BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. rugsėjo 16 d.(*)

„Deliktinė atsakomybė – Su gyvūnų sveikata susiję reikalavimai – Apsaugos priemonės susidarius krizinei situacijai – Apsaugos priemonės, kurių imtasi dėl labai patogeniško paukščių gripo tam tikrose trečiosiose šalyse – Draudimas importuoti sugautus laukinius paukščius – Pakankamai rimtas teisės normų, suteikiančių teises privatiems asmenims, pažeidimas – Akivaizdus ir rimtas diskrecijos ribų nepaisymas – Direktyvos 91/496/EB ir 92/65/EB – Atsargumo principas – Rūpestingumo pareiga – Proporcingumas“

Byloje T‑333/10

Animal Trading Company (ATC) BV, įsteigta Lonas prie Zando (Nyderlandai),

Avicentra NV, įsteigta Malle (Belgija),

Borgstein birds and Zoofood Trading vof, įsteigta Wamel (Nyderlandai),

Bird Trading Company Van der Stappen BV, įsteigta Dongenas (Nyderlandai),

New Little Bird’s Srl, įsteigta Ananjis (Italija),

Vogelhuis Kloeg, įsteigta Zevenbergene (Nyderlandai),

Giovanni Pistone, gyvenantis Vesterlas (Belgija),

atstovaujami advokatų M. Osse ir J. Houdijk,

ieškovai,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą F. Jimeno Fernández ir B. Burggraaf,

atsakovę,

dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo, kuriuo siekiama, kad būtų atlyginta žala, kurią ieškovai tariamai patyrė dėl 2005 m. spalio 27 d. Komisijos sprendimo 2005/760/EB dėl tam tikrų apsaugos priemonių, susijusių su labai patogenišku paukščių gripu tam tikrose trečiosiose šalyse, taikomų nelaisvėje laikomų paukščių importui (OL L 285, p. 60), kurio galiojimo laikas buvo pratęstas, o vėliau – dėl 2007 m. kovo 23 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 318/2007, nustatančio gyvūnų sveikatos reikalavimus tam tikriems į Bendriją įvežamiems paukščiams ir jų karantino sąlygas (OL L 84, p. 7),

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Azizi, teisėjai S. Frimodt Nielsen ir M. Kancheva (pranešėja),

posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. lapkričio 20 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

A –  Ieškovų apibūdinimas

1        Ieškovai Animal Trading Company (ATC) BV, Avicentra NV, Borgstein birds and Zoofood Trading vof, Bird Trading Company Van der Stappen BV, New Little Bird’s Srl, Vogelhuis Kloeg ir Giovanni Pistone vykdo dekoracijoms su voljerais skirtų sugautų laukinių paukščių, visų pirma papūginių, kaip antai papūgų, papūgėlių ir kakadu, ir žvirblinių, importo į Europos Sąjungą veiklą. Jie įsisteigę arba turi buveines Nyderlanduose, Belgijoje ir Italijoje. Jie yra European Association of Im‑ and Exporters of Birds and Live Animals (Europos gyvų paukščių ir gyvūnų importuotojų ir eksportuotojų asociacija, toliau – Europos kambarinių paukščių augintojų asociacija) nariai.

B –  Dėl direktyvų 91/496 ir 92/65

2        1991 m. liepos 15 d. Europos Bendrijų Taryba, remdamasi EB 37 straipsniu, priėmė Direktyvą 91/496/EEB, nustatančią gyvūnų, įvežamų į Bendriją iš trečiųjų šalių, veterinarinio patikrinimo organizavimo principus ir iš dalies pakeičiančią direktyvas 89/662/EEB, 90/425/EEB ir 90/675/EEB (OL L 268, p. 56; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 12 t., p. 58 ir klaidų ištaisymai OL L 141, 2008, p. 22 bei OL L 84, 2013, p. 29).

3        Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalyje nustatytos tokios apsaugos priemonių taikymo sąlygos:

„Jei 1982 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvoje 82/894/EEB dėl pranešimo apie gyvūnų ligas Bendrijoje, paminėta zoonozė arba kitos gyvūnų ir žmonių sveikatai pavojingos ligos ar reiškiniai atsiranda arba plinta trečiosios šalies teritorijoje arba atsiranda kitų gyvūnų sveikatai pavojingų priežasčių, ypač susijusių su veterinarijos ekspertų išvadomis, Komisija savo nuožiūra arba valstybės narės pageidavimu nedelsdama ir atsižvelgdama į padėties rimtumą gali patvirtinti tokias priemones:

–        sustabdo importą iš minėtos trečiosios šalies ar jos dalies, ir, prireikus, iš trečiosios tranzito šalies,

–        nustatyti specialius reikalavimus gyvūnams, atvežamiems iš konkrečios trečiosios šalies arba jos dalies.“

4        Be to, Direktyvos 91/496 18 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad sprendimai dėl priemonių, nurodytų šio straipsnio 1–3 ir 6 dalyse, išplėtimo, dalinio pakeitimo arba panaikinimo priimami pagal 1989 m. gruodžio 11 d. Tarybos direktyvos 89/662/EEB dėl veterinarinių patikrinimų, taikomų Bendrijos vidaus prekyboje, siekiant sukurti vidaus rinką (OL L 395, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 9 t., p. 214), 17 straipsnyje numatytą komitologijos procedūrą.

5        1992 m. liepos 13 d. Taryba priėmė Direktyvą 92/65/EEB, nustatančią gyvūnų sveikatos reikalavimus, reglamentuojančius prekybą Bendrijoje gyvūnais, sperma, kiaušialąstėmis bei embrionais, kuriems netaikomi gyvūnų sveikatos reikalavimai, nustatyti specialiose Bendrijos taisyklėse, nurodytose Direktyvos 90/425/EEB A priedo I dalyje, bei jų importą į Bendriją (OL L 268, p. 54; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 13 t., p. 154 ir klaidų ištaisymai OL L 49, 2009, p. 48 bei OL L 84, 2013, p. 29). Šia direktyva nustatomi specialieji reikalavimai, kuriuos valstybė ir pradinis prekiautojas turi įvykdyti, ir taisyklės, taikomos gyvūnus turinčiam lydėti sveikatos sertifikatui, kuriame nurodomi su gyvūnais atliktini tyrimai.

6        Direktyvos 92/65 17 straipsnio 2 ir 3 dalyse, be kita ko, numatyta, kad į Europos Sąjungą gali būti importuojami iš esmės tik tie gyvūnai, kurie įsigyti trečiojoje šalyje, įtrauktoje į trečiųjų šalių arba trečiųjų šalių dalių, kurios suteikia prekybai Sąjungos viduje taikomų reikalavimų įvykdymą užtikrinančias garantijas, sąrašą.

C –  Dėl Sprendimo 2000/666

7        2000 m. spalio 16 d. Komisijos sprendimu 2000/666/EB, nustatančiu gyvūnų sveikatos reikalavimus ir veterinarinį sertifikavimą importuojamiems paukščiams, išskyrus naminius, bei karantino sąlygas (OL L 278, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 30 t., p. 431), buvo leidžiama laikantis tam tikrų taisyklių, įskaitant bent 30 dienų karantino taikymą, importuoti paukščius iš trečiųjų šalių, kurios yra Tarptautinio epizootijų biuro (OIE, vėliau tapusio Pasauline gyvūnų sveikatos organizacija) narės.

D –  Dėl pirmosios EFSA nuomonės

8        2004 m. gavusi Europos Bendrijų Komisijos prašymą 2005 m. rugsėjo 14 ir 15 d. Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) pateikė mokslinę nuomonę dėl paukščių gripo poveikio gyvūnų sveikatai ir gerovei aspektų (The EFSA Journal (2005), 266, p. 1–21; toliau – pirmoji EFSA nuomonė.

9        Šioje nuomonėje EFSA, paisydama jai suteiktų įgaliojimų, pateikė išvadą tik dėl Sąjungos paukščiams kylančios paukščių gripo infekcijos rizikos.

10      Nuomonės įvade EFSA priminė, kad paukščiams šis gripas pasireiškia dviem skirtingomis klinikinėmis formomis: labai patogeniškas paukščių gripas (toliau – LPPG) ir mažai patogeniškas paukščių gripas. LPPG sukėlėjai yra H5 ir H7 porūšių virusai, kurie dėl molekulinės sandaros, šiaip nebūdingos mažai patogeniškam paukščių gripui, gali sukelti didelę infekciją. H1N1 virusas yra vienas iš viruso LPPG sukėlėjo porūšių.

11      Be to, EFSA nurodė, kad nuomonės rengimo metu Azijoje plačiai paplitęs paukščių gripą sukeliantis virusas galėjo būti žmogui pavojingo viruso pandemijos šaltinis, taip pat iškėlė daug klausimų, skirtų rasti tinkamą kovos su paukščių gripo krize priemonę. Remdamasi turimais moksliniais duomenimis EFSA nusprendė, kad neviršydama jai suteiktų įgaliojimų ji nuomonėje gali pateikti kelias išvadas, tačiau ne dėl paukščių gripo infekcijos poveikio žmogaus sveikatai.

12      EFSA taip pat patikslino, kad dėl kilusios ypatingos naminių paukščių H5N1 viruso endemijos, tam tikrose Azijos šalyse kilusios likus nedaug laiko iki jos nuomonės priėmimo, šiuo virusu apsikrėtė laikinių paukščių populiacija. Epidemiologinė situacija, kokios, EFSA teigimu, dar nėra buvę, galėjo lemti nenumatomus padarinius. Tačiau dėl žinių apie laukiniams paukščiams būdingas LPPG rūšis trūkumo EFSA manė, kad situacijos vertinimo ir būsimų pokyčių prognozių negalima pagrįsti pakankamais moksliniais duomenimis. Pasak EFSA, būtent dėl H5N1 viruso pietryčių Azijoje sukeltos LPPG epidemijos ši infekcija paplito sėslių ir migruojančių laukinių paukščių populiacijoje, o per ją šis virusas gali turėti poveikio Sąjungai. Tačiau EFSA nusprendė, kad reikia imtis kelias mokslo šakas apimančių pastangų norint tiksliau apibrėžti tokios hipotezės tikimybę ir padarinius.

13      Dėl rizikos, kuri Sąjungos naminiams paukščiams kyla dėl narveliuose laikomų paukščių, prie kurių priskiriami, be kita ko, dekoratyviniai ir kambariniai paukščiai, EFSA nusprendė, kad jie gali būti užsikrėtę paukščių gripu, įskaitant H5 ir H7 tipo virusais, taigi jų importas gali kelti šio viruso paskleidimo Sąjungoje riziką. Tačiau EFSA nurodė, kad teisėtai prekyboje esančių paukščių atveju šią riziką labai sumažina jiems taikomi kitų nei naminių paukščių importą reglamentuojantys teisės aktai.

E –  Dėl Sprendimo 2005/760

14      2005 m. spalio 27 d. Komisija priėmė Sprendimą 2005/760/EB dėl tam tikrų apsaugos priemonių, susijusių su LPPG tam tikrose trečiosiose šalyse, taikomų nelaisvėje laikomų paukščių importui (OL L 285, p. 60), kuriuo sustabdė gyvų paukščių, išskyrus naminius, importą į Sąjungą.

15      Toks sprendimas priimtas po to, kai 2005 m. spalio 21 d. buvo nustatyta, kad du importuoti ir nuo 2005 m. rugsėjo mėn. Esekso (Jungtinė Karalystė) karantino centre laikomi paukščiai užsikrėtę LPPG H5N1 virusu. Šie paukščiai buvo laikomi atvežtais iš Taivano ir Surinamo.

16      Sprendimo 2005/760 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse kaip šio sustabdymo motyvus Komisija pirmiausia nurodė tai, kad paukščių gripas yra infekcinė virusinė naminių ir laukinių paukščių liga, kuri gali būti mirtina ir sukelti sutrikimus, galinti greitai tapti epizootine ir taip sukelti rimtą pavojų gyvūnų ir žmonių sveikatai ir smarkiai sumažinti paukštininkystės pelningumą. Ji taip pat nurodė, jog yra pavojaus, kad ligos sukėlėjas gali būti įvežtas vykstant tarptautinei prekybai gyvais kitais nei naminiai paukščiais. Be to, nustačius Jungtinėje Karalystėje karantino sąlygomis laikomų importuotų paukščių LPPG, Komisija nusprendė, kad yra tikslinga sustabdyti tų paukščių importą iš tam tikrų rizikos zonų, o tam, kad būtų galima nustatyti šias zonas, – remtis atitinkamomis OIE regionų komisijomis.

17      Sprendimo Nr. 2005/760 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės nutraukia šių produktų importą iš priede išvardytoms PGSO [OIE] regionų komisijoms priklausančių trečiųjų šalių ar tų trečiųjų šalių rajonų [dalių]:

a)      gyvų paukščių, išskyrus naminius, kaip apibrėžta Sprendimo 2000/666/EB 1 straipsnio trečioje įtraukoje, ir

<...>“

18      Sprendimo 2005/760 priede patikslinta:

„Trečiosios šalys, priklausančios 1 straipsnyje nurodytoms [OIE] regionų komisijoms, iš:

–        Afrikos,

–        Šiaurės ir Pietų Amerikos,

–        Azijos, Tolimųjų Rytų ir Okeanijos,

–        Europos ir

–        Vidurinių Rytų.“

19      Sprendimo 2005/760 6 straipsnyje numatyta, kad šis sprendimas taikomas iki 2005 m. lapkričio 30 d.

F –  Dėl Jungtinės Karalystės Nacionalinės ypatingų situacijų epidemiologinės grupės ataskaitos

20      2005 m. lapkričio 11 d. National Emergency Epidemiology Group (Jungtinės Karalystės Nacionalinė ypatingų situacijų epidemiologinė grupė) paskelbė dokumentą Epidemiological Report on Avian Influenza in Birds in a Quarantine Premises in Essex (Esekso karantino centre esantiems paukščiams diagnozuoto paukščių gripo epidemiologinė ataskaita). Ataskaitoje nurodyta, kad Esekso karantino centre nustatytas H5N1 virusas diagnozuotas tik iš Taivano (Azija), bet ne iš Surinamo (Pietų Amerika) atvežtiems paukščiams. Klaida dėl Surinamo atsirado dėl karantino centre sumaišytų mėginių.

G –  Dėl pirmų keturių galiojimo terminą pratęsiančių sprendimų

21      2005 m. lapkričio 30 d. Sprendimu 2005/862/EB, iš dalies keičiančiu sprendimus 2005/759/EB ir 2005/760/EB, susijusius su priemonėmis kovai su ne naminių paukščių gripu (OL L 317, p. 19), Komisija pratęsė Sprendimu 2005/760 įvestų priemonių taikymo laikotarpį iki 2006 m. sausio 31 d.

22      Sprendimo 2005/862 4 konstatuojamojoje dalyje kaip šio pratęsimo motyvą Komisija nurodė, kad kai kuriose OIE narėse nustatyti nauji paukščių gripo atvejai, todėl kambarinių paukščių judėjimo ir kitų paukščių importo iš tam tikrų rizikos teritorijų sustabdymas turėtų būti pratęstas.

23      2005 m. gruodžio 7 d. ir 2006 m. sausio 18 d. laiškais Europos kambarinių paukščių augintojų asociacija atkreipė Komisijos dėmesį į draudimo padarinius ir visų pirma į nelegaliai importuotų paukščių rinkos atsiradimo riziką, kuri kelia daug didesnį paukščių gripo paskleidimo Sąjungoje pavojų. Ši asociacija taip pat paprašė Komisijos susitikti su jos atstovais ir daugiau nebepratęsti draudimo taikymo termino. Prie 2006 m. sausio 3 d. laiško Europos kambarinių paukščių augintojų asociacija pridėjo dokumentą Report on the Independent Review of Avian Quarantine (Paukščių sektoriui taikomo karantino nepriklausomo patikrinimo ataskaita), kurį 2005 m. gruodžio 7 d. priėmė Jungtinės Karalystės vyriausybei pavaldus už aplinkos, maisto ir žemės ūkio reikalus atsakingas departamentas (toliau – DEFRA ataskaita).

24      2006 m. sausio 31 d. Sprendimu 2006/79/EB, iš dalies keičiančiu sprendimus 2005/759/EB ir 2005/760/EB bei pratęsiančiu jų taikymo laikotarpį (OL L 36, p. 48), Komisija pratęsė Sprendime 2005/760 numatytų priemonių taikymą iki 2006 m. gegužės 31 d.

25      Sprendimo 2006/79 3 konstatuojamojoje dalyje kaip šio pratęsimo motyvą Komisija nurodė pranešimus apie kai kuriose OIE narėse nustatytus naujus paukščių gripo atvejus, todėl kambarinių paukščių judėjimo ir kitų paukščių importo iš tam tikrų rizikos teritorijų apribojimai turėtų būti pratęsti.

26      Į 23 punkte minėtus laiškus Komisija atsakė 2006 m. vasario 16 d. laišku. Jame Komisija nurodė, jog atsiranda vis daugiau įrodymų, kad laukiniai paukščiai galėjo būti lemiamas LGGP plitimo veiksnys, o visų paukščių, išskyrus naminius, importą Komisija laikinai sustabdė dėl 2005 m. spalio mėn. Europos karantino centre nustatyto Azijos štamo LGGP. Be to, ji pabrėžė, jog Sprendimu 2006/79 šis sustabdymas iki 2006 m. gegužės 31 d. pratęstas atsižvelgiant į tai, kad ši liga pasiekė Turkiją, kurioje greitai paplito, ir kad esama nedaug su paukščių gripo stebėsena Turkijos kaimyninėse šalyse susijusios informacijos. Galiausiai ji pridūrė, kad nors vis dar neaišku, kiek ši problema susijusi su laukiniais paukščiais, įrodymų, kad riziką keliantis arealas apima ne vieną trečiąją valstybę, daugėja, todėl importas laikinai sustabdytas iš visų trečiųjų valstybių.

27      2006 m. kovo 7 d. laišku Europos kambarinių paukščių augintojų asociacija pateikė Komisijai su laukinių paukščių importu iš trečiųjų valstybių susijusios papildomos informacijos.

28      2006 m. birželio 7 d. Sprendimu 2006/405/EB, iš dalies keičiančiu sprendimus 2005/710/EB, 2005/734/EB, 2005/758/EB, 2005/759/EB, 2005/760/EB, 2006/247/EB ir 2006/265/EB dėl tam tikrų apsaugos priemonių, susijusių su LPPG (OL L 158, p. 14), Komisija pratęsė Sprendime 2005/760 numatytų priemonių taikymą iki 2006 m. liepos 31 d.

29      Sprendimo 2006/405 8 konstatuojamojoje dalyje kaip šio pratęsimo motyvą Komisija nurodė tai, kad Azijos kilmės paukščių gripo viruso keliama grėsmė Sąjungai nesumažėjo ir kad šia liga vis dar serga laukiniai paukščiai Sąjungoje, taip pat laukiniai ir naminiai paukščiai įvairiose trečiosiose šalyse, įskaitant OIE valstybes nares. Be to, Komisija nusprendė, kad tam tikrose pasaulio dalyse šis virusas tampa vis labiau endeminis. To paties sprendimo 11 konstatuojamojoje dalyje Komisija patikslino, kad atsižvelgiant į su gyvūnų sveikata susijusius interesus ir esamą epidemiologinę padėtį būtina užtikrinti apsaugos priemonių, numatytų visų pirma Sprendimu 2005/760, nepertraukiamą taikymą, todėl Sprendimo 2006/405 nuostatos turėjo būti taikomos retroaktyviai.

30      2006 m. liepos 25 d. Sprendimu 2006/522/EB, iš dalies keičiančiu sprendimus 2005/759/EB ir 2005/760/EB dėl tam tikrų apsaugos priemonių, susijusių su LPPG, ir tam tikrų gyvų paukščių įvežimo į Bendriją (OL L 205, p. 28), Komisija pratęsė Sprendime 2005/760 numatytų priemonių taikymą iki 2006 m. gruodžio 31 d.

31      Sprendimo 2006/522 1 konstatuojamojoje dalyje kaip šio pratęsimo motyvą Komisija nurodė tai, kad po paukščių gripo epidemijos protrūkio, kurį 2004 m. Pietryčių Azijoje sukėlė LPPG štamas, ji priėmė kai kurias apsaugos nuo šios ligos priemones, pirmiausia Sprendimą 2005/760. Sprendimo 2006/522 7 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad šiuo etapu esminiai Sprendime 2005/760 nustatytų taisyklių pakeitimai klaidintų ūkio subjektus ir kitas suinteresuotąsias šalis dėl galimos ES politikos šioje srityje raidos. Ji nusprendė, kad atsižvelgiant į dabartinę su paukščių gripu susijusią gyvūnų sveikatos situaciją ir laukiant, kol EFSA pateiks 2006 m. spalio mėn. numatytą priimti nuomonę, reikėtų pratęsti paukščių, išskyrus naminių, importo apribojimų taikymą, taigi ir Sprendimo 2005/760 taikymą iki 2006 m. gruodžio 31 d.

32      Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2006 m. rugpjūčio 10 d., Europos kambarinių paukščių augintojų asociacija ir kiti trys ieškovai pateikė Bendrajam Teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – Sprendimo 2006/522 vykdymo sustabdymo ir laikinųjų apsaugos priemonių ėmimosi šiuo atžvilgiu – ir atskiru dokumentu pateikė ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo. Šis prašymas ir ieškinys buvo atmesti atitinkamai 2006 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi European Association of Im–and Exporters of Birds and live Animals ir kt. prieš Komisiją (T‑209/06 R, neskelbiama Rinkinyje) ir 2008 m. birželio 11 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi European Association of Im–and Exporters of Birds and live Animals ir kt. prieš Komisiją (T‑209/06, neskelbiama Rinkinyje).

33      2006 m. rugsėjo 26 d. laišku Europos kambarinių paukščių augintojų asociacija kreipėsi į Komisiją siekdama atkreipti jos dėmesį iš esmės į tai, kad Sprendimu 2005/760 ir jo taikymo terminą pratęsiančiais sprendimais nustatytas draudimas importuoti iš bet kurios pasaulio šalies yra neproporcingas, ir įspėjo ją apie šių sprendimų rimtus ir nebepataisomus padarinius asociacijos nariams.

H –  Dėl EFSA antrosios nuomonės

34      2006 m. spalio 27 d. atsakyme į Komisijos prašymą, pateiktą 2005 m. balandžio 25 d., EFSA priėmė mokslinę nuomonę dėl paukščių, išskyrus naminius, importo į Sąjungą keliamos rizikos gyvūnų sveikatai ir gerovei <...> (The EFSA Journal (2006) 410, 1‑55, toliau – antroji EFSA nuomonė). Šioje nuomonėje pateikta įvairių rekomendacijų, susijusių su pagautų laukinių paukščių sveikata ir gerove. Šioje nuomonėje EFSA įvertino įvairius paukščių infekcijos sukėlėjus, įskaitant paukščių gripą.

35      Dėl sveikatos EFSA nurodė, kad tikimybė, jog infekcijos sukėlėjai į Sąjungą pateks dėl iš karantino išleistų sugautųjų laukinių paukščių, gali būti nuo labai nedidelės iki labai didelės. EFSA nuomone, tikimybė, kad iš karantino bus išleistas sergantis sugautas laukinis paukštis, kinta, nelygu rūšis, ir priklauso nuo tikimybės, kad ligos eiga nepasiekė klinikinių požymių turinčios stadijos (anglų k. „probability of sub‑clinical shedding“). Remdamasi šiomis išvadomis EFSA rekomendavo nuodugniai išnagrinėti būtinybę tęsti sugautų laukinių paukščių importą.

36      EFSA taip pat pažymėjo, kad 95% į Sąjungą importuotų paukščių sudaro trijų sudėtinių šeimų paukščiai, t. y. žvirbliniai paukščiai (64 %), papūginiai paukščiai (17 %) ir vištiniai paukščiai (14 %). Be to, pagal šią nuomonę, 2005 m. 88 % laukinių paukščių importuota iš Afrikos, o 78 % ‒ iš penkių Afrikos valstybių.

37      EFSA taip pat nurodė, kad laukiniai paukščiai gali užsikrėsti nuo lateralinio užkrato šaltinio, kurį sudaro kiti infekuoti laukiniai paukščiai, per užkrėstą aplinką arba infekuotus naminius paukščius.

38      Konkrečiai dėl paukščių gripo EFSA nusprendė, kad didžiausiais kiekiais importuojamų paukščių rūšys, t. y. žvirbliniai ir papūginiai paukščiai, neturi didesnės įtakos paukščių gripo epidemiologijai. Ji taip pat nurodė, kad visi paukščiams būdingi LPPG tipo virusai turi ribotą zoologinį potencialą. Tačiau, EFSA teigimu, kadangi paukščių gripo viruso genomas arba jo dalis yra sukėlę dideles pandemijas, o nuomonės rengimo metu ‒ H5N1 viruso pandemiją, gera sekimo programa galėtų leisti išvengti paukščių gripo viruso patekimo į Sąjungą per teisėtai importuojamus paukščius. Be to, EFSA pažymėjo, kad būtent žvirblinių ir vištinių paukščių atveju LPPG virusų inkubacinis ir klinikinis laikotarpiai yra labai trumpi, taigi apsikrėtus šiais virusais nugaištama po kelių dienų, o žąsinių paukščių atveju inkubacinis laikotarpis gali būti daug ilgesnis. EFSA taip pat padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į trumpą inkubacinį laikotarpį, paukščiui, kuris jau buvo užsikrėtęs paukščių gripu jo uždarymo į karantiną momentu arba užsikrėtė šiuo virusu karantino laikotarpiu, per šį laikotarpį pasireikštų klinikiniai ligos požymiai. Todėl ji nurodė, kad tikimybė, jog toks paukštis iš karantino bus išleistas nenustačius viruso, buvo nedidelė arba labai maža. Tačiau ji pažymėjo, kad yra rizika, jog paukščiai, kuriems infekcija pasireiškė subklinikiniais požymiais, bus išleisti nepaisant užsikrėtimo.

39      Galiausiai EFSA rekomendavo kruopščiai įvertinti būtinybę tęsti laukinių paukščių importą ir teikti pirmenybę jų kiaušinių importui, nes egzistuoja rizika, kad į Sąjungą pateks pagrindinis infekcijos sukėlėjas. Be to, ji rekomendavo reguliariai vertinti infekcinių ligų atsiradimo dėl importo riziką siekiant nustatyti didelės rizikos zonas ir valstybes, taip pat didelę riziką keliančias rūšis, nes su laiku šie veiksniai kinta.

I –  Dėl dviejų paskutinių taikymo termino pratęsimo sprendimų

40      2006 m. lapkričio 13 d., 23 d., gruodžio 9 d. ir 2007 m. sausio 8 d. laiškais Europos kambarinių paukščių augintojų asociacija iš naujo kreipėsi į Komisiją siekdama atkreipti jos dėmesį iš esmės į tai, kad Sprendimu 2005/760 ir jo taikymo terminą pratęsiančiais sprendimais nustatytas draudimas importuoti iš bet kurios pasaulio šalies yra neproporcingas, ir įspėjo ją apie šių sprendimų rimtus ir nebepataisomus padarinius asociacijos nariams.

41      2006 m. gruodžio 22 d. Sprendimu 2007/21/EB, iš dalies keičiančiu Sprendimą 2005/760 dėl tam tikrų apsaugos priemonių, susijusių su LPPG, ir paukščių, išskyrus naminius, įvežimo į Bendriją (OL L 7, p. 44), Komisija pratęsė Sprendime 2005/760 numatytų priemonių taikymą iki 2007 m. kovo 31 d.

42      Sprendimo 2007/21 1 konstatuojamojoje dalyje Komisija pakartojo, kad po paukščių gripo epidemijos protrūkio, kurį 2004 m. pietryčių Azijoje sukėlė labai patogeninio viruso štamas, ji priėmė Sprendimą 2005/760. Sprendimo 2007/21 4 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad pradėjo EFSA nuomonės vertinimą iš karto po jos paskelbimo. Tačiau ji nusprendė, kad atsižvelgiant į dabartinę gyvūnų sveikatos būklę, susidariusią dėl paukščių gripo, reikia pratęsti Sprendimu 2005/760 nustatytų apribojimų taikymą trumpam pereinamajam laikotarpiui, kad valstybės narės ir su jomis glaudžiai bendradarbiaujanti Komisija galėtų užbaigti šį vertinimą ir parengti reikiamas priemones.

43      2007 m. sausio 31 d. laišku Komisija atsakė į 33 ir 41 punktuose minėtus laiškus nurodydama, kad laukiniai paukščiai turėjo lemiamos įtakos paukščių gripo pasklidimui 2006 m., nors iki šiol manyta, kad jų įtaka labai didelio patogenišku virusu užsikrėtusių paukščių mirtingumui yra nedidelė. Taigi ji nusprendė pratęsti draudimą importuoti laukinius paukščius iš visų pasaulio šalių iki 2007 m. liepos 1 d. Komisija taip pat nurodė, kad nuo šios datos bus taikomos kitos taisyklės, kuriomis nedraudžiamas sugautų paukščių importas, tačiau bus taikomos daug griežtesnės importo sąlygos, skirtos sumažinti sveikatai kylančią riziką. Galiausiai Komisija nusprendė, kad dėl su gyvūnų sveikata susijusių priežasčių pageidautina, kad paukščiai būtų auginami Sąjungos valstybėse narėse, o ne trečiosiose šalyse ir vėliau gyvi importuojami į Sąjungą. Todėl ji pasiūlė Europos kambarinių paukščių augintojų asociacijai iš karto atsižvelgti į šią aplinkybę.

44      Galiausiai 2007 m. kovo 23 d. Sprendimu 2007/183/EB (OL L 84, p. 7), Komisija pratęsė Sprendime 2005/760 numatytų priemonių taikymą iki 2007 m. birželio 30 d. Sprendimo 2007/183 4–6 konstatuojamosiose dalyse Komisija šį taikymo pratęsimą pagrindė pirmiausia tuo, kad jos priimtame Reglamente (EB) Nr. 318/2007, nustatančiame gyvūnų sveikatos reikalavimus tam tikriems į Bendriją įvežamiems paukščiams ir jų karantino sąlygas (OL L 84, p. 7), nustatyti su gyvūnų sveikata susiję reikalavimai yra griežtesni, nei galioję iki jo, todėl šis reglamentas neįsigalios iki 2007 m. liepos 1 d., kad valstybės narės ir tokius paukščius į Sąjungą eksportuojančios trečiosios šalys turėtų laiko prisitaikyti prie naujų priemonių. Toliau ji nurodė, kad atsižvelgiant į EFSA antrąją nuomonę ir į dabartinę pasaulio gyvūnų sveikatos būklę, susidariusią dėl paukščių gripo, tokių paukščių importui reikėtų taikyti griežtesnius reikalavimus. Todėl ji nusprendė, kad Sprendime 2005/760 nustatytas apsaugos priemones reikėtų taikyti iki 2007 m. birželio 30 d.

J –  Dėl Reglamento Nr. 318/2007

45      2007 m. kovo 23 d. Komisija, remdamasi, be kita ko, Direktyvos 91/496 10 straipsnio 3 dalies antra pastraipa ir 10 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa, taip pat Direktyvos 92/65 17 straipsnio 2 dalies b punktu, 17 straipsnio 3 dalimi ir 18 straipsnio 1 dalies pirma bei trečia įtraukomis, priėmė Reglamentą Nr. 318/2007, kuris, vadovaujantis jo 20 straipsniu, įsigaliojo 2007 m. liepos 1 d., ir, remdamasi jo 19 straipsniu, panaikino ir pakeitė 2000 m. spalio 16 d. Komisijos sprendimą 2000/666, nustatantį gyvūnų sveikatos reikalavimus ir veterinarinį sertifikavimą importuojamiems paukščiams, išskyrus naminius, bei karantino sąlygas (OL L 278, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 30 t., p. 431), ir Sprendimą 2005/760.

46      Reglamento Nr. 318/2007 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, atsižvelgiant į migruojančių laukinių paukščių vaidmenį 2005 ir 2006 m. pernešant paukščių gripą iš Azijos į Europą, būtų tinkama riboti paukščių (išskyrus naminius) importą ir leisti importuoti tik nelaisvėje užaugintus paukščius.

47      Pagal Reglamento Nr. 318/2007 10 konstatuojamąją dalį:

„Retai įmanoma tikrai atskirti, kurie sugauti paukščiai buvo laukiniai, o kurie – nelaisvėje išvesti. Žymėjimo būdai gali būti taikomi abiejų tipų paukščiams be jokios galimybės juos atskirti. Todėl būtų tinkama riboti paukščių, išskyrus naminius, įvežimą ir leisti įvežti paukščius tik iš tų veisimo įmonių, kurias yra pavirtinusi trečiosios eksporto šalies kompetentinga institucija, ir nustatyti tam tikrus minimalius tokio patvirtinimo reikalavimus.“

48      Reglamento Nr. 318/2007 1 straipsnyje „Dalykas“ nurodyta:

„Šiame reglamente nustatomi gyvūnų sveikatos reikalavimai tam tikriems į Bendriją iš trečiųjų šalių ir I priede nurodytų jų dalių įvežamiems paukščiams, taip pat nustatomos tokių įvežamų paukščių karantino sąlygos.“

49      Reglamento Nr. 318/2007 2 straipsnyje „Profesinė paslaptis“ nurodyta:

„Šis reglamentas taikomas paukščių rūšims priskiriamiems gyvūnams.

Tačiau šis reglamentas netaikomas:

a)      vištoms, kalakutams, perlinėms vištoms, antims, žąsims, putpelėms, balandžiams, fazanams, kurapkoms ir Ratitae genties paukščiams, auginamiems ar laikomiems nelaisvėje veislei, mėsai arba maistiniams kiaušiniams dėti, arba medžiojamųjų paukščių atsargoms papildyti (toliau – naminiai paukščiai);

b)      paskirties valstybės narės kompetentingos institucijos patvirtintų rūšių išsaugojimo programų tikslais įvežamiems paukščiams;

c)      Direktyvos 92/65/EEB 1 straipsnyje minimiems naminiams gyvūnėliams, kuriuos lydi jų savininkas;

d)      paukščiams, skirtiems zoologijos sodams, cirkams, pramogų parkams ar eksperimentams;

e)      paukščiams, skirtiems pagal Direktyvos 92/65/EEB 13 straipsnį patvirtintoms įstaigoms, institutams ar centrams;

f)      lenktyniniams balandžiams, patekusiems į [Sąjungos] teritoriją iš kaimyninės trečiosios šalies, kur jie paprastai gyvena, ir tada greitai paleistiems tikintis, kad parskris į tą pačią trečiąją šalį;

g)      iš Andoros, Lichtenšteino, Monako, Norvegijos, San Marino, Šveicarijos ir Vatikano Miesto Valstybės įvežtiems paukščiams.“

50      Reglamento Nr. 318/2007 5 straipsnyje „Priežiūros komitetas“ nurodyta:

„Pagal 4 straipsnį iš patvirtintų veisimo įmonių įvežami paukščiai turi atitikti šiuos reikalavimus:

a)      paukščiai yra nelaisvėje išvesti paukščiai [kurie to paties reglamento 3 straipsnio c punkte apibrėžti kaip „paukščiai, kurie nebuvo pagauti laisvėje, bet išsirito ir buvo išvesti nelaisvėje iš nelaisvėje susiporavusių paukščių arba paukščių, kurių gametos buvo kitaip perkeltos nelaisvėje“];

b)      paukščių kilmės šalis turi būti I priede minimos trečiosios šalys arba jų dalys;

c)      paukščiams buvo atliktas laboratorinis viruso nustatymo tyrimas 7–14 dienų prieš išsiuntimą ir atsakymas dėl bet kokio paukščių gripo ar Niukaslio ligos viruso buvo neigiamas;

d)      paukščiai nebuvo paskiepyti nuo paukščių gripo;

e)      paukščiai turi veterinarijos sertifikatus, kurių pavyzdys nustatytas III priede (veterinarijos sertifikatas);

f)      paukščiai yra paženklinti individualiais identifikavimo numeriais individualiai pažymėtuose ištisiniuose kojų žieduose arba mikroschemose <...>;

i)      paukščiai vežami naujuose konteineriuose, kurie iš išorės yra individualiai paženklinti identifikavimo numeriu, kuris turi atitikti veterinarijos sertifikate nurodytą identifikavimo numerį.“

51      Reglamento Nr. 318/2007 11 straipsnio „Karantino nuostatos“ 1 dalyje numatyta:

„Patvirtintose karantino patalpose arba centre paukščiai turi būti laikomi karantine ne trumpiau kaip 30 dienų.“

52      Reglamento Nr. 318/2007 I priede „Trečiųjų šalių, kurios gali naudoti III priede nustatytą veterinarijos sertifikatą, sąrašas“ įtvirtinta:

„Komisijos sprendimo 2006/696/EB <...> I priedo 1 dalies lentelės 1 ir 3 skiltyse išvardytos trečiosios šalys arba jų dalys; tos lentelės 4 skiltyje nustatytas veislinių ir produkcinių ne Ratitae genties naminių paukščių veterinarijos sertifikato pavyzdys.“

53      Reglamento Nr. 318/2007 I priede minimas 2006 m. rugpjūčio 28 d. Komisijos sprendimas, nustatantis trečiųjų šalių, iš kurių leidžiama importuoti į Bendriją ir per ją tranzitu vežti naminius paukščius, perinti skirtus kiaušinius, vienadienius paukščių jauniklius, paukštieną, Ratitae genties paukščius ir laukinius medžiojamuosius paukščius, kiaušinius ir kiaušinių produktus, nurodytais patogenais neužkrėstus kiaušinius, sąrašą bei taikytinas veterinarinio sertifikavimo sąlygas ir iš dalies keičiantis sprendimus 93/342/EEB, 2000/585/EB ir 2003/812/EB (OL L 295, p. 1), buvo panaikintas ir pakeistas 2008 m. rugpjūčio 8 d. Komisijos reglamentu Nr. 798/2008, kuriuo nustatomas trečiųjų šalių, teritorijų, zonų ar skyrių, iš kurių galima importuoti į Bendriją ir vežti tranzitu per Bendriją naminius paukščius ir naminių paukščių produktus, sąrašas ir veterinarijos sertifikatų reikalavimai (OL L 226, p. 1).

 Procesas ir šalių reikalavimai

54      2010 m. rugpjūčio 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovai pateikė šį ieškinį dėl žalos atlyginimo.

55      Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:

–        priteisti iš Sąjungos arba Komisijos žalos, kurią jie patyrė Komisijai priėmus Sprendimą 2005/760 arba pratęsus jo taikymo terminą sprendimais 2005/862, 2006/79, 2006/405, 2006/522, 2007/21, 2007/183, taip pat priėmus Reglamentą Nr. 318/2007/EG, atlyginimą,

–        priteisti iš Sąjungos arba Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

56      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį dėl žalos atlyginimo kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

57      2012 m. gegužės 29 d. pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas paskirtas į pirmąją kolegiją, todėl ši byla buvo paskirta tai kolegijai.

58      Išklausęs teisėjo pranešėjo pranešimą, Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

59      Per 2012 m. lapkričio 20 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

 Dėl teisės

A –  Dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų

60      Pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą deliktinės atsakomybės atveju Sąjunga pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią, eidami savo pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai.

61      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Sąjungos deliktinė atsakomybė, kaip ji suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, dėl neteisėtų jos institucijų ar organų veiksmų siejama su tam tikrų kumuliacinių sąlygų, t. y. Sąjungos institucijos ar organo veiksmų neteisėtumu, žalos tikrumu ir priežastinio ryšio tarp nurodomų veiksmų ir nurodytos žalos buvimu, įvykdymu (žr. 2006 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Agraz ir kt. prieš Komisiją, C‑243/05 P, Rink. p. I‑10833, 26 punktą ir 2010 m. kovo 2 d. Bendrojo Teismo sprendimo Arcelor prieš Parlamentą ir Tarybą, T‑16/04, Rink. p. II‑211, 139 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

62      Dėl pirmos sąlygos, susijusios su neteisėtais veiksmais, kuriais kaltinama atitinkama institucija ar organas, pagal teismų praktiką reikalaujama nustatyti pakankamai akivaizdų teisės normos, kuria siekiama suteikti teises privatiems asmenims, pažeidimą. Lemiamas pažeidimo pripažinimo pakankamai akivaizdžiu kriterijus yra tai, ar atitinkama Sąjungos institucija arba organas aiškiai ir rimtai pažeidė savo diskrecijos ribas. Tik tuo atveju, kai ši institucija ar organas turi labai nedidelę diskreciją arba jos apskritai neturi, paprasčiausio Bendrijos teisės pažeidimo gali pakakti, kad būtų galima konstatuoti pakankamai akivaizdų pažeidimą (2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C‑352/98 P, Rink. p. I‑5291, 42–44 punktai ir 2002 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Camar ir Tico, C‑312/00 P, Rink. p. I‑11355, 54 punktas; 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Comafrica ir Dole Fresh Fruit Europe prieš Komisiją, T‑198/95, T‑171/96, T‑230/97, T‑174/98 ir T‑225/99, Rink. p. II‑1975, 134 punktas ir šio sprendimo 61 punkte minėto Sprendimo Arcelor prieš Parlamentą ir Tarybą 141 punktas).

63      Tačiau šia teismų praktika visiškai nepripažįstamas automatiškai atsirandantis ryšys tarp to, kad atitinkama institucija neturi diskrecijos, ir nusižengimo pripažinimo pakankamai akivaizdžiu Sąjungos teisės pažeidimu. Iš tiesų, nors atitinkamos institucijos diskrecijos apimtis turi lemiamą reikšmę, ji nėra išimtinis kriterijus. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nuolat primena, kad sistema, jo suformuota remiantis SESV 340 straipsnio antra pastraipa, atsižvelgiama visų pirma į reguliuotinų situacijų sudėtingumą ir tekstų taikymo bei aiškinimo sunkumus. Būtent tuo atveju, kai Komisija turi nedidelę arba tik labai ribotą diskreciją ar net jos visai neturi, Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, kad Bendrasis Teismas pagrįstai nagrinėja reguliuotinų situacijų sudėtingumą, vertindamas, ar nurodytas Sąjungos teisės pažeidimas buvo pakankamai akivaizdus. Darytina išvada, kad Sąjungos atsakomybė gali kilti tik konstatavus tokį pažeidimą, kokio analogiškomis aplinkybėmis įprastai rūpestingas ir atsargus administravimo subjektas nebūtų padaręs. Todėl Sąjungos teismas, iš pradžių nustatęs, ar atitinkama institucija turi diskreciją, turi atsižvelgti į reguliuotinos situacijos sudėtingumą, tekstų taikymo ar aiškinimo sunkumus, pažeistos normos aiškumo ir tikslumo laipsnį ir tai, ar klaida padaryta tyčia arba yra nepateisinama (šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo sprendimo Artegodan prieš Komisiją, T‑429/05, Rink. p. II‑491, 59–62 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

64      Dėl pakankamai akivaizdaus pažeidimo kriterijaus taikymo nagrinėjamoje byloje reikia patikslinti, kad galimas pakankamai akivaizdus atitinkamų teisės normų pažeidimas turi būti grindžiamas aiškiu ir rimtu didelės diskrecijos, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas turi įgyvendindamas bendros žemės ūkio politikos srityje pagal EB 37 straipsnį turimą kompetenciją, ribų nepaisymu (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2001 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jippes ir kt., C‑189/01, Rink. p. I‑5689, 80 punktą; 2003 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Monsanto Agricoltura Italia ir kt., C‑236/01, Rink. p. I‑8105, 135 punktą ir 2009 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Enviro Tech (Europe), C‑425/08, Rink. p. I‑10035, 47 punktą; žr. 2002 m. rugsėjo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T‑13/99, Rink. p. II‑3305, 166 punktą; 2002 m. lapkričio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Artegodan ir kt. prieš Komisiją, T‑74/00, T‑76/00, T‑83/00–T‑85/00, T‑132/00, T‑137/00 ir T‑141/00, Rink. p. II‑4945, 201 punktą ir 2004 m. vasario 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Afrikanische Frucht‑Compagnie ir Internationale Fruchtimport Gesellschaft Weichert prieš Tarybą ir Komisiją, T‑64/01 ir T‑65/01, Rink. p. II‑521, 101 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Iš tiesų šios diskrecinės galios įgyvendinimas reiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas turi iš anksto numatyti ir įvertinti sudėtingus ir neapibrėžtus ekologinius, mokslinius, techninius ir ekonominius pokyčius (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt., C‑127/07, Rink. p. I‑9895, 57–59 punktus ir šio sprendimo 61 punkte minėto Sprendimo Arcelor prieš Parlamentą ir Tarybą 143 punktą).

65      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog reikalavimu, kad Sąjungos teisės pažeidimas būtų pakankamai akivaizdus, nesvarbu neteisėto akto, dėl kurio kyla ginčas, pobūdis, siekiama išvengti situacijos, kai dėl pavojaus, kad reikės atlyginti atitinkamų įmonių tariamai patirtą žalą, atitinkama institucija negali visapusiškai atlikti savo funkcijų, skirtų bendrajam interesui užtikrinti tiek norminio turinio veiklos arba ekonominės politikos sprendimų srityje, tiek savo administracinės kompetencijos srityje, ir kartu neužkrauti privatiems asmenims akivaizdaus ir nepateisinamo pareigų nevykdymo padarinių naštos (žr. šio sprendimo 63 punkte minėto Sprendimo Artegodan prieš Komisiją 55 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

66      Nagrinėjamu atveju ieškovai iš esmės nurodo, kad Sprendimu 2005/760 nustačiusi laikiną sugautų laukinių paukščių importo draudimą, vėliau jį pratęsusi pratęsimo sprendimais ir galiausiai Reglamentu Nr. 318/2007 jį „de facto“ pavertusi nuolatiniu, Komisija padarė pakankamai akivaizdų tam tikrų teisės normų, kuriomis privatiems asmenims siekiama suteikti teisių, pažeidimą, dėl kurio jie patyrė realią ir tikrą žalą.

67      Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikėtų išnagrinėti, ar Komisijos elgesys, atsižvelgiant į 62−65 punktuose išdėstytus principus, buvo neteisėtas.

B –  Dėl neteisėto elgesio egzistavimo

68      Rašytiniuose atsiliepimuose ieškovai nurodo tris Komisijos tariamai neteisėtus poelgius: pirma, Sprendimu 2005/760 įvestas draudimas importuoti sugautus laukinius paukščius, antra, šio draudimo importuoti pratęsimas pratęsimo sprendimais ir, trečia, Reglamentu Nr. 318/2007 „de facto“ įvestas visiškas importo draudimas.

69      Prie kiekvieno iš tariamai neteisėtų poelgių ieškovai nurodo iš esmės po tris pagrindus. Šie pagrindai susiję su tuo, kad, pirma, Komisija neturėjo galių arba aiškiai ir rimtai pažeidė savo diskrecijos ribas, taikytinas vadovaujantis tais teisiniais pagrindais, kuriais grindžiamas Sprendimas 2005/760, pratęsimo sprendimai ir Reglamentas Nr. 318/2007 (toliau visi kartu – ginčijami aktai), antra, ji padarė pakankamai akivaizdų teisės normų, kuriomis suteikiamos teisės privatiems asmenims, pažeidimą ir, trečia, atsakomybė kyla už aktą, kuris, nors ir buvo teisėtas, jiems padarė žalos.

70      Bendrasis Teismas mano, kad šiuos tris pagrindus reikia išnagrinėti dėl kiekvieno Komisijos tariamai neteisėto veiksmo, t. y. ginčijamo akto.

1.     Dėl Komisijos galios neturėjimo ar aiškaus ir rimto jos diskrecijos ribų, taikytinų vadovaujantis tais teisiniais pagrindais, kuriais grindžiami ginčijami aktai, nepaisymo

a)     Dėl Sprendimo 2005/760 teisėtumo

 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su aiškiu ir rimtu Komisijos diskrecijos pagal Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalį ribų pažeidimu ir jos rūpestingumo pareigos nevykdymu

–       Dėl pirmojo pagrindo apimties

71      Kaip pirmą pagrindą ieškovai, viena vertus, nurodo, kad Komisija neturėjo įgaliojimų priimti ginčijamų aktų, o tokiu atveju paprasčiausias Sąjungos teisės pažeidimas yra pakankamas neteisėtumo, kaip jis suprantamas pagal 62 punkte minėtą teismų praktiką, įrodymas. Kita vertus, ieškovai nurodo, kad priėmusi Sprendimą 2005/760 Komisija aiškiai ir rimtai pažeidė diskrecijos, jai suteiktos Direktyvos 91/146 18 straipsnio 1 dalimi, ribas.

72      Šiems skirtingiems kaltinimams pagrįsti ieškovai iš esmės nurodo, kad Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalimi Komisija įgaliojama imtis apsaugos priemonių tik griežtai apibrėžtais atvejais, taigi ji turi ribotą kompetenciją. Ieškovai teigia, kad, pirma, Komisija turėjo teisę priimti priemonę tik jei gyvūnų ar žmonių sveikatai buvo kilęs rimtas pavojus arba buvo kitų rimtų su gyvūnų sveikata susijusių priežasčių. Antra, Komisija turėjo teisę pasirinkti tik vieną šioje nuostatoje numatytų dviejų priemonių, t. y. arba importo sustabdymą, arba specialių reikalavimų nustatymą. Trečia, šių priemonių taikymo sritis turėjo būti ribota ir apimti visą ar dalį atitinkamos trečiosios šalies ir, jei reikia, tranzitinės trečiosios šalies. Komisija viršijo šios kompetencijos ribas, kai sustabdė importą iš visų OIE regionų komisijoms priklausančių trečiųjų šalių, įskaitant ištisus žemynus, kuriuose nenustatyta paukščių gripo, ir neapsiribojo konkrečiomis rizikos zonomis. Šiuo atžvilgiu ieškovai patikslina, kad šiame sprendime Komisija turėjo atskirti, pirma, tas šalis, kuriose paukščių gripas jau buvo atsiradęs, nuo tų, kuriose susiklosčiusi situacija arba tranzitas iš kurių ar į kurias dėl šios priežasties kėlė tikrą pavojų, ir, antra, tas šalis, kuriose neužfiksuota nė vieno užsikrėtimo atvejo ar draudimo importuoti taikymą šioms valstybėms pateisinančios rizikos. Importas iš Centrinės ir Pietų Amerikos bei Okeanijos neturėjo būti sustabdytas. Neišnagrinėjusi konkrečios situacijos kiekvienoje trečiojoje šalyje ar trečiojoje tranzito šalyje, Komisija ne tik aiškiai ir rimtai pažeidė savo kompetencijos ribas, veikė savavališkai, bet ir neįvykdė jai tenkančios atidumo bei rūpestingumo pareigos.

73      Komisija nesutinka su ieškovų argumentais ir iš esmės nurodo, kad įgyvendinama, be kita ko, Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalį ji turi didelę diskreciją.

74      Bendrasis Teismas mano, kad iš pradžių reikia išnagrinėti, ar priimdama ginčijamus aktus Komisija turėjo didelę diskreciją, o vėliau – ar tai, kaip ji paisė tokios didelės diskrecijos ribų ir ją įgyvendino, atitiko jai tenkančią rūpestingumo pareigą.

–       Dėl didelės diskrecijos pagal Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalį

75      Bendrasis Teismas pabrėžia, kad Sprendimas 2005/760 pagrįstas visų pirma Direktyvos 91/96 18 straipsnio 1 dalimi.

76      Iš Sprendimo 2005/760 2 konstatuojamosios dalies formuluotės, pagal kurią, „atrodo, yra tikslinga nutraukti tų paukščių importą iš tam tikrų rizikos zonų“, ir aplinkybių, kuriomis 2005 m. spalio mėn. Esekso karantino centre nustatyti LGGP užsikrėtę importuoti paukščiai (žr. 15 punktą), matyti, kad konkretus teisinis pagrindas, kuriuo nagrinėjamu atveju rėmėsi Komisija, yra Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalies pirmoji hipotezė, t. y. zoonozės arba kitos gyvūnų ir žmonių sveikatai labai pavojingos ligos ar reiškinių atsiradimas, o ne antroji hipotezė, kuri apima visas kitas gyvūnų sveikatai pavojingas priežastis.

77      Be to, Bendrasis Teismas mano, kad Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalį, visų pirma jos formuluotę „gyvūnų ir žmonių sveikatai [labai] pavojinga liga ar reiškinys“, reikia aiškinti atsižvelgiant į Sąjungos politiką žmonių ir gyvūnų sveikatos apsaugos srityje, visų pirma į atsargumo principą, kuris įgyvendinamas šia konkrečia nuostata.

78      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, kaip matyti iš EB 174 straipsnio 1 ir 2 dalies, žmonių sveikatos apsauga yra vienas iš Sąjungos aplinkos politikos, kuria siekiama aukšto apsaugos lygio ir kuri grindžiama visų pirma atsargumo bei prevencinių veiksmų principais, tikslų. Šios politikos reikalavimai turi būti užtikrinti nustatant ir įgyvendinant kitas Sąjungos politikos sritis. Be to, kaip numatyta EB 152 straipsnyje, reikalavimai žmonių sveikatos apsaugos srityje yra visose Sąjungos politikos ir veiklos kryptyse, todėl į juos reikia atsižvelgti Sąjungos institucijoms įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką. Atsargumo principas taikomas tuomet, kai Sąjungos institucijos, įgyvendindamos bendrąją žemės ūkio politiką, imasi žmonių ir gyvūnų sveikatos apsaugos priemonių (žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gowan Comércio Internacional e Serviços, C‑77/09, Rink. p. I‑13533, 71 ir 72 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

79      Atsargumo principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš EB 3 straipsnio p punkto, EB 6 straipsnio, EB 152 straipsnio 1 dalies, EB 153 straipsnio 1 ir 2 dalių bei EB 174 straipsnio 1 ir 2 dalių, kuriuo atitinkamos valdžios institucijos, vykdydamos atitinkamais teisės aktais joms suteiktą kompetenciją, įpareigojamos imtis priemonių, tinkamų užkirsti kelią tam tikriems visuomenės sveikatai, saugumui ir aplinkai galintiems kilti pavojams, ir šių interesų apsaugos reikalavimams teikti pirmenybę prieš ekonominius interesus (žr. 2011 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo sprendimo Dow AgroSciences ir kt. prieš Komisiją, T‑475/07, Rink. p. II‑5937, 144 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

80      Taigi, kai mokslo požiūriu nėra aišku, ar yra pavojus žmonių sveikatai ir kokio jis masto, remdamosi atsargumo principu institucijos gali imtis apsaugos priemonių nelaukdamos, kol bus visiškai įrodyti tokio pavojaus realumas ir rimtumas (žr. šio sprendimo 78 punkte minėto Sprendimo Gowan Comércio Internacional e Serviços 73 punktą ir nurodytą teismo praktiką) arba pasireikš neigiamas poveikis sveikatai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 64 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pfizer Animal Health prieš Tarybą 139 ir 141 punktus ir 2002 m. rugsėjo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alpharma prieš Tarybą, T‑70/99, Rink. p. II‑3495, 152 ir 154 punktus).

81      Be to, jeigu paaiškėja, kad dėl atliktų tyrimų rezultatų nepakankamumo, neįtikinamumo arba netikslumo neįmanoma neabejotinai nustatyti nurodomo pavojaus buvimo arba apimties, tačiau šio pavojus realizavimosi atveju yra realios žalos visuomenės sveikatai tikimybė, atsargumo principas pateisina ribojamųjų priemonių ėmimąsi, jeigu jos yra nediskriminacinės ir objektyvios (žr. šio sprendimo 78 punkte minėto Sprendimo Gowan Comércio Internacional e Serviços 76 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

82      Iš minėtų principų išplaukia, kad kai Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalies pirmos hipotezės, t. y. „zoonozės arba kitos gyvūnų ir žmonių sveikatai [labai] pavojingos ligos ar reiškinio“ atsiradimas ar plitimas, pagrindu Komisija ketina imtis apsaugos priemonės, jai atsargumo principas suteikia daug diskrecijos. Taigi vadovaudamasi šiuo principu Komisija gali imtis apsaugos priemonių, kad užkirstų kelią galimam tokių ligų plitimui, kai tai pateisina rimtos su gyvūnų sveikata susijusios priežastys. Be to, iš teismų praktikos išplaukia, kad taikydamos atsargumo principą ir visų pirma imdamosi apsaugos priemonių Sąjungos institucijos taip pat turi daug diskrecijos nustatyti, koks visuomenei kylančio pavojaus lygis laikytinas nepriimtinu (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Pfizer Animal Health prieš Tarybą 167 punktą ir šio sprendimo 80 punkte minėto Sprendimo Alpharma prieš Tarybą 178 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

83      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovų teiginį, kad Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalimi Komisijai suteikta ne didelė diskrecija, o tik ribota kompetencija.

–       Dėl rūpestingumo pareigos paisymo

84      Tuo atveju, kai Sąjungos institucija turi didelę diskreciją, Sąjungos teisinėje sistemoje nustatytų administracinių procedūrinių garantijų laikymosi patikrinimas įgyja esminę reikšmę. Viena iš šių garantijų, be kita ko, yra kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas atitinkamu atveju svarbias aplinkybes ir pakankamai motyvuoti sprendimą (šiuo klausimu žr. 2008 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C‑405/07 P, Rink. p. I‑8301, 56 punktą, kuriame, be kita ko, nurodytas 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 14 punktas; šio sprendimo 79 punkte minėto Sprendimo Dow AgroSciences ir kt. prieš Komisiją 154 punktą). Iš tiesų Komisijos pareiga rūpestingai surinkti visus jos diskrecinėms galioms įgyvendinti ir Sąjungos teismui tai patikrinti būtinus faktinius elementus yra dar svarbesnė tuo atveju, kai naudojimuisi šia diskrecija taikoma tik ribota teisminė kontrolė, apimanti tik akivaizdžios klaidos paiešką. Taigi, kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas atitinkamu atveju svarbias aplinkybes yra būtinoji išankstinė sąlyga tam, kad Sąjungos teismas galėtų patikrinti, ar buvo susidariusios visos faktinės ir teisinės aplinkybės, su kuriomis siejamas šios didelės diskrecijos įgyvendinimas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Enviro Tech (Europe) 47 ir 62 punktus; šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Tribunal Pfizer Animal Health prieš Tarybą 166 ir 171 punktai ir 2005 m. kovo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Agraz ir kt. prieš Komisiją, T‑285/03, Rink. p. II‑1063, 49 punktas).

85      Šiuo atžvilgiu teismų praktikoje dar patikslinta, kad mokslinis rizikos vertinimas, kiek įmanoma išsamiau atliktas remiantis mokslinėmis nuomonėmis, pagrįstomis profesionalumo, skaidrumo ir nepriklausomumo principais, yra svarbi procedūrinė garantija, kuria siekiama užtikrinti priemonių mokslinį objektyvumą ir išvengti savavališkų priemonių patvirtinimo (šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Pfizer Animal Health prieš Tarybą 172 punktas). Tuo vadovaujantis nuspręsta, kad tai, ar įvykdyta Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalyje numatyta pirma hipotezė, galima patikrinti, jei nauja informacija gerokai pakeičia ligos keliamos grėsmės supratimą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2011 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Denkavit Nederland ir kt., C‑346/09, Rink. p. I‑5517, 51 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

86      Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti: kadangi Komisija rėmėsi Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalyje numatyta pirma hipoteze, kurioje aiškiai minimas „zoonozės arba kitos gyvūnų ir žmonių sveikatai [labai] pavojingos ligos ar reiškinio“ atsiradimas ar plitimas „trečiojoje šalyje arba jos dalyje“, kaip teisiniu pagrindu, ji ir turi įrodyti, kad apsaugos priemonės, kurių imtasi, pakankamai tiesiogiai susijusios su „trečiąja šalimi ar jos dalimi“, t. y. trečiosiomis šalimis, kurių teritorijoje nustatyti paukščių gripo atvejai, „ir, jei reikia, [su] tranzitinėmis trečiosiomis šalimis“. Šią įrodinėjimo ir motyvavimo pareigą ji privalo įvykdyti dar ir todėl, kad Sprendimo 2005/760 2 konstatuojamojoje dalyje aiškiai paminėjo būtinybę „nutraukti tų paukščių importą iš tam tikrų rizikos zonų“.

87      Tačiau kartu perskaičius Sprendimo 2005/760 2 konstatuojamąją dalį, 1 straipsnį ir priedą matyti, kad dėl 2005 m. rugsėjo mėn. nustatytų dviejų LPPG atvejų, kurių tariama kilmė buvo Surinamas ir Taivanas (žr. šio sprendimo 76 punktą), Komisija nusprendė išplėsti paukščių importo sustabdymo priemonės taikymo sritį ir į ją įtraukti visas trečiąsias šalis, priklausančias penkioms OIE regionų komisijoms, t. y. Afrikos, Amerikos, Azijos, įskaitant Tolimuosius Rytus, Europos ir Artimųjų Rytų, taigi į šią sritį įtraukti importą iš bet kurios pasaulio šalies.

88      Tačiau, be fakto, kad tuo metu manyta, jog Esekso karantino centre nustatyti užsikrėtę paukščiai atgabenti iš Surinamo ir Taivano, taigi iš trečiųjų šalių, esančių atitinkamai Pietų Amerikoje ir Azijoje, kuris galėjo pateisinti importo iš šių žemynų sustabdymą, nei iš Sprendimo 2005/760 motyvų, nei iš per teismo procesą Komisijos pateiktų rašytinių dokumentų nematyti, kad ji būtų ėmusis kokių nors pastangų išsiaiškinti, ar didelė rizika arba didelis pavojus sveikatai, kurią kelia iš šių trečiųjų šalių atgabenti paukščiai, gali pagal analogiją kilti ir dėl importo iš tų trečiųjų šalių, kurios yra Afrikoje ir Okeanijoje. Iš tiesų nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, kad priimdama Sprendimą 2005/760 Komisija turėjo informaciją, kuri leistų išplėsti jos išvadų apie tokios rizikos ar pavojaus egzistavimą taikymo sritį ir susieti jas su paukščių importu iš zonų, labai nutolusių nuo atitinkamų trečiųjų valstybių, net jeigu jos yra tik tranzito valstybės, nei to, kad ji siekė gauti tokią informaciją, nei to, kad ji šiuo atžvilgiu būtų iš tikrųjų pasinaudojusi didele diskrecija.

89      Iš tiesų pirmojoje EFSA ir vienintelėje šiuo atveju svarbioje mokslinėje nuomonėje, kurią Komisija turėjo tuo momentu, neįprasta laukinių paukščių H5N1 viruso endeminė situacija konstatuota tik „kai kuriose Azijos šalyse“ (anglų k. „in some Asian countries“), o atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos novatoriškumą ir žinių apie ją trūkumą pripažinta, kad susiklosčiusi situacija gali turėti nenumatytų padarinių, kurių nėra galimybių pagrįsti pakankamais moksliniais duomenimis (žr. šio sprendimo 12 punktą). Beje, iš 2009 m. rugpjūčio 19 d. OIE ataskaitos, kurioje pateiktas trečiųjų šalių, kur nuo 2004 m. iki 2005 m. spalio mėn. nustatyti LPPG atvejai, sąrašas ir kurioje minimos tik Azijos ir kai kurios Europos valstybės, matyti, kad tokia informacija faktiškai vis dėlto buvo prieinama ir gali patvirtinti, kad kituose žemynuose ir šalyse tuo metu LPPG dar nebuvo pasireiškęs. Kadangi Komisija labai neapibrėžtai ir tik atsiliepime į ieškinį nurodė, kad tuo metu turėjo tik pirmąją EFSA nuomonę ir buvo neįmanoma iš anksto nustatyti rizikos šalių ir zonų dėl „laukinių paukščių migracijos iš vieno kontinento į kitą ir tikslių migracijos kelių nežinojimo“, pakanka konstatuoti, kad prie Sprendimo 2005/760 motyvų ar vykstant procesui Komisija nenurodė jokios mokslinėmis vertinimo ataskaitomis pagrįstos informacijos, kuri galėtų patvirtinti riziką, kad laukinių paukščių migracija iš Surinamo ir Taivano gali turėti įtakos situacijai Afrikoje ir Okeanijoje, ir neteigė, kad tokios informacijos apie migracijos kelius gauti neįmanoma. Šiuo atžvilgiu Komisija iš tiesų apsiribojo tik laukinių paukščių migracijos iš vieno žemyno į kitą paminėjimu atsiliepime į ieškinį ir jokiais įrodymais nepagrįstu teiginiu, kad tikslūs migracijos keliai nežinomi, todėl neįmanoma iš anksto realistiškai suskirstyti šalis į skirtingas rizikos zonas. Be to, pažymėtina, kad Europos kambarinių paukščių augintojų asociacijai adresuotame 2007 m. sausio 31 d. laiške pati Komisija nurodė, jog iki 2006 m. vis dar buvo manoma, kad laukinių paukščių vaidmuo buvo nežymus dėl didelio labai patogenišku virusu apsikrėtusių paukščių mirtingumo.

90      Tačiau nagrinėjamu atveju atsižvelgus į 84 punkte minėtą teismų praktiką būtina konstatuoti, kad prieš taikydama Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalyje numatytą pirmą hipotezę ir tam panaudodama didelę diskreciją Komisija negalėjo nesiaiškinti ir nenagrinėti klausimo, viena vertus, ar ir kiek trečiosios šalys, kuriose tuo metu jau buvo nustatyti ligos atvejai, t. y. Surinamas ir kai kurios Azijos šalys, yra didesnę teritoriją, atvirą LPPG užkratui, visų pirma šių šalių kaimynes, įskaitant tranzito šalis, apimančios zonos dalis, ir, kita vertus, ar ir kiek kitos nei Pietų Amerikos ir Pietryčių Azijos trečiosios šalys ar net kiti žemynai yra atviri tokiam užkratui arba gali būti susiję su jo plitimu. Šiuo atžvilgiu vykdydama jai tenkančią tyrimo pareigą Komisija taip pat negali remtis tuo, kad dar 2005 m. balandžio mėn. ji paprašė EFSA parengti antrą nuomonę. Iš tiesų įgaliojimas, kuris EFSA suteiktas šiam prašymui vykdyti, apėmė tik kokybinį laukinių paukščių importo keliamo pavojaus gyvūnų sveikatai ir gerovei įvertinimą ir neapėmė kiekybinės ar su rizikos zonomis, visų pirma dėl migruojančių laukinių paukščių kelių, sietino tokio pavojaus analizės, pavojaus žmogaus sveikatai, taip pat buvo nesusijęs su 2005 m. spalio mėn. įvykiais Esekso karantino centre.

91      Tačiau nesant motyvų ir konkrečios faktinės bei pakankamai moksliškai pagrįstos informacijos (žr. šio sprendimo 85 punkte minėtą teismo praktiką), galinčios pateisinti bendrą požiūrį, kuriuo vadovautasi priimant Sprendimą 2005/760, taip pat Komisijai nesiėmus pastangų atlikti šiuo atžvilgiu tyrimą, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju ji neįvykdė jai tenkančios rūpestingumo ir motyvavimo pareigų. Šiuo atžvilgiu Komisija taip pat negali remtis tuo, kad apsaugos priemonę ji turėjo priimti skubiai. Viena vertus, nei Sprendime 2005/760, nei Bendrajam Teismui pateiktuose rašytiniuose dokumentuose Komisija neminėjo skubos motyvo, kita vertus, nagrinėjamu atveju galėjusia atsirasti skuba negalima pateisinti to, kad Komisija, pirma, neatliko kruopštaus ir išsamaus tuo metu turimos svarbios informacijos tyrimo, kad turėtų kuo visapusiškesnį mokslinį rizikos įvertinimą, užtikrintų kuo didesnį ketinamos priimti priemonės objektyvumą moksliniu požiūriu, išvengtų savavališkų priemonių priėmimo, ir, antra, nenurodė pakankamų sprendimo, dėl kurio kyla ginčas, motyvų.

92      Taigi Komisija neturėjo teisės tik atsiliepimo į ieškinį etapu remtis būtinybe apsaugoti karantino centro darbuotojus nuo LPPG. Viena vertus, byloje nėra informacijos, kad priimant Sprendimą 2005/760 Komisija būtų iš tiesų paisiusi šios rizikos. Kita vertus, bet kuriuo atveju tokią riziką, jeigu ji iš tiesų buvo, Komisija galėjo veiksmingai pažaboti tik visiškai panaikinusi importuojamų paukščių karantiną. Tačiau kartu su Sprendimu 2005/760 ji priėmė ir Sprendimą 2005/759/EB dėl tam tikrų apsaugos priemonių, susijusių su labai patogeniniu paukščių gripu kai kuriose trečiosiose šalyse ir su paukščių, vykstančių kartu su šeimininkais, vežimu iš trečiųjų šalių (OL L 285, p. 52 ir klaidų ištaisymas OL L 291, 2005, p. 48), kuriuo paliko galioti šių paukščių karantiną.

93      Iš bylos medžiagos darytina išvada, kad ieškovai įrodė, jog nagrinėjamu atveju Komisija pažeidė jai tenkančią rūpestingumo pareigą, taigi ir privatiems asmenims teises suteikiančią teisės normą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nölle prieš Tarybą ir Komisiją, T‑167/94, Rink. p. II‑2589, 76 punktą), pasielgdama taip, kaip rūpestinga institucija nebūtų pasielgusi aplinkybėmis, tapačiomis susiklosčiusioms Komisijai priimant Sprendimą 2005/760, o to Komisija nesugebėjo paneigti. Taigi, reikia konstatuoti, kad Komisijai nepaisius jai tenkančios rūpestingumo pareigos, kuri yra išankstinė jai pagal Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalį numatyto visiško naudojimosi didele diskrecija sąlyga, ir atsargumo principo, šis rūpestingumo principo pažeidimas laikytinas pakankamai akivaizdžiu, kad užtrauktų Sąjungos deliktinę atsakomybę už neteisėtą Sprendimo 2005/760 priėmimą.

94      Taigi pirmąjį pagrindą reikia pripažinti pagrįstu tiek, kiek ieškovai nurodo, kad Komisija pažeidė jai tenkančią rūpestingumo pareigą, nesant reikalo nagrinėti ieškovų šiuo atžvilgiu pateiktų kitų kaltinimų ir argumentų.

95      Kadangi Bendrasis Teismas mano, jog Komisija turėjo didelę diskreciją, susijusią su Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalies įgyvendinimu, reikia išnagrinėti ir antrąjį pagrindą, susijusį visų pirma su šios diskrecijos ribų viršijimu akivaizdžiai pažeidžiant proporcingumo principą.

 Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Komisijos vertinimo diskrecijos ribų viršijimu akivaizdžiai pažeidžiant proporcingumo principą

96      Kaip antrąjį pagrindą ieškovai iš esmės nurodo tai, kad nors gali būti, jog Sprendimui 2005/760 priimti Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalies pagrindu Komisija turėjo didelę diskreciją, ji ja pasinaudojo neteisėtai, t. y. viršijo nustatytas ribas pažeisdama, be kita ko, proporcingumo principą. Iš tiesų griežtas sienų uždarymas neleidžiant importuoti jokių rūšių laukinių paukščių yra aiškiai neproporcinga priemonė, atsižvelgiant visų pirma į gerai veikiančią patikrinimo pagal karantino sistemą tvarką, būtinybę šalinti laukinių paukščių neteisėtos prekybos paskatas ir draudimo importuoti priemonės netinkamumą siekiant išvengti laisvėje gyvenančių migruojančių laukinių paukščių keliamo daug didesnio pavojaus. Šiuo atžvilgiu ieškovai kaip patikslinimą iš esmės nurodo, kad siekdama užkardyti šią riziką vietoj laukinių paukščių importo iš 167 šalių, iš kurių nekilo jokios paukščių gripo užkrato rizikos, sustabdymo 2005 m. spalio mėn. Komisija galėjo imtis daugeliu atžvilgių daug mažiau ribojančių priemonių. Pavyzdžiui, galėjo uždrausti importą tik iš tam tikrų konkrečių rizikos zonų, tačiau leisti jį iš visų kitų šalių, kuriose tuo metu nebuvo paukščių gripo infekcijos, kurios nekėlė šio viruso plitimo rizikos ir kurios nebuvo tranzito šalys.

97      Komisija ginčija ieškovų argumentus nurodydama, kad jos didelė diskrecija grindžiama visų pirma atsargumo principu, ir teigdama, kad importo sustabdymas, kaip antai įvestas Sprendimu 2005/760, nebuvo aiškiai neproporcingas.

98      Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas primena, kad pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų ir įtvirtintas ESS 5 straipsnio 4 dalyje, reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina teisėtiems atitinkamo teisės akto tikslams pasiekti, t. y. esant galimybei rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai ribojančią, o sukeliami nepatogumai neturi būti neproporcingi numatytiems tikslams (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Afton Chemical, C‑343/09, Rink. p. I‑7027, 45 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

99      Kalbant apie šio principo įgyvendinimo sąlygų teisminę priežiūrą, atsižvelgiant į didelę Sąjungos teisės aktų leidėjo diskreciją bendros žemės ūkio politikos srityje, pažymėtina, kad tik aiškiai netinkama šioje srityje priimta priemonė, palyginti su tikslu, kurio kompetentinga institucija ketina siekti, gali paveikti šios priemonės teisėtumą (2001 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jippes ir kt., C‑189/01, Rink. p. I‑5689, 82 punktas; šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 78 punkte minėto Sprendimo Gowan Comércio Internacional e Serviços 82 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Taigi reikia nustatinėti ne tai, ar priemonės, kurių ėmėsi Sąjungos teisės aktų leidėjas, yra vienintelės arba geriausios iš galimų, o tai, ar jos yra arba nėra aiškiai netinkamos siekiamam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Jippes ir kt. 83 punktą).

100    Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 62 punkte minėtą teismo praktiką, tam, kad būtų galima konstatuoti pakankamai akivaizdų proporcingumo principo pažeidimą, reikia išnagrinėti, ar Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai ir rimtai pažeidė nustatytas jo diskrecijos ribas.

101    Reikia patikslinti, jog net remiantis atsargumo principu, visų pirma rizikos įvertinimu, kuris reikalauja, kad Sąjungos institucijos disponuotų moksliniu rizikos įvertinimu ir būtų nustačiusios nepriimtinu visuomenei laikomą rizikos lygį, o tai neatsiejama nuo šių institucijų politinio pasirinkimo (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 79 punkte minėto Sprendimo Dow AgroSciences ir kt. prieš Komisiją 145 ir 148 punktus ir nurodytą teismo praktiką), toks pasirinkimas turi atitikti visuomenės sveikatos apsaugos viršenybės, aplinkos ir ekonominių interesų saugumo bei proporcingumo ir nediskriminavimo principus (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Artegodan ir kt. prieš Komisiją 186 punktą ir 2003 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay Pharmaceuticals prieš Tarybą, T‑392/02, Rink. p. II‑4555, 125 punktą).

102    Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas pažymi, kad Sprendimu 2005/760 numatyto laukinių paukščių importo sustabdymo tikslas, kaip matyti iš jo 1 konstatuojamosios dalies, buvo saugoti gyvūnų ir žmonių sveikatą.

103    Tačiau atsižvelgus į šio sprendimo 84−94 punktuose išdėstytus argumentus, kuriais konstatuotas pakankamai akivaizdus Komisijai tenkančios rūpestingumo pareigos pažeidimas, netinkamas naudojimasis jos pagal Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalį turima didele diskrecija ir netinkamas atsargumo principo įgyvendinimas, darytina išvada, kad, nesant mokslinių įrodymų, galinčių pateisinti visuotinai taikomą laikiną laukinių paukščių importo sustabdymą, tokia priemonė taip pat laikytina aiškiai neproporcinga, bent jau pagal geografinės aprėpties kriterijų. Kitaip tariant, kadangi Komisija pažeidė jai tenkančią pareigą rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti svarbias faktines aplinkybes, leidžiančias jai išplėsti importo sustabdymo taikymo sritį į ją įtraukiant importą iš visų Sprendimo 2005/760 priede nurodytų zonų, ir visiškai nepasinaudojo šiuo atžvilgiu turima diskrecija, ji visų pirma nenustatė, kad nebuvo galima imtis mažiau ribojančių priemonių, t. y. pagal geografinės aprėpties kriterijų labiau riboto importo sustabdymo. Todėl nagrinėjamu atveju negalima laikyti, kad laukinių paukščių importo iš visų OIE regionų komisijoms priklausančių trečiųjų šalių sustabdymas yra būtina ir tinkama priemonė siekiant šio sprendimo tikslo, t. y. gyvūnų ir žmonių sveikatos apsaugos.

104    Darytina išvada, kad priėmusi Sprendimą 2005/760 Komisija aiškiai ir rimtai pažeidė ir reikalavimus, kylančius iš proporcingumo principo, taigi ir diskrecijos, kurią ji turi pagal Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalį ir įgyvendindama atsargumo principą, ribas.

105    Konstatuotina, kad Komisija padarė pakankamai akivaizdų proporcingumo principo pažeidimą, dėl kurio gali kilti Sąjungos atsakomybė, todėl antrasis pagrindas pripažintinas pagrįstu.

106    Tokiomis aplinkybėmis nebereikia nagrinėti kitų kaltinimų ir motyvų, kuriuos ieškovai nurodė prie su Sprendimo 2005/760 teisėtumu susijusio antrojo pagrindo, ir subsidiariai pateikto trečiojo pagrindo.

107    Toliau reikia įvertinti, ar pratęsimo sprendimai turi tų pačių trūkumų kaip ir Sprendimas 2005/760.

b)     Dėl pratęsimo sprendimų teisėtumo

 Bylos šalių argumentų santrauka

108    Ieškovai tvirtina, kad Komisija padarė pakankamai akivaizdų teisės normų, kuriomis siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimą, kai priėmė Sprendimo 2005/760 taikymo terminą pratęsiančius sprendimus 2005/862, 2006/79, 2006/405, 2006/522, 2007/21 ir 2007/183. Šiuo atžvilgiu jie pakartoja argumentus, kurie jau buvo išdėstyti kalbant apie Sprendimą 2005/760, ir papildomai nurodo toliau pateikiamas pastabas.

109    Pirma, priežastis, nurodyta pateisinant Sprendimo 2005/760 priėmimą, buvo su trūkumais, nes Esekso karantino centre nustatytas LPPG užsikrėtęs mesija rūšies paukštis iš tiesų buvo atgabentas iš Taivano, o ne Surinamo. Taigi šia klaida, apie kurią Komisija sužinojo paskelbus 2005 m. lapkričio 11 d. DEFRA ataskaitą (žr. šio sprendimo 23 punktą), nebebuvo galima pateisinti pratęsimo sprendimų. Antra, nurodžiusi naujus LPPG susirgimo atvejus, be kita ko, Sprendimo 2005/862 4 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungoje Komisija neatsižvelgė į tai, kad negalima laikyti, jog šiuos susirgimus sukėlė sugauti laukiniai paukščiai, nes jų importas buvo sustabdytas dar Sprendimu 2005/760, ir dėl to reikėtų kaltinti migruojančius laukinius paukščius. Trečia, teiginiui, kad visi laukiniai paukščiai kelia susirgimo LPPG riziką, pagrįsti pasirėmusi pirmąja ir antrąja EFSA nuomonėmis, Komisija neatsižvelgė į esminius rūšių skirtumus ir jų atsparumą LPPG, kaip antai nurodytus antrojoje EFSA nuomonėje. Ketvirta, tik Sprendime 2006/79 dėl pratęsimo paminėjusi LPPG židinį Pietryčių Azijoje Komisija siekė a posteriori pateisinti Sprendimo 2005/760 priėmimą.

110    Komisija ginčija ieškovų argumentus. Dėl pratęsimo sprendimų ji tik nurodo, kad juos pateisino gyvūnams vis dar kylanti paukščių gripo rizika. Aptariamuoju metu visame pasaulyje susidarė labai netvari ir beprecedentė situacija. Iš tiesų dar iki pratęsimų pasirodė pranešimai apie Džibutyje, Burkina Fase, Nigeryje, Indijoje ir Rumunijoje nustatytus paukščių gripo atvejus. Jau po pratęsimų viruso atvejų vėl nustatyta Tailande ir Pietryčių Azijoje. Be to, Komisija teigia, kad trūko informacijos apie viruso plitimo eigą ir priežastis, taip pat apie viruso mutacijų atsiradimo riziką ir dėl šių veiksnių žmonių sveikatai potencialiai kylančius pavojus. Reikėjo daugiau laiko, kad būtų galima išanalizuoti informaciją apie viruso plitimo eigą, priežastis, riziką ir įvairiose šalyse sukauptą patirtį.

111    Nagrinėjamu atveju kiekvieno iš sprendimų 2005/862, 2006/79, 2006/405, 2006/522, 2007/21 ir 2007/183 teisėtumą reikia išnagrinėti atskirai, atsižvelgiant į jų motyvus ir svarbias faktines aplinkybes, apie kurias Komisija žinojo arba galėjo žinoti priimdama šiuos sprendimus, t. y. neatsižvelgiant į vėliau atsiradusias aplinkybes (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2008 m. balandžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nuova Agricast, C‑390/06, Rink. p. I‑2577, 54 punktą).

 Dėl Sprendimo 2005/862 teisėtumo

112    Sprendimo 2005/892 4 konstatuojamojoje dalyje kaip vienas papildomų Sprendimo 2005/760 priėmimo motyvų nurodoma tai, kad „nauji paukščių gripo atvejai buvo nustatyti kai kuriose [OIE] narėse“, todėl „kambarinių paukščių judėjimo ir kitų paukščių importo iš tam tikrų rizikos teritorijų [t. y. visų šalių, priklausančių šio sprendimo I priedo B dalyje numatytoms OIE regionų komisijoms] sustabdymas turėtų būti pratęstas“.

113    Tačiau būtina konstatuoti, kad, viena vertus, nei Sprendime 2005/862, nei Bendrajam Teismui pateiktose raštuose Komisija nepatikslina šalių, kurios, jos nuomone, tuo metu buvo priskirtos prie „rizikos teritorijų“. Atsiliepime į ieškinį Komisija labai abstrakčiai, nenurodydama pagrindžiančių dokumentų ir neminėdama šios informacijos sužinojimo laiko, teigia, kad dar iki pratęsimo sprendimų priėmimo pasirodė pranešimai apie Džibutyje, Burkina Fase, Nigeryje, Indijoje ir Rumunijoje nustatytus paukščių gripo atvejus. Tačiau iš ieškovų pateiktos profesoriaus D. ataskaitos, grindžiamos Komisijos neginčytais Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, matyti, kad nuo 2005 m. spalio mėn. iki 2005 m. pabaigos Kuveitas ir Ukraina buvo vienintelės trečiosios valstybės, kuriose nustatyti nauji susirgimų H5N1 virusu atvejai. Net darant prielaidą, kad pastarąją informaciją Komisija žinojo dar sprendimo priėmimo momentu, tai nepaneigia aplinkybės, kad ji aiškiai nesiekė išnagrinėti ir pasiaiškinti svarbių empirinių ir mokslinių priežasčių, Sprendimo 2005/862 priėmimo momentu galinčių pateisinti visoms OIE regionų komisijoms priklausančioms šalims taikomo importo sustabdymo pratęsimą.

114    Kita vertus, reikia konstatuoti, jog, kaip teigia ieškovai, iš Sprendimo 2005/862 taip pat nematyti, kad Komisija būtų atsižvelgusi į National Emergency Epidemiology Group ataskaitos išvadas (žr. šio sprendimo 20 punktą), kuriose ši organizacija nurodė, kad dėl supainiotų mėginių vienas iš Esekso karantino centre nustatytų H5N1 virusu užsikrėtusių paukščių klaidingai priskirtas kaip atgabentas iš Pietų Amerikoje esančio Surinamo, nors iš tiesų buvo atgabentas iš Azijoje esančio Taivano. Nors ši informacija labai svarbi norint tinkamai nustatyti rizikos zonas pagal Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalį, nei Sprendime 2005/862, nei vykstant procesui teisme Komisija nepaaiškino priežasčių, kodėl ji vis dėlto manė, kad būtina pratęsti laukinių paukščių importo iš Pietų Amerikos ir net iš viso Amerikos žemyno sustabdymą.

115    Darytina išvada, kad priimant Sprendimą 2005/862, kaip ir Sprendimą 2005/760, padarytas akivaizdus Komisijai tenkančios rūpestingumo ir motyvavimo pareigų pažeidimas. Iš jos išplaukia, kad atsižvelgiant į informaciją, kurią tuo metu Komisija turėjo arba galėjo turėti, jei būtų tinkamai įgyvendinusi savo pareigą ištirti ir su ja susijusią diskreciją, laukinių paukščių importo iš visų OIE regionų komisijoms priklausančių šalių sustabdymo pratęsimas buvo aiškiai neproporcingas. Iš tiesų, nesant iš Pietų Amerikos importuotų paukščių susirgimo įrodymų ir H5N1 viruso epidemijai apimant tik Kuveitą bei Ukrainą, Komisija, neturėdama kitų svarbių empirinių duomenų ir mokslinių įrodymų, neturėjo teisės pratęsti laukinių paukščių importo iš visų OIE regionų komisijoms priklausančių šalių draudimo.

116    Taigi, darytina išvada, kad priimant Sprendimą 2005/862 taip pat padarytas pakankamai akivaizdus rūpestingumo ir proporcingumo principų pažeidimas, galintis užtraukti Sąjungos deliktinę atsakomybę.

 Dėl Sprendimo 2006/79 teisėtumo

117    Sprendimo 2006/79 2 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad „po paukščių gripo epidemijos protrūkio, kurį nuo 2003 m. gruodžio mėn. didelio patogeniškumo viruso štamas H5N1 sukėlė pietryčių Azijoje, Komisija priėmė kelias su paukščių gripu susijusias apsaugos priemones“. Šio sprendimo 3 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Nauji paukščių gripo atvejai buvo nustatyti kai kuriose [OIE] narėse, todėl kambarinių paukščių judėjimo ir kitų paukščių importo iš tam tikrų rizikos teritorijų apribojimų taikymas turėtų būti pratęstas. Todėl reikėtų pratęsti sprendimų 2005/759/EB ir 2005/760/EB taikymą.“

118    Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad, nepaisant nuorodos į paukščių gripo epidemijos protrūkį, kurį nuo 2003 m. gruodžio mėn. didelio patogeniškumo viruso štamas H5N1 sukėlė pietryčių Azijoje, Komisija nepatikslino šių „naujų paukščių gripo atvejų“ geografinės kilmės. Tik iš ieškovų pateikto 2006 m. vasario 16 d. Komisijos laiško, parengto vėliau, nei priimtas Sprendimas 2006/79, matyti, kad pagrindinis pratęsimo sprendimo motyvas buvo H5N1 viruso atsiradimas ir spartus plitimas Turkijoje, taip pat tai, kad turėta nedaug su paukščių gripo stebėsena Turkijos kaimyninėse šalyse susijusios informacijos arba jos išvis neturėta. Be to, iš ieškovų pateiktų 2004−2007 m. OIE ataskaitų, kurių turinio Komisija neginčijo, matyti, kad laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 30 d. iki 2006 m. sausio 31 d. trečiosiose šalyse, kaip antai Kinijoje, Kroatijoje, Indonezijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Tailande, Turkijoje, Ukrainoje ir Hong Konge, nustatyta naujų su virusu H5N1 susijusių atvejų.

119    Tačiau net darant prielaidą, kad priimdama Sprendimą 2006/79 Komisija rėmėsi pirmesniame punkte minėta informacija, nors neįrodė, kad ją būtų turėjusi ar pasinaudojusi prieš priimdama nagrinėjamą pratęsimo sprendimą, ir net nepaisant to, kad ši informacija galėtų paaiškinti 113 punkte minėtą abstraktų teiginį, ji vis dėlto, viena vertus, nepaaiškino savo išvados, jog šie „nauji atvejai“ pateisina draudimo importuoti laukinius paukščius iš visų OIE regionų komisijoms priklausančių šalių pratęsimą, ir, kita vertus, nepateikė šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Vien aplinkybė, kad epidemija pasklido Turkijoje, nesant kitų susijusių paaiškinimų ir įrodymų, negali pateisinti laukinių paukščių importo iš Pietų Amerikos ir Okeanijos sustabdymo.

120    Taigi, darytina išvada, kad priimdama Sprendimo 2006/79 Komisija taip pat neįvykdė jai tenkančios rūpestingumo pareigos ir pažeidė proporcingumo principą taip, kad dėl to gali kilti Sąjungos atsakomybė.

 Dėl Sprendimo 2006/405 teisėtumo

121    Sprendimo 2006/405 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Azijos kilmės paukščių gripo viruso keliama grėsmė [Sąjungai] nesumažėjo. Vis dar nustatomas laukinių paukščių gripo protrūkis [Sąjungoje] ir laukinių paukščių bei naminių paukščių gripo protrūkis keliose trečiosiose šalyse, įskaitant Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos (OIE) valstybes nares. Be to, tam tikrose pasaulio dalyse šis virusas tampa vis labiau endeminis. Todėl Sprendimuose <...> 2005/759/EB [ir] 2005/760/EB nustatytų apsaugos priemonių galiojimas turėtų būti pratęstas.“

122    Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad Komisija ir vėl nei Sprendime 2006/405, nei savo raštuose neįvardijo, kokias šalis turi omenyje labai abstrakčiai kalbėdama apie „kelias trečiąsias šalis, įskaitant [OIE] valstybes nares“. Tačiau iš 2004−2007 m. OIE ataskaitų (žr. 118 punktą) matyti, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2006 m. gegužės 31 d. nustatyti nauji susirgimų atvejai nebuvo susiję nei su Amerika, nei su Okeanija. Todėl net darant prielaidą, kad Komisija turėjo šią informaciją atitinkamu momentu, o tai galėtų paaiškinti 113 punkte minėtą jos abstraktų teiginį, ji nepateikė įrodymų, kad įvykdė jai tenkančią rūpestingumo pareigą, paisė proporcingumo principo ir todėl galėjo pagrįstai pratęsti laukinių paukščių importo iš visų OIE regioninėms komisijoms priklausančių šalių draudimą.

123    Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad priimant Sprendimą 2005/760 Komisijos padaryti pažeidimai nebuvo nutraukti priimant Sprendimą 2006/405.

 Dėl Sprendimo 2006/522 teisėtumo

124    Siekiant pateisinti naują laukinių paukščių importo sustabdymo pratęsimą Sprendimo 2006/522 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta „dabartinė gyvūnų sveikatos būklė, susijusi su paukščių gripu, ir laukimas nuomonės, kurią EMST ketina priimti spalį“.

125    Iš 2004–2007 m. OIE ataskaitų (žr. 118 punktą) matyti, kad priimant Sprendimą 2006/522 nebuvo nustatyta nė vieno naujo paukščių gripo atvejo konkrečioje pasaulio dalyje, įskaitant, be kita ko, Pietų Ameriką ir Okeaniją. Be to, vien aplinkybė, kad EFSA rengė ir ruošėsi priimti antrąją nuomonę, kuria net nesiekta nustatyti geografinės paukščių gripo plitimo rizikos, susijusios visų pirma su migruojančių laukinių paukščių keliais (žr. 90 punktą), aprėpties, negalėjo atleisti Komisijos nuo jai tenkančių rūpestingumo ir motyvavimo pareigų, kiek jos susijusios su galimais laukinių paukščių importo iš visų OIE regionų komisijoms priklausančių šalių sustabdymo pateisinimais, nei nuo jos pareigos paisyti proporcingumo principo.

126    Todėl darytina išvada, kad priimdama Sprendimą 2006/522 Komisija padarė tuos pačius pažeidimus kaip ir priimdama Sprendimą 2005/760.

 Dėl Sprendimo 2007/21 teisėtumo

127    Sprendimo 2007/21 2 konstatuojamojoje dalyje minima 2006 m. spalio 27 d. priimta antroji EFSA nuomonė, kuri buvo paskelbta 2006 m. lapkričio 14 d. Šio sprendimo 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Komisija, atsižvelgdama į Sprendime 2005/760<...> išdėstytas priemones, pradėjo nuomonės vertinimą iš karto po jos paskelbimo, o 2006 m. lapkričio 14 d. vykusiame Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto ekspertų darbo grupės posėdyje ir 2006 m. lapkričio 27 d. vykusiame Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto posėdyje buvo atlikta pirmoji nuomonės bei galimų šių priemonių pakeitimų analizė. Tačiau atsižvelgiant į dabartinę gyvūnų sveikatos būklę, susijusią su paukščių gripu, ir [aplinkybę,] kad valstybės narės, kaip jos nurodė 2006 m. lapkričio 27 d. posėdyje, bei Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, galėtų užbaigti šį vertinimą ir parengti reikiamas priemones, reikia trumpą pereinamąjį laikotarpį toliau taikyti Sprendimu 2005/760<...> nustatytus apribojimus.“

128    Reikia konstatuoti, kad atsižvelgiant į ribotą mokslinio vertinimo, kurio paprašyta rengiant antrąją EFSA nuomonę, objektą (žr. šio sprendimo 90 punktą), Komisijos atliktas šios nuomonės turinio preliminarus įvertinimas negalėjo pateisinti jos iki to momento padarytų neteisėtų veiksmų, lėmusių perteklinio laukinių paukščių importo iš viso pasaulio sustabdymo pratęsimą. Taigi, Komisija negali teigti, kad atlikusi šios nuomonės analizę ji įvykdė jai tenkančias rūpestingumo ir įrodinėjimo, kad įvykdytos tokio absoliutaus importo sustabdymo iš, be kita ko, Pietų Amerikos ir Okeanijos, sąlygos, pareigas. Be to, Komisija nei Sprendime 2007/21, nei per teismo posėdį nepateikė informacijos, kuri leistų Bendrajam Teismui įvertinti „pasaulinės gyvūnų sveikatos būklės“, apie kurią ji užsiminė šio sprendimo 4 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje, objektą ir reikšmingumą.

129    Galiausiai, net atsižvelgus į faktinę aplinkybę, kurią Komisija nurodė savo 2007 m. sausio 31 d. laiške, t. y. jau po Sprendimo 2007/21 priėmimo, kad nuo 2006 m. laukiniai paukščiai buvo lemiamas paukščių gripo plitimo veiksnys, ir kuria pagrįstas laukinių paukščių importo sustabdymo pratęsimas iki 2007 m. liepos 1 d., tai nekeičia to, kad Komisija neišdėstė priežasčių, dėl kurių ši aplinkybė galėtų pateisinti šio sustabdymo taikymo visam pasauliui, įskaitant tuos regionus, kuriuose nenustatyta nė vieno paukščių gripo atvejo, pratęsimą.

130    Todėl darytina išvada, kad priimdama Sprendimą 2007/21 Komisija padarė pakankamai akivaizdų rūpestingumo ir proporcingumo principų pažeidimų.

 Dėl Sprendimo 2007/183 teisėtumo

131    Sprendimo 2007/183 3 konstatuojamojoje dalyje iš pradžių paminėta antroji EFSA nuomonė, o toliau jo 4 konstatuojamojoje dalyje – Reglamentas Nr. 318/2007, kuriame įtvirtinti nauji „griežtesni nei dabar galiojantys“ gyvūnų sveikatos reikalavimai ir kuris įsigalios 2007 m. liepos 1 d. To paties sprendimo 5 ir 6 konstatuojamosiose dalyse patikslinta, kad „atsižvelgiant į [antrąją EFSA] nuomonę ir į dabartinę pasaulio gyvūnų sveikatos padėtį, susidariusią dėl paukščių gripo, tokių paukščių nereikėtų importuoti nesugriežtinus importo reikalavimų“, todėl „Sprendime 2005/760<...> nustatytas apsaugos priemones reikėtų toliau taikyti iki 2007 m. birželio 30 d.“

132    Iš pirmesniame punkte nurodytų motyvų matyti, kad priimdama Sprendimą 2007/183 Komisija aiškiai pasirinko nenutraukti nuo Sprendimo 2005/760 priėmimo tęsiamus neteisėtus veiksmus, nes laukinių paukščių importo iš viso pasaulio sustabdymo pratęsimas vis dar buvo labai abstrakčiai pagrįstas antrąja EFSA nuomone, „pasaulio gyvūnų sveikatos padėtimi“ ir numatomu tariamai griežtesnius gyvūnų sveikatos reikalavimus nustatančio Reglamento Nr. 318/2007 įsigaliojimu. Tačiau Komisija neįrodė, ar antroji EFSA nuomonė būtų leidusi jai palikti galioti tokį absoliutų (bent jau pagal geografinės aprėpties kriterijų) sustabdymą ir kokia apimtimi.

133    Todėl nepriklausomai nuo to, ar Reglamentas Nr. 318/2007 yra teisėtas, darytina išvada, kad priimdama Sprendimą 2007/21 Komisija tęsė pirma konstatuotus pakankamai akivaizdžius rūpestingumo ir proporcingumo principų pažeidimus.

c)     Dėl Reglamento Nr. 318/2007 teisėtumo

 Dėl ginčijamos Reglamento Nr. 318/2007 dalies

134    Pirma, kaip pirmojo pagrindo pirmą ir antrą dalį ieškovai iš esmės nurodo, kad Reglamentas Nr. 318/2007 yra teisiškai nepagrįstas ir negali būti grindžiamas antrąja EFSA nuomone, antra, kaip subsidiariai pateikto antrojo pagrindo pirmą ir antrą dalį jie nurodo tai, kad šis reglamentas priimtas pažeidžiant, viena vertus, proporcingumo ir vienodo požiūrio principus, nes laukinių paukščių importo draudimas nėra priemonė, tinkama užkirsti kelią paukščių gripui, o priemonės, kurių imtasi, yra nepalankesnės laukiniams nei kitų rūšių paukščiams, ir, kita vertus, nuosavybės teises ir laisvę užsiimti verslu, kaip antai pripažįstamas 2000 m. gruodžio 7 d. paskelbta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (OL C 364, p. 1), trečia, kaip subsidiariai pateiktą trečiąjį pagrindą ieškovai nurodė, kad šio reglamento priėmimas užtraukia Sąjungos atsakomybę kaip teisėtas aktas.

135    Pirmiausia reikia išnagrinėti pirmojo pagrindo pirmą dalį.

 Dėl pakankamo Reglamento Nr. 318/2007 teisinio pagrindo egzistavimo

136    Ieškovai iš esmės nurodo, kad Reglamentas Nr. 318/2007 yra teisiškai nepagrįstas.

137    Komisija šiuos teiginius atmeta iš esmės kaip nesvarbius. Pagal EB 33 straipsnį bendros žemės ūkio politikos tikslai yra didinti žemės ūkio našumą, stabilizuoti rinkas ir garantuoti pakankamą tiekimą, o šiuos tikslus įmanoma pasiekti tik jei su tokia veikla susiję gyvūnai yra apsaugoti nuo užkrečiamųjų ligų, kaip aiškiai matyti iš direktyvų 91/496 ir 92/65 konstatuojamųjų dalių. Komisija mini, be kita ko, Direktyvos 92/65 17 straipsnio 2 dalies a punktą ir 3 dalies a bei c punktus teigdama, kad ja ir Direktyva 91/496 jai suteikti įgaliojimai priimti Reglamentą Nr. 318/2007.

138    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 318/2007 5 straipsnio a punktu suteikiant leidimą importuoti tik nelaisvėje užaugintus paukščius (žr. šio sprendimo 50 punktą), netiesiogiai visiškai uždrausta importuoti sugautus laukinius paukščius, kaip tai patvirtina šio reglamento 9 konstatuojamoji dalis ir šio reglamento 19 straipsnyje nustatytas Sprendimo 2000/666, kuriuo į Sąjungą iš pradžių leista importuoti paukščius iš OIE valstybių narių (žr. šio sprendimo 45 ir 46 punktus), panaikinimas. Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas pažymi, jog Komisija savo raštuose patvirtina, kad atmesta bet kokia galimybė sugautiems laukiniams paukščiams, nesvarbu, ar jie yra migruojantys, taikyti karantino sistemą.

139    Todėl reikia išnagrinėti, ar Reglamentas Nr. 318/2007 grindžiamas tokiu teisiniu pagrindu, kurio pakanka visiškam ir nediferencijuotam sugautų laukinių paukščių importo draudimui įtvirtinti.

140    Pirma, reikia priminti, kad su gyvūnų sveikata susijusias sąlygas vykdant jų prekybą Sąjungoje ir importą į ją nustatantis režimas, kaip antai įtvirtintas visų pirma Direktyvos 92/65 17 straipsnio 2 dalies b punkte, 3 dalyje ir 18 straipsnio 1 dalies pirmoje ir ketvirtoje įtraukose, t. y. nuostatose, kuriomis grindžiamas Reglamentas Nr. 318/2007 (žr. šio sprendimo 45 punktą), pagrįstas principu, kad dėl su gyvūnų sveikata ir prevencija susijusių priežasčių bet koks gyvūnų importas iš trečiųjų šalių iš principo yra draudžiamas ir leidžiamas tik turint leidimą, išduodamą įvykdžius privalomus išankstinio patikrinimo formalumus.

141    Iš tiesų, kaip matyti iš Direktyvos 92/65 antros–ketvirtos konstatuojamųjų dalių, nustatant Sąjungoje teisėje vienodas gyvūnų sveikatos taisykles, taikomas išleidžiant gyvūnus į rinką, siekiama ne tik liberalizuoti prekybą gyvūnais ir gyvūninės kilmės produktais vidaus rinkoje, kaip tai matyti iš šios direktyvos devintos konstatuojamosios dalies ir II skyriaus „Nuostatos, taikytinos prekybai“, bet ir nustatyti gyvūnų importo iš trečiųjų šalių į Sąjungą sąlygas, kaip tai matyti iš tos pačios direktyvos III skyriaus „Nuostatos, taikytinos importui į [Sąjungą]“ nuostatų. Todėl, paisant išankstinio leidimo principo, Sprendimas 2000/666 (žr. 7 punktą), kuris buvo pagrįstas tomis pačiomis nuostatomis, kaip ir Direktyva 92/65 bei Reglamentas Nr. 318/2007, leido į Sąjungą importuoti paukščius tik iš tų šalių, kurios yra OIE narės ir, kaip nurodyta šio sprendimo 4 konstatuojamojoje dalyje, laikosi „bendrųjų skyriaus dėl veterinarinės etikos ir tarptautinės prekybos sertifikavimo reikalavimų“.

142    Antra, bet kokiam importui iš trečiosios šalies taikomas išankstinio leidimo principas aiškiai išreikštas importui į Sąjungą taikomose nuostatose, kaip antai pateiktose Direktyvos 92/65 III skyriuje, visų pirma jo 17 straipsnio 2 dalyje, kuriame, be kita ko, nurodyta:

„Į [Sąjungą] gali būti importuojami tik tie 1 straipsnyje nurodyti gyvūnai <...>, kurie atitinka šiuos reikalavimus:

a)      jie turi būti įsigyti trečiojoje šalyje, kuri įtraukta į sąrašą, sudarytą laikantis straipsnio 3 dalies a punkto reikalavimų;

b)      jie turi būti lydimi sveikatos sertifikato <...>“

143    Darytina išvada, kad į Sąjungą gali būti importuojama tik paisant šio sprendimo 141 ir 142 punktuose minėtų reikalavimų, įskaitant reikalavimą importuoti tik iš trečiųjų šalių, įtrauktų į sąrašą, kurį Komisija turi parengti pagal vadinamąją „komitologijos“ procedūrą, kaip tai nurodyta Direktyvos 92/65 26 straipsnyje, skaitomame kartu su šiam ginčui taikytinoje Direktyvos 89/662 17 straipsnio redakcijoje, kurioje numatytas 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (OL L 184, p. 23, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 124), 5 straipsnio, susijusio su reguliavimo procedūra, taikymas. Taigi, Direktyvos 92/65 17 straipsnio 2 dalimi Komisija yra įgaliota pašalinti arba išbraukti tam tikras trečiąsias šalis iš šio sąrašo, o tai reiškia bet kokių gyvūnų importo iš tokių šalių automatinį uždraudimą.

144    Trečia, iš Direktyvos 92/65 17 straipsnio 3 dalies c punkto išplaukia, kad Komisija taip pat gali nustatyti „specialius gyvūnų sveikatos reikalavimus, ypač skirtus apsaugoti [Sąjungą] nuo tam tikrų egzotinių ligų“, įskaitant paukščių gripą. Be to, pagal tos pačios direktyvos 17 straipsnio 4 dalies a punkto pirmą įtrauką „į [šio] straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą gali būti įtrauktos tik tos trečiosios šalys arba jų dalys[,] iš kurių importas nedraudžiamas <...> dėl vienos A priede minimų ligų arba dėl bet kokios kitos [Sąjungai] egzotinės ligos [nebuvimo]“.

145    Pagal Direktyvos 92/65 18 straipsnio 1 dalies pirmą ir ketvirtą įtraukas „valstybės narės užtikrina, kad gyvūnai <...>, kuriems taikoma ši direktyva, į [Sąjungą] yra importuojami tik tuo atveju, jeigu <...> juos lydi oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo parengtas sertifikatas“, o prieš importuojant šios direktyvos 5−10 straipsniuose minimus gyvūnus, įskaitant paukščius, jiems būtų taikomas karantinas, kurio taisyklės turi būti parengtos šios direktyvos 26 straipsnyje nurodyta tvarka. Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad pagal Direktyvos 92/65 7 straipsnio A punktą „valstybė narė užtikrina, kad paukščiais, nenurodytais Direktyvoje 90/539/EEB [t. y. paukščiais ir perinti skirtais kiaušiniais], gali būti prekiaujama tik tais atvejais, jeigu jie atitinka“ tam tikrus alternatyviai išvardytus reikalavimus, prie kurių priskiriamas reikalavimas būti kilusiam iš ūkio, kuriame per 30 dienų iki išsiuntimo nebuvo diagnozuota paukščių gripo, reikalavimas būti kilusiam iš tokio ūkio arba teritorijos, kuriems nebūtų taikomi kovos su Niukaslio liga priemonėmis nustatyti apribojimai, arba galiausiai ‒ reikalavimas būti išbuvus to ūkio, į kurį jie atgabenti įvežus į sąjungos teritoriją, karantine.

146    Iš visų minėtų nuostatų ir motyvų darytina išvada, kad Komisija turi didelę diskreciją priimti „gyvūnų sveikatos taisykles[, skirtas] tam, kad būtų galima tiekti rinkai <...> gyvūnus“, kaip tai nurodyta Direktyvos 92/65 penktoje konstatuojamojoje dalyje, ir ši diskrecija neišvengiamai apima galimybę neleisti importuoti į Sąjungą tam tikrų rūšių gyvūnų iš tam tikrų šalių, neatitinkančių pirma minėtų importo sąlygų.

147    Ketvirta, nors Direktyva 92/65 grindžiama tik su bendra žemės ūkio politika susijusiu EB 37 straipsniu, reikia konstatuoti, kad ji taip pat yra sveikatos ir aplinkos apsaugos srityje pagal EB 152 ir 174 straipsnius įgyvendinamos Sąjungos politikos dalis, taigi ją aiškinant reikia atsižvelgti ir į atsargumo principą (žr. šio sprendimo 78−80 punktus). Taigi, Direktyvos 92/65 17 straipsnio 3 dalies c punktu Komisijai suteiktas įgaliojimas nustatyti „specialius gyvūnų sveikatos reikalavimus, ypač skirtus apsaugoti Bendriją nuo tam tikrų egzotinių ligų“, atitinka apsaugos ir prevencijos tikslus, glaudžiai susijusius su atsargumo principu. Atsižvelgiant į didelę diskreciją, kurią tokiomis aplinkybėmis Komisija turi atsargumo principui įgyvendinti (žr. šio sprendimo 82 punktą), siauras Direktyvos 92/65 17 straipsnio 3 dalies c punkto aiškinimas negalimas. Todėl reikia manyti, kad šiomis nuostatomis Komisija įgaliojama taikyti su gyvūnų sveikata susijusią priemonę ir neleisti tam tikrų gyvūnų importo iš trečiųjų šalių, kai šie gyvūnai kelia riziką žmonių ir gyvūnų sveikatai, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 78 ir 80 punktuose minėtą teismų praktiką.

148    Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti kaltinimą, susijusį su pakankamo teisinio pagrindo priimti Reglamentą Nr. 318/2207 ir visiškai uždrausti laukinių paukščių importą iš trečiųjų šalių nebuvimu.

 Dėl tariamai akivaizdaus proporcingumo principo pažeidimo

149    Ieškovai nurodo, kad Reglamentas Nr. 318/2007 pažeidžia proporcingumo principą, nes juo draudžiama importuoti visus laukinius paukščius, nors paukščių gripo plitimo šaltinis buvo tik migruojantys laukiniai paukščiai. Ieškovai taip pat tvirtina, kad šis principas pažeistas dėl to, kad leidusi importuoti nelaisvėje užaugintus paukščius ir neleidusi importuoti laukinių paukščių, Komisija leido importuoti pavojingesnės kategorijos paukščius. Tačiau reikia pastebėti, kad trečiuoju pagrindu, skirtingai nei dėl Sprendimo 2005/760 ir pratęsimo sprendimų, ieškovai nenurodo, kad priimdama Reglamentą Nr. 318/2007 Komisija būtų pažeidusi proporcingumo principą dėl geografinės draudimo importuoti laukinius paukščius aprėpties.

150    Pirmiausia dėl ieškovų teiginio, kad Reglamentas Nr. 318/2007 pažeidžia proporcingumo principą, nes juo Komisija uždraudė visų laukinių paukščių importą, nors paukščių gripo plitimo šaltinis buvo tik migruojantys laukiniai paukščiai, reikia priminti, kad šio reglamento 9 konstatuojamojoje dalyje Komisija nagrinėjamų priemonių taikymą visiems paukščiams pagrindė taip:

„Dar viena EMST rekomendacija yra susijusi su įvežamais sugautais laukiniais paukščiais. Mokslinėje nuomonėje nurodomas pavojus, kurį kelia tokie paukščiai, kurie gali būti užsikrėtę nuo kitų laukinių paukščių virusui išplitus aplinkoje, nuo užterštos aplinkos ir nuo migruojančių užkrėstų naminių paukščių. Atsižvelgiant į migruojančių laukinių paukščių vaidmenį 2005 ir 2006 m. pernešant paukščių gripą iš Azijos į Europą, būtų tinkama riboti paukščių (išskyrus naminius) įvežimą ir leisti įvežti tik nelaisvėje išvestus paukščius.“

151    Be to, antrojoje EFSA nuomonėje, kuria Komisija tomis aplinkybėmis remiasi, nurodyta, kad dauguma importuotų laukinių paukščių, išskyrus naminius, nėra užsikrėtę OIE sąraše nurodytomis ligomis ir nėra jų infekcijos nešiotojai. Tačiau EFSA, be kita ko, patikslino, kad paukščių gripas buvo pagrindinis infekcijos sukėlėjas dėl jo veterinarinio arba zoologinio potencialo. Be to, šioje nuomonėje EFSA nurodė, kad laukiniai paukščiai galėjo užsikrėsti nuo kitų laukinių paukščių virusui išplitus aplinkoje, nuo užterštos aplinkos ir nuo migruojančių užkrėstų naminių paukščių.

152    Nagrinėjamu atveju šalys neginčija, kad migruojantys laukiniai paukščiai yra vienas iš paukščių gripo plitimo šaltinių. Tokį vertinimą patvirtina 2000 m. birželio 27 d. Komisijos Sveikatos ir vartotojų generalinio direktorato Gyvūnų sveikatos ir gerovės mokslinio komiteto nuomonė (toliau – mokslinio komiteto nuomonė) ir antroji EFSA nuomonė, kurioje iš tiesų nurodyta, kad chroniškai užkrečiami paukščiai ir visų pirma žąsiniai paukščiai gali būti paukščių gripo viruso nešiotojai ilgiau nei 30 dienų karantino laikotarpis.

153    Tačiau reikia pastebėti, kad ne visi iš trečiųjų šalių importuoti laukiniai paukščiai yra migruojantys. Iš tiesų, kaip savo antrojoje nuomonėje nurodė EFSA, 95 % visų importuotų paukščių sudaro žvirbliniai, papūginiai ir vištiniai paukščiai, kurių tik labai nedaug yra migruojantys. Todėl vien šio motyvo negali pakakti pateisinti draudimą importuoti visus laukinius paukščius.

154    Tačiau šiuo atžvilgiu Reglamente Nr. 318/2007 Komisija taip pat nurodė užsikrėtimo liga nuo kitų laukinių paukščių virusui išplitus aplinkoje, nuo užterštos aplinkos ir nuo migruojančių užkrėstų naminių paukščių riziką.

155    Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad migruojantys paukščiai gali apkrėsti laukinius paukščius arba jų neapkrėsti tiek trečiojoje šalyje, tiek Sąjungoje.

156    Be to, reikia pažymėti, jog antrojoje EFSA nuomonėje nurodyta, kad dėl sugautų paukščių importo kilusi naminių paukščių infekcija yra labai retas reiškinys, o tokią infekcijos kilmę patvirtinantys įrodymai iš esmės yra netiesioginiai. EFSA taip pat nurodė, kad paukščiai, kurių importuojama daugiausia, kaip antai žvirbliniai ir papūginiai, nebuvo lemiamas paukščių gripo epidemijos veiksnys. Galiausiai EFSA vis dėlto nurodė, kad, atsižvelgiant į pagrindinių infekcijos sukėlėjų įvežimo į Sąjungą riziką, būtina kruopščiai įvertinti būtinybę tęsti laukinių paukščių importą.

157    Atsižvelgiant į šią riziką reikia įvertinti, ar nagrinėjamu atveju Komisija pagrįstai manė, kad, siekiant sveikatos apsaugos tikslo, visų laukinių paukščių importo draudimas yra būtinas ir tinkamas, ir ar ji turėjo taikyti mažiau ribojamąją priemonę (žr. šio sprendimo 98 punktą).

158    Dėl alternatyvos, t. y. karantino taikymo laukiniams paukščiams, reikia pažymėti, kad antrojoje EFSA nuomonėje akivaizdžiai nurodyta, jog tikimybė, kad į laisvę bus paleisti užsikrėtę paukščiai, kurių ligos klinikiniai požymiai nepasireiškė karantino laikotarpiu, yra labai nedidelė. Tačiau joje vis dėlto pripažinta rizika, kad tam tikri paukščiai bus paleisti į laisvę, nepaisant užsikrėtimo. Be to, iš DEFRA ataskaitos matyti, jog laukinių paukščių persirgtos ligos nežinomos, nes jie eksportuojami praėjus nedaug laiko po sugavimo, taigi jų sveikatos būklė taip pat yra nežinoma.

159    Taigi, atsižvelgiant į šią riziką ir tikslios informacijos apie sugautų laukinių paukščių sveikatos būklę nebuvimą, darytina išvada, kad Reglamento Nr. 318/2007 priėmimas jame nenustačius laukinių paukščių karantino kaip importo draudimui alternatyvios mažiau ribojamosios priemonės nebuvo nei aiškiai neproporcinga Komisijos priemonė, nei aiškus pagal atsargumo principą jos turimos didelės diskrecijos ribų nepaisymas.

160    Antra, ieškovai mano, kad leidusi importuoti nelaisvėje užaugintus, t. y. pavojingesnės kategorijos, paukščius ir neleidusi importuoti laukinių paukščių Komisija taip pat pažeidė proporcingumo principą. Šiam teiginiui pagrįsti jie nurodo profesoriaus D. ataskaitą (žr. šio sprendimo 113 punktą) ir faktinę aplinkybę, kad nelaisvėje užauginti paukščiai natūraliai yra vieni kitiems artimesni ir žmonės su jais turi kur kas daugiau kontaktų.

161    Šiuo atžvilgiu reikia priminti mokslinio komiteto išvadą, pagal kurią įrodymai, patvirtinantys, kad naminių paukščių infekcijas sukėlė laisvėje gyvenantys gyvūnai, yra netiesioginiai, tačiau įtikinami. Todėl ieškovai nepagrįstai teigia, kad nelaisvėje užauginti paukščiai sudaro pavojingesnę kategoriją viruso sklaidos požiūriu.

162    Taip pat reikia pažymėti, kad pagal poreikį imtis rizikos prevencijos priemonių vertinami laukiniai paukščiai skiriasi nuo nelaisvėje užaugintų paukščių. Nelaisvėje užaugintiems paukščiams įmanoma taikyti griežtą sveikatos kontrolę nuo pat jų gimimo. Tokia kontrolė gali apimti net šių paukščių auginimą uždaroje aplinkoje. Mokslinio komiteto nuomonėje taip pat nurodyta, kad kai kurie naminių paukščių ūkiai tapo uždari tam, kad būtų išvengta laukinių paukščių poveikio, o tai, šioje nuomonėje minimų mokslininkų nuomone, leido sumažinti paukščių gripo atvejų šiuose ūkiuose skaičių. Tačiau tokios sveikatos apsaugos priemonės ex definitio nebūtų įmanoma taikyti laukiniams paukščiams.

163    Todėl ieškovai negali kaltinti Komisijos priėmus aiškiai neproporcingą priemonę, kuria laukiniai paukščiai skiriami nuo užaugintų nelaisvėje.

164    Remiantis visais pirma išdėstytais motyvais reikia atmesti pagrindo dalį, kurioje teigiama, kad priimant Reglamentą Nr. 318/2007 padarytas pakankamai akivaizdus proporcingumo principo pažeidimas.

165    Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad nagrinėjant su Reglamento Nr. 317/2007 teisėtumu susijusį trečiąjį pagrindą Bendrajam Teismui nebuvo pateiktas klausimas, ar Komisija pažeidė proporcingumo principą dėl draudimo importuoti laukinius paukščius geografinės aprėpties (kitaip nei šio sprendimo 72, 108 ir 109 punktuose nagrinėjant pirmąjį ir antrąjį pagrindus, susijusius su Sprendimu 2005/760 ir pratęsimo sprendimais); toks motyvas nėra nuosekliai ir suprantamai suformuluotas ieškovų raštuose (šiuo klausimu žr. 1993 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Koelman prieš Komisiją, T‑56/92, Rink. p. II‑1267, 21 punktą). Taigi, kadangi nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo Bendrasis Teismas negali nuspręsti ultra petita, jo sprendimas dėl panaikinimo negali viršyti ieškovo reikalavimų (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Belgija ir Komisija prieš Genette, T‑90/07 P ir T‑99/07 P, Rink. p. II‑3859, 72 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

 Dėl tariamo pakankamai akivaizdaus vienodo požiūrio principo pažeidimo

166    Ieškovai mano, kad Reglamento Nr. 318/2007 nuostatos prieštarauja vienodo požiūrio principui, nes naminiams paukščiams, lenktyniniams balandžiams, kambariniams gyvūnams ir zoologijos sodams, cirkams, pramogų parkams ar eksperimentams skirtiems paukščiams nustatomas su gyvūnų sveikata susijęs režimas yra akivaizdžiai ne toks griežtas nei taikomas laukiniams paukščiams. Be to, ieškovai iš esmės tvirtina, kad šis principas taip pat pažeistas dėl to, kad Reglamentu Nr. 318/2007 leidžiama importuoti nelaisvėje užaugintus laukinius paukščius, kurie kelia didesnę su paukščių gripo viruso plitimu susijusią grėsmę nei laukiniai paukščiai.

167    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad vienodo požiūrio principas, kaip antai įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijoje, draudžia skirtingai vertinti panašias situacijas ir vienodai vertinti skirtingas situacijas, išskyrus tuos atvejus, kai toks vertinimas yra objektyviai pateisinamas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt. 26 punktą ir nurodytą teismo praktiką; 2009 m. lapkričio 19 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Denka International prieš Komisiją, T‑334/07, Rink. p. II‑4205, 169 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

168    Todėl reikia įvertinti, ar ieškovų nurodytų skirtingų kategorijų paukščių situacijos yra panašios, ar ne.

169    Vienos situacijos panašumą ar nepanašumą į kitą reikia vertinti atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių nurodytas vienodo požiūrio principo pažeidimas. Iš tiesų jau buvo nuspręsta, kad skirtingas situacijas apibūdinančius elementus ir jų panašumą reikia nustatyti ir įvertinti atsižvelgiant visų pirma į Bendrijos akto, kuriuo įtvirtinamas atitinkamas skirtumas, paskirtį ir tikslą. Be to, reikia atsižvelgti į srities, prie kurios priskiriamas atitinkamas aktas, principus ir tikslus (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt. 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

170    Kaip minėta 150 punkte, iš Reglamento Nr. 318/2007 9 konstatuojamosios dalies matyti, kad laukinių paukščių pašalinimas iš į Sąjungą leidžiamų importuoti paukščių pagrįstas šių paukščių keliama infekcijos rizika.

171    Taigi reikia įvertinti, ar rizikos prevencijos požiūriu laukiniai paukščiai skiriasi nuo naminių paukščių, lenktyninių balandžių, kambarinių gyvūnų ir zoologijos sodams, cirkams, pramogų parkams ir eksperimentams skirtų paukščių.

172    Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, kad remiantis informacija, kurią Komisija turėjo Reglamento Nr. 318/2007 priėmimo momentu (žr. šio sprendimo 150–157, 161 ir 162 punktus), ji iš principo galėjo neįtvirtinti leidimo importuoti laukinių kategorijos paukščius. Vien tas faktas, kad kitos kategorijos paukščiai kelia į laukinių paukščių panašaus lygio riziką, tam tikromis aplinkybėmis galėjo pateisinti ir šių kitų kategorijų paukščių pašalinimą iš to paties reglamento taikymo srities, savaime negalėjo pagrįsti skirtingo požiūrio į laukinius paukščius, nes pagal vienodo požiūrio principą, kurio turi būti paisoma kartu su teisėtumo principu, niekas negali savo naudai remtis kito naudai padarytu neteisėtumu (šiuo klausimu žr. 2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T‑120/04, Rink. p. II‑4441, 77 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

173    Pirma, dėl laukinių paukščių ir naminių paukščių atskyrimo reikia pažymėti, kad antrojoje EFSA nuomonėje nurodyta, jog palyginus su apie naminius paukščius turimomis žiniomis, mažai žinoma apie infekcinių ir užkrečiamų ligų paplitimą tarp laukinių paukščių ir jų natūralioje aplinkoje iki sugavimo. Tokios skirtingos žinios apie su infekcinių ir užkrečiamų ligų paplitimu susijusią riziką rodo, kad su rizikos vertinimu susijusi naminių paukščių padėtis skyrėsi nuo laukinių paukščių padėties.

174    Antra, dėl laukinių paukščių padėties atskyrimo nuo lenktyninių balandžių padėties reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 318/2007 2 straipsnio f punktu iš šio reglamento taikymo srities pašalinti „lenktyniniai balandžiai, patekę į [Sąjungos] teritoriją iš kaimyninės trečiosios šalies, kur jie paprastai gyvena, ir tada greitai paleisti tikintis, kad parskris į tą pačią trečiąją šalį“.

175    Šiuo atžvilgiu reikia priminti pirmąją EFSA nuomonę, kurioje buvo nurodyta, kad eksperimentai patvirtinto, jog balandžius labai sunku apkrėsti paukščiu gripu, tačiau yra pakanka įrodymų neatmesti galimybės, kad balandžiai gali kelti paukščių gripo viruso plitimo riziką. Šioje nuomonėje EFSA nurodė, kad neatrodo, jog balandžiai būtų svarbus paukščių gripo epidemiologinis veiksnys.

176    Tačiau nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ieškovai nenurodo jokio eksperimentais pagrįsto įrodymo, patvirtinančio, kad laukinius paukščius, kaip ir balandžius, labai sunku apkrėsti. Todėl tai, kad balandžius nepaprastai sunku apkrėsti paukščių gripo virusu, yra savybė, kuri, siekiant minėtos rizikos prevencijos, skiria juos nuo laukinių paukščių. Todėl su vienodo požiūrio principo pažeidimu susijusio kaltinimo negalima pripažinti pagrįstu.

177    Be to, net jei reikėtų pripažinti, kad laukiniai paukščiai nekelia didesnės rizikos nei balandžiai, nes, kaip nurodė EFSA, didžiausiais kiekiais importuojami paukščiai nėra svarbus paukščių gripo epidemiologijos veiksnys, tektų konstatuoti, kad galimą skirtingą požiūrį lemia vien tai, kad Reglamento Nr. 318/2007 2 straipsnio f punktu iš šio reglamento taikymo srities pašalinti lenktyniniai balandžiai. Tačiau net darant prielaidą, kad šis pašalinimas yra neteisėtas dėl pirma nurodytų priežasčių, toks neteisėtumas negalėtų būti vienodo požiūrio principo pažeidimas laukinių paukščių atžvilgiu arba pakankamai akivaizdus šio principo pažeidimas, pagrindžiantis kompensaciją ieškovams (žr. šio sprendimo 172 punktą).

178    Trečia, dėl laukinių paukščių atskyrimo nuo kambarinių paukščių Komisija teisingai nurodo, kad pastarieji gyvena netoli jų savininko. Tačiau tai nepanaikina jiems galimybės užsikrėsti paukščių gripo virusu. Iš tiesų Komisijos teiginys, kad paprastai tokie paukščiai gyvena uždarose patalpose, nėra pagrįstas įrodymais ir galima manyti, kaip tai nurodo ieškovai, kad kai kuriose šalyse kambariniai paukščiai gyvena ir lauke. Riziką, kad kambariniai paukščiai taip pat gali užsikrėsti paukščių gripo virusu, pripažino ir pati Komisija, nes po to, kai Esekso karantino centre nustatytas importuotų ir karantine laikytų paukščių LPPG, dėl kambarinių paukščių ji ėmėsi specifinių apsaugos priemonių (žr. šio sprendimo 92 punktą).

179    Tačiau kambariniai paukščiai nuo laukinių skiriasi tuo, kad yra kambariniai gyvūnai, taigi jiems paprastai skiriamas ypatingas jų savininko dėmesys, o tai lemia geresnį jų sveikatos būklės stebėjimą.

180    Vis dėlto šis kambarinių paukščių savininko vykdomas geresnis stebėjimas Komisijai neturėtų leisti manyti, kad šie paukščiai kelia mažiau rizikos nei laukiniai. Iš tikrųjų iš antrosios EFSA nuomonės matyti, kad klinikiniai požymiai yra nepatikimas daugelio importuotų paukščių gripo viruso infekcijos rodiklis. Be to, Komisija nenurodė jokio argumento, leidžiančio atmesti galimybę, kad šių paukščių infekcija neturės klinikinių požymių (žr. šio sprendimo 158 punktą).

181    Tačiau iš to išplaukiantis skirtingas požiūris siejamas tik su kambariniams paukščiams pagal Direktyvos 92/65 1 straipsnio trečią pastraipą taikoma specialia tvarka, o ne su Reglamento Nr. 318/2007 teisėtumu, nes juo laukinių paukščių importas neleidžiamas. Taigi, toks vertinimas negali būti pakankamai akivaizdus vienodo požiūrio principo pažeidimas, pagrindžiantis kompensaciją ieškovams (žr. šio sprendimo 172 punktą).

182    Ketvirta, dėl laukinių paukščių atskyrimo nuo zoologijos sodams, cirkams, pramogų parkams arba eksperimentams skirtų paukščių Komisija nurodo aplinkybę, kad prekyba pastaraisiais yra labai individualizuota. Be to, ji nurodo Direktyvos 92/65 13 straipsnį ir jos C priedą, kuriuose išdėstytos organizacijos, instituto ar centro oficialaus patvirtinimo sąlygos.

183    Šiuo atžvilgiu darytina išvada, kad Komisijos nurodyti motyvai neleidžia suprasti, kodėl atsiradus paukščių gripo rizikai reikia drausti visų laukinių paukščių importą, nors zoologijos sodams, cirkams, pramogų parkams arba eksperimentams skirtų paukščių importas leidžiamas, jei laikomasi tam tikrų su gyvūnų sveikata susijusių taisyklių. Konkrečiai tariant, abstraktus Komisijos teiginys, kad prekyba šiais paukščiais yra labai individualizuota, neleidžia suprasti, kaip tai mažina atsiradusią riziką. Beje, Komisija nenurodo nei pagrindo, kuriuo remdamasi mano, kad zoologijos sodams, cirkams, pramogų parkams arba eksperimentams skirti paukščiai gaunami tik iš Direktyvos 92/65 13 straipsnyje minimų oficialiai patvirtintų organizacijų, institutų ar centrų, nei kodėl laukinių paukščių importo neįmanoma susieti su tam tikrų sveikatos priemonių laikymusi. Galiausiai nėra informacijos, kuri leistų atmesti galimybę, kad zoologijos sodams, cirkams, pramogų parkams arba eksperimentams skirtų paukščių infekcija neturės klinikinių požymių.

184    Tačiau dėl to galintis kilti skirtingas požiūris sietinas tik su tuo, kad Reglamento Nr. 318/2007 2 straipsnio d punktu iš šio reglamento taikymo srities pašalinti zoologijos sodams, cirkams, pramogų parkams arba eksperimentams skirti paukščiai. Tačiau net darant prielaidą, kad šių paukščių pašalinimas iš šio reglamento taikymo srities yra neteisėtas dėl pirma nurodytų priežasčių, toks neteisėtumas negalėtų būti laikomas pakankamai akivaizdžiu vienodo požiūrio principo pažeidimu laukinių paukščių atžvilgiu ir a fortioti pakankamai rimtu pažeidimu, galinčiu pagrįsti kompensaciją ieškovams (žr. šio sprendimo 172 punktą).

185    Penkta, dėl laukinių paukščių atskyrimo nuo nelaisvėje užaugintų reikia priminti, kad, remiantis šio sprendimo 160–163 punktuose minėtais motyvais, rizikos ir potencialios rizikos prevencijos priemonių požiūriu egzistuoja objektyvus skirtumas tarp nelaisvėje užaugintų ir laukinių paukščių. Todėl reikia atmesti su vienodo požiūrio principo pažeidimu susijusią pagrindo dalį, kiek ji grindžiama šiuo atskyrimu.

 Dėl tariamo pakankamai akivaizdaus teisės į nuosavybę ir laisvės užsiimti ekonomine veikla pažeidimo

186    Ieškovai tvirtina, kad dėl Reglamentu Nr. 318/2007 įtvirtinto draudimo importuoti laukinius paukščius poveikio bus paneigtas jų laisvės užsiimti ekonomine veikla ir teisės į nuosavybę, įtvirtintų atitinkamai Pagrindinių teisių chartijos 16 ir 17 straipsniuose, turinys ir esmė.

187    Komisija ginčija ieškovių argumentus.

188    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad laisvė užsiimti ekonomine veikla ir teisė į nuosavybę yra atitinkamai Pagrindinių teisių chartijos 16 ir 17 straipsniuose įtvirtintos pagrindinės teisės. Vis dėlto šios teisės nėra absoliučios, o turi būti vertinamos atsižvelgiant į jų socialinę funkciją. Vadinasi, naudojimuisi teise į nuosavybę, kaip ir laisve užsiimti ekonomine veikla, gali būti taikomi apribojimai, jeigu jie iš tiesų atitinka Sąjungos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, nėra neproporcinga ir netoleruotina intervencija į pačių taip garantuojamų teisių esmę (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 61 punkte minėto Sprendimo Arcelor prieš Parlamentą ir Tarybą 153 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

189    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ieškovai nenurodo tikslių motyvų, kodėl Reglamentu Nr. 318/2007 numatytas laukinių paukščių draudimas pažeidžia jų teisę į nuosavybę ir laisvę užsiimti ekonomine veikla.

190    Nepriklausomai nuo to, kas išdėstyta pirma, iš 150−164 punktuose išdėstyto Reglamentu Nr. 318/2007 priimtų priemonių proporcingumo vertinimo išplaukia, kad šiomis priemonėmis siekiama teisėto bendrojo intereso, t. y. žmonių ir gyvūnų sveikatos apsaugos nuo paukščių gripo viruso plitimo, ir kad jos nėra aiškiai neproporcingos šiam tikslui. Todėl jų negalima laikyti neproporcinga ir netoleruotina intervencija, keliančia grėsmę pačiai ieškovų teisės į nuosavybę ir laisvės užsiimti ekonomine veikla esmei. Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad šiuo reglamentu ir toliau leidžiama importuoti nelaisvėje užaugintus paukščius, taigi lieka galimybė vykdyti tokių paukščių importo ekonominę veiklą.

191    Todėl šį ieškovų nurodytą argumentą, kad priėmus Reglamentą Nr. 318/2007 buvo pakankamai akivaizdžiai pažeista jų teisė į nuosavybę ir laisvė užsiimti ekonomine veikla, reikia atmesti.

 Tarpinė išvada

192    Remiantis tuo, kas išdėstyta, dėl ieškovų nurodytų argumentų darytina išvada, kad priimdama Reglamentą Nr. 318/2007 Komisija nepadarė pakankamai akivaizdaus apsaugą privatiems asmenims nustatančios normos pažeidimo, dėl kurio galėtų atsirasti Sąjungos atsakomybė.

2.     Išvada dėl neteisėtų veiksmų

193    Remiantis visais pirma išdėstytais sumetimais darytina išvada, kad priėmusi Sprendimą 2005/760 ir vėlesnius jo galiojimą pratęsiančius sprendimus Komisija padarė neteisėtų veiksmų, dėl kurių gali atsirasti Sąjungos atsakomybė ir pareiga atlyginti žalą, ieškovų patirtą dėl laukinių paukščių importo iš OIE regionų komisijoms priklausančių trečiųjų šalių sustabdymo, t. y. nuo Sprendimo 2005/760 įsigaliojimo.

C –  Dėl atsakomybės už teisėtą aktą

194    Nepatenkinus ankstesnių reikalavimų, ieškovai prašo priteisti kompensaciją Sąjungos atsakomybės už teisėtą aktą pagrindu, nes nuo Reglamento Nr. 318/2007 įsigaliojimo jie nebegali naudotis savo pagrindinėmis teisėmis. Galutinis galimybės naudotis šiomis teisėmis atėmimas neišmokėjus tinkamos kompensacijos, jų teigimu, lemtų Sąjungos atsakomybę be kaltės.

195    Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad dabartiniu Sąjungos teisės vystymosi etapu neegzistuoja teisėtais Sąjungos veiksmais norminimo srityje pagrįstas Sąjungos deliktinės atsakomybės režimas (2008 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C‑120/06 P ir C‑121/06 P, Rink. p. I‑6513, 176 ir 179 punktus). Teisingumo Teismas taip pat yra patikslinęs, kad jei būtų pripažinta Sąjungos atsakomybė be kaltės, tokia atsakomybė turėtų būti siejama su trimis kumuliacinėmis sąlygomis, t. y. žalos realumu, priežastinio ryšio tarp žalos bei atitinkamo akto egzistavimu ir žalos neįprastu ir specifiniu pobūdžiu (minėto Sprendimo FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją 169 punktas).

196    Tačiau nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti ne tik tai, kad šiuo metu neegzistuoja Sąjungos deliktinės atsakomybės už teisėtą aktą režimas, bet ir tai, kad savo raštuose ieškovai nenurodo priežasties, kodėl jų tariamai patirta žala, nesvarbu, kokia būtų jos tiksli suma, yra neįprasta ar specifinė, nes šiuo atžvilgiu nepakanka nurodyti realios ir konkrečios žalos.

197    Taigi, ieškovų papildomai subsidiariai nurodytą argumentą, susijusį su atsakomybe už teisėtą aktą, reikia atmesti.

D –  Dėl ginčijamai aktais padarytos žalos realumo ir dydžio

198    Dėl patirtos žalos realumo ir dydžio pažymėtina, kad ieškovai pasiliko teisę nurodyti tikslią šios žalos sumą ir pateikti papildomų šią sumą patvirtinančių įrodymų vėlesniu etapu. Komisija taip pat pasiliko teisę vėliau pareikšti išsamesnę nuomonę dėl ieškovų nurodytos žalos ir priežastinio ryšio tarp žalos ir jos tariamai neteisėtų veiksmų.

199    Beje, nors prie ieškinio ieškovai pridėjo tam tikrų dokumentų, įskaitant 2005 m. įvykdyto laukinių paukščių importo iš OIE regionų komisijoms priklausančių trečiųjų šalių deklaracijas, kurios, be abejo, patvirtina, jog ši žala yra reali ir konkreti, šiuo proceso etapu Bendrasis Teismas neturi galimybių priimti sprendimo dėl pateiktų duomenų tikslumo, taigi ir dėl žalos atlyginimo sumų, kurias Sąjunga turėtų sumokėti kiekvienam iš ieškovų. Kadangi žalos vertinimo klausimo išspręsti kol kas neįmanoma, siekiant proceso ekonomijos iš pradžių reikia priimti tarpinį sprendimą dėl Sąjungos atsakomybės. Nustatyti kaip žalos atlyginimas mokėtiną sumą paliekama vėlesniam etapui, bylos šalių susitarimo keliu arba, šalims nesusitarus, Bendrajame Teisme (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1979 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dumortier ir kt. prieš Tarybą, 64/76, 113/76, 167/78, 239/78, 27/79, 28/79 ir 45/79, Rink. p. 3091, 23 punktą ir 2003 m. vasario 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CEVA ir Pharmacia Entreprises prieš Komisiją, T‑344/00 ir T‑345/00, Rink. p. II‑229, 108 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

200    Dėl priežastinio ryšio tarp neteisėto veiksmo ir nurodytos žalos reikia patikslinti, kad gali būti atlyginta tik tiesioginė žala, atsiradusi dėl Sprendimo 2005/760 ir vėlesnių šio pirmojo sprendimo galiojimo pratęsimo sprendimų, kiek jais sukliudyta importuoti laukinius paukščius iš trečiųjų šalių arba tam tikrų trečiąsias šalis apimančių zonų, kurių keliamos paukščių gripo plitimo rizikos Komisija tuo metu nesiekė įrodyti ir nepakankamai įrodė (žr. šio sprendimo 84–133 punktus).

201    Taigi paliekant Bendrajam Teismui galimybę dėl šio klausimo vėliau priimti sprendimą, reikia pasiūlyti šalims susitarti dėl sumų, atsižvelgiant į pirma išdėstytus motyvus, ir per tris mėnesius pranešti teismui jų bendru sutarimu nustatytas mokėtinas sumas, o nesudarius tokio susitarimo – per tą patį terminą pateikti jų siūlomas sumas (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1992 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mulder ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C‑104/89 ir C‑37/90, Rink. p. I‑3061, 37 ir 38 punktus).

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

202    Reikia atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Europos Sąjunga privalo atlyginti žalą, kurią Animal Trading Company (ATC) BV, Avicentra NV, Borgstein birds and Zoofood Trading vof, Bird Trading Company Van der Stappen BV, New Little Bird’s Srl, Vogelhuis Kloeg ir Giovani Pistone patyrė Europos Komisijai priėmus ir įgyvendinus, pirma, 2005 m. spalio 27 d. Komisijos sprendimą 2005/760/EB dėl tam tikrų apsaugos priemonių, susijusių su labai patogenišku paukščių gripu tam tikrose trečiosiose šalyse, taikomų nelaisvėje laikomų paukščių importui, antra, 2005 m. lapkričio 30 d. Komisijos sprendimą 2005/862, iš dalies keičiantį Sprendimus 2005/759/EB ir 2005/760/EB, susijusius su priemonėmis kovai su ne naminių paukščių gripu, trečia, 2006 m. sausio 31 d. Komisijos sprendimą 2006/79/EB, iš dalies keičiantį sprendimus 2005/759/EB ir 2005/760/EB bei pratęsiantį jų taikymo laikotarpį, ketvirta, 2006 m. birželio 7 d. Komisijos sprendimą 2006/405/EB, iš dalies keičiantį sprendimus 2005/710/EB, 2005/734/EB, 2005/758/EB, 2005/759/EB, 2005/760/EB, 2006/247/EB ir 2006/265/EB dėl tam tikrų apsaugos priemonių, susijusių su labai patogenišku paukščių gripu, penkta, 2006 m. liepos 25 d. Komisijos sprendimą 2006/522/EB, iš dalies keičiantį sprendimus 2005/759/EB ir 2005/760/EB dėl tam tikrų apsaugos priemonių, susijusių su labai patogeniniu paukščių gripu, ir tam tikrų gyvų paukščių įvežimo į Bendriją, šešta, 2006 m. gruodžio 22 d. Komisijos sprendimą 2007/21/EB, iš dalies keičiantį Sprendimą 2005/760/EB dėl tam tikrų apsaugos priemonių, susijusių su labai patogeniniu paukščių gripu, ir paukščių, išskyrus naminių, įvežimu į Bendriją, ir, septinta, 2007 m. kovo 23 d. Komisijos sprendimą 2007/183/EB, iš dalies keičiantį Sprendimą 2005/760/EB dėl tam tikrų apsaugos priemonių, susijusių su labai patogenišku paukščių gripu tam tikrose trečiosiose šalyse, taikomų nelaisvėje laikomų paukščių importui.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Per tris mėnesius nuo sprendimo paskelbimo bylos šalys praneša Bendrajam Teismui jų bendru susitarimu nustatytas žalos atlyginimo sumas.

4.      Nesudariusios susitarimo bylos šalys per tą patį terminą pateikia Bendrajam Teismui savo siūlomas sumas.

5.      Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

Azizi Frimodt Nielsen Kancheva

Paskelbta 2013 m. rugsėjo 16 d viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

A –  Ieškovų apibūdinimas

B –  Dėl direktyvų 91/496 ir 92/65

C –  Dėl Sprendimo 2000/666

D –  Dėl pirmosios EFSA nuomonės

E –  Dėl Sprendimo 2005/760

F –  Dėl Jungtinės Karalystės Nacionalinės ypatingų situacijų epidemiologinės grupės ataskaitos

G –  Dėl pirmų keturių galiojimo terminą pratęsiančių sprendimų

H –  Dėl EFSA antrosios nuomonės

I –  Dėl dviejų paskutinių taikymo termino pratęsimo sprendimų

J –  Dėl Reglamento Nr. 318/2007

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

A –  Dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų

B –  Dėl neteisėto elgesio egzistavimo

1.  Dėl Komisijos galios neturėjimo ar aiškaus ir rimto jos diskrecijos ribų, taikytinų vadovaujantis tais teisiniais pagrindais, kuriais grindžiami ginčijami aktai, nepaisymo

a)  Dėl Sprendimo 2005/760 teisėtumo

Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su aiškiu ir rimtu Komisijos diskrecijos pagal Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalį ribų pažeidimu ir jos rūpestingumo pareigos nevykdymu

–  Dėl pirmojo pagrindo apimties

–  Dėl didelės diskrecijos pagal Direktyvos 91/496 18 straipsnio 1 dalį

–  Dėl rūpestingumo pareigos paisymo

Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Komisijos vertinimo diskrecijos ribų viršijimu akivaizdžiai pažeidžiant proporcingumo principą

b)  Dėl pratęsimo sprendimų teisėtumo

Bylos šalių argumentų santrauka

Dėl Sprendimo 2005/862 teisėtumo

Dėl Sprendimo 2006/79 teisėtumo

Dėl Sprendimo 2006/405 teisėtumo

Dėl Sprendimo 2006/522 teisėtumo

Dėl Sprendimo 2007/21 teisėtumo

Dėl Sprendimo 2007/183 teisėtumo

c)  Dėl Reglamento Nr. 318/2007 teisėtumo

Dėl ginčijamos Reglamento Nr. 318/2007 dalies

Dėl pakankamo Reglamento Nr. 318/2007 teisinio pagrindo egzistavimo

Dėl tariamai akivaizdaus proporcingumo principo pažeidimo

Dėl tariamo pakankamai akivaizdaus vienodo požiūrio principo pa˛eidimo

Dėl tariamo pakankamai akivaizdaus teisės į nuosavybę ir laisvės užsiimti ekonomine veikla pažeidimo

Tarpinė išvada

2.  Išvada dėl neteisėtų veiksmų

C –  Dėl atsakomybės už teisėtą aktą

D –  Dėl ginčijamai aktais padarytos žalos realumo ir dydžio

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: olandų.