PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2003 m. balandžio 3 d.

„Konkurencija – Koncentracija – Reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 – Trečiojo asmens pareikštas ieškinys – Priimtinumas – Įsipareigojimai pirmojoje tyrimo stadijoje – Licencija naudoti prekių ženklą – Įsipareigojimų pakeitimai – Terminai – Valstybės suteikta finansinė pagalba – Labai maža perėmimo kaina – Rimtos abejonės dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka – Įsipareigojimų nebuvimas rinkose, kuriose kyla didelių konkurencijos problemų“

Byloje T‑114/02

BaByliss SA, įsteigta Monruže (Prancūzija), atstovaujama J.‑P. Gunther, advokatės,

ieškovė,

palaikoma

De'Longhi SpA, įsteigtos Trevize (Italija), atstovaujamos M. Merola, D. Domenicucci ir I. van Schendel, advokačių,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą V. Superti, K. Wiedner ir F. Lelièvre, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

palaikomą

SEB SA, įsteigtos Ekiuli (Prancūzija), atstovaujamos D. Voillemot ir S. Hautbourg, advokatų,

įstojusios į bylą šalies,

dėl prašymo panaikinti 2002 m. sausio 8 d. Komisijos sprendimą SG (2002) D/228078, kuriuo neprieštaraujama SEB ir Moulinex koncentracijai ir ji pripažįstama suderinama su bendrąja rinka ir Europos ekonominės erdvės susitarimu, jeigu laikomasi pasiūlytų įsipareigojimų (byla COMP/M.2621 – SEB/Moulinex),

EUROPOS BENDRIJŲ

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai J. Azizi ir M. Jaeger,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2002 m. spalio 9 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1        Pagal 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 8 sk., 1 t., p. 31; iš dalies pakeistas 1997 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1310/97 (OL L 180, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 8 sk., 1 t., p. 164), toliau – Reglamentas Nr. 4064/89) 1 straipsnį šis reglamentas taikomas Bendrijos mastu vykdomoms koncentracijoms, apibrėžtoms šio straipsnio 2 ir 3 dalyse.

2        Vadovaujantis Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalimi, apie Bendrijos mastu vykdomas koncentracijas turi būti iš anksto pranešama Komisijai.

3        Be to, Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad Bendrijos masto koncentracija neturi būti vykdoma prieš pranešant apie ją ir kol ji nėra pripažinta suderinama su bendrąja rinka. Tačiau pagal 7 straipsnio 4 dalį paprašyta Komisija gali leisti nukrypti nuo šio įpareigojimo sustabdyti koncentracijos vykdymą.

4        Pagal Reglamento Nr. 4064/89 6 straipsnio 1 dalies b punktą, nustačiusi, kad nors koncentracija, apie kurią pranešama, patenka į šio reglamento taikymo sritį, tačiau nekelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka, Komisija nusprendžia neprieštarauti ir paskelbia, kad ši koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka (toliau – pirmoji stadija).

5        Pagal Reglamento Nr. 4064/89 6 straipsnio 1 dalies c punktą, atvirkščiai, nustačiusi, kad koncentracija, apie kurią pranešama, patenka į šio reglamento taikymo sritį ir kelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka, Komisija nusprendžia pradėti procedūrą (toliau – antroji stadija).

6        Pagal šio reglamento 6 straipsnio 2 dalį:

„Jei Komisija nustato, kad, koncentracijoje dalyvaujančioms įmonėms padarius pakeitimus, koncentracija, apie kurią buvo pranešta, daugiau nebekelia rimtų abejonių pagal 1 dalies c punktą, ji gali nuspręsti paskelbti šią koncentraciją suderinama su bendrąja rinka pagal 1 dalies b punktą.

Komisija gali susieti sprendimą pagal 1 dalies b punktą su sąlygomis ir įpareigojimais, užtikrinančiais koncentracijoje dalyvaujančių įmonių prieš Komisiją prisiimtų įsipareigojimų, darant koncentraciją suderinama su bendrąja rinka, vykdymą.“

7        Vadovaujantis 1998 m. kovo 1 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 447/98 dėl pranešimų, terminų ir nagrinėjimų, numatytų Tarybos reglamente (EEB) Nr. 4064/89 dėl įmonių koncentracijos kontrolės (OL L 61, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 8 sk., 1 t., p. 284), 18 straipsnio 1 dalimi, „pagal Reglamento (EEB) Nr. 4064/89 6 straipsnio 2 dalį dalyvaujančių koncentracijoje įmonių Komisijai pasiūlyti įsipareigojimai, šalių ketinimu turintys tapti sprendimo pagal minėto reglamento 6 straipsnio 1 dalies b punktą pagrindu, pateikiami Komisijai ne vėliau kaip per tris savaites nuo pranešimo gavimo dienos“.

8        Pranešime dėl konkurencijos gynimo priemonių, priimtinų pagal Reglamentą Nr. 4064/89 ir Reglamentą Nr. 447/98 (OL C 68, 2001, p. 3, toliau – pranešimas dėl konkurencijos gynimo priemonių), Komisija nurodo gaires, kurių ketina laikytis įsipareigojimų srityje.

9        Pagal Reglamento Nr. 4064/89 21 straipsnio 1 dalį Komisija turi išimtinę kompetenciją priimti šiame reglamente numatytus sprendimus. Be to, 21 straipsnio 2 dalyje pažymima, kad valstybės narės negali taikyti savo nacionalinės teisės aktų, reglamentuojančių konkurenciją, Bendrijos mastu vykdomai koncentracijai.

10      Tačiau Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio antros pastraipos a punkte Komisijai leidžiama pavesti nagrinėti Bendrijos mastu vykdomą koncentraciją valstybėms narėms, jei dėl koncentracijos gali būti sukurta arba sustiprinta dominuojanti padėtis ir dėl to tos valstybės narės rinkoje, turinčioje visus atskiros rinkos požymius, būtų itin apribota konkurencija.

 Faktinės bylos aplinkybės

I –  Nagrinėjamos įmonės

11      Šiuo ieškiniu, kurį pateikė BaByliss SA (toliau – taip pat ir ieškovė), siekiama, kad būtų panaikintas sprendimas, kuriuo Komisija, nustačiusi tam tikras sąlygas, patvirtino SEB ir Moulinex koncentraciją.

12      Ieškovė – tai Amerikos grupės Conair kontroliuojama Prancūzijos įmonė, gaminanti ir parduodanti, naudodama BaByliss prekių ženklą, smulkios buitinės, vadinamosios grožio, technikos (pavyzdžiui, plaukų džiovintuvus, plaukų tiesintuvus ir elektrines šukas, plaukų kirpimo mašinėles, moterims skirtas epiliacijos ir kūno priežiūros priemones) prekes. Grupė Conair veikia visuose smulkios buitinės technikos rinkos sektoriuose (virtuvės, grožio, valymo technika) Jungtinėse Amerikos Valstijose ir pasaulyje, daugiausia naudodama prekių ženklus Conair, BaByliss, Interplak, Forfex, Cuisinart, Revlon ir Vidal Sassoon.

13      SEB – tai Prancūzijos įmonė, pasaulyje veikianti smulkios buitinės technikos prietaisų kūrimo, gamybos ir pardavimo sektoriuje. SEB parduoda savo prekes daugiau nei 120 šalių, naudodama du pasaulinius prekių ženklus (Tefal ir Rowenta) ir keturis vietos prekių ženklus (Calor ir SEB – Prancūzijoje ir Belgijoje, Arno – Brazilijoje ir MERCOSUR šalyse, Samurai – Andų pakto šalyse). SEB, naudodama šiuos įvairius prekių ženklus, parduoda tokių kategorijų prekes: prietaisus maistui ruošti (kepimo krosnelės, gruzdintuvės, skrudintuvai, specialūs prietaisai tam tikriems patiekalams ruošti), prietaisus karštiems gėrimams ruošti (elektriniai kavinukai, ekspreso kavos aparatai, virduliai), virtuvinius kombainus, laidynes ir garines lyginimo sistemas, kūno priežiūros priemones (epiliacija, sušukavimas, skutimasis ir kt.), dulkių siurblius, namų vėdinimo ir šildymo prietaisus bei virtuvės įrankius.

14      Moulinex taip pat yra Prancūzijos įmonė, pasaulyje veikianti smulkios buitinės technikos prietaisų kūrimo, gamybos ir pardavimo sektoriuje. Moulinex parduoda tų pačių kategorijų prekes, kaip ir SEB, naudodama du tarptautinius prekių ženklus (Moulinex ir Krups) ir vieną vietos prekių ženklą (Swan – Jungtinėje Karalystėje). Moulinex taip pat parduoda mikrobangų krosneles.

II –  Nacionalinė procedūra

15      2001 m. rugsėjo 7 d. Tribunal de commerce de Nanterre pradėjo grupės Moulinex pertvarkymo teismo tvarka procedūrą. Pagal Prancūzijos įstatymus Tribunal de commerce paskirti administratoriai turėjo nustatyti, ar įmonė, kurios atžvilgiu vykdoma pertvarkymo teismo tvarka procedūra, galėjo tęsti savo veiklą, ar ji turėjo būti perleista tretiesiems asmenims, ar likviduota. Nagrinėjamu atveju paaiškėjus, kad neįmanoma tęsti Moulinex veiklos, administratoriai pabandė surasti, kas perimtų visus Moulinex aktyvus arba dalį jų.

16      Vykstant šiai procedūrai grupė SEB pareiškė norinti perimti tam tikrus Moulinex aktyvus, susijusius su smulkia buitine technika, t. y.:

–        visas teises, susijusias su Moulinex, Krups ir Swan prekių ženklų naudojimu, neatsižvelgiant į susijusias prekes,

–        dalį gamybos priemonių (aštuonios gamybos įmonės iš aštuoniolikos ir kitose įmonėse esantys tam tikri įrenginiai), suteikiančių galimybę gaminti bent tam tikrus modelius iš visų Moulinex gaminamų prekių, išskyrus dulkių siurblius ir mikrobangų krosneles,

–        tam tikras pardavimo bendroves, kalbant apie Europą – tik Vokietijos ir Ispanijos bendroves.

17      2001 m. rugsėjo 25 d. raštu BaByliss, norėdama Prancūzijoje ir pasaulyje padidinti savo dalyvavimą smulkios buitinės technikos srityje, nusiuntė Moulinex administratoriams pasiūlymą perimti visą Krups veiklą pasaulyje, be kita ko, Krups įrangą, įrenginius, atsargas, pramoninės nuosavybės teises ir platinimo tinklus.

18      2001 m. spalio 22 d. sprendimu Tribunal de commerce de Nanterre pritarė SEB pasiūlytam perėmimo planui.

III –  Procedūra Komisijoje

19      SEB prašymu 2001 m. rugsėjo 27 d. Komisija leido nukrypti nuo įpareigojimo sustabdyti koncentracijos vykdymą, kaip numatyta Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 4 dalyje. Komisijos sprendimas buvo pagrįstas daugiausia tuo, kad administratoriai buvo pareikalavę, jog visi perėmimo pasiūlymai būtų besąlyginiai. Komisijos leidimas nukrypti buvo suteiktas tik perimamų aktyvų valdymo atžvilgiu.

20      2001 m. lapkričio 13 d. Komisija gavo pranešimą, pateiktą pagal Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnį, apie SEB planą įsigyti tam tikrus Moulinex aktyvus.

21      2001 m. lapkričio 21 d. Komisija Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbė apie pranešimo faktą, kaip numatyta Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 3 dalyje. Šio skelbimo 4 punkte Komisija pasiūlė „suinteresuotiesiems tretiesiems asmenims pateikti jai galimas pastabas dėl koncentracijos plano“.

22      Po šio paskelbimo 2001 m. lapkričio 27 ir 29 d. raštais BaByliss pranešė Komisijai apie savo susirūpinimą dėl nagrinėjamo koncentracijos plano, atsižvelgiant į didelį antikonkurencinį poveikį, kurį gali turėti SEB ir Moulinex susijungimas sektoriuje, kuriame BaByliss planuoja labai greitai pradėti veikti. Šiuo atžvilgiu BaByliss pažymėjo, kad laiko save potencialia SEB-Moulinex konkurente smulkios buitinės technikos srityje, konkrečiai – smulkios virtuvės buitinės technikos sektoriuje, kuriame ji veikia naudodama komercinį prekių ženklą Cuisinart. 2001 m. lapkričio 29 d. dokumentu, pridėtu prie tos pačios datos rašto, BaByliss nusiuntė Komisijai pasiūlymą dėl bendro perėmimo, apimančio visus Moulinex darbuotojus ir aktyvus Prancūzijoje, ir pridėjo Cuisinart verslo planą („Stratégie Cuisinart en France“), parengtą 2001 m. lapkričio mėnesį.

23      2001 m. lapkričio 30 d. raštu BaByliss atsakė į konkurentams skirtą Komisijos klausimyną, kuris BaByliss buvo atsiųstas 2001 m. lapkričio 27 dieną.

24      2001 m. gruodžio 5 d. koncentracijos šalys pasiūlė Komisijai savo įsipareigojimus.

25      Tą pačią dieną BaByliss atstovai susitiko su Komisija dėl koncentracijos plano.

26      2001 m. gruodžio 6 d. raštu BaByliss pranešė Komisijai apie savo abejones, susijusias su tuo, kad Komisija galėtų atitinkamu atveju pagal Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnį perduoti visą bylą arba dalį jos už konkurenciją atsakingoms nacionalinėms valdžios institucijoms jų prašymu.

27      2001 m. gruodžio 7 d. už konkurenciją atsakingos Prancūzijos valdžios institucijos pagal Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 2 dalies a punktą pateikė Komisijai prašymą dėl dalies bylos perdavimo, kiek tai yra susiję su nagrinėjamos koncentracijos poveikiu konkurencijai Prancūzijoje, tam tikrose smulkios buitinės technikos prietaisų pardavimo rinkose.

28      Komisijai pateikus pastabų, koncentracijos šalys 2001 m. gruodžio 18 d. pakeitė savo pradinius įsipareigojimus.

29      2001 m. gruodžio 20 d. BaByliss pateikė Komisijai savo pastabas dėl rinkų dalių, kurios, kalbant apie Komisijos nagrinėjamas prekių kategorijas, įvykdžius nagrinėjamą koncentraciją priklausytų SEB-Moulinex.

30      2001 m. gruodžio 21 d. raštu BaByliss atsakė į 2001 m. gruodžio 20 d. Komisijos jai pateiktą klausimyną, susijusį su koncentracijos šalių įsipareigojimais.

31      Suinteresuotiesiems tretiesiems asmenims pateikus pastabų, koncentracijos šalys dar kartą pakeitė savo įsipareigojimus.

32      2001 m. gruodžio 28 d. ieškovė pateikė pasiūlymą dėl dalinio Moulinex perėmimo.

33      2002 m. sausio 3 d. BaByliss papildė atsakymus į 2001 m. gruodžio 20 d. Komisijos jai pateiktą klausimyną, susijusį su koncentracijos šalių įsipareigojimais. Be to, ieškovė dar kartą pareiškė esanti suinteresuota perimti visus Moulinex aktyvus arba dalį jų. Taip pat ji patvirtino esanti susirūpinusi dėl savo padėties ir dominuojančios SEB-Moulinex padėties, kuri, įvykdžius nagrinėjamą koncentraciją, tam tikrų smulkios buitinės technikos prekių kategorijų atžvilgiu susidarytų pagrindinėse Europos šalyse.

34      2002 m. sausio 8 d., nustačiusi tam tikras sąlygas, Komisija, taikydama Reglamento Nr. 4064/89 6 straipsnio 1 dalies b punktą, 6 straipsnio 2 dalį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 57 straipsnį, patvirtino SEB ir Moulinex koncentraciją (toliau – ginčijamas sprendimas).

35      Tačiau ginčijamas sprendimas neapima Prancūzijos rinkos, nes Komisija tą pačią dieną patenkino Prancūzijos valdžios institucijų prašymą perduoti dalį bylos.

36      2002 m. liepos 8 d. Prancūzijos ekonomikos ministras patvirtino koncentraciją ir nenustatė įsipareigojimų pagal vadinamąją bankrutuojančios įmonės doktriną.

 Ginčijamas sprendimas

 I – Nagrinėjamos prekių rinkos

37      Iš ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamosios dalies matyti, kad ekonomikos sektorius, susijęs su nagrinėjama koncentracija, – tai smulkios buitinės technikos prietaisų pardavimo sektorius, kurį sudaro trylika kategorijų prekių: gruzdintuvių, kepimo krosnelių, skrudintuvų, skrudintuvų sumuštiniams kepti ir vaflinių, specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti („pierrade“, „wokparty“, „raclette“, „fondue“ ir kt.), elektrinių kepsninių ir patalpose naudojamų kepamųjų grotelių, ryžių virtuvų ir garų puodų, elektrinių kavinukų, virdulių, ekspreso kavos aparatų, maišytuvų ir virtuvinių kombainų, laidynių ir garinių lyginimo sistemų bei kūno priežiūros priemonių (sveikatos ir grožio priemonės). Vienuolika pirmųjų prekių kategorijų kartu yra vadinamos virtuvės asortimento prekėmis.

38      Komisija mano, kad kiekviena smulkios buitinės technikos prietaisų kategorija gali sudaryti atskirą prekių rinką (ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamoji dalis). Komisijos išvados iš esmės grindžiamos paklausos pakeičiamumo vertinimu, nes kiekviena kategorija turi specifines funkcijas ir yra skirta kitokiam galutiniam naudojimui. Taip pat Komisija nepripažįsta pasiūlos pakeičiamumo. Iš esmės ji pažymi, kad net darant prielaidą, jog visi gamintojai gali gaminti visus smulkios buitinės technikos prietaisus, norint patekti į naują prekių rinką, gali prireikti didelių sąnaudų ir daug laiko.

 II – Nagrinėjamos geografinės rinkos

39      Komisija mano, jog „po pirmosios tyrimo stadijos matyti, kad nagrinėjamomis geografinėmis rinkomis greičiausiai turi būti pripažįstamos nacionalinės rinkos“ (ginčijamo sprendimo 30 konstatuojamoji dalis).

 III – Prekių ženklo svarba

40      Komisija konstatuoja, kad prekių ženklai yra vienas svarbiausių veiksnių, nulemiančių galutinio vartotojo pasirinkimą, ir todėl yra vienas svarbiausių smulkios buitinės technikos gamintojų konkurencijos elementų (ginčijamo sprendimo 36 konstatuojamoji dalis).

41      Šiuo atžvilgiu ji pažymi, kad SEB ir Moulinex investuoja pakankamai dideles sumas, saugodamos savo prekių ženklų žinomumą (ginčijamo sprendimo 38 konstatuojamoji dalis). Taip pat ji konstatuoja, kad beveik visi pasiūlymai, gauti parduodant Moulinex, buvo susiję su šios grupės prekių ženklais, o ne su gamybos įmonėmis (ginčijamo sprendimo 39 konstatuojamoji dalis).

IV –  Konkurencinis vertinimas

42      Dėl nagrinėjamos koncentracijos poveikio konkurencijai Komisija nesutinka visų pirma su teiginiu, kad nagrinėjamos koncentracijos poveikis nesiskiria nuo konkurencinės situacijos, kuri būtų susidariusi likvidavus grupę Moulinex. Šiuo atžvilgiu ji konstatuoja:

„Pasibaigus pirmajai tyrimo stadijai matyti, kad negali būti sutinkama su tokiu argumentavimu, nes prasidėjus Moulinex pertvarkymo teismo tvarka procedūrai kelios įmonės pranešė esančios suinteresuotos perimti grupei priklausančius prekių ženklus. Taip pat neatmestina galimybė, kad tam tikri įrenginiai arba pramoninė nuosavybė būtų perimti trečiųjų asmenų, nesusijusių su SEB. Atsižvelgiant į prekių ženklo svarbą nagrinėjamose rinkose, šie tretieji perėmėjai greičiausiai būtų galėję atkurti visą Moulinex konkurencinį pajėgumą arba dalį jo“ (ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamoji dalis).

43      Savo vertinimo pabaigoje Komisija daro išvadą, kad koncentracija, apie kurią buvo pranešta, kelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka kalbant apie tam tikras rinkas, susijusias su virtuvės asortimento prekėmis (ginčijamo sprendimo 44 konstatuojamoji dalis). Dėl ginčijamame sprendime nagrinėtų geografinių rinkų ji iš esmės pažymi, kad:

–        Portugalijoje, Graikijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose, kur SEB ir Moulinex padėtis smulkios buitinės technikos sektoriuje prieš koncentraciją tam tikrais atvejais buvo stipri, SEB padėtis dėl Moulinex prijungimo būtų sustiprinta, ir įvykdžius sandorį, kalbant apie didžiąją nagrinėjamų prekių kategorijų dalį, būtų sujungtos tam tikrais atvejais didelės rinkos dalys. Komisijos teigimu, šią rinkos galią sustiprintų tai, kad vienai rinkos dalyvei priklausytų prekių ženklų portfelis, o tokios dalyvės, kaip Philips, Braun arba Taurus, turi tik vieną prekių ženklą (ginčijamo sprendimo 43, 45–47 konstatuojamosios dalys),

–        Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje sandoris iš esmės pakeistų konkurencijos sąlygas tam tikrose prekių rinkose (ginčijamo sprendimo 43 konstatuojamoji dalis),

–        galiausiai kitose valstybėse narėse sandoris tik labai nedaug pakeistų konkurencijos sąlygas (ginčijamo sprendimo 43 konstatuojamoji dalis).

44      Komisijos teigimu, sandoris, apie kurį buvo pranešta, taip pat kelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka, kalbant apie šias rinkas (ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamoji dalis):

–        Vokietija: gruzdintuvių ir kepsninių,

–        Austrija: gruzdintuvių ir specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti,

–        Belgija: virtuvinių kombainų, ekspreso kavos aparatų, virdulių, skrudintuvų, specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti, kepsninių bei laidynių ir garinių lyginimo sistemų,

–        Danija: gruzdintuvių ir kepimo krosnelių,

–        Graikija: gruzdintuvių, virdulių, skrudintuvų sumuštiniams kepti ir vaflinių, ekspreso kavos aparatų ir virtuvinių kombainų,

–        Norvegija: gruzdintuvių ir kepimo krosnelių,

–        Nyderlandai: gruzdintuvių, ekspreso kavos aparatų, kepimo krosnelių, specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti, kepsninių bei laidynių ir garinių lyginimo sistemų,

–        Portugalija: gruzdintuvių, skrudintuvų, elektrinių kavinukų, ekspreso kavos aparatų, virdulių, kepimo krosnelių, skrudintuvų sumuštiniams kepti ir vaflinių, specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti, kepsninių ir virtuvinių kombainų,

–        Švedija: gruzdintuvių.

45      Komisija padarė išvadą, kad, atvirkščiai, koncentracija nekelia rimtų abejonių, kiek tai yra susiję su kūno priežiūros priemonių rinka, kurioje, kad ir kokia būtų šalis (išskyrus Prancūziją) arba kad ir koks būtų nustatytas prekių rinkų apibrėžimas, koncentracijos šalių sujungta rinkos dalis yra mažesnė nei 20 % rinkos (ginčijamo sprendimo 44 konstatuojamoji dalis).

V –  Koncentracijos šalių įsipareigojimai

46      Po to, kai koncentracijos šalys pasiūlė įsipareigojimus, Komisija vis dėlto nusprendė, kad rimtos abejonės dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka gali būti pašalintos, nes šiais įsipareigojimais tiesiogiai ir iš karto reaguojama į konkurencijos problemas, kurios sprendime buvo nustatytos už Prancūzijos ribų.

47      Iš pradžių pagal koncentracijos šalių 2001 m. gruodžio 5 d. pasiūlytus įsipareigojimus buvo numatyta dvejiems metams pašalinti iš visos EEE rinkos Moulinex ženklo prekes, priskiriamas gruzdintuvių, kepimo krosnelių, specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti, kepsninių bei laidynių ir garinių lyginimo sistemų kategorijoms. Tačiau, Komisijos teigimu, šie pradiniai įsipareigojimai nebūtų leidę pakeisti grupės Moulinex kokiu nors rinkos dalyviu ir neapėmė visų rinkų, kuriose sandoris galėjo sukelti rimtų abejonių (ginčijamo sprendimo 135 konstatuojamoji dalis).

48      Taigi 2001 m. gruodžio 18 d. šalys „patobulino savo pasiūlymą, kad jis būtų įgyvendinamas ir veiksmingas“ (ginčijamo sprendimo 135 konstatuojamoji dalis). Šiame pasiūlyme buvo numatyta trejų metų išimtinė licencija naudoti Moulinex prekių ženklą (kartu su įsipareigojimu neteikti į rinką Moulinex ženklo prekių dar vienus papildomus metus), taikoma visoms prekių kategorijoms Belgijoje, Graikijoje, Nyderlanduose ir Portugalijoje ir gruzdintuvių kategorijai Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje. Tokios licencijos turėtojams skrudintuvų, elektrinių kavinukų, virdulių ir virtuvinių kombainų atžvilgiu buvo nustatytas įpareigojimas pirkti prekes iš SEB.

49      Tačiau tretieji asmenys, kurių buvo paklausta, pateikė pastabų dėl šių įsipareigojimų, ypač kiek tai yra susiję su licencijos ir įsipareigojimo neteikti Moulinex prekių į rinką trukme, įpareigojimu pirkti prekes iš SEB, su tuo, kad nėra ištaisomas sandorio, apie kurį buvo pranešta, poveikis konkurencijai tam tikrose rinkose, su tuo, kad nėra pakankamo kritinio rinkos dydžio, kuris ekonomiškai pateisintų naujo dalyvio patekimą į nagrinėjamas rinkas, ir su tuo, kad licencijos turėtojas iš tikrųjų nekontroliuoja Moulinex prekių ženklo, kalbant apie konkurencijos gynimo priemones, skirtas konkrečiai gruzdintuvėms, nes SEB pasilieka galimybę naudoti šį prekių ženklą kitoms prekėms (ginčijamo sprendimo 136 konstatuojamoji dalis).

50      Taigi, kaip teigiama ginčijamame sprendime, SEB „patobulino“ savo įsipareigojimus, licenciją naudoti prekių ženklą imdama taikyti ir visoms smulkios buitinės technikos prekėms Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje. Taip SEB įsipareigojimus šiose penkiose šalyse sulygino su įsipareigojimais, jau pasiūlytais Belgijoje, Graikijoje, Nyderlanduose ir Portugalijoje. SEB taip pat pailgino licencijos trukmę iki penkerių metų (ir įsipareigojimo neteikti Moulinex prekių į rinką trukmę iki trejų metų) ir panaikino licencijos turėtojui nustatytą įpareigojimą pirkti prekes iš SEB (ginčijamo sprendimo 137 konstatuojamoji dalis).

51      Ginčijamame sprendime įsipareigojimai, su kuriais sutiko Komisija, apibendrinami taip:

„129 Kiekvienoje iš šių valstybių grupė SEB įsipareigoja suteikti trečiajam asmeniui išimtinę licenciją naudoti Moulinex prekių ženklą, leidžiančią pardavinėti visų trylikos kategorijų smulkios buitinės technikos prietaisus.

130   Kaip numatyta įsipareigojimuose, ši licencinė sutartis turi būti sudaryta su vienu arba keliais trečiaisiais asmenimis penkeriems metams. Licencinės sutarties galiojimo metu ir trejus metus jai pasibaigus SEB įsipareigoja atitinkamose valstybėse narėse nepardavinėti naudodama Moulinex prekių ženklą jokių buitinės technikos prietaisų. Grupė SEB taip pat įsipareigojo atitinkamose šalyse nepardavinėti naudodama kitą prekių ženklą Moulinex asortimento modelių, jei licenciją turintis asmuo nuspręs sudaryti sutartį dėl prekių pirkimo iš SEB arba gauti licenciją naudoti pramoninės nuosavybės objektus.

131   Ši licencija yra skirta tam, kad leistų naudoti Moulinex prekių ženklą siekiant suteikti licencijos turėtojui galimybę nagrinėjamose geografinėse rinkose pateikti į rinką arba sustiprinti savo paties prekių ženklą. Šiuo tikslu licencijos galiojimo laikotarpiu licencijos turėtojui leidžiama naudoti Moulinex prekių ženklą atskirai arba kartu su savo paties prekių ženklu, o vėliau bet kuriuo metu pereiti nuo „co-branding“ prie savo prekių ženklo. SEB turės įgaliojimus užtikrinti, kad licencijos turėtojas arba turėtojai laikytųsi Moulinex logotipo.

132   Licencijos turėtojas arba turėtojai visų prekių atžvilgiu ir visose atitinkamose šalyse gali laisvai organizuoti visų prekių pirkimus ir nustatyti jų sąlygas. Panorėję jie galės įpareigoti SEB sudaryti prekių tiekimo jiems sutartį visam licencinės sutarties galiojimo laikotarpiui arba jo daliai ir visoms nurodytoms prekių kategorijoms arba jų daliai. Toks tiekimas turi atitikti 65 % Moulinex ženklo prekių 2000 m. pardavimų. Pažymėtina, kad SEB vis dėlto siūlo licencijos turėtojui Vokietijoje virtuvinių kombainų atžvilgiu nustatyti įpareigojimą pirkti prekes iš SEB. SEB pagrindžia šią išimtį būtinybe išsaugoti darbo vietas gamybos įmonėse, kurios yra perimamos pagal Tribunal de commerce de Nanterre sprendimą.

133   Be to, grupė SEB įsipareigoja kiekvienam licencijos turėtojui jo prašymu suteikti licenciją, susijusią su pramoninės nuosavybės teisėmis (brėžiniai ir modeliai, patentai ir įgyjamoji patirtis), apimančiomis Moulinex asortimento modelį arba modelius, kad jie galėtų juos gaminti patys arba pavesti gaminti savo pasirinktiems tretiesiems asmenims.

134   SEB įsipareigoja paskirti įgaliotąjį asmenį, kuriam iš pradžių bus pavesta, be kita ko, užtikrinti, kad grupė SEB tinkamai vykdytų savo įsipareigojimus. SEB įsipareigojo sudaryti vieną arba kelias licencines prekių ženklo naudojimo sutartis, kaip numatyta įsipareigojimuose, per [...] terminą, skaičiuojamą nuo Komisijos sprendimo leisti koncentraciją gavimo. Pasibaigus šiam terminui, jei SEB nebus sudariusi vienos arba kelių įsipareigojimuose numatytų sutarčių, įgaliotasis asmuo turės surasti vieną arba kelis asmenis licencijoms suteikti ir sudaryti šias sutartis per [...] terminą. Pasirinktą (-us) licencijos turėtoją arba turėtojus turės patvirtinti Komisija.“

52      Komisija mano, kad šie įsipareigojimai leidžia pastebimai sumažinti rinkos dalių susijungimą, pasireiškusį po koncentracijos, apie kurią buvo pranešta. Ji konstatuoja, kad nėra išsprendžiamas tik rinkos dalių, susijusių su Krups ženklo prekių pardavimais, susijungimo klausimas. Tačiau, Komisijos teigimu, rinkos dalių padidėjimas, susijęs su Krups prekių ženklu, negali sukelti konkurencijos problemų ekspreso kavos aparatų rinkose ir specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkoje Portugalijoje (ginčijamo sprendimo 139 konstatuojamoji dalis).

53      Komisijos nuomone, pasiūlyti įsipareigojimai leidžia ilgam laikui atkurti veiksmingos konkurencijos sąlygas. Iš tikrųjų, numačius licencijos galiojimo penkerių metų terminą, licencijos turėtojui suteikiama galimybė integruoti Moulinex ženklo prekes į savo ženklo prekių asortimentą, o SEB nepatirs didelių nuostolių, kai turės galimybę vėl pateikti Moulinex ženklo prekes į nagrinėjamas rinkas. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymi, kad smulkios buitinės technikos prekių vidutinis gyvavimo laikotarpis yra apie treji metai. Prekes integruoti į savo ženklo prekių asortimentą, Komisijos teigimu, yra dar lengviau, nes licencijos turėtojas vienintelis gali atitinkamoje geografinėje zonoje naudoti Moulinex prekių ženklą visoms smulkios buitinės technikos prekėms (ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamoji dalis).

54      Komisija mano, jog su išimtine licencija susijusius įsipareigojimus išplėsti ir juos imti taikyti ir visoms smulkios buitinės technikos prekėms, t. y. prekėms, dėl kurių Komisijai nekilo rimtų abejonių, yra būtina, kad būtų užtikrintas šių konkurencijos gynimo priemonių veiksmingumas ir gyvybingumas. Iš tikrųjų, jei licencijos būtų išduodamos tik tam tikroms prekėms, labai sumažėtų licencijos turėtojo veiksmų laisvė norint atlikti „rebranding“, nes Moulinex prekių ženklas priklausytų dviem konkuruojantiems subjektams nagrinėjamose šalyse: SEB ir licencijos, apribotos tam tikromis prekėmis, turėtojui (ginčijamo sprendimo 141 konstatuojamoji dalis).

55      Komisija pažymi, be to, kad licencijos turėtojas turės galimybę nepriklausomai gaminti Moulinex prekes, kai tik panorės, o SEB gali būti įpareigota pateikti jam naujus modelius, kuriuos ji sukurs Moulinex prekių asortimentui šalyse, kuriose netaikomi įsipareigojimai (ginčijamo sprendimo 142 konstatuojamoji dalis).

56      Galiausiai Komisija pažymi, kad pagal įsipareigojimus licencijos turėtojas arba turėtojai turi būti veikiantys rinkos dalyviai arba potencialiai galintys patekti į šią rinką, nepatiriantys sunkumų, nepriklausomi, neturintys jokių ryšių su grupe SEB ir turintys kompetenciją bei motyvaciją, būtinas norint aktyviai ir veiksmingai konkuruoti atitinkamose rinkose. Taip pat pagal šiuos įsipareigojimus buvo numatyta, kad šis licencijos turėtojas arba turėtojai privalo turėti savo prekių ženklą, kuris gali būti sujungtas su Moulinex prekių ženklu (ginčijamo sprendimo 144 konstatuojamoji dalis).

57      Taigi Komisija nusprendė (ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamojoje dalyje), jog šalių pasiūlyti įsipareigojimai yra pakankami, kad šiose devyniose šalyse pašalintų abejones dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka, jeigu koncentracijos šalys laikysis šių įsipareigojimų:

„a)   įsipareigojimo, kuris yra numatytas šio sprendimo priede esančių įsipareigojimų 1 punkto a papunktyje, suteikti penkerių metų išimtinę licenciją naudoti Moulinex prekių ženklą, leidžiančią pardavinėti smulkios buitinės technikos prietaisus, atitinkančius trylikos šiame sprendime išvardytų kategorijų prekes;

b)     įsipareigojimo, kuris yra numatytas 1 punkto c papunktyje, atitinkamose šalyse nepardavinėti Moulinex ženklo prekių, kol nepasibaigė licencinės sutarties galiojimas, ir dar trejus metus jai pasibaigus;

c)     įsipareigojimo, kuris yra numatytas 1 punkto e papunktyje, atitinkamose šalyse nepardavinėti, naudojant kitą nei Moulinex prekių ženklą, Moulinex prekių ženklo modelių tose teritorijose, kuriose licencijos turėtojas arba turėtojai sudarys prekių pirkimo iš SEB sutartį arba pramoninės nuosavybės objektų naudojimo licencinę sutartį;

d)     įsipareigojimo, kuris yra numatytas įsipareigojimų 1 punkto d papunktyje, sudaryti su kiekvienu licencijos turėtoju, kuris to paprašytų, prekių tiekimo sutartį (kurioje numatyta kaina atitiktų savikainą pridėjus bendras sąnaudas, susijusias su gamyba ir prekių pristatymu licencijos turėtojui) ir (arba) pramoninės nuosavybės objektų naudojimo licencinę sutartį dėl visų nagrinėjamų prekių, išskyrus virtuvinius kombainus Vokietijoje;

e)     įsipareigojimo, kuris yra numatytas įsipareigojimų 1 punkto h papunktyje, laikytis bendros naujų modelių kūrimo politikos ir kiekvienoje iš atitinkamų devynių valstybių visais atžvilgiais saugoti ekonominę ir konkurencinę Moulinex prekių ženklo vertę, kol bus sudarytos licencinės sutartys;

f)     įsipareigojimo sudaryti vieną arba kelias išimtines prekių ženklo naudojimo licencines sutartis atitinkamose devyniose šalyse per įsipareigojimų 1 punkto h papunktyje ir 2 punkto e papunkčio iv dalyje numatytus terminus;

g)     įsipareigojimo, kuris yra numatytas įsipareigojimų 1 punkto i papunktyje, susijusio su tuo, kad Komisija turi patvirtinti licencijos turėtoją arbą turėtojus, ir

h)     laikytis, kaip numatyta įsipareigojimų 2 punkto e papunkčio ii dalyje, visų galimų įgaliotojo asmens pasiūlymų, naudingų įsipareigojimams įgyvendinti ir užduočiai atlikti.“

58      SEB prisiimti įsipareigojimai išsamiai nurodyti ginčijamo sprendimo priede.

59      Priedo 2 punkto g papunktyje yra pažymėta:

„Jei kita už konkurenciją atsakinga institucija patvirtins šią koncentraciją nustatydama įsipareigojimus, kurie prieštaraus šiems įsipareigojimams arba dėl kurių susidarys tokia situacija, kai nustatyti įsipareigojimai viršys tai, kas yra būtina konkurencinei situacijai kiekvienoje iš nagrinėjamų rinkų atkurti, grupė SEB gali prašyti Komisijos peržiūrėti šiuos įsipareigojimus, kad būtų pašalinti prieštaravimai arba kad grupė SEB būtų atleista nuo šiuose įsipareigojimuose numatytų visų arba dalies sąlygų ir pareigų, kurios nebebus būtinos, vykdymo.“

VI –  Valstybės pagalba

60      Atsakydama į tam tikrų trečiųjų šalių argumentus, kuriais SEB yra kaltinama gavusi Prancūzijos valdžios institucijų pagalbą įgyvendinant perėmimo planą, ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatuoja, jog, preliminariai išnagrinėjus Prancūzijos valdžios institucijų numatytą priemonę, neatrodo, kad valstybės įsikišimas vykstant pertvarkymo teismo tvarka procedūrai – tai pagalba SEB. Todėl Komisija mano, kad pagal Reglamentą Nr. 4064/89 nagrinėjant pasiūlytą sandorį nereikia atsižvelgti į šios priemonės poveikį.

 Procesas ir šalių reikalavimai

61      Ieškovė pradėjo šią bylą ieškinio pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2002 m. balandžio 15 dieną. Tą pačią dieną pateiktu atskiru dokumentu ieškovė prašė Pirmosios instancijos teismo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 76a straipsnį taikyti pagreitintą procedūrą.

62      2002 m. balandžio 30 d. raštu Komisija Pirmosios instancijos teismui pranešė, kad neprieštarauja prašymui ieškinį nagrinėti taikant pagreitintą procedūrą. Be to, Komisija pažymėjo, jog ieškovė neįrodė, kad konkrečiai yra susijusi su ginčijamu sprendimu.

63      2002 m. gegužės 8 d. raštu Pirmosios instancijos teismo kancleris atsakovei pranešė, kad patenkino jos prašymą terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti pratęsti iki 2002 m. birželio 24 dienos. Taip pat jis atsakovei pasiūlė, kad procesas nebūtų vilkinamas, savo atsiliepime į ieškinį iškelti galimus klausimus dėl ieškinio priimtinumo.

64      Taikydamas proceso organizavimo priemones Pirmosios instancijos teismo kancleris 2002 m. birželio 17 d. raštu paprašė, kad ieškovė iki 2002 m. birželio 28 d. atsakytų į rašytinius klausimus.

65      2002 m. birželio 24 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame visų pirma pateikė prieštaravimus dėl priimtinumo, ir subsidiariai – savo atsiliepimą į ieškinį iš esmės.

66      2002 m. birželio 28 d. ieškovė pateikė savo atsakymus į Pirmosios instancijos teismo klausimus.

67      2002 m. liepos 2 d. sprendimu Pirmosios instancijos teismas (trečioji kolegija) patenkino prašymą pagal Procedūros reglamento 76a straipsnį nagrinėti ieškinį pagreitinta tvarka.

68      2002 m. liepos 18 d. ieškovė, kaip jai buvo pasiūlęs kancleris, atsakydama į Komisijos atsiliepimą į ieškinį, pateikė pastabas dėl priimtinumo.

69      Pareiškimu, 2002 m. liepos 19 d. pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai, SEB pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. Pareiškimu, 2002 m. liepos 29 d. pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai, De'Longhi pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimų. Šie prašymai 2002 m. rugsėjo 16 d. trečiosios kolegijos pirmininko nutartimi buvo patenkinti. SEB ir De'Longhi pateikus atitinkamus prašymus, pirmajai buvo leista pateikti įstojimo į bylą paaiškinimus, o antrajai – pateikti tam tikrus dokumentus, išvardytus jos prašyme įstoti į bylą.

70      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių pateikti tam tikrus dokumentus ir atsakyti į rašytinius klausimus. Šalys šiuos prašymus įvykdė per nustatytą terminą.

71      Per 2002 m. spalio 9 d. posėdį buvo išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į žodžiu pateiktus klausimus.

72      Ieškovė, palaikoma De'Longhi, Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

73      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba, nepatenkinus šio reikalavimo, kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

74      SEB Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba, nepatenkinus šio reikalavimo, kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl priimtinumo

 I – Šalių argumentai

75      Ieškovė, palaikoma De'Longhi, teigia, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs EB 230 straipsnio prasme. Iš esmės BaByliss yra nauja smulkios virtuvės buitinės technikos rinkos dalyvė ir todėl laiko save tiesiogine SEB ir Moulinex konkurente. Be to, ieškovė pažymi, kad ji aktyviai dalyvavo administracinėje procedūroje iki ginčijamo sprendimo priėmimo.

76      Komisija teigia, kad ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškove.

77      Komisija nurodo, pirma, jog vien tos aplinkybės, kad BaByliss tuoj pat sureagavo į pagal Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 3 dalį Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbtą pranešimą dėl numatomos koncentracijos ir susisiekė su Komisija, nepakanka įrodymui, kad ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su BaByliss. BaByliss visiškai neįrodo, kad ginčijamas sprendimas ją paveikia dėl ypatingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios ją individualizuoja taip pat, kaip ir SEB.

78      Komisija pažymi, kad daugelis įmonių, kaip ir ieškovė, aktyviai dalyvavo procedūroje. Vien tai, kad įmonė pateikė pastabas, negali pagrįsti to, kad sprendimas yra konkrečiai susijęs su įmone. Iš tikrųjų išsamiam koncentracijų nagrinėjimui būtini nuolatiniai kontaktai su daugeliu ūkinės veiklos dalyvių.

79      Komisija pažymi, antra, kad pagal BaByliss įstatų 2 straipsnį „bendrovės tikslas – tai visi sandoriai, susiję su sušukavimo, grožio, parfumerijos ir dovanų kategorijos gaminių bei prekių gamyba, perdirbimu, pateikimu, importu ir eksportu, didmenine prekyba, smulkia didmenine ir mažmenine prekyba“, o koncentracija, kurią įvykdyti buvo leista ginčijamu sprendimu, yra susijusi su smulkios buitinės technikos sektoriumi, neapimančiu „sušukavimo, grožio, parfumerijos ir kitų dovanų kategorijos gaminių“.

80      Trečia, Komisija nurodo, kad ieškovė pateikia save kaip naują smulkios virtuvės buitinės technikos rinkos dalyvę, bet, kaip ji pati pripažįsta, nei ginčijamo sprendimo priėmimo dieną, nei ieškinio pareiškimo dieną ieškovė nebuvo pateikusi į rinką jokio smulkios buitinės technikos prietaiso. Be to, BaByliss pati save apibūdina kaip „potencialią konkurentę“. Komisija pažymi, kad nors ieškovė pareiškė, jog 2002 m. gegužės 15 d. „oficialiai“ pateiks tokias prekes į rinką, ji vis dėlto nepateikė jokio įrodomojo dokumento šiam tvirtinimui pagrįsti.

81      Ketvirta, Komisija pažymi, jog nėra pagrindo sakyti, kad BaByliss, Prancūzijoje įsteigtos bendrovės, parduodamos prekės tiesiogiai konkuruoja su prietaisais, kuriuos SEB parduoda geografinėse rinkose, dėl kurių Komisijai kilo rimtų abejonių, kadangi Komisija nevertino situacijos Prancūzijos rinkoje, kurią turi išnagrinėti už konkurenciją atsakingos Prancūzijos valdžios institucijos.

82      Penkta, Komisija teigia, kad ieškovė klaidingai mano, jog gali remtis „Air France sprendimais“. Jos situacija visiškai nepanaši į Air France situaciją. Iš tikrųjų byloje, kurioje buvo priimtas 1994 m. gegužės 19 d. Sprendimas Air France prieš Komisiją (T‑2/93, Rink. p. II‑323), Pirmosios instancijos teismas pirmiausia pažymėjo, kad konkurencinė situacija atitinkamose rinkose buvo Komisijos įvertinta atsižvelgiant daugiausia į Air France, kuri buvo vienintelė rimta konkurentė kitoms koncentracijoje dalyvaujančioms įmonėms, situaciją (sprendimo 45 punktas), o ieškovė visiškai neveikia su koncentracija susijusiose rinkose. Komisija taip pat nurodo, jog Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Air France buvo priversta pagal susitarimą, sudarytą tarp jos, Prancūzijos vyriausybės ir Komisijos, visiškai atsisakyti dalyvauti kompanijoje TAT (sprendimo 46 punktas), o dabar nagrinėjamoje byloje BaByliss negali remtis jokiu tokio pat pobūdžio susitarimu arba sprendimu, kuris leistų jai įrodyti, kad yra faktinių aplinkybių, kurios ją individualizuoja taip pat, kaip ir SEB. Komisija pažymi, kad 1994 m. kovo 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Air France prieš Komisiją (T­3/93, Rink. p. II‑121) Air France buvo pagrindinė British Airways konkurentė, o dabar nagrinėjamoje byloje BaByliss yra tik viena iš daugelio kitų įmonių, save laikančių SEB konkurente (be to, tik potencialia).

83      Galiausiai Komisija nori atkreipti dėmesį į tai, kad naujas EB 230 straipsnio aiškinimas, kurį Pirmosios instancijos teismas pateikė 2002 m. gegužės 3 d. Sprendime Jégo-Quéré SA prieš Komisiją (T‑177/01, Rink. p. II‑2365, 51 punktas), nereiškia, kad ieškinys turi būti priimtas, nes, pirma, ginčijamas sprendimas – tai individualus sprendimas, kuris neturi jokio bendro poveikio, ir, antra, ginčijamas sprendimas visiškai neriboja ieškovės teisių (be to, ji neveikia su koncentracija susijusiose rinkose) ir nenustato jai jokių pareigų. Nėra jokio neabejotino ir tikro poveikio ieškovės teisinei situacijai.

84      SEB teigia, kad ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškove. Šiuo atžvilgiu SEB pažymi, be kita ko, kad ieškovė būtų galėjusi, kaip ir ji pati, pateikti konkretų ir rimtą perėmimo pasiūlymą vykstant kolektyvinei procedūrai, jei ji būtų iš tikrųjų suinteresuota perimti visus Moulinex aktyvus arba dalį jų. Tačiau, kaip primena SEB, pirmasis ieškovės pasiūlymas perimti Moulinex nebuvo rimtas, ir Tribunal de commerce de Nanterre pripažino jį nepriimtinu, o kiti pasiūlymai buvo vėlesni nei koncentracija ir jais buvo siekiama tik pabandyti užginčyti SEB pasiūlytą perleidimo planą. Ji priduria, kad ieškovė neparodė jokio suinteresuotumo gauti licenciją naudoti Moulinex prekių ženklą, nors tokia licencija būtų jai leidusi, atsižvelgiant į jos minimą plėtros strategiją, patekti į nagrinėjamas rinkas ir ilgam laikui veiksmingai jose įsitvirtinti.

85      SEB taip pat nurodo, kad BaByliss prekės dar nėra parduodamos nė vienoje geografinėje rinkoje, susijusioje su ginčijamu sprendimu, be to, jos nėra parduodamos ir Prancūzijoje, kur ieškovės veikla apsiribojo prekių prezentacija 2002 m. gegužės mėn. viename Liono restorane. SEB pažymi, kad vykdant konkurencinį vertinimą ieškovė taip pat nėra Komisijos paminėta nei kaip esama, nei kaip potenciali konkurentė.

86      Galiausiai SEB pažymi, kad ieškovė nedalyvavo Konkurencijos tarybos pareigūnų Prancūzijoje vykdytoje išsamaus tyrimo procedūroje ir net nedalyvavo Konkurencinės tarybos posėdyje, taip pat jame jai nebuvo atstovaujama.

 II – Pirmosios instancijos teismo vertinimas

87      Pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto reglamento ar sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs“.

88      Ieškovė nėra viena iš koncentracijos šalių, todėl ginčijamas sprendimas skirtas ne jai. Taigi reikia išnagrinėti, ar šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs.

89      Tai, kad poveikis yra tiesioginis, negali būti ginčijama. Iš tikrųjų, kadangi ginčijamu sprendimu leidžiama nedelsiant įvykdyti numatytą koncentraciją, dėl šio sprendimo tuoj pat gali pasikeisti situacija nagrinėjamose rinkose, ir tai priklauso tik nuo šalių valios (žr. minėto 1994 m. kovo 24 d. Sprendimo Air France prieš Komisiją 80 punktą).

90      Taigi reikia išnagrinėti, ar šis sprendimas taip pat yra konkrečiai susijęs su ieškove.

91      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką „kiti subjektai nei tie, kuriems sprendimas yra skirtas, gali remtis tuo, kad sprendimas konkrečiai su jais susijęs tik tuomet, jeigu jis juos paveikia dėl ypatingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat, kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas yra skirtas“ (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223).

92      Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kalbant, pirma, apie dalyvavimą procedūroje, jog yra aišku, kad ieškovė po Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 3 dalyje numatyto pranešimo paskelbimo 2001 m. lapkričio 27, 29 ir 30 d. bei 2001 m. gruodžio 6, 20, 21 ir 28 d. raštais pateikė Komisijai savo pastabas dėl nagrinėjamos koncentracijos pasekmių konkurencinei situacijai nagrinėjamose rinkose ir jos pačios situacijai. Be to, Komisija išklausė ieškovę per 2001 m. gruodžio 5 d. posėdį ir 2002 m. sausio 4 d. konferencijoje telefonu su pareigūnais, nagrinėjančiais koncentracijos planą.

93      Be to, pasinaudodama šiomis progomis, BaByliss iš esmės išsakė tas pačias pastabas, kurias nurodė ieškinyje Pirmosios instancijos teisme. Šios pastabos daugiausia buvo susijusios su koncentracijos poveikio įvairioms geografinėms rinkoms bei atitinkamoms prekėms ir ypač BaByliss situacijai vertinimu, taip pat su SEB pasiūlytų įsipareigojimų veiksmingumo siekiant išspręsti konkurencijos problemas, iškylančias dėl Moulinex perėmimo, vertinimu.

94      Galiausiai pažymėtina, kad ieškovės raštai Komisijai nebuvo vien ieškovės vienašališki veiksmai, kurių Komisija neprašė, bet kad Komisija, be kita ko, pasiūlė jai pateikti savo pastabas dėl koncentracijos šalių pasiūlytų įsipareigojimų.

95      Darytina išvada, kad ieškovė aktyviai dalyvavo procedūroje. Nors, kaip teisingai pažymėjo Komisija, vien paprasto dalyvavimo procedūroje, aišku, nepakanka tam, kad būtų įrodyta, jog sprendimas yra konkrečiai susijęs su ieškove, ypač koncentracijų srityje, kurių išsamiam nagrinėjimui reikalingi nuolatiniai kontaktai su įvairiomis įmonėmis, vis dėlto aktyvus dalyvavimas administracinėje procedūroje yra elementas, į kurį nuolat atsižvelgiama su konkurencija susijusioje teismo praktikoje, įskaitant specifinę koncentracijų kontrolės sritį, siekiant, atsižvelgus į kitas ypatingas aplinkybes, įrodyti ieškinio priimtinumą (žr., be kita ko, 1986 m. sausio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją, 169/84, Rink. p. 391, 24 ir 25 punktus, 1998 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, vadinamo Kali & Salz, C‑68/94 ir C‑30/95, Rink. p. I‑1375, 54 punktą ir minėto 1994 m. gegužės 19 d. Sprendimo Air France prieš Komisiją 44 punktą).

96      Antra, dėl ieškovės kaip konkurentės statuso visų pirma primintina, jog BaByliss teigė ir Komisija arba SEB neprieštaravo, kad ji yra vienas pagrindinių ūkio subjektų, veikiančių vadinamųjų grožio, arba kūno priežiūros smulkios buitinės technikos, prekių rinkose (plaukų džiovintuvai, plaukų tiesintuvai ir elektrinės šukos, plaukų kirpimo mašinėlės, moterims skirtos epiliacijos ir kūno priežiūros priemonės ir kt).

97      Pagal ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamąją dalį ekonomikos sektorius, susijęs su koncentracija, – tai smulkios buitinės technikos prietaisų pardavimo sektorius, kurį sudaro trylika kategorijų prekių, t. y. vienuolikos virtuvės asortimento prekių kategorijų, laidynių ir garinių lyginimo sistemų kategorijos ir kūno priežiūros priemonių kategorijos. Darytina išvada, kad kūno priežiūros priemonių rinka, kaip yra nurodyta ir ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamojoje dalyje, yra susijusi su nagrinėjama koncentracija. Nei Komisija, nei SEB neginčijo, kad ieškovė yra viena pagrindinių konkurenčių (dalyvių) šioje vadinamųjų grožio, arba kūno priežiūros, prekių rinkoje.

98      Taip pat pažymėtina, kad įsipareigojimai yra susiję su visomis trylika smulkios buitinės technikos prietaisų kategorijų, kurios apima ir vadinamąsias grožio, arba kūno priežiūros, priemones.

99      Be to, nors ieškovė nei ginčijamo sprendimo priėmimo dieną, nei ieškinio pateikimo dieną tiesiogiai neveikė jokioje iš kitų dvylikos rinkų, kurioms daro poveikį koncentracija, vis dėlto ji nurodė, kad yra bent jau potenciali konkurentė, nes šiuo metu skverbiasi į Europos smulkios virtuvės buitinės technikos rinką.

100    Komisija ir SEB neginčijo, kad yra priimtinas potencialaus konkurento ieškinys, jei, kaip šioje byloje, kalbama apie oligopolines rinkas, kuriose, be kita ko, yra didelių kliūčių patekti į rinką, nes yra labai prisirišta prie prekių ženklo ir sunku patekti į mažmeninę prekybą (šiuo klausimu žr. 1997 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Kaysersberg prieš Komisiją, T‑290/94, Rink. p. II‑2137).

101    Komisija ir SEB, atvirkščiai, pažymėjo, kad tvirtinimas, jog ieškovė yra potenciali konkurentė, nebuvo pagrįstas ir paremtas įrodymais. Tačiau atsakydama į rašytinius Pirmosios instancijos teismo klausimus ir savo pastabose dėl prieštaravimo dėl priimtinumo ieškovė šiuo atžvilgiu nurodė, kad, turėdama didelę patirtį Amerikos rinkoje, nuo 2001 m. pradžios ji pradėjo įgyvendinti savo strategiją, skirtą tam, kad naudojant Cuisinart prekių ženklą būtų patekta į Europos smulkios virtuvės buitinės technikos rinką, konkrečiai – į kepimo krosnelių, skrudintuvų, ekspreso kavos aparatų, maišytuvų ir virtuvinių kombainų sektorius; tai rodo šios aplinkybės: pirmasis Europos smulkios virtuvės buitinės technikos rinkos tyrimas (2001 m. vasario mėn.), techninis Cuisinart prekių elektros įtampos adaptavimo tyrimas (2001 m. vasario–rugpjūčio mėn.), trejų metų partnerystės sutartis su Poliu Bokiuzu (Paul Bocuse) (2001 m. spalio mėn.) ir profesionalios parodos su Poliu Bokiuzu Orlande ir Čikagoje pristatant Cuisinart gaminius (2001 m. rugsėjo mėn. ir 2002 m. gegužės mėn.), galutinės strategijos ir Cuisinart pateikimo į Europą 2002 m. biudžeto parengimas (2001 m. lapkričio mėn.), derybos su pagrindiniais pirkėjais Prancūzijoje dėl Cuisinart ženklo prekių įtraukimo į asortimentą (2001 m. gruodžio mėn.–2002 m. gegužės mėn.), oficialios reklamos kampanijos pradžia Prancūzijos spaudoje (numatyta 2002 m. kovo mėn., bet galiausiai atidėta) ir galiausiai 2002 m. gegužės 16 d. – „oficiali Cuisinart pateikimo Prancūzijoje, Polio Bokiuzo restorane Lione, dalyvaujant penkiasdešimčiai svečių, data“. BaByliss planavo greitai patekti į elektrinių kavinukų ir ekspreso kavos aparatų, taip pat į gruzdintuvių sektorius.

102    Ta Komisijos ir SEB pažymėta aplinkybė, kad realus ieškovės patekimas į rinkas, kurioms daro poveikį koncentracija, buvo kelis kartus atidedamas, palyginti su BaByliss skelbiamomis datomis, negali būti pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad BaByliss negali būti laikoma potencialia konkurente. Vien tai, kad patekimui į rinką prireikia daugiau laiko nei buvo numatyta, iš tikrųjų nereiškia, kad nebus patekta į rinką, tuo labiau, kaip ginčijamo sprendimo 24 konstatuojamojoje dalyje pripažino Komisija, kad, „norint patekti į naują prekių rinką, gali prireikti didelių sąnaudų ir daug laiko, atsižvelgiant į rinkos požymius“, ir kad „tam, kad patektų į naują prekių rinką, tam tikras konkurentas, nepaisant to, ar jis veikia panašių prekių rinkose arba nagrinėjamų prekių rinkoje kitose geografinėse zonose, turi užsitikrinti, kad turės pakankamai pardavimo punktų ir atitinkamai jo pardavimų apimtis bus pakankama, o tam klientai perpardavinėtojai turi įtraukti jo prekes į savo siūlomų prekių asortimentą ir supažindinti su jo prekių ženklu galutinius vartotojus – tam reikia tam tikro laiko ir didelių rinkodaros ir reklamos sąnaudų“.

103    Taip pat darytina išvada, kad net iki realaus BaByliss prekių pateikimo į rinką ši bendrovė buvo tiesioginė SEB-Moulinex konkurentė, kalbant apie jos prekių įtraukimą į pagrindinių platintojų siūlomų prekių asortimentą. Šiuo atžvilgiu ieškovė pažymėjo, kad nuo 2002 m. spalio mėn. yra numatytas bandomasis demonstravimas „tam tikrose parduotuvėse“, pasirinktose Auchan ir Monoprix tinkluose. Taigi matyti, kad BaByliss yra koncentracijos šalių konkurentė visose smulkios virtuvės buitinės technikos rinkose, į kurias artimiausiu laiku ji planuoja patekti naudodama Cuisinart prekių ženklą. Taip pat ieškovė pažymėjo, – ir jai nebuvo prieštarauta, – kad visi klientai kūno priežiūros priemones priskiria tam pačiam skyriui, kaip ir smulkią virtuvės buitinę techniką, šių prekių tiekimu rūpinasi tie patys asmenys ir jų pirkimo politika yra susijusi, todėl visa šių prekių kategorijų apyvarta yra sujungiama siekiant bendrų nuolaidų, susijusių su bendra apyvarta, tikslų.

104    Nors, kaip pažymi Komisija, ieškovės verslo plane, parengtame 2001 m. lapkričio mėn., aiškiai numatyta, bent jau artimiausiu metu, patekti tik į Prancūzijos rinką, kuriai ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai skirtas, pažymėtina, jog ieškovė paaiškino, kad grupės BaByliss strategija buvo Cuisinart prekių ženklą pirma pateikti į Prancūzijos rinką, siekiant įgyti prekių rinkodaros patirties ir sutelkti dideles investicijas ten, kur yra stipri visa grupės organizacija, ir kad ji planavo sėkmingu patekimu į minėtą Prancūzijos rinką remtis, kad vėliau patektų į kitas valstybes nares.

105    Be to, primintina, kad 100 % BaByliss akcijų priklauso Conair, pagal Amerikos teisę įsteigtai bendrovei, kuri Jungtinėse Amerikos Valstijose ir pasaulyje veikia visuose smulkios buitinės technikos sektoriuose (virtuvės, grožio, valymo technika), daugiausia naudodama BaByliss, Conair ir Revlon prekių ženklus.

106    Nors BaByliss ir neveikia rinkoje, kuriai daro poveikį koncentracija Reglamento Nr. 4064/89 prasme, jos padėtis kūno priežiūros priemonių rinkoje ir pagrindinės bendrovės Conair patirtis pateisina apibūdinimą „potenciali“ konkurentė ir suteikia pagrindą lengviau patekti į smulkios virtuvės buitinės technikos rinką.

107    Galiausiai dėl Komisijos argumento, susijusio su BaByliss bendrovės veiklos tikslais, pakanka konstatuoti, kad ši bendrovė neapribojo savo veiklos vien sušukavimo ir grožio sektoriumi, kaip rodo žodžių „be kita ko“ vartojimas apibūdinant veiklos tikslus.

108    Trečia, pažymėtina, kad, planuodama patekti į Europos smulkios buitinės technikos rinką, BaByliss kelis kartus išreiškė norą perimti Moulinex arba bent jau tam tikrus jos aktyvus.

109    Pavyzdžiui, 2001 m. rugsėjo 25 d. ieškovė pateikė pirmą pasiūlymą dėl dalinio perėmimo, apimančio visus Krups aktyvus (intelektinės nuosavybės teisės, įranga ir įrenginiai, gamybos įmonė Meksikoje, atsargos, platinimo tinklai), už 100 mln. EUR.

110    SEB teigia, kad šis pasiūlymas negali individualizuoti ieškovės, nes jis nepriimtinas ir Tribunal de commerce de Nanterre net neatsižvelgė į jį.

111    Ieškovė šiuo atžvilgiu pažymi, kad ji net negalėjo pateikti bendro pasiūlymo, apimančio visus Moulinex aktyvus ir personalą, nes neturėjo galimybės susipažinti su kokia nors finansine informacija apie bendrovę, nors buvo pateikusi prašymus raštu. Tik bendrovė SEB turėjo galimybę atlikti išsamų Moulinex gamyklų auditą ir pateikti administratoriams bendresnį Moulinex perėmimo pasiūlymą.

112    Taip pat De'Longhi Komisijai skirtame 2001 m. gruodžio 3 d. rašte nurodė, kad Moulinex perleidimo procedūra buvo nepakankamai skaidri, ir pažymėjo, kad:

„SEB parengė savo pasiūlymą kaip dalinį perėmimą, apribotą tam tikromis Moulinex gamybos įmonėmis ir su jomis susijusia veikla, bet vėliau sugebėjo perimti ir liejimo formas bei kitus gamybos įrenginius, susijusius su veikla, kuri nebuvo perduota [...], nors dėl to pasiūlyta kaina nepasikeitė. Taip pat SEB praktiškai gavo teisę naudoti Moulinex prekių ženklą visoms savo prekėms, nieko už tai nepasiūlydama, nepaisant šio prekių ženklo, kuris pirmauja Europoje nagrinėjamame sektoriuje, vertės [...]. Tai gerai paaiškina, kad šiomis aplinkybėmis kiti asmenys, išreiškę savo suinteresuotumą, nebuvo tikri dėl perleidimo sąlygų. Susiklosčius tokiai situacijai, daugelis SEB varžovų nepateikė jokio pasiūlymo, taip pat dėl šios situacijos koncentracijos aplinkybės ir sąlygos nebuvo paviešintos arba buvo paviešintos tik labai neseniai, jau sudarius sutartį.“

113    SEB užginčijo šiuos tvirtinimus. Šiuo atžvilgiu ji priminė, kad tai nebuvo likvidavimo teismo tvarka procedūra, todėl galėjo būti pateikti tik pasiūlymai dėl įmonės pertvarkymo, ir kad vykstant kolektyvinei procedūrai administratoriams buvo pateikti tik trys pasiūlymai, kuriais buvo siekiama perimti visus Moulinex aktyvus arba dalį jų, t. y. Euroland, bendrovės Participation industrielle ir grupės SEB pasiūlymai. Tribunal de commerce de Nanterre nusprendė, kad pirmieji du pasiūlymai yra nepriimtini, o kiti asmenys išreiškė teismo administratoriams savo suinteresuotumą daugiausia dėl Krups prekių ženklo. Šis įvairaus pobūdžio suinteresuotumas, ypač BaByliss išreikštas suinteresuotumas, kuris buvo susijęs ne su Krups akcijomis, o tik su tam tikrais iš jos aktyvų, SEB teigimu, buvo labai ribotas ir neatitiko pertvarkymo plano, nes nebuvo numatytas joks Moulinex gamybos įmonių arba darbo vietų perėmimas, ir dėl to jis buvo nepriimtinas. Šiomis aplinkybėmis Tribunal de commerce de Nanterre nusprendė, kad pasiūlymas, „pateiktas grupės SEB, iš tikrųjų yra vienintelis priimtinas“. SEB pažymi, kad, apskundus šį sprendimą apeliacine tvarka, Cour d'appel de Versailles atmetė visus kaltinimus, pateiktus dėl procedūros, kurią vykdė administratoriai, nors, be kita ko, BaByliss, kuri savo noru įstojo į šią procedūrą, nurodė, kad „dėl perėmimo greičio ir skubos suinteresuotos bendrovės, be kita ko, bendrovės Euroland ir SA BaByliss, negalėjo susipažinti su byla, normaliomis sąlygomis ir per pakankamą terminą parengti pirmoji – veiklos tęsimo plano, o antroji – perleidimo plano“.

114    Šiuo atžvilgiu primintina, kad nacionalinis vertinimas netaikytinas vertinant veiklą Bendrijos teisės nuostatos atžvilgiu (2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aéroports de Paris prieš Komisiją, T‑128/98, Rink. p. II-3929, 128 punktas). Be to, tai, kad BaByliss pasiūlymas pagal Prancūzijos teisę buvo palaikytas nepriimtinu, nes neatitiko perleidimo būdu atliekamo pertvarkymo plano, nepaneigia tos aplinkybės, kad ieškovė nuo 2001 m. rugsėjo 25 d. rodė suinteresuotumą perimti Moulinex, bent iš dalies.

115    Paskui ieškovė ir toliau rodė suinteresuotumą bendrove Moulinex ir pateikė tris papildomus pasiūlymus dėl jos perėmimo, visiško arba dalinio:

–        2001 m. lapkričio 29 d. pasiūlymą dėl visiško Moulinex perėmimo: buvo pasiūlyta už simbolinę vieno euro sumą perimti visus darbuotojus Prancūzijoje, t. y. apie 5 500 asmenų, ir Moulinex aktyvus, taip pat ir atsargas; šis pasiūlymas buvo pateiktas Komisijai tiriant nagrinėjamą koncentraciją, taip pat Prancūzijos Konkurencijos, vartotojų reikalų ir kovos su sukčiavimu generaliniam direktoratui (DGCCRF) ir ekonomikos ministro atstovui,

–        2001 m. gruodžio 28 d. pasiūlymą dėl dalinio Moulinex perėmimo: buvo pasiūlyta už sumą, kuri turėjo būti nustatyta įvertinus atitinkamų aktyvų apimtį, perimti visą Krups veiklą pasaulyje, jos gamybos įrenginius ir jais dirbančius darbuotojus; šis pasiūlymas buvo pateiktas Komisijai tiriant nagrinėjamą koncentraciją ir perduotas Prancūzijos valdžios institucijoms,

–        2002 m. vasario 15 d. pasiūlymą dėl tam tikrų Moulinex aktyvų perėmimo: BaByliss šios bendrovės administratoriams pateikė naują pasiūlymą dėl Moulinex perėmimo, apimantį SEB neperimtus Moulinex aktyvus – Alansono, Bajė ir Falezo įmones ir visą įrangą, skirtą mikrobangų krosnelių gamybai; BaByliss pasiūlyta perėmimo kaina buvo 150 000 EUR.

116    Šie įvairūs pasiūlymai, net jei juose nebuvo laikomasi nustatytų sąlygų arba jie buvo skirti institucijoms, kurios neturėjo kompetencijos juos nagrinėti, arba buvo pateikti po koncentracijos, arba net, kalbant apie 2002 m. vasario 15 d. pasiūlymą, po ginčijamo sprendimo priėmimo, vis dėlto rodo, kad nuo 2001 m. rugsėjo 25 d. buvo reiškiamas nuolatinis ieškovės suinteresuotumas perimti Moulinex arba tam tikrus šios aktyvus.

117    Iš pateiktų argumentų matyti, kad ieškovė yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su SEB ir Moulinex koncentracija ir kad jos ieškinys, kuriuo siekiama ginčijamo sprendimo panaikinimo, yra priimtinas.

 Dėl esmės

118    Pagrįsdama savo ieškinį dėl panaikinimo ieškovė nurodo keturis ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas yra susijęs su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu Komisijai priėmus pavėluotai SEB pateiktus įsipareigojimus. Antruoju ieškinio pagrindu ieškovė teigia, kad Komisija padarė teisės klaidą, leisdama koncentraciją po pirmosios stadijos ir nepradėjusi antrosios stadijos. Savo trečiuoju ieškinio pagrindu ieškovė teigia, kad sprendime yra akivaizdi vertinimo klaida, nes įsipareigojimai yra nepakankami norint išspręsti konkurencijos problemas. Ketvirtuoju ieškinio pagrindu ieškovė teigia, kad Komisija padarė teisės klaidą, neišnagrinėjusi, ar labai maža kaina, kurią SEB sumokėjo už Moulinex perėmimą, ir Prancūzijos valstybės suteikta pagalba nesustiprino SEB padėties.

I –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu Komisijai priėmus pavėluotai SEB pateiktus įsipareigojimus

 Šalių argumentai

119    Ieškovė teigia, kad skundžiamas sprendimas turi formos trūkumų, nes juo ginčijama koncentracija yra leidžiama remiantis įsipareigojimais, kuriuos SEB pateikė pasibaigus teisės aktų nustatytam trijų savaičių terminui, skaičiuojamam nuo pranešimo gavimo.

120    Ieškovė primena, kad pagal Reglamento Nr. 447/98 18 straipsnio 1 dalį „[pirmojoje stadijoje] įsipareigojimai [...] pateikiami Komisijai ne vėliau kaip per tris savaites nuo pranešimo gavimo dienos“. Be to, ji cituoja Komisijos pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 37 punktą:

„Kadangi pirmosios stadijos konkurencijos gynimo priemonės yra skirtos lengvai nustatomai konkurencijos problemai tiesiogiai išspręsti, siūlomus įsipareigojimus keisti galima tik labai nedaug. Pakeitimus, pateikiamus iš karto po konsultacijų, sudaro paaiškinimai, patikslinimai ir (arba) kiti patobulinimai, kurie užtikrina, kad įsipareigojimai būtų įgyvendinami ir veiksmingi.“

121    Ieškovė pažymi, kad šioje byloje Komisija, naujus SEB įsipareigojimus priimdama praėjus daugiau nei dešimčiai dienų po teisės aktų nustatyto trijų savaičių termino, pažeidė Reglamento Nr. 447/98 18 straipsnį ir pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 37 punktą.

122    Iš tikrųjų 2001 m. gruodžio 5 d. – paskutinę įsipareigojimų pateikimo dieną – SEB pasiūlė Komisijai įsipareigojimą, pagal kurį visoje EEE rinkoje dvejiems metams būtų tiesiog sustabdomas tam tikrų Moulinex ženklo prekių kategorijų pardavimas (ginčijamo sprendimo 135 konstatuojamoji dalis). Pati Komisija nusprendė, kad tokio pobūdžio įsipareigojimas neleidžia išspręsti dėl koncentracijos kylančių konkurencijos problemų. Šiuo atžvilgiu svarbu, kad Komisija net nenusprendė, jog, siekiant įvertinti jo veiksmingumą, reikia atlikti rinkos tyrimą.

123    Ieškovė pažymi, kad tik 2001 m. gruodžio 18 d., t. y. praėjus penkioms savaitėms nuo pranešimo apie nagrinėjamą koncentraciją, SEB pateikė naujus įsipareigojimus, pagal kuriuos trečiajam asmeniui turėjo būti suteikta išimtinė licencija naudoti Moulinex prekių ženklą, leidžianti trejus metus pardavinėti visas su koncentracija susijusių prekių kategorijas. Ji priduria, kad dėl šio antrojo įsipareigojimų pasiūlymo buvo pateiktas trečiasis pasiūlymas, kuriuo prieš pat priimant ginčijamą sprendimą buvo padaryta svarbių pakeitimų, kad būtų parengtas toks variantas, kokį Komisija galiausiai priėmė (ginčijamo sprendimo 129‑134 konstatuojamosios dalys).

124    Ieškovės teigimu, dėl to matyti, kad antrasis ir trečiasis SEB įsipareigojimų pasiūlymai tiek įsipareigojimų pobūdžiu, tiek trukme gerokai skyrėsi nuo pasiūlymo, kurį iš pradžių pateikė SEB. Todėl jie visiškai negali būti laikomi paprastu pradinių įsipareigojimų patobulinimu Komisijos pranešimo prasme – tai buvo nauji įsipareigojimai. Todėl šioje procedūros stadijoje Komisija turėjo nuspręsti pradėti antrąją stadiją.

125    Palygindama ieškovė pažymi, kad bylos, kurioje buvo priimtas 2000 m. kovo 14 d. Komisijos sprendimas, kuriuo koncentracija pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimu (byla COMP/M.1672 – Volvo/Scania) (OL L 143, 2001, p. 74), 359 ir 362 dalyse Volvo per nustatytą terminą (šiuo atveju – antrojoje stadijoje) pateikė pirmąjį įsipareigojimų pasiūlymą, o po penkiolikos dienų pateikė naują įsipareigojimų pasiūlymą. Komisija atsisakė atsižvelgti į šį antrąjį įsipareigojimų pasiūlymą remdamasi tuo, kad „naujajame pasiūlyme nebuvo nieko, ko Volvo negalėjo įtraukti į pasiūlymą, pateiktą per trijų mėnesių terminą“.

126    Komisija teigia, jog tvirtinimas, kad ji, „priimdama SEB pavėluotai pateiktus įsipareigojimus, padarė esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimą“, yra visiškai nepagrįstas.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

127    Primintina, kad koncentracijos šalys pirmojoje stadijoje tris kartus siūlė Komisijai įsipareigojimus, t. y. 2001 m. gruodžio 5 d., 2001 m. gruodžio 18 d. ir vėliau – dieną, kuri nėra patikslinama, iki ginčijamo sprendimo priėmimo 2002 m. sausio 8 dieną.

128    Iš esmės kiekvieno iš šių įsipareigojimų pasiūlymo turinys buvo toks:

–        pagal pradinę 2001 m. gruodžio 5 d. įsipareigojimų versiją (toliau – pradinė įsipareigojimų versija) buvo numatyta dvejiems metams iš visos EEE rinkos pašalinti penkias atitinkamų Moulinex ženklo prekių kategorijas,

–        pagal pakeistą 2001 m. gruodžio 18 d. įsipareigojimų versiją (toliau – pakeista įsipareigojimų versija) buvo numatyta trejų metų išimtinė licencija naudoti Moulinex prekių ženklą kartu su įsipareigojimu dar vienus papildomus metus pasibaigus licencijos galiojimui neteikti į rinką Moulinex ženklo prekių, kalbant apie visų kategorijų prekes, Belgijoje, Graikijoje, Nyderlanduose ir Portugalijoje ir apie gruzdintuvių kategoriją – Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje, taip pat licencijos turėtojams buvo nustatytas įpareigojimas pirkti iš SEB keturias atitinkamų prekių kategorijas,

–        galiausiai pagal galutinę įsipareigojimų versiją, kuri buvo priimta ginčijamame sprendime (toliau – galutinė įsipareigojimų versija), buvo numatyta penkerių metų išimtinė licencija naudoti Moulinex prekių ženklą kartu su įsipareigojimu dar trejus papildomus metus pasibaigus licencijos galiojimui neteikti į rinką Moulinex ženklo prekių, kalbant apie visas smulkios buitinės technikos prekių kategorijas, Austrijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Danijoje, Graikijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje ir Švedijoje, taip pat licencijos turėtojui Vokietijoje buvo nustatytas įpareigojimas pirkti iš SEB vieną atitinkamų prekių kategoriją.

129    Pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 447/98 18 straipsnio 1 dalį:

„Pagal Reglamento (EEB) Nr. 4064/89 6 straipsnio 2 dalį dalyvaujančių koncentracijoje įmonių Komisijai pasiūlyti įsipareigojimai, šalių ketinimu turintys tapti sprendimo pagal minėto reglamento 6 straipsnio 1 dalies b punktą pagrindu, pateikiami Komisijai ne vėliau kaip per tris savaites nuo pranešimo gavimo dienos.“

130    Šioje byloje apie koncentraciją buvo pranešta 2001 m. lapkričio 13 d., todėl terminas, kada pirmojoje stadijoje Komisijai galėjo būti pasiūlyti įsipareigojimai, taikant skaičiavimo metodą, nustatytą Reglamento Nr. 447/98 6–9 straipsniuose ir 18 straipsnio 3 dalyje, – tai 2001 m. gruodžio 5 diena. Darytina išvada, kad pradinė įsipareigojimų versija Komisijai buvo pateikta per terminą, reikalaujamą pagal Reglamento Nr. 447/98 18 straipsnio 1 dalį.

131    Tačiau yra aišku, kad pradinė įsipareigojimų versija nėra ta versija, kurią galiausiai ginčijamame sprendime priėmė Komisija. Pagal ginčijamo sprendimo 135 konstatuojamąją dalį pradinė įsipareigojimų versija iš esmės neleido Komisijai pašalinti visų rimtų abejonių dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka, nes ji neleido pakeisti Moulinex kitu rinkos dalyviu ir nebuvo susijusi su visomis rinkomis, kuriose dėl koncentracijos galėjo kilti rimtų abejonių.

132    Taip pat yra aišku, kad tiek pakeistą įsipareigojimų versiją, tiek galutinę jų versiją koncentracijos šalys Komisijai pateikė pasibaigus trijų savaičių terminui, numatytam Reglamento Nr. 447/98 18 straipsnio 1 dalyje. Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar Komisija turėjo teisę priimti šiuos įsipareigojimus, nepažeisdama šios nuostatos.

133    Šiam nagrinėjimui atlikti iš pradžių reikia atsižvelgti į taikytinų reglamentų Nr. 4064/89 ir Nr. 447/98 nuostatų žodžius.

134    Pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 447/98 18 straipsnio 1 dalį koncentracijos šalys Komisijai per trijų savaičių terminą turi pateikti įsipareigojimus, jų „ketinimu turinčius tapti [...] pagrindu“ priimti sprendimą pasibaigus pirmajai stadijai.

135    Taip pat Reglamento Nr. 4064/89 10 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad pirmoji stadija pratęsiama iki šešių savaičių, jei po pranešimo apie koncentraciją atitinkamos įmonės pagal to paties reglamento 6 straipsnio 2 dalį pateikia įsipareigojimus, „kuriuos laiko pagrindu“ priimti sprendimą pasibaigus pirmajai stadijai.

136    Iš šių nuostatų žodžių matyti, kad trijų savaičių terminas, numatytas Reglamento Nr. 447/98 18 straipsnio 1 dalyje, koncentracijos šalims buvo nustatytas kaip įpareigojantis terminas, t. y. jei jos pateikia įsipareigojimus pasibaigus šiam terminui, Komisija pirmojoje stadijoje neprivalo į juos atsižvelgti. Atvirkščiai, iš minėtų nuostatų žodžių nematyti, kad Komisijai draudžiama atsižvelgti į tokius pavėluotus įsipareigojimus.

137    Siekiant nustatyti, ar Reglamento Nr. 447/98 18 straipsnio 1 dalis gali būti taip aiškinama, vis dėlto reikia šios nuostatos žodžius išnagrinėti atsižvelgiant į ja siekiamus tikslus.

138    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad ši nuostata Reglamentu Nr. 447/98, panaikinusiu 1994 m. gruodžio 21 d. Komisijos reglamentą Nr. 3384/94 dėl pranešimų, terminų ir nagrinėjimų, numatytų Reglamente Nr. 4064/89 (OL L 377, p. 1), buvo nustatyta po to, kai buvo priimtas Reglamentas Nr. 1310/97. Pastaruoju reglamentu į Reglamentą Nr. 4064/89 buvo įtrauktos nuostatos dėl įsipareigojimų siūlymo pirmojoje stadijoje. Reglamento Nr. 447/98 16 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo, jog terminai pasiūlyti šiame reglamente numatytiems įsipareigojimams yra būtini, „kad Komisija galėtų tinkamai įvertinti įsipareigojimus, kuriais siekiama padaryti koncentraciją suderinamą su bendrąja rinka, ir užtikrinti [...] deramą konsultavimąsi su kitomis koncentracijoje dalyvaujančiomis šalimis, trečiosiomis šalimis ir valstybių narių institucijomis“.

139    Taigi iš šios konstatuojamosios dalies matyti, jog Komisija, nustatydama Reglamento Nr. 447/98 18 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, siekė užsitikrinti, kad turės pakankamai laiko pasiūlytiems įsipareigojimams įvertinti ir pasikonsultuoti su trečiaisiais asmenimis. Taigi, nors siekiant šio tikslo būtina, kad šioje nuostatoje numatytas terminas koncentracijos šalims būtų privalomas, kad negalėtų pateikti įsipareigojimų pirmojoje stadijoje iki jos pabaigos likus tokiam terminui, per kurį Komisija neturėtų pakankamai laiko jiems įvertinti ir pasikonsultuoti su trečiaisiais asmenimis, tačiau, atvirkščiai, siekiant šio tikslo visiškai nebūtina, kad šis terminas Komisijai taip pat būtų privalomas, nes ji, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, visiškai gali nuspręsti, kad trumpesnis terminas yra pakankamas šiam vertinimui ir konsultavimuisi.

140    Darytina išvada, jog Reglamento Nr. 447/98 18 straipsnio 1 dalis turi būti suprantama taip, kad nors koncentracijos šalys negali priversti Komisijos atsižvelgti į įsipareigojimus ir jų pakeitimus, padarytus pasibaigus trijų savaičių terminui, Komisija, atvirkščiai, jei mano, kad turi pakankamai laiko jiems išnagrinėti, turi turėti galimybę leisti koncentraciją, atsižvelgdama į šiuos įsipareigojimus, net jei pakeitimai buvo padaryti pasibaigus trijų savaičių terminui.

141    Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija turėjo teisę pakeistą įsipareigojimų versiją ir jų galutinę versiją priimti pasibaigus trijų savaičių terminui, numatytam Reglamento Nr. 447/98 18 straipsnio 1 dalyje, nes šis terminas jai nėra įpareigojantis.

142    Kad ir kaip būtų, konstatuotina, jog, priešingai nei nurodo ieškovė, priimdama šiuos įsipareigojimus Komisija nepažeidė principų, kuriuos šioje srityje ji nustatė pranešime dėl konkurencijos gynimo priemonių.

143    Pirmiausia šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, priešingai nei teigia Komisija savo atsiliepime į ieškinį, šis pranešimas nelaikytinas nenustatančiu jokių privalomų įsipareigojimų. Komisijai yra privalomi pranešimai, kuriuos ji priima koncentracijų kontrolės srityje, jei jais nenukrypstama nuo Sutarties normų ir Reglamento Nr. 4064/89 (šiuo klausimu žr. 2002 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C‑382/99, Rink. p. I‑5163, 24 punktą ir 2002 m. rugsėjo 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑351/98, Rink. p. I‑8031, 53 punktą). Be to, Komisija negali nepaisyti taisyklių, kurias pati sau nustatė (žr., be kita ko, 1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 53 punktą).

144    Pranešime dėl konkurencijos gynimo priemonių Komisija nurodė:

„37   Jeigu įvertinus išaiškėja, kad siūlomi įsipareigojimai nėra pakankami tam, kad būtų išspręstos dėl susijungimo atsiradusios konkurencijos problemos, apie tai informuojamos šalys. Kadangi pirmosios stadijos konkurencijos gynimo priemonės yra skirtos lengvai nustatomai konkurencijos problemai tiesiogiai išspręsti, siūlomus įsipareigojimus keisti galima tik labai nedaug. Pakeitimus, pateikiamus iš karto po konsultacijų, sudaro paaiškinimai, patikslinimai ir (arba) kiti patobulinimai, kurie užtikrina, kad įsipareigojimai būtų įgyvendinami ir veiksmingi.“

145    Šioje byloje, kalbant apie pakeitimus, kurie buvo padaryti galutine įsipareigojimų versija pakeistoje įsipareigojimų versijoje, akivaizdu, – ir ieškovė to neginčijo, – kad tai yra nedideli pakeitimai pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 37 punkto prasme. Palyginti su ankstesne versija, galutinėje įsipareigojimų versijoje iš esmės tik pratęsiama išimtinės licencijos ir įpareigojimo vėliau neteikti į rinką Moulinex ženklo prekių trukmė, penkiose papildomose valstybėse imama taikyti principą, nustatytą keturiose pirmose valstybėse, kad licencija apims visas smulkios buitinės technikos prekes, ir galiausiai sumažinamos įpareigojimo pirkti prekes iš SEB taikymo ribos. Šie pakeitimai yra susiję tik su pakeistoje įsipareigojimų versijoje numatytų įpareigojimų taikymo srities pakeitimu laiko, prekių ir geografiniu požiūriu, todėl gali būti laikomi nedideliais pakeitimais pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 37 punkto prasme.

146    Kalbant apie pakeitimus, pakeista įsipareigojimų versija padarytus pradinėje versijoje, įpareigojimą pašalinti Moulinex ženklo prekes iš rinkos pakeitus įpareigojimu suteikti išimtinę licenciją naudoti šį prekių ženklą, konstatuotina, kad, kaip ir pašalindamas prekių ženklą iš rinkos, taip ir suteikdamas išimtinę licenciją, Moulinex prekių ženklo savininkas, šiuo atveju SEB, praranda teisę naudoti šį prekių ženklą atitinkamose teritorijose. Todėl tai, kad suteikus išimtinę licenciją trečiajam asmeniui dar leidžiama naudoti prekių ženklą, gali būti laikoma „patobulinimu“, palyginti su paprastu pašalinimu iš rinkos.

147    Taip pat šiuo atveju pagal įsipareigojimų 1 punkto c papunktį SEB įsipareigoja Moulinex prekių ženklo nenaudoti trejus metus po licencinių sutarčių pasibaigimo. Be to, pagal 1 punkto a papunkčio antrą pastraipą licencijos turėtojams leidžiama bet kuriuo metu galiojant licencijai nustoti naudoti prekių ženklą Moulinex tam, kad galutinai imtų naudoti savo paties ženklą. Taikant šias dvi nuostatas Moulinex prekių ženklas bus pašalintas iš rinkos mažiausiai trejiems metams ir daugiausia, bent jau teoriškai, aštuoneriems metams. Darytina išvada, kad, priešingai nei teigia ieškovė, galutinėje įsipareigojimų versijoje neapsiribojama tuo, kad pradinėje versijoje numatytas Moulinex prekių ženklo pašalinimas iš rinkos pakeičiamas išimtine licencija naudoti šį prekių ženklą, nes tai, kad SEB nenaudos Moulinex prekių ženklo, dar labiau sustiprinama įpareigojant ją suteikti licenciją. Dėl šios priežasties galutinė įsipareigojimų versija taip pat atrodo kaip „patobulinimas“, palyginti su jų pradine versija.

148    Be to, net jei su trečiaisiais asmenimis nebuvo tiesiogiai konsultuojamasi dėl pradinės įsipareigojimų versijos, šis patobulinimas gali būti laikomas „pakeitimu, pateikiamu iš karto po konsultacijų“ su trečiaisiais asmenimis, siekiant užtikrinti, kad įsipareigojimai būtų „įgyvendinami ir veiksmingi“. Iš tikrųjų, atsakydama į konkurentams skirto klausimyno 25 klausimą pati ieškovė pažymėjo, kad, norint užimti tvirtą padėtį kiekvienoje iš nagrinėjamų nacionalinių prekių rinkų, reikia dviejų labai svarbių dalykų: vartotojų ištikimybės prekių ženklui ir prieigos prie skirtingų platinimo tinklų. Atsižvelgdama į šiuos atsakymo elementus, Komisija iš konsultavimosi su trečiaisiais asmenimis galėjo logiškai padaryti išvadą, kad išimtinė licencija naudoti Moulinex prekių ženklą – tai iš karto pateiktas atsakymas į jų nurodytas problemas, nes, skirtingai nei paprastas prekių ženklo pašalinimas iš rinkos, tokia licencija leidžia pakeisti Moulinex ūkio subjektu, turinčiu žinomą prekių ženklą ir prieigą prie platinimo kanalų.

149    Be to, iš bylos Pirmosios instancijos teisme matyti, jog 2001 m. gruodžio 17 d. rašte „dėl galimų SEB įsipareigojimų“ De'Longhi Komisijai aiškiai nurodė, kad „kaip perleidimo alternatyvos iš SEB būtų galima tikėtis įsipareigojimo suteikti tretiesiems asmenims licencijas naudoti Moulinex prekių ženklą visose nacionalinėse rinkose, kur koncentracija turi ypač didelį antikonkurencinį poveikį“. Net jei, kaip ji pažymėjo per posėdį, De'Longhi savo atsakyme į 2002 m. sausio 3 d. klausimyną patikslino šį požiūrį, tai vis dėlto yra nuoroda, patvirtinanti, jog Komisija galėjo protingai ir, kad ir kaip būtų, nedarydama akivaizdžios klaidos nuspręsti, jog įsipareigojimas suteikti licenciją – tai iš karto po konsultacijų su trečiaisiais asmenimis padarytas pakeitimas, nes De'Longhi pati gyrė šį sprendimą, kol jis nebuvo pasiūlytas SEB.

150    Dėl visų šių priežasčių pakeista įsipareigojimų versija, kaip ir galutinė jų versija, gali būti vertinama kaip nedideli pakeitimai, kurie pagal pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 37 punktą gali būti Komisijos priimti pasibaigus Reglamento Nr. 447/98 18 straipsnio 1 dalyje numatytam terminui.

151    Todėl pirmasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas visas.

II –  Dėl antrojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija padarė teisės klaidą ir leido koncentraciją nepradėjusi antrosios stadijos

 Šalių argumentai

152    Ieškovė teigia, kad Komisija padarė teisės klaidą, nepradėjusi, vadovaudamasi Reglamento Nr. 4064/89 6 straipsnio 1 dalies c punktu, antrosios stadijos, nors nebuvo tenkintos sąlygos išduoti leidimą pasibaigus pirmajai stadijai, kadangi SEB pasiūlyti įsipareigojimai neleido galutinai pašalinti visų rimtų abejonių dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka.

153    Ieškovė primena, jog pranešime dėl konkurencijos gynimo priemonių yra numatyta, kad „pirmojoje stadijoje Komisijos svarstymui pateikti įsipareigojimai turi būti pakankami, kad nekeltų jokių „rimtų abejonių“ dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka. Konkrečiai kalbant, pirmojoje stadijoje prisiimtų įsipareigojimų pagrindu gali būti išduodamas leidimas koncentracijai ir antroji stadija nepradedama tik esant šioms sąlygoms:

–        dėl koncentracijos kilusios konkurencijos problemos turi būti lengvai nustatomos,

–        šie įsipareigojimai turi būti pakankami, kad nekeltų jokių rimtų abejonių, ir turi būti skirti nustatytoms konkurencijos problemoms tiesiogiai išspręsti,

–        šie įsipareigojimai turi būti pateikiami „iš karto“ po Komisijos konsultacijų su rinkoje veikiančiais ūkio subjektais ir koncentracijos šalimis.

154    Taigi savo pranešime dėl konkurencijos gynimo priemonių Komisija daro išvadą:

„Įsipareigojimų prisiėmimas pirmojoje stadijoje gali būti priimtinas tik tam tikrais atvejais. Konkurencijai grėsmę kelianti problema turi būti tokia akivaizdi, o jai pašalinti siūlomos priemonės tokios aiškios, kad nereikėtų atlikti išsamaus tyrimo.“

155    Ieškovė taip pat pažymi, kad minėtoje byloje Volvo/Scania Komisija atmetė šalių pasiūlytus įsipareigojimus, konstatavusi, kad:

„Negali būti daroma išvada, kad nauju pasiūlymu aiškiai ir neginčijamai išsprendžiamos visos kilusios konkurencijos problemos. Atsižvelgiant į naujų pasiūlymų sudėtingumą, Komisijai būtų neįmanoma veiksmingai jų įvertinti per trumpą laiką, kuris jai lieka iki Koncentracijų reglamento 10 straipsnio 3 dalyje numatyto termino pabaigos. Būtų reikalingas papildomas terminas ir taip pat pagal taikytinas Koncentracijų reglamento nuostatas reikėtų paklausti trečiųjų asmenų nuomonės.“

156    Atsižvelgdama į šiuos dalykus ieškovė mano, kad Komisija negalėjo, nepadariusi teisės klaidos, leisti koncentracijos po pirmosios stadijos. Ieškovė mano, kad iš esmės vien po šios stadijos Komisija negalėjo būti pakankamai tikra, nuspręsdama, kad nustatyti įsipareigojimai leidžia pašalinti visas abejones, susijusias su koncentracijos suderinamumu su bendrąja rinka.

157    Trys dalykai rodo, kad, pasibaigus pirmajai stadijai, Komisija negalėjo būti pakankamai tikra nuspręsdama, kad nustatyti įsipareigojimai yra pakankami visoms dėl koncentracijos kilusioms problemoms išspręsti.

158    Pirma, ieškovė pažymi, kad, kiek jai žinoma, Komisija niekada anksčiau nėra leidusi koncentracijos remdamasi tik įsipareigojimais suteikti licenciją naudoti prekių ženklą, nes tokius įsipareigojimus Komisija visada naudodavo kartu su kitomis konkurencijos gynimo priemonėmis arba papildydama šias priemones, pavyzdžiui, aktyvų perleidimu. Šiuo atžvilgiu ieškovė pažymi, kad pati Komisija pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 16 punkte patarė, kad „jeigu konkurencijos problema kyla dėl horizontalaus veiklos sričių sutapimo, turi būti parduotas šiam tikslui tinkamiausias verslas“. Todėl, ieškovės teigimu, Komisija negalėjo turėti patirties, kuri jai leistų būti pakankamai tikrai nusprendžiant, kad vien įsipareigojimas suteikti licenciją naudoti prekių ženklą gali aiškiai išspręsti nustatytas konkurencijos problemas.

159    Antra, ieškovė nurodo, kad Komisija negalėjo pakankamai numatyti nustatytų įsipareigojimų veiksmingumo. Ieškovės teigimu, kitaip nei paprastą perleidimo įsipareigojimą, kurio poveikį Komisijai lengva įvertinti, įsipareigojimo suteikti licenciją naudoti prekių ženklą veiksmingumą dėl jo pobūdžio sunkiau įvertinti, nes jis priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, licencijos trukmės, vėlesnio prekių ženklo nenaudojimo trukmės, tikslių licencijos taikymo ribų. Be to, tai, kad licencijos naudoti Moulinex prekių ženklą pagal Komisijos numatytų įsipareigojimų schemą gali būti suteikiamos skirtingoms įmonėms, atsižvelgiant į prekes ir atitinkamas šalis, dar pasunkina šių įsipareigojimų poveikio vertinimą. Todėl ieškovė mano, kad Komisija, nepradėdama išsamaus tyrimo procedūros, negalėjo pakankamai tiksliai įvertinti, ar licencijos turėtojas arba turėtojai iš karto po koncentracijos galės iš tikrųjų sudaryti tikrą atsvarą SEB-Moulinex kiekvieno prekių asortimento atžvilgiu ir kiekvienoje atitinkamoje šalyje.

160    Trečia, ieškovė pažymi, kad klausimynas, kuriuo buvo siekiama įvertinti pakeistą SEB pateiktų įsipareigojimų versiją, tretiesiems asmenims buvo nusiųstas 2001 m. gruodžio 20 d., o atsakyti reikalauta 2001 m. gruodžio 21 dieną. Taigi, jos nuomone, dėl tokio išimtinai trumpo termino atsakymui pateikti tretieji asmenys jokiu būdu negalėjo pateikti tikslios ir argumentuotos nuomonės dėl galimo pasiūlytų įsipareigojimų poveikio. Ieškovė pripažįsta, kad tam tikru atveju galima sutikti su labai trumpu terminu atsakymui pateikti, kalbant apie įsipareigojimus, kurių poveikį lengva įvertinti, pavyzdžiui, aktyvų perleidimas. Atvirkščiai, kalbant apie sudėtingus įsipareigojimus, ypač tuos, kurie nėra dažnai naudojami, vienos dienos terminas jokiu būdu negali būti laikomas pakankamu, kad tretieji asmenys galėtų pateikti argumentuotą nuomonę.

161    Komisija ginčija, kad padarė teisės klaidą, nuspręsdama leisti koncentraciją pasibaigus pirmajai stadijai ir nepradėdama išsamaus tyrimo procedūros.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

162    Pirmiausia konstatuotina, kad ieškovė teigia, jog Komisija padarė teisės klaidą, nepradėdama antrosios stadijos, nors SEB pasiūlyti įsipareigojimai nebuvo pakankami, kad leistų aiškiai pašalinti visas rimtas abejones, todėl ji ginčija ekonominį vertinimą, kurį atlikusi Komisija priėmė SEB pasiūlytus įsipareigojimus. Šiuo atžvilgiu šis ieškinio pagrindas sutampa su trečiuoju ieškinio pagrindu, susijusiu su akivaizdžia vertinimo klaida, padaryta vertinant, ar įsipareigojimais galima išspręsti kilusias konkurencijos problemas. Todėl šis šio ieškinio pagrindo aspektas bus nagrinėjamas nagrinėjant trečiąjį ieškinio pagrindą.

163    Pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1310/97 8 konstatuojamąją dalį įsipareigojimai, prisiimti pirmojoje stadijoje, gali būti priimti, „jei konkurencijos problemą lengva identifikuoti ir išspręsti“. Taip pat pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 37 punkte yra pakartojama, kad pirmojoje stadijoje konkurencijos gynimo priemonės „yra skirtos lengvai nustatomai konkurencijos problemai tiesiogiai išspręsti“.

164    Šioje byloje turi būti konstatuota, kiek tai yra susiję su nagrinėjamų konkurencijos problemų pobūdžiu, kad ieškovė nenurodo kitų konkurencijos problemų, nei Komisijos nustatytosios ginčijamame sprendime.

165    Šiuo atžvilgiu taip pat pažymėtina, kad šioje byloje Komisija rėmėsi atsargiu konkurenciniu vertinimu. Iš tikrųjų, priešingai nei per administracinę procedūrą teigė pranešančiosios šalys, kurios manė, kad nagrinėjamos rinkos buvo pasaulinės, Komisija ginčijamo sprendimo 30 konstatuojamojoje dalyje nustatė, kad geografinių rinkų apibūdinimas kaip nacionalinių rinkų „atrodo labiausiai tinkamas pasibaigus pirmajai tyrimo stadijai“. Taip pat, siekdama įvertinti naujo ūkio subjekto konkurencinę padėtį po koncentracijos, Komisija sudėjo SEB ir Moulinex rinkos dalis, darydama prielaidą, kad nebus prarasta Moulinex pardavimų, nors dėl paties perėmimo aplinkybių tokių praradimų galėjo būti ir yra aišku, kad tam tikrų Moulinex modelių pardavimas būtų buvęs nutrauktas. Taigi ginčijamo sprendimo 42 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, jog negali būti paneigta, „bent jau pasibaigus pirmajai tyrimo stadijai, kad susijungęs ūkio subjektas galės atkurti tokio lygio konkurencinį Moulinex pajėgumą, koks buvo iki pertvarkymo teismo tvarka“.

166    Taigi reikia sutikti, kad Komisija tiksliai nustatė dėl nagrinėjamos koncentracijos kylančias konkurencijos problemas.

167    Ieškovė nurodo tris aplinkybes, siekdama įrodyti, jog Komisija negalėjo būti pakankamai tikra nuspręsdama, kad pasiūlyti įsipareigojimai leido pašalinti abejones dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka ir kad dėl to ji padarė teisės klaidą, po pirmosios stadijos leisdama koncentraciją. Šios aplinkybės yra susijusios, pirma, su įsipareigojimų pobūdžiu, antra, su tuo, kad Komisija neturėjo pakankamo aiškumo vertindama įsipareigojimų veiksmingumą, ir, trečia, su terminu, nustatytu tretiesiems asmenims pastaboms dėl įsipareigojimų pateikti.

168    Pirma, dėl pasiūlytų įsipareigojimų pobūdžio primintina, kad šioje byloje šie įsipareigojimai apima išimtinių Moulinex prekių ženklo naudojimo licencinių sutarčių sudarymą penkeriems metams devyniose valstybėse narėse dėl visų trylikos atitinkamų prekių kategorijų ir grupės SEB įsipareigojimą galiojant licencinei sutarčiai bei trejus metus jos galiojimui pasibaigus jokių prekių nepardavinėti naudojant Moulinex ženklą.

169    Nei Reglamente Nr. 4064/89, nei pranešime dėl konkurencijos gynimo priemonių aiškiai nenumatyta, kokio tipo įsipareigojimai gali arba turi būti priimti pasibaigus antrajai stadijai arba pirmojoje stadijoje. Reglamentu Nr. 4064/89 siekiama neleisti susikurti arba sustiprėti ūkio subjektams, kurie gali pastebimai pažeisti veiksmingą konkurenciją bendrojoje rinkoje, todėl pasiūlyti įsipareigojimai, kad ir kaip būtų, turi būti tokio pobūdžio, kad leistų Komisijai padaryti išvadą, jog nagrinėjama koncentracija nesukuria ir nesustiprina dominuojančios padėties. Šiuo atžvilgiu nėra skirtumo tarp įsipareigojimų, prisiimtų pirmojoje stadijoje, ir įsipareigojimų, prisiimtų antrojoje stadijoje, net jei pirmieji, atsižvelgiant į tai, kad išsamus rinkos tyrimas pirmojoje stadijoje nėra atliekamas, turi ne tik leisti padaryti išvadą, kad koncentracija nesukuria arba nesustiprina dominuojančios padėties, bet ir turi būti pakankami, kad aiškiai būtų pašalintos visos rimtos abejonės šiuo atžvilgiu.

170    Net jei aktyvų perleidimas dažniausiai yra konkurencijos gynimo priemonė, tinkamiausia tam, kad būtų lengvai išspręsta tam tikra konkurencijos problema, ypač horizontalaus veiklos sričių sutapimo atveju, a priori negali būti paneigta, kad licencinė sutartis gali būti tinkama priemonė nustatytoms konkurencijos problemoms išspręsti. Pavyzdžiui, savo 1999 m. kovo 25 d. Sprendime Gencor prieš Komisiją (T‑102/96, Rink. p. II‑753, 319 punktas) Pirmosios instancijos teismas sutiko, kad „negalima a priori atmesti galimybės, jog įsipareigojimai, iš pirmo žvilgsnio panašūs į elgesį nusakančius įsipareigojimus, pavyzdžiui, kokio nors prekių ženklo nenaudojimas tam tikrą laiką, dalies po koncentracijos susikūrusio ūkio subjekto gamybos potencialo suteikimas trečiųjų asmenų naudojimui arba bendrai sudaryta galimybė nediskriminacinėmis sąlygomis pasinaudoti esmine infrastruktūra, taip pat gali užkirsti kelią dominuojančios padėties sukūrimui ar sustiprėjimui“.

171    Ieškovės pažymėta aplinkybė, kad Komisija anksčiau niekada neleisdavo koncentracijos tik įsipareigojimų suteikti licenciją naudoti prekių ženklą pagrindu, neturi reikšmės. Iš esmės Komisija negali būti kaltinama dėl to, kad priėmė SEB pasiūlytus įsipareigojimus, remdamasi vien tuo, esą ji anksčiau niekada neleisdavo koncentracijos tik įsipareigojimų suteikti licenciją naudoti prekių ženklą pagrindu, jei šiais įsipareigojimais galima veiksmingai išspręsti nustatytas konkurencijos problemas. Šis klausimas, susijęs su įsipareigojimų turiniu, bus nagrinėjamas nagrinėjant ieškinio pagrindą, susijusį su įsipareigojimų nepakankamumu.

172    Be to, iš bylos darytina išvada, kad per administracinę procedūrą keli tretieji asmenys, tarp jų ir De'Longhi, Komisijai taip pat nurodė, kad licencinė sutartis tam tikromis aplinkybėmis gali būti pakankama šioje byloje nustatytoms konkurencijos problemoms išspręsti (žr. šio sprendimo 149 punktą).

173    Neginčijama, kad prekių ženklai turi esminę svarbą su koncentracija susijusiame sektoriuje ir galutiniams vartotojams yra vienas pagrindinių pasirinkimo kriterijų. Be to, pasiūlymai dėl Moulinex perėmimo beveik išimtinai buvo susiję su šios grupės prekių ženklais, o ne su gamybos įmonėmis, pati ieškovė parodė suinteresuotumą perimti daugiausia Krups prekių ženklą. Šioje byloje neginčijama, kad materialiųjų aktyvų perleidimas būtų turėjęs tik labai nedidelį poveikį konkurencijos struktūrai. Reikalauti perleisti nematerialiuosius aktyvus, kuriuos sudaro prekių ženklo teisės, iš esmės reiškia iš dalies uždrausti koncentraciją, o tai prieštarautų proporcingumo principui, jei įsipareigojimai suteikti licenciją naudoti prekių ženklą yra tokio pobūdžio, kad gali būti išvengta dominuojančios SEB-Moulinex padėties sukūrimo arba sustiprėjimo.

174    Konstatuotina, jog ieškovė neįrodo, kad Komisija negalėjo nustatyti, ar licencijos turėtojas arba turėtojai sugebės sudaryti tikrą atsvarą SEB-Moulinex. Atvirkščiai, šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog Komisija į galutinę įsipareigojimų versiją įtraukė konstatuojamąją dalį dėl licencijos turėtojo požymių ir nustatė, kad licencijos turėtojas arba turėtojai turi būti patvirtintas (-i), kad jis (jie) turi būti nepatiriantis (-ys) sunkumų bei nepriklausomas (-i) ir turi turėti kompetenciją, kad galėtų veiksmingai konkuruoti atitinkamoje rinkoje.

175    Galiausiai, priešingai nei tvirtina ieškovė, iš SEB pasiūlytų įsipareigojimų matyti, jog vienoje šalyje negali būti kelių licencijos turėtojų, nes įsipareigojimų 1 punkto a papunktyje aiškiai numatyta, kad licencija yra išimtinė kiekvienoje atitinkamoje valstybėje narėje, o 1 punkto c papunktyje – kad licencija turi apimti visus smulkios buitinės technikos prietaisus ir nei licencijos turėtojas, nei SEB negalės naudoti Moulinex prekių ženklo kitoms prekėms.

176    Antra, kiek tai susiję su kaltinimu, esą Komisija negalėjo pakankamai numatyti nustatytų įsipareigojimų veiksmingumo, pakanka pažymėti, kad net jei licencijos naudoti prekių ženklą veiksmingumas priklauso nuo daugelio veiksnių, kuriuos sunkiau kontroliuoti nei aktyvų perleidimą, a priori negali būti paneigta, kad Komisija pirmojoje stadijoje gali įvertinti reikšmingus parametrus.

177    Taip pat konstatuotina, kad Komisija tikrai atsižvelgė į visus ieškovės minimus kriterijus ir galėjo patikrinti juos rinkoje. Pati atlikusi tyrimą ir tretiesiems asmenims, su kuriais buvo konsultuojamasi, pateikus atsakymus, Komisija galėjo kuo geriausiai nustatyti iš pradžių pasiūlytų įsipareigojimų trūkumus ir padaryti reikiamus patobulinimus, kiek tai susiję su licencijos trukme, vėlesnio prekių ženklo nenaudojimo trukme, tiksliomis licencijos taikymo ribomis. Taigi galutinėje įsipareigojimų versijoje, be kita ko, yra numatyta:

–        dvejais metais pailginti licencinės sutarties ir įpareigojimo vėliau nekonkuruoti galiojimo laikotarpį, kuris iš pradžių buvo nustatytas atitinkamai trejiems metams ir vieniems metams (įsipareigojimų 1 punkto c papunkčio pirma pastraipa),

–        licencines sutartis imti taikyti visoms atitinkamoms prekėms ir uždrausti SEB atitinkamose devyniose valstybėse narėse visas prekes (net nesusijusias) pardavinėti naudojant Moulinex prekių ženklą (įsipareigojimų 1 punkto a papunktis ir 1 punkto c papunkčio antra pastraipa),

–        panaikinti licencijų turėtojams nustatytą įpareigojimą pirkti tam tikras prekes iš SEB (išskyrus ypatingą Vokietijos atvejį) (įsipareigojimų 1 punkto d papunktis),

–        reikalauti, kad licencijos turėtojai būtų veikiantys rinkos dalyviai arba potencialiai galintys patekti į šią rinką (įsipareigojimų 1 punkto g papunktis).

178    Šiomis aplinkybėmis negali būti manoma, kad įsipareigojimai buvo tokio masto ir tokio sudėtingumo, kad Komisija negalėjo būti pakankamai tikra nuspręsdama, jog rinkoje bus atkurta veiksminga konkurencija, nes galutinėje įsipareigojimų versijoje atsispindi iš esmės trečiųjų asmenų pastabos. Taip pat konstatuotina, jog dėl tos pačios priežasties įsipareigojimai, su kuriais sutiko Komisija, buvo pakankamai tikslūs, kad ji galėtų įvertinti visus jų elementus.

179    Trečia, dėl tretiesiems asmenims nustatyto termino pastaboms pateikti primintina, kad pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 34 punkte Komisija yra numačiusi:

„34   Norint, kad būtų suformuotas pagrindas nutarimui pagal 6 straipsnio 2 dalį, pasiūlymai dėl įsipareigojimų turi atitikti šiuos reikalavimus:

a)     jie turi būti pateikti laiku, ne vėliau kaip paskutinę trijų savaičių laikotarpio dieną;

[...]

Tuo pačiu metu kaip ir pateikiant pasiūlymus dėl įsipareigojimų šalys turi pateikti nekonfidencialią įsipareigojimų versiją, kad dėl jų būtų galima pasikonsultuoti su rinkos dalyviais.“

180    Ieškovė skundžiasi, kad 2001 m. gruodžio 21 d. ji turėjo pateikti savo pastabas dėl pakeistos įsipareigojimų versijos, kuri jai buvo pateikta 2001 m. gruodžio 20 dieną. Tačiau, kaip pažymi Komisija, iš bylos matyti, kad šis kaltinimas iš tikrųjų yra nepagrįstas, nes Komisijos rašte aiškiai nurodyta, jog nustatytas terminas pasibaigia 2002 m. sausio 2 d., o ne 2001 m. gruodžio 21 dieną. Darytina išvada, kad tretieji asmenys, tarp jų ir ieškovė, turėjo dvylikos dienų terminą savo pastaboms dėl pakeistos įsipareigojimų versijos pateikti. Šis terminas akivaizdžiai yra daugiau nei pakankamas, atsižvelgiant į koncentracijų kontrolės procedūros greitį. Pavyzdžiui, minėtame sprendime Kaysersberg prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas patvirtino 24 valandų terminą, nustatytą tretiesiems asmenims nuomonei dėl naujos įsipareigojimų versijos pateikti. Taip pat pažymėtina, kad nors ieškovė ginčija terminą, kuris jai buvo nustatytas pastaboms dėl paskutinio įsipareigojimų pasiūlymo pateikti, tačiau, atvirkščiai, ji neginčija, kad sugebėjo, nepaisant jai nustatyto trumpo termino, pateikti rašytines pastabas dėl pakeistos įsipareigojimų versijos. Galiausiai ieškovė nenurodo jokios aplinkybės, kuri įrodytų, kad esant ilgesniam terminui ji pateiktų informaciją, kuri galėtų pakeisti ginčijamą sprendimą. Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad ieškovės pastabos Pirmosios instancijos teisme iš esmės yra tokios pat, kaip ir pastabos, suformuluotos per administracinę procedūrą. Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Komisija ginčijamą sprendimą priėmė žinodama visas aplinkybes, iš tikrųjų pasikonsultavusi su trečiaisiais asmenimis dėl priemonių, pasiūlytų nustatytoms konkurencijos problemoms išspręsti, veiksmingumo.

181    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nei nagrinėjamos konkurencijos problemos, nei SEB pasiūlytų įsipareigojimų pobūdis arba tretiesiems asmenims nustatytas terminas negalėjo sutrukdyti Komisijai nuspręsti, kad rimtos abejonės galėjo būti pašalintos pasibaigus pirmajai stadijai.

182    Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio pagrindas, susijęs su tuo, kad Komisija padarė teisės klaidą, nepradėjusi antrosios stadijos, turi būti atmestas.

III –  Dėl trečiojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su akivaizdžia vertinimo klaida, nes įsipareigojimai buvo nepakankami, kad būtų išspręstos kilusios konkurencijos problemos

183    Ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime yra akivaizdi vertinimo klaida, nes SEB prisiimti įsipareigojimai yra nepakankami, kad būtų išspręstos dėl koncentracijos kilusios konkurencijos problemos.

184    Šį ieškinio pagrindą sudaro penkios dalys. Ieškovė mano, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes:

–        įsipareigojimas suteikti licenciją naudoti prekių ženklą pagal savo pobūdį negali išspręsti dėl koncentracijos kilusių konkurencijos problemų,

–        įsipareigojimai yra nepakankamos trukmės,

–        Vokietijos rinkoje nustatytas įpareigojimas pirkti prekes iš SEB ir visiems licencijos turėtojams nustatytos sąlygos, susijusios su teise pirkti prekes iš SEB, gali sustiprinti SEB-Moulinex padėtį,

–        Komisijai sutikus, kad tas pats prekių ženklas Europos Sąjungoje būtų naudojamas skirtingų įmonių, gali būti slaptų susitarimų tarp SEB-Moulinex ir trečiojo (-iųjų) licencijos turėtojo (-ojų),

–        joks įsipareigojimas nėra nustatytas rinkose, kuriose vis dėlto yra rimtų konkurencijos problemų.

185    Be to, De'Longhi teigia, kad dėl įsipareigojimų yra padalijama su Moulinex prekių ženklu susijusi rinka.

 Dėl pirmosios dalies, susijusios su tuo, kad įsipareigojimu suteikti licenciją naudoti prekių ženklą pagal savo pobūdį negali būti išspręstos dėl koncentracijos kilusios konkurencijos problemos

A –  Šalių argumentai

186    Ieškovė mano, kad įsipareigojimas suteikti licenciją naudoti prekių ženklą nėra tokio pobūdžio, kad šioje byloje būtų išspręstos konkurencijos problemos. Pavyzdžiui, vien įsipareigojimu suteikti licenciją naudoti prekių ženklą negali būti kompensuotas neigiamas poveikis, kuris atsiranda dėl to, kad vienas ūkio subjektas užima 40 % rinkos dalį, imant visą smulkios virtuvės buitinės technikos rinką už Prancūzijos ribų.

187    Ieškovė nurodo, kad pranešime dėl konkurencijos gynimo priemonių pati Komisija yra pažymėjusi, kad:

–        jeigu konkurencijos problema kyla dėl horizontalaus veiklos sričių sutapimo, turi būti parduotas šiam tikslui tinkamiausias verslas (16 punktas),

–        išskirtiniais atvejais veiksmingos konkurencijos sąlygoms sukurti gali užtekti perduoti tam tikrus prekių ženklus ir su gamyba susijusius aktyvus. Tačiau tokiomis aplinkybėmis „Komisijai turi būti įrodyta, kad pirkėjas šį turtą galės iš karto ir veiksmingai integruoti“ (18 punktas).

188    Ji pažymi, kad, atvirkščiai, šiame pranešime Komisija nenumato, jog licencija naudoti prekių ženklą gali pati savaime išspręsti dėl horizontalaus veiklos sričių sutapimo kilusias problemas. Be to, niekada anksčiau Komisija kaip įsipareigojimo nenustatydavo vien priemonės, susijusios su licencija naudoti prekių ženklą, nepapildydama jos kitomis konkurencijos gynimo priemonėmis, pavyzdžiui, prekių ženklų ir veiklos perleidimu, gamybos pajėgumų perleidimu, dalies komercinio, administracinio personalo ir perleidžiamoje gamybos įmonėje dirbančių darbuotojų perdavimu (pavyzdžiui, žr. 1996 sausio 16 d. Komisijos sprendimą 96/435/EB dėl Reglamento Nr. 4064/89 taikymo procedūros, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimu (byla IV/M.623 – Kimberly-Clark/Scott) (OL L 183, p. 1).

189    Pavyzdžiui, ieškovė remiasi 2001 m. liepos 27 d. Komisijos sprendimu, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka (byla N IV/M.2337 – Nestlé/Ralston Purina, OL C 239, p. 8) ir kuriame Komisija pareikalavo tokio pobūdžio įsipareigojimų perleisti prekių ženklą, kad būtų pašalintas šalių veiklos sričių horizontalus sutapimas ir naujas ūkio subjektas užimtų rinkos dalį, atitinkančią prieš koncentraciją Ralston Purina turėtą rinkos dalį. Be to, Komisija pareikalavo perleisti visas su įsipareigojimais susijusio asortimento prekes, kad prekių ženklo perėmėjas nepatirtų netiesioginės Nestlé/Ralston Purina konkurencijos. Minėtoje byloje Kimberly-Clark/Scott Komisija buvo nusprendusi dėl panašių priemonių.

190    Komisija ginčija, kad įsipareigojimas suteikti licenciją naudoti prekių ženklą negali išspręsti dėl koncentracijos kilusių konkurencijos problemų.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

191    Visų pirma primintina, kad, kaip buvo pažymėta nagrinėjant ankstesnį ieškinio pagrindą, niekas a priori neleidžia paneigti, jog elgesio įsipareigojimu, tokiu kaip įsipareigojimas suteikti licenciją naudoti prekių ženklą, gali būti išspręstos dėl koncentracijos kilusios konkurencijos problemos, ir svarbu ne tai, ar Komisija anksčiau leisdavo koncentracijas tik įsipareigojimų suteikti licenciją naudoti prekių ženklą pagrindu, o tai, ar šioje byloje šie įsipareigojimai yra tokio pobūdžio, kad sutrukdytų sukurti dominuojančią padėtį arba jai sustiprėti.

192    Šiuo atžvilgiu aišku, kad prekių ženklai yra esminis konkurencijos veiksnys nagrinėjamose rinkose. Be to, daugelis gamintojų yra nusprendę perkelti visą arba dalį savo gamybos ir pasilikti tik prekių ženklus, pardavimų ir rinkodaros personalą.

193    Be to, yra aišku, kad vidutinė smulkios buitinės technikos prekių gyvavimo trukmė yra apie treji metai, todėl licencija naudoti prekių ženklą, galiojanti penkerius metus, kartu su papildomu trejų metu laikotarpiu, per kurį SEB draudžiama teikti į rinką bet kokius Moulinex prekių ženklo smulkios buitinės technikos prietaisus, yra tokio pobūdžio, kad licencijos turėtojai galėtų patraukti Moulinex ženklo prekių pirkėjus pirkti savo ženklo prekes. Tuo labiau kad, kaip numatyta įsipareigojimuose, licencijos turėtojas arba turėtojai turi būti nepatiriantis (-ys) sunkumų, nepriklausomas (-i), turi turėti kompetenciją, kad galėtų veiksmingai konkuruoti atitinkamoje rinkoje, ir, kad ir kaip būtų, turi būti Komisijos patvirtintas (-i).

194    Taip pat primintina, kad licencijos naudoti prekių ženklą suteikimas – tai konkurencijos gynimo priemonė, kurią numatė ir kurios koncentracijos atžvilgiu reikalavo tretieji asmenys. Taigi matyti, kad ši konkurencijos gynimo priemonė yra tinkama siekiant išspręsti šioje byloje kilusias konkurencijos problemas.

195    Darytina išvada, kad, nekeliant pakankamos įsipareigojimo trukmės klausimo, kuris bus nagrinėjamas toliau, SEB pasiūlyti įsipareigojimai suteikti licenciją naudoti prekių ženklą gali būti tokio pobūdžio, kad būtų išspręstos dėl nagrinėjamos koncentracijos kilusios konkurencijos problemos.

196    Ieškovės cituojami pavyzdžiai negali paneigti šios išvados. Pirma, daugelis ieškovės tvirtinimų faktų atžvilgiu yra klaidingi. Pavyzdžiui, vidutinės SEB-Moulinex užimamos rinkos dalys smulkios buitinės technikos sektoriuje Europoje yra mažesnės nei 30 %, taigi jos nesiekia 40 %. Be to, byloje Nestlé/Ralston Purina Komisija Ispanijos rinkose nereikalavo prekių ženklų perleisti, o sutiko, kaip su viena iš galimybių, su įsipareigojimais, kuriais šalys sutiko suteikti licencijas naudoti prekių ženklą, kurių bendra trukmė buvo apie aštuoneri metai (apėmė du etapus), o tai leido pateikti naują prekių ženklą į rinką (minėto sprendimo Nestlé/Ralston Purina 68 konstatuojamoji dalis). Antra, kad ir kaip būtų, ieškovė neįrodė, jog šioje byloje nagrinėtos rinkos ir dėl šių koncentracijų atsiradusios problemos buvo visiškai tokios pat, kaip ir dabar nagrinėjamoje byloje. Ta aplinkybė, darant prielaidą, kad ji įrodyta, esą Komisija buvo nusprendusi, kad įsipareigojimais, apimančiais tik licencijas naudoti prekių ženklus, negalima išspręsti dėl tam tikros koncentracijos kilusių konkurencijos problemų, nereiškia, kad šie įsipareigojimai nėra pakankami, kad pašalintų pavojų, jog dėl kitos koncentracijos, įgyvendintos kitoje rinkoje, turinčioje kitokių požymių, bus sukurta arba sustiprės dominuojanti padėtis.

 Dėl antrosios dalies, susijusios su tuo, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, priimdama nepakankamos trukmės įsipareigojimus

A –  Šalių argumentai

197    Ieškovė tvirtina, kad Komisijos priimti įsipareigojimai yra nepakankamos trukmės. Ieškovės teigimu, tam, kad būtų atkurta veiksminga konkurencija, reikia, kad potencialus Moulinex prekių ženklo perėmėjas turėtų galimybių stiprinti atitinkamus prekių ženklus ir turėtų paskatų tai daryti. Ginčijamame sprendime (36 konstatuojamoji dalis) Komisija ir pati pripažįsta, kad „prekių ženklai yra vienas iš veiksnių, nulemiančių galutinio vartotojo pasirinkimą, ir todėl yra vienas svarbiausių elementų konkuruojant smulkios buitinės technikos gamintojams“. BaByliss teigimu, ši padėtis yra pateisinama tuo, kad sektoriuje, kur technologinės prekių savybės nėra veiksnys, nulemiantis vartotojo prekės pasirinkimą, prekių ženklo geras vardas turi esminę svarbą gamintojams pritraukiant pirkėjus.

198    Tokiomis aplinkybėmis prekių ženklų žinomumas yra vienas pagrindinių nagrinėjamų rinkų elementų, ir, siekiant šį žinomumą palaikyti aukšto lygio, reikia daug lėšų skirti reklamai, kad būtų suformuoti vartotojų įpročiai ir įveiktos kliūtys, susijusios su gerai įsitvirtinusių rinkos dalyvių reputacija. Ieškovės nuomone, tokios investicijos ekonomikos požiūriu gali būti amortizuojamos tik per labai ilgus laikotarpius ir tik jeigu visas pelnas iš investicijų grįžta investuotojams. Todėl įmonėms, jau veikiančioms rinkoje, gali pakakti palyginti nedidelių reklamos pastangų siekiant palaikyti jau sudarytą gerą vardą, tačiau kalbant apie naują rinkos dalyvį yra kitaip, ypač jei rinkoje yra stipri grupė, apimanti labai gerai žinomus prekių ženklus.

199    Ieškovė pažymi, jog ekonominiai tyrimai labai tiksliai parodo, kad protingas gamintojas neišvengiamai investuos mažiau, jeigu jis gali tikėtis tik dalies savo investicijų grąžos. Todėl perėmėjas, kuris nebus prekių ženklų savininkas ir todėl atsidurs tokioje padėtyje, kad investuos siekdamas padidinti šių prekių ženklų žinomumą, tuo pat metu žinodamas, kad vėliau turės juos grąžinti konkurentui, visiškai neturi paskatų išsaugoti arba stiprinti šiuos prekių ženklus. Todėl perimti prekių ženklai bus labai susilpninti. Taigi įsipareigojimo veiksmingumą nulemia licencijos ir vėlesnio prekių ženklo nenaudojimo laikotarpio trukmė.

200    Kaip pavyzdį ieškovė nurodo, kad minėtoje byloje Kimberly-Clark/Scott, kurioje po koncentracijos atsiradęs ūkio subjektas Jungtinės Karalystės ir Airijos valymo popieriaus rinkoje užėmė lyderio, kuriam priklausė 50–60 % sujungta rinkos dalis, padėtį, Komisija pareikalavo sudaryti atitinkamų prekių ženklų naudojimo licencinę sutartį, kurios bendra trukmė buvo penkiolika metų.

201    2001 m. spalio 10 d. Komisijos sprendime C (2001) 3014 galutinis, kuriuo koncentracija yra pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimu (byla COMP/M.2283 – Schneider-Legrand), šis požiūris aiškiai įtvirtinamas konstatuojant:

„Komisijos tyrimas patvirtino, kad yra nepalanku negalėti nuo pat pradžių naudotis savo prekių ženklu, ir parodė, kad prekių ženklo perėmėjui reikės ilgo laikotarpio (maždaug septynerių metų) siūlomam prekių ženklo pakeitimui kitu ženklu įgyvendinti. Kartu Komisijos tyrimas rodo, kad ženklo perėmėjas turi būti saugomas nuostatų, pagal kurias į nagrinėjamas rinkas, naudojant pradinį prekių ženklą, negalima patekti ilgesnį nei dešimties metų laikotarpį.“

202    Ieškovė mano, jog aplinkybės, kurias Komisija pažymėjo byloje Schneider-Legrand siekdama įrodyti pasiūlytų įsipareigojimų nepakankamumą, gali būti tiesiogiai taikomos šioje byloje.

203    Todėl Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, šioje byloje pripažindama, kad įsipareigojimu suteikti penkerių metų licenciją naudoti prekių ženklą kartu su SEB įsipareigojimu nenaudoti Moulinex prekių ženklo papildomą trejų metų terminą „licencijos turėtojui suteikiama galimybė integruoti Moulinex ženklo prekes į savo paties ženklo prekių asortimentą, o SEB nepatirs didelių nuostolių, kai turės galimybę vėl pateikti Moulinex ženklo prekes į nagrinėjamas rinkas“.

204    Komisija, palaikoma SEB, ginčija, kad priimdama tariamai nepakankamos trukmės įsipareigojimus padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

205    Siekiant išnagrinėti ieškovės kaltinimus dėl įsipareigojimų trukmės primintina, jog pagal įsipareigojimų 1 punkto a papunkčio antrą pastraipą šiais įsipareigojimais siekiama leisti naudoti Moulinex prekių ženklą kartu su licencijos turėtojo prekių ženklu, kad licencijos turėtojas galėtų per šį „co-branding“ laikotarpį pateikti į atitinkamą rinką savo prekių ženklą arba jį sustiprinti. Šiuo tikslu, galiojant licencijoms naudoti Moulinex prekių ženklą, licencijos turėtojui bus leista arba iš karto naudoti Moulinex prekių ženklą kartu su savo prekių ženklu, arba jį naudoti vieną, laikinai, prieš įgyvendinant „co‑branding“. Pagal tą pačią nuostatą licencijos turėtojas bet kuriuo metu galiojant licencijai taip pat gali pereiti nuo „co-branding“ prie savo prekių ženklo.

206    Taip pat primintina, kad, siekiant užtikrinti šio tikslo įgyvendinimą, įsipareigojimų 1 punkto g papunkčio trečioje pastraipoje yra numatyta, jog licencijos turėtojai privalo būti ūkio subjektai, turintys savo prekių ženklą, kuris gali būti sujungtas su Moulinex prekių ženklu, išskyrus ūkio subjektus, kurių pagrindinė veikla – mažmeninė prekyba.

207    Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad įsipareigojimų tikslas yra ne leisti, kad kiekvienas licencijos turėtojas naudotųsi pačiu Moulinex prekių ženklu, bet leisti šiems licencijos turėtojams per pereinamąjį laikotarpį, per kurį jie turės teisę naudoti savo pačių prekių ženklą kartu su Moulinex prekių ženklu, užtikrinti Moulinex ženklo prekių integravimą į pačių licencijų turėtojų prekių ženklus, kad jie galėtų Moulinex prekių ženklo atžvilgiu veiksmingai konkuruoti po šio pereinamojo laikotarpio, kai SEB iš naujo turės teisę atitinkamose devyniose valstybėse narėse naudoti Moulinex prekių ženklą.

208    Todėl, priešingai nei teigia ieškovė, įsipareigojimais siekiama ne pateikti į atitinkamas devynias valstybes nares naują prekių ženklą, o leisti licencijos turėtojams pateikti į rinką arba sustiprinti savo pačių prekių ženklą, kaip prekių ženklą, veiksmingai konkuruojantį su Moulinex prekių ženklu.

209    Be to, kadangi įsipareigojimų tikslas – leisti licencijos turėtojams pateikti į rinką arba sustiprinti savo prekių ženklą, kaip prekių ženklą, veiksmingai konkuruojantį su Moulinex prekių ženklu, ieškovės nurodyta aplinkybė, kad, atsižvelgiant į didelę dabartinę SEB rinkos dalį, į jai priklausanti prekių ženklų portfelį ir į Moulinex prekių ženklo žinomumą, SEB galės lengvai grąžinti į rinką Moulinex prekių ženklą devyniose nagrinėjamose valstybėse narėse, neturi reikšmės. Iš esmės svarbu ne tai, ar SEB galės grąžinti į rinką Moulinex prekių ženklą atitinkamose valstybėse narėse, – galiausiai reikia daryti tokią prielaidą siekiant patikrinti, ar ginčijamu sprendimu priimti įsipareigojimai yra pakankami, – bet tai, ar licencijos turėtojai galės sukurti arba sustiprinti savo pačių, kaip veiksmingų SEB konkurentų, padėtį.

210    Taigi reikia patikrinti, ar įsipareigojimuose nustatyto pereinamojo laikotarpio trukmė yra pakankama šiam tikslui pasiekti.

211    Šiuo atžvilgiu, pirma, pažymėtina, kad pagal įsipareigojimų 1 punkto c papunkčio pirmą pastraipą kiekvienos iš Moulinex prekių ženklo naudojimo licencinės sutarties trukmė atitinkamose devyniose valstybėse narėse turi būti penkeri metai. Be to, pagal tą pačią nuostatą ir pagal 1 punkto c papunkčio antrą pastraipą SEB įsipareigoja per licencinės sutarties galiojimo laikotarpį ir trejus metus jai pasibaigus atitinkamose devyniose valstybėse narėse nepardavinėti naudodama Moulinex prekių ženklą smulkios buitinės technikos prietaisų, patenkančių į kurią nors iš trylikos nagrinėjamų prekių kategorijų, taip pat kitų namų ūkiui naudoti skirtų prietaisų, nepatenkančių į šias prekių kategorijas, pavyzdžiui, dulkių siurblių arba mikrobangų krosnelių.

212    Iš šių nuostatų darytina išvada, kad, priešingai nei teigia ieškovė, bendra įsipareigojimų, pagal kuriuos SEB negalės pardavinėti prekių naudodama Moulinex prekių ženklą, trukmė yra ne penkeri, o aštuoneri metai, t. y. penkerių metų trukmės pirmasis laikotarpis, per kurį licencijos turėtojas turės išimtinę teisę naudoti Moulinex prekių ženklą, vieną arba kartu su savo paties prekių ženklu, ir trejų metų antrasis laikotarpis, per kurį SEB įsipareigoja atitinkamose šalyse nepardavinėti naudodama Moulinex prekių ženklą jokių prekių. Darytina išvada, kad aštuonerius metus SEB neturės teisės atitinkamose valstybėse narėse naudoti Moulinex prekių ženklo.

213    Iš šių nuostatų taip pat darytina išvada, kad atitinkamose devyniose valstybėse narėse Moulinex prekių ženklas nebus naudojamas mažiausiai trejų metų, o daugiausia, bent jau teoriškai, aštuonerių metų laikotarpį. Iš tikrųjų pagal įsipareigojimus kiekvienas licencijos turėtojas gali laisvai pasirinkti, kuriuo metu jis nuspręs pereiti nuo „co-branding“ prie savo paties prekių ženklo. Savo įstojimo į bylą paaiškinimuose SEB Pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, kad dabartiniai kandidatai gauti licenciją numatė nuo „co-branding“ prie savo pačių prekių ženklo pereiti po trejų ketverių metų laikotarpio, taigi atitinkamose valstybėse narėse Moulinex prekių ženklas išnyks maždaug penkeriems metams.

214    Dėl to, kad Moulinex ženklo prekių pardavimo vietose nebus, licencijos turėtojai galės padėti pagrindą ilgalaikiam savo pačių prekių ženklo žinomumui. Be to, toks prekių ženklo nenaudojimas taip pat reiškia, kad SEB negalės automatiškai užimti Moulinex turėtos padėties, kai ji galės grąžinti prekių ženklą į nagrinėjamas rinkas pasibaigus jo nenaudojimo laikotarpiui.

215    Be to, primintina, jog ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, – ir ieškovė jai šiuo atžvilgiu neprieštaravo, – kad smulkios buitinės technikos prekių vidutinis gyvavimo laikas yra apie treji metai.

216    Todėl matyti, kad įsipareigojimų trukmė apims laikotarpį, kuris atitinka beveik tris prekių ciklus, o laikotarpis, kurį Moulinex prekių ženklas visiškai nebus naudojamas, atitiks bent jau vieną prekių ciklą.

217    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Komisija teisingai pažymėjo, – ir ieškovė šiuo atžvilgiu jai neprieštaravo, – kad panašių prekių rinkoje, t. y. stambios buitinės technikos rinkoje, Whirlpool pavyko nuo Philips prekių ženklo prie Whirlpool prekių ženklo pereiti per trejus metus, nuo 1990 m. iki 1993 m., o tai atitinka prekės gyvavimo laiką. Šis perėjimas įvyko, nors Philips prekių ženklas rinkoje ir toliau buvo naudojamas bei bendrovės Philips palaikomas panašių prekių rinkose. Palygindama Komisija taip pat pažymėjo, kad panašių prekių rinkose Dyson Jungtinės Karalystės dulkių siurblių rinkos lydere tapo mažiau nei per penkerius metus, Colgate didelę rinkos dalį Prancūzijos elektrinių dantų šepetukų rinkoje užėmė per vienerius metus, o Moulinex, iš pradžių neveikusiai elektrinių prietaisų maistui ruošti (tam tikriems patiekalams gaminti) sektoriuje, per penkerius metus pavyko įvairiose Europos šalyse užimti 5–15 % rinkos dalį.

218    Taip pat pažymėtina, jog Pranešime dėl būtinų ir su įmonių koncentracija tiesiogiai susijusių apribojimų (OL C 188, 2001, p. 5, 15 punktas) Komisija nurodė, kad įmonės perleidimo atveju priimtina pardavėjui nustatyta konkurencijos draudimo trukmė, siekiant užtikrinti, kad įgijėjui bus perduota visa perleidžiamų aktyvų vertė, – daugiausia treji metai, jei įmonės perdavimas apima prekių asortimentą ir įgyjamąją patirtį, ir dveji metai, jei perdavimas apima tik prekių asortimentą. Tačiau šioje byloje laikotarpis, per kurį SEB įsipareigoja Moulinex prekių ženklo nenaudoti licencijos turėtojų teritorijose, yra aštuoneri metai.

219    Priešingai nei teigia ieškovė, licencijos turėtojo investicijos nebus neišvengiamai mažesnės dėl to, kad jis nebus naudojamo prekių ženklo savininkas, o atvirkščiai, jis bus skatinamas daug investuoti į savo paties prekių ženklo stiprinimą, būdamas šio ženklo savininkas, po to, kai iš pradžių pasinaudos Moulinex prekių ženklu, kad pateiktų į rinką savo prekių ženklą arba jį sustiprintų. Įsipareigojimų tikslas – ne leisti naudoti Moulinex prekių ženklą penkerius metus, o leisti pereiti nuo Moulinex prekių ženklo prie kitų ženklų, todėl licencijos turėtojas arba turėtojai bus labai suinteresuotas (-i) investuoti į savo prekių ženklą, kad galėtų ilgiau gauti naudos iš naudojimosi Moulinex prekių ženklu per pirmuosius metus. Taigi abiejų prekių ženklų naudojimo laikotarpis yra tik būtinas etapas prieš perėjimą prie licencijos turėtojo prekių ženklo. Šiomis aplinkybėmis grąža iš investicijų pasibaigus įsipareigojimuose numatytam aštuonerių metų terminui ir toliau bus gaunama ir nesibaigs tą dieną, kai SEB vėl galės naudotis Moulinex prekių ženklu.

220    Antra, pažymėtina, kad pagal 1 punkto g papunkčio pirmą pastraipą licencijos turėtojai „turi būti veikiantys rinkos dalyviai arba potencialiai galintys patekti į šią rinką, nepatiriantys sunkumų, nepriklausomi, neturintys jokių ryšių su grupe SEB ir turintys kompetenciją bei motyvaciją, būtinas norint aktyviai ir veiksmingai konkuruoti atitinkamose rinkose“. Be to, kaip buvo priminta šiame sprendime, pagal 1 punkto g papunkčio trečią pastraipą licencijos turėtojai privalo turėti savo prekių ženklą, kuris gali būti sujungtas su Moulinex prekių ženklu, išskyrus ūkio subjektus, kurių pagrindinė veikla – mažmeninė prekyba.

221    Konstatuotina, kad šios nuostatos, pagal kurias licencijos gali būti suteikiamos tik ūkio subjektams, jau veikiantiems rinkoje arba galintiems greitai patekti į šią rinką ir turintiems savo prekių ženklą, gali tinkamai prisidėti prie to, kad licencijos turėtojai per įsipareigojimuose numatytus terminus taptų veiksmingais konkurentais. Tai dar sustiprina ta aplinkybė, kad ūkio subjektai, kurių pagrindinė veikla – mažmeninė prekyba, pagal įsipareigojimų 1 punkto g papunkčio trečią pastraipą vis dėlto nepatenka tarp potencialių Moulinex prekių ženklo licencijų turėtojų. Iš esmės skundžiamo sprendimo 27 konstatuojamosios dalies d punkte ir 37 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, – ir ieškovė jai šiuo atžvilgiu neprieštaravo, – kad šių ūkio subjektų prekių ženklai, t. y. „platintojų prekių ženklai“, nagrinėjamose rinkose yra mažai paplitę.

222    Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, nuspręsdama, jog įsipareigojimų trukmė yra pakankama, kad Moulinex prekių ženklo licencijos turėtojai pateiktų į rinką arba sustiprintų savo pačių prekių ženklą, devyniose atitinkamose valstybėse narėse veiksmingai konkuruojantį su Moulinex prekių ženklu.

223    Todėl ieškovės kaltinimai dėl įsipareigojimų trukmės turi būti atmesti.

224    Šios išvados negali paneigti du sprendimai, kuriuos cituoja ieškovė. Iš tikrųjų dviejų rinkų, dėl kurių buvo priimti sprendimai bylose Kimberly-Clark/Scott ir Schneider/Legrand, požymiai nėra panašūs į šioje byloje nagrinėjamų rinkų požymius, todėl, kaip buvo nurodyta, ieškovės atliekamas palyginimas neturi reikšmės.

225    Pavyzdžiui, byloje Kimberly-Clark/Scott ilga įsipareigojimų trukmė (licencija iki dešimties metų trukmės kartu su penkerių metų laikotarpiu, per kurį prekės ženklas negalėjo būti naudojamas), Komisijos tvirtinimu, kurio Kimberly-Clark neginčijo, buvo pateisinama, kadangi naują prekių ženklą pateikti į tualetinio popieriaus, popierinių rankšluosčių ir popierinių nosinių rinką buvo ypač sunku, nes buvo tik du dideli prekių ženklai (Kleenex ir Andrex), o kiti prekių ženklai buvo mažai reklamuojami ir pirkėjams mažai žinomi. Šioje byloje, atvirkščiai, yra žinomų prekių ženklų, kurie gali pritraukti Moulinex ženklo prekių pirkėjus.

226    Taip pat minėtoje byloje Schneider/Legrand, jau nekalbant apie tai, kad Pirmosios instancijos teismas panaikino Komisijos sprendimą, šalių pasiūlymas suteikti galimybę trejus metus naudoti kelis prekių ženklus buvo atmestas, nes rinkos tyrimas parodė, jog perėmėjui prireiktų apie septynerių metų laikotarpio, kad būtų įgyvendintas pasiūlytas prekių ženklo pakeitimas kitu prekių ženklu, nes „mažos įtampos“ elektros prekių gyvavimo laikotarpis yra labai ilgas, o smulkios buitinės technikos prietaisų – trumpas. Schneider taip pat siūlė, kad prekių ženklas toje pačioje nacionalinėje rinkoje būtų padalytas ir naudojamas Schneider ir licencijos turėtojo, o šioje byloje nebus Moulinex prekių ženklo prekių, kurias toje pačioje rinkoje pardavinėtų dvi skirtingos įmonės, nes pagal įsipareigojimus yra numatyta išimtinė licencija ir tolesnis draudimas naudoti Moulinex prekių ženklą.

 Dėl trečiosios dalies, susijusios su tuo, kad Vokietijos rinkoje nustatytas įpareigojimas pirkti prekes iš SEB ir sąlygos, susijusios su visų licencijos turėtojų teise pirkti prekes iš SEB, sustiprins SEB-Moulinex padėtį

A –  Šalių argumentai

227    Dėl virtuvinių kombainų Vokietijoje ieškovė teigia, kad licencijos naudoti Moulinex prekių ženklą turėtojo įpareigojimas pirkti visus šios kategorijos prietaisus iš SEB ir reikalavimas, kad šių pirkimų apimtis sudarytų 65 % šios kategorijos prekių Moulinex 2000 m. pardavimų, gali dar labiau sustiprinti SEB-Moulinex padėtį Vokietijos rinkoje.

228    Pirma, ieškovė pažymi, kad toks įpareigojimas užtikrina garantuotus SEB-Moulinex prekių pardavimus. Todėl jis leis SEB-Moulinex pasinaudoti didesne masto ekonomija ir sumažins ribinių gamybos sąnaudų lygį.

229    Antra, ieškovė mano, jog tai, kad SEB sutinka tiekti prekes licencijos turėtojui vidutiniškai tokiomis ekonominėmis vidaus pardavimo sąlygomis, kokios yra įprastos nagrinėjamoje (-ose) teritorijoje (-ose) SEB grupės viduje tarp gamybos bendrovių ir komercinių patronuojamųjų bendrovių, neleis licencijos turėtojui pasinaudoti pigesniais tiekimo šaltiniais, kuriuos jis galėtų surasti. Todėl licencijos turėtojas kainų konkurenciją SEB atžvilgiu gali vykdyti tik keisdamas savo maržos dydį.

230    Trečia, ieškovė mano, kad taikant šią priemonę licencijos turėtojas neteks visų paskatų siūlyti technologines naujoves, nes ja SEB, rinkos lyderei, leidžiama nustatyti įvairių prekių techninius reikalavimus ir taip panaikinama bet kokia konkurencija prekių savybių atžvilgiu.

231    Galiausiai, ketvirta, ieškovė mano, kad ši priemonė nėra būtina licencijos turėtojo veiklai. Visų pirma ji mano, jog vien to – jei licencijos turėtojui būtų suteikta teisė pirkti prekes iš SEB, kaip buvo numatyta kitose šalyse, – pakaktų, kad jam būtų suteikta galimybė vykdyti savo veiklą, net jei jis neturėtų reikiamų gamybos pajėgumų.

232    Šiomis aplinkybėmis ieškovė daro išvadą, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nustačiusi tokio pobūdžio įsipareigojimą, dėl kurio gali būti sustiprinta SEB-Moulinex padėtis Vokietijos rinkoje.

233    Subsidiariai ieškovė pažymi, kad tam tikri įpareigojimo pirkti prekes iš SEB-Moulinex aspektai gali dar labiau apriboti kainų konkurenciją atitinkamuose rinkos sektoriuose.

234    Pirma, ji pabrėžia, kad pagal šį įsipareigojimą licencijos turėtojui yra numatyta teisė pirkti iš SEB-Moulinex vieną arba kelias prekes vienoje arba keliose valstybėse. Tačiau, jei licencijos turėtojas Moulinex ženklo prekes norėtų pirkti iš SEB, „toks pirkimas turi atitikti 65 % Moulinex prekių ženklo 2000 m. pardavimų apimties“ (ginčijamo sprendimo 132 konstatuojamoji dalis). BaByliss nuomone, toks įpareigojimas užtikrina SEB garantuotus pardavimus ir kartu juo yra visiškai panaikinama licencijos turėtojo laisvė pasirinkti savo tiekimo šaltinius.

235    Antra, ieškovė pažymi, jog dėl to, kad licencijos turėtojo pirkimų iš SEB-Moulinex apimtis privalo atitikti bent 65 % Moulinex 2000 m. pardavimų, gali susilyginti SEB-Moulinex ir licencijos turėtojo atitinkamų prekių pardavimo kaina. Ieškovės teigimu, licencijos turėtojas iš esmės turės pasidalyti su SEB-Moulinex visomis gamybos sąnaudomis, ir tai greičiausiai įvyks kalbant apie labai didelę jo bendro atitinkamos prekės poreikio dalį. Dėl tokio sąnaudų struktūros panašumo atitinkamų prekių pardavimų kaina gali susilyginti savaime arba susitarus, nes kainų konkurencija galės būti vykdoma tik licencijos turėtojo pardavimo sąnaudų ir maržos lygio atžvilgiu. Ieškovė mano, kad kuo labiau koncentruotos žemesnės grandies rinkos, palyginti su pardavimo rinka, tuo didesnis yra slaptų susitarimų pavojus. Kad toks pavojus yra, Komisija aiškiai pažymi savo Rekomendacijose dėl EB sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams (OL C 3, 2001, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 8 sk., 2 t., p. 25).

236    Komisija ginčija, kad Vokietijos rinkoje nustatytas įpareigojimas pirkti prekes iš SEB sustiprins SEB-Moulinex padėtį Vokietijos rinkoje.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

237    Iš esmės ieškovė ginčija, pirma, įpareigojimą pirkti prekes iš SEB, nustatytą licencijos turėtojui Vokietijoje virtuvinių kombainų atžvilgiu, ir, antra, visų licencijos turėtojų teisę devyniose valstybėse narėse sudaryti prekių pirkimo iš SEB sutartį dėl vienos arba kitos sprendime numatytos prekės.

238    Dėl įpareigojimo pirkti prekes iš SEB, nustatyto licencijos turėtojui Vokietijoje, visų pirma primintina, kad pagal sprendimą, kurio šiuo atžvilgiu ieškovė neginčijo, jo tikslas – apsaugoti gamybos įmonių veiklą, kad būtų užtikrintas su ja susijusių darbo vietų skaičius.

239    Toliau pažymėtina, kad šis įpareigojimas nustatomas tik vienai prekei – virtuviniams kombainams, tik vienoje šalyje ir ribotam dvejų metų laikotarpiui. Taip pat pažymėtina, kad Komisija nekonstatavo, jog SEB-Moulinex užima dominuojančią padėtį Vokietijos virtuvinių kombainų rinkoje, nes naujasis ūkio subjektas iš tikrųjų užėmė tik 20–30 % šios rinkos. Dar pažymėtina, kad įpareigojimas pirkti prekes iš SEB apima tik 65 % Moulinex 2000 m. pardavimų, todėl licencijos turėtojui lieka galimybė pirkti prekes iš trečiųjų asmenų arba pačiam gaminti atitinkamą prekę likusiai pardavimų apimčiai. Taigi technologinės naujovės nėra ribojamos, nes niekas netrukdo licencijos turėtojui, perkant prekes iš SEB, tuo pat metu plėtoti savo paties prekių, kad ateityje pakeistų SEB tiekiamus prietaisus, atsižvelgiant į tai, kad įpareigojimas pirkti prekes iš SEB yra trumpalaikis.

240    Galiausiai įsipareigojimų sąlyga, pagal kurią SEB turi pardavinėti licencijos turėtojui prekes už pardavimo kainą, kuri atitiktų gamybos savikainą pridėjus sąnaudas, visiškai nedaro žalos licencijos turėtojo konkurenciniam pajėgumui, o atvirkščiai – užtikrina jam palankią kainą. Kad ir kaip būtų, priešingai nei leidžia manyti ieškovės argumentai, SEB nėra licencijos turėtojo, kuriam nustatomas šis įpareigojimas pirkti Moulinex prekes iš SEB, konkurentė, nes, kaip numatyta įsipareigojimuose, SEB Vokietijos rinkoje negali parduoti jokios Moulinex prekės galiojant licencijai ir trejų metų laikotarpį pasibaigus licencijos galiojimui.

241    Darytina išvada, kad, priešingai nei teigia ieškovė, toks ribotas įpareigojimas pirkti prekes iš SEB, koks yra numatytas įsipareigojimuose, nesustiprins SEB-Moulinex padėties ir nepadarys žalos licencijos veiksmingumui.

242    Kalbant apie kaltinimą, susijusį su prekių pirkimu iš SEB kitose rinkose nei Vokietijos virtuvinių kombainų rinka, pakanka pažymėti, kad tai yra ne licencijos turėtojams nustatytas įpareigojimas, o tik jų teisė, kuria jie gali pasinaudoti atsižvelgdami į savo interesus. O ta aplinkybė, kad jei licencijos turėtojai pasinaudotų šia teise, jie privalėtų įsigyti tam tikrą minimalų kiekį, nėra tokia, kad sukeltų abejonių dėl neginčytino nuostatos pobūdžio.

243    Taigi ieškovės pateiktas kaltinimas turi būti atmestas.

 Dėl ketvirtosios dalies, susijusios su tuo, kad, Komisijai sutikus, jog Moulinex prekių ženklą naudos įvairios įmonės įvairiose Europos Sąjungos šalyse, SEB-Moulinex ir licencijos turėtojas (-ai) gali susitarti dėl savo veiksmų

A –  Šalių argumentai

244    Ieškovės teigimu, Komisijai sutikus, kad tas pats prekių ženklas gali būti įvairių įmonių naudojamas Europos Sąjungos šalyse, gali būti sudaromi slapti susitarimai tarp SEB-Moulinex ir licencijos turėtojo (-ų).

245    Iš esmės ieškovė mano, kad jei vieno prekių ženklo naudojimas yra padalijamas pagal valstybių narių teritorijas ir nesukuriamas pardavimų, rinkodaros ir reklamos lygmenų derinimo režimas, negali nekilti pavojaus pačiam šio prekių ženklo stabilumui. Šis požiūris, be kita ko, buvo labai aiškiai Prancūzijos ekonomikos ministro įtvirtintas byloje Pernod-Ricard/Coca-Cola (1999 m. lapkričio 24 d. Įsakymas dėl bendrovės Coca-Cola plano įsigyti grupės Pernod-Ricard aktyvus, susijusius su Orangina prekių ženklo gėrimais) ir patvirtintas Prancūzijos Conseil d'État (2000 m. spalio 6 d. Conseil d'État sprendimas, bendrovė Pernod-Ricard). Taip pat Komisija nuolat pažymi, kad labai artimose rinkose yra būtina derinti pardavimus ir rinkodarą (minėto sprendimo Schneider/Legrand 796 konstatuojamoji dalis).

246    Tačiau šioje byloje ieškovė pažymi, kad ginčijamame sprendime Komisija nenagrinėjo slaptų susitarimų galimybių, atsirandančių dėl to, kad licencijos naudoti prekių ženklą galės būti suteiktos skirtingoms įmonėms, atsižvelgiant į atitinkamas šalis ir prekes.

247    Komisija teigia, kad ieškovės argumentas nepagrįstas.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

248    Primintina, kad yra nustatyta, jog smulkios buitinės technikos prietaisų rinkos – tai nacionalinės rinkos. Iš tikrųjų, kaip yra nurodyta ginčijamo sprendimo 27 konstatuojamojoje dalyje, skirtingose valstybėse narėse prekių „savybės“ gali skirtis atsižvelgiant į vartojimo ypatumus ir prioritetus; pirkėjų ir tiekėjų santykiai daugiausia kuriami nacionaliniu pagrindu; daugelis žinomų prekių ženklų gamintojų kiekvienoje valstybėje narėje turi savo vietos pardavimo struktūras; platinimo struktūros yra nacionalinės.

249    Šiomis aplinkybėmis Komisija teisingai nusprendė, kad tą patį prekių ženklą skirtingose valstybėse narėse gali naudoti skirtingi ūkio subjektai, iš kurių kiekvienas turi savo struktūrą ir strategiją rinkodaros, reklamos ir pardavimų organizavimo srityse, ir kad licencijos turėtojas galės naudoti Moulinex prekių ženklą, nepaisydamas SEB, ir stiprinti savo paties prekių ženklą, neturėdamas derinti veiksmų su SEB arba kitais licencijos turėtojais.

250    Be to, SEB negalės nei suteikti licencijos kitam asmeniui toje pačioje teritorijoje, nei pati naudoti Moulinex prekių ženklo šioje teritorijoje. Taigi nebus pagrindo derinti konkurencinių veiksmų, susijusių su Moulinex prekių ženklu. Be to, pasirinktus licencijos turėtojus turės patvirtinti Komisija. Galiausiai, kad ir kaip būtų, Komisija galės prižiūrėti, kad nekiltų galimo veiksmų derinimo tarp licencijos turėtojų pavojaus, kurį nurodo ieškovė.

251    Darytina išvada, kad ieškovės kaltinimas yra nepagrįstas.

252    Šios išvados negali paneigti ieškovės cituotos bylos, nes jose nagrinėtų rinkų požymiai visais požiūriais buvo visiškai kitokie. Pavyzdžiui, byloje Pernod-Ricard/Coca-Cola nebuvo nustatyta, kad licencijos turėtojas yra nepriklausomas, o šioje byloje licencijos turėtojas turi būti nepriklausomas, kad Komisija jį patvirtintų. Be to, Conseil d'État teigimu, abi nealkoholinių gazuotų gėrimų rinkos („viešojo maitinimo“ („hors foyers“) ir „maisto prekių“ („alimentaires“) Prancūzijoje nebuvo „atskirtos“ ir tai buvo panašių prekių rinkos, o ne dvi atskiros geografinės rinkos, kaip šiuo atveju, turinčios nacionalinių rinkų dydį ir požymius. Taip pat visiškai nebuvo galima atmesti galimybės, kad licencijos turėtojas ir bendrovė Coca-Cola gali derinti savo veiksmus, tuo labiau kad prekių ženklo savininkas ir toliau vykdė prekių kokybės kontrolę, taip pat pakavimą ir reklamą. Todėl šios situacijos negalima palyginti su dabar nagrinėjama koncentracija, nes skirtingos nacionalinės rinkos yra atskiros ir licencijos turėtojai turės visišką veiksmų laisvę vykdydami prekių kokybės kontrolę, pakavimą ir reklamą ir turės galimybę savo interesais stiprinti savo pačių prekių ženklą.

253    Darytina išvada, kad ketvirtoji šio ieškinio pagrindo dalis yra nepagrįsta.

 Dėl penktosios dalies, susijusios su tuo, kad Komisija leido koncentraciją nesant įsipareigojimų rinkose, kuriose kilo rimtų konkurencijos problemų

A –  Šalių argumentai

254    Ieškovė Komisiją kaltina, kad ši nenustatė jokio įsipareigojimo rinkose, kuriose vis dėlto kilo rimtų konkurencijos problemų. Pavyzdžiui, ji pažymi, kad nebuvo reikalaujama jokio įsipareigojimo Italijos rinkoje, nors SEB-Moulinex po koncentracijos užėmė 65–75 % rinkos dalį virdulių rinkoje ir 40–50 % rinkos dalį specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti ir virtuvinių kombainų rinkose. Taip pat ieškovė nurodo, kad Norvegijoje SEB-Moulinex po koncentracijos užėmė 55–65 % rinkos dalį gruzdintuvių, ekspreso kavos aparatų ir specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkoje bei 70–80 % rinkos dalį kepimo krosnelių rinkoje.

255    Ieškovės teigimu, taip pat buvo konstatuota problemų Jungtinės Karalystės, Airijos, Ispanijos, Suomijos ir Norvegijos rinkose.

256    Ieškovė mano, jog įsipareigojimai, kurių pareikalavo Komisija, nėra pakankami, kad būtų išspręstos dėl koncentracijos kilusios konkurencijos problemos.

257    Palyginimui ji nurodo, kad esant tokioms pat rinkos dalims kituose sektoriuose Komisija nustatė įsipareigojimus. Pavyzdžiui, ji pažymi, kad Portugalijoje buvo pareikalauta įsipareigojimų, nors po koncentracijos SEB-Moulinex užėmė 65–75 % rinkos dalį kepimo krosnelių, specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti ir virtuvinių kombainų rinkoje ir 40–50 % rinkos dalį elektrinių kavinukų ir gruzdintuvių rinkoje. Be to, ji pažymi, kad Komisija nustatė įsipareigojimus rinkos sektoriuose, kuriuose naujas ūkio subjektas užėmė mažesnę rinkos dalį.

258    Atsakydama į rašytinį Pirmosios instancijos teismo klausimą, kuriuo ieškovės buvo prašoma patikslinti savo kaltinimus, kiek tai yra susiję su Jungtinės Karalystės, Airijos, Ispanijos, Suomijos ir Norvegijos rinkomis, ji nurodė štai ką.

259    Dėl Ispanijos ieškovė pažymi, kad dėl koncentracijos SEB-Moulinex užėmė rinkos dalį, didesnę nei 35 % arba net 40 % rinkos, keturiose smulkios virtuvės buitinės technikos rinkose. Tačiau Komisija, atlikusi savo nagrinėjimą, padarė išvadą, kad koncentracija Ispanijos rinkoje yra suderinama su bendrąja rinka, ir pažymėjo, kad:

–        ūkio subjektas negalės elgtis antikonkurenciniu būdu, nes jis susidurs su stipriais konkurentais,

–        už bet kokį bandymą elgtis antikonkurenciniu būdu nagrinėjamose rinkose būtų baudžiama taip, kad SEB-Moulinex prekių kitose nei virdulių ir kepimo krosnelių rinkose, kuriose naujas ūkio subjektas realizuoja 85–95 % savo apyvartos, būtų perkama mažiau.

260    Ieškovė mano, kad Komisija neįrodė, jog nėra rimtų abejonių dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka ir todėl nereikia nustatyti įsipareigojimų šioje šalyje, nes:

–        kiekvienoje iš valstybių narių, daugiausia nagrinėtose ginčijamame sprendime (Portugalija, Belgija, Nyderlandai, Graikija), Komisija padarė išvadą, kad yra rimtų abejonių ir todėl būtina nustatyti įsipareigojimus atsižvelgiant, be kita ko, į rinkų, kuriose SEB-Moulinex užėmė didesnę nei 40 % sujungtą rinkos dalį, palyginti su bendra visų virtuvės asortimento prekių rinkų verte (Portugalija, Belgija, Nyderlandai, Graikija), – taip Komisija galėjo nustatyti, kad, pavyzdžiui, Belgijoje, šešios rinkos, kuriose SEB-Moulinex užėmė didesnę nei 40 % rinkos dalį, iš karto po koncentracijos bendrai sudarė 44 % visų nagrinėjamų virtuvės asortimento prekių rinkų vertės,

–        konkrečiai kalbant apie Graikiją, Komisija pareikalavo iš SEB įsipareigojimų, be kita ko, nepaisydama tos aplinkybės, kad keturios rinkos, kuriose SEB-Moulinex užėmė didesnę nei 40 % sujungtą rinkos dalį, pagal savo vertę sudarė 24 % visų virtuvės asortimento prekių rinkų.

261    Todėl, ieškovės teigimu, kalbant apie Ispaniją, Komisija negalėjo padaryti išvados, kad nagrinėjamose rinkose nėra SEB-Moulinex antikonkurencinio elgesio pavojaus, tiksliai neįvertinusi, kokia yra rinkų, kuriose SEB-Moulinex Ispanijoje užima didesnę nei 40 % rinkos dalį, vertė, palyginti su „virtuvės asortimento“ prekių rinkų visuma. Tačiau Komisija, atlikdama savo nagrinėjimą, pasitenkino tuo, kad įvertino, kokią dalį bendroje apyvartoje, kurią SEB-Moulinex realizuoja visose virtuvės asortimento prekių rinkose, sudaro tik dvi rinkos, kuriose SEB-Moulinex užimama padėtis yra stipri (virdulių ir kepimo krosnelių rinkos). Taigi Komisijos vertinimas yra klaidingas, kadangi, atlikdama savo skaičiavimus, ji neatsižvelgė į apyvartą, susijusią su virtuvinių kombainų ir specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkomis, nors SEB-Moulinex šiose rinkose užėmė atitinkamai 55–65 % ir 35–45 %.

262    Dėl visų šių priežasčių ieškovė mano, jog Komisija, remdamasi vien ginčijamame sprendime nurodyta informacija, negalėjo padaryti išvados, kad SEB-Moulinex koncentracijos įvykdymas nekelia jokių rimtų abejonių dėl jos suderinamumo su Ispanijos bendrąja rinka ir todėl nereikia nustatyti įsipareigojimų šioje šalyje.

263    Šie ieškovės pateikti argumentai, jos teigimu, mutatis mutandis taikytini konkurencinei situacijai Suomijos rinkoje. Iš tikrųjų Komisija neįvertino, kokia yra rinkų, kuriose SEB-Moulinex užima didesnę nei 40 % sujungtą rinkos dalį, vertė, palyginti su bendra virtuvės asortimento prekių rinkų verte. Be to, Komisija apsiribojo tuo, kad įvertino konkurencinę situaciją skrudintuvų rinkoje, kad padarytų išvadą, jog nagrinėjamose Suomijos rinkose nėra rimto pavojaus konkurencijai, ir neatsižvelgė į tai, kad yra trys kitos prekių rinkos, kuriose SEB-Moulinex iš karto po koncentracijos užėmė didesnę nei 40 % rinkos dalį (kepimo krosnelių rinka – 35–45 %, ekspreso kavos aparatų rinka – 40–50 % ir kepsninių rinka – 40–50 %). Be to, Komisija nepažymėjo, nors ji tai padarė nagrinėdama Graikijos rinką, kad naujas ūkio subjektas taip pat užima stiprią padėtį Suomijos virtuvinių kombainų rinkoje (30–40 %).

264    Kalbėdama apie Italiją ieškovė pažymi, kad tokie pat argumentai gali būti priešpriešinami nagrinėjimui, kurį Komisija atliko dėl konkurencinės situacijos šioje valstybėje narėje. Pavyzdžiui, ieškovės teigimu, nors Komisija tinkamai rėmėsi Italijos virdulių ir specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkos verte, palyginti su bendra „virtuvės asortimento“ prekių verte, ji neatsižvelgė į virtuvinių kombainų rinką, kurioje SEB-Moulinex užėmė 40–50 % rinkos dalį. Ieškovės teigimu, tokiomis aplinkybėmis Komisija negalėjo pagrįstai daryti išvados, kad nekyla rimtų abejonių dėl koncentracijos suderinamumo su Italijos bendrąja rinka.

265    Kalbėdama apie Jungtinę Karalystę ir Airiją ieškovė mano, kad Komisija Jungtinės Karalystės rinkai netaikė visų kriterijų, susijusių su verte ir (arba) su atitinkama apyvarta, kuriuos ji vis dėlto nustatė nagrinėdama konkurencinę situaciją kitose šalyse. Taigi Komisija neįvertino, kokio dydžio pavojų Jungtinės Karalystės ir Airijos rinkose kelia koncentracija. Iš tikrųjų, tam, kad paneigtų pavojaus konkurencijai buvimą, Komisija apsiribojo tik tuo, kad nagrinėdama pritaikė 40 % ribą ir pažymėjo, kad yra konkurentas, užimantis 15–25 % rinkos dalį, ir kad yra nedidelis veiklos sričių sutapimas, ir visiškai nenagrinėjo, koks poveikis konkurencijai daromas po nagrinėjamos koncentracijos susijungus didelėms SEB-Moulinex rinkos dalims gruzdintuvių (30–40 %), garų puodų (30–40 %) ir laidynių (35–45 %) rinkose.

266    Komisija ginčija ieškovės tvirtinimą, kad nebuvo prisiimta jokio įsipareigojimo rinkose, kuriose kilo rimtų konkurencijos problemų.

267    Komisija visų pirma pažymi, kad, priešingai nei teigia ieškovė, iš ginčijamo sprendimo 137 konstatuojamosios dalies matyti, jog „SEB patobulino savo įsipareigojimus licenciją naudoti prekių ženklą imdama taikyti ir visoms smulkios buitinės technikos prekėms [...] Norvegijoje“.

268    Toliau dėl Italijos rinkos ji mano, kad ieškovė negali remtis vien rinkos dalimis, kurias užima ūkio subjektas virtuvinių kombainų, specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti ir virdulių rinkose, kad padarytų išvadą, jog įsipareigojimai buvo būtini. Siekiant nustatyti, ar dėl koncentracijos bendrojoje rinkoje buvo sukurta arba sustiprinta dominuojanti padėtis, reikėtų atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes. Pavyzdžiui, virtuvinių kombainų rinkoje trys stiprūs konkurentai gali sudaryti atsvarą naujam ūkio subjektui. Taip pat, kaip matyti iš sprendimo, koncentracijos šalių padėtis Italijos specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti ir virdulių rinkose turi būti vertinama atsižvelgiant į tai, kad tam tikri jų konkurentai užima svarbią padėtį keliose kitose prekių rinkose, pavyzdžiui, kepimo krosnelių, gruzdintuvių arba ekspreso kavos aparatų. Komisija mano, kad už bet kokį bandymą specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti ir virdulių rinkose elgtis antikonkurenciniu būdu būtų baudžiama taip, kad kitose rinkose SEB ir Moulinex prekių būtų perkama mažiau.

269    Be to, situacija rinkose, dėl kurių ieškovė ginčijasi, visiškai nėra tokia, kaip situacija Portugalijoje, nes Portugalijos rinkoje naujas ūkio subjektas didesnes nei 40 % rinkos dalis užima dešimties iš vienuolikos prekių kategorijų atžvilgiu. Naujas ūkio subjektas Portugalijoje iš esmės visose atitinkamose prekių rinkose įgyja neįveikiamą galią, kuri negali būti atsverta nei kitų gamintojų, nei platintojų.

270    Galiausiai ieškovės argumentai, kad Komisija neatsižvelgė į konkurencijos problemas Jungtinės Karalystės, Airijos, Ispanijos, Suomijos ir Norvegijos rinkose, pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą yra nepriimtini, nes nepateikiama jokių jų paaiškinimų arba motyvų.

271    Atsakydama į rašytinius Pirmosios instancijos teismo klausimus Komisija visų pirma primena samprotavimą, kuriuo ji rėmėsi tam, kad padarytų išvadą, jog rimtų abejonių buvimas Portugalijoje, Graikijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje pateisina įsipareigojimų, apimančių visas prekių rinkas šiose devyniose šalyse, nustatymą, ir kuriuo remiantis nebuvo būtina nustatyti įsipareigojimų, apimančių Italiją, Ispaniją, Jungtinę Karalystę, Airiją ir Suomiją, atsižvelgiant į tai, kad dėl šių šalių nebuvo konstatuota jokių rimtų abejonių.

272    Prieš pateikdama savo keturių etapų samprotavimą Komisija pažymi, kad atlikdama nagrinėjimą ji rėmėsi savo sprendimų praktika ir informacija apie rinkos veikimą, gauta atliekant tyrimą.

273    Pavyzdžiui, Komisija konstatavo, kad yra du esminiai elementai, būtini konkurencijos veikimui nagrinėjamose rinkose: reikia turėti žinomą prekių ženklą (ginčijamo sprendimo 36 konstatuojamoji dalis) ir turėti galimybę tiekti prekes klientams perpardavinėtojams (pavyzdžiui, žr. ginčijamo sprendimo 35 konstatuojamąją dalį), kurie visoms prekių kategorijoms yra tie patys.

274    Dėl pirmojo elemento Komisija daro nuorodą į savo 1997 m. spalio 15 d. Sprendimą 98/602/EB, kuriuo koncentracija yra pripažįstama suderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimu (byla IV/M.938 – Guinness/Grand Metropolitan) (OL L 288, 1998, p. 24), kuriame ji pažymėjo, kad „dominuojančių prekių ženklų portfelio savininkas gali turėti tam tikrų privalumų“ ir kad visų pirma „jis yra stipresnėje padėtyje savo pirkėjų atžvilgiu, nes gali jiems pasiūlyti visą prekių asortimentą ir sudaro didesnę jų apyvartos dalį“ (sprendimo 38 ir tolesnės konstatuojamosios dalys). To paties sprendimo 41 konstatuojamojoje dalyje paaiškinama, kad „šių privalumų svarba ir galimas jų poveikis konkurencinei rinkos struktūrai priklauso nuo daugelio veiksnių, t. y. nuo to, ar portfelio savininkui priklauso pirmaujantis prekių ženklas arba vienas ar keli atitinkamoje rinkoje dominuojantys prekių ženklai; kokias rinkos dalis užima įvairūs prekių ženklai, be kita ko, konkuruojančių prekių ženklų atžvilgiu; santykinis rinkų, kuriose koncentracijos šalims priklauso didelės rinkos dalys arba stiprūs prekių ženklai, dydis, palyginti su visomis prekių rinkomis, kurias apima portfelis; rinkų, kuriose portfelio savininkui priklauso pirmaujantis arba dominuojantis prekių ženklas, skaičius“.

275    Platintojų derybinė galia – tai antras elementas, svarbus konkurencijos veikimui nagrinėjamoje rinkoje. Šiuo atžvilgiu SEB buvo nurodžiusi, kad „bet koks [jos] bandymas padidinti įvairių prekių grupių [...], kurių atžvilgiu ji teoriškai užima didesnę nei 35 % rinkos dalį, kainas, gali sukelti atsakomąsias klientų perpardavinėtojų priemones kitų smulkios buitinės technikos prekių grupių atžvilgiu, ir ši bausmė yra dar stipresnė, nes ji apimtų du trečdalius smulkios buitinės technikos prietaisų pardavimų“.

276    Kad padarytų išvadą, jog nebuvo būtinybės nustatyti įsipareigojimų, apimančių Italiją, Ispaniją, Jungtinę Karalystę, Airiją ir Suomiją, Komisija atsižvelgė į keturis veiksnius, vieną po kito, nustatytus atsižvelgiant į nagrinėjamai koncentracijai būdingas konkurencijos sąlygas.

277    Pirmasis veiksnys yra susijęs su rinkų, kuriose naujas ūkio subjektas užima didesnę nei 40 % rinkos dalį, nustatymu. Antruoju veiksniu siekiama nustatyti, ar yra didelis šalių veiklos sričių sutapimas nagrinėjamoje prekių rinkoje (žr. ginčijamo sprendimo 86–88, 90–92, 95, 97, 98, 101, 102, 107, 110, 111, 113, 121 ir 123 konstatuojamąsias dalis). Trečiasis veiksnys yra skirtas susijungusio ūkio subjekto padėčiai konkurentų atžvilgiu nustatyti (žr. ginčijamo sprendimo 87, 92, 96–98, 101, 102, 105, 107, 110, 111, 113, 116, 119 ir 123 konstatuojamąsias dalis). Galiausiai paskutinis veiksnys yra susijęs su nagrinėjamos prekių rinkos dydžio, palyginti su visais susijungusio ūkio subjekto pardavimais, ir atitinkamai platintojų galimybės imtis atsakomųjų priemonių nustatymu (žr. ginčijamo sprendimo 83, 97, 101, 102, 105, 110, 116, 119 ir 123 konstatuojamąsias dalis). Komisija paaiškina, kad nagrinėjant konkurenciją buvo būtina atsižvelgti į šį paskutinį, vadinamąjį prekių asortimento poveikio, veiksnį, nes tie patys prekių ženklai ir tie patys klientai tarpininkai veikia visose tos pačios šalies prekių rinkose.

278    Atsižvelgdama į šiuos įvairius kriterijus, Komisija nusprendė, kad visų prekių atžvilgiu kyla rimtų abejonių dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka Portugalijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ir Graikijoje. Dėl pirmojo veiksnio Komisija pažymėjo, kad, kalbant apie didžiąją asortimento prekių dalį, naujas ūkio subjektas užima didesnes nei 40 % rinkos dalis (ginčijamo sprendimo 48, 55, 63 ir 72 konstatuojamosios dalys). Toliau Komisija konstatavo (ginčijamo sprendimo 83 ir tolesnės konstatuojamosios dalys), kad rinkos, kuriose ūkio subjektas užima didesnes nei 40 % rinkos dalis, sudaro daugiau nei 50 % visų susijungusio ūkio subjekto pardavimų. Dėl prekių asortimento poveikio Komisija nusprendė, kad šiomis aplinkybėmis jis dar labiau sustiprintų galimą koncentracijos šalių rinkos galią nagrinėjamose rinkose. Todėl Komisija nustatė įsipareigojimus, apimančius visas šių valstybių prekių rinkas.

279    Kitų šalių atžvilgiu pirmasis kriterijus nebuvo įvykdytas, todėl Komisija įvertino, ar nagrinėjamose prekių rinkose dėl koncentracijos bus didelis šalių veiklos sričių sutapimas. Komisija visų pirma paneigė rimtų abejonių buvimą prekių rinkose, kur veiklos sričių sutapimas yra labai mažas ir dėl sandorio neįvyko pastebimų konkurencinės situacijos pasikeitimų. Taip buvo Suomijoje kepimo krosnelių atveju (87 konstatuojamoji dalis), Vokietijoje – specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti atveju (sprendimo 88 konstatuojamoji dalis), Suomijoje, Norvegijoje ir Švedijoje – ekspreso kavos aparatų rinkos atveju (sprendimo 90 konstatuojamoji dalis). Ispanijos specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti ir virtuvinių kombainų rinkoje veiklos sričių sutapimas buvo ypač mažas. Šiame kontekste Komisija atsižvelgė į bendrą šalių padėtį konkurentų atžvilgiu. Pavyzdžiui, Italijos virtuvinių kombainų rinkoje susijungęs ūkio subjektas išstūmė tik ketvirtąjį rinkos dalyvį. Kadangi nebuvo didelio veiklos sričių sutapimo, atsižvelgdama į stiprią konkurentų padėtį (Braun – 10–20 %, Philips – 10–20 %, De'Longhi – 0–10 %), Komisija nusprendė, kad dėl koncentracijos šioje rinkoje nekyla rimtų abejonių (ginčijamo sprendimo 121 konstatuojamoji dalis).

280    Tų pačių šalių atžvilgiu Komisija toliau siekė nustatyti, kokias šalis sandoris paveikė dėl prekių asortimento poveikio, kuris iš tikrųjų pakeitė jėgos santykį tarp SEB-Moulinex ir paklausos. Kad tai padarytų, Komisija įvertino nagrinėjamų prekių rinkos arba rinkų, kurias paveikė sandoris, dydį visų susijungusio ūkio subjekto pardavimų toje pačiose šalyje atžvilgiu. Nustačiusi, kad šis santykis yra nedidelis, t. y. mažesnis nei 10 %, Komisija nusprendė, kad klientų perpardavinėtojų galimybės imtis atsakomųjų priemonių dėl sandorio nepasikeitė ir buvo pakankamo lygmens, kad jie galėtų sau palankiai pasinaudoti prekių asortimento poveikiu. Šiuo atveju Komisija pagrįstai atsižvelgė į tai, kad klientai perpardavinėtojai turėjo alternatyvių pasiūlymų nacionalinėje rinkoje (žr. ginčijamo sprendimo 116, 119, 122 ir 123 konstatuojamąsias dalis). Atvirkščiai, Komisijai kilo rimtų abejonių dėl visų rinkų, kuriose dėl sandorio įvyko pastebimų šalių padėties pasikeitimų paklausos atžvilgiu.

281    Konkrečiai dėl Italijos virdulių ir specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkų Komisija nusprendė, kad, atsižvelgiant į mažą šių prekių rinkų dalį susijungusio ūkio subjekto apyvartoje ir į klientų perpardavinėtojų galimybę pasirinkti alternatyvius ir gerai žinomus prekių ženklus, dėl koncentracijos negali kilti rimtų abejonių (ginčijamo sprendimo 115–117 ir 121–124 konstatuojamosios dalys).

282    Į Pirmosios instancijos teismo klausimą, ar Komisijos išvada dėl Italijos būtų buvusi kitokia, jei vertinant perpardavinėtojų galimybę „nubausti“ už galimą antikonkurencinį SEB-Moulinex elgesį virtuvinių kombainų rinka būtų pridėta prie virdulių ir specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkų, Komisija atsako, kad šių trijų rinkų sudėjimas nieko nepateisintų ir, kad ir kaip būtų, net jei reikėjo minėtas rinkas sudėti, tai nebūtų pakeitę jos išvados.

283    Iš tikrųjų, kalbant apie Italiją, virdulių ir specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkos – kiekviena atskirai – sudarytų 0–10 % visos „virtuvės asortimento“ smulkios buitinės technikos vertės. Specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinka sudarytų 0–10 % visos „virtuvės asortimento“ smulkios buitinės technikos vertės. Virtuvinių kombainų rinka sudarytų 25–35 % visos „virtuvės asortimento“ smulkios buitinės technikos vertės. Taigi visos šios trys rinkos Italijoje sudarytų 30–40 % visos „virtuvės asortimento“ smulkios buitinės technikos vertės.

284    Dėl to, kad virtuvinių kombainų rinkoje yra stiprių konkurentų, pvz., Braun, Philips ir De'Longhi, Komisijos teigimu, reikėjo atmesti galimybę, kad dėl koncentracijos būtų sukurta arba sustiprėtų dominuojanti padėtis. Be to, kadangi šalys neturėjo rinkos galios virtuvinių kombainų rinkoje, būtų nepagrįsta vertinti kartu SEB-Moulinex padėtį šioje rinkoje ir padėtį, užimamą virdulių ir specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkose.

285    Kad ir kaip būtų, Komisija priduria, kad, atsižvelgiant į Italijos rinkos ypatumus, jos išvada nebūtų buvusi kitokia. Šioje rinkoje veikia du tradiciniai stiprūs ūkio subjektai (žr. sprendimo 123 konstatuojamąją dalį): pirma, Saeco, pasaulinė ekspreso kavos aparatų lyderė, kuri užima 60–70 % Italijos rinkos, ir, antra, De'Longhi, lyderė keturiose prekių rinkose, t. y. kepimo krosnelių, gruzdintuvių, skrudintuvų ir kepsninių rinkose, kurios visos kartu Italijoje sudaro 30–40 % visos „virtuvės asortimento“ smulkios buitinės technikos vertės.

286    Tačiau Komisija patikslina, kad galimas atgrasantis poveikis, kurį gali daryti klientai perpardavinėtojai, daugiausia priklauso nuo to, kokia yra prekių rinkų, kuriose SEB-Moulinex užima mažiausiai 40 % rinkos dalį, vertė, palyginti su visais SEB-Moulinex pardavimais. Taip pat ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamojoje dalyje yra nurodyta, kad „už bet kokį bandymą elgtis antikonkurenciniu būdu šiose rinkose būtų baudžiama taip, kad SEB ir Moulinex prekių kitose rinkose, kuriose susijungęs ūkio subjektas realizuoja 90–100 % savo apyvartos, būtų perkama mažiau, todėl bet koks kainų didinimas, kurį atliktų koncentracijos šalis, gali būti nenaudingas“.

287    Komisija priduria, kad reikia atsižvelgti ne tik į konkurencinį spaudimą, daromą dabartinių konkurentų rinkoje, bet ir į potencialų įmonių, veikiančių panašių prekių rinkose, spaudimą. Pavyzdžiui, Italijos virtuvinių kombainų rinkoje stipri dabartinių konkurentų – Braun, Philips ir De'Longhi – padėtis riboja naujo ūkio subjekto galią. Be to, Saeco bet kuriuo momentu gali pradėti veikti šioje prekių rinkoje, nes užima lemiamą padėtį panašių prekių rinkose.

288    Kalbant apie atvejį, kurio Komisija, atrodo, nenagrinėjo, kai konkurencija būtų pažeidžiama mažinant kainas, Komisija mano, kad šis klausimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į veiksmus, kuriais siekiama išstumti kitas įmones iš rinkos, nes įvairios su koncentracija susijusios prekės yra „atskiros arba galinčios viena kitą pakeisti“ ir todėl laikinai sumažinus kainas tam tikri konkurentai turės palikti rinką arba bus trukdoma naujiems konkurentams patekti į rinką, tuo labiau kad gamintojai tiems patiems tarpininkams, klientams perpardavinėtojams, siūlo visas nagrinėjamas prekes.

289    Į atitinkamą Pirmosios instancijos teismo klausimą Komisija atsakė, kad jokia aplinkybė, kurią ji sužinojo atlikdama šiuos tyrimus, neleido manyti, kad dėl nagrinėjamos koncentracijos atsiras tokių veiksmų. Iš tikrųjų tam tikra įmonė galėtų tokius veiksmus planuoti tik jei turi galimybę ilgą laiką finansiškai palaikyti kainas, mažesnes nei ribinės sąnaudos, būdama įsitikinusi, kad dėl to bus išstumti konkurentai.

290    Tačiau jokia aplinkybė nerodo, kad SEB finansiškai yra stipresnė nei jos konkurentai arba kad jos ribinės sąnaudos mažesnės. Be to, iš rinkos išstumtas konkurentas tuo atveju, jei kainos vėl taptų tokio lygio, kuris iš naujo leistų vykdyti veiklą, gali į ją sugrįžti, nes jis vis dar turėtų savo prekių ženklą, kuris yra svarbiausias elementas konkuruojant smulkios buitinės technikos rinkoje.

291    Be to, Komisija teigia, jog nėra tikrumo, kad kainų sumažinimas sutrukdys patekti į rinką naujiems konkurentams, tokiems kaip ieškovė, kuri savo pastabų, pateiktų Pirmosios instancijos teismui 2002 m. birželio 28 d. ir 2002 m. liepos 25 d., 7 ir 11 punktuose nurodo, kad jos rinkos dalis [...] m. galėtų siekti [...%], pradėjus veiklą 2002 metais.

292    Galiausiai Komisija teigia, kad tam, ar tiekėjas imasi kainų mažinimo politikos, dėl kurios išstumiami konkurentai, turi įtakos platintojų elgesys. Iš tikrųjų paskatų, dėl kurių tiekėjas galėtų imtis tokios politikos, sumažėja, nes kainas smulkios buitinės technikos skyriuje nustato platintojai, kurie, tiekėjui sumažinus kainas, galėtų palikti tokias pat mažmenines kainas ir gauti papildomą pelną tiekėjams gaunant mažesnį.

293    Todėl Komisija teigia, kad apribojo savo nagrinėjimą tik tuoj pat pasireiškiančiu ir abejonių nekeliančiu koncentracijos poveikiu ir neatsižvelgė į vėlesnį ir mažiau tikrą šiuo atveju poveikį, pvz., veiksmus norint išstumti konkurentus.

294    Dėl to, kad perpardavinėtojai gali nulemti galutinių vartotojų pasirinkimą nagrinėjamų prekių atžvilgiu, Komisija visų pirma pažymi, jog rinkos tyrimas parodė, kad vartotojai aiškiai teikia pirmenybę žinomo ženklo prekėms, net jei, pirma, jos yra brangesnės nei nežinomo ženklo prekės, ir, antra, kaip jau buvo pasakyta, norint konkuruoti nagrinėjamoje rinkoje yra būtina patekti į platinimo tinklus.

295    Atlikdama šiuos tyrimus Komisija galėjo nustatyti lemiamus gamintojų ir perpardavinėtojų santykių požymius ir tai, kad perpardavinėtojai turi galimybę nulemti galutinių vartotojų pasirinkimą.

296    Komisija pažymi, kad yra svarbi prekių įtraukimo į siūlomų prekių asortimentą politika, kurią įgyvendindami platintojai siekia išvengti tarpusavio konkurencijos parduodami tuos pačius modelius ir ieško ypatingų prekių, kad vartotojas negalėtų pernelyg tiesiogiai palyginti pardavimo kainų parduotuvėse.

297    Be to, Komisija nurodo, jog ieškovė, atsakydama į 2001 m. lapkričio 30 d. Komisijos pateiktus klausimus, 11 punkte nurodo, kad „gera prekė, kurios kokybės ir kainos santykis yra geras, neturi jokios galimybės patekti į rinką, jei platintojai neįtraukia jos į savo siūlomų prekių asortimentą“.

298    Taigi perpardavinėtojai nulemia vartotojų pasirinkimą, nes gali įtraukti prekes į siūlomų prekių asortimentą ir spręsti dėl pardavimo kainų bei parduodamoms prekėms taikomų nuolaidų.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

1.     Dėl priimtinumo

299    Ieškovė teigia, kad Komisija leido koncentraciją nesant įsipareigojimų rinkose, kuriose kilo rimtų konkurencijos problemų.

300    Komisija ir SEB mano, kad šis ieškinio pagrindas, kurį ieškovė išplėtojo po Pirmosios instancijos teismo rašytinių klausimų ir per posėdį, yra nepriimtinas pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, pagal kurią vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, ir pagal šio reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą, pagal kurį ieškinyje turi būti nurodomas bylos dalykas ir teisinių pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka, kad būtų užtikrinta teisė į gynybą.

301    Šiuo atžvilgiu, pirma, primintina, kad ieškinio pareiškime aiškiai yra nurodomas ieškinio pagrindas, susijęs su tuo, kad Komisija leido koncentraciją nesant įsipareigojimų rinkose, kuriose kilo rimtų konkurencijos problemų. Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje yra draudžiama pateikti tik naujus ieškinio pagrindus, todėl darytina išvada, kad prieštaravimas dėl priimtinumo turi būti atmestas.

302    Be to, kalbant apie Italijos rinkas, Komisija savo atsiliepime į ieškinį buvo iš esmės atsakiusi į šį ieškinio pagrindą, neiškeldama prieštaravimo dėl priimtinumo.

303    Tačiau atsakydama į rašytinius Pirmosios instancijos teismo klausimus Komisija vėliau nurodė, kad, kalbant apie Italiją ir a fortiori apie kitas šalis, kuriose Komisija nenustatė įsipareigojimų, ieškovė neginčijo Komisijos samprotavimo, kad klientai perpardavinėtojai turės galimybę nubausti už bet kokį bandymą elgtis antikonkurenciniu būdu.

304    Nors reikia sutikti, kad ieškinio pareiškime pateikti argumentai nebuvo išplėtoti, ypač dėl Jungtinės Karalystės, Airijos, Ispanijos, Suomijos ir Norvegijos rinkų, kurių atžvilgiu ieškovė nurodė tik tai, kad jose taip pat buvo konstatuota problemų, vis dėlto šie argumentai, ieškovės išplėtoti tiek atsakant į Pirmosios instancijos teismo, kuris paprašė patikslinti jos kaltinimų pobūdį, rašytinius klausimus, tiek per posėdį, laikytini ne nauju nepriimtinu ieškinio pagrindu, o tik elementais, patvirtinančiais ieškinio pareiškime nurodyto ieškinio pagrindo pagrįstumą. Šis konstatavimas taip pat taikytinas Italijos rinkų atžvilgiu.

305    Antra, prieštaravimas, susijęs su Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktu, taip pat turi būti atmestas. Iš esmės, kaip numatyta šioje nuostatoje, ieškinio pareiškime yra nurodyta ieškinio pagrindo santrauka. Be to, šios nuostatos tikslas – užtikrinti teisę į gynybą. Tačiau konstatuotina, kad Komisija turėjo visas galimybes šiuo atžvilgiu atsakyti į ieškovės kaltinimus. Visų pirma pažymėtina, jog savo atsiliepime į ieškinį Komisija išreiškė savo nuomonę, kad nereikėjo nustatyti įsipareigojimų Italijos rinkose, nes už bet kokį SEB-Moulinex bandymą šiose rinkose elgtis antikonkurenciniu būdu būtų baudžiama taip, kad kitose Italijos rinkose SEB ir Moulinex prekių būtų perkama mažiau. Pirmosios instancijos teismas taip pat buvo Komisijai pasiūlęs raštu atsakyti į klausimus, susijusius su šiais kaltinimais. Galiausiai per posėdį Komisija galėjo išsamiai parodyti savo nuomonės šiuo klausimu pagrįstumą.

306    Trečia, kadangi Komisija Pirmosios instancijos teismą kaltina tuo, kad jis pats iškėlė naują ieškinio pagrindą, nes šis nebuvo ieškovės iškeltas, pakanka priminti, jog ieškinio pagrindas, susijęs su tuo, kad nebuvo nustatyti įsipareigojimai šalyse, kuriose kilo konkurencijos problemų, ieškovės buvo tinkamai suformuluotas ieškinio pareiškime. Tik po to, kai Komisija atsiliepime į ieškinį pateikė argumentus, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog yra būtina, taikant Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, pateikti rašytinius klausimus, siekiant, kad būtų paaiškinti kiekvienos iš šalių argumentai. Be to, šiuo atžvilgiu primintina, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs (1998 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Gutiérrez de Quijano y Lloréns, C‑252/96 P, Rink. p. I‑7421, 30 punktas), kad vien skaitant Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, atsižvelgiant į II dalies 1 skyrių „Rašytinė proceso dalis“, aiškiai matyti, jog tai yra dalis, kuri taikoma šalims, o ne Pirmosios instancijos teismui.

307    Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio pagrindas, susijęs su tuo, kad nebuvo nustatyta įsipareigojimų rinkose, kuriose kilo rimtų konkurencijos problemų, yra priimtinas, taip pat ir tiek, kiek jis yra susijęs su Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Suomijos ir Norvegijos rinkomis.

2.     Dėl esmės

308    Visų pirma primintina, jog ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad dėl koncentracijos tam tikrose prekių rinkose Portugalijoje, Graikijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje kyla rimtų abejonių (ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamoji dalis). Todėl ji nustatė įsipareigojimus šiose šalyse.

309    Toliau primintina, jog pagal ginčijamą sprendimą Komisija nustatė, kad nagrinėjamos geografinės rinkos yra nacionalinės rinkos (30 konstatuojamoji dalis), ir nusprendė, kad kiekviena iš trylikos prekių kategorijų sudaro atskirą rinką (ginčijamo sprendimo 17–25 konstatuojamosios dalys). Darytina išvada, kad konkurencinės situacijos nagrinėjimas, bent jau iš pradžių, turi būti atliekamas atskirai, dėl kiekvienos rinkos, tiek geografiniu, tiek prekių požiūriu. Tačiau įsipareigojimuose numatytos išimtinės licencijos naudoti Moulinex prekių ženklą vis dėlto apima visas trylika prekių rinkų, net jei rimtos abejonės buvo konstatuotos tik kurioje nors vienoje prekių rinkoje. Iš esmės Komisija ginčijamo sprendimo 141 konstatuojamojoje dalyje teisingai nusprendė, kad įsipareigojimus suteikti išimtines licencijas imti taikyti ir visoms smulkios buitinės technikos prekėms, atitinkamai ir prekėms, dėl kurių Komisijai nekilo rimtų abejonių, yra būtina norint užtikrinti įsipareigojimuose numatytų konkurencijos gynimo priemonių veiksmingumą ir gyvybingumą, nes toje pačioje geografinėje rinkoje tas pats prekių ženklas negali tuo pat metu priklausyti dviem skirtingiems ūkio subjektams.

310    Darytina išvada, jog konstatavimas, kad dėl koncentracijos kyla rimtų abejonių tik vienoje tam tikros šalies prekių rinkoje, buvo pakankamas tam, kad įsipareigojimai būtų nustatyti visose šios šalies prekių rinkose. Pavyzdžiui, iš ginčijamo sprendimo 113, 114 ir 128 konstatuojamųjų dalių matyti, kad įsipareigojimai buvo nustatyti Švedijoje, nors Komisija nusprendė, kad koncentracija kelia rimtų abejonių tik Švedijos gruzdintuvių rinkoje.

311    Dėl Italijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Airijos ir Suomijos rinkų, atvirkščiai, Komisija nusprendė, kad koncentracija tik labai nedaug pakeičia konkurencijos sąlygas, ir todėl nenustatė įsipareigojimų, apimančių šias šalis.

312    Ieškovė iš esmės teigia, kad rimtų konkurencijos problemų kilo tam tikrose Norvegijos, Italijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Airijos ir Suomijos rinkose ir kad, atsižvelgiant į konkurencinės situacijos nagrinėjimą, atliktą valstybėse narėse, kuriose buvo nustatyti įsipareigojimai, Komisija taip pat turėjo nustatyti su šiomis rinkomis susijusius įsipareigojimus.

313    Atsakydama į rašytinius Pirmosios instancijos teismo klausimus Komisija paaiškino, kad savo nagrinėjimą atliko nuosekliai atsižvelgdama į keturis veiksnius, nustatytus atsižvelgiant į nagrinėjamai koncentracijai būdingus konkurencijos ypatumus, t. y. atsižvelgdama į šiuos veiksnius:

–        kokiose rinkose naujasis ūkio subjektas užima didesnes nei 40 % rinkos dalis,

–        ar yra didelis šalių veiklos sričių sutapimas nagrinėjamoje prekių rinkoje,

–        kokia yra susijungusio ūkio subjekto padėtis konkurentų atžvilgiu,

–        koks yra nagrinėjamos prekių rinkos dydis, palyginti su visais susijungusio ūkio subjekto pardavimais, ir atitinkamai kokios yra platintojų galimybės imtis atsakomųjų priemonių (toliau – prekių asortimento poveikis)?

314    Prieš nagrinėjant, ar, remiantis šiuo keturių etapų nagrinėjimu, kaip teigia Komisija, turi būti paneigtas rimtų abejonių buvimas kiekvienoje iš geografinių rinkų, kuriose ji nenustatė įsipareigojimų, iš pradžių reikia patikrinti, ar Komisija tokį nagrinėjimą sprendime iš tikrųjų taikė, kad įvertintų koncentracijos poveikį įvairiose rinkose.

a)     Dėl keturių nagrinėjimo etapų

–       Dėl 40 % dominavimo ribų

315    Iš ginčijamo sprendimo ir, be kita ko, iš 44, 48, 55, 56, 63, 72 ir 83 konstatuojamųjų dalių matyti, jog pirmajame etape, kurį Komisija nurodė atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimus, visas konkurencinės situacijos nagrinėjimas ginčijamame sprendime yra grindžiamas vertinimu, kad 40 % rinkos dalis rodo dominavimą rinkoje. Todėl, jei susijungęs ūkio subjektas SEB-Moulinex vienoje prekių rinkoje užima rinkos dalį, sudarančią arba viršijančią 40 % rinkos, laikytina, kol kas nekalbant apie kitų trijų veiksnių nagrinėjimą, kad jis užima dominuojančią padėtį ir kad turi būti nustatyti įsipareigojimai. Komisija, kaip ji patikslino atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimus, net nustatė, kad dominuojanti padėtis yra Graikijos virtuvinių kombainų rinkoje, nors ūkio subjektas SEB-Moulinex užėmė tik 39 % rinkos dalį. Ir dar iš ginčijamo sprendimo 55, 58, 62 ir 128 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija nusprendė, jog koncentracija kelia rimtų abejonių Belgijos skrudintuvų rinkoje, nors šalys užėmė tik 20–30 % rinkos dalį ir susidūrė su Philips, kuriai priklausė 25–35 % rinkos dalis, konkurencija.

–       Dėl didelio veiklos sričių sutapimo nebuvimo

316    Pagal Komisijos paaiškinimus, pateiktus atsakant į Pirmosios instancijos teismo klausimus, toliau Komisija nagrinėjo, ar ten, kur naujas ūkio subjektas užėmė didesnę nei 40 % rinkos dalį, nagrinėjamose prekių rinkose buvo didelis šalių veiklos sričių sutapimas. Komisija nurodė, jog nustačiusi, kad nėra veiklos sričių sutapimo arba kad jis yra labai mažas, ji paneigdavo rimtų abejonių buvimą nagrinėjamoje prekių rinkoje remdamasi tuo, kad dėl koncentracijos neįvyko pastebimų konkurencinės situacijos pasikeitimų.

317    Kaip nurodė atsakydama į rašytinius Pirmosios instancijos teismo klausimus, remdamasi tuo, kad nebuvo didelio veiklos sričių sutapimo, Komisija paneigė rimtų abejonių buvimą daugelyje prekių rinkų, kuriose veiklos sričių sutapimas buvo labai mažas (žr., be kita ko, Suomijos kepimo krosnelių rinką (ginčijamo sprendimo 87 konstatuojamoji dalis), Vokietijos specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinką (ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamoji dalis), Norvegijos ir Švedijos ekspreso kavos aparatų rinką (ginčijamo sprendimo 90 konstatuojamoji dalis).

318    Jei nėra didelio šalių veiklos sričių sutapimo, kaip teisingai teigia Komisija, tai gali pašalinti rimtas abejones net tose prekių rinkose, kuriose naujas ūkio subjektas užima didesnę nei 40 % rinkos dalį, nes šiuo atveju dominuojanti padėtis nėra sukuriama arba sustiprinama dėl koncentracijos, bet ji buvo prieš koncentraciją.

319    Tačiau reikia padaryti dvi išlygas.

320    Pirma, net jei veiklos sričių sutapimas yra nedidelis, dėl koncentracijos sustiprėja dominuojanti padėtis, todėl gali būti konstatuota, kad nėra rimtų abejonių, tik tuo atveju, jei veiklos sričių sutapimas iš tikrųjų yra nedidelis.

321    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog sprendime apsiribojama tuo, kad rinkos dalys nurodomos 10 % tikslumu. Tačiau, jei iš tikrųjų gali būti nuspręsta, kad nėra didelio veiklos sričių sutapimo, kai rinkos dalis yra artima 0 %, negali būti taip nuspręsta, jei ji yra artima 10 %, – šiuo atveju turi būti konstatuotas dominuojančios padėties sukūrimas arba sustiprinimas. Taigi sprendimas neleidžia Pirmosios instancijos teismui tinkamai vykdyti teisėtumo kontrolės. Be to, nors savo rašytiniuose klausimuose Pirmosios instancijos teismas aiškiai paprašė Komisijos patikslinti rinkos dalis, kurias SEB-Moulinex užima Italijos virdulių ir specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkose, Komisija atsakydama apsiribojo tuo, kad dar kartą padarė nuorodą į sprendime nurodytą 10 % ribą.

322    Galiausiai tai, kad neįmanoma atlikti veiksmingos sprendimo kontrolės, nes jame pateikti duomenys yra pernelyg neaiškūs, kyla iš pačiame sprendime pateiktų konstatavimų. Iš tikrųjų, remdamasi tuo pačiu vertinimu, kad viena iš koncentracijos šalių užėmė 0–10 % rinkos dalį, Komisija kartais rimtų abejonių buvimą paneigdavo remdamasi tuo, kad nėra didelio veiklos sričių sutapimo, o kartais konstatuodavo, kad tokių abejonių yra.

323    Taip yra, be kita ko, Graikijos virtuvinių kombainų rinkos atveju. Iš tikrųjų šioje rinkoje, kurioje naujas ūkio subjektas užėmė sujungtą rinkos dalį, šiek tiek mažesnę nei dominavimo ribos (39 %, žr. ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamąją dalį ir atsakymą į Pirmosios instancijos teismo klausimus), Komisija nepaneigė rimtų abejonių buvimo, nors veiklos sričių sutapimas buvo 0–10 %, kadangi atitinkamų Moulinex prekių rinkos dalis sudarė 30–40 %, o SEB – tik 0–10 % (žr. prie ginčijamo sprendimo pridėtą lentelę).

324    Taip pat Komisija konstatavo, kad yra rimtų abejonių Nyderlandų laidynių rinkoje, kurioje koncentracijos šalys užėmė sujungtą rinkos dalį, sudarančią apie 40–50 % rinkos, o Moulinex atžvilgiu veiklos sričių sutapimas apsiribojo 0–10 %.

325    Kitose prekių rinkose, kuriose susijungęs ūkio subjektas užėmė 40–50 % rinkos dalį, Komisija taip pat nusprendė, kad dėl koncentracijos kyla rimtų abejonių, nepaisydama to, kad viena iš šalių užėmė tik 0–10 % rinkos dalį. Pavyzdžiui, taip yra Vokietijos kepsninių rinkoje (97 konstatuojamoji dalis), kurioje šalys, be to, turi stiprių konkurentų, be kita ko, Severin, kuris užima 25–35 % rinkos dalį, Belgijos laidynių ir garinių lyginimo sistemų rinkoje (žr. ginčijamo sprendimo 55, 56 ir 59 konstatuojamąsias dalis) ir Portugalijos gruzdintuvių, skrudintuvų ir elektrinių kavinukų rinkose (žr. ginčijamo sprendimo 48, 49 ir 54 konstatuojamąsias dalis).

326    Antra, nors tai, kad nėra didelio veiklos sričių sutapimo, yra tinkamas pagrindas paneigti rimtas abejones, kai Komisija iš pradžių nagrinėja konkurencinę situaciją atskiroje prekių rinkoje, bet, atvirkščiai, į šią aplinkybę neturi būti atsižvelgiama atliekant bendresnį situacijos nagrinėjimą dėl visų prekių rinkų atitinkamoje šalyje.

327    Be to, šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog Komisija kelis kartus rėmėsi ta aplinkybe, kad viena iš koncentracijos šalių užėmė stiprią padėtį rinkose, kuriose kita šalis veikė tik nedaug, ir, atvirkščiai, kad padarytų išvadą, jog dėl koncentracijos kyla rimtų abejonių. Pavyzdžiui, dėl Graikijos Komisija ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo:

„Tik skrudintuvų sumuštiniams kepti ir vaflinių rinkose kiekviena šalis užėmė labai svarbią rinkos dalį (30–40 % ir 20–30 %). Taigi, įvykdžius koncentraciją, stiprią Moulinex padėtį ekspreso kavos aparatų rinkoje dar sustiprino stipri dominuojanti padėtis gruzdintuvių, virdulių, skrudintuvų sumuštiniams kepti ir virtuvinių kombainų rinkose.“

–       Dėl susijungusio ūkio subjekto padėties konkurentų atžvilgiu

328    Komisija teigia, kad toliau atsižvelgė į bendrą koncentracijos šalių padėtį konkurentų atžvilgiu, siekdama nustatyti, ar dėl koncentracijos nekyla rimtų abejonių.

329    Šiuo atžvilgiu visų pirma pažymėtina, kad sprendime buvo nustatytos 40 % dominavimo ribos, todėl vien konstatavimas, kad susijungęs ūkio subjektas tam tikroje prekių rinkoje susidurs su konkurentais, nereiškia, jog dėl koncentracijos šioje rinkoje nekyla abejonių. Konkurentų buvimas – tai veiksnys, kuris prireikus gali susilpninti arba net pašalinti susijungusio ūkio subjekto dominuojančią padėtį tik tuo atveju, jei šie konkurentai užima stiprią padėtį, kad galėtų sudaryti tikrą atsvarą.

330    Toliau primintina, kad nagrinėjamos rinkos – tai rinkos, kurioms būdinga daugiau oligopolinė struktūra, o kelios įmonės turi platų prekių asortimentą ir veikia visos Europos rinkose. Kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 32 konstatuojamojoje dalyje, tai daugiausia yra tokios rinkos dalyvės, kaip SEB, Moulinex, Philips, Bosch, Braun arba De'Longhi. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad tam tikroje rinkoje veikia vienas arba kitas iš šių konkurentų, nėra išskirtinė aplinkybė, kuri pati savaime gali pagrįsti konstatavimą, kad dėl koncentracijos šioje rinkoje nekyla abejonių. Tą patį galima pasakyti apie įmones, kurių prekių asortimentas platus, bet jos veikia tik tam tikrose valstybėse narėse (Taurus Ispanijoje arba Morphy Jungtinėje Karalystėje), arba jų prekių skaičius yra ribotas (Saeco ekspreso kavos aparatų atveju).

331    Be to, iš ginčijamo sprendimo matyti, jog beveik visose rinkose, kuriose Komisija nusprendė, kad dėl koncentracijos kyla rimtų abejonių, ji vis dėlto pažymėjo vienos arba kelių iš šių konkurentų buvimą.

332    Darytina išvada, kad kurio nors iš šių konkurentų veikimas rinkose, kuriose susijungęs ūkio subjektas užima rinkos dalį, sudarančią arba viršijančią 40 % rinkos, pats savaime negali paneigti rimtų abejonių buvimo ir kad tai galėtų tokį poveikį turėti tik jei šie konkurentai užimtų pakankamai dideles rinkos dalis, kad turėtų galimybę sudaryti tikrą atsvarą SEB-Moulinex užimamai padėčiai ir taip būtų pašalintos rimtos abejonės.

333    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Komisija, be to, nusprendė, jog yra rimtų abejonių tam tikrose rinkose, kuriose koncentracijos šalių konkurentai užėmė pakankamai reikšmingas dalis.

334    Pavyzdžiui, Graikijos gruzdintuvių rinkoje Komisija nepaneigė rimtų abejonių dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka buvimo, nors pagrindinis koncentracijos šalių konkurentas, De'Longhi, užėmė 35–45 % rinkos dalį, o tai yra ne tik labai stipri, bet ir SEB-Moulinex padėčiai prilygstanti padėtis (žr. ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamąją dalį).

335    Taip pat Komisija nusprendė, kad yra rimtų abejonių Nyderlandų laidynių ir garinių lyginimo sistemų rinkoje, nors SEB-Moulinex, kuri užėmė 40–50 % rinkos dalį (žr. ginčijamo sprendimo 63 konstatuojamąją dalį), turėjo susidurti su Philips, kuri užėmė 35–45 % rinkos dalį, konkurencija (žr. ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamąją dalį).

336    Komisija taip pat atsisakė paneigti rimtų abejonių buvimą, nors buvo konkurentų, užimančių stiprią padėtį Belgijos virdulių ir laidynių rinkose. Pirmoje rinkoje naujas ūkio subjektas užėmė 35–45 % rinkos dalį (žr. ginčijamo sprendimo 55 konstatuojamąją dalį), o pagrindinė konkurentė, Braun, – 20–30 % rinkos dalį (žr. ginčijamo sprendimo 58 konstatuojamąją dalį). Antroje rinkoje naujas ūkio subjektas užėmė 40–50 % rinkos dalį (žr. ginčijamo sprendimo 55 konstatuojamąją dalį), o pagrindinė konkurentė, Philips, – 25–35 % rinkos dalį (žr. ginčijamo sprendimo 59 konstatuojamąją dalį).

337    Galiausiai Belgijos skrudintuvų rinkoje, kur pagrindinė konkurentė, Philips, užėmė 25–35 % rinkos dalį (žr. ginčijamo sprendimo 58 konstatuojamąją dalį), Komisija nepaneigė rimtų abejonių dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka buvimo, nors naujas ūkio subjektas užėmė tik 20–30 % rinkos dalį (žr. ginčijamo sprendimo 55 konstatuojamąją dalį), t. y. ši rinkos dalis buvo ne tik pastebimai mažesnė nei Komisijos nustatytos dominavimo ribos, bet ir mažesnė nei pagrindinės konkurentės užimama rinkos dalis.

338    Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, atsižvelgiant į ginčijamame sprendime Komisijos atliktą nagrinėjimą, kad konkurentų buvimas, net tuo atveju, kai jiems priklauso pakankamai didelės rinkos dalys, iš esmės nebuvo laikomas pagrindu paneigti konstatavimą, kad dėl koncentracijos kilo rimtų abejonių.

–       Dėl prekių asortimento poveikio

339    Visų pirma primintina, kad kiekviena prekių rinka – tai atskira rinka. Darytina išvada, kad konkurencijos sąlygos kiekvienoje prekių rinkoje, kiekvienoje valstybėje narėje iš esmės turi būti vertinamos neatsižvelgiant į sąlygas kitose rinkose arba visose rinkose. Tiesa, kad devynių valstybių, kuriose buvo nustatyti įsipareigojimai, atžvilgiu Komisija kartais papildydavo savo nagrinėjimą argumentais, susijusiais su bendra situacija visose prekių rinkose tam tikroje geografinėje rinkoje, vis dėlto rimtų abejonių buvimą tam tikrose prekių rinkose ji konstatuodavo iš pradžių atskirai įvertinusi kiekvieną prekių rinką.

340    Pavyzdžiui, dėl Portugalijos, Graikijos, Nyderlandų ir Belgijos Komisija, konstatavusi rimtų abejonių buvimą tam tikrose prekių rinkose, taip pat nusprendė, kad, atsižvelgiant į stiprių dominuojančių padėčių sujungimą, koncentracijos šalys turi galimybę išplėsti savo rinkos galią visoms kitoms prekių rinkoms (ginčijamo sprendimo 54, 62, 71 ir 82 konstatuojamosios dalys).

341    Pagal ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamąją dalį pavojus, kad bus įgyta rinkos galia visų prekių asortimentų atžvilgiu, gali būti paneigtas, jei prekių rinkos, kuriose susijungęs ūkio subjektas užima didesnę nei 40 % rinkos dalį, sudaro ne daugiau nei 35 % bendros šalių apyvartos. Tačiau šis atskyrimas šalių, kuriose susijungęs ūkio subjektas gali išplėsti savo rinkos galią visoms prekių rinkoms, ir šalių, kuriose dėl koncentracijos rimtų abejonių kilo tik tam tikrų prekių rinkų arba tik vienos rinkos (kaip buvo Švedijos atveju) atžvilgiu, iš tikrųjų pasirodo esąs nereikšmingas, jei, kaip buvo nurodyta, abiem atvejais buvo nustatyti tie patys įsipareigojimai.

342    Tačiau skirtingų prekių rinkų atskyrimas negali būti laikomas absoliučiu ir gali prireikti patikslinti atskiros prekių rinkos vertinimą atsižvelgiant į konkurencinę situaciją, atitinkamoje valstybėje narėje susidariusią visose kitose prekių rinkose.

343    Tai, kad atsižvelgiama į bendresnę konkurencinę situaciją, dar labiau gali būti pateisinama šiuo atveju, kai yra aišku, kad prekių ženklas yra svarbiausias konkurencijos veiksnys nagrinėjamose rinkose ir kad prekių ženklo žinomumas yra naudingas visoms juo pažymėtoms prekėms. Taip pat Komisijai gali prireikti, siekiant įvertinti tam tikros įmonės konkurencinę padėtį, atsižvelgti į jai priklausantį prekių ženklų portfelį arba į tai, kad ji užima dideles rinkos dalis daugelyje nagrinėjamų prekių rinkų (toliau – portfelio poveikis).

344    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad šioje byloje Komisija atsižvelgė į šį portfelio poveikį visame ginčijamame sprendime, išskyrus nagrinėjimą, skirtą šalims, kurių neapėmė įsipareigojimai, – Komisija iš esmės nurodydavo, kad susijungusio ūkio subjekto galią sustiprina tai, jog jam priklauso prekių ženklų portfelis, o jo konkurentai turi tik vieną prekių ženklą, kad jis užima stiprią padėtį daugelyje rinkų, ir tai, kad susijungia SEB ir Moulinex užimama padėtis.

345    Pavyzdžiui, kaip yra nurodyta ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamojoje dalyje, „atsižvelgiant į pirmiau aptartą svarbą, kurią šio tipo rinkose turi prekių ženklai, į šalių svorį beveik visose nagrinėjamose rinkose, į prekių asortimentą ir į naujo ūkio subjekto prekių ženklų portfelį, mažai tikėtina, kad konkurentai galėtų sukelti abejonių dėl šalių padėties ir daryti pakankamą konkurencinį spaudimą naujam ūkio subjektui“.

346    Svarbu pažymėti, kad šis portfelio poveikis yra ne tik vartotojams ir konkurentams, bet taip pat ir – net ypač – klientams perpardavinėtojams. Pavyzdžiui, Komisija paaiškina, be kita ko, ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamojoje dalyje, kad „taip pat yra kalbant apie klientus perpardavinėtojus, kurie, nepaisant jų teorinės derybinės galios (pavyzdžiui, grasinimo neįtraukti į tiekėjų sąrašus), negalės, atsakydami į kainų padidinimą, sudrausminti šalių elgesio“, kad „iš tikrųjų prekių ženklų portfelis ir vienodai stipri naujo ūkio subjekto padėtis visose nagrinėjamose prekių rinkose yra tokio pobūdžio, kad jis turi galimybę atgrasyti klientus perpardavinėtojus nuo pasipriešinimo kainų padidinimui grasinant neįtraukti naujo ūkio subjekto prekių ženklų į siūlomų prekių asortimentą“, kad „susijungęs ūkio subjektas gali pasiūlyti bendras arba ribinio poveikio nuolaidas“ ir kad „taip pat dėl dominuojančios SEB ir Moulinex prekių ženklų padėties perpardavinėtojui bus sunku savo lentynose išsiversti be jų“. Šie argumentai, plėtojami nagrinėjant Portugalijos rinkas, taip pat yra pateikiami dėl Belgijos (ginčijamo sprendimo 60 ir 61 konstatuojamosios dalys), Nyderlandų (ginčijamo sprendimo 69 ir 70 konstatuojamosios dalys), Graikijos (ginčijamo sprendimo 80 ir 81 konstatuojamosios dalys) rinkų. Taip pat šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, atsižvelgdama į portfelio poveikį, Komisija nusprendė, jog naujas ūkio subjektas SEB-Moulinex turi galimybę išplėsti savo rinkos galią visoms prekių rinkoms šiose keturiose šalyse, nors jis užėmė rinkos dalis, mažesnes nei 40 % riba, tačiau portfelio poveikis a fortiori yra tokio pobūdžio, kad gali būti patvirtinta, jog dėl koncentracijos rimtų abejonių kyla rinkose, kuriose naujas ūkio subjektas užima rinkos dalis, didesnes nei 40 % rinkos.

347    Savo ankstesniuose sprendimuose Komisija jau yra pažymėjusi būtinybę atsižvelgti į portfelio poveikį siekiant nustatyti tikrą įmonės rinkos galią. Pavyzdžiui, savo minėtame sprendime Guinness/Grand Metropolitan Komisija paaiškino, kad dominuojančių prekių ženklų portfelio savininkas gali turėti tam tikrų privalumų ir ypač kad jis užima stipresnę padėtį savo klientų atžvilgiu, nes gali jiems pasiūlyti prekių asortimentą, sudarantį didžiausią jų apyvartos dalį.

348    Savo pastabose, skirtose Komisijai (2001 m. gruodžio 3 d. rašto 2 priedas), De'Longhi taip pat atkreipė šios dėmesį į pavojus, kylančius dėl to, kad tos pačios pramoninės grupės viduje įvyksta pagrindinių prekių ženklų ir viso prekių asortimento koncentracija. Šiuo atžvilgiu į bylą įstojusi šalis, be kita ko, nurodė:

„De'Longhi nuomone, didžiausią susirūpinimą kelia santykis, kuris, įvykdžius koncentraciją, bus tarp SEB-Moulinex ir didelių platintojų, atsižvelgiant į padidėjusią derybinę galią, kurią įgijėjas turės rinkose, kuriose jis užims dominuojančią padėtį. Ši galia bus dar didesnė dėl viso prekių ir prekių ženklų asortimento, kurį jis turės po koncentracijos [...] Nėra jokių abejonių, kad SEB-Moulinex gerokai padidins savo prekių ženklų portfelį taip, kad tam tikrais atvejais galės pateikti visą prekių asortimentą, o tai darys žalingą poveikį, ypač kalbant apie platinimo kanalus“.

349    Atsakydama į rašytinius Pirmosios instancijos teismo klausimus Komisija nurodė, kad dėl tų pačių prekių ir tų pačių klientų perpardavinėtojų buvimo visose prekių rinkose toje pačioje šalyje būtina, nagrinėjant konkurenciją, atsižvelgti į prekių asortimento poveikį. Komisijos teigimu, nors dėl koncentracijos šalys užims stiprią padėtį prekių rinkose, kurios iš viso sudaro labai nedidelę dalį jų apyvartos, po koncentracijos atsiradęs ūkio subjektas neturės paskatų naudotis savo galia šiose rinkose, nes dėl galimų atsakomųjų priemonių kitose prekių rinkose, kuriose jis neužima stiprios padėties, pelno būtų prarasta gerokai daugiau, negu gauta naudos, kurios jis galėtų tikėtis rinkose, kuriose užima stiprią padėtį. Tuomet, kai susijungusio ūkio subjekto pardavimai rinkose, kuriose jis užėmė dominuojančią padėtį, sudarydavo mažiau nei 10 % visų susijungusio ūkio subjekto pardavimų toje pačioje šalyje, Komisija, kaip ji nurodė savo raštuose Pirmosios instancijos teismui ir per posėdį, nuspręsdavo, kad sandoris nepakeitė klientų perpardavinėtojų galimybių taikyti atsakomąsias priemones ir jos buvo pakankamos, kad jie galėtų sau palankiai pasinaudoti prekių asortimento poveikiu. Kaip „prekių asortimento poveikį“ Komisija supranta tai, kad už bet kokį SEB-Moulinex bandymą rinkose, kuriose susijungęs ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį, elgtis antikonkurenciniu būdu būtų baudžiama taip, kad klientai perpardavinėtojai kitose rinkose jo prekių pirktų mažiau.

350    Komisijos teigimu, dėl prekių asortimento poveikio rimtos abejonės gali būti pašalintos tik jei koncentracijos šalių apyvarta, realizuojama prekių rinkose, kuriose užimama dominuojanti padėtis, sudaro tik labai nedidelę dalį visos jų apyvartos, realizuojamos toje pačioje šalyje. Komisija, apskaičiuodama šią nedidelę apyvartos dalį, realizuojamą rinkose, kuriose užimama dominuojanti padėtis, nustatė didžiausią 10 % ribą, už kurios prekių asortimento poveikis nebegali reikštis. Ši 10 % riba nėra ginčijama. Pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad už bet kokį bandymą Italijos virdulių ir specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkose, kuriose šalys užima sujungtas rinkos dalis, sudarančias atitinkamai 65–75 % ir 40–50 %, elgtis antikonkurenciniu būdu būtų baudžiama taip, kad kitose Italijos rinkose, kuriose susijungęs ūkio subjektas realizuoja 90–100 % savo apyvartos, SEB ir Moulinex prekių būtų perkama mažiau, o tai reiškia, kad rinkos, kuriose užimama dominuojanti padėtis, sudaro tik 0–10 % jų apyvartos. Dėl Ispanijos ir Suomijos Komisija atitinkamai ginčijamo sprendimo 116 ir 119 konstatuojamosiose dalyse konstatavo, kad ūkio subjektas realizuoja 85–95 % savo apyvartos rinkose, kuriose jis neužima dominuojančios padėties, o tai reiškia, kad rinkos, kuriose užimama dominuojanti padėtis, sudaro 5–15 % jo apyvartos, t. y. galbūt šiek tiek daugiau nei 10 %. Atsakydama į rašytinius Pirmosios instancijos teismo klausimus, Komisija vis dėlto aiškiai patvirtino, kad būtent tada, kai santykis tarp pardavimų rinkose, kuriose užimama dominuojanti padėtis, ir visų pardavimų toje pačioje šalyje būdavo nedidelis, t. y. mažesnis nei 10 %, ji nuspręsdavo, kad perpardavinėtojai gali pasinaudoti galimybe taikyti atsakomąsias priemones. Per posėdį Komisija dar kartą patvirtino šias didžiausias 10 % ribas, iki kurių, jos nuomone, prekių asortimento poveikis galėjo turėti reikšmę.

351    Svarbu pažymėti, kad ši santykinė apyvartos dalis, kuri leidžia reikštis prekių asortimento poveikiui – 10 %, neturi būti painiojama su santykine apyvartos dalimi, mažesne nei 35 %, kuri yra minima ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje. 35 % riba, nurodyta ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje, iš tikrųjų yra susijusi su kitu klausimu – nuo kurios ribos apyvartos dalis, realizuojama rinkose, kuriose yra užimama dominuojanti padėtis, yra pakankamai didelė, kad šalis galėtų išplėsti savo rinkos galią visoms kitoms atitinkamos šalies rinkoms. 83 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad jei santykinės bendros šalių apyvartos, realizuotos rinkose, kuriose užimama dominuojanti padėtis, dalys būdavo mažesnės nei 35 %, buvo galima pašalinti rimtas abejones, kad rinkos galia gali būti išplėsta visam prekių asortimentui šiose šalyse, ir todėl reikėjo nagrinėti tik atskiras prekių rinkas. Be to, kad šis klausimas, kaip buvo nurodyta šiame sprendime, atrodo, neturi reikšmės šioje byloje, nes patys įsipareigojimai buvo nustatyti nepaisant to, ar šalys turi rinkos galią tik vienoje prekių rinkoje, ar visose atitinkamos šalies prekių rinkose, kad ir kaip būtų, jis neturi būti painiojamas su klausimu, ar perpardavinėtojai turi galimybę nubausti koncentracijos šalis, jei šios pabandytų piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, kurią jos užima tam tikrose rinkose. 35 % riba – tai riba, kuria remdamasi Komisija nuspręsdavo, kad yra dominuojančios padėties išplėtimo visoms tam tikros šalies prekių rinkoms pavojus, o 10 % riba – tai riba, už kurios šalių dominuojančiai padėčiai tam tikroje prekių rinkoje, Komisijos teigimu, atvirkščiai, kyla pavojus, kad perpardavinėtojai gali taikyti atsakomąsias priemones.

352    Reikia pateikti šias pastabas dėl prekių asortimento poveikio, kuriuo šioje byloje vadovavosi Komisija.

353    Pirmiausia primintina, kad Komisijai nusprendus, jog kiekviena prekių rinka yra atskira prekių rinka, konkurencinės situacijos nagrinėjimas iš esmės turi būti atliekamas dėl kiekvienos rinkos atskirai. Todėl, nors, kaip buvo nurodyta šiame sprendime, gali paaiškėti, kad būtina patikslinti konkurencinės situacijos tam tikroje prekių rinkoje nagrinėjimą, pasinaudojus duomenimis, susijusiais su kitomis prekių rinkomis arba net kitomis šalimis, vis dėlto pagrindinis principas – atskiro rinkų nagrinėjimo principas, todėl bet koks nukrypimas arba išlyga dėl šio principo turi būti grindžiama tiksliomis ir tinkamomis nuorodomis, kurios įrodo tokių sąsajų buvimą.

354    Pirma, pažymėtina, kad portfelio poveikio sąvoka vartojama siekiant įvertinti po koncentracijos atsiradusio ūkio subjekto tikrąją konkurencinę padėtį ir prireikus nuspręsti, kad jis užima dominuojančią padėtį, nors jam priklausanti rinkos dalis savaime nesuteikia dominuojančios padėties, atsižvelgiant ne tik į kiekvienai iš šalių priklausančių rinkos dalių susijungimą, bet ir į papildomą galią, atsiradusią dėl to, kad naujam ūkio subjektui priklauso daug prekių ženklų ir šis subjektas veikia daugelyje rinkų, tačiau portfelio poveikio sąvoka, kuria Komisija remiasi norėdama pateisinti konstatavimą, kad nėra rimtų abejonių šalyse, kurių neapėmė įsipareigojimai, siekiama, atvirkščiai, sumenkinti po koncentracijos atsiradusio ūkio subjekto galią ir taip paneigti konstatavimą, kad yra dominuojanti padėtis, atsiradusi sujungus rinkos dalis.

355    Šiuo atžvilgiu primintina, kad yra aišku, jog kiekviena iš koncentracijos šalių užėmė stiprią padėtį daugelyje rinkų ir jai priklausė keli žinomi prekių ženklai. Taigi dėl koncentracijos, be to, kad dėl jos buvo sujungtos rinkos dalys, padidėjo prekių ženklų portfelis ir padaugėjo rinkų, kuriose veikė SEB ir Moulinex, buvo sustiprinta jų rinkos galia, ypač klientų perpardavinėtojų atžvilgiu. Daugelį kartų ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad stipri padėtis, kurią SEB ir Moulinex jau užėmė prieš koncentraciją, daugelyje prekių rinkų buvo dar sustiprinta sujungus rinkos dalis ir prekių ženklus keliose kitose rinkose (žr., be kita ko, 46, 47, 50–52, 56, 60, 69, 73 ir kt. konstatuojamąsias dalis)

356    Antra, Komisija pakankamai teisiškai neįrodė, kad yra pagrįstas tvirtinimas, jog už bet kokį bandymą elgtis antikonkurenciniu būdu rinkose, kuriose užimama dominuojanti padėtis, būtų baudžiama taip, kad kitose rinkose SEB ir Moulinex prekių būtų perkama mažiau.

357    Iš esmės, kaip per posėdį pažymėjo De'Longhi, Komisijos daroma prielaida dėl SEB-Moulinex ir perpardavinėtojų konflikto nėra įtikinama labiau nei prielaida dėl jų kartelio, sudaryto kiekvienam siekiant gauti kuo didesnę naudą.

358    Galiausiai Komisija net neįrodė, kodėl jos numatytu atveju, t. y. jei SEB-Moulinex padidintų kainas, būtinai būtų pažeisti perpardavinėtojų interesai ir todėl jie būtų paskatinti nubausti SEB-Moulinex.

359    Pirmosios instancijos teismui paklausus apie ekonominius pagrindus, kuriais grindžiamas „prekių asortimento poveikio“ veiksnys, Komisija pripažino, kad šiuo atžvilgiu nėra atlikusi ekonominio tyrimo. Be nuorodos į savo sprendimą Guiness/Grand Metropolitan, kuriame, kaip buvo nurodyta, buvo taikoma labai skirtinga prekių ženklų portfelio poveikio sąvoka, Komisija iš tikrųjų apsiribojo tik tuo, kad pažymėjo, jog šį teiginį savo pranešime iškėlė koncentracijos šalys.

360    Be to, Komisija numatė tik vieną galimybę – SEB-Moulinex kainų padidinimą. Tačiau šis ūkio subjektas gali pasirinkti kitokio pobūdžio antikonkurencinį elgesį. Pavyzdžiui, įvykdžius koncentraciją, be kita ko, ūkio subjektas SEB-Moulinex galės įgyvendinti masto ekonomiją ir įvairias racionalizavimo priemones, taip sumažindamas sąnaudas, – jis galėtų tuo pasinaudoti, pavyzdžiui, siekdamas sumažinti kainas arba suteikti didesnę maržą perpardavinėtojams, kad sustiprintų savo padėtį. Taip pat SEB-Moulinex galėtų paskatinti perpardavinėtojus nebepardavinėti konkurentų prekių.

361    Galiausiai tvirtinimas, kad perpardavinėtojai kainų padidinimo atveju turi galimybę nubausti SEB-Moulinex, grindžiamas neįrodytu teiginiu, esą perpardavinėtojai nulemia galutinių vartotojų pasirinkimą. Perpardavinėtojų užduotis – perparduoti galutiniams vartotojams jų perkamas prekes, todėl jų galimybė nubausti SEB-Moulinex, sumažinus SEB-Moulinex prekių pirkimus kitose rinkose, turi būti vertinama kritiškai, tuo labiau kad prekių ženklas yra esminis pasirinkimą nulemiantis konkurencijos veiksnys nagrinėjamose rinkose.

362    Trečia, pažymėtina, kad prekių asortimento poveikis, kaip jį supranta Komisija, tiek, kiek juo remiantis manoma, kad perpardavinėtojai turės galimybę nubausti už bet kokį naujo ūkio subjekto antikonkurencinį elgesį, labiau tinka konstatuoti, jog perpardavinėtojai turi galimybę sutrukdyti SEB-Moulinex piktnaudžiauti savo padėtimi, nei įrodyti, kad susijungęs ūkio subjektas neužims dominuojančios padėties. Tačiau Reglamentu Nr. 4064/89 siekiama uždrausti ne piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, o tokią padėtį sukurti arba sustiprinti.

363    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija pakankamai teisiškai neįrodė savo teorijos dėl prekių asortimento poveikio, kuria ji remiasi, kad pagrįstų rimtų abejonių nebuvimą šalyse, kurių neapėmė įsipareigojimai.

364    Be to, net darant prielaidą, kad šios teorijos pagrindu Komisija galėjo konstatuoti, jog tam tikrose rinkose nebuvo rimtų abejonių, nors ūkio subjektas jose užėmė stiprią padėtį, remiantis tuo, jog šios rinkos visų nagrinėjamų rinkų atžvilgiu sudarė nedidelę dalį, reikėtų, kad ir kaip būtų, atsižvelgti į visas rinkas, kuriose šalys užėmė dominuojančią padėtį, ir ypač į tas, kuriose SEB-Moulinex užėmė didesnę nei 40 % rinkos dalį, bet kuriose rimtų abejonių buvimą Komisija paneigė, nes nebuvo didelio šalių rinkos dalių sutapimo.

365    Iš esmės, net jei dėl koncentracijos nesukuriama arba pastebimai nesustiprinama dominuojanti padėtis, kurią viena iš šalių užėmė iki koncentracijos, vis dėlto tai nereiškia, kad naujas ūkio subjektas negali šiose rinkose užimti tokios dominuojančios padėties. Dėl to, kad nėra veiklos sričių sutapimo, dominuojanti padėtis nepanaikinama. Taigi negali būti laikoma, kad perpardavinėtojas gali turėti galimybę nubausti ūkio subjektą, atsiradusį po įmonių, iš kurių kiekviena pusėje nagrinėjamų rinkų turi monopolį, susijungimo.

b)     Dėl šalių, kurių neapėmė įsipareigojimai

366    Dabar reikia išnagrinėti, atsižvelgiant į šiame sprendime išdėstytas pastabas, ar Komisijos nurodyti argumentai yra tokio pobūdžio, kad pagrįstų jos konstatavimą, jog dėl koncentracijos nekilo rimtų abejonių nagrinėjamose Italijos, Ispanijos, Suomijos, Jungtinės Karalystės ir Airijos prekių rinkose, ar, kaip teigia ieškovė, Komisija negalėjo patvirtinti koncentracijos, nenustatydama įsipareigojimų šiose geografinėse rinkose.

367    Šiame kontekste primintina, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 315 punkte, jog tai, kad atskiroje geografinėje rinkoje yra tik viena atitinkama prekių rinka, kurioje dėl koncentracijos kyla rimtų abejonių, pakanka, remiantis ginčijamu sprendimu, kad visose nagrinėjamose prekių rinkose šioje geografinėje rinkoje automatiškai būtų nustatyti įsipareigojimai.

–       Norvegijoje

368    Konstatuotina, kad ieškovės kaltinimas grindžiamas klaidingu ginčijamo sprendimo supratimu, nes jame aiškiai daroma išvada, kad tam tikrose nagrinėjamose Norvegijos prekių rinkose yra rimtų abejonių, ir numatoma, kad įsipareigojimai apima ir Norvegiją (ginčijamo sprendimo 137 konstatuojamoji dalis).

369    Šiuo atžvilgiu ieškinio pagrindas akivaizdžiai yra faktiškai nepagrįstas ir turi būti atmestas.

–       Ispanijoje

370    Primintina, kad pagal ginčijamo sprendimo 115 konstatuojamąją dalį koncentracijos šalių sujungtos rinkos dalys Ispanijoje sudaro 40–50 % virdulių rinkos (iš jų 5–15 % priklauso SEB) ir 75–85 % kepimo krosnelių rinkos (iš jų 0–10 % priklauso SEB).

371    Tačiau ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad ši labai stipri padėtis neleistų naujam ūkio subjektui elgtis antikonkurenciniu būdu. Ši išvada grindžiama tik vienu argumentu: „kadangi tokie konkurentai, kaip De'Longhi, Taurus, Bosch ir Philips, daugelyje prekių rinkų, taip pat ir dviejose nagrinėjamose rinkose užima stiprią padėtį [...], klientai perpardavinėtojai turi alternatyvius labai gerai žinomus ir apimančius visą smulkios buitinės technikos prekių asortimentą prekių ženklus, kuriais gali pakeisti šalių prekių ženklus“, todėl „už bet kokį bandymą šiose rinkose elgtis antikonkurenciniu būdu būtų baudžiama taip, kad SEB ir Moulinex prekių kitose rinkose, kuriose susijungęs ūkio subjektas realizuoja 85–95 % savo apyvartos, būtų perkama mažiau“.

372    Darytina išvada, kad šioje geografinėje rinkoje Komisija rimtų abejonių buvimą paneigė remdamasi dviem veiksniais, t. y., pirma, susijungusio ūkio subjekto padėtimi konkurentų atžvilgiu ir, antra, prekių asortimento poveikiu.

373    Pirma, dėl susijungusio ūkio subjekto padėties jo konkurentų atžvilgiu pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo Komisija, virdulių rinkoje daugelis konkurentų, tokių kaip De'Longhi, Taurus, Bosch ir Philips, negali užimti stiprios padėties, jei SEB-Moulinex užima 75–85 % rinkos dalį. Iš tikrųjų tokiomis aplinkybėmis konkurencinis spaudimas SEB-Moulinex atžvilgiu – tai arba vieno konkurento, kuris užima daugiausia apie 20 % rinkos dalį, kuri jau yra beveik keturis kartus mažesnė nei koncentracijos šalių užimama rinkos dalis, spaudimas, arba kelių konkurentų, kurių užimamos rinkos dalys neišvengiamai yra labai mažos ir, kad ir kaip būtų, turi labai mažai reikšmės, palyginti su koncentracijos šalių užimama rinkos dalimi, spaudimas. Taip pat pažymėtina, kad jokioje prekių rinkoje, net šalyse, kuriose buvo nustatyti įsipareigojimai, naujas ūkio subjektas neužima tokios stiprios padėties, kaip ta, kurią jis užima Ispanijos kepimo krosnelių rinkoje.

374    Konstatuotina, kad šioje byloje Komisija nenurodė jokio konkretaus veiksnio, galinčio paaiškinti, kodėl, nepaisant to, kad šalys užima 40–50 % virdulių rinkos dalį (iš jos 5–15 % priklauso SEB) ir 75–85 % kepimo krosnelių rinkos dalį (iš jos 0–10 % priklauso SEB), dėl koncentracijos nekilo rimtų abejonių.

375    Antra, dėl prekių asortimento poveikio primintina, kad dėl šio sprendimo 364 ir 365 punktuose išdėstytų priežasčių juo remiantis negali būti paneigtas rimtų abejonių buvimas.

376    Kad ir kaip būtų, net sutinkant, kaip ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamojoje dalyje ir atsakymuose į Pirmosios instancijos teismo rašytinius klausimus teigia Komisija, kad prekių asortimento poveikis leidžia paneigti rimtų abejonių buvimą, jei tam tikroje geografinėje rinkoje SEB-Moulinex apyvarta, realizuota nagrinėjamose prekių rinkose, kuriose susijungęs ūkio subjektas užima didesnę nei 40 % rinkos dalį, yra mažesnė nei 10 % visos jo apyvartos visose nagrinėjamose prekių rinkose šioje geografinėje rinkoje, konstatuotina, kad nei ginčijamame sprendime, nei Pirmosios instancijos teisme Komisija neįrodė, kad Ispanijos atvejis buvo toks.

377    Tiesa, iš ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamosios dalies matyti, kad Ispanijos virdulių ir kepimo krosnelių rinkos sudaro daugiausia 5–15 % visos apyvartos, kurią susijungęs ūkio subjektas realizuoja visose nagrinėjamose Ispanijos prekių rinkose. Tačiau pažymėtina, kad pagal ginčijamo sprendimo 88 ir 92 konstatuojamąsias dalis naujas ūkio subjektas specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti ir virtuvinių kombainų rinkose taip pat užėmė didesnę nei 40 % rinkos dalį. 2 lentelėje, kurią Komisija parengė atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimus, yra nurodyta, kad rinkos, kuriose ūkio subjektas SEB-Moulinex užėmė didesnę nei 40 % rinkos dalį, tarp jų – specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti ir virtuvinių kombainų rinkos, sudarė 25–35 % visų jo pardavimų Ispanijoje. Taigi dėl priežasčių, išdėstytų šio sprendimo 364 ir 365 punktuose, Komisija turėjo atsižvelgti į šias rinkas, kad įvertintų, ar perpardavinėtojai turi galimybę nubausti tiekėjus.

378    Taip pat pažymėtina, kad ūkio subjektas SEB-Moulinex didesnę nei 40 % rinkos dalį užima mažiausiai keturiose nagrinėjamose Ispanijos prekių rinkose. Šiuo atžvilgiu primintina, kad ginčijamo sprendimo 43 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog koncentracijos poveikis konkurencijai gali būti suskirstytas į keturias kategorijas, t. y. į poveikį Prancūzijoje, kurį nagrinėti yra perduota nacionalinėms valdžios institucijoms, į poveikį šalyse, kuriose dėl koncentracijos tik labai nedaug pasikeitė konkurencijos sąlygos, į poveikį šalyse, kuriose dėl koncentracijos rimtų abejonių kilo tik tam tikrose prekių rinkose, ir galiausiai į poveikį keturiose šalyse (Portugalija, Graikija, Belgija ir Nyderlandai), kuriose dėl koncentracijos kartais buvo sujungtos didelės rinkos dalys, kalbant apie daugelį nagrinėjamų prekių kategorijų, todėl šalys turi galimybę savo rinkos galią išplėsti visoms kitoms nagrinėjamoms prekių rinkoms. Tačiau ūkio subjektas SEB-Moulinex didesnes nei 40 % rinkos dalis užima mažiausiai keturiose Ispanijos prekių rinkose, t. y. tiek pat prekių rinkų, kiek ir Graikijoje – vienoje iš šalių, dėl kurios Komisija nusprendė, kad dėl koncentracijos rimtų abejonių kilo daugelyje rinkų.

379    Galiausiai, kaip teisingai per posėdį pažymėjo De'Longhi ir ieškovė, Komisija neišnagrinėjo portfelio poveikio, pasireiškusio dėl koncentracijos, ir ypač to, kad koncentracija stiprią padėtį, SEB užimamą virdulių, specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti ir laidynių rinkose, leido paremti Moulinex padėtimi, užimama skrudintuvų, kavinukų, kepimo krosnelių ir virtuvinių kombainų rinkose. Taip pat sprendime nepaaiškinama, kodėl tai, kad naujam ūkio subjektui dėl koncentracijos priklausys keturių prekių ženklų rinkinys, negali sustiprinti jo rinkos galios, nors dėl geografinių rinkų, kuriose buvo nustatyti įsipareigojimai, Komisija daugelį kartų nepamiršo pažymėti, kad SEB-Moulinex turi du prekių ženklus, o jos konkurentai – tik vieną.

380    Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 115 ir 116 konstatuojamosiose dalyse nustatyti veiksniai neleido Komisijai paneigti rimtų abejonių buvimo Ispanijos virdulių ir kepimo krosnelių rinkose.

–       Suomijoje

381    Primintina, kad pagal ginčijamo sprendimo 118 konstatuojamąją dalį koncentracijos šalių sujungta rinkos dalis sudaro 45–55 % Suomijos skrudintuvų rinkos. Nors ši rinkos dalis yra didesnė nei 40 %, Komisija nusprendė, kad dėl koncentracijos šioje šalyje nekyla rimtų abejonių, nes esant tokiems konkurentams, kaip Philips ir Bosch, už bet kokį bandymą šioje rinkoje elgtis antikonkurenciniu būdu gali būti nubausta taip, kad SEB-Moulinex prekių kitose rinkose, kuriose susijungęs ūkio subjektas realizuoja 85–95 % savo apyvartos, būtų perkama mažiau.

382    Darytina išvada, kad nagrinėdama šią geografinę rinką Komisija, remdamasi tik prekių asortimento poveikiu, nusprendė, jog dėl koncentracijos Suomijos skrudintuvų rinkoje rimtų abejonių nekyla. Tačiau dėl šio sprendimo 364 ir 365 punktuose išdėstytų priežasčių rimtų abejonių buvimas negali būti paneigtas remiantis prekių asortimento poveikiu.

383    Kad ir kaip būtų, net sutinkant, kaip ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamojoje dalyje ir atsakymuose į Pirmosios instancijos teismo rašytinius klausimus teigia Komisija, kad prekių asortimento poveikis leidžia paneigti rimtų abejonių buvimą, jei tam tikroje geografinėje rinkoje SEB-Moulinex apyvarta, realizuota nagrinėjamose prekių rinkose, kuriose susijungęs ūkio subjektas užima didesnę nei 40 % rinkos dalį, yra mažesnė nei 10 % visos jo apyvartos visose nagrinėjamose prekių rinkose šioje geografinėje rinkoje, konstatuotina, kad nei ginčijamame sprendime, nei Pirmosios instancijos teisme Komisija neįrodė, jog Suomijos atvejis buvo toks.

384    Iš tikrųjų, nors pagal ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamąją dalį skrudintuvų rinka sudaro tik 5–15 % apyvartos, kurią naujas ūkio subjektas realizuoja visose nagrinėjamose Suomijos prekių rinkose, vis dėlto pažymėtina, kad naujas ūkio subjektas Suomijos ekspreso kavos aparatų (40–50 %), kepimo krosnelių (35–45 %) ir kepsninių (40–50 %) rinkose (ginčijamo sprendimo 87, 90 ir 91 konstatuojamosios dalys) taip pat užima didesnę nei 40 % rinkos dalį. 2 lentelėje, kurią Komisija parengė atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimus, yra nurodyta, kad rinkos, kuriose SEB-Moulinex užėmė didesnę nei 40 % rinkos dalį, tarp jų – ekspreso kavos aparatų, kepimo krosnelių ir kepsninių rinkose, sudarė 10–20 % visų jos pardavimų Suomijoje. Taigi dėl priežasčių, išdėstytų šio sprendimo 364 ir 365 punktuose, Komisija turėjo atsižvelgti į šias rinkas, kad įvertintų, ar perpardavinėtojai turi galimybę nubausti perpardavinėtojus.

385    Dar pažymėtina, kad ūkio subjektas SEB-Moulinex didesnę nei 40 % rinkos dalį užima mažiausiai keturiose nagrinėjamose Suomijos prekių rinkose, t. y. tiek pat prekių rinkų, kiek ir Graikijoje – vienoje iš šalių, dėl kurios Komisija nusprendė, kad dėl koncentracijos rimtų abejonių kilo daugelyje rinkų.

386    Galiausiai, kaip teisingai per posėdį pažymėjo De'Longhi ir ieškovė, Komisija neišnagrinėjo portfelio poveikio, pasireiškusio dėl koncentracijos, ir ypač to, kad koncentracija stiprią padėtį, SEB užimamą kepsninių ir skrudintuvų rinkose, leido paremti Moulinex padėtimi, užimama kepimo krosnelių, kavinukų, ekspreso kavos aparatų, virtuvinių kombainų ir skrudintuvų rinkose. Taip pat sprendime nepaaiškinama, kodėl tai, kad naujam ūkio subjektui dėl koncentracijos priklausys keturių prekių ženklų rinkinys, negali sustiprinti jo rinkos galios, nors dėl geografinių rinkų, kuriose buvo nustatyti įsipareigojimai, Komisija daugelį kartų nepamiršo pažymėti, kad SEB-Moulinex turi du prekių ženklus, o jos konkurentai – tik vieną.

387    Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 87, 90, 91 ir 118–120 konstatuojamosiose dalyse nustatyti veiksniai neleido Komisijai paneigti rimtų abejonių buvimo Suomijos kepimo krosnelių, ekspreso kavos aparatų, kepsninių ir skrudintuvų rinkose.

–       Italijoje

388    Primintina, kad pagal ginčijamo sprendimo 121–124 konstatuojamąsias dalis naujas ūkio subjektas užims didesnę nei 40 % rinkos dalį trijose Italijos prekių rinkose, t. y. virtuvinių kombainų rinkoje, specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkoje ir virdulių rinkoje.

389    Pirma, dėl virtuvinių kombainų rinkos Komisija ginčijamo sprendimo 121 konstatuojamojoje dalyje konstatavo, kad šalių sujungtos rinkos dalys sudaro 40–50 % rinkos, iš jų 0–10 % priklauso SEB, kad šalys, be kita ko, susiduria su Braun (10–20 %), Philips (0–10 %) ir De'Longhi (0–10 %) konkurencija, ir padarė išvadą, kad koncentracijos poveikis konkurencijai buvo nedidelis – buvo išstumtas ketvirtasis rinkos dalyvis.

390    Darytina išvada, kad Komisija rimtų abejonių buvimą Italijoje paneigė remdamasi tik vienu iš nurodytų veiksnių, t. y. susijungusio ūkio subjekto rinkos padėtimi konkurentų atžvilgiu.

391    Tačiau dėl šio sprendimo 329 punkte nurodytų priežasčių ta aplinkybė, kad ūkio subjektas SEB-Moulinex turėjo susidurti su trimis konkurentais, savaime neturi jokios reikšmės kalbant apie rinką, kurioje lyderis užima 40–50 % rinkos dalį, nebent būtų įrodyta, jog šie konkurentai užima stiprią padėtį, kad galėtų sudaryti tikrą atsvarą SEB-Moulinex.

392    Tačiau šiuo atveju du iš trijų nurodytų konkurentų, t. y. Philips ir De'Longhi, užėmė tik labai nedidelę rinkos dalį – 0–10 %. Dėl trečiojo konkurento, t. y. Braun, nors tiesa, kad jis užėmė didesnę – 10–20 % rinkos dalį, vis dėlto ji yra 2–4 kartus mažesnė nei naujo ūkio subjekto užimama rinkos dalis. Palyginimui pažymėtina, kad Komisija, be kita ko, ginčijamo sprendimo 51 konstatuojamojoje dalyje dėl naujo ūkio subjekto padėties Portugalijoje nusprendė, jog rimtų abejonių kyla dėl tos aplinkybės, kad koncentracijos šalys buvo rinkos lyderės, užimančios rinkos dalis, mažiausiai du kartus didesnes nei po jų einantis kitas pagal dydį konkurentas.

393    Taip pat nėra įtikinama tai, kad koncentracija padarė nedidelį poveikį konkurencijai, nes buvo išstumtas ketvirtasis rinkos dalyvis. Iš tikrųjų SEB užėmė tik nedidelę rinkos dalį (0–10 %), kaip ir kiti du Moulinex konkurentai, t. y. Philips ir De'Longhi, ir tik Braun užėmė didesnę, nors vis dėlto nedidelę, rinkos dalį. Konstatuotina, kad tokiomis aplinkybėmis ketvirtojo konkurento išstūmimas nedaro poveikio, kuris iš esmės skirtųsi nuo poveikio, daromo išstumiant antrąjį arba trečiąjį konkurentą.

394    Todėl iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 121 punkte nustatytas veiksnys neleido Komisijai paneigti rimtų abejonių buvimo Italijos virtuvinių kombainų rinkoje.

395    Antra, dėl specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkos ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad koncentracijos šalių sujungta rinkos dalis sudaro 40–50 % rinkos (iš jų 0–10 % priklauso Moulinex), o Philips, užimanti 0–10 % rinkos dalį, yra vienintelė šalių nurodyta konkurentė. Dėl virdulių rinkos Komisija toje pačioje ginčijamo sprendimo konstatuojamojoje dalyje konstatavo, kad koncentracijos šalių sujungta rinkos dalis sudaro 65–75 % rinkos (iš jų 15–25 % priklauso Moulinex), o visos trys jų konkurentės – De'Longhi, Philips ir Braun – užima 0–10 % rinkos dalį. Tačiau ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad virdulių ir specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkos – kiekviena atskirai – sudaro tik apie 0–5 % visos „virtuvės asortimento“ smulkios buitinės technikos vertės ir kad klientai perpardavinėtojai turi galimybę už bet kokį bandymą elgtis antikonkurenciniu būdu šiose rinkose nubausti taip, kad SEB-Moulinex prekių kitose rinkose, kuriose susijungęs ūkio subjektas realizuoja 90–100 % savo apyvartos, būtų perkama mažiau. Komisijos teigimu, atsižvelgiant į šią galimybę nubausti tiekėjus, bet koks šalių įgyvendinamas kainų padidinimas dviejose nagrinėjamose rinkose yra nenaudingas. Todėl ji nusprendė, kad dėl koncentracijos šiose rinkose nekyla rimtų abejonių.

396    Darytina išvada, kad šioje rinkoje rimtų abejonių buvimą Komisija paneigė remdamasi tik prekių asortimento poveikiu. Tiesa, ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kokią padėtį susijungęs ūkio subjektas užima konkurentų atžvilgiu. Tačiau Komisija nenusprendė, kad šis veiksnys yra pagrindas paneigti rimtų abejonių buvimą nagrinėjamose rinkose. Be to, konstatuotina, kad Komisija negalėjo remtis šiuo veiksniu. Iš esmės, dėl specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkos pažymėtina, kad, priešingai nei virtuvinių kombainų rinkoje, Komisija nustatė tik vieną konkurentą, o ne tris. Be to, remiantis ginčijamame sprendime esančia informacija negali būti paneigta, kad dėl koncentracijos susijungia dvi pirmosios rinkos dalyvės, nes Moulinex su Philips užėmė 0–10 % rinkos dalį. Dėl virdulių rinkos pažymėtina, kad ginčijamame sprendime pateikiami duomenys negali pagrįsti rimtų abejonių nebuvimo, nes nors lieka trys konkurentai, įvykdžius koncentraciją susijungia dvi pirmosios rinkos dalyvės, kurios užims 65–75 % rinkos dalį, t. y. tris ketvirtadalius rinkos.

397    Kalbant apie prekių asortimento poveikį, šio sprendimo 364 ir 365 punktuose nurodytos priežastys, dėl kurių Komisija negalėjo paneigti rimtų abejonių buvimo remdamasi šiuo poveikiu. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Komisijos nurodyta aplinkybė, jog Italijoje De'Longhi buvo lyderė kitose keturiose nagrinėjamose prekių rinkose ir kad Saeco užėmė 60–70 % rinkos dalį ekspreso kavos aparatų rinkoje, neturi reikšmės. Iš tikrųjų pagal apibrėžimą tai, kad SEB-Moulinex niekur neturėjo didesnės nei 40 % rinkos dalies, išskyrus virtuvinių kombainų, specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti ir virdulių rinkas, neišvengiamai reiškia, kad šiose kitose rinkose kitų operatorių padėtis atitinkamu atveju galėjo būti stipri.

398    Kad ir kaip būtų, net sutinkant, kaip ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamojoje dalyje ir atsakymuose į Pirmosios instancijos teismo rašytinius klausimus teigia Komisija, kad prekių asortimento poveikis leidžia paneigti rimtų abejonių buvimą, jei tam tikroje geografinėje rinkoje SEB-Moulinex apyvarta, realizuota nagrinėjamose prekių rinkose, kuriose susijungęs ūkio subjektas užima didesnę nei 40 % rinkos dalį, yra mažesnė nei 10 % visos jo apyvartos visose nagrinėjamose prekių rinkose šioje geografinėje rinkoje, konstatuotina, kad nei ginčijamame sprendime, nei Pirmosios instancijos teisme Komisija neįrodė, kad Italijos atvejis buvo toks.

399    Tiesa, iš ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamosios dalies matyti, kad Italijos specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti ir virdulių rinkos sudaro daugiausia 0–10 % visos apyvartos, kurią susijungęs ūkio subjektas realizuoja visose nagrinėjamose Italijos prekių rinkose. Tačiau pažymėtina, kad pagal ginčijamo sprendimo 121 konstatuojamąją dalį naujas ūkio subjektas taip pat užėmė didesnę nei 40 % rinkos dalį virtuvinių kombainų rinkose. 2 lentelėje, kurią Komisija parengė atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimus, yra nurodyta, kad rinkos, kuriose SEB-Moulinex užėmė rinkos dalį, didesnę nei 40 %, tarp jų – virtuvinių kombainų rinką, sudaro 25–35 % ir net, remiantis Komisijos atsakymu į rašytinį Pirmosios instancijos teismo klausimą, 30–40 % visų jos pardavimų Italijoje. Taigi, be to, kad dėl pirma išdėstytų priežasčių Komisija, remdamasi tik vienu kriterijumi, nustatytu ginčijamo sprendimo 121 konstatuojamojoje dalyje, negalėjo paneigti rimtų abejonių buvimo šioje nagrinėjamoje prekių rinkoje, ji dar turėjo, kaip buvo pirma nurodyta, kad ir kaip būtų, atsižvelgti į šią rinką, idant įvertintų, ar perpardavinėtojai turi galimybę nubausti tiekėjus, nes naujas ūkio subjektas šioje rinkoje užėmė didesnę nei 40 % rinkos dalį.

400    Galiausiai, kaip teisingai per posėdį pažymėjo De'Longhi ir ieškovė, Komisija neišnagrinėjo portfelio poveikio, pasireiškusio dėl koncentracijos, ir ypač to, kad koncentracija stiprią padėtį, SEB užimamą virdulių, specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti, kepsninių ir laidynių rinkose, leido paremti Moulinex padėtimi, užimama kavinukų, virdulių, garų puodų ir virtuvinių kombainų rinkose. Taip pat sprendime nepaaiškinama, kodėl tai, kad naujam ūkio subjektui dėl koncentracijos priklausys keturių prekių ženklų rinkinys, negali sustiprinti jo rinkos galios, nors dėl geografinių rinkų, kuriose buvo nustatyti įsipareigojimai, Komisija daugelį kartų nepamiršo pažymėti, kad SEB-Moulinex turi du prekių ženklus, o jos konkurentai – tik vieną.

401    Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamojoje dalyje nustatytas veiksnys neleido Komisijai paneigti rimtų abejonių buvimo Italijos specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti ir virdulių rinkose.

402    Todėl šis ieškinio pagrindas, kiek jis susijęs su Italija, yra pagrįstas.

–       Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje

403    Primintina, jog ginčijamo sprendimo 125 ir 126 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodo, kad koncentracijos šalių sujungta rinkos dalis sudaro 35–45 % Jungtinės Karalystės ir Airijos laidynių ir garinių lyginimo sistemų rinkos. Kaip matyti, be kita ko, iš Komisijos parengtos 2 lentelės, ši rinkos dalis yra didesnė nei 40 %. Ginčijamame sprendime Komisija vis dėlto nusprendė, kad Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje dėl koncentracijos nekilo rimtų abejonių, nes, pirma, dėl jos tik „labai nedaug pasikeitė konkurencijos sąlygos prijungus nedideles rinkos dalis“ (0–5 % padidėjimas) ir, antra, „koncentracijos šalys susidurs, be kita ko, su Philips (15–25 % rinkos dalis) konkurencija“.

404    Darytina išvada, kad šioje geografinėje rinkoje Komisija rimtų abejonių buvimą paneigė remdamasi dviem veiksniais: pirma, tuo, kad nebuvo didelio veiklos sričių sutapimo, ir, antra, susijungusio ūkio subjekto padėtimi konkurentų atžvilgiu.

405    Dėl to, pirma, kad nebuvo didelio veiklos sričių sutapimo, primintina, jog dėl duomenų netikslumo Pirmosios instancijos teismas negali patikrinti, ar dėl šio veiksnio galėjo būti paneigtas rimtų abejonių buvimas. Be to, konstatuotina, kad net jei buvo prijungtos nedidelės rinkos dalys, to vis dėlto pakanka, kad būtų užimta rinkos dalis, didesnė nei sprendime nustatytos 40 % dominavimo ribos.

406    Antra, kiek tai susiję su susijungusio ūkio subjekto padėtimi konkurentų atžvilgiu, Philips buvo vienas iš keturių ūkio subjektų, kurie ginčijamo sprendimo 32 konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyti kaip turintys platų smulkios buitinės technikos sektoriaus prekių asortimentą ir kartu veikiantys visoje Europoje, todėl tai, kad jis veikia nagrinėjamoje rinkoje, nėra ypatinga aplinkybė. Taip pat, kaip buvo pažymėta, negalima įsivaizduoti, kad įmonė, užimanti apie 40 % rinkos dalį, nesusidurtų su konkurentais.

407    Be to, pažymėtina, kad nors Komisija nurodė, jog buvo prijungtos nedidelės rinkos dalys, kalbant apie laidynes ir garines lyginimo sistemas, tačiau, kaip teisingai nurodė ieškovė, ji neišnagrinėjo, kokį poveikį konkurencijai daro stiprių SEB-Moulinex padėčių susijungimas daugelyje rinkų ir ypač gruzdintuvių rinkoje (kur SEB rinkos dalis padidėjo nuo 15–25 % iki 30–40 %), garų puodų rinkoje (kur SEB rinkos dalis padidėjo nuo 25–35 % iki 35–40 %), specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti rinkoje (kur SEB rinkos dalis padidėjo nuo 15–25 % iki 25–35 %) ir ekspreso kavos aparatų rinkoje (kur SEB rinkos dalis padidėjo nuo 0–10 % iki 20–30 %). Nors nė vienoje iš šių rinkų naujas ūkio subjektas nepasiekė dominavimo ribų ir todėl dėl jų nekyla didelių abejonių, tačiau ši didelė galia daugelyje rinkų vis dėlto, atsižvelgiant į pirma apibūdintą portfelio poveikį, gali sustiprinti dominuojančią padėtį, kurią jis užima laidynių ir garinių lyginimo sistemų rinkoje.

408    Galiausiai, kaip teisingai pažymi ieškovė, konstatuotina, kad Komisija nagrinėjamai geografinei rinkai netaikė santykinės apyvartos kriterijaus, kurį ji vis dėlto taikė nagrinėdama konkurencinę situaciją kitose geografinėse rinkose prekių asortimento poveikio kriterijaus atžvilgiu. Iš esmės, nors ji rimtų abejonių buvimą atitinkamose Italijos, Ispanijos ir Suomijos prekių rinkose nepagrįstai paneigė remdamasi tuo, kad nagrinėjamos prekių rinkos, kuriose SEB-Moulinex užėmė dominuojančią padėtį, sudarė mažiau nei 10 % visos jos apyvartos visose nagrinėjamose prekių rinkose šiose šalyse, Komisija, atvirkščiai, iš to, kad laidynių ir garinių lyginimo sistemų rinka sudaro 35–40 % visos SEB-Moulinex apyvartos, realizuojamos nagrinėjamose Jungtinės Karalystės ir Airijos prekių rinkose, nepadarė jokios išvados.

409    Galiausiai, kaip teisingai pažymėjo De'Longhi ir ieškovė per posėdį, Komisija neišnagrinėjo portfelio poveikio, pasireiškusio dėl koncentracijos, ir ypač to, kad koncentracija stiprią SEB padėtį, užimamą gruzdintuvių, kepimo krosnelių, specialių prietaisų tam tikriems patiekalams gaminti, garų puodų ir laidynių rinkose, leido paremti Moulinex padėtimi, užimama gruzdintuvių, ekspreso kavos aparatų ir virtuvinių kombainų rinkose. Taip pat ginčijamame sprendime nepaaiškinama, kodėl tai, kad naujam ūkio subjektui dėl koncentracijos priklausys penkių prekių ženklų rinkinys, negali sustiprinti jo rinkos galios, nors dėl geografinių rinkų, kuriose buvo nustatyti įsipareigojimai, Komisija daugelį kartų nepamiršo pažymėti, kad SEB-Moulinex turi du prekių ženklus, o jos konkurentai – tik vieną.

410    Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 125 ir 126 konstatuojamosiose dalyse nustatyti veiksniai neleido Komisijai paneigti rimtų abejonių buvimo Jungtinės Karalystės ir Airijos laidynių ir garinių lyginimo sistemų rinkoje.

c)     Išvada

411    Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas tiek, kiek jis yra susijęs su Italijos, Ispanijos, Suomijos, Jungtinės Karalystės ir Airijos rinkomis.

 Dėl kaltinimo, kad dėl įsipareigojimų yra padalijama rinka, susijusi su Moulinex prekių ženklu

A –  Šalių argumentai

412    Per posėdį De'Longhi pirmą kartą pažymėjo, kad dėl ginčijamame sprendime patvirtintų įsipareigojimų yra padalijama rinka, kiek tai susiję su Moulinex prekių ženklu. Ji pažymi, kad šį rinkos padalijimą sustiprina įsipareigojimų 1 punkto c papunkčio paskutinė pastraipa, kuria licencijos turėtojams draudžiama prekes, kurias jie parduoda naudodami Moulinex prekių ženklą, eksportuoti į kitų licencijų turėtojų teritorijas ir SEB teritoriją.

413    De'Longhi teigimu, toks rinkos padalijimas nepatenka į 1996 m. sausio 31 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 240/96, susijusio su Sutarties [81] straipsnio 3 dalies taikymu tam tikroms susitarimų dėl technologijų perleidimo kategorijoms (OL L 31, p. 2), ir todėl pagal 81 straipsnio 1 dalį yra draudžiamas.

414    De'Longhi Komisijos dėmesį į šias problemas atkreipė per administracinę procedūrą ir mano, kad Komisija turėjo patikrinti, ar dėl įsipareigojimų šiuo atžvilgiu nekyla abejonių.

415    Komisija, palaikoma Prancūzijos Respublikos ir SEB, prašo atmesti De'Longhi argumentus.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

416    Pažymėtina, jog teigdama, kad dėl įsipareigojimų yra padalijama rinka, susijusi su Moulinex prekių ženklu, De'Longhi nurodo ieškinio pagrindą, kurio ieškovė nebuvo iškėlusi.

417    Nors pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio trečią pastraipą ir Procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalį nedraudžiama įstojančiam į bylą asmeniui pateikti naujų arba kitokių argumentų, nei pateikė šalis, kurios pusėje jis įstojo į bylą, – priešingu atveju jam įstojant į bylą būtų tik pakartojami ieškinyje nurodyti argumentai, – negalima sutikti, kad šios nuostatos jam leistų, nurodant naujus ieškinio pagrindus, pakeisti arba iškreipti ginčo dalyką, kuris buvo apibrėžtas ieškinyje (šiuo klausimu žr. 1961 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo sprendimą De Gezamenlijke Steenkolenmijnen in Limburg prieš Aukštąją instituciją, 30/59, Rink. p. 1, 37; 1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90, Rink. p. I‑1125, 22 punktą ir 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Chemie Linz prieš Komisiją, C‑245/92 P, Rink. p. I‑4643, 32 punktą; 1995 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Siemens prieš Komisiją, T‑459/93, Rink. p. II‑1675, 21 punktą; 1998 m. birželio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo British Airways ir kt. prieš Komisiją, T‑371/94 ir T‑394/94, Rink. p. II‑2405, 75 punktą; 1999 m. gruodžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Boehringer prieš Tarybą ir Komisiją, T‑125/96 ir T‑152/96, Rink. p. II-3427, 183 punktą ir 2002 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑395/94, Rink. p. II‑875, 382 punktą).

418    Kadangi konstatuotina, jog įstojantys į bylą asmenys pagal Procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalį turi priimti bylą tokią, kokia ji yra jų įstojimo metu, ir, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtą pastraipą, įstojimo į bylą paaiškinimo dalykas negali būti kitoks nei vienos iš pagrindinių šalių reikalavimų palaikymas, taigi De'Longhi, kaip į bylą įstojęs asmuo, neturi teisės nurodyti šio ieškinio pagrindo, susijusio su rinkos padalijimu, įvykusiu nustačius įsipareigojimus. Todėl šis ieškinio pagrindas, iškeltas De'Longhi, turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

419    Kad ir kaip būtų, net jei jis būtų priimtinas, – quod non, – De'Longhi iškeltas ieškinio pagrindas yra nepagrįstas.

420    Iš Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 1 dalies matyti, kad jei nagrinėdama koncentracijos suderinamumą su bendrąja rinka Komisija nustato, jog dėl koncentracijos sukuriama arba sustiprinama dominuojanti padėtis šios nuostatos 2 dalies prasme, ji turi „[atsižvelgti į] poreikį palaikyti ir plėtoti veiksmingą konkurenciją bendrojoje rinkoje, tarp kitų klausimų, atsižvelgiant į visų susijusių rinkų struktūras ir realią arba potencialią Bendrijos viduje arba už jos ribų esančių įmonių konkurenciją“.

421    Todėl yra tiesa, kaip nurodo De'Longhi, kad Komisija, taikydama Reglamentą Nr. 4064/89, negalėjo priimti įsipareigojimų, kurie prieštarauja Sutartyje įtvirtintoms konkurencinėms normoms, nes jais trukdoma išsaugoti arba plėtoti veiksmingą konkurenciją bendrojoje rinkoje. Šiomis aplinkybėmis Komisija turi įvertinti šių įsipareigojimų suderinamumą su bendrąja rinka, be kita ko, taikydama EB 81 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus kriterijus (kurie, remiantis EB 83 straipsniu, yra Reglamento Nr. 4064/89 teisinis pagrindas) (žr. 2002 m. lapkričio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lagardère ir Canal + prieš Komisiją, T‑251/00, Rink. p. II‑4825, 85 punktą).

422    Tačiau šioje byloje pažymėtina, pirma, jog pagal įsipareigojimų 1 punkto c papunkčio paskutinę pastraipą yra numatyta, „kad licencijos turėtojas arba turėtojai įsipareigoja pardavinėti Moulinex ženklo prekes teritorijoje arba teritorijose, kurios buvo jiems suteiktos ir kurioms prekės yra skirtos“. Priešingai nei teigia De'Longhi, iš šios nuostatos žodžių nematyti, kad įsipareigojimuose yra aiškiai nustatytas draudimas licencijos turėtojams eksportuoti Moulinex ženklo prekes į kitas valstybes nares. Ši nuostata iš esmės gali būti aiškinama taip, kad ja licencijos turėtojai tik įpareigojami Moulinex ženklo prekes pardavinėti teritorijoje, kuri jiems buvo suteikta. Tačiau iš esmės nuostatos, kuria licencijos turėtojas įpareigojamas prekes, kurias apima licencija, pardavinėti savo teritorijoje, nei tikslas, nei poveikis nėra konkurencijos ribojimas EB 81 straipsnio 1 dalies prasme.

423    Antra, net jei ginčijama nuostata, kaip teigia De'Longhi, turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama eksportuoti Moulinex ženklo prekes į kitas valstybes nares, konstatuotina, jog De'Longhi neparodo, kodėl šiuo atveju tai prieštarauja EB 81 straipsnio 1 daliai. Iš tikrųjų De'Longhi nepaaiškina, kaip, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos prekių rinkos geografiniu požiūriu yra nacionalinės rinkos ir nėra didelio paralelinio importo tarp valstybių narių, ginčijama nuostata gali pastebimai apriboti konkurenciją nagrinėjamose Bendrijos rinkose arba paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą EB 81 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau pagal nusistovėjusią teismų praktiką net sutarčiai, kuria teritorijos atžvilgiu yra nustatoma visiška apsauga, netaikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas, jei ji nedaro pastebimo poveikio rinkai (1969 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Völk, 5/69, Rink. p. 295, 7 punktas, 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 85 punktas ir 1998 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Javico, C‑306/96, Rink. p. I‑1983, 17 punktas).

424    Be to, De'Longhi neįrodo, kad licencijos naudoti Moulinex prekių ženklą turėtojas, kuris jam suteiktoje teritorijoje nėra apsaugotas nuo kitų licencijos turėtojų konkurencijos, bent jau aktyvios, gali sutikti su rizika, susijusia su šiuo ženklu pažymėtų prekių pardavimu taikant „co-branding“ kartu su savo prekių ženklu. Šiuo atžvilgiu primintina, kad įsipareigojimų tikslas – leisti licencijos turėtojams per pereinamąjį laikotarpį, per kurį jie turės teisę savo pačių prekių ženklą naudoti kartu su Moulinex prekių ženklu, užtikrinti Moulinex ženklo prekių integravimą į savo pačių prekių ženklus, kad licencijų turėtojų prekių ženklai galėtų Moulinex prekių ženklo atžvilgiu veiksmingai konkuruoti po šio pereinamojo laikotarpio, kai SEB vėl turės teisę atitinkamose devyniose valstybėse narėse naudoti Moulinex prekių ženklą. Tačiau reikia sutikti, kad tokiomis aplinkybėmis, jei licencijos turėtojai visiškai neapsaugomi nuo konkurencijos, bent jau aktyvios, kiti licencijos turėtojai galėtų pakenkti prekių ženklų, konkuruojančių su Moulinex prekių ženklu, sustiprinimui ir todėl galėtų padaryti žalos konkurencijai atitinkamoje rinkoje Bendrijos teritorijoje. Todėl negali būti laikoma, kad ginčijamomis nuostatomis tiek, kiek jomis yra draudžiamas aktyvus pardavimas, neišvengiamai yra ribojama konkurencija EB 81 straipsnio 1 dalies prasme (šiuo klausimu žr. 1982 m. birželio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nungesser ir Eisele prieš Komisiją, 258/78, Rink. p. 2015, 57 punktą ir 1982 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Coditel, 262/81, Rink. p. 3381, 15 punktą).

425    Iš šių argumentų matyti, kad De'Longhi kaltinimas, susijęs su rinkos padalijimu, įvykdytu nustačius įsipareigojimus, yra nepriimtinas ir, kad ir kaip būtų, nepagrįstas.

IV –  Dėl ketvirtojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija padarė teisės klaidą, neišnagrinėjusi, ar labai maža kaina, kurią SEB sumokėjo už Moulinex perėmimą, ir Prancūzijos Respublikos suteikta finansinė pagalba nebuvo tokio pobūdžio, kad sustiprintų SEB padėtį nagrinėjamose rinkose jos konkurentų nenaudai

 Šalių argumentai

426    Ieškovė mano, kad Komisija padarė teisės klaidą, neišnagrinėjusi, ar labai maža kaina, kurią SEB sumokėjo už Moulinex perėmimą, ir Prancūzijos valstybės suteikta pagalba nesustiprino SEB padėties nagrinėjamose rinkose jos konkurentų nenaudai.

427    Ji konstatuoja, jog ginčijamame sprendime Komisija apsiribojo tuo, kad be jokių patikslinimų pažymėjo, jog, preliminariai išnagrinėjus Prancūzijos valdžios institucijų numatytą priemonę, neatrodo, kad valstybės įsikišimas vykstant pertvarkymo teismo tvarka procedūrai – tai pagalba SEB. Tačiau, ieškovės nuomone, labai maža SEB sumokėta kaina akivaizdžiai buvo tokio pobūdžio, kad po sandorio sustiprintų naujo ūkio subjekto padėtį.

428    Šiuo atžvilgiu ieškovė primena, kad savo 2001 m. sausio 31 d. Sprendime RJB Mining prieš Komisiją (T‑156/98, Rink. p. II‑337) Pirmosios instancijos teismas panaikino Komisijos sprendimą, nes ji neišnagrinėjo, ar naujo ūkio subjekto komercinis pajėgumas buvo sustiprintas dėl labai mažos perėmimo kainos ir kokiu mastu tai buvo padaryta. Todėl Komisija privalo nustatyti, ar dėl perėmimo kainos dydžio gali būti sustiprinta naujo ūkio subjekto padėtis įvykdžius koncentraciją, neatsižvelgiant į tai, ar finansavimo sąlygos gali būti vertinamos kaip pagalba Sutarties prasme.

429    Šiuo atveju ieškovė pažymi, pirma, kad Komisija kuo puikiausiai žinojo apie SEB perėmimo plano finansines sąlygas. Konkrečiai kalbant, ji žinojo, kad yra akivaizdus neproporcingumas tarp Moulinex perėmimo plano kainos (15 mln. EUR) ir tikrosios perimamų aktyvų vertės (numatoma apie 850 mln. EUR). Komisija taip pat žinojo, jog šis neproporcingumas iš esmės paaiškinamas tuo, kad Prancūzijos Respublika sutiko prisiimti atleidimo iš darbo kompensacijų mokėjimą, taip sumažindama Moulinex skolas ir todėl leisdama SEB, pirma, įsigyti Moulinex už kainą, visiškai neatitinkančią tikrosios bendrovės vertės, ir, antra, turėti papildomų lėšų, kad dar labiau sustiprintų savo padėtį rinkoje.

430    Palyginimui ieškovė pažymi, kad:

–        iš pradžių ji buvo pateikusi perėmimo pasiūlymą, kurio suma buvo 100 mln. EUR vien už Krups aktyvus (t. y. beveik septynis kartus didesnė suma, nei pasiūlė SEB už visą Krups ir Moulinex verslą),

–        2001 m. lapkričio 29 d. raštu ji pateikė Komisijai pasiūlymą, apimantį visų Moulinex darbuotojų perėmimą, ir pažymėjo, kad tuo atveju, jei nebūtų galima pasiekti norimo pelningumo, ji galėtų mažinti darbuotojų skaičių. Iš šių derybų buvo matyti, kad 3 600 darbuotojų, kurių SEB neperėmė, atleidimas galėjo atsieiti apie 175 mln. EUR,

–        ji pateikė Moulinex administratoriams pasiūlymą perimti SEB neperimtus Moulinex aktyvus už 150 000 EUR kainą.

431    Ieškovė mano, kad dėl ypač palankių finansinių Moulinex perėmimo sąlygų SEB galėjo pasinaudoti sąveikomis, kylančiomis iš įsigijimo, ir nepatirti su juo susijusių sąnaudų. Prancūzijos valdžios institucijų priemonės buvo akivaizdžiai naudingos SEB, nes jos jai leido savo komercinėje veikloje pasinaudoti finansiniais ištekliais, kuriuos normaliomis sąlygomis turėtų skirti Moulinex įgijimui.

432    Todėl ieškovė mano, kad net nenustačiusi, ar įneštos viešosios lėšos buvo valstybės pagalba Sutarties prasme, Komisija privalėjo nustatyti, ar finansinės Moulinex perėmimo sąlygos pačios tiesiogiai arba netiesiogiai galėjo sustiprinti naujo ūkio subjekto SEB-Moulinex padėtį rinkoje.

433    Darytina išvada, jog Komisija padarė teisės klaidą, apsiribodama tuo, kad „preliminariai išnagrinėjo“ Prancūzijos valdžios institucijų taikytas finansavimo priemones, ir, remdamasi paviršutinišku nagrinėjimu, nusprendusi, kad „valstybės įsikišimas vykstant pertvarkymo teismo tvarka procedūrai“ nebuvo pagalba SEB.

434    Komisija teigia, kad ieškinio pagrindas yra akivaizdžiai visiškai nepagrįstas.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

435    Iš esmės ieškovė pateikia du kaltinimus. Ji kaltina Komisiją, kad ši neišnagrinėjo, ar SEB nesustiprino savo padėties, pirma, sumokėjusi tik labai mažą perėmimo kainą, ir, antra, dėl to, kad Prancūzijos Respublika sutiko prisiimti atleidimo iš darbo kompensacijų mokėjimą.

436    Dėl SEB sumokėtos perėmimo kainos, pirma, pažymėtina, kad ją nepriklausomai įvertino Tribunal de commerce de Nanterre vykstant pertvarkymo teismo tvarka procedūrai ir kad, vadovaudamasis Prancūzijos įstatymuose įtvirtintais kriterijais, teismas nusprendė, jog SEB pateikė pasiūlymą, geriausiai užtikrinantį kreditorių interesus.

437    Toliau konstatuotina, jog ieškovė visiškai neįrodė, kad SEB sumokėta kaina buvo labai maža. Daugiausia, ką ji nurodo, tai 2000 m. balansinė Moulinex aktyvų, kuriuos įsigijo SEB, vertė ir jos pačios pasiūlymai.

438    Tačiau, pirma, tikrosios įmonės vertės nustatymas – tai sudėtingas veiksmas, apimantis, be kita ko, subjektyvius vertinimus, ir balanse nurodyta vertė nebūtinai atitinka tikrąją vertę arba įmonės perėmimo vertę. Konkrečiai kalbant, Moulinex perėmimo vertė 2001 m. pabaigoje, kai jai grėsė likvidavimas, nelaikytina atitinkančia vertę, nurodytą konsoliduotame balanse, kurį Moulinex paskelbė apie dvejus metus prieš tai.

439    Antra, ieškovės pasiūlymai visiškai nerodo, kad SEB pasiūlyta kaina buvo labai maža. Pažymėtina, kad ieškovė vieną po kitos siūlė 100 mln. EUR, 1 EUR ir 150 000 EUR sumas. Dėl pirmojo pasiūlymo reikia pažymėti, kad jis buvo susijęs tik su teisėmis į Krups prekių ženklą ir aiškiai neapėmė jokio pasyvo. Taigi, siekiant įvertinti SEB pateiktą perėmimo pasiūlymą, į jį negali būti atsižvelgiama. Toliau reikia konstatuoti, kad sumos labai skiriasi, atsižvelgiant į pasiūlymo ribas, ir ieškovė net nenurodo, kuris iš pasiūlymų buvo susijęs su tais pačiais aktyvais, kuriuos perėmė SEB, nei kaip šie pasiūlymai gali apibrėžti Moulinex dalių, kurias perėmė SEB, vertę. Tokiomis aplinkybėmis visiškai negali būti vertinama 15 mln. EUR kaina, sumokėta SEB už Moulinex įsigijimą.

440    Dėl kaltinimo, susijusio su tuo, kad, Prancūzijos Respublikai prisiėmus atleidimo iš darbo kompensacijų mokėjimą, SEB galėjo įgyti Moulinex, neprisiimdama visų jos skolų, visų pirma pažymėtina, kad, priešingai nei byloje, kurioje buvo priimtas ieškovės minimas sprendimas RJB Mining prieš Komisiją, Komisija 2001 m. rugsėjo 27 d. ir lapkričio 9 d. raštais buvo paprašiusi, kad Prancūzijos valdžios institucijos pateiktų jai informaciją, susijusią su galimu Prancūzijos Respublikos įsikišimu vykstant grupės Moulinex bankroto ir perėmimo procedūrai. Toliau pažymėtina, jog Prancūzijos Respublika 2001 m. lapkričio 16 d. raštu atsakė, kad nebuvo numatyta jokio viešosios valdžios įsikišimo Moulinex grupės naudai ir kad buvo numatytos tik tiesiogiai darbuotojams skirtos kvalifikacijos keitimo priemonės. Be to, iš bylos nematyti, kad Prancūzijos Respublika prisiėmė atleidimo iš darbo kompensacijų mokėjimą, ir ieškovė nepateikia įrodymų, kad Prancūzijos Respublika prisiėmė skolas, kurias turėtų mokėti SEB. Be to, Komisija pažymėjo, – ir jai nebuvo prieštarauta, – kad būtų absurdiška, jei Prancūzijos Respublika mokėtų atleidimo iš darbo kompensacijas, nes Prancūzijoje visos įmonės pagal įstatymą yra įpareigojamos apsidrausti nuo rizikos, kad kolektyvinės procedūros atveju negalės sumokėti sumų, mokėtinų pagal darbo sutartis, todėl nemokumo atveju šias kompensacijas turės sumokėti draudimo bendrovė, o ne Prancūzijos Respublika. Kad ir kaip būtų, remiantis Komisijos ir Prancūzijos Respublikos tvirtinimais, kurių ieškovė neginčija, galimas viešosios valdžios įsikišimas nėra susijęs su SEB perimtais aktyvais ir todėl neturi jokio poveikio SEB įgyto turto vertei.

441    Galiausiai negali būti laikoma, kad Komisija privalo užbaigti valstybės pagalbos nagrinėjimo procedūrą kiekvieną kartą, kai vykdo koncentracijos nagrinėjimo procedūrą, kurią turi užbaigti per trumpą terminą. Nors Pirmosios instancijos teismas minėtame sprendime RJB Mining prieš Komisiją nusprendė panaikinti Komisijos sprendimą, nes Komisija neišnagrinėjo, ar įgijimo kainos dydis galėjo sustiprinti naujo ūkio subjekto padėtį, jis tai padarė dėl labai ypatingų aplinkybių – šioje byloje apie pačią įgijimo kainą buvo pranešta kaip apie Vokietijos valdžios institucijų pagalbą. Ši situacija negali būti palyginta su dviejų privačių bendrovių koncentracija, kuri yra dabar nagrinėjamoje byloje.

442    Darytina išvada, kad šis ieškinio pagrindas yra nepagrįstas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

443    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Šioje byloje dalis ieškovės ir Komisijos reikalavimų buvo atmesta, todėl darytina išvada, kad kiekviena iš jų padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

444    Vadovaujantis Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies ketvirta pastraipa, SEB ir De'Longhi, įstojusios į bylą šalys, pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija),

nusprendžia:

1.      2002 m. sausio 8 d. Komisijos sprendimas SG (2002) D/228078, kuriuo neprieštaraujama SEB ir Moulinex koncentracijai ir ji pripažįstama suderinama su bendrąja rinka ir Europos ekonominės erdvės susitarimu, jeigu laikomasi pasiūlytų įsipareigojimų (byla COMP/M.2621 ─ SEB/Moulinex), yra panaikinamas tiek, kiek jis yra susijęs su Italijos, Ispanijos, Suomijos, Jungtinės Karalystės ir Airijos rinkomis.

2.      Likusi ieškinio dalis atmetama.

3.      Ieškovė ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

4.      SEB SA ir De'Longhi SpA padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Lenaerts Azizi Jaeger

Paskelbta 2003 m. balandžio 3 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris          Pirmininkas

Turinys

Teisinis pagrindas

Faktinės bylos aplinkybės

I –  Nagrinėjamos įmonės

II –  Nacionalinė procedūra

III –  Procedūra Komisijoje

Ginčijamas sprendimas

I – Nagrinėjamos prekių rinkos

II – Nagrinėjamos geografinės rinkos

III – Prekių ženklo svarba

IV –  Konkurencinis vertinimas

V –  Koncentracijos šalių įsipareigojimai

VI –  Valstybės pagalba

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl priimtinumo

I – Šalių argumentai

II – Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl esmės

I –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu Komisijai priėmus pavėluotai SEB pateiktus įsipareigojimus

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

II –  Dėl antrojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija padarė teisės klaidą ir leido koncentraciją nepradėjusi antrosios stadijos

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

III –  Dėl trečiojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su akivaizdžia vertinimo klaida, nes įsipareigojimai buvo nepakankami, kad būtų išspręstos kilusios konkurencijos problemos

Dėl pirmosios dalies, susijusios su tuo, kad įsipareigojimu suteikti licenciją naudoti prekių ženklą pagal savo pobūdį negali būti išspręstos dėl koncentracijos kilusios konkurencijos problemos

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl antrosios dalies, susijusios su tuo, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, priimdama nepakankamos trukmės įsipareigojimus

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl trečiosios dalies, susijusios su tuo, kad Vokietijos rinkoje nustatytas įpareigojimas pirkti prekes iš SEB ir sąlygos, susijusios su visų licencijos turėtojų teise pirkti prekes iš SEB, sustiprins SEB-Moulinex padėtį

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl ketvirtosios dalies, susijusios su tuo, kad, Komisijai sutikus, jog Moulinex prekių ženklą naudos įvairios įmonės įvairiose Europos Sąjungos šalyse, SEB-Moulinex ir licencijos turėtojas (-ai) gali susitarti dėl savo veiksmų

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl penktosios dalies, susijusios su tuo, kad Komisija leido koncentraciją nesant įsipareigojimų rinkose, kuriose kilo rimtų konkurencijos problemų

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

1.  Dėl priimtinumo

2.  Dėl esmės

a)  Dėl keturių nagrinėjimo etapų

–  Dėl 40 % dominavimo ribų

–  Dėl didelio veiklos sričių sutapimo nebuvimo

–  Dėl susijungusio ūkio subjekto padėties konkurentų atžvilgiu

–  Dėl prekių asortimento poveikio

b)  Dėl šalių, kurių neapėmė įsipareigojimai

–  Norvegijoje

–  Ispanijoje

–  Suomijoje

–  Italijoje

–  Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje

c)  Išvada

Dėl kaltinimo, kad dėl įsipareigojimų yra padalijama rinka, susijusi su Moulinex prekių ženklu

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

IV –  Dėl ketvirtojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija padarė teisės klaidą, neišnagrinėjusi, ar labai maža kaina, kurią SEB sumokėjo už Moulinex perėmimą, ir Prancūzijos Respublikos suteikta finansinė pagalba nebuvo tokio pobūdžio, kad sustiprintų SEB padėtį nagrinėjamose rinkose jos konkurentų nenaudai

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų