutartį, ir pasiūlymas buvo laikomas draudiko priimtu, kai jis nusiųsdavo klientui draudimo polisą, bendrąsias draudimo sąlygas ir aiškinamąjį raštą. Atrodo, kad sutartis būdavo sudaryta tik pasibaigus 14 dienų laikotarpiui po šių dokumentų perdavimo, su sąlyga, kad per tą laikotarpį klientas nepareikšdavo pageidavimo neprisiimti įsipareigojimų pagal sutartį. Taigi pagal Vokietijos teisę per tą laikotarpį sutartis laikinai netekdavo galios. Jei klientas per minėtą laikotarpį nereaguodavo, sutartis būdavo laikoma sudaryta nuo tos dienos, kai klientas gavo draudimo polisą, bendrąsias sąlygas ir aiškinamąjį raštą. Jei draudikas tinkamai nepateikdavo dokumentų būsimam draudėjui, 14 dienų terminas neprasidėdavo. Tačiau nuo pirmosios įmokos sumokėjimo praėjus daugiau nei metams, klientas nebeturėdavo teisės pareikšti pageidavimo neprisiimti įsipareigojimų pagal sutartį.
29. Prejudicinis klausimas pirmiausia susijęs su senos VVG redakcijos 5a straipsnio 2 dalies ketvirtuoju sakiniu, pagal kurį klientas nebegali pareikšti pageidavimo neįsipareigoti pagal sutartį, jei nuo pirmosios įmokos sumokėjimo praėjo daugiau nei vieni metai, net jei, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, draudikas išvis neperdavė reikalingos informacijos (taip pat ir apie kliento teisę pareikšti pageidavimą neprisiimti įsipareigojimų pagal sutartį) ir dėl to 14 dienų terminas taip ir neprasidėjo.
30. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėja vienų metų taisyklę remdamasis Antrosios ir Trečiosios gyvybės draudimo direktyvų nuostatomis, kuriomis reglamentuojama atitinkamai teisė nutraukti sutartį po pranešimo apie sutarties sudarymą ir pareiga tam tikrą informaciją klientui (t. y. būsimam draudėjui) pateikti prieš sutarties sudarymą.
31. Man neaišku, ar reikia manyti, kad taikomi nacionalinės teisės aktai reglamentuoja teisę nutraukti sutartį pagal Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnį ar kokią nors kitą teisę, kuria gali pasinaudoti klientas, pageidaujantis nesudaryti gyvybės draudimo sutarties, ir kurios minėta nuostata nereglamentuoja.
32. Senos VVG redakcijos 5a straipsnio formuluotė rodo, jog šios nuostatos objektas buvo „Widerspruchsrecht“, nors Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnio vokiškoje versijoje aprašytas atvejis, kai draudėjas „zurücktritt“ (atsisako), o Trečiosios gyvybės draudimo direktyvos vokiškos versijos II priede nurodyta, kad pateikiant privalomąją informaciją prieš sudarant sutartį reikia nurodyti ir „Ausübung des Widerrufs[-] und Rücktritt[s]rechts“. O prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismo prašoma išnagrinėti sąvoką „Rücktritts- oder Widerspruchsrecht“, kuri, regis, susijusi ir su teise (arba iš dalies su teise), reglamentuojama Antrąja ir Trečiąja gyvybės draudimo direktyvomis, ir su teise, reglamentuojama senos VVG redakcijos 5a straipsnyje.
33. Todėl, siekdama padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, bet nenorėdama pareikšti galutinės nuomonės dėl Vokietijos teisės aktų turinio, atskirai išnagrinėsiu šiuos du klausimus: i) ar taisyklė, pagal kurią teise nutraukti sutartį nebegalima pasinaudoti praėjus daugiau nei metams po pirmosios įmokos sumokėjimo, neatsižvelgiant į tai, ar draudėjui buvo pateikta informacija dėl teisės nutraukti sutartį, prieštarauja Antrajai ir Trečiajai gyvybės draudimo direktyvoms; ii) neatsižvelgiant į teisę nutraukti sutartį pagal Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnį, ar pagal Antrąją ir Trečiąją gyvybės draudimo direktyvas draudžiama sudaryti gyvybės draudimo sutartis remiantis sąlygomis, aprašytomis nuostatoje, kaip antai senos VVG redakcijos 5a straipsnyje? Pirmasis klausimas pagrįstas prielaida, kad minėta nacionalinės teisės nuostata buvo susijusi su teise nutraukti sutartį pagal Antrąją ir Trečiąją gyvybės draudimo direktyvas; antrajame klausime suponuojama, kad taip nebuvo.
Darant prielaidą, kad senos VVG redakcijos 5a straipsnyje reglamentuota teisė nutraukti sutartį: ar vienų metų taisyklė yra draudžiama pagal Antrąją ir Trečiąją gyvybės draudimo direktyvas?
34. Pagal Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnio 1 dalį nutraukimo laikotarpis prasidėjo apie sutarties sudarymą pranešus draudėjui. Šis pradžios momentas pagrįstas dviem prielaidomis: pirma, galima nutraukti tik jau sudarytą sutartį ir, antra, draudėjas negali įgyvendinti teisės nutraukti sutartį, jei nebuvo tinkamai ir laiku apie ją informuotas. Taigi Trečiosios gyvybės draudimo direktyvos 31 straipsnyje reikalaujama, kad svarbi informacija, nurodyta direktyvos II priede, klientui būtų pateikta prieš sutarties sudarymą.
35. Tačiau Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnyje nenumatytos pasekmės tais atvejais, kai informacija, įskaitant informaciją dėl teisės nutraukti sutartį įgyvendinimo tvarkos, nebuvo tinkamai pateikta prieš sudarant sutartį.
36. Trečiosios gyvybės draudimo direktyvos 31 straipsnio 1 dalyje taip pat neįvardytos tokios pasekmės ir nenurodyta, ar jos turėtų būti nustatytos remiantis kompetentingos valstybės narės teisės aktais. 31 straipsnio 4 dalyje tik nurodyta, kad valstybės narės, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, teisės aktais turi būti reglamentuojamos išsamios to straipsnio ir II priedo įgyvendinimo taisyklės.
37. Ar tokiomis aplinkybėmis Antrąja ir Trečiąja gyvybės draudimo direktyvomis valstybėms narėms uždrausta nustatyti, kad tais atvejais, kai svarbi informacija, įskaitant informaciją dėl teisės nutraukti sutartį, nebuvo (tinkamai) pateikta draudėjui, teisė nutraukti sutartį gali būti įgyvendinta tik per metus nuo pirmosios įmokos sumokėjimo?
38. Nemanau, kad išsamiai išdėstyti reikalingos informacijos nepateikimo pasekmes yra Teisingumo Teismo užduotis. Juk būtent valstybės narės turi įgyvendinti Trečiąją gyvybės draudimo direktyvą (konkrečiai kalbant, 31 straipsnį) taip, kad būtų laikomasi ES teisės, visų pirma teisinio tikrumo, proporcingumo ir veiksmingumo principų.
39. Manau, valstybės narės neturi teisės nenumatyti išvis jokių informacijos nepateikimo pasekmių. Tai ne tik atimtų iš draudiko bet kokią motyvaciją laikytis įpareigojimo pateikti informaciją, bet ir neapsaugotų gyvybės draudimą įsigyjančių asmenų. Tačiau nemanau, kad Antrąja ir Trečiąja gyvybės draudimo direktyvomis valstybės narės įpareigotos nustatyti, kad sutartis negalioja, jei nebuvo įvykdytas reikalavimas prieš sudarant sutartį pateikti informaciją. Tokia sankcija ne visada būtų proporcinga ir veiksminga teisių gynimo priemonė.
40. Taigi, pavyzdžiui, draudėjas galbūt nepateikė visos Trečiosios gyvybės draudimo direktyvos II priedo A dalyje nurodytos visos informacijos arba svarbios jos dalies. Tokiu atveju gali būti sunku įsivaizduoti, kaip buvo galima parengti sutartį, jei viena iš šalių neturėjo visos esminės informacijos apie tą sutartį arba nemažos jos dalies.
41. Taip pat gali susiklostyti situacija, kai nepateikta tik informacija apie teisę nutraukti sutartį ir jos įgyvendinimo tvarką, bet kitais atžvilgiais būsimas draudėjas informuotas tinkamai. Tokiomis aplinkybėmis draudėjas nesužino tik apie papildomą apsaugą, kurią jam suteikia teisė nutraukti sutartį. Mažai tikėtina, kad asmuo, kuris jau nusprendęs sudaryti gyvybės draudimo sutartį, persigalvotų sužinojęs apie papildomą apsaugą, kurią jam suteikia teisė nutraukti sutartį. Valstybė narė gali nuspręsti, kad tinkama teisių gynybos priemonė tokiais atvejais būtų draudėjui suteikti tam tikrą terminą po to, kai jis buvo tinkamai informuotas apie teisę nutraukti sutartį, per kurį šia teise galėtų pasinaudoti. Alternatyvus valstybės narės sprendimas galėtų būti draudėjui suteikti stipresnę apsaugą arba atsižvelgti į tai, ar draudėjas pageidavo, kad sutartis būtų pripažinta negaliojančia(13).
42. Reikia prisiminti, kad kalbėdamas apie teisę nutraukti sutartį pagal Direktyvą dėl pardavimų namuose(14) Teisingumo Teismas Sprendime Heininger nurodė, jog „jei vartotojas nežino apie teisę nutraukti sutartį, jis negali ja pasinaudoti“(15). Toje byloje buvo nagrinėjamas Vokietijos teisės aktas, pagal kurį vartotojas, kuriam nebuvo suteikta reikiama informacija, galėjo pasinaudoti teise nutraukti sutartį iki to momento, kai abi šalys įvykdė įsipareigojimus pagal ją, bet negalėjo to padaryti praėjus daugiau nei metams nuo tos dienos, kai jis pareiškė savo ketinimą sudaryti sutartį. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad priežastimis, susijusiomis su teisiniu apibrėžtumu, negalima remtis norint sutrumpinti laikotarpį, per kurį galima pasinaudoti teise nutraukti sutartį, nes tai reikštų, kad apribojamos teisės, kurios vartotojams specialiai suteiktos siekiant apsaugoti juos nuo rizikos, kylančios dėl to, kad kredito įstaigos nusprendžia sudaryti sutartis ne verslo patalpose(16).
43. Tarp Direktyvos dėl pardavimų namuose ir Antrosios bei Trečiosios gyvybės draudimo direktyvų yra esminių skirtumų. Vis dėlto, kaip suprantu, sprendime Teisingumo Teismas norėjo pasakyti, kad vartotojų teisių negalima apriboti siekiant didesnio teisinio tikrumo pardavėjui, tinkamai ir laiku vartotojui nesuteikusiam informacijos, kuri jam būtų leidusi pasinaudoti teise nutraukti sutartį per ES teisės aktų leidėjų apibrėžtą laikotarpį(17).
44. Mano nuomone, tas pats taikoma ir Antrosios bei Trečiosios gyvybės draudimo direktyvų atžvilgiu.
45. Kaip ir vartotojas pardavimo namuose atveju, draudėjas yra sutartinių santykių su draudiku silpnesnioji šalis. Jis turi būti informuotas apie sutarties pasekmes, kad galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl draudiko ir dėl sutarties, prieš prisiimdamas teisinius įsipareigojimus pagal ją. Kaip ir Direktyvoje dėl pardavimų namuose, Antrojoje ir Trečiojoje gyvybės draudimo direktyvose pareiga suteikti reikiamą informaciją nustatyta draudikui(18). Ši šalis neturi teisės remtis teisiniu tikrumu spręsdama dėl padėties, susidariusios dėl to, kad ji nesilaikė ES teisėje nustatyto reikalavimo suteikti konkrečią nurodytą informaciją(19).
46. Reikia pridurti, kad pirmosios įmokos sumokėjimas gali būti laikomas įrodymu, kad draudėjas ketino prisiimti sutartinius įsipareigojimus remdamasis informacija apie sutartį, kuri jam buvo pateikta anksčiau arba tuo metu. Tačiau dėl draudiko neveikimo draudėjui nebuvo suteikta visa informacija, kuri pagal ES teisę yra svarbi sudarant sutartį.
47. Gali būti, kad draudėjas, kurio draudikas neinformavo apie teisę nutraukti sutartį, gali apie tai sužinoti kitais būdais, tačiau draudikas vis tiek neįvykdė pareigos, kuri nustatyta Trečiąja gyvybės draudimo direktyva ir įgyvendinama nacionalinės teisės aktais. Draudikui negali būti leista remtis šiuo neinformavimu (darant prielaidą, kad jis gali įrodyti, kada draudėjas sužinojo apie teisę nutraukti sutartį) siekiant pagrįsti argumentą, kad nutraukimo terminas pasibaigė. Tik tuo atveju, jei draudikas gali įrodyti, kad suteikė visą reikalingą informaciją, egzistuoja pakankamas teisinis saugumas, būtinas tam, kad nutraukimo terminas galėtų tęstis ir pasibaigti.
48. Tačiau tai nereiškia, kad draudėjas negali nutraukti sutarties prieš tai, kai draudikas suteikia jam šią informaciją, jei sužino apie šią teisę kitais būdais. Tai vėl prilygtų leidimui draudikui gauti naudos iš to, kad jis nesuteikė informacijos siekdamas neleisti draudėjui pasinaudoti savo teise.
49. Dėl šių priežasčių darau išvadą, kad pagal Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnį ir Trečiosios gyvybės draudimo direktyvos 31 straipsnį valstybėms narėms draudžiama nustatyti, jog teise nutraukti sutartį nebegalima pasinaudoti praėjus vieniems metams po pirmosios įmokos sumokėjimo, neatsižvelgiant į tai, ar draudikas informavo draudėją apie šią teisę tinkamai ir laiku. Pagal tokią taisyklę nutraukimo terminas pasibaigtų draudėjui įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (t. y. sumokėjus reikalingą įmoką), nepaisant to, kad draudikas neįvykdė sutartinio įsipareigojimo informuoti draudėją. Tokia išvada būtų nepagrįsta.
50. Šios išvados galbūt pakaktų šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Vis dėlto trumpai išnagrinėsiu klausimą, ar pagal Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms draudžiama nustatyti nutraukimo terminus, kurie būtų ilgesni nei 14–30 dienų nuo pranešimo apie sutarties sudarymą.
51. Mano manymu, iš Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnio 1 dalies aiškiai matyti, kad nutraukimo terminas negali būti trumpesnis nei 14 dienų nuo to momento, kai buvo pranešta apie sutarties sudarymą. Šis terminas gali siekti nuo 14 iki 30 dienų. Taigi 15 straipsnio 1 dalimi nustatytos ir apatinė, ir viršutinė nutraukimo termino trukmės ribos, kurias valstybės narės gali nustatyti savo teisės aktuose. Akivaizdu, kad apatinė riba buvo nustatyta siekiant draudėjui suteiki minimalią apsaugą. Logiška, kad viršutinė riba buvo nustatyta siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir draudėjui, ir draudikui.
52. Kas atsitiktų, jei gyvybės draudimo sutartis nebūtų sudaryta pagal Antrosios ir Trečiosios gyvybės draudimo direktyvų reikalavimus? Konkrečiai kalbant, kas būtų, jei informacija, aprašyta Trečiosios gyvybės draudimo direktyvos 31 straipsnyje, būtų tik vėliau suteikta draudėjui?
53. Tokiu atveju dėl mano jau nurodytų priežasčių draudėjui turi būti sudaryta galimybė nutraukti sutartį per terminą, prasidedantį pateikus atitinkamą informaciją.
54. Ar tokiu atveju draudėjui turėjo būti suteiktas nutraukimo terminas, ilgesnis nei Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta viršutinė riba?
55. Aš taip nemanau.
56. Nors Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnyje nustatytas nutraukimo termino pradžios momentas tokiomis aplinkybėmis(20), nemanau, kad nacionalinės teisės aktais galima suteikti draudėjui teisę nutraukti sutartį pasibaigus terminui, viršijančiam ta nuostata aiškiai apibrėžtą viršutinę ribą.
Darant prielaidą, kad senos VVG redakcijos 5a straipsnyje nereglamentuojama teisė nutraukti sutartį: ar gyvybės draudimo sutarties rengimas laikantis šios nuostatos yra draudžiamas pagal Antrąją ir Trečiąją gyvybės draudimo direktyvas?
57. Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad senos VVG redakcijos 5a straipsnyje numatyta teisė yra atskira nuo Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnyje nurodytos teisės nutraukti sutartį, atsiranda poreikis išnagrinėti, ar Antrąja ir Trečiąja gyvybės draudimo direktyvomis valstybėms narėms uždrausta nustatyti tokį poliso modelį siekiant sudaryti gyvybės draudimo sutartį. Jei atsakymas būtų neigiamas, tuomet pateiktas prejudicinis klausimas išties tėra hipotetinis.
58. Abi direktyvos(21) buvo taikomos sudarant ir nutraukiant gyvybės draudimo sutartis. Atitinkamos jų nuostatos buvo susijusios su penkiais atskirais etapais: I – sutarties parengimas; II – sutarties sudarymas; III – pranešimas draudėjui apie sutarties sudarymą; IV – nutraukimo termino pradžia po šio pranešimo; V – galimas sutarties nutraukimas per šį terminą.
59. Dėl I etapo Trečiosios gyvybės draudimo direktyvos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad direktyvos II priedo A dalyje nurodyta informacija potencialiam pirkėjui turi būti pateikta prieš sudarant sutartį. Visų pirma, kad draudėjas turėtų galimybę priimti informacija pagrįstą sprendimą, manau, kad jis turėtų būti informuotas prieš jam pasirenkant konkretų draudiką bei sutartį. Šiuo įpareigojimu pateikti informaciją buvo siekiama potencialiam pirkėjui sudaryti galimybę pasirinkti geriausiai jo interesus atitinkančią sutartį ir pateikti jam „aiškią ir tikslią informaciją apie pagrindines siūlomų produktų charakteristikas, taip pat išsamią informaciją apie įstaigas, kurioms gali būti adresuojami visi draudėjų, apdraustųjų ar naudos gavėjų skundai“(22). Ši informacija taip pat turėjo apimti informaciją dėl sutarties nutraukimo tvarkos(23).
60. Dėl II–V etapų Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnyje nustatyta, kad sudarius sutartį ir pranešus apie šį faktą draudėjas gali sutartį nutraukti per ribotos trukmės nutraukimo laikotarpį. Savaime suprantama, kad dar nesudaryta sutartis negali būti nutraukta, nes dar nebuvo pateiktas ir priimtas pasiūlymas, taigi nėra susitarimo tarp šalių, kurias saistytų konkrečios sutartinės sąlygos.
61. Remiantis tuo darytina išvada, kad Antrąja ir Trečiąja gyvybės draudimo direktyvomis, nagrinėjamomis drauge, buvo reikalaujama, kad (būsimam) draudėjui tam tikra informacija būtų pateikta prieš sutarties sudarymą ir kad tada būtų skirtas 14–30 dienų terminas po sutarties sudarymo, per kurį jis turėtų teisę sutartį nutraukti. Todėl nacionalinės sistemos, kurios neatitiko šių reikalavimų, šiomis direktyvomis buvo uždraustos.
62. Jei nacionalinės teisės aktais buvo leidžiama parengti tokią gyvybės draudimo sutartį, pagal kurią svarbios informacijos pateikti tinkamai ir laiku, kaip reikalaujama pagal Trečiosios gyvybės draudimo direktyvos 31 straipsnio 1 dalį, nereikėjo, tokie teisės aktai buvo nesuderinami su minėta direktyva. Įpareigojimas pateikti informaciją prarastų prasmę, jeigu ji būtų teikiama tik po to, kai draudėjas pateikė savo pasiūlymą ir taip jau pasirinko draudiką ir sutartį.
63. Jei valstybės narės teisės aktuose buvo numatytas terminas, per kurį klientas turėtų teisę paprieštarauti sutarties sudarymui, ir nurodyta, kad per tokį terminą sutartis dar nebuvo sudaryta, akivaizdu, kad toks terminas nebuvo nutraukimo terminas pagal Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnio 1 dalį ir ši prieštaravimo teisė priklausė I (sutarties parengimas), o ne kuriam nors vėlesniam etapui.
64. Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės teisės aktuose turėtų būti nustatyta, kad pasibaigus terminui, per kurį klientas turi teisę pareikšti pageidavimą neprisiimti įsipareigojimų pagal sutartį (II etapas), draudėjas turėtų būti informuotas apie sutarties sudarymą (III etapas) ir kad draudėjas turi teisę nutraukti sutartį po jos sudarymo (IV–V etapai) per tam tikrą terminą, nesutampantį su terminu, per kurį jis turėjo teisę paprieštarauti dėl sutarties sudarymo (II etapas). Priešingu atveju atrodytų, jog sutarties sudarymo momentu nutraukimo terminas jau buvo pasibaigęs.
Pasekmės
65. Sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje tarp W. Endress ir Allianz, kurie abu yra privatūs subjektai, taikytina Vokietijos teisė. Šios šalies teisės aktus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išaiškinti laikydamasis ES teisės, pirmiausia Antrosios ir Trečiosios gyvybės draudimo direktyvų, kurios buvo taikytinos sutarties sudarymo momentu. Tačiau gerai žinoma, kad dviejų privačių subjektų ginče direktyva pati savaime negali įpareigoti asmens, dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį(24).
66. Darau išvadą, kad Antrosios gyvybės draudimo direktyvos 15 straipsnis ir Trečiosios gyvybės draudimo direktyvos 31 straipsnis turi būti aiškinami kaip: i) draudžiantys valstybei nustatyti, kad teisė nutraukti sutartį nebegali būti įgyvendinta praėjus metams po pirmosios įmokos sumokėjimo, neatsižvelgiant į tai, ar draudikas tinkamai ir laiku informavo draudėją apie tokią teisę; ir kaip ii) draudžiantys valstybei narei nustatyti, kad tam tikra būtina informacija (būsimam) draudėjui būtų pateikta prieš sudarant sutartį ir kad jai nutraukti turi būti suteiktas 14–30 dienų terminas, prasidedantis po pranešimo apie sutarties sudarymą.
67. Bet kuri iš šių išvadų gali turėti nemažą poveikį W. Endress ir draudiko pozicijoms pagrindinėje byloje.
68. Koks tas poveikis bus, priklausys visų pirma nuo to, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pavyks išaiškinti Vokietijos teisės aktus vadovaujantis Antrąja ir Trečiąja gyvybės draudimo direktyvomis. Šiuo požiūriu, remiantis Teisingumo Teismo praktika, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo „atsižvelgti į visą nacionalinės teisės sistemą, siekiant nustatyti, kokiu mastu ji turi būti taikoma, kad būtų išvengta priešingo nei siekiamas direktyva rezultato“(25). Tai reiškia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi taikyti tokius aiškinimo būdus, kurie tam tikromis aplinkybėmis leidžia aiškinti nacionalinės teisės nuostatą išvengiant prieštaravimo su kita nacionalinės teisės norma, ar dėl to siaurinti šios nuostatos taikymo sritį ir taikyti tik tą jos dalį, kuri atitinka minėtą nuostatą(26). Vis dėlto įpareigojimą remtis direktyva aiškinant ir taikant nacionalinę teisę „riboja bendrieji teisės principai, ypač teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principai, ir ji negali pagrįsti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem“(27).
69. Jei atitinkamomis direktyvomis nustatyto tikslo negalima pasiekti minėtu būdu, pagal nusistovėjusią praktiką nacionalinės teisės aktai gali būti panaikinti(28) ir, jei buvo padaryta žala ir ji atsirado dėl to, kad valstybė narė pažeidė įsipareigojimus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo „patvirtinti nukentėjusių vartotojų teisę į kompensaciją pagal atsakomybę reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus“(29).
Sprendimo veikimas laiko atžvilgiu
70. Allianz pareikalavo, kad tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog nacionalinės nuostatos, kaip antai vienų metų taisyklė, yra uždraustos Antrąja ir Trečiąja gyvybės draudimo direktyvomis, jis turėtų apriboti savo sprendimo veikimą laiko atžvilgiu(30). Šiuo klausimu Allianz tvirtina, kad sprendimas turėtų poveikį 108 mln. sutarčių, sudarytų 1995–2007 m. laikotarpiu, pagal kurias sumokėta daugiau nei 400 mlrd. EUR įmokų(31). Allianz tvirtina, kad minėtu laikotarpiu ji pati sudarė apie 9 mln. sutarčių, pagal kurias gavo 62 mlrd. EUR.
71. Sprendimo veikimo laiko atžvilgiu apribojimas yra išskirtinė priemonė, kurią Teisingumo Teismas taikė tik: i) „kai egzistavo sunkių ekonominių pasekmių atsiradimo rizika, ypač kylanti dėl didelio sąžiningai ir remiantis teisės nuostatomis, kurios laikytos teisėtai galiojančiomis, sukurtų teisinių santykių skaičiaus“; ir ii) „paaiškėjus, jog asmenys ir nacionalinės valdžios institucijos buvo paskatinti elgtis Sąjungos teisės neatitinkančiu būdu dėl objektyvaus ir didelio Sąjungos teisės nuostatų turinio neapibrėžtumo, prie kurio galbūt prisidėjo ir kitų valstybių narių ar Europos Komisijos elgesys“(32). Finansinės pasekmės pačios savaime negali būti tokių išskirtinių priemonių pagrindas(33).
72. Nemanau, kad šioje byloje yra pakankamai priežasčių, kurios leistų apriboti Teisingumo Teismo sprendimo veikimą laiko atžvilgiu. Teisingumo Teismui nepateikta įrodymų dėl tikimybės, kad gyvybės draudimo sutartys, kurioms gali turėti poveikį jo sprendimas, bus nutrauktos dėl ekonominių išlaidų draudikui (-ams) ar dėl rimtų ekonominių pasekmių rizikos. Taip pat nesu tikra, kad „objektyvus, reikšmingas netikrumas“ dėl nagrinėjamų ES nuostatų paskatino bent jau nacionalines institucijas arba palikti galioti poliso modelį, arba pirmosios įmokos sumokėjimą laikyti atskaitos tašku apskaičiuojant atitinkamą terminą pagal vienų metų taisyklę.
Išvada
73. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau į Bundesgerichtshof pateiktą klausimą atsakyti taip:
1990 m. lapkričio 8 d. Tarybos direktyvos 90/619/EEB dėl įstatymų, norminių teisės aktų bei administracinių nuostatų, susijusių su tiesioginiu gyvybės draudimu, derinimo, nustatančios nuostatas, leidžiančias veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas bei pakeičiančios Direktyvą 79/267/EEB, 15 straipsnio 1 dalis kartu su 1992 m. lapkričio 10 d. Tarybos direktyvos 92/96/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu gyvybės draudimu, derinimo, iš dalies keičiančios direktyvas 79/267/EEB ir 90/619/EEB, 31 straipsniu, aiškintina kaip draudžianti nacionalines nuostatas, pagal kurias teisė nutraukti gyvybės draudimo sutartį išnyksta praėjus ne daugiau kaip metams nuo pirmosios įmokos sumokėjimo, neatsižvelgiant į tai, ar draudėjas buvo tinkamai ir laiku informuotas apie tokią teisę.