GENERALINĖS ADVOKATĖS

VERICA TRSTENJAK IŠVADA,

pateikta 2007 m. birželio 28 d.(1)

Sujungtos bylos C‑396/05, C‑419/05 ir C‑450/05

Doris Habelt

Martha Möser

Peter Wachter

prieš

Deutsche Rentenversicherung Bund

(Sozialgericht Berlin ir Landessozialgericht Berlin-Brandenburg prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – Taikymo sritis – Senatvės pensijos – Išmokų kvalifikavimas ir gyvenamosios vietos sąlygos teisėtumas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Socialinės apsaugos išmokų eksportuojamumas – Išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemos – Iš Pomeranijos, Sudetų krašto ir Rumunijos perkeltų etninių vokiečių teisė į pensiją“

Turinys

I –   Įvadas

II – Teisinis pagrindas

A –   Bendrijos teisės aktai

1.     Reglamentas Nr. 1408/71

2.     1966 m. gruodžio 22 d Vokietijos Federacinės Respublikos ir Austrijos Respublikos socialinės apsaugos konvencija

B –   Vokietijos teisės aktai

III – Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

1.     Byla C‑396/05

2.     Byla C‑419/05

3.     Byla C‑450/05

IV – Procesas Teisingumo Teisme

V –   Vertinimas

A –   Dėl bylų C‑396/05 ir C‑419/05

1.     Įvadinės pastabos

2.     Nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo taikytinumas

a)     Išmokos kvalifikavimas kaip socialinės apsaugos išmokos

i)     Taikymo sritis asmenų atžvilgiu

ii)   Materialinė taikymo sritis

–       Atskyrimas nuo specialių neįmokinių išmokų

–       Atskyrimas nuo išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemų

–       Pranešimų, padarytų pagal Reglamento Nr. 1408/71 5 straipsnį, teisinis poveikis

3.     Gyvenamosios vietos sąlygos ribojamasis poveikis laisvam darbuotojų judėjimui

4.     Laisvo darbuotojų judėjimo apribojimo pateisinimas

a)     Proceso šalių argumentai

b)     Vertinimas

B –   Dėl bylos C‑450/05

1.     Pirmoji klausimo dalis

a)     Įvadinės pastabos

b)     Reglamento Nr. 1408/71 taikytinumas

i)     Taikymo sritis asmenų atžvilgiu ir tarpvalstybinė sąsaja

ii)   Taikymo sritis laiko atžvilgiu

iii) Materialinė taikymo sritis

–       Šalių argumentai

–       Vertinimas

c)     Nukrypti leidžiančios nuostatos buvimas

i)     Dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų, numatytų 1995 m. dvišalėje konvencijoje ir Reglamento Nr. 1408/71 III priede.

ii)   Darbuotojų judėjimo laisvės apribojimas

–       Socialinės lengvatos netekimas

–       Laisvo darbuotojų judėjimo pažeidimas

2.     Antroji klausimo dalis

VI – Išvada

I –    Įvadas

1.        Šių sujungtų bylų pagrindą sudaro trys pagal EB 234 straipsnį pateikti prašymai priimti prejudicinius sprendimus – Sozialgericht Berlin (Vokietija) prašymai (C‑396/05 ir C‑419/05) ir Landessozialgericht Berlin-Brandenburg (Vokietija) prašymas (C‑450/05), kuriuose Europos Bendrijų Teisingumo Teismo prašoma pateikti 1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje(2) (toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), III ir VI priedų kai kurių nuostatų išaiškinimą ir išnagrinėti, ar jos neprieštarauja viršesnę galią turintiems Bendrijos teisės aktams.

2.        Ginčijamomis Reglamento Nr. 1408/71 III ir VI priedo nuostatomis siekiama Vokietijos Federacinei Respublikai atitinkamai leisti sudaryti tarptautinės teisės konvencijas su Austrijos Respublika ir (arba) palikti toliau galioti nacionalinės teisės aktą, reglamentuojantį perkeltų ar repatrijuotų etninių vokiečių aprūpinimą senatvėje, jiems netaikant Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų, pirmiausia jo 10 straipsnio nuostatos dėl išmokų eksportuojamumo. Nepaisant kai kurių struktūros skirtumų, šiuose teisės aktuose iš esmės nustatyta, kad teisės turėtojas gali patirti nuostolių arba iš viso netekti teisės, kai jis savo gyvenamąją vietą iš Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos perkelia į užsienį.

3.        Visi ieškovai pagrindinėse byloje, pagal tai sričiai taikomus Vokietijos teisės aktus pripažinti repatrijuotais vokiečių kilmės asmenimis, dėl savo sprendimo apsigyventi kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje asmeniškai nukentėjo nuo šių nuostatų. Jų manymu, Reglamento Nr. 1408/71 III ir VI priedų nuostatos pažeidžia EB 18, 39 ir 42 straipsniuose numatytą teisę į laisvą judėjimą ir pirmiausia EB 42 straipsnyje nustatytą išmokų eksportuojamumo principą ir tokiomis aplinkybėmis dėl nesuderinamumo su viršesnę galią turinčiais Bendrijos teisės aktais yra niekinės.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisės aktai

1.      Reglamentas Nr. 1408/71

4.        Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnyje nustatyta:

„1.      Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

<...>

c)      senatvės išmokas,

<…>

2.      Šis reglamentas taip pat taikomas visoms bendrosioms ir specialioms socialinės apsaugos sistemoms, nepaisant to, ar jos susijusios, ar nesusijusios su įmokų mokėjimu, bei sistemoms, susijusioms su darbdavio ar laivo savininko atsakomybe mokant 1 dalyje nurodytas išmokas.

<…>

4.      Šis reglamentas netaikomas socialinei ir medicininei paramai, išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemoms arba valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų specialioms sistemoms.“

5.        Reglamento Nr. 1408/71 6 straipsnyje nurodyta:

„Laikantis šio reglamento 7, 8 straipsnių ir 46 straipsnio 4 dalies nuostatų asmenims ir dalykams, kuriuos jis apima, pastarasis pakeičia bet kurios Socialinės apsaugos konvencijos nuostatas, kurių privalo laikytis:

a)      tiktai dvi ar daugiau valstybės narės arba;

b)      bent dvi valstybės narės ir viena ar daugiau kitų valstybių, kai tvarkant atitinkamus dalykus nedalyvauja vienos iš pastarųjų valstybių įstaiga.“

6.        To paties reglamento 7 straipsnio „Tarptautinės nuostatos, kurioms nedaro poveikio šis reglamentas“ 2 dalies c punkte nurodyta:

„III priede išvardytų Socialinės apsaugos konvencijų nuostatos“.

7.        Reglamento Nr. 1408/71 III priedo A ir B skirsniuose nurodytos konvencijų nuostatos, kurios toliau galioja arba yra taikomos, ir 35 punkto „Vokietija–Austrija“ e papunktyje nurodyta:

„(1966 m. gruodžio 22 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Austrijos Respublikos Socialinės apsaugos) konvencijos (toliau – 1966 m. Vokietijos ir Austrijos konvencija) dėl Vokietijos įstatymų 4 straipsnio 1 dalis, pagal kurią nelaimingi atsitikimai (ir profesinės ligos), įvykę už Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos ribų, ir draudimo laikotarpiai, įgyti už tos teritorijos ribų, nesuteikia teisės mokėti išmokų arba suteikia teisę mokėti išmokas tik tam tikromis aplinkybėmis, kai turintys tokią teisę asmenys gyvena už Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos ribų, tuomet kai:

i)      išmoka jau buvo mokėta arba turi būti sumokėta 1994 m. sausio 1 d.;

ii)      išmokos gavėjas nuolat gyveno Austrijoje iki 1994 m. sausio 1 d. ir mokėti pensijas pagal pensijų draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų pradedama iki 1994 m. gruodžio 31 d.;

tai taip pat galioja laikotarpiams, per kuriuos kita pensija, įskaitant pensiją išlaikytiniams, buvo gaunama vietoj pirmosios, jeigu gavimo laikotarpiai eina vienas po kito nenutrūkstamai.“

8.        Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje nurodyta:

„Jeigu šiame reglamente nenustatyta kitaip, invalidumo, senatvės ar išlaikytinių išmokos pinigais, pensijos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų bei išmokos mirties atveju, įgytos pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus, negali būti kaip nors sumažinamos, pakeičiamos, sustabdomas ir nutraukiamas jų mokėjimas ar anuliuojamos vien dėl to, kad jų gavėjas gyvena valstybės narės teritorijoje, išskyrus valstybę, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą.“

9.        To paties reglamento 89 straipsnyje nustatyta:

„Valstybių narių tam tikrų teisės aktų vykdymo specialios taisyklės nurodytos VI priede.“

10.      Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo C skirsnio „Vokietija“ 1 punkte nustatyta:

„Reglamento 10 straipsnio nuostatos nepažeidžia nuostatų, pagal kurias nelaimingi atsitikimai (ir profesinės ligos), įvykstantys už Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos ribų, ir laikotarpis, įgytas už tos teritorijos ribų, nesuteikia pagrindo išmokoms skirti arba skirti jas nenustačius tam tikrų sąlygų, jeigu atitinkami asmenys gyvena už Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos ribų.“

2.      1966 m. gruodžio 22 d Vokietijos Federacinės Respublikos ir Austrijos Respublikos socialinės apsaugos konvencija

11.      Vokietijos Federacinės Respublikos ir Austrijos Respublikos socialinės apsaugos konvencijos 4 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nustatyta:

,,Jei šioje konvencijoje nenurodyta kitaip, vienos konvencijos Šalies nuostatos, pagal kurias teisės į išmoką atsiradimas, išmokos suteikimas ar mokėjimas grynais priklauso nuo to, ar asmuo gyvena šioje valstybėje, netaikomos 3 straipsnyje nurodytiems asmenims, kurie gyvena kitoje šios konvencijos Šalyje.“

B –    Vokietijos teisės aktai

12.      Socialinės apsaugos kodekso VI knygos „Pensijos draudimo teisinis režimas“ (Sozialgesetzbuch VI – Gesetzliche Rentenversicherung, toliau – SGB VI) 110 straipsnyje numatyta:

„1)      Laikinai užsienyje gyvenantiems teises į išmokas turintiems asmenims išmokos už šį laikotarpį mokamos taip pat, kaip ir teisės turėtojams, nuolat gyvenantiems šalies teritorijoje.

2)      Nuolat užsienyje gyvenantiems teises į išmokas turintiems asmenims išmokos mokamos tiek, kiek kitaip nenumato tolesnės nuostatos dėl išmokų užsienyje gyvenantiems atitinkamiems asmenims.

3)      Šio skirsnio nuostatos taikomos, jei už nacionalinę teisę viršesnė ar tarpvalstybinė teisė nenustato kitaip.“

13.      Pagal SGB VI 113 straipsnį:

„1)      Asmenų, turinčių teisę gauti pensiją, pensijų kreditai skaičiuojami remiantis

1.      pensijos kreditais, įgytais nacionalinėje teritorijoje mokėtų įmokų laikotarpiais <…>

Laikotarpiais, kai įmokos mokėtos nacionalinėje teritorijoje, laikomi laikotarpiai, kai įmokos po 1945 m. gegužės 8 d. mokėtos pagal federalinę teisę, ir pagal V skirsnį jiems prilyginti laikotarpiai.

2)      Skaičiuojant papildomus asmenų, turinčių teisę gauti pensiją, našlaičių pensijos kreditus atsižvelgiama tik į laikotarpius, kai įmokos mokėtos nacionalinėje teritorijoje.

3)      Atsižvelgiama tik į 70 % asmenų, turinčių teisę gauti pensiją, kurie nėra nė vienos valstybės, kurioje taikomas Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71, piliečiai, pensijos kreditų.“

14.      SGB VI 271 straipsnyje nustatyta:

„1. Nacionalinėje teritorijoje įgytais įmokų mokėjimo laikotarpiais laikomi ir laikotarpiai, kai įmokos mokėtos pagal iki 1945 m. gegužės 9 d. galiojusius Reicho draudimo įstatymus:

1)      privalomo draudimo įmokos už nacionalinėje teritorijoje vykdytą darbuotojo arba savarankiškai dirbančio asmens veiklą arba

2)      savanoriško draudimo įmokos už nuolat nacionalinėje teritorijoje arba teritorijoje, kurioje netaikyti atitinkami Reicho draudimo įstatymai, gyventą laikotarpį,

vaikų auklėjimo laikotarpiai (Kindererziehungszeiten) yra laikotarpiai, kai įmokos mokėtos nacionalinėje teritorijoje ir vaikas auklėtas Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje.“

15.      SGB VI 272 straipsnis nurodo:

„1)      Iki 1950 m. gegužės 19 d. gimusių asmenų, turinčių teisę gauti pensiją, kurie yra valstybės, kurioje taikomas Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71, piliečiai ir kurie iki 1990 m. gegužės 19 d. nuolat gyveno užsienyje, pensijų kreditai apskaičiuojami atsižvelgiant į:

1)      pensijų kreditus, įgytus įmokų laikotarpiais pagal (FRG), neviršijant pensijų kreditų, atitinkančių laikotarpius, kai įmokos mokėtos nacionalinėje teritorijoje;

2)      papildomas išmokas už įmokų mokėjimo pagal FRG laikotarpius, neviršijant papildomų išmokų už laikotarpius, kai įmokos mokėtos nacionalinėje teritorijoje;

3)      pensijų kreditų sumažinimą dėl pensijų suvienodinimo įmokų mokėjimo pagal FRG laikotarpiu, proporcingai pensijos kreditų, apibrėžtų 1 dalyje ir įgytų laikotarpiais, kai įmokos mokėtos pagal FRG, daliai, palyginti su visais šiuo laikotarpiu įgytais kreditais, ir

4)      papildomus pensijų kreditus, susijusius su našlaičių pensija už įmokų mokėjimo pagal FRG laikotarpius, taikant 3 punkte nurodytą proporciją.

2.      Pensijų kreditai, atitinkantys laikotarpius, kai įmokos mokėtos pagal FRG, į kuriuos taip pat reikia atsižvelgti taikant 1 dalį, remiantis pensijų kreditais (Rytai), laikomi pensijų kreditais (Rytai).

3.      Teisę gauti pensiją turinčių asmenų pensijų kreditais 1 dalies prasme, į kuriuos reikia atsižvelgti, neviršijant pensijų kreditų, kurie atitinka įmokų mokėjimo nacionalinėje teritorijoje laikotarpius, laikomi įmokų mokėjimo Reicho teritorijoje laikotarpiai. Skaičiuojant papildomus pensijų kreditus, kurie atitinka papildomą išmoką, sumažinimą dėl pensijų suvienodinimo ir priedą dėl našlaičių pensijos, į laikotarpius, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, atsižvelgiama taip pat kaip į įmokų mokėjimo pagal FRG laikotarpius.“

16.      Įstatymo dėl teisės į pensiją, įgytos mokant įmokas užsienyje (Fremdrentengesetz, toliau – FRG), 14 straipsnyje nustatyta:

„Jei toliau nenurodyta kitaip, asmenims, kurių teisės ir pareigos išplaukia iš šio skirsnio, taikomos bendros Vokietijos Federacinėje Respublikoje taikomos nuostatos.“

III – Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

1.      Byla C‑396/05

17.      Ieškovė pagrindinėje byloje Vokietijos pilietė D. Habelt 1923 m. sausio 23 d. gimė Eulau (Jylovė), Sudetuose, kurie tuo metu priklausė Čekoslovakijai, o dabar – Čekijai. Nuo 1939 m. sausio mėn. iki 1946 m. gegužės mėn. ji dirbo Eulau. Nuo 1939 m. sausio 1 d. iki 1945 m. balandžio 30 d. ji mokėjo privalomas įmokas Vokietijos pensijų draudimo sistemoje, būtent Reicho darbuotojų senatvės draudimo įstaigai (Reichsversicherungsanstalt für Angestellte), kuri, Vokietijos Reichui okupavus Sudetus, buvo kompetentinga draudimo įstaiga. Nuo 1945 m. gegužės 5 d. iki 1946 m. gegužės 13 d. ji mokėjo privalomas socialinio draudimo įmokas Čekoslovakijoje. Deportuota iš Sudetų teritorijos, ieškovė gyveno dabartinėje Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje.

18.      Nuo 1988 m. vasario 1 d. D. Habelt gauna senatvės pensiją iš atsakovės pagrindinėje byloje. Ši pensija iš pradžių buvo skaičiuojama įskaičiuojant vaikų auklėjimo laikotarpius ir savanoriško draudimo įmokų mokėjimo laikotarpius, remiantis privalomomis socialinio draudimo įmokomis, mokėtomis dėl jos dabartinėje Čekijos teritorijoje vykdytos veiklos nuo 1939 m. sausio 1 d. iki 1945 m. balandžio 30 d., bei įmokų mokėjimo užsienyje laikotarpiais pagal FRG dėl Čekoslovakijoje nuo 1945 m. gegužės 5 d. iki 1946 m. gegužės 13 d. vykdytos veiklos, už kurią mokėtos privalomo draudimo įmokos.

19.      2001 m. rugpjūčio 1 d. D. Habelt persikėlus į Belgiją, atsakovė pagrindinėje byloje perskaičiavo ieškovės pensiją ir nuo 2001 m. gruodžio 1 d. jai suteikė mėnesinę 204,50 DEM (104,56 euro) dydžio pensiją. Taigi ankstesnė pensija buvo sumažinta 438,05 DEM (223,96 euro).

20.      Pasak socialinio draudimo įstaigos, mokant privalomo draudimo senatvės pensiją užsienyje nuolat gyvenančiam pensijos gavėjui reikia atsižvelgti į specialias nuostatas mokėjimo srityje, šiuo atveju į SGB VI 113 straipsnį. Pagal šią nuostatą teisės į pensiją turėtojų pensijų kreditai paverčiami pensijų kreditais už įmokų Vokietijos teritorijoje mokėjimo laikotarpius. Tai tokie įmokų mokėjimo laikotarpiai, kai įmokos buvo mokamos pagal vėlesnę nei 1945 m. Vokietijos teisę, ir pagal SGB VI V skirsnį jiems prilyginti įmokų mokėjimo laikotarpiai. Todėl ieškovės nuo 1939 m. sausio mėn. iki 1945 m. balandžio mėn. įmokų mokėjimo laikotarpiai už Sudetų krašte vykdytą veiklą nebuvo įgyti pagal vėlesnę nei 1945 m. Vokietijos Federacinės Respublikos teisę.

21.      SGB VI 271 straipsnis nustato, kurie iki 1945 m. gegužės 9 d. įgyti įmokų mokėjimo laikotarpiai laikomi laikotarpiais SGB VI 113 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Pagal jį įmokų mokėjimo Vokietijos teritorijoje laikotarpiais laikomi ir laikotarpiai, už kuriuos pagal iki 1945 m. gegužės 9 d. taikomus Reicho senatvės draudimo įstatymus buvo mokamos privalomo draudimo įmokos dėl darbo ar savarankiškos veiklos Vokietijoje. „Vokietija“ laikoma ne Reicho draudimo įstatymų taikymo sritis, o tik dabartinės Vokietijos Federacinės Respublikos teritorija. Todėl privalomo draudimo įmokos, sumokėtos pagal Reicho senatvės draudimo įstatymus dirbant arba vykdant savarankišką veiklą tuometinėje Reicho teritorijoje, bet už dabartinės Vokietijos Federacinės Respublikos ribų, nelaikomos įmokomis, sumokėtomis Vokietijos teritorijoje. D. Habelt pagal Reicho teisės aktus nuo 1939 m. sausio mėn. iki 1945 m. balandžio mėn. sumokėtos įmokos, taikant SGB VI 271 straipsnį, nelaikomos Vokietijos teritorijoje sumokėtomis įmokomis, nes Sudetai nepatenka į dabartinę Vokietijos Federacinės Respublikos teritoriją.

22.      Čekijos Respublikos įstojimas į Sąjungą nagrinėjamos padėties nekeičia. Pagal Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo D skirsnio (buvęs C skirsnis) „Vokietija“ 1 punktą valstybėje narėje išmokos negali būti mokamos, remiantis pensijos kreditais, gautais už laikotarpius, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, ar už laikotarpius, įgytus pagal FRG.

23.      2002 m. kovo 23 d. D. Habelt pateikė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kurio manymu, pagrindinės bylos aplinkybės patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį asmenų ir laiko atžvilgiu bei į materialinę taikymo sritį. Neradęs jokių nagrinėjamo galimybės eksportuoti socialinio draudimo išmokas apribojimo, numatyto minėto reglamento VI priedo D skirsnio 1 punkte, pateisinimų, teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo D skirsnio (buvęs C skirsnis) „Vokietija“ 1 punkto nuostata nepažeidžia viršesnės Bendrijos teisės, būtent laisvo judėjimo principo, šiuo atveju – EB 42 straipsnyje numatytos teisės eksportuoti išmokas tiek, kiek jose nenumatoma galimybė mokėti pensiją už draudimo laikotarpius Reicho teritorijoje?“

2.      Byla C‑419/05

24.      Ieškovė pagrindinėje byloje Vokietijos pilietė M. Möser gimė Pneve (Lenkija) 1923 m. sausio 2 dieną. 1946 m. ji pabėgo iš tuometinės rusų okupacinės zonos ir apsigyveno dabartinėje Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje. Nuo 1988 m. vasario 1 d. ji iš atsakovės pagrindinėje byloje gauna senatvės pensiją, kuri apskaičiuojama remiantis, be kita ko, laikotarpiais nuo 1937 m. balandžio 1 d. iki 1945 m. vasario 1 d., kai mokėtos įmokos dėl veiklos Pomeranijoje, kuri 1937 m. priklausė Vokietijos Reicho teritorijai (dabar Lenkija).

25.      2001 m. liepos 1 d. M. Möser persikėlus į Ispaniją, jos senatvės pensija buvo perskaičiuota nuo 2001 m. rugsėjo 1 dienos. Pensija buvo sumažinta 143,15 euro, motyvuojant tuo, kad ieškovė gyvena užsienyje, todėl negalima atsižvelgti į įmokų mokėjimo už dabartinės Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos ribų laikotarpius. Nuo 2004 m. birželio 1 d. M. Möser gyvena Jungtinėje Karalystėje.

26.      Daug kartų siekusi, kad dėl jos skundo būtų priimtas sprendimas, 2002 m. gegužės 17 d. M. Möser prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė ieškinį dėl neveikimo. 2003 m. liepos 14 d. Sprendimu atsakovė pagrindinėje byloje ieškovės ieškinį atmetė.

27.      2003 m. rugpjūčio 9 d. ši kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, kad būtų panaikintas 2003 m. liepos 14 d. sprendimas. Konstatavęs, kad suinteresuotoji šalis taip pat neturi teisės gauti senatvės pensijos pagal Lenkijos pensijos draudimo sistemą, šis teismas dėl tokių pačių, kaip ir nurodytos byloje C‑396/05, priežasčių nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokį patį prejudicinį klausimą, koks jam buvo pateiktas byloje C‑396/05.

3.      Byla C‑450/05

28.      Ieškovas pagrindinėje byloje P. Wachter gimė Rumunijoje 1936 metais. Jis yra Austrijos pilietis ir laikomas perkeltuoju (ekspatrijuotuoju) asmeniu Vokietijos įstatymo dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių (Bundesvertriebenengesetz, toliau – BVG) prasme. 1970 m. jis išvyko iš Rumunijos ir nuo tada gyvena Austrijoje. 1995 m. lapkričio mėn. atsakovė pagrindinėje byloje P. Wachter Rumunijoje nuo 1953 m. rugsėjo mėn. iki 1970 m. spalio mėn. įgytus įmokų mokėjimo ir darbo laikotarpius pripažino privalomo draudimo pagal FRG laikotarpiais.

29.      1999 m. birželio mėn. P. Wachter pateikė prašymą dėl senatvės pensijos mokėjimo nuo 1999 m. rugpjūčio 1 d., kai jam sukaks 63 metai. Šis prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad pensija negali būti pervedama į užsienį už laikotarpius, kai įmokos mokėtos užsienyje.

30.      Sozialgericht Berlin atmetus ieškovo skundą dėl šio sprendimo, šis padavė apeliacinį skundą, kurį pagrįsdamas teigia, kad pagal 1966 m. Vokietijos ir Austrijos konvenciją iki 1993 m. gruodžio 31 d. kaip Austrijos pilietis, gyvenantis Austrijoje, jis turėjo tokį patį statusą kaip ir Vokietijos pilietis, gyvenantis Vokietijoje. Kadangi ši konvencija Reglamentu Nr. 1408/71 buvo panaikinta nuo 1994 m. sausio 1 d., joje numatytas teritorinio prilyginimo principas taikomas tik esant tam tikroms sąlygoms (Reglamento Nr. 1408/71 III priedo A ir B skirsnių „Vokietija-Austrija“ 35 punkto e papunktis ir jo VI priedo C skirsnio „Vokietija“ 1 punktas) ir todėl jis atsidūrė nepalankesnėje padėtyje nei anksčiau, o tai pažeidžia laisvo asmenų judėjimo principą.

31.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad 1966 m. dvišalės Vokietijos ir Austrijos socialinės apsaugos konvencijos 4 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys numatė teisę į pensijų, kurios grindžiamos įmokų laikotarpiais pagal FRG, mokėjimą užsienyje. Taigi teritorinio prilyginimo principas buvo taikomas neribotai, nes dėl minėtos konvencijos nebuvo taikomi Vokietijos teisės aktai, trukdantys tokiu atveju pensiją pervesti į užsienį (SGB VI 110 straipsnio 2 dalis, 113 straipsnio 1 dalis ir 272 straipsnis). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar toks Reglamento Nr. 1408/71, kuris iš esmės panaikina visas dvišales konvencijas su Austrijos Respublika nuo 1994 m. sausio 1 d., taikymas suderinamas su EB 39 ir EB 42 straipsniuose garantuojama teise į laisvą judėjimą.

32.      Nors Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnis numato teritorinį prilyginimą, bet jį vėl panaikina VI priedo C skirsnio (dabar D skirsnis) „Vokietija“ 1 punkto nuostatos dėl laikotarpių, kai įmokos buvo mokamos Reicho teritorijos dalyse, ir laikotarpių, kai įmokos buvo mokamos užsienyje. Tačiau tam taikoma viena išimtis, būtent dėl 1966 m. Vokietijos ir Austrijos konvencijos 4 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio: III priedo A ir B skirsnių nuostatos išvardija socialinės apsaugos konvencijų nuostatas, kurios toliau taikomos, nepaisant reglamento 6 straipsnio (A skirsnis), ir toliau galiojančias šių konvencijų nuostatas, taikomas ne visiems asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas (B skirsnis). Tačiau ieškovas neatitinka sąlygų, kad galėtų remtis minėta konvencija.

33.      Todėl šios nuostatos, bent jau tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, gali prieštarauti asmenų judėjimo laisvei (EB 18, 39 ir 42 straipsniai) ir pirmiausia EB 42 straipsnyje numatytam išmokų eksportuojamumo principui, nes tokiu kaip ieškovo atveju jos draudžia jo senatvės pensiją, kuri grindžiama vien tik laikotarpiais, kai įmokos mokėtos užsienyje, pervesti į kitas valstybes nares.

34.      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 III priedo A skirsnio 35 punkto „Vokietija‑Austrija“ e papunktis ir B skirsnio 35 punkto „Vokietija‑Austrija“ e papunktis bei VI priedo C skirsnio „Vokietija“ 1 punktas nepažeidžia viršesnės Bendrijos teisės, būtent EB 39 ir 42 straipsniuose įtvirtinto laisvo judėjimo principo?“

35.      2006 m. vasario 2 d. pateiktu laišku prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip patikslino prejudicinį klausimą:

„1. Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 III priedo A ir B skirsnių 35 punkto „Vokietija-Austrija“ e papunkčiu – kuris po 2004 m. gegužės 1 d. plėtros į rytus pakeitus Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 priedų numeraciją tapo 83 punktu, –laikytina jo versija taikyta iki įsigaliojant 2005 m. gegužės 5 d. Reglamentui (EB) Nr. 647/2005. Priede esanti norma atitinka 1995 m. Vokietijos ir Austrijos konvencijos (BGBl. 1998 II, p. 313), kuri įsigaliojo 1998 m. spalio 1 dieną (paskelbta BGBl. 1998 II, p. 2544), 14 straipsnio 2 dalies b punktą, kuris prejudiciniame klausime taip pat nurodomas tiek, kiek tai susiję su 1999 m. teisine padėtimi (sulaukus 63 metų).

2. Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 VI priedo C skirsnio „Vokietija“, 1 punktas atitinka Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 VI priedo D skirsnio „Vokietija“ 1 punktą pagal naują numeraciją po 2004 m. gegužės 1 d. plėtros į rytus.“

IV – Procesas Teisingumo Teisme

36.      2005 m. gruodžio 6 d. Nutartimi Teisingumo Teismo primininkas sujungė bylas C‑396/05 ir C‑419/05, o 2006 m. sausio 27 d. Nutartimi – šias abi bylas su byla C‑450/05.

37.      Per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nustatytą terminą rašytines pastabas pateikė ieškovės pagrindinėje byloje C‑419/05, atsakovė pagrindinėse bylose, Vokietijos vyriausybė, Italijos vyriausybė ir Komisija.

38.      Per 2007 m. kovo 6 d. posėdį žodines pastabas pateikė ieškovės pagrindinėje byloje C‑419/05 atstovai ir atsakovės pagrindinėse bylose, Vokietijos vyriausybės ir Komisijos atstovai.

V –    Vertinimas

A –    Dėl bylų C‑396/05 ir C‑419/05

1.      Įvadinės pastabos

39.      Sozialgericht Berlin teismas savo nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą vienodai formuluodamas prejudicinį klausimą Teisingumo Teismo klausia, ar Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo D skirsnio „Vokietija“ 1 punkto nuostata yra suderinama su viršesne Bendrijos teise.

40.      Kaip buvo išdėstyta pirmiau, šia antrinės Bendrijos teisės nuostata siekiama leisti Vokietijos Federacinei Respublikai palikti toliau galioti vidaus teisės aktus, esančius SGB VI, kurie nustato teisę į senatvės pensiją vokiečių kilmės asmenims, buvusių Vokietijos Reicho rytinių teritorijų, kurios šiandien nepriklauso Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijai, gyventojams, jei jie pagal Vokietijos įstatymo dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių (Bundesvertriebenengesetz, toliau – BVG) 1 straipsnį yra laikomi perkeltaisiais asmenimis. Proceso šalys yra vieningos nuomonės, kad ši antrinės teisės nuostata taip pat taikoma ir toms SGB VI nuostatoms, kuriomis remiantis pagal šį įstatymą įgytos teisės į pensiją nepervedamos į užsienį. Vadinasi, Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo D skirsnio „Vokietija“ 1 punktą teisiškai reikia suprasti kaip nuostatą, kuri panaikina konkrečiai apibrėžtą šio reglamento taikymo sritį ir palieka ją reglamentuoti Vokietijos Federacinei Respublikai.

41.      Taigi pirmiausia netaikytinas tampa Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnyje numatytas reikalavimas dėl gyvenamosios vietos sąlygos panaikinimo(3), kuris, be kita ko, valstybėms narėms draudžia mažinti ir (arba) panaikinti senatvės išmokas, įgytas pagal vienos valstybės narės teisės aktus, vien dėl to, kad teisės turėtojas gyvena kitos valstybės teritorijoje, išskyrus valstybę, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą(4).

42.      Tačiau socialinės apsaugos išmokų eksportuojamumo principas jokiu būdu nėra vien tik antrinės teisės principas. Atvirkščiai, 10 straipsnio 1 dalis įgyvendina EB 42 straipsnio b punkte numatytą koordinavimo uždavinį – kad socialinės apsaugos sistemos išmokos, įgytos pagal vienos ar kelių valstybių narių teisės aktus, būtų suteikiamos teisės turėtojams, gyvenantiems kitos valstybės narės teritorijoje. Kaip matyti iš EB 42 straipsnio b punkto, kuris yra šio principo teisinis pagrindas pirminėje teisėje, socialinės apsaugos išmokų pinigais eksportuojamumo principo tikslas yra, draudžiant taikyti tam prieštaraujančius valstybių narių teisės aktus, neleisti, kad dėl persikėlimo į kitą valstybę narę kiltų pavojus patekti į nepalankesnę teisinę situaciją ir netekti teisės į pinigines išmokas, taigi siekiama iš tiesų sudaryti sąlygas laisvam darbuotojų judėjimui Bendrijoje(5).

43.      Atsižvelgiant į EB 42 straipsnio b punkto svarbą įgyvendinant laisvą darbuotojų judėjimą, reikia pritarti Komisijos vertinimui, kad Sozialgericht Berlin prejudiciniu klausimu iš esmės klausia, ar VI priedo D skirsnio „Vokietija“ 1 punktas neprieštarauja pirminės teisės nuostatoms dėl laisvo darbuotojų judėjimo, įskaitant ir EB 42 ir 39 straipsnius, nors, mano nuomone, atsakant į prejudicinį klausimą lygiai taip pat svarbu išnagrinėti ir išmokų eksportuojamumo principą.

2.      Nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo taikytinumas

a)      Išmokos kvalifikavimas kaip socialinės apsaugos išmokos

44.      Bendrijos teisės aktų leidėjas Reglamentu Nr. 1408/71 patikslino ir apribojo socialinės apsaugos išmokų eksportuojamumo principo materialią taikymo sritį taip, kad ne visos socialinės apsaugos sistemų išmokos turi būti eksportuojamos ir yra tinkamos eksportuoti, o tik jų kategorijos, kurios yra išvardytos Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio 1 dalyje ir pagrindinėje 4 straipsnio 1 dalies nuostatoje(6). Pagal 4 straipsnio 1 dalies c punktą senatvės išmokos patenka į reglamento materialią taikymo sritį. 4 straipsnio 2a dalyje numatytas išmokų pervedimo apribojimas specialių neįmokinių išmokų atžvilgiu. O pagal 4 straipsnio 4 dalį reglamentas akivaizdžiai netaikomas išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemoms.

i)      Taikymo sritis asmenų atžvilgiu

45.      Ieškovės patenka į reglamento taikymo sritį asmenų atžvilgiu tiek, kiek jos dėl savo teisių į pensiją Sozialgericht Berlin pareiškė ieškinį atsakovei. Pagal Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalį į reglamento taikymo sritį asmenų atžvilgiu patenka ne tik darbuotojai siaurąja prasme, bet ir pensininkai, t. y. buvę darbuotojai, su sąlyga, kad jie priklausė socialinio draudimo sistemai(7). Kadangi pensinio amžiaus ieškovės yra buvusios darbuotojos, kurių priklausymo Vokietijos socialinio draudimo sistemai neginčija nė viena proceso šalis, ši sąlyga yra įvykdyta. Tačiau dėl ginčijamų išmokų pinigais konkretaus priskyrimo tam tikrai išmokų kategorijai pagal katalogą, esantį 4 straipsnio 1 straipsnyje, kyla klausimų.

ii)    Materialinė taikymo sritis

46.      4 straipsnio 1 dalis tik išvardija tam tikrų socialinės apsaugos išmokų kategorijas, tačiau nepateikia jokių teisinių apibrėžčių. Tikslesnes šių kategorijų apibrėžtis pateikė teismų praktika, kurioje pabrėžiama, kad jos negali būti aiškinamos remiantis atitinkamais nacionalinės teisės kriterijais, o atvirkščiai, jos turi būti apibrėžtos Bendrijos teisės aktuose. Pagal ją priskiriant išmoką socialinės apsaugos išmokų sričiai, reikia atsižvelgti į tai, ar ji, atitinkamai išnagrinėjus jos tikslus ir suteikimo sąlygas, yra tiesiogiai susijusi su vienos valstybės narės socialinio draudimo sistema(8). Kitaip sakant, kvalifikuojant valstybės narės išmoką pinigais kaip socialinės apsaugos išmoką Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies prasme svarbiausia yra atsižvelgti į atitinkamos išmokos tikslą ir apskaičiavimo pagrindą(9).

47.      Vokietijos vyriausybės ir atsakovės pagrindinėse bylose manymu, ginčijamos pensijos priskirtinos išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemoms, kurios nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį. Šiuo klausimu jos pirmiausia nurodo sprendimus Fossi(10) ir Tinelli(11), kuriuose Teisingumo Teismas dėl nelaimingų atsitikimų periodinių išmokų ir invalidumo išmokų, susijusių su įmokų mokėjimo laikotarpiais iki 1945 m. už Vokietijos Federacinės Respublikos ribų esančios teritorijos dalyse, nusprendė, kad šios išmokos nepriskirtinos socialinės apsaugos sričiai. Teisingumo Teismas šį savo sprendimą grindė tokiais argumentais: pirma, tuometinės kompetentingos draudimo institucijos jau nebeegzistuoja, antra, Vokietijos teisės aktais siekiama palengvinti situacijas, kilusias dėl įvykių, susijusių su nacionalsocialistiniu režimu ir Antruoju pasauliniu karu, ir, trečia, galiausiai atitinkamų išmokų mokėjimas užsienyje gyvenantiems piliečiams yra diskrecinis.

48.      Vokietijos vyriausybės ir atsakovės nuomone, SGB VI esančiomis nacionalinės teisės nuostatomis siekiama atsižvelgti į tokias situacijas, kai socialinio draudimo institucijos buvo panaikintos dėl teritorinių pasikeitimų ir žmonių perkėlimo Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo, ir nebegalima pasinaudoti teisėmis šių institucijų atžvilgiu. Reicho darbuotojų senatvės draudimo įstaiga buvo uždaryta žlugus Vokietijos Reichui ir 1953 m. panaikinta. Todėl dabar negalima pasinaudoti teisėmis ankstesnės Vokietijos draudimo įstaigos atžvilgiu.

49.      Tačiau Komisija ir Italijos vyriausybė, taip pat ieškovė pagrindinėje byloje C -419/05 ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nagrinėjamos išmokos negali būti laikomos nei specialiomis neįmokinėmis išmokomis 4 straipsnio 2a dalies prasme, nei išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemomis Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalies prasme, o turi būti laikomos senatvės išmokomis ir išmokomis išlaikytiniams 4 straipsnio 1 dalies c ir d punktų prasme, vadinasi, yra priskirtinos socialinės apsaugos sričiai.

50.      Mano manymu, reikia pritarti šiai antrajai nuomonei. Ginčijamų pensijų išmokų, kurios grindžiamos SGB VI, negalima laikyti nei specialiomis neįmokinėmis išmokomis 4 straipsnio 2a dalies prasme, nei išmokomis karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemomis Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalies prasme.

–       Atskyrimas nuo specialių neįmokinių išmokų

51.      Teismų praktikoje speciali išmoka 4 straipsnio 2a dalies prasme apibrėžiama pagal jos tikslus. Ji turi pakeisti ar papildyti socialinės apsaugos išmoką ir būti socialiniu bei ekonominiu pagrindu pagrįstos socialinės pagalbos pobūdžio bei nustatyta objektyvius kriterijus nustatančiais teisės aktais(12). Teisingumo Teismas nurodo, kad pagrindinis kriterijus, į kurį reikia atsižvelgti vertinant išmokos neįmokinį pobūdį, yra jos finansavimo būdas. Jis nagrinėja, ar šis finansavimas yra tiesiogiai ar netiesiogiai užtikrinamas socialinio draudimo įmokomis ar valstybės lėšomis(13).

52.      Kaip teisingai nurodo Komisija ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl bylų C‑395/05 ir C‑419/05, išmokos už laikotarpius, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, negali būti priskirtos specialioms neįmokinėms išmokoms 4 straipsnio 2a dalies prasme, kurioms netaikomas reikalavimas pervesti į užsienį todėl, kad laikotarpiai, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, buvo būtent įgyti anksčiau mokant įmokas Vokietijos privalomo pensijų draudimo sistemai, o tai atitinka faktines ir teisines aplinkybes pagrindinėse bylose, nes iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutarčių bylose C‑396/05 ir C‑419/05 aiškiai matyti, kad abi ieškovės prima facie pagrindė įmokų mokėjimą ankstesnėms draudimo įstaigoms ir todėl Teisingumo Teismas turi pripažinti šį nacionalinio teismo teiginį.

53.      Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pastabomis bylose C‑395/05 ir C‑419/05, būtent pripažinus aplinkybę, kad įmokos mokėtos praeityje, 1960 m. vasario 25 d. priėmus naują Įstatymą dėl teisės į pensiją, įgytos mokant įmokas užsienyje (Fremdrenten- und Auslandsrenten-Neuregelungsgesetz), laikotarpiai, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, buvo iš Įstatymo dėl teisės į pensiją, įgytos mokant įmokas užsienyje, perkelti į bendrąsias nuostatas, t. y. į tuo metu galiojusį Reicho senatvės draudimo kodeksą (Reichsversicherungsordnung, toliau – RVO, 1250 straipsnis) ir Darbuotojų socialinio draudimo įstatymą (Angestelltenversicherungsgesetz, toliau – AVG, 27 straipsnis), ir būtent dėl to jiems dabar taikomos bendros nuostatos, t. y. SGB VI.

54.      Kad šios išmokos yra priskirtinos socialinės apsaugos išmokų sistemai pagal 4 straipsnio 1 dalį ir todėl negali būti priskirtos specialių neįmokinių išmokų kategorijai pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalį, aiškėja iš jų finansavimo būdo. Kaip išdėstė Komisija ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tiek išmokos už laikotarpius, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, tiek ir pensijos už laikotarpius, įgytus mokant įmokas dabartinės Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, finansuojamos ne iš federalinio biudžeto pagal SGB VI 213 straipsnį(14), o iš einamųjų įmokų sistemos pagal SGB VI 153 straipsnį(15). Tai reiškia, kad dabar profesinę veiklą aktyviai vykdantys apsidraudusieji savo įmokomis finansuoja tų asmenų pensijas, kurie įmokas mokėjo anksčiau.

55.      Remiantis šiais argumentais išmokų už laikotarpius, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, sistema turi būti laikoma Vokietijos pensijų sistemos dalimi. Todėl jos negali būti priskirtos specialių neįmokinių išmokų kategorijai pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalį.

–       Atskyrimas nuo išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemų

56.      Dėl Vokietijos vyriausybės ir atsakovės teiginio, kad išmokos už laikotarpius, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, priklauso išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemoms pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalį, reikia nurodyti, kad ši nuostata, panašiai kaip ir 4 straipsnio 2a dalis, yra nukrypti leidžianti nuostata, ir remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika turi būti aiškinama atsižvelgiant į EB 42 straipsnio tikslą, prisidėti prie kuo didesnės darbuotojų migrantų judėjimo laisvės užtikrinimo(16). EB 39, 40 ir 42 straipsnių tikslas nebūtų pasiektas, jeigu naudodamiesi savo laisvo judėjimo teise darbuotojai prarastų socialinės apsaugos lengvatas, užtikrintas jiems vienos valstybės narės teisės aktais(17), ypač kai šios lengvatos yra atlygis už jų sumokėtas įmokas(18). Nors tokiu atveju Bendrijos įstatymų leidėjas gali priimti nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo principo, pagal kurį socialinės apsaugos išmokos yra pervestinos, tačiau tokios leidžiančios nukrypti nuostatos, kokios numatytos Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalyje, turi būti aiškinamos siaurai(19).

57.      Todėl Teisingumo Teismas tik labai specifiniais atvejais pripažino, kad valstybių narių išmokos yra priskirtinos išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemoms. Be jau minėtų sprendimų Fossi(20) ir Tinelli(21), reikia paminėti sprendimus Gillard(22) ir Baldinger(23), kurie susiję su Belgijos ir Austrijos kompensacinėmis išmokomis šių valstybių piliečiams, karo belaisviams, suteiktoms kaip pripažinimas už patirtas kančias ir atliktą tarnybą savo šaliai. Dėl glaudaus ryšio su karo įvykiais išmokų abiejose bylose pobūdis buvo aiškiai kompensuojamasis. Tačiau pagrindinėse bylose negalima daryti tokios išvados, nes ginčijamos išmokos nėra tipiškos kompensacinės išmokos dėl karo įvykių, o yra paprastos senatvės pensijos.

58.      Pirmiausia, mano manymu, kitaip negu nurodo Vokietijos vyriausybė, nagrinėjamoms byloms negalima taikyti sprendimų Fossi ir Tinelli principų, nes Teisingumo Teismas šiose bylose, kaip teisingai teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėjo FRG reglamentuojamas pensijų išmokas, o ne situacijas, kurios patenka į dabartinį SGB VI, taigi nagrinėjamos faktinės aplinkybės skiriasi. Mano nuomone, reikia skirti FRG laikotarpius, kurie įgyti mokant įmokas užsienyje, mokant įmokas svetimoje, t. y. ne Vokietijos, sistemoje, nuo laikotarpių, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, t. y. įmokos mokėtos Vokietijos kompetentingai įstaigai. Kadangi nagrinėjamoje byloje turime pastarąją situaciją, mano manymu, reikia išsamiai išnagrinėti Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalies sąlygas.

59.      Neįtikina ir Vokietijos vyriausybės ir atsakovės argumentas, kad išmokos už laikotarpius, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, yra tariamai kompensuojamojo pobūdžio, nes į įmokų mokėjimo laikotarpius atsižvelgiama ne dėl karo įvykių, o, kaip jau buvo konstatuota pirmiau, todėl, kad praeityje buvo mokėtos įmokos Vokietijos draudimo įstaigai. Tokiomis aplinkybėmis senatvės pensijos mokėjimas negali būti visiškai diskrecinis Vokietijos Federacinės Respublikos sprendimas, kuriuo ji siektų prisiimti savo istorinę atsakomybę nacionalsocialistinio režimo aukų atžvilgiu, o turi būti vertinamas remiantis teisės aktais, būtent SGB VI, apibrėžta Vokietijos pensijų teisės situacija.

60.      Atmesti reikia ir Vokietijos vyriausybės ir atsakovės argumentą, kad ginčijamos pensijų išmokos yra kompensacinės išmokos, mokamos įmokų mokėtojams dėl to, kad Vokietijos Reicho rytinėse teritorijose žlugo buvusios draudimo įstaigos. Tiek, kiek šis argumentas susijęs su Reicho draudimo įstaiga kaip tuo laikotarpiu kompetentinga draudimo įstaiga, reikia jam paprieštarauti, kad tai niekaip nekeičia tos aplinkybės, kad įmokos buvo neginčijamai mokėtos valstybinei draudimo įstaigai. Šia prasme reikia pritarti Italijos vyriausybės argumentui, kad nėra jokio skirtumo, ar ieškovė gyveno Reicho teritorijoje (Pomeranijoje), ar aneksuotoje teritorijoje (Sudetuose). Svarbiausia yra tai, kad įmokos buvo mokėtos Reicho draudimo įstaigai.

61.      Mano manymu, ta aplinkybė, kad, atskyrus Pomeraniją ir Sudetus nuo Vokietijos Reicho, draudimo įstaiga neteko jai priklausiusios infrastruktūros ir įrangos, šios bylos nagrinėjimui nėra svarbi, nes pasikeitimai įstaigos personalo ir turto srityje, taip pat ir dėl karo pasekmių, neturi poveikio jos teisiniam subjektiškumui(24). Reikia taip pat pritarti prašymą priimti prejudicinį sprendimą bylose C‑396/05 ir C‑419/05 pateikusio teismo teiginiui, kad negali būti svarbu, kokį kapitalą anksčiau buvo sukaupusi draudimo įstaiga ir ar, galimas dalykas, ji jo neteko dėl karo. Mano manymu, svarbiausia yra tai, ar, pasibaigus karui, Reicho draudimo įstaiga toliau egzistavo organizacine prasme kaip administracinis vienetas.

62.      Vokietijos vyriausybė ir atsakovė savo rašytinėse pastabose teigia, kad Federalinė pensijų draudimo įstaiga (Rentenversicherung Bund) perėmė tik Reicho draudimo įstaigos funkcijas, bet ne teises. Teisingumo Teismo prašymu Vokietijos vyriausybė vėliau per posėdį patikslino šią savo pastabą nurodydama, kad funkcijų perėmėja nuo teisių perėmėjos skiriasi tuo, kad būdama įpėdinė ji neperima įsipareigojimų. Nepaisant neaiškumo, atsiradusio dėl tokios sąvokos vartojimo, mano manymu, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo argumentus, šiai išvadai pritarti negalima. Būtent iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą bylose pateikusios teismo nutarčių bylose C‑396/05 ir C‑419/05 aiškėja, kad nors Reicho draudimo įstaiga ir nebeegzistuoja, tačiau jos buveinė buvo Berlyne, taigi dabartinėje Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, o jos turtas (pavyzdžiui, žemės sklypai ir administracijos pastatai) tapo atsakovės nuosavybe. Todėl negalima pritarti Vokietijos vyriausybės ir atsakovės pastaboms dėl Reicho draudimo įstaigos dalinio panaikinimo buvusiose rytinėse teritorijose. Jei pritartume Vokietijos vyriausybės teisinei nuomonei dėl Reicho draudimo įstaigos tariamo panaikinimo, tai reikėtų daryti išvadą, kaip teisingai teigia Italijos vyriausybė, kad ši draudimo įstaiga buvo panaikinta visa, t. y. ji buvo panaikinta ne tik tų apsidraudusiųjų, kurie gyveno buvusiose rytinėse teritorijose, atžvilgiu, bet ir tų asmenų, kurie taip pat buvo joje apsidraudę ir gyveno dabartinės Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje atžvilgiu. Tačiau pastarajai asmenų grupei ginčijama nacionalinė nuostata netaikoma, nors įmokos buvo mokėtos abiem atvejais.

63.      Vadinasi, pensijų išmokoms už laikotarpius, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, nėra būdingas joks kompensacinių išmokų pobūdis. Todėl jos negali būti priskirtos išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemoms pagal 4 straipsnio 4 dalį, o, atsižvelgiant į jų tikslą, finansavimo būdą ir suteikimo sąlygas, turi būti laikomos socialinės apsaugos išmokomis Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies prasme.

–       Pranešimų, padarytų pagal Reglamento Nr. 1408/71 5 straipsnį, teisinis poveikis

64.      Šią išvadą patvirtina Vokietijos Federacinės Respublikos pranešimas pagal Reglamento Nr. 1408/71 5 straipsnį, kurio I punkto 3 punkto a papunktyje dėl 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų specialių teisės aktų ir specialių sistemų dėl senatvės draudimo minima „1989 m. gruodžio 18 d. Socialinės apsaugos kodekso VI knyga“(25). Iš šio įstatymo nuostatos, būtent SGB VI 247 straipsnio 3 dalies pirmojo sakinio, aiškėja, kad, apskaičiuojant pensijas, turi būti atsižvelgta į laikotarpius, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, nes pagal šią nuostatą įmokų mokėjimo laikotarpiais laikomi ir laikotarpiai, kai pagal Reicho draudimo įstatymus buvo mokamos privalomo arba savanoriško draudimo įmokos.

65.      Jei valstybė narė savo pranešime pagal Reglamento Nr. 1408/71 5 straipsnį nurodo tam tikrą teisės aktą, tai automatiškai reiškia, kad tame teisės akte išvardytos išmokos turi būti laikomos socialinės apsaugos išmokomis Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies prasme(26). Tada išmokos, apie kurias buvo pranešta, patenka į reglamento materialinio taikymo sritį(27). Pranešimas turi teisinį poveikį pačioms valstybėms narėms, nes valstybes narės įsipareigoja laikytis padarytų pranešimų(28).

3.      Gyvenamosios vietos sąlygos ribojamasis poveikis laisvam darbuotojų judėjimui

66.      4 straipsnio 1 dalies sąlygų įvykdymas sukelia teisinę pasekmę, numatytą Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio 1 dalyje, kuri draudžia valstybėms narėms taikyti nacionalinės teisės aktus, nustatančius senatvės išmokų pinigais mažinimą, kai teisės turėtojas persikelia gyventi į kitą valstybę narę. Tačiau, kaip matyti iš teksto ir kaip pripažino Teisingumo Teismas(29), vadinamasis gyvenamosios vietos sąlygos panaikinimo principas nėra taikomas neribotai, o su sąlyga, jeigu šiame reglamente nenustatyta kitaip. Visai kas kita aiškėja iš Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo D skirsnio „Vokietija“ 1 punkte esančios nukrypti leidžiančios nuostatos.

67.      Kadangi abi antrinės teisės nuostatos turi tą pačią teisinę galią, negalima VI priedo D skirsnio „Vokietija“ 1 punkto peržiūrėti tiesiogiai taikant 10 straipsnio 1 dalį. Tačiau reikia prisiminti, kad 10 straipsnio 1 dalies uždavinys yra, įgyvendinant EB 42 straipsnio koordinavimo uždavinį, sukurti Bendrijoje norminę sistemą, kuri socialinės apsaugos srityje padėtų užtikrinti EB 39 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę laisvę – laisvą darbuotojų judėjimą(30). Čia pripažintas Reglamento Nr. 1408/71 taikytinumas aplinkybėms, kokios yra pagrindinėse bylose, suteikia galimybę išnagrinėti, ar šis Vokietijos įrašas neprieštarauja viršesniems Bendrijos teisės aktams. Jiems priklauso EB 39 ir 42 straipsniai, kurie yra svarbūs laisvo darbuotojų judėjimo srityje, ir EB 18 straipsnis, kuris susijęs su Europos Sąjungos pilietybe.

68.      EB 39 straipsnio 1 dalis užtikrina laisvą darbuotojų judėjimą Bendrijoje. Ši nuostata draudžia ne tik diskriminuoti, bet ir riboti judėjimo laisvę(31). Be to, Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad EB 39 straipsniu yra įgyvendinamas kertinis principas, įtvirtintas EB 3 straipsnio c dalyje, kad laisvo asmenų judėjimo kliūčių šalinimas yra Bendrijos veiklos dalis(32). Ieškovėms pagrindinėse bylose persikėlus gyventi į kitas valstybes nares, jų pensija buvo perskaičiuota ir atitinkamai sumažėjo 60 % ir 25 %. Toks teisėtai įgytos teisės į pensiją sumažėjimas gali trukdyti tokiems teisės turėtojams kaip ieškovės pasinaudoti savo laisvo judėjimo teise ir todėl turi būti laikomas šios pagrindinės laisvės apribojimu. Tą patį reikia pripažinti ir dėl jų, kaip Sąjungos piliečių, teisės pasinaudoti judėjimo laisve, kurią joms užtikrina EB 18 straipsnio 1 dalis.

4.      Laisvo darbuotojų judėjimo apribojimo pateisinimas

69.      Tiek, kiek Vokietijos įstatymų leidėjas turi diskreciją priimti specialius teisės aktus, taikomus asmenų grupei, kurių įmokų laikotarpiai įgyti mokant įmokas Reicho teritorijoje už Vokietijos Federacinės Respublikos ribų, jis privalo numatyti tokį išmokų už užsienyje įgytus laikotarpius mažinimą, kai teisės turėtojas gyvena ne Vokietijoje, kuris nepažeistų teisės į laisvą judėjimą.

70.      Teisingumo Teismas byloje Elsen(33), nors konkrečiai ir nenagrinėjęs VI priedo D skirsnio nuostatų teisėtumo, konstatavo, kad valstybės narės, kurdamos savo socialinės apsaugos sistemas, „pirmiausia turi laikytis Sutarties nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo, taip pat užtikrinti Sąjungos piliečių laisvę judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje“.

a)      Proceso šalių argumentai

71.      Vokietijos vyriausybė nurodo, kad laisvo asmenų judėjimo apribojimą galima pateisinti Vokietijos įstatymų leidėjo siekiu užtikrinti repatrijuotų asmenų iš buvusių rytų teritorijų integravimą į Vokietijos Federacinės Respublikos visuomenės gyvenimą.

72.      Toliau ji teigia, kad SGB VI nustatyta gyvenamosios vietos sąlyga pensijos gavėjui siekiama atsižvelgti į tą faktą, kad federalinės pensijų draudimo įstaigos yra išnykusios Reicho draudimo įstaigos funkcijų, bet ne teisių perėmėjos. Tačiau funkcijos gali ir turi būti perimamos tik tiek, kiek leidžia dabartinė teritorinė jurdisdikcija. Kitaip dėl Antrojo pasaulinio karo įvykių, kai Vokietija buvo užėmusi didelę Rytų Europos dalį, atsirastų didelis potencialių išmokų gavėjų skaičius. Vienintelis objektyvus kriterijus, siekiant logiškai apriboti šią asmenų grupę, – nustatyti gyvenamosios vietos sąlygą.

73.      Kaip savo pastabose nurodo Vokietijos vyriausybė, tiek nuostatomis dėl laikotarpių, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, tiek ir nuostatomis dėl laikotarpių, kai įmokos mokėtos užsienyje, siekiama išvengti nepakeliamos finansinės rizikos. Ši finansinė rizika ne tik padidintų Vokietijos biudžeto išlaidas, mokant kompensacinius mokėjimus pensijų kasoms, bet apskritai priverstų suabejoti Vokietijos pensijų draudimo sistema, kadangi šiandien ji daugiausia finansuojama iš apsidraudusiųjų įmokų.

74.      Tačiau Komisija mano, kad gyvenamosios vietos sąlygos nustatymas mokant pensijas už laikotarpius, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, turi būti laikomas neproporcingu laisvo darbuotojų judėjimo pagal EB 39 ir 42 straipsnius apribojimu, kurio, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su Sąjungos pilietybe pagal EB 18 straipsnį, pateisinti negalima.

b)      Vertinimas

75.      Viena vertus, reikia pritarti Vokietijos vyriausybės argumentui dėl ginčijamo nacionalinės teisės akto tikslo – siekti integracijos, nes, esant dabartinei Bendrijos teisės situacijai, kai socialinės apsaugos sritis nėra suderinta, valstybės narės ir toliau gali nustatyti socialinių išmokų suteikimo sąlygas(34) ir todėl jos turi didelę diskreciją nustatyti tokio ryšio su valstybės visuomene vertinimo kriterijus(35). Bendrijos teisės aktų leidėjas sąmoningai neapribojo šios diskrecijos, pirmiausia nustatant gyvenamosios vietos sąlygą specialių neįmokinių išmokų atveju. Atvirkščiai, jis aiškiai pripažino gyvenamosios vietos sąlygos, esančios Reglamento Nr. 1408/71 10a straipsnyje, teisėtumą(36).

76.      Tačiau, kita vertus, reikia paprieštarauti, nes šie principai iš esmės taikomi tik specialioms neįmokinėms išmokoms 10a straipsnio prasme(37). O nagrinėjamose pagrindinėse bylose taikymas pagal analogiją negalimas, nes iš Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio 1 dalies teksto aiškiai matyti Bendrijos teisės aktų leidėjo valia panaikinti gyvenamosios vietos sąlygą senatvės išmokoms.

77.      Vokietijos vyriausybės argumentai iš esmės būtent grindžiami jau paneigtu teiginiu, kad bylos dalyku esančios pensijų išmokos yra socialinės išmokos už laikotarpius, kurie nėra įgyti šiandien egzistuojančioje šalies vidaus ar užsienio draudimo įstaigoje. Žvelgiant iš Bendrijos teisės perspektyvos, jei pakanka įrodymų dėl atitinkamo Federalinės draudimo įstaigos vykdomo tęstinumo, tai nėra svarbu tai, ar Federalinė draudimo įstaiga (Rentenversicherung Bund) yra Reicho darbuotojų senatvės draudimo įstaigos teisių ar funkcijų perėmėja. Taip pat aišku, kad šiais mokėjimais nėra siekiama pripažinti specialių išmokų dėl karo pasekmių, o jie yra socialinės apsaugos išmokos Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies prasme.

78.      Tiek, kiek Vokietijos vyriausybė nurodo į tariamą sunkiai įveikiamą finansinę riziką, reikia pažymėti, kad ji šia prasme neįvykdė nei savo pareigos pateikti medžiagą, nei pateikti įrodymus. Pirmiausia ji nepateikė įrodymo dėl suinteresuotųjų asmenų tikslaus skaičiaus ir išlaidų, kurias Vokietijos Federacinė Respublika patirtų mokėdama nesumažintas senatvės pensijas. Nepaisant šios aplinkybės, su šiuo argumentu negalima sutikti ir dėl to, kad, jei suinteresuoti asmenys liktų toliau gyventi Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, ji vis tiek turėtų mokėti visą pensijos dydį. Tokiomis aplinkybėmis SGB VI numatyta Vokietijos teisės nuostata gali būti tik siekiama sutrukdyti teisės turėtojams persikelti gyventi į kitas valstybes nares.

79.      Toliau reikia išnagrinėti, ar „įtraukimo idėja“, kuria, remiantis Vokietijos vyriausybės duomenimis, yra grindžiama SGB VI nuostata, yra suderinama su EB 17 ir EB 18 straipsniuose išdėstyta Sąjungos pilietybės koncepcija. EB 18 straipsnis suteikia Sąjungos piliečiams teisę laisvai judėti ir būti valstybių narių teritorijoje, atsižvelgiant į Sutartyje ir jos įgyvendinimo aktuose numatytus apribojimus ir sąlygas.

80.      Atsižvelgiant į šią nuostatą laisvas darbuotojų judėjimas kaip pagrindinė laisvė tapo visaverte piliečių judėjimo laisve(38). Teisingumo Teismas, sprendime Martínez Sala(39) nagrinėdamas teises, nagrinėjo tik Sąjungos pilietybės poveikį ir pirmą kartą pripažino, kad Sąjungos pilietybė turi tiesioginį poveikį socialinei apsaugai. Teisingumo Teismas sprendime Elsen(40), nurodydamas, kad Bendrijos teisės aktais siekiama užtikrinti ne tik laisvą darbuotojų judėjimą pagal EB 39 straipsnį, bet ir Sąjungos piliečių judėjimo laisvę pagal EB 18 straipsnį, pripažino, kad EB 18 straipsnis yra Reglamento Nr. 1408/71 teisinis pagrindas.

81.      Vienas pagrindinių Europos socialinės teisės apsaugos tikslų, taip pat ir laisvo judėjimo srityje, yra darbuotojų, vadinasi, ir Sąjungos piliečių, integracija į valstybės narės socialinį ir visuomeninį gyvenimą(41). Tokie nacionalinės teisės aktai, kokie nagrinėjami šioje byloje, akivaizdžiai pažeidžia EB 39 straipsnį ir EB 18 straipsnio 1 dalį, nes, nors jais ir siekiama tam tikros asmenų grupės integracijos į kilmės valstybės visuomenę, bet kartu jie trukdo integruotis į kitų valstybių narių visuomenę.

82.      Valstybė narė, be aiškaus pagrindo išskirianti tam tikrą savo piliečių grupę ir ją diskriminuojanti daugumos atžvilgiu, kai dėl pensijų dydžio sumažinimo jai tampa sunkiau pasinaudoti judėjimo laisve, pažeidžia Sąjungos piliečių integracijos tikslą, vadinasi, ir EB 18 straipsnio 1 dalį.

83.      Negalima pritarti tam, kad integracija į Vokietijos Federacinės Respublikos visuomenę negali vykti kartu su integracija į Europos Sąjungos tautų bendriją, juk EB sutarties pirmoje konstatuojamojoje dalyje nurodytas pagrindinis tikslas – sukurti dar glaudesnės Europos tautų sąjungos pagrindus.

84.      Todėl SGB VI nuostatos dėl išmokų už laikotarpius, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, tikslo, susijusio su vokiečių tautybės repatrijuotų asmenų integracija į Vokietijos Federacinės Respublikos visuomenę, pateisinti negalima, nes ji trukdo tuos asmenis integruoti į priimančiųjų valstybių visuomenę.

85.      Kadangi procesui dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagal EB 234 straipsnio 1 dalies b punktą svarbi Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo D skirsnio 1 punkto nuostata tik įtvirtina nacionalinės teisės aktuose esančią gyvenamosios vietos sąlygą, bet jos nesušvelnina ir nesusilpnina, reikia pripažinti, kad ji prieštarauja viršesniems Bendrijos teisės aktams.

B –    Dėl bylos C‑450/05

86.      Landessozialgericht Berlin-Brandenburg Teisingumo Teismui pateiktas prejudicinis klausimas tam tikra prasme sudarytas iš dviejų dalių. Prašoma išnagrinėti, pirma, ar III priedo A ir B skirsnių 35 punkto „Vokietija‑Austrija“ e papunkčio pereinamojo laikotarpio nuostatas (po 2004 m. gegužės 1 d. plėtros tapusios tiek A skirsnyje, tiek ir B skirsnyje 83 punkto e papunkčiu) ir, antra, ar Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo C skirsnio „Vokietija“ 1 punktas neprieštarauja viršenybę turinčiai Bendrijos teisei.

1.      Pirmoji klausimo dalis

a)      Įvadinės pastabos

87.      Ieškovas pagrindinėje byloje teigia, kad dėl to, jog 1995 m. spalio 4 d. Vokietijos ir Austrijos konvencijoje apribojamas ankstesnės 1966 m. gruodžio 22 d. Vokietijos ir Austrijos socialinės apsaugos konvencijos 4 straipsnyje numatytas teritorinio prilyginimo principas(42), jis neteko lengvatų. Šios naujos konvencijos pereinamojo laikotarpio nuostatomis atsižvelgiama į tą aplinkybę, kad, Austrijai prisijungus prie Europos ekonominės erdvės ir įstojus į Europos Sąjungą, šioje valstybėje narėje taip pat įsigaliojo Reglamentas Nr. 1408/71 ir pagal 6 straipsnį jis pakeitė ankstesnes dvišales konvencijas.

88.      1995 m. spalio 4 d. Vokietijos ir Austrijos konvencijos 14 straipsnio 2 dalies b punkto pereinamojo laikotarpio nuostatose patikslinta, kad teritorinio prilyginimo principas taikomas toliau, tačiau apribojamas ir taikomas tik tais atvejais, i) kai išmokos mokėtinos jau 1994 m. sausio 1 d., ii) atitinkamas asmuo Austrijoje nuolat apsigyveno iki 1994 m. sausio 1 d. ir išmokos už nelaimingų atsitikimų ir pensijų draudimo laikotarpius pradėtos mokėti iki 1994 m. gruodžio 31 dienos(43). Ieškovas netenkina šių sąlygų, nes, nors ir gyveno Austrijoje nuo 1970 m., teisę į senatvės pensiją įgijo tik 1999 m. rugpjūčio 1 d., kai jam suėjo 63 metai.

89.      Šias pereinamojo laikotarpio nuostatas patvirtina į III priedo A ir B skirsnių 35 punkto „Vokietija-Austrija“ e papunktis, kuriuo įtrauktas tekstas, identiškas pirmiau nurodytos nuostatos tekstui. Pagal EB 234 straipsnio 1 dalies b punktą Teisingumo Teismo kompetencija prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje apima tik šio įrašo, kaip antrinės Bendrijos teisės nuostatos, teisėtumo klausimą. Tačiau Vokietijos ir Austrijos socialinės apsaugos konvencija negali būti nagrinėjimo dalykas, nes remiantis Teisingumo Teismo praktika tokios dvišalės konvencijos yra priskirtinos atitinkamų susitariančiųjų valstybių vidaus teisei(44). Tačiau jos šio klausimo nagrinėjimui yra svarbios tiek, kiek jas panaikino ir pakeitė Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos. Jei šiai išmokai taikomas Reglamentas Nr. 1408/71 ir jei ieškovo naudai netaikomos nukrypti leidžiančios nuostatos, jis neįgyja teisės į pensiją už įmokų mokėjimo laikotarpius pagal FRG tol, kol negyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

b)      Reglamento Nr. 1408/71 taikytinumas

i)      Taikymo sritis asmenų atžvilgiu ir tarpvalstybinė sąsaja

90.      Į Reglamento taikymo sritį asmenų atžvilgiu patenka ieškovas pagrindinėje byloje, kuris anksčiau Austrijoje dirbo, o dabar yra pensininkas pagal 2 straipsnio 1 dalį.

91.      Įvykdyta ir sąsajos su Bendrija sąlyga, kuri būtina reglamentui taikyti(45). Ši sąlyga reikalauja, kad asmenys, faktinės aplinkybės arba reikalavimai būtų teisiškai susiję su kita valstybe nare. Tokia sąsaja gali egzistuoti ir tada, kai asmeniui buvo arba yra taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai, tačiau jos nėra trūkstant ryšio su aplinkybėmis, kurioms taikoma Bendrijos teisė, ir nesant nuorodos į reikšmingas aplinkybes už valstybės narės sienų(46). Atsižvelgiant į tai, išvadą dėl tarptautinę sąsają turinčių teisinių santykių buvimo galima daryti tada, kai darbuotojui taikytini kitos valstybės narės, nei jo gyvenamosios vietos valstybės narės, teisės aktai. Taip, pavyzdžiui, yra tada, kai darbuotojui šie teisės aktai suteikia teisę į pensiją(47). Ieškovas įvykdo šias sąlygas. Nors, išvykęs iš Rumunijos, jis dirbo ir gyveno tik Austrijoje, tačiau, Vokietijos pensijų mokėjimo įstaigai pripažinus įmokų mokėjimo laikotarpius, įgytus pagal FRG, po Austrijos įstojimo atsirado teisinis ryšys su kita valstybe nare.

ii)    Taikymo sritis laiko atžvilgiu

92.      Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad dėl 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas)(48) Reglamentas Nr. 1408/71 Austrijos Respublikoje pradėjo galioti nuo 1994 m. sausio 1 dienos. Nuo 1995 m. sausio 1 d. jis pradėjo galioti šioje valstybėje kaip Sąjungos narėje(49). Tačiau tai neprieštarauja tam, kad jis būtų taikomas ieškovo draudimo ir darbo laikotarpiams, įgytiems iki to momento. Reglamento Nr. 1408/71 94 straipsnio 2 dalyje yra būtent nustatyta, kad įskaitomi visi draudimo laikotarpiai ir net visi darbo pagal darbo sutartį arba gyvenimo laikotarpiai, įgyti iki šio reglamento įsigaliojimo. Toliau šio reglamento 94 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įgyjama bet kuri teisė, netgi jei ji susijusi su draudžiamuoju įvykiu, įvykusiu iki reglamento įsigaliojimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

93.      Reglamento Nr. 1408/71 94 straipsnio 1 dalies negaliojimo atgal principas, pagal kurį šiuo reglamentu negalima remtis dėl teisės už laikotarpį iki šio reglamento taikymo pradžios atitinkamos valstybės teritorijoje, nėra svarbus nagrinėjamai bylai, nes ieškovo teisė į pensiją atsirado tik po 1999 m. rugpjūčio 1 d., kai jis sulaukė 63 metų amžiaus, vadinasi, jau pradėjus reglamentui galioti Austrijoje.

iii) Materialinė taikymo sritis

94.      Nagrinėjamos bylos teisines aplinkybes reikia vertinti kitaip negu sujungtų bylų Habelt ir Möser teisines aplinkybes. Pirmiausia laikotarpiai, kai įmokos mokėtos užsienyje pagal FRG, skiriasi nuo laikotarpių, kai įmokos buvo mokėtos Reicho teritorijoje pagal SGB VI, būtent tuo, kad jais atsižvelgiama į įmokų mokėjimo laikotarpius, kai įmokos buvo mokėtos svetimoje, t. y. ne Vokietijos, sistemoje. Kitaip tariant, išmokų už laikotarpius, kai įmokos mokėtos užsienyje, atveju valstybinė išmoka neatitinka teisės turėtojo anksčiau sumokėtų įmokų. Be to, asmenų grupė, kuriai priklauso teisių pagal FRG turėtojai, yra didesnė, nes jai priklauso vokiečių tautos atstovai, gyvenę teritorijose už buvusio Vokietijos Reicho sienų.

95.      Tokiomis aplinkybėmis išmokų pagal FRG, atsižvelgiant į jų tikslą, priskyrimą konkrečioms kategorijoms pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnį reikia išnagrinėti atskirai. Ten numatytas nukrypti leidžiančias nuostatas, kurioms priskiriamos ir kompensavimo dėl karo pasekmių sistemos, nagrinėjant reikia aiškinti siaurai, taip užtikrinant kuo geresnį darbuotojų migrantų laisvo judėjimo įgyvendinimą(50).

–       Šalių argumentai

96.      Vokietijos vyriausybė ir ieškovė teigia, kad FRG nuostatas reikia nagrinėti atsižvelgiant į vokiečių mažumos Rytų Europoje arba Centrinėje Azijoje, kuriems per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo teko ypač sunki dalia, padėtį. Dėl šios aplinkybės Vokietijos Federacinei Respublikai tenka ypatinga atsakomybė dėl jų likimo. Ši atsakomybė prisiimama, atitinkamiems asmenims leidžiant pasirinkti toliau gyventi tuometinėje tėvynėje arba grįžti į Vokietiją, pasinaudojant teisinėmis integracijos priemonėmis ir remiant repatrijuotųjų asmenų socialinę integraciją. FRG yra šių integracijos priemonių dalis, ir atitinkamiems asmenims paprastai sukuriama tokia pat situacija, kokia būtų buvusi, jei jų profesinė veikla būtų buvusi vykdoma Vokietijoje. Laikotarpiai, kai suinteresuotieji asmenys mokėjo įmokas užsienio senatvės draudimo įstaigose, yra įtraukiami į Vokietijos pensijų teisę ir už juos mokamos išmokos atitinka Vokietijos pensijas.

97.      Užsienyje įgytų laikotarpių integracija į Vokietijos sistemą yra reikalinga, nes kompetentingos užsienio draudimo įstaigos arba neeksportuoja pensijų, arba eksportuojamos pensijos suinteresuotiems asmenims neužtikrina pragyvenimui Vokietijoje reikalingo minimalaus pajamų lygio. Taigi šia prasme išmokomis už laikotarpius pagal FRG siekiama suteikti papildomą ar pakeičiančią garantiją nuo senatvės rizikos, susijusios su ekonomine ir socialine aplinka Vokietijoje.

98.      Vokietijos vyriausybė teigia, kad išmokos, grindžiamos FRG reglamentuojamais laikotarpiais, suteikiamos neatsižvelgiant į tai, ar atitinkami asmenys mokėjo Vokietijos senatvės draudimo įmokas.

99.      Tačiau Komisija mano, jog nagrinėjamos išmokos laikytinos senatvės išmokomis 4 straipsnio 1 dalies c punkto prasme, taigi patenka į socialinės apsaugos sritį. Papildomai ji nurodo, kad už išmokų laikotarpius pagal FRG iš tiesų nebuvo mokėtos įmokos Vokietijos sistemoje, tačiau šis faktas nepaverčia jų specialiomis neįmokinėmis išmokomis.

100. Toliau ji nurodo, kad, pasibaigus Šaltajam karui, nėra teisinga teigti, jog perkeltieji asmenys negali įgyvendinti kilmės valstybėje įgytų draudimo teisių, nes kompetentingos mokėjimo įstaigos yra ne Vokietijos teritorijoje. Didžiojoje dalyje teritorijų, kurios išvardytos Federaliniame įstatyme dėl ištremtųjų asmenų (toliau – BVFG), šiandien galioja Bendrijos teisės aktai, taigi ir Reglamentas Nr. 1408/71. Vadinasi, argumentą dėl teisių neįgyvendinamumo šių valstybių narių atžvilgiu reikia atmesti.

–       Vertinimas

Atskyrimas nuo išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemų

101. Viena vertus, reikia pritarti Vokietijos vyriausybei, kad iš pradžių FRG ir BVFG buvo siekiama į Vokietijos Federacinės Respublikos visuomenę integruoti tą vokiečių tautos dalį, kuri per Antrojo pasaulinio karo įvykius neteko savo gyvenamosios vietos užsienyje dėl repatriacijos, pirmiausia dėl perkėlimo. Vokietijos vyriausybė savo teisinę nuomonę grindžia sprendimu Tinelli, iš kurio aiškėja, kad FRG tikslas yra „iš naujo integruoti pabėgėlius ir ištremtuosius asmenis, kurie po nacionalsocialistinio režimo ir Antrojo pasaulinio karo įvykių savo darbu padėjo atstatyti Vokietijos Federacinę Respubliką“(51).

102. Kita vertus, reikia pritarti taip pat Komisijos ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vertinimui, kad, atsižvelgiant į šiandienos aplinkybes, šis argumentas turi būti vertinamas kitaip. Šiandien FRG nuostatomis nėra siekiama šio tikslo, pirmiausia vadinamųjų „Spätaussiedler“, etninių vokiečių, pastaruoju metu grįžtančių į Vokietiją, atžvilgiu, kurie nedalyvavo atstatant Vokietijos Federacinę Respubliką, atvirkščiai, jomis siekiama integruoti apdraustųjų asmenų laikotarpius, kai įmokos mokėtos užsienyje, į Vokietijos pensijos draudimo teisinę sistemą(52).

103. Aktualumą prarado ir nagrinėjamoje byloje pateiktas Vokietijos vyriausybės argumentas, kad išmokomis pagal FRG siekiama kompensuoti tai, jog suinteresuotieji asmenys negali pasinaudoti savo teisėmis, įgytomis kilmės valstybėje, nes kompetentingos mokėjimo įstaigos yra ne Vokietijos teritorijoje. Kaip teisingai nurodo Komisija, šis argumentas, kuriuo buvo pagrįsti sprendimai Fossi ir Tinelli, pasibaigus Šaltajam karui ir po abiejų pastarųjų Europos Sąjungos plėtros etapų nėra teisingas. Daugumoje Rytų Europos teritorijų, nurodytų Federaliniame įstatyme dėl ištremtųjų asmenų, šiandien galioja Bendrijos teisės aktai, vadinasi, ir Reglamentas Nr. 1408/71. Pagal Reglamentą Nr. 1408/71 kiekviena valstybė narė, atsižvelgdama į pagal jos teisės aktus įgytus draudimo laikotarpius, suteikia pro rata pensiją, kuri pagal reglamento 10 straipsnį turi būti pervedama į kitas valstybes nares. Pagal reglamento 94 straipsnio pereinamojo laikotarpio nuostatas tai taikoma ir draudimo laikotarpiams bei sąlygoms, kurie buvo įgyti arba kurios atsirado iki tam tikros valstybės įstojimo į Europos Sąjungą. 2007 m. sausio 1 d. įstojus Rumunijai, ieškovas vėliausiai nuo šio laiko momento gali gauti pensiją Rumunijoje už laikotarpius, įgytus Rumunijos draudimo sistemoje. Todėl šį argumentą dėl neįgyvendinamumo šių valstybių narių atžvilgiu reikia atmesti.

104. Vadinasi, išmokos už laikotarpius pagal FRG, įgytus, kai įmokos mokėtos užsienyje, negali būti priskirtos išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemoms Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalies prasme.

Atskyrimas nuo specialių neįmokinių išmokų

105. Taip pat reikia išnagrinėti, ar išmokos už laikotarpius pagal FRG, kai įmokos mokėtos užsienyje, patenka į specialių neįmokinių įmokų kategoriją pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalį. Kad taip būtų, atitinkama išmoka turi būti paminėta IIa priede ir turi tenkinti specialios neįmokinės išmokos materialias sąlygas Reglamento 1408/71 4 straipsnio 2a dalies prasme(53).

106. Kvalifikuojant išmokas, grindžiamas FRG reglamentuojamais laikotarpiais, pirmiausia reikia atsižvelgti į jų finansavimo būdą, nes šios išmokos suteikiamos neatsižvelgiant į tai, ar atitinkami asmenys mokėjo Vokietijos senatvės draudimo įmokas. Šios išmokos finansuojamos valstybės lėšomis ir pagal SGB VI 291b straipsnį(54) pensijų draudimo įstaigų išlaidos, patirtos mokant išmokas pagal FRG, kompensuojamos iš federalinio biudžeto. Tačiau, siekiant šias išmokas aiškiai atskirti nuo socialinės apsaugos išmokų pagal 4 straipsnio 1 dalį, nepakanka vien tik šios savybės, nes iš 4 straipsnio 2 dalies matyti, kad Reglamentas Nr. 1408/71 taikomas tiek įmokinėms, tiek ir neįmokinėms socialinės apsaugos sistemoms.

107. Kvalifikuojant kaip specialią neįmokinę išmoką pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalį papildomai reikia atsižvelgti į tai, ar atitinkamai išmokai būdingas specialios išmokos pobūdis – tam ji turi pakeisti ar papildyti socialinio draudimo išmoką ir būti socialiniu bei ekonominiu pagrindu pagrįstos socialinės pagalbos pobūdžio. Be to, ji turi būti nustatyta objektyvius kriterijus nustatančiais teisės aktais(55). Išmokos, grindžiamos FRG reglamentuojamais laikotarpiais, yra senatvės pensijos išmokos ir todėl atitinkamai gali būti prilygintos socialinės apsaugos išmokai Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Nors jomis, be kita ko, siekiama ir teisės turėtojų integracijos į visuomenę ekonominiu požiūriu, tačiau jos, kitaip negu teigia Vokietijos vyriausybė, neturi socialinei paramai būdingų savybių(56). Taip, pavyzdžiui, yra dėl nuorodos į poreikį, nes išmokos, grindžiamos FRG reglamentuojamais laikotarpiais, suteikiamos neatsižvelgiant į pavienio asmens arba tam tikros asmenų grupės poreikio vertinimą. Be to, jos suteikiamos sumuojant darbo laikotarpius, kuriuos teisės turėtojas įgijo savo kilmės valstybėje, o tai paneigia panašumą su socialinės paramos išmoka.

108. Kad išmokos, grindžiamos FRG reglamentuojamais laikotarpiais, negali būti priskirtos specialių neįmokinių išmokų kategorijai pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalį, galiausiai rodo tai, kad jos neminimos IIa priede. Tačiau socialinė išmoka gali būti priskirta šiai kategorijai tik tada, kai atitinkama išmoka atitinka materialias sąlygas ir yra nurodyta IIa priede(57).

109. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad išmokos, grindžiamos FRG reglamentuojamais laikotarpiais, patenka į socialinės apsaugos išmokų kategoriją Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies c punkto prasme.

110. Todėl Reglamentas Nr. 1408/71 nagrinėjamai bylai yra iš esmės taikytinas.

c)      Nukrypti leidžiančios nuostatos buvimas

i)      Dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų, numatytų 1995 m. dvišalėje konvencijoje ir Reglamento Nr. 1408/71 III priede.

111. Pagal Reglamento Nr. 1408/71 6 straipsnio a punktą Austrijoje įsigaliojęs reglamentas pakeičia 1966 m. dvišalę konvenciją. Tarpvalstybiniu lygmeniu ši konvencija buvo pakeista tik 1995 m. spalio 4 d. ir įsigaliojo 1998 m. spalio 1 dieną. Atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą į 2 straipsnio b punktą buvo įtraukta pereinamojo laikotarpio nuostata, taikoma seniems atvejams.

112. Bendrijos lygmeniu ši pereinamojo laikotarpio nuostata buvo įtvirtinta identišką tekstą įtraukus į III priedo A ir B skirsnių 35 punkto „Vokietija-Austrija“ e papunktį (po 2004 m. gegužės 1 d. plėtros – III priedo A ir B skirsnių 83 punkto e papunktis). Tačiau įrašo į III priedą teisiniu pagrindu gali būti tik 7 straipsnio 2 dalies c punktas. Būtent pagal šią nuostatą, neatsižvelgiant į 6 straipsnį, toliau taikomos III priede nurodytos socialinės apsaugos konvencijos. Iš to aiškėja, kad 7 straipsnio 2 dalies c punktas taikoma tik toms konvencijoms, kurios buvo sudarytos prieš pradedant galioti Reglamentui Nr. 1408/71, bet pagal 8 straipsnį valstybės narės išlaiko teisę sudaryti naujas konvencijas ir pradėjus galioti reglamentui(58). Tačiau 8 straipsnis netaikomas III priede išvardytoms konvencijoms. Kadangi 1995 m. spalio 4 d. Austrijos ir Vokietijos socialinės apsaugos konvencija buvo pasirašyta jau po to, kai Austrijoje pradėjo galioti Reglamentas Nr. 1408/71, kaip pažymi Komisija, ji turi būti laikoma nauja konvencija ir todėl iš principo nėra konvencija, kuri galėtų būti nurodyta III priede. Ši nuomonė, viena vertus, grindžiama tuo faktu, kad konvencijos preambulėje aiškiai nurodomas Reglamento Nr. 1408/71 8 straipsnis ir kalbama apie susitariančiųjų šalių ketinimą „sudaryti naują socialinės apsaugos konvenciją, kuri pakeis 1966 m. gruodžio 22 d. konvenciją“.

113. Kita vertus, konvencijos 14 straipsnio 2 dalies b punktas, taigi ir III priedo įrašas, yra susijęs vien tik su 1966 m. konvencijos nuostatomis, kurių norminis turinys iš esmės liko nepakitęs ir kuriose buvo tik naujai numatyti išmokų suteikimo terminai, kai teisės turėtojai gyvena ne Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje. Konvencijos 14 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad, pradėjus galioti šiai konvencijai, išskyrus 2 dalyje esančias nuostatas, galios neteks 1966 m. gruodžio 22 d. Austrijos ir Vokietijos socialinės apsaugos konvencija. Šia prasme galima teigti, kad 1995 m. Konvencijos 14 straipsnio 2 dalies b punktas numato senosios nuostatos tolesnį galiojimą tam tikru laikotarpiu. Vadinasi, įtraukimo į III punktą ginčyti negalima.

ii)    Darbuotojų judėjimo laisvės apribojimas

–       Socialinės lengvatos netekimas

114. Taip pat reikia išnagrinėti, ar buvo pažeista Bendrijos materialinė teisė. Ieškovas pagrindinėje byloje, tvirtindamas, kad dėl teritorinio prilyginimo principo apribojimo neteko lengvatų, kaltina pažeidus jo teisę į laisvą judėjimą.

115. 1966 m. Konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje numatytas Austrijai ir Vokietijai taikomas teritorinio prilyginimo principas, kurio nėra Reglamente Nr. 1408/71. Nors reglamento 10 straipsnyje teritorinio prilyginimo principas yra numatytas, bet būtent nagrinėjamų išmokų atžvilgiu jis vėl panaikinamas VI priedo D skirsnio „Vokietija“ 1 punkte. Kadangi pagal 1966 m. Konvenciją mokant pensijas už laikotarpius, kuriuos reglamentuoja FRG, Austrijai taikomas teritorinio prilyginimo principas, tai yra socialinė lengvata, kurios nėra numatyta reglamente.

116. Nors nuo reglamento VI priedo nukrypti leidžianti nuostata yra numatyta III priedo pereinamojo laikotarpio nuostatose (iki jų galiojimo pabaigos 2005 m. gegužės 5 dieną), tačiau ji neapima tų situacijų, kai pensija buvo pradėta mokėti po 1995 m. sausio 1 dienos. Būtent tokia yra ieškovo situacija, nes jis pensiją pradėjo gauti tik nuo 1999 metų. Tokiomis aplinkybėmis ieškovas negali remtis 1966 m. Konvencijoje numatytu teritorinio prilyginimo principu, nes, remiantis įrašu, esančiu VI priede, reglamente teritorinio prilyginimo principas tokioms išmokoms nenumatytas ir reglamento III priede nėra įrašo dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų taikymo tokioms kaip ieškovo situacijoms, ir galiausiai dėl to, kad 1998 m. spalio mėn. įsigaliojus naujai konvencijai dvišaliuose santykiuose naujų atvejų atžvilgiu teritorinio prilyginimo principas nebetaikomas, nes ši konvencija, kaip ir Reglamento Nr. 1408/71 III priedas, taikoma tada, kai pensija buvo pradėta mokėti ne vėliau kaip 1994 metais.

117. Nepaisant to, kad pradėjo galioti Reglamentas Nr. 1408/71, ieškovas galėtų ir toliau remtis 1966 m. Socialinės apsaugos konvencijos nuostatomis tada, jei III ir VI priedų įrašai prieštarautų viršesnei Bendrijos teisei, pirmiausia jos nuostatoms dėl darbuotojų judėjimo laisvės.

–       Laisvo darbuotojų judėjimo pažeidimas

118. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika tokia situacija, kai darbuotojai, pasinaudoję savo laisvo judėjimo teise, prarastų socialinės apsaugos lengvatas todėl, kad įsigaliojus reglamentui netaikytina tampa nacionalinės teisės dalimi anksčiau buvusi dvišalė konvencija, prieštarautų Sutarties nuostatoms dėl judėjimo laisvės(59). Ši Teismo praktika grindžiama argumentu, kad suinteresuotas darbuotojas gali turėti teisėtų lūkesčių, kad, pasinaudojus teise į laisvą judėjimą, jam taip pat bus taikomos palankesnės konvencijos nuostatos. Teisingumo Teismas sprendimuose Rönfeldt(60), Thévenon(61), Naranjo Aronja(62) ir Grajera Rodriguez(63) nurodė sąlygas, kada toliau taikomos ankstesnių dvišalių konvencijų nuostatos, neatsižvelgiant į Reglamento Nr. 1408/71 6 straipsnyje numatytą pakeitimo taisyklę.

119. Teisingumo Teismas 1995 m. lapkričio 9 d. Sprendime Thévenon savo praktiką, susijusią su sprendimu Rönfeldt, patikslino taip, kad teisėtų lūkesčių principas netaikomas darbuotojams, kurie, prieš pradedant galioti Reglamentui Nr. 1408/71, draudimo laikotarpius buvo įgiję tik vienoje valstybėje narėje ir savo teise į laisvą judėjimą pasinaudojo tik jau įsigaliojus šiam reglamentui(64).

120. Sprendimuose Naranjo Aronja ir Grajera Rodriguez buvo nustatyta, kad suinteresuotieji asmenys Vokietijoje dirbo dar iki 1986 m. sausio 1 d., kai dėl Ispanijos įstojimo šioje valstybėje pradėjo galioti Reglamentas Nr. 1408/71 ir jis pagal jo 6 straipsnį iš esmės pakeitė Vokietijos ir Ispanijos konvencijos nuostatas. Teisingumo Teismo nuomone, dėl šio pakeitimo suinteresuotieji asmenys negali netekti teisių ir lengvatų, kurios jiems buvo numatytos konvencijoje(65).

121. Remiantis šia teismo praktika galima daryti išvadą, kad Bendrijos reglamentai iš esmės privalomai pakeičia valstybių narių sudarytų socialinės apsaugos konvencijų nuostatas(66) ir, išskyrus reglamente aiškiai nurodytas situacijas, daryti išimtį galima tik tokiai situacijai, kai dėl jos savo teise į laisvą judėjimą anksčiau pasinaudoję darbuotojai įsigaliojus reglamentui netektų socialinės apsaugos lengvatų, teisė į kurias jiems buvo numatyta į nacionalinę teisę integruotose dviejų ar daugiau valstybių narių sudarytose konvencijose.

122. Šiame kontekste svarbu prisiminti, kad šie principai buvo suformuluoti aiškinant EB 39 ir EB 42 straipsnius, todėl šios teismo praktikos logika ir tikslas gali būti tik vienas – užtikrinti laisvo darbuotojų judėjimo įgyvendinimą(67). Vadinasi, logiška jos taikymui numatyti sąlygą, kad suinteresuotieji asmenys pasinaudotų šia pagrindine laisve. Ieškovas pagrindinėje byloje C‑450/03, kitaip negu bylose C‑396/05 ir C‑419/05, gyveno ir dirbo vien tik Rumunijoje ir Austrijoje, taigi fizine prasme jis tarp šių dviejų valstybių narių nejudėjo. Tačiau Bendrijos teisės nuostatos dėl laisvo judėjimo taikomos ir tada, kai nors nagrinėjama veikla vykdoma ne Europos Sąjungos teritorijoje, bet darbo santykiai įteisinti Bendrijos teritorijoje arba pakankamai glaudžiai susiję su šios valstybės narės teisės aktais, taigi ir atitinkamai sričiai svarbiais Bendrijos teisės aktais. Teisingumo Teismas sprendime Boukhalfa(68) pripažino esant pakankamai glaudų ryšį, be kita ko, ir tada, kai darbuotojas, kuris profesinę veiklą vykdo trečiojoje valstybėje, yra įtrauktas į vienos valstybės narės socialinio draudimo sistemą. Nagrinėjamu atveju ieškovas buvo pripažintas perkeltuoju asmeniu atitinkamų BVFG nuostatų prasme, taigi jis iš principo turėjo teisę į senatvės pensiją, o į jo įmokų mokėjimo laikotarpius Rumunijoje turėtų būti atsižvelgta pagal FRG.

123. Tam, kad būtų taikomos Bendrijos teisės nuostatos dėl judėjimo laisvės, pakanka pačios išmokos judėjimo kertant valstybės sienas ir nėra būtina, kad asmenys fizine prasme būtų pasinaudoję pagrindine laisve, nes kitaip gautume nepateisinamai skirtingus rezultatus. Teisingumo Teismas sprendime Rundgren(69) pripažino, kad Reglamentas Nr. 1408/71, vadinasi, ir nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo, turi būti taikomas tokiam asmeniui, kuris, gyvendamas vienoje valstybėje narėje nevykdė joje profesinės veiklos, o pensiją gavo iš kitos valstybės narės kaip į pensiją išėjęs tarnautojas. Nagrinėjamu atveju išmoka kerta dviejų valstybių narių sieną. Ieškovas, kuris anksčiau profesinę veiklą vykdė Austrijoje, prieš įsigaliojant naujai 1998 m. Konvencijai, turėjo teisę į pensiją pagal Vokietijos teisės aktus, ir ši lengvata nebuvo susieta su gyvenamosios vietos sąlyga.

124. Ieškovas 1970 m. persikėlė gyventi iš Rumunijos į Austriją, turėdamas teisėtų lūkesčių, kad 1999 m. jam sulaukus pensinio amžiaus už Rumunijoje įgytus įmokų mokėjimo laikotarpius pagal 1966 m. konvenciją jam bus pervedama pensija į Austriją. Pradėjus taikyti reglamentą, kartu ir jo III priedo nuostatas, ieškovas lengvatos neteko.

125. Atsižvelgiant į sprendimą Rönfeldt, toks lengvatos atėmimas yra teisių, įtvirtintų EB 18, 39 ir 42 straipsniuose, pažeidimas, nes pensijos gavėjai, pasinaudoję judėjimo laisve prieš nustojant galioti šiai konvencijai ir prieš pradedant galioti Reglamentui Nr. 1408/71, netenka lengvatų, teisę į kurias jie dar turėjo pagal dvišalę konvenciją. 1966 m. dvišalė konvencija ieškovui suteikė teisinį statusą, dėl kurio jis, nusprendęs gyventi ir dirbti Austrijoje, o ne Vokietijoje, įvykus draudžiamajam įvykiui neturi atsidurti nepalankesnėje situacijoje savo teisių į išmoką už laikotarpius, kai įmokos mokėtos užsienyje, atžvilgiu.

126. Reglamento Nr. 1408/71 6 ir 7 straipsniuose numatytas draudimas taikyti palankesnes dvišalės konvencijos nuostatas pažeidžia viršenybę turinčius Bendrijos teisės aktus, būtent EB 18, 39 ir 42 straipsnius, nes dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų, esančių III priedo A ir B skirsnio 35 punkto (vėliau tapusio 83 punktu) e papunktyje, ir 1995 m. dvišalės Konvencijos 14 straipsnio 2 dalies b punkto ieškovas netenka teisės remtis palankesne nuostata, numatyta 1966 m. dvišalėje konvencijoje.

127. Todėl III priedo A ir B skirsnių 35 punkto „Vokietija-Austrija“ e papunkčio (po 2004 m. gegužės 1 d. plėtros tiek A skirsnyje, tiek ir B skirsnyje tapusio 83 punkto e papunkčiu) pereinamojo laikotarpio nuostatos prieštarauja Bendrijos teisės nuostatoms dėl darbuotojų judėjimo laisvės ir Sąjungos pilietybės EB 39 ir 42 straipsnių prasme.

2.      Antroji klausimo dalis

128. Kadangi išmokos už užsienyje įgytus laikotarpius, reglamentuojamus FRG, yra socialinės apsaugos išmokos Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies c punkto prasme, joms taikoma šio reglamento 10 straipsnyje numatyta koordinavimo pareiga. Tai susiję su valstybių narių įsipareigojimu panaikinti tas nacionalinės teisės nuostatas, kurios išmokų suteikimą susieja su gyvenamosios vietos sąlyga atitinkamoje valstybėje.

129. Kaip buvo nurodyta pastabose dėl bylų C 396/05 ir C‑419/05, taip pat ir nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į Bendrijos tikslą siekti kuo geresnio darbuotojų judėjimo laisvės įgyvendinimo, reikia išnagrinėti, ar Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo D skirsnio „Vokietija“, 1 punktas neprieštarauja EB 42 straipsniui kaip viršenybę turinčiam Bendrijos teisės aktui.

130. Jei III priedo įrašas leidžia pereinamuoju laikotarpiu suteikti išmokas už laikotarpius, kai įmokos mokėtos užsienyje, Austrijoje gyvenantiems teisės turėtojams, tai VI priedo D skirsnio „Vokietija“ 1 punkto įrašas, skaitomas kartu su kitomis Vokietijos teisės nuostatomis (SCB VI 110 straipsnio 2 dalis, 113 straipsnio 1 dalis ir 272 straipsnis), nustato bendrą taisyklę, kad pensijų išmokos negali būti eksportuojamos iš Vokietijos Federacinės Respublikos.

131. Šios nukrypti leidžiančios nuostatos poveikis ieškovui pagrindinėje byloje nedaug skiriasi nuo poveikio ieškovėms bylose C‑396/05 ir C‑419/05. Pensijos sumažėjimas ir (arba) jos praradimas vien tik dėl gyvenamosios vietos perkėlimo į užsienį yra senatvės aprūpinimo lėšų sumažėjimas, kuris gali trukdyti asmenims pasinaudoti savo judėjimo laisve pagal EB 39 ir 42 straipsnius, ir todėl tokią priemonę reikia laikyti šios pagrindinės laisvės apribojimu.

132. Vokietijos vyriausybė, siekdama pateisinti nacionalines nuostatas, numatančias pensijų už laikotarpius pagal FRG, kai įmokos mokėtos užsienyje, nepervedimą į užsienį, kuriomis grindžiama VI priedo D skirsnio „Vokietija“ 1 punkte numatyta nukrypti leidžianti nuostata, iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir dėl išmokų už laikotarpius, kai įmokos mokėtos Reicho teritorijoje, kurias reglamentuoja SGB VI nuostatos. Vokietijos vyriausybė savo argumentus grindžia, pirma, būtinybe integruoti repatrijuotus asmenis į Vokietijos Federacinės Respublikos visuomenę ir, antra, siekimu išvengti pavojaus, kad atsiras per didelis potencialių teisės turėtojų skaičius.

133. Čia taip pat reikia nurodyti, kad valstybės narės, kurdamos savo socialinės apsaugos sistemas, turi laikytis Sutarties nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir Sąjungos piliečių laisvės judėti ir būti valstybių narių teritorijoje(70). Todėl Vokietijos įstatymų leidėjo tikslas – vokiečių kilmės perkeltųjų asmenų integracija – negali pažeisti pagrindinių laisvių. Tai taikoma, be kita ko, tada, kai jie, būdami valstybių narių piliečiai, naudojasi ir Sąjungos pilietybės teikiama ypatinga apsauga pagal EB 18 straipsnį. Vienas pagrindinių Europos socialinės apsaugos teisės tikslų, kaip ir judėjimo laisvės srityje, yra darbuotojų, vadinasi, ir Sąjungos piliečių, integracija į valstybės narės socialinį ir visuomenės gyvenimą. Todėl tokia nacionalinė nuostata, kokia nagrinėjama šioje byloje, trukdo tam tikrai piliečių grupei integruotis į kitų valstybių narių visuomenes ir pažeidžia EB 39 straipsnį ir 18 straipsnio 1 dalį.

134. Tiek, kiek Vokietijos vyriausybė toliau nurodo tariamą sunkiai įveikiamą finansinę riziką, reikia pažymėti, kad ji šia prasme neįvykdė savo pareigos pateikti medžiagos ir įrodymų. Tokiomis aplinkybėmis šis argumentas turi būti atmestas kaip nepakankamai pagrįstas.

VI – Išvada

135. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip:

1.      Į Sozialgericht Berlin bylose C‑396/05 ir C‑419/05 pateiktą prejudicinį klausimą:

Tokia nuostata, kaip 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, VI priedo D skirsnio „Vokietija“ 1 punktas, prieštarauja EB 18, 39 ir 42 straipsniams tiek, kiek į įmokų, mokėtų Reicho teritorijoje, laikotarpius neatsižvelgiama mokant senatvės išmokas, ir tiek, kiek joje numatyta nuo gyvenamosios vietos sąlygos panaikinimo nukrypti leidžianti nuostata gali trukdyti asmenims pasinaudoti savo judėjimo laisve.

2.      Į Landessozialgerichts Berlin-Brandenburg byloje C‑450/05 pateiktus prejudicinius klausimus:

a)      1966 m. gruodžio 22 d. Vokietijos ir Austrijos socialinės apsaugos konvencijos taikymo apribojimas, kai konvencija toliau taikoma tik tokioms situacijoms:

i)      kai 1994 m. sausio 1 d. išmokos buvo suteiktos ar mokėtinos,

ii)      kai suinteresuotasis asmuo nuolat apsigyveno Austrijoje iki 1994 m. sausio 1 d. ir išmokos pagal pensijų draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų pradedamos mokėti iki 1994 m. gruodžio 31 dienos,

esantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 III priedo A ir B skirsnių 35 punkto (tapusio 83 punktu) e papunktyje, prieštarauja EB 18, 39 ir 42 straipsniams;

b)      tas pats apribojimas, esantis 1995 m. spalio 4 d. Vokietijos ir Austrijos socialinės apsaugos konvencijos 14 straipsnio 2 dalies b punkte, prieštarauja EB 18, 39 ir 42 straipsniams;

c)      Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo D skirsnio „Vokietija“ 1 punktas prieštarauja EB 18, 39 ir 42 straipsniams tiek, kiek leidžia Vokietijos Federacinei Respublikai nesuteikti išmokų už laikotarpius, reglamentuojamus FRG, kai teisės į išmoką turėtojai gyvena ne Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje.

1 – Originalo kalba: vokiečių.

2 – 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 ( OL L 28, p. 1).

3 – R. Schuler „Europäisches Sozialrecht“ (išleista Maximilian Fuchs, 4-asis leidimas, 10 straipsnio 13 punktas) nurodo, kad Reglamento Nr. 1408/71 VI priede pateiktos nuo išmokų eksportuojamumo nukrypti leidžiančios nuostatos.

4 – Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio 1 dalis draudžia bet kokius teisių apribojimus dėl gyvenamosios vietos kitoje valstybėje narėje. Joje išvardyti praktiškai visi draudžiami nacionalinės teisės aktuose numatytų apribojimų dėl gyvenamosios vietos atitinkamoje valstybėje narėje variantai. Žr. 1991 m. birželio 20 d. Sprendimą Newton (C‑356/89, Rink. p. I‑3017, 23 punktas), 1987 m. vasario 24 d. Sprendimą Giletti ir kt. (379/85, 380/85, 381/85 ir 93/86, Rink. p. 955, 17 punktas) ir 1982 m. birželio 10 d. Sprendimą Camera (92/81, Rink. p. 2213, 16 punktas). Toks gyvenamosios vietos sąlygos valstybių narių teisėje panaikinimas užtikrina valstybių narių teritorinį prilyginimą teisių į išmokas atžvilgiu. Kitaip tariant, ši nuostata įpareigoja valstybes nares visas 10 straipsnio 1 dalyje išvardytas išmokas, kurios patenka į Reglamento Nr. 1408/71 materialią taikymo sritį, pervesti į kitas valstybes nares. Kai kurie autoriai mano, kad taip atsisakoma socialinės teisės tradicinio teritorinio principo. Žr. R. Schuler (ten pat, nurodyta 3 išnašoje, 10 straipsnio 3 punktas); K. Louven ir C. Louven „Das Territorialitätsprinzip im Internationalen Sozialrecht“, leid. „Neue Zeitschrift für Arbeitsrecht“ (1991 m. Nr. 13, p. 497); E. Eichenhofer „Export von Sozialleistungen nach Gemeinschaftsrecht“, leid. „Die Sozialgerichtsbarkeit“ (1999 m., p. 57).

5 – Jei nebūtų sumuojami draudimo laikotarpiai ir pervedamos piniginės išmokos, savo teise į laisvą judėjimą pasinaudojęs darbuotojas netektų socialinės apsaugos teisių, jei jos numatytos jo ankstesnės užimtumo valstybės teisės aktuose ir ta dalimi. Todėl Teisingumo Teismas 1973 m. lapkričio 7 d. Sprendime Smieja (51/73, Rink. p. 1213, 14–17 punktai) nurodė, kad 10 straipsnio 1 dalis „užtikrina, kad suinteresuoti asmenys galės be apribojimų pasinaudoti atitinkamomis teisėmis ir kitomis išmokos pinigais, įgytomis pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus, net ir tada, kai jie gyvena valstybės narės teritorijoje, išskyrus valstybę, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą. Šia nuostata siekiama užtikrinti suinteresuotų asmenų teisę į šias išmokas taip pat tada, kai jie apsigyvena kitoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, savo kilmės valstybėje“. Teisingumo Teismas 1980 m. birželio 10 d. Sprendime Caracciolo (92/81, Rink. p. 2213, 14 punktas) konstatavo, kad išmokų pinigais pervedimu be apribojimų siekiama „net tik užtikrinti suinteresuotam asmeniui jo pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus įgytą teisę į pensiją ir išmoką mirties atveju tada, kai jis persikelia gyventi į kitą valstybę narę, bet taip pat siekiama neleisti, kad jam tokia teisė nebūtų suteikta vien todėl, kad jis gyvena ne tos valstybės teritorijoje, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą. 10 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad kilmės valstybės draudimo įstaiga negali taikyti nacionalinio teismo nurodyto teritorinio principo invalidumo išmokų atveju“. Pasak Borchardt „Handbuch des EU-Wirtschaftsrechts“ (išleista M. A. Dauses, Miunchenas, 2004 m. 1 tomas, D II, 64 punktas), tokiomis aplinkybėmis darbuotojų socialinės apsaugos normos yra būtina teisės į laisvą judėjimą dalis. F. Ruland „Rentenversicherung“ B. Schulze ir H. Zacher redaguotame leid. „Wechselwirkungen zwischen dem Europäischen Sozialrecht und dem Sozialrecht der Bundesrepublik Deutschland“, „Schriftenreihe für Internationales und Vergleichendes Sozialrecht“ (12 tomas, Berlynas, 1991 m., p. 75) Europos socialinę teisę apibrėžia kaip „laisvą judėjimą lydinčiąją dalį“. Europos socialinės teisės „sąsajas numatančios nuostatos“ yra būtinos, siekiant į vieningą socialinę biografiją sujungti darbuotojų migrantų dalines biografijas, įgytas pavienėse valstybėse.

6 – E. Eichenhofer „Export von Sozialleistungen nach Gemeinschaftsrecht“, leid. „Die Sozialgerichtsbarkeit“, 1999 m., p. 58, nurodo, kad Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnis nenumato bendros pareigos pervesti į užsienį visas išmokas, kaip, atrodytų, to reikalauja EB 42 straipsnis.

7 – Teisingumo Teismas 1998 m. kovo 5 d. Sprendime Kulzer (C‑194/96, Rink. p. I‑895, 24 punktas) ir 1979 m. gegužės 31 d. Sprendime Pierik (182/78, Rink. p. 1977, 4 punktas) konstatavo, kad Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalyje esanti „darbuotojo“ sąvoka yra bendro pobūdžio ir apima visus asmenis, neatsižvelgiant į tai, ar jie vykdo profesinę veiklą, ar jos nevykdo, kuriems pagal vienos ar keleto valstybių narių galiojančius socialinės apsaugos teisės aktus būdingos apsidraudusiojo asmens savybės. Iš to galima daryti išvadą, kad pensininkai, kurie pagal vienos ar keleto valstybių narių teisės aktus yra įgiję teisę į pensiją, net ir tada, kai jie nevykdo jokios profesinės veiklos, dėl priklausymo socialinės apsaugos sričiai patenka į reglamento nuostatų dėl „darbuotojų“ taikymo sritį, jei jiems nėra taikytinos specialios nuostatos.

8 – Kaip Teisingumo Teismas pakartotinai nusprendė, skirstant išmokas į tas, kurios nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, ir tas, kurios patenka į jo taikymo sritį, iš esmės reikia atsižvelgti į atitinkamos nuostatos pagrindinius požymius, pirmiausia į jos tikslą ir suteikimo sąlygas, bet ne į tai, ar nacionalinės teisės aktai išmoką kvalifikuoja kaip socialinės apsaugos išmoką. Teisingumo Teismas 1983 m. liepos 5 d. Sprendime Valentini (171/82. Rink. p. 2157, 13 punktas), pavyzdžiui, nepripažino išmokos senatvės išmoka Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies c punkto prasme todėl, kad, suteikiant pašalpą asmenims, kuriems nedaug liko iki pensinio amžiaus, padaromos laisvos darbo vietos jaunesniems bedarbiams, ir taip siekiama užimtumo politikos tikslų. Žr. taip pat 1985 m. kovo 27 d. Sprendimą Hoeckx (249/83, Rink. p. 973, 11 punktas), 1987 m. birželio 4 d. Sprendimą Campana (375/85, Rink. p. 2387), 1992 m. liepos 16 d. Sprendimą Hughes (C‑78/91, Rink. p. I‑4839, 14 punktas) ir 1996 m. spalio 10 d. Sprendimą Hoever ir Zachow (C‑245/94 ir C‑312/92, Rink. p. I‑4895, 17 punktas).

9 – M. Fuchs „Europäisches Sozialrecht“ (ten pat, nurodyta 3 išnašoje), 4 straipsnio 13 ir 14 punktai. Sprendimas Valentini (nurodytas 8 išnašoje, 13 punktas).

10 – 1977 m. kovo 31 d. Sprendimas Fossi (79/76, Rink. p. 667).

11 – 1979 m. vasario 22 d. Sprendimas Tinelli (144/78, Rink. p. 757).

12 – 1997 m. lapkričio 4 d. Sprendimas Snares (C‑20/96, Rink. p. I‑6057, 33, 42 ir 43 punktai), 1998 m. birželio 11 d. Sprendimas Partridge (C‑297/96, Rink. p. I‑3467, 34 punktas), 2001 m. gegužės 31 d. Sprendimas Leclere ir Deaconescu ((C‑43/99, Rink. p. I‑4265, 32 punktas) ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Skalka (C‑160/02, Rink. p. I‑5613, 25 punktas).

13 – 2001 m. kovo 8 d. Sprendimas Jauch (C‑215/99, Rink. p. I‑1901, 32 ir 33 punktai), sprendimas Skalka (nurodytas 12 išnašoje, 28 punktas) ir 2007 m. sausio 16 d. Sprendimas Pérez Naranjo (C‑265/05, Rink. p. I‑0000, 36 punktas), atitinkamai susiję su priežiūros pašalpos (įmokinės) mokėjimu ir pensijos priedo suteikimu (neįmokinio) Austrijoje bei papildomos pašalpos iš solidarumo fondo mokėjimu Prancūzijoje (iš principo pripažinta neįmokine, o išsamiau išnagrinėti palikta nacionaliniam teismui).

14 – Nuostata nustato Federacijos dalį, tenkančią jai finansuojant bendrą pensijų draudimo sistemą. Federacija, įgyvendindama socialinės valstybės principą, sukūrė pensijų draudimo sistemą, kuri iš esmės grindžiama prievarta. Todėl valstybė yra įpareigota imtis priemonių, kad šios sistemos išlaidos netaptų per didelės. Federalinis biudžetas turi užtikrinti pensijų draudimo sistemos išmokas, o įmokų mokėtojus apsaugoti nuo per didelės finansinės naštos. Taigi jam tenka apsaugos ir garantijų suteikimo funkcija (U. Diel „Sozialgesetzbuch VI“ (išleido K. Hauck ir W. Noftz, 2 tomas, Berlynas, 2006 m., K 213 straipsnis, 8 ir 9 punktai, p. 4).

15 – Einamųjų įmokų draudimo sistema taikoma socialiniam draudimui, ypač senatvės aprūpinimo draudimui, bet taip pat sveikatos draudimui ir nedarbo draudimui finansuoti. Sumokėtos įmokos tiesiogiai naudojamos mokamoms išmokoms finansuoti, paliekant draudimo įstaigai galimybę formuoti nedidelius rezervus (pavyzdžiui, privalomo pensijų draudimo tvarumo rezervą). Įmokas mokantis mokėtojas, atsiradus poreikiui, įgyja teisę į išmoką (nedarbo, ligos, senatvės atveju). Šis metodas grindžiamas vadinamąja kartų sutartimi. Ši sąvoka apibrėžia tokią situaciją, kai įmokų mokėtojai tam tikru laikotarpiu finansuoja dabartinės pensininkų kartos pragyvenimą ir savo ruožtu įgyja teisę arba, tiksliau sakant, teisėtą lūkestį, kad dabartinė vaikų karta vėliau lygiai taip pat finansuos juos (H. Finke „Sozialgesetzbuch VI“ (ten pat, nurodyta 14 išnašoje) 2 tomas, Berlynas, 2006 m., K 153 straipsnis, 20 punktas, p. 7).

16 – 1978 m. spalio 22 d. Sprendimas Belbouab (10/78, Rink. p. 1915, 5 punktas).

17 – 1975 m. spalio 21 d. Sprendimas Petroni (24/75, Rink. p. 1149, 13 punktas), 1977 m. vasario 3 d. Sprendimas Strehl (62/76, Rink. p. 211), 1980 m. sausio 10 d. Sprendimas Jordan-Vosters (69/79, Rink. p. 75), 1980 m. birželio 12 d. Sprendimas CCAF prieš Laterza (733/79, Rink. p. 1915), 1986 m. vasario 23 d. Sprendimas De Jong (254/84, Rink. p. 671, 15 punktas) ir 1989 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Dammer (168/88, Rink. p. 4553, 21 punktas).

18 – Sprendimas Jauch (nurodytas 13 išnašoje, 20 punktas) ir 1986 m. vasario 25 d. Sprendimas Spruyt (284/84, Rink. p. 685, 8 f punktas.).

19 – Sprendimas Jauch (nurodytas 13 išnašoje, 21 punktas) ir 2006 m. vasario 21 d. Sprendimas Hosse (C‑286/03, Rink. p. I‑1771, 24 ir 25 punktai).

20 – Sprendimas Fossi (nurodytas 10 išnašoje, 667 punktas).

21 – Sprendimas Tinelli (nurodytas 11 išnašoje, 757 punktas).

22 – 1978 m. liepos 6 d. Sprendimas Gillard (9/78, Rink. p. 1661).

23 – 2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Baldinger (C‑386/02, Rink. p. I‑8411).

24 – Reicho darbuotojų senatvės draudimo įstaiga kaip privalomo darbuotojų draudimo įstaiga buvo įkurta 1912 m. Berlyne. Būdama viešosios teisės subjektas, turintis valdžios institucijos savybių, ji iš pradžių buvo pavaldi Reicho kancleriui, o 1919 m. tapo Reicho darbo ministerijos padaliniu. 1934 m. Reicho darbuotojų senatvės draudimo įstaiga tapo pavaldi Reicho draudimo tarnybai ir, be jau turėtų funkcijų, ji perėmė ir darbuotojų alternatyvaus sveikatos draudimo kasų priežiūrą. Viešosios teisės subjektai yra valstybinės asmenis vienijančios organizacijos, kurios pačios save valdo ir taip mažina valstybės valdymo išlaidas. Jos savo nariams netaiko bendro gyvenamosios vietos ar filialo tam tikroje teritorijoje kriterijaus, o savo narius vienija remdamosi specifiniais, t. y. profesiniais, ekonominiais, socialiniais, kultūriniais arba kitais kriterijais. Todėl jos, kitaip negu teritoriniai vienetai, ir vadinamos darbuotojų korporacijomis. Socialinio draudimo srityje joms priklauso Bendrosios teritorinės ligonių kasos (Allgemeine Ortskrankenkassen) ir joms prilyginamos alternatyvaus sveikatos draudimo kasos, profesinės sąjungos, žemių draudimo įstaigos ir Federalinė darbuotojų draudimo įstaiga (H. Maurer „Allgemeines Verwaltungsrecht“ (2-asis leidimas, Miunchenas, 1999 m. 23 straipsnis, 30 punktas)). F. Koja „Allgemeines Verwaltungsrecht“ (3-iasis leidimas, Viena, 1996 m., p. 322) nurodo, kad socialinio draudimo įstaigos užima tarpinę vietą tarp darbuotojų korporacijų ir interesų grupių, be to, joms būdingi įstaigos elementai. Jų, kaip ir įstaigų, administracinio vieneto organizacinę struktūrą sudaro administracijos darbuotojai ir materialus turtas (pastatai, įranga, techniniai įrenginiai).

25 – Vokietijos Federacinės Respublikos pranešimo pagal 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, 5 straipsnį (OL C 210, p. 1) I.3.a punktas. Iš jo aiškėja, kad senatvės draudimą reglamentuojančios „1989 m. gruodžio 18 d. Socialinės apsaugos kodekso VI knygos“ nuostatos laikomos Reglamento 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytu teisės aktu ir sistema.

26 – 1977 m. lapkričio 29 d. Sprendimas Beerens (35/77, Rink. p. 2249, 9 ir 10 punktai).

27 – W. Brechmann „Kommentar zum EUV/EGV“ (1-asis leidimas, 1999 m., 42 straipsnis, p. 647, 11 punktas), nurodo, kad, padarius pranešimą, teisės aktų ir sistemų visuma privalomai patenka į reglamento taikymo sritį. Toliau Teisingumo Teismas 1977 m. gegužės 5 d. Sprendime Jansen (104/76, Rink. p. 829, 7 punktas), 1981 m. sausio 27 d. Sprendime Vigier (70/80, Rink. p. 229, 15 ir paskesni punktai) ir 1995 m. gegužės 18 d. Sprendime Rheinhold ir Mahla (C‑327/92, Rink. p. I‑1235, 15 ir paskesni punktai) pripažino, kad Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalies taikymo sritis apibrėžiama taip, kad matyti, jog Bendrijos teisės aktai apima šalies vidaus sistemų socialinės apsaugos srityje visumą.

28 – Žr. sprendimą Partridge (nurodytas 12 išnašoje, 35 punktas), 1990 m. vasario 22 d. Sprendimą Bronzino (228/88, Rink. p. I‑531, 11 punktas) ir sprendimą Gatto (C‑12/89, Rink. p. 557). M. Fuchs „Europäisches Sozialrecht“ (ten pat, nurodyta 3 išnašoje, 5 straipsnio 5 punktas), N. Brall „Der Export von Leistungen der sozialen Sicherheit in der Europäischen Union“ (Baden Badenas, 2003 m., p. 153).

29 – Sprendimas Snares (nurodytas 12 išnašoje, 39 punktas).

30 – N. Brall (ten pat, nurodyta 28 išnašoje, p. 28). Pasak B. Kahil „Europäisches Sozialrecht und Subsidiarität“ (Baden Badenas, 1996 m., p. 252), Bendrijos teisės aktų leidėjo tikslas nustatyti koordinavimo taisykles aiškėja ne tik iš EB 42 straipsnio teksto, bet pirmiausia iš šios nuostatos teleologinio aiškinimo bei jos tikslinio ryšio su EB 39 straipsniu.

31 – R. Langer „Europäisches Sozialrecht“ (ten pat, nurodyta 3 išnašoje, 39 straipsnis, 1 punktas).

32 – Žr. 2000 m. balandžio 13 d. generalinio advokato Saggio išvadą Elsen (C‑135/99, Rink. p. I‑10409, 25 punktas). 1999 m. sausio 26 d. Sprendimas Terhoeve (C‑18/95, Rink. 1999, 36 punktas).

33 – 2000 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Elsen (nurodyta 32 išnašoje, 33 punktas); panašus 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimas Decker (C‑120/95, Rink. p. I‑1831, 23 punktas) ir sprendimas Kohll (C‑158/96, Rink. p. I‑1931, 19 punktas), 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimas Martínez Sala (C‑85/96, Rink. p. I‑2708, 33punktas) ir 2002 m. vasario 7 d. Sprendimas Kauer (C‑28/00, Rink. p. I‑1343, 45 punktas).

34 – Sprendimas Snares (nurodyta 12 išnašoje, 45 punktas).

35 – 2006 m. kovo 30 d. generalinės advokatės J. Kokott išvadoje, pateiktoje byloje Tas‑Hagen ir Tas (C‑192/05, Rink. p. I‑0000, 61 ir 62 punktai), nurodyta, kad valstybė narė, iš esmės turėdama veiksmų laisvę nustatyti Bendrijos teisės aktais nereglamentuojamų socialinių išmokų suteikimo sąlygas, taip pat turi didelę vertinimo bei veiksmų laisvę dėl integracijos laipsnio, kurį privalo įrodyti suinteresuotas asmuo. Vertinant ryšį su išmoką suteikiančios valstybės narės visuomene gali būti iš esmės taikomas gyvenamosios vietos kriterijus. Integracija į atitinkamą visuomenę gali būti pripažinta įrodyta, jei nustatoma, kad asmuo tam tikrą laiką buvo toje valstybėje narėje. Šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 15 d. Sprendimą Bidar (C‑209/03, Rink. I‑2119, 57 punktas); taip pat žr. 2002 m. liepos 11 d. Sprendimą D’Hoop (Rink. p. I‑6191, 38 punktas), 2004 m. kovo 23 d. Sprendimą Collins (Rink. p. I‑2703, 67 punktas) ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Ionnidis (C‑258/04, Rink. p. I‑8275, 30 punktas). Galiausiai žr. 2007 m. kovo 29 d. generalinės advokatės J. Kokott išvadą Hendrix, pateiktą byloje C‑287/05 (Rink. p. I‑0000, 72 punktas).

36 – Galiausiai žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Hendrix, C‑287/05 (Rink. p. I‑0000, 72 punktas).

37 – Žr. sprendimą Leclere ir Deaconescu (nurodytas 12 išnašoje, 32 punktas), sprendimą Snares (nurodytas 12 išnašoje, 42 punktas) ir 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Lenoir (313/86, Rink. p. 5391, 16 punktas), kuriuose Teisingumo Teismas nurodė, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas, įgyvendindamas EB 42 straipsnį, dėl specialių neįmokinių išmokų gali priimti nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo socialinių išmokų eksportuojamumo principo. Kaip Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, pirmiausia gyvenamosios vietos sąlyga kompetentingos mokėjimo įstaigos valstybėje gali būti nustatoma suteikiant išmokas, kurios yra glaudžiai susijusios su socialine aplinka. Reglamento Nr. 1408/71 10a straipsnyje numatyta galimybė mišrioms išmokoms, kaip jos dabar apibrėžtos 4 straipsnio 2a dalyje, iš karto netaikyti eksportuojamumo principo, o jas koordinuoti. Šios išmokos suteikiamos tik gyvenamosios vietos valstybėje narėje pagal jos teisės aktus ir jos sąskaita. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, tai tokios išmokos, kurios turi socialinei paramai būdingų bruožų tiek, kiek jos suteikiamos atsižvelgiant į esminį kriterijų – poreikį, o neatsižvelgiant į darbo ir įmokų mokėjimo laikotarpius, tačiau kitomis savo savybėmis yra panašios į socialinės apsaugos išmokas tiek, kiek jos nėra diskrecinės išmokos ir teisės turėtojui suteikiamos dėl įstatymais nustatyto teisinio statuso, ir patenka tiek į socialinės apsaugos, tiek ir į socialinės paramos kategorijas (žr. R. Schuler, ten pat, nurodyta 3 išnašoje, 10a straipsnio 1 ir 2 punktai, ir S. Van Raepenbusch „La sécurité sociale des travailleurs européens – Principes directeurs et grands arrêts de la Cour de justice des Communautés européennes“, Briuselis, 2001 m., p. 28 ir paskesni).

38 – N. Brall (ten pat, nurodyta 27 išnašoje, p. 30 ir paskesni).

39 – Sprendimas Martínez Sala (nurodytas 33 išnašoje).

40 – Sprendimas Elsen (nurodytas 32 išnašoje, 35 punktas).

41 – Borchardt (ten pat, nurodyta 5 išnašoje, 81 ir 82 punktai).

42 – 1966 m. gruodžio 22 d. Vokietijos ir Austrijos socialinės apsaugos konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jei šioje konvencijoje nenumatyta kitaip, vienos konvencijos Šalies nuostatos, pagal kurias teisės į išmoką atsiradimas, išmokos suteikimas ar mokėjimas grynais priklauso nuo to, ar asmuo gyvena šioje valstybėje, netaikomos 3 straipsnyje nurodytiems asmenims, kurie gyvena kitoje šios konvencijos Šalyje. 3 straipsnio a punkte nustatyta, kad vienos susitariančiosios šalies teisės aktai jos piliečiams ir kitos susitariančiosios šalies piliečiams taikomi tokiomis pačiomis sąlygomis. Todėl konvencijos 4 straipsnio 1 dalį, skaitomą kartu su 3 straipsnio a punktu, reikia suprasti taip, kad gyvenamosios vietos sąlyga panaikinama abiejų susitariančiųjų šalių piliečių atžvilgiu. Faktiškai Vokietijos ir Austrijos teritorijos, siekiant įgyvendinti teises į socialinio draudimo išmokas, šioje nuostatoje laikomos viena teritorija (teritorinio prilyginimo principas).

43 – Vokietijos ir Austrijos socialinės apsaugos konvencijos 14 straipsnio 2 dalies b punkte (Vokietijos BGBl. 1998 II p. 313; Austrijos BGBl. III Nr. 138/1998) nustatyta taip: „Toliau taikomos šios nuostatos: <...> b) nurodytos konvencijos dėl Vokietijos įstatymų 4 straipsnio 1 dalis, pagal kurią nelaimingi atsitikimai (ir profesinės ligos), įvykę už Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos ribų, ir draudimo laikotarpiai, įgyti už tos teritorijos ribų, nesuteikia teisės mokėti išmokas arba suteikia teisę mokėti išmokas tik tam tikromis aplinkybėmis, kai turintys tokią teisę asmenys gyvena už Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos ribų, ir jei: i) išmokos buvo suteiktos ar mokėtinos, kai santykiams tarp Susitariančiųjų Šalių pradėtas taikyti reglamentas; ii) atitinkamas asmuo nuolat apsigyveno Austrijoje iki santykiams tarp Susitariančiųjų Šalių pradėtas taikyti reglamentas ir mokėti pensijas pagal pensijų draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų pradėta dvylika mėnesių anksčiau nei santykiams tarp Susitariančiųjų Šalių pradėtas taikyti reglamentas; tai galioja ir kitos pensijos mokėjimo laikotarpiams, įskaitant išlaikytinių pensiją, kai pensijos laikotarpiai yra nepertraukiami“.

44 – Teisingumo Teismas 1991 m. vasario 7 d. Sprendime Rönfeldt (C‑227/89, Rink. p. I‑323, 29 punktas) mini „į nacionalinę teisę įtrauktas konvencijas tarp dviejų arba keleto valstybių narių“. M. Költzsch „Eine Entscheidung des EuGH und ihre Folgen für das internationale Sozialrecht – Zum Rönfeldt-Urteil des EuGH“, leid. „Die Sozialgerichtsbarkeit“, 1992, p. 593, iš šio sprendimo pagrindimo daro išvadą, kad Teisingumo Teismas socialinės apsaugos konvencijas priskiria atitinkamų susitariančiųjų valstybių vidaus teisei. Tai atitinka ir Vokietijos teisės sampratą, nes Vokietijos Konstitucija grindžiama dualistine teorija tarptautinės teisės ir vidaus teisės santykių atžvilgiu.

45 – E. Eichenhoffer „Europäisches Sozialrecht“ (ten pat, nurodyta 3 išnašoje, 2 straipsnis, 6 punktas) nurodo, kad kita Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sąlyga yra tarpvalstybinių aplinkybių buvimas. Šis reikalavimas aiškėja iš 2 straipsnio 2 dalies formuluotės, pagal kurią ši sąlyga taikoma asmenims, „kuriems taikomi arba buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai“. Šią sąlygą reikia suprasti taip, kad nuostatos dėl socialinės apsaugos išmokų koordinavimo gali būti taikomos tik tarpvalstybinio pobūdžio aplinkybėms.

46 – 2001 m. spalio 11 d. Sprendimas Khalil (C‑95/99, Rink. p. I‑7413, 68 ir 69 punktai).

47 – Teisingumo Teismas 2001 m. gegužės 10 d. Sprendime Rundgren (C‑389/99, Rink. p. I‑3731, 35 punktas) pripažino, kad asmuo patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį tada, kai jis gyveno vienoje valstybėje narėje čia nevykdydamas profesinės veiklos, bet, kaip pensijoje esantis tarnautojas, gavo rentą iš kitos valstybės narės.

48 – OL L 1, p. 3.

49 – Žr. sprendimą Kauer (nurodytas 33 išnašoje, 3 punktas).

50 – Sprendimas Spruyt (nurodytas 18 išnašoje, 18 ir kiti punktai), sprendimas Jauch (nurodytas 13 išnašoje, 21 punktas) ir sprendimas Hosse (nurodytas 19 išnašoje, 24 ir 25 punktai).

51 – Sprendimas Tinelli (nurodytas 11 išnašoje, 7 punktas).

52 – Vokietijos teisės aktai, reglamentuojantys teises į pensiją, įgytą mokant įmokas užsienyje, taikomi pensijų draudimui ir draudimui nuo nelaimingų atsitikimų. Šiandien jų teisinis pagrindas yra FRG. Šis įstatymas panaikino ir pakeitė Fremdrenten- und Auslandsrentengesetz (toliau – FAG). E. Eichenhoffer „Handbuch des Sozialversicherungsrechts“ (išleido B. Schulin, 3 tomas, Miunchenas, 1999 m., 76 straipsnis, 51 punktas) nurodo, kad, jei FAG dar buvo siekiama, atitinkamai atsižvelgiant į repatriacijos valstybėje prarastus laikotarpius ir teises, juos kompensuoti laikotarpiais ir teisėmis pagal Vokietijos sistemą, tai FRG įstatymu Vokietijos įstatymų leidėjas visų pirma siekia repatrijuotų asmenų integracijos – svarbiausia yra ne atlyginti repatrijuotiems asmenims dėl repatriacijos patirtus nuostolius, neatsižvelgiant į jų individualias ir socialines aplinkybes, o sudaryti sąlygas, kad jie atsidurtų tokioje teisinėje socialinio draudimo situacijoje, kurioje jie būtų, jei draudimo laikotarpius būtų įgiję Vokietijoje, o ne teritorijose, iš kurių buvo išsiųsti. Dėl šios priežasties laikotarpiai, įgyti teritorijose, iš kurių asmenys buvo išsiųsti, pagal FRG 15 straipsnį įtraukiami į pensijos draudimo sistemą. Autorius daro išvadą, kad nors FRG dar grindžiamas kompensavimo idėja, bet ją papildo integracijos idėja, kuri ir vyrauja.

53 – Sprendimas Jauch (nurodytas 13 išnašoje, 32 ir 33 punktai).

54 – SGB VI 291b straipsnyje (dėl neįmokinių išmokų kompensavimo) numatyta taip: „Federacija darbuotojų ir tarnautojų pensijų draudimo įstaigoms kompensuoja išlaidas, patirtas dėl išmokų už laikotarpius, kai įmokos mokėtos užsienyje“. Šis nuostata taikoma toms išmokoms, kurias pensijų draudimo įstaigos moka už užsienyje įgytus laikotarpius, vadinasi, tam tikrą jų dalį – už kurias įmokos nebuvo mokėtos arba mokėtos ne tai draudimo įstaigai, turi padengti mokančioji draudimo įstaiga (šiuo klausimu žr. H. Finke „SGB VI – Gesetzliche Rentenversicherung einschließlich Übergangsrecht für das Beitrittsgebiet“, 3 tomas, Nr. 4/06, 291b straipsnis, 1 punktas).

55 – Sprendimas Snares (nurodytas 12 išnašoje, 33, 42 ir 43 punktai), sprendimas Partridge (nurodytas 12 išnašoje, 34 punktas), sprendimas Leclere ir Deaconescu (nurodytas 12 išnašoje, 32 punktas) ir sprendimas Skalka (nurodytas 12 išnašoje, 25 punktas).

56 – Teisingumo Teismas pripažino, kad teisės akte numatyta išmoka priskiriama socialinės paramos sričiai tada, kai ji suteikiama neatsižvelgiant į įgytus profesinės veiklos laikotarpius, priklausomumą draudimo įstaigai arba įmokų mokėjimą. Žr. sprendimą Newton (nurodytas 4 išnašoje, 13 punktas).

57 – Generalinė advokatė J. Kokott savo 2005 m. spalio 20 d. išvadoje, pateiktoje byloje Hosse (nurodyta 19 išnašoje, 30 punktas), remdamasi Teisingumo Teismo praktika, konstatavo, kad nuostatas, numatančias išimtis dėl socialinės apsaugos išmokų pervedimo, reikia aiškinti griežtai. Tuo labiau šis aiškinimo principas galioja tada, kai dėl nukrypti leidžiančios nuostatos, kokia yra Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2b dalies nuostata, reglamento išvis negalima taikyti. Taigi, kad išmoka nepatektų į reglamento taikymo sritį pagal 4 straipsnio 2b dalį, ji ne tik turi būti paminėta Reglamento II priedo III skirsnyje, bet ir atitikti visas toliau išdėstytas materialines sąlygas: išmoka numatyta teisės aktų nuostatose, kurios galioja tik tos valstybės narės teritorijos dalyje, išmokos skyrimas nesusijęs su įmokų mokėjimu, ji yra specialios išmokos pobūdžio. Žr. sprendimą Jauch (nurodytas 13 išnašoje, 21 punktas) ir Hosse (nurodytas 19 išnašoje, 25 punktas). M. Fuchs (ten pat, nurodyta 9 išnašoje, 4 straipsnio 27 punkte) nurodo, kad 4 straipsnio 2a dalyje išvardytos specialios neįmokinės išmokos pinigais, suteikiamos tik gyvenamosios vietos valstybėje pagal jos teisės aktus tiek, kiek šios išmokos paminėtos IIa priede.

58 – Tiek iš Reglamento Nr. 1408/71 6, 7 ir 8 straipsnių, tiek iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad 8 straipsnis taikomas tik toms konvencijoms, kurias valstybės narės sudarė po to, kai pradėjo galioti reglamentas. Šiuo klausimu žr. 1994 m. balandžio 28 d. Sprendimą Hoorn (C‑305/92, Rink. I‑1525, 19 punktas) ir 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimą Grana-Novoa (C‑23/92, Rink. p. I‑4505, 22 punktas).

59 – Žr. sprendimą Rönfeldt (nurodytas 43 išnašoje, 23 punktas). Šis sprendimas įtvirtino ankstesnės teismo praktikos, pirmiausia sprendimo Petroni (nurodytas 17 išnašoje, 13 punktas), De Jong (nurodytas 17 išnašoje, 15 punktas) ir Dammer (nurodytas 17 išnašoje, 21 punktas), raidą. Pagal jį Sutarties 48 ir 51 straipsnių tikslas nebūtų pasiektas, jei savo teise į laisvą judėjimą pasinaudoję darbuotojai netektų socialinės apsaugos lengvatų, kurias jiems bet kuriuo atveju užtikrina tam tikros valstybės narės teisės aktai. Toliau Teisingumo Teismas, remdamasis 1980 m. liepos 9 d. Sprendimu Gravina (807/79, Rink. p. 2205, 7 punktas), daro išvadą, kad Bendrijos teisės aktų taikymo pasekmė negali būti išmokų, suteiktų pagal valstybės narės teisės aktus, sumažėjimas. Kaip teigia F. Kessler („Pensions d’invalidité de droit communautaire et conventions bilatérales de sécurité sociales – des précisions“, leid. „Revue de droit sanitaire social“, 1996 m. sausio – kovo mėn., p. 148), Teisingumo Teismas, esant teisės aktų kolizijai tarp atitinkamos Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos ir dvišalės konvencijos dėl socialinės apsaugos, čia taiko tam tikrą „palankumo principą“.

60 – Sprendimas Rönfeldt (nurodytas 44 išnašoje).

61 – 1995 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Thévenon (C‑475/93, Rink. p. I‑3813, 26 punktas).

62 – 1997 m. spalio 9 d. Sprendimas Naranjo Arjona ir kt. (C‑31/96, C‑32/96 ir C‑33/96, Rink. p. I‑5501, 27 punktas).

63 – 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Grajera Rodriguez (C‑153/97, Rink. p. I‑8645).

64 – Nurodytas 61 išnašoje, 26 punktas.

65 – Sprendimo Naranjo Arjona 29 punktas ir sprendimas Grajera Rodriguez (nurodytas 63 išnašoje, 29 punktas).

66 – 1973 m. birželio 7 d. Sprendimas Walder (82/72, Rink. p. 599, 6 ir 7 punktai) ir sprendimas Thévenon (nurodytas 61 išnašoje, 15 punktas).

67 – Tačiau šios teismo praktikos tikslas nėra suteikti darbuotojams visas įmanomas socialinės apsaugos konvencijose ir nacionalinės teisės aktuose numatytas lengvatas. S. Van Raepenbusch „Les rapports entre le règlement (C.E.E.) N° 1408/71 et les conventions internationales dans le domaine de la sécurité sociales des travailleurs circulant à l´intérieur de la Communauté“, leid. „Cahiers de droit européen“, 1991 m., p. 466, pavyzdžiui, nurodo, kad nors ir reikia pripažinti, jog EB 42 straipsnis neleidžia teisės aktų leidėjo funkciją atliekančiai Tarybai atimti iš darbuotojų jiems pripažintų teisių, tačiau pagrindinis EB 42 straipsnio tikslas yra sukurti nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo mechanizmą, kuris pakeistų ankstesnes sistemas, ir taip užtikrinti darbuotojų laisvą judėjimą Bendrijoje. A. Ottevaere „Le règlement 1408/71 et les conventions de sécurité sociale: suite et fin des incertitudes – l’arrêt Thévenon“, leid. „Revue belge de sécurité sociale“, 1996 m., p. 849, įžvelgia pavojų, kad, siekdamas įgyti teisę į norimą lengvatą, darbuotojas renkasi tarp Reglamento Nr. 1408/71 ir dvišalės socialinės apsaugos konvencijos taikymo. Tokiomis aplinkybėmis autorius pritaria sprendime Thévenon pateiktam sprendime Rönfeldt suformuluotos teismo praktikos patikslinimui.

68 – 1996 m. balandžio 30 d. Sprendimas Boukhalfa (C‑214/ 94, Rink. p. I‑2253, 15 punktas). Ši byla buvo susijusi su Belgijos piliete, kuri dirbo Vokietijos ambasados Alžyre pasų skyriuje kaip vietinė darbuotoja (Ortskraft) ir dar prieš prasidedant šiems darbo santykiams gyveno Alžyre. Ieškovė reikalavo, kad jai būtų taikomos tokios pačios sąlygos, kaip ir vietiniams Vokietijos darbuotojams, o Vokietijos Federacinė Respublika tokį jos reikalavimą atmetė, motyvuodama tuo, kad dėl trūkstamo teritorinio taikytinumo Bendrijos teisės aktai negali būti taikomi. Tačiau Teisingumo Teismas priminė, kad remiantis teismo praktika Bendrijos teisės aktai taikomi ne Bendrijos teritorijoje vykdomai profesinei veiklai, jei darbo santykiai yra pakankamai glaudžiai susiję su Bendrijos teritorija. Šį principą reikia suprasti taip, kad jis taip pat taikomas tokioms situacijoms, kai darbo santykiai yra glaudžiai susiję su valstybės narės teisine sistema ir kartu su tai sričiai svarbiomis Bendrijos teisės nuostatomis. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Teisingumo Teismas pripažino, kad tokiose situacijose, kokia yra ieškovės situacija, Bendrijos teisės aktai, vadinasi, ir nurodytose Bendrijos teisės nuostatose numatytas diskriminacijos dėl pilietybės draudimas, turi būti taikomas visiems darbo santykių, kuriuos reglamentuoja valstybės narės teisės aktai, aspektams.

69 – Sprendimas Rundgren (nurodyta 47 išnašoje, 35 punktas). Ši byla susijusi su į pensiją išėjusiu Švedijos tarnautoju, kuris, gaudamas tarnautojo pensiją Švedijoje, apsigyveno Suomijoje prieš šioje valstybėje įsigaliojant Reglamentui Nr. 1408/71. Teisingumo Teismas nusprendė, kad aplinkybė, jog jis išėjo į pensiją ir persikėlė iš Švedijos gyventi į Suomiją prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 1408/71, jo nepašalina iš reglamento taikymo srities laiko ir asmenų atžvilgiu bei materialinės taikymo srities. Lemiamą reikšmę turėjo aplinkybė, kad suinteresuotasis asmuo tarnautojo pensiją gavo kitoje valstybėje narėje. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamentas Nr. 1408/71 yra taikytinas šiai situacijai.

70 – Sprendimas Elsen (nurodytas 32 išnašoje, 33 punktas), panašiai ir sprendimas Decker (nurodytas 33 išnašoje, 23 punktas), sprendimas Kohll (nurodytas 33 išnašoje, 19 punktas), sprendimas Martínez Sala (nurodytas 33 išnašoje, 33 punktas) ir sprendimas Kauer (nurodytas 32 išnašoje, 45 punktas).