GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2021 m. lapkričio 18 d.(1)
Byla C‑140/20
G.D.
prieš
The Commissioner of the Garda Síochána,
Minister for Communications, Energy and Natural Resources,
Attorney General
(Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Telekomunikacijos – Asmens duomenų tvarkymas – Ryšių konfidencialumas – Elektroninių ryšių paslaugų teikėjai – Direktyva 2002/58/EB – 15 straipsnio 1 dalis – ESS 4 straipsnio 2 dalis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 7, 8 ir 11 straipsniai ir 52 straipsnio 1 dalis – Bendras ir nediferencijuotas srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimas – Prieiga prie saugomų duomenų – Saugomų duomenų, kaip įrodymų, naudojimas baudžiamajame procese“
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą (kartu su prašymais, pateiktais sujungtose bylose SpaceNet (C‑793/19) ir Telekom Deutschland (C‑794/19), dėl kurių šiandien taip pat teikiu savo išvadą(2)) dar kartą parodo, kad tam tikrose valstybėse narėse kyla klausimų dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su elektroninių ryšių sektoriuje gautų asmens duomenų saugojimu ir prieiga prie jų.
2. Išvadoje bylose La Quadrature du Net ir kt.(3) (C‑511/18 ir C‑512/18) ir byloje Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt.(4) (C‑520/18) nurodžiau tokius svarbiausius iki tol šią jurisprudenciją sudariusius sprendimus:
– 2014 m. balandžio 8 d. Sprendimą Digital Rights Ireland ir kt.(5); jame pripažinta, kad Direktyva 2006/24/EB(6) negalioja, nes dėl jos galėjo būti neproporcingai ribojamos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 ir 8 straipsniuose pripažįstamos teisės,
– 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Tele2 Sverige ir Watson ir kt.(7); jame pripažinta, kad pagal Direktyvos 2002/58/EB(8) 15 straipsnio 1 dalį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais srauto ir vietos nustatymo duomenys saugomi bendrai ir nediferencijuotai,
– 2018 m. spalio 2 d. Sprendimą Ministerio Fiscal(9), jame patvirtintas Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies aiškinimas ir nurodyta, kad šiuo klausimu yra svarbus proporcingumo principas.
3. 2018 m. tam tikrų valstybių narių teismai pateikė Teisingumo Teismui atitinkamus prašymus priimti prejudicinį sprendimą; juose išreiškė abejones, ar pagal tuos Teisingumo Teismo sprendimus (priimtus 2014, 2016 ir 2018 m.) valstybės institucijoms gali būti uždrausta taikyti priemonę, būtiną nacionaliniam saugumui užtikrinti ir kovoti su nusikalstamumu bei terorizmu.
4. Išnagrinėjus keturis iš šių prašymų, priimti 2020 m. spalio 6 d. sprendimai Privacy International(10) ir La Quadrature du Net ir kt.(11); juose iš esmės patvirtinta Sprendime Tele2 Sverige suformuota jurisprudencija, nors pateikta tam tikrų papildomų patikslinimų.
5. Atsižvelgiant į tai, kad šiuos sprendimus priėmė Teisingumo Teismo didžioji kolegija, į jų turinį ir siekį, palaikant dialogą su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiais teismais, išsamiai paaiškinti motyvus, vis dėlto pagrindžiančius juose pateiktus argumentus, būtų galima manyti, kad tais dviem „apibendrinamaisiais“ 2020 m. spalio 6 d. sprendimais diskusijos baigtos. Taigi dėl bet kurio kito prašymo priimti prejudicinį sprendimą tuo pačiu klausimu turi būti priimta motyvuota nutartis, kaip nurodyta Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnyje.
6. Vis dėlto iki 2020 m. spalio 6 d. Teisingumo Teisme buvo užregistruoti dar trys prašymai priimti prejudicinį sprendimą (šioje byloje ir sujungtose bylose C‑793/19 ir C‑794/19), kuriuose dar kartą suabejota dėl suformuotos jurisprudencijos, susijusios su Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalimi.
7. Teisingumo Teismas informavo prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusius teismus apie 2020 m. spalio 6 d. sprendimus, jei šie norėtų atsiimti savo prašymus. Kadangi jie nusprendė jų neatsiimti, kaip nurodysiu toliau(12), buvo pasirinkta netaikyti Procedūros reglamento 99 straipsnio ir leisti Teisingumo Teismo didžiajai kolegijai pateikti atsakymą.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė. Direktyva 2002/58
8. 5 straipsnio „Pranešimų konfidencialumas“ 1 dalyje nurodyta:
„Valstybės narės užtikrina pranešimų ir su jais susijusių srauto duomenų, perduodamų per viešųjų ryšių tinklą ir teikiant viešai teikiamas elektroninių ryšių paslaugas, konfidencialumą, taikydamos nacionalinės teisės aktus. Visų pirma jos draudžia [asmenims, kurie nėra naudotojai,] be atitinkamų naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti bei stebėti pranešimus ir su jais susijusius srauto duomenis, išskyrus atvejus, kai tai galima teisėtai daryti pagal 15 straipsnio 1 dalį. Šios dalies nuostatos nedraudžia techninio saugojimo, būtino perduoti pranešimą nepažeidžiant konfidencialumo principo.“
9. 6 straipsnyje „Srauto duomenys“ nustatyta:
„1. Su abonentais ir naudotojais susiję srauto duomenys, kuriuos tvarko ir saugo viešųjų ryšių tinklo ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas, turi būti sunaikinti arba pakeisti taip, kad taptų anoniminiais, kai šie duomenys nebėra reikalingi pranešimui perduoti, jeigu nepažeidžiamos šio straipsnio 2, 3 ir 5 dalių ir 15 straipsnio 1 dalies nuostatos.
2. Srauto duomenys gali būti tvarkomi, kai reikia abonentams pateikti sąskaitas ir atsiskaityti už tinklų sujungimą. Toks tvarkymas leistinas tol, kol nepasibaigęs terminas, per kurį sąskaita gali būti teisėtai užginčyta ar išieškotas apmokėjimas.
<…>“
10. 15 straipsnio „Kai kurių Direktyvos 95/46/EB(13) nuostatų taikymas“ 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės gali patvirtinti teisines [teisėkūros] priemones, ribojančias šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose, 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina, tinkama ir adekvati [proporcinga] demokratinės visuomenės priemonė, skirta apsaugoti nacionalin[iam] saugum[ui] (t. y. valstybės saugum[ui]), gynyb[ai], visuomenės saugum[ui], taip užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemos naudojimą [taip pat užtikrinti baudžiamųjų veikų ar neteisėto elektroninių ryšių naudojimo prevenciją, tyrimą, atskleidimą ir baudžiamąjį persekiojimą už juos], kaip nurodyta Direktyvos 95/46/EB 13 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti teisines [teisėkūros] priemones, leidžiančias ribotą laikotarpį saugoti duomenis, remiantis šioje dalyje nustatytais motyvais. Visos šioje dalyje nurodytos priemonės turi atitikti bendruosius Bendrijos teisės principus, tarp jų ir nurodytus Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse.“
B. Nacionalinė teisė. Communications (Retention of Data) Act 2011 (2011 m. Ryšių (duomenų saugojimo) įstatymas; toliau – 2011 m. įstatymas)
11. Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) savo sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 3 punkte dėl nacionalinės teisės nurodė, kad:
– „2011 m. įstatymas buvo priimtas konkrečiai siekiant įgyvendinti Direktyvą 2006/24.
– Šio įstatymo 3 straipsnyje reikalaujama, kad visi paslaugų teikėjai saugotų „fiksuotojo telefono ryšio tinklų ir judriojo telefono ryšio duomenis“ dvejus metus.
– Tie duomenys – tai duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti ryšio šaltinį, paskirties tašką, ryšio pradžios ir pabaigos datą bei laiką, ryšio tipą, naudojamos ryšio įrangos tipą ir geografinę buvimo vietą. Pranešimų turinys nepatenka į šią duomenų kategoriją.
– Tuos duomenis galima gauti ir atskleisti pateikus prašymą atskleisti duomenis. 2011 m. įstatymo 6 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurioms esant galima pateikti prašymą atskleisti duomenis, o jo 1 dalyje nurodyta, kad An Garda Síochána (Nacionalinė policija, Airija) pareigūnas, turintis ne žemesnį kaip chief superintendent (vyriausiasis inspektorius) laipsnį, gali pateikti prašymą atskleisti duomenis, jeigu yra įsitikinęs, kad šių duomenų reikia, be kita ko, sunkių nusikaltimų prevencijai, jų atskleidimui, ištyrimui arba su jais susijusiam baudžiamajam persekiojimui vykdyti. Sunkus nusikaltimas apibrėžtas kaip nusikaltimas, už kurį baudžiama laisvės atėmimu 5 arba daugiau metų, taip pat kaip kiti nusikaltimai, išvardyti šio įstatymo 1 priede.
– 2011 m. įstatyme numatytus priežiūros mechanizmus sudaro jo 10 straipsnyje nurodyta skundų nagrinėjimo procedūra ir 12 straipsnyje numatytos „designated judge“ (paskirtasis teisėjas), turinčio tikrinti įstatymo nuostatų taikymą, pareigos.
– <…> Vidaus politikos sumetimais Commissioner of the Garda Síochána (Nacionalinės policijos komisaras) nustatė, kad pagal 2011 m. įstatymą pateikti prašymai atskleisti telefonijos duomenis turėtų būti nagrinėjami centralizuotai ir tai turėtų daryti vienas vyriausiasis inspektorius. Duomenų atskleidimo srityje atsakingas vyriausiasis inspektorius yra An Garda Síochána (Nacionalinė policija) saugumo ir žvalgybos skyriaus viršininkas, ir būtent jis priima galutinį sprendimą dėl to, ar ryšio paslaugų teikėjams pateikti prašymą atskleisti duomenis pagal 2011 m. įstatymo nuostatas. Buvo įsteigtas nedidelis savarankiškas padalinys, pavadintas Telecommunications Liaison Unit (Ryšių su telekomunikacijų paslaugų teikėjais skyrius, toliau – TLU), kuris turėjo padėti vyriausiajam inspektoriui vykdyti jam pavestas funkcijas ir veikti kaip vienas jo ir paslaugų teikėjų kontaktinis punktas.
– Šiai bylai aktualiu laikotarpiu visus prašymus atskleisti duomenis pirmiausia turėjo patvirtinti superintendent (inspektorius) arba jo pareigas einantis „pareigūnas“, o vėliau jie buvo siunčiami nagrinėti TLU. Tyrėjams buvo nurodyta prašyme pateikti pakankamai informacijos, kad būtų galima priimti pagrįstą sprendimą, ir atsižvelgti į tai, kad vyriausiajam inspektoriui vėliau gali tekti pateisinti priimtą sprendimą teisme arba paskirtajam High Court (Aukštasis teismas, Airija) teisėjui. TLU ir detektyvas vyriausiasis inspektorius privalėjo patikrinti An Garda Síochána (Nacionalinė policija) pareigūnų pateiktų prašymų atskleisti duomenis teisėtumą, proporcingumą ir būtinumą. Nustačius, kad prašymai neatitinka įstatymo arba Airijos policijos vidaus protokolų reikalavimų, jie buvo grąžinami patikslinti arba papildyti. Pagal 2011 m. gegužės mėn. sudarytą susitarimo memorandumą paslaugų teikėjai įsipareigojo nenagrinėti prašymų dėl su skambučiais susijusių duomenų, kuriems ši procedūra netaikoma. Be to, Data Protection Commissioner (Duomenų apsaugos komisaras) atlieka TLU auditą.“
12. Sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą I priede pateikta tam tikrų papildomų paaiškinimų dėl 2011 m. įstatymo turinio. Šiuose paaiškinimuose nurodyta, kad:
– 2011 m. įstatymo 1 straipsnyje sąvoka „duomenys“ apibrėžta kaip „srauto ar vietos nustatymo duomenys ir su jais susiję duomenys, skirti abonentams ar naudotojams nustatyti“.
– Pagal 2011 m. įstatymo 6 straipsnio 1 dalį policijos pareigūnui prieiga prie tokių duomenų gali būti suteikta pirma nurodytomis sąlygomis, jeigu jis mano, kad tų duomenų reikia: „a) sunkių nusikaltimų prevencijai, jų atskleidimui, ištyrimui arba su jais susijusiam baudžiamajam persekiojimui vykdyti; b) valstybės saugumui užtikrinti; c) žmonių gyvybėms apsaugoti“.
II. Faktinės aplinkybės, byla ir prejudiciniai klausimai
13. 2015 m. G. D. buvo paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė dėl nužudymo. Per apeliacinį procesą Irish Court of Appeal (Airijos apeliacinis teismas) G. D. nesėkmingai ginčijo tam tikrų kaltintojo pateiktų įrodymų, pagrįstų pagal nacionalinės teisės aktus saugomais telefonijos duomenimis, priimtinumą.
14. Pateikęs apeliacinį skundą baudžiamojoje byloje G. D. lygiagrečiai inicijavo civilinį procesą(14)High Court (Aukštasis teismas, Airija), siekdamas užginčyti tam tikrų 2011 m. įstatymo nuostatų, pagal kurias buvo saugomi minėti telefonijos duomenys ir suteikta prieiga prie jų, galiojimą.
15. 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu High Court (Aukštasis teismas) patenkino G. D. prašymą pripažinti, kad 2011 m. įstatymo 6 straipsnio 1 dalies a punktas neatitinka Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Chartijos 7 ir 8 straipsniais bei 52 straipsnio 1 dalimi.
16. Airijos vyriausybė šį sprendimą apskundė Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), o šis Teisingumo Teismui pateikė tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar bendro (visuotinio) duomenų saugojimo tvarka – net atsižvelgiant į tai, kad pagal ją taikomi griežti saugojimo ir prieigos apribojimai – per se prieštarauja Direktyvos 2002/58 15 straipsnio, aiškinamo atsižvelgiant į Chartiją, nuostatoms?
2. Ar kai nacionalinis teismas svarsto, ar pripažinti pagal Direktyvą 2006/24 įgyvendintą nacionalinę priemonę, nustatančią bendro duomenų saugojimo tvarką (su būtinomis griežtomis kontrolės priemonėmis, taikomomis saugojimui ir (arba) prieigai), neatitinkančia reikalavimų, visų pirma kai vertina bet kokios tokios tvarkos proporcingumą, jis turi teisę atsižvelgti į tai, kad paslaugų teikėjai gali teisėtai saugoti duomenis savo komerciniais tikslais ir kad juos gali būti reikalaujama saugoti nacionalinio saugumo tikslais, neįtrauktais į Direktyvos 2002/58 nuostatų taikymo sritį?
3. Kokius kriterijus turėtų taikyti nacionalinis teismas spręsdamas, ar bet kokia prieigos prie saugomų duomenų suteikimo tvarka užtikrina būtiną nepriklausomą išankstinę kontrolę, kaip nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kiek tai susiję su nacionalinės priemonės dėl tokios prieigos suderinamumo su Europos Sąjungos teise, visų pirma su Chartij[a] <…> vertinimu? Ar šiomis aplinkybėmis tokį vertinimą atliekantis nacionalinis teismas gali atsižvelgti į tai, kad yra taikoma ex post teisminė arba nepriklausoma kontrolė?
4. Ar bet kuriuo atveju nacionalinis teismas privalo pripažinti, kad nacionalinė priemonė neatitinka Direktyvos 2002/58 15 straipsnio nuostatų, jeigu nacionalinėje priemonėje nustatyta bendro duomenų saugojimo tvarka, skirta kovoti su sunkiais nusikaltimais, ir jeigu nacionalinis teismas, remdamasis visais turimais įrodymais, yra padaręs išvadą, kad toks saugojimas yra svarbus ir tikrai būtinas tam, kad būtų pasiektas tikslas kovoti su sunkiais nusikaltimais?
5. Jeigu nacionalinis teismas privalo padaryti išvadą, kad nacionalinė priemonė neatitinka Direktyvos 2002/58 15 straipsnio nuostatų, aiškinamų atsižvelgiant į Chartiją <…>, ar jis turi teisę apriboti bet kokio tokio pripažinimo galiojimą laiko atžvilgiu, jeigu įsitikina, kad, to nepadarius, „kiltų chaosas ir būtų pakenkta viešajam interesui“ (atsižvelgiant į požiūrį, išdėstytą, pavyzdžiui, Sprendime R (National Council for Civil Liberties / Secretary of State for Home Department and Secretary of State for Foreign Affairs [2018] EWHC 975, p. 46)?
6. Ar galima leisti nacionaliniam teismui, kurio byloje, iškeltoje siekiant išspręsti ginčą dėl įrodymų priimtinumo baudžiamojoje byloje, arba kitomis aplinkybėmis prašoma pripažinti, kad nacionalinės teisės aktas neatitinka Direktyvos 2002/58 15 straipsnio, ir (arba) netaikyti tokio teisės akto, ir (arba) pripažinti, kad taikant tokį teisės aktą buvo pažeistos asmens teisės, atsisakyti taikyti tokią teisių gynimo priemonę, susijusią su duomenimis, saugomais pagal nacionalinės teisės nuostatą, priimtą vykdant SESV 288 straipsnyje nustatytą įpareigojimą tiksliai perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, arba apriboti bet kurio tokio pripažinimo galiojimą laikotarpiu po to, kai 2014 m. balandžio 8 d. ESTT pripažino Direktyvą 2006/24 negaliojančia?“
17. Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pažymi, kad tokie įrodymai, kaip pateikti baudžiamojoje byloje prieš G. D., yra lemiami atskleidžiant tam tikrų kategorijų sunkius nusikaltimus ir vykdant su tais nusikaltimais susijusį baudžiamąjį persekiojimą. Jis pažymi, kad jeigu nebūtų leidžiama visuotinai saugoti metaduomenų, net taikant tam tikras prieigos sąlygas, kurias galima nustatyti, daugelio šių nusikaltimų vykdytojų nebūtų galima išaiškinti ir tinkamai patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
18. Šiuo klausimu jis pateikė tokius argumentus:
– alternatyvūs duomenų saugojimo būdai, kaip antai saugojimas pagal tam tikrus geografinius kriterijus ar pan., nebūtų veiksmingi siekiant užkirsti kelią bent jau tam tikrų rūšių sunkiems nusikaltimams, juos ištirti, atskleisti ir vykdyti su jais susijusį baudžiamąjį persekiojimą, be to, juos taikant galėtų būti pažeistos kitos asmens teisės,
– tikslas saugoti duomenis taikant švelnesnes priemones nei bendro duomenų saugojimo tvarka, pagal kurią užtikrinamos būtinos apsaugos priemonės, yra neįgyvendinamas,
– jeigu nebūtų taikoma bendro duomenų saugojimo tvarka, būtų labai sunku įgyvendinti sunkių nusikaltimų prevencijos, ištyrimo, atskleidimo ir dėl jų vykdomo baudžiamojo persekiojimo tikslus.
III. Procesas Teisingumo Teisme
19. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2020 m. kovo 25 d.
20. Rašytines pastabas pateikė G. D., Commmisioner of the Garda Síochána (Nacionalinės policijos inspektorius), Belgijos, Čekijos, Kipro, Danijos, Ispanijos, Estijos, Suomijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Lenkijos, Portugalijos ir Švedijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.
21. Paprašytas nuspręsti dėl galimybės atsiimti savo prašymą priėmus Sprendimą La Quadrature du Net prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2020 m. spalio 27 d. užregistruotame rašte nurodė, kad neketina jo atsiimti(15).
22. Viešas teismo posėdis, surengtas kartu ir sujungtose bylose SpaceNet (C‑793/19) ir Telekom Deutschland (C‑794/19), įvyko 2021 m. rugsėjo 13 d. Jame dalyvavo rašytines pastabas pateikusios šalys (išskyrus Belgijos, Čekijos ir Portugalijos vyriausybes) ir Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas.
IV. Analizė
A. Pirminės pastabos
23. Dauguma proceso šalių pritaria tam, kad šešis Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) prejudicinius klausimus dėl Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies galima suskirstyti į tris dalis, susijusias su:
– bendro ir nediferencijuoto duomenų saugojimo tvarkos per se ir jos dalies, susijusios su kova su sunkiais nusikaltimais, teisėtumu (pirmasis, antrasis ir ketvirtasis klausimai),
– ypatumais, kuriuos prireikus turi atitikti prieiga prie saugomų duomenų (trečiasis klausimas),
– galimybe apriboti galimo pripažinimo, kad šios srities nacionalinės teisės aktai neatitinka Sąjungos teisės, galiojimą laiko atžvilgiu (penktasis ir šeštasis klausimai).
24. Manau, kad į visus šiuos klausimus išsamiai atsakyta Sprendime La Quadrature du Net ir 2021 m. kovo 2 d. Sprendime Prokuratuur (Prieigos prie elektroninių ryšių duomenų sąlygos)(16).
25. Dėl Sprendimo La Quadrature du Net pažymėtina, kad apie jį informuotas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui atsakė itin lakoniškai.
26. Pripažinęs, kad tas sprendimas padeda aiškinti Sąjungos teisę, jis nurodė, kad „bylos, kurioje Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pobūdis labai skiriasi nuo bylų, kuriose priimtas tas sprendimas, pobūdžio“(17).
27. Tai teigdamas (ši pozicija išsakyta jau pateikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neginčija Sprendime La Quadrature du Net suformuotos jurisprudencijos (kaip ginčijo kai kurios į bylą įstojusios vyriausybės) ir neprašo paaiškinti jos turinio.
28. Nors bylų, kuriose priimtas Sprendimas La Quadrature du Net, „faktinės aplinkybės“(18) skiriasi nuo šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų aplinkybių, svarbu tai, kad tame sprendime Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija apskritai taikoma erga omnes ir yra privaloma visiems valstybių narių teismams, kiek tai susiję su Direktyvos 2002/58 aiškinimu.
29. Dėl prieigos prie saugomų duomenų taip pat manau, kad Sprendime Prokuratuur, priimtame teismui a quo nusprendus neatsiimti prašymo priimti prejudicinį sprendimą, išsklaidytos tame prašyme nurodytos abejonės.
30. Tokiomis aplinkybėmis šioje išvadoje, kitaip nei išvadoje sujungtose bylose SpaceNet ir Deutsche Telekom(19), tik nurodysiu, kokių pasekmių šiam prašymui priimti prejudicinį sprendimą (tokiam, koks buvo pateiktas iš pradžių) turi sprendimai La Quadrature du Net ir Prokuratuur.
B. Bendras ir nediferencijuotas srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimas (pirmasis, antrasis ir ketvirtasis prejudiciniai klausimai)
31. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori žinoti:
– ar pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Chartiją, draudžiama bendro duomenų saugojimo tvarka,
– ar nagrinėjant nacionalinės teisės aktą, kuriame nustatyta griežtai kontroliuojama bendro ir nediferencijuoto srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimo tvarka, svarbu tai, kad paslaugų teikėjai gali teisėtai saugoti tokius duomenis savo komerciniais tikslais ir kad gali būti reikalaujama juos saugoti nacionalinio saugumo sumetimais,
– ar nacionalinės teisės aktai neatitinka Direktyvos 2002/58 15 straipsnio tuo atveju, kai juose reikalaujama bendrai saugoti tokius duomenis siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais.
32. Kaip nurodžiau išvadoje sujungtose bylose SpaceNet ir Telekom Deutschland(20), atsakymas į šiuos klausimus negali skirtis nuo atsakymo, Teisingumo Teismo pateikto Sprendime La Quadratura du Net, kuriame apibendrinta šioje srityje suformuota jurisprudencija.
33. Taigi visų pirma turiu priminti tame sprendime įtvirtintą Teisingumo Teismo jurisprudenciją – ji sprendimo 168 punkte apibendrinta taip:
„Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos teisėkūros priemonės, kuriomis, siekiant šio 15 straipsnio 1 dalyje numatytų tikslų, prevenciškai numatomas bendras ir nediferencijuotas srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimas. Vis dėlto pagal minėto 15 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, nedraudžiamos tokios teisėkūros priemonės:
– kuriomis, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, leidžiama įpareigoti elektroninių ryšių paslaugų teikėjus bendrai ir nediferencijuojant saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis tais atvejais, kai atitinkama valstybė narė susiduria su didele grėsme nacionaliniam saugumui, kuri yra tikra, esama arba numatoma, o sprendimui, kuriame nustatytas toks įpareigojimas, gali būti taikoma veiksminga teismo arba nepriklausomos administracinės institucijos, kurios sprendimas turi privalomąją galią, kontrolė, siekiant patikrinti, ar egzistuoja viena iš tokių situacijų, taip pat, ar laikomasi sąlygų ir garantijų, kurios turi būti numatytos; toks įpareigojimas gali būti nustatytas tik laikotarpiui, neviršijančiam to, kas griežtai būtina, bet jeigu grėsmė išlieka, galimam pratęsti,
– kuriomis, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, kovoti su sunkiomis nusikalstamomis veikomis ir užkirsti kelią didelei grėsmei visuomenės saugumui, numatomas tikslinis srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimas, kuris, remiantis objektyviais ir nediskriminaciniais veiksniais, atsižvelgiant į duomenų subjektų kategorijas arba geografinius kriterijus, būtų apribotas laikotarpio, neviršijančio to, kas griežtai būtina, tačiau kurį galima pratęsti,
– kuriomis, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, kovoti su sunkiomis nusikalstamomis veikomis ir užkirsti kelią didelei grėsmei visuomenės saugumui, numatomas bendras ir nediferencijuotas ryšio šaltinio IP adresų saugojimas laikotarpiu, neviršijančiu to, kas griežtai būtina,
– kuriomis, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, kovoti su nusikalstamumu ir užtikrinti visuomenės saugumą, numatomas bendras ir nediferencijuotas duomenų, susijusių su elektroninių ryšių priemonių naudotojų civiline tapatybe, saugojimas ir
– kuriomis, siekiant kovoti su sunkiomis nusikalstamomis veikomis ir a fortiori užtikrinti nacionalinį saugumą, leidžiama kompetentingos institucijos, kuriai taikoma veiksminga teisminė kontrolė, sprendimu įpareigoti elektroninių ryšių paslaugų teikėjus apibrėžtu laikotarpiu užtikrinti operatyvų srauto ir vietos nustatymo duomenų, kuriuos turi šie paslaugų teikėjai, saugojimą,
kai tokios priemonės aiškiomis ir tiksliomis taisyklėmis užtikrina, kad saugant nagrinėjamus duomenis būtų laikomasi su tokiu saugojimu susijusių materialinių ir procesinių sąlygų ir atitinkami asmenys turėtų veiksmingas garantijas nuo piktnaudžiavimo rizikos.“
34. Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su Direktyva 2002/58, esmė yra tokia: elektroninių ryšių priemonių naudotojai turi teisę tikėtis, kad jų pranešimai ir su jais susiję duomenys iš esmės išliks anonimiški ir negalės būti registruojami, nebent jie tam duotų sutikimą(21).
35. Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje leidžiama taikyti pareigos užtikrinti konfidencialumą ir susijusių pareigų išimtis. Sprendime La Quadrature du Net plačiau nagrinėjama, kaip šias išimtis suderinti su pagrindinėmis teisėmis, kurių įgyvendinimui gali būti daromas poveikis(22).
36. Teisingumo Teismas teigia, kad bendrą ir nediferencijuotą srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimą galima pateisinti tik nacionalinio saugumo užtikrinimo tikslu, kurio svarba „viršija kitų Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslų <…> svarbą“(23).
37. Tokiu atveju (kai užtikrinamas nacionalinis saugumas) Teisingumo Teismas pripažino, kad „pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, „iš esmės nedraudžiama tokia teisėkūros priemonė, pagal kurią kompetentingoms institucijoms leidžiama įpareigoti elektroninių ryšių paslaugų teikėjus saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis, susijusius su visais elektroninio ryšio priemonių naudotojais ribotą laikotarpį, jeigu yra pakankamai konkrečių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad atitinkamos valstybės nacionaliniam saugumui kyla didelė grėsmė <…>, kuri yra tikra, esama ar numatoma“(24).
38. Dėl tokių reikalavimų taikoma tvarka neabejotinai yra griežtesnė, nei įtvirtinta Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTK) jurisprudencijoje, susijusioje su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsniu. Tai, kad EŽTK nustatytas teises atitinkančių Chartijoje įtvirtintų „teisių esmė ir taikymo sritis“ turi būti tokios pačios kaip EŽTK numatytų teisių, nereiškia, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį in fine taikant Sąjungos teisę negalima suteikti platesnės apsaugos.
39. Be to, 2021 m. gegužės 25 d. EŽTT sprendimuose Big Brother Watch ir kiti prieš Jungtinę Karalystę(25) ir Centrum för Rätvisa prieš Švediją(26), taip pat 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendime Zakharov prieš Rusiją(27) įtvirtinta jurisprudencija yra susijusi su aplinkybėmis, kurios nepanašios į nagrinėjamas šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą (tokia per teismo posėdį išreikšta pozicija buvo vyraujanti). Sprendimas dėl šiame prašyme nurodytų aplinkybių turi būti priimtas taikant nacionalinės teisės aktus, laikomus atitinkančiais išsamų Teisingumo Teismo išaiškintoje Direktyvoje 2002/58 nustatytą reguliavimą.
40. Kad ir ką manytume apie rėmimąsi nacionaliniu saugumu, kaip pagrindą tam tikromis sąlygomis netaikyti draudimo bendrai ir nediferencijuotai saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis, nurodytą Sprendime La Quadrature du Net (manau, kad Teisingumo Teismo nustatytos ribos yra pernelyg plačios), turi būti laikomasi šio sprendimo 137–139 punktuose išvardytų reikalavimų.
41. Be šios prielaidos, reikės išanalizuoti, ar nacionalinis reguliavimas grindžiamas pakankamai atrankiais kriterijais, kad atitiktų sąlygas, kuriomis pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją galima pateisinti ypač didelius atitinkamų pagrindinių teisių suvaržymus, pavyzdžiui, duomenų saugojimą.
42. Vis dėlto Sprendimo La Quadrature du Net prasmės nebūtų paisoma, jeigu jame nurodyti argumentai dėl nacionalinio saugumo būtų taikomi nusikaltimams (įskaitant sunkius), kuriais pažeidžiamas ne nacionalinis saugumas, o visuomenės saugumas ar kiti teisės saugomi interesai.
43. Dėl to Teisingumo Teismas nacionalines teisėkūros priemones, kuriose numatyta bendrai ir nediferencijuotai prevenciniais tikslais saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą (Sprendimo La Quadrature du Net 134–139 punktai), kruopščiai atskyrė nuo priemonių, taikomų kovos su nusikalstamumu ir visuomenės saugumo apsaugos srityje (to sprendimo 140–151 punktai). Abiejų rūšių priemonių taikymo sritis negali sutapti, antraip toks atskyrimas netektų prasmės.
44. Kartoju, srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimo priemonės, skirtos kovai su sunkiais nusikaltimais, nurodytos Sprendimo La Quadrature du Net 140–151 punktuose. Šias priemones tuo pačiu tikslu reikėtų papildyti priemonėmis, pagal kurias galima prevenciniais tikslais saugoti IP adresus ir duomenis, susijusius su asmens civiline tapatybe (to sprendimo 152–159 punktai), taip pat „operatyviai saugoti“ srauto ir vietos nustatymo duomenis (minėto sprendimo 160–166 punktai).
45. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai nori žinoti, kokį poveikį turi „tai, kad paslaugų teikėjai gali teisėtai saugoti duomenis savo komerciniais tikslais ir kad juos gali būti reikalaujama saugoti nacionalinio saugumo tikslais, neįtrauktais į Direktyvos 2002/58 nuostatų taikymo sritį“.
46. Dėl šių ūkio subjektų komerciniais tikslais saugomų duomenų pažymėtina, kad Sprendime La Quadrature du Net jie siejami su tikslu, dėl kurio buvo surinkti, ir juos leidžiama tik „operatyviai saugoti“ minėtuose šio sprendimo 160–166 punktuose nurodytomis sąlygomis.
47. Pagal nacionalinio saugumo reikalavimus srauto ir vietos nustatymo duomenis galima saugoti bendrai ir nediferencijuotai, laikantis Sprendime La Quadrature du Net nustatytos tvarkos, garantijų ir apribojimų. Vis dėlto ši nuostata netaikoma tuo atveju, kai siekiama vykdyti persekiojimą dėl nusikaltimų (įskaitant sunkius), nurodytų 2011 m. įstatymo 6 straipsnio 1 dalies a punkte, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
48. Nagrinėdamas problemas, kylančias dėl tikslinio srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimo(28), remiuosi, be kita ko, išvados sujungtose bylose SpaceNet ir Telekom Deutschland 43–50 punktais.
49. Negalima reikalauti, kad Teisingumo Teismas vykdytų reguliavimo funkcijas ir išsamiai patikslintų, kokių kategorijų duomenis galima saugoti ir kiek laiko(29), ir dar mažiau, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, prisiimtų teisės aktų leidėjo vaidmenį ir šioje nuostatoje įtvirtintų tarpinių kategorijų tarp nacionalinio saugumo ir visuomenės saugumo, kad visuomenės saugumui būtų taikomi nacionalinio saugumo reikalavimai.
50. Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, „šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje pateiktas tikslų sąrašas yra baigtinis, todėl pagal šią nuostatą priimta teisėkūros priemonė turi iš tikrųjų griežtai atitikti vieną iš šių tikslų“(30).
51. Per teismo posėdį Komisijos pateiktas pasiūlymas(31) (įtvirtinti nusikalstamų veikų tertium genus) pernelyg išplėstų (be tikslių ribų) vienintelį pagrindą (t. y. nacionalinis saugumas), kuriuo galima pateisinti bendrą ir nediferencijuotą srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimą, jeigu grėsmės nacionaliniam saugumui būtų prilygintos grėsmėms, kylančioms dėl sunkių nusikaltimų.
52. Tai, kad nagrinėjant šį klausimą per viešą teismo posėdį kilo sunkumų apibrėžti nusikalstamas veikas, galinčias sudaryti tertium genus, patvirtina, jog ši užduotis nėra teismo.
53. Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismas, aprašydamas „veikl[ą], galinči[ą] rimtai destabilizuoti [šalies] <…> struktūras“, taigi keliančią pavojų „esmin[ėms] valstybės funkcij[oms] ir pagrindin[iams] visuomenės interes[ams]“, nurodo „pagrindines [šios šalies] konstitucines, politines, ekonomines ar socialines struktūras“(32).
54. Remiantis šiomis prielaidomis pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašyti Airijos teisės aktai iš esmės nesiskiria nuo teisės aktų, analizuotų bylose, kuriose priimtas Sprendimas La Quadrature du Net. Kad ir kokia būtų 2011 m. įstatyme nustatyta prieigos prie duomenų tvarka (dėl jos pateiktas trečiasis prejudicinis klausimas), šiame įstatyme numatytos duomenų saugojimo taisyklės panašios į išnagrinėtas tame sprendime, todėl jomis taip pat pažeidžiama Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis.
55. Iš tiesų Airijos teisės aktuose leidžiama prevenciniais tikslais dvejus metus bendrai ir nediferencijuotai saugoti visų abonentų srauto ir vietos nustatymo duomenis remiantis pagrindais, kurie neapsiriboja nacionalinio saugumo užtikrinimu.
56. Taigi siūlau į pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) atsakyti taip, kaip Teisingumo Teismas atsakė Sprendime La Quadrature du Net.
C. Prieiga prie saugomų duomenų (trečiasis prejudicinis klausimas)
57. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, į kokius kriterijus turėtų atsižvelgti, siekdamas nustatyti, ar prieigą prie saugomų duomenų reglamentuojančiose nacionalinėse taisyklėse yra numatyta išankstinė kontrolė, kurios reikalaujama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, ar pakanka teisminės arba nepriklausomos ex post kontrolės.
58. Į šį klausimą taip pat atsakyta Sprendime Prokuratuur. Siekiant užtikrinti, kad būtų įvykdytos sąlygos, kurias turi atitikti prieigą prie saugomų duomenų reglamentuojančios teisės normos(33), „būtina, kad, prieš suteikiant kompetentingoms nacionalinėms institucijoms prieigą prie saugomų duomenų, teismas arba nepriklausomas administracinis subjektas atliktų išankstinę kontrolę, o toks teismas ar toks subjektas savo sprendimą priimtų gavę motyvuotą tų institucijų prašymą, kurį jos pateiktų, be kita ko, vykdydamos [nusikaltimų] prevencijos, atskleidimo arba [su jais susijusio] baudžiamojo persekiojimo procedūras“(34).
59. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „atliekant šią išankstinę kontrolę, be kita ko, reikalaujama, kad teismas ar subjektas, kuriam pavesta atlikti minėtą išankstinę kontrolę, turėtų visus įgaliojimus ir suteiktų visas garantijas, būtinas [siekiant] užtikrinti įvairių nagrinėjamų interesų ir teisių suderinimą. Konkrečiau kalbant apie ikiteisminį tyrimą, tokiai kontrolei vykdyti reikia, kad šis teismas arba šis subjektas galėtų užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp interesų, susijusių su tyrimo poreikiais kovojant su nusikalstamumu, ir asmenų, prie kurių duomenų suteikiama prieiga, pagrindinių teisių į privataus gyvenimo gerbimą ir asmens duomenų apsaugą“(35).
60. Jei išankstinę kontrolę pavesta vykdyti nepriklausomai institucijai, ji „turi turėti statusą, leidžiantį [jai] vykdyti savo funkcijas objektyviai ir nešališkai, ir šiuo tikslu [ji] turi būti apsaugot[a] nuo bet kokios išorinės įtakos“(36).
61. Iš tiesų „nepriklausomumo reikalavimas, kurį turi atitikti institucija, atsakinga už <…> išankstinę kontrolę, reiškia, kad ši institucija turi turėti trečiojo asmens statusą institucijos, prašančios leisti susipažinti su duomenimis [suteikti prieigą prie duomenų], atžvilgiu, kad pirmoji institucija galėtų objektyviai ir nešališkai vykdyti šią kontrolę be jokios išorinės įtakos. Konkrečiai kalbant, baudžiamosios teisės srityje nepriklausomumo reikalavimas <…> reiškia, kad už šią išankstinę kontrolę atsakinga institucija, pirma, nedalyvauja vykdant nagrinėjamą ikiteisminį tyrimą ir, antra, turi būti nešališka baudžiamojo proceso šalims“(37).
62. Iš to, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aprašė Airijos teisės normas, matyti, kad prieigos prie saugomų duomenų išankstinę kontrolę vykdo, regis, ne teismas ar nepriklausoma institucija, o tam tikro rango policijos pareigūnas, kuris savo nuožiūra sprendžia, ar pateikti prašymą paslaugų teikėjams.
63. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pareigūnas, kuriam nacionalinės teisės aktuose pavesta atlikti išankstinę prieigos prie saugomų srauto ir vietos nustatymo duomenų kontrolę, turi „nepriklausomos institucijos“ ir „trečiojo asmens“ statusą, kurio reikalaujama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.
64. Atlikdamas šį patikrinimą kompetentingas teismas turi atsižvelgti į tai, kad Sprendime Prokuratuur buvo paneigta, jog valstybės narės prokuratūra turi nepriklausomos institucijos ir „trečiojo asmens“ statusus tuo atveju, kai taip pat atlieka ikiteisminio tyrimo funkcijas baudžiamajame procese.
65. Be to, Sprendime Prokuratuur į klausimą, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta peržiūra gali būti atliekama ex post, atsakyta neigiamai:
– „nepriklausomos institucijos atliekamos kontrolės nebuvim[o] [negalima] kompensuoti teismo vėliau atliekama nacionalinės institucijos prieigos prie srauto ir vietos nustatymo duomenų teisėtumo kontrole“,
– „nepriklausoma kontrolė <…> turi būti atliekama prieš suteikiant bet kokią prieigą, išskyrus tinkamai pagrįstos skubos atvejus, kai kontrolė turi būti vykdoma per trumpą laiką“(38).
D. Galimybė apriboti pripažinimo, kad nacionalinės teisės norma neatitinka Sąjungos teisės, galiojimą laiko atžvilgiu (penktasis ir šeštasis klausimai)
66. Galiausiai Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) klausia, ar:
– galima apriboti pripažinimo, kad nacionalinės teisės norma neatitinka Direktyvos 2002/58 15 straipsnio, galiojimą laiko atžvilgiu, jeigu to nepadarius kiltų „chaosas ir būtų pakenkta viešajam interesui“,
– pareikalavus netaikyti nacionalinės teisės normos, priimtos siekiant į nacionalinę teisę perkelti direktyvos nuostatas, galima atsisakyti taikyti tokią teisių gynimo priemonę arba apriboti jos pripažinimo galiojimą laikotarpiu po to, kai 2014 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimu(39) Direktyva 2006/24 buvo pripažinta negaliojančia.
67. Atsakymas į šį klausimą ir vėl pateiktas Sprendime La Quadrature du Net, kuriame laikomasi šiuo klausimu suformuotos įprastos jurisprudencijos.
68. Byloje C‑520/18 Belgijos Cour Constitutionnelle (Konstitucinis Teismas) Teisingumo Teismui pateikė klausimą, panašų į Airijos Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) klausimą, suformuluotą šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą(40).
69. Sprendime La Quadrature du Net atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas, priminęs reikalavimus, kylančius pagal Sąjungos teisės viršenybės principą (214 ir 215 punktai), pakartojo savo suformuotą jurisprudenciją, susijusią su jo sprendimų galiojimo apribojimu: „Tik Teisingumo Teismas išimties tvarka ir dėl imperatyvių teisinio saugumo pagrindų gali laikinai sustabdyti Sąjungos teisės normos naikinamąjį poveikį jai prieštaraujančios nacionalinės teisės normos atžvilgiu. Tokio Teisingumo Teismo pateikto šios [Sąjungos] teisės išaiškinimo veikimo laiko atžvilgiu ribojimas gali būti nustatytas tik pačiame sprendime, kuriame pateikiamas prašytas išaiškinimas“(41).
70. Tai nurodęs Teisingumo Teismas iš karto pažymėjo, kad, „priešingai nei tuo atveju, kai neįvykdyta procedūrinė pareiga, kaip antai išankstinis projekto poveikio konkrečioje aplinkos apsaugos srityje vertinimas, Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, pažeidimo negalima ištaisyti taikant procedūrą, panašią į nurodytąją ankstesniame punkte. Iš tiesų palikimas galioti nacionalinės teisės aktų, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, poveikio reikštų, kad pagal šiuos teisės aktus elektroninių ryšių paslaugų teikėjams ir toliau nustatomi įpareigojimai, kurie prieštarauja Sąjungos teisei ir kuriais labai suvaržomos asmenų, kurių duomenys saugomi, pagrindinės teisės“(42).
71. Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad „prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali taikyti savo nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią jis, remdamasis nacionaline teise, gali apriboti neteisėtais pripažintų pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalin[ės] teisės aktų poveikį laiko atžvilgiu“(43).
72. Šie argumentai yra visapusiškai taikytini penktajam ir šeštajam Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) prejudiciniams klausimams.
73. Pirma, nesvarbu, kad ginčijami nacionalinės teisės aktai priimti siekiant į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą 2006/24. Šiuo atžvilgiu lemiamą reikšmę turi tai, kad nacionalinės teisės normos turinys turi atitikti visą Sąjungos teisę, o nagrinėjamu atveju taip nėra.
74. Direktyvos negaliojimas, Teisingumo Teismas pripažintas dėl jos neatitikties Sutarčių materialinėms nuostatoms, reiškia, kad jos neatitiktis Sąjungos pirminei teisei turi įtakos nacionalinės teisės aktams, kuriais į nacionalinę teisę tik perkeliama ši direktyva.
75. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad 2011 m. įstatymas priimtas siekiant laikytis SESV 288 straipsnio ir į Airijos teisę perkelti Direktyvą 2006/24. Niekas neginčija, kad taip yra, tačiau, kaip ką tik nurodžiau, svarbu tai, kad ši direktyva negaliojo nuo pat pradžių (kaip pripažinta Sprendime Digital Rights), nes ja buvo neproporcingai ribojamos Chartijos 7 ir 8 straipsniuose pripažintos teisės, ir kad srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimą turi reglamentuoti Direktyva 2002/58, išaiškinta Teisingumo Teismo.
76. Antra, gerai žinoma, kad Teisingumo Teismo prejudiciniai sprendimai, kuriuose pateiktas aiškinimas, daro poveikį nuo išaiškintos Sąjungos teisės normos įsigaliojimo momento(44).
77. Nors riboti Teisingumo Teismo pateikto Sąjungos teisės aiškinimo galiojimą laiko atžvilgiu galima tik pačiame sprendime, kuriame pateiktas prašytas aiškinimas, primenu, kad tai nebuvo padaryta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytame Sprendime Digital Rights.
78. Tai nepadaryta ir:
– 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendime Tele2 Sverige, kuriame išaiškinta Direktyva 2002/58; jame pripažinta, kad draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad siekiant kovoti su sunkiu nusikalstamumu srauto ir vietos nustatymo duomenys saugomi bendrai ir nediferencijuotai,
– 2020 m. spalio 6 d. Sprendime La Quadrature du Net, kuriame, kaip jau patikslinta, dar kartą patvirtintas Direktyvos 2002/58 aiškinimas.
79. Trečia, šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nenagrinėjamos problemos, susijusios su įrodymų atmetimu baudžiamojoje byloje prieš asmenį, pripažintą kaltu dėl nužudymo. Priešingai, nagrinėjamu atveju vyksta civilinis procesas (taip jį apibūdina Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas)), per kurį sprendimas turi būti priimtas objektyviai palyginus nacionalinę ir Sąjungos teisę.
80. Teismas a quo pažymi, kad: „šiuo metu teisme [Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas)] nagrinėjant apeliacinį skundą kyla vienintelis klausimas – ar High Court (Aukštasis teismas) teisingai nusprendė, kad [2011 m.] įstatymo 6 straipsnio 1 dalies a punktas neatitinka Sąjungos teisės“(45).
81. Atsakymas į šį „vienintelį klausimą“ yra toks: 2011 m. įstatymo 6 straipsnio 1 dalies a punktas neatitinka Sąjungos teisės ir nėra pagrindo atidėti teismo sprendimo, kuriame tai turi būti pripažinta, galiojimo laiko atžvilgiu.
V. Išvada
82. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) tokį atsakymą:
1. 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi ir ESS 4 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose:
– viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai įpareigojami prevenciškai, bendrai ir nediferencijuotai saugoti tokių paslaugų galutinių naudotojų srauto ir vietos nustatymo duomenis siekiant kitų tikslų nei nacionalinio saugumo, kuriam kyla tikra, esama arba numatoma grėsmė, užtikrinimas,
– nenumatyta, kad prieiga prie saugomų srauto ir vietos nustatymo duomenų kompetentingoms institucijoms suteikiama tik teismui arba nepriklausomai administracinei institucijai atlikus išankstinę kontrolę.
2. Nacionalinis teismas negali riboti laiko atžvilgiu nacionalinės teisės aktų, kuriuose elektroninių ryšių paslaugų teikėjai įpareigojami, atsižvelgiant, be kita ko, į nacionalinio saugumo užtikrinimo ir kovos su nusikalstamumu tikslus, taikyti bendrą ir nediferencijuotą srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimą, nesuderinamą su Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalimi, siejama su Pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, pripažinimo neteisėtais galiojimo.