GENERALINIO ADVOKATO
EVGENI TANCHEV IŠVADA,
pateikta 2019 m. birželio 20 d.(1)
Byla C‑192/18
Europos Komisija
prieš
Lenkijos Respubliką
„Valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas – Veiksminga teisinė apsauga pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą – Teismų nepriklausomumas ir nešališkumas – Komisijos kaltinimo, grindžiamo Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, nepriimtinumas – SESV 157 straipsnis – Direktyvos 2006/54/EB 5 straipsnio a punktas ir 9 straipsnio 1 dalies f punktas – Pensinio amžiaus, kuris yra skirtingas moterims ir vyrams, nustatymas bendrosios kompetencijos teismų, Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) teisėjams ir prokurorams – Pensinio amžiaus sumažinimas bendrosios kompetencijos teismų teisėjams, kartu suteikiant teisingumo ministrui diskreciją pratęsti atskiro teisėjo tarnybos laiką“
I. Įvadas
1. Šioje byloje Komisija pagal SESV 258 straipsnį pareiškė Lenkijos Respublikai ieškinį dėl dviejų pagrindų. Pirma, Komisija tvirtina, kad 2017 m. liepos 12 d. Ustawa o zmianie ustawy – Prawo o ustroju sądów powszechnych oraz niektórych innych ustaw z dnia 12 lipca 2017 r(2) (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Įstatymas dėl bendrosios kompetencijos teismų organizavimo ir tam tikri kiti įstatymai; toliau – 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymas), 13 straipsnio 1–3 dalyse nustačiusi pensinį amžių – 60 metų moterims ir 65 metus vyrams (anksčiau pensinis amžius abiem lytims buvo 67 metai), atitinkamai dirbantiems bendrosios kompetencijos teismų teisėjais, prokurorais ir Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) teisėjais, Lenkija neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 157 straipsnį, taip pat pagal 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo(3) 5 straipsnio a punktą ir 9 straipsnio 1 dalies f punktą.
2. Antra, Komisija tvirtina, kad pagal 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį sumažinusi bendrosios kompetencijos teismų teisėjų pensinį amžių ir kartu pagal to paties įstatymo 1 straipsnio 26 dalies b ir c punktus suteikusi teisingumo ministrui įgaliojimus pratęsti atskirų bendrosios kompetencijos teismų teisėjų tarnybos laiką, Lenkija neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos nuostatas, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatomis.
3. Pirmasis iš Komisijos kaltinimų yra naujas, nes diskriminacija dėl lyties vis dar yra panaši į nagrinėtą bylose, kurias Teisingumo Teismas nagrinėjo dėl 2017 m. priimtų Lenkijos teisėjų išėjimo į pensiją taisyklių reformų(4), kurios sulaukė daug tarptautinės kritikos(5). Iš tiesų, kaip buvo aptarta mano išvadoje byloje Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18)(6), 2017 m. reformos sudaro Komisijos motyvuoto pasiūlymo pagal ESS 7 straipsnio 1 dalį dėl teisinės valstybės principo Lenkijoje(7) dalyką.
4. Dėl antrojo kaltinimo, kiek jis susijęs su Komisijos įgaliojimais remtis Chartijos 47 straipsniu procesuose dėl teisių pažeidimo ir veiksmingos teisinės apsaugos taisyklės turiniu pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį, šis klausimas išsamiai išnagrinėtas mano 2019 m. balandžio 11 d. išvadoje byloje Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18)(8). Joje pateikiau išvadą, kad jei valstybė narė neįgyvendina ES teisės pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, Komisija negali remtis Chartijos 47 straipsniu tiesioginiame ieškinyje pagal SESV 258 straipsnį.
5. Todėl dėl antro pagrindo mano analizėje daugiausia dėmesio bus skiriama nustatymui, ar nagrinėjamu teisės aktu pažeidžiama ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa; ši nuostata yra konkreti teisinės valstybės principo pagal ESS 2 straipsnį laikymosi išraiška(9). Taip pat nagrinėsiu, ar teisės šaltiniais galima remtis atliekant tokį vertinimą; šie šaltiniai numatyti ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje tiems, kurie siekia nustatyti Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į „pagal įstatymą įsteigtą nepriklausomą ir nešališką teismą“ turinį. Kaip bus pavaizduota šios išvados VI dalies C skirsnyje, bendri šaltiniai lemia konstitucinę sąsają tarp šių dviejų nuostatų, todėl jurisprudencija, grindžiama dviem nuostatomis, neišvengiamai turi sąlyčio taškų(10).
6. Tame pačiame skirsnyje vėliau aptarsiu skirtumus tarp Chartijos 19 straipsnio 1 dalies ir 47 straipsnio, konkrečiai – ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos pažeidimo, kuris turi atsirasti prieš pradedant jį vertinti kaip atskirą, nuo Chartijos nepriklausomą, Sąjungos teisės pažeidimą, susijusį su teisėjų nepašalinamumu ir nepriklausomumu, ribą.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
7. ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta:
„Valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse.“
8. SESV 157 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse numatyta:
„1. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų taikomas principas už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį.
2. Šiame straipsnyje „užmokestis“ – tai įprastinis bazinis arba minimalus darbo užmokestis arba alga ir bet koks kitas atlygis grynaisiais arba natūra, kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą.
Vienodas užmokestis nediskriminuojant dėl lyties reiškia, kad:
a) užmokestis už tą patį akordinį darbą apskaičiuojamas taikant tą patį mato vienetą;
b) valandinis užmokestis už tą patį darbą yra vienodas.
<…>
4. Siekiant užtikrinti visišką moterų ir vyrų lygybę per visą darbingą amžių, vienodo požiūrio principas nekliudo valstybėms narėms ir toliau laikytis arba imtis priemonių, numatančių konkrečias lengvatas, padedančias nepakankamai atstovaujamai lyčiai verstis profesine veikla arba šalinančias ar kompensuojančias nepalankias profesinės veiklos sąlygas.“
9. 1978 m. gruodžio 19 d. Direktyvos 79/7/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje(11) 7 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta:
„1. Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės netaikyti jos nuostatų šiais atvejais:
a) nustatant pensinį amžių senatvės ir ištarnauto laiko pensijoms gauti ir su tuo susijusias galimybes gauti kitas išmokas.“
10. Direktyvos 2006/54 3 straipsnyje „Pozityvūs veiksmai“ numatyta:
„Siekdamos užtikrinti visišką moterų ir vyrų lygybę per visą darbingą amžių, valstybės narės gali ir toliau taikyti arba nustatyti priemones, kaip apibrėžta Sutarties 141 straipsnio 4 dalyje.“
11. Direktyvos 2006/54 5 straipsnyje „Draudimas diskriminuoti“ numatyta:
„Nepažeidžiant 4 straipsnio, neturi būti jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl lyties profesinėse socialinės apsaugos sistemose, ypač šiais aspektais:
a) šių sistemų aprėpties ir sąlygų, kuriomis įgyjama teisė jomis naudotis;
<…>“
12. Direktyvos 2006/54 9 straipsnio 1 dalies f punkte numatyta:
„1. Nuostatos, prieštaraujančios vienodo požiūrio principui, apima tas nuostatas, tiesiogiai arba netiesiogiai grindžiamas lytimi, kurios skirtos:
<…>
f) nustatyti skirtingus pensinius amžius.“
B. Lenkijos teisė
13. Komisijos ieškinys susijęs su 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymu. Šio pakeitimo įstatymo nuostatos, susijusios su šia byla, yra 1 straipsnio 26 dalies b ir c punktai ir 13 straipsnio 1–3 dalys, kurios yra susijusios su toliau išvardytais trimis įstatymais.
1. Bendrosios kompetencijos teismų įstatymas
14. Pagal 2001 m. liepos 27 d. Įstatymo dėl bendrosios kompetencijos teismų sistemos (toliau – Bendrosios kompetencijos teismų įstatymas) 69 straipsnio 1 dalį teisėjų įprastas pensinis amžius(12) buvo 67 metai tiek vyrams, tiek moterims. Jis galėjo būti pratęstas atitinkamam teisėjui pateikus teisingumo ministrui prašymą raštu ir pažymą apie gerą sveikatos būklę. 2016 m. lapkričio 16 d. atitinkama nuostata buvo iš dalies pakeista(13), o pensinis amžius buvo sumažintas iki 65 metų tiek vyrams, tiek moterims, jis gali būti trumpą laikotarpį pratęstas atitinkamam teisėjui pateikus teisingumo ministrui prašymą raštu ir pažymą apie gerą sveikatos būklę. Šis pakeitimas turėjo įsigalioti 2017 m. spalio 1 d.
15. Tačiau 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymo 13 straipsniu dar kartą iš dalies pakeistos nuostatos dėl pensinio amžiaus ir nustatytas toks amžius: 60 metų moterims ir 65 metai vyrams. Pagal 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymą šis straipsnis įsigaliojo 2017 m. spalio 1 d.
16. Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo, iš dalies pakeisto 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymu(14), įsigaliojusio 2017 m. spalio 1 d., 69 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Teisėjai išeina į pensiją, kai sukanka 60 metų moteriai arba 65 metai vyrui, išskyrus atvejus, kai ne vėliau kaip likus 6 mėnesiams ir ne anksčiau kaip likus 12 mėnesių iki to amžiaus jis pateikia teisingumo ministrui pareiškimą dėl pageidavimo toliau eiti teisėjo pareigas ir pagal kandidatams į teisėjo pareigas taikomas taisykles išduotą pažymą, patvirtinančią, kad jo sveikatos būklė jam leidžia toliau dirbti teisėjo darbą.“
17. 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 26 dalies b ir c punktais taip pat buvo įterpta Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 69 straipsnio 1b pastraipa ir iš dalies pakeista 69 straipsnio 3 dalis. 69 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta:
„Teisingumo ministras gali sutikti, kad teisėjas toliau eitų savo pareigas, atsižvelgdamas į racionalų bendrosios kompetencijos teismų darbuotojų naudojimą ir poreikius, kylančius dėl atskirų teismų darbo krūvio. Tuo atveju, jei procedūra dėl pareigas toliau einančio teisėjo dar nėra baigta jam sulaukus 1 dalyje nurodyto amžiaus, teisėjas lieka eiti savo pareigas iki tos procedūros pabaigos <…>“
18. 69 straipsnio 3 dalyje po pakeitimų numatyta:
„Jeigu teisingumo ministras duoda 69 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą sutikimą, teisėjas gali ir toliau eiti savo pareigas tik iki 70 metų amžiaus. Šis teisėjas gali išeiti į pensiją apie tai teisingumo ministrui pranešęs prieš tris mėnesius. Pranešimo laikotarpis pratęsiamas dėl kasmetinių atostogų, sukauptų iki to pranešimo laikotarpio pabaigos. Teisėjo prašymu teisingumo ministras gali sutikti su teisėjo išėjimu į pensiją iki pranešimo laikotarpio pabaigos.“
19. Dėl teisėjų darbo užmokesčio Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 91 straipsnyje nustatyta:
„1. Lygiavertes teisėjo pareigas einančių teisėjų darbo užmokesčio dydis diferencijuojamas atsižvelgiant į tarnybos trukmę arba atliekamas funkcijas <…>
2. Teisėjo bazinis darbo užmokestis išreiškiamas lygiais, kurių dydis nustatomas taikant koeficientus, kuriais remiantis nustatomas bazinis darbo užmokestis, kaip numatyta 1c dalyje. Atskirų teisėjų pareigybių bazinio darbo užmokesčio lygis ir koeficientai, taikomi atskirų kategorijų teisėjų bazinio darbo užmokesčio dydžiui nustatyti, yra nurodyti šio įstatymo priede. <…>
7. Be to, teisėjų darbo užmokestis diferencijuojamas pagal išmokas už darbo stažą, kurias sudaro, skaičiuojant nuo šeštųjų tarnybos metų, iki 5 % bazinio darbo užmokesčio ir kurios kasmet didinamos 1 %, kol pasiekia 20 % bazinio darbo užmokesčio.
<…>“
20. Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 91a straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„2) Jei prieš pradėdamas eiti teisėjo pareigas asmuo ėjo kitas šioms pareigoms lygiavertes ar prokuroro pareigas, eidamas naujas pareigas, jis turi teisę gauti bazinį darbo užmokestį, kurio lygis yra ne mažesnis kaip lygis, į kurį jis turėjo teisę eidamas ankstesnes pareigas.“
21. Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 91a straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„3) Teisėjo bazinis darbo užmokestis nustatomas taikant kitą aukščiausią lygį po penkerių metų tarnybos tam tikroje teisminėje institucijoje.“
22. Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 100 straipsnio 1, 2, 4a ir 4b dalyse su pakeitimais, padarytais 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymo 13 straipsniu, nustatyta:
„1. Teisėjai, kurie išėjo į pensiją dėl teismų sistemos pokyčių arba teismų apygardų ribų pakeitimų, turi teisę, kol sukaks 60 metų (moterims) ir 65 metai (vyrams), gauti tarnybines pajamas, lygias darbo užmokesčio, gauto paskutinėje darbovietėje, sumai.
2. Teisėjai, išėję į pensiją arba priversti išeiti į pensiją dėl amžiaus, ligos arba jėgų praradimo, turi teisę į tarnybines pajamas, lygias 75 % bazinio darbo užmokesčio, ir į išmokas už darbo stažą, gautas paskutinėje darbovietėje.
<…>
4a. 1 dalyje numatytomis aplinkybėmis į pensiją išėję teisėjai gauna vienkartinę išmoką sulaukę 60 metų (moterys) ir 65 metų (vyrai).
4b. Teisėjas, kuris grįžo į ankstesnes pareigas arba lygiavertes ankstesnėms pareigas pagal 71c straipsnio 4 dalį arba 74 straipsnio 1a dalį, išėjęs į pensiją arba priverstas išeiti į pensiją, turi teisę į vienkartinę išmoką, kurią sudaro skirtumas tarp pensijos dydžio, apskaičiuoto išėjimo į pensiją dieną, ir išmokos, kuri jau išmokėta, sumos. Tokiu atveju, kaip nurodyta 1 dalyje, teisėjai turi teisę gauti išmoką sulaukę 60 metų (moterys) ir 65 metų (vyrai).“
2. 2002 m. lapkričio 23 d. Aukščiausiojo Teismo įstatymas
23. 2002 m. lapkričio 23 d. Ustawa o Sądzie Najwyższym(15) (Aukščiausiojo Teismo įstatymas, toliau – 2002 m. Aukščiausiojo Teismo įstatymas) su pakeitimais, padarytais 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymu, yra šios bylos dalykas.
24. Iki 2018 m. balandžio 3 d. 2002 m. Aukščiausiojo Teismo įstatymu buvo nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinis amžius – 70 metų. Vis dėlto tą dieną jis buvo sumažintas iki 65 metų(16).
25. Nepaisant šių nuostatų, 2002 m. Aukščiausiojo Teismo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė teisėjams teikti prašymus dėl išėjimo į pensiją iki 70 metų amžius. Amžius, kurio sulaukęs Aukščiausiojo Teismo teisėjas gali pateikti prašymą dėl išėjimo į pensiją, vėliau buvo pakeistas 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymu, t. y. šis amžius sumažintas iki 60 metų (moterims) ir 65 metų (vyams). Pagal anksčiau galiojusios 2002 m. Aukščiausiojo Teismo įstatymo redakcijos 30 straipsnio 2 dalį buvo nustatytas 67 metų amžius, kurio sulaukus buvo galima teikti prašymą dėl išėjimo į pensiją. 2016 m. lapkričio 16 d. įstatyme šis amžius tiek vyrams, tiek moterims buvo 65 metai.
26. 2002 m. Aukščiausiojo Teismo įstatymo 42 straipsnio 4 ir 5 dalyse dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų darbo užmokesčio numatyta:
„4. Aukščiausiojo Teismo teisėjo darbo užmokestis atitinka standartinį lygį ar paaukštinimo lygį. Paaukštinimo lygio darbo užmokestis atitinka 115 % standartinio lygio darbo užmokesčio.
5. Aukščiausiojo Teismo teisėjas, pradedantis tarnybą, gauna standartinio lygio bazinį darbo užmokestį. Po septynerių metų tarnybos bazinis darbo užmokestis padidinamas iki paaukštinimo lygio <…>“
27. 2002 m. Aukščiausiojo Teismo įstatymo 43 straipsnyje numatyta:
„Aukščiausiojo Teismo teisėjas turi teisę į darbo stažo išmoką, kuria kiekvienais metais 1 % didinamas bazinis darbo užmokestis, tačiau neviršijama 20 % šio darbo užmokesčio. Tarnybos laikas, nuo kurio priklauso išmokos dydis, taip pat apima tarnybos laiką arba darbo santykius, buvusius prieš jo paskyrimą į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, taip pat profesinės praktikos kaip teisininko, patarėjo teisės klausimais arba notaro laikotarpius.“
28. 2002 m. Aukščiausiojo Teismo įstatymo 50 straipsnyje numatyta:
„Į pensiją išėjęs Aukščiausiojo Teismo teisėjas turi teisę į tarnybines pajamas, lygias 75 % bazinio darbo užmokesčio ir išmokų už darbo stažą, gautų paskutinėje darbovietėje. Šių tarnybinių pajamų sąlygos ir dydžiai tikslinami atsižvelgiant į einančių pareigas Aukščiausiojo Teismo teisėjų bazinio darbo užmokesčio pokyčius.“
3. Ustawa z dnia 28 stycznia 2016 r. Prawo o prokuraturze (2016 m. sausio 28 d. Prokuratūros įstatymas)
29. 2016 m. sausio 28 d. Prokuratūros įstatymo(17) (toliau – Prokuratūros įstatymas) 127 straipsnio 1 dalyje, inter alia, nustatyta:
„Jei šiame įstatyme nenurodyta kitaip, prokurorams mutatis mutandis taikomos [Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo] 69–71, 73, 74, 76 straipsnių, 85 straipsnio 4 dalies, 99–102 ir 104 straipsnių nuostatos.“
30. Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 69 straipsnis taikomas valstybės prokurorų išėjimo į pensiją amžiui. Todėl iki pakeitimų, padarytų priimant 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymą, prokurorų pensinis amžius buvo 67 metai tiek vyrams, tiek moterims. 2016 m. lapkričio 16 d. įstatymu prokurorų pensinis amžius buvo sumažintas iki 65 metų tiek vyrams, tiek moterims. Šis pakeitimas turėjo įsigalioti 2017 m. spalio mėn. 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi buvo dar kartą iš dalies pakeistos nuostatos dėl pensinio amžiaus ir buvo nustatytas toks amžius: 60 metų (moterims) ir 65 metai (vyrams).
31. Dėl išmokų į pensiją išėjusiems prokurorams pagal Prokuratūros įstatymo 127 straipsnio 1 dalį taip pat taikomos nuostatos dėl bendrosios kompetencijos teismų teisėjų, visų pirma minėto Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 100 straipsnio nuostatos.
32. Tačiau pats darbo užmokestis turi būti nustatomas pagal Prokuratūros įstatymo 124 straipsnio taisykles. Jame, be kita ko, numatyta:
„1. Prokurorų, einančių lygiavertes pareigas valstybės tarnyboje, darbo užmokesčio dydis diferencijuojamas pagal darbo stažą ar atliekamas funkcijas. Apskričių ir regionų prokurorų bazinis darbo užmokestis yra lygus tų pačių bendrosios kompetencijos teismų organizacinių padalinių teisėjų baziniam darbo užmokesčiui. Provincijos prokurorų bazinis darbo užmokestis yra lygus apeliacinio teismo teisėjų baziniam darbo užmokesčiui.
Nacionalinės prokuratūros prokurorų bazinis darbo užmokestis yra lygus Aukščiausiojo Teismo teisėjų baziniam darbo užmokesčiui. Nacionalinės prokuratūros prokuroro ir kitų generalinio prokuroro pavaduotojų pareiginės išmokos yra lygios Aukščiausiojo Teismo pirmojo pirmininko ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareiginėms išmokoms.
2. Prokurorų bazinis darbo užmokestis išreiškiamas lygiais, kurių dydis nustatomas taikant koeficientus, kuriais remiantis nustatomas prokurorų bazinis darbo užmokestis.
<…>
4. Jeigu prokuroras, prieš pradėdamas eiti prokuroro pareigas, ėjo kitas prokuroro arba teisėjo pareigas, lygiavertes šioms pareigoms, jis turi teisę savo naujoje darbo vietoje gauti bazinį darbo užmokestį, kuris yra ne mažesnis už tą, į kurį jis turėjo teisę dirbdamas ankstesnėje darbo vietoje.
5. Prokuroro bazinis darbo užmokestis nustatomas kito aukščiausio lygio po penkerių metų darbo einant atitinkamas prokuroro pareigas.
<…>“
III. Ikiteisminė procedūra
33. 2017 m. liepos 28 d. Komisija išsiuntė Lenkijai oficialų pranešimą, kuriame ginčijo 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymo atitiktį ES teisės aktams, visų pirma SESV 157 straipsniui, Direktyvai 2006/54 ir kartu taikomiems ESS 19 straipsnio 1 daliai ir Chartijos 47 straipsniui.
34. 2017 m. rugpjūčio 31 d. Lenkija pateikė atsakymą į oficialų pranešimą. Ji ginčijo Komisijos išdėstytus argumentus ir paprašė nutraukti šią procedūrą.
35. 2017 m. rugsėjo 12 d. Komisija dėl Lenkijos Respublikos pareiškė pagrįstą nuomonę, kurioje, remdamasi SESV 258 straipsniu, nurodė, kad, pirma, 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1–3 dalyse nustačiusi skirtingą bendrosios kompetencijos teismų ir Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir prokurorų pensinį amžių vyrams ir moterims, Lenkija neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 157 straipsnį ir Direktyvos 2006/54 5 straipsnio a punktą ir 9 straipsnio 1 dalies f punktą.
36. Antra, Komisija teigė, kad, pagal 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymo dėl bendrosios kompetencijos teismų organizavimo 13 straipsnio 1 dalį sumažinusi bendrosios kompetencijos teismų teisėjų pensinį amžių ir pagal to paties įstatymo 1 straipsnio 26 dalies b ir c punktus teisingumo ministrui suteikusi įgaliojimus pratęsti tokių teisėjų tarnybos laiką, Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Chartijos 47 straipsnį.
37. 2017 m. spalio 12 d. Lenkija pateikė atsakymą į pagrįstą nuomonę, kuriame pakartojo savo poziciją, pagal kurią teiginiai dėl tariamo įsipareigojimų neįvykdymo yra nepagrįsti, ir paprašė nutraukti procedūrą.
38. Komisija nusprendė pareikšti ieškinį Teisingumo Teisme dėl toliau nurodytų pagrindų (39 punktas).
IV. Procesas Teisingumo Teisme
39. 2018 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismas gavo šį Komisijos ieškinį, grindžiamą SESV 258 straipsniu. Ji Teisingumo Teismo prašo:
– pripažinti, kad, 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1–3 dalyse nustačiusi skirtingą vyrų ir moterų, dirbančių bendrosios kompetencijos teismų ar Aukščiausiojo Teismo teisėjais, taip pat prokurorais, pensinį amžių, Lenkija neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 157 straipsnį ir Direktyvos 2006/54 5 straipsnio a punktą ir 9 straipsnio 1 dalies f punktą;
– pripažinti, kad, minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje sumažinusi bendrosios kompetencijos teismų teisėjų pensinį amžių ir kartu suteikusi teisingumo ministrui įgaliojimus pagal to paties įstatymo 1 straipsnio 26 dalies b ir c punktus pratęsti tokių teisėjų tarnybos laiką, Lenkija neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Chartijos 47 straipsnį;
– priteisti iš Lenkijos bylinėjimosi išlaidas.
40. 2018 m. gegužės 31 d. atsiliepime į ieškinį Lenkijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti visą šį ieškinį kaip nepagrįstą;
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
V. Šalių argumentai
A. Dėl ieškinio priimtinumo
41. Lenkija triplike nurodo, kad išnyko ginčo dalykas, ir ragina Komisiją nedelsiant atsiimti savo ieškinį.
42. Lenkija tvirtina, kad 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1–3 dalimis, kurias Komisija ginčija ir kuriuose bendrosios kompetencijos teismų teisėjams, Aukščiausiojo Teismo teisėjams ir prokurorams buvo nustatytas toks pensinis amžius: 60 metų moterims ir 65 metai vyrams, buvo iš dalies pakeistas 2018 m. balandžio 12 d. Ustawa z dnia 12 kwietnia 2018 r. o zmianie ustawy – Prawo o ustroju sądów powszechnych, ustawy o Krajowej Radzie Sądownictwa oraz ustawy o Sądzie Najwyższym (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Įstatymas dėl bendrosios kompetencijos teismų organizavimo, Įstatymas dėl Nacionalinės teisėjų tarybos ir Įstatymas dėl Aukščiausiojo Teismo; toliau – 2018 m. balandžio 12 d. įstatymas)(18). Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 4 dalį, kuria iš dalies keičiama Įstatymo dėl bendrosios kompetencijos teismų organizavimo 69 straipsnio 1 dalis, teisėjai, nepriklausomai nuo jų lyties, ta dieną, kai sukanka 65‑eri metai, išeina į pensiją. Prokurorų pensinis amžius nustatomas taip pat, atsižvelgiant į tai, kad pagal 2016 m. sausio 28 d. Ustawa prawo o prokuraturze (Prokuratūros įstatymas)(19) 127 straipsnį teisėjams taikomos nuostatos mutatis mutandis taikytinos prokurorams. Dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinio amžiaus, asmenims, pateikusiems prašymą, pensinis amžius buvo nustatomas pagal 2017 m. gruodžio 8 d. Ustawa o Sądzie Najwyższym (Įstatymas dėl Aukščiausiojo Teismo)(20) 37 straipsnį ir atitinka 65 metus vyrams ir moterims.
43. Dėl kartu taikomų 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies ir 1 straipsnio 26 dalies b ir c punktų, kuriais mažinamas bendrosios kompetencijos teismų teisėjų amžius ir kuriais teisingumo ministrui suteikiami įgaliojimai spręsti dėl bendrosios kompetencijos teismų teisėjų tarnybos laiko pratęsimo, jie taip pat buvo iš dalies keičiami. 2018 m. balandžio 12 d. įstatymo 1 straipsnio 4 dalimi Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 69 straipsnio 1b dalis buvo iš dalies pakeista taip, kad Nacionalinė teisėjų taryba gali pratęsti bendrosios kompetencijos teismo teisėjui tarnybos laiką, kai jam sueina 65 metai. Taip pat iš dalies pakeisti kriterijai, kuriuos turi taikyti Nacionalinė teisėjų taryba. Nacionalinė teisėjų taryba yra konstitucinė institucija, atsakinga už teisėjų ir teismų nepriklausomumo užtikrinimą. Todėl tai, kad Nacionalinė teisėjų taryba įgaliojama priimti sprendimą dėl teisėjo tarnybos laiko pratęsimo, negali būti laikoma teisėjų nepriklausomumo pažeidimu.
44. Per teismo posėdį Komisijos atstovas teigė, kad Komisija neatsiims savo ieškinio. Teisės aktų pakeitimai nepadėjo išspręsti visų jos ieškinyje iškeltų klausimų ir yra aiškus ir svarbus interesas priimti sprendimą byloje, nepriklausomai nuo to, ar Lenkija pakeitė savo nuostatas nuo Komisijos pagrįstos nuomonės pateikimo ir kokiu mastu.
B. Diskriminacija dėl lyties
1. Komisija
45. Komisija tvirtina, kad sumažinus pensinį amžių nuo 67 iki 60 metų moterims ir iki 65 metų vyrams, kaip nustatyta 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatyme, Lenkija nesilaikė SESV 157 straipsnio ir Direktyvos 2006/54 5 straipsnio a punkto ir tos pačios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies f punkto nuostatų, nes 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymu nustatytas skirtingas teisėjų pensinis amžius pagal lytį(21).
46. Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, siekiant nustatyti, ar tvarka priskirtina profesinės socialinės apsaugos sistemai ir todėl reglamentuojama Direktyva 2006/54, o ne Direktyva 79/7, pagrindinis klausimas yra tas, ar ji būtina darbo santykiams; taip yra tuo atveju, jei pensija yra susijusi su atitinkamo asmens darbo užmokesčiu, todėl ji patenka į SESV 157 straipsnio taikymo sritį(22). Nėra abejonių, kad išmokos, mokamos išeinant į pensiją pagal nagrinėjamą tvarką, yra mokamos dėl darbo santykių, o ne dėl politinių, socialinių, etinių ar biudžetinių aplinkybių, kaip yra pensijų sistemų, kurios patenka į Direktyvos 79/7 taikymo sritį, atveju. Todėl Lenkijai draudžiama remtis bet kuria valstybės narės diskrecija, įtvirtinta Direktyvos 79/7 7 straipsnio 1 dalies a punkte, ir viešosios socialinės apsaugos sistemoje nustatyti skirtingą pensinį amžių vyrams ir moterims.
47. Taikomi trys reikalavimai, kurie yra nustatyti jurisprudencijoje dėl šio draudimo: atitinkamos priemonės turi būti susijusios su tam tikros kategorijos darbuotojais; sumos, mokamos išėjus į pensiją, turi būti tiesiogiai susijusios su tarnybos laiku (Komisijos tvirtinimu, jis nebūtinai turi būti nustatytas automatiškai ar matematiniu būdu), o išmokų suma turi būti apskaičiuojama remiantis darbo užmokesčiu, gautu paskutinėje darbovietėje. Komisijos nuomone, visi reikalavimai dėl šių priemonių yra įvykdyti ginčijamos priemonės atžvilgiu, o Lenkijos prieštaravimai yra susiję tik su argumentu, kad išmokos pagal nagrinėjamą pensijų tvarką nėra tiesiogiai susijusios su tarnybos laiku.
48. Konkrečiai, Komisija, be kita ko, tvirtina, kad tai, jog mokamos išmokos nustatomos remiantis tarnyba viešajame sektoriuje, išskyrus teismų pareigybes, rodo, kad, priešingai Lenkijos argumentams, pensijų išmokos iš tikrųjų yra susijusios su tarnybos trukme. Tai, kad nustatomos aukščiausios ribos(23), nemenkina fakto, kad galutinis darbo užmokestis, kuriuo pagrįstos išmokos, nustatomas pagal lygį, kuris yra susietas su tarnybos trukme, ir darbo stažą, taip pat susijusį su tarnybos trukme. Tarnybos trukmė yra pagrindinis veiksnys nustatant tiek išmokos už darbo stažą lygį, tiek konkrečią trukmę.
49. Todėl Komisija daro išvadą, kad buvo tiesioginė diskriminacija, pažeidžianti SESV 157 straipsnį ir Direktyvą 2006/54, ir visų pirma nurodo jos 5 straipsnio a punktą ir 7 straipsnio 2 dalį.
50. Komisija atmeta Lenkijos argumentus, kad mažesnis pensinis amžius moterims, o ne vyrams yra teigiamos diskriminacijos priemonė, leidžiama pagal SESV 157 straipsnio 4 dalį ir Direktyvos 2006/54 3 straipsnį, nes atitinkamos priemonės nepadeda moterims siekti karjeros ir neužtikrina lygių galimybių būti skatinamoms(24). Taip pat nėra jokio ryšio su vaikų auginimu, nes įstatymas taikomas toms moterims, kurios jų neturi arba nenutraukė savo karjeros jų susilaukusios. Vyrai taip pat gali atlikti vaikų augintojo vaidmenį, tačiau jiems netaikomas pensinis amžius nuo 60 metų.
2. Lenkijos Respublika
51. Lenkija tvirtina, kad nagrinėjama pensijų tvarka reglamentuojama Direktyva 79/7, o ne Direktyva 2006/54; Direktyvos 79/7 7 straipsnio 1 dalies a punktu valstybėms narėms leidžiama netaikyti tos direktyvos nuostatų nustatant pensinį amžių ir senatvės pensijų dydį. Lenkija taip pat tvirtina, kad net jei nagrinėjama pensijų tvarka patenka į Direktyvos 2006/54 taikymo sritį, ji yra pozityvios diskriminacijos priemonė, kurią leidžiama taikyti pagal Direktyvos 2006/54 3 straipsnį ir SESV 157 straipsnio 4 dalį.
52. Lenkija tvirtina, kad antrasis iš trijų pirmiau minėtų kriterijų nebuvo įvykdytas, ir Komisija iš esmės netinkamai aiškino nagrinėjamą Lenkijos pensijų išmokų nustatymo sistemą. Tarnybos trukmė yra tik antraeilis faktorius nustatant išmokas.
53. Lenkija tvirtina, kad nėra reikiamos sąsajos su tarnybos trukme, nes, be kita ko, nustatyta, kad teisės aktuose, skirtuose prokurorams ir bendrosios kompetencijos teisėjams, numatyta tarnybos laiko išmokos viršutinė riba, lygi 20 % bazinio darbo užmokesčio dydžio, taikoma neatsižvelgiant į tai, ar teisėjo tarnybos laikas yra 20, ar 40 metų. Pagrindinis išmokos nustatymo kriterijus yra bazinis darbo užmokestis. Lenkija taip pat nurodo, kad, taikant pensijos apskaičiavimo metodą, nenurodoma lytis ir tai, kad tarnybos, į kurią atsižvelgiama nustatant išmokas ir kuri nėra teisminė, laikotarpiai, į kuriuos atsižvelgiama nustatant išmokas, rodo, kad pensijų išmokos nėra tiesiogiai susijusios su tarnybos trukme. Senatvės pensiją galima padidinti tik atsižvelgiant į tai, kad pasikeičia dirbančių teisėjų darbo užmokestis, ir tai rodo, kad tarnybos trukmė neturi reikšmės. Kiek tai susiję su baziniu darbo užmokesčiu, svarbus ne tarnybos laikas, o tarifų skalė, atsižvelgiant į einamas pareigas, ir daugikliai. Pareigų paaukštinimas taip pat svarbus.
54. Dėl teigiamų veiksmų Lenkija teigia, kad moterims sunkiau gauti aukštesnes pareigas teismų sistemoje dėl pareigų, susijusių su vaiko auginimu. Ankstyvas išėjimas į pensiją yra šios nepalankios padėties kompensavimo forma. Didžioji dauguma Lenkijos moterų turi vaikų ir jos dažniau nei vyrai augina vaikus, taip kenkdamos savo karjerai.
55. Galiausiai Lenkija remiasi nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. galiojusiomis pereinamojo laikotarpio priemonėmis, taikytomis kartu su 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymu, pagal kurias teisėjams buvo leidžiama išeiti į pensiją to paties amžiaus, nepriklausomai nuo lyties, sulaukus 67 metų. Jos galiojo nuo tada, kai galiojo Komisijos užginčytos nuostatos, ir buvo numatyta pereinamojo laikotarpio tvarka, pagal kurią teisėjams, kurie 2017 m. spalio 1 d. buvo 60 metų (moterys) arba 65 metų (vyrai) amžiaus, arba iki 2018 m. balandžio 1 d. (t. y. šešis mėnesius po 2017 m. spalio 1 d.) tiesiog reikėjo pateikti pareiškimą dėl pageidavimo išeiti į pensiją 67 metų amžiaus ir pažymą apie gerą sveikatos būklę, iš kurios būtų matyti, kad galima taikyti šį anksčiau nustatytą pensinį amžių. Tam nereikėjo jokios institucijos leidimo. Vienintelis kitas reikalavimas – tai laikotarpis, iki kada šie dokumentai turėjo būti pateikti, t. y. iki 2018 m. balandžio 1 d.(25)
C. Tariamas ESS 19 straipsnio, siejamo su Chartijos 47 straipsniu, pažeidimas
1. Komisija
56. Komisija teigia, kad valstybių narių pareigos pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį pažeidžiamos, kai pagal valstybių narių teisę teismams, kurie taiko ES teisės aktus, užkertamas kelias sistemingai laikytis teisės į veiksmingą teisinę apsaugą(26). Tai ypač svarbu siekiant užtikrinti tinkamą SESV 267 straipsnio mechanizmo veikimą(27). ESS 19 straipsnio 1 dalyje nustatyti įpareigojimai, be kita ko, yra susiję su nepriklausomumu, ypač atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį(28). Tai taikoma nepriklausomai nuo to, koks yra valstybės narės pasirinktas teisingumo sistemos modelis, naudojantis savo nacionaline procesine autonomija šioje srityje.
57. Komisija prieštarauja tam, kad būtų sumažintas teisėjų pensinis amžius, o įgaliojimai jį pailginti būtų suteikti teisingumo ministrui. Komisija plačiau neprieštarauja visoms taisyklėms, kuriose nustatomi teismų ir vykdomosios valdžios santykiai.
58. Galimybė apskųsti bendrosios kompetencijos teismų sprendimus neužtikrina veiksmingos teisminės gynybos, kai teisėjų nepriklausomumas visais teismų sistemos lygmenimis nėra užtikrinamas.
59. Kriterijai, kuriuos ministras taiko priimdamas šį sprendimą, yra neaiškūs, ir pagal valstybės narės teisę nėra nustatytas terminas, per kurį ministras turi priimti šį sprendimą, pagal kurį suteikiama ministrui pernelyg didelė veiksmų laisvė ir realūs įgaliojimai daryti įtaką pavieniams teisėjams. Taip pažeidžiamas teisėjų nepašalinamumo principas (esminis jų nepriklausomumo aspektas), kuris turi būti ir asmeninis, ir funkcinis, taip pat apimantis apsaugą nuo pakeitimo ir vykdomosios valdžios įsikišimo(29). Tai negali būti pateisinama suvienodinus teisėjų pensinį amžių su įprastu pensiniu amžiumi.
2. Lenkija
60. Lenkija tvirtina, kad Komisijos ieškinys yra apibendrintas, hipotetinis, abstraktus ir pažeidžiantis Lenkijos kompetenciją organizuoti savo teisingumo vykdymo sistemą. Komisijos ESS 19 straipsnio 1 dalies aiškinimas yra pernelyg platus. Be to, Chartijos 47 straipsnis gali būti taikomas tik tada, kai valstybės narės įgyvendina Sąjungos teisę pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju jis negali būti taikomas dėl draudimo remiantis Chartija išplėsti ES kompetenciją pagal ESS 6 straipsnio 1 dalį ir Chartijos 51 straipsnį. Chartijos 47 straipsnis nėra abstrakčiosios peržiūros priemonė.
61. Lenkijos teisėjai naudojasi konstitucine įstatyme nustatyto pensinio amžiaus apsauga. Teisėjų nepašalinamumo principo pažeidimo nėra, nes ministras sprendžia tik pratęsimo klausimą. Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies b punkte ministro įgaliojimai yra apriboti. Pagal jį reikalaujama, kad ministras priimtų sprendimą atsižvelgdamas į racionalų bendrosios kompetencijos teismų darbuotojų naudojimą ir į poreikius, kylančius atsižvelgiant į skirtingų teismų darbo krūvį. Be to, pagal Lenkijos įstatymus teisėjai saugomi, inter alia, išlaikant teisėjo statusą išėjus į pensiją ir pasitarimų slaptumą.
62. Dėl Komisijos išreikšto susirūpinimo, susijusio su galimais teisėjų veiksmais siekiant teisingumo ministro ar apskritai vykdomosios valdžios palankumo, galima kelti klausimą dėl jau daug metų galiojančių teisės aktų, kuriais Respublikos Prezidentui suteikiama atsakomybė paaukštinti pareigas. Prielaida, kad Lenkijos teisėjai gali daryti įtaką, yra įžeidžianti, ir yra daug atvejų, kai teismų sistema yra susijusi su vykdomąja valdžia. Lenkija pažymi, kad Teisingumo Teismo teisėjų įgaliojimai atnaujinami kas šešerius metus. Jei tai nekenkia teismų nepriklausomumui, taip pat negali pakenkti ir Komisijos ginčijamos priemonės. Negalima leisti, kad Teisingumo Teismui ir valstybių narių teismams būtų taikomi skirtingi standartai.
63. Komisija nesiėmė veiksmų, kad būtų atlikta bendra Lenkijos teismų sistemos ir visų jos apsaugos priemonių analizė, kuri yra būtina, kad būtų galima teigti, jog yra „sistemingas“ teismų nepriklausomumo pažeidimas. Komisija išnagrinėjo tik vieną jos aspektą.
VI. Analizė
A. Priimtinumas
64. Pirma, laikausi nuomonės, kad negalima teigti, jog Komisijos ieškinys neturi dalyko. Pagal suformuotą jurisprudenciją valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymą pagal SESV 258 straipsnį reikia vertinti atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nurodyto termino pabaigoje(30), šioje byloje – 2017 m. spalio 12 d. Tą dieną Lenkija atsakė, kad priemonių neturi būti imamasi (žr. šios išvados 37 punktą). Įstatymo pakeitimais, kuriais remiasi Lenkija, tvirtindama, kad bet koks įtariamas įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę nevykdymas, kuris bet kuriuo atveju buvo ištaisytas, yra susijęs su 2018 m. balandžio 12 d. įstatymu (žr. šios išvados 42 ir 43 punktus).
65. Dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų (žr. šios išvados 55 punktą), kurios galiojo nuo 2017 m. spalio 12 d., reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su pirmuoju kaltinimu, jose numatyta išimtis tik nedideliam skaičiui teisėjų trumpam laikotarpiui. Be to, pereinamojo laikotarpio priemonėmis siekiama nustatyti, ar pažeidžiami teisėjų nepašalinamumo ir nepriklausomumo principai, kurie bus aptarti šios išvados VI dalies C skirsnyje.
66. Bet kuriuo atveju, kaip buvo byloje Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18), valstybėms narėms, fiziniams asmenims ir Sąjungai yra labai svarbu, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl ieškinio Teisingumo Teisme. Šis sprendimas, kaip ir sprendimas, dar nepriimtas byloje C‑619/18, bus grindžiamas teisinės valstybės principo ES teisės sistemoje užtikrinimu ir jame bus nurodyta, ko reikia, norint šį principą apsaugoti. Taip pat bus patikslinta riba tarp valstybinių socialinio draudimo sistemų, kurios reglamentuojamos Direktyvoje 79/7, ir profesinių pensijų sistemų, kurios reglamentuojamos Direktyvoje 2006/54.
67. Todėl Komisijos antrasis kaltinimas priimtinas, išskyrus tai, kad ji remiasi Chartijos 47 straipsniu.
68. Be to, antra, remiuosi savo 2019 m. balandžio 11 d. išvados byloje Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18)(31) 52–60 ir 65–67 punktais. Komisija nepateikė Teisingumo Teismui informacijos, kuri buvo reikalinga siekiant nustatyti, kad buvo pažeistas 47 straipsnis, nes nėra informacijos apie tai, kaip Lenkija įgyvendino Sąjungos teisę pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, kai ji priėmė 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymą.
69. Šias pastabas papildau tik pabrėždamas, kad nors Komisija pagal ESS 17 straipsnio 1 dalį „prižiūri Sąjungos teisės taikymą“, jokiu būdu tai nereiškia, kad Komisija „niekaip neišplečia Sutartyse apibrėžtos Sąjungos kompetencijos“, kaip draudžiama pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą. Kaip ir byloje C‑619/18, Komisija nebandė susieti savo argumentų dėl Chartijos 47 straipsnio su Lenkijos teisės nuostata, kuria buvo siekiama įgyvendinti Sąjungos teisės nuostatą(32), arba įrodyti, kad jos kaltinime nurodytos aplinkybės kitais atžvilgiais „reglamentuojamos“ pagal Sąjungos teisę(33).
70. Todėl darau išvadą, kad pritarimas Komisijos argumentams, jog teisės į veiksmingą teisinę gynybą pagal ESS 19 straipsnį reikšmę gali tiesiogiai lemti Chartijos 47 straipsnis, reikštų nepagrįstą Lenkijos kompetencijos pažeidimą organizuojant ir administruojant teisingumą. Kaip nurodyta generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvadoje byloje Komisija / Vengrija (Teisė naudotis žemės ūkio paskirties žemės sklypu)(34), Teisingumo Teismas, kuris yra aukščiausioji Europos Sąjungos teisę aiškinanti instancija, turi užtikrinti, kad būtų gerbiamos pagrindinės teisės Europos Sąjungos kompetencijos srityje. Priešingai nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, Teisingumo Teismas neturi specialių įgaliojimų bausti už visus valstybės narės padarytus pagrindinių teisių pažeidimus(35).
71. Tai, kaip aš vėliau paaiškinsiu šios išvados VI dalies C skirsnyje, niekaip neužkerta kelio remtis bendraisiais teisės šaltiniais nustatant, ar teisėjų nepašalinamumo, nepriklausomumo ir jų nešališkumo principas buvo pažeistas konkrečiu atveju, nepaisant to, ar ieškinys yra grindžiamas ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, kuri yra tam tikra ESS 2 straipsnyje atspindėtų pagrindinių vertybių išraiška, arba to, kad situacija yra viena iš tų, kai valstybė narė įgyvendina ES teisę, taip lemiant Chartijos 47 straipsnyje numatytą apsaugą ir įgyvendinant teisę į „pagal įstatymą įsteigtą nepriklausomą ir nešališką teismą“.
72. Chartijoje nustatytomis ribomis, kiek ji valstybėms narėms taikoma tik tuomet, kai jos įgyvendina ES teisę (Chartijos 51 straipsnio 2 dalį), negalima remtis taip, kad būtų susilpninta Komisijos pareiga saugoti ESS 2 straipsnyje įtvirtintas pagrindines Sąjungos vertybes(36), sukuriant bendrą Europos konstitucinio paveldo dalį. Tiesioginiai ieškiniai, pareikšti dėl Komisijos kaltinimų tokiuose procesuose, nelemia ES kompetencijos išplėtimo, nesuderinamo su ESS 6 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Chartijos 51 straipsnio 2 dalimi.
73. Trečia, tai, kad 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymas yra Komisijos pagrįsto pasiūlymo pagal Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnio 1 dalį dėl teisinės valstybės principų Lenkijoje(37) dalis, jokiu būdu netrukdo Komisijai imtis tiesioginių veiksmų pagal SESV 258 straipsnį. Remiuosi savo išvada byloje C‑619/18, Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas)(38), kurioje paaiškinau, kodėl, remiantis Sąjungos teise, šios dvi procedūros nėra tarpusavyje nesuderinamos(39).
B. Dėl pirmojo kaltinimo
74. Manau, kad Komisija pateikė pirmąjį kaltinimą iš esmės dėl to, jog Lenkija pernelyg griežtai aiškina Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytus reikalavimus, kad pensijų sistema būtų priskiriama socialinės apsaugos priemonės reikalavimus atitinkančiai kategorijai, kuri būtų reglamentuojama pagal Direktyvą 79/7 kaip socialinės apsaugos priemonė, o ne kaip „užmokestis“ pagal SESV 157 straipsnį ir būtų reglamentuojama šiame straipsnyje nustatytais draudimais ir direktyvomis – šiuo atveju Direktyva 2006/54, reglamentuojančiomis vienodą darbo užmokestį.
75. Kalbant konkrečiau, Lenkija pernelyg griežtai laikosi reikalavimo, kad, norint, jog pensijų sistema nepatektų į Direktyvos 79/7 taikymo sritį, išmokų dydis pagal pensijų sistemą turi būti „tiesiogiai susijęs“ su tarnybos trukme.
76. Lenkijos argumentuose nėra jokios ribų tarp Direktyvos 2006/54 ir Direktyvos 79/7 analizės, kaip ji nurodoma Teisingumo Teismo jurisprudencijoje atsižvelgiant į „darbo užmokesčio“ sąvoką pagal SESV 157 straipsnį. Taip pat nebuvo aptarti platesni principai, kuriais reglamentuojama ši riba ir kurie skiriasi nuo trijų veiksnių, susijusių tik su profesinėmis socialinės apsaugos sistemomis, būtent: i) ar jie susiję su konkrečia darbuotojų kategorija, ii) ar išėjus į pensiją sumokėtos sumos yra tiesiogiai susijusios su tarnybos laiku, ir ar iii) išmokos apskaičiuojamos pagal gautą darbo užmokestį galutinėje darbo vietoje.
77. Pavyzdžiui, Sprendimas Dimossia Epicheirissi Ilektrismou / Evrenopoulos buvo susijęs su Graikijos valstybinei elektros energijos institucijai pateiktu prašymu skirti našlio pensiją pagal privačią sistemą, kuriame pareiškėjas teigė, kad buvo atsisakyta jam suteikti ją dėl (vyriškos) lyties. Svarstydamas, ar sistemą reglamentavo SESV 157 straipsnio pirmtakas (būtent EEB sutarties 119 straipsnis), ar Direktyva 79/7, Teisingumo Teismas pakartojo, kad svarbus bendrasis principas, kad „vieninteliai galimi lemiami kriterijai yra tai, ar pensija darbuotojui mokama dėl jo ir buvusio jo darbdavio darbo santykių“(40).
78. Ankstesnėje byloje Beune, kuri buvo susijusi su diskriminacijos dėl lyties klausimu dėl išmokų, mokamų pagal valstybines profesinių pensijų sistemas, dydžio, generalinis advokatas F. G. Jacobs darbo santykius apibūdino kaip „tikrai lemiamą veiksnį“, nurodydamas, kad „Teisingumo Teismo sprendimais <…> dėl socialinės apsaugos ir [EEB] 119 straipsnio santykio siekiama aiškiai atskirti bendrąsias socialinės apsaugos sistemas nuo tų, kurios veikia pagal darbo santykius“(41).
79. Generalinė advokatė J. Kokott byloje Hlozek(42) taip pat pabrėžė, kad darbo santykiai yra nepaprastai svarbūs. Kilus ginčui dėl diskriminacijos dėl lyties ir dėl to, ar mokama pereinamojo laikotarpio pašalpa yra „užmokestis“, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnį, generalinė advokatė padarė išvadą, kad išmokos statusas priklauso tik nuo „užimtumo kriterijaus“, kuris gali būti kildinamas iš tos pačios nuostatos(43). Generalinės advokatės nuomone, vienintelis klausimas buvo, ar pašalpa buvo mokama darbo santykių pagrindu(44), ir nurodė, kad paprastai darbo stažas nėra svarbus „užmokesčio“ reikšmei; tai sąvoka, kuri turi būti aiškinama plačiai(45). Taip siekiama pabrėžti, kad „darbo stažo“ reikalavimas taikomas tik ginčams dėl išmokų, mokamų pagal profesinių pensijų sistemas(46), o tai, savo ruožtu, prieštarauja pernelyg nurodomojo pobūdžio žodžių „tiesiogiai susijusios“ aiškinimui.
80. Todėl, atsižvelgiant į išsamų teisinį principą, pagal kurį Teisingumo Teismas priima sprendimą, ar socialinės politikos, valstybės organizavimo, etikos ar net biudžeto problemų, kurioms įtakos turėjo arba galėjo turėti nacionalinės teisės aktų leidėjo tam tikros sistemos sukūrimas, pagrindas yra viršesnis, tam, kad tam tikra pensijų sistema būtų įtraukta į Direktyvos 79/7 taikymo sritį. Trys principai, nagrinėti šioje išvadoje (76 punktas), yra gairės, pagal kurias nustatoma, kada tam tikrai pensijų sistemai negalima taikyti Direktyvos 79/7, tačiau kartu šios gairės negali būti vertinamos neatsižvelgiant į bendresnius teisinius principus. Tai, be kita ko, būtų Sąjungos teisinės sistemos, susijusios su pagrindine nuostata, kuria draudžiamas nevienodas vertinimas dėl darbo užmokesčio, svarba(47).
81. Todėl negaliu daryti išvados, kad nė vienas iš trijų kriterijų, dėl kurių profesinių pensijų sistema nėra reglamentuojama pagal Direktyvą 79/7, yra nepakeistas ta prasme, kad jais remiantis aiškinama, jog net nedidelis nukrypimas nuo vieno iš jų verčia daryti išvadą, kad nagrinėjama sistema patenka į materialinę Direktyvos 79/7 taikymo sritį, ir ypač tai, kad pagal jos 7 straipsnio 1 dalies a punktą valstybėms narėms suteikiama veiksmų laisvė nustatyti skirtingą vyrų ir moterų išėjimo į pensiją amžių(48).
82. Lenkija nebandė paaiškinti, kaip nagrinėjama sistema skiriasi nuo sprendimų, kuriais reikalaujama, kad pensijų išmokų mokėjimas būtų „tiesiogiai susijęs“ su darbo stažu. Šiuo atveju darau nuorodą į sprendimus tokiose bylose kaip Beune(49), Podesta(50), Griesmar(51), Niemi(52), Schönheit(53) ir Komisija / Graikija(54). Visuose šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal nagrinėjamas darbo pensijų sistemas mokamos išmokos sudarė „užmokestį“, kaip tai suprantama pagal konkrečiai bylai reikšmingas Sąjungos teisės nuostatas, tiesiogiai pritaikius su darbo stažu susijusias gaires, taip pat atsižvelgiant į tai, ar sistema susijusi su tam tikra darbuotojų kategorija ir ar išmokos apskaičiuojamos pagal galutinį darbo užmokestį; pastarieji du veiksniai šiuo atveju nėra nagrinėjami(55).
83. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad tik darbo pensijų išmokų dydį reikia pagrįsti tam tikru tarnybos trukmės laikotarpiu, kol jis dar nėra įtrauktas į Direktyvos 79/7 taikymo sritį. Iš tiesų, Sprendime Komisija / Graikija Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai, jog toje byloje nagrinėjamos pensijų išmokos kartais skyrėsi dėl atlikto darbo sudėtingumo ar aplinkybių, kuriomis jis buvo atliktas, sudėtingumo, buvo nepakankama priežastis sušvelninti taisyklės, pagal kurią mokamos išmokos yra tiesiogiai susijusios su darbo stažu, taikymą(56).
84. Taigi formuluotėje „tiesiogiai susijęs“ veikiau akcentuojamas žodis „susijęs“, o ne žodis „tiesiogiai“. Pastarasis nereiškia reikalavimo, kad išmoka būtų grindžiama automatiškai ar išimtinai darbo stažu, neatsižvelgiant į kitus veiksnius, nurodytus Lenkijos (jų santrauka pateikta šios išvados 53 punkte). Tai apima viršutinių ribų nustatymą (pvz., išmokos už darbo stažą ribą), faktines aplinkybes, kurios turi būti taikomos prieš darbo užmokesčio padidinimą išėjus į pensiją, paaukštinimą, daugiklius ir tarifų dydžius, nustatant bazinį darbo užmokestį. Bazinį darbo užmokestį taip pat iš esmės nulemia darbo stažas (žr. šios išvados 86–89 punktus). Todėl nė vienas iš šių veiksnių negali atsieti aiškaus darbo stažo ir mokamų išmokų ryšio.
85. Be to, sutinku su Komisijos argumentu, kad leidimas atsižvelgti į pareigas viešajame sektoriuje, ne teismų sistemoje, apskaičiuojant išmokas už darbo stažą paremia, o ne paneigia išvadą, kad išmokos pagal nagrinėjamą pensijų sistemą yra tiesiogiai susijusios su darbo stažu (žr. šios išvados 48 punktą). Tai, kad pensijų išmokų apskaičiavimo sistemoje nenurodoma viena lytis, kuri yra aukščiau kitos, nepašalina vyrų diskriminacijos, nes jų pensinis amžius yra didesnis nei moterų.
86. Taip pat sutinku, kad Komisija siejo išmokas ir darbo stažą (žr. šios išvados 46 ir 48 punktus). Visų pirma remiuosi, pavyzdžiui, Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 91 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėjų darbo užmokesčio dydis nustatomas pagal darbo stažą, ir 91 straipsnio 7 dalimi, kurioje nustatyta, kad darbo užmokestis taip pat turi būti diferencijuojamas pagal darbo stažo išmokas (šios išvados 19 punktas). Pagal Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 91a straipsnio 3 dalį baziniam darbo užmokesčiui įtakos taip pat turi darbo stažas (šios išvados 21 punktas). Tokio pobūdžio teisės aktuose nustatyti faktai negali būti paaiškinami remiantis papildomais veiksniais, kaip antai maksimaliomis ribomis ir daugikliais (žr. veiksnius, minėtus šios išvados 84 punkte), ar iš teisės aktuose nustatytos realybės pašalinti tai, kad pensijų išmokos yra grindžiamos paskutiniu darbo užmokesčiu; jį tam tikru lygiu lemia darbo stažas.
87. Konkrečiau kalbant, Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 91a straipsnio 3 dalyje (šios išvados 20 punktas) nustatyta, kad teisėjo bazinis darbo užmokestis nustatomas taikant kitą aukščiausią lygį po penkerių metų tarnybos tam tikroje teisminėje institucijoje. Taip buvo nustatytas svarbus ryšys su darbo stažu, nes pagal 100 straipsnio 1 dalį (šios išvados 22 punktas) paskutinės eitos pareigos lemia mokamos pensijos išmoką. Tačiau paskutinės eitos pareigos bus tam tikro lygio, o tai siejasi su darbo stažu. Be to, papildomos išmokos išėjus į pensiją, nurodytos 100 straipsnyje (žr. šios išvados 22 punktą), nereiškia skirtumo tarp darbo stažo, lygio suteikimo ir paskutinių eitų pareigų.
88. Ryšys tarp lygio ir darbo stažo Aukščiausiajame Teisme nustatytas pagal 2002 m. Aukščiausiojo Teismo įstatymo 42 straipsnio 4 ir 5 dalis (šios išvados 26 punktas), o 42 straipsnio 5 dalyje reglamentuojama, kad bazinis darbo užmokestis nustatomas pagal darbo pradžios metus ir padidinamas po 7 metų; 50 straipsnyje nustatyta, kad pensijų išmokos nustatomos pagal bazinį darbo užmokestį ir darbo stažą (šios išvados 28 punktas). 2002 m. Aukščiausiojo Teismo įstatymo 43 straipsnyje nustatyta išmoka už darbo stažą, kurią iš dalies lemia tarnybos laikas (šios išvados 27 punktas).
89. Dėl prokurorų reikia pažymėti, kad tiesioginis ryšys su darbo stažu nustatytas Prokuratūros įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje (šios išvados 31 punktas) kartu su konkretesnėmis nuostatomis, pagal kurias pensijų išmokos susiejamos su darbo stažu. Šiuo atveju remiuosi, pavyzdžiui, Prokuratūros įstatymo 124 straipsnio 1 dalimi (šios išvados 32 punktas), kurioje nustatyta, kad darbo stažas yra kriterijus, į kurį atsižvelgiama nustatant darbo užmokestį. Taip pat galima remtis 124 straipsnio 4 ir 5 dalimis (šios išvados 31 ir 32 punktai), pagal kurias nustatant darbo užmokestį turi būti atsižvelgiama į ankstesnes pareigas ir kuriose darbo stažas susietas su lygiu.
90. Dėl Lenkijos argumentų, susijusių su pozityvia diskriminacija, pakanka nurodyti, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje numatyta, jog pozityviomis diskriminacijos priemonėmis „būtent moterims suteikiant privalumų siekiama pagerinti jų galimybes konkuruoti darbo rinkoje arba siekti karjeros tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir vyrų“(57). Atsižvelgiant į tai, kad į pensiją išėjusios moterys teisėjos nebekonkuruoja darbo rinkoje arba nebesiekia karjeros, jokiu būdu negalima Komisijos ginčijamų priemonių laikyti pozityviosios diskriminacijos priemonėms pagal Direktyvos 2006/54 3 straipsnį ir SESV 157 straipsnio 4 dalį. Be to, taisyklės, kuriomis įtvirtinamas tradicinis vaidmenų pasidalijimas ateityje, neturėtų būti laikomos lygybės skatinimo priemonėmis(58). SESV 157 straipsnio 4 dalyje nurodytas „užmokestis“ šiuo tikslu negali lemti tokio pasidalijimo, nors ir netyčia.
91. Kaip teigia Komisija (šios išvados 50 punktas), ginčijamai priemonei trūksta išsamumo. Ji netaikoma vyrams, kurie prarado karjeros galimybes dėl vaiko auginimo, arba moterims, kurios niekada nebuvo su ja susijusios.
92. Dėl minėtos priežasties Komisijos pateiktas pirmasis kaltinimas turėtų būti laikomas pagrįstu.
C. Dėl antrojo kaltinimo
1. Taikytinos teisės taisyklės ir jų šaltiniai
93. Sprendime Associação Sindical dos Juízes Portugueses(59) Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą apsaugomi teisėjai nuo pašalinimo iš pareigų. Joje nustatytos garantijos, kurios yra būtinos teismų nepriklausomumui(60). Nepašalinamumas ir nepriklausomumas yra glaudžiai tarpusavyje susiję, nes pagrindinė laisvė nuo išorinės įtakos reikalauja tam tikrų garantijų, pakankamų apsaugoti asmenį nuo tų, kuriuos jis turi teisti, kaip antai garantijų nuo pašalinimo iš tarnybos(61).
94. Be to, Teisingumo Teismas Sprendime Associação Sindical dos Juízes Portugueses ir kituose sprendimuose nusprendė, kad nepriklausomumo garantija yra neatsiejama nuo teismo paskirties(62). Nepriklausomumo sąvoka, kaip numatyta 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, be kita ko, suponuoja, kad aptariama institucija savo teisminę veiklą vykdo visiškai autonomiškai, jos nesaisto jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai, ji negauna jokių nurodymų ar įpareigojimų, taigi yra apsaugota nuo išorinio poveikio ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių nepriklausomam sprendimų priėmimui ir turėti įtakos jų sprendimams(63).
95. Komisijos kaltinimas dėl bendrosios kompetencijos teismų teisėjų patenka į ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos materialinę taikymo sritį, suteikiant konkrečią teisinės valstybės išraišką, o tai yra pagrindinė Sąjungos vertybė pagal ESS 2 straipsnį. Bendrosios kompetencijos teismai gali priimti sprendimus Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo klausimais ir pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį. Todėl jiems taikoma ESS 19 straipsnio 1 dalis(64). Kaip neseniai nurodė Teisingumo Teismas, „kiekviena valstybė narė turi užtikrinti, kad institucijos, priskirtos jos teisių gynimo priemonių Sąjungos teisės priklausančiose srityse sistemai, kaip „teismai“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, atitiktų veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus“(65).
96. Reikia pridurti, kad bendrieji principai išlieka pagrindinių teisių šaltinis(66), nepaisant Chartijos priėmimo. Iš tiesų, ESS 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagrindinės teisės „sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus“. Kaip nurodė vienas autorius, „įvairių pagrindinių teisių šaltinių buvimas“ užtikrina tikslo „suteikti aukšto lygio privačių asmenų teisių apsaugą“ įgyvendinimą(67). Todėl teisinės valstybės garantijos pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą turinys ir iš to išplaukiantis teisėjų nepašalinamumo ir nepriklausomumo principo laikymasis, remiantis ESS 6 straipsnio 3 dalimi, kyla iš EŽTK(68) ir valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų(69).
97. Todėl yra konstitucinis ryšys tarp Chartijos 47 straipsnio ir ESS 19 straipsnio 1 dalies, nes nustatant Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į „pagal įstatymą įsteigtą nepriklausomą ir nešališką teismą“ turinį yra reikšmingi tie patys šaltiniai. Be to, ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Chartijos 47 straipsnis yra tarpusavyje susiję dėl jų ryšio su bendraisiais teisės principais. Šios nuostatos turi būti aiškinamos laikantis šių principų, todėl jurisprudencija, grindžiama šiomis dviem nuostatomis, neišvengiamai turi sąlyčio taškų(70).
98. Tai nurodęs taip pat pažymiu, kad yra prieštaravimų ESS 6 straipsnio 1 dalyje tiek, kiek Chartija faktiškai pripažįstama pagrindinių teisių, užtikrinamų pagal ES teisės sistemą, šaltiniu, nors tos pačios nuostatos antroje pastraipoje nurodyta, kad „Chartijos nuostatos niekaip neišplečia Sutartyse apibrėžtos Sąjungos kompetencijos“(71).
99. Todėl manau, kad reikia būti atsargiam, kai tiesiogiai remiamasi Chartijos 47 straipsniu siekiant nustatyti apsaugą, susijusią su ESS 2 straipsnyje įtvirtintu teisinės valstybės principu, teisėjų nepašalinamumu ir teise į nepriklausomą ir nešališką teismą, kaip įtvirtinta ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, bent jau tuomet, kai valstybė narė neįgyvendina ES teisės pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, nepaisant šių dviejų nuostatų priešpriešos, kuri neišvengiamai kyla dėl bendrų šaltinių.
100. O iš tiesų pati Chartija dažnai nurodoma kaip pagrindinių teisių šaltinis(72), tačiau tuo stebėtis nereikėtų, atsižvelgiant į jai ESS 6 straipsnio 1 dalyje suteiktą statusą. Vis dėlto, net jei Chartija yra pirminė ES teisė, rėmimasis ja kaip tiesioginiu pagrindinių teisių šaltiniu yra apribojamas, kai taikoma Chartijos 51 straipsnio 2 dalis ir ESS 6 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, o taip yra šioje byloje, nes Lenkija neįgyvendina ES teisės pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Komisijos kompetencijos išplėtimas lemtų ESS 6 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 51 straipsnio 2 dalies pažeidimą, jei ji privalėtų tiesiogiai remtis Chartijos 47 straipsniu.
101. Vis dėlto kitais atvejais ESS 6 straipsnyje nustatyti pagrindinių teisių šaltiniai yra lemiami tuomet, kai yra tariamas nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimo pažeidimas esant struktūrinių trūkumų, kurie turi būti šalinami atsižvelgiant į ESS 19 straipsnio 1 dalį, ar tuomet, kai valstybė narė įgyvendina Chartijos 51 straipsnio 1 dalį(73), kai 47 straipsnis tampa tiesiogiai taikytinu.
2. Taikymas šioje byloje
102. Komisija tvirtina, kad bendrosios kompetencijos teismų teisėjų pensinio amžiaus sumažinimas iki 60 metų moterims ir 65 metų vyrams, kartu suteikiant teisingumo ministrui diskreciją savo nuožiūra pratęsti teisėjų pensinį amžių pagal 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymą, prieštarauja veiksmingos teisinės apsaugos principui, įtvirtintam ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, nors ši diskrecija numatyta Bendrosios kompetencijos teismų įstatymo 69 straipsnio 1b dalyje. Šia nuostata ministras įpareigojamas priimti sprendimą, atsižvelgiant į racionalų bendrosios kompetencijos teismų darbuotojų panaudojimą, ir poreikius, atsirandančius dėl skirtingų teismų darbo krūvio (šios išvados 17 ir 61 punktai). Be to, pagal Lenkijos įstatymus teisėjai saugomi, inter alia, išlaikant teisėjo statusą išėjus į pensiją ir pasitarimų slaptumą (šios išvados 61 punktas). Komisija šį kaltinimą taip pat pateikia nepaisydama pirmiau nurodytų pereinamojo laikotarpio priemonių (šios išvados 55 punktas).
103. Padariau išvadą, kad 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymas nepadeda užtikrinti teisėjų nepašalinamumo ir jų nepriklausomumo, kaip to reikalaujama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, dėl toliau nurodytų priežasčių. Tai darau atsižvelgdamas į tai, kad svarbu užginčyti priemones, kurios kenkia teisėjų instituciniam ar veiklos nepriklausomumui(74).
104. Pirma, įgaliojimų nepertraukiamumas pats savaime yra pagrindinis tarptautinių žmogaus teisių apsaugos priemonių, pavyzdžiui, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – TPPTP), dėl kurio valstybės narės bendradarbiavo, principas(75). Tokios priemonės jau seniai laikomos Sąjungos teisinės sistemos bendrųjų principų turinio šaltiniais(76).
105. Todėl nėra nereikšminga tai, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas neseniai pareiškė nuomonę, kad pagal TPPTP 14 straipsnio 1 dalį „garantijos, susijusios su [teisėjų] įgaliojimų nepertraukiamumo principu, yra teismų nepriklausomumo reikalavimai“ ir kad „bet kokia padėtis, kai vykdomoji institucija gali kontroliuoti teismus ar jiems vadovauti, yra nesuderinama su paktu“(77). Komitetas pabrėžė „garantijų, skirtų užtikrinti, kad jie nebūtų savavališkai nušalinti nuo pareigų“, svarbą(78).
106. Taigi, teisėjų pensinio amžiaus sumažinimas turi būti taikomas kartu su apsaugos priemonėmis(79), kuriomis siekiama užkirsti kelią de facto teisėjų atleidimui(80). Iš tiesų Teisingumo Teismas neseniai nusprendė, kad teisėjų atleidimas iš darbo „turėtų būti apibrėžtas aiškiose teisės nuostatose“(81).
107. Per posėdį Lenkija pripažino, kad pagal 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymą iki šiol 26 teisėjams buvo atsisakyta pratęsti pensinį amžių iki 70 metų(82). Remiantis Lenkijos atstovo per teismo posėdį pateiktais atsakymais į klausimus, šis skaičius gali siekti 112 teisėjų, atsižvelgiant į pereinamojo laikotarpio priemonių poveikį (žr. šios išvados 55 punktą).
108. To pasekmė būtų ta, kad moterų teisėjų pensinis amžius būtų 7 metais mažesnis nei įstatymais nustatytas amžius prieš įsigaliojant 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymui, būtent – 67 metai, o vyrų teisėjų pensinis amžius – 2 metais mažesnis nei įstatymais nustatytas pensinis amžius. Ministras neįpareigojamas nurodyti atsisakymo priežastį ir nėra jokios teisminės peržiūros. Tai taip pat buvo susiję su aplinkybėmis, kai, kaip posėdyje patvirtino Lenkijos atstovas, Nacionalinė teisėjų taryba priėmė sprendimą pratęsti teisės aktais nustatytą pensinį amžių. Nuo 2002 m. teisingumo ministras gavo tokių prašymų, tačiau leidimas turėjo būti suteiktas pateikus medicininę pažymą apie tinkamumą eiti pareigas. Tada 2017 m. teisingumo ministrui buvo suteikti šioje byloje nagrinėjami įgaliojimai.
109. Atsižvelgiant į visus šiuos faktus, įstatymų nustatyta ministro pareiga racionaliai naudoti bendrosios kompetencijos teismų išteklius, taip pat dėl darbo krūvio atsirandančių poreikių ir tokių veiksnių, kaip teisėjų pasitarimų slaptumas ir tai, kad pagal Lenkijos Konstituciją garantuojamas įstatymuose nustatytas pensinis amžius, yra pakankamas pagrindas, kad būtų apsisaugota nuo teisėjų, kuriems buvo taikomas 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymas, atleidimo de facto(83), ypač kai tai daroma vyriausybei vykdant išsamią teismų reformą, kokia buvo pradėta Lenkijoje(84).
110. Be to, nebuvo numatyta jokių neatidėliotinų ar įtikinamų politinių priežasčių, dėl kurių Nacionalinės teisėjų tarybos įgaliojimai būtų perduoti ministrui, ir nebuvo paaiškinta, kodėl vienintelis įgyvendinamas sprendimas buvo atleisti mažą darbo krūvį turintį teisėją, o ne perkelti jį (ją) į kitą bendrosios kompetencijos teismą.
111. Atsižvelgiant į nepriklausomumo reikalavimą, šioje byloje nagrinėjamos priemonės, kaip ir priemonės, nagrinėtos byloje Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18)(85), reiškia, kad vienu metu perduodami įgaliojimai vykdomosios valdžios atstovui, šiuo atveju bent jau teisingumo ministrui(86), pratęsti teisėjų tarnybos laiką, o įstatymuose numatyta galimybė sumažinti teisėjų pensinį amžių. Tai neatitinka objektyvaus nešališkumo principo, kuris užtikrinamas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją(87). Teisingumo Teismas nusprendė, kad būtinybė užtikrinti nepriklausomybę ir nešališkumą „reikalauja, kad egzistuotų taisyklės, be kita ko, dėl teismo sudėties, jo narių paskyrimo, kadencijos ir susilaikymo, nusišalinimo ir atšaukimo priežasčių, kad teisės subjektams nekiltų jokių abejonių dėl to, jog šiam teismui nedaro įtakos išoriniai veiksniai, ir dėl jo neutralumo susikertančių interesų atžvilgiu“(88).
112. Šiuo atveju svarstoma ne tai, kad Lenkijos teisėjams trūksta profesionalumo, ir ne tai, kad jų sprendimai gali būti iškreipti dėl šališkumo, kol bus priimtas teisingumo ministro sprendimas dėl tarnybos laiko pratęsimo, tačiau tai, ar visuomenė gali teisėtai manyti, kad nagrinėjama tvarka gali pažeisti proceso, kuriame dalyvauja vykdomosios valdžios institucija šiuo jautriu laikotarpiu, nešališkumą; šis laikotarpis gali trukti gana ilgą laiką, atsižvelgiant į tai, kad teisingumo ministras neturi jokio laiko apribojimo, per kurį turėtų priimti sprendimą(89). Be to, dėl apsaugos priemonių trūkumo, pavyzdžiui, skaidrumo ir teisminės peržiūros, padėtį dar labiau apsunkina visuomenės požiūriu teisėtas šališkumo supratimas(90).
113. Dėl pereinamojo laikotarpio priemonių (žr. šios išvados 55 punktą) pakanka atkreipti dėmesį į tai, kad jos apima ne visus teisėjus, kuriems buvo taikomas 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymas, o tik kai kuriuos iš jų: būtent tuos, kurių amžius buvo 60 metų (moterų) ar 65 metų (vyrų), kai įsigaliojo 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymas, arba kurie pasiekė tą amžių nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. balandžio 1 d. Kaip pažymėjo JT specialusis pranešėjas dėl teisėjų ir advokatų nepriklausomumo per savo misiją Lenkijoje(91), reikia iš dalies pakeisti „naują bendrosios kompetencijos teismų teisėjams taikomą išėjimo į pensiją tvarką, kad ją būtų galima taikyti tik teisėjams, kurie pradėjo eiti pareigas įsigaliojus įstatymui“(92), ir panaikinti teisingumo ministro pratęsimo įgaliojimus(93).
114. Vis dėlto baigdamas norėčiau pažymėti, kad, nustačius ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos taikymo sritį, konstituciniu lygmeniu svarbu yra tai, kokią Teisingumo Teismas turi kompetenciją pakeisti nacionalinius konstitucinius teismus ir Europos Žmogaus Teisių Teismą(94), kai priima sprendimus dėl pagrindinių teisių pažeidimų. Pagarba ES ir valstybių narių kompetencijos sričiai Sąjungos teisės sistemoje yra tokia pat svarbi kaip pagrindinių teisių apsauga(95).
115. Todėl, kalbant apie teisėjų nepašalinamumą ir nepriklausomumą, ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos materialinė taikymo sritis yra susijusi tik su struktūrinėmis problemomis konkrečioje valstybėje narėje; šiuo atveju taip yra dėl to, kad įstatymas, kurį Komisija ginčija, daro poveikį visoms teisminėms institucijoms. Jie gali būti geriausiai apibūdinti kaip sisteminiai ar bendri trūkumai(96), kurie „kompromituoja“(97) teisėjų nepašalinamumo ir nepriklausomumo esmę.
116. Vis dėlto pavieniai ar konkretūs teisėjų nepašalinamumo ir nepriklausomumo pažeidimo atvejai turi būti nustatyti pagal Chartijos 47 straipsnį ir tik tuomet, kai valstybės narės įgyvendina Sąjungos teisę pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Iš principo struktūrinis trūkumas, kuris papildomai lemia valstybės narės atliekamą Sąjungos teisės taikymą, turi būti nustatytas pagal abi nuostatas.
117. Bet kuriuo atveju dėl minėtų priežasčių Komisijos antrasis kaltinimas turėtų būti laikomas pagrįstu.
VII. Dėl bylinėjimosi išlaidų
118. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusioji šalis to reikalavo.
119. Pagal mano siūlomą sprendimą, nors Komisijos kaltinimai turėtų būti atmesti kaip nepriimtini, kiek jie yra grindžiami Chartijos 47 straipsniu, abu Komisijos kaltinimai, grindžiami ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, SESV 157 straipsniu ir Direktyvos 2006/54 5 straipsnio a punktu ir 9 straipsnio 1 dalies f punktu, yra pagrįsti. Kadangi Komisija reikalauja atlyginti bylinėjimosi išlaidas, o Lenkijos Respublika bylą pralaimėjo, Lenkijos Respublika turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos turi būti priteistos Komisijos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
VIII. Išvada
120. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Teisingumo Teismui siūlau:
1) pripažinti, kad pagal 2017 m. liepos 12 d. Ustawa o zmianie ustawy – Prawo o ustroju sądów powszechnych oraz niektórych innych ustaw (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Įstatymas dėl bendrosios kompetencijos teismų organizavimo ir tam tikri kiti įstatymai) 13 straipsnio 1–3 dalis nustačiusi skirtingą bendrosios kompetencijos teismų ir Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir prokurorų pensinį amžių vyrams ir moterims, Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 157 straipsnį ir 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo 5 straipsnio a punktą bei 9 straipsnio 1 dalies f punktą;
2) pripažinti, kad, pagal minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalį sumažinusi bendrosios kompetencijos teismų teisėjų amžių ir suteikusi teisingumo ministrui diskreciją pratęsti tokių teisėjų tarnybos laiką pagal to paties įstatymo 1 straipsnio 26 dalies b ir c punktus, Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą;
3) atmesti likusią ieškinio dalį;
4) nurodyti Lenkijos Respublikai padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisti Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.