Byla T‑512/09 RENV
Rusal Armenal ZAO
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
„Dempingas – Tam tikros aliuminio folijos importas iš Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos – Galutinis antidempingo muitas – Rinkos ekonomikos režimas – Reglamento (EB) Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai – Importo, kuris yra antidempingo tyrimų objektas, kumuliacinis vertinimas – Reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 4 dalies a ir b punktai – Įsipareigojimo pasiūlymas – Reglamento Nr. 384/96 8 straipsnio 3 dalis“
Santrauka – 2017 m. sausio 25 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) sprendimas
1. Europos Sąjungos teisė – Aiškinimas – Metodai – Pažodinis, sisteminis ir teleologinis aiškinimas
2. Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Normaliosios vertės nustatymas – Importas iš ne rinkos ekonomikos šalies – Rinkos ekonomikos režimo suteikimas – Sąlygos – Vieno pagrindinių apskaitos registrų, kurie yra tikrinami nepriklausomų auditorių pagal tarptautinius apskaitos standartus rinkinio naudojimas visiems tikslams – Siaurinamasis aiškinimas – Trečiųjų valstybių įstojimo į PPO poveikio nebuvimas
(Tarybos reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies c punkto antra įtrauka)
3. Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Normaliosios vertės nustatymas – Importas iš ne rinkos ekonomikos šalies – Rinkos ekonomikos režimo suteikimas – Sąlygos – Gamintojams tenkanti įrodinėjimo pareiga – Institucijų atliekamas įrodymų vertinimas – Teisminė kontrolė – Ribos
(Tarybos reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies c punktas)
4. Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Žala – Bendras importo, dėl kurio atliekamas antidempingo tyrimas, poveikio vertinimas – Sąlygos – Importo iš kiekvienos valstybės ne nežymus pobūdis – Atsižvelgimas į Pagrindinio reglamento Nr. 384/96 5 straipsnio 7 dalyje nurodytą 1 % ribą – Leistinumas
(Tarybos reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 4 dalies a punktas ir 5 straipsnio 7 dalis)
5. Europos Sąjungos teisė – Principai – Vienodas požiūris – Būtinybė paisyti teisėtumo principo – Galimybės remtis kito naudai padarytu neteisėtumu nebuvimas
6. Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Žala – Bendras importo, dėl kurio atliekamas antidempingo tyrimas, poveikio vertinimas – Sąlygos – Importo iš kiekvienos valstybės nežymaus pobūdžio nebuvimas – Laikotarpis, į kurį reikia atsižvelgti
(Tarybos reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 2 dalis, 4 straipsnio 1 dalies a punktas ir 6 straipsnio 1 dalis)
7. Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Tyrimas – Atsižvelgimą į įsipareigojimus, susijusius su laikotarpiu po tyrimo – Draudimas – Išimtis
(Tarybos reglamento Nr. 384/96 6 straipsnio 1 dalis)
8. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Reglamentas, nustatantis antidempingo muitus
(SESV 296 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 925/2009)
9. Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Žala – Bendras importo, dėl kurio atliekamas antidempingo tyrimas, poveikio vertinimas – Sąlygos – Bendro vertinimo tinkamas pobūdis atsižvelgiant į konkurencijos sąlygas – Konkurencijos sąlygų vertinimas – Atsižvelgimas į kriterijus, svarbius nustatant panašius produktus – Leistinumas
(Tarybos reglamento Nr. 384/96 1 straipsnio 4 dalis ir 3 straipsnio 4 dalies b punktas)
10. Teismo procesas – Įrodymai – Dokumentiniai įrodymai – Įrodomoji galia – Sąjungos teismo atliekamas vertinimas – Kriterijai
11. Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Įsipareigojimų dėl kainų pasiūlymai – Pritarimas – Institucijų diskrecija – Atsižvelgimas į įpareigojimą užtikrinti tinkamą įsipareigojimų kontrolę – Leistinumas – Teisminė kontrolė – Ribos
(Tarybos reglamento Nr. 384/96 8 straipsnio 3 dalis)
12. Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Antidempingo procedūra – Teisė į gerą administravimą – Apimtis
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 384/96)
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 56 punktą)
2. Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių 2 straipsnio 7 dalies c punkte apibrėžiamos sąlygos, kurių turi būti laikomasi, kad būtų taikoma šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte numatyta išimtis, turi būti aiškinamos siaurai.
Tai, kad Sąjungos teismai pabrėžė tiek specialų sąjungos požiūrį, tiek atitinkamų nuostatų nebuvimą susitarime dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) VI straipsnio taikymo, reiškia, jog aplinkybė, kad atitinkamos trečiosios valstybės yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narės nėra svarbi aiškinant Pagrindinio antidempingo reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte numatytas sąlygas.
Atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytų sąlygų tikslą šios nuostatos antroje įtraukoje pateiktą nuorodą turėti „vieną aiškų pagrindinių apskaitos registrų, kurie yra tikrinami nepriklausomų auditorių pagal tarptautinius apskaitos standartus ir naudojami visiems tikslams, rinkinį“ reikia suprasti tik taip, kad tuo siekiama leisti institucijoms užtikrinti atitinkamos įmonės apskaitos dokumentų tikslumą.
Taigi ieškovė iš esmės neteisingai teigia, kad tokia sąlyga gali būti įvykdyta remiantis tik tikrinimo procedūra, atitinkančia tarptautinius audito standartus, neatsižvelgiant į per šį tikrinimą padarytas išvadas dėl atitinkamos įmonės apskaitos atitikties tarptautiniams apskaitos standartams.
Be to, remtis palyginimu vienoje šalyje, kaip numatyta Pagrindinio antidempingo reglamento 2 straipsnio 5 dalyje, galima tik atsižvelgiant į rinkos ekonomikos įmonę ir taip daryti negalima, kai rinkos ekonomikos režimo (RER) prašo asmuo, kuris pagal apibrėžtį nėra iš rinkos ekonomikos valstybės. Kilus abejonių dėl RER prašančio asmens sąnaudų realumo, šį prašymą reikia atmesti, o produkto normalią vertę nustatyti lyginant su trečiosios rinkos ekonomikos valstybe, kaip numatyta Pagrindinio antidempingo reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkte.
(žr. 57, 61, 63–65 ir 72 punktus)
3. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 79–82 punktus)
4. Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių 3 straipsnio 4 dalies a punktas aiškinamas taip, kad skaičiuojant leidžiama atsižvelgti į importą iš atitinkamos šalies, tik jeigu jį vykdo eksportuojantis gamintojas, pripažintas taikančiu dempingą. Iš to matyti, kad šios nuostatos tikslas – išvengti, kad importo poveikio kumuliacinis vertinimas nebūtų atliekamas įtraukiant šalį, kurios nagrinėjamo eksportuojančio gamintojo importas nesukelia dempingo, dempingo skirtumas yra mažesnis nei de minimis riba arba importo apimtys yra nedidelės.
Pagrindinio antidempingo reglamento 5 straipsnio 7 dalis tiek, kiek joje numatyta, jog „tyrimas nepradedamas tokių valstybių atžvilgiu, iš kurių importas yra mažiau nei 1 % bendros rinkos, nebent importas iš visų tokių valstybių drauge sudarytų 3 % ar daugiau Bendrijoje suvartojamo produkto kiekio“, visų pirma skirta išaiškinti aplinkybėms, kurioms esant importo dalis vertinant visą Sąjungos vartojimą yra per maža, kad galėtų būti laikoma sukeliančia dempingą.
Vadinasi, egzistuoja papildomas dviejų nuostatų ryšys, todėl Taryba nepadarė teisės klaidos, apie kurią teigė ieškovė, atsižvelgusi į pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalyje nustatytą 1 % ribą, kai aiškino sąlygą, susijusią su importo nežymaus pobūdžio nebuvimu, numatytą šio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punkte.
(žr. 103–105 punktus)
5. Vienodo požiūrio principo turi būti laikomasi derinant tai su teisėtumo principu, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis neteisėtumu kito naudai.
(žr. 110 punktą)
6. Antidempingo tyrimas turi būti atliekamas remiantis kuo naujesne informacija, kad būtų galima nustatyti antidempingo muitus, galinčius apsaugoti Sąjungos pramonę nuo importo dempingo kaina. Taryba gali nustatyti Sąjungos pramonės patirtą žalą, remdamasi ilgesniu laikotarpiu, nei apima dempingo egzistavimo tyrimas, dėl nagrinėjamuoju laikotarpiu atliekamo su žalos įvertinimu susijusių tendencijų nagrinėjimo.
Nustačiusi, kad eksportuojančio gamintojo importas nebuvo toks nedidelis, kaip tai suprantama pagal Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių 4 straipsnio 1 dalies a punktą, remdamasi duomenimis, susijusiais vien su tiriamuoju laikotarpiu, o ne su svarstomuoju laikotarpiu, Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, nes atsižvelgus į svarstomąjį laikotarpį būtų iškreiptas eksporto į Sąjungą apimties vaizdas, nes būtų atsižvelgta į laikotarpį, kai buvo uždaryta eksportuojančio gamintojo gamykla, kuris negali būti laikomas atspindinčiu jo realią gamybos ir eksporto veiklą.
Neatsižvelgimas į laikotarpį, kuris neatspindi normalios eksportuojančio gamintojo veiklos, atitinka kuo naujesnių duomenų rinkimo prasmę, todėl ir objektyvaus tyrimo, į kurį daroma nuoroda Pagrindinio antidempingo reglamento 3 straipsnio 2 dalyje, logiką.
(žr. 119, 120, 122–124 punktus)
7. Tiriamojo laikotarpio nustatymo ir draudimo atsižvelgti į vėlesnes nei šis laikotarpis aplinkybes tikslas – užtikrinti, kad tyrimo rezultatai būtų reprezentatyvūs ir patikimi, pabrėžiant, kad atitinkamų gamintojų veiksmai pradėjus antidempingo procedūrą neturėtų poveikio veiksniams, kuriais grindžiamas dempingo ir žalos apskaičiavimas, ir kad procedūros pabaigoje įvesti galutiniai muitai iš tikrųjų atlygintų žalą dėl dempingo.
Be to, Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių 6 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodis „paprastai“ leidžia draudimo atsižvelgti į vėlesnę nei tiriamasis laikotarpis informaciją išimtis. Dėl su tyrimu susijusioms įmonėms palankių aplinkybių jau buvo nuspręsta, kad Sąjungos institucijos neprivalo atsižvelgti į vėlesnę nei tiriamasis laikotarpis informaciją, nebent ši informacija atskleidžia naujų faktų, dėl kurių numatomi įvesti antidempingo muitai tampa akivaizdžiai netinkami. Jeigu, atvirkščiai, informacija apie vėlesnį nei tiriamasis laikotarpį, atskleidžianti faktinius atitinkamų įmonių veiksmus, pateisina antidempingo muitų įvedimą arba padidinimą, remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad institucijos turi teisę ir net pareigą į ją atsižvelgti.
(žr. 129 ir 130 punktus)
8. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 139–143 punktus)
9. Aiškinant Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių 3 straipsnio 4 dalies b punktą nuoroda „atsižvelgus į importuotų produktų tarpusavio konkurencijos sąlygas <…> importo poveikio“ kumuliaciniu vertinimu turi reikšti siekį išvengti produktų, kurie nepakankamai tarpusavyje konkuruoja, importo poveikio kumuliacijos, kad neatsirastų tokia pati žala Sąjungos pramonei. Taip pat kumuliacinio „atsižvelgus į importuotų produktų tarpusavio konkurencijos sąlygas <…> importo poveikio“ vertinimo tinkamo pobūdžio nurodymas turi būti suprantamas kaip siekis išvengti, kad importas, nepakankamai konkuruojantis su Sąjungos pramonės produktais ir dėl to negalintis jai padaryti žalos, galėtų tapti kumuliacinio vertinimo su kitu importu objektu.
Todėl Taryba nepadarė teisės klaidos, taikydama tokius pačius kriterijus kaip kriterijai, taikomi nustatant panašų produktą pagal Pagrindinio antidempingo reglamento 1 straipsnio 4 dalį, nes jų tikslas iš esmės užtikrinti pakankamos konkurencijos lygmenį tarp nagrinėjamo ir panašaus produktų.
(žr. 149 ir 150 punktus)
10. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 162 punktą)
11. Iš Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių 8 straipsnio 3 dalies matyti, kad Sąjungos institucijos gali atsižvelgti į visas faktines aplinkybes, vertindamos įsipareigojimo pasiūlymą. Be to, jokia Pagrindinio antidempingo reglamento nuostata neįpareigoja Sąjungos institucijų priimti ūkio subjektų, dėl kurių vyksta preliminarus dempingo muito nustatymo tyrimas, įsipareigojimų pasiūlymus dėl kainų. Priešingai, iš šio reglamento matyti, kad šių įsipareigojimų priimtinumą apibrėžia institucijos, pasinaudodamos savo diskrecija.
Iš to logiškai išplaukia, kad Bendrasis Teismas gali atlikti tik ribotą įsipareigojimo pasiūlymo atmetimo pagrįstumo kontrolę. Šiuo klausimu galima teigti, kad didelė institucijų diskrecija kyla ne tik prekybos apsaugos priemonių srityje dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos turi nagrinėti. Tai taip pat yra teisės aktų leidėjo pasirinkimo suteikti sprendimo laisvę institucijoms priimti ar nepriimti įsipareigojimo pasiūlymą pasekmė.
Įpareigojimas užtikrinti tinkamą įsipareigojimo kontrolę yra svarstymas, į kurį institucijos galėjo pagrįstai atsižvelgti, nagrinėdamos pasiūlymą įsipareigoti.
(žr. 176–178 punktus)
12. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 189–193 punktus)