2021 m. gegužės 12 d. Juzgado de Primera Instancia nº 4 de Castellón de la Plana (Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Casilda / Banco Cetelem SA
(Byla C-302/21)
Proceso kalba: ispanų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Juzgado de Primera Instancia nº 4 de Castellón de la Plana
Šalys pagrindinėje byloje
Ieškovė: Casilda
Atsakovė: Banco Cetelem SA
Prejudiciniai klausimai
Pirmasis prejudicinis klausimas
a) Ar, vadovaujantis Sąjungos teisės viršenybės principu jos kompetencijos srityje, konkrečiai kalbant, vartojimo kreditų ir sutarčių su vartotojais reguliavimo srityje, Ispanijos Aukščiausiojo Teismo, kaip aukščiausios instancijos teismo, jurisprudencijos dėl Ley de 23 de julio de 1908 sobre nulidad de los contratos de préstamos usurarios (1908 m. liepos 23 d. Įstatymas dėl lupikiškų paskolos sutarčių negaliojimo), kaip nacionalinės teisės akto, aiškinimo ir taikymo tiek, kiek šioje jurisprudencijoje numatytas ne tik sudarytos sutarties negaliojimas, bet ir vartojimo kredito sutarties „pagrindinio dalyko“ apibrėžimas, atnaujinamojo kredito tvarka ir teikiamų paslaugų „kokybės ir kainos“ adekvatumas, atitiktį Sąjungos teisei nacionalinis teismas turi įvertinti ex officio, ar, priešingai, kaip teigia Ispanijos Aukščiausiasis Teismas, ši pareiga įvertinti atitiktį Sąjungos teisei ir jos direktyvoms yra sąlygojama arba priklauso nuo ieškovo petitum (dispozityvumo principas), t. y., jei ieškinys dėl vartojimo kredito pripažinimo negaliojančiu dėl „lupikiško pobūdžio“ pareiškiamas kaip „vienintelis arba pagrindinis“ ieškinys, grindžiamas nacionalinėmis nuostatomis, turi būti laikomasi požiūrio, kad Sąjungos teisės viršenybė ir jos suderinimo apimtis neturi reikšmės, nors Ispanijos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija dėl minėto Lupikavimo įstatymo aiškinimo ir taikymo leidžia apibrėžti pagrindinės bylos dalyką ir įvertinti vartojimo kredito kokybės bei kainos adekvatumą: šie klausimai yra nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos dalykas?
b) Ar, turint omenyje minėtą Europos Sąjungos teisės viršenybę ir suderinimo apimtį vartojimo kreditų ir sutarčių su vartotojais reguliavimo srityje ir atsižvelgiant į tai, kad pats Ispanijos Aukščiausiasis Teismas daugelyje savo sprendimų įtvirtintoje jurisprudencijoje pakartojo, kad Direktyvos 93/13/EB1 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta „išimtis“, kaip suderinta nuostata, buvo visiškai perkelta į Ispanijos teisinę sistemą, todėl nacionaliniam teismui netikslinga atlikti teisminę kainų kontrolę atsižvelgiant į tai, kad Ispanijos teisinėje sistemoje nėra jokios nuostatos, kurioje apskritai būtų leidžiama ar įgaliojama atlikti tokią teisminę kainų kontrolę, įskaitant patį 1908 m. Lupikavimo įstatymą, be to, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo įvertintas galimas vartojimo kredito kainą nustatančios sąlygos neskaidrumas, aplinkybė, kad nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę nuostatą – minėtą 1908 m. Kovos su lupikavimu įstatymą – peržengdamas jos natūralios taikymo srities, susijusios su sudarytos sutarties pripažinimu negaliojančia, ribas, kaip ex nov[o] įgaliojimą atlieka pagrindinio sutarties dalyko, kuriuo paprastai nustatoma arba vartojimo kredito kaina, vertinama pagal palūkanų normą (PN), arba vartojimo kredito kaina, vertinama pagal bendros kredito kainos metinę normą (MN), „teisminę kontrolę“, prieštarauja Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 daliai?
c) Galiausiai, remiantis tuo, kas išdėstyta ir atsižvelgiant į Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą reglamentavimo ir suderinimo pagrindą, ypač su vidaus rinkos veikimu susijusioje Europos Sąjungos kompetencijos srityje, kyla klausimas, ar nacionalinio teismo vykdoma bendrojo vartojimo kredito kainos ar išlaidų nustatymo kontrolė, atlikta nesant aiškaus išankstinio nacionalinės teisės aktuose įtvirtinto leidimo, yra „suderinama“ su SESV 120 straipsniu, atsižvelgiant į atviros rinkos ekonomiką ir šalių sutarčių laisvės principą?
Antrasis prejudicinis klausimas
Ar laikantis Sąjungos teisės viršenybės principo jos kompetencijai priklausančioje derinimo srityje, konkrečiai kalbant, direktyvų dėl vartojimo kredito ir sutarčių su vartotojais reguliavimo srityje, atsižvelgiant į tai, kad teisinio saugumo principas yra būtina tinkamo ir veiksmingo vartojimo kreditų vidaus rinkos veikimo sąlyga, MN apribojimas, kuris apskritai gali būti nustatytas vartotojui vartojimo kredito sutartyje siekiant kovoti su lupikavimu ir kurį Ispanijos Aukščiausiasis Teismas įtvirtino remdamasis ne objektyviais ir tiksliais, o tik apytikriais parametrais, taip suteikdamas kiekvienam nacionaliniam teismui diskreciją tiksliai nustatyti šį apribojimą siekiant išspręsti nagrinėjamą bylą, prieštarauja minėtam teisinio saugumo principui, siekiant užtikrinti tinkamą vartojimo kreditų vidaus rinkos veikimą?
____________
1 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).