BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. spalio 28 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Protesto procedūra – Vaizdinio Bendrijos prekių ženklo „Маcка“ paraiška – Ankstesnis neregistruotas vaizdinis nacionalinis prekių ženklas „Маcка“ – Santykinis atmetimo pagrindas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalis – VRDT taikoma nacionalinė teisė“
Byloje T‑96/13
Rot Front OAO, įsteigta Maskvoje (Rusija), iš pradžių atstovaujama advokato B. Térauda, vėliau advokatų O. Spuhler ir M. Geitz,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą D. Walicka,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis
Rakhat AO, įsteigta Almatoje (Kazachstanas),
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2012 m. lapkričio 28 d. VRDT antrosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 893/2012‑2), susijusio su protesto procedūra tarp Rot Front OAO ir Rakhat AO,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai I. Pelikánová ir E. Buttigieg (pranešėjas),
posėdžio sekretorius I. Dragan, administratorius,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2013 m. vasario 22 d.,
susipažinęs su VRDT atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2013 m. gegužės 31 d.,
susipažinęs su dubliku, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2013 m. rugpjūčio 2 d.,
įvykus 2015 m. kovo 20 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2010 m. lapkričio 26 d. Rakhat AO pagal 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1) pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.
2 Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:
3 Prekės, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 29 ir 30 klasėms ir pagal kiekvieną iš jų atitinka šį aprašymą:
– 29 klasė: „Vaisių užkandžiai, marmeladas, uogienė, cukatos, drebučiai, vaisių minkštimas, vaisių drebučiai (želė), vaisių, ypač džiovintų ar cukatų, gabaliukai, konservuoti vaisiai ar cukatos, alkoholyje konservuoti vaisiai, skrudinti migdolai, skrudinti lazdyno riešutai, džiūvėsėliai, kokoso riešutų drožlės“,
– 30 klasė: „Konditerijos gaminiai, konditerijos gaminiai iš cukraus, taip pat skirti naudoti kaip kalėdinių eglučių puošmenos, saldainiai su minkštu įdaru, valgomieji ledai, šerbetas, kukurūzų spragėsiai, pudingai, šokoladiniai saldainiai, taip pat saldainiai su skystu, ypač alkoholio, įdaru, iš cukraus pagaminti saldainiai su minkštu įdaru, marcipanas, konditerijos gaminiai iš migdolų, vaisiai drebučiuose, minkšti saldainiai, konditerijos gaminiai su lazdyno riešutais, saldainiai, karamelė (saldainiai), šokoladas, užpilai, šokolado luitai, plytelės ar rutuliukai, visų pirma, minkštas šokoladas, šokoladas su įdaru, šokoladas ar šokoladiniai saldainiai su riešutais ar kitais vaisiais, likeriu ar sirupu; karamelė, dražė, medicinos tikslams neskirta kramtomoji guma; guminukai; zefyras; saldymedžio sultys; saldymedis; lakrica; persipanas (persikų kauliukų branduolių užtepas); nuga“.
4 2011 m. sausio 28 d. Bendrijos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 2011/019.
5 2011 m. balandžio 14 d. ieškovė Rot Front OAO, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsniu, pareiškė protestą dėl prašomo prekių ženklo registracijos šio sprendimo 3 punkte nurodytoms prekėms.
6 Protestas buvo grindžiamas šiuo neregistruotu vaizdiniu prekių ženklu, naudojamu prekyboje konditerijos gaminiais Graikijoje ir Vokietijoje:
7 Protestas buvo grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu.
8 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu Protestų skyrius atmetė protestą. Iš esmės jis nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog pagal Vokietijos teisę, kuria remiantis ankstesnis neregistruotas prekių ženklas buvo saugomas, ji įgijo teisę uždrausti naudoti pateiktą registruoti prekių ženklą. Kalbant konkrečiai, buvo nuspręsta, kad, turint omenyje konditerijos gaminių rinkos dydį Vokietijoje, dėl palyginti nedidelės prekybos atitinkamomis prekėmis apimties nebuvo galima sutikti, jog ankstesnis prekių ženklas yra pakankamai pripažįstamas (Verkehrsgeltung), kaip tai suprantama pagal 1994 m. spalio 25 d. Gesetz über den Schutz von Marken und sonstigen Kennzeichen (Prekių ženklų ir kitų skiriamųjų žymenų apsaugos įstatymas, BGBl. I, p. 3082, toliau – Markengesetz), atitinkamos visuomenės, kurią sudaro visi Vokietijos gyventojai.
9 2012 m. gegužės 7 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais, pateikė VRDT apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.
10 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT antroji apeliacinė taryba patvirtino Protestų skyriaus sprendimą. Pirmiausia ji nusprendė, kad, kadangi ieškovė neįrodė, jog naudojimas yra didesnis negu vietinės reikšmės, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį, kiek tai susiję su jos ankstesniu Graikijoje neregistruotu prekių ženklu, protestas, kiek jis buvo grindžiamas šia ankstesne teise, buvo nepriimtinas arba, bet kuriuo atveju, nepagrįstas. Toliau Apeliacinė taryba nurodė, jog tam, kad galėtų prieštarauti pateikto prekių ženklo registravimui, ieškovė turėjo įrodyti įgijusi teisę uždrausti jo naudojimą iki jo įregistravimo datos pagal Vokietijos, kur taip pat buvo naudojamas ankstesnis neregistruotas prekių ženklas, teisės aktus. Šiuo aspektu ji turėjo įrodyti, kad esminė atitinkamos visuomenės dalis laikė šį prekių ženklą priklausančiu ieškovei, kaip tai suprantama pagal Markengesetz 4 straipsnio 2 dalį. Kaip ir Protestų skyrius, Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į atitinkamas, t. y. dažno vartojimo ir plačios visuomenės perkamas prekes, atitinkamą visuomenę sudarė visi Vokietijos gyventojai. Tai, kad prekių ženklas užrašytas kirilicos raidėmis ar kad atitinkamos prekės Vokietijoje buvo platinamos parduotuvėse, kurių klientai buvo daugiausia rusakalbiai vartotojai, anot Apeliacinės tarybos, neleido daryti išvados, kad atitinkamą visuomenę sudarė tik šie rusakalbiai vartotojai. Galiausiai, Apeliacinė taryba nusprendė, kad, nors ieškovės pateikti prekybos konditerijos gaminiais, pažymėtais ankstesniu prekių ženklu, apimties įrodymai buvo priimti, nesant kitos informacijos, bet kuriuo atveju nebuvo įmanoma įvertinti šios prekybos intensyvumo, norint nustatyti šio prekių ženklo daromą įtaką atitinkamai Vokietijos visuomenei. Todėl apeliacinė taryba padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog esminė visuomenės dalis laikė ankstesnį neregistruotą prekių ženklą priklausančiu ieškovei, kaip tai suprantama pagal Vokietijos teisę, ir, vadinasi, neįvykdė vienos iš Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų sąlygų, būtent šio prekių ženklo pagrindu ir pagal šiam žymeniui taikomus valstybės narės teisės aktus įgyti teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą.
Šalių reikalavimai
11 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
12 VRDT Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl priimtinumo
13 Atsakyme į ieškinį VRDT ginčija, pirma, tam tikrų prie ieškinio pridėtų dokumentų priimtinumą dėl to, kad jie pirmą kartą pateikti Bendrajam Teismui, ir, antra, tam tikrų ieškinyje pateiktų nuorodų į nacionalinę teismų praktiką ir mokslinę literatūrą priimtinumą, nes tai, anot jos, yra nauji faktai.
14 Atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą, taip pat į klausimą, užduotą per posėdį, VRDT atsiėmė dalį prieštaravimų dėl pirmą kartą Bendrajam Teismui pateiktų nacionalinių teismų sprendimų ir mokslinės literatūros bei ieškovės nuorodų į juos priimtinumo.
15 Bet kuriuo atveju šiuo klausimu primintina, kad, nors tam tikri nacionalinių teismų sprendimai ir mokslinės literatūros ištraukos pirmą kartą pateikti Bendrajam Teismui, ieškovė turi teisę jais remtis teikdama dokumentus ir argumentus dėl nacionalinės teisės aktų ir nacionalinių teismų praktikos. Iš tiesų, iš teismo praktikos matyti, kad nei šalims, nei pačiam Bendrajam Teismui negali būti daroma kliūčių aiškinti nacionalinę teisę, į kurią, kaip nagrinėjamu atveju, Europos Sąjungos teisėje pateikta nuoroda (žr. šio sprendimo 19 punktą), vadovautis nacionalinės teisės aktais, nacionalinių teismų praktika ar nacionaline moksline literatūra, jeigu Apeliacinei tarybai priekaištaujama ne dėl to, kad ji neatsižvelgė į konkrečiame nacionalinio teismo sprendime esančias faktines aplinkybes, bet dėl to, kad ji netinkamai taikė nacionalinės teisės nuostatą, ir teismo praktika ar mokslinė literatūra remiamasi šiam pagrindui pagrįsti (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 12 d. Sprendimo Vitakraft‑Werke Wührmann / VRDT – Johnson’s Veterinary Products (VITACOAT), T‑277/04, Rink., EU:T:2006:202, 70 ir 71 punktus).
16 Lieka atsakyti tik į klausimą dėl ieškinio A.5 priede pateiktų dokumentų priimtinumo. Ieškovė teigia, kad šie dokumentai pripažintini priimtinais, nes juose nėra naujų argumentų, palyginti su tais, kurie išplaukia iš VRDT jau pateiktų kitų dokumentų.
17 Ieškinio A.5 priede pateiktus dokumentus sudaro straipsnis rusų kalba „Rusų prekybos centrai Vokietijoje. Samovaro – ne į Tulą“ ir jo vertimas į anglų kalbą, paskelbtas interneto svetainėje www.dw.de. Priešingai, nei teigia ieškovė, šis pirmą kartą Bendrajam Teismui pateiktas straipsnis yra nauja faktinė aplinkybė, pagrindžianti VRDT jau pateiktus argumentus, todėl į ją negalima atsižvelgti nagrinėjant šį ieškinį. Iš tiesų, Bendrajame Teisme reiškiamas ieškinys skirtas VRDT apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumo kontrolei, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnį, todėl Bendrojo Teismo funkcija nėra peržiūrėti faktines aplinkybes pagal pirmą kartą jam pateiktus dokumentus. Taigi ieškinio A.5 priede pateikti dokumentai atmestini ir nėra būtinumo nagrinėti jų įrodomąją galią (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Sadas / VRDT – LTJ Diffusion (ARTHUR ET FELICIE), T‑346/04, Rink., EU:T:2005:420, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
Dėl esmės
18 Ieškinį ieškovė grindžia vieninteliu pagrindu dėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies pažeidimo, nes, jos teigimu, Apeliacinė taryba klaidingai išaiškino Markengesetz 4 straipsnio 2 dalį, kuria remdamasi ieškovė prašo apsaugos savo ankstesniam neregistruotam prekių ženklui, kiek jis buvo naudojamas Vokietijoje. Tačiau ieškovė neginčija Apeliacinės tarybos padarytos išvados, kad protestas buvo nepagrįstas tiek, kiek jame buvo remtasi ankstesne Graikijoje įgyvendinama teise.
19 Šiuo klausimu primintina, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį neregistruoto prekių ženklo arba kito prekyboje naudojamo didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens savininkui užprotestavus, pateiktas registruoti prekių ženklas neregistruojamas, kai ir jeigu pagal tam žymeniui taikomus valstybės narės teisės aktus teisės į tą žymenį buvo įgytos iki paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą padavimo dienos ir tas žymuo jo savininkui suteikia teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimo Peek & Cloppenburg / VRDT – Peek & Cloppenburg (Peek & Cloppenburg), T‑507/11, EU:T:2013:198, 18 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; pagal analogiją taip pat žr. 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Tresplain Investments / VRDT – Hoo Hing (Golden Elephant Brand), T‑303/08, Rink., EU:T:2010:505, 89 ir 90 punktus).
20 Šios sąlygos yra kumuliacinės. Taigi, jei prekių ženklas neatitinka vienos iš šių sąlygų, protestas, grindžiamas tuo, kad egzistuoja neregistruotas prekių ženklas arba kiti žymenys, naudojami prekyboje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį, negali būti patenkintas (2009 m. birželio 30 d. Sprendimo Danjaq / VRDT – Mission Productions (Dr. No), T‑435/05, Rink., EU:T:2009:226, 35 punktas).
21 Kalbėdama apie ankstesnį neregistruotą prekių ženklą, kiek jis buvo naudojamas Vokietijoje, Apeliacinė taryba protesto vertinimo pradžioje išnagrinėjo, ar iki Bendrijos prekių ženklo paraiškos pateikimo datos ieškovė pagal nagrinėjamu atveju taikomą Vokietijos teisę įgijo teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies b punktą.
22 Ieškovė teigia, kad pagal Markengesetz 4 straipsnio 2 dalį pripažįstamas teisių į prekių ženklą įgijimas jį naudojant, jeigu dėl to atitinkama visuomenė, t. y. šiuo ženklu žymimų prekių adresatai, laiko prekių ženklą priklausančiu jo savininkui. Ieškovė mano, kad nagrinėjamu atveju apeliacinė taryba padarė šios nuostatos aiškinimo klaidą, todėl klaidingai pritaikė Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį, nes vertindama, ar atitinkama visuomenė pripažįsta ankstesnį prekių ženklą, ji atsižvelgė į visus Vokietijos gyventojus, nors pagal Vokietijos teisę tam tikromis sąlygomis atitinkamą visuomenę leidžiama susiaurinti ir atsižvelgti tik į tam tikrą užsienio kalbą mokančius vartotojus arba į ginčijamu prekių ženklu žymimų prekių platinimo kanalus. Anot ieškovės, nagrinėjamu atveju tenkinamos sąlygos, leidžiančios susiaurinti atitinkamą visuomenę iki rusakalbių Vokietijos vartotojų. Savo ginamą Vokietijos teisės aiškinimą ji grindžia keliais Vokietijos aukščiausiųjų teismų sprendimais, Markengesetz komentaro ištrauka ir Šveicarijos federalinio teismo sprendimu.
23 VRDT iš esmės pritaria Apeliacinės tarybos vertinimui ir mano, kad ieškovė tinkamai neįrodė, jog esminė Vokietijos gyventojų dalis pripažįsta ankstesnį prekių ženklą, kaip to reikalaujama pagal Markengesetz 4 straipsnio 2 dalį, todėl ji negali prieštarauti pateikto prekių ženklo registravimui. Ji teigia, kad, atsižvelgiant į ieškovės Apeliacinei tarybai pateiktus įrodymus dėl Vokietijos teisės turinio, nei aplinkybė, kad ankstesniu prekių ženklu žymimomis prekėmis buvo prekiaujama tik tam tikrose specializuotose parduotuvėse, skirtose daugiausia Vokietijoje gyvenantiems rusams, nei kirilicos raidžių vartojimas ankstesniame prekių ženkle nepateisina atitinkamos visuomenės susiaurinimo tik iki rusakalbių vartotojų.
24 Šiuo klausimu primintina, kad klausimas, kokia apimtimi valstybėje narėje saugomas žymuo suteikia teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą, turi būti vertinamas atsižvelgiant į taikytiną nacionalinę teisę (žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Peek & Cloppenburg / VRDT, C‑325/13 P ir C‑326/13 P, EU:C:2014:2059, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Šiuo tikslu reikia atsižvelgti, be kita ko, į nurodytus nacionalinės teisės aktus ir atitinkamoje valstybėje narėje priimtus teismų sprendimus (2011 m. kovo 29 d. Sprendimo Anheuser‑Busch / Budějovický Budvar, C‑96/09 P, Rink., EU:C:2011:189, 190 punktas) ir į mokslinės literatūros ištraukas (pagal analogiją žr. 2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, Rink., EU:C:2011:452, 53 punktą).
25 Nagrinėjamu atveju taikomoje Vokietijos teisėje neregistruoto prekių ženklo savininko teisė prieštarauti dėl vėlesnio prekių ženklo naudojimo reglamentuota Markengesetz 4 straipsnio 2 dalyje, siejamoje su 14 straipsnio 2 dalimi.
26 Markengesetz 4 straipsnyje nustatyta:
„Prekių ženklo apsauga grindžiama <…>:
2. žymens naudojimu prekyboje, jeigu atitinkama verslo bendruomenė pripažįsta šį žymenį kaip prekių ženklą.
<…>“
27 Pagal Markengesetz 14 straipsnio 2 dalies 2 punktą trečiajam asmeniui draudžiama be savininko sutikimo naudoti prekyboje žymenį, kaip antai Bendrijos prekių ženklą, kurį galima supainioti su saugomu žymeniu.
28 Šalys nesiginčija dėl to, kad pagal Markengesetz 4 straipsnio 2 dalį teisę į neregistruotą prekių ženklą jį naudojant galima įgyti tik su sąlyga, kad dėl šio naudojimo esminė atitinkamos visuomenės dalis pripažįsta šį prekių ženklą. Tačiau šalys nesutaria dėl atitinkamos visuomenės (beteiligte Verkehrskreise) apibrėžties, į kurią reikia atsižvelgti vertinant šį pripažinimą pagal Markengesetz 4 straipsnio 2 dalį.
29 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, kai, remdamasi Bendrojo Teismo praktika dėl Reglamento Nr. 207/2009, atmetė ieškovės argumentą, kad atitinkamą visuomenę, į kurią šiuo atveju atsižvelgtina, reikia susiaurinti tik iki Vokietijoje gyvenančių vartotojų rusų ar rusakalbių, nes ankstesniu prekių ženklu žymimomis prekėmis prekiaujama tik jiems specialiai skirtose parduotuvėse. Iš tiesų, kaip pažymėta šio sprendimo 24 punkte, klausimas, kokia apimtimi valstybėje narėje saugomas ankstesnis neregistruotas prekių ženklas suteikia jo savininkui teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą, turi būti vertinamas atsižvelgiant į kriterijus, įtvirtintus valstybės narės, kurioje nurodytas žymuo buvo naudojamas nacionalinėje teisėje, nagrinėjamu atveju Vokietijos teisėje, įskaitant nacionalinių teismų praktiką ir mokslinę literatūrą, o ne į Bendrojo Teismo praktiką dėl Reglamento Nr. 207/2009 taikymo.
30 Antra, dėl nagrinėjamos nacionalinės teisės, kuria remdamasi ieškovė teigia įgijusi teisę prieštarauti pateikto prekių ženklo registravimui nurodydama savo neregistruotą prekių ženklą, t. y. Markengesetz 4 straipsnio 2 dalies, siejamos su 14 straipsnio 2 dalimi, pažymėtina, kad iš teismo praktikos, be abejonės, matyti, jog protestą pareiškęs asmuo turi įrodyti, kad ankstesniam žymeniui, kuriuo grindžiamas protestas, taikoma nurodyta valstybės narės teisė ir ji leidžia uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą (šio sprendimo 24 punkte nurodyto Sprendimo Anheuser‑Busch / Budějovický Budvar, EU:C:2011:189, 190 punktas). Šia taisykle protestą pareiškęs asmuo įpareigojamas pateikti VRDT ne tik duomenis, įrodančius, kad jis atitinka nacionalinės teisės aktuose, kuriuos prašo taikyti, nustatytas sąlygas, kad galėtų uždrausti naudoti Bendrijos prekių ženklą remdamasis ankstesne teise, bet ir šių teisės aktų turinio įrodymus (pagal analogiją žr. 24 punkte minėto Sprendimo Edwin / VRDT, EU:C:2011:452, 50 punktą).
31 Tačiau iš teismo praktikos taip pat matyti, kad tuo atveju, kai iš VRDT gali būti reikalaujama atsižvelgti į nacionalinę teisę valstybės narės, kurioje saugoma ankstesnė teisė, kuria grindžiamas protestas, VRDT ex officio, jos nuomone, tinkamomis priemonėmis, turi pasidomėti atitinkama nacionaline teise, jei tokia informacija yra būtina, vertinant nagrinėjamo atsisakymo registruoti pagrindo taikymo sąlygas, o tai reiškia, kad ji atsižvelgia ne tik į protesto procedūros šalių aiškiai nurodytus faktus, bet ir į visuotinai žinomus faktus, t. y. į tuos, kuriuos bet kuris asmuo gali žinoti arba apie kuriuos gali sužinoti iš viešai prieinamų šaltinių (žr. 2005 m. balandžio 20 d. Sprendimo Atomic Austria / VRDT – Fabricas Agrupadas de Muñecas de Onil (ATOMIC BLITZ), T‑318/03, Rink., EU:T:2005:136, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; pagal analogiją taip pat žr. 2012 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo National Lottery Commission / VRDT – Mediatek Italia ir De Gregorio (Rankos atvaizdas), T‑404/10, EU:T:2012:423, 20 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką, šiuo klausimu patvirtintą 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, Rink., EU:C:2014:186, 45 punktu). Ši pareiga ex officio gauti informacijos apie nacionalinę teisę prireikus taikoma VRDT tuo atveju, kai jau turi su nacionaline teise susijusių pirminių duomenų – teiginių apie tokios teisės turinį arba vykstant teisminiams ginčams pateiktų įrodymų, kurie tariamai turi įrodomąją galią, forma (2013 m. kovo 20 d. Sprendimo El Corte Inglés / VRDT – Chez Gerard (CLUB GOURMET), T‑571/11, Rink., EU:T:2013:145, 41 punktas).
32 Tokia pareiga iš esmės pakartota VRDT atliekamo nagrinėjimo gairėse, kuriomis ši rėmėsi per teismo posėdį ir kuriose, pateikiant nuorodą į šio sprendimo 31 punkte minėtą Sprendimą VRDT / National Lottery Commission (EU:C:2014:186), įtvirtinti jos turimi įgaliojimai visomis, jos nuomone, tinkamomis priemonėmis vertinti protestą pareiškusio asmens nurodytos taikytinos teisės nuostatų turinį, taikymo sąlygas ir apimtį (VRDT atliekamo nagrinėjimo gairių C dalies 4 skirsnio 4.1 punktas). Per teismo posėdį VRDT primygtinai teigė, kad šiais vertinimo įgaliojimais tik siekiama užtikrinti tinkamą protestą pareiškusio asmens nurodytų teisės aktų vertinimą, tačiau dėl to jis neatleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos. Be to, anot jos, šie vertinimo įgaliojimai negalėjo priversti VRDT prisiimti protestą pareiškusio asmens pareigos nurodyti bylai svarbius teisės aktus.
33 Šiuo klausimu pažymėtina, pirma, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė taikytinos nacionalinės teisės nuostatas ir jų turinį. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 11 punkto trečios įtraukos, VRDT ji taip pat teigė, kad siekiant įvertinti ankstesnio neregistruoto prekių ženklo pripažinimą, kaip tai suprantama pagal Markengesetz 4 straipsnio 2 dalį, atitinkama visuomene reikia laikyti Vokietijoje gyvenančius rusakalbius vartotojus, atsižvelgiant į tai, kad ankstesnis prekių ženklas užrašytas kirilicos raidėmis, ir į tai, kad juo žymimos prekės platinamos parduotuvėse, kuriose daugiausia lankosi rusakalbiai vartotojai.
34 Antra, pažymėtina, kad, norint išspręsti kilusį ginčą, esminę reikšmę turi atitinkamos visuomenės apibrėžimas. Iš tiesų, nors ieškovė neginčijo Apeliacinės tarybos nustatytos aplinkybės, kad ankstesnis prekių ženklas neįgijo visuomenės plačiąja prasme, t. y. kurią sudaro visi paprasti Vokietijos vartotojai, pripažinimo, atrodo, negalima atmesti fakto, jog, jeigu atitinkama visuomenė, kaip ji suprantama pagal Markengesetz 4 straipsnio 2 dalį, būtų apibrėžta kaip apimanti tik rusakalbius Vokietijos vartotojus, kaip teigia ieškovė, toks pripažinimas būtų įgytas.
35 Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į šio sprendimo 31 punkte primintą teismo praktiką, VRDT turėjo imtis visų priemonių, kurios jai prieinamos dėl jos turimų vertinimo įgaliojimų, kad gautų informacijos apie taikytiną nacionalinę teisę ir nuodugniau ištirtų nurodytos nacionalinės teisės nuostatų turinį ir taikymo sritį, atsižvelgdama į ieškovės pateiktus argumentus ir veikdama ex officio arba pasiūlydama ieškovei pagrįsti teiginius dėl atitinkamos visuomenės apibrėžimo pagal Markengesetz 4 straipsnio 2 dalį (pastaruoju klausimu žr. generalinio advokato Y. Bot išvados byloje VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, Rink., EU:C:2013:782, 66 ir 87 punktus).
36 Tačiau nei iš ginčijamo sprendimo, nei iš Bendrajam Teismui perduotos VRDT bylos medžiagos nematyti, kad VRDT būtų nuodugniau ištyrusi nurodytos nacionalinės teisės nuostatų turinį ir taikymo sritį, atsižvelgdama į ieškovės pateiktus argumentus ir veikdama ex officio arba pasiūlydama ieškovei pagrįsti teiginius dėl atitinkamos visuomenės apibrėžimo pagal Markengesetz 4 straipsnio 2 dalį; pati VRDT tai pripažino per teismo posėdį.
37 Jei Apeliacinė taryba būtų atlikusi šį Vokietijos teisės tyrimą, tai greičiausiai leistų jai gauti duomenis, kuriuos ieškovė pirmą kartą pateikė Bendrajam Teismui ir kurių tam tikri a priori turi reikšmės vertinant jos teiginius dėl atitinkamos visuomenės apibrėžimo pagal Markengesetz 4 straipsnio 2 dalį. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis federalinis teismas) praktiką, kurioje šis pripažino, kad tam tikromis sąlygomis net dėl dažno vartojimo prekių atitinkamą visuomenę galima apibrėžti siauriau, atsižvelgiant į specifinių prekių paskirtį ir prekybos jomis galimybes (BGH, I ZR 90/58, DB 1959, 1368 (amtl. Leitsatz) – Sunpearl II) arba į šių prekių pirkėjus ir jais suinteresuotus asmenis, nes kai kurie iš jų gali atsisakyti tam tikrų prekių arba jas kritikuoti (BGH, I ZR 94/80, GRUR 1982, 672 – Aufmachung von Qualitätsseifen). Taip pat iš Bundespatentgericht (Federalinis patentų teismas) sprendimo byloje Ƃepёзкa (28 W (pat) 40/10) matyti, kad tam tikromis sąlygomis atitinkamą visuomenę dėl prie 29 ir 30 klasių priskirtų prekių, kaip antai nagrinėjamų šioje byloje, galima susiaurinti iki rusų kalbą mokančių vartotojų, atsižvelgiant, be kita ko, į prekių pateikimą, įpakavimą ir žymėjimą kirilicos raidėmis.
38 Šiomis aplinkybėmis negalima paneigti, jog tai, kad Apeliacinė taryba nesiėmė tyrimo, turėjo lemiamą įtaką jos pateiktam Markengesetz 4 straipsnio 2 dalies aiškinimui.
39 Vadinasi, reikia pritarti vieninteliam ieškinio pagrindui ir panaikinti ginčijamą sprendimą. Remiantis Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 6 dalimi VRDT turi imtis visų priemonių, kad būtų įvykdytas Bendrojo Teismo sprendimas. Šiuo klausimu VRDT, naudodamasi savo įgaliojimais tirti Vokietijos teisę, privalo, be kita ko, nustatyti, ar pagal šią teisę ieškovei suteikta teisė uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies b punktą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi VRDT pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir ieškovės bylinėjimosi išlaidas pagal pastarosios pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2012 m. lapkričio 28 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) antrosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 893/2012‑2).
2. VRDT padengia savo ir Rot Front OAO patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Kanninen | Pelikánová | Buttigieg |
Paskelbta 2015 m. spalio 28 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.