Byla T‑409/21
Vokietijos Federacinė Respublika
prieš
Europos Komisiją
2024 m. sausio 24 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji išplėstinė kolegija) sprendimas
„Valstybės pagalba – Pagalba, teikiama pagal tam tikras iš dalies pakeisto Vokietijos šilumos ir elektros energijos kogeneracijos įstatymo nuostatas – Kogeneracijos paramos schemos reforma – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama suderinama su vidaus rinka – Sąvoka „valstybės pagalba“ – Valstybiniai ištekliai“
1. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Iš valstybinių išteklių teikiama pagalba – Valstybės išteklių sąvoka – Lėšos, gaunamos iš mokesčio ar kitų rinkliavų, privalomų pagal nacionalinės teisės aktus ir administruojamų bei paskirstomų pagal šiuos teisės aktus – Sumos, kurias nuolat kontroliuoja valstybė ir kurios priklauso kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų dispozicijai – Alternatyvūs kriterijai
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 34–36 punktus)
2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Iš valstybinių išteklių teikiama pagalba – Valstybės išteklių sąvoka – Elektros energijos tinklo operatorių teisinė pareiga mokėti finansinę paramą šilumos ir elektros energijos kogeneracinių jėgainių eksploatuotojams – Paprasta tinklo operatorių galimybė perkelti savo klientams dėl šios pareigos susidariusias papildomas išlaidas taikant mokestį – Įtraukimas – Sąlygos – Finansinė parama, teikiama iš mokesčio ar kitų rinkliavų, privalomų pagal nacionalinės teisės aktus ir administruojamų bei paskirstomų pagal šiuos teisės aktus – Neįvykdyta sąlyga
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 56–90 punktus)
3. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Iš valstybinių išteklių teikiama pagalba – Valstybės išteklių sąvoka – Elektros energijos tinklo operatorių teisinė pareiga mokėti finansinę paramą šilumos ir elektros energijos kogeneracinių jėgainių eksploatuotojams – Įtraukimas – Sąlygos – Sumos, kurias nuolat kontroliuoja valstybė ir kurios priklauso kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų dispozicijai – Neįvykdyta sąlyga
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 95–100 punktus)
4. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Iš valstybinių išteklių teikiama pagalba – Valstybės išteklių sąvoka – Elektros energijos tinklo operatorių teisinė pareiga mokėti finansinę paramą šilumos ir elektros energijos kogeneracinių jėgainių eksploatuotojams – Lėšos, kurias privatūs subjektai perduoda privatiems subjektams ir kurios visą laiką lieka privačios – Valstybės išteklių neperdavimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 101–118 punktus)
5. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Iš valstybinių išteklių teikiama pagalba – Valstybės išteklių sąvoka – Elektros energijos tinklo operatorių teisinė pareiga mokėti finansinę paramą šilumos ir elektros energijos kogeneracinių jėgainių eksploatuotojams – Paprasta tinklo operatorių galimybė perkelti savo klientams dėl šios pareigos susidariusias papildomas išlaidas taikant mokestį – Mokesčio ribojimas vandenilio gamintojams – Valstybės išteklių atsisakymo nebuvimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 121–126 punktus)
Santrauka
Išnagrinėjęs Vokietijos Federacinės Respublikos pareikštą ieškinį dėl panaikinimo Bendrasis Teismas panaikino Europos Komisijos sprendimą(1), kuriuo įvairios šios valstybės narės priimtos priemonės, skirtos elektros energijos gamybai kogeneracinėse jėgainėse (toliau – CHP) remti, kvalifikuojamos kaip valstybės pagalba. Taip Bendrasis Teismas patikslino SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąlygą, kad valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, gali būti laikomas tik valstybės įsikišimas arba įsikišimas panaudojant valstybinius išteklius.
2019–2021 m. Vokietijos Federacinė Respublika pranešė Komisijai apie teisės aktų pakeitimus, kuriuose numatytos, pirma, finansinės paramos priemonės CHP jėgainių ir kitų įrenginių, susijusių su šilumos ir elektros energijos kogeneracija, eksploatuotojams (toliau kartu – CHP eksploatuotojai) ir, antra, mokesčio, kuris šiomis aplinkybėmis gali būti taikomas vandenilio gamintojams, viršutinė riba.
Ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad šios priemonės yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kuri vis dėlto suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą.
Grįsdama priemonių, apie kurias pranešta, kvalifikavimą kaip valstybės pagalbos Komisija, be kita ko, nusprendė, kad šios priemonės buvo suteiktos iš valstybinių išteklių. Ieškiniu dėl panaikinimo Vokietijos Federacinė Respublika ginčijo šią Komisijos išvadą.
Bendrojo Teismo vertinimas
Bendrasis Teismas priminė, kad priemonės kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reiškia, kad įvykdytos kelios sąlygos, tarp jų – valstybės įsikišimas arba finansavimas iš valstybinių išteklių.
Pagal jurisprudenciją valstybiniais ištekliais gali būti laikomos, pirma, lėšos, kurios finansuojamos iš mokesčių ar kitų rinkliavų, privalomų pagal nacionalinės teisės aktus ir administruojamų bei paskirstomų pagal šiuos teisės aktus (pirmasis kriterijus), ir, antra, sumos, kurios nuolat yra kontroliuojamos valstybės, taigi jomis disponuoja kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos (antrasis kriterijus). Šie du kriterijai yra alternatyvūs sąvokos „valstybiniai ištekliai“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kriterijai.
Pirma, dėl finansinės paramos CHP eksploatuotojams priemonių Komisija ginčijamame sprendime nusprendė, kad šios priemonės buvo finansuojamos iš pagal teisės aktus valstybės nustatytos privalomos įmokos, administruojamos ir skiriamos pagal teisės aktų nuostatas (pirmasis kriterijus).
Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pažymi, kad paramos CHP eksploatuotojams priemonėms, apie kurias pranešė Vokietijos Federacinė Respublika, būdinga tai, kad elektros energijos tiekimo grandinėje yra „du lygmenys“: „pirmasis lygmuo“ atitinka CHP jėgainių ir kitų su CHP susijusių įrenginių eksploatuotojų santykius su tinklo operatoriais, „antrasis lygmuo“ atitinka tinklo operatorių ir jų klientų santykius.
Pagal priemones, apie kurias pranešta, numatyta, kad tiekimo grandinės „pirmajame lygmenyje“ tinklo operatoriai, kurie yra privatūs subjektai, teisiškai įpareigoti išmokėti finansinę paramą CHP eksploatuotojams. „Antrajame lygmenyje“ šie tinklo operatoriai gali (bet pagal įstatymą neprivalo) perkelti dėl šios pareigos susidarančią finansinę naštą savo klientams, taikydami mokestį.
Atsižvelgdamas į šiuos patikslinimus Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad tinklo operatoriams tenkančios pareigos pervesti sumas CHP eksploatuotojams tiekimo grandinės „pirmame lygmenyje“ pakanka, kad būtų nustatyta, jog egzistuoja toks privalomas mokestis ar kita rinkliava, susiję su valstybinių išteklių panaudojimu, ir nereikia nustatyti kitos privalomos įmokos kitame tiekimo grandinės „lygmenyje“, nes mokestis šios grandinės „antrajame lygmenyje“ nėra pagal įstatymą privaloma rinkliava.
Iš tiesų mokesčio ar kitos rinkliavos, privalomų pagal įstatymą, egzistavimas susijęs su lėšų, panaudotų pranašumui suteikti, kilme, nes dėl jo galima konstatuoti, kad šiam pranašumui finansuoti panaudoti valstybiniai ištekliai. Jos negalima painioti su šių lėšų paskirstymu pagal įstatymą. Vis dėlto tiekimo grandinės „pirmajame lygmenyje“ tinklo operatoriams tenkanti teisinė pareiga apima tik lėšų paskirstymą pagal įstatymą, tačiau nesuteikia jokios informacijos apie lėšų, kurias tinklo operatoriai naudojo jai įvykdyti, kilmę.
Šiomis aplinkybėmis Komisija negali teigti, kad valstybė pasisavina tinklo operatorių išteklius, nes jie nebūtinai yra galutiniai subjektai, kuriems tenka dėl paramos CHP eksploatuotojams priemonių susidaranti finansinė našta.
Be to, tai, kad Vokietijos įstatyme išsamiai numatyta finansinės paramos skyrimo CHP eksploatuotojams tvarka, gali reikšti ne valstybinių išteklių perdavimą, o tik šių paramos priemonių priskirtinumą valstybei.
Taigi Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija klaidingai rėmėsi minėtu pirmuoju kriterijumi, susijusiu su mokesčio ar kitų privalomų rinkliavų egzistavimu, kai nusprendė, kad finansinės paramos CHP eksploatuotojams priemonės buvo finansuojamos naudojant valstybinius išteklius.
Bendrasis Teismas taip pat konstatavo, kad Komisija padarė teisės klaidą, nes netaikė 2001 m. kovo 13 d. Sprendime PreussenElektra(2) suformuotos jurisprudencijos.
Ginčijamame sprendime Komisija atmetė galimybę taikyti šią jurisprudenciją, motyvuodama tuo, kad paramos CHP eksploatuotojams priemonės nėra „vien kainų reguliavimo“ priemonės. Vis dėlto, priešingai, nei nusprendė Komisija, pagal Sprendime PreussenElektra suformuotą jurisprudenciją valstybės išteklių perdavimo galimybė atmetama atsižvelgiant ne į tai, ar nagrinėjamos priemonės yra „vien kainų reguliavimo“ priemonė, o į tai, ar valstybė įgaliojo aptariamus privačius subjektus administruoti valstybinius išteklius.
Taigi Komisija galėjo netaikyti Sprendime PreussenElektra suformuotos jurisprudencijos tik įrodžiusi, kad CHP eksploatuotojams pranašumą tinklo operatoriai suteikė ne naudodami nuosavus finansinius išteklius, o valstybei įgaliojus administruodami valstybinius išteklius, tačiau to ji neįrodė.
Be to, Komisija negalėjo pagrįstai remtis SESV 107 straipsnio 1 dalies veiksmingumu, kad susiaurintų Sprendime PreussenElektra suformuotos jurisprudencijos taikymo sritį ir ją taikytų „vien kainų reguliavimo“ atvejais, nes šis straipsnis negali būti taikomas valstybės veiksmams, kaip antai šiuo atveju valstybės priimtai priemonei, kurią finansuoja privačios įmonės.
Antra, dėl mokesčio, kurį vandenilio gamintojams gali nustatyti tinklo operatoriai, viršutinės ribos nustatymo Komisija nusprendė, kad tai yra valstybės išteklių atsisakymas, kurį galima laikyti valstybės išteklių pervedimu.
Vis dėlto Bendrasis Teismas primena, kad nagrinėjamas mokestis nėra valstybinis išteklius pagal minėtą pirmąjį kriterijų, nes teisiškai jis nėra privalomas. Vadinasi, šio mokesčio sumažinimas vandenilio gamintojams taip pat negali būti valstybės išteklių atsisakymas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas patenkino ieškinį dėl panaikinimo tiek, kiek Komisija klaidingai konstatavo, kad visos priemonės, apie kurias pranešė Vokietijos Federacinė Respublika, yra iš valstybės išteklių finansuojama valstybės pagalba.