BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. rugsėjo 13 d.(*)
„Galimybė susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Komisijos gautos studijos apie direktyvų aplinkos srityje perkėlimą – Sprendimas iš dalies neleisti susipažinti su dokumentais – Išimtis, susijusi su inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga – Konkretus ir individualus nagrinėjimas – Atitiktis Orhuso konvencijai – Viršesnis viešasis interesas – Termino priimti eksplicitinį sprendimą praleidimo pasekmės – Pareigos aktyviai platinti informaciją apie aplinką apimtis“
Byloje T‑111/11
ClientEarth, įsteigta Londone (Jungtinė Karalystė), atstovaujama advokato P. Kirch,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą P. Oliver ir C. ten Dam, vėliau – P. Oliver ir C. Zadra,
atsakovę,
iš pradžių dėl prašymo panaikinti implicitinį Komisijos sprendimą nesuteikti ieškovei galimybės susipažinti su tam tikrais dokumentais, susijusiais su valstybių narių teisės aktų atitiktimi Europos Sąjungos aplinkos teisei, o vėliau – dėl prašymo panaikinti vėlesnį implicitinį 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą iš dalies neleisti susipažinti su dalimi šių dokumentų
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen (pranešėjas), teisėjai S. Soldevila Fragoso ir G. Berardis,
posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. balandžio 10 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės aplinkybės
1 Ieškovė ClientEarth yra pagal Anglijos teisę įsteigta asociacija, kurios tikslas, be kita ko, yra aplinkos apsauga. 2010 m. rugsėjo 8 d. ji Europos Komisijos Aplinkos generaliniam direktoratui pateikė paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais pagal 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) ir 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (OL L 264, p. 13). Ši paraiška (toliau – pirminė paraiška) buvo susijusi su keliais dokumentais, paminėtais dokumente Aplinkos generalinio direktorato „2010 m. valdymo planas“, paskelbtame šio generalinio direktorato vidiniame portale.
2 2010 m. rugsėjo 16 d. elektroninio pašto žinute Komisija patvirtino gavusi pirminę paraišką ir nurodė, kad paraiška užregistruota 2010 m. rugsėjo 14 d.
3 2010 m. spalio 29 d. raštu Komisija iš dalies atmetė pirminę paraišką. Ji ieškovei pateikė vieną prašytų dokumentų ir nurodė, kad kitiems dokumentams taikomos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje ir 3 dalies pirmoje įtraukoje numatytos išimtys, susijusios atitinkamai su inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų bei institucijos sprendimų priėmimo proceso apsauga.
4 2010 m. lapkričio 10 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalimi, pateikė kartotinę paraišką, kurioje Komisijos prašė persvarstyti savo poziciją, kiek tai susiję su keliais dokumentais, su kuriais nebuvo leista susipažinti (toliau – kartotinė paraiška).
5 2010 m. gruodžio 1 d. raštu Komisija informavo ieškovę, kad, remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 2 dalimi, atsakymo į kartotinę paraišką terminas buvo pratęstas 15 darbo dienų.
6 2010 m. gruodžio 15 d. raštu Komisija informavo ieškovę, kad vis dar negali atsakyti į kartotinę paraišką.
7 2010 m. gruodžio 20 d. raštu ieškovė informavo Komisiją, kad atsakymo į kartotinę paraišką terminas baigsis 2010 m. gruodžio 22 d. Ieškovė paragino Komisiją pateikti jai prašytus dokumentus iki 2011 m. sausio 22 d. ir nurodė, kad priešingu atveju ketina pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme dėl implicitinio Komisijos sprendimo atmesti kartotinę paraišką (toliau – implicitinis sprendimas).
8 2011 m. vasario 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė pareiškė nagrinėjamą ieškinį ir paprašė panaikinti implicitinį sprendimą.
9 2011 m. gegužės 30 d. Komisija priėmė eksplicitinį sprendimą dėl kartotinės paraiškos (toliau – eksplicitinis sprendimas), apie kurį ieškovei pranešta tą pačią dieną.
10 Eksplicitiniame sprendime, pirma, Komisija apibrėžė kartotinės paraiškos apimtį. Ji nusprendė, kad ši paraiška susijusi, be kita ko, su 63 studijomis apie kelių valstybių narių teisės aktų atitiktį Europos Sąjungos aplinkos teisei, kurias Komisijos pavedimu atliko išorės įmonė ir kurias Komisija gavo 2009 m., ir su 8 dokumentais, pavadintais „įgyvendinimo veiksmų planais“, parengtais 2009 ir 2010 m. dėl visų „pagrindinių direktyvų“.
11 Komisija nurodė, kad kartotinė paraiška nesusijusi su kai kuriais pirminėje paraiškoje nurodytais dokumentais, ir padarė išvadą, kad ieškovė nebeprašo leisti susipažinti su tais dokumentais.
12 Antra, Komisija nurodė, kad prašomuose dokumentuose yra informacijos apie aplinką, kaip tai suprantama pagal Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais, pasirašytą Orhuse 1998 m. birželio 25 d. (toliau – Orhuso konvencija), ir atkreipė dėmesį į tai, kad šios konvencijos nuostatos Sąjungos institucijoms taikomos pagal Reglamentą Nr. 1367/2006. Kadangi šio reglamento 3 straipsnyje nurodyta, kad prašymai susipažinti su Sąjungos institucijų turima informacija apie aplinką nagrinėjami vadovaujantis Reglamentu Nr. 1049/2001, Komisija nusprendė, kad kartotinė paraiška turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į abu šiuos reglamentus.
13 Trečia, dokumentus, kuriuos apima kartotinė paraiška, Komisija suskirstė į dvi grupes. Į pirmą grupę pateko 22 studijos ir 8 veiksmų planai, nurodyti 10 punkte. Komisija suteikė galimybę ieškovei susipažinti su visais šiais dokumentais, išskyrus kai kurių studijų autorių vardus ir pavardes. Į antrą grupę pateko 41 studija, nurodyta 10 punkte (toliau – nagrinėjamos studijos). Komisija suteikė galimybę ieškovei iš dalies susipažinti su šiomis studijomis. Konkrečiai kalbant, Komisija jai perdavė, kiek tai susiję su kiekviena nagrinėjama studija, viršelio lapą, turinį, vartojamų sutrumpinimų sąrašą, priedą su nagrinėtais teisės aktais ir šiuos skyrius: „Įžanga“, „Bendra valstybės narės teisinio pagrindo vizija“ ir „Perkėlimo ir įgyvendinimo pagrindas“. Tačiau Komisija atsisakė jai pateikti, kiek tai susiję su kiekviena nagrinėjama studija, šias dalis: „Santrauka“, „Teisinė perkėlimo priemonių analizė“ ir „Išvados“, taip pat priedą, kuriame pateikta atitinkamos valstybės narės teisės aktų ir atitinkamos Sąjungos teisės atitikmenų lentelė.
14 Nagrinėjamas studijas Komisija suskirstė į dvi kategorijas. Pirma kategorija apėmė studiją, kurios vertinimas prasidėjo neseniai kaip dialogas su atitinkama valstybe nare apie Sąjungos teisės įgyvendinimą. Antra kategorija apėmė 40 studijų, dėl kurių buvo pradėtas platesnis dialogas su atitinkamomis valstybėmis narėmis.
15 Ketvirta, Komisija nurodė tris priežastis, dėl kurių buvo atsisakyta sudaryti galimybę susipažinti su tam tikromis nagrinėjamų studijų dalimis ir kai kurių atskleistų studijų autorių vardais ir pavardėmis.
16 Komisija pirmiausia nurodė, kad neatskleistoms nagrinėjamų studijų dalims taikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta galimybės susipažinti su dokumentais išimtis, susijusi su tyrimo tikslų apsauga.
17 Komisija pažymėjo, kad šios studijos buvo parengtos siekiant sudaryti jai galimybę kontroliuoti, kaip valstybės narės perkėlė kelias direktyvas, ir prireikus inicijuoti prieš jas SESV 2358 straipsnyje numatytą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo (toliau – procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo). Dėl 14 punkte nurodytai pirmai kategorijai priklausančios studijos Komisija nurodė, kad dar nepadarė išvados apie atitinkamos direktyvos perkėlimą. Jos teigimu, toje studijoje esančių duomenų ir išvadų, kurios dar nėra patikrintos ir dėl kurių atitinkama valstybė narė dar neturėjo galimybės pareikšti savo pozicijos, atskleidimas būtų reiškęs riziką, kad ta valstybė narė būtų kritikuojama, galbūt nepagrįstai, ir būtų padaryta žalos abipusio pasitikėjimo atmosferai, kuri reikalinga siekiant įvertinti atitinkamos direktyvos įgyvendinimą. Dėl 14 punkte nurodytai antrai kategorijai priklausančių nagrinėjamų studijų Komisija nurodė, kad kai kuriais atvejais ji buvo pradėjusi procedūras dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš atitinkamas valstybes nares ir kad likusiais atvejais ji dar nebuvo nusprendusi, ar pradėti šią procedūrą. Nagrinėjamų studijų atskleidimas būtų padaręs žalos abipusio pasitikėjimo atmosferai, kuri yra būtina siekiant išspręsti nesutarimus tarp jos ir atitinkamų valstybių narių nepradedant teisminio šios procedūros etapo.
18 Toliau Komisija nurodė, kad neatskleistoms nagrinėjamų studijų dalims taip pat taikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje įtraukoje numatyta teisės susipažinti su dokumentais išimtis, susijusi su institucijos sprendimų priėmimo proceso apsauga.
19 Šiuo atžvilgiu Komisija nurodė, kad šios studijos buvo parengtos jos prašymu vien vidaus tikslais preliminariame tyrimo apie Sąjungos teisės perkėlimą etape. Komisija pridūrė, kad gali nesutikti su šių studijų išvadomis, taip pat naudoti kitas tyrimo priemones, įskaitant savo pačios vidaus vertinimą ir informaciją, gautą bendraujant su atitinkamomis valstybėmis narėmis. Komisija nusprendė, kad jeigu ji dar neišreiškė pozicijos dėl nacionalinės teisės aktų atitikties Sąjungos teisei ir galimybės pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, t. y. klausimo, dėl kurio ji turi didelę diskreciją, prašytas atskleidimas būtų padaręs žalos jos vidaus sprendimų priėmimo procesui, dėl to jai gali būti daromas nederamas spaudimas iš išorės.
20 Galiausiai Komisija nurodė, kad kai kurių atskleistų studijų ir kai kurių nagrinėjamų studijų autorių vardai ir pavardės saugomi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta teisės susipažinti su dokumentais išimtimi, susijusia su individo privatumo ir neliečiamumo apsauga.
21 Penkta, Komisija nurodė, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje ir 3 dalies pirmoje įtraukoje numatytos teisės į galimybę susipažinti su dokumentais išimtys turi būti netaikomos, jeigu nurodytų dokumentų atskleidimą pateisintų viršesnis viešasis interesas. Tačiau ji nusprendė, kad nagrinėjamu atveju viešasis interesas geriau saugomas apsaugant abipusio pasitikėjimo atmosferą tarp valstybių narių ir jos pačios, taip pat jos diskreciją priimti administracinius sprendimus, susijusius su galimais pažeidimais. Be to, Komisija nurodė, kad kartotinėje paraiškoje nebuvo argumentų, galinčių patvirtinti, kad egzistuoja atskleidimą pateisinantis viršesnis viešasis interesas.
Procesas ir šalių reikalavimai
22 Kaip nurodyta 8 punkte, ieškovė nagrinėjamą ieškinį pareiškė 2011 m. vasario 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė dokumentu ir paprašė panaikinti implicitinį sprendimą.
23 2011 m. gegužės 30 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį. Ji tvirtino, kad priėmus eksplicitinį sprendimą nebėra ieškinio dalyko, nes ieškovė nebesuinteresuota tuo, kad būtų panaikintas implicitinis sprendimas. Komisija Bendrojo Teismo prašė pripažinti, kad nebereikia priimti sprendimo.
24 2011 m. gegužės 31 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Danijos Karalystė pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimus. 2011 m. liepos 14 d. aštuntosios kolegijos pirmininko nutartimi jai buvo leista įstoti į bylą.
25 2011 m. liepos 29 d. ieškovė pateikė dubliką. Ji nurodė: kadangi Komisija jai sudarė galimybę susipažinti su atskleistomis studijomis ir veiksmų planais (žr. 13 punktą), šie dokumentai nebėra ieškinio dalykas. Ji taip pat pateikė prašymą: kadangi priimtas eksplicitinis sprendimas, ji norėtų patikslinti savo ieškinio pagrindus ir reikalavimus, todėl prašo nuo šiol laikyti ieškinį pareikštu dėl to sprendimo tiek, kiek Komisija jai tik iš dalies sudarė galimybę susipažinti su nagrinėjamomis studijomis.
26 2011 m. lapkričio 7 d. Komisija pateikė tripliką. Ji Bendrojo Teismo paprašė leisti pakeisti ieškovės ieškinio reikalavimus ir pagrindus, siekiant gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomijos.
27 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas paskirtas į šeštąją kolegiją, todėl ši byla paskirta tai kolegijai.
28 2013 m. kovo 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarijos gautu raštu Danijos Karalystė informavo Bendrąjį Teismą, kad atsisako įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimų šioje byloje. 2013 m. balandžio 9 d. šeštosios kolegijos pirmininko nutartimi ji buvo išbraukta iš registro kaip į bylą įstojusi šalis.
29 Išklausęs teisėjo pranešėjo pranešimą, Bendrasis Teismas (šeštoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Per 2013 m. balandžio 10 d. posėdį šalys pateikė savo paaiškinimus žodžiu ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
30 Ieškinyje ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti implicitinį sprendimą,
– nurodyti Komisijai padengti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant tas, kurių patirs galimos bylą įstojusios šalys.
31 Dublike ieškovė prašo suteikti galimybę patikslinti savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus, nes priimtas eksplicitinis sprendimas, ir Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti eksplicitinį sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
32 Atsiliepime į ieškinį Komisija Bendrojo Teismo prašo pripažinti, kad atsižvelgiant į tai, jog priimtas eksplicitinis sprendimas, nebereikia priimti sprendimo dėl implicitinio sprendimo.
33 Triplike Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– leisti pakeisti ieškovės reikalavimus ir ieškinio pagrindus,
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
34 Per posėdį ieškovė patvirtino, kad jos prašymas dėl panaikinimo susijęs su eksplicitiniu sprendimu tiek, kiek Komisija jai iš dalies atsisakė sudaryti galimybę susipažinti su 41 nagrinėjama studija, kurios išvardytos to sprendimo II priedo lentelės sąraše Nr. 2.
Dėl teisės
Dėl ieškovės reikalavimų ir ieškinio pagrindų patikslinimo
35 Kaip minėta, implicitinis sprendimas, dėl kurio iš pradžių buvo pareikštas ieškovės ieškinys dėl panaikinimo, pareiškus ieškinį buvo pakeistas eksplicitiniu sprendimu. Šis pasikeitimas paskatino ieškovę patikslinti savo pirminius reikalavimus ir jiems pagrįsti nurodytus ieškinio pagrindus. Komisija tokiam patikslinimui neprieštaravo.
36 Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, reikalavimai, iš pradžių pareikšti dėl akto, kuris vykstant procesui buvo pakeistas, gali būti laikomi pateiktais dėl pakeisto akto, nes jis yra naujas elementas, leidžiantis ieškovei patikslinti savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus. Tokiu atveju ieškovės įpareigojimas pareikšti naują ieškinį Bendrajame Teisme prieštarautų geram teisingumo vykdymui ir proceso ekonomijos reikalavimui (žr. 2001 m. spalio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo British American Tobacco International (Investments) prieš Komisiją, T‑111/00, Rink. p. II‑2997, 22 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Todėl reikia manyti, kad nuo šiol ieškiniu siekiama, kad iš dalies būtų panaikintas eksplicitinis sprendimas (toliau – ginčijamas sprendimas), ir leisti patikslinti reikalavimus bei ieškinio pagrindus.
Dėl esmės
37 Patikslinusi savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus ieškovė nurodo septynis ieškinio pagrindus savo prašymui panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįsti. Šie ieškinio pagrindai grindžiami, pirma, Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimu, nes Komisija neteisėtai pratęsė atsakymo į kartotinę paraišką terminą, antra, Orhuso konvencijos 4 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių pažeidimu, nes šiame straipsnyje nenumatyta jokios su teise susipažinti su dokumentais susijusios išimties, kuria siekiama apsaugoti kitus nei baudžiamojo ar drausminio pobūdžio tyrimų tikslus, trečia, iš Orhuso konvencijos 5 straipsnio 3–7 dalių ir Reglamento Nr. 1367/2006 4 straipsnio 2 dalies b punkto kylančios pareigos aktyviai platinti informaciją apie aplinką pažeidimu, ketvirta, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos pažeidimu, nes Komisija neatsižvelgė į apribojimus, taikomus šioje nuostatoje numatytai teisės į galimybę susipažinti su dokumentais išimčiai, penkta, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pažeidimu, nes grėsmė, kurią visiškas nagrinėjamų studijų atskleidimas kelia Komisijos sprendimų priėmimo procesui, yra hipotetinė ir jos protingai negalima numatyti, šešta, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies in fine ir 3 dalies in fine pažeidimu, nes egzistuoja tokį atskleidimą pateisinantis viršesnis viešasis interesas, ir, septinta, Komisijos vykdomu sunkiu ir pasikartojančiu Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 ir 2 dalių ir Orhuso konvencijos 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu, dėl kurio Bendrasis Teismas turi priimti atgrasomųjų priemonių.
Pirminės pastabos
38 Ieškovės nurodyti septyni ieškinio pagrindai gali būti suskirstyti į dvi grupes; į pirmąją grupę patenka antrasis, ketvirtasis, penktasis ir šeštasis, o į antrąją – pirmasis, trečiasis ir septintasis ieškinio pagrindai.
39 Pirmajai grupei priklausančiuose ieškinio pagrinduose ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo motyvus. Taigi antrajame ir ketvirtajame ieškinio pagrinduose ji ginčija tame sprendime esančią išvadą, kad informacijai, kurią buvo atsisakyta atskleisti, buvo taikoma teisės susipažinti su dokumentais išimtis, grindžiama tyrimų tikslų apsauga. Penktajame ieškinio pagrinde ieškovė ginčija išvadą, kad tai informacijai buvo taikoma išimtis, grindžiama sprendimų priėmimo proceso apsauga. Galiausiai šeštajame ieškinio pagrinde ieškovė tvirtina, kad tuo atveju, jei šios išimtys būtų taikytinos, Komisija padarė klaidą, nes nenusprendė, kad viršesnis viešasis interesas reikalauja atskleisti prašomą informaciją.
40 O antrajai grupei priklausančiuose ieškinio pagrinduose ieškovė pateikia argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo to, ar jo motyvuose padaryta klaida. Taigi pirmajame ir septintajame ieškinio pagrinduose ji iš esmės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ypač vėlai, ir tai yra nuolatinė ir peiktina Komisijos praktika. Trečiajame ieškinio pagrinde ieškovė tvirtina, kad, neatsižvelgiant į atsakymą, kuris turi būti duotas į kartotinę paraišką, Komisija ex officio privalėjo platinti prašytą informaciją.
41 Pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovė neteigia, jog Komisija padarė klaidą, nes nusprendė, kad kai kurių nagrinėjamų studijų ir atskleistų studijų autorių vardams ir pavardėms buvo taikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta teisės į galimybę susipažinti su dokumentais išimtis, grindžiama asmens duomenų apsauga. Todėl manytina, kad, neatsižvelgiant į antrajai grupei priklausančiuose ieškinio pagrinduose pateiktas pastabas, ieškovė neginčija Komisijos sprendimo neatskleisti šių vardų ir pavardžių. Ieškovė tai patvirtino per posėdį.
42 Toliau pažymėtina, kad Sąjungos institucija, siekdama įvertinti prašymą leisti susipažinti su jos turimais dokumentais, gali atsižvelgti iš karto į kelis atsisakymo motyvus, nurodytus Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Éditions Odile Jacob, C‑404/10 P, 113 ir 114 punktus).
43 Kaip nurodyta 16–19 punktuose, Komisija nusprendė, kad nagrinėjamoms studijoms buvo taikoma ir Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis, susijusi su tyrimų tikslų apsauga, ir to reglamento 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtis, susijusi su institucijų sprendimų priėmimo proceso apsauga. Todėl, jeigu bus nagrinėjami antrajai grupei priklausantys ieškinio pagrindai, tam, kad galėtų įrodyti, jog ginčijamame sprendime padaryta klaida, galinti pateisinti jo panaikinimą, ieškovė turi įrodyti arba (antrajame, ketvirtajame ar penktajame ieškinio pagrinduose) tai, kad Komisija padarė klaidą, nes nusprendė, jog gali iš dalies atsisakyti sudaryti galimybę susipažinti su nagrinėjamomis studijomis remdamasi kiekviena iš šių išimčių, arba (šeštajame ieškinio pagrinde) tai, kad viršesnis viešasis interesas bet kuriuo atveju pateisina visą šių studijų atskleidimą.
44 Pirmiausia reikia išnagrinėti pirmajai grupei priklausančius ieškinio pagrindus.
Dėl pirmajai grupei priklausančių ieškinio pagrindų
45 Kaip minėta, pirmajai ieškinio pagrindų grupei priklauso antrasis, ketvirtasis, penktasis ir šeštasis ieškinio pagrindai. Pirmiausia reikia išnagrinėti ketvirtąjį, o toliau – antrąjį, penktąjį ir šeštąjį ieškinio pagrindus.
– Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos pažeidimu, nes Komisija neatsižvelgė į apribojimus, taikomus šioje nuostatoje numatytai išimčiai
46 Reglamentas Nr. 1049/2001, kaip nurodyta jo 1 konstatuojamojoje dalyje, atitinka ES 1 straipsnio antroje pastraipoje, įtrauktoje Amsterdamo sutartimi, išreikštą siekį žymėti naują etapą dar glaudesnės sąjungos tarp Europos tautų kūrimo procese, kur visi sprendimai priimami kuo atviriau ir kuo arčiau piliečių. Kaip nurodyta minėto reglamento 2 konstatuojamojoje dalyje, visuomenės teisė susipažinti su institucijų dokumentais susijusi su šių institucijų demokratiškumu (žr. 2011 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Švedija prieš MyTravel ir Komisiją, C‑506/08 P, Rink. p. I‑6237, 72 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
47 Tuo tikslu, kaip nustatyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 konstatuojamojoje dalyje ir 1 straipsnyje, šiuo reglamentu siekiama užtikrinti visuomenei kuo platesnę susipažinimo su institucijų dokumentais teisę (žr. 46 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš MyTravel ir Komisiją 73 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
48 Žinoma, šiai teisei taikomi tam tikri apribojimai, pagrįsti viešojo ar privataus intereso pagrindais. Konkrečiai kalbant, pagal Reglamento Nr. 1049/2001 11 konstatuojamąją dalį šio reglamento 4 straipsnyje numatyta išimčių, leidžiančių institucijoms nesuteikti galimybės susipažinti su dokumentais, jeigu jų atskleidimas darytų žalą kuriam nors iš šiuo straipsniu saugomų interesų, sistema. Vis dėlto, kadangi tokiomis išimtimis nukrypstama nuo visuomenės kuo didesnės galimybės susipažinti su dokumentais principo, jos turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai (46 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš MyTravel ir Komisiją 74 ir 75 punktai).
49 Iš bylos medžiagos, nagrinėjamos atsižvelgiant į šalių pastabas, matyti, kad nagrinėjamos studijos susijusios su tuo, kaip 19 valstybių narių perkėlė tam tikras Sąjungos direktyvas aplinkos apsaugos srityje, o kiekviena nagrinėjama studija skirta vienai valstybei ir vienai direktyvai. Be to, šalys sutaria, kad šias studijas užsakė Komisija vykdydama jai pagal ESS 17 straipsnį tenkančią pareigą prižiūrėti Sąjungos teisės taikymą kontroliuojant Teisingumo Teismui. Todėl manytina, kad nagrinėjamos studijos buvo parengtos ne informavimo ar akademiniais tikslais, o kaip tiksliniai instrumentai, skirti nustatyti konkrečius įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę neįvykdymo atvejus. Kaip pagrįstai teigia Komisija, šių studijų tikslas – sudaryti jai galimybes įvertinti, ar valstybės narės teisingai perkėlė atitinkamas direktyvas, ir prireikus pradėti įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą valstybių narių, kurios padarė pažeidimą, atžvilgiu.
50 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad nagrinėjamos studijos yra Komisijos vykdomos tyrimų veiklos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką, dalis.
51 Tačiau iš teismų praktikos matyti, jog vien to, kad dokumentas susijęs su tyrimų veikla, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, negali pakakti joje įtvirtintos išimties taikymui pateisinti, atsižvelgiant į būtinumą Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje nurodytas išimtis aiškinti ir taikyti siaurai. Iš tiesų saugomo intereso pažeidimo grėsmė turi būti protingai numatoma, o ne vien hipotetinė (2008 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Švedija ir Turco prieš Tarybą, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, Rink. p. I‑4723, 43 ir 63 punktai).
52 Be to, kaip matyti iš šios išimties formuluotės, ja siekiama apsaugoti ne pačius tyrimus, o jų tikslus (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, T‑391/03 ir T‑70/04, Rink. p. II‑2023, 105 ir 109 punktus ir 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo API prieš Komisiją, T‑36/04, Rink. p. II‑3201, 127 punktą). Per tyrimą, susijusį su įsipareigojimų neįvykdymo procedūra, šis tikslas yra paskatinti atitinkamą valstybę narę savanoriškai vykdyti Sutarties reikalavimus arba prireikus suteikti jai galimybę pateisinti savo poziciją (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo API prieš Komisiją 121 ir 133 punktus bei nurodytą teismo praktiką).
53 Kaip iš esmės matyti iš 17 punkto, ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad priežastis, dėl kurios nagrinėjamų studijų atskleidimas galėtų daryti žalos jos vykdomiems tyrimams, buvo ta, kad toks atskleidimas padarytų žalos abipusio pasitikėjimo atmosferai, kuri reikalinga siekiant arba įvertinti Sąjungos teisės įgyvendinimą (kalbama apie studiją, kurią pakankamai detaliai išnagrinėti Komisija dar neturėjo galimybės), arba išspręsti Komisijos ir valstybių narių nesutarimus nepradedant įsipareigojimų neįvykdymo procedūros teisminio etapo (kalbama apie kitas studijas, kurias Komisija detaliai išnagrinėjo ir kuriomis remdamasi kai kuriais atvejais pradėjo šią procedūrą, o kitais atvejais dar nenusprendė, ar ją pradėti.
54 Ieškovė tvirtina, kad šie motyvai yra bendro pobūdžio ir neturi pagrindo. Todėl jų nepakanka nehipotetinės grėsmės, kad nagrinėjamų studijų atskleidimas konkrečiai faktiškai daro neigiamą poveikį Komisijos atliekamiems tyrimams, egzistavimui parodyti. Konkrečiai kalbant, tai, kad visuomenė žinos apie galimą Sąjungos teisės pažeidimą, netrukdys Komisijai tęsti tyrimo.
55 Ieškovė priduria, kad Komisija nepaaiškino nei to, kokios rūšies spaudimas gali apsunkinti jos vykdomas tyrimų procedūras, nei to, ar jis daromas pačios Komisijos, ar valstybių narių tarnyboms. Ieškovės teigimu, pastarosios bet kuriuo atveju galėtų parodyti, kad laikosi Sąjungos teisės, jeigu buvo nepagrįstai kritikuojamos arba joms buvo daromas spaudimas. Be to, ieškovė tvirtina: kadangi Komisija nepaaiškino, kodėl nagrinėjamų studijų atskleidimas konkrečiai faktiškai darytų neigiamą poveikį jos atliekamiems tyrimams, ji taikytos išimties neaiškino siaurai.
56 Galiausiai ieškovė tvirtina, kad dėl visuomenės atitinkamai valstybei narei daromo spaudimo skaidrumas sustiprina įsipareigojimų neįvykdymo procedūros veiksmingumą ir turėtų būti užtikrintas, siekiant sudaryti piliečiams galimybes dalyvauti sprendimų priėmimo procese ir pateikti Komisijai informacijos.
57 Komisija ginčija ieškovės argumentus.
58 Pirmiausia pažymėtina, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija gali pagrįstai taikyti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytą išimtį, kad atsisakytų sudaryti galimybę susipažinti su dokumentais, susijusiais su tyrimais dėl galimo Sąjungos teisės pažeidimo, po kurių gali būti pradėta ar buvo pradėta įsipareigojimų neįvykdymo procedūra. Tais atvejais atsisakymas sudaryti galimybę susipažinti su dokumentais buvo laikomas pateisinamu tuo, kad atitinkamos valstybės narės turi teisę tikėtis, jog Komisija laikysis konfidencialumo, kiek tai susiję su šiais tyrimais, net ir praėjus tam tikram laikui po to, kai jie buvo užbaigti (žr. 52 punkte minėto Sprendimo API prieš Komisiją 120 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
59 Konkrečiai kalbant, iš teismų praktikos matyti, kad dokumentų, susijusių su tyrimo stadija, atskleidimas derybų tarp Komisijos ir atitinkamos valstybės narės metu gali daryti neigiamą poveikį tinkamai įsipareigojimų neįvykdymo procedūros eigai, nes jos tikslui, kuriuo, kaip minėta 52 punkte, siekiama paskatinti atitinkamą valstybę narę savanoriškai vykdyti Sutarties reikalavimus arba prireikus suteikti jai galimybę pateisinti savo poziciją, gali kilti pavojus. Šis konfidencialumo reikalavimas išlieka net kreipusis į Teisingumo Teismą, nes negalima atmesti galimybės, kad Komisijos ir atitinkamos valstybės narės derybos, kuriomis siekiama, kad pastaroji savanoriškai vykdytų sutarties reikalavimus, gali tęstis per teismo procesą iki priimant sprendimą. Taigi šio tikslo, t. y. ginčo tarp Komisijos ir atitinkamos valstybės narės taikaus išsprendimo iki Teisingumo Teismui priimant sprendimą, apsauga pateisina atsisakymą sudaryti galimybę susipažinti su šiais dokumentais (žr. 52 punkte minėto Sprendimo API prieš Komisiją 121 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
60 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad, kaip teisingai nurodė Komisija, ji turi teisę saugoti per tyrimą, susijusį su įsipareigojimų neįvykdymo procedūra, surinktų dokumentų, kurių atskleidimas galėtų turėti neigiamą poveikį pasitikėjimo atmosferai, kuri turi būti tarp jos pačios ir atitinkamos valstybės narės, siekiant rasti abipusiai priimtiną sprendimą dėl galbūt identifikuotų Sąjungos teisės pažeidimų, konfidencialumą.
61 Todėl manytina, kad atsisakiusi atskleisti nagrinėjamas studijas Komisija iš esmės turėjo teisę remtis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi.
62 Šios išvados negali paneigti ieškovės argumentai, kad, pirma, remiantis ESS 1 straipsnyje ir SESV 15 straipsnyje įtvirtintais atvirumo ir skaidrumo principais, piliečiai turi teisę žinoti, ar jų vyriausybės laikosi Sąjungos aplinkos taisyklių, ir, antra, Komisija yra įpareigota prižiūrėti šių taisyklių taikymą, atsiskaityti piliečiams apie tai, kaip ji vykdo šią funkciją, ir įtraukti juos į sprendimų priėmimo procesą.
63 SESV 15 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad bendruosius principus ir visuomenės arba asmens interesais grindžiamus apribojimus, reglamentuojančius piliečių teisę susipažinti su dokumentais, per įprastą teisėkūros procedūrą reglamentais nustato Parlamentas ir Taryba. Reglamentu Nr. 1049/2001, priimtu remiantis SESV 15 straipsnio 3 dalimi, nustatomi šie bendrieji principai ir apribojimai, kiek tai susiję su teise susipažinti su Komisijos turimais dokumentais. Tarp šių apribojimų yra šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis, grindžiama institucijų atliekamų tyrimų tikslų apsauga. Todėl ieškovė negali prašyti netaikyti šios išimties remdamasi bendrosiomis Sutarties nuostatomis.
64 Be to, pažymėtina, kad, kaip pripažinta teismų praktikoje, kai institucijos prašoma atskleisti dokumentą, ji privalo kiekvienu atveju įvertinti, ar dokumentui taikomos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje nurodytos teisės susipažinti su dokumentais išimtys (51 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco prieš Tarybą 35 punktas).
65 Šiuo atžvilgiu nurodyta, pirma, kad prašymo suteikti galimybę susipažinti su dokumentais nagrinėjimas turi būti konkretus ir individualus ir būti susijęs su kiekvieno tame prašyme nurodyto dokumento turiniu, ir, antra, kad iš šio nagrinėjimo turi išryškėti institucijos sprendimo motyvai, susiję su visomis to paties reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintomis išimtimis, kuriomis tas sprendimas pagrįstas (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Verein für Konsumenteninformation prieš Komisiją, T‑2/03, Rink. p. II‑1121, 69–74 punktus).
66 Kaip iš esmės tvirtina ieškovė, Komisija nagrinėjamas studijas išnagrinėjo bendrai ir abstrakčiai. Iš tiesų iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad Komisija būtų konkrečiai analizavusi kiekvienos iš nagrinėjamų studijų turinį tam, kad nuspręstų, ar jo atskleidimas gali turėti neigiamos įtakos pasitikėjimo atmosferai, kuri turi būti tarp jos pačios ir atitinkamos valstybės narės. Priešingai, nei teigia Komisija, dalinis šių studijų atskleidimas nėra įrodymas, kad jos buvo išnagrinėtos individualiai, nes kiekvienos studijos atskleistos dalys yra identiškos.
67 Tačiau yra kelios išimtys, taikomos Komisijos pareigai konkrečiai ir individualiai išnagrinėti dokumentus, su kuriais prašoma leisti susipažinti.
68 Iš tikrųjų toks tyrimas gali būti nebūtinas, jei iš konkretaus atvejo aplinkybių akivaizdu, kad galimybė susipažinti turi būti nesuteikta arba suteikta. Toks atvejis galėtų būti, be kita ko, tuomet, kai akivaizdu, kad visiems tam tikriems dokumentams nuo pat pradžių buvo taikoma teisės susipažinti su dokumentais išimtis arba, atvirkščiai, buvo galima leisti su visais jais susipažinti, taip pat tuomet, kai jie jau buvo Komisijos konkrečiai ir individualiai įvertinti panašiomis aplinkybėmis (65 punkte minėto Sprendimo Verein für Konsumenteninformation prieš Komisiją 75 punktas ir 52 punkte minėto Sprendimo API prieš Komisiją 58 punktas).
69 Be to, atitinkamai institucijai iš principo leidžiama, taip pat motyvuojant sprendimą atsisakyti suteikti galimybę, remtis bendromis prezumpcijomis, taikomomis kai kurioms dokumentų kategorijoms, nes panašūs bendro pobūdžio pagrindai gali būti taikomi prašymams atskleisti tokio paties pobūdžio dokumentus, su sąlyga, kad tokia institucija kiekvienu atveju patikrina, ar konkrečiai dokumentų kategorijai paprastai taikomi bendro pobūdžio pagrindai realiai taikomi atitinkamam dokumentui, kurį prašoma atskleisti (51 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco prieš Tarybą 50 punktas).
70 Dėl konkrečių šios bylos aplinkybių Komisija galėjo nuspręsti, pirma, kad visos nagrinėjamos studijos patenka į tą pačią dokumentų kategoriją, ir, antra, kad reikia atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su šios kategorijos dokumentais remiantis nurodyta išimtimi (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo sprendimo LPN prieš Komisiją, T‑29/08, Rink. p. II‑6021, 121 punktą). Kaip tvirtina ieškovė, aišku, kad Komisija nagrinėjamų studijų neparengė, tos studijos neatspindi jos pozicijos ir dėl jų nekyla jos atsakomybė. Tačiau Komisija jas užsakė preliminariame įsipareigojimų neįvykdymo procedūros etape ir jose išsamiai analizuojama atitinkamų valstybių narių teisės aktų atitiktis Sąjungos teisei. Taigi šios studijos yra medžiaga, kuri gali turėti įtakos Komisijos galimybėms pradėti derybas su valstybėmis narėmis, be išorės spaudimo, siekiant, kad jos savanoriškai laikytųsi Sąjungos teisės.
71 Tokį vertinimą patvirtina 2010 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendime Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau (C‑139/07 P, Rink. p. I‑5885, 54–62 punktai) pripažinti principai, kaip juos aiškino Bendrasis Teismas 70 punkte minėtame Sprendime LPN prieš Komisiją.
72 71 punkte minėtame Sprendime Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau Teisingumo Teismas dėl valstybės pagalbos administracinių kontrolės procedūrų nusprendė, kad bendrąją konfidencialumo prezumpciją, kaip antai nurodytąją 69 punkte, gali lemti ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas Nr. 659/1999, nustatantis išsamias [EB] 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), ir teismo praktika, susijusi su teise susipažinti su Komisijos administracinės bylos dokumentais. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas priminė, kad valstybės pagalbos kontrolės procedūra, atsižvelgiant į jos bendrą struktūrą, yra prieš valstybę narę nukreipta procedūra, kuriai vykstant tik pastaroji turi gynybos teises, įskaitant teisę gauti tam tikrus dokumentus, kitaip nei suinteresuotieji asmenys, kurie šiuo atveju neturi teisės susipažinti su Komisijos administracinės bylos dokumentais. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad reikia atsižvelgti į šią aplinkybę aiškinant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytą išimtį. Iš tiesų, jei šie suinteresuotieji asmenys, remdamiesi Reglamentu Nr. 1049/2001, galėtų susipažinti su Komisijos administracinės bylos dokumentais, kiltų pavojus valstybės pagalbos kontrolės sistemai.
73 Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad kai institucijų veikla priklauso administracinėms funkcijoms, kurios joms konkrečiai priskirtos EB 88 straipsniu, reikia atsižvelgti į tai, kad kiti asmenys nei valstybė narė, kurios atžvilgiu vykdomos valstybės pagalbos kontrolės procedūros, neturi teisės susipažinti su Komisijos administracinės bylos dokumentais ir dėl to pripažinti prezumpcijos, pagal kurią administracinės bylos dokumentų atskleidimas iš esmės turėtų neigiamos įtakos tyrimų tikslų apsaugai ir dėl to atitinkama institucija netgi galėtų neatlikti išankstinio konkretaus ir individualaus atitinkamų dokumentų nagrinėjimo, egzistavimo. Tačiau, Teisingumo Teismo manymu, tai nereiškia, kad šiuo atžvilgiu suinteresuotieji asmenys išsaugo teisę įrodyti, jog minėta bendroji prezumpcija tam tikram dokumentui netaikoma arba egzistuoja jo atskleidimą pateisinantis viršesnis viešasis interesas.
74 Dėl kontrolės, kurią Komisija turi vykdyti per įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą, Bendrasis Teismas 70 punkte minėtame Sprendime LPN prieš Komisiją (126 punktas) nusprendė, kad ši kontrolė yra administracinė funkcija, kurią vykdydama Komisija naudojasi didele diskrecija ir dalyvauja dvišaliame dialoge su atitinkamomis valstybėmis narėmis. Tačiau Bendrasis Teismas pažymėjo, kad kitos šalys nei šios valstybės narės, neturi specifinių procesinių garantijų, kurių laikymuisi taikoma veiksminga teisminė kontrolė.
75 Todėl Bendrasis Teismas, remdamasis suinteresuotųjų asmenų situacijos vykdant valstybės pagalbos kontrolės procedūrą analogija, nusprendė, kad egzistuoja bendroji prezumpcija, pagal kurią administracinės bylos dokumentų, susijusių su įsipareigojimų neįvykdymo tyrimu, atskleidimas iš esmės turėtų neigiamos įtakos tyrimų tikslų apsaugai, todėl Komisijai užtenka patikrinti, ar ši bendroji prezumpcija turi būti taikoma visiems atitinkamiems dokumentams, – ji neprivalo būtinai atlikti išankstinio konkretaus ir individualaus kiekvieno iš šių dokumentų turinio nagrinėjimo. Bendrasis Teismas galiausiai nusprendė, kad esant tokiai situacijai, kai neigiamo sprendimo priėmimo metu vyksta įsipareigojimų neįvykdymo procedūra, Komisija neišvengiamai turi remtis principu, kad ši bendroji prezumpcija taikoma visiems atitinkamiems dokumentams (70 punkte minėto Sprendimo LPN prieš Komisiją 127 punktas).
76 Viena vertus, ieškovė nurodo kelis argumentus, kuriais siekia įrodyti, kad 71 punkte minėtame Sprendime Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau Teisingumo Teismo nustatyta bendroji prezumpcija, pagal kurią Komisijos „administracinės bylos“, susijusios su valstybės pagalbos kontrolės procedūra, atskleidimas turėtų neigiamos įtakos tyrimų tikslų apsaugai, kyla iš specialiųjų taisyklių, susijusių su „galimybe susipažinti su byla“ vykstant administracinei valstybės pagalbos procedūrai, ir taikoma tik su šia pagalba susijusiems dokumentams.
77 Kaip teisingai teigia Komisija, šie argumentai nesuderinami su pastabomis, kurias Bendrasis Teismas pateikė 70 punkte minėtame Sprendime LPN prieš Komisiją. Todėl jie atmestini.
78 Kita vertus, ieškovė tvirtina, kad nagrinėjamos studijos nėra sudėtinė „bylos“ dalis, nes jos parengtos preliminariame etape prieš įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą.
79 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad nagrinėjamos studijos yra tiksliniai dokumentai, skirti analizei, kaip konkreti valstybė narė perkėlė konkrečią direktyvą, kurių paskirtis – būti su šiuo perkėlimu susijusios Komisijos bylos dalimi. Jei įsipareigojimų neįvykdymo procedūra jau pradėta, negali būti manoma, kad šios studijos nėra su atitinkama procedūra susijusios bylos dalis, jeigu Komisija, remdamasi būtent šiomis studijomis, nusprendė pradėti minėtą procedūrą. Kalbant apie studijas, pagal kurias Komisija dar nepradėjo įsipareigojimų neįvykdymo procedūros, pažymėtina, kad būtina apsaugoti jų konfidencialumą, nes, kaip teisingai teigia Komisija, pradedant procedūrą į viešumą patekusi informacija negali būti išimta.
80 Be to, primintina, kad tyrimų tikslų apsauga grindžiama išimtis taikoma ne tik su pradėtomis įsipareigojimų neįvykdymo procedūromis susijusiems dokumentams, bet ir dokumentams, susijusiems su tyrimais, kurie galbūt galėtų būti pagrindas pradėti tokią procedūrą (žr. 58 punktą).
81 Galiausiai ieškovė tvirtina, kad nors Teisingumo Teismo praktika, susijusi su valstybės pagalba, tiesiogiai taikoma įsipareigojimų neįvykdymo procedūroms, ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas. Skirtingai nuo įmonės, prašiusios sudaryti galimybę susipažinti su dokumentais byloje, kurioje priimtas 71 punkte minėtas Sprendimas Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau, ir negalėjusios įrodyti, kad egzistuoja viršesnis viešasis interesas, tik įrodžiusios, kad egzistuoja privatus valstybės pagalbos gavėjos interesas, ieškovė teigia atstovaujanti viršesniam viešajam interesui, susijusiam su visais Europos piliečiais, būtent aplinkos apsaugai.
82 Šiuo argumentu ieškovė faktiškai tvirtina, kad nagrinėjamų studijų atskleidimą pateisino viršesnis viešasis interesas. Todėl šis argumentas prireikus turi būti analizuojamas nagrinėjant šeštąjį ieškinio pagrindą, grindžiamą tokio intereso egzistavimu.
83 Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad jeigu bus nagrinėjamas 82 punkte nurodytas klausimas, šis ieškinio pagrindas atmestinas.
– Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo Orhuso konvencijos 4 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių pažeidimu, nes šiame straipsnyje nenumatyta jokios su teise susipažinti su dokumentais susijusios išimties, kuria siekiama apsaugoti kitus nei baudžiamojo ir drausminio pobūdžio tyrimų tikslus
84 Pirmiausia primintina, kad pagal SESV 216 straipsnio 2 dalį, jeigu Sąjunga sudaro tarptautinius susitarimus, tokie susitarimai privalomi Sąjungos institucijoms, todėl turi viršenybę Sąjungos aktų atžvilgiu (2011 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Air Transport Association of America ir kt., C‑366/10, Rink. p. I‑13755, 50 punktas).
85 Bendrija Orhuso konvenciją pasirašė ir vėliau patvirtino Sprendimu 2005/370. Todėl šios konvencijos nuostatos nuo šiol yra sudedamoji Sąjungos teisės sistemos dalis (2011 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lesoochranárske zoskupenie, C‑240/09, Rink. p. I‑1255, 30 punktas).
86 Orhuso konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena šios konvencijos šalis nustato būtinas teisines, reguliavimo ir kitas priemones, įskaitant priemones, užtikrinančias šios konvencijos nuostatas, susijusias, be kita ko, su informacijos apie aplinką teikimu visuomenei, įgyvendinančių nuostatų suderinamumą, taip pat reikiamas įgyvendinimo priemones, kad būtų sukurta ir išlaikyta aiški, skaidri ir suderinta sistema, užtikrinanti šios konvencijos nuostatų įgyvendinimą. Orhuso konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekviena šalis užtikrina, kad valstybės institucijos, atsakydamos į prašymą suteikti informaciją apie aplinką ir vadovaudamosi vidaus teisės aktais, suteiks tokią informaciją. Galiausiai Orhuso konvencijos 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytos tam tikros prašymų suteikti informaciją apie aplinką atmetimo priežastys. Minėtos konvencijos 4 straipsnio 4 dalyje numatytos atmetimo priežastys, remiantis šios dalies antra pastraipa, turi būti aiškinamos siaurai atsižvelgiant į viešąjį interesą, kurį tenkina tokios informacijos atskleidimas, ir tai, ar prašoma informacija yra susijusi su teršalų išmetimu į aplinką.
87 Reglamentas Nr. 1367/2006 priimtas siekiant užtikrinti Orhuso konvencijos reikalavimų taikymą Sąjungos institucijoms ir įstaigoms. Remiantis šio reglamento 1 straipsnio 1 dalimi, reglamento tikslas yra prisidėti prie įsipareigojimų, kylančių iš šios konvencijos, įgyvendinimo. Remiantis šio reglamento 3 konstatuojamąja dalimi, „[Sąjungos] teisės nuostatos turėtų atitikti [Orhuso] Konvenciją“.
88 Reglamento Nr. 1367/2006 3 straipsnyje nustatyta, kad „Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 taikomas bet kokiam pareiškėjo prašymui susipažinti su [Sąjungos] institucijų ir organų turima informacija apie aplinką“. Galiausiai Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnyje įtvirtintos specialiosios nuostatos, susijusios su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytų išimčių taikymu teisei susipažinti su dokumentais. Remiantis Reglamento Nr. 1367/2006 15 konstatuojamąja dalimi, „tais atvejais, kai Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 numato išimtis, šios turėtų būti taikomos laikantis bet kurių konkretesnių nuostatų dėl prašymų gauti informaciją apie aplinką pagal šį reglamentą“.
89 Nagrinėjamu atveju Komisija ginčijamame sprendime ieškovės prašymą susipažinti su informacija nagrinėjo atsižvelgdama į reglamentus Nr. 1367/2006 ir Nr. 1049/2001 ir, kaip nurodyta 16 punkte, siekdama pagrįsti atsisakymą atskleisti tam tikras nagrinėjamų studijų dalis, rėmėsi pastarojo reglamento 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka. Be to, ji nurodė, kad Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalis nedaro įtakos šiai išvadai, ir pabrėžė, jog Reglamente Nr. 1367/2006 numatyta, kad tyrimų, visų pirma susijusių su galimais Sąjungos teisės pažeidimais, tikslų apsauga grindžiama išimtis gali būti taikoma dokumentams, kuriuose yra informacijos apie aplinką, jeigu atskleidimo nepateisina viršesnis viešasis interesas.
90 Todėl Komisija kartotinę paraišką, kiek tai susiję su tyrimų tikslų apsauga grindžiama išimtimi, išnagrinėjo remdamasi ne tiesiogiai Orhuso konvencija, o reglamentų Nr. 1049/2001 ir Nr. 1367/2006 nuostatomis. Tačiau šiame ieškinio pagrinde ieškovė tvirtina, kad išvada, kurią Komisija padarė užbaigusi šį nagrinėjimą, yra nesuderinama su Orhuso konvencijos 4 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, o tai, jos manymu, yra pakankamas pagrindas nuspręsti, kad ginčijamas sprendimas šiuo atžvilgiu turi būti panaikintas.
91 Primintina, kad Sąjungos akto galiojimas gali būti paveiktas dėl to akto nesuderinamumo su tarptautiniu susitarimu. Kai Sąjungos akto nesuderinamumu su tarptautinės teisės normomis remiamasi Sąjungos teisme, šis gali nagrinėti šį aktą laikydamasis dviejų sąlygų. Pirma, Sąjungai šios normos turi būti privalomos. Antra, Sąjungos teismas gali nagrinėti tam tikro Sąjungos teisės akto teisėtumą tarptautinės sutarties nuostatos atžvilgiu tik tuo atveju, kai tam neprieštarauja tos sutarties pobūdis ir bendra struktūra, be to, ta nuostata pagal savo turinį yra besąlygiška ir pakankamai tiksli (84 punkte minėto Sprendimo Air Transport Association of America ir kt. 51–54 punktai).
92 Pažymėtina, kad Orhuso konvencija Sąjungai privaloma. Tačiau, kiek tai susiję su prašymo leisti susipažinti su informacija apie aplinką atmetimo motyvais, neatrodo, kad ši konvencija pagal savo turinį būtų besąlygiška ir pakankamai tiksli, kaip tai suprantama pagal 91 punkte nurodytą teismo praktiką.
93 Kaip nurodyta, Orhuso konvencijos 3 straipsnyje numatyta, kad kiekviena šios konvencijos šalis turi nustatyti būtinas teisines, reguliavimo ir kitas priemones, įskaitant priemones, užtikrinančias šios konvencijos nuostatas įgyvendinančių nuostatų suderinamumą, taip pat reikiamas įgyvendinimo priemones, kad būtų sukurta ir išlaikyta aiški, skaidri ir suderinta sistema, užtikrinanti šių nuostatų įgyvendinimą.
94 Be to, nagrinėjant kartu Orhuso konvencijos 4 straipsnio 1 ir 4 dalis matyti, kad kiekviena šios konvencijos šalis turi didelę diskreciją sprendžiant, kokiomis sąlygomis visuomenei bus teikiama informacija apie aplinką, kurios prašoma viešosios valdžios institucijų.
95 Ieškovė tvirtina, kad tai, jog Komisija nagrinėjamu atveju taiko atitinkamas reglamentų Nr. 1367/2006 ir Nr. 1049/2001 nuostatas, visų pirma pastarojo reglamento 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką, yra nesuderinama su Orhuso konvencijos 4 straipsnio 4 dalies c punkto nuostatomis. Tačiau pastaroji nuostata nėra pakankamai aiški, kad galėtų būti taikoma tiesiogiai, bent jau kiek tai susiję su šios konvencijos 2 straipsnio d punkte nurodytomis regioninės ekonominės integracijos organizacijomis.
96 Iš tiesų ši konvencija, visų pirma jos 4 straipsnio 4 dalies c punktas, akivaizdžiai buvo sukurta taip, kad iš esmės būtų taikoma susitariančiųjų valstybių valdžios institucijoms, ir joje vartojamos jai būdingos sąvokos, kaip matyti iš nuorodos į nacionalinės teisės aktus 4 straipsnio 1 dalyje. Tačiau joje neatsižvelgiama į ypatumus, būdingus regioninės ekonominės integracijos organizacijoms, kurios vis dėlto gali prisijungti prie konvencijos. Konkrečiai kalbant, nė viena Orhuso konvencijos 4 straipsnio 4 dalies c punkte ar kitose nuostatose esanti nuoroda neleidžia aiškinti šioje nuostatoje vartojamų sąvokų ir nustatyti, ar jos gali apimti su įsipareigojimų neįvykdymo procedūra susijusį tyrimą.
97 Nesant bet kokio paaiškinimo šiuo klausimu, negali būti manoma, kad Orhuso konvencija neleidžia Sąjungos aktų leidėjui numatyti galimybės susipažinti su institucijų dokumentais aplinkos srityje principo išimtį, kai tie dokumentai susiję su įsipareigojimų neįvykdymo procedūra, priklausančia Sutartyse numatytiems konstituciniams Sąjungos teisės mechanizmams (2012 m. vasario 14 d. Bendrojo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, T‑59/09, 63 ir 64 punktai).
98 Be to, būtų nelogiška, jeigu Orhuso konvencijoje būtų numatytos išimtys tam tikrų susitariančiųjų šalių, t. y. valstybių, naudai, tačiau kitoms susitariančiosioms šalims, t. y. regioninės ekonominės integracijos organizacijoms, prie kurių priskirtina Sąjunga, būtų draudžiama taikyti panašias išimtis minėtos konvencijos tikslais.
99 Iš to kas pasakyta, matyti, kad ieškovės argumentui, jog Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka, kaip ją taikė Komisija ginčijamame sprendime, yra nesuderinama su Orhuso konvencijos 4 straipsnio 4 dalimi, nes tame straipsnyje nenumatyta jokios su teise susipažinti su dokumentais susijusios išimties, kuria siekiama apsaugoti kitus nei baudžiamojo ir drausminio pobūdžio tyrimų tikslus, negali būti pritarta.
100 Todėl reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą.
101 Kadangi ketvirtasis ir antrasis ieškinio pagrindai atmesti, manytina, kad ieškovė nesugebėjo įrodyti, jog Komisija nagrinėjamu atveju padarė klaidą, nes siekdama apsaugoti savo tyrimų tikslus atsisakė atskleisti nagrinėjamas studijas. Kadangi Komisijos atsisakymas atskleisti ieškovei neatskleistas nagrinėjamų studijų dalis galėjo būti pateisintas vien šiuo motyvu, nereikia nagrinėti, ar Komisija padarė klaidą, kai nusprendė, kad taip pat galėjo atsisakyti atskleisti šiuos dokumentus siekdama apsaugoti savo sprendimų priėmimo procesą, kaip penktajame ieškinio pagrinde tvirtina ieškovė. Tačiau reikia išnagrinėti šeštajame ieškinio pagrinde ieškovės pateiktus argumentus, kad nagrinėjamų studijų atskleidimą bet kuriuo atveju pateisina viršesnis viešasis interesas.
– Dėl ieškinio šeštojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies in fine ir 3 dalies pažeidimu, nes egzistuoja prašomų dokumentų atskleidimą pateisinantis viršesnis viešasis interesas
102 Ieškovė primena, kad teisės susipažinti su dokumentais išimtys turi būti aiškinamos pagal ESS 1 straipsnyje, kuriuo remiantis visuomenei turi būti užtikrinta kuo platesnė susipažinimo su institucijų dokumentais teisė, nustatytus principus. Be to, ieškovė tvirtina, kad dėl to Komisija, pirma, nepatikrinusi, ar nėra to dokumento atskleidimą pateisinančio viršesnio viešojo intereso, antra, nepalyginusi įvairių esamų interesų ir, trečia, išsamiai nemotyvavusi šio atsisakymo, – to ginčijamame sprendime Komisija nepadarė – negali atsisakyti sudaryti galimybės susipažinti su dokumentu, kad apsaugotų interesą, kuriam taikoma viena iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje numatytų išimčių.
103 Ieškovė priduria, kad Europos piliečiai suinteresuoti žinoti, ar nacionaliniu lygmeniu laikomasi Sąjungos teisės aktų ir kaip tai daroma, kad prireikus galėtų reikalauti, viena vertus, kad juos dėl jų viršenybės ir tiesioginio veikimo realiai taikytų nacionaliniai teismai, ir, kita vertus, kad nacionalinės teisės aktai būtų suderinti su Sąjungos teise. Be to, skaidrumas sustiprina piliečių susidomėjimą institucijų vykdoma politika ir didina jų dalyvavimo lygį, o tai savo ruožtu stiprina Sąjungos demokratiškumą ir prisideda prie ESS 1 ir 11 straipsniuose bei SESV 15 straipsnyje įtvirtintų atvirumo ir skaidrumo principų apsaugos.
104 Komisija ginčija ieškovės argumentus.
105 Pažymėtina, kad galimybė piliečiams gauti tinkamos informacijos apie aplinką ir turėti realių galimybių dalyvauti sprendimų aplinkos srityje priėmimo procese vaidina svarbų vaidmenį demokratinėje visuomenėje. Kaip nurodyta Orhuso konvencijos preambulėje, plėtojant visuomenės galimybes gauti informaciją ir dalyvauti priimant sprendimus aplinkos klausimais, gerėja priimamų sprendimų kokybė ir jų įgyvendinimas, visuomenei padedama geriau suprasti aplinkos problemas, taip pat sudaroma galimybė išreikšti savo susirūpinimą, o valstybės institucijoms – atkreipti į jį reikiamą dėmesį.
106 Visuomenės teisė gauti šią informaciją yra skaidrumo principo, kurį įgyvendina Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatų visuma, išraiška – tai išplaukia iš šio reglamento 2 konstatuojamosios dalies, pagal kurią skaidrumas leidžia užtikrinti geresnį piliečių dalyvavimą sprendimų priėmimo procese ir garantuoti didesnį administracijos teisėtumą, veiksmingumą bei atsakomybės jiems mastą ir prisideda prie demokratijos principo stiprinimo.
107 Vis dėlto iš teismų praktikos matyti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje in fine ir 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje in fine nurodytas viršesnis viešasis interesas, kuris gali pateisinti dokumento atskleidimą, darantį žalą arba didelę žalą šiose nuostatose nurodytomis išimtimis saugomiems teisiniams interesams, iš principo turi būti atskirtas nuo minėtų principų, kuriais grindžiamas šis reglamentas (52 punkte minėto Sprendimo API prieš Komisiją 97 punktas).
108 Žinoma, tai, kad pareiškėjas, kaip yra šiuo atveju, nesiremia jokiu nuo minėtų principų atskirtu viešuoju interesu, automatiškai nereiškia, jog nėra būtinas turimų interesų palyginimas. Iš tiesų rėmimasis pačiais šiais principais, atsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, gali būti toks svarbus, kad gali viršyti aptariamų dokumentų apsaugos poreikį (52 punkte minėto Sprendimo API prieš Komisiją 97 punktas).
109 Tačiau nagrinėjamu atveju taip nėra. Iš tiesų ieškovė nenurodė nė vieno argumento, galinčio įrodyti, kad, kiek tai susiję su nagrinėjamomis studijomis, rėmimasis šiais principais, atsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, gali būti ypač svarbus. Ji tik pateikė bendro pobūdžio svarstymus, visiškai nesusijusius su konkrečiomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis, t. y. kad piliečiai turi teisę būti informuoti apie tai, kiek valstybės narės laikosi Sąjungos aplinkos teisės, ir dalyvauti sprendimų priėmimo procedūroje. Tačiau bendro pobūdžio svarstymais negalima įrodyti, kad skaidrumo principas šiuo konkrečiu atveju yra toks svarbus, kad viršija pagrindų, pateisinančių atsisakymą atskleisti prašytus dokumentus, svarbą (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Švedija ir kt. prieš API ir Komisiją, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, Rink. p. I‑8533, 158 punktą).
110 Todėl šį pagrindą reikia atmesti.
Dėl antrajai grupei priklausančių ieškinio pagrindų
111 Pirmiausia reikia kartu išnagrinėti pirmąjį ir septintąjį ieškinio pagrindus, iš esmės grindžiamus Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Orhuso konvencijos 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes Komisija neteisėtai pratęsė atsakymo į kartotinę paraišką terminą, ir toliau trečiąjį ieškinio pagrindą, grindžiamą iš Orhuso konvencijos 5 straipsnio 3–7 dalių ir Reglamento Nr. 1367/2006 4 straipsnio 2 dalies b punkto kylančios pareigos aktyviai platinti informaciją apie aplinką pažeidimu.
– Dėl ieškinio pirmojo ir septintojo pagrindų, iš esmės grindžiamų Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Orhuso konvencijos 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes Komisija neteisėtai pratęsė atsakymo į kartotinę paraišką terminą, ir tai yra nuolatinė Komisijos praktika, nuo kurios turi būti atgrasinta
112 Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Kartotinė paraiška yra vykdoma nedelsiant. Per 15 darbo dienų nuo tokios paraiškos užregistravimo institucija arba duoda leidimą susipažinti su dokumentu ir per tą laikotarpį suteikia tokią galimybę pagal 10 straipsnį, arba prašytojui [pareiškėjui] raštu nurodo visiško arba dalinio atsisakymo priežastį. Visiško arba dalinio atsisakymo atveju institucija informuoja prašytoją [pareiškėją] apie tai, kokiomis priemonėmis jis gali ginti savo teises, tai yra: jis gali pradėti teisminį procesą prieš instituciją ir (arba) paduoti skundą ombudsmenui atitinkamai [EB] 230 ir 195 straipsniuose numatytomis sąlygomis.“
113 To paties reglamento 8 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Ypatingais atvejais, pavyzdžiui, jei prašoma labai ilgo dokumento arba paraiška susijusi su labai dideliu dokumentų skaičiumi, straipsnio 1 dalyje numatytas terminas gali būti 15 darbo dienų pratęstas su sąlyga, kad pareiškėjui pranešama iš anksto ir nurodomos konkrečios priežastys.“
114 Ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant šias nuostatas. Iš tiesų kartotinė paraiška nesusijusi su labai ilgu dokumentu arba labai dideliu dokumentų skaičiumi ir nėra ypatingo pobūdžio. Net ir tokiu atveju atsakymo į šią paraišką terminas gali būti pratęstas tik 15 darbo dienų. Remiantis teismų praktika, tai yra imperatyvus terminas. Tačiau Komisija ginčijamą sprendimą priėmė praėjus daugiau nei 5 mėnesiams po šio termino pabaigos.
115 Komisija pripažįsta, kad viršijo atsakymo į kartotinę paraišką terminą, tačiau tvirtina, jog šis viršijimas, remiantis teismų praktika, nelemia ginčijamo sprendimo neteisėtumo.
116 Per posėdį ieškovė pripažino, kad iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog atsakymo į kartotinę paraišką termino viršijimas nelemia sprendimo, kurį atitinkama institucija priėmė dėl tos paraiškos, neteisėtumo. Tačiau ji nusprendė toliau remtis šiais ieškinio pagrindais ir jiems pagrįsti pateiktais argumentais, siekdama informuoti apie tai, ką laiko nuolatine Komisijos praktika, pasireiškiančia tuo, kad sistemingai pažeidžiami Komisijai taikomi imperatyvūs atsakymo terminai.
117 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas yra imperatyvus ir negali būti pratęstas kitomis nei Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 2 dalyje numatytomis aplinkybėmis, nebent šis straipsnis taptų visiškai neveiksmingas, nes pareiškėjas tiksliai nebežino, nuo kurios datos jis gali pareikšti ieškinį ar pateikti skundą, numatytus šio reglamento 8 straipsnio 3 dalyje (žr. 2010 m. gruodžio 10 d. Bendrojo Teismo sprendimo Ryanair prieš Komisiją, T‑494/08–T‑500/08 ir T‑509/08, Rink. p. II‑5723, 39 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Kaip teigia ieškovė, net jei yra Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, šis terminas gali būti pratęstas tik 15 darbo dienų.
118 Tačiau, kaip pripažįsta pati ieškovė, tai, kad pasibaigia Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnyje numatyti terminai, neatima iš Komisijos teisės priimti eksplicitinio sprendimo (2010 m. sausio 19 d. Bendrojo Teismo sprendimo Co‑Frutta prieš Komisiją, T‑355/04 ir T‑446/04, Rink. p. II‑1, 56 punktas ir 117 punkte minėto Sprendimo Ryanair prieš Komisiją 50 punktas).
119 Iš tiesų, jeigu teisės aktų leidėjas būtų ketinęs numatyti tokias pasekmes institucijoms nesiimant veiksmų, aptariamuose teisės aktuose būtų įtvirtinta speciali nuostata. Galimybės susipažinti su dokumentais srityje teisės aktų leidėjas numatė Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyto termino viršijimo pasekmes, to reglamento 8 straipsnio 3 dalyje nurodęs, kad jei institucija šį terminą pažeidė, galima pareikšti ieškinį. Atsižvelgiant į tai, pasekmės, kurias ieškovė norėtų priskirti Komisijai viršijus Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytą terminą, turi būti laikomos neproporcingomis. Iš tiesų pagal jokį teisinį principą administracija nepraranda savo kompetencijos atsakyti į paraišką, net viršijus šiuo tikslu nustatytus terminus. Numanomo sprendimo atmesti paraišką mechanizmas buvo nustatytas siekiant išvengti rizikos, kad administracija nuspręs neatsakyti į paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais ir išvengs bet kokios teisminės kontrolės, o ne tam, kad bet kuris pavėluotai priimtas sprendimas taptų neteisėtas. Priešingai, administracija iš principo privalo, net pavėlavusi, pateikti motyvuotą atsakymą į bet kokią piliečio paraišką. Toks sprendimas atitinka implicitinio sprendimo atmesti paraišką mechanizmo paskirtį suteikti galimybę piliečiams apskųsti administracijos neveiklumą tam, kad būtų gautas motyvuotas jos atsakymas (118 punkte minėto Sprendimo Co‑Frutta prieš Komisiją 57–59 punktai).
120 Todėl manytina, kad atsakymo į kartotinę paraišką termino viršijimas neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.
121 Kadangi ieškovė per posėdį pati pripažino, kad ši išvada teisinga, nereikia nagrinėti papildomų priešingų argumentų, kuriuos ji pateikė dublike.
122 Galiausiai ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas priimtas praėjus „Orhuso konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje nustatytam 15 dienų terminui“. Tačiau šioje nuostatoje nenurodytas joks institucijai, gavusiai paraišką sudaryti galimybę susipažinti su dokumentu, nustatytas terminas priimti sprendimą dėl šios paraiškos. Net jei ieškovė ketino remtis minėtos konvencijos 4 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatytas maksimalus 2 mėnesių terminas, per kurį informacija apie aplinką turi būti pateikta jos paprašiusiems asmenims, kai toks pateikimas susijęs su didelės apimties dokumentais arba kompleksine informacija, pažeidimu, tai, kad Komisija nagrinėjamoje byloje viršijo šį terminą, neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytosios 117–119 punktuose.
123 Todėl pirmąjį ir septintąjį ieškinio pagrindus reikia atmesti.
– Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, grindžiamo iš Orhuso konvencijos 5 straipsnio 3–7 dalių ir Reglamento Nr. 1367/2006 4 straipsnio 2 dalies b punkto kylančios pareigos aktyviai platinti informaciją apie aplinką pažeidimu
124 Reglamento Nr. 1367/2006 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Skelbtina ir platintina informacija apie aplinką turi būti atitinkamai atnaujinama. Be Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 12 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų dokumentų, duomenų bazėse ar registruose turi būti pateikiami:
a) aplinkosaugos arba su aplinkosauga susijusių <...> [Sąjungos] teisės aktų tekstai ir su aplinka susijusių politikos sričių, planų ir programų tekstai;
b) a punkte nurodytų dokumentų įgyvendinimo pažangos ataskaitos, kai [Sąjungos] institucijos arba organai jas parengia ar saugo elektronine forma;
<...>“
125 Orhuso konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Kiekviena Šalis užtikrina, kad palaipsniui [laipsniškai] didėtų informacijos apie aplinką kiekis elektroninėse duomenų bazėse, kuriomis visuomenė gali lengvai naudotis viešaisiais telekomunikacijų tinklais. Tokia forma pateikiamą informaciją turėtų sudaryti:
<...>
c) atitinkamai aplinkos arba su ja susijusios politikos kryptys, planai ir programos ir susitarimai aplinkos srityje <...>“
126 Šios konvencijos 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta:
„Kiekviena Šalis, remdamasi nacionalinės teisės aktais, imasi priemonių, kuriomis siekiama platinti, inter alia:
a) teisės aktus ir kitus strateginius dokumentus, pavyzdžiui, su aplinka susijusias strategijas, dokumentus politikos klausimais, programas ir veiksmų planus bei įvairaus lygio valstybės institucijų rengiamas jų įgyvendinimo ataskaitas <...>“
127 Ieškovė iš esmės tvirtina, kad, remiantis minėtomis nuostatomis, ESS 1 straipsnio 2 dalimi ir 11straipsniu, Komisija turėjo aktyviai platinti nagrinėjamas studijas.
128 Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad ir Orhuso konvencija, ir Reglamentas Nr. 1367/2006 numato visuomenės galimybę gauti informaciją apie aplinką pateikus paraišką arba atitinkamoms institucijoms aktyviai platinant informaciją. Tačiau kadangi įstaigos ir institucijos gali netenkinti paraiškos sudaryti galimybę susipažinti su informacija tais atvejais, kai tai informacijai taikomos tam tikros išimtys, manytina, kad jos neprivalo aktyviai platinti tokios informacijos. Iš tiesų priešingu atveju nagrinėjamos išimtys netektų bet kokio veiksmingumo, o tai akivaizdžiai nesuderinama su Orhuso konvencijos ir Reglamento Nr. 1367/2006 idėja ir tekstu.
129 Todėl šis ieškinio pagrindas atmestinas.
130 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
131 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Bendrasis Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.
132 Nagrinėjamu atveju Komisija, vykstant procesui, suteikė galimybę susipažinti su nemaža dalimi dokumentų, kurių ieškovė prašė kartotinėje paraiškoje; atsisakius leisti susipažinti su jais buvo pareikštas nagrinėjamas ieškinys. Atsižvelgiant į šias ypatingas aplinkybes reikia nurodyti, kad kiekviena šalis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. ClientEarth ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Kanninen | Soldevila Fragoso | Berardis |
Paskelbta 2013 m. rugsėjo 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.