BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. lapkričio 16 d. (*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinio pareiškimo terminas – Nepriimtinumas – Deliktinė atsakomybė – Pareigūnų tarnybos nuostatų ir KTĮS reforma – Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013 – Pažeidimai per aktų priėmimo procedūrą – Nesikonsultavimas su Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetu ir profsąjungomis – Pakankamai sunkus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas“
Byloje T‑75/14
Union syndicale fédérale des services publics européens et internationaux (USFSPEI), įsteigta Briuselyje (Belgija), iš pradžių atstovaujama advokatų J.‑N. Louis ir D. de Abreu Caldas, vėliau – J.‑N. Louis,
ieškovė,
prieš
Europos Parlamentą, atstovaujamą A. Troupiotis ir E. Taneva,
ir
Europos Sąjungos Tarybą, iš pradžių atstovaujamą M. Bauer ir A. Bisch, vėliau – M. Bauer ir M. Veiga,
atsakovus,
palaikomus
Europos Komisijos, iš pradžių atstovaujamos G. Gattinara ir J. Currall, vėliau – G. Gattinara ir G. Berscheid,
įstojusios į bylą šalies,
dėl, pirma, pagal SESV 263 straipsnį pateikto prašymo panaikinti 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013, kuriuo iš dalies keičiami Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos (OL L 287, 2013, p. 15), 1 straipsnio 27, 32, 46, 61 dalis, 64 dalies b punktą, 65 dalies b punktą ir 67 dalies d punktą ir, antra, pagal SESV 268 straipsnį pateikto prašymo atlyginti žalą, kurią ieškovė tariamai patyrė dėl Reglamento Nr. 1023/2013, priimto pažeidžiant 2004 m. susitarimą dėl reformos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 ir 27 straipsnius, Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnį ir 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatytą konsultavimosi procedūrą,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. M. Collins, teisėjai M. Kancheva (pranešėja) ir J. Passer,
posėdžio sekretorė M. Marescaux, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. birželio 13 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
I. Ginčo aplinkybės
1 Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos (toliau – KTĮS) yra pridėti prie Reglamento Nr. 31 (EEB)/11 (EAEB), nustatančio Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas (OL 45, 1962, p. 1385).
2 Priimti Pareigūnų tarnybos nuostatai ir KTĮS buvo daug kartų iš dalies keičiami, be kita ko, 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013 (OL L 287, 2013, p. 15).
3 Kalbant konkrečiai, Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 27, 32, 46, 61 dalimis, 64 dalies b punktu, 65 dalies b punktu ir 67 dalies d punktu buvo iš dalies pakeisti Pareigūnų tarnybos nuostatų 45, 52 ir 66a straipsniai, taip pat tų pačių nuostatų V priedo 7 straipsnis ir VII priedo 8 straipsnis.
4 Reglamento Nr. 1023/2013 priėmimo procedūra buvo pradėta 2011 m. rugsėjo 7 d. pradėjus konsultacijas su profesinėmis sąjungomis ir darbuotojų draugijomis (toliau – PSDD) dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų peržiūros projekto. Vėliau, atitinkamai 2011 m. spalio 6 d., spalio 28 d. ir lapkričio 7 d., Europos Komisija ir PSDD sudarė šiuo klausimu administracinio, techninio ir politinio pobūdžio susitarimus.
5 2011 m. lapkričio 21 d. raštu Komisija pateikė Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetui pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiami Pareigūnų tarnybos nuostatai ir KTĮS (toliau – pasiūlymas iš dalies keisti Pareigūnų tarnybos nuostatus).
6 2011 m. gruodžio 12 d. raštu Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetas pranešė Komisijai, kad išnagrinėjo pasiūlymą iš dalies pakeisti Pareigūnų tarnybos nuostatus, tačiau, atsižvelgus į balsavimo rezultatus, buvo nustatyta, kad nesusidarė jo vidaus darbo taisyklių 20 straipsnyje numatyta dauguma, reikalinga tam, kad jis galėtų pateikti nuomonę dėl šio pasiūlymo.
7 2011 m. gruodžio 13 d. raštu Komisija pateikė Europos Parlamentui ir Europos Sąjungos Tarybai pasiūlymą iš dalies keisti Pareigūnų tarnybos nuostatus.
8 2012 m. balandžio 25 d. Parlamento Teisės reikalų komitetas parengė ataskaitą dėl pasiūlymo iš dalies keisti Pareigūnų tarnybos nuostatus.
9 2013 m. sausio 24 d. raštu Nuolatinių atstovų komiteto (Coreper) pirmininkas paprašė Parlamento paaiškinti savo poziciją dėl jo, kaip vieno iš teisės aktų leidėjų, galimybės dalyvauti konsultavimosi procedūroje, numatytoje 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime, kuriuo nustatoma trišalė konsultavimosi procedūra santykių su darbuotojais srityje.
10 2013 m. kovo 4 d. raštu Parlamento pirmininkas nepriėmė kvietimo dalyvauti 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatytoje konsultavimosi procedūroje, nes manė, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai tik Taryba privalo pritaikyti tame sprendime numatytą socialinį dialogą prie naujos padėties, susiklosčiusios perėjus prie įprastos teisėkūros procedūros peržiūrint Pareigūnų tarnybos nuostatus. Šiame rašte jis pažymėjo, kad minėtu sprendimu įsteigto Konsultacinio komiteto tikslas yra įsitikinti, kad pareigūnų nuomonės valstybių narių atstovams buvo žinomos iki teisės aktų priėmimo ir kad Taryba gaudavo informaciją ir todėl galėjo priimti sprendimus žinodama visas svarbias faktines aplinkybes. Jo nuomone, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai toks sprendimas tapo, jei ne neperdėtu, tai bent išimtinai vidaus klausimu. Jis pridūrė, kad nemato jokių galimybių Parlamentui dalyvauti Konsultacinio komiteto veikloje, visų pirma dėl dviejų priežasčių. Pirmoji priežastis – tokio dalyvavimo teisinio pagrindo nebuvimas. Antroji priežastis – toks dalyvavimas nėra būtinas, nes tikslas išklausyti darbuotojų atstovų nuomonę prieš priimant teisės aktus buvo pasiektas Parlamente konkretesnėmis ir lankstesnėmis priemonėmis. Šiuo klausimu Parlamento pirmininkas nurodė, kad diskusijos Parlamente buvo viešos, informacija buvo lengvai prieinama, o pranešėjas, kaip „šešėlinis pranešėjas“ peržiūrint Pareigūnų tarnybos nuostatus, palaikydavo ir toliau palaiko nuolatinį dialogą su PSDD ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis visuose Teisės reikalų komiteto pranešimo rengimo ir priėmimo etapuose. Taip pat jis paaiškino, kad Parlamento pirmininko pavaduotojas, Parlamento Generalinis sekretorius, Parlamento pirmininko kabineto vadovas ir Parlamento Personalo skyriaus generalinis direktorius kartu per Parlamento darbuotojų visuotinį susirinkimą kalbėjo apie vykstantį susirašinėjimą dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų peržiūros ir kad per tą susirinkimą Parlamento pirmininko pavaduotojas išsamiai atsakė į visus iškeltus probleminius klausimus. Be to, jis nurodė, kad šiame susirinkime dalyvavo ne tik Parlamento, bet ir kitų institucijų, tarp jų ir Tarybos, darbuotojai.
11 2013 m. balandžio 25 d. Taryba visų institucijų PSDD informavo apie 2013 m. kovo 4 d. Parlamento atsakymą ir diskusijas dėl jos 1981 m. birželio 23 d. sprendimo aiškinamosios deklaracijos projekto.
12 2013 m. gegužės 6 d. Taryba priėmė 1981 m. birželio 23 d. sprendimo aiškinamąją deklaraciją, siekdama ją taikyti per įprastos teisėkūros procedūrą, susijusią su pasiūlymu iš dalies keisti Pareigūnų tarnybos nuostatus.
13 Tą pačią dieną dviejų PSDD prašymu įvyko Konsultacinio komiteto susitikimas. Šis susitikimas nebuvo užprotokoluotas, tačiau Tarybos Generalinis sekretorius 2013 m. gegužės 6 d. elektroniniu laišku informavo Tarybos Generalinio sekretoriato darbuotojus apie šį susitikimą ir jame išsakytas nuomones. 2013 m. gegužės 8 d. Tarybos Generalinis sekretorius Nuolatinių atstovų komitetui pateikė žodinę šio susitikimo ataskaitą.
14 2013 m. gegužės 13 d. įvyko pirmosios Parlamento, Tarybos ir Komisijos trišalės derybos. Tą pačią dieną Nuolatinių atstovų komiteto pirmininkas susitiko su Tarybos PSDD atstovais. Jis informavo juos apie 2013 m. gegužės 8 d. Nuolatinių atstovų komiteto posėdžio rezultatus ir susipažino su jų pozicijomis.
15 2013 m. gegužės 27 d. Tarybos Generalinio sekretoriato darbuotojų visuotinis susirinkimas pateikė Tarybos Generaliniam sekretoriui prašymą sušaukti Konsultacinį komitetą. 2013 m. birželio 7 d. šiam prašymui pritarė Union syndicale fédérale (Profesinių sąjungų federacija).
16 2013 m. gegužės 28 d., birželio 3, 11 ir 19 d. įvyko keli kiti susitikimai dėl politinio pobūdžio trišalių derybų. Per šį laikotarpį įvyko ekspertų techniniai susitikimai, taip pat neformalūs Nuolatinių atstovų komiteto pirmininko, Komisijos pirmininko pavaduotojo ir Parlamento pranešėjo susitikimai. Per 2013 m. birželio 19 d. susitikimą Parlamentas, Taryba ir Komisija pasiekė laikiną kompromisą dėl svarbiausių reformos klausimų.
17 2013 m. birželio 20 d. Union syndicale fédérale prašymu įvyko Konsultacinio komiteto susitikimas. Nuolatinių atstovų komiteto pirmininkas išdėstė svarbiausius klausimus, dėl kurių buvo pasiektas kompromisas, įskaitant karjeros AD pareigų grupėje apribojimą AD 12/13 lygiais, ir atsakė į klausimus dėl priemonių paketo, visų pirma, kiek tai susiję su lygių karjeros galimybių iki 2004 m. reformos ir po jos tikslo panaikinimu. Tą pačią dieną jis pranešė Nuolatinių atstovų komitetui 2013 m. birželio 19 d. trišalių derybų rezultatus.
18 2013 m. birželio 21 d. per Tarybos Generalinio sekretoriato darbuotojų visuotinį susirinkimą Tarybos Administravimo generalinio direktorato (GD) generalinis direktorius pristatė pagrindinius klausimus, dėl kurių buvo pasiektas kompromisas.
19 2013 m. birželio 25 d. preliminarus Parlamento, Tarybos ir Komisijos kompromisinis tekstas buvo nusiųstas valstybių narių delegacijoms ir Konsultacinio komiteto nariams, taip pat visiems Tarybos Generalinio sekretoriato darbuotojams. Tą pačią dieną buvo surengtos kitos trišalės derybos dėl šio dokumento nagrinėjimo.
20 2013 m. birželio 26 d. Nuolatinių atstovų komitetas išnagrinėjo trišalių derybų rezultatą, o per 2013 m. birželio 20 d. Konsultacinio komiteto susitikimą išklausė Tarybos Generalinio sekretoriaus žodinę ataskaitą.
21 2013 m. birželio 27 d. dėl kompromisinio teksto buvo balsuojama Parlamento Teisės reikalų komitete.
22 2013 m. birželio 28 d. ryte viena PSDD, Union syndicale‑Bruxelles (Briuselio profesinė sąjunga), paprašė Tarybos Generalinio sekretoriaus surengti Konsultacinio komiteto susitikimą, tačiau jis tokį prašymą atmetė motyvuodamas, pirma, tuo, kad Konsultacinio komiteto veikla, remiantis prie 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo pridėta deklaracija, buvo sustabdyta dėl Tarybos įprasto darbo sutrikdymo, kurį lėmė tris dienas iš eilės užsitęsęs streikas, ir, antra, tuo, kad Parlamento Teisės reikalų komitetas jau pritarė galutiniam kompromisiniam tekstui.
23 Tą pačią dieną Nuolatinių atstovų komitetas galutinai išnagrinėjo kompromisą dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų dalinio pakeitimo ir pritarė jam, o Tarybos Generalinis sekretorius informavo apie tai visus Tarybos Generalinio sekretoriato darbuotojus.
24 2013 m. birželio 28 d. raštu Nuolatinių atstovų komiteto pirmininkas pranešė Parlamento Teisės reikalų komiteto pirmininkui, kad Nuolatinių atstovų komitetas pritarė preliminariam kompromisiniam tekstui. Tame pačiame rašte jis nurodė, jog „gali patvirtinti, kad jei [Parlamentas] priim[tų] savo poziciją pirmuoju svarstymu, kaip numatyta SESV 294 straipsnio 3 dalyje, ir tokią, dėl kokios yra pasiektas šio rašto priede nurodytas preliminarus kompromisas (pateiktas tikrinti abiejų institucijų teisininkams lingvistams), Taryba pritar[tų], kaip numatyta SESV 294 straipsnio 4 dalyje, [Parlamento] pozicijai ir aktas būtų priimtas tos redakcijos, kuri atitinka Parlamento poziciją, prireikus, pateikus jį abiejų institucijų teisės ir kalbų ekspertams“.
25 2013 m. liepos 2 d. plenariniame posėdyje Parlamentas per pirmąjį svarstymą priėmė poziciją, atitinkančią su Taryba ir Komisija neoficialių pasitarimų metu suderintą kompromisinį tekstą.
26 2013 m. liepos 5 d. raštu Komisija pateikė Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetui per pirmąjį svarstymą 2013 m. liepos 2 d. priimtą Parlamento poziciją, patikslindama, kad, jos nuomone, pasiūlymas iš dalies keisti Pareigūnų tarnybos nuostatus, kurį ji pateikė Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetui 2011 m. lapkričio 21 d., nebuvo iš esmės pakeistas įprasta teisėkūros procedūra. Tame rašte ji taip pat pažymėjo, kad šiame įprastos teisėkūros procedūros etape neturi būti taikomas Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnis, tačiau ji vis dėlto nori sužinoti galimas Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetui bendrai pirmininkaujančių pirmininkų nuomones. Šiuo tikslu ji paprašė pateikti jai Pareigūnų tarnybos nuostatų komiteto nuomonę per penkiolika darbo dienų, t. y. ne vėliau kaip 2013 m. liepos 26 d..
27 2013 m. liepos 17 d. Personalo komiteto atstovai Pareigūnų tarnybos nuostatų komitete atsakė Komisijai priimdami deklaraciją, kurioje konstatavo, kad su Europos Sąjungos administracijų atstovais Pareigūnų tarnybos nuostatų komitete neįmanoma susitarti dėl šio komiteto susitikimo darbotvarkės pakeitimo, kad būtų priimtos pastabos, o ne nuomonė. Jie užginčijo pavėluotą kreipimąsi į Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetą ir reikalingumą tokiomis aplinkybėmis priimti Pareigūnų tarnybos nuostatų komiteto nuomonę dėl per pirmąjį svarstymą priimtos Parlamento pozicijos, taip pat nurodė, kad pažeisti socialinio dialogo principai.
28 2013 m. spalio 10 d. Taryba pritarė Parlamento pozicijai ir, remdamasi SESV 294 straipsnio 4 dalimi, priėmė Parlamento poziciją atitinkantį Reglamento Nr. 1023/2013 tekstą.
29 2013 m. spalio 22 d. Parlamento ir Tarybos pirmininkams pasirašius teisėkūros procedūra priimtą aktą, Reglamentas Nr. 1023/2013 buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje 2013 m. spalio 29 d.
II. Procesas ir šalių reikalavimai
30 2014 m. sausio 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės Union syndicale fédérale des services publics européens et internationaux (USFSPEI) ieškinį.
31 2014 m. birželio 6 ir 10 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai Parlamento ir Tarybos dokumentais pagal 1991 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį atskirai pateiktus nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus.
32 2014 m. birželio 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo aktą, kuriuo Komisija paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Parlamento ir Tarybos reikalavimų.
33 2014 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė pateikė pastabas dėl Parlamento ir Tarybos iškeltų nepriimtinumu grindžiamų prieštaravimų.
34 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos (ankstesnė sudėtis) pirmininkas nusprendė išspręsti klausimą dėl nepriimtinumu grindžiamų prieštaravimų nagrinėjant bylą iš esmės.
35 2014 m. gruodžio 9 d. Bendrasis Teismas pateikė šalims klausimą. Taryba, Parlamentas ir ieškovė atsakė į šį klausimą atitinkamai 2014 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. sausio 6 ir 7 d.
36 2015 m. sausio 28 d. nutartimi aštuntosios kolegijos pirmininkas leido Komisijai įstoti į bylą.
37 2015 m. kovo 12 d. Komisija pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą. Ieškovė ir Taryba pateikė pastabas dėl įstojimo į bylą paaiškinimo atitinkamai 2015 m. birželio 1 ir 10 d.
38 2016 m. sausio 14 d. aštuntosios kolegijos pirmininkas, remdamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio d punktu, nusprendė sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus galutinai užbaigta byla, kurioje priimtas 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba (T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489).
39 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į aštuntąją kolegiją (nauja sudėtis), todėl 2016 m. spalio 6 d. šiai kolegijai buvo paskirta ši byla.
40 2016 m. spalio 24 d. Bendrasis Teismas paragino šalis išsakyti nuomonę dėl poveikio, kurį joms šioje byloje gali turėti 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba (T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489) 144–171 punktai. Parlamentas, Taryba ir Komisija atsakė į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą 2016 m. lapkričio 8 d. Ieškovė į šį klausimą atsakė 2016 m. lapkričio 18 d.
41 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 27, 32, 46, 61 dalis, 64 dalies b punktą, 65 dalies b punktą ir 67 dalies d punktą,
– priteisti iš Parlamento ir Tarybos sumokėti jai simbolinį vieno euro patirtos neturtinės žalos atlyginimą,
– priteisti iš Parlamento ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
42 Parlamentas ir Taryba, palaikomi Komisijos, Bendrojo Teismo prašo:
– pirmiausia atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– nepatenkinus šio prašymo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
III. Dėl teisės
43 Savo ieškinyje ieškovė, kuri yra Sąjungos institucijų ir įstaigų profesinių sąjungų federacija, pateikia ir reikalavimą panaikinti Reglamentą Nr. 1023/2013, ir reikalavimą atlyginti žalą.
44 Pirma, kiek tai susiję su reikalavimu dėl panaikinimo, reikia pažymėti, jog juo siekiama, kad būtų panaikintos Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 27, 32, 46, 61 dalys, 64 dalies b punktas, 65 dalies b punktas ir 67 dalies d punktas (toliau – ginčijamos nuostatos), kiek šiomis nuostatomis iš dalies pakeisti Pareigūnų tarnybos nuostatų 45, 52 ir 66a straipsniai, taip pat tų pačių nuostatų V priedo 7 straipsnis ir VII priedo 8 straipsnis. Be to, ieškovė prašo panaikinti Reglamento Nr. 1023/2013 46 straipsniu 2014 m. nustatytą solidarumo mokestį, motyvuodama tuo, kad jis susijęs su darbo užmokesčio tikslinimo metodo taikymu ir kad šis metodas nebuvo taikomas 2014 m.
45 Grįsdama reikalavimą dėl panaikinimo ieškovė iš esmės nurodo keturis pagrindus, grindžiamus atitinkamai, pirma, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnio, iš dalies peržiūrėtos 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašytos Europos socialinės chartijos 21 straipsnio, Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnio ir 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatytos konsultavimosi procedūros pažeidimu, antra, 2004 m. susitarimo dėl reformos ir įgytų teisių principo pažeidimu, trečia, Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio pažeidimu ir, ketvirta, proporcingumo principo pažeidimu.
46 Antra, dėl reikalavimo atlyginti žalą reikia pažymėti, jog juo siekiama, kad Bendrasis Teismas priteistų atlyginti neturtinę žalą, kurią ieškovė tariamai patyrė dėl institucijų tarnybų klaidų, padarytų priimant Reglamentą Nr. 1023/2013. Per posėdį Bendrasis Teismas paragino ieškovę patikslinti, ar grįsdama savo reikalavimą atlyginti žalą ji remiasi ne tik Pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnio pažeidimu, bet ir visais neteisėtumo pagrindais, kuriais rėmėsi grįsdama reikalavimą dėl panaikinimo. Atsakydama į šį klausimą ieškovė nurodė, kad grįsdama savo reikalavimą atlyginti žalą ji remiasi neteisėtumo pagrindais, susijusiais su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu priimant Reglamentą Nr. 1023/2013, su tuo, kad darbuotojų atstovams negalėjo būti pranešta ir jie patys negalėjo pranešti valstybėms narėms tam tikros informacijos per konsultacinį susitikimą, ir 2004 m. susitarimo pažeidimu.
A. Dėl reikalavimo dėl panaikinimo
47 Parlamentas, Taryba ir Komisija nurodo: kadangi Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškinį 2014 m. sausio 23 d., prašymas panaikinti ginčijamas nuostatas turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nes SESV 263 straipsnyje nustatytas terminas suėjo 2014 m. sausio 22 d. Parlamentas, Taryba ir Komisija taip pat teigia, kad ieškovė neatitinka tiesioginės ir konkrečios sąsajos reikalavimų, kurie pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą turi būti įvykdyti, kad fizinių arba juridinių asmenų ieškiniai dėl įprasta teisėkūros procedūra priimtų visuotinai taikomų aktų panaikinimo būtų priimtini.
48 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 263 straipsnyje nustatyti ieškinio pareiškimo terminai yra imperatyvūs ir negali būti palikti šalių ir teismo nuožiūrai (žr. 2016 m. balandžio 19 d. Nutarties Portugalija / Komisija, T‑556/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:239, 22 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
49 Pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą šioje nuostatoje numatyti ieškiniai pateikiami per du mėnesius nuo to akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.
50 Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad Reglamentas Nr. 1023/2013 2013 m. spalio 29 d. buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.
51 Dėl terminų skaičiavimo taisyklių reikia priminti, kad pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 101 straipsnio 1 dalies b punktą mėnesiais nustatytas terminas baigiasi kartu su paskutinio jo mėnesio diena, kuri atitinka tą mėnesio dieną, kai įvyko įvykis arba buvo atliktas veiksmas, nuo kurio terminas yra skaičiuojamas.
52 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 101 straipsnio 2 dalyje numatyta: jeigu terminas baigiasi šeštadienį, sekmadienį arba oficialiosios šventės dieną, jis pratęsiamas iki artimiausios darbo dienos pabaigos, o Teisingumo Teismo sudarytas oficialiųjų švenčių sąrašas, paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, galioja ir Bendrajam Teismui.
53 Tačiau pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalį, jeigu terminas, per kurį leidžiama pareikšti ieškinį dėl institucijos priimto akto, prasideda nuo to akto paskelbimo, pagal 101 straipsnio 1 dalies a punktą jis skaičiuojamas nuo keturioliktos dienos po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje pabaigos.
54 Be to, 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nustatyti procesiniai terminai dėl nuotolio pratęsiami dešimčiai dienų, ir tas laikotarpis yra visiems vienodas.
55 Ieškovė teigia, kad 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalyje konkrečiai nenurodyta, ar šioje nuostatoje kalbama apie darbo dienas, ar apie kalendorines dienas, todėl reikia taikyti ieškovei palankesnį aiškinimą ir laikyti, kad terminas, per kurį leidžiama pareikšti ieškinį, pradedamas skaičiuoti nuo keturioliktos darbo dienos po Reglamento Nr. 1023/2013 paskelbimo pabaigos, t. y. 2013 m. lapkričio 18 d. Ieškovė teigia, kad SESV 263 straipsnyje numatytas terminas, per kurį leidžiama pareikšti ieškinį, suėjo 2014 m. sausio 18 d. Tačiau kadangi 2014 m. sausio 18 d. buvo šeštadienis, termino, per kurį leidžiama pareikšti ieškinį, pabaigos datą reikėtų pratęsti iki pirmadienio, 2014 m. sausio 20 d., t. y. iki datos, prie kurios turėtų būti pridėtas 10 dienų terminas dėl nuotolio. Ieškovės teigimu, iš to darytina išvada, kad terminas, per kurį leidžiama pareikšti ieškinį, suėjo 2014 m. sausio 30 d. ir kad ieškinys buvo tinkamai pareikštas iki šio termino pabaigos.
56 Be to, ieškovė tvirtina, kad net jei 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad terminas, per kurį leidžiama pareikšti ieškinį, pradedamas skaičiuoti nuo keturioliktos kalendorinės dienos po Reglamento Nr. 1023/2013 paskelbimo pabaigos, t. y. 2013 m. lapkričio 12 d., ieškinys buvo tinkamai pareikštas per minėtą terminą. Iš tiesų ieškovė teigia, kad tokiu atveju SESV 263 straipsnyje numatytas terminas, per kurį leidžiama pareikšti ieškinį, sueina 2014 m. sausio 12 d. Tačiau kadangi 2014 m. sausio 12 d. buvo sekmadienis, termino pabaigos datą reikėtų pratęsti iki artimiausios darbo dienos pabaigos, būtent iki 2013 m. sausio 13 d., t. y. iki datos, prie kurios turėtų būti pridėtas 10 dienų terminas dėl nuotolio. Taigi terminas, per kurį leidžiama pareikšti ieškinį, galutinai turėjo sueiti 2014 m. sausio 23 d.
57 Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 101 straipsnio 1 dalies d punktą į sutartyse, statute ir tame procedūros reglamente numatytus procesinius terminus „įskaičiuojamos oficialiosios šventės, sekmadieniai ir šeštadieniai“. Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, keturiolikos dienų „po akto paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje“ terminas, į kurį padaryta nuoroda 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 101 straipsnio 2 dalyje, neabejotinai apima oficialiąsias šventes, sekmadienius ir šeštadienius. Taip pat reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 101 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyti tik atvejai, kai terminas baigiasi šeštadienį, sekmadienį arba oficialiosios šventės dieną, taikoma tik tada, kai visas terminas, įskaitant terminą dėl nuotolio, baigiasi šeštadienį, sekmadienį arba oficialiosios šventės dieną (žr. 1997 m. lapkričio 20 d. Nutarties Horeca‑Wallonie / Komisija, T‑85/97, EU:T:1997:180, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
58 Šiuo atveju darytina išvada, kad turint omenyje tai, jog Reglamentas Nr. 1023/2013 Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje buvo paskelbtas 2013 m. spalio 29 d., SESV 263 straipsnyje numatytas terminas, per kurį leidžiama pareikšti ieškinį, skaičiuojamas nuo 2013 m. lapkričio 12 d. ir baigėsi 2014 m. sausio 22 d. Kadangi ieškinį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. sausio 23 d., jis buvo gautas pasibaigus ieškinio pareiškimo terminui.
59 Reikia priminti, jog griežtas procedūrinių taisyklių taikymas atitinka teisinio saugumo reikalavimą ir būtinybę vengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą. Be to, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio antrą pastraipą praleisti nustatytą procesinį terminą galima tik dėl ypatingų aplinkybių ar aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, ar dėl force majeure (žr. 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Bell & Ross / VRDT, C‑426/10 P, EU:C:2011:612, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2014 m. rugsėjo 30 d. Nutarties Faktor B. i W. Gęsina / Komisija, C‑138/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2256, 17 punktą ir 2014 m. lapkričio 28 d. Nutarties Quanzhou Wouxun Electronics / VRDT – Locura Digital (WOUXUN), T‑345/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:1048, 17 punktą).
60 Ieškovė nei ieškinyje, nei atsakyme į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą neteigė, kad šiuo atveju susiklostė viena iš minėtų aplinkybių.
61 Todėl reikia konstatuoti, kad ieškinys nepriimtinas, kiek juo siekiama, kad būtų panaikintos ginčijamos nuostatos, net nenagrinėjant Parlamento ir Tarybos nepriimtinumu grindžiamuose prieštaravimuose nurodytų nepriimtinumo pagrindų, susijusių su ieškovės locus standi.
B. Dėl reikalavimo atlyginti žalą
1. Dėl priimtinumo
62 Parlamentas, Taryba ir Komisija nurodo, kad remiantis jurisprudencija, jei, pirma, ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra glaudžiai susijęs su jos reikalavimu dėl panaikinimo ir grindžiamas tapačiais kaltinimais ir, antra, reikalavimas dėl panaikinimo yra nepriimtinas, reikalavimą atlyginti žalą taip pat reikia atmesti kaip nepriimtiną.
63 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia Parlamentas, Taryba ir Komisija, 2002 m. liepos 4 d. Sprendime Arne Mathisen / Taryba (T‑340/99, EU:T:2002:174), kuriuo šios institucijos remiasi, Bendrasis Teismas nenusprendė, kad reikalavimas atlyginti žalą nepriimtinas dėl to, kad yra glaudžiai susijęs su reikalavimu dėl panaikinimo, kuris prieš tai buvo pripažintas nepriimtinu.
64 Iš tikrųjų tame sprendime Bendrasis Teismas atmetė reikalavimą atlyginti žalą dėl jo glaudaus ryšio su reikalavimu dėl panaikinimo, motyvuodamas tuo, kad išnagrinėjus pagrindus, pateiktus grindžiant šį reikalavimą dėl panaikinimo, nebuvo nustatyta, kad aktą priėmusi institucija elgėsi neteisėtai, taigi neatliko jokių veiksmų, už kuriuos jai kiltų atsakomybė (2002 m. liepos 4 d. Sprendimo Arne Mathisen / Taryba, T‑340/99, EU:T:2002:174, 135 punktas).
65 Iš 2002 m. liepos 4 d. Sprendime Arne Mathisen / Taryba (T‑340/99, EU:T:2002:174) Bendrojo Teismo padarytos išvados aišku, kad tam tikromis aplinkybėmis, būtent, kai reikalavimas atlyginti žalą grindžiamas tik prašomo panaikinti akto priėmimu ir kai grįsdamas reikalavimą atlyginti žalą ieškovas nepateikia naujų kaltinimų, palyginti su tais, kurie buvo pateikti grindžiant reikalavimą dėl panaikinimo, tai, kad išnagrinėjus pagrindus, pateiktus grindžiant reikalavimą dėl panaikinimo, buvo konstatuota, jog pažeidimo nėra, leidžia iš karto atmesti vieną iš sąlygų, kuriomis kyla Sąjungos deliktinė atsakomybė, t. y. aktą priėmusios institucijos padarytos klaidos faktą.
66 Tačiau nagrinėjamu atveju, nors reikalavimą atlyginti žalą lėmė Reglamento Nr. 1023/2013, kurį ieškovė, beje, prašo panaikinti, nuostatų priėmimas, pirma, reikalavimo dėl panaikinimo atmetimą lėmė ne konstatuotas pažeidimo nebuvimas, o reikalavimo nepriimtinumas, ir, antra, grįsdama savo reikalavimą atlyginti žalą ieškovė pateikė naują kaltinimą, palyginti su tais, kurie buvo pateikti grindžiant kaltinimą dėl panaikinimo, būtent, Pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnio pažeidimą.
67 Be to, pagal teisių gynimo priemonių autonomijos principą reikalavimo dėl panaikinimo nepriimtinumo konstatavimas, nesvarbu, ar dėl pasibaigusio termino, ar dėl ieškovės locus standi neturėjimo, iš principo negali turėti įtakos reikalavimo atlyginti žalą priimtinumui (šiuo klausimu žr. 2005 m. gegužės 4 d. Nutarties Holcim (France) / Komisija, T‑86/03, EU:T:2005:157, 48 ir 50 punktus).
68 Iš tiesų reikia priminti, kad SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytos sąlygos netaikomos ieškiniuose dėl žalos atlyginimo, pareikštuose remiantis SESV 340 straipsniu, ir kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį bylos prieš Sąjungą nebekeliamos suėjus penkerių metų terminui.
69 Dėl Parlamento ir Tarybos argumento, grindžiamo jurisprudencija Europos viešosios tarnybos srityje, reikia pažymėti, kad ši jurisprudencija apsiriboja Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų finansinio pobūdžio ginčais su juos įdarbinusia institucija (šiuo klausimu žr. 1994 m. lapkričio 29 d. Nutarties Bernardi / Komisija,T‑479/93 ir T‑559/93, EU:T:1994:277, 39 punktą). Tačiau šis ginčas kilo tarp profesinių sąjungų federacijos, kurios nariai yra Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų interesus ginančios profesinės sąjungos, Parlamento ir Tarybos, kurie kartu leidžia teisės aktus.
70 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikalavimas atlyginti žalą yra priimtinas. Todėl reikia atmesti Parlamento ir Tarybos dėl to reikalavimo pateiktus nepriimtinumo pagrindus.
2. Dėl esmės
71 Primintina, kad pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą deliktinės atsakomybės atveju Sąjunga pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią eidami savo pareigas padaro jos institucijos ar tarnautojai.
72 Pagal suformuotą jurisprudenciją iš SESV 340 straipsnio antros pastraipos matyti, kad Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimas ir teisės į patirtos žalos atlyginimą įgyvendinimas priklauso nuo to, ar įvykdytos visos sąlygos, t. y. veiksmai, kuriais kaltinamos institucijos, turi būti neteisėti, žala – reali ir turi būti priežastinis šių veiksmų ir nurodomos žalos ryšys (1982 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Oleifici Mediterranei / EEB, 26/81, EU:C:1982:318, 16 punktas ir 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo FIAMM ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑120/06 P ir C‑121/06 P, EU:C:2008:476, 106 punktas).
73 Jei bent viena iš šių sąlygų neįvykdyta, visą ieškinį reikia atmesti ir nebereikia nagrinėti kitų Sąjungos deliktinės atsakomybės sąlygų (1999 m. spalio 14 d. Sprendimo Atlanta / Europos bendrija, C‑104/97 P, EU:C:1999:498, 65 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1994 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo KYDEP / Taryba ir Komisija, C‑146/91, EU:C:1994:329, 81 punktą). Be to, Sąjungos teismas neprivalo nagrinėti šių sąlygų tam tikra nustatyta tvarka (2010 m. kovo 18 d. Sprendimo Trubowest Handel ir Makarov / Taryba ir Komisija, C‑419/08 P, EU:C:2010:147, 42 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Lucaccioni / Komisija, C‑257/98 P, EU:C:1999:402, 13 punktą).
74 Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad ieškovė savo prašymą atlyginti žalą grindžia tarnybų klaidomis. Nors nėra tikslios tarnybos klaidos sąvokos apibrėžties, paprastai laikoma, kad ji apima vieno ar kelių administracijos tarnautojų vykdant savo funkcijas atliktus veiksmus ar neveikimą, dėl kurių nevykdomos tarnybos pareigos. Tokia klaida, kitaip nei asmeninė, inkriminuojama ne tarnybos tarnautojams, o pačiai tarnybai, taigi ir administracijai.
75 Tačiau nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad klaidos, kuriomis remiasi ieškovė, yra susijusios su Sąjungos teisės aktų leidybos veikla. Tas pats pasakytina apie tariamą 2004 m. susitarimo dėl reformos pažeidimą. Ieškovė nurodo, kad jį lėmė tam tikrų specialių Reglamento Nr. 1023/2013 nuostatų priėmimas.
76 Tas pats pasakytina apie tariamą konsultavimosi procedūros pažeidimą. Iš 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba (T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 96 punktas) matyti, kad 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime nustatytos taisyklės, numatančios konsultavimosi procedūrą, priskiriamos prie susijusių su Reglamento Nr. 1023/2013 priėmimu procedūrinių taisyklių, kurių galimas nesilaikymas yra esminių minėto reglamento procedūrinių reikalavimų pažeidimas. Taigi ieškovė kelia klausimą dėl Sąjungos atsakomybės būtent už jos teisės aktų leidybos veiklą, o ne dėl atsakomybės, kylančios už tarnybų klaidas, kurias Taryba ir Parlamentas tariamai padarė priimdami Reglamentą Nr. 1023/2013.
77 Be to, nereikia kelti klausimo dėl klaidos, išplaukiančios iš tariamo Pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnio, kuriame įtvirtinta susirinkimų ir asociacijų laisvė, pažeidimo, pobūdžio, nes ieškovė nepateikia jokių argumentų, įrodančių, kad toks pažeidimas padarytas.
78 Konkrečiai dėl atsakomybės, kylančios dėl teisės aktų leidybos veiklos, Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad nors valstybių narių teisės sistemose valdžios įstaigų atsakomybę už norminiais teisės aktais privatiems asmenims padarytą žalą reglamentuojantys principai labai skiriasi kiekvienoje valstybėje narėje, vis dėlto galima konstatuoti, kad tik esant išimtinėms ir specialioms aplinkybėms gali kilti valdžios institucijų atsakomybė už norminius teisės aktus, kurie yra ekonominės politikos pasirinkimo rezultatas (1978 m. gegužės 25 d. Sprendimo Bayerische HNL Vermehrungsbetriebe ir kt. / Taryba ir Komisija, 83/76, 94/76, 4/77, 15/77 ir 40/77, EU:C:1978:113, 5 punktas).
79 Taip pat Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad Sąjungos atsakomybė už norminį teisės aktą, kuris reiškia ekonominės politikos pasirinkimą, atsižvelgiant į SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, atsiranda tik esant sunkiam viršesnės teisės normos, apsaugančios privačius asmenis, pažeidimui (1972 m. birželio 13 d. Sprendimo Compagnie d’approvisionnement, de transport et de crédit ir Grands Moulins de Paris / Komisija, 9/71 ir 11/71, EU:C:1972:52, 13 punktas; 1978 m. gegužės 25 d. Sprendimo Bayerische HNL Vermehrungsbetriebe ir kt. / Taryba ir Komisija, 83/76, 94/76, 4/77, 15/77 ir 40/77, EU:C:1978:113, 4 punktas ir 1987 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Les Grands Moulins de Paris / EEB, 50/86, EU:C:1987:527, 8 punktas).
80 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad teisės normos, kurios pažeidimas turi būti nustatytas, tikslas turi būti suteikti privatiems asmenims teises (šiuo klausimu žr. 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil / Komisija, C‑352/98 P, EU:C:2000:361, 41 ir 42 punktus, taip pat 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Holcim (Deutschland) / Komisija, C‑282/05 P, EU:C:2007:226, 47 punktą).
81 Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad siaurą Sąjungos atsakomybės už jos teisės aktų leidybos veiklą sampratą paaiškina tai, kad, pirma, ieškinių dėl žalos atlyginimo perspektyva, galima kiekvieną kartą, kai bendruoju Sąjungos interesu reikalaujama imtis teisėkūros priemonių, galinčių pažeisti privačių asmenų interesus, turi neužkirsti kelio teisės aktų leidybos funkcijoms vykdyti net ir tose srityse, kuriose egzistuoja teisminė aktų teisėtumo kontrolė, ir, antra, tokiame teisėkūros kontekste, kuriam būdinga plati diskrecija, būtina Sąjungos politikai įgyvendinti, Sąjungos atsakomybė gali kilti tik jei atitinkama institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė savo įgaliojimų ribas (1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 45 punktas).
82 Atsižvelgiant būtent į šiame sprendime minėtus jurisprudencijoje nustatytus principus reikia įvertinti, ar nagrinėjamu atveju susiklostė Sąjungos atsakomybės atsiradimo sąlygos.
a) Dėl 2004 m. susitarimo dėl reformos pažeidimo
83 Ieškovė nurodo, kad ji, kaip visų darbuotojų atstovė, kartu su kitomis PSDD dalyvavo 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatytoje konsultavimosi procedūroje dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų ir KTĮS reformos, po kurios buvo priimtas 2004 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 723/2004, iš dalies keičiantis Pareigūnų tarnybos nuostatus ir KTĮS (OL L 124, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 2 t., p. 130). Būtent per šią konsultavimosi procedūrą su Taryba buvo sudarytas susitarimas dėl aptariamos reformos. Pasak ieškovės, šis susitarimas buvo susijęs su PSDD pritarimu kelioms pareigūnų ir kitų Sąjungos tarnautojų kilimo tarnyboje modernizavimo priemonėms, išlaidas socialinei politikai atspindinčiam specialiam mokesčiui, darbo sąlygų ir sąlygų Europos mokyklose pagerinimui, taip pat socialinės santarvės užtikrinimui, nereikalaujančiam koreguoti atlyginimų ir pensijų daugiau, nei numatyta pagal daugiametę koregavimo tvarką. Cituodama, be kita ko, Reglamento Nr. 723/2004 11 ir 12 konstatuojamąsias dalis, ieškovė teigia, kad modernizavimo priemonės apėmė naują darbuotojų suskirstymą į dvi pareigų grupes – administratorių (AD) ir padėjėjų (AST), linijinės karjeros įvedimą ir karjeros lygiavertiškumo principo taikymą, taip pat perėjimo iš pirmos pareigų grupės į antrą pareigų grupę palengvinimą įdiegus naują sertifikavimo sistemą. Ieškovės teigimu, šios priemonės taip pat apėmė lanksčią darbo tvarką ir, visų pirma tam tikromis sąlygomis teisę dirbti ne visą darbo dieną, galimybę susitarti dėl dalijimosi darbo vieta arba dėl asmeninių priežasčių gauti prailgintų atostogų, galimybę numatyti naujas nuostatas dėl atostogų dėl šeiminių priežasčių ir konkrečiai dėl teisės į lankstesnes motinystės atostogas, tėvystės atostogas, įvaikinimo ir vaiko priežiūros atostogas, taip pat į atostogas tuo atveju, jei sunkiai suserga šeimos narys. PSDD, įskaitant ieškovę, pritarimas modernizavimo priemonėms, apie kurį pažymėta Reglamento Nr. 723/2004 38 konstatuojamojoje dalyje, yra atsvara darbo užmokesčių metinio tikslinimo metodo kodifikavimui Pareigūnų tarnybos nuostatuose ir KTĮS ir jo taikymo iki 2012 m. gruodžio 31 d. garantija.
84 Iš to matyti, kad dėl ieškovės nurodyto susitarimo dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų ir KTĮS reformos, atliktos Reglamentu Nr. 723/2004, dėl jos nekilo abejonių nei darbuotojams, nei teisės aktų leidėjui ir kitoms Sąjungos institucijoms. Tačiau, ieškovės nuomone, tai, kad Reglamente Nr. 1023/2013 buvo sugrįžta prie aptariamo susitarimo teksto, konkrečiai, keičiant Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalį ir įvedant naują pareigų grupę, taip pat prie linijinės karjeros ir karjeros lygiavertiškumo principų, gali pakenkti pasitikėjimui ja.
85 Be to, ieškovė teigia, kad, nesant pereinamųjų priemonių, dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalies ir 52 straipsnio, taip pat Pareigūnų tarnybos nuostatų IVa priedo 4 straipsnio pakeitimų, padarytų Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 27, 32 ir 64 dalimis, buvo pažeistas Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų įgytų teisių principas, išplaukiantis iš 2004 m. susitarimo dėl reformos.
86 Šiuo klausimu, pirmiausiai reikia pažymėti, kad ieškovės teiginys grindžiamas klaidinga prielaida, jog 2004 m. susitarimas dėl reformos, kurį Taryba ir PSDD sudarė priimant Reglamentą Nr. 723/2004, gali būti prilygintas viršesnei teisės normai, kurios Sąjungos teisės aktų leidėjas privalėjo paisyti priimdamas Reglamentą Nr. 1023/2013.
87 Iš tiesų nesant reikalo spręsti dėl klausimo, ar PSDD ir Tarybos per konsultavimosi procedūrą sudarytas susitarimas buvo teisiškai privalomas pastarajai priimant Reglamentą Nr. 723/2004, reikia konstatuoti, kad šis susitarimas susijęs tik su 2004 m. reforma. Taigi toks susitarimas negali turėti įtakos jokiam vėlesniam Sąjungos teisės aktų leidėjo atliekamam Pareigūnų tarnybos nuostatų pakeitimui, nebent gali atimti iš jo galimybę naudotis jam pagal SESV 336 straipsnį suteikta kompetencija.
88 Beje, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog teisės aktų leidėjas gali bet kuriuo momentu pakeisti pareigūnų teises ir pareigas, nes pareigūnų ir administracijos teisiniai santykiai yra statutiniai (2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. / Komisija, C‑443/07 P, EU:C:2008:767, 60 punktas).
89 Darytina išvada, kad atsižvelgiant į 2004 m. susitarimo tikslą Reglamento Nr. 1023/2013 priėmimas negalėjo jam pakenkti.
90 Paskui dėl tariamo įgytų teisių principo pažeidimo, viena vertus, reikia pažymėti, kad jei toks pažeidimas ir paaiškėtų, tai iš esmės nebūtų 2004 m. susitarimo pažeidimas, kaip jį apibrėžė ieškovė. Tariamas 2004 m. susitarimo pažeidimas, kurį lemia tam tikrų Pareigūnų tarnybos nuostatų pakeitimas Reglamentu Nr. 1023/2013, iš tikrųjų turi būti skiriamas nuo Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų įgytų teisių principo pažeidimo.
91 Kita vertus, reikia pažymėti, kad aptariamos nuostatos šiuo atveju nepažeidžia įgytų teisių principo. Iš dalies teisės nuostatą keičiantys įstatymai, kaip antai reglamentai dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų pakeitimo, išskyrus išimtis, iš principo taikomi būsimoms situacijų, atsiradusių galiojant ankstesniam įstatymui, sukeliamoms pasekmėms. Ši taisyklė netaikoma tik įgytas teises sukuriančioms situacijoms, susidariusioms ir galutinai įgyvendintoms pagal ankstesnę teisės normą. Taigi laikoma, kad teisė įgyta, kai jos atsiradimą nulėmęs faktas atsirado prieš pakeičiant teisės aktus. Tačiau taip nėra tuo atveju, kai teisės atsiradimą nulėmęs faktas neatsirado galiojant teisės aktams, kurie buvo pakeisti (žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. / Komisija, C‑443/07 P, EU:C:2008:767, 61–63 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).
92 Pirma, dėl ieškovės argumentų, kad AD 12 ir AD 13 lygių pareigūnai, kurių nuopelnų pakako tam, kad 2011 arba 2012 m. jie būtų paaukštinti į aukštesnį lygį, ir kurie vis dėlto nebuvo paaukštinti dėl finansinių priežasčių, nuo šiol neturi tokios galimybės pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalį, iš dalies pakeistą Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 27 dalimi, vien dėl to, kad neina kurios nors iš minėtų nuostatų I priedo A skyriuje nurodytų pareigų, reikia pažymėti, jog, jos nuomone, aptariami pareigūnai prarado ne teisę į tai, kad pareigos būtų paaukštintos, o teisę į tai, kad pareigos galėtų būti paaukštintos. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo Parlamentas, aptariami pareigūnai neįgijo teisės į paaukštinimo sistemos, egzistavusios iki Reglamentu Nr. 1023/2013 atliktos reformos, išsaugojimą.
93 Antra, taip pat reikia atmesti ieškovės teiginį, kad, viena vertus, Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 32 dalimi ir, kita vertus, to paties reglamento 1 straipsnio 64 dalies b punktu, kuriais buvo iš dalies atitinkamai pakeistas Pareigūnų tarnybos nuostatų 52 straipsnis, kuriame numatytos pareigūno išėjimo į pensiją sąlygos, ir Pareigūnų tarnybos nuostatų IVa priedo 4 straipsnis, susijęs su vyresnio nei 55 metų pareigūno, kuriam leista dirbti pusę darbo dienos, kad pasiruoštų išeiti į pensiją, darbo užmokesčio apskaičiavimu, iš 55 metų ar vyresnių pareigūnų, galėjusių iki 2014 m. sausio 1 d., t. y. šių nuostatų įsigaliojimo dienos, kreiptis dėl šių priemonių taikymo, buvo atimta ši teisė nuo nurodytos dienos iki momento, kai jiems sukaks 58 metai.
94 Iš tiesų, priešingai, nei nurodo ieškovė, reikia konstatuoti, kad būtent Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 34 dalimi, kuria iš dalies pakeista Pareigūnų tarnybos nuostatų 55a straipsnio 2 dalis, į kurią padaryta nuoroda tų pačių Pareigūnų tarnybos nuostatų IVa priedo 4 straipsnyje, amžiaus riba, nuo kurios pareigūnas gali prašyti dirbti pusę darbo dienos, kad pasiruoštų pensijai, buvo padidinta iki 58 metų. Be to, svarbu pažymėti, kad pagal iki 2014 m. gruodžio 31 d. taikytą Pareigūnų tarnybos nuostatų redakciją pareigūno teisė į ankstyvą pensiją ir teisė dirbti pusę darbo dienos, kad pasiruoštų išeiti į pensiją, priklausė nuo to, ar susiklostė visos sąlygos, kurių paisymą turėjo įvertinti Paskyrimų tarnyba, ir nuo to, ar pareigūnas pateikė atitinkamą prašymą. Tik esant palankiam šios tarnybos sprendimui galėjo atsirasti pareigūnų įgyta teisė. Taigi šių nuostatų pakeitimas savaime nepažeidė aptariamų pareigūnų įgytų teisių.
95 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Sąjungos atsakomybė negali kilti dėl to, kad tariamai buvo pažeistas 2004 m. susitarimas dėl reformos.
b) Dėl Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnio, Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnio ir 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatytos konsultavimosi procedūros pažeidimo
96 Ieškovė nurodo, kad Reglamentas Nr. 1023/2013 priimtas pažeidžiant Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnį, kuriame įtvirtinta darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas. Šį pažeidimą lėmė Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnyje numatytų pareigų nevykdymas ir 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatytos konsultavimosi procedūros nesilaikymas.
1) Dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnio pažeidimo
97 Ieškovė, be kita ko, teigia, kad turint omenyje tai, kad pakeitimai, susiję su Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetui iš pradžių pateiktų Pareigūnų tarnybos nuostatų taisymu, kuriuos Parlamentas ir Taryba pasiūlė per trišalių derybų procedūrą, buvo esminiai, Komisija, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsniu, privalėjo dar kartą pateikti tokį pakeistą pasiūlymą Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetui tokiomis sąlygomis, kad šis galėtų tinkamai ir laiku pateikti savo nuomonę. Tačiau Komisija tik dėl informacijos pateikė Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetui pakeistą savo pirminio pasiūlymo peržiūrėti Pareigūnų tarnybos nuostatus versiją ir nesuteikė jam galimybės laiku išdėstyti savo nuomonę.
98 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnį Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetas tariasi su Komisija dėl visų pasiūlymų peržiūrėti Pareigūnų tarnybos nuostatus.
99 Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnyje Komisijai nustatyta pareiga konsultuotis, kuri, be oficialių pasiūlymų, apima esminius jau išnagrinėtų pasiūlymų dalinius pakeitimus, kurių ji imasi, nebent daliniai pakeitimai iš esmės atitinka tuos, kuriuos pasiūlė Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetas (2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. / Komisija, T‑58/05, EU:T:2007:218, 35 punktas ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 129 punktas).
100 Toks aiškinimas taikomas atsižvelgiant tiek į Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnio formuluotę, tiek į Pareigūnų tarnybos nuostatų komiteto vaidmenį. Iš tiesų, viena vertus, numatant besąlygišką ir be išimčių konsultavimąsi su Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetu dėl visų pasiūlymų taisyti Pareigūnų tarnybos nuostatus šia nuostata nustatoma plati joje įtvirtintos pareigos taikymo sritis. Taigi šios nuostatos formuluotė akivaizdžiai nedera su siauru jos taikymo srities aiškinimu. Kita vertus, Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetas, kaip paritetinis organas, vienijantis visų institucijų administracijų ir darbuotojų atstovus (pastarieji renkami demokratiškai), turi atsižvelgti į visus Sąjungos viešosios tarnybos interesus ir juos išreikšti (2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. / Komisija, T‑58/05, EU:T:2007:218, 36 punktas ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 130 punktas).
101 Darytina išvada, kad jei Komisija iš dalies keičia savo pasiūlymą taisyti Pareigūnų tarnybos nuostatus per įprastą teisėkūros procedūrą, ji privalo iš naujo konsultuotis su Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetu Tarybai dar nepriėmus atitinkamų teisės aktų nuostatų, jeigu šis pasiūlymo pakeitimas daro esminę įtaką pasiūlymo turiniui (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 135 punktas).
102 Vis dėlto šiuo atveju reikia konstatuoti, kad nors Komisija pasinaudojo teisėkūros iniciatyvos teise ir 2011 m. gruodžio 13 d. Parlamentui ir Tarybai pateikė pasiūlymą iš dalies pakeisti Pareigūnų tarnybos nuostatus, ji nepasinaudojo šia teise, kad pakeistų minėtą pasiūlymą (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 136 punktą).
103 Aišku, Komisija dalyvavo trišalėse derybose, surengtose per aptariamą įprastą teisėkūros procedūrą. Tačiau pagal 2007 m. birželio 13 d. Parlamento, Tarybos ir Komisijos Bendros deklaracijos dėl praktinių bendro sprendimo procedūros taisyklių (EB sutarties 251 straipsnis) (OL C 145, 2007, p. 5), kuria reglamentuojami neoficialūs susitikimai, 13 punktą Parlamento pirmojo svarstymo etape Komisija tik stengiasi sustiprinti ryšius, kurie užmezgami, „kad būtų galima palengvinti procedūros eigą pirmojo svarstymo metu“, ir „konstruktyviai“ naudojasi „iniciatyvos teise, siekdama <…> Parlamento ir Tarybos pozicijų suderinimo, deramai atsižvelgdama į tarpinstitucinį balansą ir į Sutartyje nustatytą jos vaidmenį“ (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 137 punktą).
104 Taigi tai, kad trišalės derybos nagrinėjamu atveju įvyko Parlamento pirmojo svarstymo etape, dalyvaujant Komisijai, kurios vaidmuo primintas šio sprendimo 103 punkte, leido Parlamentui ir Tarybai pasiekti kompromisą dėl pasiūlymo peržiūrėti Pareigūnų tarnybos nuostatus pakeitimo, negali būti laikoma pačios Komisijos atliktu minėto pasiūlymo pakeitimu (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 138 punktą).
105 Be to, tai, kad Parlamentas per pirmąjį svarstymą priėmė tekstą, kuriuo buvo pakeistas pasiūlymas peržiūrėti Pareigūnų tarnybos nuostatus, negali būti prilyginta pačios Komisijos pirminio pasiūlymo pakeitimui (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 139 punktą).
106 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnį Komisija neprivalėjo iš naujo konsultuotis su Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetu nei užbaigus trišales derybas pirmojo svarstymo Parlamente etape, nei pastarajam priėmus savo poziciją per pirmąjį svarstymą (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 140 punktą).
107 Todėl neatsižvelgiant į tai, kad Parlamento per pirmąjį svarstymą priimti pataisymai buvo esminiai, reikia atmesti ieškovės argumentus, susijusius su Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnio pažeidimu.
2) Dėl Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnio ir konsultavimosi procedūros pažeidimo
108 Ieškovė teigia, kad nagrinėjamu atveju konsultavimosi procedūra vykdyta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nes įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ji nebuvo pataisyta taip, kad apimtų Parlamento, kuris tapo vienu iš teisės aktų leidėjų, dalyvavimą, kiek tai susiję su Sąjungos Pareigūnų tarnybos nuostatų priėmimu.
109 Ieškovė taip pat nurodo, kad, priešingai, nei matyti iš 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba (T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489) 170 punkto, 2013 m. birželio 28 d. viena PSDD – Union syndicale‑Bruxelles – prieš galutinio kompromisinio teksto paskutinio nagrinėjimo Nuolatinių atstovų komitete pradžią paprašė surengti Konsultacinio komiteto susitikimą, tačiau Tarybos Generalinis sekretorius tokį prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad, pirma, pagal prie 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo pridėtą deklaraciją Konsultacinio komiteto veikla sustabdyta dėl Tarybos įprasto darbo trikdymo, kurį lėmė tris dienas iš eilės užsitęsęs streikas, antra, Parlamento Teisės reikalų komitetas jau pritarė tekstui. Ieškovė taip pat teigia, kad Union syndicale‑Bruxelles pirmininkas užginčijo Tarybos Generaliniam sekretoriui jo sprendimą nesurengti Konsultacinio komiteto susitikimo, nurodydamas, kad „2004 m. gegužės 24 d. Tarybos Generalinio sekretoriaus pavaduotojo ir PSDD susitarimo dėl nuostatų, taikytinų Tarybos [g]eneralinio sekretoriato darbuotojų darbo suderinto sustabdymo atveju“ 4 punktas, kuriame numatyta, kad abi šalys gali įspėti apie streiką, kad būtų pradėtos derybos dėl konflikto sureguliavimo, galbūt paskiriant mediatorių, nagrinėjamu atveju niekada nebuvo inicijuotas, todėl ir nebuvo išvengta streiko. Be to, ieškovė pažymi, kad aptariamame susitarime numatyta, kad „streikas negali būti kliūtis rengti Tarybos posėdžius“ ir kad „Generalinio sekretoriaus pavaduotojas sudaro tarnautojų, kurie privalo vykdyti savo funkcijas, sąrašą, remdamasis institucijos sprendimų priėmimo procese reikalingų pareigybių sąrašu“. Pasak ieškovės, iš to matyti, kad Tarybos Generalinis sekretorius nepagrįstai atsisakė surengti Konsultacinio komiteto susitikimą, motyvuodamas tuo, kad sutrikdytas įprastas Tarybos darbas.
110 Ieškovė taip pat nurodo, kad 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimas buvo priimtas remiantis susitarimu su PSDD, o tai įrodo faktas, kad Taryba anksčiau teikė PSDD minėto sprendimo pakeitimus, todėl ji negalėjo jo pakeisti vienašališkai, kaip tai padarė 2013 m. gegužės 6 d. aiškinamuoju sprendimu. Be to, ieškovė pažymi, kad aiškinamosios deklaracijos tekstas buvo pateiktas PSDD tik 2013 m. gegužės 26 d., t. y. praėjus trims savaitėms nuo 2013 m. gegužės 6 d. Konsultacinio komiteto susitikimo.
111 Ieškovė tai pat teigia, kad nepaisant to, jog per 2013 m. gegužės 6 d. ir birželio 20 d. Konsultacinio komiteto susitikimus nebuvo galima susipažinti su tekstu, jie vis tiek galėtų būti naudingi, jei būtų laikomasi 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo 8 straipsnio, kuriame numatyta, kad „dirbdami Konsultacinio komiteto nariai stengiasi kuo labiau suderinti savo nuomones, kad būtų galima pateikti Tarybai ataskaitą, kurioje išdėstyta bendra nuomonė“, ir kad „kai tai nepavyksta, ataskaitoje pateikiamos skirtingos nuomonės“. Tačiau, ieškovės teigimu, per šiuos du susitikimus Konsultacinio komiteto pirmininkas tik leido Nuolatinių atstovų komiteto pirmininkui trumpai išdėstyti Tarybos (2013 m. gegužės 6 d.) arba Parlamento (2013 m. birželio 20 d.) ketinimus, o paskui leido PSDD atstovams pateikti savo nuomones. Taigi nebuvo įdėta jokių pastangų suderinti nuomones ir nebuvo jokios šių susitikimų rašytinės ataskaitos.
112 Šiuo klausimu, pirma, dėl Parlamento nedalyvavimo 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatytoje konsultavimosi procedūroje reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, tai nėra Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnyje įtvirtintos darbuotojų teisės į informaciją ir konsultacijas pažeidimas.
113 Iš tiesų 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatytą konsultavimosi procedūrą reikia vertinti atsižvelgiant į teisines aplinkybes, kuriomis ji buvo nustatyta. Taryba priėmė minėtą sprendimą tuo metu, kai tik ji viena turėjo kompetenciją priimti Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų tarnybos nuostatus. Taigi konsultavimosi procedūra pagal savo pobūdį nebuvo pakoreguota, kiek tai susiję su Pareigūnų tarnybos nuostatų peržiūra įprasta teisėkūros procedūra. Būtent todėl Taryba, kaip nurodyta šio sprendimo 12 punkte, priėmė savo 1981 m. birželio 23 d. sprendimo aiškinamąją deklaraciją po to, kai Parlamentas atsisakė dalyvauti minėtame sprendime numatytoje konsultavimosi procedūroje kaip vienas iš teisės aktų leidėjų (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 145 ir 146 punktai).
114 Parlamento atsisakymas dalyvauti 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatytoje konsultavimosi procedūroje būtų galėjęs pažeisti Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnį tik jei, pirma, pagal šią nuostatą Sąjungos institucijos būtų įpareigotos konsultuotis su PSDD dėl pasiūlymų taisyti Pareigūnų tarnybos nuostatus ir, antra, Parlamentas šiuo atveju nebūtų atlikęs jokių atitinkamų konsultacijų (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 147 punktas).
115 Vis dėlto reikia priminti, kad pačiame Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnyje numatyta, jog jame įtvirtintų teisių įgyvendinimas apribojamas Sąjungos teisėje nustatytais atvejais ir sąlygomis. Šiuo atveju iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 10b straipsnio matyti, kad pasiūlymai peržiūrėti Pareigūnų tarnybos nuostatus gali būti atstovaujamųjų PSDD konsultacijų objektas. Taigi institucijos, kurios neįsipareigojo vienašališkai, neprivalo atlikti tokių konsultacijų (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:489, 148 punktas).
116 Todėl, net jei priešingai, nei būtų galima manyti atsižvelgiant į 2013 m. kovo 4 d. raštą, kurį Parlamento pirmininkas išsiuntė Tarybai atsakydamas į šio Parlamentui pateiktą kvietimą dalyvauti 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatytoje konsultavimosi procedūroje, Parlamentas nesikonsultavo su PSDD dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų pakeitimų, atliktų ginčijamomis nuostatomis, ši aplinkybė nėra Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnyje įtvirtintos darbuotojų teisės į informaciją ir konsultacijas pažeidimas (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo U4U ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑17/14, nepateiktas Rink., EU:T:2016:489, 149 punktas).
117 Antra, dėl 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo pakeitimo, reikia pažymėti, viena vertus, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, Taryba turėjo teisę vienašališkai taisyti minėtą sprendimą 2013 m. gegužės 6 d. aiškinamąja deklaracija. Iš tiesų, iš 1981 m. birželio 23 d. sprendimo taisymo sąlygos matyti, kad „Taryba bet kada savo iniciatyva arba Konsultacinio komiteto, atstovaujančio darbuotojams ar administracijos vadovams, nurodytiems I skyriaus 2 dalies a punkto trečioje įtraukoje, narių prašymu gali išnagrinėti šių nuostatų taikymo rezultatus, kad nuspręstų, ar jas reikia keisti“. Šios išvados negalima paneigti ieškovės teiginiu, kad Taryba jau anksčiau buvo pateikusi PSDD 1981 m. birželio 23 d. sprendimo pakeitimo projektą, kad gautų jos pritarimą. Iš tikrųjų iš ieškovės grindžiant šį teiginį pateikto dokumento nematyti, kad Taryba būtų prašiusi PSDD pritarti jos planuojamiems 1981 m. birželio 23 d. sprendimo pakeitimams; iš jo aišku tik tai, kad ji norėjo gauti jų pastabas šiuo klausimu. Taigi šis dokumentas patvirtina ne tai, kad Taryba manė privalanti paisyti tokių pastabų, bet tai, kad ji norėjo sužinoti PSDD nuomonę dėl planuojamų pakeitimų.
118 Kita vertus, iš Tarybos pateiktų įrodymų matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, per 2013 m. balandžio 23 d. susitikimą Tarybos Generalinio sekretoriato administracija suteikė PSDD galimybę pateikti savo nuomonę dėl planuojamo 1981 m. birželio 23 d. sprendimo pakeitimo ir kad Konsultacinio komiteto veikloje dalyvavusioms PSDD 2013 m. balandžio 30 d. buvo pateiktas aiškinamosios deklaracijos projekto tekstas, kuris paskui, 2013 m. gegužės 2 d., buvo pateiktas Nuolatinių atstovų komitetui, o 2013 m. gegužės 6 d. – priimtas Tarybos.
119 Trečia, dėl ieškovės argumento, kad Tarybos Generalinis sekretorius nepagrįstai atsisakė patenkinti 2013 m. birželio 28 d. Union syndicale‑Bruxelles prašymą surengti Konsultacinio komiteto susitikimą, pirma reikia pažymėti, kad pagal 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo aiškinamosios deklaracijos 7 gairę prie minėto sprendimo pridėta deklaracija, kurioje numatyta, kad „tais atvejais, kai įprastas Tarybos darbas trikdomas, konsultavimosi procedūra automatiškai sustabdoma“, tebetaikoma. Vis dėlto iš daugelio Tarybos pateiktų įrodymų matyti, kad 2013 m. birželio 20 d. trys Tarybos PSDD pateikė įspėjimą apie 2013 m. birželio 26, 27 ir 28 d. streiką, o vėliau šis streikas faktiškai vyko šias tris dienas. Dėl šio streiko, kuriame dalyvavo nemažai pareigūnų, sudarančių trečdalį visų darbuotojų, buvo atšaukta 19 Tarybos darbo grupių susitikimų. Be to, reikia pažymėti, kad, kaip pabrėžia Taryba, 2013 m. birželio 27 ir 28 d. Tarybos Generalinis sekretoriatas taip pat turėjo užtikrinti Europos Vadovų Tarybos darbo organizavimą. Iš Tarybos pateiktų įrodymų matyti, kad 2013 m. birželio 25 d. trys Tarybos PSDD pateikė konkretų įspėjimą dėl streiko, susijusio su darbu savaitgalį, švenčių dienomis ir viršvalandžiais laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 25 d. iki liepos 11 d.
120 Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad dieną, kai Union syndicale‑Bruxelles prašė surengti Konsultacinio komiteto susitikimą, įprastas Tarybos darbas buvo sutrikdytas dėl streiko, todėl konsultavimosi procedūra buvo automatiškai sustabdyta. Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad Taryba neišnaudojo 2004 m. gegužės 24 d. Tarybos Generalinio sekretoriaus pavaduotojo ir PSDD susitarime dėl nuostatų, taikytinų Tarybos Generalinio sekretoriato darbuotojų darbo suderinto sustabdymo atveju, numatytų galimybių, kad išvengtų streiko arba sumažintų jo poveikį. Šis susitarimas iš tikrųjų nėra susijęs su 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo nuostatomis, kuriose įtvirtintos konsultavimosi procedūros organizavimo sąlygos.
121 Antra, reikia pažymėti, kad pagal 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo aiškinamosios deklaracijos d punktą šis sprendimas taikomas „nepažeidžiant Sutarčių nuostatų, visų pirma, kiek tai susiję su SESV 294 straipsnyje numatytos įprastos teisėkūros procedūros terminais ir eiga“. Vis dėlto reikia priminti, kad nors preliminarus kompromisinis tekstas 2013 m. birželio 24 d. vakare buvo pateiktas Konsultacinio komiteto veikloje dalyvavusioms PSDD, birželio 28 d. Union syndicale‑Bruxelles laukė iki 12 val. 39 min., kad paprašytų surengti Konsultacinio komiteto susitikimą, nors tą pačią dieną 15 val. Nuolatinių atstovų komitetas turėjo pradėti galutinį kompromisinio teksto svarstymą. Suorganizavus Konsultacinio komiteto susitikimą iki kompromisinio teksto svarstymo Nuolatinių atstovų komitetui būtų reikėję atidėti šį svarstymą. Vis dėlto, kaip pažymi Taryba, Airijos pirmininkavimas leido pasiekti politinį kompromisą su Parlamentu esant labai sudėtingoms politinėms aplinkybėms ir norint greičiau pasiekti politinį susitarimą iki jos pirmininkavimo pabaigos 2013 m. birželio mėn. pabaigoje. Nuolatinių atstovų komiteto susitikimas 2013 m. birželio 28 d. penktadienio popietę vyko paskutinėmis Airijos pirmininkavimo valandomis, todėl tai buvo jai paskutinė galimybė įtikinti Nuolatinių atstovų komitetą pritarti jos suderėtam kompromisui. Be to, kaip pažymi ir Taryba, teisėkūros procedūros eigai buvo būdingas politinis ryšys tarp Parlamento ir Tarybos politinio susitarimo dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų reformos ir politinio susitarimo su Parlamentu dėl daugiametės finansavimo programos, t. y. kitos politiškai labai sudėtingos krypties, dėl kurios buvo deramasi pirmininkaujant Airijai. Šis politinis ryšys leido Nuolatinių atstovų komitetui iškart po politinio susitarimo dėl daugiametės finansavimo programos pritarti kompromisui dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų reformos. Dėl vėlavimo pradėti diskusijas Nuolatinių atstovų komitete kompromisui dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų reformos galėjo būti nepritarta.
122 Darytina išvada, kad tokios aplinkybės taip pat pateisina Tarybos Generalinio sekretoriaus atsisakymą surengti Konsultacinio komiteto susitikimą 2013 m. birželio 28 d.
123 Ketvirta, dėl ieškovės argumento, kad 2013 m. gegužės 6 d. ir birželio 20 d. Konsultacinio komiteto susitikimai prieštaravo 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimui, nes dėl to, kad šalys nedėjo pastangų suderinti savo nuomones, nebuvo parengta rašytinė jų skirtingų nuomonių santrauka, reikia pažymėti, jog Tarybos negalima kaltinti dėl to, kad ji nepateikė rašytinės šalių skirtingų nuomonių, ypač PSDD nuomonių, santraukos, nors šios, įskaitant ieškovę, ir nurodo, jog per minėtus susitikimus negalėjo tinkamai išreikšti savo nuomonės, nes reformos pristatymas buvo pernelyg bendro pobūdžio.
124 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Sąjungos atsakomybė taip pat negali kilti dėl tariamo Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnio, Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnio arba 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo pažeidimo.
c) Dėl Pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnio pažeidimo
125 Ieškinio dalyje, skirtoje reikalavimui dėl žalos atlyginimo, ieškovė teigia, kad Sąjungos atsakomybė už Reglamento Nr. 1023/2013 priėmimą kyla, be kita ko, dėl to, kad pažeistas Pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnis, kuriame įtvirtinta susirinkimų ir asociacijų laisvė. Tačiau, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 77 punkte, ieškovė šiuo aspektu nepateikia nė vieno konkretaus argumento, todėl pagal jurisprudenciją dėl 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto, taikomo ieškinio pateikimo dieną, toks argumentas turi būti atmestas kaip nepriimtinas (2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Budziewska / VRDT – Puma (Félin bondissant), T‑666/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:584, 34 punktas).
126 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovei nepavyko įrodyti, jog Parlamentas, Taryba ir Komisija nagrinėjamu atveju padarė pakankamai sunkų teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 79 punkte minėtą jurisprudenciją, pažeidimą.
127 Kadangi Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo pirmoji sąlyga šiuo atveju netenkinama, reikia atmesti reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir nereikia vertinti, ar tenkinamos dvi kitos minėtos atsakomybės atsiradimo sąlygos.
128 Todėl šį ieškinį reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną, kiek juo prašoma panaikinti ginčijamas nuostatas, ir iš dalies nepagrįstą, kiek juo prašoma atlyginti ieškovei padarytą žalą.
IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų
129 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos jos pačios, Parlamento ir Tarybos bylinėjimosi išlaidos pagal pastarųjų pateiktus reikalavimus. Be to, pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Union syndicale fédérale des services publics européens et internationaux (USFSPEI) padengti savo, Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
3. Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2017 m. lapkričio 16 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
I. Ginčo aplinkybės
II. Procesas ir šalių reikalavimai
III. Dėl teisės
A. Dėl reikalavimo dėl panaikinimo
B. Dėl reikalavimo atlyginti žalą
1. Dėl priimtinumo
2. Dėl esmės
a) Dėl 2004 m. susitarimo dėl reformos pažeidimo
b) Dėl Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnio, Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnio ir 1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendime numatytos konsultavimosi procedūros pažeidimo
1) Dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnio pažeidimo
2) Dėl Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnio ir konsultavimosi procedūros pažeidimo
c) Dėl Pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnio pažeidimo
IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų