Language of document : ECLI:EU:T:2020:394

BENDROJO TEISMO (antroji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. rugsėjo 9 d.(*)

„Ekonominė ir pinigų politika – Rizikos ribojimu pagrįsta kredito įstaigų priežiūra – Įmoka į indėlių garantijų sistemą arba į Bendrą pertvarkymo fondą pagal neatšaukiamus mokėjimo įsipareigojimus – ECB patikėti uždaviniai – Specialūs ECB priežiūros įgaliojimai – Reglamento (ES) Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktas, 16 straipsnio 1 dalies c punktas ir 2 dalies d punktas – Priemonė, kuria įpareigojama bendrą neatšaukiamų mokėjimų įsipareigojimų sumą atskaityti iš bendro 1 lygio nuosavo kapitalo – Individualaus nagrinėjimo nebuvimas“

Bylose T‑150/18 ir T‑345/18

BNP Paribas, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama advokatų A. Gosset-Grainville, M. Trabucchi ir M. Dalon,

ieškovė,

prieš

Europos Centrinį Banką (ECB), atstovaujamą E. Koupepidou, R. Bax ir F. Bonnard,

atsakovą,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo iš dalies panaikinti 2017 m. gruodžio 19 d. ECB sprendimą ECB/SSM/2017-R0MUWSFPU8MPRO8K5P83/248, 2018 m. balandžio 26 d. ECB sprendimą ECB-SSM-2018-FRBNP-17 ir 2019 m. vasario 14 d. ECB sprendimą ECB-SSM-2019-FRBNP-12

BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininko pareigas einantis E. Buttigieg, teisėjai F. Schalin (pranešėjas), B. Berke, M. J. Costeira ir C. Mac Eochaidh,

posėdžio sekretorė M. Marescaux, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. rugsėjo 11 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1        Po 2008 m. finansų krizės, dėl kurios kilo euro zonos krizė, buvo priimtas naujas teisinis pagrindas, skirtas bankų veiklos stabilumui ir saugumui Europos Sąjungoje užtikrinti ir Ekonominei ir pinigų sąjungai bei vidaus rinkai papildyti. Šį naują pagrindą sudaro bendras teisės nuostatų sąvadas, vienodai taikomas visų atitinkamų valstybių narių kredito įstaigoms. Bankų sąjunga grindžiama trimis ramsčiais, t. y. bendru priežiūros mechanizmu, bendru pertvarkymo mechanizmu ir Europos indėlių garantijų sistema.

2        2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338), ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1, klaidų ištaisymai OL L 208, 2013, p. 68 ir OL L 321, 2013, p. 6) sudaro šio sprendimo 1 punkte minėtą bendrą bankų veiklos, priežiūros pagrindo ir kredito įstaigoms bei investicinėms įmonėms taikomų rizikos ribojimo teisės normų sąvadą. Reglamente Nr. 575/2013 numatyta, kad kredito įstaigos privalo turėti tam tikrą procentinę nuosavo kapitalo dalį, atsižvelgiant į jų rizikos profilį. Šiam nuosavam kapitalui priskiriamas bendras 1 lygio nuosavas kapitalas (Common Equity Tier 1, CET 1); jis skirtas kredito įstaigos veiklos tęstinumui užtikrinti ir nemokumo atvejams išvengti.

3        Reglamente Nr. 575/2013 nustatyti bendrieji riziką ribojantys reikalavimai papildomi konkrečia tvarka, dėl kurios sprendimą priima kompetentingos valdžios institucijos, vykdydamos kiekvienos kredito įstaigos ir investicinės įmonės nuolatinę priežiūrą.

4        2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamente (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63) (šio sprendimo 1 punkte minėtas pirmasis bankų sąjungos ramstis), nustatyto bendro priežiūros mechanizmo tikslas – užtikrinti kredito įstaigų saugumą ir patikimumą. Minėtu reglamentu Europos Centriniam Bankui (ECB) patikėti jo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti rizikos ribojimo priežiūros uždaviniai. Pagal to paties reglamento 6 straipsnį ECB vykdo savo uždavinius bendrame priežiūros mechanizme, kurį sudaro ECB ir nacionalinės kompetentingos institucijos. Visų pirma ECB yra kompetentingas užtikrinti rizikos ribojimu pagrįstą euro zonos kredito įstaigų, laikomų „svarbiomis“, priežiūrą.

5        Pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 3 dalį ECB, vykdydamas jam patikėtus uždavinius, taiko visas atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas. Šiuo tikslu ECB, priimdamas savo sprendimus, atsižvelgia „į visus teisėkūros procedūra ir ne teisėkūros procedūra priimtus aktus, įskaitant SESV 290 ir 291 straipsniuose nurodytus aktus“, ir „visų pirma jam taikomi privalomi techniniai reguliavimo ir įgyvendinimo standartai, kuriuos pagal Reglamento Nr. 1093/2010 10–15 straipsnius parengė [Europos bankininkystės institucija (EBI)] bei patvirtino Komisija, to reglamento 16 straipsnis bei EBI pagal tą reglamentą parengto to reglamento nuostatos dėl Europos priežiūros vadovo“.

6        Pagal Direktyvos 2013/36 97 straipsnį kompetentingos institucijos turi pradėti kontrolės ir rizikos ribojimo vertinimo procesą (Supervisory Review and Evaluation Process, SREP), kad, be kita ko, nustatytų, „ar tvarka, strategijos, procesai ir mechanizmai, kuriuos taiko įstaigos, ir ar pastarųjų turimos nuosavos lėšos ir likvidusis turtas užtikrina patikimą jų rizikos valdymą ir padengimą“.

7        Be to, pagal Direktyvos 2013/36 107 straipsnio 3 dalį Europos bankininkystės institucija (EBI), įsteigta 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/78/EB (OL L 331, 2010, p. 12), 2014 m. gruodžio 19 d. parengė gaires dėl bendrų procedūrų ir metodikos, kurios turi būti taikomos SREP (ABE/GL/2014/13).

8        Pagal bendrą pertvarkymo mechanizmą (priskiriamas šio sprendimo 1 punkte nurodytam antrajam ramsčiui), nustatytą 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 1093/2010 (OL L 225, 2014, p. 1), numatytas Bendro pertvarkymo fondo, į kurį įnašus turi mokėti kredito įstaigos, įsteigimas. Be to, reikšmingo teisinio pagrindo dalis yra ir 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014, p. 190). Šioje direktyvoje numatyta speciali bankų žlugimo prevencijos ir valdymo tvarka. Pagal ją, be kita ko, reikalaujama kiekvienoje valstybėje narėje sukurti mechanizmą, skirtą pertvarkymui nacionaliniu lygiu finansuoti, t. y. nacionalinį pertvarkymo fondą, į kurį įnašus turi mokėti atitinkamos valstybės narės kredito įstaigos.

9        Bankų sąjungos trečiasis ramstis (žr. šio sprendimo 1 punktą), t. y. Europos indėlių garantijų sistemos sukūrimas, dar nėra baigtas. Vis dėlto buvo priimta 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 173, 2014, p. 149), kuria siekiama sustiprinti indėlininkų apsaugą įtvirtinus kiekvienoje valstybėje narėje iš anksto finansuojamą garantijų sistemą. Ši sistema kiekvienam indėlininkui užtikrina, kad iki maksimalios 100 000 EUR sumos jo santaupos būtų visiškai išsaugotos.

10      Kiek tai susiję su Bendro pertvarkymo fondo ir indėlių garantijų sistemų, nustatytų pagal antrą ir trečią ramsčius, finansavimu, reikia pabrėžti, kad įmokos, kurias kredito įstaigos privalo mokėti į Bendrą pertvarkymo fondą ir indėlių garantijų sistemą, gali būti sumokėtos nedelsiant arba prisiimant neatšaukiamus mokėjimo įsipareigojimus (toliau – NMĮ).

11      Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kredito įstaigos, kurios pasirenka mokėti įmokas prisiimdamos NMĮ, įsipareigoja sumokėti įmoką į Bendrą pertvarkymo fondą ir indėlių garantijų sistemą pagal pirmąjį prašymą.

12      Pagal Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 3 dalį NMĮ turi būti visiškai užtikrinti jokiomis trečiųjų asmenų teisėmis nesuvaržyto mažos rizikos turto užstatu (laisvai prieinamu pertvarkymo institucijoms arba indėlių garantijų sistemai) ir gali būti greitai paversti grynaisiais pinigais. Šis reikalavimas taip pat įtvirtintas Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 3 dalyje ir 2014 m. spalio 21 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/63, kuriuo papildomos Direktyvos 2014/59 nuostatos dėl ex ante įnašų, skirtų pertvarkymo finansavimo struktūroms (OL L 11, 2015, p. 44), 13 straipsnio 3 dalyje. Kaip matyti iš 2016 m. Bendros pertvarkymo valdybos sprendimo ir Prancūzijos teisės, kuria į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2014/49, garantijos praktiškai įgauna pertvarkymo institucijoms ir indėlių garantijų sistemai laisvai prieinamo grynųjų pinigų indėlio, atitinkančio NMĮ sumą, formą.

13      Galiausiai reikia paminėti, kad 2015 m. rugsėjo 11 d. EBI parengė gaires dėl mokėjimo įsipareigojimų pagal Direktyvą 2014/49 (EBA/GL/2015/09) (toliau – Gairės dėl mokėjimo įsipareigojimų).

14      Gairėse dėl mokėjimo įsipareigojimų, kuriomis vadovaujasi ECB, patvirtinta, kad tam tikromis aplinkybėmis NMĮ gali būti taikomos rizikos ribojimu pagrįstos priemonės. Minėtų gairių 31–33 punktuose numatyta:

„31.      Rizikos ribojimo požiūrio į mokėjimo įsipareigojimus tikslas turėtų būti užtikrinti vienodas sąlygas ir sumažinti tokių įsipareigojimų prociklinį poveikį, atsižvelgiant į jų apskaitos metodus.

32.      Jeigu apskaitant mokėjimo įsipareigojimas visiškai atsispindi balanse (kaip įsipareigojimas) arba įkaito susitarimas visiškai atsispindi pelno ir nuostolio ataskaitoje, neturėtų būti poreikio taikyti ad hoc rizikos ribojimo požiūrį, siekiant sumažinti prociklinį poveikį.

33.      Priešingai, jeigu apskaitant mokėjimo įsipareigojimas ir įkaito susitarimas neįtraukti į balansą, vykdydamos priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo procesą [SREP] kompetentingos institucijos turėtų įvertinti riziką, kuri kiltų kredito įstaigos kapitalo ir likvidumo pozicijoms, jeigu [indėlių garantijų sistema] pareikalautų iš tos kredito įstaigos įvykdyti savo įsipareigojimą grynaisiais pinigais, ir pasitelkti tinkamus įgaliojimus, kad užtikrintų, jog prociklinis poveikis būtų sumažintas, taikant papildomus kapitalo ir likvidumo reikalavimus.“

 Faktinės bylos aplinkybės

15      Ieškovė BNP Paribas yra svarbi įstaiga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1024/2013 6 straipsnio 4 dalį, ir nuo 2014 m. lapkričio 4 d. jai taikoma tiesioginė ECB rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra.

16      2017 m. rugsėjo 14 d. ECB nusiuntė ieškovei sprendimo projektą po SREP, be kita ko, dėl NMĮ. Šiame projekte, be kita ko, buvo nustatytas rizikos ribojimo reikalavimas, kad bendra vykdytina NMĮ suma būtų atskaityta iš bendro 1 lygio nuosavo kapitalo. Ieškovės buvo paprašyta pateikti savo pastabas dėl šio projekto.

17      2017 m. rugsėjo 29 d. rašte ieškovė pateikė savo pastabas.

18      2017 m. gruodžio 19 d. ECB priėmė sprendimą ECB/SSM/2017-R0MUWSFPU8MPRO8K5P83/248 pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą ir 16 straipsnį, kuriuo buvo reikalaujama, kad bendros NMĮ sumos, skirtos indėlių garantijų sistemoms arba pertvarkymo fondams, būtų atskaitytos iš bendro 1 lygio nuosavo kapitalo (toliau – 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

19      Ieškovė apskundė 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą ECB administracinei peržiūros valdybai, o ši 2018 m. kovo 19 d. pateikė nuomonę.

20      2018 m. balandžio 26 d. ECB, gavęs Administracinės peržiūros valdybos nuomonę, nusprendė 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti Sprendimu ECB-SSM-2018-FRBNP-17 (toliau – 2018 m. balandžio 26 d. sprendimas). Šio sprendimo skyrius, susijęs su NMĮ, liko nepakeistas.

 Procesas ir šalių reikalavimai

21      2018 m. kovo 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį dėl 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo panaikinimo; jis įregistruotas bylos numeriu T‑150/18.

22      Atsiliepimą į ieškinį, dubliką ir tripliką byloje T‑150/18 Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2018 m. gegužės 30 d., rugsėjo 7 d. ir spalio 24 d.

23      2018 m. birželio 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį dėl 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo panaikinimo; jis įregistruotas bylos numeriu T‑345/18.

24      Atsiliepimą į ieškinį, dubliką ir tripliką byloje T‑345/18 Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2018 m. liepos 26 d., rugsėjo 20 d. ir lapkričio 5 d.

25      Atsižvelgdamas į antrosios kolegijos siūlymą ir remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu, Bendrasis Teismas nusprendė perduoti bylas T‑150/18 ir T‑345/18 išplėstinei kolegijai.

26      2019 m. balandžio 23 d., priėmus 2019 m. vasario 14 d. ECB sprendimą ECB-SSM-2019-FRBNP-12, kuriuo nuo 2019 m. kovo 1 d. buvo pakeistas 2018 m. balandžio 26 d. sprendimas ir kuriuo buvo nustatyta ta pati atskaitos priemonė (toliau – 2019 m. vasario 14 d. sprendimas), ieškovė Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė pareiškimą dėl ieškinio patikslinimo, kuriame taip pat prašo iš dalies panaikinti 2019 m. vasario 14 d. sprendimą, remdamasi tais pačiais motyvais, kurie nurodyti ieškinyje dėl 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo.

27      2019 m. balandžio 23 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimu šios bylos buvo paskirtos naujam teisėjui pranešėjui, posėdžiaujančiam antrojoje kolegijoje.

28      2019 m. gegužės 17 d. raštu ECB pateikė savo pastabas dėl ieškinio patikslinimo ir paprašė atmesti visą ieškinį.

29      Pasiūlius teisėjui pranešėjui, Bendrasis Teismas (antroji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

30      2019 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu antrosios išplėstinės kolegijos pirmininkas nusprendė sujungti bylas, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.

31      Per 2019 m. rugsėjo 11 d. posėdį išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

32      Byloje T‑150/18 ieškovė Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

–        panaikinti 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo 9.1–9.3 punktus,

–        priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.

33      Byloje T‑150/18 ECB Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

34      Byloje T‑345/18 ieškovė Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

–        panaikinti 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo 9.1–9.3 punktus,

–        panaikinti 2019 m. vasario 14 d. sprendimo 8.1–8.4 punktus,

–        priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.

35      Byloje T‑345/18 ECB Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Ginčijami sprendimai

36      Kaip matyti iš šio sprendimo 18, 20 ir 26 punktų, 2017 m. gruodžio 19 d., 2018 m. balandžio 26 d. ir 2019 m. vasario 14 d. sprendimuose (toliau kartu – ginčijami sprendimai) ECB įpareigojo ieškovę iš bendro 1 lygio nuosavo kapitalo atskaityti sumą, lygią NMĮ, prisiimtų indėlių garantijų sistemoms arba pertvarkymo fondams, sumai.

37      Ginčijamuose sprendimuose ECB nusprendė, kad būtina užtikrinti didelį rizikos, kurią ieškovei kėlė NMĮ, kurie buvo apskaitomi kaip nebalansiniai straipsniai, padengimą. 2019 m. vasario 14 d. sprendimo 8.2 punkte jis patikslino atskaitos sumą, taikydamas tokią formulę: CET1aj = CET1non aj – c. Šioje formulėje „CET1aj“ reiškia atitinkamos įstaigos, kuriai taikoma rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, 1 lygio nuosavą kapitalą po koregavimo, „CET1non aj“ – šios įstaigos bendrą 1 lygio nuosavą kapitalą iki koregavimo, o „c“ – mažiausia suma iš, pirma, atitinkamos įstaigos, kuriai taikoma rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, tikrosios įkeistų aktyvų ar užstato grynaisiais pinigais, pateiktų siekiant garantuoti vykdytinų NMĮ bendrą sumą, sumos ir, antra, atitinkamos įstaigos, kuriai taikoma rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, nominaliosios bendrų vykdytinų NMĮ sumos, kuri yra jais garantuojama.

38      Šiuo klausimu ECB, kaip matyti iš 2019 m. vasario 14 d. sprendimo 8.3 punkto, rėmėsi šiais motyvais:

„Užstatu grynaisiais pinigais, pateiktu siekiant užtikrinti NMĮ, negalima disponuoti tol, kol mokėjimas bus atliktas pertvarkymo institucijos arba indėlių garantijų sistemos prašymu:

–        jeigu toks mokėjimas buvo atliktas, vykdytini NMĮ apskaitomi kaip išlaidos, turinčios neigiamą poveikį bendram 1 lygio nuosavam kapitalui, o tai reiškia, kad disponuoti pateiktu užstatu grynaisiais pinigais bus galima tik tada, kai mokėjimas grynaisiais jau bus turėjęs įtakos bendram 1 lygio nuosavam kapitalui;

–        jeigu toks mokėjimas nebuvo atliktas, pertvarkymo institucija arba indėlių garantijų sistema panaudoja pateiktą užstatą grynaisiais pinigais, o tai turi tiesioginį neigiamą poveikį bendram 1 lygio nuosavam kapitalui.

Todėl <…> užstatu grynaisiais niekada negalima disponuoti nuostoliams, kuriuos nuolat galėtų patirti įstaiga, kuriai taikoma rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, padengti. Be to, pertvarkymo institucija ir indėlių garantijų sistema gali įpareigoti vykdyti NMĮ, kai konkrečiai kredito įstaigai taikoma pertvarkymo arba likvidavimo procedūra, todėl vykdytinų NMĮ apmokėjimas grynaisiais pinigais bus apskaitomas kaip nuostoliai, darantys neigiamą poveikį bendram 1 lygio nuosavam kapitalui, o taip gali įvykti per sisteminės įtampos, susijusios su galimu prociklišku poveikiu, laikotarpį. Todėl turėtų būti laikoma, kad suma, už kurią suteikiamas užstatas grynaisiais pinigais, negalima disponuoti siekiant padengti atitinkamos kredito įstaigos nuostolius. Šiuo atveju to nematyti iš įstaigos, kuriai taikoma rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, bendro 1 lygio nuosavo kapitalo, todėl nėra tikslios informacijos apie jos realų finansinį patikimumą ir jai kylančią riziką, susijusią su NMĮ naudojimu.“

39      Šalys sutaria dėl to, kad 2019 m. vasario 14 d. sprendimas iš esmės sutampa su 2017 m. gruodžio 19 d. ir 2018 m. balandžio 26 d. sprendimais, kiek tai susiję su rezoliucinėmis dalimis ir joms pagrįsti nurodytais motyvais.

40      Taigi ECB padarė išvadą, kad dėl naudojimosi NMĮ susidarė probleminė situacija, numatyta Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 1 dalies c punkte, ir kad, siekdamas išspręsti šią problemą, jis gali pasinaudoti šio reglamento 16 straipsnio 2 dalies d punkte jam suteiktais įgaliojimais reikalauti, kad bet kuris šių sprendimų adresatų savo turtui taikytų specialią rezervo politiką arba specialią tvarką, kiek tai susiję su nuosavų lėšų reikalavimais.

 Dėl teisės

41      Šiuo klausimu per posėdį išklausęs šalis, Bendrasis Teismas nusprendė sujungti nagrinėjamas bylas, kad, be kita ko, būtų priimtas galutinis sprendimas pagal Procedūros reglamento 68 straipsnį.

42      Šiuose ieškiniuose, kuriais siekiama iš dalies panaikinti ginčijamus sprendimus, ieškovė nurodo keturis pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas teisinio pagrindo nebuvimu, nes ECB nustatė bendro pobūdžio rizikos ribojimu pagrįstą reikalavimą, nors tokią teisę turi teisės aktų leidėjas. Antrasis pagrindas grindžiamas teisės klaida dėl klaidingo Sąjungos teisės nuostatų, pagal kurias galima pasinaudoti NMĮ, aiškinimo ir šių nuostatų veiksmingumo panaikinimo. Trečiasis pagrindas grindžiamas proporcingumo principo pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas grindžiamas akivaizdžia vertinimo klaida ir gero administravimo principo pažeidimu.

43      Ieškinio pirmąjį pagrindą, grindžiamą teisinio pagrindo nebuvimu, sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje ieškovė iš esmės teigia, kad, atsižvelgiant į taisykles, kuriomis reglamentuojamas ECB atliekamos rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros funkcijos įgyvendinimas, ginčijamuose sprendimuose nustatytas naujas visuotinai taikomas rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros reikalavimas. ECB neatliko jokio ieškovės mokumo ir likvidumo rizikos vertinimo ir neįvertino ieškovės rizikos profilio.

44      Antroji dalis grindžiama tuo, kad ECB viršijo Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punkte ir 16 straipsnio 1 dalies c punkte numatytus įgaliojimus. Pirma, ieškovė teigia, kad Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 1 dalies c punktas buvo pažeistas dėl to, kad ECB neįrodė, kodėl jos įgyvendintos priemonės, strategijos, procesai ir mechanizmai, taip pat jos nuosavos lėšos ir grynųjų pinigų ištekliai neužtikrina patikimo jos valdymo ir rizikos padengimo, nes ECB tik pateikia bendro ir neaiškaus pobūdžio argumentų sąrašą. Antra, ji teigia, kad Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punkte numatyta, jog ECB gali nustatyti kredito įstaigoms papildomus specifinius nuosavų lėšų reikalavimus tik tuo atveju, kai atitinkamų reglamentų ir Direktyvos 2013/36 nuostatomis aiškiai leidžiama kompetentingoms institucijoms imtis veiksmų. Tačiau pagal jokią nuostatą neleidžiama kompetentingoms institucijoms nustatyti papildomo kapitalo reikalavimo taikant fiksuoto dydžio atskaitą kaip nebalansinius straipsnius. Iš tiesų taikytinuose teisės aktuose nėra numatytas visiškas ir nuolatinis NMĮ atskaitymas. Atskaitymas iš nuosavo kapitalo numatytas tik Reglamento Nr. 575/2013 36 straipsnyje. Trečia, bet kuriuo atveju atskaitymas pagal Direktyvos 2013/36 104 straipsnio 1 dalies d punktą ir Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalies d punktą gali būti taikomas tik aktyvui, bet ne nebalansiniams straipsniams. SREP gairėse numatyta galimybė nustatyti papildomo kapitalo reikalavimą arba papildomu nuosavų lėšų reikalavimu, arba Direktyvos 2013/36 104 straipsnyje numatytomis priemonėmis, t. y. panaudojant į balansą įtrauktus aktyvus.

45      ECB ginčija šį ieškinio pagrindą. Dėl pirmosios dalies jis pabrėžia nenustatęs jokios naujos ir bendros taisyklės ir teigia, kad NMĮ rizikos ribojimo vertinimas nesusijęs su juos reglamentuojančiais teisės aktais (Direktyva 2014/49 ir Reglamentas Nr. 806/2014). Ginčijami sprendimai buvo priimti vykdant Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punkte apibrėžtą priežiūros ir rizikos ribojimo vertinimo procedūrą ir laikantis to paties reglamento 16 straipsnio 1 dalies c punkto. Šiuo klausimu jis neigia, kad nebuvo atliktas individualus nagrinėjimas, ir pabrėžia, kad nuosavo kapitalo dydis neturi įtakos rizikos, kuri pateisina ginčijamus sprendimus, buvimui, nes ši rizika kyla dėl to, kad dėl faktiškai turimo bendro 1 lygio nuosavo kapitalo ieškovė neturi galimybės padengti rizikos, kurios dydis būtų lygus tam, kurį turėtų padengti jos balanse nurodytas bendras 1 lygio nuosavas kapitalas.

46      Be to, ginčijami sprendimai yra tik individualių sprendimų, kuriais galima remtis tik prieš jų adresatus, kuriais nustatomi kiekvienai įstaigai skirti reikalavimai ir kurių poveikis kiekvienai iš jų skiriasi, visuma. Be to, kadangi kredito įstaigoms kyla tokia pati rizika, priemonės turėtų būti suformuluotos vienodai.

47      Dėl antrosios dalies reikia pažymėti, kad ECB neigia, jog viršijo jam pagal teisės aktus suteiktus įgaliojimus, teigdamas, kad jis tinkamai pasinaudojo savo įgaliojimais, kad kredito įstaiga galėtų tinkamai padengti jai kylančią riziką. Nagrinėjama priemonė grindžiama Reglamento Nr. 1024/2013, kuriuo ECB pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika, 16 straipsnio 1 dalies c punktu. Iš tiesų, ECB teigimu, išnagrinėjus ieškovės individualią situaciją paaiškėjo, kad tam tikra rizika, su kuria ji susidūrė, nebuvo tinkamai padengta. Tokios išvados pakanka įrodyti, kad ieškovė buvo vienoje iš šiame straipsnyje nurodytų situacijų, ir tai pateisina tai, kad būtų nustatyta priemonė jai pašalinti.

48      Be to, pagal Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalies d punktą jis gali taikyti „specialią <…> turto tvarkymo tvarką nuosavų lėšų reikalavimų atžvilgiu“, o NMĮ atskaitymas yra toks tvarkymas. Todėl, kadangi atskaitymo priemonė patenka į antrąjį ramstį, ieškovės nuoroda į Reglamento Nr. 575/2013 36 straipsnį ir į šiame straipsnyje nustatytus atskaitymus iš bendro 1 lygio nuosavo kapitalo neturi reikšmės. Galiausiai, kaip teigia ECB ir, priešingai, nei teigia ieškovė, NMĮ, kaip balanso straipsniams, gali būti taikomos rizikos ribojimu pagrįstos priemonės. Šiuo klausimu jis, be kita ko, remiasi EBI gairėmis, kuriomis jis įpareigojamas imtis tinkamų priemonių prociklinei rizikai padengti, jei įsipareigojimas sumokėti ir su juo susijęs užstatas nenurodyti balanse. ECB teigimu, EBI mano, kad jokia prociklinė rizika nekyla vien tuo atveju, kai NMĮ apskaitomi taip pat, kaip įnašas grynaisiais pinigais. ECB taip pat primena, kad kartu su NMĮ teikiamas užstatas yra į įstaigos balansą įtrauktas turtas. Taigi minėtas įsipareigojimas atsispindi su juo susijusiame užstate, o tai reiškia, kad jie turi būti laikomi neatskiriama visuma.

 Dėl pirmosios dalies, grindžiamos galimu teisinio pagrindo nebuvimu

49      Kiek tai susiję su rizikos ribojimu pagrįstais reikalavimais, kaip daro ir šalys šioje byloje, reikia skirti, viena vertus, reglamentuojamojo pobūdžio įpareigojimus, šiame kontekste taip pat vadinamus „1 ramsčiu“, ir, kita vertus, papildomas rizikos ribojimu pagrįstas priemones, kurios šiuo atveju vadinamos „2 ramsčiu“.

50      Taigi, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 2 punkte, bendruosius būtiniausius rizikos ribojimo reikalavimus nustato teisės aktų leidėjas ir iš esmės jie įtvirtinti Reglamente Nr. 575/2013. Minėtame reglamente nustatyti nuosavo kapitalo reikalavimai, taikomi visoms apmokestinamoms kredito įstaigoms. Iš to darytina išvada, kad kiekviena įstaiga bet kuriuo metu turi turėti pakankamai nuosavo kapitalo. Be to, kiek tai susiję su bendru 1 lygio nuosavu kapitalu, Reglamente Nr. 575/2013 apibrėžiamos priemonės, kurias galima priskirti prie šio kapitalo, ir reikalaujama, kad kredito įstaigos taikytų šio reglamento 32–35 straipsniuose nurodytus rizikos ribojimu pagrįstus filtrus, kuriuos sudaro, be kita ko, to paties reglamento 36–47 straipsniuose išvardytų elementų neįtraukimas, jų vertės patikslinimas ar atskaitymas iš bendro 1 lygio nuosavo kapitalo.

51      Reglamento Nr. 575/2013 26 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje konkrečiai išvardyti tokie bendro 1 lygio nuosavo kapitalo straipsniai: „a) kapitalo priemonės <…>; b) akcijų priedai, susiję su <…> nurodytomis [kapitalo] priemonėmis; c) nepaskirstytasis pelnas; d) sukauptos kitos bendrosios pajamos; e) kiti rezervai; f) atidėjiniai bendrai banko rizikai“. Šis bendras 1 lygio kapitalas yra viena iš didžiausių kredito įstaigos turimų lėšų dalis ir jis gali būti naudojamas nedelsiant ir be jokių apribojimų.

52      Reglamento Nr. 575/2013 36 straipsnyje numatyta, kad iš bendro 1 lygio nuosavo kapitalo turi būti atskaityti keli straipsniai, t. y. be kita ko, einamųjų finansinių metų nuostoliai, nematerialusis turtas, atidėtųjų mokesčių turtas, kuris priklauso nuo būsimo pelningumo, ir dalys kitose kredito ar finansų įstaigose.

53      Be šių bendrai visoms kredito įstaigoms taikomų rizikos ribojimu pagrįstų koregavimų, pagal Sąjungos teisę prižiūrinčiam asmeniui, šiuo atveju ECB, leidžiama kiekvienu konkrečiu atveju ir atsižvelgiant į konkrečią kiekvienos įstaigos padėtį, be kita ko, vykdant jam pavestą uždavinį atlikti rizikos ribojimu pagrįstą kontrolę pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą, nustatyti kitas priemones.

54      Dėl klausimo, ar ECB viršijo savo kompetenciją nustatydamas bendro pobūdžio rizikos ribojimu pagrįstą reikalavimą, reikia pažymėti, kad neginčijama, jog ECB neturi reglamentavimo įgaliojimų pagal pirmąjį ramstį, susijusį su reglamentuojamojo pobūdžio įpareigojimais, nes šie įgaliojimai priklauso išimtinei Sąjungos teisės aktų leidėjo kompetencijai.

55      Iš tiesų ECB kompetencija vykdant jam pavestus rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros uždavinius, be kita ko, jam priskirta pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą, saistoma individualaus nagrinėjimo, siekiant patikrinti, ar tiesiogiai kontroliuojamų subjektų nuosavas kapitalas atitinka riziką, kuri jiems kyla arba gali kilti. Atlikęs šiuos patikrinimus, ECB, atsižvelgdamas į pažeidžiamumą ir nustatytus trūkumus, gali taikyti korekcines priemones.

56      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad priimdamas ginčijamus sprendimus ECB rėmėsi antrajam ramsčiui priskirtina kontrole ir rizikos ribojimu pagrįstu vertinimu. Iš tiesų, pirma, ginčijamų sprendimų įžanginėje dalyje ECB nurodė, kad vykdė rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą. Pagal šią nuostatą ECB suteikta išimtinė kompetencija vykdyti rizikos ribojimu pagrįstą kontrolę, kuria siekiama nustatyti, ar kredito įstaigų nustatytos priemonės, strategijos, procesai ir mechanizmai bei jų turimi ištekliai užtikrina jų gerą valdymą ir rizikos padengimą ir, remiantis šia rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, nustato kredito įstaigoms, be kita ko, specifinius papildomo nuosavo kapitalo reikalavimus, konkrečius likvidumo reikalavimus ir kitas priemones, kai atitinkamos Sąjungos teisės nuostatos aiškiai leidžia veikti kompetentingoms Sąjungos institucijoms.

57      Antra, iš NMĮ skirtų punktų ginčijamuose sprendimuose ir nurodytų prašyme dėl dalinio panaikinimo, t. y. 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo 9 punkto, 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo 9 punkto ir 2019 m. vasario 14 d. sprendimo 8 punkto, matyti, kad ECB, reikalaudamas NMĮ atskaityti iš bendro 1 lygio nuosavo kapitalo, rėmėsi dviem nuostatomis.

58      Pirma, tai yra Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 1 dalies c punktas. Jame numatyta, kad vykdydamas Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalyje nurodytus uždavinius ECB turi įgaliojimus, nurodytus to paties reglamento 16 straipsnio 2 dalyje, kurie jam suteikia teisę reikalauti, kad kredito įstaigos imtųsi būtinų priemonių tam tikrais atvejais nustatytoms problemoms pašalinti. Tarp šių situacijų yra ta, kai, atlikdamas rizikos ribojimu pagrįstą patikrinimą pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą, ECB konstatuoja, kad kredito įstaigoje įgyvendinta tvarka, strategijos, procesai bei mechanizmai ir jos turimos nuosavos lėšos bei likvidumas neužtikrina patikimo jos rizikos valdymo ir padengimo.

59      Antra, tai Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalies d punktas, kuris yra 2019 m. gruodžio 19 d. ir 2018 m. balandžio 26 d. sprendimų 9 punkto bei 2019 m. vasario 14 d. sprendimo 8 punkto pagrindas. Šioje nuostatoje numatyta, jog ECB visų pirma turi įgaliojimą reikalauti, kad įstaigos taikytų specialią atidėjinių politiką arba turto tvarkymo tvarką nuosavų lėšų reikalavimų atžvilgiu.

60      Darytina išvada, kad ECB veiksmai patenka į rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros įgaliojimų, priskirtinų antrajam ramsčiui, sritį. Todėl ECB priimta priemonė turi teisinį pagrindą. Taigi, kadangi pirmojo pagrindo pirmąja dalimi ieškovė ginčijo teisinio pagrindo nebuvimą, jis turi būti atmestas.

 Dėl antrosios dalies, grindžiamos galimu individualaus nagrinėjimo nebuvimu

61      Dėl antrosios dalies reikia patikrinti, ar nagrinėjamu atveju ECB tinkamai pasinaudojo pagal antrąjį ramstį jam suteiktais įgaliojimais. Šiuo klausimu, kaip matyti iš šio sprendimo 58 ir 59 punktų, tam, kad galėtų įgyvendinti savo įgaliojimus pagal Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalies d punktą, ECB turi atskirai išnagrinėti kiekvienos kredito įstaigos situaciją, kad galėtų įvertinti, ar „kredito įstaigoje įgyvendinta tvarka, strategijos, procesai bei mechanizmai ir jos turimos nuosavos lėšos bei likvidumas neužtikrina patikimo jos rizikos valdymo ir padengimo“.

62      Šiuo klausimu, remiantis ginčijamuose sprendimuose pateiktais argumentais, reikia išnagrinėti, kaip nagrinėjamu atveju ECB pasinaudojo savo įgaliojimais vykdyti ieškovės kontrolę ir atlikti rizikos ribojimu pagrįstą vertinimą.

63      Iš šiuo atveju ECB pateiktų argumentų, nurodytų šio sprendimo 38 punkte, matyti, kad jo nurodyta rizika yra bendro 1 lygio nuosavo kapitalo pervertinimas; ši rizika kyla dėl to, kad NMĮ buvo traktuojami kaip nebalansiniai straipsniai, todėl jie nėra įtraukti į kredito įstaigos balanso pasyvus, ir kad su NMĮ susijusiu užstatu negalima disponuoti tol, kol nebus apmokėti NMĮ.

64      Iš tiesų, kai kredito įstaiga prisiima NMĮ, šios įstaigos bendro 1 lygio nuosavo kapitalo dydis lieka nepakitęs. Vis dėlto kaip užstatas pervestos sumos nebegali būti naudojamos galimiems veiklos nuostoliams nuolat dengti.

65      Kadangi, ECB teigimu, rizika kyla dėl skirtumo tarp nagrinėjamos įstaigos paskelbtos jos bendro 1 lygio nuosavo kapitalo sumos ir realios nuostolių, kuriuos ji gali patirti, sumos, ECB, vykdydamas rizikos ribojimų pagrįstos priežiūros funkcijas, manė, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 38 ir 40 punktuose apibendrintų ginčijamų sprendimų, tokia situacija nesuteikia tikslios informacijos nei apie faktinį atitinkamos kredito įstaigos finansinį patikimumą, nei apie riziką, kurią ji patirtų naudodama NMĮ.

66      Reikia konstatuoti, kad ECB argumentai nėra visiškai abstraktūs, nes jie grindžiami išvada, kad ieškovė pasinaudojo NMĮ ir kad ji šiuos NMĮ vertina kaip nebalansinius straipsnius.

67      Atsižvelgiant, be kita ko, į bendro 1 lygio nuosavo kapitalo svarbą įstaigų finansiniam stabilumui ir apskritai finansų sektoriaus stabilumui, ECB nustatytos rizikos buvimas negali būti paneigtas; be to, šią riziką patvirtina EBI gairės dėl mokėjimo įsipareigojimų. Iš tiesų, iš šių gairių matyti (žr. šio sprendimo 14 punktą), kad kompetentingos institucijos, įskaitant ECB, per SREP turi įvertinti riziką, kuri kiltų kredito įstaigos turimam nuosavam kapitalui ir likvidumui, kai kredito įstaigos savo NMĮ apskaito kaip nebalansinius straipsnius.

68      Be to, šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad šalys sutaria dėl to, kad apskaitos požiūriu NMĮ paprastai apskaitomi, kaip ir šiuo atveju, kaip nebalansiniai straipsniai ir į balansą bus įtraukti kaip nuostoliai, taip pat sumažinantys bendrą 1 lygio nuosavą kapitalą, tik tada, kai kredito įstaiga turės sumokėti sumą vienam iš atitinkamų fondų.

69      Be to, reikia konstatuoti, kad nagrinėjama atskaitymo priemonė taikoma ne patiems NMĮ, o kaip užstatas pateiktoms sumoms, kaip tai matyti ir iš 2019 m. vasario 14 d. sprendimo 8.2 punkto. Kaip užstatas pateiktos sumos paprastai yra į kredito įstaigos balansą įrašytas turtas. Iš tiesų NMĮ užstatas neišvengiamai yra mažos rizikos likvidusis turtas. Praktiškai šis turtas yra indėlis grynaisiais pinigais, kurio suma yra lygi NMĮ sumai, kuria gali laisvai disponuoti pertvarkymo institucijos arba indėlių garantijų sistema. Kitaip tariant, NMĮ išreiškiami užstatu ir šie du elementai neatsiejamai susiję, todėl negali būti nagrinėjami atskirai.

70      Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, ECB, nepadarydamas teisės klaidos šiuo klausimu, galėjo nuspręsti, kad dėl rizikos ribojimu pagrįstos NMĮ apskaitos, taigi ir nuo jų neatsiejamo užstato, gali būti įgyvendinta viena iš Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalies d punkte numatytų priemonių, nepaisant to, kad apskaitos požiūriu patys NMĮ apskaitomi kaip nebalansiniai straipsniai.

71      Todėl reikia atmesti ieškovės argumentą, kad, kadangi NMĮ yra apskaitomi neįtraukiant į balansą, jiems dėl to negali būti taikoma speciali politika, numatyta Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalies d punkte.

72      Tai nurodžius reikia išnagrinėti, ar nagrinėjamu atveju ECB individualiai išnagrinėjo ieškovės rizikos profilį, kaip to reikalaujama pagal Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 1 dalies c punktą (žr. šio sprendimo 61 punktą), ir konkrečiau – ar jos įgyvendinta tvarka, strategijos, procesai bei mechanizmai ir jos turimos nuosavos lėšos bei likvidumas neužtikrina taip nustatytos rizikos, kurią lemia NMĮ apskaitymas kaip nebalansinių straipsnių ir galimybės disponuoti dėl jų pateiktu užstatu, valdymo.

73      Šiuo klausimu ieškovė ir ECB laikosi priešingos nuomonės, kiek tai susiję su ECB atliktu nagrinėjimu.

74      ECB teigia, kad jis išnagrinėjo visas reikšmingas aplinkybes. Vis dėlto ieškovė mano, kad ECB argumentai grindžiami tik bendro pobūdžio argumentais, o ne tyrimu in concreto, kurio tikslas, be kita ko, būtų konkrečiai įvertinti įstaigos rizikos profilį. Ieškovės teigimu, toks nagrinėjimas, jei jis būtų atliktas, būtų įrodęs, kad jos turimo bendro 1 lygio nuosavo kapitalo suma buvo pakankama galimiems nuostoliams, kuriuos ji būtų galėjusi patirti tuo atveju, jei būtų reikėję panaudoti jos prisiimtus NMĮ, padengti.

75      Nagrinėjamu atveju iš ginčijamų sprendimų matyti, kad ECB konstatavo, jog ieškovė pasinaudojo NMĮ priemone ir kad NMĮ traktavo kaip nebalansinį straipsnį, o dėl jų pateiktas užstatas balanse buvo nurodytas kaip turtas. 2019 m. vasario 14 d. sprendime ECB nurodė bendrą vykdytinų NMĮ, dėl kurių ieškovė pateikė užstatą grynaisiais pinigais, sumą tiek konsoliduotu lygiu, tiek dėl atskirų ieškovės filialų. Tada jis apskaičiavo rizikos dydžio procentinę dalį pagal Reglamento Nr. 575/2013 92 straipsnio 3 dalį. Taip ECB nustatė ieškovės rizikos, kilusios dėl NMĮ, lygį. Iš Bendrajam Teismui pateiktos bylos medžiagos taip pat matyti, kad nors toks skaičiavimas nebuvo nurodytas 2017 m. gruodžio 19 d. ir 2018 m. balandžio 26 d. sprendimuose, ECB šių sprendimų priėmimo momentu turėjo jam vertinti svarbią informaciją.

76      ECB argumentai leidžia manyti, kad NMĮ apskaita neįtraukiant į balansą savaime yra probleminė, nes tokia apskaita pagal apibrėžimą lemia bendro 1 lygio nuosavo kapitalo pervertinimą. ECB pozicija išplaukia, be kita ko, iš jo rašytinių pastabų Bendrajame Teisme ir jo pareiškimų per posėdį. Jis nurodė, kad rizika, kurią turi pašalinti nagrinėjama priemonė, kyla dėl to, kad NMĮ taikoma apskaita neatspindėjo sukauptų sumų, kuriomis nebuvo galima disponuoti, proporcijos įstaigos bendrame 1 lygio nuosavame kapitale. ECB teigimu, tokia situacija jam leido proporcingai pasinaudoti įgaliojimais, kuriuos jis turėjo pagal Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 2 dalį. Nors tokie argumentai konkrečiai taikomi ieškovei, jie susiję su bendro pobūdžio teiginiais, kurie gali būti taikomi bet kuriai kredito įstaigai, pasirinkusiai NMĮ nebalansinę apskaitą, neatsižvelgiant į jokias atitinkamos įstaigos aplinkybes.

77      Vis dėlto ginčijamuose sprendimuose nenurodomas joks ECB atliktas individualus nagrinėjimas, kuriuo siekiama patikrinti, ar ieškovė įgyvendino priemones, strategijas, procesus ir mechanizmus, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą ir 16 straipsnio 1 dalies c punktą, kad būtų padengta rizika, susijusi su NMĮ nebalansine apskaita, ir prireikus įsitikinti jų reikšme tokios rizikos atžvilgiu.

78      Šiuo klausimu pažymėtina, kad teisės aktų leidėjas aiškiai pripažino ir apibrėžė NMĮ naudojimą. Žinoma, kaip teigia ECB, Reglamente Nr. 806/2014 ir Direktyvoje 2014/49 nenagrinėjamas NMĮ apskaitos klausimas. Be to, teisės aktų leidėjo numatyta galimybė naudoti ribotą NMĮ procentinę dalį, siekiant finansuoti lėšas ir garantijų sistemas, neužkerta kelio prudencinei rizikai. Kad yra tokia rizikos galimybė taip pat galima matyti iš Gairių dėl mokėjimo įsipareigojimų. Vis dėlto, nesant reikalo priimti sprendimo dėl ECB pateikto Gairių dėl mokėjimo įsipareigojimų aiškinimo teisingumo, t. y. kad vienintelis būdas panaikinti prociklinę riziką – apskaityti NMĮ taip pat, kaip įnašus grynaisiais pinigais, iš Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio ir iš Gairių dėl mokėjimo įsipareigojimų tiek, kiek jose daroma nuoroda į pagal SREP atliktą nagrinėjimą, matyti, kad reikia atlikti kiekvieno atvejo analizę.

79      Jau buvo pažymėta (žr. šio sprendimo 76 punktą), kad iš ECB požiūrio matyti, jog jis manė, kad dėl to, jog įstaiga pasirinko NMĮ galimybę ir nebalansinę apskaitą, kyla rizika, dėl kurios bet koks išsamesnis šios įstaigos padėties tyrimas tampa nereikalingas.

80      Be to, ECB argumentas, kad nagrinėjama priemonė buvo priimta įgyvendinant SREP, nes kiekvienas šiuo klausimu priimtas sprendimas yra individualus sprendimas, kuris susijęs tik su jo adresatu, yra nereikšmingas. Žinoma, kaip teigia ECB, identiškos rizikos gali būti padengiamos vienodomis priemonėmis. Vis dėlto tai, kad nagrinėjama priemonė buvo priimta per SREP įgyvendinimo finansinius metus, nereiškia, kad šiomis aplinkybėmis priimta rizikos ribojimu pagrįsta priemonė būtinai yra sprendimas, priimtas atlikus individualų nagrinėjimą, atsižvelgiant į konkrečias ieškovės aplinkybes.

81      Be to, ECB argumentui, kad prieš priimant ginčijamus sprendimus jis atliko individualų poveikio tyrimo nagrinėjimą, taip pat negalima pritarti. Iš tiesų tokiu nagrinėjimu siekiama nebent įvertinti priemonės priėmimo pasekmes atsižvelgiant į siekiamus tikslus. Žinoma, poveikio tyrimas gali būti naudingas vertinant nagrinėjamos priemonės proporcingumą, kaip tai iš esmės matyti iš ECB argumentų, kai jis teigia, jog minėtas tyrimas įrodo, kad priemonė daro tik nedidelį poveikį papildomoms nuosavoms lėšoms, todėl neturi būti neproporcinga našta ieškovei. Vis dėlto šiuo tyrimu siekiama kito tikslo ir jis grindžiamas kitokia logika nei ta, kuria grindžiamas vertinimas, kurį turi atlikti ECB pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą, 16 straipsnio 1 dalies c punktą ir 2 dalies d punktą. Pagal šias nuostatas ECB iš tiesų turi įvertinti būtinybę priimti nagrinėjamą priemonę atsižvelgdamas į individualią atitinkamos įstaigos padėtį ir, be kita ko, į galimą šios įstaigos įgyvendintą tvarką, strategijas, procesus ar mechanizmus.

82      Todėl reikia konstatuoti, kad, savo nagrinėjimu neperžengęs paprasto galimos rizikos, kylančios dėl NMĮ apskaitos kaip nebalansinių straipsnių, konstatavimo ribų ir neišnagrinėjęs konkrečios ieškovės situacijos ir visų pirma jos rizikos lygio bei jos likvidumo lygio, taip pat neatsižvelgęs į galimus riziką švelninančius veiksnius, ECB neatliko ieškovės individualaus rizikos nagrinėjimo, kaip to reikalaujama pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies f punktą, 16 straipsnio 1 dalies c punktą ir 2 dalies d punktą, todėl šios nuostatos buvo pažeistos.

83      Kadangi dalis, susijusi su individualaus nagrinėjimo nebuvimu, yra pagrįsta, pirmajam pagrindui reikia pritarti.

84      Darytina išvada, kad šis ieškinys turi būti pripažintas pagrįstu tiek, kiek juo siekiama ginčijamų sprendimų dalinio panaikinimo, ir nėra reikalo nagrinėti kitų ieškovės nurodytų pagrindų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

85      Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ECB pralaimėjo bylą, iš jo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Sujungti bylas T150/18 ir T345/18, kad būtų priimtas šis sprendimas.

2.      Panaikinti 2017 m. gruodžio 19 d. Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimo ECB/SSM/2017-R0MUWSFPU8MPRO8K5P83/248 9.1–9.3 punktus, 2018 m. balandžio 26 d. ECB sprendimo ECB-SSM-2018-FRBNP-17 9.1–9.3 punktus ir 2019 m. vasario 14 d. ECB sprendimo ECB-SSM-2019-FRBNP-12 8.1–8.4 punktus.

3.      Priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.

Buttigieg

Schalin

Berke

Costeira

 

      Mac Eochaidh

Paskelbta 2020 m. rugsėjo 9 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: prancūzų.