GENERALINIO ADVOKATO
HENRIK SAUGMANDSGAARD ØE IŠVADA,
pateikta 2020 m. lapkričio 25 d.(1)
Byla C‑795/19
XX
prieš
Tartu Vangla,
dalyvaujant
justiitsminister,
tervise- ja tööminister,
õiguskantsler
(Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78/EB – Diskriminacijos dėl negalios draudimas – 2 straipsnio 2 dalies a punktas – Nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatytas minimalus klausos lygis vykdant įkalinimo įstaigos pareigūno pareigas – Žemesnis, nei reikalaujama, klausos lygis – Absoliuti kliūtis palikti tarnyboje – 4 straipsnio 1 dalis – Esminis ir lemiamas profesinis reikalavimas – Pateisinimas – 2 straipsnio 5 dalis – 5 straipsnis – Darbdavio pareiga sudaryti tinkamas sąlygas – Proporcingumas“
I. Įžanga
1. Šioje byloje prašoma išaiškinti diskriminacijos dėl negalios draudimą, įtvirtintą Direktyvoje 2000/78/EB(2).
2. Byla susijusi su asmeniu, kuris buvo įdarbintas kaip įkalinimo įstaigos pareigūnas ir atleistas iš darbo tuo pagrindu, kad tikrinant šio asmens klausą paaiškėjo, jog ji neatitinka pagal nacionalinės teisės nuostatas reikalaujamo minimalaus lygio.
3. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija).
4. Šioje byloje Teisingumo Teismo visų pirma prašoma išnagrinėti, ar yra proporcingos nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias, kiek tai susiję su įkalinimo įstaigomis, draudžiama palikti darbe klausos negalią turintį darbuotoją.
5. Atlikęs savo analizę pasiūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktas, siejamas su šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad absoliutus draudimas vykdyti įkalinimo įstaigos pareigūno pareigas, susijusias su kalinamų asmenų priežiūra, taikomas vien tuo pagrindu, kad suinteresuotasis asmuo turi klausos negalią, kurios laipsnis yra žemesnis, nei šiose teisės nuostatose numatyta norma, turi būti laikomas neproporcingu, todėl prieštaraujančiu minėtai direktyvai.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
6. Direktyvos 2000/78 16, 17, 18, 20, 21 ir 23 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(16) [P]riemonių, skirtų neįgaliųjų poreikiams patenkinti darbo vietoje, priėmimas yra svarbus kovojant su diskriminacija dėl negalios.
(17) [N]epažeidžiant įsipareigojimo tinkamai pasirūpinti neįgaliaisiais [nepažeidžiant pareigos sudaryti neįgaliesiems tinkamas sąlygas], šioje direktyvoje nereikalaujama įdarbinti, paaukštinti, palikti darbo vietoje ar mokyti asmenį, kuris yra nekompetentingas, nesugeba jie [ir] negali vykdyti būtiniausių konkrečių pareigų funkcijų ar dalyvauti atitinkamame mokyme.
(18) [Š]ioje direktyvoje nereikalaujama, kad visų pirma ginkluotosios pajėgos ir policija, įkalinimo ar avarinės [gelbėjimo] tarnybos įdarbintų ar paliktų darbo vietoje asmenis, kurie neturi reikiamos kvalifikacijos [reikalaujamų gebėjimų] vykdyti [visas] tokios srities funkcijas, kurias jie gali būti paprašyti vykdyti siekiant teisėto tikslo išsaugoti minėtų tarnybų veiklos pajėgumą [operatyvumą].
<…>
(20) [T]turėtų būti imtasi reikiamų [tinkamų] priemonių, t. y. veiksmingų ir praktinių priemonių, skirtų darbo vietai neįgaliesiems paruošti, pavyzdžiui, pritaikyti patalpas ir įrengimus, nustatyti darbo laiko modelius, paskirstyti užduotis, organizuoti mokymą arba aprūpinti integracijos ištekliais.
(21) [N]orint nustatyti, ar dėl minėtų priemonių bus netinkamai pasiskirstyta pareigomis [nekils neproporcinga našta], reikėtų ypač atsižvelgti į finansinius ir kitus susijusius kaštus, į organizacijos arba įmonės dydį ir finansinius išteklius bei į galimybę gauti valstybės finansavimą ar kitos rūšies pagalbą.
<…>
(23) [T]ik kai kuriomis aplinkybėmis galima pateisinti skirtingą požiūrį, jei su religija ar įsitikinimais, negalia, amžiumi ar seksualine orientacija susijusi savybė yra įprastas [esminis] ir lemiantis [lemiamas] profesinis reikalavimas, šis tikslas yra teisėtas, o reikalavimas tinkamas [proporcingas]. Tokios aplinkybės turėtų būti nurodytos valstybių narių Komisijai pateikiamoje informacijoje.“
7. Šios direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas“ numatyta:
„Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“
8. Minėtos direktyvos 2 straipsnyje „Diskriminacijos sąvoka“ nustatyta:
„1. Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.
2. Šio straipsnio 1 dalyje:
a) tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu;
<…>
5. Ši direktyva nepažeidžia priemonių, numatytų nacionaliniuose teisės aktuose, kurie demokratinėse visuomenėse yra būtini visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti ir kriminalinių nusikaltimų prevencijai, kitų asmenų sveikatos, teisių ir laisvių apsaugai.“
9. Tos pačios direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalis suformuluota taip:
„Neviršijant [Sąjungai] suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:
a) įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar darbo sąlygoms, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą;
<…>
c) įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą;
<…>“
10. Direktyvos 2000/78 4 straipsnio „Profesiniai reikalavimai“ 1 dalyje numatyta:
„Nepaisant 2 straipsnio 1 ir 2 dalies [dalių], valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris remiantis savybe, susijusia su kuria nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, nebūtų laikomas diskriminacija, jei dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tokia savybė yra įprastas [esminis] ir lemiantis [lemiamas] profesinis reikalavimas, šis tikslas [reikalavimas, kai tikslas] yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas.“
11. Šios direktyvos 5 straipsnyje „Neįgaliesiems tinkamos patalpos [sąlygos]“ nustatyta:
„Siekiant garantuoti, kad neįgaliųjų atžvilgiu būtų laikomasi vienodo požiūrio principo, jiems įrengiamos tinkamos patalpos [sudaromos tinkamos sąlygos]. Tai reiškia, kad prireikus konkrečiu atveju darbdaviai imasi tinkamų priemonių, kad neįgaliajam būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių būtų neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos [darbdaviui kiltų neproporcinga našta]. Pareigos nėra neproporcingai apsunkinamos [Neproporcinga našta nekyla], jei jam pakankamai atlyginama konkrečios valstybės narės neįgalumo politikos srityje numatytomis priemonėmis.“
B. Estijos teisė
12. Vangistusseadus (Įkalinimo įstatymas) 146 straipsnyje nustatyta:
„1. Įkalinimo įstaigos pareigūno medicininio patikrinimo tikslas – nustatyti tarnybos sukeltus sveikatos sutrikimus, sumažinti ir pašalinti riziką sveikatai ir konstatuoti, kad nėra sveikatos sutrikimų, dėl kurių įkalinimo įstaigos pareigūnas negali vykdyti savo profesinių pareigų.
<…>
4. Taisyklės, susijusios su reikalavimais ir kontrole įkalinimo įstaigos pareigūnų sveikatos srityje, bei medicininės pažymos turinio ir formos reikalavimai nustatomi Estijos Respublikos vyriausybės potvarkiu.“
13. Įkalinimo įstatymo 146 straipsnio 4 dalies pagrindu priimtas 2013 m. sausio 22 d. Vabariigi Valitsuse määrus nr 12 „Vanglateenistuse ametniku tervisenõuded ja tervisekontrolli kord ning tervisetõendi sisu ja vormi nõuded“ (Estijos Respublikos vyriausybės potvarkis Nr. 12 „Reikalavimai ir kontrolė įkalinimo įstaigos pareigūnų sveikatos srityje bei sveikatos pažymos turinio ir formos reikalavimai“, toliau – Potvarkis Nr. 12) įsigaliojo 2013 m. sausio 26 d.
14. Potvarkio Nr. 12 3 straipsnyje numatyta:
„1. Įkalinimo įstaigos pareigūno regėjimo lygis turi atitikti šiuos reikalavimus:
1) regėjimo lygis su korekciniais lęšiais viena akimi turi būti ne mažesnis kaip 0,6, o kita akimi – ne mažesnis kaip 0,4;
2) normalus regėjimo laukas, įprastas spalvų suvokimas ir įprastas naktinis regėjimas.
2. Įkalinimo įstaigos pareigūnas gali nešioti kontaktinius lęšius ir akinius.“
15. Šio potvarkio 4 straipsnyje nustatyta:
„1. Įkalinimo įstaigos pareigūno klausos lygis turi būti pakankamas kalbėtis telefonu ir išgirsti pavojaus signalą ir radijo ryšio pranešimus.
2. Tikrinant sveikatą, ausies, kurios klausa geresnė, klausos sutrikimas negali būti didesnis kaip 30 decibelų (dB) esant 500–2 000 Hercų (Hz) dažniui ir 40 dB esant 3 000–4 000 Hz dažniui, o ausies, kurios klausa prastesnė – 40 dB esant 500–2 000 Hz dažniui ir 60 dB esant 3 000–4 000 Hz dažniui.“
16. Minėto potvarkio 5 straipsnyje nustatyta:
„1. Sveikatos sutrikimų, dėl kurių įkalinimo įstaigos pareigūnas negali vykdyti savo profesinių pareigų, sąrašas, kuriuo reikia vadovautis vertinant šio pareigūno sveikatos būklę, pateiktas 1 priede.
2. Jei konstatuojama absoliuti medicininė kliūtis, asmuo negali dirbti įkalinimo įstaigos pareigūnu arba dalyvauti profesiniame mokyme, kur rengiami įkalinimo įstaigų pareigūnai. <…>“
17. To paties potvarkio 1 priede numatytas sveikatos sutrikimų, kurie neleidžia įkalinimo įstaigos pareigūnui vykdyti jo profesinių pareigų, sąrašas. „Žemesnis, nei reikalaujama, klausos sutrikimo laipsnis“, nurodytas tarp „medicininių kliūčių“, priskiriamas prie „absoliučių kliūčių“.
III. Pagrindinė byla, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme
18. Ieškovas pagrindinėje byloje, įkalinimo įstaigos pareigūnas, nuo 2002 m. gruodžio mėn. beveik 15 metų dirbo Tartu kalėjime (Estija) prižiūrėtoju, iš pradžių įkalinimo skyriuje, o nuo 2008 m. birželio mėn. – stebėjimo skyriuje. Šiame skyriuje jo tarnybos pareigos apėmė, be kita ko, asmenų, kuriems taikomas elektroninis stebėjimas naudojant kontrolės sistemą, stebėjimą, informacijos apie šiuos asmenis perdavimą, kontrolės ir signalizacijos priemonių stebėjimą, reagavimą bei informacijos perdavimą, be kita ko, suveikus signalizacijai, ir vidaus tvarkos taisyklių pažeidimų konstatavimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad per visą ieškovo pagrindinėje byloje veiklos vykdymo laikotarpį jis niekuomet nebuvo kritikuotas, kiek tai susiję su jo profesinių pareigų vykdymu.
19. 2017 m. balandžio 4 d. medicininėje pažymoje buvo patvirtinta, kad šio ieškovo klausos lygis viena ausimi yra nepakankamas, nes yra žemesnio lygio, nei nustatyta Potvarkyje Nr. 12, todėl neatitinka šiame potvarkyje įtvirtintų reikalavimų, taikomų įkalinimo įstaigos pareigūnų sveikatai(3). Ieškovo pagrindinėje byloje teigimu, tai yra įgimtas sutrikimas.
20. 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Tartu kalėjimo direktorius atleido ieškovą pagrindinėje byloje iš darbo, remdamasis, be kita ko, Potvarkio Nr. 12 5 straipsniu, nes jo klausos lygis neatitiko šio potvarkio reikalavimų. Tuomet ieškovas pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį Tartu Halduskohus (Tartu administracinis teismas, Estija), kuriame prašė konstatuoti sprendimo atleisti iš darbo neteisėtumą ir priteisti kompensaciją, teigdamas, kad minėtu potvarkiu įtvirtinta diskriminacija dėl negalios, prieštaraujanti Konstitucijai ir Vienodo požiūrio įstatymui.
21. 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu šis teismas ieškinį atmetė, visų pirma nusprendęs, kad Potvarkyje Nr. 12 numatytas reikalavimas dėl klausos yra būtina ir pateisinama priemonė siekiant užtikrinti, kad dirbantys įkalinimo įstaigos pareigūnai galėtų atlikti visas savo užduotis.
22. 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu Tartu Ringkonnakohus (Tartu apeliacinis teismas, Estija) patenkino ieškovo pagrindinėje byloje apeliacinį skundą, panaikino šį teismo sprendimą, konstatavo sprendimo atleisti iš darbo neteisėtumą ir nurodė Tartu kalėjimui sumokėti 60 mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Šis teismas nusprendė, kad Potvarkis Nr. 12 ir konkrečiau kalbant – jo 1 priedas, kuriame numatyta, kad klausos suprastėjimas žemiau reikalaujamos normos yra absoliuti kliūtis palikti tarnyboje įkalinimo įstaigos pareigūną, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems bendrajam lygybės principui ir teisėtų lūkesčių apsaugos principui. Taigi, minėtas teismas netaikė Potvarkio Nr. 12 pagrindinėje byloje ir pradėjo šio priedo atitikties Konstitucijai teisminės kontrolės procedūrą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
23. Kalbėdamas apie bendrąjį lygybės principą Tartu Ringkonnakohus (Tartu apeliacinis teismas) visų pirma palygino blogai girdinčių įkalinimo įstaigų pareigūnų kategoriją su blogai matančių pareigūnų kategorija ir konstatavo, kad skirtingas požiūris neparemtas pagrįstu ir reikšmingu motyvu. Šio teismo teigimu, Potvarkyje Nr. 12 numatytos taisyklės regėjimo nepakankamumo ar klausos nepakankamumo atveju yra panašios, be kita ko, dėl to, kad regėjimo pablogėjimas žemiau reikalaujamos normos taip pat yra absoliuti kliūtis. Tačiau pagal šio potvarkio 3 straipsnio 1 dalį blogai matantis pareigūnas turi teisę nešioti kontaktinius lęšius ir akinius, o minėto potvarkio 4 straipsnyje nenumatyta galimybė naudoti klausos aparatą ir neleidžiama nešioti tokio aparato, kai tikrinamas klausos lygis.
24. Tartu Ringkonnakohus (Tartu apeliacinis teismas) pridūrė, jog nesupranta priežasties, dėl kurios iš blogai girdinčio pareigūno reikalaujama, kad šis galėtų girdėti ir tuo atveju, kai prarandamas arba neveikia klausos korekcijos prietaisas, nors blogai matančiam asmeniui panašaus reikalavimo nenumatyta, net jei sudaužyti akiniai gali kelti didesnį pavojų nei sugadintas klausos aparatas. Konkrečiai kalbant, klausos aparatas gali būti labai mažas, gali būti nešiojamas ausies viduje arba po pareigūno kepure. Be to, būtų galima nustatyti kalėjime leidžiamų prietaisų sąrašą. Todėl yra neproporcinga uždrausti visus ir bet kokius klausos aparatus ir taip neleisti blogai girdintiems asmenims vykdyti įkalinimo įstaigos pareigūnų veiklos.
25. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Riigikohus, põhiseaduslikkuse järelevalve kolleegium (Aukščiausiasis Teismas, konstitucingumo kontrolės kolegija) nurodo, kad procedūroje dalyvaujančios viešosios valdžios institucijos pareiškė skirtingas nuomones. Pavyzdžiui, justiitsminister (teisingumo ministras, Estija) ir Tartu kalėjimo teigimu, Potvarkyje Nr. 12 numatyti reikalavimai dėl klausos lygio pateisinami būtinybe užtikrinti saugumą ir viešąją tvarką. Įkalinimo įstaigos pareigūnas turėtų gebėti įvykdyti visas užduotis, kurioms atlikti buvo rengiamas, ir prireikus padėti policijai. Teisingumo ministras patikslina, kad įkalinimo įstaigos pareigūnams savaime nėra draudžiama nešioti klausos aparatą vykdant pareigas, tačiau jų klausa turi būti tikrinama be tokio aparato, t. y. be korekcijos. Todėl įkalinimo įstaigos pareigūno natūralus klausos lygis turėtų būti pakankamas, kad be medicinos prietaiso bet kokiomis aplinkybėmis būtų užtikrintas jo ir kolegų saugumas ir visiškas bendravimas.
26. Tervise- ja tööminister (Sveikatos ir darbo ministras, Estija) ir Õiguskantsler (teisingumo kancleris, Estija) teigimu, priešingai, šie reikalavimai nėra proporcingi siekiamam tikslui, t. y. apsaugoti viešąją tvarką ir saugumą, taip pat asmenų teises ir laisves.
27. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad kyla abejonių dėl nacionalinės teisės aktų atitikties Sąjungos teisei, atsižvelgiant į ES sutarties 2 straipsnyje įtvirtintą lygybės principą ir diskriminacijos dėl negalios draudimą, nustatytą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) ir Direktyvoje 2000/78. Remdamasis Sprendimu Vital Pérez(4) šis teismas nurodo, kad siekis užtikrinti policijos, įkalinimo ar gelbėjimo tarnybų operatyvumą ir sklandžią veiklą yra teisėtas tikslas, tačiau svarbu išsiaiškinti, ar tokie klausos negalią turinčių įkalinimo įstaigos pareigūnų veiklos apribojimai, kaip numatyti Potvarkyje Nr. 12, yra proporcingi šiam tikslui. Nei minėtos direktyvos tekstas, nei Teisingumo Teismo jurisprudencija neleidžia daryti aiškių išvadų dėl šioje byloje keliamo klausimo, todėl Teisingumo Teismo išaiškinimas yra būtinas.
28. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat patikslina, kad pagal nacionalinės proceso teisės normas vykdydamas tokią konstitucingumo kontrolę, kokią jam pavesta atlikti pagrindinėje byloje, jis neturi teisės tiesiogiai nagrinėti nacionalinės teisės nuostatų atitikties Sąjungos teisei. Tačiau Tartu Ringkonnakohus (Tartu apeliacinis teismas), kuris turi jurisdikciją šiuo klausimu, greičiausiai turėjo tai išnagrinėti. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad gali pateikti Teisingumo Teismui atitinkamą prejudicinį klausimą ir kad, jei būtų nuspręsta, jog pagal Sąjungos teisę draudžiamos tokios teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, šios nacionalinės teisės nuostatos turėtų būti netaikomas, o jam nereikėtų nagrinėti prašymo ištirti atitiktį konstitucijai, kuris būtų pripažintas nepriimtinu. Atvirkščiai, jei būtų nuspręsta, jog pagal Sąjungos teisę nedraudžiamos tokios teisės nuostatos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų tęsti nagrinėjamų teisės nuostatų konstitucingumo kontrolę.
29. Šiomis aplinkybėmis Riigikohus, põhiseaduslikkuse järelevalve kolleegium (Aukščiausiasis Teismas, konstitucingumo kontrolės kolegija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos [2000/78] 2 straipsnio 2 dalis, siejama su 4 straipsnio 1 dalimi, aiškintina taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, jog nustatytos normos nesiekiantis klausos sutrikimas yra absoliuti kliūtis dirbti bausmių vykdymo pareigūnu, o įvertinant atitiktį klausos reikalavimams draudžiama naudoti pagalbines korekcijos priemones?“
30. 2019 m. spalio 24 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2019 m. spalio 29 d. Rašytines pastabas pateikė ieškovas pagrindinėje byloje, teisingumo kancleris, Graikijos vyriausybė ir Europos Komisija. Posėdžio surengta nebuvo.
IV. Analizė
31. Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės siekia išsiaiškinti, ar atsižvelgiant į Direktyvą 2000/78 yra proporcingos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias draudžiama palikti tarnyboje įkalinimo įstaigos pareigūną, kurio klausos lygis yra žemesnis, nei šiam darbui nustatyta norma.
32. Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia patikrinti, ar (ir, jei taip, – kiek) Direktyva 2000/78 taikytina tokioms teisės nuostatoms, ypač ar šiose nuostatose numatytu draudimu sukuriamas skirtingas požiūris dėl negalios ir ar jis gali būti pateisinamas atsižvelgiant į teisėtą tikslą.
A. Dėl Direktyvos 2000/78 taikymo
1. Dėl Direktyvos 2000/78 taikymo srities
33. Iš Direktyvos 2000/78 preambulės ir pavadinimo matyti, jog ja siekiama nustatyti bendrus pagrindus, kad kiekvienam asmeniui būtų užtikrintas vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje, suteikiant veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos, pagrįstos vienu iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų motyvų, įskaitant negalią(5).
34. Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „negalia“ apima apribojimą, visų pirma nulemtą fizinių, protinių arba psichinių sutrikimų, kurie kartu su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti atitinkamam asmeniui visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime tokiomis pat kaip ir kitų darbuotojų sąlygomis(6). Tam tikro jutimo gebėjimo sutrikimas, nagrinėjamu atveju – klausos, sudaro fizinį sutrikimą, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį.
35. Be to, Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ši direktyva taikoma visiems asmenims – tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, kiek tai susiję, be kita ko, su įsidarbinimo sąlygomis, kaip numatyta šios nuostatos a punkte, ir su įdarbinimo ir darbo sąlygomis, įskaitant atleidimą iš darbo, kaip numatyta jos c punkte.
36. Taigi Potvarkis Nr. 12, kuriame nustatyta, kad įkalinimo įstaigos pareigūno klausos lygis turi atitikti tam tikrus reikalavimus ir kad žemesnis, nei reikalaujama, norma klausos lygis yra absoliuti kliūtis tokio pareigūno įdarbinimui, yra susijęs su įsidarbinimo sąlygomis, kaip tai suprantama pagal šį a punktą, ir tiek, kiek taikant šį potvarkį jau įdarbintas asmuo atleidžiamas iš darbo, jis taip pat yra susijęs su įdarbinimo sąlygomis, kaip jos suprantamos pagal šį c punktą. Todėl toks potvarkis patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį.
2. Dėl negalia pagrįsto skirtingo požiūrio buvimo
37. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išplaukia, kad Potvarkyje Nr. 12 numatyta minimali klausos lygio norma ir šią normą atitinkantys asmenys vertinami kitaip nei tie, kurie jos neatitinka. Tik pirmieji gali būti įdarbinti kaip įkalinimo įstaigos pareigūnai. Be to, asmenys, kurie neatitinka minėtos normos, bet, kaip ieškovas pagrindinėje byloje, buvo įdarbinti prieš įsigaliojant šiam potvarkiui, negali būti palikti savo darbo vietose.
38. Tai reiškia, jog tokiu potvarkiu sukuriama kliūtis įsidarbinti ir likti darbo vietose asmenims, kurie neatitinka klausos lygiui nustatytos normos, todėl atsiranda skirtingas požiūris, tiesiogiai grindžiamas negalia, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą(7).
39. Be to, pažymiu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vartoja negalios sąvoką, apibūdindamas ieškovo pagrindinėje byloje klausos lygį, ir kad, atrodo, pagrindinės bylos šalys neginčija tokios sąvokos vartojimo ieškovo atveju.
40. Nustačius skirtingą požiūrį reikia patikrinti, ar tai yra draudžiama diskriminacija, ar šis požiūris gali būti pateisintas, nes atitinka esminį ir lemiamą reikalavimą ir neviršija to, kas būtina tokiu atveju.
3. Dėl pateisinimo buvimo
41. Kaip siūlo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, kad reikia išnagrinėti, ar tokia klausos lygį nustatanti norma, kaip numatyta Potvarkyje Nr. 12, yra „įprastas [esminis] ir lemiantis [lemiamas] profesinis reikalavimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalį, kuris atitinka teisėtus tikslus, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 5 dalį, ir neviršija to, kas būtina jiems pasiekti. Jei atsakymas būtų teigiamas, remiantis šio 4 straipsnio 1 dalies formuluote tai reikštų, kad tokiose teisės nuostatose įtvirtintas skirtingas požiūris dėl negalios nėra diskriminacija, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnį.
42. Primenu, kad, kiek tai susiję su diskriminacijos draudimo išimtimi, Direktyvos 2000/78 4 straipsnis turi būti aiškinamas siaurai ir kad šios direktyvos 23 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, jog tokia leidžianti nukrypti nuostata gali būti taikoma tik kai kuriomis aplinkybėmis(8).
43. Taip pat pabrėžiu, kad esminį reikalavimą turi sudaryti ne vienas iš skirtingą požiūrį pagrindžiančių motyvų, nurodytų Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje, o su šiuo motyvu susijusi tam tikra savybė(9).
44. Šiuo klausimu remiantis šios išvados 37 ir 38 punktuose atliktu konstatavimu matyti, kad reikalavimas dėl minimalaus klausos lygio – tai su vienu iš šių motyvų, t. y. negalia, susijusi savybė.
45. Dėl tokios savybės būtinumo pažymėtina, jog iš esmės nekyla abejonių, kad reikalavimas dėl geros klausos ir kartu reikalavimas atitikti tam tikrą klausos lygį išplaukia iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo apibūdintų įkalinimo įstaigos pareigūno funkcijų. Iš tiesų šis teismas nurodė, kad kalinių priežiūra, be kita ko, reikalauja galimybės pastebėti neramumus, kurie gali pasireikšti garsiniu būdu, ir išgirsti įsijungusią signalizaciją(10). Įkalinimo įstaigos pareigūno bendravimas su kolegomis taip pat reikalauja galimybės išgirsti jų žodžius gyvai, kartais triukšmingoje aplinkoje, arba per ryšio įrangą.
46. Kaip ir reikalavimas turėti tam tikrą fizinį pajėgumą, be kita ko, kad būtų galima fiziškai suvaldyti kalinamus asmenis, klausos svarba gali būti laikoma esminiu ir lemiamu profesiniu reikalavimu(11).
47. Kalbant apie siekiamus tikslus, pažymėtina, kad visos pagrindinėje byloje dalyvaujančios viešosios valdžios institucijos ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė visuomenės saugumo apsaugą ir tvarkos palaikymą. Iš tiesų aiškiai matyti, kad įkalinimo tarnybos siekia užtikrinti šiuos tikslus. Tokie tikslai priskiriami prie tikslų, kurie Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 dalyje aiškiai nurodyti kaip leidžiantys nukrypti nuo diskriminacijos draudimo, todėl jie turi būti laikomi teisėtais.
48. Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokios teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose nustatytas minimalus klausos lygis, taikomas įkalinimo įstaigos pareigūno, atsakingo už kalinamų asmenų priežiūrą, pareigoms, yra esminis ir lemiamas profesinis reikalavimas siekiant teisėtų tikslų. Todėl šios teisės nuostatos atrodo tinkamos siekiamiems tikslams įgyvendinti.
49. Kyla klausimas, ar tokios teisės nuostatos, kuriose nustatytas absoliutus draudimas vykdyti šias pareigas, kai netenkinamas nustatytas klausos lygio reikalavimas, yra proporcingos šiems tikslams, t. y. ar jos neviršija to, kas būtina siekiant užtikrinti sklandžią atitinkamų įkalinimo įstaigų veiklą ir operatyvumą, kartu užtikrinant visuomenės saugumą ir tvarkos palaikymą.
B. Dėl tokios priemonės, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, proporcingumo
50. Siekiant atsakyti į klausimą dėl tokių teisės nuostatų, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, proporcingumo, reikia pažymėti, kad teisė nebūti diskriminuojamam dėl negalios – tai pagrindinė teisė, įtvirtinta Chartijos 21 straipsnyje ir sukonkretinta Direktyvoje 2000/78. Ši teisė taip pat įtvirtinta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje(12), prie kurios prisijungė Sąjunga.
51. Sąjunga ne tik įsipareigojo kovoti su diskriminacija dėl negalios, stengdamasi panaikinti ja pagrįstą nelygybę, bet ir patvirtino, kad svarbu skatinti neįgaliųjų integraciją į profesinį gyvenimą priimant atitinkamas priemones(13), kad būtų prisidėta prie šių asmenų visapusiško dalyvavimo ekonominiame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime bei jų galimybių realizavimo(14).
52. Ši integracija užtikrinama tuomet, kai darbdaviai imasi tinkamų priemonių neįgaliesiems padėti – tokių, kaip ypatingi darbo ritmai arba speciali infrastruktūra(15) pagal Direktyvos 2000/78 5 straipsnį, taip pat kai imamasi pozityvių veiksmų(16) pagal šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalį.
53. Būtent šiomis aplinkybėmis turi būti vertinama, ar toks absoliutus įkalinimo įstaigos pareigūno, kuriam pavestas kalinamų asmenų stebėjimas, veiklos draudimas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, gali būti laikomas atitinkančiu Direktyvą 2000/78.
54. Pabrėžiu, kad nors ir siekiama skatinti neįgaliųjų integraciją į profesinį gyvenimą, Direktyvoje 2000/78 pripažįstama, jog svarbu nepakenkti sklandžiam atitinkamų sektorių veikimui. Šiuo klausimu iš šios direktyvos preambulės matyti, kad siekiama šių dviejų reikalavimų pusiausvyros.
55. Iš tiesų, viena vertus, Direktyvos 2000/78 17 konstatuojamojoje dalyje pažymėtas gebėjimas vykdyti esmines atitinkamų pareigų funkcijas, taip pat kompetencija ir galėjimas jas atlikti. Šios savybės dar labiau pabrėžtos šios direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią „nereikalaujama, kad visų pirma ginkluotosios pajėgos ir policija, įkalinimo ar avarinės [gelbėjimo] tarnybos įdarbintų ar paliktų darbo vietoje asmenis, kurie neturi reikiamos kvalifikacijos [reikalaujamų gebėjimų] vykdyti [visas] tokios srities funkcijas, kurias jie gali būti paprašyti vykdyti siekiant teisėto tikslo išsaugoti minėtų tarnybų veiklos pajėgumą [operatyvumą]“(17). Pažymiu, kad šioje 18 konstatuojamojoje dalyje tiesiogiai paminėtos įkalinimo tarnybos. Be to, pabrėžiant gebėjimą vykdyti „visas funkcijas“, kurios gali būti paskirtos personalui siekiant išsaugoti šį veiklos operatyvumą, minėta konstatuojamoji dalis atspindi būtinybę tam tikrais atvejais turėti ne tik didelį fizinį pajėgumą, bet ir galbūt atitikti „tarpusavio pakeičiamumo“ reikalavimą, t. y. įrodyti gebėjimą vykdyti užduotis, kurios viršija įprastas pareigas(18).
56. Kita vertus, Direktyvos 2000/78 16, 17 ir 20 konstatuojamosiose dalyse pabrėžiama priemonių, skirtų atsižvelgti į neįgaliųjų poreikius jų darbo aplinkoje kovojant su diskriminacija dėl negalios, svarba. Visų pirma 17 konstatuojamojoje dalyje, kurioje pripažįstama, kad reikia turėti gebėjimų, reikalingų atitinkamoms pareigoms užimti, taip pat nustatyta pareiga sudaryti neįgaliesiems tinkamas sąlygas. Dėl 20 konstatuojamosios dalies pažymėtina, jog joje pridurta, kad reikėtų numatyti tinkamas priemones, t. y. veiksmingas ir praktines priemones, skirtas darbo vietai neįgaliesiems paruošti, pavyzdžiui, pritaikyti įrengimus arba paskirstyti užduotis.
57. Šioje byloje kyla klausimas dėl šios pusiausvyros, kad sklandžiai veiktų atitinkamos tarnybos ir būtų atsižvelgta į negalią, įgyvendinimo. Siekdamas patikrinti, ar tokia priemonė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, neviršija to, kas būtina sklandžiam atitinkamų tarnybų veikimui užtikrinti, išnagrinėsiu Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl tarpusavio pakeičiamumo (1 skirsnis) ir didelio fizinio pajėgumo (2 skirsnis) reikalavimų. Nors ši jurisprudencija susijusi su diskriminacija tarp vyrų ir moterų bei su diskriminacija dėl amžiaus, manau, kad joje padaryta išvadų, reikšmingų ir kalbant apie diskriminaciją dėl negalios. Paskui analizuosiu Direktyvos 2000/78 5 straipsnio nuostatas, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas, pabrėždamas, kad šiomis nuostatomis įtvirtintos specifinės pareigos negalios srityje ir kad jos dar labiau sugriežtina šias išvadas (3 skirsnis). Savo analizę užbaigsiu padaręs išvadas dėl visos išnagrinėtos jurisprudencijos pasekmių tokiai bylai, kokia yra pagrindinė byla (4 skirsnis).
1. Dėl tarpusavio pakeičiamumo reikalavimo
58. Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tarpusavio pakeičiamumo reikalavimas sudaro teisingumo ministro argumentų, pateiktų siekiant pagrįsti reikalavimą dėl minimalaus klausos lygio vykdant įkalinimo įstaigos pareigūno pareigas, esmę. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, šio ministro teigimu, visi įkalinimo įstaigos pareigūnai turi galėti atlikti kitas užduotis, nei jie paprastai atlieka ir, be kita ko, teikti pagalbą policijai. Šiuos asmenis turėtų būti galima paskirti į bet kokias pareigas kalėjimo viduje, kurioms jie įgijo pakankamą išsilavinimą, ir šiuo tikslu jie turi atitikti sveikatos reikalavimus, nustatytus visoms šioms pareigoms. Šio ministro nuomone, nesant šio Potvarkyje Nr. 12 nustatyto reikalavimo dėl klausos lygio, ne visuomet būtų galima pasiekti tikslus kuo labiau užtikrinti įkalinimo įstaigoje esančių asmenų saugumą ir išvengti pavojaus viešajai tvarkai.
59. Kyla klausimas, ar tam, kad būtų pateisintas skirtingas požiūris, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalį, pakanka, kad Direktyvos 2000/78 18 konstatuojamojoje dalyje nurodytų tarnybų, nagrinėjamu atveju – įkalinimo tarnybos, vadovai laikytų, jog pareigūnų tarpusavio pakeičiamumas yra būtinas siekiant užtikrinti šių tarnybų operatyvumą.
60. Skirtingo požiūrio į vyrus ir moteris kontekste Teisingumas Teismas nagrinėjo panašią problemą Sprendime Sirdar(19), susijusiame su moteriškos lyties virėjos įdarbinimu Jungtinės Karalystės ginkluotose pajėgose. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimas, ar tarnybos sąlygos šių ginkluotųjų pajėgų specialiajame padalinyje, nagrinėtu atveju – Royal Marines, kuris yra elitinis padalinys, leido nepriimti moterų dirbti jame.
61. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nagrinėjami ginkluotųjų pajėgų padaliniai iš esmės skiriasi nuo kitų, nes jie pirmiausia dalyvauja diversijos ir žvalgybos operacijose(20) ir juose taikoma vadinamoji „tarpusavio pakeičiamumo“ taisyklė(21). Remiantis šia taisykle, visi be išimties darbuotojai, įskaitant virėjus, turėjo gebėti kovoti diversijos ir žvalgybos grupėje.
62. Teisingumo Teismas pripažino, kad šiomis ypatingomis aplinkybėmis specialios šturmo padalinių, kuriuos sudaro Royal Marines, intervencijos sąlygos ir ypač joms taikoma tarpusavio pakeičiamumo taisyklė pateisina tai, kad šių padalinių sudėtyje būtų išimtinai vyrai siekiant užtikrinti kovos veiksmingumą(22).
63. Ypatingas pareigų ir jų vykdymo sąlygų pobūdis gali pateisinti skirtingą požiūrį į vyrus ir moteris ir leisti manyti, kad šis skirtingas požiūris buvo proporcingas siekiamam tikslui. Pabrėžiu, kad tame sprendime Teisingumo Teismo pateikti argumentai dėl priemonės, kuria diskriminuojami vyrai ir moterys, proporcingumo taikomi ne visoms ginkluotosioms pajėgoms, o tik ypatingam jų padaliniui.
64. Toks požiūris buvo patvirtintas Sprendime Komisija / Prancūzija(23). Tas sprendimas buvo susijęs su įdarbinimu šios valstybės narės viešojoje tarnyboje, visų pirma policijoje, numatant skirtingą vyrų ir moterų įdarbinimo procentinį dydį pastarųjų nenaudai.
65. Ginče su Komisija Prancūzija teigė, kad nacionalinės policijos pareigūnai bet kuriuo metu turi gebėti panaudoti jėgą, kad atgrasytų galimus pažeidėjus nuo neramumų, taip siekdama pateisinti taisykles, pagal kurias buvo numatytas mažesnis moterų įdarbinimas policijos operatyvinės veiklos tarnybose, palyginti su vyrų skaičiumi(24). Teisingumo Teismas pabrėžė, kad nuo vyrų ir moterų diskriminacijos draudimo leidžiančios nukrypti nuostatos gali būti susijusios tik su specifine veikla, ir nusprendė, kad ši valstybė narė nesilaikė šio reikalavimo(25).
66. Iš šio sprendimo matyti, kad tariama būtinybė bet kuriuo metu galėti panaudoti jėgą ir bendras tarpusavio pakeičiamumo nacionalinėje policijoje reikalavimas(26) nebuvo pripažinti įrodytais.
67. Kaip matyti iš sprendimų Sirdar(27) ir Komisija / Prancūzija(28), tarpusavio pakeičiamumo taisyklės taikymo būtinybė negali būti tiesiog įtvirtinta teisės akte siekiant ją taikyti visai profesijai ar veiklos sektoriui ir taip pateisinti teisės į vienodą požiūrį pažeidimą.
68. Be atvejų, kai tarpusavio pakeičiamumas yra pateisinamas dėl atliekamo darbo, kaip byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Sirdar(29), dėl veiklos pobūdžio taip pat gali būti nustatyti ypač griežti reikalavimai fiziniam pajėgumui ir kartu sveikatai. Toliau nagrinėsiu, kaip Teisingumo Teismas įvertino tokių reikalavimų proporcingumą, atsižvelgdamas į diskriminacijos dėl vieno iš Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje nurodytų pagrindų, šiuo atveju – diskriminacijos dėl amžiaus, draudimą.
2. Dėl didelio fizinio pajėgumo reikalavimo
69. Teisingumo Teismas nagrinėjo didelio fizinio pajėgumo reikalavimo proporcingumą priešgaisrinės apsaugos ir policijos tarnybų srityse, kurios nurodytos Direktyvos 2000/78 18 konstatuojamojoje dalyje, taip pat aviacijos srityje. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šis reikalavimas susijęs su amžiumi, ir pabrėžė, jog fizinis pajėgumas mažėja senstant(30).
70. Dėl priešgaisrinės apsaugos tarnybos, kuri yra šioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta gelbėjimo tarnyba, pareigūno veiklos Teisingumo Teismas Sprendime Wolf(31) pažymėjo, kad gaisrų gesinimas, įskaitant žmonių gelbėjimą, reikalauja ypač didelio fizinio pajėgumo ir kad su tuo susijusias užduotis gali atlikti tik jauni asmenys. Nedaug vyresnių kaip 45 metų asmenų turi tinkamą fizinį pajėgumą(32). Tam, kad pakankamai daug šį pajėgumą turinčių asmenų priešgaisrinės apsaugos tarnyboje galėtų būti paskirti gesinti gaisrų ir dirbtų pakankamai ilgą laikotarpį iki jų paskyrimo atlikti kitas užduotis šioje tarnyboje, Teisingumo Teismas nusprendė, kad maksimalios 30 metų amžiaus ribos nustatymas įdarbinant šiuos pareigūnus buvo proporcingas, atsižvelgiant į tikslą užtikrinti šios tarnybos operatyvumą ir sklandžią veiklą(33).
71. Šis sprendimas buvo naudojamas kaip pavyzdys priimant vėlesnius sprendimus, be kita ko, policijos srityje. Pavyzdžiui, buvo pateiktas klausimas, ar, kaip ir priešgaisrinės apsaugos atveju, maksimali 30 metų ar 35 metų amžiaus riba įdarbinant policijos pareigūnus buvo proporcinga siekiamam tikslui, t. y. užtikrinti atitinkamos policijos įstaigos operatyvumą ir sklandžią veiklą.
72. Teisingumo Teismas atskyrė Ispanijos savivaldybės vietos policijos veiklą(34) nuo šios valstybės narės autonominės srities policijos veiklos(35), nors ir pripažino, kad tam tikras fizinis pajėgumas būtinas visiems policijos pareigūnams, nes jie naudoja fizinę jėgą, vykdydami turto ir asmenų apsaugos veiklą, taip pat prižiūrėdami ir sulaikydami nusikalstamas veikas padariusius asmenis. Teisingumo Teismas sutiko, kad fizinio pajėgumo lygis, kurio reikalaujama iš autonominės srities policijos, gali būti didesnis nei vietos policijos, todėl gali prireikti nustatyti tokią įdarbinimo amžiaus ribą, tačiau įdarbinant vietos policijos pareigūnus toks reikalavimas yra neproporcingas.
73. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad pirmųjų, kurių pagrindinis uždavinys yra užtikrinti piliečių saugumą visoje autonominės srities teritorijoje, veikla gali lemti sunkias ar net ekstremalias(36) intervencijos sąlygas, o antrųjų veikla, kuri taip pat apima automobilių eismo reguliavimą ir administracinio pobūdžio užduočių vykdymą, nereikalauja ypač didelio fizinio pajėgumo, panašaus į tą, kurio paprastai reikalaujama iš priešgaisrinės apsaugos pareigūnų, paskirtų gesinti gaisrų(37).
74. Nagrinėjant proporcingumą ir toliau buvo laikomasi panašaus požiūrio, kai, kalbant apie orlaivio piloto profesiją, reikėjo atlikti diferencijuotą vertinimą atsižvelgiant į veiklos sąlygas.
75. Dėl komercinio keleivių ar krovinių vežimo Teisingumo Teismas Sprendime Prigge ir kt.(38) nusprendė, kad kolektyvinėje sutartyje nustatyta pareiga visiškai nutraukti oro linijų pilotų veiklą sulaukus 60 metų amžiaus nėra proporcinga visuomenės saugumo užtikrinimo tikslui, atsižvelgiant į susijusias užduotis.
76. Atvirkščiai, dėl atvejo, kai piloto veikla yra ne komercinių skrydžių vykdymas, o valstybės saugumo užtikrinimas, Sprendime Cafaro(39) buvo pripažinta, kad pareiga nutraukti bet kokią piloto veiklą sulaukus 60 metų amžiaus yra proporcinga siekiamam tikslui, atsižvelgiant į veiklos pobūdį ir šios veiklos sąlygas(40).
77. Iš šiame skirsnyje nagrinėjamos jurisprudencijos matyti, kad toks ypač didelio fizinio pajėgumo reikalavimas, kaip taikytas Sprendime Wolf gaisrų gesinti paskirtiems priešgaisrinės apsaugos pareigūnams, turi būti apribotas sunkiausiomis pareigomis konkrečioje profesijoje. Tiek kalbant apie priešgaisrinės apsaugos pareigūnus, tiek apie policiją ar orlaivių pilotus, reikia patikrinti, ar nėra pareigų, kurioms nepakaktų mažesnio fizinio pajėgumo lygio, kad iš šiose pareigose norinčių dirbti asmenų nebūtų automatiškai dėl jų amžiaus atimta tokia galimybė, kas būtų neproporcinga.
78. Mano nuomone, ši jurisprudencija taikytina kitoms diskriminacijos formoms, visų pirma diskriminacijai dėl negalios. Tačiau, kalbant apie šią diskriminacijos formą, Direktyvos 2000/78 5 straipsnyje taip pat numatyta, kad turi būti „įrengiamos tinkamos patalpos [sudaromos tinkamos sąlygos]“. Išnagrinėsiu šias sąlygas kitame skirsnyje.
3. Dėl pareigos atsižvelgti į negalią
79. Taigi, kalbant apie negalią turinčius asmenis, remiantis ankstesniame skirsnyje nagrinėta jurisprudencija reikia patikrinti, ar šie asmenys gali būti paskirti dirbti į konkrečias pareigas atitinkamose profesijose arba darbo srityse.
80. Direktyvos 2000/78 5 straipsnyje šis reikalavimas dar labiau pabrėžtas įpareigojant darbdavius, kad šiems asmenims būtų „įrengiamos tinkamos patalpos [sudaromos tinkamos sąlygos]“, jei tai nesudaro neproporcingos naštos. Tinkamos sąlygos šioje nuostatoje yra apibrėžtos kaip konkrečiu atveju tinkamos priemonės, kad neįgaliajam būtų sudarytos sąlygos, be kita ko, gauti darbą, dirbti arba kilti tarnyboje(41).
81. Iš šio Direktyvos 2000/78 5 straipsnio aiškiai matyti, kad tiek viešojo, tiek privataus(42) sektoriaus darbdaviai privalo atsižvelgti į neįgaliųjų poreikius ir palengvinti jų integraciją darbe. 5 straipsnyje nustatyta pareiga(43) darbdaviams sudaryti tinkamas sąlygas negalią turintiems darbuotojams, jei tai nesudaro neproporcingos naštos.
82. Iš šios nuostatos matyti, kad neįgaliųjų padėtis turi būti nagrinėjama atskirai ar net individualiai, atsižvelgiant į jų poreikius „konkrečiu atveju“(44).
83. Visi darbdaviai turi pareigą sudaryti tinkamas sąlygas(45). Sprendime HK Danmark Teisingumo Teismas patikslino, kad sąvoka „tinkamų sąlygų sudarymas“ turi būti suprantama plačiai(46), kaip įvairių kliūčių, trukdančių neįgaliesiems visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime tokiomis pat kaip ir kitų darbuotojų sąlygomis, pašalinimas(47). Direktyvos 2000/78 20 konstatuojamojoje dalyje pateiktas tinkamų fizinio, organizacinio arba mokomojo pobūdžio priemonių sąrašas(48), dėl kurio Teisingumo Teismas jau patikslino, kad šis sąrašas yra neišsamus(49).
84. Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal šią direktyvą draudžiama atleisti iš darbo, kas, atsižvelgiant į įpareigojimą sudaryti tinkamas sąlygas neįgaliesiems, nepateisinama tuo, kad asmuo yra nekompetentingas, nesugeba ir negali vykdyti esminių pareigų savo darbo vietoje(50).
85. Toks aiškinimas yra patvirtintas ir apžvelgtas Sprendime HK Danmark. Tas sprendimas susijęs su nacionaliniu įstatymu, pagal kurį leidžiama atleisti darbuotoją iš darbo taikant sutrumpintą įspėjimo terminą tuo atveju, kai ilgą laiką nebūnama darbe dėl ligos(51). Pagal šį įstatymą neįgalūs darbuotojai buvo atleidžiami iš darbo dėl jų nebuvimo darbe. Iš minėto sprendimo faktinių aplinkybių matyti, kad šie asmenys galėjo dirbti ribotą valandų skaičių per savaitę. Be to, atleidęs vieną iš darbuotojų, darbdavys paskelbė pranešimą apie pasiūlymą įdarbinti ne visai darbo dienai(52). Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia išnagrinėti, ar tinkamos sąlygos, šiuo atveju – darbo laiko sutrumpinimas, nebūtų leidusios jiems dirbti nesukeliant nepagrįstos naštos darbdaviams(53) ir ar nebuvimo darbe laikotarpiai, dėl kurių jie buvo atleisti iš darbo, nebuvo nulemti to, kad nebuvo sudaryta tokių sąlygų(54).
86. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad pagal Direktyvą 2000/78 draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią leidžiama atleisti neįgalius darbuotojus remiantis jų nebuvimu darbe dėl ligos, jei šio nebuvimo darbe priežastis buvo tai, kad darbdavys nesudarė tinkamų sąlygų pagal šios direktyvos 5 straipsnį(55).
87. Kitaip tariant, tuo atveju, kai tinkamų sąlygų sudarymas leidžia neįgaliam darbuotojui įvykdyti su jo darbu susijusius reikalavimus, tačiau darbdavys tokių priemonių nesiima, šio darbuotojo atleidimas iš darbo tuo pagrindu, kad jis neatitinka šių reikalavimų, prieštarauja Direktyvai 2000/78(56), ir tokį atleidimą iš darbo leidžiantis nacionalinis įstatymas taip pat prieštarauja šiai direktyvai.
4. Kokias šiai bylai reikšmingas išvadas galima padaryti atsižvelgiant į šią jurisprudenciją?
88. Primenu, kad pagrindinėje byloje teisingumo ministras teigia, jog Potvarkyje Nr. 12 reikalaujamas klausos lygis, kuris atitinka policijos pareigūnams nustatytą lygį, pateisinamas būtinybe, kad bet kuris įkalinimo įstaigos pareigūnas prireikus galėtų teikti pagalbą policijai kalėjime ir kartu atitiktų tarpusavio pakeičiamumo reikalavimą. Tačiau, kaip pabrėžiau, tokia būtinybė negali būti tiesiog nustatyta teisės akte, ji turi būti įrodyta(57).
89. Pareigūnų tarpusavio pakeičiamumas gali būti būtinas ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kalėjimuose, kuriuose kalinami tik pavojingi asmeniui, arba tokiems asmenims skirtame pastatų komplekse. Tokiu atveju reikalavimas, kad visų įkalinimo įstaigos pareigūnų klausos lygis būtų labai geras, kaip ir policijos pareigūnų, atrodo, pateisinamas atsižvelgiant į einamų pareigų pobūdį ir šių pareigų vykdymo sąlygas(58).
90. Vis dėlto šioje byloje šiuo klausimu nepateikta jokių įrodymų ir tai turi patikrinti nacionalinis teismas.
91. Kad ir kaip būtų, net jei tokio klausos lygio, kaip reikalaujama pagal Potvarkį Nr. 12, taikymas būtų pateisinamas ne tiek retkarčiais teikiama pagalba policijai, kiek apskritai įkalinimo įstaigų pareigūnų vykdomų pareigų pobūdžiu, primenu, kad pagal Direktyvos 2000/78 5 straipsnį darbdavys iš principo įpareigojamas sudaryti tinkamas sąlygas. Iš tiesų jis privalo imtis tinkamų neįgaliesiems darbuotojams skirtų priemonių, atsižvelgdamas į poreikius konkrečiu atveju, jei šios priemonės nesudaro neproporcingos naštos darbdaviui.
92. Tokios priemonės gali būti organizacinio pobūdžio ir būti susijusios su atitinkamo įkalinimo įstaigos pareigūno paskyrimu į tarnybą, kurioje paprastai nereikia tokio paties klausos lygio, kokio reikalaujama iš policijos pareigūnų. Tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, reikia patikrinti, ar paskyrimas į tokias pareigas, kuriose paskutiniu metu dirbo ieškovas pagrindinėje byloje, t. y. elektroninis kalinių stebėjimas, leistų jam visiškai atitikti jo pareigoms keliamus reikalavimus.
93. Tai, kad toks įkalinimo įstaigos pareigūnas, kaip ieškovas pagrindinėje byloje, sugebėjo vykdyti jam patikėtas stebėjimo užduotis ir jo vadovai buvo tuo patenkinti(59), įrodo, kad jį galima paskirti į kitas pareigas.
94. Pabrėžiu, kad jei neįgalus asmuo gali atlikti savo pareigas, prireikus – sudarius tinkamas sąlygas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 5 straipsnį, šio asmens atleidimas iš darbo vien tuo pagrindu, kad jis neatitinka klausos normos, viršija tai, kas būtina siekiant įgyvendinti tikslą užtikrinti tarnybos operatyvumą, ir reiškia, jog šis asmuo buvo atleistas iš darbo vien dėl jo negalios, kas prieštarauja šiai direktyvai(60).
95. Be organizacinio pobūdžio priemonių, tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, gali būti taikomos ir fizinio pobūdžio priemonės.
96. Šiuo klausimu per procesą nacionaliniuose teismuose buvo teigiama, kad klausos negalią turintis įkalinimo įstaigos pareigūnas galėtų nešioti klausos aparatą, leidžiantį jam pasiekti Potvarkyje Nr. 12 reikalaujamą klausos lygį.
97. Iš tiesų man atrodo, kad leidimas naudoti tokį aparatą gali būti laikomas tinkama priemone, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 5 straipsnį.
98. Ieškovas pagrindinėje byloje, kaip ir Darbo ir sveikatos ministras ir teisingumo kancleris, mano, kad turi būti leidžiama nešioti tokį klausos aparatą, kaip leidžiama nešioti akinius arba kontaktinius lęšius regėjimo sutrikimui koreguoti.
99. Teisingumo ministras mano, kad nėra įrodymų, jog, kiek tai susiję su klausa, klausos aparatai suteikia tokią pat pagalbą ir patogumą kaip ir akiniai ar kontaktiniai lęšiai regėjimo sutrikimo atveju. Pažymiu, kad, priešingai, nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atitinkamais aparatais taip pat veiksmingai ir tokiu pat patogumo lygiu nėra ištaisomas klausos sutrikimas kaip ir akiniais ar kontaktiniais lęšiais regėjimo sutrikimo atveju. Kai tam tikras prietaisas yra aiškiai leidžiamas siekiant ištaisyti vieną negalią, kaip antai regėjimo sutrikimą, gali kilti klausimas, dėl kokios priežasties negali būti leidžiamas tam tikro aparato naudojimas taip pat siekiant ištaisyti kitą jutimo negalią, pavyzdžiui, klausos sutrikimą.
100. Kalbant apie tai, ar klausos aparato naudojimas sudaro neproporcingą naštą darbdaviui, pažymėtina, kad šiuo klausimu nebuvo pateikta jokių įrodymų. Atrodo, kad taikant palyginimą su regėjimo korekcijos priemonių naudojimu matyti, jog klausos aparato nešiojimas nesukeltų tokios neproporcingos naštos.
101. Kad ir kaip būtų, pažymiu, jog, atsižvelgiant į tai, kad klausos aparatą leidžiama naudoti kalėjimo viduje atliekant įkalinimo įstaigos pareigūno funkcijas(61) ir kad šis aparatas leidžia šias funkcijas vykdantiems pareigūnams pasiekti klausos lygį, kurio reikalaujama pagal Potvarkį Nr. 12, atrodo nenuoseklu uždrausti įkalinimo įstaigos pareigūnams, kurie jau dirba arba yra įdarbinami, vykdyti kalinių stebėjimo funkcijas vien tuo pagrindu, kad atliekant klausos patikrinimą be tokio aparato jie neatitinka šio lygio.
102. Taigi manau, kad automatiškas bet kurio įkalinimo įstaigos pareigūno, paskirto prižiūrėti kalinius, atleidimas iš darbo arba bet kurio kandidato į šias pareigas nepriėmimas į darbą, neatsižvelgiant į jo gebėjimą vykdyti pavestas pareigas ir vien tuo pagrindu, kad jis neatitinka tokiame teisės akte, kaip Potvarkyje Nr. 12, įtvirtintos klausos normos, nėra proporcingas visuomenės saugumo ir tvarkos palaikymo tikslui. Iš to matyti, kad tokiame potvarkyje yra įtvirtinta tiesioginė diskriminacija dėl negalios, prieštaraujanti Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktui.
V. Išvada
103. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Riigikohus, põhiseaduslikkuse järelevalve kolleegium (Aukščiausiasis Teismas, konstitucingumo kontrolės kolegija, Estija) prejudicinį klausimą:
2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 2 straipsnio 2 dalies a punktas, siejamas su šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta absoliuti kliūtis palikti darbo vietoje įkalinimo įstaigos pareigūną vien tuo pagrindu, kad jo klausos lygis yra žemesnis, nei nustatyta norma, ir darbdavys nenagrinėja, ar šis asmuo gali vykdyti su jo darbu susijusias pareigas, prireikus sudarius tinkamas sąlygas, kaip tai suprantama pagal šį 5 straipsnį, pavyzdžiui, paskyrus jį į konkrečias pareigas arba leidus nešioti klausos aparatą.