Sujungtos bylos C‑569/16 ir C‑570/16

Stadt Wuppertal
prieš
Maria Elisabeth Bauer

ir

Volker Willmeroth
prieš
Martina Broßonn

(Bundesarbeitsgericht prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Darbo laiko organizavimas – Direktyva 2003/88/EB – 7 straipsnis – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – Dėl darbuotojo mirties nutrūkę darbo santykiai – Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias neįmanoma darbuotojo teisių paveldėtojams sumokėti kompensacijos už darbuotojo nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas – Pareiga nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 31 straipsnio 2 dalis – Galimybė remtis nuostatomis kilus ginčui tarp privačių asmenų“

Santrauka – 2018 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1.        Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Darbo laiko organizavimas – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – Apimtis – Pasibaigus darbo santykiams pervedama kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas – Nacionalinės teisės aktas, kuriame numatomas teisės į kompensaciją išnykimas darbuotojo mirties atveju – Neleistinumas

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis ir 52 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 7 straipsnis; Tarybos direktyvos 93/104 7 straipsnis)

2.        Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Darbo laiko organizavimas – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – Direktyva 2003/88 – 7 straipsnis – Tiesioginis veikimas – Galimybė remtis nuostatomis kilus ginčui tarp privačių asmenų – Nebuvimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 7 straipsnis)

3.        Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Darbo laiko organizavimas – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – Ypatingos svarbos Sąjungos socialinės teisės principas – Apimtis

(SESV 151 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalis, 27 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis ir 52 straipsnio1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 7 straipsnis; Tarybos direktyvos 93/104 7 straipsnis)

4.        Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Darbo laiko organizavimas – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – Pasibaigus darbo santykiams pervedama kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas – Nacionalinės teisė aktai, pripažinti prieštaraujančiais Direktyvai 2003/88 ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai – Privačių asmenų ginčą nagrinėjančio nacionalinio teismo pareigos – Minėtų nacionalinės teisės aktų netaikymas ir kompensacijos suteikimas mirusio darbuotojo teisių paveldėtojui

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis ir 51 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 7 straipsnis)

1.      2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėse bylose, kuriose numatyta, kad tais atvejais, kai darbo santykiai nutrūksta dėl darbuotojo mirties, pagal tas nuostatas darbuotojo įgyta teisė į mokamas kasmetines atostogas, kuriomis jis iki mirties nepasinaudojo, išnyksta be galimybės atsirasti teisei į kompensaciją už tas atostogas, kuri paveldėjimo keliu galėtų pereiti minėto darbuotojo teisių paveldėtojams.

Iš tiesų darbuotojo įgytos teisės į mokamas kasmetines atostogas arba iš jos kildinamos teisės į kompensaciją už nepanaudotas atostogas išnykimas nutrūkus darbo santykiams, kartu suinteresuotajam asmeniui nesuteikiant realios galimybės pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, pažeistų pačios šios teisės esmę (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Komisija / Strack (peržiūra), C‑579/12 RX-II, EU:C:2013:570, 32 punktą).

Taigi piniginės kompensacijos gavimas darbo santykiams nutrūkus dėl darbuotojo mirties yra būtinas siekiant užtikrinti darbuotojui suteiktos teisės į mokamas kasmetines atostogas veiksmingumą (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 12 d. Sprendimo Bollacke, C‑118/13, EU:C:2014:1755, 24 punktą).

Atsižvelgiant į tai, galiausiai reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę patikslinti, jog Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „mokamos kasmetinės atostogos“, kaip ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalies sąvoka „kasmetinės mokamos atostogos“, reiškia, kad per kasmetines atostogas, kaip jos suprantamos pagal šias nuostatas, darbuotojas ir toliau turi gauti atlyginimą, kitaip tariant, už šį poilsio laiką darbuotojas turi gauti įprastą atlyginimą (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Williams ir kt., C‑155/10, EU:C:2011:588, 18 ir 19 punktus).

Kaip priminta šio sprendimo 39 punkte, teisė į kasmetines atostogas yra tik viena iš dviejų sudedamųjų teisės į mokamas kasmetines atostogas dalių; ši teisė, kaip esminis Sąjungos teisės principas, išreikštas Direktyvos 93/104 7 straipsnyje ir Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje, šiuo metu kaip pagrindinė teisė aiškiai įtvirtinta Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje. Taigi minėta pagrindinė teisė taip pat apima teisę gauti užmokestį ir, kaip glaudžiai su šia teise į „mokamas“ kasmetines atostogas susijusi esminė teisė, teisę į kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, kai nutraukiami darbo santykiai.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad ši teisė gali būti apribota tik laikantis griežtų Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, ypač paisant minėtos teisės esmės. Taigi valstybės narės negali nukrypti nuo principo, kylančio iš Direktyvos 2003/88 straipsnio, siejamo su Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi, pagal kurį įgyta teisė į mokamas kasmetines atostogas negali išnykti pasibaigus darbo metams, už kuriuos suteikiamos atostogos, ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytam perkėlimo laikotarpiui, kai darbuotojas negalėjo panaudoti savo atostogų (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo King, C‑214/16, EU:C:2017:914, 56 punktą).

(žr. 49, 50, 57‑59, 61, 63 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 72, 73, 77 ir 78 punktus)

3.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 80, 81, 83 ir 84 punktus)

4.      Tokiu atveju, kai nacionalinės teisės nuostatų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėse bylose, neįmanoma aiškinti taip, kad būtų užtikrinta atitiktis Direktyvos 2003/88 7 straipsniui ir Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 daliai, nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi su prašymu išnagrinėti mirusio darbuotojo teisių paveldėtojo ir šio darbuotojo buvusio darbdavio ginčą, turi netaikyti minėtų nacionalinės teisės nuostatų ir užtikrinti, kad minėtas teisių paveldėtojas iš šio darbdavio gautų kompensaciją už pagal šias nuostatas įgytas mokamas kasmetines atostogas, kurių darbuotojas nepanaudojo iki savo mirties. Ši pareiga nacionaliniam teismui tenka pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį ir Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalį, kai ginčas kyla tarp tokio teisių paveldėtojo ir darbdavio – valstybinės institucijos, ir pagal antrąją iš šių nuostatų, kai ginčas kyla tarp teisių paveldėtojo ir darbdavio – privataus asmens.

Taigi teisė į mokamas kasmetines atostogas, kiekvienam darbuotojui įtvirtinta Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje, kiek tai susiję su pačiu jos egzistavimu, yra imperatyvi ir kartu besąlyginė, nes Chartija faktiškai neturi būti sukonkretinta Sąjungos ar nacionalinės teisės nuostatomis, jose reikia tik tiksliai nustatyti kasmetinių atostogų trukmę ir prireikus tam tiktas šios teisės įgyvendinimo sąlygas. Vadinasi, vien šios nuostatos pakanka, kad darbuotojams būtų suteikta teisė, kuria galima remtis kilus jų ir darbdavio ginčui Sąjungos teisės reglamentuojamoje, taigi ir į Chartijos taikymo sritį patenkančioje, situacijoje (pagal analogiją žr. 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 76 punktą).

Dėl Chartijos 31 straipsnio 2 dalies poveikio darbdaviams, kurie yra privatūs asmenys, pažymėtina, kad Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje tiksliai apibrėžta, jog šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, ir valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę, tačiau minėta 51 straipsnio 1 dalis savo ruožtu nereglamentuoja, ar tokie privatūs asmenys prireikus gali būti tiesiogiai įpareigojami paisyti tam tikrų Chartijos nuostatų, todėl negali būti aiškinama kaip automatiškai atmetanti tokią galimybę.

Pirmiausia, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 78 punkte, tai, kad tam tikros pirminės teisės nuostatos visų pirma skirtos valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę, negali paneigti, kad jos gali būti taikomos esant santykiams tarp privačių asmenų (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 77 punktą).

Toliau pasakytina, kad Teisingumo Teismas jau yra, be kita ko, pripažinęs, jog Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo savaime pakanka, kad privatiems asmenims būtų suteikta teisė, kuria galima remtis privačių asmenų tarpusavio ginčuose (2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 76 punktas), tad Chartijos 51 straipsnio 1 dalis tam nekliudo.

Galiausiai konkrečiai dėl Chartijos 31 straipsnio 2 dalies pabrėžtina, kad kiekvieno darbuotojo teisė į mokamas kasmetines atostogas pagal savo pobūdį lemia atitinkamą darbdavio pareigą, t. y. pareigą suteikti mokamas atostogas.

(žr. 85, 87–90, 92 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)