Sujungtos bylos C‑443/14 ir C‑444/14
Kreis Warendorf
prieš
Ibrahim Alo
ir
Amira Osso
prieš
Region Hannover
(Bundesarbeitsgericht prašymai priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Konvencija dėl pabėgėlių statuso, pasirašyta 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje – 23 ir 26 straipsniai – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Direktyva 2011/95/ES – Reikalavimai, susiję su tarptautinės apsaugos pobūdžiu – Papildomos apsaugos statusas – 29 straipsnis – Socialinė apsauga – Gavimo sąlygos – 33 straipsnis – Teisė laisvai judėti priimančiosios valstybės narės viduje – Sąvoka – Apribojimas – Įpareigojimas gyventi apibrėžtoje vietovėje – Skirtingas požiūris – Situacijų panašumas – Tolygus mokėjimo naštos paskirstymas administraciniams vienetams – Migracijos ir integracijos politikos motyvai“
Santrauka – 2016 m. kovo 1 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
1. Europos Sąjungos teisė – Aiškinimas – Tekstai keliomis kalbomis – Vienodas aiškinimas – Skirtumai tarp skirtingų kalbinių versijų – Atsižvelgimas į nagrinėjamo teisės akto bendrą struktūrą ir tikslus
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 33 straipsnis)
2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Laisvė judėti priimančiosios valstybės narės viduje – Apimtis – Persikėlimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė – Nacionalinės teisės aktas, pagal kurį nustatytas gyvenamosios vietos įpareigojimas papildomos apsaugos statuso gavėjams – Neleistinumas
(SESV 78 straipsnio 1 dalis; Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 26 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 3, 4, 8, 9, 23, 24 ir 39 konstatuojamosios dalys, 20 straipsnio 2 dalis ir 33 straipsnis)
3. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Laisvė judėti priimančiosios valstybės narės viduje – Apimtis – Persikėlimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė – Nacionalinės teisės aktas, pagal kurį nustatytas gyvenamosios vietos įpareigojimas papildomos apsaugos statuso gavėjams, gaunantiems tam tikras socialines išmokas – Priemonė, kuria siekiama tinkamai paskirstyti šių išmokų mokėjimo naštą – Neleistinumas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 29 ir 33 straipsniai)
4. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Laisvė judėti priimančiosios valstybės narės viduje – Nacionalinės teisės aktas, pagal kurį nustatytas gyvenamosios vietos įpareigojimas papildomos apsaugos statuso gavėjams, gaunantiems tam tikras socialines išmokas – Pateisinimas – Trečiųjų šalių piliečių integracija tam tikroje valstybėje narėje – Leistinumas – Sąlygos – Lygiavertis požiūris į panašioje situacijoje esančius trečiųjų šalių piliečius
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 33 straipsnis)
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 23–27 punktus)
2. Direktyvos 2011/95 dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 33 straipsnis aiškintinas taip, kad papildomos apsaugos statuso gavėjui nustatytu gyvenamosios vietos įpareigojimu suvaržoma šiuo straipsniu garantuojama teisė laisvai judėti, net tuo atveju, kai šia priemone nedraudžiama šiam asmeniui laisvai vykti iš vienos vietos į kitą tokią apsaugą suteikusioje valstybėje narėje ir laikinai gyventi kitoje nei nurodyta gyvenamosios vietos įpareigojime vietoje, esančioje šios valstybės teritorijoje.
Šiuo aspektu minėtos direktyvos 8, 9 ir 39 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, vadovaudamasis Stokholmo programos raginimu, siekė nustatyti vienodą statusą visiems asmenims, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, tad jis nusprendė papildomos apsaugos statuso gavėjams suteikti tas pačias teises ir lengvatas, kuriomis naudojasi pabėgėliai, išskyrus būtinas ir objektyviai pagrįstas išimtis. Direktyvos 2011/95 33 straipsnyje nurodyta, kad jame įtvirtinta teisė laisvai judėti užtikrinama tarptautinės apsaugos gavėjams, o tai reiškia, kad pabėgėliams ir papildomos apsaugos statuso gavėjams šiuo klausimu taikoma tokia pati tvarka.
Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, kuri yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo kertinis akmuo ir kurios taikymui, atliekamam valstybių narių kompetentingų institucijų remiantis bendromis sąvokomis ir kriterijais, pagal direktyvos nuostatas skiriamas prioritetas, 26 straipsnyje užtikrinama pabėgėlių teisė laisvai judėti, tiesiogiai numatant, kad ši teisė apima ne tik teisę laisvai judėti valstybės, suteikusios pabėgėlio statusą, teritorijoje, bet ir teisę pasirinkti gyvenamąją vietą jos teritorijoje. Nėra aplinkybių, iš kurių būtų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvoje 2011/95 būtų pasirinkęs įtvirtinti tik pirmąją iš šių teisių, be antrosios. Kitoks aiškinimas reikštų, kad ši teisė būtų užtikrinama tik pabėgėliams, taigi sukurtų skirtingą pabėgėliams ir papildomos apsaugos statuso gavėjams užtikrinamos apsaugos pobūdį, nors minėtoje direktyvoje tai nėra aiškiai įtvirtinta, o tai prieštarautų tikslui nustatyti vienodą statusą visiems asmenims, kuriems suteikta tarptautinė apsauga.
(žr. 28, 32, 34–36, 40 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
3. Direktyvos 2011/95 dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 29 ir 33 straipsniai aiškintini taip, kad pagal juos draudžiama gyvenamosios vietos įpareigojimą nustatyti papildomos apsaugos statuso gavėjams, kuriems mokamos tam tikros specialios socialinės išmokos, motyvuojant tuo, kad taip siekiama tinkamai paskirstyti šių išmokų mokėjimo naštą už tai atsakingoms valdžios institucijoms, tuo atveju, kai pagal nacionalinės teisės aktus nenumatyta tokios priemonės nustatyti tokias išmokas gaunantiems pabėgėliams, kitiems atitinkamoje valstybėje narėje ne dėl humanitarinių, politinių ar su tarptautine teise susijusių priežasčių teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių ir šios valstybės narės piliečiams.
Iš tiesų, pirma, pagal Direktyvos 2011/95 33 straipsnį ir Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 26 straipsnį, reikšmingą siekiant nustatyti papildomos apsaugos statuso gavėjų teisės laisvai judėti apimtį, kiek tai susiję su nurodytų asmenų gyvenamosios vietos pasirinkimu, jiems iš principo negali būti taikomas griežtesnis režimas nei tas, kuris taikomas tokią apsaugą suteikusios valstybės narės teritorijoje teisėtai gyvenantiems kitiems trečiųjų šalių piliečiams.
Antra, abiem Direktyvos 2011/95 29 straipsnyje numatytais atvejais socialinę paramą papildomos apsaugos statuso gavėjams tokią apsaugą suteikusi valstybė narė turi teikti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir šios valstybės narės piliečiams.
Žinoma, nacionalinės teisės aktuose galėtų būti teisėtai numatyta, kad papildomos apsaugos statuso gavėjams nustatomas gyvenamosios vietos įpareigojimas, nors tokia priemonė nenustatoma pabėgėliams, dėl kitų priežasčių šioje valstybėje narėje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams ar šios valstybės narės piliečiams, jeigu prie šių kategorijų priskirtų asmenų padėtis nėra objektyviai panaši, atsižvelgiant į šiais teisės aktais siekiamą tikslą.
Tačiau dėl asmenų, kuriems mokamos socialinės išmokos, judėjimo arba netolygaus jų pasiskirstymo valstybės narės teritorijoje atitinkamoje srityje kompetentingoms įvairioms institucijoms gali būti netinkamai paskirstyta šių išmokų mokėjimo našta, nors šiuo klausimu neturi ypatingos reikšmės tai, ar asmuo turi papildomos apsaugos statusą.
(žr. 42–45, 50, 54, 55 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
4. Direktyvos 2011/95 dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 33 straipsnis aiškintinas taip, kad pagal jį nedraudžiama gyvenamosios vietos įpareigojimą nustatyti papildomos apsaugos statuso gavėjams, kuriems mokamos tam tikros socialinės išmokos, siekiant trečiųjų šalių piliečius integruoti tokią apsaugą suteikusioje valstybėje narėje, tuo atveju, kai pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus nenumatyta tokios priemonės nustatyti tokias išmokas gaunantiems šioje valstybėje narėje ne dėl humanitarinių, politinių ar su tarptautine teise susijusių priežasčių teisėtai gyvenantiems kitiems trečiųjų šalių piliečiams, jeigu atsižvelgiant į šį tikslą papildomos apsaugos statuso gavėjų situacija nėra objektyviai panaši į šios valstybės narės teritorijoje ne dėl humanitarinių, politinių ar su tarptautine teise susijusių priežasčių teisėtai gyvenančių kitų trečiųjų šalių piliečių situaciją, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.
Tokia skirtinga situacija galės būti konstatuota, jeigu aplinkybė, kad socialinę paramą gaunančiam trečiosios šalies piliečiui buvo suteiktas tarptautinės apsaugos statusas, reiškia, kad dėl to jam gerokai sunkiau integruotis, nei kitiems socialinę paramą gaunantiems teisėtai atitinkamoje valstybėje narėje gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams.
Taip galėtų būti būtent tuo atveju, jeigu dėl nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią šios valstybės narės teritorijoje teisėtai ne dėl humanitarinių, politinių ar su tarptautine teise susijusių priežasčių gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams numatytas bendras gyvenimo šalyje reikalavimas, kad jie galėtų patys išsilaikyti, šiems piliečiams socialinė parama galėtų būti skiriama tik jiems teisėtai išgyvenus nepertraukiamą tam tikrą laikotarpį priimančiosios valstybės narės teritorijoje. Iš tikrųjų toks gyvenimas šalyje leistų preziumuoti, kad atitinkami trečiųjų šalių piliečiai pakankamai integravosi šioje valstybėje narėje, todėl jų situacija nepanaši į tarptautinės apsaugos gavėjų situaciją, atsižvelgiant į tikslą palengvinti trečiųjų šalių piliečių integraciją.
(žr. 62–64 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)