BENDROJO TEISMO (ketvirtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. liepos 13 d.(*)

„Deliktinė atsakomybė – Ekonominė ir pinigų politika – Paramos Kipro stabilumui programa – ECB valdančiosios tarybos sprendimas dėl skubios paramos likvidumui padidinti suteikimo Kipro centrinio banko prašymu – 2013 m. kovo 25 d., balandžio 12 d., gegužės 13 d. ir rugsėjo 13 d. Euro grupės deklaracijos dėl Kipro – Sprendimas 2013/236/ES – 2013 m. balandžio 26 d. Kipro ir Europos stabilumo mechanizmo sudarytas Susitarimo memorandumas dėl specialių ekonominės politikos sąlygų – Bendrojo Teismo kompetencija – Priimtinumas – Formos reikalavimai – Nacionalinių teisių gynimo priemonių išnaudojimas – Pakankamai akivaizdus teisės normos, pagal kurią suteikiama teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Teisė į nuosavybę – Teisėti lūkesčiai – Vienodas požiūris“

Byloje T-680/13

Dr. K. Chrysostomides & Co. LLC, įsteigta Nikosijoje (Kipras), ir kiti ieškovai, kurių pavadinimai (vardai, pavardės) pateikti priede(1), atstovaujami baristerio P. Tridimas,

ieškovai,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą A. de Gregorio Merino, E. Dumitriu-Segnana, E. Chatziioakeimidou ir E. Moro,

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą B. Smulders, J.-P. Keppenne ir M. Konstantinidis, vėliau J.-P. Keppenne, M. Konstantinidis ir L. Flynn,

Europos Centrinį Banką (ECB), iš pradžių atstovaujamą N. Lenihan ir F. Athanasiou, vėliau P. Papapaschalis ir P. Senkovic ir galiausiai M. Szablewska ir K. Laurinavičiaus, padedamų advokato H.-G. Kamann,

Euro grupę, atstovaujamą Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos A. de Gregorio Merino, E. Dumitriu-Segnana, E. Chatziioakeimidou ir E. Moro,

ir

Europos Sąjungą, atstovaujamą Europos Komisijos, iš pradžių atstovaujamos B. Smulders, J.-P. Keppenne ir M. Konstantinidis, vėliau J.-P. Keppenne, M. Konstantinidis ir L. Flynn,

atsakovus,

dėl SESV 268 straipsniu pagrįsto prašymo atlyginti žalą, kurią ieškovai tariamai patyrė dėl 2013 m. kovo 21 d. ECB valdančiosios tarybos sprendimo dėl skubios paramos likvidumui padidinti suteikimo Kipro centrinio banko prašymu; dėl 2013 m. kovo 25 d., balandžio 12 d., gegužės 13 d. ir rugsėjo 13 d. Euro grupės deklaracijų dėl Kipro; dėl 2013 m. balandžio 25 d. Tarybos sprendimo 2013/236/ES, skirto Kiprui, dėl specialiųjų priemonių finansiniam stabilumui ir tvariam augimui atkurti (OL L 141, 2013, p. 32); dėl 2013 m. balandžio 26 d. Kipro Respublikos ir Europos stabilumo mechanizmo (ESM) sudaryto Susitarimo memorandumo dėl specialių ekonominės politikos sąlygų, taip pat dėl kitų Komisijos, Tarybos, ECB ir euro grupės teisės aktų ir veiksmų, susijusių su finansinės paramos priemonės taikymu Kipro Respublikai,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen (pranešėjas), teisėjai J. Schwarcz, C. Iliopoulos, L. Calvo-Sotelo Ibáñez-Martín ir I. Reine,

posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. rugsėjo 11 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės

A.      ESM sutartis

1        2012 m. vasario 2 d. Briuselyje (Belgija) Belgijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Estijos Respublika, Airija, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Kipro Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Maltos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Portugalijos Respublika, Slovėnijos Respublika, Slovakijos Respublika ir Suomijos Respublika sudarė Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartį (toliau – ESM sutartis). Ši sutartis įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 27 d.

2        ESM sutarties 1 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„2010 m. gruodžio 17 d. Europos Vadovų Taryba susitarė, kad euro zonos valstybėms narėms būtina įsteigti nuolatinį stabilumo mechanizmą. Šis Europos stabilumo mechanizmas (toliau – ESM) perims šiuo metu veikiančio Europos finansinio stabilumo fondo (toliau – EFSF) ir Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonės (toliau – EFSM) vykdomas užduotis prireikus teikti finansinę paramą euro zonos valstybėms narėms.“

3        Pagal ESM sutarties 1 ir 2 straipsnius ir 32 straipsnio 2 dalį susitariančiosios šalys, t. y. valstybės narės, kurių valiuta yra euro, kartu įsteigia tarptautinę finansų instituciją – Europos stabilumo mechanizmą (ESM), turintį juridinio asmens statusą.

4        ESM sutarties 3 straipsnyje ESM tikslas aprašytas taip:

„ESM tikslas yra sutelkti lėšas ir teikti paramą stabilumui taikant griežtas pasirinktą finansinės paramos priemonę atitinkančias sąlygas ESM narių, kurios turi didelių finansinių problemų arba kurioms kyla tokių problemų pavojus, naudai, jei ji būtų būtina visos euro zonos ir jos valstybių narių finansiniam stabilumui apsaugoti. Šiuo tikslu ESM turi teisę rinkti lėšas išleidžiant finansines priemones arba sudarant finansines ar kitokias sutartis ar susitarimus su ESM narėmis, finansų institucijomis ar kitomis trečiosiomis šalimis.“

5        ESM sutarties 4 straipsnio 1, 3 dalyse ir 4 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„1.      ESM turi Valdytojų tarybą ir Direktorių valdybą, vykdomąjį direktorių ir kitą paskirtą būtiną personalą.

<…>

3.      Tam, kad sprendimas būtų priimtas bendru sutarimu, visi balsavime dalyvaujantys nariai turi balsuoti vienbalsiai. Susilaikymas balsuojant netrukdo priimti sprendimą bendru sutarimu.

4.      Nukrypstant nuo 3 dalies nuostatos turėtų būti taikoma balsavimo nepaprastosios padėties atveju tvarka, kai Komisija ir [Europos Centrinis Bankas (toliau – ECB)] nusprendžia, kad skubiai nepriėmus sprendimo suteikti arba įgyvendinti finansinę paramą, kaip apibrėžta 13–18 straipsniuose, kiltų pavojus euro zonos ekonominiam ir finansiniam tvarumui. <…>“

6        ESM sutarties 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „[u]ž ekonomiką ir pinigų politiką atsakingas <…> Komisijos narys ir ECB pirmininkas bei euro grupės pirmininkas (jei jis (ar ji) nėra Valdytojų tarybos pirmininkas arba valdytojas) gali stebėtojo teisėmis dalyvauti [ESM] [v]aldytojų tarybos posėdžiuose“.

7        ESM sutarties 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „[u]ž ekonomiką ir pinigų politiką atsakingas <…> Komisijos narys ir ECB pirmininkas gali paskirti po vieną stebėtoją [ESM direktorių valdyboje]“.

8        ESM sutarties 12 straipsnyje apibrėžti principai, taikomi paramai stabilumui, ir jo 1 dalyje numatyta:

„Jei tai būtina visos euro zonos ir jos valstybių narių finansiniam stabilumui apsaugoti, ESM gali savo narei teikti paramą stabilumui, nustačiusi griežtas pasirinktą finansinės pagalbos priemonę atitinkančias sąlygas. Tokios sąlygos gali apimti įvairius reikalavimus pradedant makroekonominio koregavimo programos įgyvendinimu ir baigiant įpareigojimu nuolat laikytis iš anksto nustatytų tinkamumo sąlygų.“

9        ESM sutarties 13 straipsnyje aprašyta paramos stabilumui teikimo ESM narei tvarka:

„1.      ESM narė gali pateikti Valdytojų tarybos pirmininkui prašymą skirti paramą stabilumui. Tokiame prašyme nurodoma finansinės paramos priemonė ar priemonės, kurias prašoma apsvarstyti. Gavęs tokį prašymą Valdytojų tarybos pirmininkas paveda <…> Komisijai ir ECB atlikti šias užduotis:

a)      įvertinti visos euro zonos arba jos valstybių narių finansiniam stabilumui kilusią riziką, jei ECB dar nėra pateikęs analizės pagal 18 straipsnio 2 dalį;

b)      įvertinti valstybės skolos tvarumą. Kai tinkama ir įmanoma, toks vertinimas atliekamas kartu su [Tarptautiniu valiutos fondu (toliau – TVF)];

c)      įvertinti konkrečios ESM narės faktinį arba galimą finansavimo poreikį.

2.      Remdamasi ESM narės prašymu ir 1 dalyje nurodytu vertinimu Valdytojų taryba gali nuspręsti skirti konkrečiai ESM narei paramą stabilumui finansinės paramos priemonės forma.

3.      Jei priimamas 2 dalyje nurodytas sprendimas, Valdytojų taryba paveda <…> Komisijai, ECB ir, jei įmanoma, TVF vesti derybas su konkrečia ESM nare dėl susitarimo memorandumo, kuriame būtų nustatytos finansinės paramos priemonės taikymo sąlygos, sudarymo. Susitarimo memorandume nurodomas trūkumų, kurie būtų šalinami, pavojingumas ir pasirinkta finansinės paramos priemonė. Kartu ESM vykdomasis direktorius rengia pasiūlymą dėl susitarimo dėl finansinės pagalbos programos, kuriame nustatomi finansiniai terminai ir sąlygos bei išdėstomos siūlomos [pasirinktos] priemonės ir kuris bus perduodamas tvirtinti Valdytojų tarybai.

Susitarimo memorandumas visapusiškai atitinka SESV nustatytas ekonominės politikos koordinavimo priemones, visų pirma visus Europos Sąjungos teisės aktus, taip pat konkrečiai ESM narei skirtas nuomones, įspėjimus, rekomendacijas ar sprendimus.

4.      Kai laikomasi 3 dalyje nurodytų sąlygų ir Valdytojų tarybai pritarus, susitarimo memorandumą ESM vardu pasirašo <…> Komisija.

5.      Direktorių valdyba tvirtina susitarimą dėl finansinės pagalbos programos, kuriame išsamiai aprašomi planuojamos skirti paramos stabilumui finansiniai aspektai ir, jei tinka, pirmos paramos dalies išmokėjimas.

<…>

7.      <…> Komisijai, ECB ir, jei įmanoma, TVF pavedama stebėti, ar laikomasi finansinės paramos priemonei nustatytų sąlygų.“

B.      Kipro Respublikos finansiniai sunkumai ir prašymas suteikti finansinę paramą

10      Pirmaisiais 2012 m. mėnesiais Graikijos Respublika ir obligacijų turintys privatūs jos kreditoriai susitarė pasikeisti ir vėliau pasikeitė Graikijos skolos vertybiniais popieriais, labai sumažinę nominaliąją Graikijos skolos privatiems investuotojams vertę (privačiojo sektoriaus dalyvavimas).

11      Kadangi keli Kipre įsteigti bankai, įskaitant Cyprus Popular Bank Public Co Ltd (toliau – Laïki) ir Trapeza Kyprou Dimosia Etaireia LTD (toliau – BoC), turėjo poziciją vertybinių popierių, susijusių su privačiojo sektoriaus dalyvavimu, atžvilgiu, jie patyrė didelių nuostolių. Visi šie nuostoliai siekė daugiau kaip 4 mlrd. EUR ir sudarė apie 25 % Kipro Respublikos bendrojo vidaus produkto (BVP).

12      Vėliau Laïki, BoC ir kiti Kipre įsteigti bankai patyrė kapitalo nepakankamumo problemų. Nebegalėdamas pateikti pakankamo įkaito, kad gautų Europos Centrinio Banko (ECB) finansavimą, Laïki paprašė Kentriki Trapeza tis Kyprou (Kipro centrinis bankas, toliau – KCB) skubios paramos likvidumui padidinti (Emergency Liquidity Assistance) ir ją gavo. Bendra Laïki suteiktos šios skubios paramos suma buvo 3,8 mlrd. EUR 2012 m. gegužės mėn. ir beveik 9,6 mlrd. EUR 2012 m. liepos 3 d.

13      Šiomis aplinkybėmis Kipro Respublika nusprendė, kad būtina įsikišti ir paremti Kipro bankų sektorių – be kita ko, 2012 m. birželio mėn. rekapitalizuoti Laïki įnešus 1,8 mlrd. EUR. Tą patį mėnesį BoC taip pat paskelbė, kad Kipro institucijų paprašė suteikti kapitalo paramą, tačiau jos negavo.

14      Tuo metu pati Kipro Respublika jau buvo susidūrusi su dideliais finansiniais ir biudžeto sunkumais. Kadangi 2011 m. pirmąjį ketvirtį kredito reitingų agentūros Fitch, Moody’s ir Standard & Poor’s Kipro Respublikos reitingą buvo sumažinusios vienu arba dviem punktais, visų pirma dėl to, kad jos bankų sektorius susijęs su Graikijos ekonomika, nuo 2011 m. gegužės mėn. šalis buvo nepajėgi rinkose refinansuoti savo skolų tokiomis palūkanų normomis, kurios atitiktų ilgalaikio fiskalinio tvarumo tikslą. Šiomis aplinkybėmis Kipro Respublika savo finansavimo poreikius patenkino, be kita ko, išleidusi labai trumpo laikotarpio iždo vekselius ir 2011 m. spalio mėn. sudariusi susitarimą su Rusijos Federacija dėl oficialios 2,5 mlrd. EUR paskolos.

15      Kadangi 2012 m. birželio 25 d. kredito reitingų agentūra Fitch sumažino Kipro Respublikos spekuliacinį reitingą (prieš tai jį buvo sumažinusios ir kredito reitingų agentūros Moody’s bei Standard & Poor’s), šalies skolos vertybiniai popieriai nebeatitiko būtinų sąlygų, kad būtų priimami kaip įkaitai sudarant Eurosistemos piniginius sandorius (Eurosistemą sudaro Europos Sąjungos pinigų politiką vykdantys valstybių narių, kurių valiuta yra euro, centriniai bankai ir ECB). Tą pačią dieną Kipro Respublika euro grupės pirmininkui pateikė prašymą suteikti ESM arba Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) finansinę paramą. Kaip nurodyta Kipro vyriausybės pareiškimuose, prašomos paramos tikslas – „suvaldyti Kipro ekonomikai kylančią riziką, visų pirma atsirandančią dėl neigiamo šalutinio poveikio jo finansų sektoriui, labai susijusiam su Graikijos ekonomika“.

16      2012 m. birželio 27 d. deklaracijoje euro grupė nurodė, kad prašomą finansinę paramą Kipro Respublikai suteiks EFSF arba ESM pagal makroekonominio koregavimo programą – ši programa turės būti konkrečiai apibrėžta susitarimo memorandume, dėl kurio derėsis, pirma, Europos Komisija kartu su ECB ir Tarptautiniu valiutos fondu (TVF) ir, antra, Kipro institucijos.

17      2012 m. lapkričio 29 d. Komisijos, ECB, TVF ir Kipro Respublikos atstovai parengė susitarimo memorandumo projektą.

18      2013 m. sausio 21 d. deklaracijoje euro grupė, pirma, nurodė, kad galutinis susitarimas dėl makroekonominio koregavimo programos galėtų būti pasiektas 2013 m. kovo mėn., ir, antra, paragino suinteresuotąsias šalis siekti pažangos, kad būtų baigtos rengti sudedamosios susitarimo memorandumo projekto dalys.

19      2013 m. kovo mėn. Kipro Respublika ir kitos valstybės narės, kurių valiuta yra euro, pasiekė politinį susitarimą dėl šio susitarimo memorandumo projekto.

20      2013 m. kovo 16 d. deklaracijoje euro grupė palankiai įvertino šį susitarimą ir Kipro institucijų įsipareigojimą imtis papildomų priemonių, skirtų vidaus ištekliams telkti, kad būtų sumažintas finansinės paramos, susijusios su pirma 18 punkte nurodyta makroekonominio koregavimo programa, dydis. Šios priemonės apėmė, be kita ko, Kipro bankų indėlių apmokestinimą, bankų restruktūrizavimą ir rekapitalizavimą, taip pat antraeilių obligacijų turėtojų gelbėjimą privačiomis lėšomis. Euro grupė taip pat pabrėžė, kad Kipro finansų sektorius bus tinkamai sumažintas siekiant išspręsti jo nestabilumo problemą, atsižvelgiant į tai, kad, palyginti su Kipro Respublikos BVP, jis yra labai didelis. Šiomis aplinkybėmis euro grupė nurodė mananti, kad iš esmės pagrįsta suteikti finansinę paramą, dėl kurios gali būti užtikrintas Kipro Respublikos ir euro zonos finansinis stabilumas, ir paragino suinteresuotąsias šalis paspartinti vykstančias derybas.

21      2013 m. kovo 18 d. Kipro Respublika nurodė uždaryti bankus dvi darbo dienas – 2013 m. kovo 19 ir 20 d. Paskui Kipro institucijos nusprendė pratęsti bankų uždarymą iki 2013 m. kovo 28 d., kad būtų išvengta masinio indėlių atsiėmimo prie langelių.

22      2013 m. kovo 19 d. Kipro parlamentas atmetė Kipro vyriausybės įstatymo dėl visų Kipro bankų indėlių mokesčio įvedimo projektą. Tada Kipro vyriausybė parengė naują įstatymo projektą, kuriame numatyta tik restruktūrizuoti du Kipro bankus – BoC ir Laïki (toliau – nurodyti bankai).

23      2013 m. kovo 21 d., kai Laïki ir BoC skolos, susijusios su skubia parama likvidumui padidinti, siekė atitinkamai 9,5 mlrd. EUR ir 1,9 mlrd. EUR, ECB paskelbė pranešimą spaudai, jame nurodė:

„ECB valdančioji taryba nusprendė esamo dydžio skubią paramą likvidumui padidinti išlaikyti iki <…> 2013 m. kovo 25 d.

Pratęsti grąžinimo terminą būtų galima numatyti tik tuo atveju, jeigu bus parengta [Sąjungos arba TVF] programa, pagal kurią būtų užtikrintas atitinkamų bankų mokumas.“

24      2013 m. kovo 22 d. Kipro parlamentas priėmė O peri exiyiansis pistotikon kai allon idrimaton nomos (No. 17(I)/2013) (Įstatymas Nr. 17(I)/2013 dėl kredito ir kitų įstaigų pertvarkymo; EE, I (I) priedas, Nr. 4379, 2013 m. kovo 22 d., p. 117, toliau – 2013 m. kovo 22 d. įstatymas). Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį KCB buvo įpareigotas kartu su Kipro finansų ministerija pertvarkyti šiame įstatyme nurodytas įstaigas. Šiuo tikslu 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje visų pirma numatyta, kad KCB, priėmęs dekretą, gali restruktūrizuoti įstaigos, kuriai taikoma pertvarkymo procedūra, skolas ir įsipareigojimus, įskaitant esamų ar būsimų bet kokios rūšies reikalavimų tai įstaigai pagrindinės sumos ar jos likučio sumažinimą, pakeitimą, tokių reikalavimų vykdymo termino atidėjimą ar novacijos jiems taikymą arba skolos vertybinių popierių konvertavimą į nuosavą kapitalą. Be to, šiame straipsnyje nustatyta, kad tos priemonės neapima apdraustų indėlių, kaip tai suprantama pagal 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 2 straipsnio penktą pastraipą, t. y. indėlių, kurių suma neviršija 100 000 EUR. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose numatyta, kad visi dėl pertvarkymo priemonių įgyvendinimo atsirandantys nuostoliai pirmiausia turi tekti įstaigos, kuriai taikoma pertvarkymo procedūra, akcininkams, o įstaigos kreditoriams šie nuostoliai tenka tik po akcininkų. Galiausiai iš minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalies d punkto matyti, kad taikant pagal šį įstatymą priimtas priemones atitinkamų bankų kreditoriai negali patekti į nepalankesnę finansinę padėtį nei ta, kurioje jie atsidurtų šių bankų likvidavimo atveju. Nagrinėjamo įstatymo 12 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad įgyvendinant jo 12 straipsnio 1 dalyje numatytą priemonę susijusios šalys, apmokant jų reikalavimus, gauna bent tą sumą, kurią pagal Kipro teisę būtų gavusios šių bankų likvidavimo atveju.

25      2013 m. kovo 25 d. deklaracijoje euro grupė nurodė, kad su Kipro institucijomis pasiekė susitarimą dėl esminių būsimos makroekonominio koregavimo programos (ją remia visos valstybės narės, kurių valiuta yra euro, Komisija, ECB ir TVF) nuostatų.

26      Šioje deklaracijoje, be kita ko, pažymima:

„Euro grupė palankiai vertina priede nurodytus planus restruktūrizuoti finansų sektorių. Remiantis šiomis priemonėmis, bus galima atkurti finansų sektoriaus gyvybingumą. Visų pirma taikant jas pagal Sąjungos teisės principus bus apsaugoti visi mažesni nei 100 000 EUR indėliai.

Programoje bus nurodytas metodas, turintis lemiamos reikšmės siekiant išspręsti finansų sektoriaus disbalanso problemą. Finansų sektorius bus tinkamai sumažintas. <…>

Euro grupė primygtinai ragina nedelsiant įgyvendinti [Kipro Respublikos] ir [Graikijos Respublikos] susitarimą dėl Kipro bankų filialų Graikijoje, kurį taikant būtų apsaugotas ir Graikijos, ir Kipro bankų sistemų stabilumas.“

27      Šios deklaracijos priedas suformuluotas taip:

„Po to, kai [Kipro Respublikos] institucijos pateikė politinius projektus, kuriuos iš esmės palankiai įvertino euro grupė, susitarta:

1. Dalyvaujant visiems akcininkams, obligacijų turėtojams ir neapdraustiems indėlininkams, Laïki yra nedelsiant išformuojamas, pagal naujai priimtą bankų pertvarkymo pagrindą įgyvendinant [KCB] vykdomą pertvarkymą.

2. Laïki suskaidomas į blogą banką ir gerą banką. Blogas bankas turės būti laipsniškai panaikintas.

3. Geras bankas integruojamas į [BoC], pertvarkant bankus ir pasikonsultavus su BoC ir Laïki valdybomis. Jo įnašas – 9 mlrd. EUR siekianti skubi parama likvidumui padidinti. Tik [neapdrausti] BoC indėliai paliekami įšaldyti, kol bus atliktas rekapitalizavimas; paskui jiems galės būti taikomos atitinkamos sąlygos.

4. ECB valdančioji taryba užtikrina BoC likvidumą, laikydamasi taikytinų taisyklių.

5. Dalyvaujant visiems akcininkams ir obligacijų turėtojams, BoC rekapitalizuojamas konvertuojant [neapdraustus] indėlius į nuosavas lėšas.

6. Konvertuojama taip, kad programos pabaigoje būtų apsaugota 9 % kapitalo dalis.

7. Visiems [apdraustiems] indėlininkams visuose bankuose suteikiama visiška apsauga pagal atitinkamus [Sąjungos] teisės aktus.

8. Programos paketas (iki 10 mlrd. EUR) nenaudojamas Laïki arba [BoC] rekapitalizuoti.“

28      Kaip nurodyta atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, apskaičiuota, kad iš programos paketą sudarančių 10 mlrd. EUR 3,4 mlrd. EUR bus skirta Kipro Respublikos biudžeto poreikiams patenkinti, 4,1 mlrd. EUR – tam, kad Kipras išpirktų skolos vertybinius popierius, ir 2,5 mlrd. EUR – Kipro bankams (išskyrus nurodytus bankus) rekapitalizuoti ir restruktūrizuoti.

C.      Kipro Respublikos priimtos bankų restruktūrizavimo priemonės

29      2013 m. kovo 25 d. KCB valdytojas pradėjo nurodytų bankų pertvarkymo procedūrą.

30      Vėliau, remiantis 2013 m. kovo 22 d. įstatymu, šiuo tikslu buvo paskelbti keturi dekretai, būtent:

–        2013 m. kovo 26 d. Kanonistiki Dioikitiki Praxi 96/2013, peri tis polisis ergasion ton en elladi ergasion tis Trapezas Kyprou Dimosias Etaireias Ltd Diatagma tou 2013 (Dekretas Nr. 96/2013 dėl tam tikros BoC veiklos pardavimo Graikijoje, reglamentuojamojo pobūdžio administracinis teisės aktas Nr. 96); EE, III (I) priedas, Nr. 4640, 2013 m. kovo 26 d., p. 745 (toliau – Dekretas Nr. 96),

–        2013 m. kovo 26 d. Kanonistiki Dioikitiki Praxi 97/2013, peri tis polisis ergasion ton en elladi ergasion tis Cyprus Popular Bank Public Co Ltd Diatagma tou 2013 (Dekretas Nr. 97/2013 dėl tam tikros Laïki veiklos pardavimo Graikijoje, reglamentuojamojo pobūdžio administracinis teisės aktas Nr. 97); EE, III (I) priedas, Nr. 4640, 2013 m. kovo 26 d., p. 749 (toliau – Dekretas Nr. 97),

–        2013 m. kovo 29 d. Kanonistiki Dioikitiki Praxi 103/2013, peri diasosis me idia mesa tis Trapezas Kyprou Dimosias Etaireias Ltd Diatagma tou 2013 (Dekretas Nr. 103/2013 dėl pertvarkymo nuosavomis BoC lėšomis, reglamentuojamojo pobūdžio administracinis teisės aktas Nr. 103); EE, III (I) priedas, Nr. 4645, 2013 m. kovo 29 d., p. 769 (toliau – Dekretas Nr. 103),

–        2013 m. kovo 29 d. Kanonistiki Dioikitiki Praxi 104/2013, peri tis Polisis Orismenon Ergasion tis Cyprus Popular Bank Public Co Ltd Diatagma tou 2013 (Dekretas Nr. 104/2013 dėl tam tikros Laïki veiklos pardavimo, reglamentuojamojo pobūdžio administracinis teisės aktas Nr. 104); EE, III (I) priedas, Nr. 4645, 2013 m. kovo 29 d., p. 781 (toliau – Dekretas Nr. 104).

31      Dekretuose Nr. 96 ir Nr. 97 atitinkamai numatyta parduoti Graikijoje įsteigtus BoC ir Laïki filialus (toliau kartu – filialai Graikijoje).

32      Dekreto Nr. 103 5 ir 6 straipsniuose numatyta rekapitalizuoti BoC, be kita ko, jo neapdraustų indėlininkų ir akcininkų lėšomis, kad jis galėtų toliau teikti banko paslaugas. Taigi neapdrausti BoC indėliai buvo konvertuoti į akcijas (37,5 % kiekvieno neapdrausto indėlio), vertybinius popierius, kuriuos BoC galėjo konvertuoti į akcijas arba į indėlius (22,5 % kiekvieno neapdrausto indėlio), ir vertybinius popierius, kuriuos KCB galėjo konvertuoti į indėlius (40 % kiekvieno neapdrausto indėlio). 25 % vertybinių popierių, kuriuos KCB galėjo konvertuoti į indėlius (10 % kiekvieno neapdrausto indėlio), buvo apmokėta. 75 % likusių vertybinių popierių (30 % kiekvieno neapdrausto indėlio) indėlininkams liko neprieinami. Dekreto Nr. 103 6 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu neapdraustų indėlininkų įnašai viršija tai, kas būtina siekiant atkurti BoC nuosavą kapitalą, pertvarkymo institucija nustato kapitalizacijos perviršio sumą ir ją tvarko taip, lyg konvertavimas niekada nebūtų atliktas. Dekretas Nr. 103 pagal jo 10 straipsnį įsigaliojo 2013 m. kovo 29 d. 6.00 val.

33      2013 m. liepos 30 d. padarius Dekreto Nr. 103 pakeitimus, pirma, 10 % neapdraustų indėlių, kurie anksčiau buvo konvertuoti į vertybinius popierius, konvertuojamus į akcijas arba į indėlius, buvo konvertuoti į BoC akcijas. Iš likusių vertybinių popierių (12,5 % kiekvieno neapdrausto indėlio), kuriuos KCB galėjo konvertuoti arba į akcijas, arba į indėlius, ir tų, kuriuos KCB galėjo konvertuoti į indėlius ir kurie dar nebuvo apmokėti (30 % kiekvieno neapdrausto indėlio), 12 % buvo padėti į naują einamąją sąskaitą, o 88 % lygiomis dalimis padėti į terminuotąsias šešių, devynių ir dvylikos mėnesių sąskaitas.

34      Antra, nominalioji kiekvienos BoC paprastosios akcijos vertė, lygi vienam eurui, sumažinta iki vieno cento. Paskui šimtas paprastųjų akcijų, kurių nominalioji vertė – vienas centas, buvo sujungtos į vieną paprastąją akciją; šios akcijos nominalioji vertė lygi vienam eurui. Paprastosios akcijos, kurių nominalioji vertė – vienas centas ir kurių buvo mažiau už 100, taigi jos negalėjo būti sujungtos, kad sudarytų naują paprastąją akciją (jos nominalioji vertė lygi vienam eurui), buvo panaikintos.

35      Dėl Dekreto Nr. 104 pažymėtina, kad jo 2 straipsnio, siejamo su 5 straipsniu, nuostatose numatyta, jog tam tikras Laïki turtas ir įsipareigojimai 2013 m. kovo 29 d. 6 val. 10 min. perleidžiami BoC, įskaitant mažesnius nei 100 000 EUR indėlius ir su skubia parama likvidumui padidinti susijusią skolą. Didesni kaip 100 000 EUR indėliai buvo palikti Laïki, kol jis bus likviduotas.

36      2013 m. liepos 30 d. iš dalies pakeitus Dekretą Nr. 104, beveik 18 % naujo BoC akcinio kapitalo 2013 m. suteikta Laïki.

37      Priėmus dekretus Nr. 96, 97, 103 ir 104 (toliau kartu – žalingi dekretai), Komisija, ECB ir TVF pradėjo naujas diskusijas su Kipro institucijomis, kad būtų baigtas rengti susitarimo memorandumas.

D.      Finansinės paramos skyrimas Kipro Respublikai

38      Pirma, 2013 m. balandžio 12 d. deklaracijoje euro grupė palankiai įvertino pasiektą Kipro institucijų ir TVF, Komisijos bei ECB susitarimą. Ji nurodė, kad atsižvelgiant į šį susitarimą yra įvykdyti kriterijai, būtini siekiant pradėti reikiamas nacionalines procedūras, kad būtų oficialiai patvirtintas susitarimas dėl Kipro Respublikos prašytos finansinės paramos. Ji taip pat pabrėžė, kad tikimasi, jog ESM valdytojų taryba galės patvirtinti šį susitarimą 2013 m. balandžio 24 d., jeigu bus baigtos nacionalinės procedūros. Antra, euro grupė pažymėjo, kad Kipro institucijos įgyvendino lemiamas pertvarkymo, restruktūrizavimo ir rekapitalizavimo priemones, skirtas nestabiliai ir ypatingai padėčiai, kurioje atsidūrė Kipro finansų sektorius, ištaisyti.

39      Pirma, per savo 2013 m. balandžio 24 d. posėdį ESM valdytojų taryba patvirtino, kad Komisija ir ECB turėjo atlikti ESM sutarties 13 straipsnio 1 dalyje nurodytus vertinimus, be to, Komisija, bendradarbiaudama su ECB ir TVF, turėjo derėtis dėl susitarimo memorandumo su Kipro Respublika. Antra, ji nusprendė Kipro Respublikai skirti paramą stabilumui – įgyvendinti finansinės paramos priemonę pagal EMS generalinio direktoriaus pasiūlymą. Trečia, euro grupė patvirtino naują susitarimo memorandumo projektą, dėl kurio susitarė, pirma, Komisija, bendradarbiaudama su ECB ir TVF, ir, antra, Kipro Respublika. Ketvirta, ji įpareigojo Komisiją pasirašyti šį memorandumą ESM vardu.

40      2013 m. balandžio 25 d. Europos Sąjungos Taryba, veikdama pagal SESV 136 straipsnio 1 dalį, priėmė Sprendimą 2013/236/ES, skirtą Kiprui, dėl specialiųjų priemonių finansiniam stabilumui ir tvariam augimui atkurti (OL L 141, 2013, p. 32). Šiame sprendime numatytos kelios „priemonės ir rezultatai“, siekiant ištaisyti Kipro Respublikos biudžeto deficitą ir atkurti jos finansų sistemos patikimumą.

41      2013 m. balandžio 26 d. naują susitarimo memorandumą (toliau – 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumas) pasirašė Komisijos pirmininko pavaduotojas (ESM vardu), Kipro Respublikos finansų ministras ir KCB valdytojas.

42      Šio susitarimo memorandumo antraštinės dalies „[Nurodytų bankų] restruktūrizavimas ir pertvarkymas“ 1.23–1.28 punktuose nurodyta:

„1.23.      Atlikus minėtą apskaitinės ir ekonominės vertės vertinimą paaiškėjo, kad du didžiausi Kipro bankai yra nemokūs. Siekdama ištaisyti šią padėtį vyriausybė įgyvendino plataus masto pertvarkymo ir restruktūrizavimo planą. Siekiant užkirsti kelią disbalanso didėjimui ateityje ir atkurti sektoriaus gyvybingumą, kartu išsaugant konkurenciją, buvo priimta keturių krypčių strategija, nenaudojant mokesčių mokėtojų pinigų.

1.24.      Pirma, buvo perleistas visas su Graikija susijęs turtas (įskaitant paskolas laivybos srityje) ir įsipareigojimai, atitinkamai pagal nepalankų scenarijų įvertinti 16,4 ir 15 mlrd. EUR. Su Graikija susijusį turtą ir įsipareigojimus įsigijo Piraeus Bank; už šio banko restruktūrizavimą bus atsakingos Graikijos institucijos. Perleidimas pagrįstas 2013 m. kovo 26 d. pasirašytu susitarimu. Kadangi turto apskaitinė vertė siekė 19,2 mlrd. EUR, dėl šio perleidimo iš esmės sumažėjo Graikijos ir Kipro tarpusavio pozicijų.

1.25.      Dėl [Laïki] filialo Jungtinėje Karalystėje pažymėtina, kad visi indėliai buvo pervesti [BoC] patronuojamajai bendrovei Jungtinėje Karalystėje. Susijęs turtas įtrauktas į [BoC] turtą.

1.26.      Antra, vykdant pirkimo ir perėmimo procedūrą [BoC] perima su Kipru susijusį [Laïki] turtą už tikrąją vertę, taip pat jo apdraustus indėlius ir skubios paramos likvidumui padidinti poziciją už nominaliąją vertę. Neapdrausti [Laïki] indėliai bus palikti pradinėje įstaigoje. Siekiama, kad perleisto turto vertė viršytų perleistų įsipareigojimų vertę taip, kad skirtumas atitiktų [Laïki] lėšomis atliekamą [BoC] rekapitalizavimą, lygų 9 % turto, įvertinto atsižvelgiant į perleistą riziką. [BoC] rekapitalizuojamas, kad programos pabaigoje būtų pasiektas 9 % pirmojo lygio nuosavo kapitalo pakankamumo rodiklis (core tier one ratio) pagal nepalankų scenarijų, nustatytą atlikus testavimą nepalankiausiomis sąlygomis – tai turėtų padėti atkurti pasitikėjimą ir normalizuoti finansavimo sąlygas. 37,5 % [BoC] laikomų neapdraustų indėlių konvertavus į paprastąsias akcijas, suteikiančias visas balsavimo teises ir teisę gauti dividendus, patenkinta didžioji dalis kapitalo poreikių, taip pat papildomai įnešta nuosavo kapitalo iš pradinės [Laïki] įstaigos. Dalis likusių neapdraustų [BoC] indėlių bus laikinai įšaldyta.

1.27.      Trečia, siekiant užtikrinti kapitalizavimo tikslų įvykdymą, iki 2013 m. birželio mėn. pabaigos bus baigtas išsamesnis ir atnaujintas nepriklausomas [nurodytų bankų] turto vertinimas, kaip reikalaujama pagal bankų pertvarkymo sistemą. Šiuo tikslu ne vėliau kaip įpusėjus 2013 m. balandžio mėn., konsultuojantis su [Komisija], [ECB] ir [TVF], bus susitarta dėl įgaliojimų atlikti nepriklausomą vertinimą. Atlikus šį vertinimą, jeigu reikės, neapdrausti indėliai papildomai bus konvertuoti į paprastąsias akcijas, siekiant užtikrinti, kad programos pabaigoje būtų galima įgyvendinti tikslą pasiekti 9 % pirmojo lygio nuosavo kapitalo pakankamumo rodiklį nepalankiausiomis sąlygomis. Jeigu [BoC] kapitalas, atsižvelgiant į šį tikslą, taps pernelyg didelis, akcijos bus išpirktos, kad indėlininkams būtų grąžinta kapitalizacijos perviršį atitinkanti suma.

1.28.      Galiausiai atsižvelgiant į [BoC] sisteminę reikšmę svarbu užtikrinti, kad būtų greitai integruoti [Laïki] sandoriai, padidintas veiklos veiksmingumas, išieškota kuo daugiau neveiksnių paskolų, išieškojimą vykdant gyvybingam subjektui, ir laipsniškai standartizuotos finansavimo sąlygos. Siekdamas įvykdyti šiuos tikslus ir užtikrinti [BoC] galimybę veikti taip, kad būtų kuo daugiau garantijų, jog bus išlaikytas stabilumas ir nuolatinis gyvybingumas pereinamuoju laikotarpiu, KCB, pasikonsultavęs su Finansų ministerija, paskirs naują Direktorių valdybą ir naują laikinai pareigas einantį generalinį direktorių, kol bus surengtas visuotinis naujų [BoC] akcininkų susirinkimas. KCB reikalaus, kad Direktorių valdyba iki 2013 m. rugsėjo mėn. pabaigos parengtų restruktūrizavimo planą, kuriame būtų nustatyti banko komerciniai tikslai ir paskolų politika. Norint užtikrinti, kad nebūtų pakenkta įprastai komercinei veiklai, institucijų susitarimai pagal Kipro teisę bus parengti iki 2013 m. birželio mėn. pabaigos, siekiant apsaugoti [BoC] nuo reputacijai kylančios ir valdymo rizikos.“

43      2013 m. balandžio 30 d. Kipro parlamentas patvirtino 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumą.

44      2013 m. gegužės 8 d. ESM, Kipro Respublika ir KCB sudarė susitarimą dėl finansinės paramos priemonės. Tą pačią dieną ESM direktorių valdyba patvirtino šį susitarimą ir pasiūlymą dėl 3 mlrd. EUR pirmosios paramos dalies mokėjimo Kipro Respublikai sąlygų. Ši dalis buvo išskaidyta į du mokėjimus. Pirmasis 2 mlrd. EUR mokėjimas atliktas 2013 m. gegužės 13 d., antrasis 1 mlrd. EUR mokėjimas – 2013 m. birželio 26 d.

45      2013 m. gegužės 13 d. deklaracijoje euro grupė palankiai įvertino ESM valdytojų tarybos sprendimą patvirtinti pirmąją paramos dalį ir patvirtino, kad Kipro Respublika įgyvendino 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandume sutartas priemones.

46      2013 m. rugsėjo 13 d. deklaracijoje euro grupė palankiai įvertino tai, kad, pirma, baigta pirmoji Komisijos, ECB ir TVF vykdyta kontrolės užduotis, antra, 2013 m. liepos 30 d. baigta BoC pertvarkymo procedūra. Be to, euro grupė nurodė, kad yra už antrosios paramos dalies išmokėjimą. Ši 1,5 mlrd. EUR dalis išmokėta 2013 m. rugsėjo 27 d.

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

47      2013 m. gruodžio 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį Dr. K. Chrysostomides & Co. LLC ir kitų ieškovų, kurių pavadinimai (vardai, pavardės) pateikti priede, ieškinį.

48      Savo ieškinyje ieškovai Bendrojo Teismo prašo:

–        visų pirma priteisti iš atsakovų sumokėti ieškovams ieškinio priede nurodytas sumas su palūkanomis, apskaičiuotomis nuo 2013 m. kovo 16 d. iki Bendrojo Teismo sprendimo priėmimo dienos,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, pripažinti Sąjungos ir (arba) atsakovų deliktinę atsakomybę ir nurodyti, kokios procedūros turi būti laikomasi siekiant nustatyti atlygintiną ieškovų iš tikrųjų patirtą žalą,

–        priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

49      Savo ieškinyje ieškovai taip pat prašė, kad šiai bylai būtų suteikta pirmenybė taikant 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 55 straipsnio 2 dalį.

50      Atskirais dokumentais, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2014 m. liepos 14 d., liepos 16 d. ir rugpjūčio 18 d., Taryba, ECB ir Komisija, remdamiesi 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 114 straipsniu, pateikė nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus.

51      Savo nepriimtinumu grindžiamame prieštaravime Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

52      Savo nepriimtinumu grindžiamame prieštaravime ECB Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba kaip akivaizdžiai teisiškai nepagrįstą, kaip tai suprantama pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 111 straipsnį,

–        priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

53      Savo nepriimtinumu grindžiamame prieštaravime Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        visų pirma atmesti ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip akivaizdžiai teisiškai nepagrįstą, kaip tai suprantama pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 111 straipsnį,

–        bet kuriuo atveju priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

54      Ieškovai 2014 m. spalio 2 d. pateikė savo pastabas dėl šių prieštaravimų. Šiose pastabose ieškovai Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, priimti sprendimą dėl nepriimtinumu grindžiamų prieštaravimų nagrinėjant bylą iš esmės,

–        patenkinti ieškinyje nurodytus reikalavimus.

55      2015 m. birželio 3 d. nutartimi Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) sprendimą dėl atsakovų pateiktų nepriimtinumu grindžiamų prieštaravimų nusprendė priimti nagrinėdamas bylą iš esmės pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 114 straipsnio 4 dalį.

56      2015 m. liepos 28, 30 ir 31 d. atitinkamai Taryba, ECB ir Komisija pateikė atsiliepimus į ieškinį.

57      Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip akivaizdžiai nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

58      ECB Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

59      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną ir (arba) nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

60      2015 m. rugsėjo 23 d. Bendrasis Teismas, taikydamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnio 1 dalį, nusprendė, kad antrą kartą keistis pareiškimais ir atsiliepimais nereikia.

61      2015 m. spalio 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo aktą, jame ieškovai pagal Procedūros reglamento 83 straipsnio 2 dalį paprašė jiems leisti pateikti dubliką.

62      2015 m. spalio 28 d. sprendimu Bendrasis Teismas patenkino šį prašymą.

63      2015 m. gruodžio 9 d. ieškovai pateikė dubliką. 2016 m. sausio 29 d., vasario 11 d. ir vasario 12 d. atitinkamai Taryba, Komisija ir ECB pateikė triplikus.

64      2016 m. kovo 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo raštą, jame ieškovai prašė, pirma, surengti teismo posėdį ir, antra, sujungti šią bylą su byla Bourdouvali ir kt. / Taryba ir kt., T-786/14, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis. Atsakovai Bendrajam Teismui nurodė, kad neprieštarauja prašomam sujungimui.

65      2016 m. balandžio 18 d. Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas, taikydamas Procedūros reglamento 69 straipsnio d punktą, nusprendė sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas sprendimas, kuriuo bus užbaigtos bylos Ledra Advertising / Komisija ir ECB (C-8/15 P), Eleftheriou ir kt. / Komisija ir ECB (C-9/15 P), Theophilou ir Theophilou / Komisija ir ECB (C-10/15 P), Mallis ir Malli / Komisija ir ECB (C-105/15 P), Tameio Pronoias Prosopikou Trapezis Kyprou / Komisija ir ECB (C-106/15 P), Chatzithoma / Komisija ir ECB (C-107/15 P), Chatziioannou / Komisija ir ECB (C-108/15 P) ir Nikolaou / Komisija ir ECB (C-109/15 P).

66      Priėmus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimus Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB (C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701) ir Mallis ir kt. / Komisija ir ECB (C-105/15 P–C-109/15 P, EU:C:2016:702), kuriais Teisingumo Teismas užbaigė 65 punkte nurodytas bylas, šios bylos nagrinėjimas atnaujintas.

67      Taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, 2016 m. spalio 27 d. Bendrasis Teismas paprašė šalių pateikti pastabas dėl pasekmių, kurias joms šioje byloje turi abu sprendimai. Šalys per nustatytą terminą įvykdė šį prašymą.

68      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas paskirtas į ketvirtąją kolegiją, todėl, remiantis Procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalimi, ši byla paskirta šiai kolegijai.

69      2017 m. balandžio 27 d. Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas nusprendė šią bylą sujungti su byla Bourdouvali ir kt. / Taryba ir kt. (T-786/13), kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.

70      Ketvirtosios kolegijos siūlymu Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 28 straipsnį, 2017 m. gegužės 17 d. nusprendė perduoti šią bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

71      2017 m. gegužės 18 d., remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir nenagrinėti ieškovų prašymo suteikti bylai pirmenybę. Tą pačią dieną Bendrojo Teismo ketvirtosios išplėstinės kolegijos pirmininkas nustatė teismo posėdžio datą – 2017 m. liepos 12 d.

72      2017 m. birželio 14 d. Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, šalims pateikė rašytinių klausimų. Šalys į juos atsakė per nustatytą terminą.

73      2017 m. birželio 20 d. rašte ieškovai paprašė atidėti teismo posėdį, numatytą surengti 2017 m. liepos 12 d. (žr. 71 punktą). 2017 m. birželio 26 d. ketvirtosios išplėstinės kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą ir atidėjo teismo posėdį iki 2017 m. rugsėjo 11 d.

74      Per 2017 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdį išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

III. Dėl teisės

75      Įsigaliojus žalingiems dekretams (žr. 30–36 punktus), ieškovai buvo arba nurodytų bankų indėlininkai, arba jų akcininkai.

76      Taikant žalinguose dekretuose, iš dalies pakeistuose 2013 m. liepos 30 d., numatytas priemones (toliau kartu – žalingos priemonės), labai sumažėjo ieškovų indėlių, akcijų ir gautinų obligacijų vertė, kurią jie tiksliai apskaičiavo ieškinio priede.

77      Visų pirma ieškovai pažymi, kad priimtos žalingos priemonės priskirtinos atsakovams. Atsakovai priėmė tam tikrus teisės aktus (toliau – ginčijami teisės aktai), kuriuose jie, pirma, įpareigojo Kipro Respubliką priimti žalingas priemones, kad ji gautų būtiną pagalbą, antra, patvirtino šių priemonių priėmimą ir, trečia, skatino įgyvendinti šias priemones arba užtikrino, kad jos ir toliau būtų įgyvendinamos. Konkrečiai šie teisės aktai yra tokie:

–        2013 m. kovo 25 d. Euro grupės deklaracija,

–        „2013 m. kovo 25 d. Euro grupės susitarimas“,

–        „2013 m. kovo 21 d. ECB valdančiosios tarybos sprendimas dėl skubios paramos likvidumui padidinti grąžinimo [2013 m.] kovo 26 d., jeigu nebus susitarta dėl gelbėjimo paketo“,

–        „ECB sprendimai toliau teikti skubią paramą likvidumui padidinti“,

–        2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumas, dėl kurio derėjosi ir kurį sudarė Komisija,

–        kiti teisės aktai, kuriais atsakovai patvirtino žalingas priemones, t. y. 2013 m. balandžio 12 d., gegužės 13 d. ir rugsėjo 13 d. Euro grupės deklaracijos, „Komisijos išvados, kad Kipro institucijų priimtos priemonės atitiko sąlygas“, Sprendimas 2013/236 ir Komisijos bei ECB suteiktas įvairių finansinės paramos priemonės dalių išmokėjimo Kipro Respublikai patvirtinimas.

78      Be to, ieškovai teigia, kad ginčijami teisės aktai buvo priimti neatsižvelgiant į uždaros grupės, kurią sudaro nurodytų bankų indėlininkai ar akcininkai, interesus, ir taip sunkiai bei akivaizdžiai pažeista Sąjungos teisė.

79      Galiausiai, pirma, ieškovai pažymi, kad žalingos priemonės ir jų patirti nuostoliai yra tiesiogiai susiję. Antra, jie prašo atlyginti šiuos nuostolius.

A.      Dėl Bendrojo Teismo kompetencijos

80      Atsakovai ginčija Bendrojo Teismo kompetenciją nagrinėti šį ieškinį.

81      Reikia priminti, kad pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą bei trečią pastraipas deliktinės atsakomybės srityje Bendrasis Teismas turi kompetenciją nagrinėti tik ginčus, susijusius su žalos, kurią padarė Sąjungos institucijos, įstaigos arba organai, arba jų tarnautojai, atlikdami savo pareigas, atlyginimu (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 1 d. Nutarties Ayyanarsamy / Komisija ir Vokietija, T-412/07, nepaskelbta Rink., EU:T:2008:84, 24 punktą).

82      Pagal jurisprudenciją SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje vartojamas terminas „institucija“ neturi būti suprantamas kaip apimantis tik Sąjungos institucijas, išvardytas ESS 13 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. 1992 m. gruodžio 2 d. Sprendimo SGEEM ir Etroy / EIB, C-370/89, EU:C:1992:482, 16 punktą). Atsižvelgiant į SESV nustatytą deliktinės atsakomybės sistemą, šis terminas taip pat apima visus kitus Sutartimis įsteigtus Sąjungos organus ir įstaigas, kurių paskirtis – padėti įgyvendinti Sąjungos tikslus. Taigi šių įstaigų ir organų teisės aktai, priimti vykdant Sąjungos teisėje jiems pavestus įgaliojimus, yra priskirtini Sąjungai pagal SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje nurodytus bendruosius principus, kurie bendri valstybėms narėms (šiuo klausimu žr. 2002 m. balandžio 10 d. Sprendimo Lamberts / Ombudsmenas, T-209/00, EU:T:2002:94, 49 punktą).

83      Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas negali nagrinėti Sąjungai pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo, pagrįsto teisės akto ar veiksmo, kurio neparengė ar neatliko nei Sąjungos institucija, įstaiga ar organas, nei savo pareigas vykdantis vienas iš jų tarnautojų, neteisėtumu. Taigi už žalą, kurią vykdydamos savo įgaliojimus padarė nacionalinės institucijos, gali būti atsakingos tik šios institucijos, ir nacionaliniai teismai vieninteliai turi kompetenciją užtikrinti, kad ši žala būtų atlyginta (šiuo klausimu žr. 1987 m. liepos 7 d. Sprendimo L’Étoile commerciale ir CNTA / Komisija, 89/86 ir 91/86, EU:C:1987:337, 17 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 1998 m. vasario 4 d. Sprendimo Laga / Komisija, T-93/95, EU:T:1998:22, 47 punktą).

84      Vis dėlto neatmetama galimybė, kad Bendrasis Teismas gali nagrinėti ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisės akto ar veiksmo, kuriais nacionalinė institucija užtikrina Sąjungos teisės aktų įgyvendinimą, atlyginimo. Tokiu atveju siekiant pagrįsti Bendrojo Teismo kompetenciją reikia patikrinti, ar grindžiant ieškinį nurodytas neteisėtumas atsirado dėl Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo arba vieno iš jų tarnautojų, atliekančių savo pareigas, ir iš tikrųjų negali būti laikomas priskirtinu nagrinėjamai nacionalinei institucijai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1986 m. vasario 26 d. Sprendimo Krohn Import-Export / Komisija, 175/84, EU:C:1986:85, 19 punktą). Taip yra tuo atveju, kai nacionalinės institucijos neturi jokios diskrecijos įgyvendinti tokius neteisėtus Sąjungos teisės aktus (šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 11 d. Sprendimo Biret International / Taryba, T-174/00, EU:T:2002:2, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

85      Be to, Bendrasis Teismas turi kompetenciją nagrinėti ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl Komisijos ar ECB neteisėtų aktų ar veiksmų, susijusių su jiems pagal ESM sutartį pavestais uždaviniais, atlyginimo (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701, 54–60 punktus).

86      Šiuo atveju, nedarant poveikio nurodytą žalą lėmusios priežasties nustatymui, reikia konstatuoti, kad turtinius nuostolius, kurių patyrę teigia ieškovai – ir kaip nurodytų bankų akcininkai, ir kaip jų indėlininkai, tiesiogiai gali lemti žalingų priemonių taikymas. Kaip sutaria ieškovai, šios priemonės įvestos priėmus žalingus dekretus. Taigi 2013 m. kovo 29 d. paskelbtus žalingus dekretus (žr. 30 punktą) – kai kurie jų iš dalies pakeisti 2013 m. liepos 30 d. – pagal Kipro įstatymą, t. y. 2013 m. kovo 22 d. įstatymą, priėmė Kipro institucija – KCB valdytojas. Šis įstatymas ir dekretai priimti anksčiau, nei buvo pasirašytas 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumas, ir Sąjungos teisės akte oficialiai nebuvo reikalaujama jų priimti, kitaip, nei, pavyzdžiui, nacionalinės teisės akto, kuriuo į šią teisę perkeliama direktyva. Taigi žalingi dekretai oficialiai nepriskirtini Sąjungai.

87      Šiuo klausimu, pirma, atsakovai nurodo, kad žalingų dekretų priėmimas iš tikrųjų taip pat nepriskirtinas Sąjungai, taigi Sąjunga negali būti dėl jų atsakinga. Šie dekretai priskirtini tik Kipro institucijoms, kurios juos priėmė vienašališkai, naudodamosi savo suvereniomis galiomis. Komisija ir ECB patikslina, kad 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandume žalingos priemonės nurodytos istoriniais ir aprašomaisiais tikslais, nes finansinės paramos priemonės taikymui buvo keliama tik sąlyga priimti priemones ateityje. Dėl techninių konsultacijų, teiktų vykdant nacionalinę procedūrą, Komisija ir ECB primena, kad Sąjungos atsakomybė dėl jų neatsiranda.

88      Antra, Taryba ir Komisija pabrėžia, kad euro grupė yra neoficialus tarpvyriausybinis susirinkimas; jos teisinių padarinių nesukeliančios deklaracijos yra priskirtinos kiekvienai atstovaujamai valstybei narei ir vėliau dėl jų negali atsirasti Sąjungos atsakomybė.

89      Trečia, ECB primena, kad skubi parama likvidumui padidinti patenka į Eurosistemos nacionalinių centrinių bankų kompetencijos sritį. ECB tik tikrina, ar ji netrukdo vykdyti Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) uždavinių ir tikslų. Šiuo tikslu, kadangi ECB negali vertinti Kipro bankų mokumo, jis privalėjo patvirtinti KCB atliktus vertinimus, kurie iš esmės pagrįsti perspektyva, kad netrukus bus priimta paramos programa. Taigi ECB neišvengiamai turėjo atsižvelgti į tai, kad jeigu nebūtų priimta jokios šio tipo programos, jo požiūris turėtų keistis.

90      Bet kuriuo atveju 2013 m. kovo 21 d. ECB nepriėmė sprendimo pagal 2010 m. kovo 30 d. Protokolo Nr. 4 dėl [ECBS] ir Europos Centrinio Banko statuto (OL C 83, 2010, p. 230, toliau – ECB statutas) 14 straipsnio 4 dalį, tačiau pateikė paprastą teisinių padarinių nesukeliančią ketinimų deklaraciją, kurią galima laisvai keisti, net jeigu dėl šios deklaracijos ir galėjo padidėti spaudimas Kipro institucijoms, nes Kipro viešųjų finansų ir bankų situacija buvo apgailėtina.

91      Ketvirta, Komisija pabrėžia, kad nei pagal ESM sutartį, nei pagal jurisprudenciją ji neprivalo užtikrinti, kad visa tai, kas kyla iš šios sutarties, atitiktų Sąjungos teisę. Vis dėlto, kadangi įgyvendinant ESM Komisija išsaugo Sutarčių sergėtojos vaidmenį, įtvirtintą ESS 17 straipsnyje, ji užtikrino, kad 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumas atitiktų Sąjungos teisę. Taigi iš jurisprudencijos matyti, kad pagal ESS 17 straipsnį nesuteikiama teisių privatiems asmenims ir kad dėl šio straipsnio pažeidimo negali atsirasti Sąjungos atsakomybė.

92      Ieškovai tvirtina, kad Bendrasis Teismas turi kompetenciją nagrinėti šį ieškinį.

93      Pirma, jie teigia, kad net jeigu žalingi dekretai oficialiai yra naudojantis suvereniomis galiomis vienašaliai priimti Kipro Respublikos teisės aktai, žalingos priemonės iš tikrųjų priskirtinos atsakovams. Iš tiesų savo 2013 m. kovo 25 d. deklaracijoje euro grupė nusprendė, kad finansinės paramos priemonė bus taikoma, jeigu bus priimtos šios priemonės, ir, atsižvelgiant į „ECB prašymą skubią paramą likvidumui padidinti grąžinti 2013 m. kovo 26 d.“, finansinės paramos priemonė buvo būtina siekiant išvengti Kipro Respublikos žlugimo; šalis neturėjo veiksmų laisvės. Taigi euro grupė reikalavo priimti žalingas priemones, todėl aplinkybė, kad šios priemonės priimtos prieš pasirašant 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumą, neturi poveikio jų priskirtinumui Sąjungai. Priešingai, aplinkybė, kad žalingos priemonės buvo nurodytos 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandume ir kad jų įgyvendinimą stebėjo Komisija pagal Sprendimo 2013/236 1 straipsnio 2 dalį, taip pat šio sprendimo 2 straipsnio 6 dalies turinys rodo, jog šių sąlygų reikėjo laikytis tam, kad būtų taikoma finansinės paramos priemonė.

94      Antra, ieškovai pažymi, kad dėl euro grupės gali atsirasti Sąjungos atsakomybė, nes ši grupė yra pirminėje teisėje numatytas organas, kurio uždaviniai vykdomi pinigų sąjungoje, patenkančioje į Sąjungos išimtinės kompetencijos sritį. Be to, kadangi paprastai euro grupė renkasi Ekonomikos ir finansų reikalų (ECOFIN) tarybos susitikimo išvakarėse ir apima valstybes nares, kurioms tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, priklausė 215 balsų iš 255, reikalingų kvalifikuotajai balsų daugumai pasiekti, Taryba jos sprendimų visada laikosi.

95      Ieškovai priduria, kad Sąjungos atsakomybė gali atsirasti dėl neprivalomo teisės akto, kaip antai pranešimo. Bet kuriuo atveju 2013 m. kovo 25 d. Euro grupės deklaracija yra privaloma. Euro grupė nusprendė, kad finansinės paramos priemonė bus taikoma, jeigu bus įvykdytos nustatytos sąlygos, kurias Kipro institucijos, ESM ir atitinkamos Sąjungos institucijos suprato kaip privalomas. Konkrečiai ieškovai teigia, kad ESM valdytojų tarybos sudėtis yra tokia pati kaip euro grupės, todėl Valdytojų taryba galėjo tik patvirtinti šį sprendimą ir net buvo jo saistoma. Be kita ko, tai matyti iš pačios 2013 m. kovo 25 d. deklaracijos ir iš 2014 m. kovo 13 d. Parlamento rezoliucijos dėl tyrimo ataskaitos, susijusios su trejeto, t. y. Komisijos, ECB ir TVF, vaidmeniu ir veiksmais euro zonos šalyse, kuriose „taikomos programos“. Šiuo klausimu ieškovai mano, kad pagal analogiją šiuo atveju taikytina jurisprudencija, pagal kurią tuo atveju, kai Sąjungos teisės akte valstybei narei leidžiama imtis veiksmų, šis teisės aktas yra tiesiogiai susijęs su atitinkamų privačių asmenų teisine situacija, jeigu nekyla jokių abejonių, kad valstybė narė naudojasi savo diskrecija.

96      Be to, ieškovai pažymi, kad finansinės paramos priemonės taikymas yra Sąjungos sistemos dalis. Iš tikrųjų, pirma, sprendimą dėl šio taikymo priėmė euro grupė – Sąjungos įstaiga, siekdama įgyvendinti Sąjungos tikslus. Be to, sutikimą dėl finansinės paramos priemonės oficialiai davė ESM – mechanizmas, dėl kurio būtinumo nusprendė Europos Vadovų Taryba, kurio tikslai glaudžiai susiję su Sąjungos tikslais ir kurį kontroliuoja ir stebi Komisija bei ECB. Galiausiai kartu su finansinės paramos priemone priimtas Sprendimas 2013/236; jis priimtas likus dienai iki 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo pasirašymo.

97      Trečia, ieškovai pažymi, kad pagal ECB statuto 14 straipsnio 4 dalį ECB turi būti informuojamas apie visus su skubia parama likvidumui padidinti susijusius veiksmus ir turi teisę juos vetuoti. Tai, kad ECB neturi jokios kompetencijos tikrinti bankų mokumo, nereiškia, kad jo sprendimas gali būti savavališkas.

98      Ketvirta, ieškovai pabrėžia, kad Sąjungos atsakomybė atsiranda, jeigu jos institucijos, veikiančios įgyvendinant ESM, pažeidžia Sąjungos teisę, bendradarbiauja priimant šią teisę pažeidžiantį teisės aktą arba neužtikrina, kad nagrinėjamas teisės aktas atitiktų šią teisę. Sąjungos atsakomybė taip pat atsiranda dėl to, kad atsakovai patvirtino žalingas priemones.

99      Šalių ginčas iš esmės kyla dėl dviejų klausimų; juos Bendrasis Teismas nagrinės paeiliui. Pirma, Bendrasis Teismas turi nustatyti, ar žalingos priemonės, oficialiai priskirtinos Kipro Respublikai, iš tikrųjų visos (arba jų dalis) yra priskirtinos atsakovams (žr. 101–193 punktus).

100    Antra, Bendrasis Teismas turi nustatyti, ar dėl tam tikrų atsakovų teisės aktų ir veiksmų galėjo atsirasti Sąjungos deliktinė atsakomybė, neatsižvelgdamas į žalingų priemonių priskirtinumo klausimą (žr. 194–207 punktus).

1.      Dėl žalingų priemonių priskirtinumo atsakovams

101    Pirmiausia reikia priminti, kad tikrinti ginčijamo teisės akto ar veiksmo priskirtinumą Sąjungai gali būti svarbu, pirma, vertinant Bendrojo Teismo kompetenciją, nes šis teismas neturi kompetencijos nagrinėti žalos, priskirtinos ne Sąjungos institucijoms, įstaigoms ar organams arba savo pareigas atliekantiems jų tarnautojams, o valstybei narei arba kitam Sąjungai nepriklausančiam subjektui, atlyginimą, ir, antra, iš esmės nagrinėjant ieškinį, nes toks tikrinimas yra vienas iš veiksnių, leidžiančių nustatyti, ar įvykdyta viena iš trijų Sąjungos atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. ar yra priežastinis ryšys tarp veiksmo, dėl kurio kaltinamos šios institucijos, įstaigos ar organai arba savo pareigas atliekantys jų tarnautojai, ir nurodytos žalos (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 3 d. Sprendimo Sotiropoulou ir kt. / Taryba, T-531/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:297, 57 punktą). Šiuo atveju Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas, be kita ko, į šalių argumentus (žr. 87–98 punktus), mano, kad priskirtinumo klausimą reikia analizuoti nagrinėjant Bendrojo Teismo kompetenciją.

102    Ieškovai iš esmės pabrėžia, kad ginčijamais teisės aktais (žr. 77 punktą) atsakovai iš tikrųjų įpareigojo Kipro Respubliką priimti žalingas priemones. Tuo remiantis darytina išvada, kad nuostoliai, kuriuos ieškovai, kaip nurodytų bankų akcininkai arba indėlininkai, patyrė dėl šių priemonių, gali būti laikomi Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų arba savo pareigas atliekančių jų tarnautojų padarytais nuostoliais; atsakovai tai ginčija.

103    Taigi pagal 81–85 punktuose nurodytą jurisprudenciją reikia išnagrinėti, ar Taryba, Komisija ir ECB, taip pat euro grupė, jeigu ją galima laikyti Sąjungos institucija, kaip tai suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, ginčijamuose teisės aktuose (žr. 77 punktą) reikalavo priimti žalingas priemones (žr. 104–182 punktus) ir prireikus – ar Kipro Respublika turėjo diskreciją nesilaikyti tokio reikalavimo (žr. 183–191 punktus). Šiuo klausimu Bendrasis Teismas iš karto nurodo, kad ginčijamų teisės aktų privalomumo ir Kipro Respublikos patirto ekonominio bei finansinio spaudimo vertinimas susijęs su šios šalies diskrecijos nustatymu, taigi prireikus bus nagrinėjamas tam klausimui skirtoje šio sprendimo dalyje.

a)      Dėl klausimo, ar atsakovai ginčijamais teisės aktais reikalavo priimti žalingas priemones

104    Reikia išnagrinėti kiekvieną ginčijamą teisės aktą (žr. 77 punktą), siekiant nustatyti, ar galima pripažinti, kad vienu arba keliais iš jų Taryba, Komisija ir ECB, taip pat euro grupė, jeigu ją galima laikyti Sąjungos institucija, kaip tai suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, įpareigojo Kipro Respubliką priimti žalingas priemones.

1)      2013 m. kovo 25 d. Euro grupės deklaracija

105    Ieškovai iš esmės teigia, kad savo 2013 m. kovo 25 d. deklaracijoje euro grupė nustatė sąlygą, jog finansinės paramos priemonė bus taikoma priėmus žalingas priemones.

106    Prieš nagrinėjant šios deklaracijos turinį reikia nustatyti, ar euro grupę galima laikyti Sąjungos institucija, kaip tai suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą. Pagal 82 punkte nurodytą jurisprudenciją iš tikrųjų Sąjungos atsakomybė gali atsirasti tik euro grupei priėmus tokį teisės aktą, koks yra ši deklaracija. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip nurodyta 82 punkte, SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje vartojamas terminas „institucija“ apima ne tik ESS 13 straipsnio 1 dalyje išvardytas Sąjungos institucijas, bet ir visus kitus Sutartimis įsteigtus Sąjungos organus ir įstaigas, kurių paskirtis – padėti įgyvendinti Sąjungos tikslus.

107    Taryba ir Komisija iš esmės mano, kad euro grupė nėra Sąjungos institucija, kaip tai suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą. Šiam teiginiui pagrįsti Taryba remiasi, be kita ko, 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Mallis ir kt. / Komisija ir ECB (C-105/15 P–C-109/15 P, EU:C:2016:702) 61 punktu, iš kurio matyti, kad euro grupė negali būti laikoma nei viena iš Tarybos sudėčių, nei Sąjungos įstaiga ar organu. Taigi, kadangi euro grupė nėra nei viena iš Tarybos sudėčių, nei Sąjungos įstaiga ar organas, dėl jos negali atsirasti Sąjungos deliktinė atsakomybė.

108    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Mallis ir kt. / Komisija ir ECB (C-105/15 P–C-109/15 P, EU:C:2016:702) 61 punkte Teisingumo Teismas nurodė, jog euro grupė negali būti laikoma Sąjungos įstaiga ar organu, „kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį“.

109    Vis dėlto Sąjungos teismo kompetencija bylose dėl teisėtumo pagal SESV 263 straipsnį tiek savo dalyku, tiek kaltinimais, kurie gali būti pateikti, skiriasi nuo šio teismo kompetencijos bylose dėl deliktinės atsakomybės pagal SESV 268 ir 340 straipsnius (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1961 m. liepos 14 d. Sprendimą Vloeberghs / Vyriausiosioji valdyba, 9/60 ir 12/60, EU:C:1961:18, p. 425). Iš tikrųjų, kaip pabrėžia ieškovai, ieškinys dėl žalos atlyginimo, susijęs su Sąjungos deliktine atsakomybe dėl jos institucijų veiksmų ar neveikimo, buvo įtvirtintas kaip savarankiška, palyginti su kitais ieškiniais, teisių gynimo priemonė, kuri teisių gynimo priemonių sistemoje atlieka ypatingą funkciją ir kuriai taikomos įgyvendinimo sąlygos, sukurtos atsižvelgiant į specifinį jos tikslą (1971 m. balandžio 28 d. Sprendimo Lütticke / Komisija, 4/69, EU:C:1971:40, 6 punktas; 1984 m. balandžio 12 d. Sprendimo Unifrex / Komisija ir Taryba, 281/82, EU:C:1984:165, 11 punktas ir 2017 m. birželio 7 d. Sprendimo Guardian Europe / Europos Sąjunga, T-673/15, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2017:377, 53 punktas). SESV 263 straipsnyje numatytu ieškiniu dėl panaikinimo siekiama panaikinti konkrečią priemonę, o SESV 340 straipsniu pagrįstu ieškiniu dėl žalos atlyginimo – atlyginti institucijos padarytą žalą (šiuo klausimu žr. 1971 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Zuckerfabrik Schöppenstedt / Taryba, 5/71, EU:C:1971:116, 3 punktą ir 2014 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Georgias ir kt. / Taryba ir Komisija, T-168/12, EU:T:2014:781, 32 punktą).

110    Taigi kiekvienas Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo arba vieno iš savo pareigas atliekančių jų tarnautojų aktas, neatsižvelgiant į tai, ar jis gali būti ginčijamas ieškinyje dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį, iš esmės yra aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal SESV 268 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Arizmendi ir kt. / Taryba ir Komisija, T-440/03, T-121/04, T-171/04, T-208/04, T-365/04 ir T-484/04, EU:T:2009:530, 65 punktą). Ieškinys dėl žalos atlyginimo taip pat gali būti pagrįstas ne sprendimu, o kitu veiksmu, dėl kurio gali atsirasti Sąjungos deliktinė atsakomybė, nors dėl tokio veiksmo negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2003 m. sausio 15 d. Sprendimo Philip Morris International / Komisija, T-377/00, T-379/00, T-380/00, T-260/01 ir T-272/01, EU:T:2003:6, 123 punktą).

111    Tuo remiantis darytina išvada, kad pagal SESV įdiegtą teisių gynimo priemonių sistemą ieškiniu dėl deliktinės atsakomybės siekiama kompensacinio tikslo, skirto, be kita ko, tam, kad būtų užtikrinta veiksminga teisės subjekto teisminė apsauga taip pat nuo Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų arba vieno iš savo pareigas atliekančių jų tarnautojų teisės aktų ir veiksmų, dėl kurių negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį. Taigi, atsižvelgiant į skirtingus ir vienas kitą papildančius abiejų tipų ieškinių tikslus, sąvokos „institucija“, kaip ji suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, turinio negalima laikyti apimančiu vien SESV 263 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytas Sąjungos institucijas, įstaigas ir organus.

112    Priešingai, Sąjungos subjektai, kurie gali būti laikomi „institucijomis“, kaip tai suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, turi būti nustatomi pagal šioje nuostatoje nurodytus kriterijus, kitokius nei tie, pagal kuriuos nustatomi SESV 263 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyti organai ir įstaigos. Taikant SESV 263 straipsnį, tinkamas kriterijus yra susijęs su atsakovo galimybe priimti teisės aktus, kuriais siekiama sukelti teisinių padarinių tretiesiems asmenims (šiuo klausimu žr. 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimo Les Verts / Parlamentas, 294/83, EU:C:1986:166, 23–25 punktus). Priešingai, taikant SESV 340 straipsnio antrą pastraipą svarbu nustatyti, ar Sąjungos subjektas, kuriam priskirtinas ginčijamas teisės aktas ar inkriminuojamas veiksmas, buvo įsteigtas pagal Sutartis ir jo paskirtis yra padėti įgyvendinti Sąjungos tikslus (šiuo klausimu žr. 2002 m. balandžio 10 d. Sprendimo Lamberts / Ombudsmenas, T-209/00, EU:T:2002:94, 49 punktą).

113    Taigi SESV 137 straipsnyje ir prie SESV pridėtame 2012 m. spalio 26 d. Protokole Nr. 14 dėl euro grupės (OL C 326, 2012, p. 283) numatyta, be kita ko, euro grupės veikla, sudėtis, susitikimų tvarka ir funkcijos. Dėl funkcijų šio protokolo 1 straipsnyje nustatyta, kad euro grupė susitinka „aptarti klausim[ų], susijusi[ų] su konkrečiais įsipareigojimais, kuriuos [ją sudarantys ministrai] prisiima bendros valiutos atžvilgiu“. Pagal SESV 119 straipsnio 2 dalį šie klausimai patenka į Sąjungos veiksmų sritį, siekiant ESS 3 straipsnyje nustatytų tikslų, apimančių ir tikslą įsteigti ekonominę ir pinigų sąjungą, kurios valiuta – euro. Iš to matyti, kad euro grupė yra oficialiai pagal Sutartis įsteigtas Sąjungos subjektas, kurio paskirtis – padėti įgyvendinti Sąjungos tikslus. Taigi euro grupės teisės aktai ir veiksmai, priimti ir atlikti vykdant Sąjungos teisėje jai pavestus įgaliojimus, yra priskirtini Sąjungai.

114    Bet koks kitoks sprendimas prieštarautų teise grindžiamos Sąjungos principui, nes dėl jo pačioje Sąjungos teisinėje sistemoje būtų galima steigti subjektus, kuriems negalėtų kilti atsakomybė dėl savo teisės aktų ir veiksmų.

115    Šiomis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar euro grupė savo 2013 m. kovo 25 d. deklaracijoje reikalavo, kad Kipro Respublika priimtų žalingas priemones. Šiuo klausimu, pirma, pažymėtina, kad savo 2013 m. kovo 25 d. deklaracijoje euro grupė labai bendrai apžvelgė tam tikras priemones, dėl kurių politiniu lygmeniu susitarta su Kipro Respublika, siekiant stabilizuoti jos finansinę situaciją, ir paskelbė apie tam tikrus būsimus veiksmus arba juos skatino.

116    Vis dėlto euro grupė neišreiškė galutinės pozicijos nei dėl finansinės paramos priemonės taikymo, nei dėl sąlygų, kurių Kipro Respublika turėtų laikytis, kad ši priemonė būtų taikoma. Visų pirma ji nenurodė nei to, kad finansinės paramos priemonė Kipro Respublikai bus taikoma tik tuomet, jeigu ji priims arba įgyvendins žalingas priemones, nei to, kad nagrinėjamos deklaracijos priede nurodyti finansų sektoriaus restruktūrizavimo planai laikomi makroekonominio koregavimo programos, kurios Kipro Respublika privalo laikytis pagal ESM sutarties 12 straipsnio 1 dalį, dalimi.

117    Antra, iš nagrinėjamos deklaracijos matyti, kad euro grupė nusprendė, jog galimybė suteikti arba atsisakyti suteikti prašomą paramą patenka ne į jos, o į ESM valdytojų tarybos kompetencijos sritį. Taigi reikia pripažinti, kad, kitaip, nei teigia ieškovai, nors deklaracijos priede ir yra formuluočių, kurios gali pasirodyti kategoriškos, pavyzdžiui, kad, pirma, Laïki nedelsiant išardomas dalyvaujant visiems akcininkams, obligacijų turėtojams ir neapdraustiems indėlininkams ir, antra, BoC rekapitalizuojamas konvertuojant negarantuotus indėlius į nuosavas lėšas dalyvaujant visiems akcininkams ir obligacijų turėtojams (žr. 27 punktą), 2013 m. kovo 25 d. Euro grupės deklaracija buvo tik informacinio pobūdžio. Euro grupė tik informavo visuomenę, kad yra tam tikrų politiniu lygmeniu priimtų susitarimų, ir išreiškė savo nuomonę dėl ESM galimybės taikyti finansinės paramos priemonę (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 16 d. Nutarties Mallis ir Malli / Komisija ir ECB, T-327/13, EU:T:2014:909, 56–61 punktus).

118    Taigi negalima daryti išvados, kad euro grupė savo 2013 m. kovo 25 d. deklaracijoje reikalavo iš Kipro Respublikos priimti žalingas priemones.

2)      2013 m. kovo 25 d. Euro grupės susitarimas

119    Kaip ieškovai patvirtino savo atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, jie taip pat mano, kad 2013 m. kovo 25 d. Euro grupės deklaracijoje informuojama apie tą pačią dieną priimto susitarimo buvimą; pagal šį susitarimą euro grupės nariai iš anksto sutinka, kad finansinės paramos priemonė Kipro Respublikai būtų taikoma tik tuomet, jeigu ji priims žalingas priemones, nesant jokios galimybės dėl šių priemonių derėtis.

120    Remiantis 2013 m. kovo 25 d. Euro grupės deklaracijos formuluote, negalima aiškiai ir vienareikšmiškai teigti, kad toks susitarimas yra. Vis dėlto ieškovai išvadą dėl šio susitarimo buvimo daro remdamiesi tam tikrais bylos dokumentais, įskaitant Vokietijos ekonomikos ministro raštą, 2013 m. balandžio 13 d. adresuotą Vokietijos parlamentui, kad būtų patvirtintas ESM sprendimas taikyti finansinės paramos priemonę Kipro Respublikai. Vienoje šio rašto ištraukoje nurodyta:

„Euro grupė padarė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog Kipro parlamentas atmetė pradinį susitarimą ir neaišku, kaip įvykiai klostėsi tuo laikotarpiu, visų pirma Kipro bankų sektoriuje, galimą programą būtų įmanoma numatyti tik įgyvendinus šias priemones:

–        filialus Graikijoje atsiejus nuo Kipro bankų sektoriaus: didžiausių Kipro bankų filialus Graikijoje perėmus Graikijos bankų sektoriui,

–        likvidavus [Laïki] ir restruktūrizavus [BoC], nenaudojant galimos paramos programos lėšų <…>.

Taigi bankų savininkai ir kiti kreditoriai prie minėtų restruktūrizavimo priemonių prisideda taip:

–        savininkai, subordinuotųjų reikalavimų turėtojai ir obligacijų turintys kreditoriai patirs nuostolių, proporcingų visoms jų turimoms dalims,

–        [Laïki] [patikėti] didesni negu 100 000 EUR indėliai, kuriems netaikoma bankų indėlių apsauga, padės padengti finansinius likvidavimo priemonių poreikius. Mažesni negu 100 000 EUR indėliai, kuriems taikoma bankų indėlių apsauga, bus perduoti [BoC],

–        vertingas [Laïki] turtas bus perduotas [BoC]. Perduoto turto vertė turėtų viršyti perduotus įsipareigojimus, taigi [Laïki] taip pat prisidės prie [BoC] kapitalo didinimo,

–        37,5 % [BoC] indėlių, kuriems netaikoma bankų indėlių apsauga, bus konvertuoti į banko akcijas. Prireikus taip pat būtų galima į akcijas konvertuoti [papildomą šių indėlių dalį – 22,5 %]. Tikslas yra pasiekti [BoC] 9 % pagrindinio kapitalo pakankamumo koeficientą.“

121    Iš šios ištraukos matyti, kad Vokietijos ekonomikos ministras informavo Vokietijos parlamentą apie tai, kad yra euro grupės narių susitarimas, pagal kurį finansinės paramos priemonė bus taikoma, jeigu bus priimtos žalingos priemonės arba bent jau į jas labai panašios priemonės. Tokio susitarimo buvimą pagrindžia kelios Kipro institucijų deklaracijos ir liudijimai Kipro parlamento tyrimų komitete.

122    Taigi reikia pripažinti, kad, pirma, yra valstybių narių, kurių valiuta – euro, atstovų susitarimas (toliau – susitarimas dėl sąlygų) ir pagal šį susitarimą finansinės paramos priemonė Kipro Respublikai būtų taikoma tik tuo atveju, jeigu ji priimtų žalingas priemones (arba bent jau labai į jas panašias priemones); antra, šis susitarimas buvo neoficialus, nes sudarytas nesilaikant nustatytos procedūros arba ne pagal nustatytą teisinį pagrindą; trečia, šis susitarimas sudarytas per 2013 m. kovo 25 d. Euro grupės susitikimą arba panašiu laiku; ketvirta, Vokietijos ekonomikos ministras pripažino, kad nagrinėjamą susitarimą sudarė euro grupė.

123    Taigi, pirma, pažymėtina, kad pagal SESV 137 straipsnio nuostatas, siejamas su Protokolo Nr. 14 dėl euro grupės 1 straipsniu, euro grupė yra neoficialus valstybių narių, kurių valiuta – euro, ministrų susitikimas ir šio susitikimo tikslas yra palengvinti keitimąsi nuomonėmis tam tikrais klausimais, susijusiais su konkrečiais įsipareigojimais, kuriuos jie kartu prisiima dėl bendros valiutos (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 16 d. Nutarties Mallis ir Malli / Komisija ir ECB, T-327/13, EU:T:2014:909, 41 punktą). Šiame protokole nurodyta, kad euro grupės susitikimus rengia valstybių narių, kurių valiuta – euro, finansų ministrų ir Komisijos atstovai. Atsižvelgiant į šias nuostatas pagrįsta daryti išvadą, kad euro grupę iš esmės sudaro valstybių narių, kurių valiuta – euro, finansų ministrai. Kaip per teismo posėdį patvirtino Taryba, taip buvo ir šiuo atveju: 2013 m. kovo 25 d. Euro grupės susitikime dalyvavę valstybių narių, kurių valiuta – euro, ministrai buvo atsakingi už finansų klausimus.

124    Antra, pagal ESM sutarties 5 straipsnio 1 dalį ESM valdytojų tarybą sudaro valstybių narių, kurių valiuta – euro, finansų ministrai.

125    Taigi, kaip teisingai pabrėžia ieškovai, ESM valdytojų tarybos nariai ir euro grupėje susitinkantys ministrai iš esmės ir bet kuriuo atveju šioje byloje yra tie patys fiziniai asmenys. Tuo remiantis darytina išvada, kad praktiškai neįmanoma a priori nustatyti, ar „neoficialų“ susitarimą, kaip antai susitarimą dėl sąlygų, šie asmenys sudarė kaip valstybių narių, kurių valiuta – euro, atstovai euro grupėje, ar kaip ESM valdytojų tarybos nariai.

126    Vis dėlto reikia priminti, kad finansinės paramos priemonę taikė ESM pagal ESM sutartyje numatytas taisykles ir tvarką, o ne euro grupė.

127    Taigi reikia pripažinti, kad susitarimą dėl sąlygų sudarė valstybių narių, kurių valiuta – euro, finansų ministrai, susitikę 2013 m. kovo 25 d. kaip ESM valdytojų tarybos nariai, o ne kaip euro grupės nariai. Tai, kad šio sprendimo 120 punkte minimame Vokietijos ekonomikos ministro rašte nurodyta euro grupė, galima paaiškinti aplinkybe, kad šią dieną susitikę valstybių narių, kurių valiuta – euro, atstovai euro grupėje praktiškai yra tie patys fiziniai asmenys kaip ir ESM valdytojų tarybos nariai.

128    Šiuo klausimu reikia pridurti, kad kurdamos ESM valstybės narės, kurių valiuta – euro, šiai juridinio asmens statusą turinčiai tarptautinei organizacijai nusprendė suteikti konkrečius išimtinius įgaliojimus, susijusius su finansinės paramos teikimu sunkumų patiriančioms valstybėms narėms, kurių valiuta – euro. Šie įgaliojimai įgyvendinami laikantis tarptautinės viešosios teisės taisyklių, taikomų tarpvyriausybinei bendradarbiavimo organizacijai, o Sąjungos teisė taikytina tik tiek, kiek tai konkrečiai numatyta ESM sutartyje. Taigi valstybės narės, kurių valiuta – euro, aiškiai nustatė, kad finansinės paramos priemonės taikymas nepatenka nei į Sąjungos veiklos sritį, nei į jos teisės aktų taikymo sritį.

129    Be abejo, valstybės narės, kurių valiuta – euro, kreipiasi į Sąjungos institucijas, t. y. Komisiją ir ECB, kad įvykdytų tam tikrus ESM naudingus uždavinius. Vis dėlto pagal ESM sutartį šioms institucijoms pavestos funkcijos neapima kompetencijos priimti sprendimų, o šių institucijų atliekami veiksmai pagal tą pačią sutartį įpareigoja tik ESM (2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle, C‑370/12, EU:C:2012:756, 161 punktas ir 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701, 53 punktas).

130    Dėl euro grupės pažymėtina, kad, kitaip nei Komisija ir ECB, ji net nėra nurodyta ESM sutartyje kaip organas, galintis atlikti uždavinius ESM vardu.

131    Taigi valstybių narių, kurių valiuta – euro, finansų ministrams, susitikusiems euro grupėje kaip jos nariams, nereikia priskirti pajėgumo numatyti ESM valdytojų tarybos priimamų sprendimų arba nustatyti šių sprendimų sąlygas, nes toks pajėgumas jiems gali būti priskirtas tik kaip Valdytojų tarybos nariams, nors sprendimai dėl susitarimų dėl finansinės paramos priemonės taikymo sąlygų priimami euro grupės susitikime.

132    Taigi reikia pripažinti, kad susitarimą dėl sąlygų sudarė valstybių narių, kurių valiuta – euro, atstovai, kaip ESM valdytojų tarybos nariai.

133    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad euro grupė susitarime dėl sąlygų reikalavo priimti žalingas priemones.

3)      „2013 m. kovo 21 d. ECB valdančiosios tarybos sprendimas dėl skubios paramos likvidumui padidinti grąžinimo [2013 m.] kovo 26 d., jeigu nebus susitarta dėl gelbėjimo paketo“

134    Ieškovai taip pat nurodo 2013 m. kovo 21 d. ECB pranešimą spaudai (žr. 23 punktą). Kaip ieškovai patikslino per teismo posėdį, jie mano, kad šiame pranešime spaudai paskelbta apie ECB valdančiosios tarybos sprendimą dėl skubios paramos likvidumui padidinti grąžinimo 2013 m. kovo 26 d., jeigu nebus susitarta dėl gelbėjimo paketo.

135    Primintina, kad nagrinėjamas pranešimas suformuluotas taip:

„ECB valdančioji taryba nusprendė esamo dydžio skubią paramą likvidumui padidinti išlaikyti iki <…> 2013 m. kovo 25 d.

Pratęsti grąžinimo terminą būtų galima numatyti tik tuo atveju, jeigu bus parengta [Sąjungos arba TVF] programa, pagal kurią būtų užtikrintas atitinkamų bankų mokumas.“

136    Pirma, reikia nustatyti šio pranešimo taikymo sritį. Šiuo tikslu primintinos pagrindinės taisyklės, kuriomis reglamentuojama skubi parama likvidumui padidinti.

137    Iš 2013 m. vasario 7 d. susitarimo dėl skubios paramos likvidumui padidinti matyti, kad ši parama apibrėžta kaip „centrinio banko pinigų“ ar bet kokios kitos paramos, dėl kurios gali padaugėti „centrinio banko pinigų“, teikimas finansų institucijai arba finansų institucijų grupei, reaguojant į likvidumo problemas, ir šie veiksmai nepatenka į bendros pinigų politikos sritį.

138    Pagal tą patį susitarimą atsakomybė už skubią paramą likvidumui padidinti tenka atitinkamam nacionaliniam centriniam bankui, prisiimančiam su šia parama susijusias sąnaudas ir riziką. Taigi skubi parama likvidumui padidinti iš esmės grindžiama nacionaliniu teisiniu pagrindu. Šiuo atveju iš ECB nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo ir iš jo atsakymo, pateikto taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, matyti, kad KCB skubią paramą likvidumui padidinti nurodytiems bankams suteikė pagal O peri tis Kentrikis Trapezas tis Kyprou nomos tou 2002 (No. 138(I)/2002) (2002 m. Įstatymas Nr. 138(I)/2002 dėl Kipro centrinio banko, EE, I(I) priedas, Nr. 3624, 2002 m. liepos 19 d.; toliau – 2002 m. liepos 19 d. įstatymas) 6 straipsnio 2 dalies e punktą ir 46 straipsnio 3 dalį. Pirmojoje iš šių nuostatų nurodyta, kad, be kita ko, KCB uždavinys yra užtikrinti finansų sistemos stabilumą. Dėl antrosios nuostatos pažymėtina, kad joje KCB įgaliojamas „nustatytam laikotarpiui dėl priežasčių, kurias [jis] gali nustatyti, bankams skirti avansinius mokėjimus pateikus įkaitą arba suteikti paskolas pateikus įkaitą“.

139    Kaip matyti iš 2017 m. liepos 25 d. KCB rašto, pridėto prie ECB atsakymo, pateikto taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, KCB valdančioji taryba 2011 m. sausio 31 d. dokumente nurodė skubios paramos likvidumui padidinti teikimo principus ir tvarką. Šiame dokumente, be kita ko, nurodyta, kad KCB gali taikyti 2002 m. liepos 19 d. įstatymo 46 straipsnio 3 dalį, siekdamas teikti laikiną paramą prižiūrimai kredito įstaigai, kuri yra moki, tačiau nelikvidi. Šiame dokumente patikslinta, kad tokia parama siekiama išlaikyti finansinį stabilumą ir kad ši parama gali būti numatyta tik potencialios sisteminės rizikos atveju ir paprastai teikiama tik išimtinėmis aplinkybėmis.

140    Iš šio dokumento taip pat matyti, kad, kaip sutinka ieškovai, skubi parama likvidumui padidinti nėra bendros pinigų politikos dalis, taigi ji patenka į ECB statuto 14 straipsnio 4 dalies taikymo sritį. Ši nuostata suformuluota taip:

„Nacionaliniai centriniai bankai gali atlikti ir kitas, [ECB statute] nenumatytas, funkcijas, nebent Valdančioji taryba dviejų trečdalių atiduotų balsų dauguma nustato, kad jos trukdo ECBS tikslams ir uždaviniams. Tokios funkcijos atliekamos nacionaliniams centriniams bankams prisiimant atsakomybę bei įsipareigojimus, ir jos nelaikomos ECBS funkcijų dalimi.“

141    Dokumente „Su skubia parama likvidumui padidinti susijusios procedūros“, kuriuo ECB rėmėsi nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui pagrįsti, jis pažymi, kad pagal ECB statuto 14 straipsnio 4 dalį ECB valdančiajai tarybai pavesta pareiga riboti su skubia parama likvidumui padidinti susijusias operacijas, jeigu ji mano, kad šios operacijos trukdo ECBS tikslams ir uždaviniams. Šiuo tikslu 2011 m. lapkričio 3 d. ECB valdančiosios tarybos sprendime dėl klausimų, susijusių su skubios paramos likvidumui padidinti procedūromis, ir 2013 m. vasario 7 d. susitarime dėl skubios paramos likvidumui padidinti (žr. 137 punktą) numatyta nacionalinių centrinių bankų ir ECB informavimo ir bendradarbiavimo sistema.

142    Informacija apie visas skubios paramos likvidumui padidinti operacijas, kurią šiuo pagrindu atitinkamas nacionalinis centrinis bankas turi teikti ECB, apima „rizikos ribojimo priežiūros pareigūno atliekamą trumpalaikį ir vidutinės trukmės vertinimą, kokia yra skubią paramą likvidumui padidinti gaunančios kredito įstaigos likvidumo ir mokumo padėtis, įskaitant kriterijus, taikomus siekiant padaryti teigiamą išvadą dėl mokumo“. Šis reikalavimas turi būti suprantamas atsižvelgiant į SESV 123 straipsnyje, kurio esmė pakartota ECB statuto 21 straipsnio 21.1 dalyje, numatytą draudimą teikti piniginį finansavimą. Šiuo klausimu ECB nepriimtinumu grindžiamame savo prieštaravime pažymi, kad mokioms finansų institucijoms skiriamą finansavimą skubios paramos likvidumui padidinti lėšomis jis visada laikė atitinkančiu šį draudimą, o nemokioms finansų institucijoms skiriamą finansavimą – jo neatitinkančiu. Toks teiginys grindžiamas šio sprendimo 139 punkte minimu 2011 m. sausio 31 d. KCB dokumentu, kuriame nurodyta, kad bet koks skubios paramos likvidumui padidinti teikimas esant mokumo problemų akivaizdžiai prieštarautų SESV 123 straipsniui ir ECB statuto 21 straipsnio 1 daliai.

143    Vis dėlto tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, ECB nebuvo suteikta jokių įgaliojimų vykdyti rizikos ribojimu pagrįstą Sąjungos kredito įstaigų priežiūrą; šią priežiūrą turėjo vykdyti tik nacionalinės rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros institucijos. Šiomis aplinkybėmis ECB, siekdamas užtikrinti, kad būtų laikomasi draudimo teikti piniginį finansavimą, buvo priklausomas nuo šių institucijų jam teikiamos informacijos apie skubią paramą likvidumui padidinti gaunančių bankų mokumą.

144    Antra, reikia išnagrinėti, ar 2013 m. kovo 21 d. pranešimas spaudai rodo, kad pagal ECB statuto 14 straipsnio 14.4 dalį yra priimtas sprendimas, kaip iš esmės teigia ieškovai (žr. 134 punktą), ar pateikta paprasta ketinimų deklaracija, kaip tvirtina ECB (žr. 90 punktą).

145    Šiuo klausimu primintina, kad pagal ECB statuto 14 straipsnio 4 dalį ECB valdančioji taryba yra organas, turintis kompetenciją uždrausti nacionaliniam centriniam bankui teikti skubią paramą likvidumui padidinti, jeigu ši parama trukdo ECBS tikslams ir uždaviniams. Taigi 2013 m. kovo 21 d. pranešime spaudai nurodyta, kad ECB valdančioji taryba „nusprendė“ iki 2013 m. kovo 25 d. išlaikyti tam tikro dydžio skubią paramą likvidumui padidinti. Remiantis tuo galima netiesiogiai, tačiau neabejotinai daryti išvadą, kad nuo 2013 m. kovo 26 d. nebeleidžiama išlaikyti šio dydžio skubios paramos likvidumui padidinti ir kad, kaip nurodyta pranešime spaudai, „[p]ratęsti grąžinimo terminą būtų galima numatyti tik tuo atveju, jeigu [būtų] parengta [Sąjungos arba TVF] programa, pagal kurią būtų užtikrintas atitinkamų bankų mokumas“.

146    Taigi reikia pripažinti (kaip pripažino ir ieškovai), kad 2013 m. kovo 21 d. pranešime spaudai nurodyta, jog ECB valdančioji taryba yra priėmusi sprendimą priešintis tam, kad nuo 2013 m. kovo 26 d. būtų išlaikyta esamo dydžio skubi parama likvidumui padidinti, ir nustatyti sąlygą, kad šios paramos grąžinimo terminas gali būti pratęstas, jeigu bus parengta finansinės paramos programa, pagal kurią būtų užtikrintas nurodytų bankų mokumas (toliau – 2013 m. kovo 21 d. ECB valdančiosios tarybos sprendimas).

147    Trečia, reikia išnagrinėti, ar remiantis šiuo 2013 m. kovo 21 d. pranešimo spaudai aiškinimu galima daryti išvadą, kad ECB iš Kipro Respublikos reikalavo priimti žalingas priemones.

148    Šiuo klausimu pažymėtina, kad 2013 m. kovo 21 d. pranešime spaudai nurodytas tik įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą. Iš tikrųjų šiame pranešime ECB nepateikė jokios tiesioginės ar netiesioginės nuorodos į žalingas priemones, o tik nustatė sąlygą, kad skubios paramos likvidumui padidinti grąžinimo terminas gali būti pratęstas, jeigu bus parengta Sąjungos ir TVF programa, pagal kurią būtų užtikrintas atitinkamų bankų mokumas. Šiame pranešime visiškai neminima, kokia turėtų būti ta programa, ir nenurodytos euro grupės deklaracijos, ESM teisės aktai ar vykstančios derybos dėl žalingų priemonių priėmimo.

149    Kitaip, nei teigia ieškovai, šio vertinimo jokiu būdu negalima paneigti remiantis 2014 m. spalio 17 d. spaudoje pasirodžiusiu straipsniu „Before a bailout, E.C. B. minutes showed doubts over keeping a Cyprus bank afloat“ („Kaip matyti iš ECB protokolų, prieš gelbstint valstybės lėšomis abejojama dėl Kipro banko tolesnio apsirūpinimo lėšomis“). Iš tikrųjų šiame straipsnyje tik nurodyta, kad „atidžiai skaitant [ECB valdančiosios tarybos posėdžių] protokolus matyti, jog ECB atstovai ne kartą patvirtino nutrauksiantys [bankui Laïki taikomą skubios paramos likvidumui padidinti] programą, jeigu Kipr[o] [Respublika] nepasieks reikiamos pažangos, kad būtų taikoma ekonominio gelbėjimo programa“, ir jame niekur neminima, kad šie atstovai reikalavo nustatyti konkrečią tokios programos formą arba konkrečias savybes.

150    Ieškovų teiginio labiau negalima pagrįsti ir remiantis ECB vykdomosios valdybos nario kalbomis, pasakytomis per 2013 m. kovo 15 ir 16 d. Euro grupės susitikimus, jeigu jos būtų įrodytos. Kaip nurodyta 2015 m. vasario 19 d. spaudoje pasirodžiusiame straipsnyje „Did the troika defraud billions at the expense of thousands of depositors in Cyprus?“ („Ar trejetas sukčiavo, išleisdamas milijardus daugybės indėlininkų bylinėjimosi išlaidoms Kipre?“), kuriuo remiasi ieškovai, šis ECB vykdomosios valdybos narys grasino neteikti Kipro bankams skubios paramos likvidumui padidinti. Vis dėlto remiantis šiame straipsnyje pateiktomis kalbomis jokiu būdu negalima daryti išvados, kad šis ECB vykdomosios valdybos narys taip siekė nurodyti, kad jeigu bus priimtos žalingos priemonės, ECB toliau nesipriešins tam, kad būtų išlaikyta skubi parama likvidumui padidinti. Atsižvelgiant į tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, pareigas ėjusio Kipro Respublikos finansų ministro liudijimą Kipro parlamento tyrimų komitete, galima padaryti nebent išvadą, kad buvo kalbama apie visų Kipro bankų indėlių mokesčio nustatymą. Vis dėlto šis mokestis, kurio nustatymui Kipro Parlamentas nepritarė 2013 m. kovo 19 d. (žr. 22 punktą), nenurodytas kaip viena iš žalingų priemonių.

151    Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad, kaip iš esmės pažymi ECB, iš 2013 m. kovo 21 d. pranešimo spaudai matyti, jog Kipro Respublika galėjo imtis ne žalingų, o kitų priemonių, siekdama užtikrinti nurodytų bankų mokumą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. liepos 14 d. Nutarties Alcimos Consulting / ECB, T‑368/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:438, 38 punktą). Taigi negalima daryti išvados, kad šiame pranešime spaudai arba jame nurodytame sprendime ECB iš Kipro Respublikos reikalavo priimti šias priemones.

4)      ECB tariamai priimti „[sprendimai] toliau teikti skubią paramą likvidumui padidinti“

152    Ieškovai 2013 m. kovo 21 d. ECB valdančiosios tarybos sprendimą (žr. 134–151 punktus) atskiria nuo sprendimų, kuriuos jie laiko ECB sprendimais „toliau teikti skubią paramą likvidumui padidinti“. Per teismo posėdį ieškovai nurodė, kad šie sprendimai priimti anksčiau, nei paskelbtas 2013 m. kovo 21 d. pranešimas spaudai.

153    Taigi tuo metu skubi parama likvidumui padidinti pateko tik į nacionalinių rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros institucijų kompetencijos sritį (žr. 137–143 punktus), o ECB valdančioji taryba šioje srityje turėjo kompetenciją tik riboti skubios paramos likvidumui padidinti operacijas, kurios, jos nuomone, trukdė ECBS tikslams ir uždaviniams. Taigi reikia pripažinti, kad ieškovų nurodyti ECB teisės aktai – tai teisės aktai, kuriais ECB iki 2013 m. kovo 21 d. nusprendė neprieštarauti skubiai paramai likvidumui padidinti.

154    Vis dėlto konstatuotina, kad iš bylos dokumentų nematyti, jog tuose sprendimuose ECB iš Kipro Respublikos reikalavo priimti žalingas priemones. Priešingai, patys ieškovai per teismo posėdį pripažino, kad šiais sprendimais remiasi tik siekdami pabrėžti, jog 2013 m. kovo 21 d. ECB valdančiosios tarybos sprendimas tariamai priimtas savavališkai.

155    Taigi negalima daryti išvados, kad prieš paskelbiant 2013 m. kovo 21 d. pranešimą spaudai priimtuose „[sprendimuose] toliau teikti skubią paramą likvidumui padidinti“ ECB reikalavo, kad Kipro Respublika priimtų žalingas priemones.

5)      Vėlesni teisės aktai

156    Ginčijami teisės aktai (žr. 77 punkto penktą ir šeštą įtraukas) taip pat apima šias keturias teisės aktų grupes:

–        2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumą, dėl kurio derėjosi ir kurį sudarė Komisija,

–        „Komisijos išvadas, kad Kipro institucijų priimtos priemonės atitiko sąlygas“, ir Komisijos bei ECB suteiktą įvairių finansinės paramos priemonės dalių išmokėjimo Kipro Respublikai patvirtinimą,

–        2013 m. balandžio 12 d., gegužės 13 d. ir rugsėjo 13 d. Euro grupės deklaracijas,

–        Sprendimą 2013/236.

157    Šie teisės aktai priimti vėliau negu 2013 m. kovo 29 d., taigi vėliau, nei priimti žalingi dekretai. Todėl negalima daryti išvados, kad šiais teisės aktais atsakovai reikalavo priimti tuose dekretuose nurodytas žalingas priemones. Jie galėjo reikalauti nebent to, kad būtų priimtos 33 ir 34 punktuose nurodytos žalingos priemonės, nustatytos 2013 m. liepos 30 d. iš dalies pakeitus žalingus dekretus. Vis dėlto ieškovai teigia, kad visi ginčijami teisės aktai priimti vykdant „tęstinius veiksmus“: iš pradžių atsakovai ėmėsi veiksmų, dėl kurių priimtas susitarimas dėl sąlygų, paskui vykdė įvairius veiksmus prieš pasirašydami ir pasirašę 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumą. Per teismo posėdį ieškovai nurodė, kad kiekvienas teisės aktas ir veiksmas yra „būtina grandis sąlygų grandinėje“. Šiomis aplinkybėmis atsakovų atsisakymas priimti vieną iš šių teisės aktų būtų reiškęs, kad žalingomis priemonėmis tikslas nebus pasiektas, taigi šių priemonių nebūtų arba nebebūtų galima įgyvendinti.

158    Ieškovų argumentuose iš esmės dar kartą daroma išvada, kad kiekvieno 156 punkte nurodyto teisės akto priėmimas (juos priėmė atsakovai) buvo būtina sąlyga tam, kad Kipro Respublika išlaikytų arba toliau įgyvendintų žalingas priemones. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šie argumentai spekuliaciniai. Iš tikrųjų iš bylos dokumentų nematyti, kad Kipro Respublika būtų privalėjusi panaikinti žalingas priemones arba jų nebevykdyti, jeigu nebūtų priimtas vienas iš 156 punkte nurodytų vėlesnių teisės aktų.

159    Vis dėlto Bendrajame Teisme ieškovų pateiktas rašytines pastabas ir, be kita ko, jų argumentą, kad Kipro Respublika nebūtų galėjusi panaikinti 2013 m. kovo 22 d. įstatymo ir žalingų dekretų arba nebevykdyti 2013 m. kovo 29 d. nustatytų žalingų priemonių, nepažeisdama tam tikrų vėlesnių teisės aktų, galima aiškinti taip, kad atsakovai privertė Kipro Respubliką išlaikyti arba toliau įgyvendinti šias priemones. Tokiu atveju nurodyta žala būtų patirta ne tik dėl žalingų priemonių priėmimo, bet ir dėl jų išlaikymo bei tolesnio įgyvendinimo.

160    Taigi reikia išnagrinėti, ar atsakovai, priimdami 156 punkte nurodytus teisės aktus, privertė Kipro Respubliką išlaikyti arba toliau įgyvendinti 2013 m. kovo 29 d. nustatytas žalingas priemones. Taip pat bus analizuojama, ar atsakovai šiais teisės aktais reikalavo priimti 33 ir 34 punktuose nurodytas žalingas priemones, nustatytas 2013 m. liepos 30 d. iš dalies pakeitus žalingus dekretus.

161    Pirma, kalbant apie Komisijos sudarytą 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumą, pažymėtina, kad jame nurodytos priemonės skirstomos į tris grupes, kurių kiekviena susijusi su skirtingu tikslu: pirma, Kipro finansų sistemos patikimumo ir indėlininkų bei rinkos pasitikėjimo atkūrimu; antra, mokesčių konsolidavimo proceso tęsimu; trečia, struktūrinių reformų įgyvendinimu.

162    Žalingos priemonės nurodytos pirmojoje iš šių trijų grupių. Jos visų pirma glaustai aprašytos antraštinėje dalyje „Iki šiol padaryta pažanga“, paskui išsamiau – 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.23–1.28 punktuose (žr. 42 punktą).

163    Pirmiausia reikia išnagrinėti ECB ir Komisijos argumentą, kad žalingos priemonės šiame susitarimo memorandume nurodytos vien istoriniais ir aprašomaisiais tikslais (žr. 87 punktą).

164    Pirma, šiuo klausimu 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo D ir F konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad, viena vertus, finansinės paramos priemonė Kipro Respublikai taikoma su sąlyga, kad ji laikysis šiame memorandume nurodytų priemonių, ir, kita vertus, prieš atlikdama kiekvieną mokėjimą ESM valdytojų taryba, remdamasi Komisijos ataskaitomis, turi nuspręsti, ar šių priemonių buvo laikomasi. Taigi, priešingai, nei teigia Komisija, jokioje 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo nuostatoje nenurodyta, kad Kipro Respublika gali priimti tik tam tikras naujas priemones. Skaitant visą šį memorandumą veikiau matyti, kad buvo laikomasi nuomonės, jog reikia įgyvendinti visas jame nurodytas priemones, taigi ir išlaikyti prieš jį pasirašant jau priimtas priemones.

165    Antra, 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.23–1.28 punktuose jau priimtos priemonės nurodytos kartu su priemonėmis, kurias reikia priimti. Taigi pastarosios priemonės būtų visiškai beprasmės, nesant jau priimtų priemonių. Antai 2013 m. balandžio 26 d. memorandumo 1.26 punkte nurodyta, kad BoC rekapitalizuotas, be kita ko, neapdraustus indėlius konvertavus į akcijas (jau priimta priemonė), o šio memorandumo 1.27 punkte pažymėta, kad jeigu atlikus BoC kapitalo poreikių vertinimą (jis turi būti atliktas vėliau) bus nuspręsta, jog BoC kapitalo nepakanka, didžioji neapdraustų indėlių dalis turės būti konvertuota į akcijas, o jeigu bus pripažinta, kad yra BoC kapitalo perviršis, neapdrausti indėlininkai turės teisę atgauti indėlius (priemonė, kuri turi būti priimta).

166    Taigi reikia atmesti Komisijos ir ECB argumentą, kad 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandume žalingos priemonės nurodytos vien istoriniais ir aprašomaisiais tikslais, ir atitinkamai pripažinti, kad šio susitarimo memorandumo 1.26 punkte reikalaujama išlaikyti 2013 m. kovo 29 d. nustatytas žalingas priemones kaip finansinės paramos priemonės taikymo sąlygą. Dėl šio memorandumo 1.27 punkto pažymėtina, kad jame kalbama apie papildomą BoC indėlių konvertavimą į akcijas, kaip nustatyta 2013 m. liepos 30 d., padarius 33 punkte nurodytus Dekreto Nr. 103 pakeitimus.

167    Vis dėlto pažymėtina, kad pagal ESM sutarties 13 straipsnio 4 dalį Komisija susitarimo memorandumą ESM vardu pasirašė 2013 m. balandžio 26 d. Kaip primenama 129 punkte, pagal ESM sutartį Komisijai ir ECB pavestos funkcijos neapima kompetencijos priimti sprendimų, o abiejų institucijų atliekami veiksmai pagal tą pačią sutartį įpareigoja tik ESM (2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle, C‑370/12, EU:C:2012:756, 161 punktas ir 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C‑8/15 P–C‑10/15 P, EU:C:2016:701, 53 punktas). Todėl reikalavimas išlaikyti ir toliau įgyvendinti žalingas priemones, taip pat galimas reikalavimas atlikti papildomą konvertavimą į BoC akcijas, nustatyti šiame susitarimo memorandume, priskirtini tik ESM, o ne Komisijai.

168    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad sudarydama 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumą Komisija iš Kipro Respublikos nereikalavo nei išlaikyti, nei toliau įgyvendinti 2013 m. kovo 29 d. nustatytų žalingų priemonių, o tik suteikė Europos stabilumo mechanizmui paramą veiklai, kad būtų sudarytas susitarimas, už kurį atsakingi tik ESM ir Kipro Respublika. Tą pačią išvadą reikia padaryti ir dėl žalingų priemonių, nustatytų 2013 m. liepos 30 d., padarius 33 ir 34 punktuose nurodytus žalingų dekretų pakeitimus.

169    Antra, net jeigu būtų galima pripažinti, kad Komisija reikalavo išlaikyti ar toliau įgyvendinti žalingas priemones arba priimti žalingas priemones, nustatytas 2013 m. liepos 30 d., padarius 33 ir 34 punktuose nurodytus žalingų dekretų pakeitimus, tai, kad Komisija konstatavo, jog „Kipro institucijų priimtos priemonės atitiko sąlygas“, ir tai, kad Komisija ir ECB patvirtino įvairių finansinės paramos priemonės dalių išmokėjimą Kipro Respublikai (žr. 156 punkto antrą įtrauką), priskirtina tik ESM dėl priežasčių, analogiškų išdėstytoms 167 ir 168 punktuose. Iš tikrųjų Komisija, pagal ESM sutarties 13 straipsnio 7 dalį kartu su ECB užtikrindama, kad būtų laikomasi finansinės paramos priemonės taikymo sąlygų, tik atlieka veiklos užduotį ESM vardu, ir vienintelis ESM turi kompetenciją priimti sprendimus.

170    Trečia, dėl 2013 m. balandžio 12 d., gegužės 13 d. ir rugsėjo 13 d. Euro grupės deklaracijų (žr. 156 punkto trečią įtrauką) pažymėtina, kad jose euro grupė visiškai nemini, jog reikia išlaikyti arba toliau įgyvendinti žalingas priemones tam, kad Kipro Respublika galėtų naudotis įvairiomis ESM taikomos finansinės paramos priemonės dalimis. Taip pat neminima, kad reikia priimti žalingas priemones, kurios nustatytos 2013 m. liepos 30 d., padarius 33 ir 34 punktuose nurodytus žalingų dekretų pakeitimus. Šiose deklaracijose euro grupė iš esmės tik labai glaustai aprašo ir palankiai vertina tam tikras Kipro institucijų priimtas priemones, taip pat tik išreiškia nuomonę, kad šios priemonės gali padėti sumažinti Kipro Respublikos patiriamus finansinius sunkumus. Euro grupė šiose deklaracijose taip pat aprašo buvusius ir būsimus finansinės paramos teikimo procedūros etapus ir, be kita ko, nurodo, kad remia naujos pagalbos dalies išmokėjimą.

171    Taigi negalima daryti išvados, kad 2013 m. balandžio 12 d., gegužės 13 d. ir rugsėjo 13 d. deklaracijose euro grupė reikalavo išlaikyti ar toliau įgyvendinti žalingas priemones arba priimti žalingas priemones, nustatytas 2013 m. liepos 30 d., padarius 33 ir 34 punktuose nurodytus žalingų dekretų pakeitimus.

172    Ketvirta, dėl Sprendimo 2013/236 (žr. 156 punkto ketvirtą įtrauką), kuriuo Taryba „patvirtin[o] ir į S[ąjungos] teisę įtrauk[ė]“ tariamai neteisėtas finansinės paramos priemonės taikymo sąlygas, pažymėtina, kad, priešingai, nei iš esmės teigia ieškovai, visos žalingos priemonės jame nėra konkrečiai nurodytos. Iš tikrųjų su šiomis priemonėmis susiję klausimai nagrinėjami tik šio sprendimo 5 ir 9 konstatuojamosiose dalyse ir 2 straipsnio 6 dalyje, kuriose dauguma žalingų priemonių tiesiogiai nenurodytos.

173    Sprendimo 2013/236 5 konstatuojamojoje dalyje yra taip suformuluota dalis:

„2013 m. kovo 25 d. [E]uro grupė pasiekė politinį susitarimą su Kipro valdžios institucijomis dėl kertinių makroekonominio koregavimo programos klausimų. Bankų sektorius turi būti restruktūrizuotas ir sumažintas <…>. Be to, du didžiausi bankai turi būti rekapitalizuoti išskirtinai tų pačių bankų (t. y. akcininkų, obligacijų turėtojų [turinčių kreditorių] ir indėlininkų) lėšomis.“

174    Sprendimo 2013/236 9 konstatuojamoji dalis išdėstyta taip:

„[K]ad būtų atkurtas Kipro finansinis stabilumas, ir, atsižvelgiant į glaudų ryšį, kad būtų išlaikytas finansinis stabilumas visoje euro zonoje, labai svarbu padidinti ilgalaikį Kipro bankų sektoriaus atsparumą. Esminis Kipro bankų sektoriaus mažinimas ir restruktūrizavimas jau vyksta. Kipro Atstovų Rūmai priėmė teisės aktą, kuri[ame] nustatoma išsami kredito įstaigų atgaivinimo ir pertvarkymo sistema. Panaudojus tą naują sistemą Kipro bankų sektorius nedelsiant iš esmės sumažintas. Siekiant išlaikyti Kipro bankų sektoriaus likvidumą, įvestos laikinos administracinės priemonės, įskaitant kapitalo kontrolę.“

175    Abiejose konstatuojamosiose dalyse Taryba apskritai aprašo pastangas restruktūrizuoti finansų sektorių, kurių jau ėmėsi Kipro institucijos, tačiau nenurodo 2013 m. kovo 29 d. nustatytų žalingų priemonių turinio, išskyrus tai, kad apskritai mini nurodytų bankų akcininkų ir indėlininkų vaidmenį rekapitalizuojant šiuos bankus; taip pat nenurodo, kad šios priemonės turi būti išlaikytos arba kad Kipro institucijos privalo toliau jas įgyvendinti. Taryba taip pat konkrečiai nenurodo žalingų priemonių, nustatytų 2013 m. liepos 30 d., padarius 33 ir 34 punktuose minimus žalingų dekretų pakeitimus.

176    Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalyje nurodyta:

„Siekdam[a] atkurti savo finansų sektoriaus patikimumą, Kipr[o] [Respublika] toliau iš esmės reformuoja ir restruktūrizuoja bankų sektorių ir stiprina gyvybingus bankus – atkuria jų kapitalą, sprendžia jų likvidumo problemas ir stiprina jų priežiūrą. Programoje numatomos šios priemonės ir rezultatai:

a)      užtikrinti, kad būtų atidžiai stebimos bankų sektoriaus likvidumo sąlygos [stebimas bankų sektoriaus likvidumas]. Atidžiai stebimi neseniai nustatyti laikini laisvo kapitalo judėjimo apribojimai <…>. Tų apribojimų tikslas – taikyti kontrolę tik tiek laiko, kiek iš tiesų reikia <…>. Nuo centrini[ų] bank[ų] finansavimo arba valstybės pagalbos priklausančių [nuo finansavimo priklausančių arba valstybės pagalbą gaunančių] šalies bankų vidutinės trukmės finansavim[o] ir kapitalo planai turėtų realiai atspindėti numatytą bankų sektoriaus finansinio įsiskolinimo mažinimą, taip pat turėtų būti mažinama priklausomybė nuo skolinimosi iš centrinių bankų, išvengiant skubaus turto išpardavimo ir kreditų krizės. Kad ateityje būtų užkirstas kelias per didelei emitentų koncentracijai, turi būti atnaujintos mažiausių likvidumo reikalavimų taisyklės;

b)      nustatyti nepriklausomą [nurodytų bankų] turto vertinimą ir [Laïki] operacijas skubiai integruoti į [BoC] operacijas. Vertinimas atliekamas skubiai, kad būtų galima užbaigti indėlių konvertavimą į nuosavybę [akcijas] [BoC];

c)      priimti būtinus norminius reikalavimus, susijusius su bendro 1 lygio nuosavo kapitalo pakankamumo rodiklio padidinimu iki 9 % ne vėliau kaip 2013 m. pabaigoje;

d)      imtis priemonių, kad būtų kuo labiau sumažintos dėl bankų restruktūrizavimo mokesčių mokėtojams tenkančios išlaidos. Prieš pasinaudodamos valstybės pagalbos priemonėmis [pagalba], pakankamai kapitalo neturinčios komercinės ir kooperacinės kredito įstaigos kiek įmanoma padidina savo kapitalą iš privačių šaltinių. Prieš suteikiant tokią valstybės pagalbą bet kokie restruktūrizavimo planai oficialiai tvirtinami pagal valstybės pagalbos taisykles <…>;

e)      užtikrinti, kad būtų sukurtas kreditų registras <…>;

f)      stiprinti bankų valdymą, įskaitant draudimą skolinti nepriklausomiems valdybos nariams arba [su jais] susijusioms šalims;

g)      maksimaliai padidinti neveiksnių paskolų išieškojimą ir kuo labiau sumažinti strateginio skolininkų įsipareigojimų nevykdymo paskatas <…>;

h)      prilyginti kooperacinių kredito institucijų reguliavimą ir priežiūrą prie komercinių bankų reguliavimo ir priežiūros [suderinti kooperacinių kredito įstaigų reguliavimą ir priežiūrą su komercinių bankų reguliavimu ir priežiūra];

i)      nustatyti kooperacinių kredito įstaigų gyvybingumą ir, konsultuojantis su Komisija, ECB ir TVF, parengti tokių kredito įstaigų sektoriaus būsimos struktūros, veikimo ir gyvybingumo strategiją <…> iki 2015 m. vidurio;

j)      padidinti bendrovių ir namų ūkių sektorių įsiskolinimo stebėseną ir nustatyti tikslinio privačiojo sektoriaus skolos restruktūrizavimo sistemą <…>;

k)      <…> stiprinti kovos su pinigų plovimu sistemą ir <…> užtikrinti visapusį subjektų <…> skaidrumą;

l)      įvesti privalomą priežiūrą, pagrįstą kapitalizavimo lygiais;

m)      integruoti testavimą nepalankiomis sąlygomis į <…> bankų priežiūrą ir

n)      įgyvendinti suvienodintą duomenų pranešimo sistemą bankams ir kredito įstaigoms.“

177    Iš šių „priemonių ir rezultatų“ su žalingomis priemonėmis susijusiais galima laikyti tik tuos, kurie, pirma, nurodyti Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b punkte ir susiję su Laïki integravimu į BoC, taip pat indėlių konvertavimu į akcijas BoC, ir, antra, yra apibrėžti to paties sprendimo 2 straipsnio 6 dalies d punkte ir susiję su mokesčių mokėtojų patirtų banko restruktūrizavimo išlaidų mažinimu.

178    Visų pirma dėl Laïki integravimo į BoC reikia pabrėžti, kad Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b punkte tik bendrai yra nurodyta priemonė, kurią Kipro Respublika turėjo priimti. Šioje nuostatoje nenustatyta, kad Laïki į BoC turi būti integruotas laikantis konkrečių taisyklių. Taigi Kipro institucijos bent jau turėjo didelę diskreciją nustatyti šias taisykles. Vis dėlto vykdant patį Laïki integravimą į BoC negalėjo būti padarytas vienas iš pažeidimų, dėl kurių skundžiasi ieškovai. Toks pažeidimas galėjo būti padarytas nebent nustatant šios priemonės įgyvendinimo taisykles. Taigi, jeigu žala, kurią ieškovai mano patyrę dėl Laïki integravimo į BoC, būtų įrodyta, ji būtų atsiradusi ne dėl Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b punkto, o dėl šiam integravimui įgyvendinti Kipro Respublikos priimtų taikymo priemonių.

179    Be to, kalbant apie mokesčių mokėtojų patirtų banko restruktūrizavimo išlaidų sumažinimą, pažymėtina, kad Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies d punkte, pirma, tik bendrai įpareigota šiuo tikslu priimti priemones, ir, antra, tik reikalaujama, kad pakankamai kapitalo neturinčios komercinės ir kooperacinės kredito įstaigos kuo labiau padidintų savo kapitalą iš privačių šaltinių, prieš joms suteikiant valstybės pagalbą. Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies d punkte nenurodyta jokios konkrečios priemonės, kurią šiuo tikslu reikia įgyvendinti, taigi Kipro Respublikai suteikiama didelė diskrecija šiuo klausimu. Tokį aiškinimą pagrindžia tai, kad šioje nuostatoje yra nurodytos tiek komercinės, tiek kooperacinės kredito įstaigos, nors žalingos priemonės buvo taikomos tik pirmosioms. Taigi šios nuostatos negalima aiškinti kaip reiškiančios, kad pagal ją Kipro Respublika privalo išlaikyti arba toliau įgyvendinti žalingas priemones.

180    Galiausiai dėl bankui BoC patikėtų indėlių konvertavimo į akcijas pažymėtina, kad Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b punkte reikalaujama per tam tikrą terminą, per kurį šiuos indėlius galima konvertuoti, atlikti nepriklausomą nurodytų bankų turto vertinimą. Remiantis tuo galima netiesiogiai, tačiau neabejotinai daryti išvadą, kad, nedarant poveikio galimybei praktiškai atlikti tokį vertinimą, pagal Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b punktą Kipro institucijos negalėjo atsisakyti konvertuoti BoC indėlių į akcijas. Taigi šiuo atveju susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir, be kita ko, atsižvelgiant į nurodytų bankų finansinę padėtį reikalavimas neatsisakyti šio konvertavimo ar toliau jį vykdyti, neatsižvelgiant į konkrečias jo taisykles, galėjo reikšti, kad padarytas vienas ar keli ieškovų nurodyti pažeidimai.

181    Taigi darytina išvada, kad Taryba Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b punkte reikalavo iš Kipro Respublikos išlaikyti arba toliau įgyvendinti žalingą priemonę, t. y. konvertuoti neapdraustus BoC indėlius į akcijas. Vis dėlto priimdama Sprendimą 2013/236 Taryba nereikalavo, kad Kipro Respublika išlaikytų ar toliau įgyvendintų kitas 2013 m. kovo 29 d. nustatytas žalingas priemones arba priimtų žalingas priemones, nustatytas po šios dienos, padarius 33 ir 34 punktuose nurodytus žalingų dekretų pakeitimus.

182    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta 103 punkte, reikia išnagrinėti, ar Kipro Respublika turėjo diskreciją nevykdyti reikalavimo išlaikyti arba toliau įgyvendinti žalingą priemonę, nurodytą (bent jau netiesiogiai) Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b punkte ir susijusią su BoC indėlių konvertavimu į akcijas.

b)      Dėl klausimo, ar Kipro Respublika turėjo diskreciją nevykdyti reikalavimo išlaikyti arba toliau įgyvendinti priemonę, susijusią su „BoC“ indėlių konvertavimu į akcijas

183    Sprendimą 2013/236 Taryba priėmė pagal Komisijos pasiūlymą, remdamasi „Sutart[ies] dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač <…> jos 136 straipsnio 1 dal[imi] kartu su 126 straipsnio 6 dalimi“. Šis sprendimas buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiojo leidinio L serijoje, skirtoje teisiškai privalomiems aktams skelbti.

184    Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Siekdama prisidėti prie tinkamo Ekonominės ir pinigų sąjungos veikimo, ir pagal atitinkamas Sutarčių nuostatas Taryba, vadovaudamasi atitinkama 121 ir 126 straipsniuose nustatyta tvarka, išskyrus 126 straipsnio 14 dalyje nustatytą tvarką, patvirtina valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, skirtas priemones, kuriomis siekiama:

a)      sustiprinti jų biudžetinės drausmės koordinavimą ir priežiūrą;

b)      nustatyti joms taikomas ekonominės politikos gaires užtikrinant jų suderinamumą su visai Sąjungai priimtomis gairėmis ir užtikrinti jų priežiūrą.“

185    SESV 126 straipsnio 6 dalyje, susijusioje su tvarka, pagal kurią priimtas Sprendimas 2013/236, numatyta, kad apsvarsčiusi suinteresuotosios valstybės narės norimas pareikšti pastabas ir nuodugniai jas įvertinusi Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, „nusprendžia“, ar yra susidaręs šios valstybės narės perviršinis deficitas.

186    Taigi Sprendimas 2013/236 – tai sprendimas, kaip tai suprantama pagal SESV 288 straipsnio ketvirtą pastraipą. Pats šis sprendimas savo galiojimo laikotarpiu Kipro Respublikai buvo privalomas visas, įskaitant jo 2 straipsnio 6 dalies b punktą.

187    Tai, kad Sprendimas 2013/236 privalomas, galima patvirtinti remiantis tiek jo formuluote ir esme, tiek priėmimo aplinkybėmis ir jį priėmusios institucijos ketinimu. Pirma, nors iš tikrųjų šio sprendimo 7, 10, 11, 13 ir 14 konstatuojamosiose dalyse vartojama tariamoji nuosaka, visos jo nuostatos suformuluotos imperatyviai – tai įrodo aplinkybė, kad 1 ir 2 straipsniuose sistemingai vartojamas tiesioginės nuosakos esamasis laikas (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Rahman ir kt., C‑83/11, EU:C:2012:519, 21 punktą). Antai Sprendimo 2013/236 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Kipro Respublika „tiksliai įgyvendina makroekonominio koregavimo programą <…>, kurios pagrindiniai elementai išdėstyti šio sprendimo 2 straipsnyje“. Kaip jau pabrėžta 176 punkte, konkrečiai šio sprendimo 2 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad „Kipr[o] [Respublika] toliau iš esmės reformuoja ir restruktūrizuoja bankų sektorių ir stiprina gyvybingus bankus – atkuria jų kapitalą, sprendžia jų likvidumo problemas ir stiprina jų priežiūrą“. Šiuo tikslu, kaip nurodyta 176 ir 177 punktuose, makroekonominio koregavimo programoje „numatomos“ „priemonės ir rezultatai“, įskaitant priemonę, pagal kurią skubiai atliekamas nepriklausomas nurodytų bankų turto vertinimas, kad būtų galima BoC indėlius konvertuoti į akcijas.

188    Antra, iš Bendrajame Teisme pateiktų Tarybos rašytinių pastabų matyti, kad Sprendimu 2013/236 buvo siekiama sukelti privalomų teisinių padarinių ir kad Taryba ketino nustatyti, jog šiuo sprendimu tokių padarinių sukeliama. Pirma, šiuo klausimu Taryba aiškiai pripažįsta, kad priimdama šį sprendimą ji manė, jog reikia „Kipr[o] [Respublikai] skirti teisės aktą, sukeliantį privalomų teisinių padarinių“.

189    Antra, primintina, kad Sprendimas 2013/236 priimtas 2013 m. balandžio 25 d., taigi, pirma, kitą dieną po 2013 m. balandžio 24 d. susitikimo, per kurį ESM valdytojų taryba, be kita ko, nusprendė Kipro Respublikai suteikti paramą stabilumui pagal finansinės paramos priemonę ir patvirtino naują susitarimo memorandumo projektą, ir, antra, likus dienai iki 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo pasirašymo (žr. 39–41 punktus).

190    Šiomis aplinkybėmis atsižvelgiant į Tarybos atsakymą, pateiktą taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, Sprendimas 2013/236 priimtas pagal „bendrą nuo euro zonos krizės pradžios nusistovėjusią praktiką; taikant šią praktiką paramos, dėl kurios tarpvyriausybiniu lygmeniu priimtas paramą gaunančios valstybės narės ir ESM susitarimas, teikimo sąlygos susiejamos su sprendimais, Tarybos priimtais pagal SESV 136 straipsnį“, kad būtų „užtikrinta tarpvyriausybinės ir Sąjungos veiklos srities atitiktis ir nuoseklumas“.

191    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b punktą Kipro Respublika neturėjo jokios diskrecijos atsisakyti konvertuoti BoC indėlius į akcijas.

c)      Išvada dėl žalingų priemonių priėmimo, išlaikymo arba tolesnio įgyvendinimo priskirtinumo atsakovams

192    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad žalingos priemonės, t. y. neapdraustų BoC indėlių konvertavimo į akcijas, išlaikymas arba tolesnis įgyvendinimas Kipro Respublikoje yra (bent jau iš dalies) priskirtinas Sąjungai. Taigi Bendrasis Teismas turi kompetenciją nagrinėti šį ieškinį tiek, kiek jis susijęs su šia Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b punkte nurodyta priemone.

193    Vis dėlto darytina išvada, kad kitų žalingų priemonių priėmimo, išlaikymo ir tolesnio įgyvendinimo negalima priskirti atsakovams, ir nereikia nagrinėti, ar Kipro Respublika šiuo klausimu turėjo diskreciją. Taigi Bendrasis Teismas neturi kompetencijos to nagrinėti pagal šį ieškinį.

2.      Dėl Sąjungos atsakomybės atsiradimo dėl atsakovų tam tikrų teisės aktų ir veiksmų

194    Ieškovų argumentus galima aiškinti taip, kad dėl atsakovų tam tikrų teisės aktų ir veiksmų, susijusių su finansinės paramos priemonės taikymu, atsirado Sąjungos atsakomybė, neatsižvelgiant į tai, ar žalingų priemonių priėmimas arba galbūt jų išlaikymas ar tolesnis įgyvendinimas yra priskirtini atsakovams. Yra nurodyti, pirma, teisės aktai ir veiksmai, kuriais, ieškovų teigimu, „Komisija, ECB, euro grupė ir Taryba patvirtino“ žalingus dekretus, antra, Komisijos ir ECB veiksmai, susiję su 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumu, trečia, atsakovų, visų pirma euro grupės, konkretūs patikinimai, kad žalingos priemonės nebus priimtos, ir, ketvirta, ECB priimti įvairūs sprendimai dėl skubios paramos likvidumui padidinti, kurią gavo Laïki.

195    Reikia nustatyti, ar dėl kiekvieno šio teisės akto arba veiksmo gali atsirasti Sąjungos atsakomybė.

196    Pirma, kalbant apie tai, kad atsakovai tariamai patvirtino žalingus dekretus (žr. 194 punktą), reikia konstatuoti, jog ieškovai tiksliai neaprašo minimų teisės aktų arba veiksmų, o tik nurodo „sąlygas, kurias institucijos atsakovės patvirtino davusios sutikimą teikti finansinę paramą“. Vis dėlto remiantis jų argumentų struktūra galima daryti išvadą, kad jie nurodo visų pirma Komisijos ir ECB vykdomą žalingų priemonių įgyvendinimo priežiūrą pagal ESM sutarties 13 straipsnio 7 dalį, paskui makroekonominio koregavimo programos priežiūrą pagal Sprendimo 2013/236 1 straipsnio 2 dalį ir galiausiai 2013 m. balandžio 12 d. bei gegužės 13 d. Euro grupės deklaracijas. Šiuos argumentus ieškovai grindžia 1967 m. liepos 14 d. Sprendimu Kampffmeyer ir kt. / Komisija (5/66, 7/66, 13/66–16/66 ir 18/66–24/66, nepaskelbtas Rink., EU:C:1967:31, p. 317), iš kurio matyti, kad Sąjungos atsakomybė gali kilti dėl to, jog Sąjungos institucijos patvirtino ieškovui žalos padariusius teisės aktus.

197    Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pirmiausia pažymi, kad Komisijos ir ECB vykdoma žalingų priemonių įgyvendinimo priežiūra pagal ESM sutarties 13 straipsnio 7 dalį bus nagrinėjama kartu su kitais šių institucijų veiksmais, susijusiais su 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumu (žr. 201–204 punktus).

198    Be to, pažymėtina, kad Komisijos ir ECB vykdoma makroekonominio koregavimo programos įgyvendinimo priežiūra pagal Sprendimo 2013/236 1 straipsnio 2 dalį patenka į jų kompetencijos sritį; ši kompetencija Sąjungos institucijoms suteikta Sąjungos teisėje, taigi dėl jos gali kilti Sąjungos atsakomybė.

199    Galiausiai dėl 2013 m. balandžio 12 d. ir gegužės 13 d. Euro grupės deklaracijų reikia priminti, kad, kaip pabrėžta 113 punkte, 2012 m. spalio 26 d. Protokolo Nr. 14 dėl euro grupės 1 straipsnyje nustatyta, jog euro grupė susitinka „aptarti klausimus, susijusius su konkrečiais įsipareigojimais, kuriuos [ją sudarantys ministrai] prisiima bendros valiutos atžvilgiu“. Pagal SESV 119 straipsnio 2 dalį šie klausimai patenka į Sąjungos veiksmų sritį, siekiant ESS 3 straipsnyje nustatytų tikslų, apimančių ir tikslą įsteigti ekonominę ir pinigų sąjungą, kurios valiuta – euro.

200    Savo 2013 m. balandžio 12 d. ir gegužės 13 d. deklaracijose euro grupė tik labai glaustai aprašė ir palankiai įvertino tam tikras Kipro institucijų priimtas priemones, taip pat tik išreiškė nuomonę, kad šios priemonės, be kita ko, gali padėti sumažinti finansinius sunkumus, su kuriais susiduria Kipro Respublika (žr. 170 punktą). Taigi atsižvelgiant į tai, kas nurodyta 199 punkte, negalima daryti išvados, kad tai, jog euro grupė pareiškė tokią nuomonę, nepatenka į Sąjungos teisėje euro grupei suteiktos kompetencijos sritį. Taigi dėl šio nuomonės pareiškimo gali kilti Sąjungos atsakomybė.

201    Antra, ieškovai nurodo kelis Komisijos ir ECB veiksmus, susijusius su 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumu, t. y. Komisijos derybas dėl 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo ir tai, kad ji pasirašė šį memorandumą, taip pat ECB ir Komisijos vykdomą žalingų priemonių taikymo priežiūrą pagal ESM sutarties 13 straipsnio 7 dalį. Šiuo klausimu pažymėtina, kad ESM sutartyje Komisijai ir ECB pavestomis užduotimis neiškraipomi ES sutartyje ir SESV šioms institucijoms suteikti įgaliojimai. Konkrečiai dėl Komisijos pažymėtina, kad ESM sutarties 13 straipsnio 3 ir 4 dalyse ji įpareigojama užtikrinti, kad ESM sudaryti susitarimo memorandumai būtų suderinami su Sąjungos teise, todėl įgyvendinant ESM sutartį Komisija išsaugo Sutarčių sergėtojos vaidmenį, nurodytą ESS 17 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią ji „remia bendruosius Sąjungos interesus“ ir „prižiūri Sąjungos teisės taikymą“. Taigi Komisija neturėtų pasirašyti susitarimo memorandumo, jeigu abejotų jo suderinamumu su Sąjungos teise (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701, 56–59 punktus).

202    Taigi ieškovas turi teisę ieškinyje dėl žalos atlyginimo kaltinti Komisiją neteisėtais veiksmais, susijusiais su 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo priėmimu ESM vardu (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701, 55 punktą).

203    Priešingai, nei teigia ECB, remiantis 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimu Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB (C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701) negalima daryti išvados, kad deliktinė Sąjungos institucijos atsakomybė gali kilti tik dėl neteisėtų šios institucijos veiksmų įgyvendinant ESM sutartį. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas šiame sprendime visų pirma nusprendė, kad teisinio pobūdžio ESM aktai, kuriais įpareigojamas tik ESM ir kurie nepatenka į Sąjungos teisės sistemą, nepanaikina galimybės ieškinyje dėl deliktinės atsakomybės kaltinti Komisijos ir ECB neteisėtais veiksmais, tam tikrais atvejais susijusiais su susitarimo memorandumo priėmimu ESM vardu (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701, 53–55 punktus). Be to, nors ESS 17 straipsnio 1 dalyje ir ESM sutarties 13 straipsnio 3 ir 4 dalyse Komisijai nustatytos pareigos, kurių neturi vykdyti ECB (žr. 201 punktą), vis dėlto ECB, atlikdamas savo funkcijas pagal ESM sutartį, remia bendrą Sąjungos ekonominę politiką, vadovaudamasis SESV 282 straipsnio 2 dalimi (2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle, C‑370/12, EU:C:2012:756, 165 punktas). Galiausiai pažymėtina, kad, kaip ir Komisija, ECB privalo laikytis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija), kai veikia už Sąjungos teisinės sistemos ribų (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C‑8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701, 67 punktą). Tuo remiantis darytina išvada, kad ieškinyje dėl žalos atlyginimo galima kaltinti neteisėtais veiksmais, susijusiais su ECB ir Komisijos vykdoma žalingų priemonių taikymo priežiūra.

204    Taigi Sąjungos atsakomybė gali kilti dėl Komisijos vykdytų derybų dėl 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo ir dėl to, kad Komisija šį memorandumą pasirašė, taip pat dėl ECB ir Komisijos vykdomos žalingų priemonių taikymo priežiūros pagal ESM sutarties 13 straipsnio 7 dalį.

205    Trečia, kalbant apie atsakovų, visų pirma euro grupės, konkretų patikinimą, kad žalingos priemonės nebus priimtos, reikia priminti, jog teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra prioritetinis bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio tikslas – apsaugoti privačius asmenis (šiuo klausimu žr. 1992 m. gegužės 19 d. Sprendimo Mülder ir kt. / Taryba ir Komisija, C-104/89 ir C-37/90, EU:C:1992:217, 15 punktą), ir Sąjungos institucijai pažeidus šį principą gali atsirasti Sąjungos atsakomybė (šiuo klausimu žr. 1990 m. birželio 26 d. Sprendimo Sofrimport / Komisija, C-152/88, EU:C:1990:259, 26 punktą).

206    Taigi Sąjungos atsakomybė gali kilti dėl atsakovų, visų pirma euro grupės, konkretaus patikinimo, kad žalingos priemonės nebus priimtos.

207    Ketvirta, ECB priimti sprendimai dėl skubios paramos likvidumui padidinti yra teisės aktai, Sąjungos institucijos priimti vykdant Sąjungos teisėje jai suteiktą įgaliojimą, taigi dėl jų gali kilti Sąjungos atsakomybė.

3.      Išvada dėl Bendrojo Teismo kompetencijos

208    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Bendrasis Teismas turi kompetenciją nagrinėti šį ieškinį tiek, kiek jis susijęs, pirma, su tuo, kad atsakovai tariamai patvirtino žalingus dekretus, antra, su pareiga neatsisakyti neapdraustų BoC indėlių konvertavimo į akcijas, nurodyto Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b punkte, arba toliau jį įgyvendinti, trečia, su Komisijos derybomis dėl 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo ir su tuo, kad Komisija šį memorandumą pasirašė, ketvirta, su Komisijos ir ECB vykdoma žalingų priemonių taikymo priežiūra pagal ESM sutarties 13 straipsnio 7 dalį, penkta, su nurodytu konkrečiu atsakovų, visų pirma euro grupės, patikinimu, kad žalingos priemonės nebus priimtos, šešta, su ECB priimtais sprendimais dėl skubios paramos likvidumui padidinti.

B.      Dėl priimtinumo

209    Taryba, Komisija ir ECB teigia, kad šis ieškinys nepriimtinas visas arba iš dalies. Jų pateikti argumentai susiję, pirma, su taikomų formos reikalavimų laikymusi (žr. 210–234 punktus) ir, antra, su neišnaudotomis nacionalinėmis teisių gynimo priemonėmis (žr. 235–242 punktus).

1.      Dėl formos reikalavimų laikymosi

210    Taryba ir ECB pažymi, kad ieškinys neatitinka taikomų formos reikalavimų. Pirma, ECB nurodo, kad ieškinys neatitinka 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų. Ieškovai pirmiausia neįrodė, kad yra koks nors priežastinis ryšys tarp tariamai neteisėto veiksmo, kuriuo kaltinami atsakovai, ir nurodytos žalos. Konkrečiai ieškovai nepaaiškino, kodėl ECB galėjo būti atsakingas už nurodytą žalą, atsižvelgiant į tai, kad jo vaidmuo priimant žalingas priemones buvo tik konsultacinis. Be to, ieškovai pakankamai neaprašė žalos, kurią teigia patyrę: jie neįrodė, kad būtų praradę mažesnę dalį savo indėlių, jeigu nurodyti bankai būtų likviduoti, o ne jiems taikomos žalingos priemonės. Galiausiai ieškovų teisiniai argumentai tokie silpni, kad nurodytas ECB priimtų priemonių neteisėtumas yra nepakankamai pagrįstas.

211    Antra, Taryba teigia, kad ieškinys neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmoje pastraipoje ir 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytų reikalavimų tiek, kiek jis susijęs su Sprendimu 2013/236. Iš tikrųjų remiantis ieškiniu negalima taip tiksliai, kaip reikalaujama, nustatyti nei šio sprendimo neteisėtumo (ieškovai mano, kad jis neteisėtas), nei priežasčių, dėl kurių, ieškovų nuomone, yra priežastinis ryšys tarp šio neteisėtumo ir jų tariamai patirtos žalos, nei tikslaus Tarybos dalyvavimo darant šią žalą masto. Tuo remdamasi Taryba daro išvadą, kad ieškinys yra nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su šiuo sprendimu.

212    Ieškovai prašo atmesti šiuos nepriimtinumu grindžiamus pagrindus.

213    Pirma, jie pažymi, kad ieškinyje įrodytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėto institucijų atsakovių veiksmo ir ieškovų patirtos žalos. Konkrečiai dėl ECB argumento dėl žalos aprašymo ieškovai mano, kad jis susijęs su ieškinio esme, o ne priimtinumu.

214    Antra, jie pabrėžia, kad išdėstė motyvus, kodėl Sprendimas 2013/236, kuriuo finansinės paramos priemonės taikymo sąlygos įtrauktos į Sąjungos teisę, yra neteisėtas ir kodėl dėl jo padaryta nurodyta žala.

215    Šiuo klausimu primintina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą ir 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, reikalavimai ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši nuoroda turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, prireikus be jokios kitos informacijos. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir tinkamą teisingumo vykdymą tam, kad ieškinys būtų priimtinas, pačiame ieškinio tekste turi būti nurodytos, nors ir trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai, pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis jis yra pagrįstas (1993 m. balandžio 28 d. Nutarties De Hoe / Komisija, T-85/92, EU:T:1993:39, 20 punktas ir 1999 m. birželio 15 d. Sprendimo Ismeri Europa / Audito Rūmai, T-277/97, EU:T:1999:124, 29 punktas).

216    Tam, kad šie reikalavimai būtų patenkinti, ieškinyje, kuriuo siekiama Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo arba vieno iš jų tarnautojų, atliekančių savo pareigas, tariamai padarytos žalos atlyginimo, turi būti nurodyti duomenys, leidžiantys nustatyti veiksmą, dėl kurio ieškovas kaltina atsakovą, priežastys, kodėl ieškovas mano, kad yra priežastinis ryšys tarp veiksmo ir žalos, kurią jis teigia patyręs, ir šios žalos pobūdis bei dydis (1996 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Asia Motor France ir kt. / Komisija, T-387/94, EU:T:1996:120, 107 punktas ir 1998 m. sausio 29 d. Sprendimo Dubois et Fils / Taryba ir Komisija, T-113/96, EU:T:1998:11, 30 punktas).

217    Prieš nagrinėjant 210–214 punktuose nurodytus šalių argumentus pagal šią jurisprudenciją, net jeigu būtų galima pripažinti, kad ieškovų argumentai dėl Laïki akcininkų gelbėjimo privačiomis lėšomis susiję su teisės aktais arba veiksmais, dėl kurių Bendrasis Teismas turi kompetenciją, pažymėtina, jog šie argumentai pernelyg netikslūs, kad Bendrasis Teismas galėtų juos vertinti. Iš tikrųjų ieškovai iš esmės tik nurodo, kad Laïki akcijos dėl žalingų priemonių buvo „panaikintos“ nesumokėjus finansinės kompensacijos arba „visiškai neteko“ savo ekonominės vertės.

218    Vis dėlto iš bylos medžiagos ir, be kita ko, iš 30–36 punktuose nurodytos informacijos matyti, kad žalinguose dekretuose nenumatyta, jog Laïki akcijoms taikoma kokia nors gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė. Šiomis aplinkybėmis iš ieškovų argumentų negalima suprasti, kaip atsakovai, remdami žalinguose dekretuose nurodytas žalingas priemones, galėjo prisidėti prie Laïki akcininkų patirtos žalos atsiradimo. Taigi pagal 215 ir 216 punktuose nurodytą jurisprudenciją šis ieškinys yra akivaizdžiai nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su žalos, ieškovų patirtos dėl tariamo Laïki akcijų panaikinimo, atlyginimu.

219    Patikslinus tai, reikia patikrinti, ar šis ieškinys atitinka 215 ir 216 punktuose aprašytus formos reikalavimus tiek, kiek jis susijęs su teisės aktais ir veiksmais, dėl kurių Bendrasis Teismas turi kompetenciją, t. y. pirma, su tuo, kad atsakovai tariamai patvirtino žalingus dekretus, antra, su pareiga neatsisakyti neapdraustų BoC indėlių konvertavimo į akcijas, nurodyto Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b punkte, arba toliau jį įgyvendinti, trečia, su Komisijos derybomis dėl 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo ir su tuo, kad Komisija šį memorandumą pasirašė, ketvirta, su Komisijos ir ECB vykdoma žalingų priemonių taikymo priežiūra pagal ESM sutarties 13 straipsnio 7 dalį, penkta, su nurodytu konkrečiu atsakovų, visų pirma euro grupės, patikinimu, kad žalingos priemonės nebus priimtos, šešta, su ECB priimtais sprendimais dėl skubios paramos likvidumui padidinti.

220    Pirma, kalbant apie tai, kad atsakovai tariamai patvirtino žalingus dekretus, pažymėtina, kad, siekdami įrodyti, jog yra priežastinis ryšys tarp, pirma, makroekonominio koregavimo programos priežiūros pagal Sprendimo 2013/236 1 straipsnio 2 dalį ir 2013 m. balandžio 12 d. bei gegužės 13 d. Euro grupės deklaracijas ir, antra, nurodytos žalos, ieškovai remiasi tik 1967 m. liepos 14 d. Sprendimu Kampffmeyer ir kt. / Komisija (5/66, 7/66, 13/66–16/66 ir 18/66–24/66, nepaskelbtas Rink., EU:C:1967:31, p. 317), iš kurio matyti, kad Sąjungos atsakomybė gali kilti dėl to, jog Sąjungos institucijos patvirtino ieškovui žalos padariusius teisės aktus.

221    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad savo 2013 m. balandžio 12 d. ir gegužės 13 d. deklaracijose euro grupė, kuri neturi kompetencijos priimti privalomų sprendimų, tik labai glaustai aprašė ir palankiai įvertino tam tikras Kipro institucijų priimtas priemones, taip pat tik išreiškė nuomonę, kad šios priemonės, be kita ko, gali padėti sumažinti finansinius sunkumus, su kuriais susiduria Kipro Respublika (žr. 170 punktą). Taigi šiose deklaracijose euro grupė Kipro Respublikai išreiškė neprivalomą nuomonę ir kompetentingos nacionalinės institucijos neprivalėjo šios nuomonės laikytis.

222    Kalbant apie Komisijos ir ECB vykdomą makroekonominio koregavimo programos įgyvendinimo priežiūrą, reikia priminti, kad Sprendimo 2013/236 1 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog Komisija kartu su ECB ir prireikus su TVF stebi Kipro Respublikos pažangą įgyvendinant savo programą. Šio sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad visų pirma Komisija kartu su ECB ir prireikus su TVF bei su Kipro valdžios institucijomis nagrinėja visus programos pakeitimus ar atnaujinimus, kurių gali reikėti, be to, nuolat teikia patarimus ir rekomendacijas dėl fiskalinių, finansinių ir struktūrinių reformų ir galiausiai reguliariai vertina programos ekonominį poveikį ir rekomenduoja būtinus pataisymus, siekiant skatinti augimą ir darbo vietų kūrimą, užtikrinti būtiną fiskalinį konsolidavimą ir kuo labiau mažinti žalingą socialinį poveikį. Nė viena iš šių Komisijos pareigų neapima pačios galios priimti sprendimus arba privertimo galios. Taigi bet koks patvirtinimas, kurį Komisija galėjo suteikti, vykdydama savo pareigas pagal Sprendimo 2013/236 1 straipsnio 2 dalį, buvo neprivalomas, todėl nesaistė Kipro institucijų.

223    Tuo remiantis darytina išvada, kad Kipro Respublika, kuri neprivalėjo priimti žalingų priemonių (žr. 105–155 punktus), taip pat neturėjo prašyti Komisijos, ECB arba euro grupės leidimo jas priimti. Kaip matyti iš 221 ir 222 punktų, bet kuriuo atveju Komisija, ECB ir euro grupė šiuose punktuose nurodytais teisės aktais arba veiksmais Kipro institucijoms nesuteikė jokio panašaus leidimo.

224    Priešingai, 1967 m. liepos 14 d. Sprendime Kampffmeyer ir kt. / Komisija (5/66, 7/66, 13/66–16/66 ir 18/66–24/66, nepaskelbtas Rink., EU:C:1967:31, p. 317) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Europos bendrijos atsakomybė atsirado dėl Komisijos Vokietijos Federacinei Respublikai neteisingai suteikto leidimo priimti tam tikras apsaugos priemones žemės ūkio srityje. Šioje byloje Komisijos leidimas buvo būtina šių priemonių priėmimo sąlyga. Taigi Bendrijos atsakomybę lėmė ne tai, kad viena iš jos institucijų paprasčiausiai patvirtino valstybės narės priimtas priemones, o tai, kad šioms priemonėms suteiktas leidimas, be kurio nebūtų galimybės jų įgyvendinti.

225    Taigi vien iš nuorodos į 1967 m. liepos 14 d. Sprendimą Kampffmeyer ir kt. / Komisija (5/66, 7/66, 13/66–16/66 ir 18/66–24/66, nepaskelbtas Rink., EU:C:1967:31, p. 317) negalima suprasti, kodėl patvirtinus žalingų priemonių priėmimą galėjo būti padaryti ieškovų nurodyti turtiniai nuostoliai.

226    Tuo remiantis darytina išvada, kad šis ieškinys nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su tuo, jog atsakovai tariamai patvirtino žalingų dekretų priėmimą.

227    Antra, dėl pareigos neatsisakyti neapdraustų BoC indėlių konvertavimo į akcijas, nurodyto Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b punkte, arba toliau jį įgyvendinti pažymėtina, kad ieškovai pakankamai tiksliai nurodo, pirma, veiksmus, kuriais kaltina Tarybą, t. y. tai, kad šiame sprendime ji „patvirtin[o] ir į S[ąjungos] teisę įtrauk[ė]“ tariamai neteisėtas finansinės paramos priemonės taikymo sąlygas, ir, antra, nurodytos žalos pobūdį bei mastą, išsamiai aprašytus ieškinyje ir jo priede. Kaip matyti iš 159 punkto, ieškovai taip pat pakankamai tiksliai paaiškina, kaip jie mano, esamą priežastinį ryšį tarp Tarybos veiksmų, kuriuos mini kaip neteisėtus, ir nurodytos žalos.

228    Trečia, kalbant apie 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo pasirašymą, ieškovų argumentus galima aiškinti taip: jie mano, kad jeigu Komisija nebūtų sutikusi pasirašyti 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo, ESM ir Kipro Respublika nebūtų galėję susitarti, kad 2013 m. kovo 29 d. nustatytų žalingų priemonių išlaikymas arba tolesnis įgyvendinimas ir žalingų priemonių, nustatytų 2013 m. liepos 30 d., padarius 33 ir 34 punktuose nurodytus žalingų dekretų pakeitimus, priėmimas yra būtina finansinės paramos priemonės taikymo sąlyga.

229    Taigi nurodyta žala bent iš dalies atsirado dėl sprendimo pasirašyti 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumą. Šiuo klausimu ieškovai nurodė priežastis, dėl kurių mano, kad yra priežastinis ryšys, pirma, tarp veiksmo – 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo pasirašymo – ir, antra, nurodytos žalos.

230    Vis dėlto ieškovų argumentai, susiję su derybomis dėl 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo, konkrečiai visiškai neišplėtoti ir yra išdėstyti ieškovų rašytinių pastabų dalyse, skirtose teisiniam argumentavimui. Visų pirma šiose pastabose nėra nieko, kuo remiantis būtų galima nustatyti priežastis, dėl kurių ieškovai mano, kad Komisijos arba ECB veiksmai derantis dėl 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo prisidėjo prie nurodytos žalos padarymo.

231    Ketvirta, dėl Komisijos ir ECB vykdomos žalingų priemonių taikymo priežiūros pagal ESM sutarties 13 straipsnio 7 dalį pažymėtina, kad mutatis mutandis taikomos 228 ir 229 punktuose išdėstytos pastabos.

232    Penkta, ieškovai teigia, kad atsakovams, visų pirma euro grupei, konkrečiai patikinus, jog žalingos priemonės nebus priimtos, jie turėjo teisėtų lūkesčių ir šie lūkesčiai buvo pažeisti priimant minėtas priemones. Taigi ieškovai pakankamai tiksliai nurodė pažeidimą, kurio padarymu kaltina atsakovus, ir priežastis, dėl kurių jie mano, kad yra priežastinis ryšys tarp šio veiksmo ir nurodytos žalos.

233    Šešta, ieškovai nurodo, kad ECB priimti sprendimai dėl skubios paramos likvidumui padidinti prisidėjo prie to, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas ir teisė į nuosavybę, taip pat prie to, kad padidėjo Laïki ekonominiai sunkumai ir atitinkamai ieškovų patirta žala. Taigi ieškovai pakankamai tiksliai nurodė, kad šie sprendimai yra neteisėti, ir priežastis, dėl kurių jie mano, kad yra priežastinis ryšys tarp šio neteisėtumo ir nurodytos žalos.

234    Darytina išvada, kad šis ieškinys atitinka taikomus formos reikalavimus tiek, kiek jis susijęs, pirma, su pareiga neatsisakyti neapdraustų BoC indėlių konvertavimo į akcijas, nurodyto Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b punkte, arba jį įgyvendinti, antra, su tuo, kad Komisija pasirašė 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumą, trečia, su Komisijos ir ECB vykdoma žalingų priemonių taikymo priežiūra pagal ESM sutarties 13 straipsnio 7 dalį, ketvirta, su nurodytu konkrečiu atsakovų, visų pirma euro grupės, patikinimu, kad žalingos priemonės nebus priimtos, penkta, su ECB priimtais sprendimais dėl skubios paramos likvidumui padidinti.

2.      Dėl tariamo nacionalinių teisių gynimo priemonių neišnaudojimo

235    Kaip savo argumentuose dėl nurodytos žalos iš esmės teigia Komisija, kadangi ši žala tiesiogiai atsirado dėl nacionalinių priemonių ir jokios papildomos žalos negalima priskirti vien Sąjungai, taip pat nurodyti pažeidimai tik netiesiogiai susiję su tariamais Sąjungos veiksmais, ieškovai turi išnaudoti nacionalines teisių gynimo priemones, ir tada Sąjungos teismas gali priimti sprendimą pagal jų ieškinį dėl žalos atlyginimo.

236    Ieškovai atsako, kad pagal jurisprudenciją jie neprivalėjo prieš kreipdamiesi į Bendrąjį Teismą pareikšti ieškinius nacionaliniuose teismuose, nes, pirma, žalingos priemonės priskirtinos Sąjungai ir, antra, šie teismai negalėjo jiems užtikrinti veiksmingos teisminės gynybos.

237    Komisijos argumentus reikia atmesti tiek, kiek juos galima aiškinti kaip susijusius su šio ieškinio priimtinumu, o ne vien su nurodyta žala.

238    Pagal jurisprudenciją ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą bei trečią pastraipas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visą privačių asmenų teisminės gynybos sistemą, taigi jo priimtinumas tam tikrais atvejais gali priklausyti nuo to, ar išnaudotos visos nacionalinės teisių gynimo priemonės, kurios yra prieinamos siekiant, kad būtų panaikintas nacionalinės institucijos sprendimas, jeigu taikant šias nacionalines teisių gynimo priemones veiksmingai užtikrinama suinteresuotųjų privačių asmenų gynyba ir galima atlyginti nurodytą žalą (šiuo klausimu žr. 1989 m. gegužės 30 d. Sprendimo Roquette frères / Komisija, 20/88, EU:C:1989:221, 15 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo É. R. ir kt. / Taryba ir Komisija, T-138/03, EU:T:2006:390, 40 punktą).

239    2014 m. rugsėjo 18 d. Sprendime Holcim (Romania) / Komisija (T-317/12, EU:T:2014:782, 73–77 punktai) Bendrasis Teismas nurodė, kad dėl nacionalinių teisių gynimo priemonių neišnaudojimo ieškinys yra nepriimtinas tik tuo atveju, jeigu neišnaudojus tokių priemonių Sąjungos teismas negali nustatyti jame nurodytos žalos pobūdžio ir dydžio ir dėl to nesilaikoma 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimų, išaiškintų 215 ir 216 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje.

240    Vis dėlto šiuo atveju Bendrasis Teismas gali nustatyti nurodytos žalos pobūdį ir dydį – šią žalą ieškovai gana tiksliai aprašė savo rašytinėse pastabose ir jų prieduose. Taigi negalima pripažinti šio ieškinio nepriimtinu vien dėl to, kad ieškovai neišnaudojo nacionalinių teisių gynimo priemonių, ir net nereikia nustatyti, ar 234 punkte nurodyti teisės aktai ir veiksmai galėjo būti apskųsti nacionaliniuose teismuose.

241    Šiomis aplinkybėmis būtų galima pripažinti nebent tai, kad, vienam ar keliems ieškovams nacionaliniame teisme pareiškus ieškinį dėl tos pačios žalos, kaip nurodyta šiame ieškinyje, atlyginimo, tai gali turėti poveikį šio ieškinio pagrįstumo nagrinėjimui. Pagal jurisprudenciją, jei, pirma, asmuo pareiškia du ieškinius dėl tos pačios žalos atlyginimo, vieną – nacionaliniame teisme nacionalinei valdžios institucijai, kitą – Sąjungos teisme Sąjungos institucijai, ir, antra, yra pavojus, kad dėl skirtingo abiejų teismų tokios žalos įvertinimo minėtam asmeniui būtų nepakankamai arba neteisingai atlyginta, prieš priimdamas sprendimą dėl žalos atlyginimo Sąjungos teismas turi palaukti, kol nacionalinis teismas dėl jame pareikšto ieškinio priims sprendimą, kuriuo užbaigiamas procesas (šiuo klausimu žr. 1967 m. liepos 14 d. Sprendimą Kampffmeyer ir kt. / Komisija, 5/66, 7/66, 13/66–16/66 ir 18/66–24/66, nepaskelbtas Rink., EU:C:1967:31, p. 344, ir 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo É. R. ir kt. / Taryba ir Komisija, T-138/03, EU:T:2006:390, 42 punktą). Tokiais atvejais prieš nuspręsdamas dėl žalos buvimo ir dydžio Sąjungos teismas turi palaukti nacionalinio teismo sprendimo. Tačiau net iki nacionalinio teismo sprendimo priėmimo jis gali nustatyti, ar dėl institucijai atsakovei inkriminuojamo elgesio kyla Sąjungos deliktinė atsakomybė (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Holcim (Romania) / Komisija, T‑317/12, EU:T:2014:782, 80 punktą).

242    Taigi, nors šiuo atveju vienas ar keli ieškovai Kipro teismuose ir būtų pareiškę ieškinį dėl tos pačios žalos, kaip nurodyta šiame ieškinyje, atlyginimo, niekas nedraudžia Bendrajam Teismui net iki šių teismų sprendimo priėmimo nuspręsti dėl nurodyto neteisėtumo.

C.      Išvada dėl Bendrojo Teismo kompetencijos ir ieškinio priimtinumo

243    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Bendrasis Teismas turi kompetenciją nagrinėti šį ieškinį ir kad šis ieškinys yra priimtinas tiek, kiek jis susijęs, pirma, su pareiga neatsisakyti neapdraustų BoC indėlių konvertavimo į akcijas, nurodyto Sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b punkte, arba toliau jį įgyvendinti, antra, su tuo, kad Komisija pasirašė 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumą, trečia, su Komisijos ir ECB vykdoma žalingų priemonių taikymo priežiūra pagal ESM sutarties 13 straipsnio 7 dalį, ketvirta, su nurodytu konkrečiu atsakovų, visų pirma euro grupės, patikinimu, kad žalingos priemonės nebus priimtos, penkta, su ECB priimtais sprendimais dėl skubios paramos likvidumui padidinti.

244    Vis dėlto dėl kitų teisės aktų ir veiksmų, kuriais ieškovai kaltina atsakovus, darytina išvada, kad ieškinys iš dalies nepriimtinas ir Bendrasis Teismas iš dalies neturi kompetencijos jo nagrinėti. Taigi iš esmės bus nagrinėjami tik šalių ieškinio pagrindai ir argumentai, susiję su 243 punkte nurodytais teisės aktais ir veiksmais.

D.      Dėl esmės

245    Iš suformuotos jurisprudencijos, mutatis mutandis taikomos SESV 340 straipsnio trečioje pastraipoje numatytos ECB deliktinės atsakomybės atveju, matyti, jog tam, kad pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą kiltų Sąjungos deliktinė atsakomybė, turi būti įvykdytos visos sąlygos, t. y. veiksmų, kuriais kaltinama Sąjungos institucija, neteisėtumas, žalos realumas ir priežastinis ryšys tarp institucijos veiksmų ir nurodytos žalos (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB, T-79/13, EU:T:2015:756, 65 punktą). Kadangi šios trys sąlygos turi būti įgyvendintos visos kartu, siekiant atmesti ieškinį dėl žalos atlyginimo užtenka aplinkybės, kad viena iš jų neįvykdyta (1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Lucaccioni / Komisija, C-257/98 P, EU:C:1999:402, 14 punktas).

246    Šiuo atveju pirmiausia reikia išnagrinėti, ar įvykdyta pirmoji sąlyga, susijusi su veiksmų, kuriais kaltinami atsakovai, neteisėtumu.

247    Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad kiltų Sąjungos deliktinė atsakomybė, turi būti nustatytas pakankamai akivaizdus privatiems asmenims teisių suteikiančios teisės normos pažeidimas (žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

248    Savo ieškinyje ieškovai pažymi, kad atsakovai veikė neatsižvelgdami į uždaros grupės, sudarytos iš nurodytų bankų indėlininkų arba akcininkų, interesus ir sunkiai bei akivaizdžiai pažeidė tris Sąjungos teisės normas, kuriomis siekiama apsaugoti privačius asmenis: teisę į nuosavybę, teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir vienodo požiūrio principą.

249    Taryba ir ECB iš esmės atsako, kad nei dėl 243 punkte nurodytų teisės aktų ir veiksmų, nei dėl žalingų priemonių Sąjungos teisė nepažeista.

250    Komisija mano, kad nurodyta žala priskirtina tik Kipro Respublikai, todėl sistemingai negina Kipro Respublikos vienašališkai priimtų priemonių teisėtumo ir iš esmės tik pateikia tikslines pastabas dėl ieškovų nurodyto neteisėtumo.

251    Bendrasis Teismas paeiliui nagrinės nurodytus pažeidimus: pirma, teisės į nuosavybę pažeidimą (žr. 252–402 punktus), antra, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą (žr. 404–439 punktus) ir, trečia, vienodo požiūrio principo pažeidimą (žr. 440–508 punktus).

1.      Dėl galimo teisės į nuosavybę pažeidimo

252    Ieškovai mano, kad iš jų buvo atimta nuosavybės teisė į indėlius, kuriuos jie patikėjo nurodytiems bankams, arba į turėtas šių bankų akcijas, pažeidžiant Chartijos 17 straipsnio 1 dalį ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją.

253    Atsakovai ginčija ieškovų argumentus.

254    Pagal suformuotą jurisprudenciją teisė į nuosavybę, užtikrinama Chartijos 17 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti. Kaip matyti iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies, gali būti nustatyti naudojimosi teise į nuosavybę apribojimai, jeigu šie apribojimai iš tikrųjų atitinka Sąjungos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, nėra neproporcingi ir neleistini veiksmai, keliantys grėsmę pačiai šios teisės esmei (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701, 69 ir 70 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

255    Šiuo klausimu iš ESM sutarties 12 straipsnio matyti, kad susitarimo memorandumo, kaip antai 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo, priėmimas atitinka Sąjungos siekiamą bendrojo intereso tikslą, t. y. tikslą užtikrinti visos euro zonos bankų sistemos stabilumą. Iš tiesų finansinės paslaugos yra esminės Sąjungos ekonomikoje. Kadangi bankai, pagrindinis įmonių finansavimo šaltinis, dažnai būna glaudžiai susiję tarpusavyje, vieno ar kelių bankų finansiniai sunkumai gali greitai išplisti į kitus atitinkamos valstybės narės ar kitų valstybių narių bankus, taigi ir padaryti neigiamą šalutinį poveikį kitiems ekonomikos sektoriams (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701, 71 ir 72 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; 2012 m. liepos 10 d. EŽTT sprendimo Grainger ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (CE:ECHR:2012:0710DEC003494010) 39 ir 42 punktus ir 2016 m. liepos 21 d. EŽTT sprendimo Mamatas ir kiti prieš Graikiją (CE:ECHR:2016:0721JUD 006306614) 103 punktą).

256    2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB (C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701, 73–75 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į 255 punkte nurodytą bendrojo intereso tikslą ir į neišvengiamą finansinių nuostolių riziką, kurią būtų patyrę nurodytų bankų indėlininkai šių bankų bankroto atveju, trys iš 31–35 punktuose aprašytų žalingų priemonių, nurodytų 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.23–1.27 punktuose, nėra neproporcingi ir neleistini veiksmai, keliantys grėsmę pačiai šių indėlininkų teisės į nuosavybę esmei, todėl negali būti laikomos nepagrįstais šios teisės apribojimais. Šios priemonės apima, pirma, priemonę, pagal kurią BoC perima apdraustus Laïki indėlius ir neapdrausti indėliai išlaikomi Laïki, kol jis bus likviduotas, antra, 37,5 % neapdraustų BoC indėlių konvertavimą į akcijas, suteikiančias visas balsavimo teises ir teisę gauti dividendų, ir, trečia, laikiną kitos šių neapdraustų indėlių dalies įšaldymą, nurodžius, kad jeigu BoC kapitalas, palyginti su tikslu pasiekti 9 % nuosavo kapitalo pakankamumo ribą nepalankiausiomis sąlygomis, taps pernelyg didelis, bus atliktas akcijų išpirkimas, kad neapdraustų indėlių turėtojams būtų grąžinta suma, atitinkanti kapitalizacijos perviršį (toliau kartu – pirmoji žalingų priemonių dalis).

257    Vis dėlto 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB (C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701) Teisingumo Teismas nenagrinėjo, ar dvi kitos žalingos priemonės atitinka teisę į nuosavybę. Šios priemonės iš esmės yra tokios: pirma, 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.24 punkte nurodyta ir dekretuose Nr. 96 bei Nr. 97 (žr. 31 punktą) numatyta priemonė, susijusi su filialų Graikijoje pardavimu, ir, antra, Dekrete Nr. 103 bei jo pakeitimuose, padarytuose 2013 m. liepos 30 d., numatyta priemonė, susijusi su kiekvienos BoC paprastosios akcijos nominaliosios vertės, lygios vienam eurui, sumažinimu iki vienam centui lygios nominaliosios vertės ir apimanti 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.26 punkte nurodytą BoC rekapitalizavimą (žr. 34 punktą) (toliau kartu – antroji žalingų priemonių dalis).

258    Bendrasis Teismas nagrinės, pirma, ar ieškovų teisę į nuosavybę atitinka pirmoji žalingų priemonių dalis (žr. 259–324 punktus) ir, antra, ar šią teisę atitinka antroji žalingų priemonių dalis (žr. 326–360 punktus). Trečia, jis nagrinės argumentus dėl ECB statuto 14 straipsnio 4 dalies, teisės į gerą administravimą ir teisingumo bei nuoseklumo reikalavimų pažeidimo, kuriuos ieškovai pateikia, grįsdami savo kaltinimą, susijusį su teisės į nuosavybę pažeidimu (žr. 362–402 punktus).

a)      Dėl pirmosios žalingų priemonių dalies

259    Šiuo atveju ieškovai neginčija, kad, kaip 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB (C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701) pažymėjo Teisingumo Teismas (žr. 255 ir 256 punktus), tikslas, kurio siekiama taikant pirmąją žalingų priemonių dalį, yra bendrojo intereso tikslas. Vis dėlto ieškovai ginčija, kad šiam atvejui taikytina tame sprendime Teisingumo Teismo padaryta išvada, kad pirmoji žalingų priemonių dalis nėra neproporcingi ir neleistini veiksmai, keliantys grėsmę pačiai nurodytų bankų indėlininkų teisės į nuosavybę esmei, todėl negali būti laikoma nepagrįstais šios teisės apribojimais. Šiuo klausimu jie pateikia tris argumentus: pirmasis jų susijęs su šiame sprendime Teisingumo Teismo atliktos analizės pobūdžiu (žr. 260–262 punktus), antrasis – su byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, ieškovų pateiktais įrodymais (žr. 263–266 punktus), trečiasis – su reikalavimų, kad visi teisės į nuosavybę apribojimai turi būti numatyti įstatyme ir proporcingi siekiamam tikslui, laikymusi (žr. 267–324 punktus).

1)      Dėl 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendime „Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB“ (C-8/15 P–C-10/15 P) Teisingumo Teismo atliktos analizės pobūdžio

260    Ieškovai pabrėžia, kad 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB (C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701) Teisingumo Teismas galimą indėlininkų teisės į nuosavybę pažeidimą išnagrinėjo atsižvelgdamas tik į aplinkybę, kad į 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumą įtraukti 1.23–1.27 punktai, susiję, be kita ko, su pirmąja žalingų priemonių dalimi. Taigi Teisingumo Teismas nenagrinėjo atsakovų veiksmų, kurių neteisėtumas nurodytas šioje byloje. Šie veiksmai yra tęstiniai: iš pradžių atsakovai ėmėsi veiksmų prieš pasirašydami susitarimo memorandumą, paskui vykdė veiksmus jį pasirašę. Taigi 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.23–1.27 punktuose yra aprašytos priemonės, priimtos prieš pasirašant šį memorandumą ir priskirtinos atsakovams.

261    Šis argumentas grindžiamas klaidingu 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB (C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701) supratimu. Žinoma, Teisingumo Teismas šio sprendimo 75 punkte padarė išvadą, kad negalima teigti, jog leisdama priimti 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.23–1.27 punktus Komisija prisidėjo prie ieškovų teisės į nuosavybę pažeidimo. Vis dėlto šiuo tikslu to paties sprendimo 73 ir 74 punktuose Teisingumo Teismas išnagrinėjo, ar ieškovų teisė į nuosavybę pažeista dėl pačios pirmosios žalingų priemonių dalies, nurodytos šio memorandumo 1.23–1.27 punktuose. Taigi tuose punktuose išdėstyti argumentai buvo susiję su šių priemonių teisėtumu. Dėl ieškovų argumento, kad inkriminuojami veiksmai yra tęstiniai, pažymėtina, kad jis jau buvo atmestas 158 punkte.

262    Taigi pirmąjį ieškovų argumentą reikia atmesti.

2)      Dėl byloje, kurioje priimtas 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas „Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB“ (C-8/15 P–C-10/15 P), ieškovų pateiktų įrodymų

263    Ieškovai nurodo, kad išvada dėl teisės į nuosavybę pažeidimo, kurią Teisingumo Teismas padarė 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB (C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701), turi būti aiškinama atsižvelgiant į toje byloje ieškovų pateiktus ribotus reikalavimus. Iš tikrųjų akivaizdu, kad byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, nei Bendrasis Teismas, nei Teisingumo Teismas nenagrinėjo jokio įrodymo, kuriuo būtų siekta įrodyti teisės į nuosavybę pažeidimą. Šioje byloje ieškovai pateikė daug įrodymų, susijusių su aplinkybėmis, dėl kurių priimta „Euro grupės deklaracija“ ir kuriomis galima paaiškinti atsakovų veiksmus prieš priimant šią deklaraciją ir ją priėmus. Šie įrodymai, kurių Teisingumo Teismas nenagrinėjo 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB (C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701), šiuo atveju turėtų būti kruopščiai išanalizuoti siekiant nustatyti, ar žalingos priemonės yra neproporcingas ieškovų teisės į nuosavybę ribojimas, ir užtikrinti ieškovų teisę į veiksmingą teisminę gynybą.

264    Šiuo klausimu pažymėtina, kad įrodymai, kuriais remiasi ieškovai, pirmiausia susiję su žalingų priemonių priskirtinumu atsakovams ir nurodytos žalos tikrumu. Patys šie įrodymai nėra tokie, kad jais remiantis būtų galima įrodyti, jog 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB (C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701) Teisingumo Teismo padarytos išvados dėl tokio pažeidimo buvimo šiuo atveju netaikytinos.

265    Taigi antrąjį ieškovų argumentą reikia atmesti tiek, kiek jis susijęs su žalingų priemonių priskirtinumo atsakovams ir nurodytos žalos tikrumo įrodymais.

266    Vis dėlto, kadangi tam tikri įrodymai, kuriais remiasi ieškovai, galėtų būti laikomi skirtais įrodyti, kad dėl pirmosios žalingų priemonių dalies pažeista teisė į nuosavybę, prireikus jie bus nagrinėjami vertinant ieškovų argumentus dėl reikalavimų, kad visi teisės į nuosavybę apribojimai turi būti numatyti įstatyme ir proporcingi siekiamam tikslui.

3)      Dėl reikalavimų, kad visi teisės į nuosavybę apribojimai turi būti numatyti įstatyme ir proporcingi siekiamam tikslui, laikymosi

267    Ieškovai iš esmės teigia, kad dėl pirmosios žalingų priemonių dalies akivaizdžiai pažeista jų teisė į nuosavybę, nes šios priemonės nenumatytos įstatyme ir priimtos nesuteikus jiems galimybės įgyvendinti savo teisių į gynybą, nors buvo mažiau ribojančių priemonių, kaip antai laipsniškas indėlių mažinimas atsižvelgiant į jų sumą. Šiuo klausimu ieškovai savo ieškinyje jau nurodė, kad iš Chartijos 17 straipsnio 1 dalies matyti, jog visi teisės į nuosavybę apribojimai turi būti ir numatyti įstatyme, ir proporcingi siekiamam tikslui.

268    Bendrasis Teismas paeiliui nagrinės, ar pirmoji žalingų priemonių dalis atitinka reikalavimus, kad visi teisės į nuosavybę apribojimai turi būti, pirma, numatyti įstatyme ir, antra, proporcingi siekiamam tikslui. Šiuo tikslu Bendrasis Teismas atsižvelgs į tai, kad pagal 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.27 punktą neapdrausti BoC indėliai, kurie buvo įšaldyti, galėjo būti konvertuoti į akcijas, kaip šiuo atveju ir buvo padaryta (žr. 32 ir 33 punktus).

i)      Dėl reikalavimo, kad visi teisės į nuosavybę apribojimai turi būti numatyti įstatyme

269    Grįsdami savo argumentą, kad žalingos priemonės nenumatytos įstatyme, ieškovai remiasi EŽTT jurisprudencija, susijusia su 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsniu, kuriame reikalaujama, kad visi teisės į nuosavybę apribojimai būtų pagrįsti aiškiu, nuspėjamu ir prieinamu teisiniu pagrindu.

270    Vis dėlto ieškovai teigia, kad tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, atsakovai pagal jokią Sąjungos teisės normą negalėjo priimti žalingų priemonių, kurios, be kita ko, neatitinka „teisinio saugumo, proceso teisėtumo ir nuspėjamumo reikalavimų“. Taigi žalingas priemones priėmė KCB valdytojas, remdamasis netiksliame įstatyme, kuriame nenumatyta nei aiški žalos atlyginimo procedūra, nei teisė į teisminę gynybą, jam suteikta diskrecija, o Kipro arba Sąjungos lygmeniu nebuvo numatyta jokių konsultacijų su suinteresuotosiomis šalimis arba jokios galimybės suteikti nurodytų bankų akcininkams ir indėlininkams progą pareikšti savo nuomonę.

271    Taryba ir ECB ginčija ieškovų argumentus.

272    Reikia priminti, kad pagal Chartijos 17 straipsnio 1 dalį ir 52 straipsnio 1 dalį nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Siekiant nustatyti šios teisės taikymo sritį, pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį reikia atsižvelgti į EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C-402/05 P ir C-415/05 P, EU:C:2008:461, 356 punktą). Vis dėlto pagal EŽTT jurisprudenciją žodžiai „numatyti įstatyme“ ne tik reiškia reikalavimą, kad inkriminuojama priemonė turi turėti pagrindą nacionalinėje teisėje, bet ir yra susiję su atitinkamo įstatymo kokybe – reikalaujama, kad šis įstatymas būtų pakankamai prieinamas suinteresuotiesiems asmenims ir būtų nuspėjami jo padariniai (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 13 d. EŽTT sprendimo Kurić ir kiti prieš Slovėniją, CE:ECHR:2010:0713JUD002682806, 363 punktą).

273    Taigi reikia nagrinėti, ar pirmoji žalingų priemonių dalis buvo priimta nesant aiškaus, prieinamo ir nuspėjamo teisinio pagrindo, kuriame numatyta žalos atlyginimo sistema ir pakankama teisminė gynyba.

274    Šiuo klausimu, pirma, reikia priminti, kad žalingas priemones priėmė KCB valdytojas pagal 2013 m. kovo 22 d. įstatymą, kurį patvirtino Kipro parlamentas.

275    Iš tikrųjų, kaip iš esmės nurodo ieškovai, 2013 m. kovo 22 d. įstatyme KCB suteikiama plačių įgaliojimų. Konkrečiai KCB gali restruktūrizuoti įstaigos, kuriai taikoma pertvarkymo procedūra, skolas ir įsipareigojimus (2013 m. kovo 22 d. įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, žr. 24 punktą), reikalauti, kad būtų padidintas tokios įstaigos kapitalas, neatsižvelgdamas į tai, ar yra kitų teisės aktų ir statuto nuostatų (2013 m. kovo 22 d. įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), ir nurodyti parduoti tam tikrą šios įstaigos veiklą – tokiam pardavimui nereikia gauti įstaigos direktorių valdybos arba akcininkų sutikimo (2013 m. kovo 22 d. įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto vienintelė aplinkybė, kad priemonių, kurias galima priimti pagal 2013 m. kovo 22 d. įstatymą, yra daug arba jų taikymo sritis plati, nereiškia, kad šis įstatymas yra nepakankamai aiškus, tikslus arba nuspėjamas.

276    Antra, reikia konstatuoti, kad 2013 m. kovo 22 d. įstatyme yra numatytos kelios garantijos atitinkamų bankų kreditoriams ir akcininkams. Pirma, šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose numatyta, kad visi dėl pertvarkymo priemonių įgyvendinimo atsirandantys nuostoliai pirmiausia turi tekti įstaigos, kuriai taikoma pertvarkymo procedūra, akcininkams, o įstaigos kreditoriams šie nuostoliai tenka tik po akcininkų. Dėl minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalies d punkto pažymėtina, kad jame numatyta, jog taikant pagal šį įstatymą priimtas priemones tų kreditorių finansinė situacija negali tapti nepalankesnė nei ta, kurioje jie atsidurtų atitinkamos įstaigos likvidavimo atveju. Nagrinėjamo įstatymo 12 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad jeigu vykdomas restruktūrizavimas pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir įstaiga, kuriai taikoma pertvarkymo procedūra, turi skolų ir įsipareigojimų, susijusios šalys, apmokant jų reikalavimus, gauna bent tą sumą, kurią pagal Kipro teisę būtų gavusios šios įstaigos likvidavimo atveju (žr. 24 punktą).

277    Antra, net jeigu taikant reikalavimą, kad visi teisės į nuosavybę apribojimai turi būti numatyti įstatyme, žalos atlyginimo procedūra, vykdoma dėl tokių apribojimų, prireikus taip pat turi būti numatyta įstatyme, iš 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 26 straipsnio 1 dalies matyti, kad visos šalys, manančios, jog jų teisė į nuosavybę neteisėtai pažeista taikant pertvarkymo priemones, išsaugo teisę kreiptis į kompetentingą nacionalinį teismą ir prašyti žalos atlyginimo. Šio įstatymo 26 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad jeigu susijusi šalis mano, kad jos finansinė situacija labai pablogėjo, palyginti su situacija, kurioje ji būtų atsidūrusi, jeigu nebūtų priimta jokios pertvarkymo priemonės ir jeigu atitinkamas bankas būtų likviduotas tiesiogiai, ji gali reikalauti atlyginti tik žalą dėl patirtų nuostolių, nepažeisdama sudaryto sandorio arba pagal šį įstatymą priimto bet kokio teisės akto ar priemonės.

278    Šiuo klausimu, pirma, ieškovai pažymi, kad pagal 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 26 straipsnio 3 dalį reikalavimai negali būti pateikti nei pertvarkymą atliekančiai institucijai (išskyrus šio įstatymo 29 straipsnyje numatytus atvejus), nei asmeniui, kuriam, priėmus pertvarkymo priemonę, perduota veikla ar turtas. Taigi ieškovai mano, kad neįmanoma suprasti, kam būtų galima pareikšti ieškinį.

279    Šiuo požiūriu pažymėtina, kad klausimas, kam galima pareikšti ieškinį dėl žalos, neteisėtai padarytos taikant pagal 2013 m. kovo 22 d. įstatymą priimtą pertvarkymo priemonę, atlyginimo patenka į Kipro teisės taikymo sritį. Remiantis bylos medžiaga negalima atsakyti į šį klausimą ir bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas dėl jo neturi priimti sprendimo nagrinėdamas šią bylą. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad nei iš 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 26 straipsnio 3 dalies formuluotės, nei iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad praktiškai neįmanoma pareikšti ieškinio dėl žalos, neteisėtai padarytos taikant pagal šį įstatymą priimtą pertvarkymo priemonę, atlyginimo. Be to, kaip pripažįsta patys ieškovai, 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 29 straipsnyje numatyta, kad pertvarkymą atliekančios institucijos atsakomybė gali atsirasti sukčiavimo, nesąžiningumo arba didelio aplaidumo atveju.

280    Antra, ieškovai teigia, kad 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 22 straipsnyje visų pirma numatoma, kad siekiant įgyvendinti pertvarkymo priemones vertinimą turi atlikti pertvarkymą atliekanti institucija, paskui jame suteikiama labai didelė diskrecija šiai institucijai. Ieškovai pažymi, kad pagal šio įstatymo 22 straipsnio 7 dalį tokio vertinimo teismas negali nagrinėti atskirai, jis turi būti nagrinėjamas kartu su sprendimu, priimtu pagal „šį skirsnį“. Ieškovų teigimu, tuo remiantis darytina išvada, kad šalys, manančios, jog jų finansinė situacija pablogėjo dėl pertvarkymo priemonės, turi ginčyti vertinimą, kuris atliktas pertvarkymą atliekančiai institucijai naudojantis visiška diskrecija. Sunku suprasti, kaip būtų galima veiksmingai ginčyti šį vertinimą, nebent iš jo paties būtų matyti, kad vertinimas nepakankamas.

281    Šiuo klausimu užtenka pažymėti, kad 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 22 straipsnyje nėra nieko, kuo remiantis būtų galima pripažinti, kad toks vertinimas gali būti privalomas nacionaliniam teismui, kuriame pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo. Taigi darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, jog dėl šios nuostatos pareikšti tokį ieškinį praktiškai neįmanoma arba neveiksminga.

282    Trečia, negalima daryti išvados, kad taikant žalingas priemones nesuteikta jokios garantijos, leidžiančios ieškovams pateikti savo nuomonę. Šiuo klausimu reikia priminti, kad vykdant taikomas procedūras suinteresuotajam asmeniui turi būti suteikta tinkama galimybė pateikti savo argumentus kompetentingoms institucijoms. Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi šio reikalavimo, kylančio iš EŽTK protokolo Nr. 1 1 straipsnio, taikomas procedūras reikia vertinti bendrai (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C-402/05 P ir C-415/05 P, EU:C:2008:461, 368 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2004 m. liepos 20 d. EŽTT sprendimo Bäck prieš Suomiją, CE:ECHR:2004:0720JUD 003759897, 56 punktą). Taigi šio reikalavimo negalima aiškinti taip, kad prieš priimant suinteresuotojo asmens teisę į nuosavybę pažeidžiančias priemones jam bet kuriomis aplinkybėmis turi būti suteikta galimybė pateikti savo nuomonę kompetentingoms institucijoms (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 19 d. EŽTT sprendimo Maupas ir kiti prieš Prancūziją, CE:ECHR:2006:0919JUD 001384402, 20 ir 21 punktus). Taip visų pirma yra tuomet, kai, kaip šiuo atveju, nagrinėjamos priemonės nėra sankcija ir įgyvendinamos esant aplinkybėms, kai reikia reaguoti labai skubiai. Iš tikrųjų dėl šio klausimo pažymėtina, kad, kaip per teismo posėdį priminė ECB, reikėjo užkirsti kelią neišvengiamai nurodytų bankų žlugimo rizikai, kad būtų užtikrintas Kipro finansų sistemos stabilumas ir taip išvengta neigiamo poveikio plitimo į kitas euro zonos valstybes nares. Taigi vykdant išankstinių konsultacijų procedūrą, per kurią daug nurodytų bankų indėlininkų ir akcininkų būtų galėję tinkamai pateikti savo nuomonę KCB prieš priimant žalingus dekretus, priemonės, skirtos užkirsti tokiam žlugimui kelią, neišvengiamai būtų įgyvendintos pavėluotai. Dėl to būtų kilusi didelė rizika, kad nebus įvykdytas tikslas užtikrinti Kipro finansų sistemos stabilumą ir taip išvengti neigiamo poveikio plitimo į kitas euro zonos valstybes nares (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. liepos 21 d. EŽTT sprendimo Mamatas ir kiti prieš Graikiją, CE:ECHR:2016:0721JUD 006306614, 139 punktą).

283    Vis dėlto šiomis aplinkybėmis suinteresuotajam asmeniui turi būti suteikta teisė į teismo procesą, per kurį užtikrinamos reikiamos procesinės garantijos, kad nacionaliniai teismai galėtų priimti veiksmingą ir teisingą sprendimą dėl ginčų, susijusių su nurodytu teisės į nuosavybę pažeidimu. Kaip matyti iš šio sprendimo 277 ir 279–281 punktų, šiuo atveju taip ir buvo.

284    Ketvirta, kaip teisingai pabrėžia Komisija, tai, kad tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, bankų gelbėjimo privačiomis lėšomis srityje nebuvo Sąjungos derinimo priemonių, visiškai nereiškia, kad valstybėms narėms drausta priimti gelbėjimo privačiomis lėšomis priemones. Remiantis tuo, kad šių priemonių nebuvo, juo labiau negalima daryti išvados, kad Sąjungos institucijoms drausta teikti paramą tokioms Kipro institucijų įgyvendinamoms priemonėms arba reikalauti iš Kipro institucijų išlaikyti ar toliau įgyvendinti šias priemones.

285    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, jog pirmoji žalingų priemonių dalis nebuvo numatyta įstatyme.

ii)    Dėl reikalavimo, kad visi teisės į nuosavybę apribojimai turi būti proporcingi siekiamam tikslui

286    Ieškovai nurodo, kad pirmoji žalingų priemonių dalis neproporcinga siekiamam tikslui, nes jiems teko pernelyg didelė našta. Pirma, jie turėjo mokėti už klaidas, priskirtinas Kipro Respublikos vyriausybei ir susijusias su tuo, kad Sąjungos institucijos prieš tai nesiėmė veiksmų, o ECB elgėsi neatsargiai ir jo „liberali politika“, susijusi su skubia parama likvidumui padidinti, labai prisidėjo prie Laïki skolos susikaupimo. Antra, atsakovai neatsižvelgė į alternatyvias priemones, mažiau ribojančias ieškovų teisę į nuosavybę.

287    Taryba ir ECB ginčija ieškovų argumentus.

288    Pirma, reikia priminti, kad 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB (C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701, 73–75 punktai) Teisingumo Teismas jau aiškiai nusprendė dėl pirmosios žalingų priemonių dalies proporcingumo siekiamam tikslui; jis padarė išvadą, kad šios priemonės nėra neproporcingi ir neleistini veiksmai, keliantys grėsmę pačiai nurodytų bankų indėlininkų teisės į nuosavybę esmei. Ieškovai nepaaiškino, dėl kokių priežasčių tos išvados negalima taikyti šioje byloje. Taigi reikia pripažinti, kad ši išvada mutatis mutandis taikoma šiam kaltinimui.

289    Antra, bet kuriuo atveju atsižvelgiant į argumentus, kuriais ieškovai remiasi grįsdami savo kaltinimą dėl pirmosios žalingų priemonių dalies neproporcingumo, šiuo atveju negalima daryti kitokios išvados nei ta, kurią 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB (C-8/15 P–C-10/15 P, EU:C:2016:701, 73–75 punktai) šiuo klausimu padarė Teisingumo Teismas.

290    Šiuo požiūriu reikia priminti, kad teisės į nuosavybę apribojimas neturi būti pernelyg didelis. Pirma, nagrinėjamas apribojimas turi atitikti siekiamą bendrojo intereso tikslą, būti būtinas ir proporcingas šiam tikslui. Antra, neturi būti pažeistas „pagrindinis turinys“, t. y. teisės į nuosavybę esmė (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C-402/05 P ir C-415/05 P, EU:C:2008:461, 355 ir 360 punktus; 2017 m. birželio 13 d. Sprendimo Florescu ir kt., C-258/14, EU:C:2017:448, 53 ir 54 punktus ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T-256/11, EU:T:2014:93, 200 punktą).

291    Jeigu, kaip šiuo atveju, Sąjungos institucijos sudėtingomis ir kintančiomis aplinkybėmis turi pasirinkti techninius sprendimus, rengti prognozes ir atlikti sudėtingus vertinimus, reikia pripažinti, kad vis dėlto jos turi plačią diskreciją nustatyti priemonių, kurias remia ir reikalauja išlaikyti ar toliau įgyvendinti, pobūdį ir apimtį. Šiomis aplinkybėmis tam, kad būtų įvykdyta su inkriminuojamų veiksmų neteisėtumu susijusi sąlyga, reikia įrodyti, kad atitinkama institucija aiškiai ir gerokai peržengė nustatytas savo diskrecijos ribas (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Nikolaou / Audito Rūmai, C-220/13 P, EU:C:2014:2057, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C-62/14, EU:C:2015:400, 68 punktą).

292    Ieškovų argumentai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant būtent į šiuos principus. Konkrečiau Bendrasis Teismas pirmiausia nagrinės, ar pirmoji žalingų priemonių dalis galėjo padėti įgyvendinti siekiamą tikslą (žr. 293–299 punktus), paskui – ar ji proporcinga ir reikalinga šio tikslo įgyvendinimui (žr. 300–313 punktus), ir galiausiai – ar dėl jos atsiradę nepatogumai nėra neproporcingi atsižvelgiant į šį tikslą (žr. 317–323 punktus).

–       Dėl galimybės, kad pirmoji žalingų priemonių dalis galėjo padėti įgyvendinti siekiamą tikslą

293    Pagal jurisprudenciją reikia patikrinti, ar nagrinėjamas teisės į nuosavybę apribojimas galėjo padėti įgyvendinti siekiamą bendrojo intereso tikslą (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T-256/11, EU:T:2014:93, 203 punktą).

294    Šiuo atveju, pirma, primintina, kad žalingos priemonės priimtos reaguojant į situaciją, kuriai susiklosčius nurodytiems bankams, jeigu jie nebūtų rekapitalizuoti, būtų kilusi rizika, kad pasibaigus bankų uždarymo laikotarpiui (juos uždaryti nurodyta 2013 m. kovo 18 d.) žmonės plūs prie langelių, nors šiems bankams buvo kilusi rizika, kad teks nutraukti operacijas, ir netvarkingo bankroto grėsmė. Kaip atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, pabrėžė ECB, tokio įsipareigojimų nevykdymo poveikis galėjo būti sisteminis, kelti grėsmę Kipro Respublikai, kad ji neįvykdys valstybės kredito įsipareigojimų, ir galėjo greitai išplisti į kitus bankus, visų pirma Kipro. Tai būtų pakenkę šių bankų indėlininkų pasitikėjimui ir Kipro Respublikos, laidavusios tam tikras Laïki skolas, mokumui, taip pat būtų kilusi grėsmė visos Kipro finansų sistemos stabilumui. Kaip pabrėžė Komisija ir ECB, tuomet nebūtų galima atmesti tikimybės, kad kils neigiamo poveikio plitimo į kitas valstybes nares ir net į visą euro zonos bankų sistemą rizika.

295    Atsižvelgiant į bylos medžiagą negalima daryti išvados, kad šioje ekonominės bei finansinės Kipro ir Sąjungos padėties analizėje, atliktoje priimant žalingas priemones, padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad neaiškūs ieškovų argumentai, jog dėl nedidelės Kipro ekonomikos apimties šalies įsipareigojimų neįvykdymas būtų turėjęs tik nedidelį poveikį euro zonai, yra visiškai nepagrįsti. Be to, šiuose argumentuose neatsižvelgiama į Kipro finansų sektoriaus dydį (tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, šis sektorius buvo aštuonis kartus didesnis už Kipro BVP), taip pat į neigiamo poveikio plitimo į kitas valstybes nares riziką.

296    Taigi, kaip nustatyta 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.26 punkte, konvertuojant 37,5 % neapdraustų BoC indėlių buvo siekiama užtikrinti, kad „programos pabaigoje būtų pasiektas 9 % [šio banko] <…> nuosavo kapitalo pakankamumo rodiklis pagal nepalankų scenarijų, nustatytą atlikus testavimą nepalankiausiomis sąlygomis“. To paties susitarimo memorandumo 1.27 punkte nurodyta, kad 33 punkte minėto papildomo indėlių konvertavimo tikslas – užtikrinti, kad programos pabaigoje būtų galima pasiekti šį tikslą. Taigi 294 punkte aprašytomis aplinkybėmis nebuvo akivaizdžiai nepagrįsta nuspręsti, kad šiomis priemonėmis galima stabilizuoti finansų sistemą sudarant sąlygas, be kita ko, „atkurti pasitikėjimą ir normalizuoti finansavimo sąlygas“, kaip, be to, matyti iš 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.26 punkto.

297    Dėl žalingos priemonės, pagal kurią BoC turėjo perimti apdraustus Laïki indėlius, o neapdrausti indėliai būtų likę pradinėje įstaigoje, kol ji bus likviduota, pažymėtina, kad, kaip matyti iš 2013 m. kovo 26 d. KCB pranešimo spaudai, ja buvo siekiama sudaryti sąlygas suskaidyti Laïki į blogą banką ir gerą banką. Taigi 294 punkte aprašytomis aplinkybėmis nebuvo akivaizdžiai nepagrįsta nuspręsti, kad taikant šią priemonę galima stabilizuoti finansų sistemą ir išvengti netvarkingo Laïki bankroto.

298    Be to, reikia pabrėžti, kad viena iš pagrindinių bankų krizės priežasčių buvo pernelyg didelis Kipro finansų sektorius. Kaip matyti iš 2013 m. gegužės mėn. TVF ataskaitos įžangos, nuo pat finansų krizės pradžios didelis Kipro ekonomikos vidaus ir išorės disbalansas dar labiau padidėjo dėl to, kad finansų sektorius buvo silpnas ir neproporcingai didelis. Kaip jau nurodyta (žr. 295 punktą), šis su Graikija labai susijęs sektorius sudarė daugiau kaip 800 % Kipro BVP.

299    Taigi pirmoji žalingų priemonių dalis apima, be kita ko, neapdraustų BoC indėlių vertės sumažinimą ir turėjo sudaryti sąlygas sumažinti Kipro finansų sektoriaus dydį. Taigi 298 punkte aprašytomis aplinkybėmis nebuvo akivaizdžiai nepagrįsta nuspręsti, kad šis vertės sumažinimas padės užtikrinti euro zonos bankų sistemos stabilumą.

–       Dėl pirmosios žalingų priemonių dalies proporcingumo ir reikalingumo

300    Pagal jurisprudenciją reikia patikrinti, ar nagrinėjamas teisės į nuosavybę apribojimas viršija tai, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų siekiamiems tikslams pasiekti. Visų pirma esant galimybei rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai ribojančią (žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T-256/11, EU:T:2014:93, 205 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

301    Šiuo atveju, pirma, ieškovai iš esmės nurodo, kad neatsižvelgta į alternatyvas, kurios jų teisę į nuosavybę riboja mažiau negu pirmoji žalingų priemonių dalis. Ieškovai mano, kad Kipro Respublikos ekonomiką buvo galima gelbėti nustatant mažesnę naštą už tą, kuri jiems teko. Antra, ieškovai teigia, kad buvo nusavintas jų turtas ir jie šiuo pagrindu negavo kompensacijos, kurią būtų galima laikyti teisinga, kaip tai suprantama pagal Chartijos 17 straipsnio 1 dalį.

302    Pirma, dėl atsižvelgimo į mažiau ribojančias alternatyvas pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog, kaip tinkamai pažymi Taryba, bet koks kitas būdas, išskyrus galiausiai pasirinktą, buvo neįgyvendinamas arba nebūtų leidęs pasiekti laukiamų rezultatų. Visų pirma reikia priminti, kad Kipro institucijos žalingas priemones priėmė tik po to, kai Kipro parlamentas atmetė priemonę, mažiau varžančią ieškovų interesus negu pirmoji žalingų priemonių dalis, t. y. visų Kipro bankų indėlių mokesčio įvedimą (žr. 22 punktą).

303    Be to, kaip nurodyta 2013 m. gegužės mėn. TVF ataskaitoje, jeigu nurodytų bankų rekapitalizavimo išlaidos būtų padengtos Kipro Respublikos biudžeto lėšomis, Kipro valstybės skola būtų padidėjusi iki nepakeliamos ribos. Iš tikrųjų iš šios ataskaitos 11 punkto matyti, kad jeigu nurodytiems bankams būtų skirta valstybės kapitalo injekcija, ši skola būtų pasiekusi beveik 150 % Kipro BVP ribą ir būtų galėjusi dar labiau didėti. Taigi, kaip pažymi TVF, Kipro mokesčių mokėtojai dėl to būtų nukentėję, o bankų sektoriaus dydis – viena iš pagrindinių krizės priežasčių (žr. 298 punktą) – būtų likęs pernelyg didelis ir toliau būtų kėlęs grėsmę Kipro Respublikai.

304    Galiausiai iš 303 punkte nurodytos ataskaitos 11 punkto matyti, kad nebuvo galima taikyti metodų, kuriuos įgyvendinant neatsiranda įsiskolinimo, kaip antai metodo, pagal kurį ESM tiesiogiai būtų rekapitalizavęs nurodytus bankus arba šie bankai paprasčiausiai būtų parduoti. Dėl pasitraukimo iš euro zonos pažymėtina, kad tai tik iš dalies būtų išsprendę Kipro Respublikos problemas ir būtų lėmę didelius nuostolius tiek mokesčių mokėtojams, tiek apdraustiems indėlininkams.

305    Vis dėlto ieškovai mano, kad, pirma, taip pat turėjo būti numatyta ir kitų priemonių ir, antra, atsakovai neįvykdė savo pareigos atsižvelgti į situacijas, panašias į susiklosčiusią Kipro Respublikoje, t. y. keturių kitų iš anksto finansinę pagalbą gavusių valstybių narių, kurių valiuta – euro (Airijos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos), situacijas.

306    Pirma, dėl alternatyvių mažiau ribojančių priemonių buvimo ieškovai pažymi, kad visiškai buvo įmanoma net ir per tą laiką, per kurį turėjo būti susitarta dėl gelbėjimo priemonių, numatyti alternatyvią vertės sumažinimo sistemą – taikant šią sistemą būtų atsižvelgta į nurodytiems bankams patikėtų indėlių dydį. Ieškovai teigia, kad, be kita ko, buvo galima numatyti vertės sumažinimą, apskaičiuotą pagal 100 000 EUR viršijančio indėlio sumos procentą, arba laipsnišką sistemą, pagal kurią vertės sumažinimo procentas didėtų viršijus tam tikras ribas.

307    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ieškovai nepateikia jokių konkrečių duomenų savo teiginiams pagrįsti, be to, šie teiginiai pateikti be jokių skaičių. Ieškovai niekada nenurodė, kokiam procentui esant arba kokią ribą viršijus būtų taikomas vertės sumažinimas, ir neįrodė, kad pagal jų siūlomą metodą BoC būtų galėjęs pasiekti nuosavo kapitalo pakankamumo rodiklį, numatytą 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.26 punkte.

308    Vis dėlto remiantis ieškovų teiginiais galima daryti išvadą, kad taikant šį metodą BoC rekapitalizavimui būtų galima skirti vien mažesnį kapitalą už tą, kuris skirtas įgyvendinant pirmąją žalingų priemonių dalį. Iš tikrųjų atsižvelgiant į tai, kad būtina apsaugoti apdraustus indėlius, ieškovų numatytas vertės sumažinimas, kaip ir pirmoji žalingų priemonių dalis, galėjo būti taikomas tik didesniems negu 100 000 EUR indėliams. Vis dėlto šis vertės sumažinimas, priešingai nei minėtos priemonės, būtų taikomas tik tam tikram nagrinėjamų indėlių procentui.

309    Taigi šis procentas būtų nepakankamai didelis, kad BoC galėtų pasiekti nuosavo kapitalo dydį, nurodytą 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.26 ir 1.27 punktuose, ir tokiu atveju taikant ieškovų siūlomą metodą nebūtų galima įvykdyti siekiamo tikslo, arba šis procentas būtų pakankamai didelis, kad būtų galima pasiekti šį kapitalo dydį, – tokiu atveju ieškovai būtų patyrę nuostolių ir neįrodyta, kad jie būtų daug mažesni už tuos, kuriuos jie patyrė dėl pirmosios žalingų priemonių dalies. Taip būtų, net jeigu iš tikrųjų vertė būtų sumažinta labiau, nei tikrai būtina, kad BoC pasiektų didesnį nuosavo kapitalo dydį už tą, kuris nurodytas 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.26 ir 1.27 punktuose. Iš tiesų pagal šio memorandumo 1.27 punktą, kuriame pakartota Dekreto Nr. 103 6 punkto 5 dalies esmė, yra numatyta, kad jeigu BoC kapitalas taps pernelyg didelis, palyginti su tikslu pasiekti 9 % nuosavo kapitalo pakankamumo ribą nepalankiausiomis sąlygomis, bus išpirktos akcijos, kad neapdraustų indėlių turėtojams būtų grąžinta suma, atitinkanti kapitalizacijos perviršį.

310    Bet kuriuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad priimdamos žalingas priemones Kipro institucijos turėjo veikti skubiai. Tai, kad žalingos priemonės priimtos skubiai, rodo anaiptol ne ieškovų teisės į gerą administravimą pažeidimą, kaip iš esmės tai leidžia suprasti ieškovai, o aplinkybę, kad klostantis faktinėms aplinkybėms Kipro Respublika buvo atsidūrusi kritinėje situacijoje. Iš tikrųjų, kaip nurodyta 282 punkte, reikėjo užkirsti kelią neišvengiamai nurodytų bankų žlugimo rizikai, kad būtų užtikrintas Kipro finansų sistemos stabilumas, taigi, ir išvengta neigiamo poveikio plitimo į kitas euro zonos valstybes nares. Jeigu tokiomis aplinkybėmis būtų parengta diferencijuota vertės mažinimo sistema, kaip antai siūloma ieškovų, Kipro institucijos būtų turėjusios imtis itin sudėtingų ir abejotinų veiksmų, siekdamos užtikrinti, kad dėl pasirinktų procentų ir ribų BoC galėtų pasiekti pakankamą nuosavo kapitalo lygį, nurodytą 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.26 ir 1.27 punktuose, taigi būtų kilusi didelė rizika BoC rekapitalizavimui (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. liepos 21 d. EŽTT sprendimo Mamatas ir kiti prieš Graikiją, CE:ECHR:2016:0721JUD 006306614, 139 punktą).

311    Antra, dėl panašių situacijų buvimo pažymėtina, kad priemonės, kurios turi būti taikomos norint gauti ESM (arba kitų tarptautinių organizacijų, Sąjungos institucijų ir įstaigų ar valstybių) teikiamą finansinę paramą, kad būtų įveikti valstybės, privalančios rekapitalizuoti savo bankų sistemą, patiriami finansiniai sunkumai, konkrečiais atvejais gali labai skirtis, atsižvelgiant į įgytą patirtį ir konkrečias aplinkybes. Šios aplinkybės, be kita ko, gali apimti paramą gaunančios valstybės ekonominę padėtį, pagalbos dydį, palyginti su visa jos ekonomika, perspektyvas atkurti atitinkamų bankų ekonominį pajėgumą ir priežastis, dėl kurių šie bankai patyrė sunkumų, įskaitant, jei reikia, pernelyg didelį, palyginti su nacionaline ekonomika, paramą gaunančios valstybės bankų sektorių, tarptautinės ekonominės situacijos pokyčius arba didelę tikimybę, kad ateityje ESM (arba kitos tarptautinės organizacijos, Sąjungos institucijos ir įstaigos ar valstybės) turės įsikišti ir padėti kitoms sunkumų patiriančioms valstybėms, o dėl to gali prireikti prevenciniais tikslais riboti kiekvienam įsikišimui skirtas sumas.

312    Šiuo atveju ieškovai tik palygina finansinės paramos, kurią gavo, pirma, Kipro Respublika ir, antra, Airija, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė ir Portugalijos Respublika, dydį (absoliutų ir santykinį). Taigi ieškovai neįrodo ir net netvirtina, kad atitinkami kitų finansinę paramą gavusių valstybių narių, kurių valiuta – euro, finansų sektoriai, įskaitant Graikijos Respublikos finansų sektorių, buvo pernelyg dideli, kaip Kipro Respublikos (žr. 298 punktą), palyginti su atitinkamų šių valstybių narių, kurių valiuta – euro, nacionalinių ekonomikų dydžiu. Iš bylos medžiagos matyti, kad, priešingai, atitinkamuose šių valstybių narių finansų sektoriuose disbalansas buvo mažesnis negu Kipro Respublikos finansų sektoriuje. Antai 2013 m. kovo 20 d. spaudoje pasirodžiusiame straipsnyje cituojamas ECB vykdomosios valdybos narys; jis teigia, kad Kipro bankų sektoriuje susiklosčiusios „unikalios aplinkybės“ ir kad Europoje jokios kitos šalies bankų sektoriui daugiau ar mažiau nėra būdingas toks disbalansas.

313    Ieškovai taip pat neįrodo, kad, pirma, Kipro Respublikos ir, antra, Airijos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos skirtingo vertinimo negalima pagrįsti įgyta patirtimi ir su atitinkamų valstybių narių, kurių valiuta – euro, ekonomine situacija arba perspektyvomis atkurti atitinkamų bankų finansinį pajėgumą susijusiais skirtumais, tarptautinės ekonominės situacijos pokyčiais, taip pat didele tikimybe, kad ateityje ESM turės įsikišti ir padėti kitoms sunkumų patiriančioms valstybėms ir dėl to gali prireikti prevenciniais tikslais riboti kiekvienam įsikišimui skirtas sumas.

314    Antra, kalbant apie teisingos kompensacijos suteikimą ieškovams ir darant prielaidą, kad galima pripažinti, jog dėl pirmosios žalingų priemonių dalies iš ieškovų atimta teisė į nuosavybę, reikia priminti, kad, nesumokėjus su nagrinėjamo turto verte pagrįstai susijusios sumos, nuosavybės atėmimas paprastai yra pernelyg didelis teisės į nuosavybę pažeidimas (šiuo klausimu žr. 1986 m. vasario 21 d. EŽTT sprendimo James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:1986:0221JUD 000879379, 54 punktą). Dėl vertybinių popierių pažymėtina, kad mokėtinos kompensacijos suma vertinama atsižvelgiant į tikrą šių vertybinių popierių rinkos vertę tuo metu, kai buvo priimti ginčijami teisės aktai, o ne į jų nominaliąją vertę arba sumą, kurią vertybinių popierių turėtojas tikėjosi gauti juos įsigydamas (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 21 d. EŽTT sprendimo Mamatas ir kiti prieš Graikiją, CE:ECHR:2016:0721JUD 006306614, 112 punktą). Šiuo atveju Bendrasis Teismas neturi abstrakčiai vertinti tariamos kompensacijos, kurią nagrinėjamomis aplinkybėmis turėjo gauti ieškovai, sumos. Vis dėlto reikia priminti, kad neatlikus rekapitalizacijos būtų kilusi rizika, kad nurodyti bankai turės nutraukti operacijas, ir netvarkingo šių bankų bankroto grėsmė (žr. 294 punktą). Taigi ieškovai neįrodė, kad šiomis aplinkybėmis tikra jų turto rinkos vertė buvo tokia, kad jiems turėjo būti išmokėta kompensacija.

315    Kita vertus, bet kuriuo atveju reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 277, 279 ir 281 punktų, 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 26 straipsnyje numatyta, kad visos šalys, manančios, jog jų teisė į nuosavybę neteisėtai pažeista taikant pertvarkymo priemones, išsaugo teisę kreiptis į kompetentingą nacionalinį teismą ir prašyti žalos atlyginimo. Taigi darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, jog jiems neteisėtai buvo nesuteikta teisinga kompensacija.

316    Taigi negalima daryti išvados, kad pirmoji žalingų priemonių dalis viršija tai, kas tinkama ir būtina siekiamiems tikslams įgyvendinti.

–       Dėl nepatogumų, patirtų taikant pirmąją žalingų priemonių dalį

317    Pagal jurisprudenciją reikia patikrinti, ar nagrinėjamo teisės į nuosavybę apribojimo sukelti nepatogumai nėra neproporcingi atsižvelgiant į siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑256/11, EU:T:2014:93, 205 ir 209 punktus).

318    Šiuo požiūriu, pirma, pažymėtina, kad indėlių sudarymas banke nereiškia, jog nekyla jokios rizikos. Iš tikrųjų tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, pagal 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 135, 1994, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 252), iš dalies pakeistos 2005 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/1/EB, iš dalies keičiančia Tarybos direktyvas 73/239/EEB, 85/611/EEB, 91/675/EEB, 92/49/EEB bei 93/6/EEB, taip pat Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 94/19/EB, 98/78/EB, 2000/12/EB, 2001/34/EB, 2002/83/EB ir 2002/87/EB, siekiant sukurti naują finansinių paslaugų komitetų organizacinę struktūrą (OL L 79, 2005, p. 9), ir 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB (OL L 68, 2009, p. 3), 7 straipsnio 1a dalį valstybės narės turėjo užtikrinti, kad tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, kiekvienam indėlininkui už visus jam priklausančius indėlius būtų nustatoma 100 000 EUR kompensacija. Šiomis aplinkybėmis indėlininkai turėjo suprasti, kad tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, jie rizikuoja prarasti visą nurodytiems bankams patikėtą sumą, didesnę už 100 000 EUR, arba jos dalį.

319    Antra, pažymėtina, kad 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 3 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose numatyta, kad visi dėl pertvarkymo priemonių įgyvendinimo atsirandantys nuostoliai pirmiausia turi tekti įstaigos, kuriai taikoma pertvarkymo procedūra, akcininkams, o įstaigos kreditoriams šie nuostoliai tenka tik po akcininkų. Iš to matyti, kad dėl žalingų priemonių įgyvendinimo atsiradę nuostoliai nurodytų bankų indėlininkams turėjo tekti tik po šių bankų akcininkų.

320    Trečia, reikia priminti, kad nurodytų bankų indėlininkams 2013 m. kovo 22 d. įstatyme užtikrinama bent tokio pat lygio apsauga kaip ir ta, kuri jiems būtų taikoma šių bankų likvidavimo atveju. Iš tikrųjų iš šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies d punkto matyti, kad taikant pagal šį įstatymą priimtas priemones atitinkamų įstaigų kreditoriai negali patekti į nepalankesnę finansinę padėtį nei ta, kurioje jie atsidurtų šių įstaigų likvidavimo atveju. Minėto įstatymo 12 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad jeigu vykdomas restruktūrizavimas pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir įstaiga, kuriai taikoma pertvarkymo procedūra, turi skolų ir įsipareigojimų, susijusios šalys, apmokant jų reikalavimus, gauna bent tą sumą, kurią pagal Kipro teisę būtų gavusios šių bankų likvidavimo atveju (žr. 24 punktą).

321    Šiuo atveju šalys neginčija, kad be valstybės įsikišimo tikriausiai būtų reikėję nurodytus bankus likviduoti. Taigi šiomis aplinkybėmis 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 3 straipsnio 2 dalies d punktas ir 12 straipsnio 14 dalis leido užtikrinti, kad taikant pirmąją žalingų priemonių dalį susijusios šalys neatsidurtų blogesnėje padėtyje už tą, į kurią jos būtų patekusios, jeigu nebūtų įsikišusios Kipro institucijos (šiuo klausimu pagal analogiją žr. generalinio advokato N. Wahl išvados byloje Kotnik ir kt., C-526/14, EU:C:2016:102, 90 punktą).

322    Ketvirta, reikia priminti, kad pagal 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.27 punktą Dekreto Nr. 103 6 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu neapdraustų BoC indėlininkų įnašai viršija tai, kas būtina siekiant atkurti jo nuosavą kapitalą, pertvarkymo institucija nustato kapitalizacijos perviršį atitinkančią sumą ir ją tvarko taip, lyg konvertavimas niekada nebūtų atliktas.

323    Taigi darytina išvada, kad, atsižvelgiant taip pat į siekiamų tikslų svarbą (žr. 254 ir 255 punktus), nepatogumai, atsiradę ieškovams taikant pirmąją žalingų priemonių dalį, nėra akivaizdžiai neproporcingi.

324    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmoji žalingų priemonių dalis negali būti laikoma neproporcingais ir neleistinais veiksmais, keliančiais grėsmę pačiai ieškovų teisės į nuosavybę esmei. Taigi negalima pripažinti, kad priėmusi Sprendimą 2013/236 Taryba reikalavo išlaikyti arba toliau įgyvendinti priemonę, dėl kurios pažeista ieškovų teisė į nuosavybę, ir kad pirmąją žalingų priemonių dalį siekę paremti Komisija ir ECB prisidėjo prie tokio pažeidimo.

325    Dabar reikia išnagrinėti, ar siekdami paremti antrąją žalingų priemonių dalį Komisija ir ECB prisidėjo prie ieškovų teisės į nuosavybę pažeidimo.

b)      Dėl antrosios žalingų priemonių dalies

326    Bendrasis Teismas nagrinės, ar, pirma, kiekvienos paprastosios akcijos nominaliosios vertės, lygios vienam eurui, sumažinimas iki vienam centui lygios nominaliosios vertės (žr. 327–331 punktus) ir, antra, filialų Graikijoje pardavimas (žr. 332–359 punktus) atitinka ieškovų teisę į nuosavybę.

1)      Dėl „BoC“ paprastųjų akcijų nominaliosios vertės sumažinimo

327    Ieškovai neginčija, kad, kaip ir BoC patikėtų neapdraustų indėlių konvertavimu, kiekvienos BoC paprastosios akcijos nominaliosios vertės, lygios vienam eurui, sumažinimu iki vienam centui lygios nominaliosios vertės, numatytu Dekrete Nr. 103 ir vykdomu dėl 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.26 punkte nurodyto BoC rekapitalizavimo, buvo siekiama atkurti BoC nuosavą kapitalą ir taip užtikrinti Kipro finansų sistemos ir visos euro zonos stabilumą, vadovaujantis 255 punkte nurodyta jurisprudencija.

328    Vis dėlto ieškovai pažymi, kad dėl 267, 269, 270, 301, 305 ir 306 punktuose išdėstytų priežasčių priemonė, susijusi su BoC akcijų nominaliosios vertės sumažinimu, buvo priimta nesilaikant įstatyme numatytų sąlygų ir yra neproporcinga siekiamam tikslui.

329    Šiuo klausimu pažymėtina, kad dėl tokių pat priežasčių, kaip išdėstytos 272–284 punktuose, ši iš dalies pakeistame Dekrete Nr. 103 aiškiai numatyta priemonė buvo priimta įstatyme numatytomis sąlygomis.

330    Ji taip pat yra proporcinga siekiamam tikslui ir jai mutatis mutandis galioja 289–325 punktuose nurodytos priežastys. Konkrečiai visų pirma pažymėtina, kad mažinant BoC akcijų nominaliąją vertę buvo siekiama prisidėti prie jo rekapitalizavimo, nurodyto 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.26 punkte. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta 294–296 punktuose, pati ši priemonė galėjo padėti įgyvendinti tikslą užtikrinti Kipro finansų sistemos ir visos euro zonos stabilumą. Be to, reikia pripažinti, kad ši priemonė neviršija to, kas tinkama ir būtina šiam tikslui pasiekti. Iš tikrųjų dėl 302–313 punktuose nurodytų priežasčių mažiau ribojančių alternatyvų, kurias nurodo ieškovai, nebuvo galima įgyvendinti arba jos nebūtų leidusios pasiekti laukiamų rezultatų. Galiausiai darytina išvada, kad, atsižvelgiant taip pat į siekiamo tikslo svarbą, neproporcingų nepatogumų dėl nagrinėjamos priemonės nekyla. Iš tikrųjų, pirma, jeigu indėlių sudarymas kredito įstaigose, kaip antai nurodytuose bankuose, nereiškia, jog nekyla jokios rizikos, juo labiau to nereiškia tokių įstaigų akcijų įsigijimas. Priešingai nei indėlininkai, kurių indėliai (bent dalis jų) yra apsaugomi indėlių negrąžinimo atveju, bankų akcininkai iš esmės prisiima visą savo investicijų riziką. Be to, reikia pabrėžti, kad 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 3 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose numatyta, kad visi dėl pertvarkymo priemonių įgyvendinimo atsirandantys nuostoliai pirmiausia turi tekti įstaigos, kuriai taikoma pertvarkymo procedūra, akcininkams, o įstaigos kreditoriams šie nuostoliai tenka tik po akcininkų. Taigi BoC akcininkai turėjo suprasti, kad rizikuoja prarasti savo investiciją. Antra, reikia priminti, kad, kaip ir BoC indėlininkams, jo akcininkams buvo taikomos 2013 m. kovo 22 d. įstatymo 12 straipsnio 14 dalyje nurodytos garantijos.

331    Taigi negalima daryti išvados, kad BoC akcijų nominaliosios vertės mažinimas yra neproporcingas ir neleistinas veiksmas, keliantis grėsmę pačiai ieškovų teisės į nuosavybę esmei.

2)      Dėl filialų Graikijoje pardavimo

332    Ieškovai teigia, kad filialų Graikijoje pardavimas negali būti laikomas objektyviai pateisinamu ir numatytu įstatyme arba atitinkančiu proporcingumo principą.

333    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad filialų Graikijoje pardavimas, nurodytas 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.24 punkte ir numatytas dekretuose Nr. 96 ir Nr. 97, kaip ir pirma išnagrinėtos žalingos priemonės, pateisinamas viešojo intereso tikslu užtikrinti Kipro finansų sistemos ir visos euro zonos stabilumą, vadovaujantis 255 punkte nurodyta jurisprudencija.

334    Iš tikrųjų iš bylos medžiagos matyti, kad, atsižvelgiant į Graikijos ir Kipro tarpusavio pozicijas, šiuo pardavimu siekta užkirsti kelią bendram abiejų valstybių narių finansų sistemų destabilizavimui.

335    Šiuo klausimu, pirma, iš 2014 m. liepos 23 d. Komisijos sprendimo (ES) 2015/455 dėl valstybės pagalbos SA.34826 (2012/C), SA.36005 (2013/NN), kurią Graikija suteikė „Piraeus Bank Group“ ir kuri susijusi su banko „Piraeus Bank S.A.“ rekapitalizavimu ir restruktūrizavimu (OL L 80, 2015, p. 49), 302 konstatuojamosios dalies matyti, kad parduodant Graikijoje vykdomą trijų Kipro bankų, visų pirma nurodytų bankų, filialų Graikijoje veiklą buvo siekiama apsaugoti Graikijos bankų sistemos stabilumą ir užtikrinti, kad Kipro bankai galėtų parduoti veiklą dar prieš sumažėjant jos vertei.

336    Be abejo, iš Sprendimo 2015/455 aiškiai nematyti, dėl kokių priežasčių Komisija manė, kad parduoti šiuos filialus reikia siekiant užtikrinti Graikijos bankų sistemos stabilumą. Vis dėlto, kaip savo atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, iš esmės sutarė ieškovai, šios priežastys išdėstytos 2013 m. sausio 27 d. ECB vidaus ataskaitoje. Iš šio dokumento iš esmės matyti, kad galimo filialų Graikijoje pardavimo tikslas buvo išvengti bet kokio Kipro bankų sistemos šalutinio poveikio Graikijos finansų sistemai ir taip išlaikyti šios sistemos stabilumą. Reikėjo užkirsti kelią visuotiniam indėlių atsiėmimui Graikijoje Laïki bankroto arba BoC patikėtų indėlių vertės sumažinimo atveju. Iš tikrųjų, kaip atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, nurodė ECB, buvo baiminamasi, kad filialuose Graikijoje sudarytų indėlių turėtojai plūs prie langelių, atsižvelgiant į bendrą situaciją Kipro Respublikoje ir į tai, kad jų indėliams taikyta Kipro indėlių garantijų sistema (žr. 456 punktą).

337    Tai būtų padarę neigiamą poveikį filialų Graikijoje ir net nurodytų bankų, kuriems priklausė šie filialai, gyvybingumui; atitinkamai būtų sumažėjusi jų turto vertė. Dėl tokių pokyčių galėjo sumažėti atgautas visuomenės pasitikėjimas Graikijos bankų sektoriumi – indėliai šiuose bankuose vėl buvo pradėję didėti po akivaizdaus dvejus metus trukusio mažėjimo. Kilo didelė rizika, kad dėl to Graikijoje žmonės plūs prie langelių, o tai netiesiogiai galėjo sumažinti nedidelį Graikijos bankų finansavimo pajėgumą ir būtų reikėję didinti jiems teikiamą skubią paramą likvidumui padidinti tiek, kad jos dydis galbūt būtų viršijęs tikrą Eurosistemos centrinių bankų pajėgumą.

338    Antra, iš ieškovų, Komisijos ir ECB atsakymų, pateiktų taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, matyti, kad filialų Graikijoje pardavimo tikslas taip pat buvo apsaugoti Kipro bankų sistemą nuo šalutinio poveikio, kuris galėjo atsirasti, be kita ko, dėl galimo ekonominės situacijos blogėjimo Graikijoje. Iš tikrųjų, kaip nurodyta 2013 m. gegužės mėn. Komisijos ataskaitoje, kuria ji remiasi savo atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, Kipro bankų sistema, visų pirma Laïki, patyrė labai didelį Graikijos ekonomikos sunkumų poveikį.

339    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti, pirma, ar filialų Graikijoje pardavimas buvo numatytas įstatyme, ir, antra, ar atsižvelgiant į 333 ir 334 punktuose nurodytą bendrojo intereso tikslą pardavimas yra neproporcingas ir neleistinas veiksmas, keliantis grėsmę pačiai ieškovų teisės į nuosavybę esmei.

340    Šiuo klausimu, pirma, reikia konstatuoti, kad dėl tokių pačių priežasčių, kaip išdėstytos 272–284 punktuose, filialų Graikijoje pardavimas buvo numatytas įstatyme.

341    Antra, dėl filialų Graikijoje pardavimo proporcingumo visų pirma reikia pripažinti, kad pardavus juos buvo galima įvykdyti siekiamą tikslą, sumažinus Graikijos ir Kipro bankų sistemų tarpusavio pozicijas.

342    Be to, iš bylos medžiagos nematyti, kad siekiamus tikslus būtų galima įvykdyti taikant mažiau ribojančias priemones negu filialų Graikijoje pardavimas. Savo kaltinime, pagrįstame nediskriminavimo principo pažeidimu, ieškovai iš tikrųjų nurodo, kad šiuos tikslus būtų galima pasiekti „gelbėjimo privačiomis lėšomis išlaidas paskirsčius Kipro mokesčių mokėtojams“.

343    Vis dėlto pažymėtina, kad, kaip per teismo posėdį iš esmės patvirtino ieškovai, tokia priemonė būtų prilygusi paprastam nurodytų bankų rekapitalizavimo ir restruktūrizavimo išlaidų padengimui Kipro Respublikos biudžeto lėšomis. Taigi, pirma, tokio metodo nebūtų galima įvykdyti. Kaip Komisija teisingai pažymėjo savo atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, Kipro Respublika neturėjo tam tikslui reikalingų lėšų. Ji taip pat negalėjo jų gauti tarptautinėse kapitalo rinkose. Šiomis aplinkybėmis sunku suprasti, kaip Kipro Respublika būtų galėjusi rekapitalizuoti nurodytus bankus be išorės finansinės paramos, ir savo atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, ieškovai su tuo sutinka.

344    Reikia priminti, kad finansinės paramos priemonės suma, neviršijanti 10 mlrd. EUR, buvo apskaičiuota pagal Kipro Respublikos finansinius poreikius, nesant jokių bankams skirtų valstybės kapitalo injekcijų. Kadangi, kaip teigiama 2013 m. kovo mėn. Pacific Investment Management Company (PIMCO) ataskaitoje (toliau – PIMCO ataskaita), nurodytiems bankams rekapitalizuoti 2012 m. pabaigoje būtų reikėję iš viso beveik 7,8 mlrd. EUR sumos, įgyvendinant ieškovų siūlomą sprendimą būtų reikėję arba padidinti finansinės paramos priemonės sumą, arba didelę dalį šios paramos sumos panaudoti nurodytiems bankams rekapitalizuoti.

345    Pasirinkus pirmąją iš šių dviejų galimybių, būtų kilę du dideli sunkumai ir ieškovai niekada nepaaiškino, kaip Kipro Respublika būtų galėjusi juos įveikti. Pirma, ESM visiškai neprivalėjo skirti Kipro Respublikai didesnės negu 10 mlrd. EUR finansinės paramos priemonės sumos. Priešingai, ESM teisėtai galėjo nuspręsti, kad šio paketo dydį reikia apriboti, be kita ko, siekiant išlaikyti pajėgumą imtis veiksmų ateityje. Antra, finansinės paramos priemonės sumos, skirtos nurodytiems bankams rekapitalizuoti, didinimas būtų prisidėjęs prie to, kad Kipro valstybės skola būtų išaugusi iki nepakeliamos ribos (žr. 303 punktą).

346    Atsižvelgiant į bylos medžiagą, antroji iš šių dviejų galimybių nebūtų perspektyvesnė. Pirma, didelės 10 mlrd. EUR finansinės paramos priemonės dalies skyrimas nurodytiems bankams rekapitalizuoti būtų nesuderinamas su finansinės paramos priemonės taikymo sąlygomis, kuriose numatyta, kad ši priemonė tokiam tikslui nenaudojama. Antra, neatsižvelgiant į šias sąlygas reikia konstatuoti, kad, taikant tokį metodą, neišvengiamai būtų reikėję iš esmės perskirstyti sumas, Kipro Respublikai suteiktas pagal finansinės paramos priemonę. Taigi visos arba dalies 7,8 mlrd. EUR sumos, kuri tokiu atveju būtų skirta nurodytiems bankams rekapitalizuoti, nebebūtų galima skirti Kipro Respublikos biudžeto poreikiams ir tam, kad Kipro Respublika išpirktų skolos vertybinius popierius, arba kitiems, nei nurodyti, Kipro bankams rekapitalizuoti. Ieškovai patys pripažįsta, kad be finansinės paramos Kipro Respublika tikriausiai nebūtų pajėgusi vykdyti finansinių įsipareigojimų, taigi, dėl to būtų kilusi grėsmė jos mokumui. Atsižvelgiant į riziką, kuri dėl to būtų kilusi visos euro zonos finansiniam stabilumui, tokiu atveju finansinės paramos priemonė tikriausiai nebūtų leidusi įgyvendinti siekiamo bendrojo intereso tikslo.

347    Antra, kitaip, nei pardavus filialus Graikijoje, Kipro Respublikos biudžeto lėšomis paprasčiausiai padengus nurodytų bankų rekapitalizavimo ir restruktūrizavimo išlaidas nebūtų galima sumažinti Graikijos Respublikos ir Kipro Respublikos tarpusavio pozicijos. Iš tikrųjų tokia priemonė nebūtų turėjusi įtakos nurodytų bankų ir Graikijos bankų sistemos ryšiams.

348    Galiausiai dėl filialų Graikijoje pardavimo patirtų nepatogumų pažymėtina, kad iš Sprendimo 2015/455 294 konstatuojamosios dalies neabejotinai matyti, kad Piraeus Bank trijų Kipro bankų, įskaitant nurodytus bankus, veiklos Graikijoje paskolų portfelius buvo įsigijęs gerokai mažesne kaina nei jų nominalioji vertė. Iš šios konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad šių filialų pardavimo kaina buvo sumažinta atsižvelgiant į būsimus nuostolius, PIMCO apskaičiuotus atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis. Kaip nurodyta ECB atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, šiuo testavimu siekta nustatyti dalyvaujančių bankų kapitalo poreikius ir jis buvo atliekamas vykdant Kipro bankų sistemos auditą, kurį įgyvendinti KCB buvo pavedęs PIMCO ir kurį ši bendrovė atliko vadovaujama komiteto, sudaryto iš KCB, Komisijos, ECB, ESM, Europos bankininkystės institucijos ir TVF, kaip stebėtojo, atstovų. Atlikus šį testavimą nustatyta, kad rizika, jog paskolų nuostoliai viršys nuostolius, į kuriuos jau atsižvelgta nustatant mažą pardavimo kainą, yra ribota.

349    Sprendimo 2015/455 298 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat nurodė, kad Piraeus Bank už atitinkamų trijų Kipro bankų, įskaitant filialus Graikijoje, veiklos Graikijoje įsigijimą galiausiai sumokėtas atlygis buvo gerokai mažesnis už įsigyto portfelio balansinę vertę ir mažesnis net už paskolų vertę, kuri buvo sumažinta atsižvelgiant į būsimus paskolų nuostolius, apskaičiuotus atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis. Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad įsigijimo kaina gali būti laikoma neigiama, – tai patvirtina aplinkybė, kad Piraeus Bank, įsigijęs veiklą, įtraukė į apskaitą didelį neigiamą prestižą ir jo kapitalas padidėjo.

350    Taigi negalima atmesti galimybės, kad nurodyti bankai dėl filialų Graikijoje pardavimo patyrė didelių turtinių nuostolių. Sprendimo 2015/455 74 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„[Piraeus Bank] perduotas turtas sudarė maždaug 18,9 mlrd. EUR, o įsipareigojimai – maždaug 15 mlrd. EUR. Tačiau sandorio šalys sutarė atsižvelgti į PIMCO ataskaitoje Kipro bankams pagal nepalankų scenarijų prognozuojamą nuostolių sumą. Pagal PIMCO ataskaitą [Piraeus Bank] perduodamo turto vertė sudarė maždaug 16,5 mlrd. EUR. Perduoti įsipareigojimai sudarė maždaug 14,5 mlrd. EUR.“

351    Vis dėlto iš Sprendimo 2015/455 75 ir 303 konstatuojamųjų dalių matyti, kad šis pardavimas vykdytas surengus atvirą, skaidrų ir nediskriminacinį konkursą, per kurį pasiūlymus pateikė trys konkurso dalyviai, ir tik Piraeus Bank pasiūlymas pasirodė tinkamas.

352    Ieškovai nepateikia jokio argumento, kuriuo remiantis būtų galima įrodyti, kad šis pardavimo konkursas buvo netinkamas. Jie tik nurodo, kad filialų Graikijoje kaina apskaičiuota remiantis PIMCO nustatyta per didele verte, pateikta jos ataskaitoje; PIMCO uždavinys iš esmės buvo padidinti nurodytų bankų nuosavų lėšų poreikius, nedalyvaujant jų vadovybei arba akcininkams ir indėlininkams, nors tam nepritarė atitinkamos šių bankų valdybos, ir šie poreikiai padidinti visiškai neskaidriai, taip pat pažeidžiant tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus (TFAS).

353    Šiuo klausimu, pirma, reikia konstatuoti, kad ieškovų argumentai pagrįsti prielaida, kad filialų Graikijoje pardavimo kaina buvo „apskaičiuota“. Vis dėlto ši prielaida yra klaidinga, nes pardavimo kaina nurodyta geriausiame pasiūlyme, pateiktame vykdant atvirą konkursą (žr. 351 punktą).

354    Antra, net jeigu PIMCO ataskaitos, kurios konkretus tikslas buvo ne padidinti filialų Graikijoje vertę siekiant juos parduoti, o apskritai įvertinti Kipro bankų vertę, atsižvelgiant į pagrindinį scenarijų ir nepalankų scenarijų, rezultatai būtų klaidingi, šių filialų pardavimas savaime nebūtų netinkamas. Iš tikrųjų nėra jokių įrodymų, kad filialų Graikijoje pardavimo konkurse dalyvavusiems konkurso dalyviams buvo draudžiama pasiūlyti kitokią kainą, nei nurodyta PIMCO ataskaitoje.

355    Trečia, ieškovai savo atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, nurodo 2013 m. birželio 7 d. KCB pranešimą, iš kurio matyti, kad filialų Graikijoje pardavimo kainą ir sąlygas „politiniu lygmeniu“ nustatė Graikijos Respublika ir Kipro Respublika per du 2013 m. kovo mėn. vykusius euro grupės susitikimus. Per teismo posėdį ieškovai patikslino, kad šiuo pranešimu jie rėmėsi, siekdami įrodyti, kad filialai Graikijoje parduoti surengus neskaidrų konkursą ir ne už rinkos kainą.

356    Vis dėlto negalima atsižvelgti į išvadas, kurias ieškovai daro, remdamiesi 2013 m. birželio 7 d. KCB pranešimu. Iš tikrųjų nereikia nuspręsti dėl įrodomosios nagrinėjamo pranešimo galios, užtenka pažymėti, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, rodančių, kad kaina ir sąlygos, dėl kurių „politiniu lygmeniu“ susitarė Graikijos ir Kipro institucijos, buvo privalomos filialų Graikijoje pardavimo konkurse dalyvavusiems konkurso dalyviams.

357    Ieškovų teiginio juo labiau nepagrindžia išvados, kurias jie padarė, remdamiesi 2015 m. vasario 19 d. spaudoje pasirodžiusiu straipsniu „Did the troika defraud billions at the expense of thousands of depositors in Cyprus?“ („Ar trejetas sukčiavo, išleisdamas milijardus daugybės indėlininkų bylinėjimosi išlaidoms Kipre?“). Iš tikrųjų, priešingai, nei teigia ieškovai, iš šio straipsnio visiškai nematyti, kad euro grupė „pritarė“ filialų Graikijoje pardavimui už daug mažesnę negu jų vertė kainą. Iš jo taip pat nematyti, kad ECB „suplanavo ir nustatė“ šį pardavimą, ir juo labiau tai, kad ECB nustatė pardavimo kainą. Be abejo, šiame straipsnyje nurodyta, kad „ECB ir Komisijos pareigūnai sugalvojo rizikingą planą“, pagal kurį Kipro bankai privalės perduoti „visą savo veiklą Graikijoje, kad graikai būtų apsaugoti nuo neigiamo Kipro poveikio“. Tačiau nagrinėjamame straipsnyje šiuo tikslu remiamasi 336 punkte nurodyta 2013 m. sausio 27 d. ECB vidaus ataskaita, kurioje nagrinėjami įvairūs filialų Graikijoje ir nurodytų bankų atskyrimo scenarijai, atsižvelgiant į neigiamo poveikio Graikijos finansų sistemai plitimo riziką. Vis dėlto, kaip tinkamai pažymi ECB, aplinkybė, kad jo skyriai vidaus dokumente išnagrinėjo tokius scenarijus, nereiškia, jog ECB „suplanavo ir nustatė“ filialų Graikijoje pardavimą ir kad ECB atliko tam tikrą vaidmenį nustatant pardavimo kainą. Priešingai, kaip matyti iš šio sprendimo 351–356 punktų, ta kaina nustatyta surengus atvirą, skaidrų ir nediskriminacinį konkursą.

358    Taigi atsižvelgiant taip pat į siekiamų tikslų svarbą negalima pripažinti, kad dėl filialų Graikijoje pardavimo patirti nepatogumai yra neproporcingi.

359    Taigi ieškovai neįrodė, kad dekretuose Nr. 96 ir Nr. 97 numatytas ir 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.24 punkte nurodytas filialų Graikijoje pardavimas buvo neproporcingas ir neleistinas veiksmas, keliantis grėsmę pačiai jų teisės į nuosavybę esmei.

360    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad taikant antrąją žalingų priemonių dalį pažeista teisė į nuosavybę. Taigi Komisija ir ECB, siekdami paremti abi 256 ir 257 punktuose nurodytas žalingų priemonių dalis, neprisidėjo prie ieškovų teisės į nuosavybę pažeidimo. Taryba, priėmusi Sprendimą 2013/236, juo labiau nereikalavo išlaikyti arba toliau įgyvendinti priemonę, susijusią su tokio pobūdžio pažeidimu.

361    Šios išvados negalima paneigti remiantis ieškovų argumentais, pagrįstais ECB statuto 14 straipsnio 4 dalies ir teisės į gerą administravimą pažeidimu, taip pat neteisingumu ir nenuoseklumu.

c)      Dėl nurodyto ECB statuto 14 straipsnio 4 dalies, teisės į gerą administravimą, nuoseklumo ir teisingumo reikalavimų pažeidimo

362    Siekdami įrodyti, kad pažeista jų teisė į nuosavybę, ieškovai nurodo, kad pažeista ECB statuto 14 straipsnio4 dalis, teisingumo bei nuoseklumo reikalavimai ir gero administravimo principas, kurie susiję su proporcingumo principu, o viena iš paties proporcingumo principo sąlygų yra sąlyga, kad turi būti paisoma visų teisės į nuosavybę apribojimų. Šiam teiginiui pagrįsti ieškovai iš esmės pateikia į tris dalis suskirstytus argumentus.

363    Pirma, ieškovai tvirtina, kad euro grupė pažeidė gero administravimo principą, nes priėmė sprendimą dėl žalingų priemonių, pažeidusi „pagrindinius demokratijos principus“. Ieškovai mano, kad pagal šiuos principus nacionalinės institucijos iš esmės turi geriausias galimybes įvertinti tai, kas susiję su viešuoju interesu, nes tiesiogiai yra susipažinusios su visuomene ir jos poreikiais. Jie teigia, kad iš tikrųjų ne Kipro institucijos nusprendė priimti žalingas priemones – jas priimti įpareigojo euro grupė, kuri neatsakinga jokiems rinkėjams, yra nesusijusi su Kipro Respublikos nacionaliniais interesais, nėra tiesiogiai susipažinusi su visuomene ir jos poreikiais. Tačiau euro grupė priėmė sprendimą, pagrįstą skolintojų nuogąstavimais ir reikalavimais.

364    ECB ginčija ieškovų argumentus.

365    Šiuo klausimu užtenka priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 105–133 punktų, negalima pripažinti, jog euro grupė iš Kipro Respublikos reikalavo priimti žalingas priemones. Taigi šį argumentą galima tik atmesti ir nereikia nustatyti, ar nurodytas „pagrindinių demokratijos principų“ pažeidimas turi kokios nors reikšmės siekiant įvertinti, ar pažeista ieškovų teisė į nuosavybę.

366    Antra, ieškovai pažymi, kad ECB pažeidė teisingumo ir nuoseklumo reikalavimus, nes nusprendė remti nurodytų bankų gelbėjimą privačiomis lėšomis, nors 2013 m. vasario 11 d. rašte, skirtame atitinkamiems šių bankų vykdomiesiems direktoriams, KCB valdytojo biuro direktorius Eurosistemos vardu juos patikino, kad jų indėlininkų teisės nebus ribojamos.

367    Atsakovai nepareiškė savo pozicijos dėl šio argumento.

368    Šiuo požiūriu, nedarant poveikio klausimui, ar nurodytas neteisingumas ir nenuoseklumas turi kokios nors reikšmės siekiant įvertinti, ar pažeista ieškovų teisė į nuosavybę, užtenka konstatuoti, kad šis argumentas sutampa su vienu iš argumentų, kuriais ieškovai grindžia savo kaltinimą, susijusį su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, todėl jie bus nagrinėjami kartu (žr. 407–423 punktus).

369    Trečia, ieškovai kritikuoja ECB veiksmus, susijusius su skubia parama likvidumui padidinti. Ieškovai mano, kad šie veiksmai neteisingi, nenuoseklūs ir jais pažeista ECB statuto 14 straipsnio 4 dalis, taip pat gero administravimo principas; ECB tai ginčija.

370    Grįsdami savo argumentus ieškovai, pirma, iš esmės teigia, kad teisinis pagrindas, reglamentuojantis su skubia parama likvidumui padidinti susijusius ECB veiksmus, prieštarauja gero administravimo principui ir nuoseklumo reikalavimui, kurie yra sudedamoji proporcingumo principo dalis, ir pažeidžia reikalavimą, kad visi teisės į nuosavybę apribojimai turi būti numatyti įstatyme. Šiuo klausimu ieškovai pažymi, kad skubi parama likvidumui padidinti teikiama, jeigu įvykdyta gavėjui taikoma sąlyga būti mokiam. Ieškovai mano, kad mokumo sąvoka, taikoma siekiant skirti skubią paramą likvidumui padidinti, nėra apibrėžta teisės aktuose. Taigi ECB neprivalo nustatyti, ar galimas paramos gavėjas atitinka įstatyme numatytą griežtą mokumo sąlygą, tačiau, priešingai, gali nuspręsti, kad bankas yra mokus, taigi toliau leisti teikti skubią paramą likvidumui padidinti, remdamasis finansinės paramos teikimo perspektyva.

371    Kartu ECB gali daryti lemiamą įtaką sprendimui teikti pagalbą ir sąlygoms, kurias reikia įvykdyti norint gauti šią pagalbą, nes dalyvauja euro grupėje (šiuo atveju jis tokią įtaką ir darė). Kadangi ECB priklauso trejetui, jis taip pat dalyvauja prižiūrint, kaip Kipro Respublika laikosi sąlygų. Tai rodo, kad yra akivaizdi „neatsakingo elgesio rizika“, nes ECB gali noriai pritarti skubiai paramai likvidumui padidinti, manydamas, kad galės prašyti ją grąžinti ir toks grąžinimas bus bet kokios finansinės paramos teikimo sąlyga.

372    Antra, ieškovai pažymi, kad ECB veiksmai buvo nenuoseklūs ir neteisingi, nes iki 2013 m. kovo 21 d. jis nesipriešino, kad nurodytiems bankams būtų teikiama skubi parama likvidumui padidinti, ir kartu teigė, kad ši parama skirta mokiems bankams. Iš tikrųjų ieškovai mano, kad ECB apie Laïki nemokumą jau žinojo iki 2013 m. kovo 21 d. Grįsdami savo argumentus ieškovai remiasi, pirma, PIMCO ataskaita, iš kurios matyti, kad nurodyti bankai buvo „ekonomiškai nemokūs“, ir, antra, šio sprendimo 149 punkte minimu 2014 m. spalio 17 d. straipsniu spaudoje, iš kurio, be kita ko, matyti, kad Bundesbank valdytojas per 2012 m. gruodžio mėn. vykusį Valdančiosios tarybos susitikimą jau buvo nurodęs, kad Laïki yra nemokus.

373    Trečia, ieškovai iš esmės skundžiasi dėl to, kad ECB veiksmai nenuoseklūs, neproporcingi ir neteisingi, nes, pirma, nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2013 m. kovo mėn. ECB laikėsi liberalios pozicijos ir skubėjo suteikti galimybę Laïki gauti beveik neribotą skubią paramą likvidumui padidinti, ir, antra, 2013 m. kovo 21 d. šią paramą staiga nutraukė.

374    Ketvirta, dublike ieškovai priduria, kad negali ginčyti analizės, dėl kurios ECB valdančioji taryba priėmė savo 2013 m. kovo 21 d. sprendimą. Iš tikrųjų ieškovai mano, kad šis sprendimas visiškai nemotyvuotas ir galbūt priimtas neatlikus tikros analizės. Kaip ieškovai paaiškino per teismo posėdį, dėl to šis sprendimas rodo, kad skubios paramos likvidumui padidinti teisinis pagrindas yra netinkamas.

375    Penkta, ieškovai teigia, kad ECB savo veiksmais, susijusiais su skubia parama likvidumui padidinti, akivaizdžiai ir sunkiai pažeidė diskreciją, kuri jam suteikta pagal ECB statuto 14 straipsnio 4 dalį.

376    Atsakovai ginčija ieškovų argumentus.

377    Šiuo klausimu reikia priminti, kad turtinius nuostolius, kurių patyrę teigia ieškovai, tiesiogiai gali lemti žalingų priemonių taikymas (žr. 86 punktą). Kaip matyti iš šio sprendimo 134–155 punktų, ECB nereikalavo priimti žalingų priemonių nei savo 2013 m. kovo 21 d. pranešime spaudai, nei jame nurodytame sprendime, nei pirminiuose sprendimuose „toliau teikti skubią paramą likvidumui padidinti“. Šiomis aplinkybėmis negalima pripažinti, kad šie galbūt neteisėti aktai gali būti įrodymas, jog žalingos priemonės neproporcingos arba neatitinka reikalavimo, kad visi teisės į nuosavybę apribojimai turi būti numatyti įstatyme. Ši išvada labai svarbi, kalbant apie ieškovų argumentus, susijusius su nurodytu skubios paramos likvidumui padidinti teisinio pagrindo netinkamumu (žr. 370, 371 ir 374 punktus). Iš tikrųjų, kadangi žalingos priemonės priimtos ne pagal šį teisinį pagrindą (šiuo klausimu žr. 272–284, 329 ir 340 punktus), nurodytas jo netinkamumas visiškai negali būti rodiklis, kad šios priemonės priimtos nesilaikant įstatyme numatytų sąlygų.

378    Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad iš ieškovų argumentų nematyti, jog su skubia parama likvidumui padidinti susiję ECB veiksmai buvo neteisėti.

379    Pirma, negalima pritarti ieškovų išsakytai kritikai, kad tariamai nėra tikslaus mokumo sąvokos apibrėžimo. Iš tikrųjų pati aplinkybė, kad ECB, įgyvendinančiam pagal ECB statuto 14 straipsnio 4 dalį suteiktus savo įgaliojimus ir plačią diskreciją, gali tekti aiškinti arba taikyti finansinę sąvoką atliekant sudėtingą ekonominį vertinimą, negali būti neteisėta.

380    Juo labiau negalima pritarti ieškovų argumentui, kad tai, jog ECB funkcijų yra daug, prieštarauja proporcingumo principui, nes trūksta nuoseklumo ar pažeidžiamas gero administravimo principas. Šiuo klausimu reikia priminti, kokia yra nuoseklumo reikalavimo apimtis vertinant priemonės būtinumą ir proporcingumą. Pagal jurisprudenciją priemonė gali garantuoti siekiamo tikslo įgyvendinimą, tik jeigu ją taikant iš tikrųjų nuosekliai ir sistemingai siekiama šio tikslo (2010 m. sausio 12 d. Sprendimo Petersen, C-341/08, EU:C:2010:4, 53 punktas). Vis dėlto ieškovai visiškai nepaaiškina, kodėl tai, kad, kaip teigiama, ECB funkcijų yra daug, ir dėl to atsiradusi „neatsakingo elgesio rizika“ gali trukdyti nuosekliai ir sistemingai vykdyti žalingomis priemonėmis siekiamą tikslą užtikrinti euro zonos finansų sistemos stabilumą. Jie taip pat nenurodo, kodėl ši aplinkybė gali pažeisti jų teisę į gerą administravimą.

381    Be to, reikia konstatuoti, kad, remiantis bylos medžiaga, negalima pagrįsti ieškovų argumento, kad ECB funkcijų yra daug. Kalbant apie ECB dalyvavimą euro grupėje, primintina, kad 2013 m. kovo 25 d. deklaracija (žr. 105–118 punktus) ir 2013 m. balandžio 12 d., gegužės 13 d. bei rugsėjo 13 d. deklaracijos (žr. 170 ir 171 punktus) yra vieninteliai ginčijami euro grupės parengti teisės aktai. Iš šio sprendimo 116 ir 117 punktų matyti, kad 2013 m. kovo 25 d. deklaracija yra tik informacinio pobūdžio ir joje neišreikšta galutinė pozicija nei dėl finansinės paramos priemonės taikymo, nei dėl sąlygų, kurių Kipro Respublika turėtų laikytis, norėdama gauti šią paramą. Dėl 2013 m. balandžio 12 d., gegužės 13 d. bei rugsėjo 13 d. deklaracijų pažymėtina, kad, kaip konstatuota 170 punkte, jose tik labai glaustai aprašomos ir palankiai įvertintos tam tikros Kipro institucijų priimtos priemonės, taip pat tik išreikšta nuomonė, kad šios priemonės, be kita ko, gali padėti sumažinti Kipro Respublikos patiriamus finansinius sunkumus. Šiomis aplinkybėmis negalima daryti išvados, kad dalyvaudamas euro grupės susitikimuose ECB galėjo turėti lemiamos įtakos finansinės paramos priemonės taikymui arba sąlygoms, kurių Kipro Respublika turėjo laikytis, norėdama gauti šią paramą.

382    Dėl ECB priklausymo trejetui užtenka pažymėti, kad sąlygų laikymosi priežiūra reiškia, jog šios sąlygos buvo nustatytos iš anksto. Taigi, priešingai, nei iš esmės teigia ieškovai, ECB, vykdydamas ESM sutarties 13 straipsnio 7 dalyje jam pavestą priežiūros funkciją, neturi galios prašyti grąžinti paramą ir laikyti tokį grąžinimą bet kokios finansinės paramos teikimo sąlyga.

383    Antra, negalima daryti išvados, kad ECB veiksmai buvo nenuoseklūs, savavališki arba neteisingi, nes iki 2013 m. kovo 21 d. jis nesipriešino skubios paramos likvidumui padidinti teikimui, nors tariamai jau anksčiau žinojo apie Laïki nemokumą.

384    Šiuo klausimu primintina, kad pagal ECB statuto 14 straipsnio 4 dalį ECB valdančiosios tarybos funkcija šiuo atveju buvo tik patikrinti, ar skubi parama likvidumui padidinti trukdo ECBS tikslams ir uždaviniams. Konkrečiai kalbant, Valdančioji taryba, siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi SESV 123 straipsnyje ir ECB statuto 21 straipsnio 1 dalyje nurodyto draudimo skirti piniginį finansavimą, turėjo patikrinti, ar skubi parama likvidumui padidinti nesuteikta nemokiam bankui (žr. 142 punktą). Kaip pažymėta 143 punkte, tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, ECB nebuvo suteikta jokių įgaliojimų vykdyti rizikos ribojimu pagrįstą Sąjungos kredito įstaigų priežiūrą; šią priežiūrą turėjo vykdyti tik nacionalinės rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros institucijos. Šiomis aplinkybėmis ECB buvo priklausomas nuo šių institucijų jam teikiamos informacijos apie skubią paramą likvidumui padidinti gaunančių bankų mokumą. Taigi, kaip nurodyta ECB rašytinėse pastabose, kurių ieškovai šiuo klausimu neginčijo, KCB nuo 2011 m. rugsėjo mėn. teikė ECB valdančiajai tarybai savo vertinimą, kad nurodyti bankai lieka mokūs. Kadangi šių bankų finansinis patikimumas laipsniškai mažėjo (tai irgi pažymi ECB, o ieškovai jam neprieštarauja), KCB atliktas Laïki mokumo vertinimas vis labiau buvo grindžiamas perspektyva, kad Kipro Respublikai greitai bus suteikta finansinė parama. 2013 m. kovo 19 d. Kipro parlamentui nepritarus visų bankų indėlių mokesčio įvedimui, ši perspektyva ėmė tolti, todėl ECB valdančioji taryba pasipriešino tam, kad atitinkamiems bankams būtų išlaikyta esamo dydžio skubi parama likvidumui padidinti. Iš tikrųjų, kaip matyti iš ECB pirmininko pastabų, pateiktų per 2013 m. balandžio 4 d. spaudos konferenciją, priimdama 2013 m. kovo 21 d. sprendimą Valdančioji taryba nusprendė, kad, „nesant programos, šie bankai būtų nemokūs ir negyvybingi“ ir kad „būtent šiuo metu <…> jokios programos nėra“.

385    Vien aplinkybės, kad privati bendrovė, kaip antai PIMCO, arba ECB valdančiosios tarybos narys jau buvo iš anksto išreiškęs kitokią nei KCB nuomonę dėl Laïki mokumo, negali užtekti norint įrodyti, kad Valdančioji taryba jau anksčiau turėjo manyti kitaip, taigi ir priešintis tam, kad būtų išlaikyta esamo dydžio skubi parama likvidumui padidinti.

386    Trečia, taip pat negalima daryti išvados, kad ECB veiksmai buvo nenuoseklūs, neproporcingi ir neteisingi, nes 2013 m. kovo 21 d. jis priešinosi tam, kad būtų išlaikyta esamo dydžio skubi parama likvidumui padidinti, nors 2011 m. spalio mėn. buvo leidęs teikti šią paramą. Iš tikrųjų 2013 m. kovo 21 d. ECB valdančiosios tarybos sprendimas visiškai nereiškia, kad ECB staiga nepagrįstai pakeitė nuomonę; jis priimtas tik dėl to, kad pasikeitė aplinkybės, ir šie pokyčiai aprašyti 384 punkte.

387    Ketvirta, reikia išnagrinėti ieškovų argumentą dėl nemotyvuoto arba nepakankamai motyvuoto 2013 m. kovo 21 d. ECB valdančiosios tarybos sprendimo.

388    ECB prašo atmesti šį argumentą. Pirma, jis pažymi, kad šis argumentas pateiktas tik dublike, todėl yra naujas, taigi, nepriimtinas.

389    Antra, ECB primena, kad 2013 m. kovo 21 d. ECB valdančiosios tarybos sprendimas nėra viešas. ECB mano, kad, remiantis šio sprendimo neviešumu, negalima daryti išvados, kad jis nemotyvuotas. Kadangi šis sprendimas skirtas KCB, užteko jį motyvuoti KCB atstovui per ECB valdančiosios tarybos posėdį.

390    ECB nurodytą nepriimtinumo pagrindą iš karto reikia atmesti, nes motyvavimo stoka ar nepakankamas motyvavimas yra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, ir viešosios tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas, kurį Bendrasis Teismas bet kada gali iškelti savo iniciatyva (šiuo klausimu žr. 1997 m. vasario 20 d. Sprendimo Komisija / Daffix, C-166/95 P, EU:C:1997:73, 24 punktą; 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C-367/95 P, EU:C:1998:154, 67 punktą ir 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C-89/08 P, EU:C:2009:742, 34 punktą).

391    Taigi reikia išnagrinėti šio argumento pagrįstumą.

392    Primintina, kad tuo atveju, jei Sąjungos institucija, kaip antai šiuo atveju ECB, turi didelę diskreciją, tam tikrų procedūrinių garantijų laikymosi kontrolė ypač svarbi. Viena iš šių garantijų yra ECB pareiga pakankamai motyvuoti savo sprendimus (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C-62/14, EU:C:2015:400, 69 punktą).

393    Pagal jurisprudenciją SESV 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti teisės akto pobūdį ir jame aiškiai bei nedviprasmiškai turi būti nurodyti institucijos, priėmusios šį teisės aktą, argumentai taip, kad leistų suinteresuotiesiems asmenims žinoti, dėl kokių priežasčių priimta priemonė, o Sąjungos teismui – vykdyti jam priklausančią kontrolę. Šiuo požiūriu pareiga motyvuoti visų pirma turi būti įvertinta atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ypač į teisės akto turinį ir nurodytų motyvų pobūdį (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste / UFEX ir kt., C-341/06 P ir C-342/06 P, EU:C:2008:375, 88 punktą). Nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai atskleisti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar teisės akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (žr. 2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C-88/03, EU:C:2006:511, 88 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

394    Be to, motyvavimas gali būti numanomas, jeigu jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, dėl ko buvo imtasi nagrinėjamų priemonių, o kompetentingam teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti jam priklausančią kontrolę (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, EU:C:2004:6, 372 punktą ir 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone / Komisija, C-3/06 P, EU:C:2007:88, 46 punktą).

395    Galiausiai tai, kaip laikomasi pareigos motyvuoti, gali būti nagrinėjama tik remiantis oficialiai priimtu sprendimu. Vis dėlto remiantis kitais dokumentais, kaip antai pranešimu spaudai, galima susipažinti su svarbiausia nagrinėjamo sprendimo informacija; šie dokumentai taip pat leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, dėl kokių priežasčių šis sprendimas priimtas, o teismui – vykdyti jam priklausančią kontrolę (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C-62/14, EU:C:2015:400, 71 punktą).

396    Šiuo atveju pažymėtina, kad ieškovai, remdamiesi tik 2013 m. kovo 21 d. pranešimu spaudai, kaltina ECB, kad jis nepateikė jokių motyvų tos pačios dienos savo sprendimui priešintis tam, kad nuo 2013 m. kovo 26 d. būtų išlaikyta esamo dydžio skubi parama likvidumui padidinti, pagrįsti. Vis dėlto šio pranešimo ir sprendimo negalima painioti. Kaip matyti iš 145 ir 146 punktų, pranešime tik nurodyta, kad toks sprendimas yra. Iš ECB rašytinių pastabų matyti, kad šis sprendimas niekur nepaskelbtas ir kad jo motyvai išdėstyti KCB, kuriam vieninteliam jis yra skirtas, atstovui. Šiomis aplinkybėmis reikia nustatyti, ar remdamiesi 2013 m. kovo 21 d. pranešimu spaudai suinteresuotieji asmenys gali sužinoti, koks yra jame nurodyto sprendimo pagrindimas, o Bendrasis Teismas – vykdyti jam priklausančią kontrolę.

397    Šiuo klausimu iš 2013 m. kovo 21 d. pranešimo spaudai visų pirma matyti, kad „ECB valdančioji taryba nusprendė esamo dydžio skubią paramą likvidumui padidinti išlaikyti iki <…> 2013 m. kovo 25 d.“ ir kad „pratęsti grąžinimo terminą būtų galima numatyti tik tuo atveju, jeigu bus parengta [Sąjungos arba TVF] programa, pagal kurią būtų užtikrintas atitinkamų bankų mokumas“. Remiantis tuo galima netiesiogiai, tačiau neabejotinai daryti išvadą, kad atitinkamų bankų mokumas nebūtų užtikrintas, nesant tokios programos. Šį aiškinimą pagrindžia ECB pirmininko pastabos dėl 2013 m. kovo 21 d. ECB valdančiosios tarybos sprendimo, pateiktos per 2013 m. balandžio 4 d. spaudos konferenciją (žr. 384 punktą):

„Skubi parama likvidumui padidinti gali būti suteikta tik mokiems ir gyvybingiems bankams. Tačiau, nesant programos, šie bankai būtų nemokūs ir negyvybingi. Valdytojų taryba nusprendė, kad šiuo metu nėra parengtos jokios programos, todėl turėjo pasielgti taip, kaip pasielgė.“

398    Be to, reikia pabrėžti, kad paskelbiant 2013 m. kovo 21 d. pranešimą spaudai buvo žinoma apie tai, su kokiais sunkumais susiduria Kipro Respublika ir nurodyti bankai. Taip pat buvo žinoma, kad Kipro Respublika euro grupės pirmininkui pateikė prašymą suteikti finansinės paramos, kad tokia parama jai bus suteikta pagal makroekonominio koregavimo programą, kuri turėtų būti konkrečiai apibrėžta susitarimo memorandume, ir kad Kipro parlamentas nepritarė tam, jog būtų įdiegta priemonė, kurią priimti buvo numačiusios Kipro institucijos, siekdamos sutelkti vidaus išteklius ir taip sumažinti su šia programa susijusios finansinės paramos apimtį (be kita ko, žr. 13–15, 18 ir 20–22 punktus).

399    Galiausiai reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 142 punkto, pagal skubią paramą likvidumui padidinti reglamentuojančias taisykles draudžiama šią paramą teikti nemokioms kredito įstaigoms.

400    Taigi šiuo atveju susiklosčiusiomis aplinkybėmis iš 2013 m. kovo 21 d. pranešimo spaudai formuluotės, nors ir lakoniškos, ieškovai, be kita ko, atsižvelgdami į aplinkybes, taikomas teisės normas ir ECB pirmininko pastabas, pateiktas per 2013 m. balandžio 4 d. spaudos konferenciją, bet kuriuo atveju galėjo suprasti, kad nurodytų bankų nemokumas, nesant tinkamos koregavimo programos, trukdo išlaikyti esamo dydžio skubią paramą likvidumui padidinti. Remdamasis tuo pačiu pranešimu Sąjungos teismas gali vykdyti jam priklausančią kontrolę. Taigi, ieškovų argumentą dėl 2013 m. kovo 21 d. ECB valdančiosios tarybos sprendimo motyvavimo reikia atmesti.

401    Penkta, kalbant apie nurodytą ECB statuto 14 straipsnio 4 dalies pažeidimą, užtenka konstatuoti, kad ieškovai jį nurodo visiškai nepaaiškindami, dėl kokių ECB veiksmų, susijusių su skubia parama likvidumui padidinti, ši nuostata pažeista.

402    Taigi ieškovai neįrodė, kad su skubia parama likvidumui padidinti susijusiais ECB veiksmais pažeistas gero administravimo principas, ECB statuto 14 straipsnio 4 dalis ir teisingumo bei nuoseklumo reikalavimai. Todėl trečiąją ieškovų argumentų dalį reikia atmesti.

403    Kadangi visos trys ieškovų argumentų dalys atmestos, reikia atmesti ir kaltinimą, susijusį su ECB statuto 14 straipsnio 4 dalies, teisingumo bei nuoseklumo reikalavimų ir gero administravimo principo pažeidimu.

2.      Dėl galimo teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo

404    Pirmiausia primintina, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos principų (2011 m. kovo 24 d. Sprendimo ISD Polska ir kt. / Komisija, C-369/09 P, EU:C:2011:175, 122 punktas). Teisė remtis šiuo principu suponuoja, kad kompetentingos Sąjungos institucijos iš leidžiamų ir patikimų šaltinių suinteresuotajam asmeniui suteikė tikslių besąlygiškų ir teisę atitinkančių garantijų. Iš tiesų šią teisę turi kiekvienas asmuo, kuriam Sąjungos institucija, įstaiga ar agentūra, suteikdama jam konkrečių garantijų, sukėlė pagrįstų lūkesčių (žr. 2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C-526/14, EU:C:2016:570, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

405    Šiuo atveju ieškovai mano, kad atsakovai akivaizdžiai pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Jie teigia, kad atsakovai jiems suteikė teisę atitinkančių ir tikslių garantijų, kad žalingos priemonės Kipro Respublikai nebus taikomos. Tai, kad šios garantijos suteiktos, matyti, pirma, iš 2013 m. vasario 11 d. rašto, kurį KCB valdytojo biuro direktorius Eurosistemos vardu adresavo atitinkamiems nurodytų bankų vykdomiesiems direktoriams, antra, iš 2013 m. sausio 21 d. Euro grupės įsipareigojimo suteikti galimybę taikyti finansinės paramos priemonę pagal politinį susitarimą, dėl kurio susitarta 2012 m. lapkričio mėn., trečia, iš valstybių narių, kurių valiuta – euro ir kurios finansinę paramą gavo anksčiau nei Kipro Respublika, vertinimo ir, ketvirta, iš ECB sprendimo leisti ilgą laikotarpį teikti skubią paramą likvidumui padidinti.

406    Ieškovai priduria, kad dėl šių teisės aktų ir veiksmų – ne tik atskirų, bet ir visų kartu – jiems gali kilti teisėtų lūkesčių. Iš tikrųjų ieškovai mano, kad šie teisės aktai ir veiksmai turi kumuliacinį poveikį, dėl kurio garantija, kad nebus priimta jokia gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė, yra didesnė.

a)      Dėl teisėtų lūkesčių, susijusių su 2013 m. vasario 11 d. raštu, buvimo

407    Ieškovai pažymi, kad 2013 m. vasario 11 d. rašte, adresuotame atitinkamiems nurodytų bankų vykdomiesiems direktoriams, KCB valdytojo biuro direktorius Eurosistemos vardu jiems suteikė aiškių, tikslių, besąlygiškų ir teisę atitinkančių garantijų, kad jų indėlininkų teisės nebus ribojamos (taip pat žr. 366–368 punktus). Šiuo klausimu ieškovai primena, kad, pirma, pagal SESV 282 straipsnio 1 dalį Eurosistema yra sudaryta iš ECB ir valstybių narių, kurių valiuta – euro, centrinių bankų ir vykdo Sąjungos pinigų politiką, ir, antra, Eurosistemos deklaracija dėl uždavinio rodo, kad Eurosistema kalba vienu balsu. Taigi bet kuris protingas stebėtojas būtų manęs, kad nagrinėjamas raštas yra privalomas Eurosistemai, įskaitant ECB, ir ECB pažeidė ieškovų teisėtus lūkesčius, vėliau pareikalavęs, kad Kipro Respublika laikytųsi susitarimo dėl sąlygų. Jeigu vis dėlto ECB būtų manęs, kad šiame rašte jo pozicija išdėstyta neteisingai, jis būtų turėjęs pateikti viešą pareiškimą, kad ištaisytų rašte padarytas klaidas. Tačiau ECB nepateikė jokio pranešimo šiuo klausimu, todėl jam tenka atsakomybė.

408    Atsakovai ginčija ieškovų argumentus.

409    Šiuo klausimu, pirma, reikia konstatuoti, kad 2013 m. vasario 11 d. rašte nėra nieko, ką perskaitęs apdairus ir nuovokus asmuo galėtų daryti išvadą, kad rašto turinį reikia priskirti Eurosistemai arba ECB.

410    Iš tikrųjų, pirma, šį raštą atitinkamiems nurodytų bankų vykdomiesiems direktoriams adresavo asmuo, pasirašęs kaip KCB valdytojo biuro ir komunikacijos direktorius. Šis asmuo niekur nenurodo, kad kalba Eurosistemos vardu. Priešingai, kaip matyti iš paties šio rašto teksto, jis tik išsako KCB nuomonę ir nemini nei Eurosistemos organų, nei jos veiklos taisyklių:

„2013 m. vasario 10 d. dienraštyje Financial Times pasirodžius straipsniui „Siūlomas radikalus Kipro gelbėjimas“, [KCB] nori pabrėžti, kad visi veiksmai, kuriais siekiama sumažinti, apriboti arba atimti indėlininkų teisę į nuosavybę, prieštarauja Kipro Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir [EŽTK] papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsniui – nuostatoms, pagal kurias saugoma teisė į nuosavybę ir kurios labai svarbios rinkos ekonomikos veikimui.

Taigi bet koks joms prieštaraujantis siūlymas ne tik yra teisiškai nepagrįstas, bet ir negali būti rimtai vertinamas.“

411    Iš tikrųjų, kaip pabrėžia ieškovai, šio rašto antraštėje yra pateiktas KCB logotipas, po kurio apačioje didžiosiomis raidėmis užrašyta „Central Bank of Cyprus“ ir „Eurosystem“.

412    Vis dėlto vien dėl to, kad pateikta ši antraštė, apdairus ir nuovokus skaitytojas negali daryti išvados, kad šis raštas priskirtinas Eurosistemai. Priešingai, atsižvelgiant į antraštę susidaro įspūdis, kad, pirma, šis raštas parašytas KCB, o ne Eurosistemos vardu ir, antra, nuoroda „Eurosystem“ yra vien informacinė ir rodo tik tai, kad KCB priklauso Eurosistemai kaip valstybės narės, kurios valiuta – euro, centrinis bankas. Iš tikrųjų, pirma, 2013 m. vasario 11 d. rašto antraštėje žodis „Eurosystem“ užrašytas po nuoroda „Central Bank of Cyprus“ ir daug mažesnėmis raidėmis už šią nuorodą.

413    Antra, kaip atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, pripažino patys ieškovai, nuoroda „Eurosystem“ tikriausiai yra sudedamoji KCB logotipo dalis, todėl pateikiama visuose KCB raštuose ir dokumentuose ar bent jau daugumoje jų. Taigi, remiantis vien tuo, kad 2013 m. vasario 11 d. rašte pateikta ši nuoroda, negalima daryti jokios išvados, nebent tokią, kad visi KCB raštai ar bent jau dauguma jų priskirtini Eurosistemai vien dėl to, kad juose nurodyta, jog KCB yra jos narys.

414    Trečia, 2013 m. vasario 11 d. rašto apačioje, kur nurodytas KCB adresas ir interneto svetainė, Eurosistema neminima.

415    Reikia pabrėžti, kad nacionaliniai centriniai bankai vykdo dviejų rūšių funkcijas: pirma, ECB statute numatytas ir, antra, šiame statute nenumatytas funkcijas. Pastarosios negali būti priskiriamos ECBS ir Eurosistemai. Iš tikrųjų, kaip teisingai pabrėžia ECB, ECB statuto 14 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nacionaliniai centriniai bankai gali atlikti ir kitas, ECB statute nenumatytas, funkcijas, nebent ECB valdančioji taryba dviejų trečdalių atiduotų balsų dauguma nustato, kad jos trukdo ECBS tikslams ir uždaviniams. Priešingai, funkcijos, kurias nacionaliniai centriniai bankai atlieka prisiimdami atsakomybę bei įsipareigojimus, nelaikomos ECBS funkcijų dalimi (žr. 138–140 punktus).

416    Tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, ECB statute finansų institucijų rekapitalizavimo arba pertvarkymo sąlygų nustatymas nebuvo nurodytas kaip vienas iš ECB arba ECBS uždavinių. Taigi tai yra funkcijos, kurias nacionaliniai centriniai bankai atlieka prisiimdami atsakomybę ir įsipareigojimus. Šiomis aplinkybėmis apdairus ir nuovokus skaitytojas pagrįstai negalėjo daryti išvados, kad KCB teiginys dėl finansų institucijų rekapitalizavimo arba pertvarkymo sąlygų nustatymo priskirtinas Eurosistemai ir ji privalo jo laikytis. Priešingai, toks skaitytojas neišvengiamai turėjo nuspręsti, kad 2013 m. vasario 11 d. rašte KCB pasisakė savo vardu, kaip nacionalinis centrinis bankas.

417    Kitaip, nei iš esmės teigia ieškovai, šios išvados negalima paneigti nei remiantis SESV 282 straipsnio 1 dalimi, nei remiantis Eurosistemos deklaracija dėl uždavinio.

418    Pirma, kalbant apie SESV 282 straipsnio 1 dalį pažymėtina, kad ji susijusi tik su Eurosistemos vaidmeniu vykdant pinigų politiką. Iš tikrųjų ši nuostata suformuluota taip:

„[ECB] kartu su nacionaliniais centriniais bankais sudaro [ECBS]. [ECB] kartu su valstybių narių, kurių valiuta yra euro, nacionaliniais centriniais bankais, kurie sudaro Eurosistemą, vykdo Sąjungos pinigų politiką.“

419    Taigi ieškovai, remdamiesi SESV 282 straipsnio 1 dalimi, negalėjo pagrįstai daryti išvados, kad Eurosistema užtikrins nurodytiems bankams patikėtų indėlių vertės išlaikymą tuo atveju, jei šie bankai būtų rekapitalizuoti arba pertvarkyti.

420    Antra, kalbant apie ECB ir Eurosistemos deklaraciją dėl uždavinio, pažymėtina, kad, pirma, ši deklaracija panaši į paprastą jokios teisinės reikšmės neturinčią ketinimų deklaraciją (pagal analogiją žr. 2015 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo ClientEarth ir International Chemical Secretariat / ECHA, T-245/11, EU:T:2015:675, 103 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), todėl ji nepaskelbta nei Europos Sąjungos oficialiojo leidinio L serijoje, kurios paskirtis – skelbti teisiškai privalomus aktus, nei jo C serijoje, kurioje skelbiama su Sąjunga susijusi informacija, rekomendacijos ir nuomonės (pagal analogiją žr. 2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Expedia, C-226/11, EU:C:2012:795, 30 punktą). Iš tikrųjų, kaip savo atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, teisingai pabrėžė ECB, ši deklaracija dėl paties savo pobūdžio yra vien ketinimų deklaracija ir ja nesiekiama nustatyti jos rengėjų pareigų ar išsamiai nurodyti visų Eurosistemos narių uždavinių ir įgaliojimų.

421    Antra, remiantis šios deklaracijos turiniu negalima daryti išvados, kad Eurosistemai pavestas koks nors įgaliojimas, susijęs su banko indėlių apsauga jo rekapitalizavimo ar pertvarkymo atveju. Priešingai, iš šios deklaracijos matyti, kad svarbiausias Eurosistemos tikslas – išlaikyti kainų stabilumą. Be abejo, šioje deklaracijoje taip pat nurodyta, kad Eurosistema, veikianti kaip pagrindinė finansų institucija, siekia išsaugoti finansinį stabilumą ir skatinti Sąjungos finansinę integraciją. Vis dėlto apdairus ir nuovokus skaitytojas, remdamasis tokiu netiksliu teiginiu, negalėjo pagrįstai daryti išvados, kad Eurosistemai suteiktas įgaliojimas nustatyti sąlygas, kurių gali būti reikalaujama laikytis, kad būtų vykdomas galimas nurodytų bankų rekapitalizavimas arba pertvarkymas.

422    Taip pat negalima pagrįstai aiškinti, kad tokie teiginiai, kaip „[p]aisydamos savo narių teisinio statuso Eurosistema ir jos tarnybos imasi aiškių veiksmų, išlaikydamos nuoseklumą ir vienybę“, ir „[š]iomis aplinkybėmis Eurosistema, dirbdama komandoje, kalba vienu balsu ir yra arti Europos Sąjungos piliečių“, reiškia, kad bet koks Eurosistemai priklausančio nacionalinio centrinio banko pranešimas teikiamas atstovaujant Eurosistemai. Veikiau toks pranešimas yra bendro pobūdžio netiksli ketinimų deklaracija, taikoma nebent toms sritims, kuriose Eurosistema turi kompetenciją veikti.

423    Taigi darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, jog dėl 2013 m. vasario 11 d. rašto jie galėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad žalingos priemonės nebus priimtos. Taigi juo labiau negalima daryti išvados, kad teisės aktais ir veiksmais, vėlesniais už šį raštą, ECB pažeidė šiuos lūkesčius.

b)      Dėl teisėtų lūkesčių, susijusių su „2013 m. sausio 21 d. Euro grupės įsipareigojimu suteikti galimybę taikyti finansinės paramos priemonę pagal politinį susitarimą, dėl kurio susitarta 2012 m. lapkričio mėn.“, buvimo

424    Ieškovai pažymi, kad euro grupė, 2013 m. sausio 21 d. įsipareigojusi leisti taikyti finansinės paramos priemonę Kipro Respublikai pagal politinį susitarimą, dėl kurio susitarta 2012 m. lapkričio mėn., jiems sukėlė teisėtų lūkesčių, kad žalingos priemonės nebus priimtos (finansinės paramos priemonėje nenumatyta priimti tokių priemonių). Atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, ieškovai patvirtino, kad jų nurodytas „įsipareigojimas“ – tai šio sprendimo 18 punkte aprašyta 2013 m. sausio 21 d. Euro grupės deklaracija.

425    Atsakovai ginčija ieškovų argumentus.

426    Šiuo klausimu, pirma, reikia konstatuoti, kad 2013 m. sausio 21 d. Euro grupės deklaracijoje nėra nieko panašaus į tikslią garantiją, kad finansinės paramos priemonė bus taikoma, jeigu bus įvykdytos vien sąlygos, numatytos susitarimo memorandumo projekte, dėl kurio tuo metu derėjosi, pirma, Kipro Respublika ir, antra, Komisija, ECB ir TVF. Iš tikrųjų šioje deklaracijoje euro grupė neprisiėmė jokio įsipareigojimo taikyti Kipro Respublikai finansinės paramos priemonę, kurios ši prašė, o tik neaiškiai ir bendrai aprašė tas derybas ir skatino atitinkamas šalis siekti pažangos, kad būtų baigtos rengti sudedamosios susitarimo memorandumo projekto dalys.

427    Antra, kaip matyti iš šio sprendimo 123–129 punktų, finansinės paramos priemonės taikymas patenka į ESM, o ne euro grupės kompetencijos sritį; euro grupė net nedalyvavo pradėtose derybose su Kipro Respublika, siekiant baigti rengti 2013 m. sausio 21 d. deklaracijoje nurodytą memorandumo projektą. Taigi, nors šioje deklaracijoje suteikta garantijų dėl finansinės paramos priemonės taikymo Kipro Respublikai, jas suteikė ne kompetentinga institucija, kaip tai suprantama pagal 404 punkte nurodytą jurisprudenciją (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 30 d. Sprendimo Nintendo ir Nintendo of Europe / Komisija, T-13/03, EU:T:2009:131, 208 punktą ir 2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB, T-79/13, EU:T:2015:756, 79 punktą).

428    Trečia, 2013 m. sausio 21 d. Euro grupės deklaracijoje nurodytas susitarimo memorandumo projektas, parengtas 2012 m. lapkričio 29 d., niekada nebuvo sudarytas. Kaip matyti iš 2013 m. kovo 16 d. Euro grupės deklaracijos, tam, kad būtų priimtas šis memorandumo projektas, Kipro institucijos įsipareigojo imtis priemonių, kurias turėjo patvirtinti Kipro parlamentas, įskaitant visų bankų indėlių mokesčio nustatymą (žr. 19 ir 20 punktus). Vis dėlto Kipro parlamentas nepritarė šio mokesčio nustatymui (žr. 22 punktą). Šiomis aplinkybėmis ieškovai negalėjo teisėtai tikėtis, kad, nepaisant viso to, finansinės paramos priemonė Kipro Respublikai bus taikoma pagal šį susitarimo memorandumo projektą.

429    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, jog dėl 2013 m. sausio 21 d. Euro grupės deklaracijos jie galėjo turėti teisėtų lūkesčių.

c)      Dėl teisėtų lūkesčių, susijusių su valstybių narių, kurių valiuta – euro ir kurios finansinę paramą gavo anksčiau nei Kipro Respublika, vertinimu, buvimo

430    Ieškovai teigia turėję teisėtų lūkesčių, kad žalingos priemonės nebus priimtos, nes kitoms valstybėms narėms, kurių valiuta – euro, t. y. Airijai, Graikijos Respublikai, Ispanijos Karalystei ir Portugalijos Respublikai, finansinė parama buvo suteikta nekeliant sąlygos, kad turi būti priimtos gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonės.

431    Atsakovai aiškiai nepareiškė pozicijos dėl šio argumento.

432    Šiuo klausimu, pirma, reikia pabrėžti, kad vien pati aplinkybė, jog ankstesniais tarptautinės finansų krizės etapais finansinė parama buvo teikiama nekeliant sąlygos, kad turi būti priimtos į žalingas priemones panašios priemonės, negali būti laikoma tikslia, besąlygiška ir teisę atitinkančia garantija, dėl kurios gali atsirasti nurodytų bankų akcininkų ir indėlininkų teisėtų lūkesčių, kad finansinė parama Kipro Respublikai bus teikiama netaikant tokios sąlygos (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C-526/14, EU:C:2016:570, 65 ir 66 punktus).

433    Antra, svarbu priminti, kad priemonės, kurių gali būti reikalaujama siekiant teikti ESM (arba kitų tarptautinių organizacijų, Sąjungos institucijų ir įstaigų ar valstybių) skiriamą finansinę paramą, kad būtų įveikti finansiniai sunkumai, kurių patiria savo bankų sistemą privalanti rekapitalizuoti valstybė, kiekvienu konkrečiu atveju gali labai skirtis, atsižvelgiant į įgytą patirtį ir konkrečias aplinkybes (žr. 311 punktą). Šiomis aplinkybėmis, nesant aiškaus ir nedviprasmiško kompetentingų institucijų įsipareigojimo, negalima pripažinti, kad ieškovai galėjo teisėtai tikėtis, jog finansinės paramos priemonė bus taikoma tomis pačiomis sąlygomis kaip tos, kurios taikytos siekiant teikti finansinę paramą Airijai, Graikijos Respublikai, Ispanijos Karalystei ir Portugalijos Respublikai, arba net į jas panašiomis sąlygomis.

434    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, jog galėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl to, kad taikant finansinės paramos priemonę kitoms valstybėms narėms, kurių valiuta – euro, nebuvo keliama sąlyga priimti į žalingas priemones panašių priemonių.

d)      Dėl teisėtų lūkesčių, susijusių su tuo, kad ECB nusprendė leisti ilgą laikotarpį teikti skubią paramą likvidumui padidinti, buvimo

435    Ieškovai mano, kad galėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl to, kad ECB ilgą laikotarpį leido KCB teikti Laïki skubią paramą likvidumui padidinti.

436    Atsakovai ginčija ieškovų argumentus.

437    Šiuo klausimu užtenka konstatuoti, kad ieškovai visiškai nepaaiškina, kodėl aplinkybė, kad ECB ilgą laikotarpį leido KCB teikti Laïki skubią paramą likvidumui padidinti, galėjo jiems sukelti teisėtų lūkesčių, kad žalingos priemonės nebus priimtos. Taigi ieškovai neįrodė, kad dėl šios aplinkybės jie galėjo turėti teisėtų lūkesčių.

438    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovai negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl jokių atskirų teisės aktų ir veiksmų, nurodytų 405 punkte. Taigi jiems taip pat negali atsirasti teisėtų lūkesčių dėl visų šių teisės aktų ir veiksmų, turinčių kumuliacinį poveikį.

439    Tuo remiantis darytina išvada, kad su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu susijusį ieškovų kaltinimą galima tik atmesti.

3.      Dėl galimo vienodo požiūrio principo pažeidimo

440    Vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Chartijos 20 ir 21 straipsniuose (2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija ir kt., C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 54 punktas). Sąjungos institucijos privalo laikytis šio principo kaip aukščiausią galią turinčios Sąjungos teisės taisyklės, pagal kurią privatiems asmenims suteikiama apsauga (2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB, T‑79/13, EU:T:2015:756, 87 punktas ir 2017 m. sausio 24 d. Sprendimo Nausicaa Anadyomène ir Banque d’escompte / ECB, T‑749/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:21, 110 punktas).

441    Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pagal vienodo požiūrio principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas nėra objektyviai pagrįstas (žr. 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija ir kt., C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Skirtingas situacijas apibūdinančius elementus, taigi ir jų panašumą, reikia apibrėžti ir įvertinti, be kita ko, atsižvelgiant į nagrinėjamų teisės aktų dalyką ir tikslą, nes tam reikia atsižvelgti į srities, kuriai šie teisės aktai priklauso, principus ir tikslus (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt., C-127/07, EU:C:2008:728, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

442    Kadangi vienodo požiūrio principo pažeidimą nurodė ieškovai, būtent jie turi tiksliai nustatyti panašias situacijas, kurios, kaip jie mano, buvo vertinamos skirtingai, arba skirtingas situacijas, kurios buvo vertinamos vienodai (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 12 d. Sprendimo Du Pont de Nemours (Prancūzija) ir kt. / Komisija, T-31/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:167, 311 punktą).

443    Šiuo atveju ieškovai pažymi, kad atsakovai šį principą pažeidė penkiais aspektais; atsakovai tai ginčija.

a)      Dėl galimos diskriminacijos, palyginti su „Laïki“ kreditoriais, kurių reikalavimai atsirado dėl skubios paramos likvidumui padidinti

444    Ieškovai teigia, kad neapdraustų Laïki indėlių turėtojai buvo diskriminuojami, palyginti su Laïki kreditoriais, kurių reikalavimai atsirado dėl skubios paramos likvidumui padidinti. Kadangi dėl skubios paramos likvidumui padidinti atsiradusi Laïki skola buvo perduota BoC, šie kreditoriai iš tikrųjų galėjo kreiptis į BoC, o Laïki skola neapdraustų indėlių turėtojams buvo panaikinta.

445    Ieškovai priduria, kad, Laïki skolą, atsiradusią dėl skubios paramos likvidumui padidinti, perdavus BoC, pastarajam bankui teko didelė našta. Taigi taip pat buvo diskriminuojami ir kitų kategorijų ieškovai. Iš tikrųjų dėl nagrinėjamo perdavimo, pirma, drastiškai apriboti BoC indėlininkų reikalavimai ir, antra, sumažėjo nurodytų bankų akcijų vertė. ECB, dėl kurio suteikta skubi parama likvidumui padidinti, ir kiti atsakovai taip siekė patenkinti savo interesus, kenkdami ieškovų interesams.

446    Atsakovai ginčija ieškovų argumentus.

447    Šiuo klausimu, pirma, reikia pabrėžti, kad dėl skubios paramos likvidumui padidinti atsiradusios skolos perdavimas BoC buvo viena iš finansinės paramos priemonės taikymo sąlygų. Iš tikrųjų 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.26 punkte numatyta:

„Vykdant pirkimo ir perėmimo procedūrą [BoC] perima su Kipru susijusį [Laïki] turtą už tikrąją vertę, taip pat jo apdraustus indėlius ir skubios paramos likvidumui padidinti poziciją už nominaliąją vertę. Neapdrausti [Laïki] indėliai bus palikti pradinėje įstaigoje <…>.“

448    Antra, reikia priminti, kad, kaip ieškovai pripažino atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, skubios paramos likvidumui padidinti teikimas patenka į nacionalinių centrinių bankų kompetencijos sritį, o ECB turi kompetenciją tik šiems bankams uždrausti teikti skubią paramą likvidumui padidinti, jeigu ši parama trukdo ECBS tikslams ir uždaviniams (žr. 137–143 punktus). Pagal šį kompetencijos pasidalijimą skubią paramą likvidumui padidinti Laïki suteikė tik KCB, taigi jis buvo Laïki kreditorius. Kaip teisingai pažymi ECB, šiomis aplinkybėmis pagal su Laïki sudarytą paskolos sutartį tik KCB turėjo teisę į skolos, atsiradusios dėl to, kad Laïki suteikta skubi parama likvidumui padidinti, grąžinimą. Taigi, atsižvelgiant į ieškovų argumentus (žr. 444 ir 445 punktus), asmenų, kurie dėl Laïki skolos, atsiradusios suteikus skubią paramą likvidumui padidinti, perdavimo BoC galėjo būti vertinami skirtingai, grupės yra šios: pirma, KCB, ir, antra, nurodytų bankų neapdraustų indėlių turėtojai ir akcininkai.

449    Trečia, pažymėtina, kad privataus veiklos vykdytojo, turinčio tik turtinį privatų suinteresuotumą, kaip antai nurodytų bankų neapdraustų indėlių turėtojų ir BoC akcininkų, situacija skiriasi nuo Eurosistemos centrinio banko, kurio sprendimai buvo pagrįsti išimtinai viešojo intereso tikslais, situacijos, kaip tai suprantama pagal 441 punkte nurodytą jurisprudenciją. Šios išvados negalima paneigti remiantis vien aplinkybe, kad indėlininkai ir Eurosistemos centrinis bankas, kurio sprendimai pagrįsti viešojo intereso tikslais, turi tą patį skolos vertybinį popierių tam pačiam bankui, todėl pagal vienodo požiūrio principą negalima reikalauti, kad šioms dviem asmenų grupėms būtų taikomas vienodas požiūris (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB, T-79/13, EU:T:2015:756, 92 punktą ir 2017 m. sausio 24 d. Sprendimo Nausicaa Anadyomène ir Banque d’escompte / ECB, T-749/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:21, 108 ir 109 punktus).

450    Taigi šiuo atveju KCB įsigijo kredito reikalavimą, atsiradusį dėl skubios paramos likvidumui padidinti, kad padėtų įvykdyti bendrojo intereso tikslą stabilizuoti vieną iš dviejų didžiausių Kipro bankų ir kartu šalies finansų sistemą. Iš tikrųjų iš šio sprendimo 138 ir 139 punktų matyti, kad KCB skubią paramą likvidumui padidinti Laïki suteikė vykdydamas pagal Kipro teisę jam pavestus viešosios valdžios įgaliojimus. Konkrečiai kalbant, iš ECB atsakymo, pateikto taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, ir prie jo pridėto KCB rašto matyti, kad skubi parama likvidumui padidinti yra priemonė, kuria siekiama sudaryti sąlygas KCB įvykdyti užduotį užtikrinti finansų sistemos stabilumą; ši užduotis jam pavesta 2002 m. liepos 19 d. įstatymo 6 straipsnio 2 dalies e punkto nuostatose, siejamose su šio įstatymo 46 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

451    Be to, reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai pabrėžia Komisija ir ECB, dėl skubios paramos likvidumui padidinti atsiradęs kredito reikalavimas buvo užtikrintas Laïki turtu. Taigi KCB, kaip šio kredito reikalavimo turėtojas, buvo privilegijuotasis kreditorius, priešingai nei nurodytų bankų neapdrausti indėlininkai. Kadangi šalys neginčija, kad banko likvidavimo atveju šio banko indėlininkų kredito reikalavimai apmokami prioritetine tvarka, panaudojant jo akcininkų įnašus, BoC akcininkai juo labiau negali teigti, kad jų situacija panaši į KCB situaciją.

452    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, pirma, KCB ir, antra, nurodytų bankų neapdraustų indėlių turėtojų ir BoC akcininkų atitinkamos situacijos nebuvo panašios. Taigi ieškovai neįrodė, kad atsakovai diskriminavo šių grupių asmenis, palyginti su KCB.

b)      Dėl galimos diskriminacijos, palyginti su filialuose Graikijoje sudarytų indėlių turėtojais

453    Ieškovai mano, kad buvo diskriminuojami dėl pilietybės, palyginti su filialuose Graikijoje sudarytų indėlių turėtojais. Šiuo klausimu ieškovai pabrėžia, kad buvo nustatyta finansinės paramos priemonės taikymo sąlyga, kad Kipro institucijos turi priimti gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę, turinčią neigiamą poveikį nurodytuose bankuose Kipre sudarytiems indėliams, nors indėlių, sudarytų tuose pačiuose bankuose Graikijoje, atveju panašios priemonės taikymo sąlyga nenustatyta. Šie indėliai turėjo būti perduoti Graikijos bankui, jam įsigijus filialus Graikijoje, taigi iš esmės galėjo likti nepaliesti. Taigi, nesant jokio objektyvaus pateisinimo, toks nevienodas požiūris prieštarauja Sutartyje užtikrintoms pagrindinėms laisvėms arba yra draudžiamas SESV 18 straipsnyje.

454    Atsakovai ginčija ieškovų argumentus.

455    Šalys neginčija, kad filialai Graikijoje – tai filialai, kaip tai suprantama pagal 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (OL L 177, 2006, p. 1) 4 straipsnio 3 dalį. Pirma, patys šie filialai buvo nurodytų bankų dalys, neturinčios juridinio asmens statuso ir tiesiogiai vykdančios visas su kredito įstaigos veikla susijusias operacijas ar jų dalį.

456    Antra, pagal Direktyvos 94/19, iš dalies pakeistos direktyvomis 2005/1 ir 2009/14, 4 straipsnio 1 dalį šių filialų indėlininkams buvo taikoma Kipro indėlių garantijų sistema.

457    Trečia, iš Direktyvos 2006/48 21 konstatuojamosios dalies ir 40–43 straipsnių matyti, kad atsakomybė už filialų Graikijoje finansinio patikimumo, visų pirma mokumo, priežiūrą teko Kipro institucijoms, o Graikijos institucijos buvo atsakingos tik už šių filialų likvidumo priežiūrą ir pinigų politiką.

458    Tuo remiantis darytina išvada, kad nurodytuose bankuose Kipre sudarytų indėlių turėję ieškovai ir filialuose Graikijoje sudarytų indėlių turėtojai indėlius sudarė tuose pačiuose bankuose, kuriems taikyta ta pati indėlių garantijų sistema ir tos pačios taisyklės. Šiomis aplinkybėmis, priešingai, nei teigia Taryba, nėra jokio pagrindo nuspręsti, kad šiuo atveju susiklosčiusiomis aplinkybėmis siekiant padaryti išvadą, kad numatytos situacijos skiriasi, užtenka vien skirtingos indėlių sudarymo vietos. Konkrečiai kalbant, poreikis išvengti šalutinio poveikio, kuriuo remiasi Taryba, susijęs ne su objektyviu situacijų skirtingumu, o su skirtingo dviejų panašių situacijų vertinimo pateisinimu. Taigi nurodytuose bankuose Kipre sudarytų indėlių turėjusių ieškovų ir filialuose Graikijoje sudarytų indėlių turėtojų situacija buvo panaši.

459    Vis dėlto nurodytuose bankuose Kipre sudarytiems indėliams, kitaip, nei sudarytiems filialuose Graikijoje, buvo taikomos gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonės. Taigi darytina išvada, kad nurodytuose bankuose Kipre sudarytų indėlių turėjusiems ieškovams buvo taikytos nepalankios sąlygos, palyginti su filialuose Graikijoje sudarytų indėlių turėtojais.

460    Šios išvados negalima paneigti remiantis ECB argumentais. Pirma, ECB teigia, kad bet kokia ieškovų patirta diskriminacija turėtų būti laikoma „atvirkštine diskriminacija“, kuri pagal Sąjungos teisę nedraudžiama.

461    Iš tikrųjų pagal suformuotą jurisprudenciją esant situacijoms, kurios neturi jokių sąsajų su kuria nors iš Sąjungos teisės reglamentuojamų situacijų ir kurių visi svarbūs elementai apsiriboja viena valstybe nare, Sąjungos teisėje nedraudžiama, kad ši valstybė narė savo piliečiams sudarytų ne tokias palankias sąlygas kaip kitos valstybės narės piliečiams (šiuo klausimu žr. 1994 m. birželio 16 d. Sprendimo Steen, C-132/93, EU:C:1994:254, 11 punktą ir 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimo Gouvernement de la Communauté française et gouvernement wallon, C-212/06, EU:C:2008:178, 33 punktą).

462    Vis dėlto ši jurisprudencija netaikoma veiksmams arba neveikimui, kuriais viena ar kelios Sąjungos institucijos prisideda prie tokių sąlygų sudarymo arba reikalauja jas išlaikyti arba toliau įgyvendinti. Šiuo atveju būtent ir reikia nustatyti, ar institucijos atsakovės galėjo padėti priimti ir įgyvendinti susitarimo memorandumą, kuriame kaip finansinės paramos priemonės taikymo sąlyga nustatytas nevienodų sąlygų sudarymas, arba reikalauti išlaikyti ar toliau įgyvendinti šį susitarimo memorandumą.

463    Taigi, net jeigu argumentus dėl Kipro bankų indėlininkų ir tų pačių bankų filialuose Graikijoje sudarytų indėlių turėtojų diskriminacijos būtų galima laikyti susijusiais su situacija, kurios visi svarbūs elementai apsiriboja viena valstybe nare, ECB argumentą, kad bet kokia ieškovų patirta diskriminacija turėtų būti laikoma „atvirkštine diskriminacija“, kuri pagal Sąjungos teisę nedraudžiama, galima tik atmesti.

464    Kita vertus, ECB pažymi, kad filialai Graikijoje parduoti už rinkos kainą, todėl buvo išlaikytos nuosavos atitinkamų bankų lėšos. Taigi dėl šio pardavimo ieškovų padėtis papildomai niekaip nepablogėjo.

465    Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjungos instituciją galima apkaltinti pažeidus vienodo požiūrio principą, tik jeigu dėl jos taikyto vertinimo vieniems asmenims sudarytos blogesnės sąlygos, palyginti su kitais asmenimis. Vis dėlto neigti, kad tokios sąlygos sudarytos, negalima remiantis vien tuo, kad dėl nagrinėjamo skirtingo vertinimo neatsirado ekonomiškai nenaudingų padarinių, nes pagal vienodo požiūrio principą reikia atsižvelgti ir į tokias nenaudingas sąlygas, kurios gali nepalankiai paveikti nevienodai vertinamo asmens teisinę padėtį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt., C-127/07, EU:C:2008:728, 39 ir 44 punktus). ECB argumentuose nurodyta tik tai, kad dėl filialų Graikijoje pardavimo ieškovai nepatyrė papildomų turtinių nuostolių. Taigi, net jeigu ši aplinkybė būtų įrodyta, vien jos neužtektų siekiant įrodyti, kad Sąjungos teisėje draudžiamos diskriminacijos nebuvo. Ši aplinkybė galėtų būti svarbi nebent siekiant įvertinti galimo nevienodo požiūrio proporcingumą siekiamam tikslui, kaip, be kita ko, veikiausiai mano ECB. Vis dėlto pirmiausia yra svarbus klausimas, ar nurodytuose bankuose Kipre sudarytų indėlių turėjusių ieškovų situacija panaši į tą, kurioje buvo atsidūrę filialuose Graikijoje sudarytų indėlių turėtojai, o šiuo atveju taip yra (žr. 458 punktą).

466    Taigi pagal 441 punkte nurodytą jurisprudenciją reikia nagrinėti, ar šiuo atveju objektyviai pateisinama tai, kad nurodytuose bankuose Kipre sudarytų indėlių turėję ieškovai vertinti kitaip nei filialuose Graikijoje sudarytų indėlių turėtojai.

467    Kaip nurodyta 335–337 punktuose, šis nevienodas vertinimas taikytas reaguojant, be kita ko, į poreikį užkirsti kelią bet kokiam Kipro bankų sistemos šalutiniam poveikiui Graikijos finansų sistemai. Iš tikrųjų, kaip atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, pripažino ieškovai, iš dubliko priede pateiktos ECB vidaus ataskaitos matyti, kad sumažinus filialuose Graikijoje sudarytų indėlių vertę galėjo prasidėti visuotinis indėlių atsiėmimas Graikijoje, o tai netiesiogiai galėjo sumažinti nedidelį Graikijos bankų finansavimo pajėgumą, taigi galbūt būtų reikėję didinti šiems bankams teikiamą skubią paramą likvidumui padidinti tiek, kad jos dydis galėjo viršyti tikrą Eurosistemos centrinių bankų pajėgumą.

468    Ieškovai tvirtina, kad remiantis tokiais argumentais negalima pateisinti tokios netiesioginės diskriminacijos dėl pilietybės, kokią jie patyrė.

469    Šiuo klausimu reikia priminti, kad skirtingas vertinimas yra pateisinamas, jeigu, pirma, jis pagrįstas objektyviu ir protingu kriterijumi, t. y. jeigu susijęs su nagrinėjamo teisės akto siekiamu teisėtu tikslu, ir, antra, jeigu jis yra proporcingas tokiu vertinimu siekiamam tikslui (2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt., C-127/07, EU:C:2008:728, 47 punktas).

470    Pirma, kalbant apie tai, ar nurodytuose bankuose Kipre sudarytų indėlių turėjusių ieškovų ir filialuose Graikijoje sudarytų indėlių turėtojų skirtingas vertinimas pagrįstas objektyviu ir protingu kriterijumi, pažymėtina, kad dėl 255 ir 256 punktuose išdėstytų priežasčių ir, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją (2016 m. liepos 21 d. EŽTT sprendimo Mamatas ir kiti prieš Graikiją, CE:ECHR:2016:0721JUD 006306614, 103 ir 138 punktai), tikslas užkirsti kelią visuotiniam Graikijos finansų sistemos destabilizavimui, kurį lemia neigiamo Kipro bankų sistemos poveikio plitimas, turi būti laikomas objektyviu ir protingu.

471    Antra, kalbant apie nurodytuose bankuose Kipre sudarytų indėlių turėjusių ieškovų ir filialuose Graikijoje sudarytų indėlių turėtojų skirtingo vertinimo proporcingumą, reikia priminti, kad skirtingas vertinimas proporcingas, jeigu dėl jo galima įvykdyti siekiamus teisėtus tikslus ir jeigu jis neviršija to, kas būtina jiems pasiekti (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 13 d. Sprendimo Melli Bank / Taryba, C-380/09 P, EU:C:2012:137, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

472    Taigi dėl tokių pačių priežasčių, kaip išdėstytos 341–358 punktuose, pažymėtina, kad dėl šio skirtingo vertinimo galima įvykdyti siekiamus tikslus ir toks vertinimas neviršija to, kas būtina jiems pasiekti.

473    Vadinasi, aplinkybė, kad, pirma, finansinės paramos priemonei taikyti buvo keliama sąlyga, kad Kipro institucijos turi priimti priemonę, pagal kurią įpareigojama sumažinti nurodytuose bankuose Kipre sudarytų indėlių vertę, ir, antra, panaši sąlyga nebuvo numatyta dėl Graikijoje sudarytų indėlių, objektyviai pateisinama, taigi nepažeidžia vienodo požiūrio principo.

474    Šios išvados negalima paneigti remiantis ieškovų argumentu, kad euro grupė anksčiau skatino privačiojo sektoriaus dalyvavimą, nors šis dalyvavimas galėjo turėti šalutinį poveikį Kipro bankams.

475    Toks argumentas iš esmės reiškia vertinimą, kad priimant tam tikras priemones, skirtas Graikijos Respublikos finansiniams sunkumams įveikti, nebuvo atsižvelgta į Kipro finansų sistemos stabilumą ir kad atitinkamai vėliau priimant priemones, skirtas Kipro Respublikos finansiniams sunkumams įveikti, neturėjo būti atsižvelgiama į Graikijos finansų sistemos stabilumą, nes priešingu atveju veiksmai būtų „labai nenuoseklūs“, o tai nesuderinama su proporcingumo principu.

476    Vis dėlto pažymėtina, kad priežasčių, dėl kurių euro grupė arba Sąjungos institucijos galėjo skatinti privačiojo sektoriaus dalyvavimą, negalima vertinti neatsižvelgus į konkrečias aplinkybes, kuriomis nuspręsta dėl privačiojo sektoriaus dalyvavimo. Iš tikrųjų, kaip pabrėžta 311 ir 433 punktuose, priemonės, kurių gali būti reikalaujama imtis siekiant gauti ESM (arba kitų tarptautinių organizacijų, Sąjungos institucijų ir įstaigų ar valstybių) teikiamą finansinę paramą tam, kad būtų įveikti valstybės, privalančios rekapitalizuoti savo bankų sistemą, patiriami finansiniai sunkumai, kiekvienu konkrečiu atveju gali labai skirtis, atsižvelgiant į įgytą patirtį ir konkrečias aplinkybes.

477    Vis dėlto ieškovai niekada neįrodė, kad, atsižvelgiant į svarbias aplinkybes ir įgytą patirtį, faktas, kad euro grupė anksčiau skatino privačiojo sektoriaus dalyvavimą, nors šis dalyvavimas galėjo turėti šalutinį poveikį Kipro bankams, pateisina tai, kad šiuo atveju neatsižvelgta į neigiamo poveikio Graikijos bankų sistemai riziką.

478    Taigi darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, jog vienodo požiūrio principas pažeistas, nes jų indėliai ir filialuose Graikijoje sudaryti indėliai buvo vertinami skirtingai.

c)      Dėl galimo vienodo požiūrio principo pažeidimo, pagrįsto diskriminacija, palyginti su nurodytų bankų indėlininkais, kurių indėliai neviršijo 100 000 EUR

479    Ieškovai pažymi, kad kai kurie iš jų, nurodytuose bankuose turėję 100 000 EUR viršijančius indėlius, buvo diskriminuojami, palyginti su šių bankų indėlininkais, kurių indėliai neviršijo šios sumos. Iš tikrųjų visiems 100 000 EUR neviršijantiems indėliams buvo taikoma Kipro indėlių garantijų sistema, o didesnių indėlių atveju ši sistema taikyta tik jų daliai, lygiai 100 000 EUR. Remiantis aplinkybe, kad pagal Direktyvą 94/19, iš dalies pakeistą direktyvomis 2005/1 ir 2009/14, valstybės narės privalėjo nustatyti sistemą, pagal kurią kompensuojami visi 100 000 EUR neviršijantys to paties indėlininko indėliai, negalima pateisinti to, kad neapdraustų indėlių turėtojams trukdoma gauti kompensaciją likvidavimo atveju, ir paaiškinti, kodėl 100 000 EUR indėlių turinčio indėlininko indėlių vertė visiškai nesumažinama, o turinčio 1 000 000 EUR indėlių – sumažinama 90 %.

480    Taryba ir ECB ginčija ieškovų argumentus.

481    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad diskriminacija, dėl kurios skundžiasi ieškovai, iš tikrųjų susijusi su dviem atskiromis žalingų priemonių dalimis.

482    Pirma, ji susijusi su Dekreto Nr. 104 5 straipsnyje nurodyta priemone, pagal kurią laikantis 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.26 punkto numatyta, kad 100 000 EUR neviršijančios Laïki skolos kiekvienam jo indėlininkui perduodamos BoC, o didesni kaip 100 000 EUR indėliai paliekami Laïki, kol jis bus likviduotas (žr. 35 punktą). Reikia konstatuoti, kad ši priemonė vienodai taikoma visiems Laïki indėlininkams. Taigi ji nėra įrodymas, kad šie indėlininkai vertinami skirtingai atsižvelgiant į jų šiam bankui patikėtų indėlių sumą, priešingai, nei iš esmės teigia ieškovai.

483    Šios išvados negalima paneigti remiantis vien aplinkybe, kad Laïki patikėti indėliai BoC perduodami taikant vienodą 100 000 EUR viršutinę ribą vienam indėlininkui, taigi toks perdavimas gali turėti skirtingą poveikį šiems indėlininkams, atsižvelgiant į jų indėlių sumą. Bet koks tokio pobūdžio skirtumas iš tikrųjų atsiranda taikant 100 000 EUR garantijos viršutinę ribą, numatytą Direktyvos 94/19, iš dalies pakeistos direktyvomis 2005/1 ir 2009/14, 7 straipsnio 1a dalyje, o ieškovai nesirėmė šios dalies neteisėtumu. Taigi šiuo atveju taikomas kriterijus yra ir objektyvus, ir pritaikytas prie Sąjungos bankų sistemos veikimo poreikių (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Panellinios Syndesmos Viomichanion Metapoiisis Kapnou, C‑373/11, EU:C:2013:567, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2009 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Arkema / Komisija, T-168/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2009:367, 115 punktą). Iš tikrųjų Direktyvos 94/19, iš dalies pakeistos direktyvomis 2005/1 ir 2009/14, 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad minėtos garantijos riba siekiama, pirma, užtikrinti, kad norint apsaugoti vartotojus ir išlaikyti finansų sistemos stabilumą neliktų pernelyg daug neapsaugotų indėlių, ir, antra, atsižvelgti į garantijų sistemų finansavimo išlaidas ir visoje Sąjungoje netaikyti tokio apsaugos lygio, kuris tam tikrais atvejais galėtų paskatinti netinkamą kredito įstaigų valdymą.

484    Antra, diskriminacija susijusi su BoC akcijų konvertavimo priemonėmis, numatytomis iš dalies pakeistame Dekrete Nr. 103, kurio esminės nuostatos pakartotos 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo 1.26 ir 1.27 punktuose. Šioje priemonėje numatyta, kad neapdraustų BoC indėlių vertė sumažinama tik tiems šio banko indėlininkams, kurių indėlių suma viršija 100 000 EUR. Taigi iš to matyti, kad, kaip teisingai pabrėžia ieškovai, BoC indėlininkai vertinami skirtingai pagal tai, ar šiam bankui jų patikėta indėlių suma viršija 100 000 EUR, ar neviršija.

485    Vis dėlto, priešingai, nei teigia ieškovai, šis skirtingas vertinimas visiškai nėra nevienodas požiūris, draudžiamas Sąjungos teisėje. Kaip teisingai pažymi Taryba ir ECB, indėlininkų, nurodytuose bankuose turinčių 100 000 EUR sumą viršijančių indėlių, situacija teisiniu požiūriu skiriasi nuo indėlininkų, kurių indėliai nurodytuose bankuose šios sumos neviršija, situacijos. Iš tikrųjų pagal Direktyvos 94/19, iš dalies pakeistos direktyvomis 2005/1 ir 2009/14, 7 straipsnio 1a dalį tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, Kipro indėlių garantijų sistema taikoma visiems pastarųjų indėlininkų indėliams, o pirmųjų indėlininkų atveju ji taikoma tik indėlių daliai, lygiai 100 000 EUR sumai.

486    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju negalima konstatuoti, kad ieškovai, kurių indėliai nurodytuose bankuose viršijo 100 000 EUR, buvo neteisėtai diskriminuojami.

d)      Dėl galimo vienodo požiūrio principo pažeidimo, pagrįsto diskriminacija, palyginti su kitų valstybių narių, kurių valiuta – euro ir kurios finansinę paramą gavo anksčiau nei Kipro Respublika, bankų indėlininkais ir akcininkais

487    Ieškovai mano, kad buvo diskriminuojami, palyginti su valstybėse narėse, kurių valiuta – euro ir kurios finansinę paramą, panašią į finansinės paramos priemonę, gavo anksčiau nei Kipro Respublika, įsteigtų bankų indėlininkais ir akcininkais. Pirma, ieškovai pažymi, kad kiekviena šios paramos suma didesnė už tą, kuri pagal finansinės paramos priemonę suteikta Kipro Respublikai, tačiau šių valstybių narių bankų indėliams ir akcijoms poveikis nebuvo daromas. Antra, ieškovai teigia, kad Graikijos bankai gavo 50 mlrd. EUR pagalbą, skirtą privačiojo sektoriaus dalyvavimo poveikiui kompensuoti, nors šis dalyvavimas nurodytiems bankams turėjo didesnį poveikį nei Graikijos bankams.

488    Tuo remdamiesi ieškovai daro išvadą, kad buvo netiesiogiai diskriminuojami dėl pilietybės, pažeidžiant SESV 18 straipsnį ir Chartijos 21 straipsnį. Kalbant apie Kipro Respubliką, ji buvo diskriminuojama, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, kurių valiuta – euro ir kurios gavo į finansinės paramos priemonę panašią pagalbą.

489    Taryba ir ECB ginčija ieškovų argumentus.

490    Šiuo klausimu reikia priminti, kad priemonės, kurios gali būti taikomos, kai ESM teikia finansinę paramą tam, kad būtų įveikti savo bankų sistemą privalančios rekapitalizuoti valstybės patiriami finansiniai sunkumai, konkrečiais atvejais gali labai skirtis, atsižvelgiant į visus veiksnius, neapimančius pagalbos dydžio, palyginti su šios valstybės ekonomikos dydžiu. Kaip nurodyta 311 punkte, šie veiksniai, be kita ko, gali apimti paramą gaunančios valstybės ekonominę situaciją, perspektyvas atkurti atitinkamų bankų ekonominį pajėgumą, priežastis, dėl kurių šie bankai patyrė sunkumų, įskaitant, jei reikia, pernelyg didelį, palyginti su nacionaline ekonomika, paramą gaunančios valstybės bankų sektorių, tarptautinės ekonominės situacijos pokyčius arba didelę tikimybę, kad ateityje ESM (arba kitos tarptautinės organizacijos, Sąjungos institucijos ir įstaigos ar valstybės) turės įsikišti ir padėti kitoms sunkumų patiriančioms valstybėms ir dėl to gali prireikti prevenciniais tikslais riboti kiekvienam įsikišimui skirtas sumas.

491    Taigi šiuo atveju ieškovai, kurie pagal 442 punkte nurodytą jurisprudenciją privalėjo tiksliai nustatyti skirtingai vertintas panašias situacijas, visiškai nepaaiškino, kodėl atitinkamų keturių valstybių narių, kurių valiuta – euro, situacija tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, buvo panaši į Kipro Respublikos; jie tik kelis kartus nurodė šioms valstybėms narėms suteiktos finansinės paramos dydį (absoliutų ir santykinį) (žr. 311 ir 312 punktus).

492    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, jog jų situacija buvo panaši į bankų, įsteigtų valstybėse narėse, kurių valiuta – euro ir kurios į finansinės paramos priemonę panašią pagalbą gavo anksčiau nei Kipro Respublika, indėlininkų ir akcininkų situaciją.

493    Taigi negalima pripažinti, kad aplinkybė, jog buvo nustatyta finansinės paramos priemonės taikymo sąlyga, kad turi būti priimtos priemonės, skirtos Kipro finansų sektoriaus dydžiui mažinti, nors tokios sąlygos priimti panašias priemones nebuvo nustatyta kitoms valstybėms narėms, kurių valiuta – euro, reiškia, kad pažeistas vienodo požiūrio principas, atsižvelgiant į ieškovus arba į Kipro Respubliką, jeigu ieškovai galėtų remtis šio principo pažeidimu, atsižvelgdami į trečiąjį asmenį.

e)      Dėl galimos diskriminacijos, palyginti su Kipro kooperacinio bankų sektoriaus nariais

494    Šalys neginčija, kad, pirma, Kipro Respublika rekapitalizavo Kipro centrinę įstaigą Co-operative Central Bank (toliau – CCB) ir jai priklausančias kooperacines kredito įstaigas (toliau kartu su CCB – kooperacinis bankų sektorius), įnešusi 1,5 mlrd. EUR, ir, antra, nebuvo nustatyta finansinės paramos priemonės taikymo sąlyga, kad ši priemonė neturi būti naudojama tam tikslui. Šiuo klausimu šalys sutinka, kad 1,5 mlrd. EUR suma Kipro kooperaciniam bankų sektoriui rekapitalizuoti skirta iš finansinės paramos priemonės lėšų.

495    Vis dėlto šalys neginčija, kad buvo nustatyta finansinės paramos priemonės taikymo sąlyga nenaudoti šios priemonės lėšų nurodytiems bankams rekapitalizuoti. Taigi ieškovai mano, kad buvo neteisėtai diskriminuojami, palyginti su kooperacinio bankų sektoriaus nariais.

496    Atsakovai neginčija, kad kooperacinio bankų sektoriaus nariams, kurie nebuvo gelbėjami privačiomis lėšomis, sudarytos palankesnės sąlygos nei ieškovams. Vis dėlto atsakovai pažymi, kad toks skirtingas vertinimas visiškai nereiškia neteisėtos diskriminacijos.

497    Taigi pagal 441 punkte nurodytą jurisprudenciją reikia išnagrinėti, ar šių dviejų grupių asmenų situacija buvo panaši, ir, jei reikia, ar skirtingas jų vertinimas objektyviai pateisinamas.

498    Pirma, atsakyme, pateiktame taikant Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, ieškovai nurodė, kad kooperacinio bankų sektoriaus ir nurodytų bankų situacija buvo panaši. Iš tikrųjų jie teigia, kad kooperacinis bankų sektorius ir nurodyti bankai veikė toje pačioje rinkoje ir jų tarpusavio santykiai buvo konkurenciniai. Antra, ieškovai pažymi, kad kooperacinio bankų sektoriaus narių situacija visais aspektais buvo panaši į nurodytų bankų indėlininkų situaciją. Iš tikrųjų ieškovai mano, kad nei vieni, nei kiti negalėjo būti laikomi atsakingais už aplinkybes, dėl kurių Kipro Respublika prašė finansinės paramos.

499    Vis dėlto Taryba ir ECB laikosi nuomonės, kad kooperacinio bankų sektoriaus narių situacija buvo kitokia nei ieškovų. ECB ir Taryba iš esmės remiasi dviem skirtumais. Jie tvirtina, kad, pirma, nurodyti bankai ir kooperacinis bankų sektorius atitinkamai yra svarbūs finansinio stabilumo požiūriu ir, antra, šių dviejų kategorijų kredito įstaigos patyrė didelių tam tikro pobūdžio sunkumų.

500    Pirma, dėl atitinkamos nurodytų bankų ir kooperacinio bankų sektoriaus svarbos finansiniam stabilumui ECB pabrėžia, kad šis sektorius atliko labai svarbų vaidmenį Kipro indėlių ir kredito rinkoje ir kad jo gelbėjimas privačiomis lėšomis būtų turėjęs didesnių neigiamų padarinių nacionalinei ekonominei veiklai, taigi ir Kipro Respublikos biudžeto situacijai, nei nurodytų bankų gelbėjimas privačiomis lėšomis.

501    Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš esmės būtent asmuo, kuris nurodo faktines aplinkybes savo reikalavimui pagrįsti, turi įrodyti jų tikrumą (2008 m. sausio 25 d. Nutarties Provincia di Ascoli Piceno ir Comune di Monte Urano / Apache Footwear ir kt., C-464/07 P(I), nepaskelbta Rink., EU:C:2008:49, 9 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Connolly / Komisija, C‑274/99 P, EU:C:2001:127, 113 punktą). Vis dėlto šiuo atveju ECB nesiremia jokiais įrodymais savo argumentams dėl kooperacinio bankų sektoriaus ekonominio vaidmens pagrįsti ir neįrodo, kad šio sektoriaus gelbėjimas privačiomis lėšomis būtų turėjęs žalingesnių padarinių Kipro Respublikos biudžeto situacijai, nei nurodytų bankų gelbėjimas privačiomis lėšomis. Per teismo posėdį pateikus atitinkamą klausimą ECB, jis išsamesnių patikslinimų nepateikė.

502    Taigi ECB argumentą, kad nurodyti bankai ir kooperacinis bankų sektorius atitinkamai svarbūs finansiniam stabilumui, reikia atmesti.

503    Antra, dėl sunkumų, kurių patyrė atitinkamos kredito įstaigos, Taryba ir ECB teigia, kad nurodytų bankų ekonominė situacija buvo sudėtingesnė negu kooperacinio bankų sektoriaus. Konkrečiai kalbant, kaip matyti iš Bendrajame Teisme pateiktų ECB rašytinių pastabų, kurių ieškovai šiuo klausimu neginčija, kooperacinis bankų sektorius, kitaip nei nurodyti bankai, nebuvo nemokus tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės. Iš tikrųjų šalys neginčija, kad priimant žalingas priemones nurodyti bankai buvo nemokūs. Priešingai, iš dokumento, 2013 gegužės mėn. CCB pateikto pagal sistemos „Bazelis“ trečiąjį ramstį, 3.1 skirsnio ir per teismo posėdį ECB pateiktų atsakymų matyti, kad 2012 m. gruodžio 31 d. šios pagrindinės įstaigos ir jai priklausančių 92 kooperacinių kredito įstaigų konsoliduoti mokumo koeficientai atitiko taikomus teisės aktų reikalavimus. Šią išvadą galima pagrįsti 2013 m. gegužės mėn. TVF ataskaitos 20 punktu, nes jame nurodyta, kad Kipro kooperacinis sektorius apskritai buvo laikomas mokiu.

504    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagrindinis ieškovų ir kooperacinio bankų sektoriaus narių skirtumas, kurį galima patikrinti, yra atitinkamų bankų mokumas arba nemokumas. Be to, abiem atvejais iš tikrųjų kalbama apie Kipro banko, kurį reikėjo rekapitalizuoti, kad jis galėtų toliau vykdyti veiklą, ir kuriam šiuo tikslu reikėjo arba viešųjų išteklių, arba gelbėjimo privačiomis lėšomis, indėlininkus ar investuotojus.

505    Ieškovai neginčija pačios galimybės, kad mokumas gali būti svarbus kriterijus siekiant pagrįsti skirtingą kelių bankų vertinimą. Vis dėlto per teismo posėdį jie teigė, kad skirtumai, kuriais šiuo tikslu remiasi atsakovai, įskaitant su atitinkamų bankų mokumu susijusį skirtumą, atsiranda dėl to, kad „ex post racionalizuojamas neteisingumas“. Iš tikrųjų atsakovai, siekdami paaiškinti, kodėl buvo pasirinkti nurodytų bankų indėlininkai ir akcininkai, šiuos skirtumus nurodė tik „praėjus keleriems metams“.

506    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad remiantis bylos medžiaga negalima pagrįsti ieškovų argumentų. Iš tikrųjų iš 2013 m. gegužės mėn. TVF ataskaitos 11 punkto matyti, kad poreikis atskirti mokius bankus nuo nemokių buvo viena iš priežasčių, dėl kurių pirmenybė suteikta nurodytų bankų gelbėjimui privačiomis lėšomis, o ne išimtiniam apdraustų ir neapdraustų indėlių, patikėtų visiems Kipro bankams, mokesčiui. Taigi darytina išvada, kad tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, skirtingas Kipro bankų vertinimas atsižvelgiant į tai, ar jie mokūs, ar ne, buvo laikomas pageidautinu.

507    Taigi šiuo atveju negalima konstatuoti, kad ieškovai buvo neteisėtai diskriminuojami, nes kooperacinio bankų sektoriaus narių situacija nepanaši į ieškovų situaciją.

508    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, jog pažeistas vienodo požiūrio principas jų atžvilgiu. Taigi negalima pripažinti, kad priėmusi Sprendimą 2013/236 Taryba reikalavo išlaikyti arba toliau įgyvendinti priemonę, dėl kurios pažeistas vienodo požiūrio principas, ir kad žalingas priemones rėmę Komisija ir ECB prisidėjo prie šio principo pažeidimo.

509    Darytina išvada, kad šiuo atveju nepatenkinta pirmoji Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, todėl ieškovų prašymus atlyginti žalą reikia atmesti.

IV.    Bylinėjimosi išlaidos

510    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

511    Kadangi ieškovai bylą pralaimėjo, reikia priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas, kaip to prašė Komisija, Taryba ir ECB.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Dr. K. Chrysostomides & Co. LLC ir kiti ieškovai, kurių pavadinimai (vardai, pavardės) pateikti priede, padengia ne tik savo, bet ir Europos Sąjungos Tarybos, Europos Komisijos bei Europos Centrinio Banko (ECB) patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kanninen Schwarcz Iliopoulos

Calvo-Sotelo Ibáñez-Martín       Reine

Paskelbta 2018 m. liepos 13 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

*      Proceso kalba: anglų.

1      Kitų ieškovų sąrašas pridėtas tik prie šalims pateiktos versijos.