PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji išplėstinė kolegija)
SPRENDIMAS
2001 m. kovo 15 d. (*)
,,Valstybės pagalba – Procedūros pagal Sutarties 93 straipsnio 2 dalį (dabar – EB 88 straipsnio 2 dalis) nepradėjimas – Rimti sunkumai“
Byloje T‑73/98
Société chimique Prayon-Rupel SA, įsteigta Anži (Belgija), atstovaujama advokato B. van de Walle de Ghelcke, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą D. Triantafyllou, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
palaikomą
Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos B. Muttelsee‑Schön, padedamos advokato C. Von Donat,
įstojusios į bylą šalies,
dėl prašymo panaikinti 1997 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimą neprieštarauti, kad Vokietijos Federacinė Respublika suteiktų pagalbą Chemische Werke Piesteritz GmbH,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas R. García‑Valdecasas, teisėjai P. Lindh, J. D. Cooke, M. Vilaras ir N. J. Forwood,
posėdžio sekretorė B. Pastor, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs i rašytinę proceso dalį ir įvykus 2000 m. liepos 6 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktai ir procesas
1 1998 m. sausio 22 d. laišku Komisija pranešė Vokietijos vyriausybei apie 1997 m. gruodžio 16 d. Sprendimą dėl Chemische Werke Piesteritz Gmbh (toliau – CWP) naudai priimtų taikomų finansinių priemonių, kuriame pažymėjo, kad neprieštarauja dėl šiai įmonei suteikiamos pagalbos (toliau – Sprendimas).
2 Iš Sprendimo matyti, kad CWP buvo įkurta 1994 m. siekiant privatizavimo metu įsigyti buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje įsteigtą „iš fosforo išgautų medžiagų“ gaminimo įmonės Stickstoffwerke AG Wittenberg Piesteritz padalinį (toliau – Stickstoffwerke). Iki privatizavimo valstybės pagalba Stickstoffwerke buvo teikiama Treuhandanstalt (viešoji institucija, atsakinga už buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos įmonių restruktūrizavimą). Privatizavimas buvo susietas su restruktūrizavimo planu ir valstybės pagalbos suteikimu (2.1, 2.2 ir 3 punktai).
3 Sprendime nurodyta, kad fosforo rūgštis gali būti gaminama dviem būdais. „Drėgnuoju“ būdu „gryna“ fosforo rūgštis išgaunama iš „bazinės“ arba žaliavinės fosforo rūgšties cheminės reakcijos būdu. CWP naudojamu „terminiu“ būdu gryna fosforo rūgštis yra gaunama deginant elementinį fosforą (2.2 punkto 7 dalis).
4 1995–1996 metais CWP padėtis pablogėjo dėl nepastovaus elementinio fosforo tiekimo iš jos pagrindinio šaltinio Kazachstane. Įmonės nuosavos lėšos tapo nepakankamos ir nuostoliai 1995 ir 1996 metais gerokai sumažino įmonės likvidumą. Dėl šių sunkumų Vokietijos institucijos atidėjo pirkimo kainos mokėjimo terminą ir pratęsė garantiją iki 1996 m. gruodžio 31 d., kad CWP galėtų parengti naują restruktūrizavimo planą.
5 Kadangi žaliavinės fosforo rūgšties tiekimas buvo lengvesnis ir pigesnis nei elementinio fosforo, 1996 m. CWP nusprendė pagal naują restruktūrizavimo planą pakeisti žaliavą ir atitinkamai – gamybos būdą. Šiame plane numatyta, kad viena iš dviejų iki tol CWP naudotų krosnių bus naudojama išimtinai aplinkosaugos tikslais, tai yra gaminant fosfatus susidarančių nuodingų fosfino dujų deginimui. Antrą krosnį pakeis naujas cheminis įrenginys, kuris CWP leis nuo 1999 m. įdiegti drėgnąjį metodą. Nors pagrindinis šio proceso trūkumas yra pradinės investicijos į infrastruktūrą, Komisija Sprendimo 2.2 punkto 8 ir 9 dalyse pažymi, kad:
„<...> tai nėra visiškai nauji įrenginiai, tik pakeičiamas cheminis procesorius; dėl to galima naudoti didelę senų įrenginių dalį. Taigi beveik visi periferiniai įrenginiai nekeičiami.
Tai leidžia tuo pačiu metu pakeisti dabartinę sąlygiškai paprastų fosfatų gamybą aukštos kokybės produktais, sukuriant didesnę pridedamąją vertę.“
6 Komisija pažymi, kad CWP tikisi gamybą orientuoti į tokius produktus „taip, kad 75 % jos produkcijos būtų susiję su specifiniais žemės ūkio ir maisto produktais, pavyzdžiui, pašaru galvijams, augalų ir maisto apsaugos produktais ir vandens valymo produktais“ (Sprendimo 2.2 punkto 8 ir 9 dalys).
7 Komisija Sprendime nurodo, kad finansines priemones CWP naudai kartu su 5,2 milijono Vokietijos markių (DEM), suteiktų įgyvendinant įvairias Komisijos anksčiau patvirtintas pagalbos schemas, sudaro ir 25,5 milijono DEM vertės nauja pagalba. Tai yra valstybės suteiktas mokėjimo už Stickstoffwerke „fosforo“ padalinį atidėjimas iki 1999 m. (6,7 milijono DEM) bei pagalba investicijoms (10,3 milijono DEM) ir Bundesanstalt für vereinigungsbedingte Sonderaufgaben (BvS, institucija, kuri pakeitė Treuhandanstalt) ir Land Saxe-Anhalt bendrai suteiktas nuostolių padengimas (8,5 milijono DEM) (3 punktas).
8 Iš Sprendimo matyti, kad 1997 m. balandžio 15 d. telefaksu Vokietijos vyriausybė apie šias priemones Komisijai pranešė kaip apie pagalbą restruktūrizavimui. 1997 m. gegužės 14 d. ir liepos 22 d. Komisija paprašė papildomų Vokietijos vyriausybės paaiškinimų. Pastarosios atsakymai buvo gauti 1997 m. liepos 10 d. ir rugsėjo 2 dienomis. 1997 m. birželio 17 d. iš tiesioginio CWP konkurento Komisija gavo pirmą prašymą pateikti informacijos. 1997 m. liepos 28 d. kitas tiesioginis konkurentas išreiškė savo abejones dėl konkurencinės padėties.
9 Per procedūrą Komisija konstatavo, kad apie dalį pagalbos CWP jai nebuvo pranešta tinkamu laiku (Sprendimo 1 dalis). Komisija išnagrinėjo pagalbos projekto suderinamumą su bendrąja rinka Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 368, p. 12, toliau – gairės) požiūriu. Ji manė, kad gairėse numatytos sąlygos, tai yra įmonės mokumo atkūrimas pagal restruktūrizavimo planą, nebūtino konkurencijos iškraipymo išvengimas, pagalbos apribojimas iki būtino minimumo ir restruktūrizavimo plano visiškam įgyvendinimui taikoma nacionalinių institucijų priežiūra, buvo tenkinamos (Sprendimo 5 punktas).
10 1997 m. gruodžio 16 d. Komisija, nepradėdama Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje (po pakeitimo – EB 88 straipsnio 2 dalis) numatytos procedūros, nusprendė, kad ši pagalba buvo suderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 92 straipsnio 3 dalies c punktą (dabar – EB 87 straipsnio 3 dalies c punktas) ir Susitarimo dėl Europos ekonominės erdvės 61 straipsnio 3 dalies c punktą.
11 1997 m. gruodžio 19 d. Komisija apie tai pranešė ieškovei ir 1998 m. vasario 10 d. laišku įsipareigojo perduoti jai Sprendimą. Jis buvo sutrumpintai paskelbtas 1998 m. vasario 18 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (C 51, p. 7), paskui 1998 m. kovo 5 d. ieškovė gavo Komisijos perduotą visą tekstą.
12 Ieškovė drėgnuoju metodu gamina produktus, kurie gali visiškai pakeisti CWP produktus. Per šios pagalbos nagrinėjimo procedūrą ji Komisijai perdavė informaciją, nors ir nepateikė formalaus skundo.
13 1998 m. gegužės 5 d. ieškovė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė šį ieškinį. Atskiru pareiškimu ji taip pat paprašė, kad kaip proceso organizavimo priemonę Komisija pateiktų su CWP restruktūrizavimu susijusius dokumentus ir atsakytų į keletą klausimų dėl duomenų, kuriuos ji turėjo Sprendimo priėmimo dieną.
14 Tą pačią dieną pagal EB sutarties 185 straipsnį (po pakeitimo – EB 242 straipsnis) ieškovė pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuris buvo atmestas 1998 m. liepos 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi Prayon-Rupel prieš Komisiją (T‑73/98 R, Rink. p. II‑2769).
15 1998 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje užregistruotu pareiškimu Vokietijos Federacinė Respublika paprašė leisti įstoti į šią bylą Komisijos reikalavimams palaikyti.
16 1998 m. birželio 9 d. ir gruodžio 4 d. laiškais ieškovė paprašė, kad dalis informacijos būtų išbraukta iš pranešimo Vokietijos vyriausybei, motyvuodama, kad ji yra konfidenciali arba sudaro komercinę paslaptį.
17 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo penktosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi patenkintas Vokietijos Federacinės Respublikos prašymas dėl įstojimo į bylą ir iš dalies patenkintas ieškovės prašymas dėl konfidencialumo.
18 1999 m. liepos 9 d. ir rugpjūčio 23 d. gautais laiškais šalys nustatytais terminais pareiškė nuomones dėl 1999 m. gegužės 12 d. pateikto įstojimo į bylą paaiškinimo.
19 Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (penktoji išplėstinė kolegija) nutarė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones, paprašė šalis atsakyti į raštu pateiktus klausimus bei pateikti tam tikrus dokumentus, įskaitant dokumentus dėl CWP restruktūrizavimo plano, kurio ieškovė paprašė 1998 m. gegužės 5 dieną. Šalys šiuos prašymus įvykdė.
20 Per 2000 m. liepos 6 d. viešą posėdį išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
Šalių reikalavimai
21 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti Sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
22 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
23 Vokietijos Federacinė Respublika Pirmosios instancijos teismo prašo atmesti ieškinį.
Dėl teisės
24 Atsakydama į raštu pateiktą Pirmosios instancijos teismo klausimą, ieškovė nurodė, kad atsisako vieno pradinio ieškinio pagrindo, grindžiamo kolegialumo principo pažeidimu priimant Sprendimą, ir jos ieškinys lieka grindžiamas trimis pagrindais.
25 Pirmuoju ieškinio pagrindu dėl Sutarties 92 straipsnio 3 dalies c punkto pažeidimo ieškovė ginčija šios pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka įvertinimo pagrįstumą. Šį pagrindą sudaro dvi dalys. Pirma, ieškovė siekia įrodyti, kad Sprendime yra faktinių netikslumų ir akivaizdžių vertinimo klaidų, kurias pastebėtų bet kuris asmuo, susipažinęs su techninėmis ir ekonominėmis fosforo rūgšties ir jos išvestinių produktų gamybos charakteristikomis. Antroje dalyje dėl gairių pažeidimo ieškovė iš esmės pateikia du argumentus. Visų pirma ji teigia, kad CWP naudai priimtos priemonės negali būti laikomos pagalba restruktūrizavimui gairių prasme. Subsidiariai ji teigia, kad ši pagalba neatitinka gairėse numatytų suderinamumo kriterijų.
26 Pirmojo ieškinio pagrindo atveju ginčydama šios pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, ieškovė remiasi techniniais ir ekonominiais argumentais, visų pirma, Komisijos vertinimu dėl CWP mokumo atkūrimo perspektyvų, nebūtino konkurencijos iškraipymo išvengimo bei restruktūrizavimo sąnaudoms ir naudai proporcingos pagalbos.
27 Ieškovė iš esmės tais pačiais argumentais remiasi grįsdama savo antrąjį pagrindą, susijusį su Sutarties 93 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Ji teigia, kad neturėdama pakankamai informacijos ir atsižvelgdama į vertinant ginčijamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka iškilusius rimtus sunkumus Komisija privalėjo pradėti Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą.
28 Paskutinis trečiasis pagrindas yra grindžiamas nepakankamu motyvavimu.
29 Pirmiausiai, atsižvelgiant į pirmąjį ieškinio pagrindą pagrindžiančias akivaizdžias vertinimo klaidas ir tariamus faktinius netikslumus įrodančius duomenis, reikia nagrinėti Sutarties 93 straipsnio 2 dalies pažeidimu grindžiamą ieškinio pagrindą.
30 Ieškovė tvirtina, kad atsižvelgdama į bylos aplinkybes Komisija privalėjo pradėti Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią procedūrą. Nors šalys pripažįsta, kad susidūrusi su rimtais sunkumais Komisija turi pradėti pagalbos, apie kurią pranešta, formalią tyrimo procedūrą, jos nesutaria dėl šio kriterijaus teisinio pobūdžio ir apimties bei dėl faktinio klausimo, ar šios bylos aplinkybės reikalavo tokią procedūrą pradėti.
Dėl Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytos formalios pagalbos tyrimo procedūros pradžios kriterijų
Šalių argumentai
31 Ieškovė tvirtina, kad Komisija turi pradėti Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą, jei per pirminį pagalbos tyrimą nebuvo įveikti visi sunkumai vertinant pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka. Tik išimtiniais atvejais, kai į ją kreipiamasi dėl iš pirmo žvilgsnio su bendrąja rinka akivaizdžiai suderinamos pagalbos, Komisija gali sprendimą priimti preliminarios tyrimo procedūros metu. Pasiremdama generalinio advokato G. Tesauro išvados byloje, kurioje priimtas 1993 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Cook prieš Komisiją (C‑198/91, Rink. p. I‑2487), 15 punktu ieškovė pažymi, kad jame nurodyta praktika yra tik konkreti bendrą reikšmę turinčių principų išraiška.
32 Abejonių dėl pagalbos suderinamumo rimtumo įvertinimas turi būti paremtas objektyviais įrodymais, visų pirma, tyrimo trukme, konsultacijų su pagalbą suteikiančia valstybe dažnumu ir Komisijos turima informacija. Nors vykstant preliminariai tyrimo procedūrai Komisija turi didelius vertinimo įgaliojimus, ieškovės nuomone, ji susidūrė su rimtais sunkumais ir todėl turėjo pradėti formalią tyrimo procedūrą. Teismo vykdoma šių sunkumų egzistavimo priežiūra yra platesnė nei vien tikrinimas, ar padaryta akivaizdi vertinimo klaida.
33 Komisija teigia, kad preliminari tyrimo procedūra jai leidžia atlikti pirminį pagalbos įvertinimą, siekiant nustatyti, ar yra sunkumų, dėl kurių reikėtų pradėti formalią Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Jei pagalba, apie kurią buvo pranešta, nėra akivaizdžiai suderinama ar akivaizdžiai nesuderinama su bendrąja rinka, Komisija turi išnagrinėti, ar iškilę sunkumai yra rimti. Dėl savo patirties ji pati gali įveikti kai kuriuos iš šių sunkumų, nesinaudodama ginčo procedūra.
34 Teisingumo Teismo praktika, visų pirma 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimas Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France (C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 39 punktas) netiesiogiai pripažino, kad šio pirminio tyrimo atveju Komisija naudojasi tam tikra diskrecija ir, atsižvelgdama į dažnas valstybių narių pranešimų spragas, gali pradėti diskusiją su trečiaisiais asmenimis, kad papildytų savo informaciją. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad Teisingumo Teismas nevisiškai pritarė generalinių advokatų Gordon Slynn ir G. Tesauro išvadoms bylose, kuriose priimti 1984 m. kovo 20 d. Sprendimas Vokietija prieš Komisiją (84/82, Rink. p. 1451, 1492) ir minėtas sprendimas Cook prieš Komisiją (Rink. p. I‑2502), kurie buvo labiau linkę įdiegti tam tikrą automatinį režimą Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros pradžios atžvilgiu. Teisingumo Teismas taip norėjo išsaugoti tam tikrą Komisijos laisvę vertinant sunkumų, su kuriais ji susidūrė, rimtumą. Jis pripažino, kad Komisijai perduota informacija gali būti „daug kartų ištaisyta ir papildyta“ (žr. 1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑301/87, Rink. p. I‑307, 27 ir 28 punktus).
35 Gero administravimo ir procedūros ekonomijos principai Komisijai suteikia tam tikrą laisvę organizuojant preliminarią tyrimo procedūrą. Komisija mano, kad gali nepradėti ginčo procedūros, kai pastaroji atrodo neproporcinga, palyginti su sunkumais ar pasekmėmis, kurie atsirastų pagalbos gavėjui, jei būtų nepagrįstai sustabdytas pagalbos įgyvendinimas. Organizuodama preliminarią tyrimo procedūrą Komisija, laikydamasi teisės normų, naudojasi tam tikru lankstumu, jei nėra sunkumų, dėl kurių pagalba prima facie atrodytų nesuderinama su bendrąja rinka. Pirmosios instancijos teismas patvirtino tokią nuomonę konkrečiu dalimis suteikiamos pagalbos atveju (žr. 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Ryanair prieš Komisiją, T‑140/95, Rink. p. II‑3327). Šiuo atveju vykstant preliminariai tyrimo procedūrai ieškovės nurodyti sunkumai nebuvo pakankamai rimti, kad pateisintų formalios procedūros pradėjimą.
36 Be to, Komisija primena, kad ji neprivalėjo nei pradėti ginčytis su skundą pateikusiu asmeniu, nei tirti prieštaravimų, kuriuos jis būtų nurodęs, jei būtų galėjęs susipažinti su tyrimo metu jos surinktais duomenimis (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 58–60 punktus).
37 Vokietijos Federacinės Respublikos nuomone, šios pagalbos suderinamumas nebuvo ginčijamas; nebuvo pagrindo pradėti formalios tyrimo procedūros, nes jos išvados neišvengiamai būtų buvusios tokios pačios kaip Sprendimo. Iš CWP restruktūrizavimo kylantis Bendrijos interesas prieštarauja formalios procedūros pradėjimui konkurento pranešimų pagrindu, kai iš pranešimo formuluotės aiškiai matyti, kad pagalba nesukuria pakankamo pavojaus konkurencijai ar prekybai. Konkurentai neturi teisės susipažinti su numatomo restruktūrizavimo techninėmis detalėmis ar dėl jų pareikšti nuomonę; šie duomenys yra komercinė paslaptis, kuri turi būti saugoma.
38 Dėl procedūros ekonomijos sumetimų formali procedūra turi būti taikoma tik bylose, dėl kurių Komisija turi pagrįstų abejonių. Vokietijos Federacinė Respublika pabrėžia, kad Komisija jai pareiškė, jog valstybės pagalbos Bendrijos kontrolė neturi sutrukdyti Treuhandanstalt numatytų 15 000 privatizavimų.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
39 Reikia priminti bendras Sutartyje numatytos valstybės pagalbos kontrolės sistemos taisykles, nustatytas teismų praktikos (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 33–39 punktus; 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gestevisión Telecinco prieš Komisiją, T‑95/96, Rink. p. II‑3407, 49–53 punktus ir BP Chemicals prieš Komisiją, T‑11/95, Rink. p. II‑3235, 164–166 punktus).
40 Sutarties 93 straipsnis numato specialią tvarką, nustatančią nuolatinę Komisijos atliekamą valstybės pagalbos kontrolę. Valstybių narių ketinamai suteikti naujai pagalbai nustatoma procedūra, be kurios jokia pagalba negali būti laikoma suteikta teisėtai, o apie ketinimus suteikti arba pakeisti pagalbą Komisija turi būti informuojama prieš juos įgyvendinant. Tuomet Komisija pradeda pirminį numatomos pagalbos tyrimą. Jei po šio tyrimo jai atrodo, kad projektas nėra suderinamas su bendrąja rinka, ji nedelsdama pradeda procedūrą, numatytą Sutarties 93 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje, kurioje nurodyta: „Jei, paprašiusi suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas, Komisija nustato, jog tam tikra valstybės ar iš jos išteklių teikiama pagalba yra pagal 92 straipsnį nesuderinama su bendrąja rinka arba jog tokia pagalba netinkamai naudojama, ji priima sprendimą, reikalaujantį, kad atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką tokią pagalbą panaikintų ar pakeistų“. Komisija turi išimtinę kompetenciją nuspręsti, kad pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka (žr. Teisingumo Teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimo Steinike & Weinlig, 78/76, Rink. p. 595, 9 ir 10 punktus).
41 Taigi reikia atskirti, pirma, Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatytą preliminarią pagalbos tyrimo procedūrą, kuria siekiama, kad Komisija susidarytų pirminę nuomonę apie dalinį ar visišką nagrinėjamos pagalbos suderinamumą, ir, antra, Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą. Antroji procedūra leidžia giliau išnagrinėti valstybės priemones, o ja siekiama dviejų tikslų. Pirma, ja siekiama apsaugoti potencialiai suinteresuotų trečiųjų asmenų interesus ir, antra, ji leidžia Komisijai gauti išsamios informacijos apie bylos duomenų visumą iki sprendimo priėmimo (žr. minėto sprendimo Vokietija prieš Komisiją 13 punktą). Todėl formali procedūra sukuria pareigą informuoti suinteresuotus trečiuosius asmenis apie galimybę pateikti pastabas dėl nagrinėjamų priemonių. Šiems asmenims ir valstybėms narėms ji leidžia išreikšti požiūrį į jų interesams įtaką darančias priemones, o Komisijai – surinkti visus joms įvertinti būtinus faktinius ir teisinius duomenis. Taigi tretieji asmenys turi teisę būti informuoti apie procedūrą ir teisę joje dalyvauti, nors jos apimtis gali būti ribojama, atsižvelgiant į bylos aplinkybes (žr. Pirmosios instancijos teismo 1998 m. birželio 25 d. sprendimo British Airways ir kt. prieš Komisiją, T‑371/94 ir T‑394/94, Rink. p. II‑2405, 58–64 punktus).
42 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra yra privaloma, kai Komisija susiduria su rimtais sunkumais vertindama, ar pagalba yra suderinama su bendrąja rinka. Taigi, priimdama valstybės priemonei, apie kurią pranešta, palankų sprendimą, Komisija gali apsiriboti preliminaria Sutarties 93 straipsnio 3 dalies procedūra, tik jei po pirminio tyrimo ji įsitikina, kad ši priemonė nėra pagalba Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme, arba, jeigu ji yra pagalba, tai suderinama su bendrąja rinka. Kita vertus, jei po pirminio tyrimo suderinamumo atžvilgiu Komisija įsitikina, jog yra kitaip, arba, jeigu ji neįveikia visų sunkumų vertindama atitinkamą priemonę, ji privalo surinkti visas būtinas nuomones ir dėl to pradėti Sutarties 93 straipsnio 2 dalies procedūrą (žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją 13 punktą; minėto sprendimo Cook prieš Komisiją 29 punktą; 1993 m. birželio 15 d. Sprendimo Matra prieš Komisiją, C‑225/91, Rink. p. I‑3203, 33 punktą; taip pat žr. Pirmosios instancijos teismo 1995 m. rugsėjo 18 d. sprendimo SIDE prieš Komisiją, T‑49/93, Rink. p. II‑2501, 58 punktą).
43 Remdamasi faktinėmis ir teisinėmis bylos aplinkybėmis, Komisija turi nuspręsti, ar pagalbos suderinamumo nagrinėjimo metu patirti sunkumai reikalauja pradėti šią procedūrą (žr. minėto sprendimo Cook prieš Komisiją 30 punktą). Šis sprendimas turi atitikti tris reikalavimus.
44 Pirma, Komisijos teisė po preliminarios tyrimo procedūros pareikšti nuomonę dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka pagal Sutarties 93 straipsnį taikoma tik priemonėms, dėl kurių nekyla rimtų sunkumų, o šis kriterijus yra išimtinis. Taigi Komisija negali atsisakyti pradėti formalią tyrimo procedūrą remdamasi kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, trečiųjų asmenų interesais, procedūros ekonomijos sumetimais ar kitais administraciniais motyvais.
45 Antra, kai Komisija susiduria su rimtais sunkumais, ji privalo pradėti formalią procedūrą ir šiuo atžvilgiu neturi jokios diskrecijos. Nors jos teisės sprendimo pradėti šią procedūrą atžvilgiu yra ribotos, tirdama ir vertindama bylos aplinkybes Komisija vis dėlto turi tam tikrą diskreciją nustatant, ar jos sukelia rimtų sunkumų. Atsižvelgdama į Sutarties 93 straipsnio 3 dalies tikslą ir jai nustatytą pareigą laikytis gero administravimo principo, Komisija gali būtent pradėti dialogą su pranešimą pateikusia valstybe ar su trečiaisiais asmenimis tam, kad vykstant preliminariai procedūrai įveiktų galimus iškilusius sunkumus.
46 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, kitaip nei teigia Komisija, minėtame sprendime Ryanair prieš Komisiją aptartos 93 straipsnio procedūros valdymo diskrecijos ribos neturi nieko bendra su šia byla. Tame sprendime Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo Komisijos naudotinos procedūros parinkimo klausimą, kai pagal Sutarties 92 straipsnio 3 dalies c punktą ir po formalios procedūros ji tam tikromis sąlygomis patvirtina dalimis teikiamą valstybės pagalbą ir kai vėliau paaiškėja, kad netenkinama viena iš nurodytų sąlygų (žr. minėto sprendimo Ryanair prieš Komisiją 85 punktą). Tik šiuo konkrečiu atveju Pirmosios instancijos teismas Komisijai pripažino „tam tikrą valdymo ir priežiūros teisę įgyvendinant tokią pagalbą, visų pirma siekiant prisitaikyti prie naujų aplinkybių, kurios negalėjo būti numatytos priimant pirminį sprendimą“. Nors pagal šią valdymo ir priežiūros teisę Komisija, nepradėdama formalios procedūros, gali pakeisti sąlygas, reglamentuojančias šios pagalbos įgyvendinimą, Pirmosios instancijos teismas priminė, kad ši teisė gali būti įgyvendinama tik su sąlyga, jog „tokie pakeitimai nesukelia abejonių dėl atitinkamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka“ (žr. sprendimo Ryanair prieš Komisiją 89 punktą). Taikydamas šį principą Pirmosios instancijos teismas sprendimo Ryanair prieš Komisiją 98–135 punktuose patikrino, ar vertinimai, kuriais paremtas ginčijamas sprendimas, buvo susiję su formalios procedūros atnaujinimą pateisinančiais sunkumais.
47 Trečia, rimtų sunkumų sąvoka yra objektyvaus pobūdžio. Tokių sunkumų egzistavimas turi būti nustatytas tiek iš ginčijamo akto priėmimo aplinkybių, tiek iš jo turinio „objektyviai susiejant sprendimo motyvus su įrodymais, kuriuos Komisija turėjo tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas dėl ginčijamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka“ (žr. minėto sprendimo SIDE prieš Komisiją 60 punktą). Iš to matyti, kad Pirmosios instancijos teismo vykdoma teisėtumo kontrolė rimtų sunkumų atžvilgiu savaime peržengia akivaizdžios vertinimo klaidos ieškojimą (šiuo klausimu žr. sprendimo Cook prieš Komisiją 31–38 punktus; sprendimo Matra prieš Komisiją 34–39 punktus; sprendimo Side prieš Komisiją 60–75 punktus; sprendimo BP Chemicals prieš Komisiją 164–200 punktus ir sprendimo Ryanair prieš Komisiją 98–135 punktus).
48 Šiuo atveju pripažindama, kad byloje yra sunkumų, Komisija teigia, jog jie nėra pakankamai rimti, kad sukeltų diskusiją dėl šių sunkumų teisinio kvalifikavimo pagrįstumo. Tokia subjektyvi rimtų sunkumų kriterijaus sąvoka ieškovei nustatytų pareigą, analogišką pareigai nurodyti akivaizdžią vertinimo klaidą teisiškai kvalifikuojant patirtus sunkumus. Toks aiškinimas pažeidžia Sutarties 93 straipsnio 3 dalį ir atima iš suinteresuotų trečiųjų asmenų procedūrines garantijas, kurias jiems suteikia Sutarties 93 straipsnio 2 dalis.
49 Ieškovė turi įrodyti, jog egzistuoja rimti sunkumai, o tai gali padaryti ir nurodydama sutampančių aplinkybių rinkinį. Bylose dėl panaikinimo pagal EB sutarties 173 straipsnį (po pakeitimo – EB 230 straipsnis) Bendrijos akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias teisines ir faktines aplinkybes (žr. 1979 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 15/76 ir 16/76, Rink. p. 321, 7 punktą ir minėto sprendimo British Airways ir kt. prieš Komisiją 81 punktą) ir negali priklausyti nuo retrospektyvinių jo veiksmingumo laipsnį apibūdinančių aplinkybių (žr. 1973 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Schroeder, 40/72, Rink. p. 125, 14 punktą).
50 Taigi reikia atsižvelgti į aplinkybes, į kurias Sprendimo priėmimo metu atsižvelgė ar galėjo atsižvelgti Komisija, visų pirma į tas, kurios priskirtinos viešajai sričiai ir kurios jai tą dieną, be abejonės, buvo prieinamos, pavyzdžiui, susijusias su fosforo rūgšties ir jo šalutinių produktų fizinėmis ir cheminėmis savybėmis ar jų gamybai naudojamomis technologijomis.
51 Atsižvelgiant į šiuos principus, reikia išnagrinėti šalių prieštaravimus ir argumentus bei patikrinti, ar šiuo atveju šios pagalbos įvertinimas sukėlė tokių rimtų sunkumų, kad Komisija privalėjo pradėti Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.
Dėl rimtų sunkumų egzistavimo
52 Siekdama įrodyti, jog egzistuoja rimti sunkumaią, ieškovė tvirtina, kad, pirma, Komisija neturėjo pakankamos informacijos, kuri jai leistų pareikšti aiškią nuomonę dėl susijusios pagalbos suderinamumo. Antra, ji teigia, kad pirminės procedūros trukmė ir aplinkybės yra tokių sunkumų buvimo įrodymas.
Dėl Komisijos turimos informacijos pakankamumo
– Šalių argumentai
53 Ieškovė tvirtina, kad Komisija neturėjo pakankamų įrodymų, jog galėtų įvertinti apsirūpinimo sunkumus, numatomų techninių priemonių įgyvendinimą, CWP gamybos pajėgumus ir atitinkamas rinkas, todėl jos išvados dėl ginčijamos pagalbos suderinamumo yra klaidingos.
54 Priminusi bendrus fosforo rūgšties ir jos šalutinių produktų gamybos bruožus ir atkreipusi dėmesį į daugelį klaidų bei terminijos netikslumų Sprendime bei Komisijos pareiškimuose, ieškovė teigia, kad, pirma, Komisija buvo blogai informuota apie nagrinėjamus produktus, jų gamybos būdus ir atitinkamas rinkas ir neteisingai pritarė Vokietijos valdžios institucijų teiginiui, jog apsirūpinimo pirminėmis medžiagomis sunkumai pateisino naujos pagalbos suteikimą CWP. Šiuo atžvilgiu ieškovė abejoja tokio apsirūpinimo sunkumu, nes elementinis fosforas yra tarptautinėje rinkoje lengvai prieinamas bazinis produktas. Ji teigia, kad problemos, su kuriomis CWP susidūrė 1994–1996 m., atsirado dėl strateginės klaidos pasirenkant pagrindinį elementinio fosforo tiekėją, Kazachstane įsteigtą bendrovę Fosfor. Be to, ji teigia, kad CWP lėšų problemos iš tikro yra susijusios su tuo, jog dėl aukštos kredito rizikos jos tiekėjai už įsigytas prekes reikalauja mokėti išsiuntimo metu.
55 Antra, ieškovė ginčija gamybos būdo keitimo, kuriuo siekiama atkurti įmonės mokumą, techninį ir ekonominį įmanomumą. Pereiti nuo terminio būdo prie drėgnojo negalima, kitaip nei, regis, manė Komisija (Sprendimo 2.2 punkto 8 dalis), paprasčiausiai įrengiant cheminį 10 milijonų DEM vertės procesorių. Pagal jos vertinimus 20 tūkst. tonų P2O5 metinių pajėgumų, aprašytų Sprendime, įrengimas kainuoja nuo 24 iki 42 milijonų DEM. 10 milijonų DEM investicijos leistų tik pastatyti vieną fosforo rūgšties išgavimo aukštą, o išgavimo apimtys būtų mažos. Toks įrenginys gamintų didelį kiekį atliekų, kurių vien perdirbimas viršytų 10 milijonų DEM pagalbos investicijoms.
56 Jei CWP realiai siekia pakeisti dabartinį gamybos būdą į drėgnąjį, ginčijama pagalba finansuojamos investicijos negali pagerinti gamybos kokybės bei padidinti rentabilumo. Jei CWP įrengtų pasenusius įrengimus, leidžiančius naudoti drėgnąjį gamybos procesą, skirtą veikti paraleliai su egzistuojančiu terminiu įrenginiu, ginčijama pagalba būtų sprendžiama komercinė problema ir palengvinamas apsirūpinimo bei gamybos diversifikavimas. Tokiu atveju atitinkamos priemonės būtų Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje draudžiama pagalba gamybai.
57 Trečia, ieškovė atmeta Komisijos teiginį, kad CWP gamybos pajėgumai po restruktūrizavimo sumažės. Komisija šį teiginį pripažino remdamasi abejotinu ar net neteisingu pagrindiniu dydžiu. Ji palygino CWP gamybos pajėgumus po restruktūrizavimo su Stickstoffwerke pajėgumais 1990 metais. Dėl dabartinių 40 tūkst. tonų pajėgumų ieškovė nurodo 1996 m., nustačiusi, jog veikė tik viena iš dviejų CWP krosnių. Be to, neįmanoma, kad pradėjusi naudoti drėgnąjį metodą CWP galėtų palikti veikti vieną iš savo krosnių aplinkosaugos tikslais. Ieškovė iš to daro išvadą, kad CWP išlaikys šią krosnį rūgšties gamybai terminiu būdu ir iš tikro siekia prie savo turimų terminių įrenginių pridėti struktūrą, kuri leistų gaminti rūgštį drėgnuoju būdu.
58 Ketvirta, ieškovė atmeta Komisijos pateiktą rinkos analizę ir nurodo, kad yra ne „fosfatų rinka“, bet atskiros fosforo rūgšties ir jos šalutinių produktų rinkos. Šioms rinkoms būdinga stipri konkurencija ir pajėgumų perteklius. Jau keletą metų CWP naudoja agresyvius metodus, kurie iš esmės paveikė konkurenciją. Palyginti su 1995 ir 1996 m., ieškovės pardavimas 1997 m. Vokietijoje sumažėjo 49 %, grynos fosforo rūgšties (75 %) vienos tonos kainai laikotarpiu nuo 1997 m. trečiojo ketvirčio iki 1998 m. pirmojo ketvirčio nukritus nuo 810 iki 765 DEM. Ieškovė teigia, kad pagalba padės vykdyti nuostolingą veiklą, sukels CWP gamybos pajėgumų padidėjimą ir jai toliau leis rinkoje pigiai parduoti produktus.
59 Komisija neginčija ieškovės techninio pobūdžio pastebėjimų pagrįstumo, bet tvirtina, kad šios detalės visiškai nepaveikia Sprendimo esmės. Ginčijama pagalba yra tik sprendžiant 1995 ir 1996 m. atsiradusias tiekimo problemas kartu su 1994 m. privatizavimu įgyvendinamo restruktūrizavimo plano, kuriuo siekta iš esmės pagerinti CWP padėtį, pakeitimas.
60 Komisija pirmiausia teigia, kad prieštaravimai dėl CWP perėjimo prie drėgnojo metodo gaminant fosforo rūgštį nėra tinkami, nes jie kvestionuoja priemones, kurios yra restruktūrizavimo plano, galinčio užtikrinti įmonės mokumo atkūrimą, dalis. Komisija taip tvirtina, kad tikrindama restruktūrizavimo plano visumos suderinamumą ji atliko visapusišką įvertinimą. Dėl prieštaravimų pagrįstumo ir galimybės pereiti prie drėgnojo metodo Komisija teigia, jog ji tik pripažino akivaizdų faktą, kad CWP pasidarė sunku apsirūpinti žaliavomis. Be atstumo, egzistavo eksporto ir tranzito valstybių politinė rizika bei gerai žinomos techninės problemos. Susidūrusi su rimtomis apsirūpinimo iš Fosfor problemomis, CWP buvo priversta surasti naujų tiekėjų ne iš Kinijos ir Kazachstano. Tokiomis aplinkybėmis nepriklausomų ir patikimų tiekimo šaltinių paieška, Komisijos nuomone, buvo teisėtas CWP tikslas. Restruktūrizavimo planas atitiko šį tikslą, nes žaliavinės fosforo rūgšties gausi pasiūla ir naujų įrengimų rentabilumas buvo patvirtintas nepriklausomų ekspertų.
61 Be to, Komisija neigia, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp CWP perėjimo prie drėgnojo metodo ir gamybos pertvarkymo. Šios dvi atskiros bet viena kitą papildančios svarbiausios priemonės leis CWP likti aktyvia fosforo rūgšties rinkoje, kartu padidinant fosfato druskų dalį apyvartoje. Naujos žaliavinės medžiagos parinkimas ir gamybos perorientavimas turi kartu užtikrinti CWP mokumo atkūrimą, todėl nesvarbu, ar gamybos perorientavimas vyks naudojant, ar nenaudojant naują būdą.
62 Komisija nurodo, kad rinkos ir pajėgumų tyrimu siekiama nustatyti, ar atitinkamoje rinkoje yra struktūrinių pajėgumų perteklius. Jei taip, pagalbą restruktūrizavimui turi papildyti jos gavėjo įnašas į sektoriaus pertvarkymą, kuriuo sumažinami gamybos pajėgumai. Priėjusi prie išvados, kad egzistuoja rinkos pajėgumų perviršis, Komisija priėmė CWP konkurentams palankiausią sprendimą. Tačiau pagal gaires Komisija galėjo būti mažiau griežta vertindama pajėgumų sumažinimus tuo atveju, kai pagalbos gavėjas yra mažoji arba vidutinė įmonė, arba kai ji įsteigta Sutarties 92 straipsnio 3 dalies a punkte numatytame regione, arba jei toks pajėgumų sumažinimas sukeltų atitinkamos rinkos struktūros pakeitimo riziką. Šiuo atveju turimos visos šios trys aplinkybės.
63 Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad 1994 m. restruktūrizavimo plane Fosfor įsipareigojo CWP pateikti bazinį fosforą labai palankiomis sąlygomis ir į šią įmonę investuoti 1,6 milijono DEM. Fosfor neįvykdė įsipareigojimų ir CWP, nustačiusi, kad joks kitas tiekėjas negali pasiūlyti sąlygų, panašių į Fosfor pažadėtąsias, buvo priversta pirkti žaliavas rinkoje gerokai brangiau nei numatyta privatizavimo metu. Be to, dėl antidempingo priemonių kilęs pavojus ir elementinio fosforo tiekimui CWP iš Kinijos.
64 Tokiomis aplinkybėmis CWP 1996 m. nusprendė pradėti naudoti drėgnąjį perdirbimo metodą. 1996 m. restruktūrizavimo planas užtikrino CWP patikimą žaliavos tiekimą palankiomis kainomis ir pelningą fosforo rūgšties gamybą, tonos P2O5 savikainai sumažėjus nuo 1 460 DEM iki 900 DEM.
65 Sprendimas paremtas patikrintais faktais, kurie buvo jame teisingai apibendrinti esminiais aspektais. Nors ieškovė kritikuoja kai kuriuos netikslumus aprašant restruktūrizavimo plano technines detales, Vokietijos Federacinė Respublika nurodo, kad Sprendimas nesiremia tokiomis detalėmis ir tai neturi įtakos jo galiojimui. Iš Komisijos negali būti reikalaujama į Sprendimą valstybės pagalbos srityje įtraukti technines detales, sudarančias komercinę paslaptį.
66 Vokietijos vyriausybė nurodo, kad ieškovės interesai turi būti lyginami ne tik su CWP interesais, bet ir su Vokietijos Federacinės Respublikos ir visos Bendrijos interesu užbaigti naujų Vokietijos žemių integraciją, kuri reikalauja valdžios institucijų finansinio įsikišimo. CWP gali ir turi būti sanuojama, nes ilgalaikės rinkos perspektyvos, ypač maisto sektoriuje, fosforo šalutiniams produktams yra palankios. Kad užbaigtų restruktūrizavimą, CWP reikia pakankamai nuosavų lėšų ir patikimo žaliavos tiekimo.
67 Vokietijos vyriausybė nurodo, kad, atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos padidėjimą naujose Vokietijos žemėse, išaugusius Bendrijos gamintojų pajėgumus ir konkurenciją su trečiųjų valstybių gamintojais, neatrodo, jog CWP restruktūrizavimas turėtų neigiamų pasekmių Bendrijos pramonei. Ieškovė neįrodė, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp CWP suteiktos pagalbos ir rinkos dalies, kurią ji teigia praradusi. Toks ryšys yra neįmanomas: užimdama 5 % Vokietijos rinkos CWP negalėjo nulemti kainų kritimo po 1990 metų. Atsižvelgiant į tai, kad restruktūrizavimo planas nenumato jokio pajėgumų padidinimo, nei CWP elgesys, nei jos privatizavimas 1994 m. nekelia rizikos fosforo rūgšties ar jos šalutinių produktų rinkoms.
68 Vokietijos vyriausybė priduria, kad ji nusiuntė Komisijai informaciją, įrodančią, jog įmanoma įgyvendinti restruktūrizavimo projektą. Konsultacijų įmonė DLM įvertino, kad perėjimui prie drėgnojo proceso reikalingos 6,2 milijono DEM investicijos, o šį skaičių patvirtino CWP iš statybininkų gauti pasiūlymai. Gamyklos, naudojančios drėgnąjį procesą, rentabilumas vėliau buvo patvirtintas DLM, kurios du pranešimus ištraukų forma Vokietijos vyriausybė perdavė Komisijai. Be to, ieškovės negali paveikti CWP gamybos metodų pasikeitimai.
69 Nagrinėjamų produktų rinkoje ilgai dominavo oligopolija, kurią sudarė septyni didieji Europos gamintojai, įskaitant ieškovę. Visai neseniai kai kurie gamintojai, įskaitant ieškovę, padidino savo gamybos pajėgumus pastatydami naujus gamybos padalinius. Šis reiškinys, kartu su rinkoje atsirandančiais naujais ūkio subjektais iš Centrinės Europos sustiprino konkurenciją ir lėmė kartais įspūdingą kainų pasikeitimą.
– Teisingumo Teismo vertinimas
70 Pagalba su sunkumais susiduriančioms įmonėms yra suderinama su Sutarties 92 straipsnio 3 dalies c punktu tik tada, kai ji vykdoma pagal restruktūrizavimo programą, skirtą sumažinti arba perorientuoti jų veiklą (žr. 1994 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑278/92–C‑280/92, Rink. p. I‑4103, 67 punktą). Todėl gairių 2.1 punkte nurodoma, kad „restruktūrizavimas turi būti paremtas realiu, nuosekliu ir plataus masto planu, kuriuo siekiama atkurti įmonės gyvybingumą atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą“.
71 Priimti sprendimą dėl neprieštaravimo numatomai pagalbai neatlikdama formalaus tyrimo Komisija gali tik tada, kai ji turi galimybę pagal gairių 3.2.2 punktą įvertinti restruktūrizavimo plano gebėjimą per protingą laikotarpį atkurti ilgalaikį įmonės gyvybingumą, remiantis realistinėmis prielaidomis dėl jos ateities veiklos sąlygų. Tiesa, kad mažųjų ir vidutinių ar remiamuose regionuose įsteigtų įmonių atveju aiškiai numatoma galimybė sušvelninti kai kuriuos kriterijus (gairių 3.2.3 ir 3.2.4 punktai), visų pirma pajėgumų sumažinimo kriterijų, jei rinkai būdingas struktūrinių pajėgumų perviršis. Tačiau, priešingai nei, regis, teigia Komisija, tai tik išimtinė galimybė, nepaneigianti pirminio reikalavimo turėti nuoseklų ir realų restruktūrizavimo planą, kuris leistų atkurti įmonės gyvybingumą.
72 Pagal Sprendimą CWP problemos apsirūpinant elementiniu fosforu pablogino jos finansinę padėtį. Todėl Vokietijos valdžios institucijų finansuojamo restruktūrizavimo plano svarbiausias elementas yra gamybos įrenginio – cheminio procesoriaus – įsigijimas, kuris leistų CWP galutinai pereiti nuo vadinamojo „terminio“ fosforo rūgšties gamybos metodo prie drėgnojo. Pagal Sprendimą toks pakeitimas turi leisti CWP tapti nepriklausoma nuo bazinio fosforo tiekimo aukštutinėje rinkoje ir išplėsti siūlomų fosforo šalutinių produktų pasiūlą žemutinėje rinkoje.
73 Taigi pagal ginčijamą sprendimą restruktūrizavimo planas yra daugiausia pagrįstas techninio pobūdžio priemonėmis. Todėl prieštaravimai dėl sunkumų įvertinant šių priemonių indėlį atkuriant įmonės mokumą yra pagrįsti, nes jais siekiama įrodyti, kad Komisija neturėjo pakankamai informacijos, jog nepradėdama formalios pagalbos tyrimo procedūros galėtų priimti sprendimą dėl šios pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka.
74 Reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime esantis CWP numatytų restruktūrizavimo priemonių aprašymas neatitinka pačio restruktūrizavimo plano teksto. Pirmosios instancijos teismui paprašius, Komisija prie bylos pridėjo du CWP vadovų parengtus dokumentus, kurie, atsakovo teigimu, yra bendrovės restruktūrizavimo planas.
75 Pirmajame 1996 m. gegužės 29 d. dokumente „Nauja CWP, bendrovės Stickstoffwerke AG Wittenberg „fosforo vedinių“ padalinį perėmusios įmonės, veiklos koncepcija“ pristatoma CWP restruktūrizavimo strategija. Iš esmės jos tikslai yra du: pirma, išplėsti žaliavų bazę ir, antra, išplėsti įmonės veiklos sritį (1996 m. gegužės 29 d. dokumento 1 puslapis). Taigi šiame dokumente maistinės kokybės fosfatinių druskų gamyba ir naujos gamybos linijos, pagrįstos drėgnuoju būdu, prijungimas yra numatyti kaip investicinės programos galutinis rezultatas.
76 Vis dėlto šis dokumentas visiškai nenumato gamybos terminiu būdu atsisakymo. Atvirkščiai, ketinama pasinaudoti privilegijuota CWP padėtimi elementinio fosforo rinkoje, kur kartu su Thermphos (Nyderlandai) CWP yra vienintelė Bendrijos įmonė, turinti šios medžiagos apdirbimo įrenginius. Lygiagrečiai plane numatytas dviejų gamybos linijų sukūrimas: viena remiasi elementiniu fosforu ir terminiu būdu, kita – žaliaviniu fosforu ir drėgnuoju būdu. Todėl siekiant „pasinaudoti rinkų suteikiamomis galimybėmis su esamu techniniu aprūpinimu“ plane nustatytos tokios septynios priemonės:
„1. Aukštos kokybės fosforo rūgšties gamyba iš elementinio fosforo.
2. Fosforo vedinių, kurie gali būti perdirbti tik iš elementinio fosforo, gamyba. Tai yra, pavyzdžiui, difosforo pentoksidas, fosforo rūgštis, hipofosfato rūgštis ir hipofosfitai.
3. Cheminiu ir prekybiniu požiūriu didelius reikalavimus atitinkančio išgryninto fosforo gamyba iš elementinio fosforo, importuojamo iš Kazachstano ir Kinijos, konkuruojant vien su Europos gamintojais.
4. Fosfatų gamyba terminiu būdu iš fosforo rūgšties pagal aukščiausias kokybės normas. Produktų asortimento išplėtimas didelės pridėtinės vertės (maisto pramonei skirti specialūs gaminiai) produktais.
5. Techninės rūšies fosfatų gamyba iš pirktinės fosforo rūgšties drėgnuoju būdu.
6. Kitų produktų, nesusijusių su fosforu ir fosforo rūgštimi, gamyba esamomis techninėmis priemonėmis.
7. Liekaninių rūgščių perdirbimas, pirminių cheminių medžiagų išgavimas iš gamybos atliekų, panaudojant įmonės turimus išteklius“ (1996 m. gegužės 29 d. dokumento p. 4).“
77 Iš antrojo 1996 m. spalio 16 d. dokumento „Pasiūlymas dėl ilgalaikio įmonės CWP išsaugojimo bei investicinis ir finansavimo planas“ matyti, kad CWP finansuotojai atsisakė paremti visą investicinę programą, kuri iš pradžių buvo pasiūlyta šioms priemonėms remti. Antrajame dokumente CWP nustatė prioritetines investicijas ir jų finansavimo būdą, tačiau nepersvarstė anksčiau priimtos strategijos. Tarp šių investicijų nurodytas esamų fosforo rūgštį į fosfatines druskas perdirbančių įrenginių modifikavimas. Dėl gamybos drėgnuoju būdu įrangos įsigijimo dokumente pažymima: „Kiti skaičiavimai dėl gamybos įrenginių (drėgnasis būdas) nedavė teigiamo rezultato“. Iš antrojo 1996 m. spalio 16 d. dokumento matyti, kad nebuvo numatyta atsisakyti terminio būdo.
78 Taigi yra akivaizdus prieštaravimas tarp šių dokumentų turinio ir Sprendimo, pagal kurį CWP, įsigijusi cheminį procesorių, ketino atsisakyti elementinio fosforo ir terminio būdo naudojimo, taip išspręsdama tiekimo problemas ir išplėsdama produktų asortimentą. Toks prieštaravimas leidžia daryti išvadą, kad Sprendimo priėmimo dieną Komisija neturėjo informacijos, kuri jai būtų leidusi manyti, jog restruktūrizavimo plano galimybių atkurti CWP mokumą klausimas nekelia rimtų sunkumų.
79 Be to, šią išvadą patvirtina ir kiti duomenys, kuriais remiasi ieškovė grįsdama savo prieštaravimus dėl Komisijos atlikto techninių priemonių, skirtų CWP restruktūrizavimui, įvertinimo. Ieškovė pateikė 1998 m. rugsėjo 21 d. eksperto išvadą, kurią surašė Katalikiškojo Liuveno universiteto Taikomųjų mokslų fakulteto profesorius Leenaerts. Iš išvados išplaukia, kad fosforo rūgšties pramonės specialistui Komisijos aprašytas gamybos proceso pakeitimas atrodo aiškiai neįgyvendinamas.
80 Šios išvados 3.2 punkte rašoma: „Fosforo deginimu grindžiamas grynos fosforo rūgšties gamybos procesas visiškai skiriasi nuo proceso, kuriame naudojama žaliavinė fosforo rūgštis drėgnuoju būdu ir apimama ekstrakcija „skystis-skystis“. Tiek koncepciniai, tiek konstrukciniai abiejų gamybos įrenginių tipų skirtumai pašalina galimybes, kad paprastas vieno „cheminio procesoriaus“ pakeitimas leistų pereiti nuo vieno prie kito <...>. Akivaizdu, kad nėra tarpinio arba mišraus sprendimo tarp terminės ir drėgnuoju būdu fosforo rūgštį išgryninančios gamyklos“. Išvados 1 punkte pažymėta, kad „tiek, kiek Komisijos pareiškimo 42 punkte aprašytame projekte nenustatomas pradinio ir vėlesnio perdirbimo etapų buvimas, akivaizdu, kad numatytas įrenginys nėra pritaikytas gaminti gryną, maistinės kokybės fosforo rūgštį“. Dėl įrenginio rentabilumo išvados autorius 2 punkte teigia, kad „CWP projekte numatytos 20 tūkst. tonų P2O5 per metus galios aiškiai nepakanka konkuruoti ir gauti pelną“. Galiausiai išvados 4 punkte ekspertas kategoriškai atmeta galimybę vieną iš CWP krosnių naudoti drėgnąjį būdą taikančios fosforo rūgšties gamyklos atliekų deginimui. Reikia pripažinti, kad ši išvada įtikinamai paremia ieškovės argumentus.
81 Komisija iš esmės atsako veikusi labai apdairiai. Šiuo atžvilgiu ji remiasi dviem Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktais dokumentais, kurie jai leido išsklaidyti galimas abejones dėl valstybės pagalbos projekto. Pirmasis yra 1997 m. spalio 21 d. Roland Berger, vadybos klausimais konsultuojančios įmonės, ataskaita. Prie bylos pridėta šios ataskaitos ištrauka apima tik bendrovės įvertinimą ir numatytų restruktūrizavimo priemonių apžvalgą. Ataskaitos autorius rekomenduoja pakeisti gamybos metodą ir nubrėžia pagrindines CWP veiklos perorientavimo kryptis, tačiau apsiriboja bendrais strateginių sprendimų bruožais ir neįvertina techninio galimumo ar numatomų priemonių kainos. Atsižvelgdama į tai, kad šiam dokumentui trūksta konkretumo, Komisija negali teigti, kad jis jai leido padaryti išvadą, jog restruktūrizavimo planas atkurtų CWP mokumą.
82 Be to, Komisija pateikė DLM firmos pranešimą, kuriame, nors tai ir nepaminėta Sprendime, yra visa informacija, susijusi su gamybos metodo pakeitimo galimybėmis ir kaina. Prie bylos pridėtą šio pranešimo ištrauką sudaro viena fosforo rūgšties gamybos drėgnuoju metodu sąnaudų suvestinė lentelė. Tačiau joje nėra jokios informacijos apie Sprendime numatyto gamybos būdo pakeitimo galimumą, todėl ji neleidžia paneigti ieškovės pateiktų duomenų, susijusių su rimtais sunkumais, kuriuos sukėlė restruktūrizavimo plano galimybių atkurti CWP mokumą vertinimas.
83 Galiausiai per posėdį Komisija pareiškė, kad Sprendime minimą cheminį procesorių perdirbo ir turėjo patentuoti bendrovė Vopelius Chemie, o jo techninės charakteristikos yra pramoninė paslaptis. Nežinodama technologijos, kuria paremtas šis planas, ieškovė negalėjo užginčyti CWP projekto patikimumo. Be to, ir Komisija, ir į bylą įstojusi šalis mano, kad ieškovė, prisidengdama techniniais argumentais, negali priversti CWP atskleisti pramonines paslaptis.
84 Šiais argumentais negalima remtis. Komisija tik bendrai ir abstrakčiai nurodė gynybai naudingos informacijos konfidencialumą, nepagrįsdama savo teiginių konkrečiais duomenimis, galinčiais paneigti ieškovės pateiktų duomenų įrodomąją galią. Pažymėtina, kad pagal EB sutarties 214 straipsnį (dabar – EB 287 straipsnis) Komisija tretiesiems asmenims neturi teisės atskleisti informacijos, kurią yra įsipareigojusi saugoti kaip tarnybinę paslaptį, pavyzdžiui, duomenų apie valstybės pagalbą gaunančios bendrovės vidinį funkcionavimą arba technologiją. Tačiau šiuo atveju Komisija negalėjo plačiai naudotis savo pareiga saugoti tarnybinę paslaptį taip, kad taisyklės dėl įrodinėjimo pareigos netektų prasmės, pažeidžiant suinteresuotųjų šalių gynybos teisę. Kadangi Komisija teigė, kad su CWP restruktūrizavimui naudota technologija susijusi informacija buvo konfidencialaus pobūdžio, ji turėjo nurodyti tokio konfidencialumo priežastis, kad Pirmosios instancijos teismas galėtų vykdyti kontrolę.
85 Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog yra įrodymų, kad neturėdama vientisos ir pakankamai detalios informacijos Komisija pirminio tyrimo metu negalėjo įveikti sunkumų, susijusių su svarstomų restruktūrizavimo priemonių realumo įvertinimu.
Dėl didelių sunkumų požymių sprendžiant iš preliminarios procedūros trukmės ir aplinkybių
– Šalių argumentai
86 Ieškovė mano, kad didelių sunkumų atžvilgiu Bendrijos teismas išskirtinį dėmesį teikia terminui nuo pranešimo apie pagalbos planą iki Komisijos sprendimo priėmimo. Šis terminas neturėtų viršyti termino, kuris paprastai taikomas pirminiam įvertinimui, atliekamam pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį (žr. minėtą sprendimą Vokietija prieš Komisiją). Ieškovė primena, kad po 1973 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lorenz (120/73, Rink. p. 1471) pareiga sustabdyti numatytų pagalbos priemonių vykdymą iš esmės negali viršyti dviejų mėnesių, o tai Komisiją įpareigoja preliminarią tyrimo procedūrą užbaigti per šį terminą. Šiuo atveju nuo pranešimo iki Sprendimo praėjo 8 mėnesiai, o tai rodo, kad svarstomos pagalbos suderinamumas prima facie nebuvo akivaizdus.
87 Be to, konsultacijos tarp Komisijos ir Vokietijos valdžios institucijų rodo sunkumų, kuriuos reikėjo išnagrinėti per formalią procedūrą, egzistavimą. Galiausiai bet koks Komisijos veiksmas, peržengiantis paprasto prašymo patikslinti informaciją apie praneštą projektą ribas, reikštų Sutarties 93 straipsnio 2 dalies procedūros pradžią (žr. minėto sprendimo Matra prieš Komisiją 38 punktą). Šiuo atveju Komisija ir Vokietijos vyriausybė nuolat kontaktavo. Keitimasis informacija su Vokietijos vyriausybe po ieškovės ir Komisijos susitikimo peržengia paprasto prašymo patikslinti informaciją ribas. Šiuos kontaktus iš dalies paskatino konkurentų, tarp jų ir ieškovės, išreikštos abejonės. Būtinybė Komisijai užsitikrinti Vokietijos valdžios institucijų paramą ir garantijas paskutinėmis savaitėmis po Sprendimo priėmimo rodo, kad pagalbos projekto suderinamumas su Bendrąja rinka iš pirmo žvilgsnio negalėjo būti laikomas akivaizdžiu. Jei Komisija turėtų teisę nuolat konsultuotis su atitinkamomis nacionalinės valdžios institucijomis nepradėdama Sutarties 93 straipsnio 2 dalies procedūros, tai reikštų, kad jai leidžiama pasinaudoti nelabai skaidria preliminaria tyrimo procedūra, sprendžiant rimtus sunkumus, kurie pateisintų diskusijos su trečiaisiais asmenimis pradėjimą.
88 Komisija pažymi, jog akivaizdu, kad svarstymo terminas, taikytas minėtame sprendime Lorenz, pradedamas skaičiuoti, kai yra surinkti visi reikalingi duomenys sprendimui priimti. Šiuo atveju Komisija teigia Sprendimą priėmusi praėjus kelioms savaitėms po to, kai iš Vokietijos valdžios institucijų gavo visą naujausią reikiamą informaciją, ir dėl to ieškovės argumentai yra nepagrįsti.
89 Ieškovės nuomonėje dėl Sutarties 93 straipsnio 2 dalies procedūros pradžiai automatiškai taikytino dviejų mėnesių termino, nustatyto minėtame sprendime Lorenz, neatsižvelgiama į pranešimų praktikos netobulumus, o tai be reikalo apsunkintų sprendimo priėmimo procedūrą, nepagrįstai sustabdant pagalbos priemones.
90 Komisija primena, kad Sprendimas buvo priimtas 1997 m. gruodžio 16 d., prieš pat metų pabaigos atostogas. Komisijos tarnyboms vasaros ir metų pabaigos atostogos gali būti galutinės datos, iki kurių reikia užbaigti likusias bylas. Prieš šiuos atostogų periodus gali tekti pagreitinti bylų nagrinėjimą. Prieštaravimai dėl preliminarios tyrimo procedūros trukmės nepriklauso teisės sričiai.
91 Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad nuo pranešimo iki Sprendimo praėjęs laikas negali būti vertinamas kaip abejonių dėl valstybės pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka požymis. Atvirkščiai, paprastai ilgai trunkančios preliminarios tyrimo procedūros metu pagalbą gaunančiai įmonei nustatyti apribojimai nepateisintų procedūros pagal Sutarties 93 straipsnio 2 dalį pradėjimo, kai Komisija, kaip ir šiuo atveju, galėjo įvertinti pagalbos CWP suteikimo aplinkybes ir numatomas pasekmes ir kai neatrodė, kad galėtų būti pažeisti teisėti trečiųjų asmenų interesai.
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
92 Reikia patikrinti, ar šiuo atveju Komisijos vykdyta procedūra buvo gerokai ilgesnė nei įprasta pirminio patikrinimo pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį trukmė.
93 Dėl termino nuo pranešimo apie pagalbos projektą iki Sprendimo priėmimo Pirmosios instancijos teismas 2000 m. gegužės 10 d. Sprendimo SIC prieš Komisiją (T‑46/97, Rink. p. II‑2125) 102 punkte priminė, kad dėl gerokai ilgesnės, nei reikia pirminiam patikrinimui pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį, trukmės, esant kitiems veiksniams, gali būti pripažinta, jog Komisija turėjo rimtų vertinimo sunkumų, reikalaujančių pradėti Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (žr. sprendimo Vokietija prieš Komisiją 15 ir 17 punktus).
94 Norint įvertinti, ar tokia trukmė yra rimtų sunkumų požymis, reikia remtis Komisijos vidaus darbo taisyklėmis.
95 1981 m. spalio 2 d. laiške valstybėms narėms („Valstybės pagalbai taikomos taisyklės, Padėtis 1998 m. birželio 30 d.“, Konkurencijos teisė Europos Bendrijose, II A tomas, p. 101) Komisija nurodė reikalavimus terminui, pagal kuriuos ji vertina pagalbos projektus, apie kuriuos valstybės narės jai praneša pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį. 2 punkte ji teigia, kad „pirminiam projektų, apie kuriuos pranešta, įvertinimui ji turi 2 mėnesių mąstymo ir tyrimo terminą, kurį nustatė Europos Bendrijų Teisingumo Teismas“. Be to, 3 punkto b papunktyje ji pažymi, kad „kai pranešime nėra visų Komisijos tarnyboms būtinų aplinkybių pirminei nuomonei apie šių atvejų atitiktį EB sutarčiai susidaryti, jis laikomas nepilnu ir Komisija per 15 darbo dienų nuo pranešimo pateikimo gali paprašyti papildomos informacijos. Tokiu atveju terminai pradedami skaičiuoti nuo paprašytos papildomos informacijos gavimo dienos. Gavimo kvitas išsiunčiamas nurodant datą, į kurią bus atsižvelgiama“.
96 Komisija ir Vokietijos vyriausybė pripažino, kad visas pranešimas dėl pagalbos CWP projekto buvo gautas 1997 m. balandžio 15 d., prieš tai – 1997 m. kovo 7 d. laišku – buvo pranešta apie pagalbą, tačiau jos negalėjo nurodyti tikslios datos.
97 Taikydamas proceso organizavimo priemones Pirmosios instancijos teismas Komisijos paprašė prie bylos pridėti gavimo kvitą su data, į kurią reikės atsižvelgti apskaičiuojant pirminio tyrimo terminą, nurodytą 1981 m. spalio 2 d. laiške valstybėms narėms. Atsakydama Komisija pateikė tris laiškus – 1997 m. gegužės 14 d., liepos 22 d. ir lapkričio 4 dienos. Tik pirmasis laiškas turi gavimo kvitą. Kad ir kada Komisija pirmą kartą buvo informuota apie pagalbos CWP projektą, Sprendimas priimtas nuo 1997 m. gegužės 14 d. gavimo kvito praėjus septyniems mėnesiams. Tokia trukmė aiškiai viršija nustatytus terminus, kurių Komisija privalo laikytis pirminiam tyrimui užbaigti.
98 Antra, dėl aplinkybių, kuriomis vyko procedūra, reikia pažymėti, kad pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalies tikslą ir Komisijai taikomą gero administravimo pareigą ji per preliminarią tyrimo procedūrą pranešimą pateikusios valstybės gali paprašyti papildomos informacijos (žr., pavyzdžiui, minėto sprendimo Matra prieš Komisiją 38 punktą). Nors tokie kontaktai neįrodo didelių sunkumų, jie kartu su pirminio tyrimo trukme gali būti jų rodiklis.
99 Remiantis EB sutarties 5 straipsnyje (po pakeitimo – EB 10 straipsnis) įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu, pranešimą pateikusi valstybė ir Komisija turi geranoriškai bendradarbiauti, kad Komisijai būtų padėta įveikti sunkumus, galinčius iškilti nagrinėjant pagalbos projektą, apie kurį pranešta pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalies procedūrą (pagal analogiją žr. 1995 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑349/93, Rink. p. I‑343, 13 punktą). Taigi valstybė narė, kuri numato teikti pagalbą su sunkumais susiduriančiai bendrovei, yra įpareigota pateikti Komisijai šios bendrovės restruktūrizavimo planą ir atsakyti į šios pateiktus papildomus klausimus, jei ji neturi sprendimui priimti būtinų duomenų.
100 Valstybė narė, kuri Komisijai pateikia ne visą informaciją apie pagalbos projektą pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį ir, nepaisant pakartotų prašymų, nepateikia Komisijai reikalingos informacijos, yra atsakinga už tyrimo procedūros pratęsimą. Toks pratęsimas savo pobūdžiu gali būti didelių sunkumų buvimo požymis, nors Komisijai nesuteikia galimybės remtis tuo, kad pranešimą pateikusi valstybė yra atsakinga už tokią padėtį. Tokios galimybės pripažinimas atimtų iš suinteresuotųjų trečiųjų asmenų procesines garantijas, kurias joms suteikia Sutarties 93 straipsnio 2 dalis: pirma, Komisija galėtų remtis pranešimą pateikusios valstybės elgesiu ar aplaidumu ir netaikyti Sutarties 93 straipsnio 3 dalies, kuri ją įpareigoja pradėti formalią tyrimo procedūrą, ir, antra, valstybė narė galėtų išvengti lojalaus bendradarbiavimo pareigos.
101 Šiuo atveju 1997 m. gegužės 14 d. laišku, kuriame patvirtina gavusi pranešimą apie pagalbos priemonių suteikimo CWP projektą, Komisija teigė neturinti visos būtinos informacijos, kad nuspręstų apie jų suderinamumą su bendrąja rinka. Vokietijos vyriausybės ji paprašė pateikti papildomos informacijos apie CWP numatyto gamybos metodo pakeitimo galimumą ir finansavimą, taip pat apie rinkos analizes, mokumo atkūrimo galimybes ir bendrovės gamybos pajėgumų perspektyvas.
102 Nepaisant Vokietijos vyriausybės 1997 m. liepos 10 d. laiške pateiktos informacijos, Komisija nemanė turinti visą reikalingą informaciją sprendimui priimti. 1997 m. liepos 22 d. laišku ji antrą kartą kreipėsi į šią vyriausybę, klausdama apie ilgalaikio CWP išlikimo perspektyvas ir apie numatytos pagalbos proporcingumą. Be to, 1997 m. liepos 30 d. telefaksu Komisija oficialiai BvS pateikė prašymą dėl papildomos informacijos, iš esmės analogiškos prašytai 1997 m. gegužės 14 d. laiške. Iš šių dokumentų darytina išvada, kad 1997 m. liepos 30 d. Vokietijos vyriausybė Komisijai vis dar nebuvo pateikusi nuo 1997 m. gegužės 14 d. prašomos informacijos.
103 1997 m. rugsėjo 2 d. laišku Vokietijos vyriausybė atsakė į antrąjį papildomos informacijos prašymą. Komisija prie bylos medžiagos pridėjo šio laiško kopiją ir kai kurių jo priedų kopijas, kurie gauti tą pačią dieną telefaksu. Šie dokumentai yra identiški pridėtiems prie 1997 m. liepos 10 d. laiško, kuriuo atsakoma į Komisijos pirmąjį papildomos informacijos prašymą. Komisijai nepateikus kitokių duomenų, darytina išvada, kad Vokietijos vyriausybė nepateikė prašytos papildomos informacijos, ir gavusi 1997 m. rugsėjo 2 d. laišką Komisija vis dar neturėjo patenkinamų atsakymų į 1997 m. gegužės 14 d. klausimus dėl numatyto techninio pakeitimo galimumo, rinkos analizės, mokumo atkūrimo galimybių ir CWP gamybos pajėgumų vystymosi bei ginčijamos pagalbos proporcingumo.
104 Be to, nepareikšdamos formalių skundų procedūroje dalyvavo dvi įmonės – CWP konkurentės. 1997 m. birželio 17 d. Vokietijos bendrovė Budenheim informavo Komisiją apie savo abejones dėl jos konkurentei CWP numatomos pagalbos suteikimo. 1997 m. liepos 24 d. ieškovė pasielgė taip pat. Remdamasi 1997 m. rugsėjo 30 d. ir spalio 8 d. vykusių individualių susitikimų su šiomis bendrovėmis metu surinkta informacija, 1997 m. lapkričio 4 d. Komisija trečią kartą kreipėsi į Vokietijos vyriausybę. Taigi praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po Vokietijos vyriausybės atsakymo į antrąjį papildomos informacijos prašymą gavimo, Komisija šiame savo laiške pažymėjo, kad CWP pagalbos projekto įvertinimas „iškėlė kitų klausimų“, į kuriuos būtina atsakyti. Ji uždavė keletą klausimų, susijusių su gamybos metodo pakeitimo galimumu ir rentabilumu, ir paprašė pateikti papildomos informacijos apie gamybos pajėgumų vystymąsi, apsirūpinimo problemas, taip pat galimą kitokios pagalbos suteikimą CWP.
105 Po šio trečio oficialaus prašymo pateikti papildomos informacijos 1997 m. lapkričio 24 d. Komisija ir Vokietijos vyriausybės atstovai surengė susitikimą. Žodinė procedūros dalis leido nustatyti, kad tik per šį susitikimą Komisija galėjo susipažinti su dviem CWP vadovų parengtais 1996 m. gegužės 26 d. ir spalio 16 d. dokumentais, kurie, atsakovės teigimu, yra rekonstrukcijos planas (žr. šio sprendimo 74–77 punktus). Be to, šiame susitikime Vokietijos vyriausybė Komisijai perdavė 1997 m. spalio 21 d. Roland Berger įmonės ataskaitą.
106 Iš Pirmosios instancijos teismui atsakovo raštu pateiktų atsakymų galima daryti išvadą, jog Komisijos prašymu 1997 m. gruodžio 11 d. BvS nusiuntė jai CWP laišką, patvirtinantį, kad jos metinis fosforo rūgšties gamybos pajėgumas dėl restruktūrizavimo nepadidės, o išliks 40 000 tonų P2O5.
107 Ši įvykių seka rodo, kad nuo pat pranešimo apie pagalbą CWP projekto įvertinimas kėlė sunkumų. Per aštuonis mėnesius nuo pranešimo iki Sprendimo priėmimo Komisija tris kartus oficialiai pateikė klausimų Vokietijos vyriausybei, o du konkurentai išsakė jai savo abejones. Vokietijos vyriausybė Komisijai neperdavė tyrimui naudingos informacijos, nepaisant pastarosios pakartotinų prašymų. Pažymėtina, kad tik praėjus daugiau kaip septyniems mėnesiams po pranešimo apie pagalbos projektą Vokietijos vyriausybė informavo Komisiją apie restruktūrizavimo planą, kuriam finansuoti pagalba skirta. Todėl Komisija nesilaikė nustatytų orientacinių pagalbos projektų, apie kuriuos jai pranešta, įvertinimo terminų. Savo ruožtu Vokietijos vyriausybė Komisijai atsakė nustatytam terminui jau pasibaigus. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, reikia pripažinti, kad šiuo atveju Komisijos atliktos procedūros trukmė buvo kur kas ilgesnė nei įprasto pirminio vertinimo pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį trukmė ir todėl ši aplinkybė įrodo didelių sunkumų buvimą.
108 Taigi objektyvūs ir sutampantys duomenys rodo, kad sprendimą nepareikšti prieštaravimų pagalbos CWP projektui Komisija priėmė nepakankamai susipažinusi su faktais. Nors šios pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas sukėlė didelių sunkumų, Komisija nepradėjo Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros ir nerinko išsamesnės informacijos išklausydama suinteresuotuosius asmenis. Todėl Sprendimas turi būti panaikintas, nepriimant sprendimo dėl kitų ieškovės teisinių pagrindų, prieštaravimų ir argumentų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
109 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
110 Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra, pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.
111 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 1997 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimą neprieštarauti, kad Vokietijos Federacinės Respublikos suteiktų pagalbą Chemische Werke Piesteritz GmbH.
2. Komisija padengia savo ir ieškovės bylinėjimosi išlaidas pagrindinėje byloje ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje.
3. Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo išlaidas.
García-Valdecasas | Lindh | Cooke |
Paskelbta 2001 m. kovo 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.