BENDROJO TEISMO (trečioji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. balandžio 5 d.(*)
„Galimybė susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Dokumentai, pateikti vykstant Direktyvoje 98/34/EB numatytai procedūrai – Iš valstybės narės kilę dokumentai – Leidimas susipažinti – Išimtis, susijusi su teismo procesų apsauga – Išimtis, susijusi su inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga – Išankstinis valstybės narės sutikimas“
Byloje T‑344/15
Prancūzijos Respublika, iš pradžių atstovaujama F. Alabrune, G. de Bergues, D. Colas ir F. Fize, vėliau M. Colas ir B. Fodda, o paskiausiai M. Colas, B. Fodda ir E. de Moustier,
ieškovė,
palaikoma
Čekijos Respublikos, atstovaujamos M. Smolek, T. Müller ir J. Vláčil,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą J. Baquero Cruz ir F. Clotuche-Duvieusart,
atsakovę,
dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2015 m. balandžio 21 d. Komisijos sprendimą Ares(2015) 1681819, kuriuo piliečiui leista susipažinti su dokumentais, Prancūzijos Respublikos pateiktais per 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/34/EB, nustatančioje informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 204, 1998, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 2 t., p. 337), numatytą procedūrą,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Papasavvas, teisėjai I. Labucka, E. Bieliūnas (pranešėjas), I. S. Forrester ir C. Iliopoulos,
posėdžio sekretorė G. Predonzani, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. gruodžio 14 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2014 m. sausio 21 d. Prancūzijos valdžios institucijos pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 204, 1998, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 2 t., p. 337), 8 straipsnio 1 dalį pranešė Europos Komisijai apie įstatymo, kuriuo siekiama nustatyti knygų pardavimo nuotoliniu būdu sąlygas ir suteikti Prancūzijos vyriausybei teisę nutarimu pakeisti Intelektinės nuosavybės kodekso nuostatas dėl leidybos sutarties, projektą.
2 2014 m. gruodžio 15 d. laišku Komisija pagal 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) gavo paraišką leisti susipažinti su visais dokumentais, kurie jai buvo pateikti ar kuriuos ji gavo nagrinėdama šį pranešimą.
3 Komisija nustatė penkis dokumentus, kurie yra paraiškos leisti susipažinti dalykas, būtent:
– 2014 m. vasario 27 d. jos prašymas pateikti papildomos informacijos,
– 2014 m. kovo 11 d. Prancūzijos vyriausybės atsakymas į šį prašymą,
– 2014 m. balandžio 9 d. Austrijos vyriausybės išsami nuomonė,
– 2014 m. balandžio 15 d. Komisijos išsami nuomonė,
– 2014 m. birželio 17 d. Prancūzijos vyriausybės atsakymas į šias dvi išsamias nuomones.
4 Kadangi nei Komisija, nei valstybė narė naujų pranešimų nepateikė, 2014 m. liepos 8 d. Prancūzijos Respublika priėmė Įstatymą Nr. 2014‑779, kuriame nustatomos knygų pardavimo nuotoliniu būdu sąlygos ir Prancūzijos vyriausybei suteikiama teisė nutarimu pakeisti Intelektinės nuosavybės kodekso nuostatas dėl leidybos sutarties (JORF, 2014 m. liepos 9 d., p. 11363).
5 Vykstant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytai konsultavimosi procedūrai, Prancūzijos Respublika 2014 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. sausio 13 ir 14 d. laiškais pranešė Komisijai nesutinkanti su tuo, kad būtų leista susipažinti, pirma, su 2014 m. kovo 11 d. Prancūzijos vyriausybės atsakymu į Komisijos prašymą pateikti papildomos informacijos ir, antra, su 2014 m. birželio 17 d. Prancūzijos vyriausybės atsakymu į Austrijos vyriausybės ir Komisijos išsamias nuomones, nurodytas šio sprendimo 3 punkto antroje ir ketvirtoje įtraukose (toliau – ginčijami dokumentai), remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje numatyta išimtimi, susijusia su teismo procesų apsauga. Kaip nurodė Prancūzijos valdžios institucijos, ginčijamų dokumentų atskleidimas būtų pakenkęs būsimų teismo procesų, susijusių su galima procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį, kuri galėtų būti pradėta prieš Prancūzijos Respubliką, nors ji ir laikėsi Direktyvoje 98/34 numatytos tvarkos, apsaugai. Iš tiesų, kaip nurodo Prancūzijos valdžios institucijos, bylos dėl įsipareigojimų neįvykdymo rizika atsirado Komisijai priėmus išsamią nuomonę, kurioje ji nurodė galimą Prancūzijos įstatymo projekto neatitikties Europos Sąjungos teisei riziką. Todėl, siekdama nepažeisti jos ir Komisijos lygių galimybių galimai kilus ginčui, Prancūzijos Respublika paprašė išlaikyti dokumentų, kuriais keistasi su Komisija, konfidencialumą.
6 2015 m. sausio 29 d. Komisija leido susipažinti su jos 2014 m. vasario 27 d. prašymu pateikti papildomos informacijos, 2014 m. balandžio 9 d. Austrijos vyriausybės išsamia nuomone ir savo 2014 m. balandžio 15 d. išsamia nuomone, nurodytomis šio sprendimo 3 punkto pirmoje, antroje ir trečioje įtraukose, tačiau atsisakė leisti susipažinti su ginčijamais dokumentais, pranešdama prašymą pateikusiam asmeniui apie Prancūzijos Respublikos prieštaravimą ir jam pagrįsti nurodytą motyvą.
7 2015 m. vasario 11 d. prašymą leisti susipažinti su dokumentais pateikęs asmuo pateikė Komisijai kartotinę paraišką pagal Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalį.
8 2015 m. kovo 3 d. laišku Komisija paprašė Prancūzijos Respublikos peržiūrėti savo poziciją, be kita ko, remdamasi 2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimu Švedija ir kt. / API ir Komisija (C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, EU:C:2010:541) ir 2006 m. liepos 6 d. Sprendimu Franchet ir Byk / Komisija (T‑391/03 ir T‑70/04, EU:T:2006:190) dėl išimties, susijusios su teismo procesų apsauga.
9 2015 m. kovo 13 d. laišku Prancūzijos valdžios institucijos pakartojo savo poziciją, kad su ginčijamais dokumentais negali būti leista susipažinti. Šiuo klausimu, pakartojusios savo prieštaravimą dėl ginčijamų dokumentų atskleidimo, grindžiamą Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antra įtrauka, jos laikėsi nuomonės, kad leisti susipažinti su nagrinėjamais dokumentais taip pat reikia atsisakyti remiantis minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi, susijusia su inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga. Iš tiesų, kaip nurodė Prancūzijos valdžios institucijos, visi prašyme leisti susipažinti nurodyti dokumentai buvo susiję su tyrimo procedūra dėl Prancūzijos valdžios institucijų ir ši procedūra buvo susijusi su galimybe, kad Prancūzijos įstatymas pažeidžia Sąjungos teisę, taigi su tyrimu Prancūzijos parlamente. Be to, Prancūzijos valdžios institucijos nurodė išnagrinėjusios galimybę leisti iš dalies susipažinti su ginčijamais dokumentais, tačiau padariusios išvadą, kad to negalima padaryti, nes išimtys taikomos visiems dokumentams.
10 2015 m. balandžio 21 d. Sprendime Ares(2015) 1681819 (toliau – ginčijamas sprendimas) Komisija nusprendė leisti paraišką pateikusiam asmeniui susipažinti su ginčijamais dokumentais. Šiuo tikslu Komisija įvertino Prancūzijos valdžios institucijų nurodytus atsisakymo motyvus ir dėl atsisakymo motyvo, grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antra įtrauka, padarė išvadą, kad „dokumentai, su kuriais [buvo] prašoma leisti susipažinti, [nebuvo] glaudžiai susiję su vykstančiu ar šiame etape pagrįstai numatomu teismo procesu“, „todėl akivaizdu, kad aptariamiems dokumentams netaikoma išimtis, kuria remiasi Prancūzijos valdžios institucijos“, ir kad „minėta išimtis negali kliudyti jų atskleisti“. Dėl atsisakymo motyvo, grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi, Komisija nurodė: „kadangi joks tyrimas nevyksta, minėtos išimties taikymas nagrinėjamu atveju šiame etape yra tik hipotetinis, todėl rėmimasis ja šiomis aplinkybėmis iš pirmo žvilgsnio atrodo nepagrįstas“.
Procesas ir šalių reikalavimai
11 2015 m. liepos 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį Prancūzijos Respublikos ieškinį.
12 Savo ieškinyje Prancūzijos Respublika, remdamasi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 28 straipsnio 5 dalimi, paprašė nagrinėti bylą bent penkių teisėjų kolegijoje.
13 Atskiru dokumentu, tą pačią dieną pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai, ieškovė pateikė laikinųjų apsaugos priemonių prašymą.
14 2015 m. rugsėjo 1 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutartimi šis prašymas buvo patenkintas, o klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimas atidėtas.
15 2015 m. rugsėjo 16 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu Komisija paprašė, kad šis ieškinys būtų nagrinėjamas taikant pagreitintą procedūrą pagal Procedūros reglamento 152 straipsnį.
16 2015 m. spalio 6 d. sprendimu Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) atmetė prašymą ieškinį nagrinėti taikant pagreitintą procedūrą.
17 2015 m. spalio 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Čekijos Respublika paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Prancūzijos Respublikos reikalavimų.
18 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas leido Čekijos Respublikai įstoti į bylą. Čekijos Respublika pateikė savo paaiškinimus ir kitos šalys per nustatytus terminus pateikė savo pastabas dėl šių paaiškinimų.
19 2016 m. liepos 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija pranešė šalims, kad byla bus perduota trečiajai išplėstinei kolegijai.
20 Teisėjui pranešėjui pasiūlius, Bendrasis Teismas (trečioji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė pagrindinių bylos šalių raštu atsakyti į klausimus. Pagrindinės bylos šalys per nustatytus terminus šiuos prašymus įvykdė.
21 Per 2016 m. gruodžio 14 d. posėdį išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus. Čekijos Respublika posėdyje nedalyvavo.
22 Prancūzijos Respublika, palaikoma Čekijos Respublikos, Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
23 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Prancūzijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
24 Savo ieškiniui pagrįsti Prancūzijos Respublika iš pradžių pateikė tris pagrindus. Pirmiausia ji nurodė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies pažeidimą, antra (subsidiariai) – pareigos nurodyti motyvus, susijusius su minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytos išimties netaikymu, pažeidimą ir, trečia (taip pat subsidiariai) – to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalies antros ir trečios įtraukų pažeidimą.
25 2016 m. spalio 19 d. atsakyme į Bendrojo Teismo taikant proceso organizavimo priemones pateiktus klausimus Prancūzijos Respublika nurodė, kad atsisako antrojo pagrindo.
Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies pažeidimu
26 Prancūzijos Respublika teigia, kad Komisija klaidingai išnagrinėjo Prancūzijos valdžios institucijų argumentus, susijusius su galimybe susipažinti su ginčijamais dokumentais, ir leido susipažinti su jais, nepaisydama jos prieštaravimo, tinkamai pagrįsto motyvais, kuriuose nurodomos dvi galimybės susipažinti su dokumentais išimtys, numatytos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje ir trečioje įtraukose.
27 Taigi, pateikdama pirmąjį pagrindą Prancūzijos Respublika iš esmės nurodo, kad Komisija viršijo savo kontrolės įgaliojimus ir taip pažeidė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį.
28 Komisija ginčija Prancūzijos Respublikos argumentus.
29 Pirmiausia reikia priminti, kad, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 konstatuojamojoje dalyje ir 1 straipsnyje, jo tikslas yra užtikrinti visuomenei kuo platesnę teisę susipažinti su institucijų dokumentais (2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turkija / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 33 punktas ir 2012 m. spalio 3 d. Sprendimo Jurašinović / Taryba, T‑63/10, EU:T:2012:516, 28 punktas). Pagal šio reglamento 2 straipsnio 3 dalį ši teisė apima ne tik institucijos parengtus dokumentus, bet ir dokumentus, gautus iš trečiųjų šalių, tarp kurių yra valstybės narės, kaip aiškiai nurodyta to paties reglamento 3 straipsnio b punkte.
30 Vis dėlto teisei susipažinti su dokumentais taikomos tam tikros išimtys, pagrįstos viešuoju ar privačiuoju interesu (2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sison / Taryba, C‑266/05 P, EU:C:2007:75, 62 punktas ir 2012 m. spalio 3 d. Sprendimo Jurašinović / Taryba, T‑63/10, EU:T:2012:516, 29 punktas). Visų pirma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog valstybė narė gali prašyti, kad institucija neatskleistų iš tos valstybės narės kilusio dokumento be jos išankstinio sutikimo (2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds / Komisija, C‑135/11 P, toliau – Sprendimas IFAW / Komisija, EU:C:2012:376, 50 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 41 punktas).
31 Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendime Švedija / Komisija (C‑64/05 P, EU:C:2007:802) ir 2012 m. birželio 21 d. Sprendime IFAW / Komisija (C‑135/11 P, EU:C:2012:376) paaiškinti valstybės narės pagal minėtą nuostatą pateikto prieštaravimo apimtį (2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 43 punktas).
32 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalis yra procedūrinio pobūdžio, nes joje tik numatytas reikalavimas gauti išankstinį atitinkamos valstybės narės sutikimą, kai ši to konkrečiai paprašo, ir kad ji susijusi su Sąjungos sprendimų priėmimo procedūra (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 78 ir 81 punktai; 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 53 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 44 punktas).
33 Skirtingai nei Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią trečiosioms šalims, iš kurių kilę dokumentai, suteikiama tik teisė, kad su jomis atitinkama institucija konsultuotųsi dėl vienos iš to paties 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų išimčių taikymo, šio straipsnio 5 dalyje reikalaujama valstybės narės išankstinio sutikimo kaip būtinos sąlygos, kad būtų atskleistas iš pastarosios kilęs dokumentas, jei pati ši valstybė to prašo (2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 54 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 45 punktas).
34 Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu valstybė narė pasinaudojo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje suteikta galimybe prašyti, kad konkretus iš šios valstybės kilęs dokumentas nebūtų atskleistas be jos išankstinio sutikimo, tam, kad institucija galėtų šį dokumentą atskleisti, būtina gauti išankstinį tos valstybės narės sutikimą (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 50 punktas; 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 55 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 46 punktas).
35 Remiantis tuo a contrario darytina išvada, kad institucija, negavusi atitinkamos valstybės narės sutikimo, neturi teisės atskleisti atitinkamo dokumento (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 44 punktas; 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 56 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 47 punktas).
36 Vis dėlto Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje atitinkamai valstybei narei nesuteikiama bendra ir besąlygiška veto teisė visiškai laisvai ir nemotyvuojant savo sprendimo prieštarauti dėl bet kokio institucijos turimo dokumento atskleidimo vien dėl to, kad šis dokumentas kilęs iš šios valstybės narės (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 58 punktas; 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 57 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 48 punktas).
37 Iš tiesų Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje atitinkamai valstybei narei suteiktos teisės įgyvendinimas ribojamas konkrečiomis to paties straipsnio 1–3 dalyse išvardytomis išimtimis, ir šiai valstybei narei šiuo atžvilgu tik pripažįstama teisė dalyvauti priimant institucijos sprendimą. Taigi išankstinis atitinkamos valstybės narės sutikimas, numatytas šiame straipsnyje, panašus ne į diskrecinę veto teisę, bet į savotišką pripažinimą, kad nėra priežasčių taikyti išimtį pagal to paties straipsnio 1–3 dalis. Todėl vykstant minėto 4 straipsnio 5 dalyje nustatytai sprendimų priėmimo procedūrai reikalaujama, kad atitinkama institucija ir valstybė narė atsižvelgtų į šiose 1–3 dalyse numatytas konkrečias išimtis (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 76 ir 83 punktai; 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 58 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 49 punktas).
38 Vadinasi, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje valstybei narei leidžiama prieštarauti dėl iš jos kilusių dokumentų atskleidimo tik remiantis šio straipsnio 1–3 dalyse numatytomis konkrečiomis išimtimis ir tinkamai motyvuojant savo poziciją šiuo klausimu (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 99 punktas; 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 59 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 50 punktas).
39 Nagrinėjamu atveju dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies taikymo institucijai, kuriai pateiktas prašymas leisti susipažinti su dokumentu, apimties reikia priminti, kad, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, suinteresuotojo asmens atžvilgiu valstybės narės įsikišimas neturi įtakos sprendimo, kaip Sąjungos teisės akto, kurį jam vėliau adresuoja institucija, atsakydama į jo pateiktą prašymą susipažinti su jos turimu dokumentu, pobūdžiui (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 94 punktas; 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 60 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 51 punktas).
40 Taigi institucija, į kurią kreiptasi su prašymu leisti susipažinti su dokumentu, kaip sprendimo atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su dokumentais autorė, atsako už jo teisėtumą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši institucija negali priimti valstybės narės pareikšto prieštaravimo dėl iš jos kilusio dokumento atskleidimo, jeigu šis prieštaravimas visiškai nemotyvuotas arba šios valstybės nurodyti motyvai, dėl kurių ji atsisako leisti susipažinti su atitinkamu dokumentu, suformuluoti nesiremiant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytomis išimtimis (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 88 punktas; 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 61 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 52 punktas).
41 Iš to matyti, kad prieš atsisakydama suteikti galimybę susipažinti su iš valstybės narės gautu dokumentu atitinkama institucija turi išnagrinėti, ar ši valstybė savo prieštaravimą grindė konkrečiomis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytomis išimtis ir ar tinkamai motyvavo savo poziciją šiuo klausimu. Taigi, vykstant sprendimo atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su dokumentais priėmimo procedūrai, Komisija turi įsitikinti, kad tokie motyvai egzistuoja, ir apie juos užsiminti pasibaigus procedūrai priimtame sprendime (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 99 punktas; 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 62 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 53 punktas).
42 Galiausiai, kaip, be kita ko, matyti iš Reglamento Nr. 1049/2001 3 ir 4 straipsnių, pati institucija turi motyvuoti sprendimą, kuriame ji paraišką pateikusiam asmeniui nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais. Tokia pareiga reiškia, kad savo sprendime institucija ne tik nurodo atitinkamos valstybės narės pareikštą prieštaravimą dėl prašomo dokumento atskleidimo, bet taip pat išdėsto šios valstybės narės nurodytas priežastis, kodėl buvo nuspręsta taikyti vieną iš teisės susipažinti su dokumentais išimčių, numatytų to paties reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse. Tokios nuorodos iš tikrųjų gali padėti paraišką leisti susipažinti su dokumentais pateikusiam asmeniui suprasti galimybės nesuteikimo ištakas ir priežastis, o kompetentingam teismui – prireikus vykdyti jam priskirtą kontrolę (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 89 punktas ir 2014 m. kovo 27 d. Nutarties Ecologistas en Acción / Komisija, T‑603/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:182, 42 punktas).
43 Vis dėlto pagal jurisprudenciją institucija, į kurią kreiptasi, neturi išsamiai įvertinti atitinkamos valstybės narės sprendimo prieštarauti ir vykdyti išsamesnės kontrolės nei paprastas patikrinimas, ar egzistuoja motyvai, kuriuose daroma nuoroda į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytas išimtis (2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 63 punktas; 2014 m. kovo 27 d. Nutarties Ecologistas en Acción / Komisija, T‑603/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:182, 44 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 54 punktas).
44 Iš tikrųjų tokio išsamaus vertinimo reikalavimas galėtų lemti tai, kad jį atlikusi institucija, į kurią kreiptasi, galėtų suklysti ir pateikti atitinkamą dokumentą prašymą pateikusiam asmeniui, nepaisydama valstybės narės, iš kurios kilęs šis dokumentas, tinkamai motyvuoto prieštaravimo, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 40 ir 41 punktus (2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 64 punktas; 2014 m. kovo 27 d. Nutarties Ecologistas en Acción / Komisija, T‑603/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:182, 45 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 55 punktas).
45 Be to, atsižvelgdama į dokumentą, kurį atsisakyta atskleisti, Komisija neprivalo išsamiai įvertinti valstybės narės nurodyto prieštaravimo motyvų, grindžiamų Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytomis išimtimis (2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 65 punktas ir 2014 m. kovo 27 d. Nutarties Ecologistas en Acción / Komisija, T‑603/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:182, 47 punktas).
46 Galiausiai 2012 m. vasario 14 d. Sprendime Vokietija / Komisija (T‑59/09, EU:T:2012:75) Bendrasis Teismas konstatavo, kad institucijos atliekamas tyrimas nereiškia, kad, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes ir taikytinas teisės normas, reikia nustatyti, ar valstybės narės savo prieštaravimui pagrįsti pateikti motyvai gali iš pirmo žvilgsnio pateisinti tokį atsisakymą ir ar šie motyvai leidžia minėtai institucijai prisiimti Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 dalyje jai numatytą atsakomybę (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑59/09, EU:T:2012:75, 52 ir 53 punktus ir 2014 m. kovo 27 d. Nutarties Ecologistas en Acción / Komisija, T‑603/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:182, 46 punktą).
47 Be to, Bendrasis Teismas patikslino, jog tai nereiškia, kad institucija turi pareikšti privalomą nuomonę ar atitinkamos valstybės narės vertinimą pakeisti savuoju; tiesiog ji turi vengti priimti sprendimą, su kuriuo nesutinka. Iš tiesų institucija, kaip sprendimo leisti susipažinti su dokumentais arba neleisti to daryti autorė, atsako už jo teisėtumą. Prieš atsisakydama suteikti galimybę susipažinti su iš valstybės narės kilusiu dokumentu ji turi išnagrinėti, ar valstybė narė savo prieštaravimą grindė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytomis materialiosiomis išimtimis ir ar atitinkamai motyvavo savo poziciją dėl tų išimčių (2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑59/09, EU:T:2012:75, 54 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2014 m. kovo 27 d. Nutarties Ecologistas en Acción / Komisija, T‑603/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:182, 43 punktą).
48 Reikia pabrėžti, kad šis tyrimas turi būti atliktas remiantis lojaliu dialogu, kuris būdingas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintai sprendimo priėmimo procedūrai, todėl institucija privalo leisti valstybei narei kuo geriau išdėstyti savo motyvus arba juos persvarstyti, kad šiuos motyvus prima facie būtų galima apginti (2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑59/09, EU:T:2012:75, 55 punktas).
49 Be to, šis tyrimas turi būti atliekamas tinkamai remiantis principu, pagal kurį Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje išvardytos teisės visuomenei susipažinti su institucijų dokumentais išimtys turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai, atsižvelgiant į šiuo reglamentu siekiamus tikslus, visų pirma jo antroje konstatuojamojoje dalyje primintą faktą, kad ši teisė susijusi su Sąjungos institucijų demokratiškumu, ir į tai, kad šiuo reglamentu, kaip numatyta jo ketvirtoje konstatuojamoje dalyje ir 1 straipsnyje, siekiama visuomenei suteikti kuo platesnę teisę susipažinti su dokumentais (2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑59/09, EU:T:2012:75, 56 punktas).
50 Šioje byloje Prancūzijos Respublika teigia, kad 2012 m. vasario 14 d. Sprendime Vokietija / Komisija (T‑59/09, EU:T:2012:75) nurodyti motyvai buvo kvestionuojami 2012 m. birželio 21 d. Sprendime IFAW / Komisija (C‑135/11 P, EU:C:2012:376), taip pat 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendime Spirlea / Komisija (T‑669/11, EU:T:2014:814).Jos teigimu, iš 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija (C‑135/11 P, EU:C:2012:376) aiškiai matyti, kad patikrinimas, ar egzistuoja motyvai, yra maksimali kontrolės riba, kurios institucija, į kurią kreiptasi, negali peržengti. Be to, tai, kad to sprendimo 63 punkte Teisingumo Teismas prieš frazę „egzistuoja motyvai“ pavartojo būdvardį „paprastas“, aiškiai rodo ribotą šios kontrolės apimtį.
51 Šiuo klausimu visų pirma iš šio sprendimo 38, 41 ir 43 punktuose nurodytų 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija (C‑135/11 P, EU:C:2012:376) 59, 62 ir 63 punktų matyti, kad, nors Teisingumo Teismas nurodė, kad atlikdama kontrolę institucija turi tik paprastai patikrinti, ar egzistuoja motyvai, kuriuose daroma nuoroda į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytas išimtis, vis dėlto tai darydama ji turi įsitikinti, ar valstybės narės prieštaravimas yra tinkamai motyvuotas.
52 Reikia pažymėti, kad 2012 m. birželio 21 d. Sprendime IFAW / Komisija (C‑135/11 P, EU:C:2012:376) Teisingumo Teismas nagrinėjo bendrovės IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds apeliacinį skundą dėl 2011 m. sausio 13 d. Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds / Komisija (T‑362/08, EU:T:2011:6), kuriame Bendrasis Teismas nenagrinėjo klausimo, ar Komisija turi atlikti prima facie kontrolę, ar išsamiai tikrinti valstybės narės pateikto prieštaravimo motyvus (2011 m. sausio 13 d. Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds / Komisija, T‑362/08, EU:T:2011:6, 86 punktas). Šiuo klausimu tos bylos apeliantė, pateikdama pirmąjį pagrindą, kaltino Bendrąjį Teismą tik tuo, kad jis nepripažino, jog Komisija, atsižvelgdama į dokumentą, kurį buvo atsisakyta atskleisti, turėjo išsamiai įvertinti prieštaravimo, kurį valstybė narė pateikė remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytomis išimtimis, motyvus. Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrasis Teismas šiuo klausimu nepadarė teisės klaidos (2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 65 punktas).
53 Remiantis tuo darytina išvada, kad Teisingumo Teismas tiesiog atmetė institucijos galimybę atlikti išsamų vertinimą, tačiau neuždraudė valstybės narės pateikto prieštaravimo motyvų prima facie kontrolės.
54 Be to, aiškinant 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija (T‑669/11, EU:T:2014:814) 69, 81 ir 83–85 punktus kartu darytina išvada, kad, nors institucija neprivalo konkrečiai ir individualiai nagrinėti dokumentų, su kuriais prašoma leisti susipažinti, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytas išimtis, t. y. imtis nagrinėjimo, kurio reikalaujama pagal šioje srityje suformuotą jurisprudenciją (2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, EU:C:2010:376, 53 punktas; 2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, EU:C:2010:541, 72 punktas ir 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, C‑514/11 P ir C‑605/11 P, EU:C:2013:738, 44 punktas), taip pat išsamiai vertinti motyvų, kuriuos valstybė narė pateikė, siekdama pateisinti prieštaravimą, kad prašomi dokumentai būtų atskleisti, vis dėlto, kadangi privalo atlikti nagrinėjimą rūpestingai, ji turi patikrinti, ar valstybės narės pateikti paaiškinimai prima facie atrodo pagrįsti.
55 Būtent todėl Komisija byloje Spirlea / Komisija laikėsi nuomonės, kad Vokietijos Federacinės Respublikos prieštaravimas, grindžiamas išimtimi, susijusia su tyrimų tikslų apsauga, iš pirmo žvilgsnio atrodė pagrįstas, nes „ES Pilot“ procedūra ES 070/11/SNCO, vykdoma prieš pradedant formalų procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo etapą, per kurią buvo parengtas prašomas dokumentas, t. y. Vokietijos valdžios institucijų atsakymas į Komisijos prašymą pateikti informaciją, dar nebuvo pasibaigusi. Iš tiesų Komisija toliau nagrinėjo Vokietijos Federacinės Respublikos atsakymą ir tai, kokių veiksmų reikia toliau imtis (2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 70, 84 ir 103 punktai).
56 Taigi Komisija konstatavo, kad iš pirmo žvilgsnio Vokietijos Federacinė Respublika galėjo pagrįstai remtis išimtimi, susijusia su inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga, nes procedūra dar nebuvo pasibaigusi, tačiau, norint padaryti šią išvadą, reikėjo patikrinti, kad faktinės aplinkybės, kuriomis rėmėsi Vokietijos Federacinė Respublika, nebuvo akivaizdžiai netikslios.
57 Taigi, priešingai, nei teigia Prancūzijos Respublika, negalima teigti, kad Bendrasis Teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendime Spirlea / Komisija (T‑669/11, EU:T:2014:814) atsisakė laikytis požiūrio, kurio pats laikėsi 2012 m. vasario 14 d. Sprendime Vokietija /Komisija (T‑59/09, EU:T:2012:75), ir juo labiau priešinti pastarojo sprendimo su 2012 m. birželio 21 d. Sprendimu IFAW / Komisija (C‑135/11 P, EU:C:2012:376).
58 Remiantis visu tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad institucija turi prima facie patikrinti atitinkamos valstybės narės motyvų, kuriais ji grindžia savo prieštaravimą dėl dokumentų atskleidimo, pagrįstumą.
59 Galiausiai reikia atmesti Prancūzijos Respublikos argumentą, kad Komisija padarė klaidą, išsamiai įvertinusi jos pateikto prieštaravimo motyvus ir nepaisiusi savo kontrolės apimties ribų. Iš tiesų šioje byloje, kaip buvo priminta šio sprendimo 10 punkte, Komisija įvertino Prancūzijos valdžios institucijų pateiktus atsisakymo motyvus ir dėl atsisakymo motyvo, grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje numatyta išimtimi, padarė išvadą, kad „dokumentai, su kuriais [buvo] prašoma leisti susipažinti, nėra glaudžiai susiję su vykstančiu ar šiame etape pagrįstai numatomu teismo procesu“, kad „akivaizdu, kad aptariamiems dokumentams ne[buvo taikoma] išimtis, kuria remiasi Prancūzijos valdžios institucijos“, ir kad „minėta išimtis negali kliudyti jų atskleisti“. Dėl atsisakymo atskleisti motyvo, grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi, Komisija nurodė: „kadangi joks tyrimas [nevyko], minėtos išimties taikymas nagrinėjamu atveju šiame etape [atrodė] tik hipotetinis, todėl rėmimasis ja šiomis aplinkybėmis iš pirmo žvilgsnio atrodo nepagrįstas“.
60 Vis dėlto, viena vertus, šios analizės glaustumas ir tokių žodžių ir esminių frazių kaip „akivaizdu“ ar „iš pirmo žvilgsnio“ vartojimas leidžia daryti išvadą, kad tai buvo ne išsami, o tik prima facie Prancūzijos Respublikos nurodytų motyvų kontrolė.
61 Kita vertus, pagal jai tenkančią rūpestingumo pareigą Komisija turi prima facie patikrinti, ar yra ginčas ar tyrimas, kuriam vykstant buvo parengti ginčijami dokumentai, nes būtent tokio ginčo ar tyrimo buvimas būtų galėjęs pateisinti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje ir trečiose įtraukose numatytų išimčių taikymą.
62 Taigi Komisija neperžengė jos atliekamos kontrolės ribų, apibrėžtų Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje. Todėl pirmąjį pagrindą reikia atmesti.
Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pažeidimu
63 Trečiajame pagrinde Prancūzijos Respublika tvirtina, jog Komisija klaidingai nusprendė, kad pateikdama prieštaravimą dėl galimybės susipažinti su ginčijamais dokumentais ji negali remtis išimtimi, susijusia su teismo procesų apsauga, ir išimtimi, susijusia su tyrimų apsauga.
64 Taigi reikia nustatyti, ar Komisija galėjo padaryti išvadą, kad Prancūzijos Respublikos nurodyti prieštaravimo atskleisti ginčijamus dokumentus motyvai prima facie nebuvo pagrįsti.
65 Šiuo klausimu trečiasis pagrindas padalytas į dvi dalis, iš kurių pirmoji susijusi su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antros įtraukos pažeidimu, o antroji – su šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos pažeidimu.
Dėl pirmos dalies, susijusios su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antros įtraukos pažeidimu
66 Prancūzijos Respublika, palaikoma Čekijos Respublikos, iš esmės teigia, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 98/34 tikslą ir raidą, joje numatyta procedūra yra labai panaši į ikiteisminę procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo, ir primena, kad jeigu Komisija ir atitinkama valstybė narė ilgą laiką nesutaria, po Direktyvoje 98/34 numatytos procedūros gali būti pradėta procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo.
67 Vis dėlto, jeigu procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo pradedama dėl techninės normos, dėl kurios buvo pradėta Direktyvoje 98/34 numatyta procedūra, oficialus pranešimas ir pagrįsta nuomonė yra procesiniai dokumentai, kurie nėra skelbiami, be kita ko, siekiant apsaugoti teismo procesus.
68 Komisija ginčija Prancūzijos Respublikos argumentus.
69 Kaip nurodyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje, institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų teismo proceso ir teisinės pagalbos apsauga, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.
70 Reikia priminti, jog yra nuspręsta, kad sąvoką „teismo procesas“ būtina aiškinti taip, kad viešojo intereso apsauga neleidžia atskleisti tik konkretaus teismo proceso tikslais parengtų dokumentų turinio (žr. 2012 m. spalio 3 d. Sprendimo Jurašinović / Taryba, T‑63/10, EU:T:2012:516, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
71 Be to, nagrinėjant su Komisija susijusią bylą yra nuspręsta, kad žodžius „tik konkretaus teismo proceso tikslais parengti dokumentai“ reikia suprasti kaip pateiktus pareiškimus ar aktus, vidaus dokumentus, susijusius su nagrinėjamos bylos parengtiniu tyrimu, ir su byla susijusius pranešimus, kuriais pasikeičia atitinkamas generalinis direktoratas ir teisės tarnyba ar advokatų kabinetas, nes šio išimties taikymo srities apibrėžimo tikslas yra užtikrinti, pirma, Komisijos vidaus darbo apsaugą ir, antra, advokatų profesinės paslapties principo apsaugą ir konfidencialumą (žr. 2012 m. spalio 3 d. Sprendimo Jurašinović / Taryba, T‑63/10, EU:T:2012:516, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
72 Vis dėlto šioje byloje ginčijami dokumentai nėra nei teismo proceso tikslais parengti pareiškimai, nei aktai ir apskritai nebuvo parengti konkretaus teismo proceso tikslais.
73 Dėl Prancūzijos Respublikos, palaikomos Čekijos Respublikos, pateikto argumento, kad valstybė narė turėtų laikytis nuomonės, jog per tam tikrą laikotarpį yra rizika, kad bus pareikštas ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo, susijęs su dokumentu, priimtu pasibaigus Direktyvoje 98/34 numatytai procedūrai, juo labiau jeigu Komisija nepriėmė formalaus sprendimo užbaigti procedūrą, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją pakenkimo saugomam interesui rizika turi būti pagrįstai nuspėjama, ne tik hipotetinė (žr. 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Taryba / in ’t Veld, C‑350/12 P, EU:C:2014:2039, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
74 Nors šiuo klausimu Komisija, manydama, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų, gali įvertinti galimybę imtis veiksmų prieš šią valstybę ir nuspręsti, kada prieš ją pradės procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, C‑514/11 P ir C‑605/11 P, EU:C:2013:738, 61 punktą), vis dėlto ginčijami dokumentai, visų pirma šio sprendimo 3 punkto penktoje įtraukoje nurodytas 2014 m. birželio 17 d. Prancūzijos vyriausybės atsakymas į Austrijos vyriausybės ir Komisijos išsamias nuomones ginčijamo sprendimo priėmimo dieną, t. y. praėjus daugiau kaip devyniems mėnesiams po Įstatymo Nr. 2014‑779 priėmimo, nepaskatino Komisijos išsiųsti oficialų pranešimą pagal SESV 258 straipsnio pirmą pastraipą.
75 Taigi, net jei, kaip teigia Prancūzijos Respublika, Komisija būtų ketinusi pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš Prancūzijos Respubliką ir šiuo tikslu oficialiame pranešime pakartojusi išsamioje nuomonėje pateiktą informaciją arba galimai vėliau Teisingumo Teisme pateikdama procesinį dokumentą, kurio atskleidimas galėtų pakenkti teismo procesams (šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Petrie ir kt. / Komisija, T‑191/99, EU:T:2001:284, 68 ir 69 punktus), šioje byloje nebuvo galima pagrįstai numatyti rizikos, kad prieš Prancūzijos Respubliką bus pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, tad ši rizika buvo tik hipotetinė.
76 Šiuo klausimu šioje byloje pažymėtina, kad Prancūzijos valdžios institucijos minėjo tik „būsimus“ teismo procesus, atsižvelgiant į „galimą“ procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Iš to matyti, kad net ir Prancūzijos valdžios institucijoms šių procedūrų pradžia nebuvo pagrįstai numatoma ir kad jos norėjo apsisaugoti, jei Komisija ketintų pradėti šią procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
77 Galiausiai, kadangi ginčijamas dokumentas iš tiesų buvo parengtas ne vykstant teismo procesui, o per Direktyvoje 98/34 numatytą procedūrą ir kadangi, be to, nebuvo galima pagrįstai numatyti, kad bus pradėtas ikiteisminis procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš Prancūzijos Respubliką etapas, tad ši galimybė buvo tik hipotetinė, Komisija pagrįstai nusprendė, kad galimybės susipažinti su ginčijamais dokumentais nesuteikimas, kurio reikalavo Prancūzijos valdžios institucijos, grindžiamas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antra įtrauka, prima facie neatrodė pagrįstas.
78 Taigi pirmą trečiojo pagrindo dalį reikia atmesti.
Dėl antros dalies, susijusios su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos pažeidimu
79 Prancūzijos Respublika teigia, jog Komisija turėjo konstatuoti, kad dokumentams, kuriuos Prancūzijos vyriausybė pateikė per Direktyvoje 98/34 numatytą procedūrą, buvo taikoma bendroji pakenkimo tyrimo tikslams prezumpcija, todėl ji galėjo prieštarauti dėl susipažinimo su jais. Iš tiesų motyvai, kuriais remdamasis Teisingumo Teismas nusprendė, kad egzistuoja bendroji pakenkimo tyrimui prezumpcija, kiek tai susiję su ikiteisminiu procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo etapu (2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, C‑514/11 P ir C‑605/11 P, EU:C:2013:738, 65 punktas), taip pat taikomi Direktyvoje 98/34 numatytai procedūrai.
80 Komisija ginčija Prancūzijos Respublikos argumentus.
81 Pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentu, jei dėl jo atskleidimo nukentėtų inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.
82 Viena vertus, reikia pažymėti, kad, kaip Prancūzijos Respublika pripažino atsakyme dėl proceso organizavimo priemonių, Komisija neginčijo, kad Direktyvoje 98/34 numatyta procedūra gali būti laikoma tyrimu. Iš tiesų ginčijamame sprendime Komisija laikėsi nuomonės, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis negali būti taikoma, nes bet kuriuo atveju procedūra buvo užbaigta prieš priimant minėtą sprendimą ir dėl šio sprendimo nebuvo numatyta imtis jokių kitų veiksmų.
83 Kita vertus, šioje nuostatoje numatyta išimtimi siekiama apsaugoti ne pačią tyrimų veiklą, o jos tikslą (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 6 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑391/03 ir T‑70/04, EU:T:2006:190, 105 ir 109 punktus ir 2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Vokietija /Komisija, T‑59/09, EU:T:2012:75, 73 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
84 Šioje byloje, kadangi Direktyvoje 98/34 numatyta procedūra buvo baigta, kai Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, šiomis aplinkybėmis parengtų dokumentų atskleidimas negalėjo pakenkti šia procedūra siekiamam tikslui.
85 Šiuo klausimu reikia atmesti Prancūzijos Respublikos argumentą, kurį palaikė Čekijos Respublika, kad ginčijamų dokumentų nereikėtų atskleisti tam tikrą laiką po tyrimo užbaigimo, t. y. kol yra pagrįstai numatoma rizika, kad valstybei narei ir Komisijai reikia laisvos erdvės netrukdomai pasitarti ir išspręsti ginčą dėl nacionalinės nuostatos atitikties Sąjungos teisei.
86 Iš tiesų pagal jurisprudenciją Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka turi būt aiškinama taip, kad ši nuostata, kuria siekiama, jog nenukentėtų „inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų“ apsauga, yra taikoma tik tada, jei dėl nagrinėjamų dokumentų atskleidimo gali kilti pavojus, kad inspekcijos, tyrimai ar auditas nebus užbaigti (2006 m. liepos 6 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑391/03 ir T‑70/04, EU:T:2006:190, 109 punktas).
87 Žinoma, įvairiems tyrimo ar inspekcijos aktams ir toliau gali būti taikoma inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsaugos išimtis, kol yra vykdoma minėta veikla, netgi jeigu jau baigėsi konkretus tyrimas ar inspekcija, dėl kurių buvo parengta ataskaita, su kuria prašyta leisti susipažinti (žr. 2006 m. liepos 6 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑391/03 ir T‑70/04, EU:T:2006:190, 110 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
88 Vis dėlto manyti, kad įvairiems su inspekcijomis, tyrimais ir auditu susijusiems dokumentams Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis gali būti taikoma, kol nėra nuspręsta dėl tolesnių veiksmų šiose procedūrose, reikštų, kad galimybę susipažinti su minėtais dokumentais lemia atsitiktinis, būsimas ir galbūt dar tolimas įvykis, priklausantis nuo įvairių valdžios institucijų veiklos spartumo ir kruopštumo (2006 m. liepos 6 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑391/03 ir T‑70/04, EU:T:2006:190, 111 punktas).
89 Tokia pozicija neatitiktų tikslo užtikrinti galimybę visuomenei susipažinti su dokumentais, susijusiais su galimais finansinių interesų valdymo pažeidimais, kad piliečiai galėtų veiksmingiau kontroliuoti viešosios valdžios vykdymo teisėtumą (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 6 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑391/03 ir T‑70/04, EU:T:2006:190, 112 punktą).
90 Šioje byloje ne tik buvo užbaigta Direktyvoje 98/34 numatyta procedūra, bet ir, kaip priminta šio sprendimo 78 punkte, nebuvo galima pagrįstai numatyti to, kad bus pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, tad tai buvo tik hipotetinė galimybė. Todėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi nebuvo galima remtis siekiant nesuteikti galimybės susipažinti su ginčijamais dokumentais.
91 Taigi Komisija pagrįstai nusprendė, kad iš pirmo žvilgsnio motyvas, susijęs su tyrimo tikslų apsauga, nėra pagrįstas.
92 Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, reikia atmesti trečiojo pagrindo antrą dalį, taigi ir visą trečiąjį pagrindą, nesant reikalo nagrinėti Komisijos iškelto jo priimtinumo klausimo, susijusio su tuo, kad Prancūzijos Respublika šiuo pagrindu iš esmės kvestionavo ginčijamo sprendimo, priimto dėl asmens, pateikusio paraišką leisti susipažinti, teisėtumą, o ne tai, ar laikytasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies, kurioje apibrėžiamas tik vienas teisėtas šios bylos dalykas (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba / Boehringer, C‑23/00 P, EU:C:2002:118, 52 punktą).
93 Taigi reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
94 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Prancūzijos Respublika pralaimėjo bylą, ji turi pagal Komisijos pateiktus reikalavimus padengti išlaidas, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.
95 Be to, remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos padengia savo išlaidas. Todėl Čekijos Respublika padengia savo išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Prancūzijos Respublika padengia bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.
3. Čekijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Papasavvas | Labucka | Bieliūnas |
Paskelbta 2017 m. balandžio 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.