TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) NUTARTIS
2021 m. balandžio 15 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Direktyva 2011/83/ES – Su vartotojais sudarytos sutartys – 21 straipsnis – „Bendravimas telefonu“ – Prekiautojo naudojimasis telefono linija, kad vartotojai galėtų su juo susisiekti dėl sudarytos sutarties – Garantinio aptarnavimo pagal sudarytas sutartis tikslais bendrovės įdiegtos dvi telefono linijos: padidinto tarifo fiksuotojo ryšio linija ir nemokama mobiliojo ryšio linija – Klientams skirtų komunikacijos priemonių turinys – Leistinumas naudoti pagalbos telefonu linija, už kurią klientai moka didesnę nei bazinę kainą – Bazinės kainos sąvoka“
Byloje C‑594/20
dėl Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas, Suomija) 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2020 m. lapkričio 12 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Kuluttaja-asiamies
prieš
MiGame Oy
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai C. Toader (pranešėja) ir N. Jääskinen,
generalinis advokatas G. Pitruzzella,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į išklausius generalinį advokatą priimtą sprendimą išspręsti bylą motyvuota nutartimi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį,
priima šią
Nutartį
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011, p. 64), 21 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Kuluttaja-asiamies (vartotojų ombudsmenas, Suomija) (toliau – ombudsmenas) ir Suomijoje įsteigtos bendrovės MiGame Oy ginčą dėl šios bendrovės klientams skirtų komunikacijos priemonių turinio, t. y. jose nurodyto pagalbos telefonu numerio, kuriuo skambindami vartotojai, jau sudarę su ja sutartį, turi mokėti didesnę nei bazinę kainą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2011/83 1 straipsnyje jos dalykas apibrėžtas taip:
„Šios direktyvos tikslas – pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir taip prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo suderinant tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų aspektus, susijusius su vartotojų ir prekiautojų sudarytomis sutartimis.“
4 Šios direktyvos 4 straipsnyje „Suderinimo lygis“ nustatyta:
„Valstybės narės nacionalinėje teisėje neturi palikti galioti ar priimti nuostatų, nukrypstančių nuo šioje direktyvoje įtvirtintų nuostatų, įskaitant griežtesnių ar švelnesnių nuostatų, kuriomis užtikrinama nevienodo lygio vartotojų apsauga, nebent šioje direktyvoje būtų numatyta kitaip.“
5 Tos direktyvos 21 straipsnyje „Bendravimas telefonu“ numatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad prekiautojui naudojantis telefono linija, kai su juo susisiekiama telefonu sudarytos sutarties klausimu, prekiautojui skambinantis vartotojas neprivalėtų mokėti daugiau nei bazinę kainą.
Pirma pastraipa nedaromas poveikis telekomunikacijų paslaugų teikėjų teisei imti mokestį už tokius skambučius.“
Suomijos teisė
6 Direktyvos 2011/83 21 straipsnis į Suomijos teisės aktus buvo perkeltas 1978 m. sausio 20 d. kuluttajansuojalaki (38/1978) (Vartotojų apsaugos įstatymas (38/1978)), iš dalies pakeistu 2013 m. gruodžio 30 d. laki kuluttajansuojalain muuttamisesta (1211/2013) (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Vartotojų apsaugos įstatymas (1211/2013)) (toliau – Įstatymas 38/1978), II skyriaus 14 straipsniu.
7 Įstatymo 38/1978 II skyriaus 14 straipsnyje nustatyta:
„Kai bendraujama telefonu dėl prekybininko sudarytos sutarties dėl vartojimo prekių, prekybininkas negali naudoti paslaugos, kuria naudodamasis vartotojas patirtų didesnių išlaidų, nei jo telefono paslaugų sutartyje nustatytas tarifas, arba didesnių už apskaičiuotąją bazinę kainą, atitinkančią telefono paslaugų sutartyje nustatytą tarifą.
Apskaičiuotoji bazinė kaina yra minimalia telekomunikacijų įmonių kaina ir rinkos dalimis grindžiamas tarifas, padidintas 20 %. Bazinę kainą kiekvienais metais apskaičiuoja ir skelbia Viestintävirasto (Ryšių reguliavimo tarnyba, Suomija). Išsamesnės bazinės kainos apskaičiavimo ir skelbimo tvarkos nuostatos pateikiamos Teisingumo ministerijos potvarkyje.
Jei verslininkas pažeidžia šio straipsnio nuostatas, vartotojas turi teisę iš prekybininko reikalauti kompensuoti telefono išlaidas, viršijusias didžiausią galimą tarifą, kaip nustatyta pirmoje pastraipoje.
<…>“
8 Įstatymo 38/1978 II skyriaus 16 straipsnio „Draudimas“ pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Jei tai reikalinga vartotojų apsaugos tikslais, prekybininkui gali būti uždrausta tęsti arba imtis šio skyriaus nuostatoms arba pagal jas priimtoms nuostatoms prieštaraujančių arba į juos panašių veiksmų. Nustačius draudimą skiriama bauda, nebent tai nebūtina dėl ypatingų priežasčių.“
Ginčas pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai
9 MiGame pagrindinė veikla yra prekyba vaizdo žaidimais.
10 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ši bendrovė kurį laiką interneto svetainėse latauskoodit.fi, migame.fi, viihdemaa.fi, Facebook puslapyje ir vartotojams siunčiamuose elektroniniuose laiškuose dėl sudarytų sutarčių nurodydavo pirmąjį nacionalinį pagalbos telefonu numerį, t. y. 0600-<…>, prie kurio dauguma atvejų buvo nurodyta, kad skambučiai šiuo numeriu kainuoja 1,98 euro už minutę.
11 Vėliau, 2019 ir 2020 m., be šio pirmojo numerio, tam tikrais atvejais taip pat buvo nurodomas antrasis pagalbos numeris pateikiant būtent tokį užrašą: „Mūsų klientų aptarnavimo tarnyba Jums patars pirmiausia 24 valandas per parą veikiančia pagalbos telefonu linija 0600-<…> (1,98 euro už minutę). Jei norite pasiteirauti dėl jau atlikto užsakymo, taip pat galite kreiptis mūsų nemokamu klientų aptarnavimo telefono numeriu 045-<…> (darbo dienomis 11–17 val.)“. Tas teismas, taip pat kaip pavyzdį, nurodo, kad pastarasis nemokamas mobiliojo ryšio telefono numeris buvo ir interneto svetainėje latauskoodit.fi nurodytose pristatymo sąlygose, o šios interneto svetainės pradžios puslapyje ir kontaktiniuose duomenyse buvo nurodomas tik pirmasis mokamas pagalbos numeris.
12 2019 m. rugpjūčio 20 d. ombudsmenas kreipėsi su ieškiniu į Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas, Suomija) ir prašė uždrausti MiGame tęsti ar atnaujinti praktiką klientams nurodyti padidinto tarifo telefono numerį, kiek tai susiję su sutartimis, sudarytomis su vartotoju dėl vartojimo prekių (antraip būtų skiriama bauda pagal Įstatymo 38/1978 II skyriaus 16 straipsnį).
13 Grįsdamas ieškinį ombudsmenas pažymi, kad pagal Direktyvą 2011/83 prekybininkui draudžiama klientams nurodyti telefono numerį, kuriam taikomas už bazinę kainą didesnis tarifas, net jeigu jis lygiagrečiai jiems taip pat pateikia kitą numerį, kuriuo skambinant taikomas tarifas neviršija bazinės kainos. Be to, ombudsmenas teigia, kad Įstatymo 38/1978 II skyriaus 14 straipsnyje nustatyta apskaičiuotoji bazinė kaina iš esmės viršija išlaidas, kurių vartotojas faktiškai patiria skambindamas įprastu geografiniu fiksuotojo arba mobiliojo ryšio telefono numeriu. Tos direktyvos 21 straipsnyje vartojamai sąvokai „bazinė kaina“ prieštarauja tai, kad skambučio dėl sudarytos sutarties prekiautojo naudojama pagalbos telefono linija kaina viršytų standartinio skambučio fiksuotojo geografinio arba mobiliojo ryšio linija kainą.
14 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo MiGame prašo atmesti ieškinį ir teigia, kad ji jau padarė ombusdmeno nurodytus pakeitimus ir nutraukė jo pareikštame ieškinyje nurodytą praktiką.
15 Kad išspręstų jam pateiktą nagrinėti ginčą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar prekybininkas, nurodęs mokamą nacionalinį telefono numerį tam, kad būtų galima su juo telefonu susisiekti dėl sudarytos vartojimo prekių pirkimo-pardavimo sutarties, pažeidė vartotojų apsaugos teisės aktus ir dėl tos priežasties – ar turi būti nustatytas draudimas tęsti arba atnaujinti šią praktiką.
16 Šiomis aplinkybėmis Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar <…> Direktyvos 2011/83 <…> 21 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama tokia praktika, kai prekybininkas, be telefono numerio, kuriam taikomas ne didesnis nei bazinė kaina tarifas, gali nurodyti telefono numerį, kuriam taikomas didesnis nei bazinė kaina tarifas ir kuriuo vartotojas gali paskambinti dėl sudarytos sutarties? Jei su 21 straipsniu suderinama tai, kad tam tikromis aplinkybėmis nurodomas telefono numeris, kuriam taikomas didesnis nei bazinė kaina tarifas: ar vertinant yra reikšmingos, pavyzdžiui, tokios aplinkybės, kaip lengvai surandamas telefono numeris, kuriam taikoma bazinė kaina, pakankamai aiškiai nurodytas telefono numerių naudojimo tikslas ir esminiai pagalbos klientams pasiekiamumo arba jos lygio skirtumai?
2. Ar „bazinės kainos“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/83/ES 21 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad prekybininkas kaip klientų aptarnavimo telefono numerį, kuriuo galima kreiptis dėl sudarytos sutarties, gali nurodyti tik geografinį standartinį fiksuotojo ar mobiliojo ryšio numerį arba vartotojams nemokamą numerį? Jei prekybininkas gali nurodyti kitą telefono numerį: kokia didžiausia skambučio šiuo telefono numeriu kaina gali būti taikoma vartotojui, kurio telefono paslaugų sutartis sudaryta kaip paslaugų paketas?“
Dėl prejudicinių klausimų
17 Pagal Procedūros reglamento 99 straipsnį, jeigu atsakymą į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, galima aiškiai nustatyti iš jurisprudencijos arba jeigu atsakymas į pateiktą prejudicinį klausimą nekelia jokių pagrįstų abejonių, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi.
18 Šioje byloje reikia taikyti šią nuostatą.
19 Pateiktais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją prekybininkui draudžiama be telefono numerio, kuriuo skambinant taikomas tarifas neviršija bazinės kainos, klientams suteikti galimybę naudotis ir telefono numeriu, kuriuo skambinant taikomas didesnis už tą kainą tarifas ir kuriuo klientai, su tuo prekybininku sudarę sutartį, rizikuoja pasinaudoti.
20 Visų pirma reikia priminti, kad, kaip nurodyta toje nuostatoje, prekiautojui naudojantis telefono linija, kai su juo susisiekiama telefonu sudarytos sutarties klausimu, prekybininkui skambinantis vartotojas neprivalo mokėti daugiau nei bazinę kainą.
21 Dėl sąvokos „bazinė kaina“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirmą pastraipą, reikia pažymėti, kad ji reiškia įprastą telefoninio ryšio tarifą be papildomų išlaidų vartotojui. Aplinkybė, kad remdamiesi tos direktyvos 21 straipsnio antra pastraipa telekomunikacijų paslaugų teikėjai turi teisę imti mokestį iš vartotojų už telefono skambučius, šiuo atveju neturi įtakos išdėstytiems argumentams, jeigu mokėtinos sumos neviršija įprastos kainos, kurią vartotojai mokėtų už standartinį skambutį (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 2 d. Sprendimo Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs Frankfurt am Main, C‑568/15, EU:C:2017:154, 27 ir 30 punktus).
22 Antra, reikia priminti, kad 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Starman (C‑332/17, EU:C:2018:721) 33 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog Direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai prekybininkas sudarė galimybes visiems savo klientams naudotis vienu ar keliais trumpaisiais telefono numeriais, kuriems taikomas už bazinę kainą didesnis tarifas, pagal šią direktyvą draudžiama, kad sutartį su šiuo prekybininku jau sudarę vartotojai, dėl šios sutarties susisiekdami su juo telefonu mokėtų daugiau nei bazinė kaina.
23 Šiuo atveju, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytais duomenimis, darytina išvada, kad nors pateiktas telefono numeris, kuriuo skambinant taikoma bazinė kaina, kartais būdavo nurodomas tam tikrose MiGame klientams skirtose komunikacijos priemonėse, yra neginčytina, kad taip buvo ne visada ir kad bent jau šiose priemonėse pirmiausia buvo nurodomas padidinto tarifo pagalbos linijos numeris.
24 Vis dėlto, remiantis Direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirma pastraipa, jeigu, viena vertus, sutartis sudaryta tarp prekybininko ir vartotojo ir, kita vertus, vartotojo skambutis yra dėl tos sutarties, šis vartotojas neturi mokėti daugiau nei bazinė kaina, kad išsiaiškintų klausimus dėl tos sutarties vykdymo ar galėtų pasinaudoti šia direktyva suteiktomis teisėmis (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Starman, C‑332/17, EU:C:2018:721, 29 ir 30 punktus).
25 Iš tiesų, atsižvelgiant į Direktyvos 2011/83 21 straipsnio kontekstą matyti, kad vartotojui, kuris skambindamas telefonu naudojasi šia direktyva jam suteiktomis teisėmis, prekybininkas gali priskirti tik išlaidas, neviršijančias bazinę kainą atitinkančių sąnaudų (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Starman, C‑332/17, EU:C:2018:721, 25 punktas).
26 Tiesa, šia nuostata prekybininkui nedraudžiama visuomenei nurodyti skirtingas telefono linijas pagal tai, kas skambina ir kokiu tikslu, bei atsižvelgiant būtent į tai, ar skambinantysis jau yra sudaręs sutartį su prekybininku, ar dar ne. Vis dėlto konkrečiai santykiams su vartotojais, sudariusiais sutartį su prekybininku, palaikyti įdiegtos telefono linijos numeris, kuriuo skambinant taikomas bazinės kainos neviršijantis tarifas, turi būti nurodytas jo klientams skirtose komunikacijos priemonėse ir vartotojų lengvai jose randamas.
27 Šiuo atveju, siekiant išvengti bet kokios painiavos visuomenės sąmonėje, nors prekybininkas gali komunikacijos priemonėse vienu metu nurodyti skirtingų telefono linijų numerius, linijos, kuria skambinant taikomas padidintas tarifas, numeris neturi būti jose nurodytas pirmiausia, o skirtingų telefono linijų paskirtis turi būti nurodyta pakankamai aiškiai ir suprantamai. Be to, tarp telefono linijos, kuriai taikoma bazinė kaina, ir linijos, kuriai taikomas padidintas tarifas, neturi būti, kiek tai susiję su galimybe pasinaudoti paslauga ir jos lygiu, reikšmingo skirtumo, dėl kurio nukentėtų su šiuo prekybininku sutartį sudariusiems vartotojams teikiama pagalbos paslauga.
28 Šie argumentai neprieštarauja Direktyva 2011/83 siekiamam tikslui (numatytam jos 1 straipsnyje) užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, garantuojant jų informavimą ir saugumą sudarant sandorius su prekiautojais.
29 Vis dėlto Direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta vartotojo galimybė po sutarties sudarymo veiksmingai bendrauti su prekybininku ir susisiekti su juo nepatiriant papildomų išlaidų turi esminę reikšmę veiksmingai apsaugant ir įgyvendinant vartotojo teises.
30 Taip pat reikia pažymėti, kad remiantis Direktyvos 2011/83 4 straipsniu darytina išvada, jog vartotojų apsaugos lygis, užtikrinamas valstybių narių nacionalinės teisės normomis, negali nukrypti nuo nustatytojo šioje direktyvoje, nebent joje nustatyta kitaip. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad tos direktyvos 21 straipsnis nėra valstybės narėms nustatytos pareigos nenukrypti nuo toje direktyvoje nustatyto apsaugos lygio išimtis (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Starman C‑332/17, EU:C:2018:721, 28 punktas).
31 Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama kaip draudžianti prekybininkui, be telefono numerio, kuriuo skambinant taikomas tarifas neviršija bazinės kainos, klientams nurodyti telefono numerį, kuriuo skambinant taikomas didesnis už tą kainą tarifas ir kuriuo vartotojai, su tuo prekybininku sudarę sutartį, rizikuoja pasinaudoti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
32 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:
2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, 21 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad ja draudžiama prekybininkui, be telefono numerio, kuriuo skambinant taikomas tarifas neviršija bazinės kainos, klientams nurodyti telefono numerį, kuriuo skambinant taikomas didesnis už tą kainą tarifas ir kuriuo vartotojai, su tuo prekybininku sudarę sutartį, rizikuoja pasinaudoti.
Parašai.