BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. rugsėjo 11 d.(*)

„Dempingas – Kinijos kilmės plono kreidinio popieriaus importas – Rinkos ekonomikos požiūriu besivystančios įmonės statusas – Su šiuo statusu susijusio sprendimo priėmimo terminas – Kruopštus ir nešališkas tyrimas – Teisė į gynybą – Akivaizdi vertinimo klaida – Gero administravimo principas – Įrodinėjimo pareiga – Žala – Pelno maržos nustatymas – Atitinkamo produkto apibrėžimas – Bendrijos pramonė – Priežastinis ryšys“

Byloje T‑443/11

Gold East Paper (Jiangsu) Co. Ltd, įsteigta Jiangsu (Kinija),

Gold Huasheng Paper (Suzhou Industrial Park) Co. Ltd, įsteigta Jiangsu,

atstovaujamos advokatų V. Akritidis, Y. Melin ir F. Crespo,

ieškovės,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą J.‑P. Hix, iš pradžių padedamo advokatų G. Berrisch, A. Polcyn ir baristerės N. Chesaites, vėliau solisitoriaus B. O’Connor ir advokato S. Gubel,

atsakovę,

palaikomą:

Europos Komisijos, atstovaujamos M. França ir A. Stobiecka-Kuik,

ir

Cepifine AISBL, įsteigtos Briuselyje (Belgija),

Sappi Europe SA, įsteigtos Briuselyje,

Burgo Group SpA, įsteigtos Altavilla Vicentina (Italija),

Lecta SA, įsteigtos Liuksemburge (Liuksemburgas),

atstovaujamų advokatų L. Ruessmann ir W. Berg,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo panaikinti 2011 m. gegužės 6 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 451/2011, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto importuojamam Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plonam kreidiniam popieriui, galutinis surinkimas (OL L 128, p. 1), kiek jis susijęs su ieškovėmis,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz, teisėjai I. Labucka (pranešėja) ir D. Gratsias,

posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. lapkričio 12 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1.     PPO teisė

1        1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) VI straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „Susitariančios šalys pripažįsta, kad dempingas, dėl kurio vienos valstybės prekės yra pateikiamos kitos valstybės prekybai žemesne, negu yra jų tikroji vertė, turi būti panaikintas, jei tai sukelia arba gali sukelti esminės žalos Susitariančiosios šalies teritorijoje įsteigtai pramonės šakai arba iš esmės žlugdo vietinės pramonės kūrimą“.

2        Sutartis dėl GATT VI straipsnio įgyvendinimo (OL L 336, 1994, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 189, toliau – Antidempingo sutartis) yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties (OL L 336, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 82) 1A priede.

3        Antidempingo sutarties 6.8 straipsnis suformuluotas taip:

„Tais atvejais, kai kuri Suinteresuotoji šalis atsisako leisti susipažinti su reikalinga informacija ar kaip kitaip jos nesuteikia per pagrįstą laikotarpį arba rimtai trukdo tyrimui, preliminarūs ir galutiniai sprendimai, teigiami ar neigiami jie būtų, gali būti padaryti turimų faktų pagrindu. Taikant šią straipsnio dalį, turi būti laikomasi II priedo nuostatų.“

4        Antidempingo sutarties II priedo „Geriausia turima informacija, kaip ji suprantama pagal 6 straipsnio 8 dalį“ 7 dalyje numatyta:

„Jeigu institucijos turi pagrįsti savo gautus rezultatus, įskaitant rezultatus dėl normaliosios vertės, remdamosi informacija iš antrinio šaltinio, įskaitant informaciją, pateiktą pareiškime dėl tyrimo inicijavimo, jos turėtų tai daryti ypač atsargiai. Tokiais atvejais institucijos turėtų, kai tikslinga, patikrinti informaciją ir iš kitų nepriklausomų, jų dispozicijai priklausančių šaltinių, tokių kaip: skelbiami kainoraščiai, oficiali importo statistika ir muitinės duomenys, ir informaciją, kurią jos gauna iš kitų suinteresuotų šalių tyrimo metu. Tačiau aišku, jog, jeigu suinteresuotoji šalis nebendradarbiauja ir todėl institucijoms nepateikia atitinkamos informacijos, rezultatas tai šaliai gali būti mažiau palankus, negu jis būtų šaliai bendradarbiaujant su institucijomis“.

5        PPO sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių (OL L 336, 1994, p. 156; toliau – Sutartis dėl subsidijų) 32.1 straipsnyje numatyta, kad „negalima imtis jokių specifinių veiksmų prieš kitos valstybės narės subsidijas, išskyrus numatytus GATT 1994 nuostatose, išdėstytose šioje Sutartyje“.

2.     Europos Sąjungos teisė

6        Pagrindinės nuostatos antidempingo srityje įtvirtintos 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, p. 51; toliau – pagrindinis reglamentas) su pakeitimais, kuriuo buvo pakeistas 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45).

7        Iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkto matyti, kad „atliekant su importu iš Kinijos Liaudies Respublikos, Vietnamo ir Kazachstano bei bet kurios ne rinkos ekonomikos valstybės, kuri tyrimo pradžios dieną yra Pasaulio prekybos organizacijos narė, susijusius antidempingo tyrimus, normalioji vertė apskaičiuojama pagal 1–6 dalis, jei remiantis vieno ar kelių gamintojų, kurių veikla turi būti tiriama, paduotais tinkamai pagrįstais skundais ir c punkte išdėstytais kriterijais ir tvarka įrodoma, kad minėtam gamintojui ar gamintojams dėl panašaus nagrinėjamojo produkto gamybos ir pardavimo vyrauja rinkos ekonomikos sąlygos. Kitais atvejais laikomasi a punkte išdėstytų taisyklių.“.

8        Pagal minėto reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktą:

„Pagal b punktą paduotas skundas turi būti išdėstomas raštu ir jame turi būti pateikta pakankamai įrodymų, jog gamintojas dirba rinkos ekonomikos sąlygomis, t. y.:

–        įmonių sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų, įskaitant, pavyzdžiui, išlaidas žaliavoms, technologijoms ir darbo jėgai apmokėti, gamybai, pardavimams ir investicijoms, priimami pagal rinkoje vyraujančią pasiūlą ir paklausą bei valstybei per daug nesikišant į šią sritį, o pagrindinės gamybos sąnaudos iš esmės atitinka rinkos kainą,

–        įmonės turi vieną aiškų svarbiausių apskaitos dokumentų, kurių nepriklausomas auditas buvo atliktas pagal tarptautinius apskaitos standartus ir kurie yra taikomi įvairiems tikslams, rinkinį,

–        įmonių gamybos sąnaudoms ir finansinei būklei nedaro įtakos iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos išlikę ženklūs iškraipymai, pirmiausia tie, kurie susiję su turto nuvertėjimu, kitais nurašymais, barterine prekyba ir mokėjimu kompensuojant skolas,

<…>

Po specialių konsultacijų su Patariamuoju komitetu ir Bendrijos pramonei suteikus galimybę pareikšti pastabas, per tris mėnesius nuo tyrimo pradžios nustatoma, ar gamintojas atitinka minėtus kriterijus. Šis nustatytas statusas išlieka viso tyrimo metu.“

9        Pagrindinio reglamento 3 straipsnyje nustatyta:

„1.      Pagal šį reglamentą sąvoka „žala“, jei nenurodyta kitaip, suprantama kaip materialinė [didelė] žala Bendrijos pramonei, materialinės [didelės] žalos grėsmė Bendrijos pramonei arba materialinės [didelės] kliūtys tai pramonei kurtis ir yra aiškinama pagal šio straipsnio nuostatas.

2.      Žala nustatoma remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai kartu ištyrus:

a)      importo dempingo kaina kiekius ir poveikį panašių produktų kainoms Bendrijos rinkoje; ir

b)      tokio importo poveikį Bendrijos pramonei.

3.      Vertinant importo dempingo kaina kiekį, reikia atsižvelgti į tai, ar iš viso žymiai išaugo importas dempingo kaina absoliučiu dydžiu arba lyginant su gamyba ar suvartojimu Bendrijoje. Vertinant importo dempingo kaina poveikį kainoms, reikia nustatyti, ar produktai dempingo kaina yra importuojami žymiai mažesnėmis kainomis lyginant su Bendrijos pramonės panašių produktų kainomis, arba į tai, ar toks importas turėjo kitokį poveikį – ženkliai nusmukdė kainas arba smarkiai trukdė kainoms kilti, kaip kad būtų atsitikę kitomis aplinkybėmis. Nė vienas šių veiksnių nėra būtinai lemiamas.

4.      Kai atliekant antidempingo tyrimą tuo pat metu nagrinėjamas importas daugiau kaip iš vienos valstybės, tokio importo iš visų valstybių poveikis vertinamas bendrai tiktai tuomet, jei nustatoma:

a)      kad dempingo skirtumas, apskaičiuotas importui iš kiekvienos valstybės, yra didesnis nei 9 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas de minimis, ir kad importo iš kiekvienos valstybės kiekis nėra nereikšmingas; ir

b)      kad atsižvelgus į importuotų produktų tarpusavio konkurencijos sąlygas ir į importuotų produktų ir panašių Bendrijos produktų konkurencijos sąlygas, importo poveikį tikslinga vertinti bendrai.

5.      Nagrinėjant importo dempingo kaina poveikį tiriamai Bendrijos pramonei, reikia ištirti visus svarbius atitinkamos pramonės būklę apibūdinančius ekonominius veiksnius ir rodiklius, tokius kaip: pramonės pastangas atsigauti po dempingo ar subsidijavimo praeityje padaryto poveikio, esamo dempingo skirtumo dydį, esamą ir galimą pardavimų, pelno, produkcijos, rinkos dalies, produktyvumo, investicijų grąžos, pajėgumų panaudojimo sumažėjimą; Bendrijos kainas įtakojančius veiksnius; esamą ir galimą neigiamą poveikį pinigų srautams, atsargų kiekiui, užimtumui, darbo užmokesčiui, gamybos plėtrai, galimybėms sukaupti kapitalą ir pritraukti investicijas. Šis sąrašas nėra išsamus, be to, jokie iš išvardytų veiksnių nėra būtinai lemiami.

6.      Pateikus visus 2 dalyje minimus susijusius įrodymus turi būti akivaizdu, kad importas dempingo kaina sukelia žalą, kaip apibrėžta šiame reglamente. Ypatingai turi būti akivaizdu, kad 3 dalyje apibrėžtas kiekis ir (arba) kainos sukėlė 5 dalyje nurodytą poveikį Bendrijos pramonei ir kad šį poveikį galima apibrėžti kaip materialinį [didelį].

7.      Taip pat turi būti nagrinėjami ir kiti, be importo dempingo kaina, žinomi veiksniai, kurie tuo pat metu daro neigiamą poveikį Bendrijos pramonei, siekiant, kad šių veiksnių padaryta žala nebūtų priskiriama importui dempingo kaina pagal 6 dalį. Tokio pobūdžio veiksniai gali būti: ne dempingo kainomis parduodamo importo kiekiai ir kainos, paklausos sumažėjimas ar vartojimo tendencijų pokyčiai, prekybos apribojimai ir konkurencija tarp trečiosios valstybės ir Bendrijos gamintojų, technologijos pažanga, Bendrijos pramonės eksporto plėtra ir gamybos našumo augimas.

8.      Importo dempingo kaina poveikis vertinamas lyginant su Bendrijos pramonės panašaus produkto gamyba, kai turimi duomenys sudaro galimybę atskirai nustatyti tą gamybą remiantis tokiais kriterijais kaip gamybos procesas, gamintojų pardavimai ir pelnas. Jeigu atskirai nustatyti tos gamybos neįmanoma, importo dempingo kaina poveikis vertinamas nagrinėjant siauriausios produktų grupės ar rūšies, kuriai priklauso panašus produktas ir apie kurią galima gauti reikalingą informaciją, gamybą.

9.      Materialinės [didelės] žalos grėsmė vertinama remiantis faktais, o ne vien prielaidomis, spėjimais ar neaiškiomis perspektyvomis. Aplinkybių, dėl kurių dempingas sąlygotų žalą, pasikeitimas, turi būti aiškiai numatomas ir neišvengiamas.

Sprendžiant, ar yra materialinės [didelės] žalos grėsmė, reikėtų atsižvelgti be visa kita į tokius veiksnius kaip:

a)      ar importo dempingo kaina į Bendrijos rinką augimo tempas rodo tikimybę, kad importas žymiai didės;

b)      pakankami eksportuotojo disponuojami pajėgumai arba neišvengiamas tokių pajėgumų žymus didėjimas, patvirtinantis eksporto dempingo kaina į Bendriją didėjimo tikimybę, atsižvelgiant į tai, ar yra kitų eksportuotojui prieinamų rinkų papildomam eksportui absorbuoti;

c)      ar importas įvežamas tokiomis kainomis, kurios ženkliai nusmukdytų kainas arba trukdytų kainoms kilti, kaip kad būtų atsitikę kitomis aplinkybėmis, ir tikriausiai padidintų importuojamų produktų paklausą; ir

d)      tiriamo produkto atsargos.

Joks iš šių išvardytų veiksnių nėra pats savaime lemiantis, bet apsvarstytų veiksnių visuma turi lemti išvadą, kad neišvengiamai gresia tolesnis eksportas dempingo kaina ir kad nesiėmus apsaugos veiksmų bus padaryta materialinė [didelė] žala.“

10      Pagrindinio reglamento 4 straipsnio, susijusio su Bendrijos pramonės apibrėžimu, 1 dalyje numatyta:

„Pagal šį reglamentą sąvoka „Bendrijos pramonė“ suprantama kaip panašius produktus gaminančių Bendrijos gamintojų visuma arba tie iš jų, kurių bendra tokių produktų produkcija sudaro didžiąją dalį visos Bendrijos produkcijos, kaip numatyta 5 straipsnio 4 dalyje, išskyrus:

a)      kai gamintojai yra susiję su tariamai dempingo kaina produkto eksportuotojais arba importuotojais arba patys yra jo importuotojai, sąvoka „Bendrijos pramonė“ gali būti suprantama kaip reiškianti likusius gamintojus;

b)      ypatingomis aplinkybėmis dėl aptariamos produkcijos Bendrijos teritorija gali būti padalinta į dvi ar daugiau konkurencinių rinkų, o gamintojai kiekvienoje rinkoje gali būti laikomi atskiromis pramonėmis, jeigu:

i)      tokioje rinkoje esantys gamintojai parduoda toje rinkoje visą ar beveik visą savo pagaminto aptariamo produkto kiekį, ir

ii)      bet kur kitur Bendrijoje esantys aptariamo produkto gamintojai nepakankamai patenkina paklausą toje rinkoje. Tokiomis aplinkybėmis gali būti pripažįstama, kad žala egzistuoja, net jei didžiajai visos Bendrijos pramonės daliai nebuvo padaryta žala, bet jeigu importas dempingo kaina yra nukreipiamas į tokią izoliuotą rinką, ir jeigu importas dempingo kaina yra žalingas visos arba beveik visos produkcijos gamintojams tokioje rinkoje.“

11      Pagrindinio reglamento 5 straipsnio, susijusio su procedūros pradėjimu, 4 dalyje nustatyta:

„Tyrimas pagal 1 dalį pradedamas tik tuo atveju, jeigu išnagrinėjus, kokiu mastu panašaus produkto gamintojai Bendrijoje pritaria ar nepritaria pateiktam skundui, nustatoma, kad skundas yra paduotas Bendrijos pramonės vardu. Skundas laikomas paduotas Bendrijos pramonės vardu, jeigu jam pritaria tie Bendrijos gamintojai, kurių bendra gamybos apimtis sudaro daugiau nei 50 % visų skundui pritariančių ar nepritariančių Bendrijos gamintojų, gaminančių panašų produktą, gamybos apimties. Tačiau tyrimas nepradedamas, jei skundui aiškiai pritariančių Bendrijos gamintojų gamybos apimtis sudaro mažiau nei 25 % visų Bendrijos gamintojų, gaminančių panašų produktą, gamybos apimties.“

12      Pagrindinio reglamento 9 straipsnio, susijusio su procedūros baigimu netaikant priemonių, 4 dalyje nustatyta:

„Kai galutinai nustatyti faktai įrodo, kad yra dempingas ir jo padaryta žala bei dėl Bendrijos interesų reikia įsikišti pagal 21 straipsnį, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, pateiktu pasikonsultavus su Patariamuoju komitetu, nustato galutinį antidempingo muitą. Pasiūlymą priima Taryba, jeigu ji paprastąja balsų dauguma nenusprendžia atmesti pasiūlymo per vieną mėnesį, kai jį pateikia Komisija. Kai galioja laikinieji muitai, pasiūlymas dėl galutinių veiksmų turi būti pateiktas ne vėliau kaip likus vienam mėnesiui iki šių muitų galiojimo pabaigos. Antidempingo muito suma neviršija nustatyto dempingo skirtumo, tačiau ji turėtų būti mažesnė už šį skirtumą, jei šio mažesnio muito pakaktų Bendrijos pramonei padarytai žalai pašalinti.“

13      Pagrindinio reglamento 18 straipsnis, susijęs su nebendradarbiavimu, suformuluotas taip:

„1.      Tais atvejais, kai kuri nors suinteresuota šalis atsisako suteikti informaciją ar kitokiu būdu nesuteikia reikalingos informacijos per šiame reglamente nurodytą laiką arba ženkliai trukdo atlikti tyrimą, preliminarios ar galutinės, teigiamos ar neigiamos išvados gali būti daromos remiantis turimais faktais. Išsiaiškinus, kad kuri suinteresuota šalis pateikė melagingą ar klaidingą informaciją, į tokią informaciją neatsižvelgiama, o remiamasi turimais faktais. Suinteresuotos šalys įspėjamos apie nebendradarbiavimo pasekmes.

<…>

3.      Jeigu suinteresuotos šalies pateiktoje informacijoje yra tam tikrų netikslumų, bet juos galima patikrinti ir dėl to nesusidaro didelių sunkumų panaudoti informaciją pagrįstoms ir tikslioms išvadoms, taip pat jeigu tokia informacija buvo pateikta laiku, o suinteresuotoji šalis visais įmanomais būdais stengėsi pateikti tinkamą informaciją, pateiktoji informacija neatmetama.

<…>

6.      Jeigu suinteresuota šalis nebendradarbiauja arba bendradarbiauja nepakankamai ir dėl to nuslepiama susijusi svarbi informacija, tyrimo išvados tai šaliai gali būti ne tokios palankios, kaip tuo atveju, jei ji būtų bendradarbiavusi tinkamai.“

 Ginčo aplinkybės

14      Ieškovės Gold East Paper (Jiangsu) Co. Ltd (toliau – GE) ir Gold Huasheng Paper (Suzhou Industrial Park) Co. Ltd (toliau – GHS) yra su grupe Asia Pulp and Paper China (toliau – APP grupė) susijusios bendrovės, Kinijoje gaminančios ploną kreidinį popierių, kurį jos eksportuoja į Europos Sąjungą.

1.     Tyrimas

15      Dėl plono kreidinio popieriaus paraleliai buvo atlikti du atskiri tyrimai. Pirma, atlikus antidempingo tyrimą buvo priimtas 2011 m. gegužės 6 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 451/2011, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto importuojamam Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plonam kreidiniam popieriui, galutinis surinkimas (OL L 128, p. 1; toliau – ginčijamas reglamentas). Antra, atlikus antisubsidijų tyrimą buvo priimtas 2011 m. gegužės 6 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 452/2011, kuriuo importuojamam Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plonam kreidiniam popieriui nustatomas galutinis antisubsidijų muitas (OL L 128, p. 18).

16      2010 m. vasario 18 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje buvo paskelbta Europos Komisijos nuomonė dėl antidempingo procedūros, susijusios su Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plono kreidinio popieriaus importu, inicijavimo (OL C 41, p. 6).

17      Pirminis terminas, per kurį suinteresuotosios šalys turėjo pateikti savo pastabų dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios bendrovės statuso (toliau – RE statusas), turėjo baigtis 2010 m. kovo 30 d. APP grupės prašymu Komisija 2010 m. kovo 22 d. šį terminą pratęsė iki 2010 m. balandžio 12 d.

18      2010 m. balandžio 12 d. ieškovės pateikė paraiškas dėl RE statuso savo ir visų bendrovių, susijusių su jomis ir plono kreidinio popieriaus gamyba ir pardavimu ar žaliavų gamyba, vardu, kaip to buvo prašiusi Komisija.

19      2010 m. balandžio 16 d. ieškovės pateikė pastabas dėl tam tikrų tyrimo aspektų ir dėl Europos plono popieriaus gamintojų asociacijos Cepifine AISBL pateikto skundo, dėl kurio buvo pradėtas šis tyrimas.

20      Komisija APP grupei nusiuntė keturis raštus siekdama gauti reikalingą informaciją paraiškoms dėl RE statuso pagrįsti:

–        savo 2010 m. gegužės 19 d. rašte ji paprašė, kad GE papildytų formuliarą vėliausiai iki 2010 m. gegužės 21 d.,

–        2010 m. gegužės 21 d. rašte ji paprašė, kad GE perduotų jai atitinkamus priedus ir vertimus vėliausiai iki 2010 m. birželio 1 d.; tą dieną GE paprašė pratęsti terminą; Komisija prašymą patenkino ir nustatė naują terminą iki 2010 m. birželio 4 d.,

–        2010 m. gegužės 27 d. rašte ji paprašė, kad GHS atitinkamus priedus Komisijos pareigūnams pateiktų pirmą patikrinimo vietoje dieną,

–        2010 m. birželio 2 d. rašte ji paprašė, kad APP grupė papildytų tam tikras paraiškos dėl RE statuso formuliaro dalis ir ją patikslintų.

21      2010 m. birželio 8 d. raštu ieškovės pateikė savo pastabas dėl paralelaus antisubsidinio tyrimo pradėjimo reikšmės vertinant jų paraiškas dėl RE statuso.

22      2010 m. birželio 8–18 d. Komisija atliko pirmą patikrinimą vietoje su APP grupe susijusių keturių eksportuojančių gamintojų, įskaitant ieškoves, patalpose.

23      2010 m. birželio 23 d.–liepos 12 d. Komisija atliko antrą patikrinimą vietoje ieškovių patalpose siekdama patikrinti jų atsakymus į klausimyną. 2010 m. rugsėjo 9, 10 ir 13 d. Komisija atliko trečią patikrinimą vietoje su ieškovėmis susijusios derybininkės Sąjungoje APP Italy patalpose.

24      2010 m. rugsėjo 2 d. Komisija nusiuntė informacinį dokumentą dėl paraiškų dėl RE statuso, kuriame padarė preliminarią išvadą, kad nė vienas iš keturių su APP grupe susijusių eksportuojančių gamintojų neatitinka pirmo, antro ir trečio kriterijaus, tenkintinų norint gauti RE statusą. Komisija ieškovėms nustatė terminą pateikti pastabas iki 2010 m. rugsėjo 12 d.

25      Tą pačią dieną Komisija Patariamajam antidempingo komitetui nusiuntė savo darbinio dokumento, susijusio su jos pasiūlymu atmesti ieškovių paraiškas dėl RE statuso, kopiją.

26      2010 m. rugsėjo 9 d. ieškovės paprašė iki 2010 m. rugsėjo 28 d. pratęsti terminą pastaboms dėl Komisijos informacinio dokumento dėl RE statuso pateikti. Komisija šį terminą pratęsė tik iki 2010 m. rugsėjo 16 d. Ji taip pat pasiūlė surengti posėdį 2010 m. rugsėjo 17 d. ir paprašė ieškovių patvirtinti, ar ši data joms tiktų.

27      2010 m. rugsėjo 14 d. per numatytą susitikimą su Patariamuoju antidempingo komitetu buvo išnagrinėtas pasiūlymas dėl ieškovių paraiškų dėl RE statuso.

28      2010 m. rugsėjo 17 d. elektroniniame laiške ieškovės pateikė preliminarias pastabas, susijusias su informaciniu dokumentu dėl jų paraiškų dėl RE statuso, ir paaiškino, kad 2010 m. rugsėjo 27 d. jos pateiks papildytą ir peržiūrėtą raštą.

29      Tą pačią dieną įvyko Komisijos posėdis.

30      2010 m. rugsėjo 21 d. Komisija Patariamajam antidempingo komitetui nusiuntė ieškovių pastabų dėl informacinio dokumento dėl RE statuso santrauką ir nustatė terminą iki 2010 m. rugsėjo 24 d., per kurį šis komitetas turėjo pateikti savo nuomonę.

31      2010 m. spalio 12 d. Komisija priėmė sprendimą dėl ieškovių paraiškų dėl RE statuso (toliau – sprendimas dėl RE statuso), kuriame patvirtino, kad šios paraiškos atmetamos.

32      Tą pačią dieną ieškovės parašė raštą Komisijai, kuriame kritikavo tai, kad ši priėmė sprendimą dėl RE statuso prieš tai nesurengusi posėdžio, kuriame dalyvautų auditorius. Jos taip pat pateikė papildomas pastabas dėl žalos.

33      2010 m. spalio 13 d. ieškovės pateikė klausimų, į kuriuos pageidavo Komisijos atsakymų, santrauką.

34      2010 m. spalio 15 d. Komisija surengė posėdį, kuriame dalyvavo auditorius. 2010 m. spalio 19 d. ieškovės nusiuntė Komisijai pastabas, kuriose apibendrinti per posėdį pateikti argumentai. 2010 m. spalio 28 d. ieškovės pateikė naujas pastabas dėl informacinio dokumento dėl RE statuso.

35      2010 m. lapkričio 17 d. Komisija nusiuntė ieškovėms raštą, prie kurio buvo pridėta 2010 m. lapkričio 16 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1042/2010, kuriuo importuojamam Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plonam kreidiniam popieriui nustatomas laikinasis antidempingo muitas (OL L 299, p. 7, toliau – laikinasis reglamentas), kopija, metodo, pagal kurį buvo apskaičiuotas dempingo muitas ir žalos skirtumas, santrauka ir atsakymas į ieškovių argumentus.

36      2010 m. gruodžio 13 ir 17 d. ieškovės trimis raštais pateikė pastabas dėl laikinųjų priemonių.

37      2011 m. kovo 16 d. Komisija nusiuntė ieškovėms informacinį dokumentą, kuriame paaiškino, kad ketina pasiūlyti Europos Sąjungos Tarybai nustatyti galutinį antidempingo muitą dėl jų eksporto į ES. Ieškovės savo pastabas pateikė 2011 m. kovo 28 d.

38      2011 m. kovo 29 d. Komisija auditoriaus prašymu nusiuntė ieškovėms bylos medžiagai skirtą atnaujintą raštą, kuriame paaiškino metodą, pagal kurį apskaičiuojama tikslinė pelno marža, nesant importo dempingo kaina.

39      2011 m. balandžio 11 d. ieškovės pateikė savo pastabas dėl tikslinei pelno maržai apskaičiuoti Komisijos naudoto metodo.

2.     Ginčijamas reglamentas

40      2011 m. gegužės 6 d. Taryba priėmė ginčijamą reglamentą.

41      Ginčijamame reglamente ieškovėms buvo atsisakyta suteikti RE statusą motyvuojant tuo, kad, pirma, buvo neįmanoma, be kita ko, nustatyti to, kad buvo atlikti mokėjimai, susiję su akcijų perleidimais, ir patirta išlaidų pagrindinėms žaliavoms, antra, tiek vykdant apskaitą, tiek jos auditą nebuvo laikomasi tarptautinių apskaitos taisyklių pagrindinių principų, todėl kilo abejonių dėl bendrovių apskaitos patikimumo ir, trečia, buvo didelių pažeidimų, susijusių su ieškovių žemėnaudos teisėmis.

42      Be to, nustatant atitinkamą produktą nebuvo atsižvelgta į ruloninėms spaudos mašinoms skirto popieriaus ritinius (ginčijamo reglamento 17 ir 41 konstatuojamosios dalys). 8 % tikslinis pelnas yra laikomas tokiu, kurį pramonė galėtų pasiekti nesant importo dempingo kaina (ginčijamo reglamento 158 konstatuojamoji dalis).

43      Ginčijamo reglamento 1 straipsnyje buvo nustatytas 8 % galutinis antidempingo muitas, taikomas ieškovių pagaminto plono kreidinio popieriaus importui į Sąjungą. Remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, jo 2 dalyje numatytas 20 % galutinis antidempingo muitas nebus renkamas: ieškovių atveju – 12 %, jeigu atitinkama suma surenkama pagal Įgyvendinimo reglamentą Nr. 452/2011 (žr. šio sprendimo 15 punktą).

 Procesas ir šalių reikalavimai

44      2011 m. rugpjūčio 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pareiškimą, kuriuo ieškovės pareiškė šį ieškinį.

45      2011 m. lapkričio 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Komisija paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

46      2011 m. gruodžio 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Cepifine, Sappi Europe SA, Burgo Group SpA ir Lecta SA (toliau – į bylą įstojusios privačios šalys) paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų. 2012 m. sausio 24 d. pateiktose pastabose Taryba nepareiškė prieštaravimų dėl šio prašymo.

47      2012 m. sausio 23 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas leido Komisijai įstoti į bylą. Komisija paaiškinimus pateikė per nustatytą terminą.

48      2012 m. vasario 8 d. ieškovės paprašė į bylą įstojusių privačių šalių atžvilgiu konfidencialia pripažinti tam tikrą informaciją, esančią paaiškinimuose ir atitinkamuose prieduose. Jos parengė nekonfidencialią šių įvairių procesinių dokumentų versiją.

49      2012 m. kovo 8 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas leido šioms privačioms šalims įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų. Toje pačioje nutartyje trečiosios kolegijos pirmininkas nenusprendė dėl, pirma, to, ar ieškovės gaus posėdžio protokolą tam, kad identifikuotų informaciją, kuri gali būti laikoma konfidencialia, ir, antra, to, ar į bylą įstojusios privačios šalys gaus preliminarią nekonfidencialią versiją, kad galėtų pateikti galimas pastabas dėl prašymo pripažinti informaciją konfidencialia.

50      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Taikydamas proceso organizavimo priemones, jis paprašė Tarybos pateikti tam tikrus dokumentus. Taryba prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

51      Per 2013 m. lapkričio 12 d. posėdį Bendrasis Teismas išklausė pagrindinės bylos šalių ir įstojusių į bylą šalių kalbas ir atsakymus į jo žodžiu pateiktus klausimus.

52      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą reglamentą tiek, kiek jis su jomis susijęs,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

53      Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

54      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

55      Į bylą įstojusios privačios šalys palaiko Tarybos reikalavimus.

 Dėl teisės

56      Grįsdamos savo ieškinį ieškovės nurodo aštuonis pagrindus. Šiuos pagrindus galima suskirstyti į dvi kategorijas.

57      Pirmajai kategorijai priklausantys pagrindai susiję su ieškovių paraiškomis dėl RE statuso, t. y. su:

–        pirma, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros pastraipos pažeidimu, nes sprendimas nesuteikti ieškovėms RE statuso buvo priimtas atsižvelgiant į tai, ką Komisija žinojo apie tokio atmetimo poveikį jų dempingo skirtumui,

–        antra, esminio formos reikalavimo, numatyto pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje, pažeidimu ir teisės į gynybą pažeidimu,

–        trečia, akivaizdžiomis vertinimo klaidomis taikant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmą pastraipą ir motyvų nenurodymu,

–        ketvirta, tuo, kad tyrimas buvo atliktas šališkai ir nevisapusiškai, ir pernelyg didele įrodinėjimo našta.

58      Antrajai kategorijai priklausantys pagrindai susiję su žalos vertinimu, t. y. su:

–        penkta, pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalies pažeidimu,

–        šešta, pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 4 dalies pažeidimu,

–        septinta, pagrindinio reglamento 3 straipsnio, 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 4 dalies pažeidimu,

–        aštunta, pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 ir 7 dalių pažeidimu.

1.     Dėl reikalavimo panaikinti apimties

59      Iš pradžių reikia pažymėti, kad ginčijamu reglamentu nustatomas galutinis antidempingo muitas dėl Kinijos kilmės plono kreidinio popieriaus importo.

60      Pateikdamos tam tikrus pagrindus ieškovės prašo panaikinti visą ginčijamą reglamentą. Tačiau nurodydamos ieškinio dalyką ir pateikdamos reikalavimus jos ginčija tik joms pritaikyto ir su jomis susijusio antidempingo muito teisėtumą.

61      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad galimas šio muito neteisėtumas turėtų reikšmės ginčijamo reglamento teisėtumui tik tiek, kiek juo ieškovėms nustatomas antidempingo muitas. Tačiau jis neturėtų reikšmės kitų ginčijamo reglamento elementų, t. y., be kita ko, kitoms bendrovėms adresatėms nustatyto antidempingo muito, teisėtumui.

62      Iš teismo praktikos matyti, kad tuo atveju, kai antidempingo muitą įvedančiu reglamentu kelioms bendrovėms nustatomi skirtingi muitai, su tam tikra bendrove yra konkrečiai susijusios tik tos jo nuostatos, kuriomis šiai bendrovei nustatomas konkretus antidempingo muitas ir fiksuojamas jo dydis, bet ne tos nuostatos, kuriomis antidempingo muitas nustatomas kitoms bendrovėms, todėl pirmosios bendrovės ieškinys yra priimtinas tik tiek, kiek juo siekiama išimtinai su ja susijusių reglamento nuostatų panaikinimo (pagal analogiją žr. 2001 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nachi Europe, C‑239/99, Rink. p. I‑1197, 22 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

63      Tokiomis aplinkybėmis šį ieškinį dėl panaikinimo reikia aiškinti taip, kad juo tik prašoma iš dalies panaikinti ginčijamą reglamentą, kiek juo ieškovėms nustatomas galutinis antidempingo muitas.

2.     Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su ieškovių paraiškomis dėl RE statuso

 Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros pastraipos pažeidimu, nes sprendimas nesuteikti ieškovėms RE statuso buvo priimtas atsižvelgiant į tai, ką Komisija žinojo apie tokio atmetimo poveikį jų dempingo skirtumui

64      Pateikdamos pirmąjį pagrindą ieškovės tvirtina, kad sprendimas nesuteikti joms RE statuso buvo priimtas atsižvelgiant į tai, ką Komisija žinojo apie tokio sprendimo poveikį jų dempingo skirtumui, o tai pažeidžia pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antrą pastraipą, kaip ją Bendrasis Teismas išaiškino 2006 m. lapkričio 14 d. Sprendime Nanjing Metalink prieš Tarybą (T‑138/02, Rink. p. II‑4347, 44 punktas) ir 2009 m. kovo 18 d. Sprendime Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą (T‑299/05, Rink. p. II‑565, 127 ir 138 punktai).

65      Ieškovės taip pat teigia, kad „buvo akivaizdžiai pažeista teisė į gynybą“, nes Komisija „ėmėsi visų priemonių <...>, kad visiškai atmestų bet kokius paaiškinimus, [kuriuos jos pateikė] vykstant tyrimui ir kuriais siekiama įrodyti, kad jos atitinka kriterijus RE statusui suteikti“.

66      Iš pradžių, kalbant apie tariamą ieškovių teisės į gynybą pažeidimą, reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalį ieškinyje turi būti nurodyta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši nuoroda turi būti pakankamai aiški bei tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio prireikus be jokios kitos papildomos informacijos, kuria galima būtų pasiremti. Taigi ieškinyje turi būti išsamiai išplėtotas pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys, todėl vien abstraktus paaiškinimas neatitinka Procedūros reglamento reikalavimų (1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Viho prieš Komisiją, T‑102/92, Rink. p. II‑17, 68 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 333 punktas ir 2011 m. spalio 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo Association belge des consommateurs test-achats prieš Komisiją, T‑224/10, Rink. p. II‑7177, 71 punktas). Kadangi ieškovės nepaaiškino savo kaltinimo, siejamo su jų teisės į gynybą pažeidimu, kad Bendrasis Teismas galėtų nustatyti patį jo dalyką, šis kaltinimas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

67      Dėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros pastraipos pažeidimo ieškovės teigia, kad pasiūlymo dėl RE statuso dieną Komisija turėjo visą išsamią informaciją, leidžiančią apskaičiuoti ieškovių dempingo skirtumą (neatsižvelgiant į tai, ar turimas RE statusas) Kinijoje ir analogiškoje šalyje.

68      Per posėdį Bendrajam Teismui uždavus klausimą ieškovės patikslino, kad joms svarbus buvo ne trijų mėnesių terminas, bet veikiau eksportuojančių gamintojų teisių apsauga.

69      Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje numatyta, kad tai, ar gamintojas veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, nustatoma „po specialių konsultacijų su Patariamuoju komitetu ir Bendrijos pramonei suteikus galimybę pareikšti pastabas, per tris mėnesius nuo tyrimo pradžios“ ir kad „šis nustatytas statusas išlieka viso tyrimo metu“.

70      Priešingai, nei teigia ieškovės, šio sprendimo 64 punkte minėtuose sprendimuose Nanjing Metalink prieš Tarybą, Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą ir 2011 m. lapkričio 8 d. Sprendime Zhejiang Harmonic Hardware Products prieš Tarybą (T‑274/07, neskelbiamas Rinkinyje) Bendrasis Teismas nenusprendė, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros pastraipos ratio legis pateisina tai, kad reglamentas, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, būtų panaikintas tam tikros įmonės atžvilgiu kiekvieną kartą, kai Komisija galėjo žinoti apie sprendimo dėl RE statuso poveikį apskaičiuojant šios įmonės dempingo skirtumą, ir vien dėl to, kad tai buvo žinoma priimant sprendimą dėl RE statuso. Reikia pažymėti, kad, kaip pažymėjo Taryba, nėra tiesioginio ryšio tarp pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje numatyto trijų mėnesių termino ir galimo Komisijos žinojimo apie tai, kokį poveikį sprendimas dėl RE statuso turės įmonės dempingo skirtumui.

71      Be to, pagrindiniame reglamente nereikalaujama, kad sprendimas dėl RE statuso būtų priimtas tuomet, kai Komisija neturi duomenų, kad galėtų žinoti sprendimo dėl RE statuso poveikį įmonės dempingo skirtumui. Šiuo klausimu negalima atmesti to, kad net jeigu šis terminas nebuvo praleistas sprendimo dėl RE statuso priėmimo momentu, Komisija gali priimti tokį sprendimą, nors jau turi informacijos, leidžiančios apskaičiuoti jo poveikį atitinkamos įmonės dempingo skirtumui.

72      Bet kuriuo atveju iš 2009 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware prieš Tarybą (C‑141/08 P, Rink. p. I‑9147) matyti, jog, remdamasis teisėtumo ir gero administravimo principais, su sąlyga, kad buvo laikytasi pagrindiniame reglamente numatytų procedūrinių garantijų, Teisingumo Teismas pirmenybę teikia tinkamam pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytų materialinių kriterijų taikymui, o ne nekintamo sprendimo dėl RE statuso reikalavimui ar žinių apie sprendimo dėl RE statuso poveikį įmonės dempingo skirtumui nebuvimui tokio sprendimo priėmimo momentu.

73      Kaip Bendrasis Teismas priminė šio sprendimo 70 punkte minėtame Sprendime Zhejiang Harmonic Hardware Products prieš Tarybą (39 punktas), šio sprendimo 72 punkte minėtame Sprendime Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware prieš Tarybą Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į teisėtumo ir gero administravimo principus, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto negalima aiškinti taip, kad jis įpareigoja Komisiją pasiūlyti Tarybai galutines priemones, dėl kurių visam laikui liktų galioti atliekant pirminį šioje nuostatoje nustatytų materialinių kriterijų vertinimą padaryta klaida, sukelianti neigiamų pasekmių atitinkamai įmonei. Taigi, jeigu vykstant tyrimui Komisija nustatytų, kad, priešingai jos pirminiam vertinimui, įmonė atitinka pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatytus kriterijus, ji iš to turėtų padaryti tinkamas išvadas ir kartu užtikrinti, jog laikomasi pagrindiniame reglamente numatytų procedūrinių garantijų (72 punkte minėto Sprendimo Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware prieš Tarybą 111 ir 112 punktai).

74      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad, nors paprastai sprendimas dėl RE statuso, laikantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros pastraipos, turi būti priimtas per tris mėnesius nuo tyrimo pradžios ir jame nustatytas statusas turi galioti visą šio tyrimo laikotarpį, vis dėlto pagal dabartinę Sąjungos teisę, atsižvelgiant į Sąjungos teismo pateiktą šios nuostatos aiškinimą, primintą šio sprendimo 70 ir 73 punktuose, pirma, vien tai, kad sprendimas priimtas praleidus šį terminą, nereiškia, jog reikia panaikinti reglamentą, kuriuo nustatytas antidempingo muitas, ir, antra, tokį sprendimą galima pakeisti vykdant procedūrą, jei pasitvirtina, kad jis klaidingas.

75      Šiuo atveju neginčytina, kad galutinis sprendimas atmesti ieškovių paraiškas dėl RE statuso nebuvo priimtas per pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje numatytą trijų mėnesių terminą. Pranešimas apie tyrimo procedūros inicijavimą paskelbtas 2010 m. vasario 18 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Galutinis sprendimas atmesti paraišką dėl RE statuso buvo pasiūlytas 2010 m. rugsėjo 2 d. ir patvirtintas 2010 m. spalio 12 d.

76      Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovių atsakymai į antidempingo klausimyną Komisijai buvo pateikti atitinkamai 2010 m. gegužės 7 ir 10 d. ir kad su antidempingu susiję patikrinimai buvo atlikti nuo 2010 m. birželio 23 d. iki liepos 12 d. Patikrinimai analogiškoje šalyje buvo atlikti paskutinę 2010 m. rugpjūčio mėn. savaitę. Dar nebuvo atlikti tik ieškovių pardavimų eksportui per Sąjungoje įsteigtą susijusią jų bendrovę patikrinimai. Anot ieškovių, iš išdėstytos įvykių eigos matyti, kad tuo metu, kai Komisija atskleidė savo pasiūlymą atmesti ieškovių paraiškas dėl RE statuso, ji turėjo visus dokumentus ir duomenis, leidžiančius apskaičiuoti ieškovių dempingo skirtumą tiek tuo atveju, jei RE statusas būtų suteiktas, tiek tuo atveju, jeigu jis nebūtų suteiktas.

77      Todėl negalima sutikti su Tarybos, kurią palaiko Komisija, argumentu, kad tuo metu, kai Komisija perdavė ieškovėms informacinį dokumentą dėl RE statuso, ji neturėjo galimybės nustatyti poveikio, kurį sprendimas dėl RE statuso turėtų dempingo skirtumui.

78      Šiuo klausimu reikia priminti, kad galimybė RE suteikimo klausimą išspręsti atsižvelgiant į tokio sprendimo poveikį dempingo skirtumo apskaičiavimui suponuoja ne tai, kad žinomas tikslus dempingo skirtumas, apskaičiuotas remiantis informacija apie normaliąją ieškovių pardavimų vertę, o tik tai, kad žinoma informacija apie tai, kokį poveikį RE statuso suteikimas gali turėti šiam skirtumui pagal du galimus apskaičiavimo metodus.

79      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad net jeigu gali turėti reikšmės tai, jog Komisija nesilaikydama pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje nustatyto trijų mėnesių termino galėjo žinoti apie sprendimo dėl ieškovių RE statuso poveikį jų dempingo skirtumui, nes manytina, kad Komisijai šios žinios galėjo daryti įtaką priimant tokį sprendimą, reikia konstatuoti, jog ieškovės neįrodė, kad ginčijamo reglamento turinys galėtų būti kitoks, nesant tariamo pažeidimo, turėjusio įtakos sprendimo dėl RE statuso priėmimo procedūrai.

80      Negalima pritarti ieškovių argumentui, kad Komisijos sprendimas atmesti jų paraiškas dėl RE statuso buvo priimtas remiantis jos žiniomis apie tokio atmetimo poveikį jų dempingo skirtumui, todėl šis sprendimas galėtų būti kitoks, jei Komisija nebūtų turėjusi šios informacijos.

81      Iš tiesų vien žinojimas apie sprendimo dėl RE statuso poveikį įmonės dempingo skirtumui nebūtinai reiškia, kad toks sprendimas, vadinasi, ir reglamentas, kuriuo nustatomas antidempingo muitas, galėtų būti kitokio turinio, jei jis būtų buvęs priimtas per trijų mėnesių terminą, numatytą pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje.

82      Reikia pažymėti, kad net jei Komisija sprendimo dėl gamintojo RE statuso priėmimo metu turi informacijos, leidžiančios apskaičiuoti šio gamintojo dempingo skirtumą, vis tiek lieka galimybė, jog minėtas sprendimas, kaip ir reglamentas, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, nebūtų galėję būti kitokie.

83      Taip galėtų būti tuo atveju, kai akivaizdu, jog toks gamintojas negalėjo gauti RE statuso, nes Komisija teisingai nustatė, kad jis neatitiko pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytų RE statuso suteikimo kriterijų ir kad buvo įvykdytos sąlygos, būtinos antidempingo muitui nustatyti.

84      Tai, kaip Komisija vertino RE statuso suteikimo kriterijų tenkinimą šioje byloje, bus nagrinėjama analizuojant trečiąjį ieškinio pagrindą.

85      Nagrinėjamu atveju, pirma, ieškovės tik teigia, kad tai, jog Komisija turėjo visus dokumentus ir informaciją, leidžiančius apskaičiuoti dempingo skirtumą, „kelia abejonių dėl vėlesnio Komisijos sprendimo dėl paraiškų dėl RE statuso nešališkumo“ ir kad „mažų mažiausiai tai kelia pagrįstų įtarimų, verčiančių manyti, jog Komisija galėjo nuspręsti atmesti ieškovių paraiškas dėl RE statuso remdamasi ne objektyviu šių paraiškų nagrinėjimu iš esmės, bet dėl to, kad pageidavo ieškovių importui nustatyti antidempingo muitą“.

86      Antra, ieškovės nenurodo, kurie sprendimo dėl RE statuso elementai galėjo būti vertinami kitaip, jei Komisija sprendimą šiuo atžvilgiu būtų priėmusi per trijų mėnesių terminą arba visiškai neturėdama jokios tariamos informacijos apie šio sprendimo poveikį dempingo skirtumui.

87      Ieškovės tik tvirtina, kad „jei [joms] būtų buvęs suteiktas RE statusas <...>, jų dempingo skirtumas (kuris grindžiamas jų pardavimų eksportui palyginimu su jų pelningais vidaus pardavimais Kinijoje) būtų buvęs 0,01 %, t. y. neviršytų 2 % de minimis ribos“, ir kad „todėl Komisija žinojo apie jos sprendimo dėl paraiškų dėl RE statuso poveikį tyrimo baigčiai, nes suteikus RE statusą tyrimas būtų nutrauktas, kiek jis susijęs su ieškovėmis“.

88      Ieškovės priduria, kad „jei priimdama sprendimą dėl paraiškų dėl RE statuso Komisija būtų nežinojusi apie tai, kad dempingo skirtumas yra de minimis (jei RE statusas būtų suteiktas), arba tai, kad jis labai didelis, kai remiamasi normaliąja verte analogiškoje šalyje (jei RE statusas nebūtų suteiktas), negalima atmesti galimybės, kad [Komisija] šiuo atžvilgiu diskrecija būtų pasinaudojusi kitaip, nei ji tai padarė atlikdama tyrimą“.

89      Tuo remdamosi ieškovės daro išvadą, kad „tikėtina, jog šiuo atveju jų paraiškos dėl RE statuso buvo atmestos remiantis tokio atmetimo poveikiu dempingo skirtumo apskaičiavimui“.

90      Tokiomis aplinkybėmis, net jeigu savo argumentais ieškovės siekė įrodyti, kad Komisija viršijo įgaliojimus, juos reikia atmesti. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad Sąjungos sprendimas arba teisės aktas laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais tik tuomet, kai remiantis objektyviais, reikšmingais ir nuosekliais įrodymais paaiškėja, kad jis buvo priimtas siekiant kitų nei nurodytieji tikslų (1990 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sermes, C‑323/88, Rink. p. I‑3027, 33 punktas; 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nölle prieš Tarybą ir Komisiją, T‑167/94, Rink. p. II‑2589, 66 punktas ir 1998 m. spalio 15 d. Sprendimo Industrie des poudres sphériques prieš Tarybą, T‑2/95, Rink. p. II‑3939, 376 punktas). Tačiau ieškovės tokių įrodymų nepateikė.

91      Be to, ieškovės mano, kad, priešingai, nei teigia Taryba ir Komisija, jų elgesys nelėmė to, kad Komisija pavėluotai priėmė sprendimą dėl jų paraiškų dėl RE statuso, nes Komisija reikalavo pateikti informacijos apie dempingą tuo metu, kai ji nagrinėjo paraiškas dėl RE statuso, ir paprašė papildomos informacijos.

92      Vis dėlto atsakomybės už vėlavimą priskyrimo klausimas šioje byloje neturi reikšmės, todėl nebus nagrinėjamas.

93      Vadinasi, pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo, siejamo su esminio formos reikalavimo, numatyto pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje, ir teisės į gynybą pažeidimu

94      Šį pagrindą sudaro dvi dalys, susijusios atitinkamai su faktiniu pasitarimu su Patariamuoju antidempingo komitetu ir teisės į gynybą pažeidimu.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su faktiniu pasitarimu su Patariamuoju antidempingo komitetu

95      Ieškovės tvirtina, kad Komisija neperdavė „Patariamajam antidempingo komitetui tam tikros svarbios informacijos“ ir kad ji šį komitetą „suklaidino“, nes pateikė jam pasiūlymą dėl RE statuso, kuriame buvo „didelių netikslumų ir duomenų trūkumų“, ir klaidingai suformulavo ieškovių pateiktas pastabas dėl Komisijos pasiūlymo, o tai užkirto kelią šiam komitetui pareikšti nuomonę visapusiškai susipažinus su klausimu.

96      Iš pradžių reikia pažymėti, kad 1991 m. gegužės 7 d. Sprendime Nakajima prieš Tarybą (C‑69/89, Rink. p. I‑2069, 48–51 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, jog fiziniai ar juridiniai asmenys negali remtis tuo, kad tariamai pažeistos taisyklės, kuriomis siekiama ne apsaugoti privačius asmenis, bet organizuoti vidaus paslaugų funkcionavimą vykdant gerą administravimą, pavyzdžiui, susijusios su termino, per kurį turi būti nustatyta preliminari Tarybos sesijos dienotvarkė, laikymusi ar su visų reglamento kalbinių versijų buvimu jo priėmimo dieną.

97      Tačiau tai nereiškia, jog privatus asmuo niekada negali remtis tuo, kad pažeista taisyklė, reglamentuojanti sprendimų priėmimo procedūrą, per kurią priimamas Sąjungos teisės aktas. Reikia skirti nuostatas, kuriomis reglamentuojamos vidaus procedūros institucijoje ir kurių pažeidimu negali remtis fiziniai ir juridiniai asmenys, nes jos susijusios tik su institucijos vidaus funkcionavimo taisyklėmis, kurios negali paveikti jų teisinės situacijos, nuo nuostatų, kurių pažeidimu, priešingai, galima remtis, nes jomis sukuriamos teisės ir jos lemia šių asmenų teisinį saugumą.

98      Taigi taisyklės, susijusios su pasitarimu su komitetu, nesilaikymas gali lemti atitinkamos institucijos galutinio sprendimo neteisėtumą tik jeigu jis yra pakankamai rimtas ir jei juo padaryta žala šalies, kuri remiasi procedūros pažeidimu, teisinei ir materialinei padėčiai.

99      Pasitarimas su komitetu yra esminis formos reikalavimas, kurio pažeidimas daro poveikį po pasitarimo priimto teisės akto teisėtumui, jei nustatyta, kad nepateikus tam tikros esminės informacijos komitetas negalėjo pareikšti nuomonės visiškai susipažinęs su klausimu, t. y. esminiu atžvilgiu nesuklaidintas dėl netikslumų ar duomenų trūkumo (šiuo klausimu žr. 2011 m. vasario 17 d. Bendrojo Teismo sprendimo Zhejiang Xinshiji Foods ir Hubei Xinshiji Foods prieš Tarybą, T‑122/09, neskelbiamo Rinkinyje, 104 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

100    Taip nėra tuo atveju, kai komitetui nepateiktuose ar pavėluotai pateiktuose dokumentuose nėra svarbių ar naujų vertinimo elementų, palyginti su tais, kurie jau yra bylos medžiagoje, perduotoje komitetui įteikiant kvietimą. Tokiu atveju tai, kad Komisija dokumento nepardavė ar perdavė pavėluotai, neturi jokios įtakos pasitarimo procedūros baigčiai.

101    Todėl toks pažeidimas negali lemti visos administracinės procedūros, taigi ir galutinio akto, neteisėtumo (šiuo klausimu žr. 99 punkte minėto Sprendimo Zhejiang Xinshiji Foods ir Hubei Xinshiji Foods prieš Tarybą 105 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

102    Be to, neprivalomas komiteto nuomonės pobūdis nepaneigia to, kad nuostatų, kuriomis reglamentuojamas pasitarimas su komitetu, pažeidimas gali daryti poveikį galiausiai priimto akto teisėtumui.

103    Šioje byloje reikia priminti, kad 2010 m. rugsėjo 2 d. Komisija tiek ieškovėms, tiek Patariamajam antidempingo komitetui nusiuntė preliminarų informacinį dokumentą dėl paraiškų dėl RE statuso. Komisija nustatė, kad ieškovės turi pateikti pastabas iki 2010 m. rugsėjo 12 d. Ieškovėms pateikus prašymą, Komisija terminą pratęsė iki 2010 m. rugsėjo 16 d. Patariamojo antidempingo komiteto susitikimas įvyko 2010 m. rugsėjo 14 d. Ieškovės 2010 m. rugsėjo 17 d. pateikė preliminarias pastabas dėl preliminaraus informacinio dokumento. Posėdis įvyko tą pačią dieną. 2010 m. rugsėjo 21 d. Komisija, pradėjusi analizę ir visapusišką paraiškos dėl RE statuso vertinimą, Patariamajam antidempingo komitetui nusiuntė ieškovių pastabų, pateiktų dėl informacinio dokumento dėl RE statuso ir per posėdį, santrauką. Ji taip pat nustatė, kad Patariamasis antidempingo komitetas savo nuomonę turi pareikšti iki 2010 m. rugsėjo 24 d. Per posėdį Bendrajame Teisme Taryba, atsakydama šiuo atžvilgiu jai užduotą klausimą, pažymėjo, kad minėto komiteto nariai turi galimybę susipažinti su bylos medžiaga ir gali paprašyti Komisijos pateikti tam tikrus per tyrimą paimtus dokumentus. Anot ieškovių, komiteto nariai gauna tik santrauką. Todėl ieškovės pabrėžė šios santraukos svarbą.

104    Reikia konstatuoti (tokią išvadą daro ir Taryba), kad, pirma, ieškovės nepateikia jokių įrodymų apie tai, kaip Komisija suklaidino Patariamąjį antidempingo komitetą, antra, jos neidentifikuoja „didelių netikslumų ir duomenų trūkumo“, kuriais remiasi, trečia, jos nepaaiškina, kodėl ieškovių pastabų pateikimas pasiūlyme dėl RE statuso yra klaidingas, ir, ketvirta, jos nepaaiškina, kaip Komisijai „buvo sukliudyta pakeisti pasiūlymą atsižvelgiant į jų pastabas“.

105    Reikia pažymėti, kad iš bylos medžiagos matyti visų pirma tai, jog ieškovės nesilaikė termino, pratęsto iki 2010 m. rugsėjo 16 d., pastaboms dėl informacinio dokumento dėl RE statuso pateikti (žr. šio sprendimo 103 punktą). Toliau ieškovės savo pastabose, pateiktose 2010 m. rugsėjo 17 d. elektroniniame laiške, nurodė, kad tose pastabose jos nagrinėja visus Komisijos teiginius ir kad „kadangi tuo metu, kai APP [grupė] turėjo pateikti savo pastabas, nebuvo informacijos, kurios reikėjo tam, kad būtų nustatytas APP [grupės] paaiškinimų pagrįstumas, jos tai nurodė“, ir kad „naujas papildytas ir peržiūrėtas raštas bus perduotas vėliausiai 2010 m. rugsėjo 27 d., kai jos turės visus reikiamus dokumentus“. Galiausiai papildytas ir persvarstytas pastabas ieškovės perdavė tik 2010 m. spalio 28 d.

106    Todėl ieškovės taip pat negali remtis tuo, kad Komisija prieš kreipdamasi į Patariamąjį antidempingo komitetą neatsižvelgė į jų pastabas dėl preliminaraus informacinio dokumento, arba bet kuriuo atveju tuo, kad ji, gavusi ir išanalizavusi minėtas pastabas, neatidėjo diskusijų dėl pasiūlymo iki vėlesnio šio komiteto susitikimo, ir teigti, kad buvo pažeistas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte numatytas esminis formos reikalavimas, todėl ginčijamas reglamentas yra neteisėtas.

107    Be to, išnagrinėjus ieškovių pastabas dėl 2010 m. rugsėjo 2 d. informacinio dokumento ir dokumento dėl šių pastabų, kurį Komisija 2010 m. rugsėjo 21 d. nusiuntė Patariamajam antidempingo komitetui, darytina išvada, kad Komisija šiam komitetui nepateikė pasiūlymo dėl RE statuso, pasižymėjusio „dideliais netikslumais ir duomenų trūkumu“. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisija sudarė ieškovių pastabų dėl trijų pirmųjų RE statuso suteikimo sąlygų santrauką ir įtraukė naujus duomenis, palyginti su 2010 m. rugsėjo 2 d. preliminariame informaciniame dokumente esančiais duomenimis.

108    Todėl reikia konstatuoti, kad Patariamasis antidempingo komitetas esminiu atžvilgiu nebuvo suklaidintas dėl netikslumų ar duomenų trūkumo ir galėjo pareikšti savo nuomonę visiškai susipažinęs su klausimu.

109    Vadinasi, šio ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl antros dalies, susijusios su teisės į gynybą pažeidimu

110    Šioje byloje ieškovės remiasi teisės į gynybą ir teisės į tinkamą procedūrą pažeidimu, nes Komisija 2010 m. rugsėjo 2 d. ieškovėms kartu atsiuntė tiek darbinio dokumento dėl jos pasiūlymo Patariamajam antidempingo komitetui kopiją, tiek informacinį dokumentą dėl RE statuso.

111    Šiuo atžvilgiu jos teigia, kad 2010 m. rugsėjo 2 d. Komisija jau buvo nusprendusi atmesti jų paraišką dėl RE statuso ir visiškai nenorėjo analizuoti jų pastabų prieš priimdama galutinį pasiūlymą, kuris turi būti pateiktas Patariamajam antidempingo komitetui prašant jo nuomonės, ir kad, be to, ji „atsisakė ištaisyti [preliminarų] informacinį dokumentą dėl RE statuso“ po to, kai 2010 m. rugsėjo 16 d. jos pateikė pastabas.

112    Anot ieškovių, ši aplinkybė, „matyt, turėjo įtakos išvadoms, kurias [Komisija] galėjo padaryti iš šių pastabų“.

113    Reikia priminti, kad toks teisės į gynybą pažeidimas, jei būtų įrodytas, gali būti administracinės procedūros pažeidimas. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką dėl procedūrinio pažeidimo gali būti panaikintas visas sprendimas ar jo dalis tik tuo atveju, jei nustatyta, kad nesant šio pažeidimo administracinės procedūros rezultatas galėtų būti kitoks, todėl ir sprendimo dėl paraiškų dėl RE statuso turinys galėtų būti kitoks (šiuo klausimu žr. 2008 m. kovo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimų Evropaïki Dynamiki prieš Komisiją, T‑345/03, Rink. p. II‑341, 147 punktą ir European Service Network prieš Komisiją, T‑332/03, neskelbiamo Rinkinyje, 130 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Ieškovės nepateikia jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad nurodytas pažeidimas turėjo įtakos nagrinėjamam sprendimui.

114    Vadinasi, antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

115    Todėl reikia atmesti visą antrąjį pagrindą.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, siejamo su padarytomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis taikant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmą pastraipą ir motyvų nenurodymu

 Pirminės pastabos

116    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką aiškinant tam tikrą Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (žr. 2005 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo VEMW ir kt., C‑17/03, Rink. p. I‑4983, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

117    Be to, jei lingvistinis ir istorinis tam tikro reglamento ir visų pirma tam tikros jo nuostatos aiškinimas neleidžia tiksliai nustatyti jų tikslios reikšmės, atitinkamas normas reikia aiškinti remiantis jų tikslais ir bendra struktūra (pagal analogiją žr. 1998 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, C‑68/94 ir C‑30/95, Rink. p. I‑1375, 168 punktą ir 1999 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gencor prieš Komisiją, T‑102/96, Rink. p. II‑753, 148 punktą).

118    Galiausiai taip pat reikia priminti, kad rezoliucinė akto dalis neatsiejama nuo jo motyvų, todėl prireikus ji turi būti aiškinama atsižvelgiant į jo priėmimo motyvus (1997 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo TWD prieš Komisiją, C‑355/95 P, Rink. p. I‑2549, 21 punktas).

119    Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą:

„Atliekant su importu iš [Kinijos], susijusius antidempingo tyrimus, normalioji vertė apskaičiuojama pagal 1–6 dalis, jei remiantis vieno ar kelių gamintojų, kurių veikla turi būti tiriama, paduotais tinkamai pagrįstais skundais ir c punkte išdėstytais kriterijais ir tvarka įrodoma, kad minėtam gamintojui ar gamintojams dėl panašaus nagrinėjamojo produkto gamybos ir pardavimo vyrauja rinkos ekonomikos sąlygos. Kitais atvejais laikomasi a punkte išdėstytų taisyklių.“

120    Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nurodyta, kad „pagal [2 straipsnio 7 dalies b punktą] paduotas skundas turi būti išdėstomas raštu ir jame turi būti pateikta pakankamai įrodymų, jog gamintojas dirba rinkos ekonomikos sąlygomis, t. y. [,be kita ko,] įmonių sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų, įskaitant, pavyzdžiui, išlaidas žaliavoms, technologijoms ir darbo jėgai apmokėti, gamybai, pardavimams ir investicijoms, priimami pagal rinkoje vyraujančią pasiūlą ir paklausą bei valstybei per daug nesikišant į šią sritį, o pagrindinės gamybos sąnaudos iš esmės atitinka rinkos kainą“.

121    Iš minėtų nuostatų matyti, kad įrodinėjimo pareiga tenka gamintojui, kuris nori įgyti RE statusą pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą. Todėl Sąjungos institucijos neturi pareigos įrodyti, kad gamintojas neatitinka šiam statusui įgyti keliamų reikalavimų. Tačiau šios institucijos turi įvertinti, ar atitinkamo gamintojo pateiktų įrodymų pakanka, kad būtų įrodyta, jog tenkinami pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje įtvirtinti kriterijai, kad jam būtų galima suteikti RE statusą, o Sąjungos teismas galėtų patikrinti, ar atliekant šį vertinimą nepadaryta akivaizdžios klaidos (šiuo klausimu žr. 64 punkte minėto Sprendimo Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą 83 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

122    Be to, iš teismo praktikos matyti, kad, siekdamos nustatyti, ar eksportuotojui gali būti suteiktas RE statusas, Sąjungos institucijos, vertindamos realią teisinę ir politinę situaciją atitinkamoje valstybėje, turi didelę diskreciją. Todėl Sąjungos teismo vykdoma kontrolė institucijų atliekamo vertinimo atžvilgiu turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais (žr. 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą, T‑35/01, Rink. p. II‑3663, 48 ir 49 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

123    Tačiau nusistovėjusioje teismo praktikoje taip pat teigiama, kad, kai Sąjungos institucijos turi tokią diskreciją, Sąjungos teisės sistemos suteiktų garantijų užtikrinimas vykstant administracinėms procedūroms turi dar didesnę svarbą, ir šios garantijos apima, be kita ko, kompetentingos institucijos pareigą rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes (1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 14 punktas ir 90 punkte minėto Sprendimo Nölle prieš Tarybą ir Komisiją 73 punktas).

124    Nagrinėjamu atveju ieškovėms buvo atsisakyta suteikti RE statusą motyvuojant tuo, kad jos neįrodė, jog tenkina pirmus tris kriterijus, įtvirtintus pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje (žr. šio sprendimo 41 punktą), t. y. kuriais siekiama užtikrinti, kad:

–        įmonių sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų, įskaitant, pavyzdžiui, išlaidas žaliavoms, technologijoms ir darbo jėgai apmokėti, gamybai, pardavimams ir investicijoms, priimami pagal rinkoje vyraujančią pasiūlą ir paklausą ir valstybei per daug nesikišant į šią sritį, o pagrindinės gamybos sąnaudos iš esmės atitinka rinkos kainą,

–        įmonės turi vieną aiškų pagrindinių apskaitos įrašų, kurie tikrinami nepriklausomų auditorių pagal tarptautinius apskaitos standartus ir naudojami visiems tikslams, rinkinį,

–        įmonių gamybos sąnaudoms ir finansinei būklei nedaro įtakos išlikę dideli buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos iškraipymai, pirmiausia tie, kurie susiję su turto nuvertėjimu, kitais nurašymais, barterine prekyba ir mokėjimu kompensuojant skolas.

 Dėl tariamai nenurodytų motyvų

125    Iš šio ieškinio pagrindo pavadinimo matyti, kad ieškovės taip pat skundžiasi motyvų nenurodymu, kurio, beje, jos neminėjo dublike. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad ieškinio pagrindų santrauka, kaip ji suprantama pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą, nereiškia konkretaus jų suformulavimo. Pagal teismo praktiką ieškovo pateiktus ieškinio pagrindus reikia aiškinti atsižvelgiant ne į jų kvalifikavimą, bet turinį (1961 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Fives Lille Cail ir kt. prieš Vyriausiąją valdybą, 19/60, 21/60, 2/61 ir 3/61, Rink. p. 559). Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ieškovės nepateikia jokio aiškaus ir akivaizdaus argumento dėl tariamo motyvų nenurodymo, todėl nėra reikalo nagrinėti šio klausimo. Vadinasi, reikia nagrinėti tik argumentus dėl padarytų akivaizdžių vertinimo klaidų taikant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmą pastraipą.

126    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytos sąlygos yra kumuliacinės, todėl jei gamintojas netenkina vienos iš jų, jo prašymas suteikti RE statusą turi būti atmestas (122 punkte minėto Sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 54 punktas).

127    Iš pradžių reikia išnagrinėti trečią šio pagrindo dalį, susijusią su trečiu RE statuso suteikimo kriterijumi.

 Dėl trečios dalies, susijusios su trečiu RE statuso suteikimo kriterijumi

128    Laikinojo reglamento 39 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Atlikus tyrimą nustatyta didelių iškraipymų, susijusių su keturių susijusių eksportuojančių gamintojų žemėnaudos teisėmis. Dėl tokių iškraipymų galima daryti išvadą, kad žemėnaudos teisės nėra suteikiamos ir išlaikomos pagal rinkos ekonomikos sąlygas. Be to, vietoje nustatyta didelių iškraipymų Kinijos bankų ar finansų sektoriui suteikiant paskolas keturiems susijusiems eksportuojantiems gamintojams. Daugiausia paskolų suteikė bankai, kurių didžioji akcijų dalis priklauso valstybei, tačiau esama akivaizdžių požymių, kad finansinės institucijos, nustatydamos grupės bendrovių kreditingumą, atsižvelgė į bendrą valstybės pramonės politiką, dėl to paskolos buvo suteiktos blogoje finansinėje padėtyje esančioms bendrovėms. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, buvo padaryta išvada, kad keturi susiję eksportuojantys gamintojai neįrodė, kad atitinka 3 kriterijų.“

–       Dėl žemėnaudos teisių

129    Savo informaciniame dokumente dėl RE statuso Komisija konstatavo:

–        žemėnaudos teisių suteikimas susijęs su šalies, kuriai suteikiamos šios teisės, aiškiu pažadu investuoti; jei per nurodytą terminą neinvestuojama, valstybė gali perimti žemę nemokėdama jokios kompensacijos,

–        atėjus įprastai sutarties dėl žemėnaudos teisių galiojimo pabaigos dienai, nenumatoma jokia kompensacija investuotojui / bendrovei; kitaip tariant, tokiais atvejais valstybė tikisi, kad privatus investuotojas atliks investicijas, t. y. pastatys gamyklą, ir pasibaigus nuomos laikotarpiui suteikia jam neatlygintinai visą nekilnojamą turtą (pastatus, įrenginius ir t. t.),

–        galutinę atsakomybę patvirtinti žemėnaudos teisių koncesijas turi Nacionalinė planavimo komisija / Ūkio ministerija

–        Suzhou Industrial Park nustatė žemėnaudos teisių kainą pagal aiškius nurodymus dėl sklypų kainos nustatymo metodų, kuriuos davė Kinijos Liaudies Respublikos valstybės taryba,

–        šie iškraipymai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamos bendrovės žemėnaudos teises gavo ne pagal rinkos ekonomikos sąlygas.

130    Iš laikinojo reglamento 46 konstatuojamosios dalies matyti, kad APP grupė, kuriai priklauso ieškovės, teigė, jog „su žemėnaudos teisių skyrimu susiję nustatyti iškraipymai nėra būdingi tik [Kinijai], jų yra ir Europoje, nes tokius apribojimus nustato valdžios institucijos, atsakingos už investuotojų pritraukimą ir užtikrinimą, kad investicijos atitiktų taikomus reguliavimo reikalavimus“.

131    Pateikdamos šį ieškinį ieškovės tvirtina, kad, pirma, tariami nagrinėjami iškraipymai šiuo metu aptinkami rinkos ekonomikos šalyse. Antra, jos mano, kad pramoninėje zonoje esančių sklypų kainą visuomet ir visose šalyse nustato valdžios institucijos ir kad prieš išduodamos leidimus pramoniniams projektams šios institucijos visur nustato apribojimus.

132    Savo argumentams pagrįsti ieškovės tik pateikia nuorodą į kartu su jų pastabomis dėl jų 2010 m. spalio 28 d. paraiškų dėl RE statuso pateiktus įrodymus ir į prie jų dubliko pridėtus dokumentus.

133    Reikia konstatuoti (tokią išvadą daro ir Taryba), kad ieškovės neginčija Komisijos išvadų, pagal kurias, pirma, žemėnaudos teisės joms buvo suteiktos sąlygomis, kurios neatitinka rinkos vertės, ir, antra, valstybė kišasi nustatant šių teisių kainą.

134    Jos taip pat aiškiai pripažįsta, kad tyrimu dėl RE statuso nesiekiama nustatyti, ar iškraipymų gali būti ir Sąjungoje, kaip Komisija pažymi laikinojo reglamento 46 konstatuojamojoje dalyje.

135    Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalį ieškinyje turi būti nurodyta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši nuoroda turi būti pakankamai aiški bei tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio prireikus be jokios kitos informacijos, kuria galima būtų pasiremti. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir tinkamą teisingumo vykdymą, pagal šias nuostatas tam, kad ieškinys būtų priimtinas, svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, bent glaustai, tačiau nuosekliai ir suprantamai turi būti išdėstytos pačiame ieškinio tekste. Nors tam tikrais klausimais ieškinį galima pagrįsti ir papildyti nurodant pridedamų dokumentų ištraukas, bendra nuoroda į kitus dokumentus, net ir pridedamus prie ieškinio, negali kompensuoti esminių teisinio argumentavimo elementų, kurie pagal tas pačias nuostatas turi būti pateikiami ieškinyje, trūkumo (šiuo klausimu žr. 1990 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑347/88, Rink. p. I‑4747, 28 punktą ir 1992 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija prieš Daniją, C‑52/90, Rink. p. I‑2187, 17–19 punktus). Faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis ieškovės pagrindžia šį kaltinimą, nėra aiškiai suprantamos iš jų rašytinių pareiškimų. Kadangi ieškovės remiasi tik priedais, šį kaltinimą reikia pripažinti nepriimtinu.

–       Dėl paskolų

136    Iš informacinio dokumento dėl RE statuso matyti, kad Komisija, išnagrinėjusi ieškovių ir APP grupės mokumą, nusprendė, jog sunku nustatyti, kuo remdamiesi valstybei priklausantys Kinijos bankai įvertino APP grupės mokumą, nes grupės bendrovės turėjo didelių problemų grąžindamos paskolas, nesilaikė dalies savo įsipareigojimų šiems bankams, tačiau pastarieji nereagavo. Komisija taip pat padarė išvadą, kad bankai suteikdavo paskolas nepaisydami didelių biudžeto ir finansinių problemų ir sunkumų surenkant kapitalą. Konkrečiai kalbant, Komisija konstatavo, kad valstybei priklausantys Kinijos bankai, kurie teikė lėšas APP grupei, nemanė, jog grupės kritinė finansinė padėtis kelia problemų.

137    Toliau Komisija padarė išvadą:

„Iš viso to, kas išdėstyta, aiškiai matyti, kad nagrinėjamu atveju yra didelių iškraipymų, kiek tai susiję su paskolomis, kurias suteikė Kinijos bankų / finansų sektorius. Be to, nekomerciniais pagrindais suteiktos paskolos turi didelį poveikį. Kyla abejonių dėl to, ar bendrovė egzistuotų be šių paskolų. Didžiąją paskolų dalį suteikė bankai, kurių didelė dalis akcijų priklausė valstybei. Tokie iškraipymai būdingi elgesiui, neatitinkančiam rinkos ekonomikos sąlygų, ir tuo remiantis galima daryti aiškią išvadą, kad bendrovė paskolas gauna ne rinkos ekonomikos sąlygomis, bet atsižvelgiant į vyriausybės bendrą pramonės politiką.“

138    Iš laikinojo reglamento 39 konstatuojamosios dalies matyti, kad „daugiausia paskolų suteikė bankai, kurių didžioji akcijų dalis priklauso valstybei, tačiau esama akivaizdžių požymių, kad finansinės institucijos, nustatydamos grupės bendrovių kreditingumą, atsižvelgė į bendrą valstybės pramonės politiką, dėl to paskolos buvo suteiktos blogoje finansinėje padėtyje esančioms bendrovėms“.

139    Be to, iš laikinojo reglamento 47 konstatuojamosios dalies matyti, kad APP grupė, pirma, „tvirtinta, kad Komisijos išvados yra hipotetinės“. Antra, ji teigia, kad „Komisijos nustatyti iškraipymai – tai daugiausia gali būti subsidijos“, ir „tvirtinta, kad kadangi tuo pačiu metu vykdomas antisubsidijų tyrimas, šios tariamos subsidijos negali būti priežastimi [atmesti paraišką dėl RE statuso]“.

140    Pirma, reikia konstatuoti, kad ieškovės neneigia, jog egzistuoja Komisijos nustatyti iškraipymai, ir jos nepateikia jokių įrodymų savo teiginiui, jog Komisijos išvados yra spekuliatyvios, pagrįsti.

141    Antra, kiek tai susiję su argumentu, kad šie iškraipymai – tai „akivaizdžios subsidijos“, kurios gali būti kompensuotos tik kompensaciniais muitais, iš laikinojo reglamento 47 konstatuojamosios dalies matyti, jog Komisija pažymėjo, kad „atliekant vertinimą dėl [paraiškų dėl RE statuso] nustatyta, kad esama iškraipymų Kinijos bankų ar finansų sektoriui teikiant paskolas“. Todėl Komisija konstatavo, kad „tai yra iškraipymas, kurį lemia planavimo ekonomikos sistema ir kuris neturi jokio ryšio su tuo, ar šių veiksmų poveikį galima laikyti subsidijomis, dėl kurių gali būti taikomos kompensacinės priemonės“.

142    Šioje byloje ieškovės pateikia bendrą nuorodą į savo 2010 m. birželio 8 d. raštą, kuriame jos teigė, kad subsidija negali būti jų paraiškų dėl RE statuso atmetimo motyvas, jeigu nepateikiama papildomų paaiškinimų.

143    Iš APP grupės paaiškinimų, pateiktų šiame rašte ir apibendrintų laikinojo reglamento 48 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad, kaip teigia APP grupė, „eksportuojančių Kinijos gamintojų grupei turi būti taikomas [RE statusas], kad būtų išvengta su tuo pačiu metu atliekamu antisubsidijų tyrimu besidubliuojančio skaičiavimo“. APP grupė tvirtina, kad „valstybės subsidijavimas yra vertinimo dėl [paraiškos dėl RE statuso] dalis, turi poveikio išvadoms dėl [šios paraiškos] ir dėl to bus nagrinėjamas per tuo pačiu metu atliekamą antisubsidijų tyrimą“. APP grupė taip pat pateikė nuorodą į proporcingumo principą ir į teisę į gerą administravimą.

144    Laikinojo reglamento 49 konstatuojamojoje dalyje Komisija šiuos argumentus atmetė, nes, pirma, „dėl to, kad tuo pačiu metu atliekamas antisubsidijų tyrimas, tyrimą atliekančiai institucijai neatimama teisė užtikrinti, kad [RE statuso suteikimo] sąlygos būtų įvykdytos“. Antra, „antidempingo ir kompensacinių muitų skaičiavimų dubliavimasis reglamentuojamas taikant susijusių [Sąjungos] teisės aktų nuostatas, visų pirma pagrindinio reglamento 14 straipsnio 1 dalį ir 2009 m. birželio 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 597/2009 dėl apsaugos nuo subsidijuoto importo iš [Sąjungos] narėmis nesančių valstybių 24 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, neatsižvelgiant į tai, ar tiriamajam eksportuotojui suteiktas [RE statusas] ar nesuteiktas“, kai „bet kuriuo atveju siūlomas laikinasis antidempingo muitas visoms bendradarbiaujančioms Kinijos šalims grindžiamas žalos pašalinimo lygiu, o ne dempingo skirtumu, todėl tvirtinimai dėl skaičiavimo dubliavimosi yra nepagrįsti“.

145    Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovės šių teiginių neginčijo.

146    Ieškovės primena, kad 2010 m. birželio 8 d. rašte jos taip pat paaiškino, kad pagal PPO teisę, o būtent Sutarties dėl subsidijų 32 straipsnio 1 dalį, yra tik dvi korekcinės priemonės, skirtos subsidijų klausimui išspręsti, t. y., pirma, kreipimasis dėl ginčų sprendimo į PPO ir, antra, kompensaciniai muitai, kurie gali būti pritaikyti tik atlikus tyrimą dėl subsidijų. Todėl Sąjungos institucijos negali vienašališkai nubausti subsidijas gaunančių bendrovių ir atmesti jų paraiškos dėl RE statuso vykstant antidempingo tyrimui neišnagrinėjusios, ar šios subsidijos yra neteisėtos ir ar dėl jų negalima pritaikyti kompensacinių priemonių.

147    Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog, atsižvelgiant į PPO sutarčių pobūdį ir bendrą struktūrą, šie aktai iš esmės nėra tarp tų normų, kurių atžvilgiu Sąjungos teismas tikrina Sąjungos institucijų aktų teisėtumą pagal EB 230 straipsnio pirmą pastraipą (šiuo klausimu žr. 1999 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Portugalija prieš Tarybą, C‑149/96, Rink. p. I‑8395, 47 punktą ir 2003 m. sausio 9 d. Sprendimo Petrotub ir Republica prieš Tarybą, C‑76/00 P, Rink. p. I‑79, 53 punktą).

148    Tačiau jeigu Sąjunga siekė įgyvendinti prisiimtą konkretų įsipareigojimą PPO arba jeigu Sąjungos akte aiškiai daroma nuoroda į konkrečias PPO sutarčių nuostatas, Sąjungos teismas privalo vykdyti nagrinėjamo Sąjungos akto teisėtumo kontrolę, atsižvelgdamas į PPO taisykles (šiuo klausimu žr. 147 punkte minėtų Teisingumo Teismo sprendimų Portugalija prieš Tarybą 49 punktą, Petrotub ir Republica prieš Tarybą 54 punktą ir 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ikea Wholesale, C‑351/04, Rink. p. I‑7723, 30 punktą).

149    Taigi reikia išnagrinėti, ar taip yra šioje byloje.

150    Vis dėlto į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.

151    Pirma, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos pastraipos trečia įtrauka nėra įgyvendinama Sutarties dėl subsidijų 32 straipsnio 1 dalis.

152    Antra, sprendime dėl RE statuso taip pat nėra aiškios nuorodos į konkrečias PPO sutarčių, įskaitant Sutartį dės subsidijų, nuostatas.

153    Trečia, sprendimai dėl RE statuso priimami nustačius, ar tenkinami tokio statuso suteikimo kriterijai, kaip antai numatytieji pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje. Jie nepriimami nustačius dempingą ar subsidijavimą. Jie nėra neatsiejami nuo dempingą ar subsidijas sudarančių elementų. Todėl sprendimas dėl RE statuso nėra konkreti priemonė pagal Sutarties dėl subsidijų 32 straipsnio 1 dalį.

154    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės neturi pagrindo teigti, jog sprendimas dėl RE statuso buvo priimtas pažeidžiant Sutarties dėl subsidijų 32 straipsnio 1dalį.

155    Darytina išvada, kad Sąjungos institucijos nepadarė vertinimo klaidos taikydamos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmą pastraipą, kai konstatavo, jog ieškovės neatitinka RE statuso suteikimo trečiojo kriterijaus.

156    Atsižvelgiant į tai, kad tame straipsnyje nustatytos sąlygos yra kumuliacinės, nėra reikalo nagrinėti RE statuso suteikimo pirmojo ir antrojo kriterijų, nes šiuo atveju netenkinamas trečiasis.

157    Vadinasi, reikia atmesti trečiojo pagrindo trečią dalį ir kartu visą šį pagrindą.

 Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, siejamo su nesąžiningu ir šališku tyrimu ir per didele įrodinėjimo našta

158    Šį pagrindą sudaro dvi dalys, kurių pirmoji susijusi su tariamu gero administravimo principo pažeidimu, o antroji – su tariamu pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1, 3 ir 6 dalių pažeidimu.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su tariamu gero administravimo principo pažeidimu

159    Nurodydamos šią pagrindo dalį ieškovės tvirtina, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą, nes, pirma, joms nustatė pernelyg didelę įrodinėjimo naštą vertinant paraiškas dėl RE statuso ir, antra, susidūrusi su ieškovių prieštaravimu pakeitė savo motyvus, kiek jie susiję su tuo, kad bendrovės buhalterinė apskaita turi atitikti jos veiklą. Be to, paraiškos dėl RE statuso nebuvo vertinamos nešališkai ir sąžiningai.

160    Kalbant apie argumentą, kad paraiškos dėl RE statuso nebuvo vertinamos nešališkai ir sąžiningai, reikia konstatuoti, jog ieškovės visiškai nepaaiškino savo kaltinimo, todėl jį reikia pripažinti nepriimtinu pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą. Be to, aplinkybė, kad ieškovės mano, jog Sąjungos institucijų pateikti paaiškinimai yra nepatenkinami, visiškai neįrodo, kad šios institucijos neįvykdė rūpestingumo pareigos.

161    Nagrinėjamu atveju tiek 2010 m. rugsėjo 2 d. informaciniame dokumente dėl paraiškų dėl RE statuso, tiek per 2010 m. rugsėjo 17 d. posėdį Komisija esą reikalavo, kad ieškovės įrodytų, jog jos veikė rinkos ekonomikos sąlygomis, tačiau pati neturėjo įrodyti, kad ieškovės netenkino RE statuso suteikimo kriterijų.

162    Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi didelę diskreciją. Vykdant tokio vertinimo teisminę kontrolę reikia tik patikrinti, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (148 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Ikea Wholesale 40 ir 41 punktai ir 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo Taryba ir Komisija prieš Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP, C‑191/09 P ir C‑200/09 P, 63 punktas)

163    Tas pats taikoma ir teisinio bei politinio pobūdžio faktinei padėčiai atitinkamoje šalyje, kurią Sąjungos institucijos privalo įvertinti, kad nustatytų, ar eksportuotojas veikia rinkos sąlygomis valstybei per daug nesikišant, todėl jam gali būti suteiktas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas (1996 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Climax Paper prieš Tarybą, T‑155/94, Rink. p. II‑873, 98 punktas; 122 punkte minėto Sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 49 punktas ir 64 punkte minėto Sprendimo Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą 81 punktas).

164    Tačiau nors prekybos apsaugos priemonių, būtent antidempingo priemonių, srityje Sąjungos teismas negali įsikišti į tik Sąjungos valdžios institucijų atliekamą vertinimą, vis dėlto jis turi įsitikinti, kad institucijos atsižvelgė į visas svarbias aplinkybes ir įvertino bylos aplinkybes rūpestingai, kaip to reikalaujama (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą, T‑413/03, Rink. p. II‑2243, 64 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

165    Be to, reikia priminti, kad iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto matyti, jog įrodinėjimo našta tenka gamintojui, kuris nori įgyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusą. Remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktu, pagal to paties reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą paduotas skundas turi būti išdėstytas raštu ir jame turi būti pateikta pakankamai įrodymų, jog gamintojas dirba rinkos ekonomikos sąlygomis. Todėl Sąjungos institucijos neturi įrodyti, kad eksportuojantis gamintojas neatitinka šiam statusui įgyti keliamų reikalavimų. Kita vertus, šios institucijos turi įvertinti, ar gamintojo pateiktų įrodymų pakanka, kad būtų įrodyta, jog tenkinamos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytos sąlygos, o Sąjungos teismas galėtų patikrinti, ar atliekant šį vertinimą nepadaryta akivaizdi klaida (2012 m. vasario 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Brosmann Footwear (HK) ir kt. prieš Tarybą, C‑249/10 P, 32 punktas; šiuo klausimu žr. 122 punkte minėto Sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 53 punktą ir 64 punkte minėto Sprendimo Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą 83 punktą).

166    Tačiau pagal gero administravimo principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, reikalaujama, kad įrodinėjimo našta, kurią institucijos nustato eksportuojantiems gamintojams, prašantiems suteikti RE statusą, nebūtų nepagrįstai didelė (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Huvis prieš Tarybą, T‑221/05, neskelbiamo Rinkinyje, 77 punktą).

167    Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovės ginčija tik tai, jog jos turėjo pateikti įrodymų, kad jų buhalterinė apskaita atspindi jų veiksmus pagal antrąją RE statuso suteikimo sąlygą. Taigi ieškovės turėtų įrodyti mokėjimų ir įsiskolinimų ryšį su jų buhalterinėje apskaitoje esančiais įrašais dėl, pirma, eksporto operacijų, antra, vidaus pardavimų susijusioms šalims ir, trečia, žaliavų pirkimų iš nesusijusių tiekėjų.

168    Tokios įrodinėjimo naštos negalima laikyti nepagrįstai didele.

169    Be to, iš bylos medžiagos nematyti, jog Komisija, kaip teigia ieškovės, pakeitė savo motyvus, kiek jie susiję su tuo, kad jų buhalterinė apskaita turi atitikti jų veiksmus.

170    Darytina išvada, kad pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

 Dėl antros dalies, susijusios su tariamu pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1, 3 ir 6 dalių pažeidimu

171    Ieškovės mano, kad remiantis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytomis nurodant pirmą dalį, darytina išvada, jog Komisija nebendradarbiavo su jomis siekdama bendro tikslo – nustatyti, ar informacija, kurią jos pateikė savo paraiškose dėl RE statuso, yra tiksli, kaip numatyta pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1, 3 ir 6 dalyse, aiškinamose atsižvelgiant į 2001 m. liepos 24 d. PPO apeliacinės komisijos išvadas byloje „Jungtinės Valstijos – Tam tikriems karštai laminuotiems plieno produktams iš Japonijos taikomos antidempingo priemonės“ (WT/DS184/AB/R, 99 punktas). Anot ieškovių, iš šių išvadų matyti, kad Komisija pažeidžia pagrindinio reglamento 18 straipsnį kiekvieną kartą, kai nebendradarbiauja su tiriamomis šalimis siekiant bendro tikslo.

172    Prieš pradedant nagrinėti antrą dalį, reikia nustatyti faktines aplinkybes, išdėstytas pateikiant pirmą dalį, į kurias ieškovės daro nuorodą. Konstatuotina, kad ieškovės, pirma, ieškinio 201 punkte teigia, jog, užuot su jomis bendradarbiavusi, Komisija „per patikrinimą surinko nepalankius faktus ir [joms] apie juos pranešė <...> tik informaciniuose dokumentuose dėl jų paraiškų dėl RE statuso“. Antra, ieškinio 204 punkte ieškovės teigia, kad Komisija „[per patikrinimą vietoje] siekė nustatyti tik tai, ar, remiantis buhalterinės apskaitos dokumentais, į atidarytas sąskaitas gautos nustatyto dydžio sumos turi ryšį su konkrečiomis sąskaitomis faktūromis“.

173    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ieškovės nepateikia jokių įrodymų jų teiginiams pagrįsti. Jos tik pateikia teiginius.

174    Kadangi su kaltinimu, siejamu su pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1, 3 ir 6 dalių pažeidimu, nepateikiama jokia faktinių ir teisinių argumentų, kuriais jis grindžiamas, santrauka, jis turi būti pripažintas nepriimtinu pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą.

175    Bet kuriuo atveju ieškovių teiginius paneigia aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju Komisija bendradarbiavo per visą tyrimą. Pirma, ieškovėms pateikus aiškų prašymą, ji ne kartą pratęsė joms suteiktus terminus, ir ieškovės to neginčija. Antra, ji sutiko surengti posėdį praėjus kelioms valandoms po to, kai ieškovės to paprašė, ir jos to taip pat neginčija. Trečia, ji atsižvelgė į ieškovių pastabas dėl informacinio dokumento dėl RE statuso.

176    Darytina išvada, kad šio pagrindo antra dalis turi būti atmesta.

177    Todėl reikia atmesti visą ketvirtąjį pagrindą.

3.     Dėl pagrindų, susijusių su žalos vertinimu

 Dėl ieškinio penktojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalies pažeidimu

178    Penktąjį pagrindą sudaro dvi dalys.

179    Pirma dalis siejama su pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes Komisija vertindama žalą neatsižvelgė į vieną iš penkių Sąjungos gamintojų, bendradarbiavusių vykdant tyrimą, ir nenurodė su tuo susijusių motyvų.

180    Antra dalis siejama su pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes Komisija vertindama vadinamuosius mikroekonominius veiksnius rėmėsi keturių reprezentuojančių gamintojų pateiktais duomenimis, o ne duomenimis apie visą Sąjungos pramonę.

181    Iš pradžių reikia priminti, kad pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalį „žala nustatoma remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai ištyrus: [pirma,] importo dempingo kaina kiekius bei poveikį panašių produktų kainoms Bendrijos rinkoje; ir [, antra,] tokio importo sąlygotą poveikį Bendrijos pramonei“.

182    Reikia priminti, kad remiantis nusistovėjusia teismo praktika bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi didelę diskreciją (šiuo klausimu žr. 1983 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fediol prieš Komisiją, 191/82, Rink. p. 2913, 26 punktą; 148 punkte minėto Sprendimo Ikea Wholesale 40 punktą; 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Moser Baer India prieš Tarybą, C‑535/06 P, Rink. p. I‑7051, 85 punktą ir 2012 m. rugsėjo 18 d. Bendrojo Teismo sprendimo Since Hardware (Guangzhou) prieš Tarybą, T‑156/11, 134 punktą).

183    Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nustatant žalą, reikia įvertinti sudėtingus ekonominius klausimus. Tai darydamos institucijos turi didelę diskreciją (96 punkte minėto Sprendimo Nakajima prieš Tarybą 86 punktas; 1995 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferchimex prieš Tarybą, T‑164/94, Rink. p. II‑2681, 131 punktas; 2007 m. kovo 14 d. Sprendimo Aluminium Silicon Mill Products prieš Tarybą, T‑107/04, Rink. p. II‑669, 43 punktas ir 182 punkte minėto Sprendimo Since Hardware (Guangzhou) prieš Tarybą 135 punktas).

184    Todėl Sąjungos teismo vykdoma kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais (183 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferchimex prieš Tarybą 67 punktas; 1999 m. spalio 28 d. Sprendimo EFMA prieš Tarybą, T‑210/95, Rink. p. II‑3291, 57 punktas; 183 punkte minėto Sprendimo Aluminium Silicon Mill Products prieš Tarybą 43 punktas ir 182 punkte minėto Sprendimo Since Hardware (Guangzhou) prieš Tarybą 136 punktas).

185    Be to, būtent ieškovės privalo pateikti įrodymų, leidžiančių Bendrajam Teismui konstatuoti, kad nustatydama žalą Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą (šiuo klausimu žr. 122 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 119 punktą ir 2006 m. spalio 4 d. Sprendimo Moser Baer India prieš Tarybą, T‑300/03, Rink. p. II‑3911, 140 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 182 punkte minėto Sprendimo Since Hardware (Guangzhou) prieš Tarybą 137 punktą).

 Dėl pirmos dalies, susijusios su tariamu nepagrindimu, kodėl vertinant žalą nebuvo atsižvelgta į Suomijos gamintoją

186    Pirma, ieškovės teigia, kad, nors Komisija ir netaikė pavyzdžių atrinkimo metodo, atlikdama analizę ji apsiribojo keliais žalos rodikliais, kurie laikomi mikroekonominiais, nes buvo patikrinti tik keturi skundo pateikėjai ir jie buvo pripažinti reprezentuojančiais Sąjungos pramonę. Taigi Komisija nepagrįstai neatsižvelgė į Suomijos gamintoją.

187    Ieškovės teigia, jog kadangi Komisija vertindama žalą neatsižvelgė į vieną iš Sąjungos gamintojų, pasiekusį teigiamų rezultatų, ir reprezentuojančiais laikė tik keturis skundą pateikusius gamintojus, ji neatliko jai pateiktų faktinių aplinkybių „objektyvaus nagrinėjimo“, kaip tai suprantama pagal PPO apeliacinės komisijos aprašymą.

188    Taryba tvirtina, kad Komisija atsižvelgė į atitinkamo Suomijos gamintojo bendradarbiavimą, nes, kiek tai susiję su mikroekonominių žalos rodiklių analize, jis nepateikė reikiamų duomenų, o, kiek tai susiję su makroekonominių žalos rodiklių analize, duomenis apie šį gamintoją apėmė informacija, kurią perdavė Cepifine.

189    Taryba teigia, kad atitinkamo Suomijos gamintojo gamybos dalis Sąjungos pramonėje sudarė daugiausia 1,4 % ir kad perduoti skaičiai, nors rodo tam tikrą teigiamą tendenciją, negali prieštarauti žalos analizei visų Sąjungos gamintojų atžvilgiu.

190    Taryba atkreipia dėmesį į tai, kad pavyzdžių atrankos metodas gali būti taikomas tik jeigu bendradarbiaujančių įmonių yra tiek daug, kad neįmanoma atlikti tyrimo dėl kiekvienos iš jų. Bet kuriuo atveju bendradarbiavusios įmonės reprezentuoja Sąjungos pramonę.

191    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia nustatyti, ar, kaip teigia ieškovės, Komisija iš tiesų neatliko žalos vertinimo remdamasi objektyviais įrodymais, nes į Sąjungos pramonę neįtraukė Suomijos gamintojo, pasiekusio teigiamų rezultatų.

192    Šiuo klausimu ieškovės pateikia 2010 m. kovo 18 d. atsiųstą raštą, kuriame Komisija prašė, kad atitinkamas Suomijos gamintojas pateiktų pastabų, ir į kurį šis atsakė 2010 m. balandžio 30 d. raštu, iš kurio matyti, kad jis žalos nepatyrė. Todėl ieškovės vykstant tyrimui teigė, kad Komisija negalėjo be pagrindo neatsižvelgti į šio gamintojo bendradarbiavimą.

193    Reikia pažymėti, kad antidempingo bylose Taryba ir Komisija yra priklausomos nuo savanoriško šalių bendradarbiavimo, kuriuo siekiama suteikti šioms institucijoms reikiamos informacijos per nustatytus terminus (184 punkte minėto Sprendimo EFMA prieš Tarybą 71 punktas).

194    Kaip teigia ieškovės, laikinojo reglamento 10 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad „klausimyno atsakymus ir kitą informaciją pateikė dvi eksportuojančių Kinijos gamintojų grupės, [Cepefine], keturi skundą pateikę Sąjungos gamintojai ir vienas papildomas Sąjungos gamintojas, 16 nesusijusių importuotojų ir prekiautojų, 17 naudotojų, 3 spausdinimo ir popieriaus asociacijos ir vienas JAV, kurias buvo numatyta pasirinkti panašia šalimi, gamintojas“.

195    Iš laikinojo reglamento 29 konstatuojamosios dalies matyti, kad per pranešime dėl tyrimo inicijavimo nustatytus terminus apie save pranešė tik keturi Sąjungos gamintojai.

196    Iš ginčijamo reglamento 90 konstatuojamosios dalies matyti, kad „atliekant šį tyrimą Sąjungos pramonė buvo apibrėžta kaip visą Sąjungos produkciją pagaminantys Sąjungos gamintojai <...>, nepaisant to, ar gamintojai pritarė skundui ir ar bendradarbiavo atliekant tyrimą“.

197    Iš laikinojo reglamento 77 konstatuojamosios dalies matyti, kad „per tyrimo laikotarpį Sąjungoje panašų produktą gamino 14 žinomų gamintojų ir keli kiti labai nedideli gamintojai“ ir kad „manoma, jog Cepifine pateikti duomenys susiję su 98 % Sąjungos gamintojų gamybos apimties“.

198    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į atitinkamo Suomijos gamintojo situaciją buvo atsižvelgta, kiek tai susiję su makroekonominiais rodikliais, nes Cepifine pateikti duomenys apima 98 % eksportuojančių Sąjungos gamintojų gamybos.

199    Tačiau, kalbant apie mikroekonominius rodiklius, kuriuos galima įvertinti tik atskiroms įmonėms pateikus duomenis, reikia konstatuoti, kad atitinkamas Suomijos gamintojas neatsakė per pranešime dėl tyrimo inicijavimo nustatytą terminą.

200    Taigi tai, kad Suomijos gamintojas neatsakė, negali būti trūkumas atliekant konkretų nagrinėjimą, pagrįstą objektyviais žalos vertinimo įrodymais.

201    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

202    Antra, ieškovės teigia, kad institucijos neįvykdė reikalavimo motyvuoti pagal SESV 296 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį.

203    Taryba mano, kad, kiek tai susiję su ginčijamo reglamento motyvų nebuvimu, ieškovės nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų.

204    Atsižvelgiant į atliktą pirmos dalies pirmo kaltinimo nagrinėjimą, darytina išvada, kad SESV 296 straipsnio ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio nuostatos taip pat nebuvo pažeistos.

205    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

206    Todėl šio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

 Dėl antros dalies, susijusios su tariamu makroekonominių žalos rodiklių vertinimu, pagrįstu keturiais reprezentuojančiais Sąjungos gamintojais

207    Pirma, ieškovės teigia, kad Taryba Sąjungos pramonę apibrėžė kaip sudarytą iš keturiolikos Cepifine narių, nors jai atliekant tyrimą Komisijos analizė, kiek tai susiję su tam tikrais žalos rodikliais, buvo apribota keturių reprezentuojančių gamintojų situacijos vertinimu.

208    Ieškovės tvirtina, kad tam tikri žalos rodikliai, būtent mikroekonominiai, yra susiję su nedideliu gamintojų skaičiumi, t. y. keturiais skundo pateikėjais ir atitinkamu Suomijos gamintoju, kurie vieninteliai atsakė į klausimyną.

209    Anot ieškovių, ši metodika sukūrė iškreiptą žalos vaizdą, nes ji neatspindi nei gamintojų pogrupio situacijos, nei keturiolikos Cepifine narių situacijos. Komisija negali, viena vertus, vertinti Sąjungos pramonės patirtos žalos, kiek tai susiję su tam tikrais rodikliais, ir, kita vertus, vertinti tik reprezentuojančios gamintojų dalies patirtos žalos, kiek tai susiję su kitais rodikliais.

210    Ieškovės mano, kad kriterijai, kuriuos Komisija naudojo, kad žalos rodiklius suskirstytų į makroekonominę ir mikroekonominę kategorijas, nelogiški. Be to, jos teigia, kad ginčijamame reglamente šiuo klausimu nepateikta jokių motyvų ar paaiškinimų.

211    Taryba tvirtina, kad Sąjungos pramonė buvo apibrėžta kaip visą Sąjungos gamybą apimantys visi Sąjungos gamintojai, įskaitant keturiolika Cepifine narių.

212    Taryba teigia, kad pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalį nedraudžiama analizuoti įvairių žalos rodiklių įvairių Sąjungos gamintojų pogrupių atžvilgiu.

213    Taryba mano, kad analizė tenkina pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus tiek dėl mikroekonominių, tiek dėl makroekonominių žalos rodiklių.

214    Taryba tvirtina, kad nustatytas makroekonominių ir mikroekonominių žalos kriterijų atskyrimas yra logiškas ir grindžiamas praktiniais sumetimais, visų pirma duomenų buvimu.

215    Reikia pažymėti, kad pateikdamos šį pagrindą ieškovės neginčija nei ekonominių veiksnių ir rodiklių, kuriais remiasi institucijos, vertindamos Sąjungos pramonės patirtą žalą, svarbos, nei Komisijos analizės šiuo klausimu, pateiktos ginčijamo reglamento 90 ir 91 konstatuojamosiose dalyse.

216    Reikia priminti, kad ieškovės ginčija rodiklių suskirstymą ir Komisijos naudotą metodiką.

217    Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Nagrinėjant importo dempingo kaina poveikį tiriamai Bendrijos pramonei, reikia ištirti visus svarbius atitinkamos pramonės būklę apibūdinančius ekonominius veiksnius ir rodiklius, tokius kaip: pramonės pastangas atsigauti po dempingo ar subsidijavimo praeityje padaryto poveikio, esamo dempingo skirtumo dydį, esamą ir galimą pardavimų, pelno, produkcijos, rinkos dalies, produktyvumo, investicijų grąžos, pajėgumų panaudojimo sumažėjimą; Bendrijos kainas įtakojančius veiksnius; esamą ir galimą neigiamą poveikį pinigų srautams, atsargų kiekiui, užimtumui, darbo užmokesčiui, gamybos plėtrai, galimybėms sukaupti kapitalą ir pritraukti investicijas. Šis sąrašas nėra išsamus, be to, jokie iš išvardytų veiksnių nėra būtinai lemiami.“

218    Kalbant apie makroekonominius veiksnius, iš ginčijamo reglamento 90 konstatuojamosios dalies matyti, kad „vertindama Sąjungos pramonei padarytą žalą Komisija paprastai vertina visus makroekonominius veiksnius <...>, [o] Sąjungos pramonė buvo apibrėžta kaip visą Sąjungos produkciją pagaminantys Sąjungos gamintojai <...>, nepaisant to, ar gamintojai <...> bendradarbiavo atliekant tyrimą“.

219    Šiuo atžvilgiu iš laikinojo reglamento 89 konstatuojamosios dalies matyti, kad „makroekonominiai rodikliai (gamyba, pajėgumai, pajėgumų naudojimas, pardavimo apimtis, rinkos dalis, augimas ir dempingo skirtumų dydis) remiantis Cepifine pateikta informacija vertinti visos Sąjungos gamybos lygiu“.

220    Kalbant apie mikroekonominius veiksnius, iš ginčijamo reglamento 91 konstatuojamosios dalies matyti, kad „mikroekonominiai rodikliai nagrinėti tipiškų Sąjungos gamintojų lygmeniu, nepaisant to, ar jie pritarė skundui, ar ne“.

221    Šiuo atžvilgiu iš laikinojo reglamento 90 konstatuojamosios dalies matyti, kad „mikroekonominiai rodikliai (vidutinės vieneto kainos, užimtumas, darbo užmokestis, našumas, atsargos, pelningumas, grynųjų pinigų srautas, investicijos, investicijų grąža ir pajėgumas padidinti kapitalą) nagrinėti Sąjungos gamintojų lygiu, remiantis tinkamai patikrinta šių gamintojų pateikta informacija“.

222    Reikia priminti, kad antidempingo bylose Taryba ir Komisija yra priklausomos nuo savanoriško šalių bendradarbiavimo, kuriuo siekiama suteikti šioms institucijoms reikiamos informacijos per nustatytus terminus (žr. šio sprendimo 193 punktą).

223    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 5 dalį Komisija atliko įvairių kriterijų analizę Sąjungos pramonės atžvilgiu, kiek tai susiję su makroekonominiais rodikliais, ir atskirų įmonių atžvilgiu, kiek tai susiję su mikroekonominiais rodikliais.

224    Makroekonominiai rodikliai buvo įvertinti remiantis Cepifine pateikta informacija, kuri apima 98 % Sąjungos gamintojų gamybos.

225    Be to, mikroekonominiai rodikliai, priklausantys nuo atskirų įmonių pateiktos informacijos, buvo įvertinti remiantis keturių skundą pateikusių reprezentuojančių gamintojų, išskyrus atitinkamą Suomijos gamintoją, kuris apie save nepranešė per nustatytą terminą, perduotais duomenimis.

226    Pagrindiniame reglamente nėra nustatyta, kad naudodamosi diskrecija Sąjungos institucijos privalo suskirstyti makroekonominius ir mikroekonominius kriterijus ar negali sudaryti gamintojų pogrupių, jei Komisija atlieka objektyvų nagrinėjimą, pagrįstą objektyviais įrodymais, koks ir buvo atliktas nagrinėjamu atveju.

227    Taigi konstatuotina, kad ieškovės savo kaltinimui pagrįsti nepateikia jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad žalos rodiklių suskirstymas ir Komisijos metodika neleido atlikti konkretaus nagrinėjimo, pagrįsto objektyviais įrodymais.

228    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

229    Antra, ieškovės teigia, kad Komisija turėjo taikyti pavyzdžių atrankos metodą.

230    Iš pagrindinio reglamento 30 konstatuojamosios dalies matyti, jog „svarbu numatyti, kad kai šalių ar sandorių yra daug, reikia pritaikyti atrankos metodą, siekiant užbaigti tyrimus per nustatytą laikotarpį“.

231    Kaip teigia Taryba, Komisija šiuo atveju neturėjo taikyti pavyzdžių atrankos metodo (žr. šio sprendimo 190 punktą).

232    Atsižvelgiant į Sąjungos institucijų diskreciją, pripažįstamą teismo praktikoje, Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, nes tik keturi reprezentuojantys gamintojai padėjo atlikti tyrimą.

233    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

234    Trečia, konstatuotina, kad ieškovės tik teigia, kad ginčijamas reglamentas nemotyvuotas, tačiau nepateikia įrodymų, patvirtinančių tariamą SESV 296 straipsnio pažeidimą.

235    Taigi šis kaltinimas turi būti atmestas.

236    Vadinasi, antra dalis turi būti atmesta.

237    Todėl reikia atmesti visą penktąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl ieškinio šeštojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 4 dalies pažeidimu

238    Pirma, ieškovės Bendrajame Teisme pažymi, kad „vykstant procedūrai tik labai vėlai [jos] sužinojo apie metodiką, pagal kurią Komisija apskaičiavo tikslinę 8 % pelno maržą“.

239    Iš ginčijamo reglamento 156 konstatuojamosios dalies matyti, kad „viena Kinijos eksportuojančių gamintojų grupė paprašė išsamiau aprašyti metodą, naudotą apskaičiuojant 8 % tikslinį pelną, kuris buvo naudotas nežalingai kainai apskaičiuoti [, ir nurodė] skundą, kuriame tikslinis pelnas buvo mažesnis“.

240    Net jei tai būtų argumentas, ieškovės neįrodo, kad dėl šio tariamai pavėluoto sužinojimo buvo pakenkta jų galimybei pareikšti savo nuomonę ir teisei į gynybą.

241    Taigi, kadangi ieškovės iš esmės remiasi teisės į gynybą pažeidimu, šį kaltinimą reikia atmesti.

242    Antra, ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnio 4 dalį, nes nusprendė, kad tikslinis pelnas yra 8 %.

243    Reikia priminti, kad pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „sąvoka „žala“, jei nenurodyta kitaip, suprantama kaip materialinė [didelė] žala Bendrijos pramonei, materialinės [didelės] žalos grėsmė Bendrijos pramonei arba materialinės [didelės] kliūtys tai pramonei kurtis“.

244    Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad „antidempingo muito suma neviršija nustatyto dempingo skirtumo, tačiau ji turėtų būti mažesnė už šį skirtumą, jei šio mažesnio muito pakaktų Bendrijos pramonei padarytai žalai pašalinti“.

245    Remiantis šiais straipsniais darytina išvada, kad pelno marža, kuria remiasi Taryba apskaičiuodama tikslinę kainą, kuri gali pašalinti atitinkamą žalą, turi būti ne didesnė už pelno maržą, kurios Sąjungos pramonė galėtų pagrįstai tikėtis normaliomis konkurencijos sąlygomis, kai nevykdomas importas dempingo kaina. Pagrindinio reglamento 3 straipsnio1 dalis ir 9 straipsnio 4 dalis būtų pažeistos, jei Sąjungos pramonei būtų priskirta pelno marža, kurios ji nebūtų galėjusi pasiekti, nesant importo dempingo kaina (184 punkte minėto Sprendimo EFMA prieš Tarybą 60 punktas).

246    Ieškovės teigia, kad tikslinis pelnas buvo apskaičiuotas remiantis tuo, kas laikoma tinkama (investuoto) kapitalo grąža Sąjungos popieriaus pramonėje, o ne marža, kuri iš tikrųjų gali būti pasiekta nesant importo dempingo kaina ir kuri turi būti ne didesnė už pelno maržą, kurios Sąjungos pramonė galėtų pagrįstai tikėtis normaliomis konkurencijos sąlygomis.

247    Esą svarbu ne tai, ar 8 % tikslinės pelno maržos pakanka investicijoms ir kylančiai rizikai padengti, o tai, ar tokia pelno marža gali būti pasiekta nesant importo dempingo kaina. Manytina, kad šis argumentas siejamas su akivaizdžia vertinimo klaida, padaryta apskaičiuojant pelno maržą.

248    Taryba tvirtina, kad egzistuoja ryšys tarp būtent pramonės kapitalo tinkamos grąžos ir pelno, kuris gali būti pasiektas normaliomis ir neiškraipytomis rinkos sąlygomis, nes didelio kapitalo intensyvumo pramonės sektoriuose, kuriems reikia didelių pradinių investicijų, bus investuojama tik jeigu galima tikėtis pakankamos grąžos.

249    Kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, kiek tai susiję su sudėtingos ekonominės situacijos vertinimu, Taryba turi didelę diskreciją nustatydama tinkamą pelno maržą. Todėl Sąjungos teismo vykdoma kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais (184 punkte minėto Sprendimo EFMA prieš Tarybą 57 punktas ir 183 punkte minėto Sprendimo Ferchimex prieš Tarybą 67 punktas).

250    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti, ar apskaičiuodama pelno maržą Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

251    Reikia priminti, kad būtent ieškovės turi pateikti įrodymų, leidžiančių Bendrajam Teismui konstatuoti, jog Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kaip tai suprantama pagal teismo praktiką (žr. šio sprendimo 185 punktą).

252    Pagal ginčijamo reglamento 158 konstatuojamąją dalį:

„Reikėtų paaiškinti, kad skunde nurodytas tikslinis pelnas buvo išnagrinėtas remiantis klausimyno atsakymais ir atlikus tikrinamuosius vizitus tipiškų Sąjungos gamintojų patalpose. Buvo konkrečiai atsižvelgta į investicijų į įrenginius sąnaudas. Nustatyta, kad tikslinis pelnas, apskaičiuotas kaip aprašyta pirmiau, rodo pradinių investicijų reikmes ir riziką, su kuria yra susijusi ši kapitalui imli pramonė nesant dempingo ir (arba) subsidijuoto importo. Todėl laikoma, kad 8 % tikslinis pelnas yra toks, kokį pramonė galėtų gauti, kai nevykdomas importas dempingo kaina. Kaip aprašyta 86 konstatuojamojoje dalyje, siekiant užtikrinti, kad dempingas, priverstinis kainų mažinimas ir priverstinis pardavimas mažesnėmis kainomis būtų skaičiuojami nuosekliai, ir dėl 68–71 konstatuojamosiose dalyse nurodytų priežasčių žalos pašalinimo lygio skaičiavimas buvo peržiūrėtas, kad nebūtų įtrauktas bendradarbiaujančių Kinijos eksportuojančių gamintojų grupei priklausančios bendrovės pardavimas eksportui.“

253    Reikia konstatuoti, kad ieškovės ginčija tik tai, kad apskaičiuodama pelno maržą Komisija atsižvelgė į argumentus, susijusius su investicijų ir rizikos padengimu.

254    Reikia pažymėti, kad naudodamosi pagrindiniu reglamentu suteikta diskrecija institucijos neprivalo išsamiai ir iš anksto išaiškinti kriterijų, kuriuos jos ketina taikyti kiekvienu atveju, net jei jos nustato naujas pagrindines taisykles (1998 m. liepos 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thai Bicycle prieš Tarybą, T‑118/96, Rink. p. II‑32991, 68 punktas; šiuo klausimu žr. 1988 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Brother Industries prieš Tarybą, 250/85, Rink. p. 5683, 28 ir 29 punktus ir 96 punkte minėto Sprendimo Nakajima prieš Tarybą 118 punktą).

255    Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Komisija atsižvelgė į kelis kriterijus, kaip antai atsakymus į klausimyną, investicijų sąnaudas, riziką, aplinkybę, kad pramonė reikalauja didelio kapitalo, ir tai, kad nebuvo atsižvelgta į bendrovės, priklausančios bendradarbiavusiam eksportuojančiam gamintojui, pardavimus eksportui.

256    Kaip pažymi Taryba, ieškovės „neteigia <...>, jog kuris nors iš šių veiksnių yra klaidingas ar nepatikimas“.

257    Reikia konstatuoti, kad ieškovės neginčija Tarybos teiginio, jog „egzistuoja akivaizdus ryšys tarp būtent pramonės kapitalo tinkamos grąžos ir pelno, kuris gali būti pasiektas normaliomis ir neiškraipytomis rinkos sąlygomis“.

258    Vis dėlto jos teigia, kad „antidempingo muito nustatymo tikslas yra atkurti ne normalų neiškraipytą kainos lygį, bet lygį, kuris galėtų būti pasiektas nesant importo dempingo kaina“.

259    Savo argumentams pagrįsti ieškovės pateikia nuorodą į ieškinio A.28 priedą, kurį sudaro 2001 m. kovo 29 d. Komisijos raštas, kuriame nurodyta: „Subject: Profitability in the absence of injurious dumping“ (Dalykas: Pelnas nesant žalą sukeliančio dempingo) ir kuriame kalbama apie Komisijos metodiką, pagal kurią gauta 8 % pelno marža.

260    Nėra pagrindo daryti išvados, kad Komisija siekė nustatyti antidempingo muitą, kad atkurtų normalų neiškraipytą kainos lygį.

261    Ieškovės teigia, kad antisubsidinio skundo 356 punkte Cepifine tvirtina, jog nesant importo dempingo kaina asociacijos Europos gamintojai galėjo tikėtis 5 % pelno.

262    Tačiau iš šio skundo nematyti, kad Komisija nustatė antidempingo muitą siekdama atkurti normalų neiškraipytą kainos lygį.

263    Naudodamosi diskrecija Sąjungos institucijos nusprendė, kad 8 % pelno marža galėjo būti pasiekta nesant importo dempingo kaina.

264    Taigi reikia daryti išvadą, kad Komisija aiškiai nustatė, jog 8 % tikslinis pelnas yra toks, kokį pramonė galėtų gauti nesant importo dempingo kaina (žr. šio sprendimo 252 punktą).

265    Bet kuriuo atveju konstatuotina, kad ieškovės tik pateikia nuorodą į įrodymus, esančius administracinėje byloje, ir nepateikia jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad Sąjungos institucijos padarė tam tikrą akivaizdžią vertinimo klaidą, nes nustatė antidempingo muitą siekdamos vienintelio tikslo – atkurti normalų neiškraipytą kainos lygį.

266    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

267    Trečia, ieškovės, kad pagrįstų savo argumentus, teigia, kad 2005 m., t. y. prieš tyrimo laikotarpį, skundo pateikėjų vidutinė pelno marža buvo 2 %, o 2009 m., t. y. tyrimo laikotarpiu, marža tiksliniam pelnui apskaičiuoti buvo 2,88 %.

268    Taryba teigia, kad Sąjungos institucijos negalėjo remtis pelnu, kurį Sąjungos pramonė gavo nagrinėjamu laikotarpiu, nes atitinkamame sektoriuje dėl struktūrinių problemų buvo patirta ypač didelių nuostolių. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovės šių argumentų neginčijo.

269    Pagal ginčijamo reglamento 116 konstatuojamąją dalį:

„Tipiški Sąjungos gamintojai 2006–2008 m. patyrė nuostolių, o finansinė padėtis tapo teigiama tik 2009 m., kai dėl ekonomikos nuosmukio labai sumažėjo pagrindinės žaliavos – plaušienos – pasaulinės kainos. Plaušienos kainos sumažėjimas 19 % laikytas neįprastai dideliu sumažėjimu, kuris turėjo tiesioginio poveikio pagerėjusiai finansinei padėčiai per tyrimo laikotarpį. Taip pat pažymėtina, kad nuo tyrimo laikotarpio plaušienos kainos vėl pasiekė lygį, buvusį iki tyrimo laikotarpio.“

270    Laikinojo reglamento 128 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Tačiau atlikus tyrimą nustatyta, kad Sąjungos pramonė nuostolių nagrinėjamuoju laikotarpiu, ypač 2008 m., patyrė nepaisant gamintojų restruktūrizacijos, nes <...> Sąjungos pramonė vis dėlto negalėjo didinti kainų tiek, kad jos būtų didesnės už sąnaudas. Tokia padėtis iš esmės susiklostė dėl to, kad dėl importo dempingo kainomis priverstinai mažinant Sąjungos pramonės kainas buvo daromas spaudimas kainoms.“

271    Iš laikinojo reglamento 117 konstatuojamosios dalies matyti, jog „daroma preliminari išvada, kad importo mažomis dempingo kainomis iš [Kinijos] apimties didėjimas darė didelį neigiamą poveikį Sąjungos pramonės ekonominei padėčiai“.

272    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tik skundo pateikėjų vidutinės pelno maržos 2005 m., kuria remiasi ieškovės, nepakanka įrodyti, jog Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai prieš tyrimo laikotarpį nustatė pelno maržą nesant importo dempingo kaina (šiuo klausimu žr. 184 punkte minėto Sprendimo EFMA prieš Tarybą 89 punktą).

273    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

274    Remiantis visa tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šeštasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ieškinio septintojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 3 straipsnio, 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 4 dalies pažeidimu

275    Iš pradžių reikia pažymėti, kad ieškovės neginčija, jog plonas kreidinis popierius, naudojamas lakštinio popieriaus spaudos mašinoms, ir ritiniai, naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, nėra tarpusavyje pakeičiami.

276    Taip pat reikia pažymėti, kad ieškovės neginčija, jog ritiniai, naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, ir ritiniai, naudojami lakštinio popieriaus spaudos mašinoms, nėra tarpusavyje pakeičiami.

277    Be to, ieškovės neginčija, kad ritiniai, naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, gali būti naudojami lakštinio popieriaus spaudos mašinoms, kuriose taikoma CutStar technologija.

278    Ieškovės ginčija atitinkamo produkto apibrėžtį, nes institucijos neįtraukė ritinių, naudojamų ruloninėms spaudos mašinoms, ir nusprendė, kad jie ir pjaustomi ritiniai nėra tarpusavyje pakeičiami.

279    Taryba teigia, kad ritiniai, naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, neturi būti įtraukti į atitinkamo produkto apibrėžimą, nes skirtingi popieriaus tipai pasižymi skirtingomis fizinėmis savybėmis.

280    Taryba tvirtina, kad skirtingi popieriaus tipai negali vienas kito pakeisti ir kad Sąjungos institucijos atitinkamą produktą apibrėžė kaip popierių, naudojamą lakštinio popieriaus spaudos mašinoms, neatsižvelgiant į tai, ar tai popieriaus lakštai, ar ritiniai, naudojami CutStar mašinoms.

281    Taigi, siekiant išsiaiškinti, ar produktai yra tarpusavyje pakeičiami, reikia išnagrinėti, ar ruloninėms spaudos mašinoms naudojami ritiniai gali būti naudojami lakštinio popieriaus spaudos mašinoms, kuriose taikoma CutStar technologija, ir ar lakštinio popieriaus spaudos mašinoms naudojami ritiniai gali būti naudojami ruloninėms spaudos mašinoms.

282    Iš ginčijamo reglamento 16 konstatuojamosios dalies matyti, kad ieškovės teigė, jog „[plono kreidinio popieriaus] lakštais ir ritiniais, tinkamais naudoti ant lakštinio popieriaus spausdinančioms spaudos mašinoms <...>, ir ritiniais, tinkamais naudoti ruloninėms spaudos mašinoms, pagrindinės savybės iš esmės nesiskiria“.

283    Šiuo klausimu ieškovės teigia prie ieškinio pridėjusios „patvirtinamųjų įrodymų, iš kurių matyti, kad spaudos mašinoms, kuriose taikoma CutStar sistema, gali būti naudojami dviejų tipų ritiniai“.

284    Pagal ginčijamo reglamento 15 konstatuojamąją dalį:

„[Plonas kreidinis popierius] yra aukštos kokybės popierius ir kartonas, dažniausiai naudojamas skaitymui skirtai medžiagai, pvz., žurnalams, katalogams, metinėms ataskaitoms ar metiniams leidiniams, spausdinti. Nagrinėjamajam produktui priskiriami tiek lakštai, tiek ritiniai, tinkami naudoti ant lakštinio popieriaus spausdinančioms spaudos mašinoms. Spausdinimo ant lakštinio popieriaus mašinoms tinkami ritiniai skirti pjaustyti į dalis prieš spausdinant, todėl laikomi pakeičiamais ir tiesiogiai konkuruojančiais su lakštais.“

285    Laikinojo reglamento 16 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad ruloninėms spaudos mašinoms naudojami ritiniai, kurie neįtraukti į atitinkamo produkto apibrėžimą, „paprastai tiesiogiai paduodami į spaudos mašinas prieš tai jų nepjaustant“.

286    Konstatuotina, kad ieškovės tik nurodo, kad Sąjungos institucijos atitinkamo produkto apibrėžime padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, tačiau nepateikia jų argumentus pagrindžiančių įrodymų.

287    Iš tiesų ieškovės nepateikia įrodymų, galinčių patvirtinti, kad plono kreidinio popieriaus ritiniai gali būti naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, nei dėl fizinių ar techninių savybių, nei dėl pakeičiamumo ekonominiu požiūriu.

288    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką atitinkamo produkto apibrėžimas vykdant antidempingo tyrimą padeda parengti sąrašą produktų, kurie prireikus bus apmokestinti antidempingo muitu. Apibrėždamos atitinkamą produktą Sąjungos institucijos gali atsižvelgti į įvairius veiksnius, pavyzdžiui, fizines, technines ir chemines produktų savybes, jų naudojimą, produktų tarpusavio pakeičiamumą, vartotojo požiūrį į juos, platinimo tinklus, gamybos procesą, gamybos sąnaudas ir kokybę (2010 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Whirlpool Europe prieš Tarybą, T‑314/06, Rink. p. II‑5005, 138 punktas; 2010 m. gruodžio 17 d. Sprendimo EWRIA ir kt. prieš Komisiją, T‑369/08, Rink. p. II‑6283, 82 punktas ir 2012 m. spalio 10 d. Sprendimo Gem-Year ir Jinn-Well Auto-Parts (Zhejiang) prieš Tarybą, T‑172/09, 59 punktas).

289    Pagal laikinojo reglamento 18 konstatuojamąją dalį:

„[Y]ra skirtingų ruloninėms spaudos mašinoms tinkamo naudoti ir ant lakštinio popieriaus spausdinančioms spaudos mašinoms tinkamo naudoti popieriaus techninių ir fizinių savybių, pavyzdžiui, drėgnumas ir standumas. Be to, atlikus tyrimą patvirtinta, kad 16 konstatuojamojoje dalyje išvardytos techninės savybės būdingos tik ruloninėms spaudos mašinoms tinkamiems naudoti ritiniams. Dėl minėtų skirtumų ruloninėms spaudos mašinoms tinkamo naudoti ir ant lakštinio popieriaus spausdinančioms spaudos mašinoms tinkamo naudoti popieriaus negalima naudoti tokios pačios rūšies spaudos mašinoms, dėl to šių produktų negalima pakeisti vienas kitu. Pažymima, kad visos šalys sutiko, kad abiejų rūšių popierius skiriasi pagal paviršiaus stiprumą ir tempimo stiprumą“.

290    Iš ginčijamo reglamento 29 konstatuojamosios dalies matyti, kad „laikinojo reglamento 16 ir 18 konstatuojamosiose dalyse nustatytiems papildomiems kriterijams <...> [nebuvo prieštarauta]“.

291    Be to, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 42 konstatuojamosios dalies, nebuvo gauta jokių pastabų dėl panašaus produkto nustatymo.

292    Taigi pagrindinio reglamento nuostatos, susijusios su atitinkamo produkto apibrėžimu, nebuvo pažeistos, todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

293    Dėl Sąjungos pramonės apibrėžimo ir galimybės imtis veiksmų pagal antidempingo procedūrą ieškovės teigia, kad buvo remtasi klaidingu atitinkamo produkto apibrėžimu siekiant apibrėžti Sąjungos pramonę, gaminančią panašų produktą, ir įvertinti šiai pramonei padarytą žalą.

294    Remiantis ginčijamo reglamento 83 konstatuojamąja dalimi, „kadangi jokių kitų pastabų dėl Sąjungos gamybos negauta, laikinojo reglamento 77–79 konstatuojamosios dalys patvirtinamos“.

295    Pagal laikinojo reglamento 79 konstatuojamąją dalį:

„Kaip nurodyta 17 konstatuojamojoje dalyje, viena suinteresuotoji šalis teigė, kad šio tyrimo aprėpčiai turėtų būti priskirtas ruloninėms spaudos mašinoms tinkamas naudoti [plonas kreidinis popierius]. Tuo remdamasi šalis teigė, kad šiam tyrimui pritartų nepakankamai Sąjungos gamintojų, pateikusių skundą. Tačiau šis tvirtinimas turėjo būti atmestas remiantis 20 ir 22 konstatuojamųjų dalių išvadomis, t. y. kad ruloninėms spaudos mašinoms tinkamas naudoti [plonas kreidinis popierius] ir spausdinimo ant lakštinio popieriaus mašinoms tinkamas [plonas kreidinis popierius] yra du skirtingi produktai.“

296    Kaip pažymi Taryba, šį pagrindą derėtų nagrinėti tik jeigu atitinkamas produktas buvo klaidingai apibrėžtas.

297    Tačiau iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Sąjungos institucijos nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos apibrėždamos atitinkamą produktą.

298    Taigi šis kaltinimas neturi pagrindo.

299    Be to, konstatuotina, kad ieškovės tik teigia, jog Sąjungos institucijos pažeidė pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnį ir 5 straipsnio 4 dalį, tačiau nepateikė įrodymų savo argumentams pagrįsti.

300    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

301    Dėl SESV 296 straipsnio pažeidimo ieškovės teigia, kad Sąjungos institucijos nesilaikė pareigos motyvuoti ginčijamą reglamentą, nes tai, kad šios institucijos nieko nepasakė apie dviejų nagrinėjamų produktų tarpusavio pakeičiamumą, kai jie naudojami mašinose, naudojančiose CutStar tipo įrangą, užkirto kelią ieškovėms Bendrajame Teisme veiksmingai ginti savo teiginį, kad dėl CutStar sistemos ritiniai, naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, ir pjaustomi ritiniai yra tarpusavyje pakeičiami, ir ginčyti svarbų sprendimą, kuris turėjo didelę įtaką galimybei imtis veiksmų, taip pat žalos įvertinimui ir tyrimo baigčiai.

302    Reikia priminti, kad motyvai, kurių reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, turi atitikti atitinkamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai parodyti institucijos, priėmusios aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės priežastis, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę (žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C‑521/09 P, Rink. p. I‑8947, 147 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

303    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pareiga motyvuoti yra esminis formos reikalavimas, kurį reikia atskirti nuo motyvų pagrįstumo, nes pastarasis yra susijęs su materialiniu ginčijamo akto teisėtumu (žr. 302 punkte minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 146 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

304    Taigi individualių sprendimų atveju iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad, be tikslo leisti atlikti teisminę kontrolę, pareiga motyvuoti individualų sprendimą siekiama suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar sprendimas galėtų turėti trūkumų, dėl kurių jo teisėtumas gali būti ginčijamas (žr. 302 punkte minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 148 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

305    Darytina išvada, kad kaltinimas, siejamas su tuo, jog ginčijamas reglamentas nemotyvuotas ar nepakankamai motyvuotas dėl to, kad Sąjungos institucijos galimai nepateikė nuomonės dėl atitinkamų produktų tarpusavio pakeičiamumo, nepagrįstas.

306    Iš tiesų Sąjungos institucijos išnagrinėjo aplinkybę, kad plonas kreidinis popierius lakštais arba ritiniais, naudojamas lakštinio popieriaus spaudos mašinoms, ir ritiniai, naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, priklauso skirtingoms grupėms ir negali būti tarpusavyje pakeičiami (ginčijamo reglamento 17 konstatuojamoji dalis) tiek fizinių ir techninių savybių požiūriu (ginčijamo reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje patvirtinama laikinojo reglamento 18 konstatuojamoji dalis, kurioje daroma nuoroda į laikinojo reglamento 16 konstatuojamąją dalį, visų pirma kiek tai susiję su atsparumu tempimui ir stiprumu kaip reikšmingais skiriamaisiais kriterijais (ginčijamo reglamento 16 ir 29 konstatuojamosios dalys)), tiek ekonominiu požiūriu (ginčijamo reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje patvirtinama laikinojo reglamento 20 konstatuojamoji dalis).

307    Taigi Sąjungos institucijos nepažeidė SESV 296 straipsnio, nes ieškovės aiškiai galėjo identifikuoti elementus, į kuriuos ginčijamame reglamente atsižvelgta darant išvadą, kad pjaustomi ritiniai, naudojami lakštinio popieriaus spaudos mašinoms, ir ritiniai, naudojami ruloninėms spaudos mašinoms, nėra tarpusavyje pakeičiami.

308    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

309    Todėl remiantis visa tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad septintasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ieškinio aštuntojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 ir 7 dalių pažeidimu

310    Pirma, ieškovės teigia, kad, remiantis nepriskyrimo principu, ginčijamas reglamentas yra nemotyvuotas, nes Sąjungos institucijos nepateikė reikiamų paaiškinimų ar pakankamų motyvų, kiek tai susiję su tuo, kad nežalinga kaina neviršijo to, ko reikėjo žalai, patiriama dėl importo dempingo kaina, pašalinti.

311    Pažymėtina, kad Sąjungos institucijos aiškiai motyvavo rezultatą, gautą taikant nepriskyrimo principą, nes vertino kitų veiksnių, kaip antai vartojimo pokyčių Sąjungos rinkoje (ginčijamo reglamento 137 ir 138 konstatuojamosios dalys ir laikinojo reglamento 118 ir 119 konstatuojamosios dalys), žaliavų kainos (ginčijamo reglamento 139 konstatuojamoji dalis ir laikinojo reglamento 120–122 konstatuojamosios dalys), Sąjungos pramonės eksporto rezultatų (ginčijamo reglamento 140–142 konstatuojamosios dalys ir laikinojo reglamento 123 ir 124 konstatuojamosios dalys), importo iš kitų trečiųjų šalių (ginčijamo reglamento 143 konstatuojamoji dalis ir laikinojo reglamento 125–127 konstatuojamosios dalys) ir struktūrinių pajėgumo perviršio (ginčijamo reglamento 144 ir 145 konstatuojamosios dalys ir laikinojo reglamento 128 konstatuojamoji dalis), įtaką žalai.

312    Taigi konstatuotina, kad Sąjungos institucijos aiškiai motyvavo tai, kodėl žalai, padarytai dėl importo dempingo kaina, nebuvo galima priskirti kitų veiksnių, vadinasi, buvo nustatyta nežalinga kaina, neviršijant to, kas būtina šiuo importu padarytai žalai pašalinti.

313    Ieškovės taip pat teigia, kad Sąjungos institucijos neužtikrino, jog į žalą, priskirtiną kitiems veiksniams nei dempingas, nebūtų atsižvelgta nustatant jų importui taikytino muito dydį, nors šios institucijos turi įrodyti, kad jos atliko nepriskyrimo analizę.

314    Reikia konstatuoti, kad ieškovės paprasčiausiai pažymi, jog nustatyto muito dydis siekia 20 %, o nežalinga kaina, kurios pagrindu buvo apskaičiuotas šis muitas, buvo gauta prie gamybos sąnaudų pridėjus 8 % pelno maržą.

315    Kaip pažymi Taryba, ieškovės iš esmės neginčija Sąjungos institucijų požiūrio į tikslinį pelną ir taip pat neginčija, kad nustatytas toks jo dydis, kokį Sąjungos pramonė galėtų pasiekti nesant importo dempingo kaina.

316    Šiuo klausimu reikia priminti, kad ieškovės neginčija šių elementų patikimumo.

317    Todėl pažymėtina, kad ieškovės neginčija nustatyto muito dydžio, nes jos tik primena pelno maržos apskaičiavimą, paminėtą ginčijamo reglamento 165 konstatuojamojoje dalyje.

318    Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad, remdamosi pagrindinio reglamento 3 straipsnio 7 dalimi, Sąjungos institucijos išnagrinėjo kitų žinomų veiksnių, dėl kurių Sąjungos pramonė galėjo patirti žalos, įtaką ir konstatavo, jog nė vienas iš jų negalėjo nutraukti importo iš Kinijos dempingo kaina ir Sąjungos pramonės patirtos žalos priežastinio ryšio (ginčijamo reglamento 137–145 konstatuojamosios dalys ir laikinojo reglamento 118–128 konstatuojamosios dalys). Taigi Sąjungos institucijos įvykdė reikalavimus, tenkintinus norint imtis atitinkamų priemonių.

319    Vadinasi, šį kaltinimą reikia atmesti.

320    Antra, ieškovės tvirtina, kad Sąjungos institucijos glaustai atmetė visas žalos priežastis, kurios joms buvo nurodytos atliekant tyrimą, nesusijusias su importu dempingo kaina.

321    Šiuo klausimu ieškovės kaip pavyzdį tiesiog nurodo tai, kad ne visa patirta žala gali būti priskirta importui iš Kinijos, nes, per tyrimo laikotarpį netekus 5 % rinkos dalies, importas iš Kinijos padidėjo tik 3 %, o tai reiškia, kad kitam konkurentui atiteko 2 % Sąjungos pramonės prarastos rinkos dalies. Taigi ne tik ieškovės yra atsakingos už rinkos dalies netekimą ir dėl to atsiradusią žalą.

322    Kadangi tai yra ieškovių argumentas, reikia priminti, kad pagal teismo praktiką Taryba ir Komisija turi pareigą išnagrinėti, ar žalą, kuria jos ketina grįsti savo išvadas, iš tikrųjų lemia importas dempingo kaina, ir atskirti ją nuo bet kurios žalos, atsiradusios dėl kitų veiksnių (1992 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Extramet Industrie prieš Tarybą, C‑358/89, Rink. p. I‑3813, 16 punktas ir 2011 m. spalio 25 d. Bendrojo Teismo sprendimo CHEMK ir KF prieš Tarybą, T‑190/08, Rink. p. II‑7359, 188 punktas).

323    Taip pat reikia priminti, kad klausimas, ar kiti nei importas dempingo kaina veiksniai prisidėjo prie Sąjungos pramonės patirtos žalos, apima sudėtingų ekonominių klausimų vertinimą, kurį atlikdamos Sąjungos institucijos turi didelę diskreciją, o tai reiškia, kad Sąjungos teismas gali vykdyti tik ribotą šio vertinimo kontrolę (322 punkte minėto Sprendimo CHEMK ir KF prieš Tarybą 189 punktas).

324    Be to, būtent ieškovės turi pateikti įrodymų, leidžiančių Bendrajam Teismui konstatuoti, kad vertindama žalą Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą (žr. 122 punkte minėto Sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 119 punktą ir 185 punkte minėto Sprendimo Moser Baer India prieš Tarybą 140 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką, 182 punkte minėto Sprendimo Since Hardware (Guangzhou) prieš Tarybą 137 punktas).

325    Remiantis šia teismo praktika darytina išvada, kad vertinant žalą atsižvelgiama į visus šios žalos nustatymo reikalavimus, įskaitant priežastingumo ryšį.

326    Ieškovės apsiriboja pateikdamos paprasčiausius teiginius, be to, juos pateikia tik kaip pavyzdžius.

327    Taigi konstatuotina, kad ieškovės nepateikia jokių įrodymų savo argumentams pagrįsti, kurie patvirtintų, jog nustatydamos priežastinį ryšį Sąjungos institucijos padarė vertinimo klaidą.

328    Papildomai reikia pažymėti, kad, kaip teigia Taryba, ieškovės neginčija laikinojo reglamento 125–127 konstatuojamosiose dalyse padarytų išvadų, kad importas iš kitų trečiųjų šalių neprisidėjo prie didelės žalos, kurią patyrė Sąjungos pramonė, atsiradimo.

329    Trečia, kiek tai susiję su Sąjungos pramonės eksporto rezultatų pablogėjimu, ieškovės ginčija Sąjungos institucijų teiginį, kad šis pablogėjimas nėra pagrindinė gamintojų patirtos žalos priežastis, todėl nenutraukia priežastinio ryšio.

330    Kaip pažymi Taryba, Sąjungos pramonės eksporto rezultatai sumažino importo dempingo kaina žalingą poveikį.

331    Laikinojo reglamento 123 konstatuojamojoje dalyje, kuri patvirtinta ginčijamo reglamento 141 konstatuojamąja dalimi, be kita ko, teigiama:

„Eksportas yra svarbus užtikrinant didelį pajėgumų naudojimą, kad būtų padengtos didelės nuolatinės investicijų į įrangą išlaidos, todėl manyta, kad, nors eksporto apimtis mažėjo, apskritai ji turėjo teigiamo poveikio. Taigi, manoma, kad, net jei sumažėjusi eksporto apimtis galėjo turėti poveikio apskritai blogėjančiai Sąjungos pramonės padėčiai, pati eksporto veikla kita vertus sumažino Sąjungos rinkoje patirtus nuostolius, tad dėl jos negali būti nutrauktas nustatytas importo dempingo kainomis iš [Kinijos] ir Sąjungos pramonei padarytos žalos priežastinis ryšys.“

332    Šiuo klausimu konstatuotina, kad ieškovės nepateikia jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog nustatydamos priežastinį ryšį Sąjungos institucijos padarė vertinimo klaidą.

333    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą aštuntąjį pagrindą.

334    Darytina išvada, kad visas ieškinys turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

335    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos, be savo bylinėjimosi išlaidų, turi padengti Tarybos, Cepifine, Sappi Europe, Burgo Group ir Lecta išlaidas pagal šių pateiktus reikalavimus.

336    Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Gold East Paper (Jiangsu) Co. Ltd ir Gold Huasheng Paper (Suzhou Industrial Park) Co. Ltd, be savo bylinėjimosi išlaidų, padengia Europos Sąjungos Tarybos, Cepifine AISBL, Sappi Europe SA, Burgo Group SpA ir Lecta SA išlaidas.

3.      Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Czúcz Labucka Gratsias

Paskelbta 2014 m. rugsėjo 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Teisinis pagrindas

1. PPO teisė

2. Europos Sąjungos teisė

Ginčo aplinkybės

1. Tyrimas

2. Ginčijamas reglamentas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1. Dėl reikalavimo panaikinti apimties

2. Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su ieškovių paraiškomis dėl RE statuso

Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros pastraipos pažeidimu, nes sprendimas nesuteikti ieškovėms RE statuso buvo priimtas atsižvelgiant į tai, ką Komisija žinojo apie tokio atmetimo poveikį jų dempingo skirtumui

Dėl ieškinio antrojo pagrindo, siejamo su esminio formos reikalavimo, numatyto pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje, ir teisės į gynybą pažeidimu

Dėl pirmos dalies, susijusios su faktiniu pasitarimu su Patariamuoju antidempingo komitetu

Dėl antros dalies, susijusios su teisės į gynybą pažeidimu

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, siejamo su padarytomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis taikant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmą pastraipą ir motyvų nenurodymu

Pirminės pastabos

Dėl tariamai nenurodytų motyvų

Dėl trečios dalies, susijusios su trečiu RE statuso suteikimo kriterijumi

– Dėl žemėnaudos teisių

– Dėl paskolų

Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, siejamo su nesąžiningu ir šališku tyrimu ir per didele įrodinėjimo našta

Dėl pirmos dalies, susijusios su tariamu gero administravimo principo pažeidimu

Dėl antros dalies, susijusios su tariamu pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1, 3 ir 6 dalių pažeidimu

3. Dėl pagrindų, susijusių su žalos vertinimu

Dėl ieškinio penktojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalies pažeidimu

Dėl pirmos dalies, susijusios su tariamu nepagrindimu, kodėl vertinant žalą nebuvo atsižvelgta į Suomijos gamintoją

Dėl antros dalies, susijusios su tariamu makroekonominių žalos rodiklių vertinimu, pagrįstu keturiais reprezentuojančiais Sąjungos gamintojais

Dėl ieškinio šeštojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 4 dalies pažeidimu

Dėl ieškinio septintojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 3 straipsnio, 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 4 dalies pažeidimu

Dėl ieškinio aštuntojo pagrindo, siejamo su pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 ir 7 dalių pažeidimu

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.