GENERALINIO ADVOKATO
MELCHIOR WATHELET NUOMONĖ,
pateikta 2015 m. spalio 29 d.(1)
Byla C‑455/15 PPU
P
prieš
Q
(Varbergs tingsrätt (Varbergo (Švedija) pirmosios instancijos teismas) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – Teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principas – Sprendimo, susijusio su tėvų pareigomis, nepripažinimo pagrindas – 23 straipsnio a punktas – Sprendimas, akivaizdžiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai – 24 straipsnis – Draudimas peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikciją“
I – Įvadas
1. Šiuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kurį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. rugpjūčio 28 d., jo prašoma priimti sprendimą dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000(2), 23 straipsnio a punkto ir 24 straipsnio taikymo srities.
2. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant P ir Q ginčą dėl vienos iš dviejų jų dukterų globos.
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
3. Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ nustatyta:
„Šiame reglamente:
<…>
9) „globos teisės“ apima teises ir pareigas, susijusias su vaiko priežiūra, ypač teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą;
<…>“
4. Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnyje „Bendroji jurisdikcija“ nustatyta:
„1. Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.
2. Šio straipsnio 1 daliai taikomos 9, 10 ir 12 straipsnių nuostatos.“
5. Šio reglamento 15 straipsnyje „Perdavimas teismui, geriau tinkančiam nagrinėti bylą“ nurodyta:
„1. Išimties tvarka valstybės narės teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, manydami, kad kuris nors kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus [ypatingas] ryšys, teismas būtų tinkamesnis nagrinėti bylą ar kurią nors konkrečią jos dalį, ir jei tai labiausiai atitinka vaiko interesus, gali:
a) sustabdyti atitinkamą bylą arba jos dalį ir paraginti šalis pateikti pareiškimą tos kitos valstybės narės teismui pagal šio straipsnio 4 dalį; arba
b) prašyti kitos valstybės narės teismą prisiimti jurisdikciją pagal šio straipsnio 5 dalį.
2. Šio straipsnio 1 dalis taikoma:
a) šalies prašymu, arba
b) paties teismo iniciatyva, arba
c) kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismo prašymu pagal šio straipsnio 3 dalį.
Perdavimui paties teismo iniciatyva ar kitos valstybės narės teismo prašymu turi pritarti bent viena šalis.
3. Vaikas laikomas turinčiu konkretų ryšį su valstybe nare, kaip minėta šio straipsnio 1 dalyje, jei ta valstybė narė:
a) iškėlus bylą šio straipsnio 1 dalyje minėtame teisme, tapo vaiko nuolatine gyvenamąja vieta; arba
b) yra buvusi vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta; arba
c) yra vaiko pilietybės vieta; arba
d) [vieno iš ] tėvų pareigų turėtojų nuolatinė gyvenamoji vieta; arba
e) vieta, kurioje yra vaikui priklausantis turtas, ir byla yra susijusi su vaiko apsaugos priemonėmis, susijusiomis su šio turto administravimu, išsaugojimu ar perleidimu.
4. Valstybės narės teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, nustato terminą, per kurį tos kitos valstybės narės teismas perima bylą savo žinion pagal šio straipsnio 1 dalį.
Jei teismai per tą laiką neperima bylos, teismas, kuriame buvo iškelta byla, toliau naudojasi jurisdikcija pagal 8–14 straipsnius.
5. Tos kitos valstybės narės teismai tais atvejais, kai dėl konkrečių bylos aplinkybių tai labiausiai atitinka vaiko interesus, per šešias savaites nuo bylos iškėlimo juose pagal šio straipsnio 1 dalies a arba b punktą priima jurisdikciją. Šiuo atveju teismas, kuriame pirmiausia buvo iškelta byla, atsisako jurisdikcijos. Priešingu atveju teismas, kuriame pirmiausia buvo iškelta byla, toliau naudojasi jurisdikcija pagal 8–14 straipsnius.
6. Šio straipsnio tikslais teismai bendradarbiauja arba tiesiogiai, arba per centrines institucijas, paskirtas pagal 53 straipsnį.“
6. Minėto reglamento 20 straipsnyje „Laikinos, įskaitant apsaugines, priemonės“ nustatyta:
„1. Neatidėliotinais atvejais šio reglamento nuostatos neužkerta kelio valstybės narės teismams toje valstybėje esantiems asmenims ar turtui taikyti laikinas, įskaitant apsaugines, priemones, kurios gali būti numatytos tos valstybės narės teisėje, netgi jei pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės netaikomos, kai valstybės narės teismas, turintis jurisdikciją pagal šį reglamentą nagrinėti bylą iš esmės, jau yra ėmęsis priemonių, kurias jis laiko tinkamomis.“
7. Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio „Teismo sprendimo pripažinimas“ 1 dalyje nurodyta:
„Valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų.“
8. Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnyje „Teismo sprendimų, susijusių su tėvų pareigomis, nepripažinimo pagrindai“ numatyta:
„Teismo sprendimas, susijęs su tėvų pareigomis, nepripažįstamas, jeigu:
a) toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai, atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui;
<…>“
9. Šio reglamento 24 straipsnyje „Draudimas peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikciją“ nustatyta:
„Kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija negali būti peržiūrima. Tikrinimas, ar tai atitinka viešąją tvarką, kaip nurodyta <…> 23 straipsnio a punkte, negali būti taikomas jurisdikcijos taisyklėms, išdėstytoms 3–14 straipsniuose.
10. Minėto reglamento 26 straipsnyje „Draudimas peržiūrėti teismo sprendimą iš esmės“ numatyta:
„Teismo sprendimas jokiomis aplinkybėmis negali būti peržiūrimas iš esmės.“
11. To paties reglamento 27 straipsnyje „Bylos sustabdymas“ numatyta:
„1. Valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, teismas gali bylos nagrinėjimą sustabdyti, jeigu teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka.
<…>“
B – 1980 m. Hagos konvencija
12. 1980 m. spalio 25 d. Hagoje sudarytos Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija) 13 straipsnyje nustatyta:
„Nepaisant ankstesnio straipsnio nuostatų, valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad:
a) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas; arba
b) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.
Teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.
Svarstydamos šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes, teismo ir administracinės institucijos privalo atsižvelgti į informaciją apie vaiko socialinę kilmę ir padėtį, kurią pateikia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinė įstaiga ar kita kompetentinga institucija.“
III – Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
13. P ir Q kartu susilaukė dviejų vaikų: pirmasis (V) gimė 2000 m., o antrasis (S) – 2009 m.
14. Pora susituokė 1997 m.; 2006 m. vasario 6 d.(3) Šilutės rajono apylinkės teismo sprendimu P ir Q santuoka buvo nutraukta; pagal šį sprendimą V gyvenamoji vieta nustatyta su motina, bet vaikų globos teisėmis dalijosi abu tėvai bendrai.
15. 2005 m. šeima išvyko iš Lietuvos ir apsigyveno Švedijoje, kur 2006 m. tėvai ir pirmasis vaikas buvo įrašyti į gyventojų registrą. S gimė Švedijoje 2009 m. Abu vaikai kalba švediškai ir lankė mokyklą Falkenberge (Švedija), kur gyveno beveik visi asmenys, su kuriais jie bendraudavo.
16. 2013 m. lapkričio 27 d. P sužinojo, kad Q ir abu vaikai dingo. Susisiekusi su Falkenbergo savivaldybės socialinėmis tarnybomis (šios pradėjo tyrimą) Q tvirtino, kad ji pati ir vaikai nukentėjo nuo tėvo padarytų nusikalstamų veikų. Apie šias veikas buvo pranešta policijai; Q su vaikais buvo apgyvendinta prieglaudoje. Po kelių mėnesių prieš P pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, bet jam nustatytas draudimas bendrauti su vaikais.
17. 2014 m. kovo 29 d. Q išsivežė abu vaikus į Lietuvą. Tuo metu P ir Q bendrai dalijosi abiejų vaikų globos teisėmis(4); 2014 m. kovo 31 d. vaikai buvo įrašyti į Šilutės (Lietuva) savivaldybės gyventojų registrą.
18. 2014 m. balandžio 8 d. Q pareiškė ieškinį P Šilutės rajono apylinkės teisme; ieškinyje ji prašė šio teismo laikinai nustatyti S gyvenamąją vietą ir suteikti išimtines globos teises(5), taip pat priteisti išlaikymą abiem vaikams.
19. 2014 m. balandžio 11 d. P prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme – Varbergs tingsrätt (Varbergo pirmosios instancijos teismas) – pareiškė ieškinį Q, kuriame prašė laikinai suteikti išimtines abiejų vaikų globos teises.
20. Tą pačią dieną Šilutės rajono apylinkės teismas nutartimi laikinai nustatė S gyvenamąją vietą su motina.
21. 2014 m. birželio mėn. P pagal 1980 m. Hagos konvenciją pateikė Švedijos Karalystės užsienio reikalų ministerijai (Utrikesdepartementet) prašymą dėl vaikų grąžinimo.
22. 2014 m. liepos 30 d. P Šilutės rajono apylinkės teisme pareiškė ieškinį, kuriame, be kita ko, prašė suteikti išimtines V globos teises(6). Šis ieškinys buvo sujungtas su byla, kuri 2014 m. balandžio 8 d. buvo pradėta pagal Q ieškinį.
23. 2014 m. rugsėjo 2 d. Q pateikė atsiliepimą į P ieškinį; šiame atsiliepime ji prašė atmesti P ieškinį ir nurodė, kad V gydoma sveikatos priežiūros įstaigoje Klaipėdoje (Lietuva) dėl potrauminio streso, o iš medikų išvadų matyti, kad šis vaikas neigiamai reaguoja į bet kokį kontaktą su savo tėvu P.
24. 2014 m. rugsėjo 29 d. P pateikė tam pačiam teismui prašymą palikti Q ieškinį dėl S globos teisių suteikimo nenagrinėtą, nes, kaip jis teigė, ieškinys neteismingas šiam teismui.
25. 2014 m. rugpjūčio 1 d. P pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą išduoti leidimą grąžinti S į jos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, t. y. Švediją. 2014 m. rugpjūčio 18 d. Q pateikė tam pačiam teismui atsiliepimą į šį prašymą; jame nesutiko, kad S išvežimas į Lietuvą buvo neteisėtas, pabrėžė netoleruotiną tėvo elgesį su savo nepilnamečiais vaikais ir prašė atmesti P prašymą.
26. 2014 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus apygardos teismas atmetė P pateiktą prašymą išduoti leidimą grąžinti vaiką, o 2014 m. spalio 21 d. Lietuvos apeliacinis teismas paliko šį sprendimą, grindžiamą 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsniu, nepakeistą.
27. Priėmus pastarąjį sprendimą, vadovaujantis Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 6 dalimi, dokumentai buvo persiųsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui per Švedijos centrinę instituciją (Užsienio reikalų ministerija)(7).
28. 2014 m. spalio 18 d. įvykus žodiniam bylos nagrinėjimui – Q tesimo posėdyje nedalyvavo – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikinai suteikė P išimtines S globos teises.
29. 2015 m. vasario 18 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) Šilutės rajono apylinkės teismas nustatė S gyvenamąją vietą su Q ir priteisė iš P išlaikymą abiem vaikams. Iš šio sprendimo matyti, kad P atsisakė savo 2014 m liepos 30 d. ieškinio, kuriuo prašė suteikti V globos teises.
30. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad jo jurisdikcija pagrįsta Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalimi, nes abiejų vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, kaip ji suprantama pagal šią nustatą, tuo metu, kai Šilutės rajono apylinkės teisme buvo pareikštas 2014 m. balandžio 8 d. ieškinys ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareikštas 2014 m. balandžio 11 d. ieškinys, buvo Švedijoje.
31. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme P teigia, jog tam, kad minėtas teismas toliau nagrinėtų bylą, ginčijamas sprendimas turi būti nepripažintas. Jo nuomone, toks atsisakymas pripažinti turi būti grindžiamas Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a punktu. P pripažįsta, kad pagal šio reglamento 24 straipsnį paprastai draudžiama peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikciją. Tačiau, jo teigimu, šioje nuostatoje nėra nuorodos į to paties reglamento 15 straipsnį, kuriuo Šilutės rajono apylinkės teismas grindžia savo jurisdikciją. Taigi šis teismas pažeidė pastarąją nuostatą, nes visiškai savarankiškai nusprendė priimti sprendimą dėl ieškinio priimtinumo.
32. P taip pat nurodo, kad Šilutės rajono apylinkės teismas, be kita ko, padarė išvadą, jog, kadangi Lietuvos teismas atsisakė grąžinti vaiką remdamasis 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsniu, šio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nuo šiol yra Lietuvoje. Tai prieštarauja tam, kas nurodyta Teisingumo Teismo sprendimo Povse (C‑211/10 PPU, EU:C:2010:400) 44 punkte, t. y kad „vaiko neteisėto išvežimo pasekmė iš principo neturėtų būti valstybės narės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta prieš pat jį neteisėtai išvežant, teismų turimos jurisdikcijos perleidimas valstybės narės, kurioje po išvežimo yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismams“.
33. Nors P pripažįsta, kad viešosios tvarkos išlyga turi būti aiškinama siaurai, jis tvirtina, kad išlieka tam tikra diskrecija didelės klaidos, padarytos užsienio teismo, atveju. Jo teigimu, Šilutės rajono apylinkės teismas padarė tokią didelę klaidą, nes tyčia ar dėl nežinojimo pažeidė ne tik Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnį, bet ir pagrindinį principą, pagal kurį paskutinį žodį vaikų grobimo bylose taria vaiko pirminės nuolatinės gyvenamosios vietos teismas.
34. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Q teigia, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnį draudžiama tikrinti valstybės narės teismo jurisdikciją. Vienintelė galimybė atsisakyti pripažinti ginčijamą sprendimą būtų tuomet, jei jis prieštarautų viešajai tvarkai. Tačiau, Q teigimu, taip nėra, nes iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad P netinkamai vykdo tėvo pareigas, todėl S turi likti gyventi su savo motina. Tai buvo konstatuota keturiose skirtingose bylose. Be to, vaikai eina į mokyklą Lietuvoje ir nėra pavojaus jų sveikatai ar vystymuisi. Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad abu vaikus motina teisėtai atsivežė į Lietuvą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi jokių priežasčių abejoti vertinimu, atliktu Lietuvos institucijų (įskaitant Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių) ir teismų.
35. Q priduria, kad, kol buvo priimtas ginčijamas sprendimas, P aktyviai dalyvavo Lietuvos teismuose vykusiuose procesuose ir galėjo pasinaudoti bet kuriomis įmanomomis priemonėmis skųsti priimtus sprendimus. Be to, jis savo paties iniciatyva atsisakė ieškinio dėl V gyvenamosios vietos nustatymo su juo, taigi sutiko, kad šis vaikas gyventų su savo motina Lietuvoje. Todėl, prašydamas suteikti S globos teises, P pažeidžia teisėtus abiejų vaikų interesus.
36. Šiomis aplinkybėmis Varbergs tingsrätt (Varbergo pirmosios instancijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs] teismas, taikydamas reglamento [Nr. 2201/2003] 23 straipsnio a punktą ar kitą nuostatą ir nepaisydamas šio reglamento 24 straipsnio, privalo atsisakyti pripažinti [ginčijamą sprendimą] <…> ir dėl to tęsti su globos teisėmis susijusią šiuo metu jo nagrinėjamą bylą?“
IV – Dėl prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros ir proceso Teisingumo Teisme
37. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą taikant Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Sprendimu Detiček (C‑403/09 PPU, EU:C:2009:810), šį prašymą grindžia teiginiu, kad nuo tariamo atitinkamo vaiko pagrobimo 2014 m. kovo 29 d. P nebeturėjo galimybės su juo susitikti. Jeigu procesas užtruktų, tai prieštarautų vaiko interesams ir pakenktų vaiko santykiams su tėvu. Siekiant išvengti besitęsiančio teisinio neaiškumo, būtina, kad Teisingumo Teismas greitai priimtų sprendimą, kad bylą būtų galima galutinai išspręsti.
38. Susipažinusi su mano nuomone, Teisingumo Teismo ketvirtoji kolegija 2015 m. rugsėjo 9 d. nusprendė patenkinti nacionalinio teismo prašymą nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. Ši kolegija, be kita ko, taikydama Procedūros reglamento 109 straipsnio 3 dalį, nusprendė pasiūlyti Lietuvos Respublikai raštu pateikti visus turimus naudingus paaiškinimus dėl šios bylos. Teisingumo Teismo ketvirtoji kolegija taip pat nurodė pagrindinės bylos šalims, Švedijos Karalystei ir Lietuvos Respublikai raštu arba per teismo posėdį atsakyti į kelis klausimus.
39. Rašytines pastabas pateikė P, Švedijos Karalystė(8), Lietuvos Respublika ir Europos Komisija. P, Q, Ispanijos Karalystė, Lietuvos Respublika ir Komisija per 2015 m. spalio 27 d. įvykusį teismo posėdį pateikė žodines pastabas.
V – Dėl prejudicinio klausimo
A – Šalių pastabos
40. P pabrėžia, jog pagrindinė byla ypatinga tuo, kad ginčijamas sprendimas dėl S globos teisių buvo priimtas po to, kai buvo priimtas sprendimas negrąžinti vaiko, bet kilmės valstybės narės teismui dar neišsprendus klausimo, ar vaikas turi būti grąžintas.
41. Jis laikosi nuomonės, kad ginčijamo sprendimo nepripažinimą galima pagrįsti tuo, kad Šilutės rajono apylinkės teismas pažeidė principus, kuriais grindžiama neteisėtam išvežimui taikytina sistema, ir pareiškė turintis jurisdikciją, nors klausimą, ar vaikas turi būti grąžintas, tuo metu nagrinėjo kilmės valstybės narės teismas. P pakartojo ištrauką iš Sprendimo Povse (C‑211/10 PPU, EU:C:2010:400, 44 punktas), kuria rėmėsi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme(9).
42. P teigia, kad ginčijamame sprendime Šilutės rajono apylinkės teismas aiškiai nenurodė, kuo remiasi grįsdamas savo jurisdikciją. P teigimu, minėtas teismas sprendime rėmėsi bendro pobūdžio argumentais dėl vaiko interesų arba visiškai klaidingu Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio aiškinimu. Jis pažymi, jog „[k]adangi 24 straipsnyje nustatyta, kad tikrinimas dėl atitikties viešajai tvarkai negali būti taikomas jurisdikcijos taisyklėms, jame daroma nuoroda į 3–14 straipsnius. Galiausiai juk šioje byloje prieštaraujama ne dėl Lietuvos teismo išaiškinimo dėl to, kaip turi būti taikomas vienas iš šių straipsnių, bet dėl to, kad šis teismas savarankiškai ir pažeisdamas pareigą gauti [prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo] sutikimą prisiėmė jurisdikciją pagal 15 straipsnį, be to, visiškai nesilaikė Reglamente Nr. 2201/2003 numatytų taisyklių.“
43. P teigia, kad principas, pagal kurį galutinį sprendimą vaiko globos ir galimo jo grąžinimo klausimais turi priimti vaiko kilmės valstybės narės teismas, turi esminę reikšmę Reglamente Nr. 2201/2003 numatytoms neteisėtam išvežimui taikomoms teisės normoms. Jis mano, kad jeigu tokiu atveju nebūtų galimybės atsisakyti pripažinti ginčijamą sprendimą, būtų labai lengva nukrypti nuo principų, kuriais grindžiama Reglamente Nr. 2201/2003 numatyta neteisėtam vaikų išvežimui taikytina sistema.
44. Lietuvos Respublika laikosi pozicijos, kad taikant Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnį ginčijamas sprendimas Švedijoje turi būti pripažintas. Ji pažymi, kad to paties reglamento 23 straipsnyje numatytas baigtinis teismo sprendimų, susijusių su tėvų valdžia, nepripažinimo pagrindų sąrašas. Lietuvos Respublikos teigimu, vienas iš šių pagrindų yra akivaizdus prieštaravimas valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešajai tvarkai; jį pagal šį 23 straipsnį reikia aiškinti atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui. Ji priduria, kad vis dėlto, taikant Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnį, negalima remtis viešosios tvarkos išlyga siekiant peržiūrėti kilmės valstybės narės (šiuo atveju – Lietuvos) teismų jurisdikciją. Be to, to paties reglamento 26 straipsnyje numatyta, kad teismo sprendimas jokiomis aplinkybėmis negali būti peržiūrimas iš esmės.
45. Be to, kas išdėstyta pirmiau, Lietuvos Respublika tvirtina, kad Šilutės rajono apylinkės teismas ginčijamame sprendime atsižvelgė, pirma, į Vilniaus apygardos teismo sprendimą negrąžinti vaiko ir į Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir, antra, į Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 3 dalį, „pagal kurią, be kita ko, vaikas laikomas turinčiu konkretų ryšį su valstybe nare, <...> jeigu vaikas yra tos valstybės narės pilietis (abu vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai)“.
46. Dėl sprendimo negrąžinti Lietuvos Respublika pabrėžia, kad Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, jog S nebuvo neteisėtai išvežta.
47. Todėl Lietuvos Respublika laikosi pozicijos, jog, atsižvelgiant į tai, kad vaikas buvo išvežtas teisėtai, nuo to laiko praėjo beveik vieni metai, vaikai eina į mokyklą ir yra kitų integravimosi požymių, „[Šilutės rajono apylinkės teismas] teisingai ir teisėtai rėmėsi šiomis aplinkybėmis, kai prisiėmė jurisdikciją ir nusprendė, kad yra [geriausiai] tinkantis teismas šiai bylai nagrinėti“.
48. Lietuvos Respublika taip pat pažymi, kad Šilutės rajono apylinkės teismas atsižvelgė į Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio nuostatų turinį tik tiek, kiek jose nurodyti kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatoma, kuris teismas yra geriau tinkantis nagrinėti bylą, ir prisiėmė jurisdikciją tik padaręs išvadą, kad vaikas iš Švedijos buvo išvežtas teisėtai, ir nusprendęs, kad yra vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, todėl turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnį.
49. Per 2015 m. spalio 27 d. teismo posėdį Ispanijos Karalystė nurodė, kad nors taikant Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a punktą ir 24 straipsnį jurisdikcijos taisyklės pažeidimo savaime nepakanka, kad sprendimas būtų nepripažintas, nepripažinimas galimas tuo atveju, jeigu jurisdikcijos taisyklių pažeidimas yra akivaizdus ir toks nepripažinimas būtų naudingesnis vaikui.
50. Komisija teigia, kad „viešosios tvarkos“ sąvoka turi būti aiškinama siaurai, nes ji yra kliūtis įgyvendinti vieną pagrindinių reglamentu siekiamų tikslų, t. y. laisvą teismo sprendimų judėjimą, tad ja galima remtis tik išimtiniais atvejais(10). Be to, Komisijos teigimu, negalima remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a punktu atsisakyti pripažinti teismo sprendimą vien dėl to, kad sprendimas akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai, nes pagal tą pačią nuostatą reikia atsižvelgti į tai, kas naudingiausia vaikui.
51. Komisija priduria, jog Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnyje nustatyta, kad minėto reglamento 23 straipsnio a punkte numatytas su viešąja tvarka susijęs kriterijus negali būti taikomas jurisdikcijos taisyklėms, išdėstytoms jo 3–14 straipsniuose. Ji teigia, kad dėl to pagal šį reglamentą apskritai draudžiama peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikciją. Komisija laikosi pozicijos, kad minėto reglamento 15 straipsnis neminimas jo 24 straipsnyje dėl to, kad to nereikia, nes pagal bendrąjį principą kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija iš viso neperžiūrima.
52. Komisija teigia, kad nors valstybė narė, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą, neturi teisės peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikcijos, kad ir kaip būtų, ji gali vykdyti bendro pobūdžio kontrolę dėl viešosios tvarkos.
53. Komisija pažymi, kad Šilutės rajono apylinkės teismas nusprendė, kad vaikai įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, po to, kai buvo priimtas sprendimas dėl negrąžinimo. Ji mano, kad ši pozicija ginčytina, nes pagal Sprendimą Povse (C‑211/10 PPU, EU:C:2010:400, 44 punktas) tai, kad valstybė narė atsisako grąžinti vaikus, nereiškia, kad jurisdikcija perleidžiama minėtos valstybės narės teismams.
54. Komisija taip pat tvirtina, jog net jeigu darytume prielaidą, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, Šilutės rajono apylinkės teismas savo jurisdikciją grindė Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsniu. Komisijos teigimu, sunku suprasti šį požiūrį. Ji mano, kad jeigu Lietuvos teismas iš tiesų padarė išvadą, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, jis privalėjo savo jurisdikciją grįsti Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsniu. Be to, taikydamas Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnį minėtas teismas nesilaikė jame nurodytų sąlygų ir netaikė jame numatytos tvarkos.
55. Komisijos teigimu, vienas pagrindinių principų Europos teisingumo erdvėje, įskaitant Švediją ir Lietuvą, yra tarpusavio pasitikėjimo principas, grindžiamas teismų lojaliu bendradarbiavimu. Ji tvirtina, kad akivaizdžiai ir piktybiškai nesilaikant Europos teisingumo erdvės taisyklių gali būti pažeidžiama teisės norma, kuri Sąjungos teisės sistemoje, taigi ir Švedijos teisės sistemoje, laikoma pagrindine.
56. Komisija taip pat laikosi pozicijos, kad reikia atsižvelgti ir į tai, kad P galėjo apskųsti ginčijamą sprendimą kilmės valstybėje narėje ir privalėjo pasinaudoti šia galimybe. Ji teigia, jog toks požiūris atitinka bendrąjį Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtintą principą, kad bet koks netinkamas nuostatų taikymas turi būti ginčijamas kilmės valstybės narės teismuose. Galiausiai Komisija primena, kad reikia patikrinti, ar viešosios tvarkos išlygos taikymas siekiant atsisakyti pripažinti sprendimą atitinka vaiko interesus.
57. Komisijos teigimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar šioje byloje Sąjungos teisė pažeista dėl klaidos, kurią pagrįstai buvo galima ištaisyti pasinaudojus kilmės valstybėje narėje galimomis teisinės gynybos priemonėmis (kartu su Reglamente Nr. 2201/2003 numatytomis teisinės gynybos priemonėmis), ar buvo akivaizdžiai ir piktybiškai pažeistos šio reglamento nuostatos ir dėl to pažeisti Sąjungos teisėje įtvirtinti tarpusavio pasitikėjimo ir lojalaus teismų bendradarbiavimo principai.
B – Įžanginės pastabos
58. Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, nepaisydamas Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnyje numatyto draudimo peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikciją, jis gali, vadovaudamasis šio reglamento 23 straipsnio a punktu, atsisakyti pripažinti ginčijamą sprendimą, kuriuo S gyvenamoji vieta nustatyta su motina(11).
59. Pirmiausia pabrėžtina, kad iš prejudiciniame klausime pateiktos nuorodos į Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnį atrodo, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi tik dėl galimybės nepripažinti ginčijamo sprendimo dėl to, kad Šilutės rajono apylinkės teismas pažeidė jurisdikcijos taisykles.
60. Be to, nors prejudicinis klausimas pateiktas dėl Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a punkto, kuriame numatytas sprendimo, susijusio su tėvų pareigomis, nepripažinimo pagrindas, jeigu pripažinimas akivaizdžiai prieštarautų viešajai tvarkai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visiškai nenurodė, kaip pripažinus ginčijamą sprendimą būtų neleistinai pažeista valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, arba Europos Sąjungos viešoji tvarka.
61. Iš tiesų tik P šiame teisme pateiktuose argumentuose, kurie pakartoti prašyme priimti prejudicinį sprendimą(12), nurodomas tariamas viešosios tvarkos pažeidimas. Šiuo klausimu P prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme tvirtino, kad ginčijamo sprendimo pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai, nes Šilutės rajono apylinkės teismas padarė didelę klaidą, kai tyčia ar dėl nežinojimo pažeidė, pirma, Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnį ir, antra, šiame reglamente numatytą grąžinimo tvarką, visų pirma pagrindinį principą, pagal kurį, taikant minėto reglamento 11 straipsnio 8 dalį, paskutinį žodį vaikų grobimo bylose taria vaiko pirminės nuolatinės gyvenamosios vietos teismas(13).
62. Šioje nuomonėje aptarsiu šiuos klausimus vieną po kito.
C – Dėl tariamo Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių pažeidimo ir to paties reglamento 23 straipsnio a punkte numatytos viešosios tvarkos išimties
63. P teigia, kad ginčijamame sprendime aiškiai nenurodyta, kuo Šilutės rajono apylinkės teismas grindžia savo jurisdikciją. Jis taip pat tvirtina, kad ginčijamą sprendimą, taikant Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį, galima laikyti sprendimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių, todėl, vadovaujantis Sprendimu Purrucker (C‑256/09, EU:C:2010:437), jis negalioja už Lietuvos teritorijos ribų.
64. Teisingumo Teismas Sprendimo Purrucker (C‑256/09, EU:C:2010:437) 76–78 punktuose nusprendė, kad teismo sprendimui, iš kurio nematyti, jog jis priimtas laikantis Reglamente Nr. 2201/2003 numatytų jurisdikcijos nustatymo taisyklių, 20 straipsnis taikomas, jeigu sprendimas atitinka šiame straipsnyje numatytas sąlygas. Šiuo klausimu minėto sprendimo 83 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamente Nr. 2201/2003 numatyta pripažinimo ir vykdymo sistema netaikoma priemonėms, patenkančioms į šio reglamento 20 straipsnio taikymo sritį.
65. Manau, kad ši praktika netaikytina pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms.
66. Iš tiesų, priešingai, nei teigia P(14), iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Šilutės rajono apylinkės teismas savo jurisdikciją grindė Reglamente Nr. 2201/2003 numatytomis jurisdikcijos taisyklėmis. Šiuo klausimu ginčijamame sprendime nurodytas ne tik Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnis(15), bet ir(16) šio reglamento 8 ir 9 straipsniai(17).
67. Darytina išvada, kad, kadangi ginčijamame sprendime yra pakankamai duomenų, patvirtinančių tai, jog Šilutės rajono apylinkės teismas savo jurisdikciją grindė Reglamente Nr. 2201/2003 numatytomis taisyklėmis, šis sprendimas nėra sprendimas dėl laikinųjų priemonių nustatymo, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 20 straipsnį, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi(18) jį pripažinti vadovaudamasis minėto reglamento 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principu(19), išskyrus tuos atvejus, kai taikytinas vienas iš to paties reglamento 23 straipsnyje numatytų sprendimų dėl tėvų pareigų nepripažinimo pagrindų(20).
68. Atsižvelgdamas į primintus Reglamento Nr. 2201/2003 tikslus ir į paties minėto reglamento 23 straipsnio a punkto tekstą, pagal kurį sprendimas nepripažįstamas, jeigu pripažinimas „akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai, atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui“, manau, kad šio reglamento 23 straipsnio a punkte numatyta viešosios tvarkos išlyga turi būti taikoma tik išimtiniais atvejais(21). Iš tiesų, kadangi taikant šį pagrindą nukrypstama nuo tarpusavio pasitikėjimu grindžiamo teismų sprendimų pripažinimo principo, o tai gali trukdyti įgyvendinti vieną pagrindinių Reglamento Nr. 2201/2003 tikslų(22), jį reikia aiškinti siaurai(23).
69. Pridurtina, kad, nepaisant labai ribotos Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a punkte numatytos išimties taikymo srities, šio reglamento 24 straipsnio pirmame sakinyje patvirtinama, kad kitų valstybių narių teismai negali peržiūrėti pirmojo teismo pateikto vertinimo dėl savo jurisdikcijos. Šį pagrindinį principą(24) patvirtina tos pačios nuostatos antras sakinys, kuriame patikslinama, kad „[t]ikrinimas, ar tai atitinka viešąją tvarką, kaip nurodyta <…> 23 straipsnio a punkte, negali būti taikomas jurisdikcijos taisyklėms, išdėstytoms 3–14 straipsniuose“.
70. Tai, kad Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnyje nedaroma nuoroda į šio reglamento 15 straipsnį, negali susiaurinti minėtame 24 straipsnyje įtvirtinto pagrindinio principo, pagal kurį siekiant paprieštarauti kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo pripažinimui arba vykdymui negalima remtis valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešąja tvarka vien dėl to, kad kilmės valstybės narės teismas nesilaikė jurisdikcijos taisyklių (25), taikymo apimties.
71. Šiuo klausimu norėčiau pabrėžti, kad šio tarpusavio pasitikėjimu grindžiamo pagrindinio principo, kuriuo užtikrinamas laisvas teismo sprendimų judėjimas Sąjungoje, negalima paneigti remiantis tariamo jurisdikcijos taisyklių nesilaikymo rimtumu.
72. Taigi, nors atrodo, kad Šilutės rajono apylinkės teismas nesilaikė Reglamente Nr. 2201/2003 numatytų jurisdikcijos taisyklių ar šio reglamento 15 straipsnio nuostatų, kaip teigia P ir Komisija(26) (mano nuomone, quod non), tokia išvada negali lemti to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepripažintų ginčijamo sprendimo, arba ja remiantis to negali būti leidžiama.
73. Be to, Reglamento Nr. 2201/2003 26 straipsnyje numatyta, kad sprendimas jokiomis aplinkybėmis negali būti peržiūrimas iš esmės(27). Todėl valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas negali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo vien dėl to, kad mano, jog tame sprendime klaidingai taikyta nacionalinė arba Sąjungos teisė, kitaip kiltų pavojus suabejoti Reglamento Nr. 2201/2003 tikslu(28).
74. Atvirkščiai, turi būti laikomasi nuostatos, kad tokiu atveju kiekvienoje valstybėje narėje įtvirtinta sprendimo apskundimo sistema, papildyta SESV 267 straipsnyje numatyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra, suteikia teisės subjektams pakankamą garantiją(29).
75. Per 2015 m. spalio 27 d. teismo posėdį Lietuvos Respublika patvirtino, kad ginčijamą sprendimą buvo galima apskųsti apeliacine ir prireikus kasacine tvarka. Savo ruožtu P per tą patį teismo posėdį patvirtino, kad neskundė ginčijamo sprendimo Lietuvos teismuose. Taigi P nepasinaudojo Lietuvos teisėje numatytomis teisinės gynybos priemonėmis, nors aktyviai dalyvavo keliose bylose dėl tėvų pareigų ir savo vaikų grąžinimo(30), kurias buvo pradėjęs Lietuvos teismuose. Taigi jis nepasinaudojo galimybe ginčyti Šilutės rajono apylinkės teismo jurisdikciją priimti ginčijamą sprendimą.
76. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad taikant Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a punktą ir 24 straipsnį negalima remtis valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešąja tvarka ir atsisakyti pripažinti arba vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą vien dėl to, kad kilmės valstybės narės teismas nesilaikė Reglamente Nr. 2201/2003 numatytų jurisdikcijos taisyklių.
77. Priduriu, kad net jeigu taikant Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a punktą būtų galima remtis valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešąja tvarka, nebuvo pateikta jokių argumentų, išskyrus nepagrįstą argumentą dėl tariamo šiame reglamente nustatytų jurisdikcijos taisyklių pažeidimo, kurį atmečiau, kuriais būtų paaiškinta, kaip ši viešoji tvarka būtų pažeista.
D – Dėl Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio ir grąžinimo procedūros
78. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir šį prašymą pateikusio teismo keliamo klausimo formuluotės matyti, kad jame nagrinėjamo ginčo dalykas(31) susijęs tik su vaiko globos teisėmis, kaip jos apibrėžtos Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 9 punkte.
79. P(32), Švedijos Karalystė ir Lietuvos Respublika, atsakydami į Teisingumo Teismo raštu pateiktą klausimą, taip pat nurodė, kad pagrindinės bylos ir Šilutės rajono apylinkės teisme nagrinėjamos bylos, kurioje priimtas ginčijamas sprendimas, dalykas sutampa. Per 2015 m. spalio 27 d. teismo posėdį Q taip pat patvirtino, kad laikosi šios pozicijos(33).
80. Vis dėlto pažymiu, kad savo rašytinėse pastabose Švedijos Karalystė nurodė, kad „[p]o to, kai 2014 m. spalio 21 d. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė prašymą išduoti leidimą grąžinti vaikus, vadovaujantis reglamento [Nr. 2201/2003] 11 straipsnio 6 dalimi dokumentai buvo persiųsti Varbergs tingsrätt (Varbergo pirmosios instancijos teismas) per Švedijos centrinę instituciją, t. y. Užsienio reikalų ministeriją. P paprašė jo prašymą pridėti prie nagrinėjamos bylos dėl globos teisių. Pagal reglamento [Nr. 2201/2003] 11 straipsnio 8 dalį, nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą yra vykdomas.“
81. Todėl manau, kad neįmanoma tiksliai nustatyti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tiesų nagrinėja prašymą dėl grąžinimo pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį.
82. Reikia pridurti, kad nors P iš tiesų nurodė, kad vaikas buvo neteisėtai išvežtas(34), iš ginčijamo sprendimo 4 puslapio matyti, jog Šilutės rajono apylinkės teismas nusprendė, kad aptariamas vaiko išvežimas į Lietuvą buvo teisėtas. Be to, kaip pažymėjo Lietuvos apeliacinis teismas, Vilniaus apygardos teismas „pabrėžė, kad S išvežimo metu [P] buvo uždrausta artintis prie [Q] ir dukterų ir siekti su jomis kontaktų, jų tapatybė ir gyvenamoji vieta buvo įslaptintos – tai iš esmės atitinka jo globos teisių apribojimą. Dėl šių priežasčių [Vilniaus apygardos teismas] padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog [S] išvykimas buvo neteisėtas, kaip tai suprantama pagal Hagos konvenciją ir Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003.“ Taigi, jeigu S buvo išvežta į Lietuvą ir liko joje teisėtai, Sprendimo Povse (C‑211/10 PPU, EU:C:2010:400) 44 punktas netaikomas(35).
83. Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos taip pat matyti, kad po to, kai Vilniaus apygardos teismas priėmė 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį atmesti P pateiktą prašymą išduoti leidimą grąžinti vaiką ir ją Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 21 d. nutartimi paliko nepakeistą(36), ir nors šių sprendimų dėl negrąžinimo kopijos, vadovaujantis Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 6 dalimi, 2014 m. lapkričio 28 d. buvo persiųstos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, vėliau, vadovaujantis Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 punktu, nebuvo priimta jokio sprendimo, kuriuo būtų įpareigota grąžinti vaiką(37). Iš tiesų Švedijos Karalystė savo rašytinėse pastabose nurodė, kad „[š]į klausimą vis dar sprendžia Švedijos centrinė institucija“.
84. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad ieškinio dėl tėvų pareigų turinio dalykas ir pagrindas nesutampa su ieškinio, kuriuo siekiama į kilmės valstybę narę grąžinti į kitą valstybę narę neteisėtai išvežtą ar joje neteisėtai laikomą vaiką, dalyku ir pagrindu(38).
85. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad vaiką grąžinti reikalaujančio sprendimo, taikant Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį priimto vėliau už taikant šio reglamento 11 straipsnio 6 dalį priimtą sprendimą dėl negrąžinimo, vykdymui, nors jis glaudžiai susijęs su kitais klausimais, kurie sprendžiami Reglamentu Nr. 2201/2003, visų pirma su globos teisėmis, taikoma procesinė autonomija, kad nebūtų delsiama sugrąžinti vaiką, kuris neteisėtai išvežtas(39).
86. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir į prejudicinio klausimo formuluotę, skirtingus tikslus, kurių siekiama sprendimais dėl vaikų globos nustatymo ir sprendimais dėl grąžinimo, taip pat į tai, kad Teisingumo Teismo bylos medžiagoje visiškai nėra informacijos apie galimai priimtą Švedijos teismo sprendimą dėl grąžinimo pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį(40), nors nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutarties dėl negrąžinimo(41) praėjo ištisi mėnesiai, manau, kad P pastabos dėl grąžinimo procedūros neturi reikšmės atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotą klausimą.
VI – Išvada
87. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Varbergs tingsrätt (Varbergo pirmosios instancijos teismas) pateiktą prejudicinį klausimą:
2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 23 straipsnio a punktą ir 24 straipsnį reikia aiškinti taip, kad negalima remiantis valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešąja tvarka atsisakyti pripažinti arba vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą vien dėl to, kad kilmės valstybės narės teismas nesilaikė Reglamente Nr. 2201/2003 numatytų jurisdikcijos taisyklių.