Sujungtos bylos T‑261/13 ir T‑86/14
Nyderlandų Karalystė
prieš
Europos Komisiją
„SVKI – Reglamentas (EB) Nr. 2494/95 – Suderinti vartotojų kainų indeksai pagal pastovius mokesčių tarifus (SVKI pagal PMT) – Reglamentas (ES) Nr. 119/2013 – Savininkų užimtų būstų kainų indeksai – Reglamentas (ES) Nr. 93/2013 – Eurostatas – Komiteto procedūra – Įgyvendinimo priemonės – Reguliavimo procedūra su tikrinimu“
Santrauka – 2015 m. rugsėjo 23 d. Bendrojo Teismo (šeštoji išplėstinė kolegija) sprendimas
Europos Sąjungos institucijos – Kompetencijos įgyvendinimas – Komisijai suteikti įgyvendinimo įgaliojimai priimti įgyvendinimo aktus – Ribos – Įpareigojimas laikytis bendrųjų nagrinėjamo teisės akto tikslų ir priimti šiam teisės aktui įgyvendinti būtinas arba naudingas nuostatas – Apimtis – Teisės akto, numatančio reguliavimo procedūros su tikrinimu taikymą priimant įgyvendinimo priemones, įgyvendinimas – Tokios procedūros netaikymas priimant įgyvendinimo aktą – Nepriimtinumas
(SESV 291 straipsnio 2 dalis; Tarybos reglamento Nr. 2494/95 4 straipsnio antra ir trečia pastraipos, 5 straipsnio 3 dalis ir 14 straipsnio 3 dalis; Komisijos reglamento Nr. 93/2013 4 straipsnio 1 dalis ir Reglamento Nr. 119/2013 1 straipsnio 2 punktas; Tarybos sprendimo 1999/468 5a straipsnis)
Kai Komisijai suteikiami įgyvendinimo įgaliojimai pagal SESV 291 straipsnio 2 dalį, ji turi nustatyti pagal teisėkūros procedūrą priimto akto turinį siekdama užtikrinti, kad toks aktas bus įgyvendintas vienodomis sąlygomis visose valstybėse narėse. Be to, Komisijos įgyvendinimo įgaliojimai, kurių ribos nustatomos visų pirma pagal bendruosius pagrindinius nagrinėjamo teisės akto tikslus, suteikia jai teisę imtis visų pagrindiniam teisės aktui įgyvendinti būtinų arba naudingų taikymo priemonių, jeigu jos neprieštarauja šiam teisės aktui. Todėl turi būti laikoma, kad Komisija patikslina pagal teisėkūros procedūrą priimtą aktą, jei jos priimto įgyvendinimo akto nuostatos, pirma, atitinka pagal teisėkūros procedūrą priimto akto bendruosius pagrindinius tikslus ir, antra, yra būtinos arba naudingos tam aktui įgyvendinti.
Kalbant apie Reglamento Nr. 119/2013, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 2214/96 dėl suderintų vartotojų kainų indeksų (SVKI), 1 straipsnio 2 punkte ir Reglamento Nr. 93/2013, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento Nr. 2494/95 dėl suderintų vartotojų kainų indeksų įgyvendinimo taisyklės, 4 straipsnio 1 dalyje numatytas metodikas jos laikomos priemonėmis, kurios yra būtinos arba naudingos siekiant vienodomis sąlygomis įgyvendinti Reglamentą Nr. 2494/95, nes šių metodikų nuostatos yra skirtos sąvokoms, metodams ir praktikai, leidžiantiems SVKI laikyti palyginamais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2494/95 4 straipsnio antrą pastraipą, nustatyti, todėl šios nuostatos yra neatsiejama dalis taisyklių, kurių reikia laikytis siekiant užtikrinti SVKI palyginamumą, kaip numatyta Reglamento Nr. 2494/95 4 straipsnio trečioje pastraipoje ir 5 straipsnio 3 dalyje. Taigi, šios metodikos – tai įgyvendinimo priemonės, kurių turi būti laikomasi siekiant užtikrinti taikomų reglamentų veiksmingumą ir SVKI palyginamumą.
Kadangi Reglamento Nr. 2494/95 4 straipsnio trečioje pastraipoje ir 5 straipsnio 3 dalyje, siejamose su to paties reglamento 14 straipsnio 3 dalimi, numatyta, kad, vykdydama Sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką, 5a straipsnyje reglamentuojamą reguliavimo procedūrą su tikrinimu (RPST) Komisija patvirtina įgyvendinimo priemones, būtinas SVKI palyginamumui užtikrinti, Reglamento Nr. 119/2013 1 straipsnio 2 punktas ir Reglamento Nr. 93/2013 4 straipsnio 1 dalis turi būti panaikinti, nes juose nenumatyta, kad priimant būtinas įgyvendinimo priemones reikia taikyti PRST. Iš tikrųjų, taisyklės, susijusios su Sąjungos institucijų pozicijos formavimu, yra įtvirtintos Sutartyje ir jų negali nustatyti nei valstybės narės, nei pačios institucijos. Jei institucijai būtų pripažinta galimybė nustatyti antrinius teisinius pagrindus, kurie apsunkintų ar supaprastintų akto priėmimo tvarką, vadinasi, jai būtų suteikti teisės aktų leidybos įgaliojimai, kurie viršija numatytus Sutartyje. Tai reikštų, kad jai leidžiama pažeisti institucinės pusiausvyros principą, pagal kurį kiekviena institucija vykdo savo įgaliojimus nepažeisdama kitų institucijų įgaliojimų.
(žr. 38, 43–45, 47–50, 63, 64 punktus)