GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2009 m. spalio 29 d.(1)
Byla C‑462/08
Ümit Bekleyen
prieš
Land Berlin
(Oberverwaltungsgericht Berlin-Brandenburg (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antra pastraipa – Darbuotojo turko vaiko teisė priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje jis įgijo profesinį parengimą – Vaiko, kuris pradėjo profesinį parengimą po to, kai jo tėvai, nuolat dirbę priimančiojoje valstybėje daugiau nei trejus metus, jau dešimt metų visam laikui yra iš jos išvykę, situacija – Papildomo protokolo 59 straipsnis – Palankesnis vertinimas nei taikomas valstybių narių piliečiams“
I – Įvadas
1. Šiuo 2008 m. spalio 6 d. Sprendimu pateiktu prašymu priimti prejudicinį sprendimą Oberverwaltungsgericht Berlin‑Brandenburg (Vokietija) prašo išaiškinti 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos(2) sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros 7 straipsnio antrą pastraipą (toliau – Sprendimas Nr. 1/80)(3). Klausimas buvo pateiktas Turkijos pilietei Ümit Bekleyen pareiškus ieškinį dėl Land Berlin sprendimo, kuriuo jai pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antrą pastraipą buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi.
2. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę paaiškinti šia nuostata darbuotojo turko vaikui suteikiamų teisių pobūdį, taip pat patikslinti sąlygas šioms teisėms įgyti.
II – Teisinis pagrindas
3. Sprendimas Nr. 1/80 buvo priimtas įgyvendinant Asociacijos susitarimo Papildomo protokolo(4) 36 straipsnį. Šiame straipsnyje numatyta, kad darbuotojų judėjimo tarp Bendrijos valstybių narių ir Turkijos laisvė bus laipsniškai užtikrinama pagal Asociacijos susitarimo 12 straipsnyje nustatytus principus, pagal kuriuos susitariančiosios šalys susitaria semtis įkvėpimo iš Bendrijos steigimo sutarties 48, 49 ir 50 straipsnių.
4. Sprendimo Nr. 1/80 II skyriaus „Socialinės nuostatos“ 1 skirsnyje numatyti įvairūs „Klausimai, susiję su įdarbinimu ir laisvu darbuotojų judėjimu“, kaip antai Turkijos piliečių įsidarbinimas valstybėje narėje. Tokia teisė jiems ypač gali būti suteikiama vadovaujantis dviem nuostatomis kaip teisėtai darbo rinkai priklausantiems darbuotojams (6 straipsnis) ar kaip tokią sąlygą atitinkančio darbuotojo turko šeimos nariams (7 straipsnis).
5. Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnis, kuriuo darbuotojui turkui suteikiama laipsniškai įgyvendinama teisė įsidarbinti atsižvelgiant į valstybėje narėje teisėtai išdirbtą laikotarpį, suformuluotas taip:
„1. Išskyrus 7 straipsnyje, susijusiame su darbuotojo šeimos narių teise laisvai įsidarbinti, numatytus atvejus, darbuotojas turkas, priklausantis valstybės narės teisėtai darbo rinkai, turi teisę:
– teisėtai išdirbęs vienus metus prašyti šioje valstybėje narėje atnaujinti jo leidimą dirbti pas tą patį darbdavį, jei pastarasis turi laisvą darbo vietą,
– teisėtai išdirbęs trejus metus ir, išskyrus atvejus, kai Bendrijos valstybių narių darbuotojams yra teikiama pirmenybė, šioje valstybėje narėje priimti kitą tai pačiai profesijai skirtą jo pasirinkto darbdavio pasiūlymą įsidarbinti, pateiktą įprastomis sąlygoms ir įregistruotą šios valstybės narės įdarbinimo įstaigose,
– teisėtai išdirbęs ketverius metus šioje valstybėje narėje laisvai dirbti bet kurį pasirinktą samdomą darbą.
2. Metinės atostogos, nebuvimas darbe dėl motinystės, nelaimingo atsitikimo darbe arba dėl trumpalaikės ligos įskaitomi į teisėto darbo laikotarpį. Kompetentingų valdžios įstaigų tinkamai patvirtintas priverstinio nedarbo laikotarpis ir nebuvimas darbe dėl ilgalaikės ligos, kurie nėra įskaitomi į teisėto darbo laikotarpį, nepažeidžia teisių, įgytų remiantis ankstesnio darbo laikotarpiu.
<...>“(Neoficialus vertimas)
6. Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnyje išskiriami, pirma, teisę atvykti pas darbuotoją į priimančiąją valstybę narę turintys ir tam tikrą laikotarpį joje teisėtai gyvenantys šeimos nariai (pirma pastraipa) ir, antra, atitinkamoje valstybėje narėje profesinį išsilavinimą įgiję šio darbuotojo vaikai (antra pastraipa). Taigi 7 straipsnyje numatyta:
„Priklausančio valstybės narės teisėtai darbo rinkai darbuotojo turko šeimos nariai, kuriems buvo suteikta teisė atvykti pas jį, turi teisę:
– išskyrus atvejus, kai pirmenybė teikiama Bendrijos valstybių narių darbuotojams, priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti, jeigu jie bent trejus metus teisėtai gyveno šioje valstybėje narėje,
– laisvai dirbti bet kurį pasirinktą samdomą darbą, jeigu jie bent penkerius metus teisėtai gyveno šioje valstybėje narėje.
Darbuotojų turkų vaikai, įgiję profesinį parengimą priimančiojoje šalyje, gali, nepaisant jų gyvenimo šioje valstybėje narėje trukmės, priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti šioje valstybėje narėje su sąlyga, kad vienas iš jų tėvų bent trejus metus joje teisėtai dirbo.“ (Neoficialus vertimas)
III – Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
7. 1975 m. Berlyne gimusi Ü. Bekleyen iki keturiolikos metų su savo šeima gyveno Vokietijos teritorijoje. Abu jos tėvai, Turkijos piliečiai, nuo 1971 m. dirbo Vokietijos Federacinėje Respublikoje. 1989 m. Ü. Bekleyen su visa savo šeima grįžo į Turkiją, kur įgijo vidurinį išsilavinimą ir baigė kraštovaizdžio architektūros studijas.
8. 1999 m. sausio mėn. Ü. Bekleyen, gavusi Land Berlin leidimą, be savo šeimos grįžo į Vokietijos Federacinę Respubliką siekdama tęsti studijas. 1999 m. kovo mėn. ji gavo leidimą gyventi, kuris buvo pratęstas keletą kartų, paskutinį kartą išdavus leidimą gyventi iki 2005 m. gruodžio 31 dienos. 2005 m. vasarą Ü. Bekleyen baigė studijas Berlyno technikos universitete ir įgijo kraštovaizdžio planavimo inžinierės specialybę.
9. 2005 m. gruodžio 19 d. Ü. Bekleyen, remdamasi tuo, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje yra baigusi aukštojo mokslo studijas, pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antrą pastraipą kreipėsi dėl leidimo gyventi išdavimo. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimu Land Berlin atmetė šį prašymą, nes nebuvo įvykdyti Asociacijos susitarime numatyti reikalavimai įgyti teisę gyventi. Atsakovė pagrindinėje byloje nurodo, jog Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antroje pastraipoje reikalaujama, kad egzistuotų laiko ryšys tarp tėvų ir vaikų gyvenimo, tačiau šioje byloje ši sąlyga nebuvo įvykdyta. Šios Sprendimo Nr. 1/80 nuostatos formuluotė ir tikslas suponuoja, kad siekiant įgyti teisę įsidarbinti ir gyventi bent vienas iš tėvų, vaikui pradėjus profesinį parengimą, dar turi gyventi priimančiojoje valstybėje narėje.
10. 2007 m. gegužės mėn. Ü. Bekleyen pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką gavo laikiną leidimą gyventi, galiojantį iki 2009 m. gegužės 13 d., atsižvelgiant į tai, kad ji įsidarbino Vokietijos bendrovėje.
11. Iš pradžių 2006 m. liepos mėn. pareikštu ieškiniu dėl neveikimo, kuris vėliau buvo pakeistas ieškiniu dėl 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo, Ü. Bekleyen prašė, kad būtų patvirtinta jos teisė gauti leidimą gyventi pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antrą pastraipą.
12. 2007 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimu Verwaltungsgericht Berlin atmetė šį ieškinį. Šis teismas nurodė, kad ieškinys buvo akivaizdžiai priimtinas, nes, nepaisant to, jog Ü. Bekleyen buvo suteikta teisė gauti leidimą gyventi pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalį, ji turėjo suinteresuotumą pareikšti tokį ieškinį. Iš tiesų, jeigu jai būtų pripažinta teisė remtis Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antra pastraipa, ji turėtų teisę laisvai įsidarbinti Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Tačiau ieškinys yra nepagrįstas, nes ilgai trukęs Ü. Bekleyen gyvenimas Turkijoje lėmė tai, kad ji prarado teisę pasinaudoti Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antroje pastraipoje numatyta privilegija.
13. Tada Ü. Bekleyen pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
14. Manydamas, jog šiomis sąlygomis ginčui išspręsti reikalingas Bendrijos teisės išaiškinimas, Oberverwaltungsgericht Berlin-Brandenburg nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šį prejudicinį klausimą:
„Ar Sprendimo Nr. 1/80 <...> 7 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad teise įsidarbinti ir atitinkama teise gyventi priimančiojoje valstybėje narėje baigus profesinį parengimą galima pasinaudoti, jei priimančiojoje šalyje gimęs vaikas su tėvais grįžta į kilmės valstybę, bet sulaukęs pilnametystės vienas grįžta į priimančiąją valstybę narę pradėti profesinio parengimo tuo metu, kai jo tėvai, Turkijos piliečiai, dirbę toje valstybėje, jau dešimt metų visam laikui iš jos išvykę?“
IV – Vertinimas
15. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad teise įsidarbinti ir atitinkama teise gyventi, kuriomis naudojasi priimančiojoje valstybėje narėje profesinį parengimą baigęs darbuotojo turko vaikas, galima pasinaudoti, jei atitinkamo vaiko tėvas iš priimančiosios valstybės narės visam laikui išvyko prieš jo vaikui atvykstant į teritoriją ir pradedant profesinį parengimą.
16. Siekiant naudingai atsakyti į pateiktą klausimą, iš pradžių reikia priminti su Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antra pastraipa susijusią teismo praktiką.
17. Visų pirma, reikia paminėti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog ši nuostata valstybėse narėse turi tiesioginį veikimą, t. y. jos taikymo sąlygas atitinkantys Turkijos piliečiai gali tiesiogiai remtis ja suteikiamomis teisėmis(5).
18. Antra, reikia priminti, kad pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antrą pastraipą darbuotojo turko vaikui atitinkamoje valstybėje narėje suteikiamos su įsidarbinimu susijusios teisės būtinai apima iš jų kildinamą šio asmens teisę gyventi šalyje, antraip teisė įsidarbinti ir teisė faktiškai dirbti taptų neveiksmingos(6).
19. Trečia, svarbu pažymėti, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antra pastraipa neturi būti aiškinama kaip taikoma tik nepilnamečiam asmeniui, priimančiosios valstybės narės teisėtai darbo rinkai priklausančio ar priklausiusio darbuotojo turko vaikui; ji taip pat taikoma tokio darbuotojo pilnamečiam vaikui(7).
20. Teismo praktikoje, susijusioje su Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antros pastraipos aiškinimu, svarbią vietą užima minėtas sprendimas Akman, į kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nurodo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.
21. Šiame sprendime nagrinėjamu atveju 1980 m. H. Akman buvo suteikta teisė atvykti studijuoti inžineriją į Vokietijos Federacinę Respubliką, kur jo tėvas teisėtai dirbo. 1993 m., sėkmingai baigęs studijas, jis paprašė neterminuoto leidimo gyventi. Jam buvo atsisakyta suteikti šį leidimą, nes 1986 m. jo tėvas grįžo į Turkiją.
22. Sprendime Akman Teisingumo Teismas patvirtino, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, jog darbuotojo turko vaikui pripažįstama teisė priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti priimančiojoje valstybėje narėje priklauso nuo dviejų sąlygų, tai yra, pirma, atitinkamo darbuotojo vaikas nagrinėjamoje valstybėje narėje turi įgyti profesinį parengimą ir, antra, vienas iš jo tėvų turi būti teisėtai išdirbęs šioje valstybėje bent trejus metus(8).
23. Nusprendęs, kad pirmoji sąlyga dėl profesinio parengimo aptariamoje byloje buvo įvykdyta, Teisingumo Teismas vertino antrąją sąlygą dėl reikalavimo, kad tėvas būtų išdirbęs trejus metus.
24. Kalbant apie šią antrąją sąlygą Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antra pastraipa negali būti aiškinama taip, jog vaiko teisė priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti priklauso nuo to, ar tėvas gyveno nagrinėjamoje valstybėje narėje tuo metu, kai vaikas, įgijęs profesinį parengimą, siekia įsidarbinti(9). Pagrįsdamas šį teiginį Teisingumo Teismas pažymėjo, kad teisėtai bent trejus metus valstybėje narėje išdirbusio migranto turko vaikas, kuris teisėtai gyvena šios valstybės narės teritorijoje, joje įgijo išsilavinimą ir dėl to turi galimybę šioje valstybėje vykdyti profesinę veiklą, nebeturi būti laikomas priklausančiu nuo vieno iš jo tėvų buvimo, nes įsidarbindamas suinteresuotasis asmuo nebėra jų išlaikomas ir pats gali pasirūpinti savimi(10).
25. Todėl Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamos nuostatos esmę ir tikslą, taip pat į kontekstą, kuriam esant ji vartojama, Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta sąlyga turi būti suprantama taip, kad ja reikalaujama, jog tėvas būtų kažkuriuo metu bent trejus metus teisėtai dirbęs priimančiojoje valstybėje narėje prieš jo vaikui šioje valstybėje įgyjant profesinį parengimą(11).
26. Kalbant apie šią bylą, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyto klausimo esmė yra išsiaiškinti, ar minėtame sprendime Akman suformuota teismo praktika taip pat taikoma situacijai, kai anksčiau dirbęs darbuotojas turkas, jo vaikui pradėjus profesinį parengimą, daugiau kaip dešimt metų nebegyvena atitinkamoje valstybėje narėje.
27. Tokiomis aplinkybėmis man atrodo, kad norint duoti naudingą atsakymą į pateiktą klausimą svarbu nustatyti aplinkybes, skiriančias faktinę pagrindinės bylos situaciją nuo bylos, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Akman, situacijos.
28. Visų pirma svarbu priminti, jog tuo metu, kai H. Akman, kuriam buvo suteikta teisė atvykti į Vokietijos Federacinę Respubliką, kad galėtų gyventi su savo tėvu, pradėjo studijas, jo tėvas dar buvo laikomas darbuotoju turku Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio 1 dalies prasme, nes tuo metu jis dar priklausė teisėtai šios valstybės narės darbo rinkai. Tik kai H. Akman įgijo profesinį parengimą ir ketino laisvai įsidarbinti, pasinaudodamas pagal minėto sprendimo 7 straipsnio antrą pastraipą įgyta teise priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti, jo tėvas nebepriklausė priimančiosios valstybės narės darbo rinkai.
29. Tačiau šioje byloje Ü. Bekleyen tėvai nedirbo ir net negyveno Vokietijos Federacinėje Respublikoje nei jai pradedant profesinį parengimą, nei tuomet, kai ji baigė universitetines studijas.
30. Šios bylos ir minėto sprendimo Akman teisinis skirtumas yra glaudžiai susijęs su šia faktine aplinkybe.
31. Reikia priminti, kaip pabrėžiau šios išvados 22 punkte, kad minėtoje byloje Akman Teisingumo Teismas patvirtino, jog Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad darbuotojo turko vaikui pripažįstama teisė priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti priimančiojoje valstybėje narėje priklauso nuo dviejų sąlygų, tai yra, kad atitinkamas darbuotojo vaikas nagrinėjamoje valstybėje narėje būtų įgijęs profesinį parengimą ir kad vienas iš jo tėvų būtų teisėtai bent trejus metus išdirbęs šioje valstybėje.
32. Šiuo klausimu visų pirma reikia nurodyti Teisingumo Teismo minėtoje byloje Akman pateiktą teiginį dėl minėto sprendimo 7 straipsnio antros pastraipos aiškinimo, susijusio su dviem sąlygomis, kurias turi įvykdyti Turkijos pilietis, siekdamas šios nuostatos pagrindu pasinaudoti teisėmis įsidarbinti.
33. Atrodo svarbu pažymėti, kad kalbama ne apie dvi, bet tris kumuliacines sąlygas, kurios turi būti įvykdytos siekiant pasinaudoti teise laisvai įsidarbinti pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antrą pastraipą. Suinteresuotasis asmuo: 1) priimančiojoje valstybėje narėje turi būti įgijęs profesinį parengimą; 2) turi įrodyti, kad vienas iš jo tėvų „bent trejus metus teisėtai dirbo nagrinėjamoje valstybėje narėje“; ir 3) turi būti darbuotojo turko vaikas(12).
34. Nagrinėjamu atveju pirmoji sąlyga yra neabejotinai įvykdyta, nes Ü. Bekleyen priimančiojoje valstybėje narėje baigė universitetines studijas ir gavo kraštovaizdžio planavimo inžinierės diplomą.
35. Šalys neginčija, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta antroji sąlyga šioje byloje taip pat yra įvykdyta, nes abu Ü. Bekleyen tėvai, Turkijos piliečiai, daugiau nei trejus metus teisėtai dirbo Vokietijos Federacinėje Respublikoje.
36. Todėl šiuo atveju ginčas kyla dėl trečiosios sąlygos, susijusios su darbuotojo turko vaiko statusu.
37. Nagrinėjimo objektas gali būti apibrėžtas tiksliau, nustačius, kad dėl šios aplinkybės ši byla skiriasi nuo minėto sprendimo Akman. Iš tiesų nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar vaikui siekiant įgyti iš Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antros pastraipos kylančias teises būtina, kad egzistuotų vienalaikiškumo ryšys tarp tėvo, kaip darbuotojo turko, statuso Sprendimo Nr. 1/80 prasme ir vaiko profesinio parengimo pradžios bei jo laikotarpio.
38. Danijos ir Nyderlandų vyriausybės teigia, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antra pastraipa netaikoma darbuotojų turkų vaikui, jeigu jis pradeda studijuoti priimančiojoje valstybėje narėje tik tada, kai abu jo tėvai visam laikui išvyko iš šios valstybės teritorijos. Šių vyriausybių nuomone, minėto sprendimo 7 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad teisė laisvai įsidarbinti – ir iš jos kylanti teisė gyventi šalyje – priklauso nuo to, ar sutampa laikas tarp jo tėvų gyvenimo ir darbo priimančiojoje valstybėje narėje bei galimybės vaikui įsidarbinti, šioje valstybėje įgijus profesinį parengimą.
39. Iš šios nuomonės, kurioje pažymima trečiosios sąlygos, susijusios su „darbuotojo turko vaiko“ statusu, svarba, galima daryti išvadą, kad vienas iš Turkijos piliečio tėvų privalo turėti darbuotojo turko statusą Sprendimo Nr. 1/80 prasme konkrečiam vaikui pradedant ir tęsiant studijas, kad įgijęs profesinį parengimą jis galėtų pasinaudoti teise laisvai įsidarbinti priimančiojoje valstybėje narėje.
40. Kalbant apie „darbuotojo turko vaiko“ statusą Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antros pastraipos prasme, kurį privalo turėti Turkijos pilietis, kad įgijęs profesinį parengimą turėti teisę laisvai įsidarbinti, reikia pažymėti, jog šioje pastraipoje, kitaip nei tai aiškiai pakartota šio sprendimo 6 straipsnyje ir 7 straipsnio pirmoje pastraipoje, nereikalaujama, kad darbuotojas turkas, kurio vaikas ketina pasinaudoti teise gyventi šalyje, priklausytų valstybės narės teisėtai darbo rinkai, o tai yra papildoma sąlyga taikyti abi minėtas nuostatas.
41. Dėl šio 7 straipsnio antros pastraipos formuluotės ypatumo kylanti problema sprendžiama nagrinėjant, ar šis ypatumas atsirado dėl Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimo glaustai susieti darbuotojo turko sąvoką, kurios apibrėžimas yra dviejose kitose nuostatose – 6 straipsnyje ir 7 straipsnio pirmoje pastraipoje, ar buvo nuspręsta atskirti nagrinėjamos nuostatos ir kitų nuostatų taikymo sąlygas.
42. Siekiant paaiškinti nagrinėjamos formuluotės svarbą šiai bylai, iš pradžių reikia vertinti sprendimus, kuriuos Teisingumo Teismas priėmė bylose Bozkurt(13) ir Tetik(14). Byloje, kurioje buvo priimtas pirmasis iš šių dviejų sprendimų, Teisingumo Teismas nagrinėjo sąlygas, numatytas Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tam tikri nebuvimo darbe laikotarpiai įskaitomi į teisėto darbo laikotarpį ir „metinės atostogos, nebuvimas darbe dėl motinystės, nelaimingo atsitikimo darbe arba dėl trumpalaikės ligos įskaitomi į teisėto darbo laikotarpį. Kompetentingų valdžios įstaigų tinkamai patvirtintas priverstinio nedarbo laikotarpis ir nebuvimas darbe dėl ilgalaikės ligos, kurie nėra įskaitomi į teisėto darbo laikotarpį, nepažeidžia teisių, įgytų remiantis ankstesnio darbo laikotarpiu“. Teisingumo Teismas turėjo paaiškinti, ar remiantis šia nuostata darbuotojas turkas, kaip antai A. Bozkurt, galėjo išsaugoti teisę pasilikti priimančiosios valstybės teritorijoje po to, kai nukentėjo nuo nelaimingo atsitikimo darbe ir buvo pripažintas visiškai nedarbingu.
43. Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į Sprendimo Nr. 1/80 tikslą, kuriuo siekiama suderinti jau dirbančių darbuotojų turkų situaciją, teisė gyventi turi išlikti kaip papildoma darbuotojo teisei dirbti taip, kad jei darbas yra pertraukiamas, teisė gyventi gali likti galioti, tik jei šis darbo pertraukimas yra terminuotas. Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis aiškinimas neprieštarauja Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 2 daliai, kurioje įtvirtintas tik laikinas nebuvimas ir iš esmės nereguliuojamas vėlesnis darbuotojo aktyvus gyvenimas. Atvirkščiai, ilgalaikio nedarbingumo atveju darbuotojas visai negali dirbti ir nėra jokio objektyviai pateisinamo intereso jam užtikrinti teisę įsidarbinti ir papildomą teisę gyventi šalyje(15).
44. Teisingumo Teismo teigimu, Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnis „nereguliuoja galutinai valstybės darbo rinką palikusio Turkijos piliečio situacijos“(16). Iš to jis padarė išvadą, kad „nesant specialios nuostatos, kuria darbuotojui turkui pripažįstama teisė pasilikti valstybės narės teritorijoje po to, kai jis joje dirbo, Turkijos piliečio teisė gyventi <...> prarandama, jei suinteresuotasis asmuo yra visiškai ir nuolat nedarbingas“(17).
45. Minėtame sprendime Tetik Teisingumo Teismas, patvirtindamas tai, kas buvo nuspręsta minėtame sprendime Bozkurt, galiausiai paaiškino, kad „ilgiau nei ketverius metus valstybės narės teritorijoje teisėtai dirbęs darbuotojas turkas, kuris savanoriškai nusprendė mesti savo darbą, kad toje pačioje valstybėje narėje imtųsi naujos veiklos, bet nesugeba iš karto pradėti kitų darbo santykių, pagrįstą laikotarpį naudojasi teise gyventi šioje valstybėje, kad joje gautų naują darbą, su sąlyga, kad vis dar priklauso atitinkamos valstybės narės teisėtai darbo rinkai, laikydamasis, jei reikia, šioje valstybėje galiojančių teisės aktų reikalavimų, pavyzdžiui, įsiregistruoti kaip darbo ieškantis asmuo ir būti kompetentingos valstybės įdarbinimo tarnybų žinioje“(18).
46. Atsižvelgdamos į šiuos du sprendimus, Danijos ir Nyderlandų vyriausybės pasiūlė, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antros pastraipos formuluotės ypatumas būtų aiškinamas pagal pirmą iš dviejų šios išvados 41 punkte nurodytų prasmių, tai yra, kad ji atsirado dėl Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimo glaustai susieti to paties straipsnio pirmoje pastraipoje vartojamą darbuotojo turko sąvoką.
47. Todėl, jų nuomone, reikia: a) atsižvelgti į tai, kad išvykdami iš Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos ir joje nebegyvendami ilgiau nei dešimt metų Ü. Bekleyen tėvai galutinai paliko priimančiosios valstybės narės darbo rinką; b) iš to padaryti išvadą, kad tuo metu ir visą laiką, kai Ü. Bekleyen pradėjo profesinį parengimą, mokėsi ir jį baigė Vokietijos Federacinėje Respublikoje, jie nebeturėjo darbuotojo turko statuso, kad būtų taikoma Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antra pastraipa; ir c) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltą problemą išspręsti taip, kad asmuo, esantis Ü. Bekleyen situacijoje, įgijęs profesinį parengimą negali turėti teisės laisvai įsidarbinti ir dėl to negali pasinaudoti teise įsidarbinti ir apsigyventi pagal šio sprendimo 7 straipsnio antrą pastraipą.
48. Toks Teisingumo Teismui pateiktos problemos sprendimas nėra tinkamas dėl trijų priežasčių, susijusių su: a) Asociacijos susitarimu ir Sprendimu Nr. 1/80 siekiamais tikslais; b) tuo, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antra pastraipa skiriasi, palyginti su to paties straipsnio pirma pastraipa; c) Papildomo protokolo 59 straipsnio įtaka Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antros pastraipos aiškinimui.
A – Asociacijos susitarimu ir Sprendimu Nr. 1/80 siekiami tikslai
49. Kaip Teisingumo Teismas yra aiškiai pabrėžęs: a) Asociacijos susitarimo 12 straipsnyje patikslinta, kad šiuo susitarimu „siekiama skatinti susitariančiųjų šalių ilgalaikių ir harmoningų prekybos ir ekonominių santykių, įskaitant ir darbo sektoriuje, plėtrą, laipsniškai užtikrinant laisvą darbuotojų judėjimą“(19); ir b) šio tikslo įgyvendinimo turi būti siekiama į Asociacijos susitarimo taisyklių taikymą „kiek įmanoma“ perkeliant laisvą darbuotojų judėjimą Bendrijoje reguliuojančias taisykles ir principus(20) ir „siekiant pakelti Turkijos gyventojų pragyvenimo lygį ir palengvinti vėlesnį Turkijos stojimą į Europos bendriją (šio susitarimo ketvirta konstatuojamoji dalis ir 28 straipsnis)“(21).
50. Į šį Asociacijos susitarimo tikslą būtinai turi būti atsižvelgiama aiškinant Sprendimą Nr. 1/80, kuris pagal pirmą ir trečią konstatuojamąsias dalis buvo priimtas atsižvelgiant į „Bendriją ir Turkiją jungiančios asociacijos ryšių ypatumus“ ir kuriuo siekiama „įgyvendinti [susitarimo] nuostatas, susijusias su jaunų darbuotojų pasikeitimu“.
51. Turint omenyje, kad, atsižvelgiant į tai, nagrinėjamo sprendimo nuostatos, kurias reikia aiškinti, tai yra 6 straipsnis, 7 straipsnio pirma pastraipa ir 7 straipsnio antra pastraipa, grindžiamos kontekstu, kuriam esant Bendrija siekia laipsniškai užtikrinti laisvą darbuotojų judėjimą, ypač rūpinantis jaunų darbuotojų turkų priėmimu į Bendrijos darbo rinką, jas reikia aiškinti atskiriant pagal bendrus joms būdingus tikslus ir kiekvienos jų siekiamus specifinius tikslus.
52. Visoms trims nuostatoms būdingi bendri tikslai yra susiję su tuo, kad jomis siekiama laipsniškai užtikrinti laisvą darbuotojų turkų judėjimą tarp visų Bendrijos valstybių narių ir Turkijos.
53. Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsniu siekiama patikslinti būdus, kaip turi būti įgyvendinama laipsniška darbuotojų turkų integracija į Bendrijos valstybės narės darbo rinką.
54. Šio sprendimo 7 straipsnio pirma ir antra pastraipos užtikrina bendrą sistemą, kuriai jos priklauso, numatydamos, kad jų šeimos nariai būtų priimti į priimančiosios valstybės narės darbo rinką. Šis abiem pastraipoms būdingas bendras tikslas patvirtintas minėtame sprendime Derin, pagal kurį Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio tikslas yra „laipsniškai stiprinti darbuotojų [turkų] šeimų narių padėtį atitinkamoje valstybėje narėje, leidžiant jiems po tam tikro laiko gyventi savarankiškai“(22).
55. Toks darbuotojo turko šeimos narių priėmimas į priimančiosios valstybės narės darbo rinką, išskyrus atvejus, kai pirmenybė teikiama Bendrijos valstybių narių darbuotojams, vykdomas suteikiant teisę priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti, jeigu jie bent trejus metus teisėtai gyveno šioje valstybėje narėje, jei kalbama tik apie šeimos narius (7 straipsnio pirmos pastraipos pirma įtrauka); jiems laisvai dirbti bet kurį pasirinktą samdomą darbą, jeigu jie bent penkerius metus teisėtai gyveno šioje valstybėje narėje (pirmos pastraipos antra įtrauka), ir, jei kalbama apie vaiką (ne tik apie šeimos narį), jam suteikiama galimybė priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti priimančiojoje valstybėje narėje, su sąlyga, kad vienas iš jų tėvų bent trejus metus teisėtai dirbo ir kad šis vaikas šioje valstybėje narėje įgijo profesinį parengimą (7 straipsnio antra pastraipa).
56. Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa siekiama specifinio tikslo – įgyvendinti darbuotojų turkų integraciją į priimančiosios valstybės narės rinką užtikrinant, kad būtų patenkinti jų interesai gyventi su jų šeimos nariais, jiems tinkamai pasiūlant integraciją į darbo rinką. Dėl šios priežasties buvo numatyta, kad jų šeimos narių teisės priklauso nuo to, ar šie darbuotojai priklausė ir vis dar priklauso teisėtai priimančiosios valstybės narės darbo rinkai.
57. Kaip Teisingumo Teismas patvirtino sprendime Kadiman(23): a) šios pirmos pastraipos tikslas yra „sudaryti palankias teisėtai darbo rinkai priklausančių darbuotojų turkų įsidarbinimo ir gyvenimo sąlygas, užtikrinant jų šeimos ryšių išlaikymą“(24); b) ši pirma pastraipa suteikia šiems šeimos nariams teisę po tam tikro laiko dirbti šioje valstybėje, „siekiant sustiprinti tęstinę darbuotojo migranto turko šeimos vieneto integraciją priimančiojoje valstybėje narėje“(25); ir c) šia pirma pastraipa siekiama „sudaryti palankias sąlygas priimančiojoje valstybėje narėje šeimai susijungti, leidžiant iš pradžių šeimos nariams būti su darbuotoju migrantu ir po tam tikro laiko sustiprinant jų padėtį bei suteikiant teisę įsidarbinti šioje valstybėje narėje(26).
58. Atvirkščiai, Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antra pastraipa nesiekiama sukurti šeimai susijungti priimančiojoje valstybėje narėje palankių sąlygų(27); ja siekiama palengvinti profesinį parengimą įgijusių darbuotojų turkų vaikų įsidarbinimą priimančiojoje valstybėje narėje, stengiantis laipsniškai įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą(28). Dėl šios priežasties šios pastraipos taikymas nebėra tiesiogiai susijęs su vaiko turko tėvų integracijos priimančiojoje valstybėje narėje tikslu ir šia nuostata nereikalaujama, kad jie priklausytų teisėtai šios valstybės narės rinkai tuo metu, kai šis vaikas ketina priimti pasiūlymą įsidarbinti.
59. Be to, dėl Danijos ir Nyderlandų pasiūlyto aiškinimo, pagal kurį reikalaujama, kad tėvai faktiškai būtų priimančiosios valstybės narės teritorijoje ir priklausytų teisėtai šios valstybės darbo rinkai, būtų prarastas Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antros pastraipos naudingas poveikis, nes ši nuostata neįtvirtintų nieko nauja, palyginti su pirma pastraipa, kuri plačiau apibrėžia „šeimos narių“ susijungimą.
60. Todėl kadangi Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antra pastraipa nėra siekiama specialaus šeimos susijungimo tikslo, ji neturi būti suprantama kaip reikalaujanti, kad būtų įvykdyta sąlyga dėl tėvų gyvenimo ir darbo bei, atsižvelgiant į tai, dėl bendro tėvų ir vaiko gyvenimo, vaikui pradedant ir tęsiant profesinį parengimą.
B – Skirtingas Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antros pastraipos turinys, palyginti su to paties straipsnio pirma pastraipa
61. Atsižvelgiant į specifinius ir skirtingus Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos ir antros pastraipos uždavinius, pirmos pastraipos turinys turi būti aiškinamas kaip nustatantis išvestinę teisėtai valstybės narės darbo rinkai priklausančio darbuotojo turko šeimos narių, kuriems buvo suteiktas leidimas gyventi su šiuo darbuotoju, teisę; atvirkščiai, antros pastraipos tekstas turi būti aiškinamas kaip numatantis jų vaikų asmeninę teisę, jei įvykdytos šioje pastraipoje numatytos sąlygos.
62. Darbuotojų turkų vaikų teisės laisvai įsidarbinti Bendrijos valstybėje narėje laikymas asmenine, bet ne iš jos kylančia išvestine teise, neprieštarauja tam, kad, kaip esu pabrėžęs šios išvados 31 ir paskesniuose punktuose, Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antroje pastraipoje ši teisė numatyta tik „darbuotojų turkų vaikams <...> su sąlyga, kad vienas iš jų tėvų bent trejus metus atitinkamoje valstybėje narėje teisėtai dirbo“.
63. Ši aplinkybė, be abejonės, reiškia, kad darbuotojų turkų vaiko teisė laisvai įsidarbinti priimančiojoje valstybėje kyla iš šių darbuotojų turkų praeityje dirbto darbo. Tačiau šio sprendimo 7 straipsnio antrai pastraipai būdingas uždavinys įtvirtintas tokiu būdu, kad nagrinėjama aplinkybė nėra nurodyta taip, jog reikalavimas vienam iš tėvų išlaikyti darbuotojo turko statusą per atitinkamo vaiko studijas būtų šio straipsnio taikymo sąlyga. Ši aplinkybė ir tai, kad tas vaikas gavo profesinį parengimą pagrindžiantį diplomą, turi būti laikoma faktinėmis aplinkybėmis, į kurias reikia atsižvelgti nustatant minimalų šio vaiko integracijos priimančiosios valstybės narės visuomenėje laipsnį; šis integracijos lygis lėmė, kad atsižvelgiant į šios išvados 49 ir 50 punktuose nurodytą Asociacijos susitarimo esmę Sprendimu Nr. 1/80 buvo nuspręsta, jog jam būtina suteikti privilegijuotą statusą, palyginti su bet kuriuo kitu trečiųjų šalių piliečiu ir bet kuriuo kitu šios šeimos nariu.
64. Būtent atsižvelgdamas į šį teiginį, kad darbuotojo turko vaiko statusas yra sociologinę vertę turintis istorinis duomuo, Teisingumo Teismas minėto sprendimo Akman 30 punkte pabrėžė, kad šio sprendimo 7 straipsnio antroje pastraipoje veiksmažodis „dirbti“ vartojamas būtuoju laiku – kitaip nei to paties straipsnio pirmoje pastraipoje, kurioje jis vartojamas esamuoju laiku(29) – numatant nagrinėjamą teisę „su sąlyga, kad vienas iš tėvų bent trejus metus atitinkamoje valstybėje narėje teisėtai dirbo“. Teisingumo Teismas sustiprino šią aplinkybę nurodydamas, jog ta formuluotė „reiškia, kad nagrinėjamas reikalavimas <...> turi būti įvykdytas kažkada anksčiau, palyginti su data, kai vaikas įgijo profesinį parengimą“(30).
65. Kaip jau nurodžiau šios išvados 61 punkte, Sprendimu Nr. 1/80 vaikui pripažįstama asmeninė teisė įsidarbinti Bendrijos valstybėje narėje ne tik dėl to, kad jis yra valstybėje narėje bent trejus metus teisėtai išdirbusio darbuotojo vaikas, bet taip dėl to, kad jis yra gavęs šioje šalyje profesinį išsilavinimą patvirtinantį diplomą.
66. Remiantis šiomis dviem sąlygomis Sprendime Nr. 1/80 įgyvendinamas „laipsniško laisvo darbuotojų turkų judėjimo užtikrinimo“ principas, kuriuo grindžiamas Asociacijos susitarimas. Pirma, Sprendime Nr. 1/80 vaikai turkai nėra prilyginami Bendrijos darbuotojams, nes Sprendime įtvirtinta jų teisė įsidarbinti šalyje, kurioje tėvai bent trejus metus teisėtai dirbo; antra, šiuo sprendimu į šią rinką jie priimami tik tada, kai įgyja galimybę pakankamai integruotis į šios šalies visuomenę, o tai parodo įgytą profesinį išsilavinimą patvirtinančio diplomo gavimas.
67. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antra pastraipa, nebent būtų padaryta kitokia išvada taikant Papildomo protokolo 59 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad trejus metus priimančiojoje valstybėje narėje teisėtai išdirbusio darbuotojo turko vaikas, įgijęs šioje valstybėje narėje profesinį parengimą, gali pasinaudoti teise laisvai įsidarbinti šioje valstybėje ir atitinkama teise apsigyventi, nepaisant to, kad tėvai visam laikui išvyko iš šios valstybės narės dar prieš šiam vaikui atvykstant į šią valstybę narę ir pradedant profesinį parengimą.
C – Papildomo protokolo 59 straipsnio įtaka Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antros pastraipos aiškinimui
68. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar ankstesniame punkte pateiktas aiškinimas neprieštarauja Papildomo protokolo 59 straipsniui, pagal kurį „Turkijai negali būti sudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės narės pagal EB sutartį sudaro viena kitai“; vadinasi, būtina palyginti siekiant nustatyti, ar ankstesniame punkte pateiktas nagrinėjamos problemos sprendimas nelems, kad tokiu atveju, kuris nagrinėjamas pagrindinėje byloje, darbuotojo turko vaikas pasinaudos palankesnėmis sąlygomis nei taikomos Bendrijos darbuotojo vaikui. Toks palyginimas ypač būtinas atsižvelgiant į tai, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Europos Sąjungos piliečio vaikas neišsaugo teisių, kylančių iš ankstesnio gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje, jei su tėvais iš jos išvykęs paskui grįžta vienas, siekdamas ten pradėti profesinį parengimą.
69. Siekiant naudingai palyginti, svarbu pateikti dvi preliminarias pastabas.
70. Pirma, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad Sprendimas Nr. 1/80 neriboja valstybių narių kompetencijos reglamentuoti Turkijos piliečių atvykimo į jų teritoriją bei pirmojo įdarbinimo tvarkos(31).
71. Dėl darbuotojo turko šeimos narių situacijos Teisingumo Teismas Sprendime Ergat patvirtino, kad, nepaisant Sprendimo Nr. 1/80 priėmimo valstybės narės išsaugojo kompetenciją reglamentuoti tiek darbuotojo turko šeimos nario atvykimo į jų teritoriją sąlygas, tiek leidimo gyventi pradiniu trejų metų laikotarpiu prieš prasidedant laikotarpiui, kai jis turi teisę priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti, sąlygas(32).
72. Ši valstybių narių kompetencija taip pat apima teisę reglamentuoti darbuotojo turko, kuris anksčiau įgijo Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnyje numatytas teises, bet šį teisinį statusą iš esmės prarado dėl to, kad ilgą laiko tarpą ir be teisėtų priežasčių išvyko iš priimančiosios valstybės narės teritorijos, grįžusio šeimos nario įsikūrimą ir priėmimą. Todėl Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, kad jei darbuotojo turko šeimos narys pageidauja vėliau grįžti į šią valstybę, atitinkamos valstybės narės valdžios institucijos turi teisę pareikalauti, jog jis pateiktų naują prašymą, kad jam būtų leista atvykti pas šį darbuotoją, jeigu jis vis dar tebėra jo išlaikomas, arba kad jam būtų leista atvykti dirbti pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnį(33).
73. Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antros pastraipos aiškinimas, kurį pasiūliau šios išvados 67 punkte, neriboja valstybių narių kompetencijos nustatyti, kad grįžusiam darbuotojo turko vaikui, kuris visam laikui su šeima išvyko iš priimančiosios valstybės narės, priimti reikalaujama išduoti naują leidimą atvykti, jei šis vaikas nori šioje valstybėje narėje mokytis(34).
74. Antra, dėl darbuotojo turko vaiko ir valstybės narės piliečio vaiko situacijų tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, palyginimo reikia atsižvelgti į tai, kad teisė gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kurią įgijo Ü. Bekleyen grįžusi į šią valstybę narę įgyti profesinį parengimą, yra grindžiama nacionaline teise, bet ne Sprendimu Nr. 1/80.
75. Atsižvelgiant į tai, siekiant palyginti, priešingai nei Danijos vyriausybė nurodo pastabose ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomonei, reikia atsižvelgti į Ü. Bekleyen situaciją, buvusią tuomet, kai ji baigė profesinį parengimą ir, remdamasi iš Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antros pastraipos kylančia teise, siekė įsidarbinti priimančiojoje valstybėje narėje, bet ne tuomet, kai ji atvyko į šios valstybės teritoriją ir pradėjo universitetines studijas. Jos situacija ypatinga tuo, kad tėvai nebegyveno priimančiosios valstybės narės teritorijoje nei tuomet, kai ji grįžo į šią valstybę narę, nei visu jos profesinio parengimo laikotarpiu; todėl jos atvejui netaikomos šeimos susijungimo taisyklės. Taigi kalbama apie suaugusį vaiką, kuris pabaigęs universitetines studijas yra savarankiškas asmuo(35). Dėl to reikia palyginti Sprendime Nr. 1/80 nustatytas teises ir Europos Sąjungos piliečio vaiko teises, kuris kitoje valstybėje narėje įgijęs profesinį parengimą ketina įsidarbinti šioje valstybėje, jeigu jo tėvų nėra šios valstybės narės teritorijoje(36).
76. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, priešingai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomonei, Europos piliečio vaiko situacijai netaikomas nei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva 2004/38)(37), 7 straipsnio 1 dalies d punktas, nei šios Direktyvos 12 straipsnio 1 dalis(38).
77. Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies d punkte Sąjungos pilietį lydintiems ar kartu vykstantiems šeimos nariams numatyta teisė gyventi kitos valstybės narės teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius tuo atveju, jei Sąjungos pilietis turi darbuotojo statusą (šios dalies a punktas) arba pakankamai išteklių (šios dalies b punktas), arba mokosi (šios dalies c punktas).
78. Net iš šioje nuostatoje vartojamų sąvokų „lydintys ar vykstantys kartu“ matyti, kad Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies d punkte šeimos susijungimo tikslais suponuojamas bent vieno iš atitinkamo vaiko tėvų buvimas priimančiosios valstybės narės teritorijoje, kad šis vaikas galėtų joje pasinaudoti teise apsigyventi. Tačiau, kaip pažymėjau šios išvados 75 punkte, turi būti atliekamas atitikties Papildomo protokolo 59 straipsnio nuostatoms vertinimas ir byloje nagrinėjamo vaiko turko situacija palyginama su Europos Sąjungos piliečio vaiko situacija, kurio tėvai nebegyvena priimančiosios valstybės narės teritorijoje, jam ketinant pasinaudoti teise laisvai įsidarbinti šioje valstybėje.
79. Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 1 dalyje savo ruožtu numatytas gyvenimo šalyje teisės išlikimas šeimos nariams Sąjungos piliečiui mirus arba jam išvykus. Dėl to reikia konstatuoti, kad į tai neturi būti atsižvelgiama palyginant pagal Papildomo protokolo 59 straipsnį, nes tai turi būti daroma lyginant su situacija, kai vaiko tėvai nebegyveno šioje valstybėje jam grįžus ir visą jo gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje laikotarpį.
80. Atvirkščiai, kalbant apie Europos Sąjungos piliečio vaiką, kuris pats įgijo šią pilietybę, reikia atsižvelgti į EB 18 ir 39 straipsnius, Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a punktą bei Teisingumo Teismo praktiką dėl EB 39 straipsnio.
81. Pagal EB 18 straipsnio 1 dalį „kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų“.
82. EB 39 straipsnio 1 dalyje savo ruožtu nustatytas pagrindinis laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje principas, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokia laisvė reiškia, jog įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės. Pagal šio straipsnio 3 dalies a ir b punktus laisvas darbuotojų judėjimas apima teisę priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti ir šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje.
83. Be to, Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius, jeigu jie yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantieji priimančiojoje valstybėje narėje.
84. Teisingumo Teismo praktika dėl EB 39 straipsnio galiausiai paaiškino, kad sąvoka „darbuotojas“ yra Bendrijos teisės sąvoka ir neturi būti aiškinama siaurai(39); jis patikslino, vartodamas tokius teiginius, kurie gali būti taikomi ir aiškinant „darbuotojo“ sąvoką Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a punkto prasme, kad ši sąvoka apima ne tik asmenį, kuris atvyksta į kitą valstybę narę priimti faktiškai pateiktą pasiūlymą įsidarbinti, bet taip pat ir tuos asmenis, kurie tai padaro siekdami kitoje valstybėje narėje ieškoti darbo(40).
85. Iš to matyti, kad valstybės narės pilietis, Europos Sąjungos piliečio suaugęs vaikas, baigęs universitetines studijas kitoje valstybėje narėje, ne tik savarankiškai naudojasi teise apsigyventi šios priimančiosios valstybės narės teritorijoje, bet taip pat turi teisę laisvai įsidarbinti šioje valstybėje narėje. Pagal EB 39 straipsnio 3 dalį ši teisė gali būti ribojama tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais.
86. Atvirkščiai, kalbant apie darbuotojo turko vaiko teises, reikia konstatuoti, kad Turkijos piliečiai, pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnį turintys teisę įsidarbinti ir apsigyventi, skirtingai nuo Europos Sąjungos piliečių, neturi teisės laisvai judėti Bendrijoje ir tam tikromis teisėmis gali pasinaudoti tik vienos priimančiosios valstybės narės teritorijoje(41).
87. Be to, kaip esu pažymėjęs šios išvados 33 punkte, tam, kad pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antrą pastraipą Turkijos pilietis galėtų pasinaudoti teise laisvai įsidarbinti ir atitinkama teise apsigyventi, jis turi atitikti tris kumuliacines sąlygas: 1) būti darbuotojo turko vaikas; 2) įrodyti, kad vienas iš jo tėvų „bent trejus metus atitinkamoje valstybėje narėje teisėtai dirbo“; ir 3) įgyti profesinį parengimą priimančiojoje valstybėje narėje.
88. Iš to matyti, kad Turkijos piliečio vaikas, skirtingai nei Europos Sąjungos piliečio vaikas, neturi besąlyginės teisės įsidarbinti valstybėje narėje ir atitinkamos teisės apsigyventi, nes, kad įgytų šias teises, jis turi atitikti tam tikras sąlygas. Be to, kalbant apie Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antros pastraipos teisių taikymo sritį, kaip buvo konstatuota ankstesniuose šios išvados punktuose, šios teisės yra daug nepalankesnės (negarantuojamas laisvas judėjimas Bendrijoje, atvykstant į valstybės narės teritoriją taikoma nacionalinė šios valstybės narės teisė) nei tos, kuriomis Bendrijos pilietis naudojasi pagal Sutarties nuostatas dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir joms įgyvendinti priimtus antrinės teisės aktus.
89. Iš to matyti, kad pasiūlytas iš Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antros pastraipos kylančių teisių aiškinimas nelemia to, kad darbuotojo turko vaikui sudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kuriomis naudojasi Europos Sąjungos piliečio vaikas pagal Sutartį.
90. Atsižvelgdamas į šiuos svarstymus manau, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio antros pastraipos aiškinimas, pagal kurį trejus metus priimančiojoje valstybėje narėje teisėtai išdirbusio darbuotojo turko vaikas, šioje valstybėje narėje įgijęs profesinį parengimą, gali pasinaudoti teise laisvai įsidarbinti šioje valstybėje narėje ir atitinkama teise apsigyventi, nepaisant to, kad tėvai visam laikui išvyko iš šios valstybės narės dar prieš šiam vaikui atvykstant į šios valstybės narės teritoriją ir pradedant profesinį parengimą, neprieštarauja Papildomo protokolo 59 straipsniui.
V – Išvada
91. Atsižvelgdamas į išdėstytus samprotavimus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Oberverwaltungsgericht Berlin-Brandenburg pateiktą prejudicinį klausimą:
„1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos, įsteigtos Asociacijos susitarimu tarp Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos, Sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros 7 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad trejus metus priimančiojoje valstybėje narėje teisėtai išdirbusio darbuotojo turko vaikas, šioje valstybėje narėje įgijęs profesinį parengimą, gali pasinaudoti teise laisvai įsidarbinti šioje valstybėje narėje ir atitinkama teise apsigyventi, nepaisant to, kad tėvai visam laikui išvyko iš šios valstybės narės dar prieš šiam vaikui atvykstant į šios valstybės narės teritoriją ir pradedant profesinį parengimą.“