BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. rugsėjo 19 d.(*)
„Arbitražinė išlyga – Subsidijų sutartis dėl vietos plėtros, apimančios Centre européen d’entreprise locale (Europos vietos įmonės centras) Mijo (Prancūzija) parengimo ir steigimo darbų vykdymą – Dalies avansu sumokėtos sumos grąžinimas – Ieškinio, pareikšto pagal Prancūzijos teisę įsteigtai įmonei, išbrauktai iš komercinio ir bendrovių registro, priimtinumas – Prancūzijos teisės taikymas – Administracinė sutartis – Nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimas – Senatis – Rėmimasis arbitražine išlyga – Skolos perėmimas – Papildomumo teorija – Sutarties sąlyga trečiojo asmens naudai“
Bylose T‑168/10 ir T‑572/10
Europos Komisija, atstovaujama S. Petrova, padedamos advokato E. Bouttier,
ieškovė,
prieš
Société d’économie mixte d’équipement de l’Aveyron (SEMEA), įsteigtą Mijo (Prancūzija), atstovaujamą advokatų L. Hincker ir F. Bleykasten,
atsakovę byloje T‑168/10,
Commune de Millau (Prancūzija), atstovaujamą advokatų L. Hincker ir F. Bleykasten,
atsakovę byloje T‑572/10,
dėl prašymų grąžinti pagrindinę 41 012 eurų sumą, kurią Komisija suteikė kaip jos teikiamą garantiją skiriant SEMEA finansavimą, ir susidariusias bei susidarysiančias palūkanas ir visas kitas sumas, kurios padengtų jai padarytą žalą,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz (pranešėjas), teisėjai I. Labucka ir D. Gratsias,
posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. vasario 29 d. posėdžiams,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 1990 m. liepos 6 d. Europos Ekonominė Bendrija, atstovaujama Europos Bendrijų Komisijos, su Société d’économie mixte d’équipement de l’Aveyron (toliau –SEMEA) sudarė subsidijų sutartį. 50 % šios įmonės kapitalo priklausė Mijo (Prancūzija) komunai.
2 Ši sutartis sudaryta dėl vietos plėtros, apimančios Centre européen d’entreprise locale (Europos vietos įmonės centras) Mijo parengimo ir steigimo darbų vykdymą (toliau – sutartis).
3 Sutarties 2 straipsnyje nurodyta:
„Darbai turi būti įvykdyti per 18 mėnesių laikotarpį nuo šios sutarties pasirašymo.“
4 Pagal sutarties 4 straipsnį SEMEA įsipareigojo atlikti įvairius darbus ir atsiskaityti už juos Komisijai teikiant periodines ataskaitas. Komisija savo ruožtu įsipareigojo finansiškai prisidėti prie darbų vykdymo nedidesne kaip 135 000 ekiu suma, neviršijant 50 % patvirtintos darbų vertės.
5 Sutarties 6 straipsnyje numatyta:
„Šiai sutarčiai taikoma Prancūzijos teisė.“
6 Sutarties 10 straipsnis išdėstytas taip:
„Nesant lėšų, reikalingų įvykdyti šią sutartį, arba esant tokių lėšų stygiui, Komisija turi teisę nutraukti šią sutartį nepradedant teismo proceso arba ją pakeisti atsižvelgiant į turimas biudžete lėšas.“
7 Bendrųjų sutarties sąlygų 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Sutarties šaliai neįvykdžius vienos iš sutartyje nustatytų pareigų, nepaisant pasekmių, kylančių pagal sutarčiai taikomus įstatymus, Komisija turi teisę šią sutartį pripažinti negaliojančia arba nutraukti nesilaikydama jokių teisinių formalumų, prieš tai registruotu laišku išsiuntusi sutarties šaliai oficialų įspėjimą, ir jeigu per vieną mėnesį neįvykdomos įspėjime išdėstytos sąlygos.“
8 Bendrųjų sutarties sąlygų 10 straipsnyje numatyta:
„Nepavykus ginčo išspręsti derybų būdu, Europos Bendrijų Teisingumo Teismas turi išimtinę jurisdikciją spręsti visus dėl sutarties tarp sutarties šalių kylančius ginčus.“
9 1991 m. gegužės 16 d. laišku SEMEA prašė Komisijos leisti sutartį vykdyti kitai organizacijai – Europos įmonės ir inovacijų centrui (Centre européen d’entreprise et d’innovation, toliau – CEI 12 asociacija). 1991 m. liepos 2 d. laišku Komisija davė tam sutikimą, tačiau nurodė, kad šis sutikimas neatleidžia SEMEA nuo prisiimtų įsipareigojimų. 1991 m. spalio 22 d. laiške SEMEA patvirtino, kad garantuoja tinkamą sutartyje numatytų darbų vykdymą.
10 1992 m. birželio ir liepos mėn. Komisijos tarnybos atliko darbų vykdymo patikrinimą, po kurio konstatavo, kad bendra atlygintinų išlaidų suma sudarė 187 977 ekiu, taigi, Komisijos parama turėjo sudaryti 50 % šios sumos, t. y. 93 988 ekiu.
11 Kadangi pagal sutartį SEMEA jau buvo gavusi 135 000 ekiu, 1993 m. balandžio 27 d. laišku Komisija pareikalavo grąžinti 41 012 ekiu sumą (toliau – ginčijama skola). Šio reikalavimo SEMEA neįvykdė.
12 1997 m. vasario 17 d. išimties tvarka sušauktame visuotiname SEMEA akcininkų susirinkime bendru sutarimu nuspręsta anksčiau laiko, t. y. nuo 1997 m. kovo 31 d. likviduoti SEMEA ir susitarta dėl likvidatoriaus skyrimo.
13 2005 m. lapkričio 18 d. registruotu laišku su pranešimu apie gavimą Komisija dar kartą kreipėsi į SEMEA prašydama grąžinti ginčijamą skolą.
14 2006 m. sausio 11 d. Komisija pateikė SEMEA debeto avizą 41 012 eurų sumai.
15 2006 m. sausio 31 d. laiške, kuriame pateiktas atsakymas, bendru sutarimu paskirtas SEMEA likvidatorius nurodė, kad atsižvelgiant į šios įmonės turimas lėšas nėra galimybės sumokėti tokios sumos ir kad jis turi paskelbti bankrotą, o ginčijama suma pagal Prancūzijos teisę turi būti nurašyta, nes pagal šią teisę negalima išieškoti sumos, kurios nereikalauta daugiau nei ketverius metus. Paskutinis Komisijos reikalavimas suformuluotas 1993 m. balandžio 27 d., t. y. daugiau kaip prieš 12 metų.
16 2006 m. vasario 16 d. registruotu laišku su pranešimu apie gavimą Komisija savo ruožtu oficialiai pareikalavo atsižvelgti į ginčijamą sumą vykdant likvidavimo procedūrą ir įtraukti Komisiją į kreditorių sąrašą.
17 2006 m. rugsėjo 20 d. laiške SEMEA informavo Komisiją, kad išimties tvarka sušauktame visuotiniame bendrovės susirinkime nuspręsta atidėti bankroto paskelbimą, ir nurodė CEI 12 asociacijos susirinkimo protokolą, kuriame numatyta, kad galiausiai Komisija atsisakė išieškoti ginčijamą sumą.
18 2006 m. lapkričio 29 d. rašte Komisija per savo advokatą adresavo SEMEA įspėjimą dėl ginčijamos skolos grąžinimo. Šiame rašte ji pabrėžė, kad niekada neketino šios skolos atsisakyti.
19 2007 m. sausio 30 d. laiške Komisijos advokatas adresavo SEMEA naują įspėjimą dėl ginčijamos skolos grąžinimo ir remdamasis SEMEA neveikimu nurodė, kad mano, jog ši bendrovė bankrutuoja.
20 2007 m. vasario 5 d. laiške SEMEA tvirtino, kad nebankrutuoja.
21 2007 m. vasario 12 d. laiške SEMEA išsiuntė CEI 12 asociacijos rezoliucijos, kurioje konstatuota, kad Komisija atsisakė ginčijamos skolos grąžinimo reikalavimo, kopiją.
22 2007 m. spalio 26 d. Komisija per antstolį išsiuntė mokėjimo reikalavimą, kurį adresavo į bendru sutarimu paskirto SEMEA likvidatoriaus gyvenamąją vietą.
23 2007 m. gruodžio 10 d. Komisiją per antstolį išsiuntė mokėjimo reikalavimą, kurį adresavo į bendru sutarimu paskirto likvidatoriaus buveinę.
24 2007 m. gruodžio 14 d. rašte, adresuotame mokėjimo reikalavimą pateikusiam antstoliui, bendru sutarimu paskirtas SEMEA likvidatorius dar kartą paprašė pateikti informaciją dėl Komisijos sprendimo atsisakyti ginčijamos skolos grąžinimo reikalavimo. Šiame rašte jis teigė, kad nauji akcininkai ir likvidatorius nebuvo informuoti apie SEMEA įsipareigojimus CEI 12 asociacijai.
25 2008 m. sausio 7 d. rašte Komisijos advokatas ginčijo bendru sutarimu paskirto SEMEA likvidatoriaus tvirtinimus, dar kartą jam pateikė reikalavimą sumokėti ginčijamą skolą ir išsiuntė šio rašto kopiją Respublikos prokuratūrai tam, kad, be kita ko, turint omenyje galimą sukčiavimą, būtų galima įvertinti bendru sutarimu paskirto SEMEA likvidatoriaus elgesį.
26 Dėl pastarojo įspėjimo pateiktame atsakyme bendru sutarimu paskirtas SEMEA likvidatorius nurodo, kad galėjo būti suėjęs senaties terminas ginčijamai skolai išieškoti. Rašte, kuriame pateiktas šis atsakymas, jis priminė, kad 2007 m. pradžioje per pokalbį su Komisijos advokatu buvo įsipareigota grąžinti ginčijamą skolą, kai bus atsakyta į klausimus dėl tokio reikalavimo priimtinumo.
27 2008 m. vasario 21 d. laiške Komisijos advokatas paskutinį kartą įspėjo SEMEA, kad ši turi sumokėti ginčijamą skolą.
28 2008 m. lapkričio 21 d. išimties tvarka sušauktas visuotinis SEMEA susirinkimas susipažino su Mijo komunos – pagrindinio SEMEA akcininko sprendimu perimti šios bendrovės turtą bei įsiskolinimus ir nusprendė perduoti šiai komunai minėtos bendrovės balanse buvusią 82 719,76 euro sumą. Bendru sutarimu paskirto likvidatoriaus parengtoje likvidavimo ataskaitoje, kurioje aptariama ginčijama skola, nurodyta, kad visi veiksmai, kuriems suteiktas įgaliojimas, atlikti.
29 2008 m. gruodžio 9 d. bendru sutarimu paskirtas SEMEA likvidatorius baigė likvidavimo procedūrą ir paprašė išbraukti SEMEA iš komercinio ir bendrovių registro.
30 2008 m. gruodžio 18 d. Mijo komunos taryba įregistravo SEMEA turto perėmimą. Debetui skirtoje skiltyje pateikta aiški nuoroda į ginčą tarp jos ir Europos Komisijos.
31 Komisijos prašymu 2010 m. vasario 12 d. Rodezo komercinių bylų teismas paskyrė ad hoc įgaliotinį, kuriam pavesta atstovauti SEMEA.
Procesas Bendrajame Teisme ir šalių reikalavimai
A – Byloje T‑168/10
32 Ieškinyje, įregistruotame Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2010 m. balandžio 15 d., Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– priteisti jai iš SEMEA, atstovaujamos ad hoc įgaliotinio, 41 012 eurų bei palūkanas, apskaičiuotas nuo 1992 m. kovo 10 d. pagal Prancūzijoje taikytą teisės aktuose nustatytą palūkanų normą, o nepatenkinus šio reikalavimo – palūkanas, apskaičiuotas nuo 1993 m. balandžio 27 d.,
– nurodyti kapitalizuoti palūkanas,
– priteisti iš SEMEA 5 000 eurų dėl jos neteisėto atsisakymo vykdyti pareigas,
– priteisti iš SEMEA bylinėjimosi išlaidas.
33 Šis ieškinys perduotas SEMEA per C. G, „jos ad hoc įgaliotinį“. Tačiau šis asmuo buvo ne ad hoc įgaliotinis, o ad hoc įgaliotinį paskyręs Rodezo komercinių bylų teismo pirmininkas; taigi 2010 m. gegužės 4 d. kanceliarija pranešė Komisijai, kad ieškinio nebuvo įmanoma įteikti SEMEA, ir paskyrė naują datą, iki kurios prašė pateikti naują adresą dokumentams įteikti. Komisija šį prašymą įvykdė ir pateikė SEMEA ad hoc įgaliotinio pavardę ir adresą.
34 Nepriimtinumu grindžiamame prieštaravime, kuris Bendrojo Teismo kanceliarijoje įregistruotas 2010 m. liepos 26 d., SEMEA Bendrojo Teismo prašė:
– pripažinti ieškinį nepriimtinu,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
35 Pastabose dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, kurios Bendrojo Teismo kanceliarijoje įregistruotos 2010 m. rugpjūčio 30 d., Komisija prašė:
– atmesti nepriimtinumo pagrindus, kuriais remiasi SEMEA, ir pripažinti ieškinį priimtinu,
– sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus pareikštas ieškinys Mijo komunai,
– priteisti iš SEMEA bylinėjimosi išlaidas.
36 Ėmusis proceso organizavimo priemonių pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnį, į Bendrojo Teismo užduotus klausimus ir prašymą pateikti dokumentus Komisija atsakė raštu, įregistruotu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2010 m. lapkričio 8 d., o SEMEA – raštu, įregistruotu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2010 m. lapkričio 9 d.
37 2010 m. lapkričio 29 d. Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininko nutartimi procesas byloje T‑168/10 buvo sustabdytas iki 2011 m. sausio 31 d.
38 2011 m. gegužės 24 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) nutartimi nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas buvo prijungtas prie bylos nagrinėjimo iš esmės.
39 Savo atsiliepime į ieškinį, kuris Bendrojo Teismo kanceliarijoje įregistruotas 2011 m. liepos 8 d., SEMEA Bendrojo Teismo iš esmės prašo:
– atmesti Komisijos ieškinį,
– nepatenkinus šio reikalavimo, tuo atveju, jeigu Bendrasis Teismas patenkintų Komisijos pateiktą skolos grąžinimo reikalavimą:
– priteisti SEMEA iš Komisijos 41 012 eurų sumą su palūkanomis ir papildomomis sumomis, atitinkančiomis sumą, kurią Bendrasis Teismas savo sprendime priteis Komisijai,
– atmesti Komisijos reikalavimą dėl palūkanų ir jų kapitalizavimo už laikotarpį iki 2005 m. lapkričio 18 d.,
– atmesti visus kitus Komisijos reikalavimus,
– bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
40 Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Per 2012 m. vasario 29 d. teismo posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.
B – Byloje T‑572/10
41 Vykstant procesui byloje T‑168/10 sužinojusi, kad Mijo komuna nusprendė perimti visą SEMEA turtą ir įsiskolinimus, Komisija pareiškė ieškinį šiai komunai, kuris Bendrojo Teismo kanceliarijoje buvo įregistruotas 2010 m. gruodžio 21 d.
42 Iš esmės Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– priteisti jai iš Mijo komunos, solidariai su SEMEA, sumokėti 41 012 eurų ir palūkanas, skaičiuojamas nuo 1992 m. kovo 10 d., o nepatenkinus šio reikalavimo – nuo 1993 m. balandžio 27 d.,
– nurodyti kapitalizuoti palūkanas,
– priteisti iš Mijo komunos, solidariai su SEMEA, 5 000 eurų dėl SEMEA neteisėto atsisakymo vykdyti pareigas,
– priteisti iš Mijo komunos, solidariai su SEMEA, bylinėjimosi išlaidas,
– nurodyti sujungti bylas T‑168/10 ir T‑572/10.
43 Savo ruožtu Mijo komuna Bendrojo Teismo prašo:
– pripažinti savo jurisdikcijos nebuvimą ir nurodyti Komisijai kreiptis į kompetentingus Prancūzijos teismus,
– nepatenkinus šio reikalavimo, atmesti Komisijos ieškinį kaip nepagrįstą,
– tuo atveju, jeigu Bendrasis Teismas patenkintų Komisijos pateiktą skolos grąžinimo reikalavimą:
– priteisti SEMEA iš Komisijos 41 012 eurų su palūkanomis ir papildomomis sumomis, atitinkančiomis sumą, kurią Bendrasis Teismas savo sprendime priteis Komisijai,
– atmesti Komisijos reikalavimą dėl palūkanų ir jų kapitalizavimo už laikotarpį iki 2005 m. lapkričio 18 d.,
– atmesti visus kitus Komisijos reikalavimus,
– bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
44 Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Per 2012 m. vasario 29 d. teismo posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.
Dėl teisės
45 Išklausius šalis, bylos T‑168/10 ir T‑572/10 dėl tarpusavio ryšio buvo sujungtos tam, kad būtų bendrai priimtas šis sprendimas.
A – Dėl bylos T‑168/10
46 Bylos T‑168/10 dalykas yra ieškinys, kurį Komisija pareiškė SEMEA, ir SEMEA priešpriešinis ieškinys.
1. Dėl Komisijos ieškinio
a) Dėl ieškinio priimtinumo
47 Pagal SESV 272 straipsnį ir 256 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus pagal bet kurią Sąjungos ar jos vardu pagal viešąją arba privatinę teisę sudarytos sutarties arbitražinę išlygą.
48 Pagal bendrųjų sutarties sąlygų 10 straipsnį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turi išimtinę jurisdikciją spręsti visus dėl sutarties tarp sutarties šalių kylančius ginčus.
49 Taigi pagal SESV 272 straipsnį ir 256 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą ir bendrųjų sutarties sąlygų 10 straipsnį Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti Komisijos ieškinį. Iš tiesų bendrųjų sąlygų 10 straipsnio formuluotė tokia plati, kad apima visus su sutartimi susijusius Komisijos ieškinius: ir tuos, kurie grindžiami tiesiogiai sutarties nuostatomis, ir tuos, kurie grindžiami papildomomis taikomos teisės nuostatomis, susijusiomis su sutartimi, kaip antai nuostatomis dėl nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimo.
50 Nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui pagrįsti SEMEA remiasi dviem nepriimtinumo pagrindais, susijusiais su, pirma, SEMEA išbraukimu iš komercinio ir bendrovių registro ir, antra, atstovavimu SEMEA. Šiame sprendime bus nagrinėjamas tik pirmasis pagrindas, nes per teismo posėdį SEMEA atsisakė toliau remtis antruoju pagrindu.
51 SEMEA atstovas mano, kad ji neteko juridinio asmens statuso po 2008 m. lapkričio 21 d. atlikto galutinio jos sąskaitų patikrinimo ir 2008 m. gruodžio 9 d. išbraukimo iš komercinio ir bendrovių registro. Todėl Komisijos ieškinys nepriimtinas.
52 Pagal Teisingumo Teismo praktiką bendrovei pareikštas ieškinys yra nepriimtinas, jeigu jo pareiškimo dieną ši bendrovė neveiksni ir negali būti ieškove arba atsakove teisme. Šiuo atžvilgiu turi būti taikomas įstatymas, reglamentuojantis atitinkamos bendrovės įsteigimą (2005 m. kovo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš AMI Semiconductor Belgium ir kt., C‑294/02, Rink. p. I‑2175, 60 punktas).
53 Nagrinėjamu atveju reikia pabrėžti, kad SEMEA buvo įsteigta kaip mišraus kapitalo vietos bendrovė, kuriai taikoma Prancūzijos teisė ir, konkrečiau kalbant, Bendrojo vietos savivaldos kodekso L 1522‑1 straipsnis, kuriame numatyta, kad mišraus kapitalo vietos bendrovės steigiamos kaip akcinės bendrovės, kurioms taikomos nuostatos įtvirtintos Prekybos kodekso II knygoje. Būtent atsižvelgiant į šias teisės nuostatas reikia išnagrinėti, ar ieškinio pareiškimo dieną SEMEA buvo veiksni ir galėjo būti ieškove arba atsakove teisme.
54 Pagal Prancūzijos teisę, nors Prekybos kodekso L 237‑2 straipsnio antroje pastraipoje, kuri taikoma komercinėms bendrovėms, kaip antai SEMEA, numatyta, kad bendrovė išlaiko juridinio asmens statusą, kiek to reikia likvidavimo procedūrai įvykdyti iki tokios procedūros pabaigos, Prancūzijos teismai pripažino, kad tam tikromis sąlygomis egzistuoja galimybė išlaikyti juridinio asmens statusą net ir pasibaigus likvidavimo procedūrai arba paskelbus pranešimą, kad ši procedūra baigta.
55 Konkrečiai kalbant, Kasacinis Teismas nusprendė, kad pagal Prancūzijos teisę įsteigta bendrovė išlaiko juridinio asmens statusą, kol išnyksta socialinio pobūdžio teisės ir pareigos (Cass. com., 1983 m. balandžio 12 d., Nr. 81‑14055, Bull.com., Nr. 113 ; Cass. 3‑ioji civ., 2000 m. gegužės 31 d., Nr. 98‑19435, Bull. 2000, III, Nr. 120, p. 80). Todėl likviduota bendrovė išlaiko savo statusą, jeigu ji yra dar nagrinėjamos bylos šalis (Cass. Com., 1993 m. sausio 26 d., Nr. 91-11285, Bull. civ. 1193, IV, Nr. 33) arba jeigu trečiasis asmuo pareiškia reikalavimą, kad socialinę veiklą vykdžiusi bendrovė grąžintų skolą (Cass. Com., 1985 m. gegužės 2 d., Nr. 83-17409, Bull. civ. 1985, IV, Nr. 139). Tokiu atveju kreditorius, kuris mano, kad jam buvo padaryta žala, ir kuris nori, kad likvidavimo procedūra būtų pradėta iš naujo, prašyti teismo skirti ad hoc įgaliotinį, kuris atstovautų bendrovei nagrinėjant jai pareikštą ieškinį.
56 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad 1993 m. balandžio 27 d., 2005 m. lapkričio 18 d., 2006 m. vasario 16 d., 2006 m. lapkričio 29 d., 2007 m. sausio 30 d., 2007 m. spalio 26 d., 2007 m. gruodžio 10 d., 2008 m. sausio 7 d. ir 2008 m. vasario 21 d. laiškuose Komisija reikalavo SEMEA sumokėti ginčijamą skolą (žr. šio sprendimo 11–27 punktus). Taigi Komisija pakartotinai kreipėsi į SEMEA vykstant likvidavimo bendru sutarimu procedūrai ir net prieš ją pradedant. Vis dėlto 2008 m. gruodžio 9 d. SEMEA likvidavimo procedūra buvo baigta ir ši bendrovė buvo išbraukta iš komercinio ir bendrovių registro, nors Komisijos reikalavimai grąžinti skolą nebuvo įvykdyti ir nebuvo išspręstas tarp Komisijos ir šios bendrovės kilęs ginčas. Taigi negalima manyti, kad išnyko SEMEA socialinio pobūdžio teisės ir pareigos.
57 Taigi SEMEA išlaiko juridinio asmens statusą, kiek to reikia nagrinėjant šią bylą. Taigi nepriimtinumo pagrindą, grindžiamą SEMEA išbraukimu iš komercinio ir bendrovių registro, reikia atmesti.
58 Todėl Komisijos SEMEA pareikštas ieškinys yra priimtinas.
b) Dėl ieškinio pagrįstumo
59 Savo ieškiniu Komisija prašo Bendrojo Teismo priteisti iš SEMEA pagrindinę 41 012 eurų sumą su palūkanomis ir 5 000 eurų sumą, skirtą atlyginti patirtą žalą.
Dėl prašymo grąžinti pagrindinę sumą
60 Pirmuoju reikalavimu Komisija visų pirma siekia prisiteisti iš SEMEA 41 012 eurų sumą. Ji mano, kad ši suma jai priklauso.
– Dėl taikomos teisės
61 Pirmiausia reikia nustatyti taikytiną teisę.
62 Iš sutarties 6 straipsnio matyti, kad sutarčiai taikoma Prancūzijos teisė. Tačiau Prancūzijos teisėje numatyta, kad pagal civilinę teisę sudarytoms sutartims ir pagal administracinę teisę sudarytoms sutartims taikomi skirtingi teisės aktai. Kadangi pagal SESV 272 ir 340 straipsnius nedraudžiama, kad su Sąjunga sudarytoms sutartims būtų taikoma viešoji teisė (šiuo klausimu žr. 2003 m. balandžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš SERS ir Ville de Strasbourg, C‑167/99, Rink. p. I‑3269, 113 punktą), pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar ginčijama sutartis yra privataus ar administracinio pobūdžio, o tada bus galima nustatyti, kokia teisė taikytina nagrinėjamu atveju.
63 Jurisdikcijos konfliktų teismo ir Valstybės tarybos praktikoje iš principo nustatyta, kad administracinė sutartis laikoma sudaryta tuo atveju, kai tenkinamos dvi sąlygos: viena iš jų yra institucinio pobūdžio, kita – materialinio. Nepažeidžiant kompetencijos pagal teisės aktus priskyrimo atvejų, administracine laikoma sutartis, kurios bent viena šalis yra viešasis asmuo ir kurioje yra nuo bendrosios teisės nukrypstančių nuostatų (Valstybės taryba, 1912 m. liepos 31 d., Nr. 30701, Rink p. 909 ; Jurisdikcijos konfliktų teismas, 2011 m. gegužės 21 d., Nr. 3228), kuri sudaryta dėl paties viešųjų paslaugų teikimo (Valstybės taryba, 1956 m. balandžio 20 d., Nr. 98637, Rink. p. 167 ir 1956 m. balandžio 20 d., Nr. 33961, Rink. p. 168; Jurisdikcijos konfliktų teismas, 2004 m. gruodžio 29 d., Nr. 3437), arba pagal kurią kita sutarties šalis ar administracinė institucija įtraukiama į tokių paslaugų teikimą.
64 Nukrypstančia laikoma nuostata, pagal kurią viešajam asmeniui suteikiamos teisės, o kitai sutarties šaliai nustatomos pareigos, kurios dėl jų pobūdžio negali būti nustatytos kokiam nors asmeniui pagal civilinės ir komercinės teisės nuostatas (Valstybės taryba, 1950 m. spalio 20 d., Rink p. 505 ; Jurisdikcijos konfliktų teismas, 1999 m. lapkričio 15 d., Nr. 03144). Šia prasme nukrypstančiomis laikomos nuostatos, kurios teisiniu požiūriu neįmanomos privatinės teisės reglamentuojamose sutartyse, nes jose atsispindi viešosios valdžios prerogatyvų vykdymas.
65 Nagrinėjamu atveju ginčijamą sutartį sudarė Bendrija, kuri, kaip numatyta Teisingumo Teismo praktikoje, yra viešosios teisės subjektas, kaip tai suprantama pagal Prancūzijos teisę (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 62 punkte minėto Sprendimo Parlamentas prieš SERS ir Ville de Strasbourg 2 ir 113 punktus) ir SEMEA, kuri yra Prancūzijos privatinės teisės subjektas.
66 Be to, pagal Prancūzijos administracinę teisę viešųjų paslaugų teikimui priskiriamas bet koks veiksmas, kuriuo siekiama įgyvendinti pačią viešąją politiką ir, be kita ko, Sąjungos politiką, kaip antai regioninė politika. Iš sutarties 1 straipsnio matyti, kad ji sudaryta dėl finansinio įnašo, kurį Bendrija turi atlikti laikydamasi savo regioninės politikos tam, kad būtų įvykdyti Europos vietos įmonės centro Mijo mieste parengimo ir steigimo darbai. Taigi ši sutartis sudaryta dėl paties viešųjų paslaugų, kurios apima Bendrijos regioninę politiką, teikimo.
67 Taip pat pažymėtina, kad sutarties 10 straipsnyje numatyta galimybė vienašališkai nutraukti sutartį tuo atveju, kai nėra lėšų ar jų stinga. Šiuo klausimu pastebėtina, kad iš tiesų teisė vienašališkai nutraukti sutartį nebūtinai reiškia, kad egzistuoja nuo bendrosios teisės leidžianti nukrypti nuostata (Jurisdikcijos konfliktų teismas, 2008 m. vasario 20 d., Nr. 3623). Viskas priklauso nuo sutarties specifinių elementų ir dalyko (šiuo klausimu žr. Valstybės taryboje pateiktas rapporteur public Da Costa išvadas, 2010 m. lapkričio 19 d., Nr. 331837). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į pirmesniame punkte nurodytą sutarties dalyką, atrodo, kad tokia nuostata laikytina nukrypstančia nuo bendrosios teisės, nes pagal ją Komisijai suteikiama teisė nutraukti sutartinius santykius dėl paprastų finansinio pobūdžio priežasčių.
68 Iš to matyti, kad sutartis yra administracinio pobūdžio.
– Dėl SEMEA skolos Sąjungai
69 Toliau reikia nustatyti teisinį pagrindą, kuriuo Komisija gali paremti savo reikalavimą grąžinti skolą.
70 Šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad pagal sutarties 4 straipsnį Komisijos įnašas neturėjo viršyti 50 % patvirtintos darbų vertės. Taigi šiame straipsnyje numatyta Komisijos turėta suteikti suma. Tačiau sutartyje nėra jokios sąlygos dėl nepagrįstai sumokėtos sumos grąžinimo, todėl reikia taikyti taisykles, reglamentuojančias nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimą.
71 Civilinio kodekso 1376 straipsnis yra bendro pobūdžio ir taikomas tiek viešosios, tiek privatinės teisės subjektams (Valstybės taryba, 1961 m. gruodžio 1 d., Rink. p. 675). Pagal šią teisės nuostatą asmuo, kuris suklydęs ar sąmoningai gauna pinigų sumą, kurios administracinės valdžios institucija neturėjo jam sumokėti, privalo šią sumą minėtai institucijai grąžinti.
72 Nagrinėjamu atveju šios sąlygos yra tenkinamos. Komisija SEMEA iš viso sumokėjo 135 000 ekiu. Kaip matyti iš sutarties 4 straipsnio, Sąjungos įnašas negalėjo viršyti 50 % patvirtintos darbų vertės. Po 1992 m. birželio ir liepos mėn. atliktų patikrinimų Komisija konstatavo, kad patirtos išlaidos sudaro tik 187 977 ekiu. Kadangi SEMEA šios išvados neginčijo, iš sumos, kurią Sąjunga pervedė SEMEA, pagrįstai suteikta tik 93 988 ekiu.
73 Galiausiai pagal 1997 m. birželio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1103/97 dėl tam tikrų nuostatų, susijusių su euro įvedimu (OL L 162, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 1 t., p. 81), 2 straipsnį visos nuorodos į ekiu pakeičiamos nuoroda į eurą santykiu 1 ekiu lygus 1 eurui.
74 Todėl SEMEA privalėjo grąžinti Sąjungai nepagrįstai gautą 41 012 eurų sumą.
– Dėl SEMEA pareikštų prieštaravimų
75 SEMEA neginčija, kad yra susidariusi ginčijama skola, tačiau tvirtina, kad Komisija nebegali ja remtis. Visų pirma ji mano, kad ginčijama skola išnyko, nes Komisija jos atsisakė arba ją dovanojo. Be to, po to, kai SEMEA perėmė Mijo komuna, SEMEA buvo atleista nuo skolos. Pridurtina, kad yra suėjęs ginčijamos skolos išieškojimo senaties terminas. Bet kuriuo atveju jos negalėtų saistyti ginčijama skola, nes SEMEA išbraukta iš komercinio ir bendrovių registro.
76 Šie prieštaravimai nepagrįsti.
77 Pirma, kalbant apie SEMEA prieštaravimą, grindžiamą tuo, kad Komisija skolos atsisakė ar ją dovanojo, konstatuotina, kad remiantis bylos medžiaga negalima daryti išvados, jog toks veiksmas buvo atliktas. Vien aplinkybės, kad 1995 m. vasario mėn. CEI 12 asociacijos protokole nurodyta, jog Komisija galiausiai atsisakė reikalavimo sumokėti jai susidariusią skolą, neužtenka norint įrodyti, kad Komisija tokios skolos atsisakė ar ją dovanojo. Atvirkščiai, iš konstatuotų faktinių aplinkybių matyti, kad ji neatsisakė reikalavimo sumokėti ginčijamą skolą (žr., be kita ko, šio sprendimo 11, 13, 14, 16, 18, 19, 22, 23, 25 ir 27 punktus).
78 Antra, SEMEA argumentas, kad perėmus jos skolą Mijo komunai, SEMEA buvo nuo jos atleista, atmestinas. Primintina, kad, viena vertus, pagal Civilinio kodekso 1165 straipsnį sutartys sukelia pasekmes tik susitariančiosioms šalims, ir, kita vertus, šiomis sutartimis daroma žala tretiesiems asmenims ir šie asmenys gali gauti iš jų naudos tik Civilinio kodekso 1121 straipsnyje numatytu atveju. Todėl skolininkas negali būti atleistas nuo skolos pagal su trečiuoju asmeniu sudarytą sutartį, kai kreditorius su tuo nesutinka (žr. Cass. 1‑oji civ., 1992 m. birželio 2 d., Nr. 90‑17499, Bull. 1992, I, Nr. 168, p. 115 ; Cass. 1‑oji civ., 2009 m. balandžio 30 d., Nr. 08‑11093, Bull. 2009, I, Nr. 82). Neginčijama, kad Komisija nedavė savo sutikimo dėl to, kad SEMEA skolą perimtų Mijo komuna.
79 Be to, SEMEA negali remtis Civilinio kodekso 1844‑5 straipsnio trečia pastraipa, kurioje numatyta, kad „išformavimo [atveju] visas bendrovės turtas perduodamas vienam dalininkui, net jeigu nevykdoma likvidavimo procedūra“, nes nagrinėjamu atveju netenkinamos minėtoje nuostatoje nurodytos sąlygos. Iš 2008 m. lapkričio 21 d. išimties tvarka sušaukto visuotinio SEMEA susirikinimo protokolo matyti, kad Mijo komuna nebuvo vienintelė SEMEA dalininkė.
80 Galiausiai Bendrojo vietos savivaldos kodekso L 2131‑1 straipsnyje, aiškinamame kartu su to paties kodekso L 2132‑2 straipsniu, nustatyta, kad tam tikri komunos institucijų teisės aktai, kurių sąrašas yra baigtinis, turi būti vykdomi iš karto po jų paskelbimo, pakabinimo skelbimų lentoje ar pranešimo suinteresuotiesiems asmenims, taip pat – po jų perdavimo valstybės atstovui departamente ar jo įgaliotam asmeniui apskrityje. Mijo komuna paprašė atlikti 2008 m. gruodžio 18 d. pasitarimų, per kuriuos, pirma, nuspręsta „įforminti SEMEA likvidavimą“ ir, antra, „perimti šios bendrovės turtą ir įsiskolinimus“, teisėtumo kontrolę. Vis dėlto šiais veiksmais ji negalėjo atleisti SEMEA nuo skolos Bendrijai. Paprastas vieno iš jos veiksmų teisėtumo kontrolės perdavimas negali reikšti, kad vietos savivaldos institucija įgijo teisę nukrypti nuo šio sprendimo 78 punkte nurodytų teisės aktų nuostatų, kuriose numatyta, kad trečiajam asmeniui perėmus skolą skolininkas neatleidžiamas nuo skolos kreditoriui, kai pastarasis nėra davęs savo sutikimo.
81 Trečia, SEMEA tvirtina, kad suėjo ginčijamos skolos išieškojimo senaties terminas. Pagal Prekybos kodekso (redakcija prieš 2008 m. birželio 19 d. įsigaliojant 2008 m. birželio 17 d. Įstatymui Nr. 2008-561 dėl civilinės teisės reglamentuojamuose santykiuose taikomų senaties terminų reformos, JORF, 2008 m. birželio 18 d., p. 9856, toliau – 2008 m. birželio 17 d. įstatymas) L 100‑4 straipsnį šiai skolai išieškoti taikytinas 10 metų senaties terminas. Tačiau Komisija mano, kad ginčijamai skolai taikomas 30 metų senaties terminas, o jis dar nėra pasibaigęs.
82 Šiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia išnagrinėti, ar ginčijamai skolai netaikomas 10 metų senaties terminas, numatytas Prekybos kodekso (redakcija prieš įsigaliojant 2008 m. birželio 17 d. įstatymui) L 110‑4 straipsnyje. Pagal šią nuostatą įsipareigojimams, prisiimtiems prekybininkams tarpusavyje arba prekybininkams ir kitiems asmenims vykdant komercinę veiklą, taikomas 10 metų senaties terminas, išskyrus atvejus, kai jiems taikomi specialūs trumpesni senaties terminai.
83 Primintina, kad sutartis sudaryta dėl Komisijos subsidijų teikimo siekiant suteikti viešąsias paslaugas, kurios apima Sąjungos regioninę politiką. Taigi iš jos išplaukiančios pareigos, tarp kurių – susijusi su ginčijama skola, negali būti laikomos atsiradusiomis tarp Komisijos ir SEMEA dėl jų komercinės veiklos. Todėl Prekybos kodekso (redakcija prieš įsigaliojant 2008 m. birželio 17 d. įstatymui) L 110‑4 straipsnyje nustatytas 10 metų senaties terminas ginčijamai skolai negali būti taikomas (Valstybės taryba, 1992 m. liepos 31 d., Nr. 69661, RTD 1993, p. 87).
84 Galiausiai reikia nurodyti, kad ginčijamos skolos išieškojimo senaties terminas nėra pasibaigęs ir jai netaikomas joks kitas specialus senaties terminas.
85 Iš tiesų tuo momentu, kai ginčijama skola susidarė, t. y. anksčiausiai 1992 m. birželio mėn., kai Komisijos tarnybos pradėjo sutartyje numatytų darbų vykdymo patikrinimą, pagal tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 2262 straipsnį šiai skolai buvo taikomas 30 metų senaties terminas (Valstybės taryba, 2005 m. liepos 8 d., Nr. 247976, Rink. Dalloz 2005, p. 3075). Ieškinio pareiškimo dieną šis 30 metų senaties terminas nebuvo pasibaigęs.
86 Iš tiesų 2008 m. birželio 17 d. įstatymu minėto Civilinio kodekso 2262 straipsnio nuostatos buvo panaikintos ir įterptas naujas 2224 straipsnis, pagal kurį įsipareigojimams paprastai taikomas 5 metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo tada, kai teisės turėtojas sužino faktus, suteikiančius jam galimybę minėta teise pasinaudoti, ar turėjo tokius faktus sužinoti.
87 Vis dėlto net darant prielaidą, kad šis 5 metų senaties terminas taikytinas ginčijamai skolai, reikia pabrėžti, kad pagal Civilinio kodekso (redakcija prieš įsigaliojant 2008 m. birželio 17 d. įstatymui) 2222 straipsnio antrą pastraipą šis naujas terminas taikomas nuo 2008 m. birželio 17 d. įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. 2008 m. birželio 19 d., o tai reiškia, kad ieškinio pareiškimo dieną senaties terminas nebuvo pasibaigęs.
88 Taigi ginčijamos skolos senaties ieškojimo terminas nėra pasibaigęs.
89 Ketvirta, reikia atmesti SEMEA prieštaravimą, kad dėl baigtos jos likvidavimo procedūros ir išbraukimo iš komercinio ir bendrovių registro ginčijama skola išnyko. Iš tiesų, kaip minėta (žr. šio sprendimo 53 punktą), SEMEA išlaiko juridinio asmens statusą net po šios bendrovės išbraukimo iš registro, kiek tai susiję su tuo, kad ginčijama skola negrąžinta.
90 Todėl reikia nurodyti SEMEA grąžinti 41 012 eurų.
Dėl reikalavimo mokėti palūkanas
91 Savo pirmojo reikalavimo antroje dalyje Komisija prašo priteisti iš SEMEA palūkanas pagal Prancūzijoje taikytą teisės aktuose nustatytą palūkanų normą. Pagal Civilinio kodekso 1378 straipsnį ji prašo priteisti iš SEMEA palūkanas nuo 1992 m. kovo 10 d., o nepatenkinus šio reikalavimo – pagal Civilinio kodekso 1153 straipsnį nuo 1993 m. balandžio 27 d. Savo antrajame reikalavime Komisija pagal Civilinio kodekso 1154 straipsnį nurodo, kad ir nuo pačių palūkanų būtų apskaičiuotos palūkanos.
92 Dėl reikalavimo sumokėti palūkanas nuo 1992 m. kovo 10 d., t. y., nuo dienos, kai Komisija atliko paskutinį mokėjimą, primintina, kad nuo tokio mokėjimo palūkanos skaičiuojamos tik tuo atveju, jei nepagrįstus mokėjimus gavęs asmuo veikė nesąžiningai. Darant tokią prielaidą reikia remtis Civilinio kodekso 1378 straipsniu, pagal kurį, „jeigu pinigų sumą gavęs asmuo veikė nesąžiningai, jis privalo grąžinti gautą sumą, palūkanas ir pasinaudojus šia suma gautą pelną, skaičiuojant nuo tokios sumos sumokėjimo dienos“. Jeigu veikta sąžiningai, reikia taikyti bendrąją taisyklę, įtvirtintą to paties kodekso 1153 straipsnyje (Valstybės taryba, 2000 m. vasario 4 d., Nr. 202981, Rink. p. 31).
93 Vis dėlto nagrinėjamu atveju Komisija nesiremia įrodymais, kurie leistų konstatuoti, kad prieš Komisijai pateikiant skolos grąžinimo reikalavimą SEMEA veikė nesąžiningai. Todėl reikia atmesti pagrindinį Komisijos reikalavimą priteisti iš SEMEA palūkanas nuo 1992 m. kovo 10 d.
94 Dėl reikalavimo sumokėti palūkanas nuo 1993 m. balandžio 27 d. primintina, kad pagal Civilinio kodekso 1153 straipsnį: „Dėl pareigos sumokėti tam tikrą sumą palūkanos už vėlavimą ją sumokėti visada apskaičiuojamos taikant teisės aktuose numatytą palūkanų normą <...>“. Kai reikalaujama sumokėti palūkanas, nepaisant tokio reikalavimo pateikimo datos, pagal Civilinio kodekso 1153 straipsnį turimos mokėti palūkanos skaičiuojamos nuo datos, kai skolininką pasiekia reikalavimas sumokėti pagrindinę sumą, arba, jeigu toks reikalavimas nepateikiamas prieš kreipiantis į teismą, nuo kreipimosi į teismą dienos (Valstybės taryba, 2002 m. gruodžio 13 d., Nr. 203429, Rink. p. 460).
95 Nagrinėjamu atveju Komisija pirmą kartą pareikalavo grąžinti ginčijamą skolą 1993 m. balandžio 27 d. Todėl reikia priteisti iš SEMEA palūkanas, apskaičiuotas pagal teisės aktuose nustatytą Prancūzijoje taikomą palūkanų normą, nuo minėtos dienos.
96 Galiausiai pagal Civilinio kodekso 1154 straipsnį „kreipusis į teismą arba esant specialiam susitarimui nuo už pinigų sumą apskaičiuotų palūkanų taip pat gali būti apskaičiuotos palūkanos, jeigu tokiame kreipimesi ar susitarime nurodytos palūkanos susidarė bent už vienus kalendorinius metus“. Pagal šias teisės nuostatas prašymą kapitalizuoti palūkanas galima bet kada pateikti bylą iš esmės sprendžiančiam teismui. Vis dėlto šis prašymas laikomas paduotu nuo įregistravimo dienos ir su sąlyga, kad nurodytos palūkanos susidarė bent už vienus kalendorinius metus. Prireikus, pasibaigus kiekvieniems paskutiniams kalendoriniams metams, palūkanos iš naujo kapitalizuojamos ir dėl to nereikia pateikti naujo prašymo (Valstybės taryba, 2002 m. gruodžio 13 d., šio sprendimo 94 punktas).
97 Nagrinėjamu atveju Komisija ieškinyje, įregistruotame Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2010 m. balandžio 15 d., pateikė prašymą kapitalizuoti palūkanas. Tą dieną palūkanos buvo susidariusios ne mažiau kaip už vienus kalendorinius metus. Taigi reikia nurodyti, kad palūkanas nuo susidariusių palūkanų reikia priteisti tiek nuo minėtos dienos, tiek už kiekvienus nuo tos dienos pasibaigusius kalendorinius metus.
Dėl reikalavimo sumokėti žalą atlyginančią sumą
98 Trečiuoju reikalavimu Komisija prašo priteisti iš SEMEA 5 000 eurų sumą patirtai žalai atlyginti. Ji mano, kad pagal Civilinio kodekso 1147 straipsnį ši suma turi būti jai priteista dėl žalos, patirtos dėl SEMEA neteisėto atsisakymo vykdyti pareigas. Šiuo atžvilgiu Komisija tvirtino, kad ji buvo priversta sutelkti dideles darbuotojų pajėgas, nes reikėjo išsiųsti daug laiškų, įspėjimų ir kitų dokumentų siekiant įtikinti SEMEA, kad Komisijos reikalavimai pagrįsti. Tačiau SEMEA vis pateikdavo nepagrįstų ir nereikšmingų argumentų siekdama išsisukti nuo savo įsipareigojimų ar pavėlinti jų vykdymą.
99 Šiomis aplinkybėmis primintina, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, taikomą Bendrojo Teismo procesui pagal šio statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pateikta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Šie duomenys turi būti pakankamai aiškūs ir tikslūs, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą, prireikus – be papildomos informacijos. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, jog svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, bent glaustai, tačiau nuosekliai ir suprantamai būtų išdėstytos pačiame ieškinio tekste.
100 Tačiau nagrinėjamu atveju Komisija apsiriboja reikalavimu priteisti 5 000 sumą, tačiau nenurodo, kodėl ši suma atitinka jos tariamai patirtą žalą. Todėl šį reikalavimą reikia atmesti kaip grindžiamą nepakankamai aiškiais argumentais.
c) Išvada dėl Komisijos ieškinio
101 Taigi reikia patenkinti Komisijos reikalavimus priteisti iš SEMEA pagrindinę 41 012 eurų sumą ir palūkanas, apskaičiuotas pagal teisės aktuose nurodytą palūkanų normą, taikomą Prancūzijoje, nuo 1993 m. balandžio 27 d., kol bus visiškai sumokėta pagrindinė suma. Be to, reikia nurodyti, kad nuo šių palūkanų reikia apskaičiuoti palūkanas, susidariusias iki 2010 m. balandžio 15 d., ir toliau skaičiuojamas už kiekvienus nuo nurodytos datos pasibaigusius kalendorinius metus.
102 Atmesti likusią Komisijos ieškinio dalį.
2. Dėl SEMEA priešpriešinio ieškinio
103 Tam atvejui, jeigu Bendrasis Teismas patenkintų Komisijos reikalavimą grąžinti skolą, SEMEA pateikė priešpriešinį ieškinį. Šis priešpriešinis ieškinys grindžiamas SESV 340 straipsniu ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 303, 2007, p. 1) 41 straipsnio 3 dalimi. Taigi jis laikytinas Sąjungos deliktine atsakomybe grindžiamu ieškiniu.
104 SEMEA mano, kad Komisija pažeidė gero administravimo pareigą ir teisinio saugumo principą, nes 1993 m. balandžio 27 d. pateikusi reikalavimą grąžinti skolą ji laukė 12 metų ir 2005 m. lapkričio 18 d. pakartotinai pateikė SEMEA savo reikalavimą. Todėl Komisija privalo grąžinti SEMEA sumą, kurią Bendrasis Teismas iš jos priteisė.
105 Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti, ar šis priešpriešinis ieškinys yra pagrįstas (2002 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba prieš Boehringer, C‑23/00 P, Rink. p. I‑1873, 51 ir 52 punktai ir 2004 m. kovo 23 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑233/02, Rink. p. I‑2759, 26 punktas).
106 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką tam, kad galima būtų taikyti Sąjungos deliktinę atsakomybę, reikia, jog būtų įvykdytos visos šios sąlygos: institucijai priskiriamo elgesio neteisėtumas, padarytos žalos tikrumas ir konkretumas bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp institucijos elgesio ir nurodytos žalos (1982 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Oleifici Mediterranei prieš EEB, 26/81, Rink. p. 3057, 16 punktas ir 1999 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo New Europe Consulting ir Brown prieš Komisiją, T‑231/97, Rink. p. II‑2403, 29 punktas).
107 Jeigu nors viena iš šių sąlygų neįvykdyta, reikia atmesti visą ieškinį ir nebūtina nagrinėti, ar įvykdytos kitos tokios atsakomybės kilimo sąlygos (1994 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo KYDEP prieš Tarybą ir Komisiją, C‑146/91, Rink. p. I‑4199, 81 punktas ir 2009 m. gruodžio 10 d. Bendrojo Teismo sprendimo Antwerpse Bouwwerken prieš Komisiją, T‑195/08, Rink. p. II‑4439, 91 punktas).
108 Taigi nagrinėjamu atveju užtenka konstatuoti, kad tarp Komisijos elgesio ir nurodytos žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio.
109 Kalbant apie pagrindinę 41 012 eurų sumą, kurią SEMEA privalo grąžinti Komisijai, užtenka nurodyti, kad ši skola grindžiama nepagrįstai sumokėtos sumos grąžinimu, ir, atsižvelgiant į tai, kad šios skolos išieškojimo senaties terminas nepasibaigęs, SEMEA bet kuriuo atveju turėjo ją grąžinti, net jeigu Komisija ir nebūtų laukusi 12 metų, kad pateiktų jai pakartotinį reikalavimą.
110 Dėl mokėtinų palūkanų primintina, kad susidariusios palūkanos yra tiesioginė SEMEA elgesio pasekmė, nes ši bendrovė neįvykdė Komisijos reikalavimo grąžinti skolą. Taigi tarp Komisijos elgesio ir šios žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio.
111 Taigi SEMEA priešpriešinį ieškinį reikia atmesti ir nėra reikalo nagrinėti jo priimtinumo klausimo.
B – Dėl bylos T‑572/10
112 Bylos T‑572/10 dalykas yra ieškinys, kurį Komisija pareiškė Mijo komunai, ir pastarosios priešpriešinis ieškinys.
1. Dėl Komisijos ieškinio
113 Sužinojusi, kad Mijo komuna nusprendė perimti visą SEMEA turtą ir įsiskolinimus, Komisija pareiškė šiai komunai ieškinį.
a) Dėl Bendrojo Teismo jurisdikcijos
114 Komisija mano, kad Mijo komunai taikytina arbitražinė išlyga, kaip tai suprantama pagal SESV 272 straipsnį. Nors formaliai atskirame dokumente, kaip numatyta Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnyje, Mijo komuna nesiremia kompetencijos nebuvimu grindžiamu prieštaravimu, tačiau ji tvirtina, kad Komisijos ieškinį reikia atmesti, nes jis pateiktas jurisdikcijos jį nagrinėti neturinčiam teismui. Ji mano, kad Komisija negali pateikti jai prieštaravimo dėl jurisdikcijos suteikimo sąlygos, kaip tai suprantama pagal SESV 272 straipsnį.
115 Šiomis aplinkybėmis pirmiausia primintina, kad Bendrasis Teismas turi jurisdikciją pirmąja instancija nagrinėti jam pateiktus ginčus dėl sutartinės atsakomybės remdamasis tik arbitražine išlyga, nes priešingu atveju jo jurisdikcija viršytų ginčų, kurių sprendimas jam išsamiu sąrašu patikėtas SESV 272 straipsniu, ribas (šiuo klausimu žr. 1997 m. spalio 3 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Mutual Aid Administration Services prieš Komisiją, T‑186/96, Rink. p. II‑1633, 47 punktą ir 2005 m. gruodžio 12 d. Nutarties Natexis Banques Populaires prieš Robobat, T‑360/05, neskelbiamos Rinkinyje, 12 punktą).
116 Pagal SESV 272 straipsnį Bendrajam Teismui tenkanti jurisdikcija nukrypsta nuo bendrosios teisės, todėl ją reikia aiškinti siaurai (1986 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Zoubek, 426/85, Rink. p. 4057, 11 punktas). Taigi Bendrasis Teismas gali spręsti dėl sutartinės atsakomybės kilusį ginčą tik sutarties šalims išreiškus valią suteikti jam tokią jurisdikciją (šio sprendimo 115 punkte minėtos Nutarties Mutual Aid Administration Services prieš Komisiją, 46 punktas ir 2010 m. gruodžio 16 d. Bendrojo Teismo sprendimo Komisija prieš Arci Nuova associazione comitato di Cagliari ir Gessa, T‑259/09, neskelbiamo Rinkinyje, 39 punktas). Pagal SESV 272 straipsnį pareikšto ieškinio šalimis gali būti tik arbitražinės išlygos šalys (1976 m. gruodžio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pellegrini prieš Komisiją ir Flexon‑Italia, 23/76, Rink. p. 1807, 31 punktas ir minėto Sprendimo Komisija prieš Arci Nuova associazione comitato di Cagliari ir Gessa 40 punktas).
117 Galiausiai dėl teisės, kuria remiantis reikia patikrinti, ar galiojančią arbitražinę išlygą nustatė bylos šalys, reikia priminti, kad Bendrojo Teismo jurisdikcija pagal arbitražinę išlygą spręsti su sutartimi susijusį ginčą iš principo vertinama atsižvelgiant tik į SESV 272 straipsnio nuostatas ir pačios arbitražinės išlygos sąlygas.
118 Toks požiūris atitinka visuotinai pripažintą teisės principą, kad kiekvienas teismas taiko savo procesines taisykles, įskaitant nustatančias jurisdikciją. Bendrojo Teismo proceso teisė apima SESV 272 straipsnį, bet neapima atitinkamų nacionalinės teisės sistemoje nustatytų procesinių taisyklių. Be to, visi teismai SESV 272 straipsnį turi suprasti vienodai, t. y. kaip specialiąją teisės nuostatą, turinčią viršenybę prieš nuo jos nukrypstančią nacionalinę teisę (generalinio advokato C. O. Lenz išvados byloje, kurioje priimtas 1992 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Feilhauer, C‑209/90, Rink. p. I‑2613, I‑2622, 18 punktas).
119 Ši taisyklė taikoma net ir tuo atveju, kai nagrinėjant ginčo pagrįstumą Bendrajam Teismui tenka taikyti sutartims taikomą nacionalinę teisę (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 116 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Zoubek 10 punktą; šio sprendimo 118 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Feilhauer 13 punktą ir 2006 m. vasario 17 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Komisija prieš Trends, T‑449/04, neskelbiamos Rinkinyje, 29 punktą).
120 Būtent atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką reikia nustatyti, ar Bendrojo Teismo jurisdikcija nagrinėti Komisijos ieškinį, kurį ji pareiškė Mijo komunai, gali būti grindžiama arbitražine išlyga, kaip tai suprantama pagal SESV 272 straipsnį.
Dėl papildomumo teorijos
121 Komisija mano, kad Mijo komuną saisto bendrųjų sutarties sąlygų 10 straipsnyje numatyta arbitražinė išlyga, nes ji perėmė SEMEA skolą, o pagal Prancūzijos teisę arbitražinė išlyga buvo perkelta visa apimtimi, nes ji yra skolą papildantis elementas. Atvirkščiai, Mijo komuna tvirtina, kad arbitražinė išlyga nėra papildomas elementas, kurio negalima būtų atskirti nuo skolos Komisijai. Be to, skolos perėmimo momentu nebuvo nagrinėjama jokia byla.
122 Kadangi Komisijos argumentai grindžiami Prancūzijos teisės taikymu, pirmiausia reikia nustatyti taikytiną teisę.
123 Kaip nurodyta, Bendrojo Teismo jurisdikcija pagal arbitražinę išlygą spręsti su sutartimi susijusį ginčą iš principo vertinama atsižvelgiant tik į SESV 272 straipsnio nuostatas ir pačios arbitražinės išlygos sąlygas (žr. šio sprendimo 117 punktą).
124 Tačiau šiuo klausimu primintina Teisingumo Teismo praktika, susijusi su susitarimų sąlygomis dėl jurisdikcijos, kaip suprantama pagal 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeistos vėlesnėmis konvencijomis, susijusiomis su naujų valstybių narių prisijungimu prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija), 17 straipsnį, atsižvelgiant į tai, kad ši praktika taikytina ir susitarimų sąlygoms dėl jurisdikcijos, kaip tai suprantama pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 23 straipsnį. Iš šios teismų praktikos matyti, kad nors susitarimų sąlygos dėl jurisdikcijos galiojimas reglamentuojamas tik Sąjungos teise, t. y. Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsniu, klausimas, ar susitarimo sąlyga dėl jurisdikcijos, dėl kurios susitarė transportuotojas ir krovėjas ir kurią įtraukė į konosamentą, sukelia pasekmes konosamentą turinčiam trečiajam asmeniui, kuris minėto dokumento įgijimo momentu perėmė krovėjo teises ir pareigas, nagrinėjamas pagal sutarčiai taikomą teisę (1984 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Russ, 71/83, Rink. p. 2417, 24 punktas; 1999 m. kovo 16 d. Sprendimo Castelletti, C‑159/97, Rink. p. I‑1597, 41 punktas ir 2000 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Coreck, C‑387/98, Rink. p. I‑9337, 22–27 punktai).
125 Taigi reikia išnagrinėti, ar šią teismų praktiką, pagal kurią sutarčiai taikoma teisė reglamentuoja su teisių ir pareigų perdavimu susijusius klausimus, galima taikyti nagrinėjamu atveju. Norint tai išsiaiškinti reikia išnagrinėti du klausimus dėl analogiško taikymo. Viena vertus, kyla klausimas, ar ją galima taikyti ne tik konosamentą turinčiam trečiajam asmeniui, bet ir tokiam trečiajam asmeniui, kuris dėl perimtos skolos pakeičia pradinį skolininką ir visa apimtimi perima su tokia skola susijusius papildomus elementus. Kita vertus, kyla klausimas, ar ši su susitarimų sąlygomis dėl jurisdikcijos, kaip tai suprantama pagal Briuselio konvencijos 17 straipsnį ir Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnį, susijusi teismo praktika taikytina ir arbitražinei išlygai, kaip tai suprantama pagal SESV 272 straipsnį.
126 Tačiau, kiek tai susiję su nagrinėjamu atveju, į šiuos klausimus atsakyti nebūtina. Reikia konstatuoti, kad net darant prielaidą, kad taikoma Prancūzijos teisė, arbitražinė išlyga, dėl kurios susitarė SEMEA ir Komisija, Mijo komunai nebuvo perleista kaip papildomas SEMEA skolos elementas.
127 Kaip nurodyta (žr. šio sprendimo 78 punktą), Komisijai nedavus sutikimo dėl galimo SEMEA skolos perdavimo Mijo komunai SEMEA nebuvo atleista nuo savo skolos Sąjungai ir Mijo komuna neperėmė skolininkės statuso. Aplinkybė, kad dėl skolos perdavimo Mijo komunai ši komuna tapo Sąjungos skolininke, laikytina tik sąlyga trečiojo asmens naudai. Tokia sąlyga lemia naujos pareigos Mijo komunai atsiradimą. Teisės požiūriu ji skiriasi nuo SEMEA saistančios pareigos. Todėl atsižvelgiant į tai, kad SEMEA skola nebuvo perleista Mijo komunai, negalima laikyti, kad SEMEA saistanti arbitražinė išlyga buvo perleista kaip papildomas SEMEA skolos elementas.
128 Iš tiesų pagal Prancūzijos teisę iš principo nedraudžiama, kad Mijo komuna, kuri yra sąlygos trečiojo asmens naudai vykdymą garantuojantis asmuo, ir SEMEA, kuri yra dėl tokios sąlygos susitaręs asmuo, Mijo komunos skolos Sąjungai turinį ir sistemą grįstų SEMEA skolos Sąjungai turiniu ir sistema. Vis dėlto tokiu atveju arbitražinės išlygos perėmimas nėra teisių ir pareigų perėmimo išdava, kaip tai suprantama pagal minėtą teismo praktiką. Toks perėmimas įvyksta dėl šalių valios. Todėl šį klausimą reglamentuoja ne Prancūzijos teisė, o tiesiogiai SESV 272 straipsnis (žr. šio sprendimo 117 ir 118 punktus).
Dėl arbitražinės išlygos nustatymo
129 Toliau reikia išnagrinėti Komisijos argumentą, kad perimdama SEMEA skolą Mijo komuna sutiko su arbitražine sąlyga, kuri numatyta bendrųjų sutarties sąlygų 10 straipsnyje.
130 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad Mijo komuna ir Komisija nesudarė sutarties, taigi nenustatė ir arbitražinės išlygos.
131 Taip pat reikia pastebėti, kad pagal minėtą teismų praktiką (žr. šio sprendimo 115–119 punktus) vien aplinkybė, jog pagal sutartims taikomą Prancūzijos teisę SEMEA ir Mijo komuna greičiausiai laikytinos solidariai ir kartu atsakingomis už skolą, negali lemti Bendrojo Teismo jurisdikcijos pagal SESV 272 straipsnį (2010 m. liepos 7 d. Bendrojo Teismo sprendimo Komisija prieš Hellenic Ventures ir kt., T‑44/06, neskelbiamo Rinkinyje, 54 punktas).
132 Tačiau atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes kyla klausimas, ar perėmusi iš SEMEA sąlygą trečiojo asmens naudai Mijo komuna perėmė ir arbitražinę išlygą Sąjungos naudai.
133 Žinoma, SESV 272 straipsnio tekstas numato tik galimybę arbitražinę išlygą įtraukti į su Sąjunga sudarytą sutartį. Taigi jame aiškiai nenumatyta, kad tokia sąlyga gali būti nustatyta trečiojo asmens naudai. Taigi Bendrojo Teismo jurisdikcija pagal SESV 272 straipsnį aiškintina siaurai (žr. šio sprendimo 116 punktą).
134 Vis dėlto arbitražinė išlyga yra sutartinio pobūdžio, tad nėra kliūčių tokios sąlygos egzistavimą nagrinėti atsižvelgiant į valstybių narių teisės sistemose nustatytos sutarčių teisės bendruosius principus. Iš tiesų net jeigu pagal vieną iš šių principų numatyta, kad sutartis saisto tik jos šalis, šis principas nedraudžia, kad šios dvi šalys, perleisdamos sąlygą trečiojo asmens naudai, trečiajam asmeniui suteiktų tam tikrą teisę.
135 Be to, tai, kad į tarp Mijo komunos ir SEMEA sudarytą sutartį įtraukiama arbitražinė išlyga, pagal kurią Sąjungai suteikiama teisė perduoti tarp jos ir Mijo komunos kilusį ginčą nagrinėti Bendrajam Teismui, neprieštarauja SESV 272 straipsnyje nustatytam reikalavimui, kad tokia sąlyga turi būti nustatyta Sąjungos ar jos vardu sudarytoje sutartyje. Iš tiesų, viena vertus, sąlyga trečiojo asmens naudai gali būti laikoma sąlyga Sąjungos naudai. Kita vertus, iš tiesų šį reikalavimą reikia aiškinti taip, kad juo draudžiama priskirti Bendrajam Teismui jurisdikciją spręsti dėl sutarties kilusius ginčus prieš Sąjungos valią. Tačiau tuo atveju, kai arbitražinė išlyga nustatyta tik Sąjungos naudai, tokia sąlyga negalima prieš ją pasiremti prieš jos valią.
136 Galiausiai procesinis arbitražinės išlygos pobūdis nedraudžia šios išlygos nustatyti trečiojo asmens naudai. Kiek tai susiję su sutarčių sąlygomis dėl jurisdikcijos, kaip tai suprantama pagal Briuselio konvencijos 17 straipsnį ir Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnį, Teisingumo Teismas jau yra pritaręs tokiai sąlygai (1983 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gerling Konzern Speziale Kreditversicherung ir kt., 201/82, Rink. p. 2503, 10–20 punktai).
137 Taigi nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar SEMEA ir Mijo komuna susitarė, kad šiai komunai bus taikoma Sąjungos naudai nustatyta arbitražinė išlyga pagal SESV 272 straipsnį.
138 Iš sutarčių teisės bendrųjų principų matyti, kad sąlyga trečiojo asmens naudai gali išplaukti iš sutarties šalies ir tokios sutarties vykdymą garantuojančio asmens aiškaus susitarimo, kuriuo trečiajam asmeniui siekiama suteikti tam tikrą teisę. Tokios sąlygos egzistavimą gali lemti ir sutarties tikslas ar konkretaus atvejo aplinkybės.
139 Nagrinėjamu atveju iš bylos aplinkybių, pirmiausia – iš 2010 m. gruodžio 18 d. Mijo komunos tarybos protokole nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių matyti, kad Mijo komuna ir SEMEA sudarė susitarimą, pagal kurį Mijo komuna įsipareigojo perimti SEMEA įsiskolinimus ir kaip atlygį gauti už tai SEMEA turėtą turtą. Iš šio protokolo matyti, kad, pirma, Mijo komuna buvo informuota apie tarp SEMEA ir Sąjungos kilusį teisminį ginčą ir įsipareigojo perimti SEMEA skolą „žinodama visas su tuo susijusias aplinkybes“ ir kad, antra, kaip atlygį SEMEA įsipareigojo Mijo komunai perduoti šios bendrovės turėtą turtą atitikusią 82 719,76 euro sumą, kad Mijo komuna galėtų padengti su teisminiais ginčais, kylančiais dėl skolos perėmimo, susijusią riziką.
140 Žinoma, tai, kad sudarytas susitarimas dėl vienos susitarimo šalies skolos sumokėjimo, kurį atlieka kita susitarimo šalis, nebūtinai reiškia, kad kreditorius įgyja naują teisę. Tai gali būti tik vidinis perdavimas ar nurodymas sumokėti skolą. Vis dėlto nagrinėjamu atveju iš SEMEA ir Mijo komunos susitarimo tikslo ir šios bylos aplinkybių matyti, kad šios dvi šalys išreiškė valią, kad Mijo komuna būtų laikoma Sąjungos skolininke. Pirma, pažymėtina, kad SEMEA ir Mijo komuna siekė, jog faktiniai ar potencialūs SEMEA kreditoriai kreiptųsi į Mijo komuną. Antra, primintina, kad kaip atlygis už SEMEA skolos perėmimą buvo numatytas viso SEMEA turto, t. y. 82 719,76 euro perdavimas Mijo komunai. Kaip matyti iš nurodyto protokolo, šios sumos suteikimu siekta, kad Mijo komuna galėtų padengti su teisminiais ginčais, kylančiais dėl skolos perėmimo, susijusią riziką, tai taip pat patvirtina, kad Mijo komuna tapo Sąjungos skolininke. Galiausiai negalima manyti, kad Mijo komuna, kurią saisto lojalaus Sąjungos ir valstybių narių bendradarbiavimo principas, norėjo perimti visą SEMEA turtą ir paversti SEMEA visiškai turto neturinčia skolininke, ir Sąjungos naudai neprisiimti įsipareigojimo sumokėti SEMEA skolą.
141 Dėl arbitražinės išlygos perėmimo Mijo komuna tvirtina, kad ji sutiko perimti tik SEMEA skolą, o ne arbitražinę išlygą. Tačiau reikia konstatuoti, kad iš SEMEA ir Mijo komunos sudaryto susitarimo tikslo ir nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad perėmimo momentu Mijo komuna išreiškė norą, kad jai būtų taikoma arbitražinė išlyga, kaip antai numatytoji bendrųjų sutarties sąlygų 10 straipsnyje. Iš tikrųjų, kaip nurodyta, Mijo komuna perėmė SEMEA skolą Sąjungai žinodama visas su tuo susijusias aplinkybes, taigi ir apie tarp SEMEA ir Sąjungos kilusį ginčą dėl ginčijamos skolos. Taigi ji įsipareigojo sumokėti skolą, kurios turinys ir sistema grindžiami SEMEA skolos turiniu ir sistema. Kilus bet kokiam su sutartimi susijusiam ginčui SEMEA saisto bendrųjų sutarties sąlygų 10 straipsnyje numatyta arbitražinė išlyga, o tai reiškia, kad šios sąlygos įsipareigojo laikytis ir Mijo komuna. Be to, reikia konstatuoti, kad nei Mijo komuna, nei SEMEA nesirėmė įrodymais, iš kurių būtų matyti, kad dėl arbitražinės išlygos perėmimo Mijo komuna ir SEMEA būtų nustačiusios išimtį prieš Komisijai pareiškiant ieškinį SEMEA. Be to, tai, kad arbitražinė išlyga taikytina Mijo komunai, patvirtina ir aplinkybė, jog SEMEA ir Mijo komuna teisės požiūriu negalėjo tikėtis, kad faktiniai ar potencialūs SEMEA kreditoriai sutiks pareikšti ieškinį Mijo komuna tuo atveju, jei jų skolos turinys ar sistema bus mažiau palanki nei SEMEA skolos turinys ar sistema.
142 Galiausiai tokio Mijo komunos ir SEMEA valios aiškinimo negalima paneigti aplinkybe, kad jos ketino SEMEA skolą perleisti Mijo komunai atleidžiant SEMEA nuo minėtos skolos ir kad to nesant Mijo komuna nebūtų sutikusi, jog jai būtų taikoma arbitražinė išlyga. Tokia klaida neatleistina, nes dėl akivaizdžių su kreditorių apsauga susijusių priežasčių toks skolos perleidimas negalimas be Sąjungos sutikimo.
143 Todėl konstatuotina, kad Sąjungos naudai Mijo komuna ir SEMEA sutarė, kad Sąjunga gali remtis arbitražine išlyga, kaip antai numatyta bendrųjų sutarties sąlygų 10 straipsnyje, Mijo komunos atžvilgiu.
144 Tokios arbitražinės išlygos egzistavimo nepaneigia aplinkybė, kad Mijo komuna jį ginčijo po to, kai Komisija pareiškė ieškinį. Žinoma, dėl sąlygos trečiojo asmens naudai susitaręs asmuo ir vykdyti tokią sąlygą įsipareigojęs asmuo gali panaikinti ar pakeisti aptariamą teisę suteikiančią sąlygą, kai įvykdytos tam tikros sąlygos. Vis dėlto pagal bendruosius sutarčių teisės principus tai nebeįmanoma, jeigu šią teisę turintis trečiasis asmuo dėl tokios sąlygos susitarusiam asmeniui ar ją vykdyti įsipareigojusiam asmeniui praneša apie savo ketinimą tokia teise pasinaudoti.
145 Dėl pagal SESV 272 straipsnį reikalaujamos arbitražinės išlygos formos konstatuotina, kad šioje nuostatoje nėra specialios formos reikalavimo. Vis dėlto Procedūros reglamento 44 straipsnio 5a dalyje numatyta, kad prie ieškinio, pareiškiamo pagal SESV 272 straipsnį, pridedama sąlygos dėl jurisdikcijos priskyrimo Sąjungos teismams kopija. Iš šios nuostatos matyti, kad arbitražinė išlyga paprastai turi būti įtvirtinta raštu.
146 Primintina, kad šiuo Procedūros reglamento straipsniu siekiama su įrodymais susijusių tikslų ir kad jame numatytas formos reikalavimas turi būti laikomas įvykdytu, jei iš ieškovo pateiktų dokumentų Bendrijos teismas turi pakankamai informacijos apie bylos šalių sudarytą susitarimą nespręsti jų ginčo dėl sutarties nacionaliniuose teismuose ir perduoti jį Sąjungos teismams (2007 m. gegužės 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Citymo prieš Komisiją, T‑271/04, Rink. p. II‑1375, 56 punktas).
147 Nagrinėjamu atveju prie savo ieškinio ieškovė pridėjo, pirma, 2008 m. gruodžio 18 d. protokolą, iš kurio matyti, kad Mijo komuna ir SEMEA nusprendė, kad minėta komuna turi perimti SEMEA įsipareigojimus, ir, antra, sutartį, iš kurios matyti tarp Sąjungos ir SEMEA nustatytos arbitražinės išlygos turinys. Taigi ji įvykdė formos reikalavimą, numatytą Procedūros reglamento 44 straipsnio 5a dalyje.
148 Galiausiai dėl Mijo komunos argumento, kad pagal Civilinio kodekso 2060 straipsnį ir Civilinio proceso kodekso 48 straipsnį draudžiama, kad šiai komunai būtų taikoma arbitražinė išlyga, kaip suprantama pagal SESV 272 straipsnį, užtenka priminti, kad net jeigu šios teisės normos prieštarautų tarpusavyje, visi teismai SESV 272 straipsnį turi suprasti vienodai, t. y. kaip specialiąją teisės nuostatą, turinčią viršenybę prieš nuo jos nukrypstančią nacionalinę teisę (žr. šio sprendimo 117 ir 118 punktus).
149 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija gali remtis arbitražine išlyga Mijo komunos atžvilgiu ir kad dėl to Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti Mijo komunai pareikštą Komisijos ieškinį pagal SESV 272 straipsnį ir 256 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.
b) Dėl ieškinio pagrįstumo
150 Savo ieškiniu Komisija Bendrojo Teismo prašo priteisti iš Mijo komunos pagrindinę 41 012 eurų sumą ir palūkanas, taip pat 5 000 eurų sumą, skirtą atlyginti patirtą žalą.
Dėl reikalavimo grąžinti pagrindinę sumą
151 Pirmuoju reikalavimu Komisija visų pirma siekia prisiteisti iš Mijo komunos 41 012 eurų sumą.
152 Kadangi pripažinta, jog toks pats reikalavimas SEMEA yra pagrįstas (šio sprendimo 60–89 punktai), kyla vienintelis klausimas, ar pagal Prancūzijos teisę Mijo komuna taip pat atsakinga už SEMEA skolą.
153 Nesant Sąjungos sutikimo dėl to, kad SEMEA skolą perimtų Mijo komuna, reikia išnagrinėti, ar ši komuna pažadėjo Sąjungai sumokėti SEMEA skolą remiantis sąlyga trečiojo asmens naudai.
154 Iš tiesų Civilinio kodekso 1165 straipsnyje nustatyta, kad sutartys sukelia pasekmes tik susitariančiosioms šalims. Vis dėlto iš šio straipsnio taip pat išplaukia, kad sutartys gali suteikti naudos tretiesiems asmenims, kai nustatyta Civilinio kodekso 1121 straipsnyje numatyta sąlyga trečiojo asmens naudai (Valstybės taryba, 1989 m. gruodžio 20 d., Nr. 50815; Valstybės taryba, 1992 m. sausio 20 d., Nr. 46624; Valstybės taryba, 2010 m. liepos 19 d., Nr. 318126 ir Marselio administracinis apeliacinis teismas, 2011 m. spalio 21 d., Nr. 09MA00782).
155 Tokiomis aplinkybėmis pirmiausia primintina, kad iš šio sprendimo 139 ir 140 punktų matyti, jog Mijo komuna ir SEMEA susitarė dėl naujo prieš Mijo komuną nukreipto įsiskolinimo Sąjungai atsiradimo.
156 Galiausiai konstatuotina, kad įvykdytos papildomos sąlygos, kurių reikalaujama pagal Civilinio kodekso 1121 straipsnį tam, kad būtų nustatyta sąlyga trečiojo asmens naudai. Jeigu dar reikalaujama, kad dėl sąlygos susitaręs asmuo būtų konkrečiai ir tiesiogiai suinteresuotas, užtenka paprasto, net ir moralinio suinteresuotumo (Cass. 1‑oji civ., 1962 m. vasario 26 d., Bull. civ. I, Nr. 124, p. 119 ; Cass. com., Cass. 1‑oji civ., 1984 m. birželio 5 d., Bull. civ. I, Nr. 182). Nagrinėjamu atveju tokį suinteresuotumą parodo aplinkybė, kad SEMEA gali prašyti Mijo komunos sumokėti SEMEA skolą Sąjungai.
157 Taip pat Mijo komunos atlikto skolos perėmimo teisėtumo negalima užginčyti remiantis tuo, kad toks perėmimas stokoja pagrindimo, nes tai atlikus SEMEA nebuvo atleista nuo skolos. Iš tiesų pagrindimo stoka yra tik santykinis negaliojimo pagrindas, o Mijo komuna nenurodė, kad SEMEA skolos perėmimas yra negaliojantis. Be to, toks skolos perėmimas grindžiamas aplinkybe, kad visas SEMEA turtas taip pat perduotas Mijo komunai.
158 Taigi konstatuotina, kad pagal Civilinio kodekso 1121 straipsnį Mijo komuna pažadėjo sumokėti SEMEA skolą. Todėl prieš Mijo komuną nukreiptas Sąjungos reikalavimas grąžinti 41 012 eurų sumą yra pagrįstas.
Dėl reikalavimo sumokėti palūkanas
159 Savo pirmojo reikalavimo antroje dalyje Komisija prašo priteisti iš Mijo komunos palūkanas pagal Prancūzijoje taikytą teisės aktuose nustatytą palūkanų normą. Pagal Civilinio kodekso 1378 straipsnį ji prašo priteisti iš Mijo komunos palūkanas nuo 1992 m. kovo 10 d., o nepatenkinus šio reikalavimo – pagal Civilinio kodekso 1153 straipsnį nuo 1993 m. balandžio 27 d. Savo antrajame reikalavime Komisija pagal Civilinio kodekso 1154 straipsnį nurodo, kad ir nuo pačių palūkanų būtų apskaičiuotos palūkanos.
160 Dėl nurodytų priežasčių (žr. šio sprendimo 152–158 ir 92–95 punktus) reikia atmesti reikalavimą priteisti iš Mijo komunos palūkanas nuo 1992 m. kovo 10 d. ir patenkinti reikalavimą priteisti iš minėtos komunos palūkanas nuo 1993 m. balandžio 27 d.
161 Dėl reikalavimo pagal Civilinio kodekso 1154 straipsnį kapitalizuoti palūkanas pirmiausia darytina nuoroda į šio sprendimo 97 straipsnį. Taip pat konstatuotina, kad, kiek tai susiję su Mijo komuna, reikalavimas kapitalizuoti palūkanas pateiktas tik Komisijos ieškinyje, kuris Bendrojo Teismo kanceliarijoje įregistruotas 2010 m. gruodžio 21 d. Tą dieną palūkanos buvo susidariusios ne mažiau kaip už vienus kalendorinius metus. Taigi, remiantis šiuo teisiniu pagrindu, Komisija gali reikalauti kapitalizuoti palūkanas tik nuo 2010 m. gruodžio 21 d.
162 Atsižvelgiant į tai, kad SEMEA skolą perėmė Mijo komuna, Komisija gali prašyti kapitalizuoti palūkanas nuo SEMEA pareikšto Komisijos ieškinio įregistravimo dienos, t. y. nuo 2010 m. balandžio 15 d. Iš tarp Mijo komunos ir SEMEA sudaryto susitarimo tikslo ir nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad Mijo komuna privalo sumokėti visas palūkanas, kurios priteistos iš SEMEA. Viena vertus, Mijo komuna pažadėjo Sąjungai sumokėti SEMEA skolą. Kita vertus, visas SEMEA turtas perduotas Mijo komunai, todėl SEMEA nebeturi galimybės įvykdyti Komisijos reikalavimo. Taigi atsižvelgiant į šias aplinkybes dėl minėtų priežasčių (šio sprendimo 139 ir 140 punktai) konstatuotina, kad SEMEA ir Mijo komuna išreiškė valią, kad iš minėtos komunos būtų reikalaujama sumokėti visas iš SEMEA priteistas palūkanas, taigi ir kapitalizuotas palūkanas nuo Komisijos pareikšto SEMEA ieškinio dienos.
163 Taigi reikia nurodyti, kad nuo pačių palūkanų būtų apskaičiuotos palūkanos, susidariusios iki 2010 m. balandžio 15 d., t. y. iki Komisijos ieškinio, pareikšto SEMEA, įregistravimo dienos, ir kad jos toliau būtų skaičiuojamos už kiekvienus nuo nurodytos datos pasibaigusius kalendorinius metus.
Dėl reikalavimo sumokėti žalą padengiančią sumą
164 Trečiuoju reikalavimu Komisija prašo priteisti iš Mijo komunos 5 000 eurų sumą žalai, patirtai dėl SEMEA neteisėto atsisakymo vykdyti pareigas, atlyginti.
165 Dėl šio sprendimo 98–100 punktuose nurodytų priežasčių šį reikalavimą reikia atmesti.
c) Išvados dėl Komisijos ieškinio
166 Taigi reikia patenkinti Komisijos reikalavimus priteisti iš Mijo komunos pagrindinę 41 012 eurų sumą ir palūkanas, apskaičiuotas pagal teisės aktuose nurodytą palūkanų normą, taikomą Prancūzijoje, nuo 1993 m. balandžio 27 d., kol bus visiškai sumokėta pagrindinė suma. Be to, reikia nurodyti, kad nuo šių palūkanų reikia apskaičiuoti palūkanas, susidariusias iki 2010 m. balandžio 15 d., ir toliau skaičiuojamas už kiekvienus nuo nurodytos datos pasibaigusius kalendorinius metus.
167 Likusią Komisijos ieškinio dalį reikia atmesti.
2. Dėl Mijo komunos priešpriešinio ieškinio
168 Tam atvejui, jeigu Bendrasis Teismas patenkintų Komisijos reikalavimą grąžinti skolą, Mijo komuna pateikė priešpriešinį ieškinį. Šis priešpriešinis ieškinys grindžiamas SESV 340 straipsniu ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 3 dalimi. Taigi jis laikytinas Sąjungos deliktine atsakomybe grindžiamu ieškiniu.
169 Mijo komuna mano, kad Komisija pažeidė gero administravimo pareigą ir teisinio saugumo principą, nes 1993 m. balandžio 27 d. pateikusi reikalavimą grąžinti skolą ji laukė 12 metų ir 2005 m. lapkričio 18 d. pakartotinai pateikė SEMEA savo reikalavimą. Todėl Komisija privalo grąžinti SEMEA sumą, kurią Bendrasis Teismas iš jos priteisė.
170 Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti, ar šis priešpriešinis ieškinys yra pagrįstas (šio sprendimo 105 punkte minėtų sprendimų Taryba prieš Boehringer 51 ir 52 punktai ir Prancūzija prieš Komisiją 26 punktas).
171 Dėl priežasčių, išdėstytų šio sprendimo 106–110 punktuose, Mijo komunos priešpriešinis ieškinys nepagrįstas.
172 Todėl Mijo komunos priešpriešinį ieškinį reikia atmesti.
C – Dėl solidarios ir jungtinės atsakomybės
173 Kadangi ir SEMEA, ir Mijo komuna turi pareigą sumokėti pagrindinę sumą ir palūkanas, o Komisija turi teisę gauti tik vieną mokėjimą, reikia nurodyti, kad SEMEA ir Mijo komuna privalo bendrai ir solidariai atlikti mokėjimą, kaip to reikalauja Komisija.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
174 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 ir 3 dalis pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo, o jeigu yra kelios pralaimėjusios šalys, Bendrasis Teismas nusprendžia, kaip turi būti paskirstytos išlaidos. Kadangi SEMEA ir Mijo komuną bylą iš esmės pralaimėjo, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Sujungti bylas T‑168/10 ir T‑572/10 ir priimti bendrą sprendimą.
2. Nurodyti Société d’économie mixte d’équipement de l’Aveyron (SEMEA) ir Mijo komunai (Prancūzija) solidariai ir bendrai sumokėti Europos Komisijai pagrindinę 41 012 eurų sumą ir palūkanas, apskaičiuotas pagal teisės aktuose nurodytą palūkanų normą, taikomą Prancūzijoje, nuo 1993 m. balandžio 27 d., kol bus visiškai sumokėta nurodyta suma. Kapitalizuoti palūkanas, susidariusias iki 2010 m. balandžio 15 d., ir toliau skaičiuojamas už kiekvienus nuo nurodytos datos pasibaigusius kalendorinius metus ir taip priteisti palūkanas nuo pagrindinių palūkanų.
3. Atmesti likusią Komisijos ieškinių bylose T‑168/10 ir T‑572/10 dalį.
4. Atmesti priešpriešinį SEMEA ieškinį byloje T‑168/10 ir priešpriešinį Mijo komunos ieškinį byloje T‑572/10.
5. SEMEA padengia savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas byloje T‑168/10.
6. Mijo komuna padengia savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas byloje T‑572/10.
Paskelbta 2012 m. rugsėjo 19 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Ginčo aplinkybės
Procesas Bendrajame Teisme ir šalių reikalavimai
A – Byloje T‑168/10
B – Byloje T‑572/10
Dėl teisės
A – Dėl bylos T‑168/10
1. Dėl Komisijos ieškinio
a) Dėl ieškinio priimtinumo
b) Dėl ieškinio pagrįstumo
Dėl prašymo grąžinti pagrindinę sumą
– Dėl taikomos teisės
– Dėl SEMEA skolos Sąjungai
– Dėl SEMEA pareikštų prieštaravimų
Dėl reikalavimo mokėti palūkanas
Dėl reikalavimo sumokėti žalą atlyginančią sumą
c) Išvada dėl Komisijos ieškinio
2. Dėl SEMEA prie�prie�inio ie�kinio
B – Dėl bylos T‑572/10
1. Dėl Komisijos ieškinio
a) Dėl Bendrojo Teismo jurisdikcijos
Dėl papildomumo teorijos
Dėl arbitražinės išlygos nustatymo
b) Dėl ieškinio pagrįstumo
Dėl reikalavimo grąžinti pagrindinę sumą
Dėl reikalavimo sumokėti palūkanas
Dėl reikalavimo sumokėti žalą padengiančią sumą
c) Išvados dėl Komisijos ieškinio
2. Dėl Mijo komunos priešpriešinio ieškinio
C – Dėl solidarios ir jungtinės atsakomybės
Dėl bylinėjimosi išlaidų