GENERALINIO ADVOKATO
J. RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2021 m. vasario 11 d.(1)
Byla C‑648/20 PPU
Svishtov Regional Prosecutor’s Office
prieš
PI
(Westminster Magistrates’ Court (Vestminsterio magistratų teismas, Jungtinė Karalystė) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Nacionalinis arešto orderis ir valstybės narės prokuratūros išduotas Europos arešto orderis – Veiksminga teisminė gynyba – Teisminės kontrolės netaikymas išduodančiojoje valstybėje narėje iki prašomo perduoti asmens perdavimo šiai valstybei narei – Teisė į laisvę – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 ir 47 straipsniai“
I. Įžanga
1. Valstybėse narėse labai skiriasi Europos arešto orderio išdavimo procedūros, kiek jos, be kita ko, susijusios su valdžios institucijomis, kurios laikomos „išduodančiąja teismine institucija“ ir „vykdančiąja teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos(2), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR(3), 6 straipsnio 1 ir 2 dalis. Taip pat esama skirtumų dėl teisių gynimo priemonių, kurias valstybės narės nustato, kad asmenys, dėl kurių yra išduotas Europos arešto orderis, galėtų teismuose ginčyti šio arešto orderio išdavimo sąlygas ir nacionalinį sprendimą, kuriuo jis grindžiamas.
2. Atsižvelgdamas į šių procesinių sistemų įvairovę Teisingumo Teismas suformavo jurisprudenciją, didžiausią dėmesį skirdamas išduodančiųjų ir vykdančiųjų institucijų, kurios privalo bendradarbiauti vykdant Pagrindų sprendimu 2002/584 pagrįstą perdavimo procedūrą, teisminiam pobūdžiui(4).
3. Remdamasis aiškinimu, kad šios teisminės institucijos yra ne tik teisėjai ar teismai, bet taip pat, žvelgiant plačiau, institucijos, kurios, pavyzdžiui, prokurorai, dalyvauja vykdant išduodančiosios arba vykdančiosios valstybės narės baudžiamąjį teisingumą, Teisingumo Teismas pripažino, kad pagal šį pagrindų sprendimą valstybės narės gali nustatyti įvairią Europos arešto orderio išdavimo ar vykdymo tvarką.
4. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad valstybių narių diskrecija turi būti įgyvendinama laikantis veiksmingos asmenų, dėl kurių išduotas Europos arešto orderis, teisminės gynybos reikalavimų, nes ja gali būti pažeista teisė į laisvę, kuri garantuojama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnį(5).
5. Taigi kiekvienoje nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismas turi patikrinti, ar nagrinėjamoje procesinėje sistemoje tinkamai suderinta asmenų, dėl kurių išduotas Europos arešto orderis, teisė į veiksmingą teisminę gynybą ir pagal Pagrindų sprendimą 2002/584 nustatytos perdavimo sistemos veiksmingumas.
6. Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą iš esmės keliamas klausimas dėl procesinės sistemos, pagal kurią tuo atveju, kai baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo metu prokuroras priima tiek sprendimą dėl Europos arešto orderio, tiek nacionalinį teisminį sprendimą, kuriuo grindžiamas toks arešto orderis, šių sprendimų teisminė kontrolė, kuri gali būti taikoma išduodančiojoje valstybėje narėje, gali būti vykdoma tik perdavus šiai valstybei narei prašomą perduoti asmenį, atitikties šiam pagrindų sprendimui.
7. Šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad tokia procesinė sistema neatitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimų.
II. Teisinis pagrindas
A. Pagrindų sprendimas 2002/584
8. Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ nustatyta:
„1. Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, laisvės atėmimo bausmę] arba sprendimą dėl įkalinimo.
2. Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.
3. Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ES] sutarties 6 straipsnyje.“
9. Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta:
„1. Išduodančioji teisminė institucija – tai išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga išduoti Europos arešto orderį.
<…>
3. Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui praneša kompetentingą pagal jos teisę teisminę instituciją.“
10. Šio pagrindų sprendimo 8 straipsnio „Europos arešto orderio turinys ir forma“ 1 dalies c punkte nustatyta:
„Europos arešto orderyje nurodoma ši informacija, kuri pateikiama forma, nustatyta priede [laikantis priede nurodytos formos]:
<…>
c) vykdytino teismo sprendimo įrodymas, arešto orderis arba kitas tokį pat poveikį turintis vykdytinas teismo [teisminis] sprendimas, kuriam taikomi 1 ir 2 straipsniai“.
11. Minėto pagrindų sprendimo priede pateikta konkreti forma, kurią išduodančiosios teisminės institucijos privalo užpildyti, nurodydamos prašomą informaciją(6). Šios formos b punkto „Sprendimas, kuriuo remiantis išduotas Europos arešto orderis“ 1 punkte nurodytas „[a]rešto orderis arba jam prilygstančio poveikio teismo [teisminis] sprendimas“.
B. Bulgarijos teisė
12. Į Bulgarijos teisę Pagrindų sprendimas 2002/584 buvo perkeltas Zakon za ekstraditsiata i evropeiskata zapoved za arest (Įstatymas dėl ekstradicijos ir Europos arešto orderio, toliau – ZEEZA)(7), kurio 37 straipsnyje įtvirtintos Europos arešto orderio išdavimą reglamentuojančios nuostatos, suformuluotos beveik taip pat kaip šio pagrindų sprendimo 8 straipsnis.
13. Pagal ZEEZA 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ikiteisminio tyrimo stadijoje prokuroras turi kompetenciją išduoti dėl persekiojamo asmens Europos arešto orderį. Šioje baudžiamojo proceso stadijoje pagal Bulgarijos įstatymus teismui nenumatyta galimybės dalyvauti išduodant Europos arešto orderį ar vykdyti šio arešto orderio teisėtumo kontrolę nei prieš jo išdavimą, nei po jo(8).
14. Remiantis Nakazatelno protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – BPK) 200 straipsniu, siejamu su ZEEZA 66 straipsniu, Europos arešto orderis gali būti skundžiamas tik aukštesnės grandies prokuratūrai.
15. Asmens, dėl kurio vykdomas baudžiamasis persekiojimas, suėmimas ikiteisminio tyrimo stadijoje reglamentuojamas BPK 64 straipsnyje.
16. BPK 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „[i]kiteisminio tyrimo etape nutartį dėl suėmimo priima kompetentingas pirmosios instancijos teismas prokuroro prašymu“.
17. Pagal BPK 64 straipsnio 2 dalį prokuroras gali kaltinamajam taikyti laikiną sulaikymą maksimalų 72 val. trukmės laikotarpį, per kurį šis asmuo turi būti atvesdintas į teismą, turintį kompetenciją prireikus skirti suėmimą. Pagal šią nuostatą prokuroro taikyta priemonė yra Europos arešto orderio, kurį taip pat jis išduoda vykstant baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo stadijai, pagrindas.
III. Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
18. Westminster Magistrates’ Court (Vestminsterio magistratų teismas, Jungtinė Karalystė) vykstantis procesas susijęs su 2020 m. sausio 28 d. Rayonna prokuratura Svichtov (Svištovo rajono prokuratūros prokuroras, Bulgarija) išduotu Europos arešto orderiu dėl Bulgarijos piliečio PI perdavimo Bulgarijos Respublikai siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už jo 2019 m. gruodžio 8 d. galimai įvykdytą vagystę. 2020 m. kovo 11 d. PI buvo suimtas Jungtinėje Karalystėje pagal Europos arešto orderį ir laikomas suimtas, kol bus perduotas.
19. Pagrindinėje byloje PI nesutinka, kad dėl jo išduotas Europos arešto orderis būtų vykdomas, tvirtindamas, kad pagal Bulgarijos teisės aktus neužtikrinama dviejų lygių gynyba, kuri turi būti garantuojama asmenims, dėl kurių išduotas Europos arešto orderis. Šiuo klausimu jis remiasi Teisingumo Teismo jurisprudencija, suformuota 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimu OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros)(9) ir 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimu PF (Lietuvos generalinis prokuroras)(10), patvirtinta 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendime Parquet général du Grand‑Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai)(11) ir 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendime Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra)(12).
20. Pagal Bulgarijos teisę prokuroras, remdamasis BPK 64 straipsnio 2 dalimi, gali priimti sprendimą dėl sulaikymo ne ilgiau kaip 72 valandas, kuriuo remdamasis tas pats prokuroras galės išduoti Europos arešto orderį. PI tvirtina, kad pagrindinės ir procesinės prašomo perduoti asmens teisės nė vienu atveju nėra ginamos – nevykdoma jų, įskaitant sprendimo proporcingumą, teisminė kontrolė. Iki prašomo perduoti asmens perdavimo išduodančiajai valstybei narei šioje valstybėje nevykdoma jokia laisvę ribojančios priemonės, kuri yra nacionalinis arešto orderis, teisminė kontrolė. Be to, Europos arešto orderiui netaikoma jokia teisminė kontrolė nei iki, nei po perdavimo.
21. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Svištovo apygardos prokuratūros prokuroras vis dėlto tvirtino, kad atitinkamas asmuo visada ginamas dalyvaujant advokatui, kuris jam atstovauja. Sprendimas išduoti Europos arešto orderį priimamas remiantis sprendimu dėl sulaikymo, priimtu pagal BPK 64 straipsnio 2 dalį, o pagal ją reikalaujama, kad po perdavimo šis asmuo būtų atvesdintas į išduodančiosios valstybės narės teismą, kad teismas patvirtintų areštą ir sulaikymą arba vietoj jų paskirtų kitas priemones. Po perdavimo prašomas perduoti asmuo arba jo teisinis atstovas turi teisę šiame teisme pareikšti savo argumentus dėl sulaikymo pratęsimo. Todėl Bulgarijos sistema atitinka Pagrindų sprendimą 2002/584 ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nes joje užtikrinama pagal tokią jurisprudenciją reikalaujama dviejų lygių gynyba.
22. Atsižvelgdamas į dvi jam pateiktas nuomones, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją reikalaujama prašomo perduoti asmens teisių dviejų lygių gynyba yra užtikrinama, kai tiek Europos arešto orderį, tiek nacionalinį arešto orderį, kuriuo jis grindžiamas, išduoda prokuroras ir kai iki prašomo perduoti asmens perdavimo išduodančiajai valstybei narei nėra jokios galimybės teismui vykdyti šių sprendimų kontrolę. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Bulgarijos teisę nei nacionalinis arešto orderis, nei Europos arešto orderis nėra grindžiami teismo sprendimu ir kad nė vieno iš jų nėra galimybės skųsti teismui išduodančiojoje valstybėje narėje iki prašomo perduoti asmens perdavimo šiai valstybei narei.
23. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad padėtis Bulgarijoje skiriasi nuo kitose bylose, kuriose Teisingumo Teismo anksčiau prašyta priimti prejudicinį sprendimą, nagrinėtų atvejų, nes išduodant nacionalinį arešto orderį arba Europos arešto orderį nėra jokios galimybės įtraukti teismo iki asmens perdavimo ar vykdyti prokuroro sprendimo išduoti Europos arešto orderį teisminės kontrolės.
24. Šiomis aplinkybėmis Westminster Magistrates’ Court (Vestminsterio magistratų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Jeigu asmenį prašoma perduoti tam, kad būtų galima vykdyti jo baudžiamąjį persekiojimą, ir jeigu abu sprendimus: sprendimą išduoti nacionalinį arešto orderį ir sprendimą jo pagrindu išduoti Europos arešto orderį, priima prokuroras, o teismas iki asmens perdavimo į šį procesą niekaip neįtraukiamas, ar prašomam perduoti asmeniui yra suteikiama dviejų lygių gynyba, kaip Teisingumo Teismas nurodė 2016 m. birželio 1 d. Sprendime Bob‑Dogi (C‑241/15, EU:C:2016:385), jeigu:
a) pagal nacionalinį arešto orderį asmenį galima sulaikyti ne ilgiau kaip 72 valandoms, kad jį būtų galima atvesdinti į teismą, ir
b) kai asmuo perduodamas, tik teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali nuspręsti, ar nurodyti asmenį paleisti, ar pratęsti sulaikymą?“
25. Teisingumo Teismas patenkino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą nagrinėti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
IV. Analizė
26. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prejudiciniu klausimu iš esmės prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, ar Pagrindų sprendimas 2002/584 turi būti aiškinamas taip, kad veiksmingos teisminės gynybos, kuri turi būti užtikrinta asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, reikalavimai yra įvykdyti, jeigu pagal išduodančiosios valstybės narės teisės aktus tiek sprendimą dėl Europos arešto orderio išdavimo, tiek nacionalinį teisminį sprendimą, kuriuo jis grindžiamas, priima institucija, kuri dalyvauja vykdant tos valstybės narės baudžiamąjį teisingumą, tačiau nėra teismas, ir jeigu iki atitinkamo asmens perdavimo jiems negali būti taikoma teisminė kontrolė minėtoje valstybėje narėje.
27. Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nekyla abejonių dėl Bulgarijos prokuroro kvalifikavimo kaip „išduodančiosios teisminės institucijos“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, pagal Teisingumo Teismo nurodytus tokio kvalifikavimo elementus, t. y., pirma, jo dalyvavimą vykdant baudžiamąjį teisingumą(13) ir, antra, jo nepriklausomumą vykdant funkcijas, susijusias su Europos arešto orderio išdavimu(14).
28. Reikia pažymėti, kad, kaip mano Teisingumo Teismas, „kitos institucijos, ne teismo, priimto sprendimo išduoti Europos arešto orderį teisminė kontrolė nėra sąlyga, kad ši institucija galėtų būti kvalifikuojama kaip išduodančioji teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. Toks reikalavimas nekyla iš minėtos institucijos veiklos nuostatų ar organizacinio pobūdžio taisyklių, jis yra susijęs su tokio orderio išdavimo procedūra.“(15)
29. Atsižvelgiant į tai, kad „išduodančiajai teisminei institucijai“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, nekeliamas reikalavimas vykdyti sprendimo dėl Europos arešto orderio išdavimo ir nacionalinio sprendimo, kuriuo pirmasis grindžiamas, teisminės kontrolės, Teisingumo Teismo tik prašoma išaiškinti, ar Bulgarijoje galiojanti Europos arešto orderio išdavimo procedūra atitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus.
30. Teisingumo Teismas neseniai nagrinėjo šią Bulgarijoje taikomą procedūrą, tačiau skirtingomis aplinkybėmis ir kitokiu aspektu.
31. Byloje, kurioje priimtas Sprendimas MM, Teisingumo Teismas nagrinėjo situaciją, kai išduodančiosios valstybės narės teismas, gavęs skundą dėl kardomojo kalinimo priemonės neteisėtumo pagal BPK 270 straipsnį, teiravosi dėl pasekmių, kurių kyla konstatavus, kad Europos arešto orderis nėra grindžiamas nacionaliniu „arešto orderi[u] arba kit[u] tokį pat poveikį turin[čiu] vykdytin[u] teismo [teisminiu] sprendim[u]“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalies c punktą, taigi jis negaliojantis. Šiuo klausimu minėtas teismas nurodė, kad nagrinėdamas tokią bylą jis neturi teisės papildomai tikrinti nacionalinio ar Europos arešto orderio galiojimo, nes, kaip pats teigia, neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl prokuroro sprendimo išduoti tokį orderį (šis sprendimas gali būti skundžiamas tik aukštesnės grandies prokurorui).
32. Sprendime MM Teisingumo Teismas nusprendė, kad „Pagrindų sprendimą 2002/584, siejamą su Chartijos 47 straipsnyje garantuojama teise į veiksmingą teisminę gynybą, reikia aiškinti taip, kad, kai išduodančiosios valstybės narės įstatymuose nėra nuostatų, numatančių teisminę gynybą, dėl kurios atliekama institucijos, kuri, nors ir dalyvauja vykdant teisingumą toje valstybėje narėje, pati nėra teismas, Europos arešto orderio išdavimo sąlygų kontrolė, nacionaliniam teismui, gavus skundą dėl asmens, perduoto pagal Europos arešto orderį, išduotą remiantis nacionaliniu aktu, kuris negali būti laikomas „[nacionaliniu] arešto orderi[u] arba kit[u] tokį patį poveikį turin[čiu] vykdytin[u] teismo [teisminiu] sprendim[u]“, kaip tai suprantama to pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies c punkte, suėmimo pripažinimo negaliojančiu, kuriame nurodomas skundo pagrindas dėl šio Europos arešto orderio negaliojimo pagal Sąjungos teisę, leidžiama pripažinti savo kompetenciją atlikti tokio galiojimo kontrolę“(16). Tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas taip pat nagrinėjo negaliojančio Europos arešto orderio reikšmę Bulgarijos teismams, kai toks orderis jau buvo įvykdytas.
33. Kita vertus, šiame sprendime Teisingumo Teismas tiesiogiai nesprendė klausimo, ar Bulgarijoje galiojanti Europos arešto orderio išdavimo procedūra, kai vykstant baudžiamojo proceso ikiteisminiam tyrimui jį išduoda prokuroras, atitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus.
34. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas, nuspręsdamas, kad Pagrindų sprendimas 2002/584, siejamas su Chartijos 47 straipsnyje garantuojama teise į veiksmingą teisminę gynybą, suteikia teisę išduodančiosios valstybės narės nacionaliniam teismui atlikti Europos arešto orderio išdavimo sąlygų kontrolę, kai jis gauna skundą dėl šio orderio galiojimo, tik pažymėjo, kad pagal Sąjungos teisę toks nacionalinis teismas kompetenciją turi, jeigu pagal šios valstybės narės teisę nėra numatyta atskiros teisių gynimo priemonės. Remiantis tuo negalima daryti išvados, kad dėl pagal Chartijos 47 straipsnį išduodančiosios valstybės narės teismui suteiktos kompetencijos nacionalinė Europos arešto orderio išdavimo procedūra turėtų būti laikoma atitinkančia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus. Taigi Teisingumo Teismo sprendimas nereiškia, kad panaikinama išduodančiajai valstybei narei tenkanti pareiga savo nacionalinėje procesinėje teisėje, laikantis teisinio aiškumo ir saugumo principų, nustatyti teisių gynimo priemones, kuriomis naudodamiesi asmenys, dėl kurių prokuroras yra išdavęs nacionalinį arešto orderį, kuriuo vėliau buvo grindžiamas taip pat prokuroro išduotas Europos arešto orderis, galėtų prašyti teismo atlikti šių sprendimų kontrolę.
35. Taip pat reikia pažymėti, kad, skirtingai nei byloje, kurioje priimtas Sprendimas MM, šioje byloje prejudicinį klausimą kelia ne išduodančiosios valstybės narės teismas, bet vykdančioji teisminė institucija. Be to, pagrindinėje byloje neginčijama, kad yra nacionalinis „arešto orderis arba kitas tokį pat poveikį turintis vykdytinas teismo [teisminis] sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalies c punktą.
36. Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nacionalinis aktas, kuriuo pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalies c punktą turi būti grindžiamas Europos arešto orderis, yra teisminis sprendimas. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad dėl būtinybės užtikrinti nuoseklų įvairių šio pagrindų sprendimo nuostatų aiškinimą atrodo, kad aiškinimą, kuriuo remiantis sąvoka „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal jo 6 straipsnio 1 dalį, turi būti suprantama kaip apimanti institucijas, dalyvaujančias vykdant valstybių narių baudžiamąjį teisingumą, iš principo galima taikyti ir jo 8 straipsnio 1 dalies c punktui. Todėl pastarąją nuostatą reikia aiškinti taip, kad sąvoka „teisminis sprendimas“ apima sprendimus, kuriuos priėmė institucijos, dalyvaujančios vykdant valstybių narių baudžiamąjį teisingumą(17).
37. Todėl atsižvelgiant į tai, jog iš Bulgarijos vyriausybės pateiktų paaiškinimų Teisingumo Teismui matyti, kad prokuroras yra institucija, kuri dalyvauja vykdant baudžiamąjį teisingumą Bulgarijoje, sprendimas, kurį jis priima pagal BPK 64 straipsnio 2 dalį, turi būti laikomas „teisminiu sprendimu“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalies c punktą(18).
38. Be to, manau, kad remiantis Teisingumo Teismo sprendime MM(19)pateikta nacionalinio „arešto order[io] arba kit[o] tokį pat poveikį turin[čio] vykdytin[o] teismo [teisminio] sprendim[o]“, kaip tai suprantama pagal šio pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies c punktą, apibrėžtimi į minėtą sąvoką patenka pagal BPK 64 straipsnio 2 dalį prokuroro priimtas sprendimas persekiojamam asmeniui taikyti laikiną sulaikymą maksimalų 72 val. trukmės laikotarpį, per kurį šis asmuo turi būti atvesdintas į teismą, turintį kompetenciją prireikus skirti suėmimą.
39. Atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus reikia išnagrinėti, ar Bulgarijoje galiojančioje procesinėje sistemoje, kurioje prokuroras yra institucija, turinti kompetenciją nacionalinio sprendimo, kurį ji priima pagal BPK 64 straipsnio 2 dalį, pagrindu išduoti Europos arešto orderį vykstant baudžiamojo proceso ikiteisminiam tyrimui, kai nė vienam iš šių sprendimų negali būti taikoma teisminė kontrolė išduodančiojoje valstybėje narėje iki prašomo perduoti asmens perdavimo šiai valstybei narei, užtikrinama asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, teisių dviejų lygių gynyba, kaip to reikalauja Teisingumo Teismas.
40. Kitaip tariant, nagrinėjamu prašymu priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas, ar tada, kai tiek sprendimą dėl nacionalinio arešto orderio, tiek sprendimą dėl Europos arešto orderio priima prokuroras – taigi tai yra teisminiai sprendimai, – teisių dviejų lygių gynyba, kuri turi būti užtikrinama prašomam perduoti asmeniui, taip pat reiškia, kad galėtų būti vykdoma šių sprendimų teisminė kontrolė išduodančiojoje valstybėje narėje iki šio asmens perdavimo tokiai valstybei narei.
41. Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia priminti Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl teisių dviejų lygių gynybos, kuri išduodančiojoje valstybėje narėje turi būti užtikrinta asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis.
42. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog „dėl Europos arešto orderio procedūros pažymėtina, kad asmens, kurį prašoma perduoti, teisių paisymą pirmiausia turi užtikrinti išduodančioji valstybė narė, ir reikia preziumuoti, kad ji paiso Sąjungos teisės ir ypač jos pripažintų pagrindinių teisių“(20).
43. Be to, remiantis suformuota jurisprudencija „Europos arešto orderio sistemoje numatyta dviejų lygių procesinių ir pagrindinių teisių, kuriomis prašomam perduoti asmeniui turi būti suteikta galimybė pasinaudoti, gynyba; prie pirmojo lygio teisminės gynybos, numatytos priimant nacionalinį sprendimą, pavyzdžiui, nutartį skirti suėmimą, prisideda antrojo lygio teisminė gynyba, kurią reikia užtikrinti išduodant Europos arešto orderį; tam tikromis aplinkybėmis orderis gali būti išduotas praėjus trumpam laikotarpiui po nacionalinio [teisminio] sprendimo priėmimo“(21).
44. Taigi, Teisingumo Teismo nuomone, „[k]albant apie priemonę, kuri, kaip Europos arešto orderio išdavimas, gali pažeisti atitinkamo asmens teisę į laisvę, pažymėtina, jog ši gynyba reiškia, kad sprendimas, atitinkantis veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, turėtų būti priimtas bent vienu iš dviejų minėtos gynybos lygių“(22).
45. Darytina išvada, kad „kai pagal išduodančiosios valstybės narės teisę kompetencija išduoti Europos arešto orderį suteikiama institucijai, kuri, dalyvaudama vykdant tos valstybės narės teisingumą, nėra teisėjas ar teismas, [nacionalinis teisminis] sprendimas, kaip antai nacionalinis arešto orderis, kuriuo remiantis išduodamas Europos arešto orderis, turi savo ruožtu atitikti tokius reikalavimus“(23).
46. Taigi, Teisingumo Teismo nuomone, „šių reikalavimų laikymasis leidžia vykdančiajai teisminei institucijai įsitikinti, kad sprendimas išduoti Europos arešto orderį baudžiamojo persekiojimo tikslais pagrįstas nacionaline procedūra, kuriai taikoma teisminė kontrolė, ir kad asmeniui, dėl kurio buvo priimtas nacionalinis arešto orderis, buvo suteiktos visos garantijos, būtinos tokiems sprendimams priimti, be kita ko, tos, kurios išplaukia iš pagrindinių teisių ir pagrindinių teisės principų, nurodytų Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalyje“(24).
47. Taigi remiantis šia jurisprudencija darytina išvada, kad procesinėje sistemoje, kurioje prokurorui suteikiama kompetencija išduoti Europos arešto orderį, užtikrinant pirmąjį gynybos lygį reikia, kad prieš tai būtų priimtas nacionalinis teisminis sprendimas, kaip antai nacionalinis arešto orderis, kuriam turi būti taikoma teisminė kontrolė.
48. Be to, „antrasis atitinkamo asmens teisių gynybos lygis reiškia, kad išduodančioji teisminė institucija kontroliuoja, ar laikomasi būtinų tokio išdavimo sąlygų, ir, atsižvelgdama į visus kaltę patvirtinančius ir ją paneigiančius įrodymus, taip pat nerizikuodama, kad jai gali būti duoti nurodymai iš išorės, be kita ko, iš vykdomosios valdžios, nagrinėja, ar toks išdavimas proporcingas“(25).
49. Be to, reikia priminti, kad „jei pagal išduodančiosios valstybės narės teisę kompetencija išduoti Europos arešto orderį patikėta institucijai, kuri, nors dalyvauja vykdant tos valstybės narės teisingumą, vis dėlto nėra teismas, dėl sprendimo išduoti tokį arešto orderį, visų pirma dėl tokio sprendimo proporcingumo, šioje valstybėje narėje turi būti galima pasinaudoti teisminės gynybos priemone, visiškai atitinkančia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus“(26).
50. Teisingumo Teismas mano, kad „[t]oks skundas dėl sprendimo išduoti Europos arešto orderį siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, priimto valdžios institucijos, kuri nėra teismas, nors dalyvauja vykdant tos valstybės narės teisingumą ir, kaip reikalaujama, yra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, skirtas užtikrinti, kad šio sprendimo ir šio orderio išdavimo reikalavimų, taip pat, be kita ko, jo proporcingumo teisminė kontrolė atitiktų su veiksminga teismine gynyba susijusius reikalavimus“(27).
51. Taigi valstybės narės, „nustatydamos proceso taisykles, kurias įgyvendina ir kurios skirtingose sistemose gali skirtis, turi garantuoti, kad jų teisės sistemose būtų veiksmingai užtikrintas Pagrindų sprendime 2002/584 reikalaujamas teisminės gynybos lygis, kaip jis aiškinamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje“(28).
52. Šiomis aplinkybėmis „teisė pateikti atskirą skundą dėl kitos teisminės institucijos nei teismas priimto sprendimo išduoti Europos arešto orderį yra tik viena galimybė“(29).
53. Be to, Teisingumo Teismas pripažino, kad „[k]ai nacionalinėje teisinėje sistemoje egzistuoja procesinės taisyklės, pagal kurias gali būti atliekama Europos arešto orderio išdavimo sąlygų, pirmiausia jo proporcingumo, teisminė kontrolė išduodančiojoje valstybėje narėje, prieš jį priimant arba tuo pačiu metu, taip pat ir vėliau, tai atitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą“(30).
54. Ši jurisprudencija rodo tam tikrą Teisingumo Teismo, kuris paiso valstybių narių procesinės autonomijos(31), lankstumą dėl teisminės kontrolės, kuri turi būti vykdoma išduodančiojoje valstybėje narėje, tvarkos ir tokios kontrolės vykdymo galimo laiko.
55. Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, teisių dviejų lygių gynybai užtikrinti nepakanka, kad „visa Pagrindų sprendime [2002/584] numatyta asmenų perdavimo tarp valstybių narių procedūra būtų vykdoma [teisminei institucijai] prižiūrint“(32). Iš tikrųjų, kai Europos arešto orderį išduoda institucija, kuri, nors ir dalyvauja vykdant teisingumą išduodančiojoje valstybėje narėje, nėra teismas, turi būti galimybė teisminę kontrolę taikyti nacionalinei procedūrai, pagal kurią priimamas toks arešto orderis.
56. Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma patikslinti, kada ši teisminė kontrolė turi būti vykdoma, kad teisminė gynyba galėtų būti laikoma veiksminga.
57. Reikia pažymėti, kad pagal Bulgarijos teisę negalima teismui apskųsti nei pagal BPK 64 straipsnio 2 dalį prokuroro priimto nacionalinio sprendimo, nei to paties prokuroro priimto sprendimo išduoti Europos arešto orderį. Be to, iš bylos, kurioje priimtas Sprendimas MM, nėra aišku, ar teismas, į kurį yra atvesdintas jau perduotas asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, pagal Bulgarijos teisę turi galimybę netiesiogiai vykdyti šio arešto orderio išdavimo sąlygų kontrolę.
58. Vis dėlto darant prielaidą, kad pagal Bulgarijos teisę tokia galimybė netiesiogiai vykdyti teisminę kontrolę tikrai egzistuoja, Bulgarijos vyriausybė ir Europos Komisija, remdamosi, be kita ko, sprendimų Parquet général du Grand‑Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai) ir Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra) išvadomis, tvirtina, kad nacionalinė procedūra, pagal kurią išduodamas Europos arešto orderis, atitinka prašomo perduoti asmens teisių dviejų lygių gynybos reikalavimą, nustatytą Teisingumo Teismo, nes vos perduotas šis asmuo per trumpą laiką turi būti atvesdintas į teismą, kuris išduodančiojoje valstybėje narėje turi kompetenciją priimti sprendimą panaikinti suėmimą arba, priešingai, jį pratęsti. Todėl, Bulgarijos vyriausybės ir Komisijos manymu, to, kad Bulgarijos teisinėje sistemoje egzistuoja galimybė vykdyti Europos arešto orderio išdavimo sąlygų teisminę kontrolę po prašomo perduoti asmens perdavimo, pakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog Europos arešto orderio išdavimo tvarka, kai vykstant baudžiamojo proceso ikiteisminiam tyrimui jį išduoda prokuroras, atitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus.
59. Vis dėlto manau, kad, kaip iš esmės teigia PI, galimybė išduodančiojoje valstybėje narėje vykdyti nacionalinės procedūros, pagal kurią išduodamas Europos arešto orderis, teisminę kontrolę, kuri gali būti vykdoma tik atitinkamą asmenį perdavus šiai valstybei narei, neatitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimų, kuriuos apibrėžė Teisingumo Teismas ir kaip jie suprantami remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 aiškinimu, atsižvelgiant į Chartijos 6 ir 47 straipsnius.
60. Manau, kad Teisingumo Teismo lankstus požiūris, kurio jis iki šiol laikėsi nagrinėdamas, ar veiksmingos teisminės gynybos reikalavimai tenkinami jo vertintose procesinėse sistemose, neturėtų būti išplėstas tiek, kad būtų pripažinta, jog tokius reikalavimus atitinka sistema, kurioje vienintelė teisminė gynyba išduodančiojoje valstybėje narėje, kuria gali pasinaudoti asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, gali būti užtikrinta tik jį perdavus šiai valstybei.
61. Atsižvelgdamas į tai, kad, kaip jau nurodžiau, asmens, kurį prašoma perduoti, teisių paisymą pirmiausia turi užtikrinti išduodančioji valstybė narė, manau, jog tam, kad asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, teisminė gynyba būtų visapusiškai veiksminga, jis tokia gynyba turi turėti galimybę pasinaudoti bent vienu iš dviejų pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją reikalaujamų gynybos lygių iki jo perdavimo šiai valstybei narei.
62. Priešingai, nei tvirtina Bulgarijos vyriausybė ir Komisija, nemanau, kad remiantis sprendimais Parquet général du Grand‑Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai) ir Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra) galima daryti išvadą, jog tokia nacionalinė procedūra kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje atitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus.
63. Iš tiesų kiekviename iš šių sprendimų Teisingumo Teismas, siekdamas patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai atitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, šiuos nacionalinės teisės aktus visapusiškai įvertino abiem gynybos, kuri turi būti užtikrinta asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, lygiais.
64. Taigi savo Sprendime Parquet général du Grand‑Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „pagal Prancūzijos teisės sistemą Europos arešto orderio išdavimas siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą būtinai grindžiamas teismo, paprastai ikiteisminio tyrimo teisėjo, nutartimi skirti suėmimą“(33). Be to, Teisingumo Teismas atsižvelgė į tai, kad „kai Europos arešto orderį baudžiamojo persekiojimo vykdymo tikslais išduoda prokuratūra, teismas, priėmęs Europos arešto orderio išdavimą pagrindžiančią nutartį skirti suėmimą, kartu pateikia prokuratūrai prašymą išduoti Europos arešto orderį ir įvertina būtinas tokio Europos arešto orderio išdavimo sąlygas ir, be kita ko, jo proporcingumą“(34).
65. Be to, Teisingumo Teismas atsižvelgė į tai, kad Prancūzijos teisės sistemoje numatyta galimybė pagal Baudžiamojo proceso kodekso 170 straipsnį teikti skundą dėl prokuratūros sprendimo išduoti Europos arešto orderį pripažinimo negaliojančiu, kuris teikiamas po prašomo perduoti asmens perdavimo ir jo pristatymo ikiteisminio tyrimo teisėjui, jeigu Europos arešto orderis buvo išduotas dėl asmens, kuris dar nėra proceso šalis(35).
66. Remdamasis šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas konstatavo, kad „[a]tsižvelgiant į tai, kad Prancūzijos teisės sistemoje numatytos tokios procesinės taisyklės, aišku, jog prokuratūros sprendimo išduoti Europos arešto orderį proporcingumo teisminė kontrolė gali būti atliekama iš anksto ar net beveik tuo pačiu metu, kai sprendimas priimamas, o taip pat jau išdavus Europos arešto orderį; atsižvelgiant į aplinkybes toks vertinimas gali būti atliktas iki arba po prašomo perduoti asmens faktinio perdavimo“(36).
67. Jis nusprendė, kad dėl to tokia sistema atitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus(37).
68. Kaip matyti iš Bulgarijos vyriausybės ir Komisijos ginamos nuomonės, šis sprendimas galėjo būti suprantamas kaip reiškiantis, jog tam, kad nacionalinė procedūra, pagal kurią Europos arešto orderį išduoda prokuroras, atitiktų veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, pakanka, kad tokio arešto orderio išdavimo sąlygų teisminė kontrolė išduodančiojoje valstybėje narėje galėtų būti vykdoma po prašomo perduoti asmens perdavimo.
69. Nepritariu tokiam Sprendimo Parquet général du Grand‑Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai) aiškinimui. Iš tikrųjų manau, kad Teisingumo Teismas atliko išsamų abiejų pagal Prancūzijos teisės aktus užtikrinamų gynybos lygių vertinimą ir atsižvelgė į tai, kad Europos arešto orderio išdavimo sąlygų, kai jį išduoda prokuratūra, teisminė kontrolė nuo pat pirmo gynybos lygio galėjo būti vykdoma iki perdavimo, nes pagal šiuos teisės aktus Europos arešto orderis grindžiamas nacionaliniu arešto orderiu, kurį išduoda teisėjas, kuris, be to, atlieka Europos arešto orderio išdavimui keliamų sąlygų, ypač jo proporcingumo, vertinimą.
70. Taigi nesu įsitikinęs, kad konstatuodamas, jog Prancūzijos procesinė sistema atitinka veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimus, Teisingumo Teismas rėmėsi tik tuo, kad pagal Prancūzijos teisę yra numatyta teisminė gynyba, kuria, jeigu prašomas perduoti asmuo dar nėra proceso šalis, galima pasinaudoti tik po šio asmens perdavimo. Iš tiesų manau, kad lemiamą reikšmę turėjo išvada, kad nacionalinei procedūrai, kurioje priimamas sprendimas dėl nacionalinio arešto orderio, kuris yra pagrindas išduoti Europos arešto orderį, teisminė kontrolė visais atvejais taikoma išduodančiojoje valstybėje narėje iki asmens perdavimo(38).
71. Manau, kad tokią nuomonę patvirtinta Sprendimas Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra), kuriame Teisingumo Teismas atsakė į klausimą, ar Pagrindų sprendimas 2002/584 turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai kompetencija priimti Europos arešto orderį siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą suteikta institucijai, kuri, nors dalyvauja šioje valstybėje narėje vykdant teisingumą, nėra teismas, reikalavimai, susiję su veiksminga teismine gynyba, įvykdyti, jeigu iki faktinio šios institucijos sprendimo išduoti Europos arešto orderį teismas įvertino jo išdavimo sąlygas ir, be kita ko, proporcingumą.
72. Tam, kad į šį klausimą atsakytų teigiamai, šiuo atveju Teisingumo Teismas, siekdamas patikrinti, ar Švedijos teisės aktai atitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, taip pat atliko išsamų dviejų gynybos lygių, kurie užtikrinami pagal šiuos teisės aktus, vertinimą.
73. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „Europos arešto orderis siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą pagal Švedijos teisės sistemą būtinai priimamas po to, kai teismas priėmė nutartį atitinkamam asmeniui skirti suėmimą“(39), ir paaiškino, kad „siekdamas nustatyti, kad būtina taikyti suėmimą, kompetentingas teismas taip pat turi įvertinti kitų galimų priemonių, pavyzdžiui, Europos arešto orderio, proporcingumą“(40). Remdamasis turėta informacija Teisingumo Teismas nusprendė, kad „proporcingumo vertinimas, kurį šis teismas turės atlikti, nagrinėdamas būtinybę skirti suėmimą, taip pat bus susijęs su Europos arešto orderio išdavimu“(41).
74. Be to, Teisingumo Teismas atsižvelgė į tai, kad „pagal Europos arešto orderį prašomas perduoti asmuo turi teisę be jokių laiko apribojimų pateikti skundą dėl nutarties taikyti jam suėmimą, net ir po to, kai buvo išduotas Europos arešto orderis ir jis suimtas vykdančiojoje valstybėje narėje. Jeigu skundžiama nutartis skirti suėmimą panaikinama, Europos arešto orderis automatiškai pripažįstamas negaliojančiu, nes jis išduotas remiantis tokia nutartimi.“(42)
75. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[t]okios proceso taisyklės Švedijos teisės sistemoje leidžia konstatuoti, kad, net ir nesant atskiros teisių gynimo priemonės dėl prokuroro sprendimo išduoti Europos arešto orderį, dėl jo išdavimo sąlygų, be kita ko, jo proporcingumo teisminė kontrolė išduodančiojoje valstybėje narėje gali būti atliekama prieš jį priimant arba tuo pačiu metu, kai jis priimamas, taip pat vėliau“(43). Taigi, Teisingumo Teismo nuomone, „tokia sistema atitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą“(44).
76. Svarbu pabrėžti, kad sprendimuose Parquet général du Grand‑Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai) ir Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra) Teisingumo Teismo nagrinėtose procesinėse sistemose prokuroro išduotas Europos arešto orderis buvo grindžiamas nacionaliniu teisminiu sprendimu, kuris atitiko veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus. Iš tikrųjų kiekvienoje šių sistemų šį nacionalinį teisminį sprendimą priėmė teisėjas arba teismas.
77. Be to, kiekvienu atveju Teisingumo Teismas pabrėžė, kad nacionalinį sprendimą, kuriuo buvo grindžiamas Europos arešto orderis, priėmė teisėjas arba teismas, kuris atliko šio arešto orderio išdavimo sąlygų ir ypač jo proporcingumo vertinimą.
78. Todėl manau, kad remiantis sprendimais Parquet général du Grand‑Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai) ir Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra) galima teigti, jog Teisingumo Teismas pripažįsta, kad kai nėra atskiros teisių gynimo priemonės dėl prokuroro sprendimo išduoti Europos arešto orderį arba kai prokuratūros sprendimas išduoti Europos arešto orderį teismui gali būti skundžiamas tik po prašomo perduoti asmens perdavimo, veiksmingos teisminės gynybos reikalavimai gali būti laikomi įvykdytais, tačiau tik jeigu išduodančiosios valstybės narės procesinėje sistemoje yra numatyta nacionalinė Europos arešto orderio išdavimo procedūra, kurios teisminė kontrolė bent jau pirmuoju Teisingumo Teismo jurisprudencijoje reikalaujamu gynybos lygiu bet kokiu atveju vykdoma iki prašomo perduoti asmens pardavimo. Manau, kad Teisingumo Teismo teiginį, kad dviejų lygių procesinių ir pagrindinių teisių, kuriomis asmeniui, kurį prašoma perduoti, turi būti suteikta galimybė pasinaudoti, gynyba „reiškia, kad sprendimas, atitinkantis veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, turėtų būti priimtas bent vienu iš dviejų minėtos gynybos lygių“(45), reikia aiškinti tik tinkamai atsižvelgus į tai, kad ši teisminė kontrolė turi būti vykdoma prieš perdavimą.
79. Taigi tai, kad išduodančiosios valstybės narės procesinėje sistemoje teismine apsauga galima naudotis po to, kai tai valstybei narei perduotas prašomas perduoti asmuo, nereiškia, kad ši valstybė narė neprivalo numatyti atitinkamai Europos arešto orderio arba nacionalinio sprendimo, kuriuo jis grindžiamas, teisminės kontrolės, kuri galėtų būti vykdoma iki šio perdavimo.
80. Kaip reikalaujama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, taip vykdančioji teisminė institucija yra užtikrinta, kad „sprendimas išduoti Europos arešto orderį baudžiamojo persekiojimo tikslais pagrįstas nacionaline procedūra, kuriai taikoma teisminė kontrolė, ir kad asmeniui, dėl kurio buvo priimtas nacionalinis arešto orderis, buvo suteiktos visos garantijos, būtinos tokiems sprendimams priimti, be kita ko, tos, kurios išplaukia iš pagrindinių teisių ir pagrindinių teisės principų, nurodytų Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalyje“(46).
81. Atsižvelgiant į Bulgarijos proceso ypatybes galima teigti, kad Bulgarijos prokuroro išduotą Europos arešto orderį vykdanti teisminė institucija neturi tokios garantijos, nes iki atitinkamo asmens perdavimo išduodančiajai valstybei narei šioje valstybėje negali būti vykdoma nei nacionalinio teisminio sprendimo, kuriuo grindžiamas šis Europos arešto orderis, nei šio orderio teisminė kontrolė.
82. Nors negalima atmesti galimybės, kad procesinėje sistemoje, kurioje kaltinamasis per trumpą laiką turi būti pristatytas teismui, kuris turi kompetenciją priimti sprendimą dėl galimo jo suėmimo, prokuroro išduoto Europos arešto orderio netiesioginė kontrolė, kurią šis teismas galėtų vykdyti po asmens perdavimo, gali atitikti veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, tačiau taip būtų tik jeigu iki atitinkamo asmens perdavimo būtų buvusi galimybė įvykdyti nacionalinės procedūros, pagal kurią buvo išduotas toks arešto orderis, teisminę kontrolę.
83. Taigi, mano manymu, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija negalima teigti, kad norint konstatuoti, jog procesinė sistema, kurioje tiek Europos arešto orderį, tiek nacionalinį arešto orderį, kuriuo jis grindžiamas, išduoda institucija, kuri nėra teisėjas arba teismas, atitinka veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimus, pakanka galimybės tokių sprendimų netiesioginę teisminę kontrolę išduodančiojoje valstybėje narėje vykdyti po atitinkamo asmens perdavimo šiai valstybei narei.
84. Manau, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 aiškinimas atsižvelgiant į Chartijos 6 ir 47 straipsnius patvirtina tokią nuomonę.
85. Iš tikrųjų atsižvelgiant į nacionalinio arešto orderio priėmimo, taip pat Europos arešto orderio išdavimo galimas pasekmes prašomo perduoti asmens teisei į laisvę, garantuojamai pagal Chartijos 6 straipsnį, mano nuomone, labai svarbu, kad iki šio asmens perdavimo būtų galimybė nacionalinei procedūrai, pagal kurią priimamos tokios priemonės, taikyti teisminę kontrolę bent jau pirmuoju gynybos lygiu, t. y. vykdyti nacionalinio arešto orderio, kuriuo remiantis išduodamas Europos arešto orderis, kontrolę.
86. Reikia priminti, kad tarpusavio pripažinimo principas, kuriuo pagrįsta Europos arešto orderio sistema, grindžiamas valstybių narių abipusio pasitikėjimo principu, kad jų atitinkamos nacionalinės teisės sistemos gali užtikrinti lygiavertę ir veiksmingą pagrindinių teisių, pripažįstamų Sąjungos lygiu, visų pirma Chartijoje, apsaugą(47).
87. Taip pat svarbu priminti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatyta, kad šis sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus, įtvirtintus ES sutarties 6 straipsnyje ir atsispindinčius Chartijoje; be to, ši pareiga taikoma visoms valstybėms narėms, t. y. tiek išduodančiajai, tiek vykdančiajai valstybei narei(48).
88. Taigi Pagrindų sprendimas 2002/584 turi būti aiškinamas taip, kad atitiktų Chartijos 6 straipsnį, kuriame numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą(49).
89. Be to, reikia pažymėti, kad, kaip Teisingumo Teismas yra nurodęs savo 2013 m. gegužės 30 d. Sprendime F(50), kaip ir ekstradicijos procedūrose, šiuo pagrindų sprendimu įtvirtintoje perdavimo procedūroje teisė į veiksmingą teisinę gynybą, numatyta EŽTK 13 straipsnyje ir Chartijos 47 straipsnyje, yra ypač svarbi(51).
90. Be to, iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos dėl EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkto, susijusio su ekstradicijos procedūromis, matyti, kad tik tokios procedūros vykdymas pateisina laisvės atėmimą pagal šį straipsnį(52). Be to, EŽTK 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „[k]iekvienas sulaikytasis ar suimtasis asmuo pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines funkcijas“(53). Galiausiai pagal EŽTK 5 straipsnio 4 dalį kiekvienas sulaikytas ar suimtas asmuo turi teisę, kad teismas išnagrinėtų, ar laikomasi būtinų procesinių ir materialinių reikalavimų, kad jo laisvės atėmimas būtų „teisėtas“, kaip tai suprantama pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalį(54).
91. Remiantis Komisijos nuomone, reikėtų manyti, kad nagrinėjamu atveju šios garantijos yra užtikrinamos, nes pagal Bulgarijos teisę asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, vos perduotas išduodančiajai valstybei narei, per trumpą laiką turi būti pristatytas šios valstybės teismui.
92. Reikia pripažinti, kad situaciją nagrinėjant tik nacionaliniu požiūriu asmuo, dėl kurio prokuroras priėmė sprendimą pagal BPK 64 straipsnio 2 dalį, turi būti per trumpą laiką pristatytas teismui, kuris turės priimti sprendimą dėl jo tolesnio sulaikymo arba paleidimo laukiant teismo proceso.
93. Vis dėlto, kai priimtas toks nacionalinis sprendimas ir išduodamas Europos arešto orderis, padėtis keičiasi. Iš tikrųjų tokiu atveju teisminė kontrolė išduodančiojoje valstybėje narėje, kuri turi būti taikoma tokiems prokuroro priimtiems sprendimams, nes jais gali būti pažeidžiama teisė į laisvę, kuri garantuojama pagal Chartijos 6 straipsnį, neišvengiamai yra vykdoma po atitinkamo asmens perdavimo šiai valstybei narei.
94. Manau, kad atsižvelgiant į tai, jog dėl paties teisminių institucijų bendradarbiavimo mechanizmo, kaip antai Europos arešto orderio, kurio procedūrai įvykdyti reikalingas tam tikras laikotarpis, prašomas perduoti asmuo negali būti per trumpą laiką pristatytas išduodančiosios valstybės narės teismui, ir į tai, kad vykdant su Europos arešto orderiu susijusią procedūrą šis asmuo gali Pagrindų sprendimo 2002/584 12 straipsnyje numatytomis sąlygomis būti sulaikytas vykdančiojoje valstybėje narėje laikotarpiui, kuris gali būti ilgas, būtina bent jau užtikrinti, kad nacionaliniam sprendimui dėl asmens paieškos ir suėmimo arba net, kaip nagrinėjamu atveju, jo sulaikymo, kuriuo remdamasis prokuroras išduoda Europos arešto orderį, teisminė kontrolė būtų taikoma jo priėmimo stadijoje arba bent jau kad jį būtų galima ginčyti skundu, kurį šis asmuo galėtų pateikti išduodančiosios valstybės narės teismui iškart po jo suėmimo vykdančiojoje valstybėje narėje.
95. Taigi, kai sprendimą dėl nacionalinio arešto orderio priima prokuroras, kaip Bulgarijos procesinėje sistemoje – vykstant baudžiamojo proceso ikiteisminiam tyrimui, prašomas perduoti asmuo iškart po suėmimo vykdančiojoje valstybėje narėje turi turėti galimybę kreiptis į išduodančiosios valstybės narės teismą, kad šis galėtų priimti sprendimą dėl jo suėmimo ir sulaikymo teisėtumo šios valstybės narės teisės požiūriu, kaip tai būtų, jeigu šis asmuo būtų pristatytas teismui ne vėliau kaip per 72 valandų laikotarpį, kuris numatytas tuo atveju, kai nacionalinį arešto orderį išduoda prokuroras pagal BPK 64 straipsnio 2 dalį. Tokios galimybės nesuteikus, visam atitinkamo asmens suėmimo ir sulaikymo teisėtumo klausimui nebūtų taikoma jokia teisminė kontrolė iki jo perdavimo išduodančiajai valstybei narei, nes vykdančioji teisminė institucija neturi kompetencijos priimti sprendimo šiuo klausimu.
96. Bet kokiu atveju visada turėtų būti galimybė nacionalinei procedūrai, pagal kurią išduodamas Europos arešto orderis, bent vienu iš dviejų prašomo perduoti asmens teisių gynybos lygiu taikyti teisminę kontrolę iki šio asmens perdavimo išduodančiajai valstybei narei, t. y. prieš kylant didžiajai daliai Europos arešto orderio teisinių pasekmių(55).
97. Reikia pridurti, kad, mano manymu, užtikrinant antrinėje Sąjungos teisėje numatytas procesines garantijas kartu turėtų būti užtikrinama garantija, pagal kurią kiekvienoje procesinėje sistemoje turėtų būti numatyta nacionalinės procedūros, pagal kurią priimamas Europos arešto orderis, teisminė kontrolė, kuri galėtų būti įvykdyta iki atitinkamo asmens perdavimo.
98. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas pabrėžė, jog „Pagrindų sprendimas 2002/584 yra viena iš bendros su veiksminga teismine gynyba susijusių garantijų, numatytų kituose Sąjungos teisės aktuose, priimtuose teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje, kuriomis siekiama palengvinti remiantis Europos arešto orderiu prašomo perduoti asmens teisių įgyvendinimą net iki jo perdavimo išduodančiajai valstybei narei, sistemos dalių“(56).
99. Konkrečiai kalbant, 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu(57) 10 straipsnyje nustatyta vykdančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos pareiga nepagrįstai nedelsiant po prašomų perduoti asmenų laisvės atėmimo informuoti juos, kad jie turi teisę reikalauti, kad išduodančiojoje valstybėje narėje jiems būtų paskirtas advokatas(58).
100. Pagal Direktyvos 2013/48 10 straipsnio 4 dalį „[t]o išduodančiojoje valstybėje narėje paskirto advokato užduotis – padėti advokatui vykdančiojoje valstybėje narėje pastarajam suteikiant informacijos ir jį konsultuojant, kad perduoti prašomiems asmenims būtų sudaryta galimybė veiksmingai pasinaudoti savo teisėmis pagal Pagrindų sprendimą [2002/584]“. Manau, kad taip apibrėžta advokato užduotis apima informacijos apie išduodančiojoje valstybėje narėje galimas teisių gynimo priemones, kad šios valstybės narės teismas patikrintų, ar laikomasi Europos arešto orderio išdavimo sąlygų, taip pat – ar nacionalinis sprendimas, kuriuo grindžiamas šis arešto orderis, atitinka nacionalinę teisę, teikimą.
101. Taigi, mano manymu, tam, kad būtų užtikrintas šių nuostatų veiksmingumas, vykdančiojoje valstybėje narėje suimtas asmuo turi turėti galimybę išduodančiosios valstybės narės teisme iki jo perdavimo šiai valstybei ginčyti Europos arešto orderį arba nacionalinį sprendimą, kuriuo jis grindžiamas, kai jų priėmimo stadijoje nė vienam iš šių dviejų sprendimų nebuvo taikyta teisminė kontrolė. Vis dėlto reikia paaiškinti, kad, siekiant užtikrinti reikalavimo greitai vykdyti Europos arešto orderį įgyvendinimą, dėl skundo išduodančiosios valstybės narės teismui pateikimo neturėtų būti nukrypta nuo Pagrindų sprendime 2002/584 nustatytų tokio arešto orderio vykdymo sąlygų ir terminų.
102. Remiantis visais šiais argumentais darytina išvada, kad Bulgarijoje galiojanti Europos arešto orderio išdavimo procedūra, kai vykstant baudžiamojo proceso ikiteisminiam tyrimui jį išduoda prokuroras, mano manymu, neatitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimų.
V. Išvada
103. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Westminster Magistrates’ Court (Vestminsterio magistratų teismas, Jungtinė Karalystė) pateiktą prejudicinį klausimą:
2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, turi būti aiškinamas taip, kad veiksmingos teisminės gynybos, kuri turi būti užtikrinta asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, reikalavimai nėra įvykdyti, jeigu pagal išduodančiosios valstybės narės teisės aktus tiek sprendimą dėl Europos arešto orderio išdavimo, tiek nacionalinį teisminį sprendimą, kuriuo grindžiamas sprendimas dėl Europos arešto orderio išdavimo, priima institucija, kuri dalyvauja vykdant tos valstybės narės baudžiamąjį teisingumą, tačiau pati nėra teismas, ir jeigu iki atitinkamo asmens perdavimo jiems negali būti taikoma teisminė kontrolė šioje valstybėje narėje.