Language of document : ECLI:EU:T:2018:471

BENDROJO TEISMO (antroji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. liepos 13 d.(*)

„Ekonominė ir pinigų politika – Kredito įstaigų prudencinė priežiūra – Reglamento (ES) Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies d punktas ir 3 dalis – Sverto koeficiento apskaičiavimas – ECB atsisakymas leisti ieškovui, apskaičiuojant sverto koeficientą, neįtraukti tam tikrų sąlygas atitinkančių pozicijų – Reglamento (ES) Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalis – ECB diskrecija – Teisės klaidos – Akivaizdi vertinimo klaida“

Byloje T‑768/16

BNP Paribas, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama advokatų A. Champsaur ir A. Delors,

ieškovė,

prieš

Europos Centrinį Banką (ECB), atstovaujamą K. Lackhoff, R. Bax, G. Bassani ir C. Olivier,

atsakovą,

palaikomą:

Suomijos Respublikos, atstovaujamos S. Hartikainen,

įstojusios į bylą šalies,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo, kuriuo siekiama panaikinti 2016 m. rugpjūčio 24 d. ECB Sprendimą ECB/SSM/2016-R0MUWSFPU8MPRO8K5P83/136, priimtą pagal 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63), 4 straipsnio 1 dalies d punktą ir 10 straipsnį ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1, klaidų ištaisymai OL L 208, 2013, p. 68 ir OL L 321, 2013, p. 6), 429 straipsnio 14 dalį,

BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro teisėjai M. Prek (pranešėjas), pirmininkas E. Buttigieg, teisėjai F. Schalin, B. Berke ir J. Costeira,

posėdžio sekretorė M. Marescaux, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. balandžio 24 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė BNP Paribas yra pagal Prancūzijos teisę įsteigta bendrovė, turinti leidimą veikti kaip kredito įstaiga. Kaip svarbiam subjektui, kaip tai suprantama pagal 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63), 6 straipsnio 4 dalį, jai taikoma Europos Centrinio Banko (ECB) prudencinė priežiūra.

2        2015 m. gruodžio 1 d. ieškovė, remdamasi 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1, klaidų ištaisymai OL L 208, 2013, p. 68 ir OL L 321, 2013, p. 6) 429 straipsnio 14 dalimi, paprašė ECB leidimo apskaičiuojant sverto koeficientą neįtraukti pozicijų, kurias sudarė iš jos užsisakytų reguliuojamųjų produktų suma ir kurias ji buvo įpareigota perleisti Prancūzijos viešajai įstaigai Caisse des dépôts et consignations (CDC).

3        Atitinkami produktai yra Livret A (taupomoji knygelė A), reglamentuojama Prancūzijos pinigų ir finansų kodekso (toliau – CMF) L.221‑1–L.221‑9 straipsniais, Livret d’épargne populaire (populiari taupomoji knygelė, LEP), reglamentuojama CMF L.221-13–L.221-17-2 straipsniais, ir Livret de développement durable et solidaire (tvarumo ir solidarumo taupomoji knygelė, LDD), reglamentuojama CMF L.221-27 straipsniu. Pagal CMF L. 221-5 straipsnį dalis Livret A ir LDD surinktų indėlių kaupiama CDC valdomame lėšų kaupimo fonde. Pagal CMF R.221-58 straipsnį ta pati nuostata taikoma ir LEP.

4        2016 m. birželio 8 d. ECB perdavė ieškovei sprendimo atsisakyti taikyti prašomą nukrypti leidžiančią nuostatą projektą.

5        2016 m. liepos 7 d., ieškovės prašymu, įvyko vaizdo konferencija su ECB atstovais.

6        2016 m. rugpjūčio 24 d. ECB, vadovaudamasis Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies d punktu ir 10 straipsniu bei Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalimi, priėmė Sprendimą ECB/SSM/2016-R0MUWSFPU8MPRO8K5P83/136 (toliau – ginčijamas sprendimas).

7        ECB visų pirma atsisakė į sverto koeficiento apskaičiavimą leisti neįtraukti CDC perleistų pozicijų sumų, kurias sudarė dalis į taupomąsias knygeles Livret A, LDD ir LEP deponuotų sumų, kurias ieškovė privalėjo perduoti CDC.

8        ECB, pirma, pripažino, kad Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalies a–c punktuose nustatytos sąlygos yra įvykdytos visų pirma dėl to, kad CDC turėjo būti laikoma viešojo sektoriaus subjektu, kad prudencinės priežiūros tikslais CDC pozicijos buvo vertinamos pagal to paties reglamento 116 straipsnio 4 dalį ir galiausiai kad ieškovė privalėjo perduoti dalį Livret A, LDD ir LEP laikomų santaupų sumų CDC bendrojo intereso investiciniams projektams finansuoti. ECB iš esmės taip pat pabrėžė, kad šios sąlygos nebuvo tenkinamos, kiek tai susiję su reguliuojamąja santaupų dalimi, dėl kurios nėra prievolės pervesti lėšas į CDC sąskaitą, neatsižvelgiant į jų naudojimo tikslus.

9        Antra, ECB laikėsi nuomonės, kad iš Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalies formuluotės matyti, kad jis turi diskreciją spręsti, ar, apskaičiuojant sverto koeficientą, reikia įtraukti šioje nuostatoje nustatytas sąlygas atitinkančias pozicijas. Iš esmės jis nusprendė, kad net tuo atveju, kai šios sąlygos tenkinamos, gali būti prudencinių priežasčių, kuriomis remiantis prašymas leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal šią nuostatą gali būti atmestas. Šiuo klausimu jis atsižvelgė į sverto koeficiento taikymo tikslą, t. y. užtikrinti paprastą ir skaidrų požiūrį į kredito įstaigos pozicijos rizikos lygį, kuris nebūtų pasvertas atsižvelgiant į riziką, kurią kelia įvairios jos pozicijų sudedamosios dalys, kad būtų išvengta pernelyg didelio šių pozicijų augimo, palyginti su nuosavomis lėšomis.

10      Trečia, ECB apskaičiavo, kad sumos, kurias ieškovė pervedė CDC, yra sverto koeficientui apskaičiuoti tinkamos pozicijos. Jis nurodė tris motyvus. Pirmasis motyvas, kurį jis apibūdino kaip „pirmąją nuorodą“, pagrįstas surinktų santaupų apskaita. Iš to ECB padarė išvadą, kad reguliuojamieji taupomieji indėliai buvo įtraukti į ieškovės balanso įsipareigojimų dalį, o CDC pervestos sumos – į balanso turto dalį, ir kad ieškovė ir toliau buvo atsakinga už santaupų poziciją, kuriai buvo priskirtos CDC pervestos sumos. Jis pridūrė, kad ieškovė privalėjo valdyti operacinę riziką, susijusią su reguliuojamaisiais taupomaisiais indėliais. Antrasis motyvas yra ieškovės sutartinis įsipareigojimas grąžinti klientų indėlius, neatsižvelgiant į tai, ar lėšos, kurias ji pervedė CDC, grąžintos ieškovei. Trečiasis motyvas grindžiamas laikotarpiu tarp ieškovės ir CDC pozicijų koregavimo suderinimo tikslais. ECB laikėsi nuomonės, kad per šį laikotarpį laukiant, kol CDC perves lėšas, ieškovei gali tekti labai skubiai parduoti turtą CDC. Baigdamas ECB iš šių motyvų padarė išvadą, kad CDC lėšų perdavimo ieškovei mechanizmas yra netobulas ir keliantis susirūpinimą prudenciniu atžvilgiu, todėl prašymas buvo atmestas pagrįstai.

 Procesas ir šalių reikalavimai

11      2016 m. spalio 31 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

12      2017 m. kovo 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Suomijos Respublika paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ECB reikalavimų. 2017 m. gegužės 2 d. nutartimi Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininkas leido Suomijos Respublikai įstoti į bylą palaikyti ECB reikalavimų ir patenkino ieškovės prašymą užtikrinti konfidencialumą į bylą įstojusios šalies prašymu.

13      2017 m. birželio 15 d. Suomijos Respublika pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimą. Ieškovė pateikė savo pastabas dėl minėto paaiškinimo per nustatytą terminą. ECB pastabų nepateikė.

14      Atsižvelgdamas į antrosios kolegijos pateiktą pasiūlymą Bendrasis Teismas nusprendė, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 28 straipsnį turi perduoti bylą išplėstinės sudėties kolegijai.

15      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis teismas (antroji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinį nagrinėjimą.

16      2018 m. balandžio 24 d. posėdyje buvo išklausyti šalių pasisakymai ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

17      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.

18      ECB ir Suomijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

19      Vadovaujantis Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies d punktu, ECB turi misiją „užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės aktų, susijusių su 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, kurioje nustatyti kredito įstaigų rizikos ribojimo reikalavimai tokiose srityse, kaip nuosavų lėšų reikalavimas, pakeitimas vertybiniais popieriais, didelių pozicijų ribų, likvidumo, sverto, ataskaitų teikimo ir su šiais klausimais susijusios informacijos atskleidimo visuomenei srityse“. Be to, kadangi ieškovė yra svarbus subjektas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1024/2013 6 straipsnio 4 dalį, įgyvendinant bendrą priežiūros mechanizmą (BPM) (2017 m. gegužės 16 d. Bendrojo Teismo sprendimas Landeskreditbank Baden Württemberg / ECB, T‑122/15, EU:T:2017:337, 63 punktas), šios užduoties įgyvendinimas yra priskirtas tiesioginei ECB, o ne nacionalinių valdžios institucijų kompetencijai.

20      Pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 3 dalį „[v]ykdydamas šiuo reglamentu jam pavestus uždavinius ir siekdamas užtikrinti aukštus priežiūros standartus ECB taiko visą atitinkamą Sąjungos teisę“. Tarp taikytinų teisės nuostatų yra ir Reglamentas Nr. 575/2013.

21      Pagal Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalį „kompetentingos institucijos įstaigai gali leisti neįtraukti į pozicijų matą pozicijų, kurios atitinka visas šias sąlygas: a) jos yra viešojo sektoriaus subjekto pozicijos; b) jos vertinamos pagal 116 straipsnio 4 dalį; c) jos susidaro dėl indėlių, kuriuos įstaiga yra teisiškai įpareigota perleisti a punkte nurodytam viešojo sektoriaus subjektui bendro intereso investicijų finansavimo tikslais“.

22      Kaip buvo priminta šio sprendimo 8–10 punktuose, ECB atmetė ieškovės prašymą, kad, vadovaujantis Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalimi, į CDC pozicijas, kurių dalį sudaro reguliuojamieji taupomieji indėliai, kuriuos ji privalo perduoti CDC, nebūtų atsižvelgiama apskaičiuojant jos finansinio sverto koeficientą. Nors pripažino, kad šioje nuostatoje įvardytos sąlygos yra tenkinamos, ECB pabrėžė, kad sumos, kurias ieškovė pervedė CDC, yra tinkamos pozicijos jos finansinio sverto koeficientui apskaičiuoti, nes reguliuojamieji taupomieji indėliai buvo grindžiami trūkumų turinčiu perdavimo mechanizmu, dėl kurio ieškovei teko su finansinio sverto koeficientu susijusi rizika. Šią išvadą ECB padarė remdamasis trimis šio sprendimo 10 punkte įvardytais motyvais.

23      Grįsdama savo ieškinį, ieškovė nurodo tris pagrindus: pirmasis susijęs su teisės klaida, padaryta aiškinant Reglamentą Nr. 575/2013, antrasis – su akivaizdžiomis klaidomis, padarytomis vertinant prudencinę riziką, susijusią su reguliuojamaisiais taupomaisiais indėliais ir su ja susijusią finansinio sverto riziką, trečiasis – su proporcingumo principo pažeidimu.

24      Bendrasis Teismas mano esant tinkama du pirmuosius ieškovės ieškinio pagrindus nagrinėti kartu.

25      Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovė tvirtina, kad ECB pasirinktame Reglamento Nr. 575/2013 aiškinime yra teisės klaidų. Šiuo klausimu ji visų pirma nurodo, kad pagal minėtą aiškinimą Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalis yra visiškai neveiksminga.

26      Antrajame ieškinio pagrinde ieškovė nurodo, kad ECB padarė akivaizdžių vertinio klaidų, vertindama prudencinę riziką, susijusią su reguliuojamaisiais taupomaisiais indėliais, ir neįvykdė pareigos išnagrinėti visas su tuo susijusias aplinkybes. Kalbant konkrečiau, šio ieškinio pagrindo antrojoje dalyje ieškovė teigia, kad ginčijamo sprendimo motyvas, grindžiamas laikotarpiu nuo indėlių atsiėmimo iki jų sumų padengimo CDC lėšomis, yra susijęs ne su finansinio sverto rizika, o tiktai su likvidumo rizika. Ieškovės požiūriu, kredito įstaiga patiria tiktai riziką, kylančią tuo atveju, kai ji savo klientams išmoka grynuosius pinigus, kurių suma atitinka indėlių, atsiimtų per kelias dienas iki realaus jų padengimo CDC lėšomis dienos, sumą. Be to, ji nurodė, kad turint omenyje, jog minėtas laikotarpis taikytinas tiktai reguliuojamųjų taupomųjų indėlių grynosios vertės pokyčiams, yra visiškai klaidinga apskaičiuojant finansinio sverto koeficientą atsižvelgti į visas CDC pozicijas. Ieškovė taip pat primena, kad, Europos bankininkystės institucija (EBI) vienoje 2015 m. gruodžio 15 d. ataskaitoje padarė išvadą, jog reguliuojamųjų taupomųjų indėlių likvidumo rizika yra gana didelė.

27      ECB, palaikomas Suomijos Respublikos, laikosi nuomonės, kad šie du ieškinio pagrindai yra nepagrįsti. Jis primena, kad Bendrasis Teismas turi ribotus įgaliojimus kontroliuoti diskrecijos įgyvendinimą, ir priduria, kad Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalis, kaip išimtis, turi būti aiškinama siaurai. Iš to jis daro išvadą, kad, aiškinant šią nuostatą, svarbūs yra šio reglamento bendrieji tikslai, susiję su sverto koeficientu, o ne tikslai, kurių siekiama pagal to reglamento 429 straipsnio 14 dalį. Šiuo atžvilgiu jis nurodo, kad, atsižvelgiant į sverto koeficiento tikslą, jis turi būti nustatomas neatsižvelgiant į jokį rizikos vertinimą.

28      Atsakydamas į pirmąjį ieškinio pagrindą, ECB visų pirma teigia, kad neviršijo savo diskrecijos, todėl nepadarė Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalies neveiksmingos. Be to, ECB primena, kad Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalies tekstas yra abstraktus ir neturi būti taikomas vien Prancūzijos reguliuojamiesiems taupomiesiems indėliams. Jis pridūrė, kad įtraukdamas šią nuostatą teisės aktų leidėjas nesiekė konkretaus rezultato, t. y. finansinio sverto koeficientą apskaičiuoti automatiškai atmetant tam tikras pozicijas. Be to, Reglamento Nr. 575/2013 95 konstatuojamojoje dalyje teisės aktų leidėjas išreiškė ketinimą ypač daug dėmesio skirti pagal specifinį verslo modelį veikiantiems bankams, o ne tam tikrų produktų neįtraukimui.

29      Atsakydamas į antrąjį ieškinio pagrindą ECB visų pirma teigia, kad per laikotarpį nuo indėlių atsiėmimo iš ieškovės ir jų sumų padengimo iš CDC gautomis lėšomis kyla papildomo sverto rizika. Jis pabrėžia, kad jei ieškovė negalės kreiptis į CDC per tą laikotarpį, dėl masinių reguliuojamųjų taupomųjų indėlių atsiėmimo jai gali prireikti sumažinti finansinį svertą priverstiniais pardavimais, dėl kurių ji turėtų didelių nuostolių, o tai atitinka Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 94 punkte apibrėžtą pernelyg didelio finansinio sverto scenarijų. Iš esmės jis mano, kad, nors pernelyg didelio sverto rizika susidaro dėl likvidumo trūkumo, ji nuo likvidumo trūkumo skiriasi tuo, kad šis svertas yra grindžiamas skolintomis lėšomis finansuojamų pozicijų santykiniu dydžiu, palyginti su kredito įstaigos nuosavomis lėšomis. Todėl ginčijamame sprendime likvidumo riziką nėra painiojama su pernelyg didelio finansinio sverto rizika. Jis priduria, kad finansinio sverto koeficientu siekiama, kad kredito įstaigos finansavimo šaltiniai nebūtų pernelyg orientuoti į skolą ir kad jis taptų „galutine prudencine finansinio stabilumo stiprinimo priemone“.

30      Kadangi ECB turi tam tikrą diskreciją, taigi, ir plačią laisvę veikti savo nuožiūra sprendžiant, ar leisti taikyti Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalyje nustatytą nukrypti leidžiančią nuostatą, ir ieškovė to neginčija, Bendrasis Teismas, vykdydamas ginčijamo sprendimo motyvų teisminę kontrolę, negali ECB vertinimo pakeisti savuoju, tačiau gali patikrinti, ar ginčijamas sprendimas nėra grindžiamas iš esmės netiksliais faktais ir ar nėra padaryta jokios teisės klaidos ar akivaizdžios vertinimo klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2014 m. vasario 6 d. Sprendimo CEEES ir Asociación de Gestores de Estaciones de Servicio / Komisija, T‑342/11, EU:T:2014:60, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31      Vis dėlto, remiantis suformuota jurisprudencija, tais atvejais, kai institucijos turi diskreciją, Sąjungos teisės sistemos suteikiamų garantijų paisymui administracinėse procedūrose tenka dar didesnė reikšmė. Viena iš Sąjungos teisės sistemos suteiktų garantijų administracinėse procedūrose yra gero administravimo principas, siejamas su kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes (1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, EU:C:1991:438, 14 punktas ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Komisija / Estija, C‑505/09 P, EU:C:2012:179, 95 punktas).

32      Kadangi ginčijamą sprendimą ECB pagrindė trimis motyvais, reikia išnagrinėti kiekvieno jų teisėtumą.

 Dėl ginčijamo sprendimo 2.3.3 punkto i ir ii papunkčiuose nurodytų motyvų teisėtumo

33      Ginčijamo sprendimo 2.3.3 punkto i papunktyje ECB savo sprendimą neleisti taikyti prašomos nukrypti leidžiančios nuostatos pagrindė motyvu, jog reguliuojamųjų taupomųjų indėlių apskaita yra pirmasis rodiklis, kad ieškovė remia CDC pozicijas. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad reguliuojamųjų taupomųjų indėlių sumos yra įtrauktos į ieškovės balanso įsipareigojimų dalį, o CDC pozicijos figūruoja jos balanso turto dalyje. Be to, jis pažymėjo, kad ieškovė yra atsakinga už su reguliuojamųjų taupomųjų indėlių surinkimu susijusios operacinės rizikos valdymą.

34      Savo rašytinėse pastabose ECB nurodo, kad ginčijamame sprendime reguliuojamųjų taupomųjų indėlių apskaita remtasi tiktai kaip „pirmąja nuoroda“ į tai, kad CDC pozicijos tebėra remiamos ieškovės, ir tvirtina, kad neleisdamas taikyti nukrypti leidžiančios nuostatos šia aplinkybe jis nesirėmė. Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo teksto aiškėja, kad minėto sprendimo 2.3.3 punkto i papunkčio nuostatos yra vienas iš motyvų, kuriais ECB rėmėsi darydamas išvadą, kad sumos, kurias ieškovė pervedė CDC, išliko tinkamos pozicijos finansinio sverto koeficientui apskaičiuoti. Todėl reikia išnagrinėti šio motyvo teisėtumą.

35      Ginčijamo sprendimo 2.3.3 punkto ii papunktyje ECB pabrėžė, kad ieškovė pagal sutartį privalo grąžinti klientų indėlius, neatsižvelgdama į tai, ar CDC pervestos lėšos bus grąžintos ieškovei, ir kad ši pareiga egzistuoja ir tuo atveju, jei CDC ir Prancūzijos valstybė jai nesumokėtų. Jis pridūrė, kad tiek CDC pozicijų apimtis, tiek aplinkybė, kad į šias pozicijas gali būti neatsižvelgta, taikant kitus prudencinius reikalavimus, yra pagrindas įtraukti jas į sverto koeficiento apskaičiavimus.

36      Taigi, tuo motyvuodamas, ECB nusprendė, kad CDC pozicijos turėjo reikšmės apskaičiuojant ieškovės sverto koeficientą, nes sumas, kurias ieškovė buvo įpareigota pervesti CDC, ji privalo grąžinti indėlininkams net ir tuo atveju, jeigu CDC negalėtų tų sumų sugrąžinti ieškovei.

37      Konstatuotina, kad ginčijamame sprendime aiškiai nurodytas pavyzdys, kai CDC negalėtų sugrąžinti šių sumų, yra padėtis, kuriai esant mokėjimo neatliktų Prancūzijos valstybė. Apklaustas per teismo posėdį ECB patvirtino, kad tai vienintelis atvejis, kurį jis buvo numatęs.

38      Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovė kaltina ECB padarius teisės klaidą, kai jis pripažino Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalį neveiksminga.

39      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors ECB gali, savo nuožiūra įgyvendindamas įgaliojimus, jam suteiktus pagal Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalį, taikyti minėtoje dalyje nustatytą nukrypti leidžiančią nuostatą arba jos netaikyti, šia laisve turi būti naudojamasi su sąlyga, kad nebūtų pažeisti šia nukrypti leidžiančia nuostata siekiami tikslai ir kad ji liktų veiksminga (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Nemec, C‑256/15, EU:C:2016:954, 48 ir 49 punktus ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40      Siekiant išnagrinėti, ar šio sprendimo 33 ir 35 punktuose nurodyti motyvai yra teisėti, ir atsakyti į pirmąjį ieškovės ieškinio pagrindą, visų pirma reikia nustatyti, kokių tikslų siekiama pagal Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalį. Kadangi ji susijusi su galimybe apskaičiuojant kredito institucijų sverto koeficientą neįtraukti tam tikrų pozicijų, svarbu atsižvelgti tiek į tikslus, kurių siekiama nustatant sverto koeficientą, tiek į tikslus, kuriuos atitinka būtent Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalis.

41      Pirma, kalbant apie tikslus, kurių siekta nustatant sverto koeficientą ir kredito įstaigų pareigą atskleisti savo sverto koeficientą, taip pat apie galimybę galiausiai išlaikyti tam tikro lygio finansinio sverto koeficientą, pažymėtina, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 575/2013 90 konstatuojamosios dalies, teisės aktų leidėjas ketino atgrasyti kredito įstaigas nuo pernelyg didelių finansinių svertų nustatymo. Iš šios konstatuojamosios dalies ir iš to paties reglamento 4 straipsnio 1 dalies 93 ir 94 punktų aiškėja, kad pernelyg didelis svertas taikomas tais atvejais, kai tam tikra kredito įstaiga pernelyg daug investicijų finansuoja pasiskolintomis, o ne nuosavomis lėšomis. Rizika kyla tokiu atveju, kai kredito įstaiga neturi pakankamai nuosavų lėšų, kad galėtų patenkinti prašymus grąžinti skolas, ir jai tenka skubiai parduoti tam tikrą savo turtą. Neigiamos šio finansinio sverto lygio sumažinimo per finansų krizę pasekmės Reglamento Nr. 575/2013 90 konstatuojamojoje dalyje išaiškintos taip: „[t]ai sustiprino spaudimą turto kainoms ir sukėlė dar didesnių nuostolių įstaigoms, o tai savo ruožtu lėmė tolesnį jų nuosavų lėšų mažėjimą. Galiausiai dėl šios neigiamos spiralės sumažėjo realiosios ekonomikos galimybės gauti kreditų, o krizė tapo gilesnė ir ilgesnė“.

42      Atsižvelgiant į tai, finansinio sverto koeficientu siekiama pateikti kredito įstaigos nuosavų lėšų lygio įvertinimą savo pozicijoms, neatsižvelgiant į kiekvienos iš šių pozicijų rizikos lygį. Tai matyti iš Reglamento Nr. 575/2013 91 konstatuojamosios dalies, kurioje pabrėžiama, kad „rizika grindžiamas nuosavų lėšų reikalavimas yra ypač svarbus, siekiant užtikrinti, kad nuosavų lėšų dydžio reikalavimas būtų pakankamas nenumatytiems nuostoliams padengti“, taip pat iš Bazelio komiteto darbų, į kuriuos daroma nuoroda Reglamento Nr. 575/2013 92 ir 93 konstatuojamosiose dalyse. Iš tikrųjų Bazelio bankų priežiūros komiteto leidinyje, skirtame susitarimams „Bazelis III“, kuris pateiktas atsiliepimo į ieškinį priede, finansinio sverto koeficientas yra apibrėžtas kaip „paprastas, skaidrus koeficientas, kuris nėra grindžiamas rizika ir yra taikomas siekiant patikimai papildyti rizika grindžiamus nuosavų lėšų reikalavimus“. Toks rizikos neįvertinimas nustatant sverto koeficientą matyti jo apskaičiavimo metodikos aprašyme, pateiktame Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 2 dalyje. Ten nurodyta, kad sverto koeficientas apskaičiuojamas „įstaigos kapitalo matą padalijus iš tos įstaigos bendro pozicijų mato ir yra išreiškiamas procentine dalimi“. Neminimas joks korekcinis koeficientas pagal pozicijos rizikos lygį.

43      Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šis tikslas nėra absoliutus, nes Reglamente Nr. 575/2013 yra numatyta galimybė, jog itin mažos tam tikrų pozicijų rizikos profilis atsispindės apskaičiuojant atitinkamų kredito įstaigų sverto koeficientą.

44      Tai aiškėja, viena vertus, iš Reglamento Nr. 575/2013 95 konstatuojamosios dalies, kurioje teigiama, kad „peržiūrint sverto koeficiento poveikį įvairiems verslo modeliams, ypač daug dėmesio turėtų būti skirta tiems verslo modeliams, kurie, kaip manoma, yra susiję su maža rizika, pavyzdžiui, hipotekos paskoloms ir specializuotam skolinimui dalyvaujant regioninėms, vietos valdžios institucijoms arba viešojo sektoriaus subjektams“. Šis ketinimas išreikštas to paties reglamento 511 straipsnyje „Svertas“, kuriame iš esmės teigiama, kad Europos bankininkystės institucijos (EBI) ataskaita, kurią ji turi pateikti Komisijai, kad ši, jei reikia, galėtų priimti sprendimą pasiūlyti teisės aktų leidėjui nustatyti tam tikrus privalomus sverto koeficiento lygius, taip pat turi būti teikiama „dėl verslo modelių, kuriuose atsispindi įstaigų bendras rizikos pobūdis, nustatymo ir dėl diferencijuotų sverto koeficiento dydžių taikymo tiems verslo modeliams“.

45      Kita vertus, tai patvirtinama Deleguotuoju reglamentu Nr. 2015/62, priimtu pagal Reglamento Nr. 575/2013 456 straipsnio 1 dalies j punktą, į tą patį reglamentą įtraukiant 429 straipsnio 14 dalį, kurioje numatyta galimybė apskaičiuojant sverto koeficientą neįtraukti tam tikrų pozicijų.

46      Antra, kalbant apie tikslą, kuriuo siekiama į tą reglamentą įtraukti Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalį, reikia pažymėti, kad pagal Deleguotojo reglamento 2015/62 12 konstatuojamąją dalį „dėl šiuo reglamentu nustatytų pakeitimų turėtų būti lengviau palyginti įstaigų atskleidžiamus sverto koeficientus ir tai turėtų padėti išvengti rinkos dalyvius klaidinančios informacijos apie tikrąjį įstaigų svertą“.

47      Kaip matyti iš Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalies formuluotės, šio sprendimo 19 punkte priminta, kad ši nuostata gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu tenkinamos trys sąlygos. Visų pirma pozicijos, kurių galima neįtraukti apskaičiuojant sverto koeficientą, turi būti susijusios su tam tikru viešojo sektoriaus subjektu. Antra, jos turi būti vertinamos pagal Reglamento Nr. 575/2013 116 straipsnio 4 dalį. Galiausiai pozicijos turi susidaryti iš indėlių, kuriuos įstaiga yra teisiškai įpareigota perleisti viešojo sektoriaus subjektui bendro intereso investicijoms finansuoti.

48      Akivaizdu, kad šia nukrypti leidžiančia nuostata Komisija, pritarus teisės aktų leidėjui, atsižvelgė į galimybę, kad kredito įstaigos pozicijos, susijusios su viešojo sektoriaus subjektais, kurių rizikos lygis dėl valstybės garantijos yra toks pat kaip tos valstybės ir kurios neatitinka tos valstybės investavimo sprendimų – kadangi kredito įstaiga turi pareigą pervesti atitinkamas sumas – nėra svarbios apskaičiuojant sverto koeficientą, todėl gali būti neįtraukiamos.

49      Iš tikrųjų Reglamento Nr. 575/2013 116 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „[i]šskirtinėmis aplinkybėmis viešojo sektoriaus subjektų pozicijos gali būti vertinamos kaip centrinės valdžios, regioninės valdžios arba vietos valdžios, kurios jurisdikcijoje šie subjektai yra įsteigti, pozicijos, jei, šiai jurisdikcijai priklausančių kompetentingų institucijų nuomone, šių pozicijų rizika nesiskiria dėl centrinės valdžios, regioninės valdžios arba vietos valdžios suteiktos tinkamos garantijos“. Ši nuostata turi būti aiškinama kartu su šio reglamento 114 straipsnio 4 dalimi, kurioje teigiama, kad „[v]alstybių narių centrinės valdžios ir centrinių bankų pozicijoms, išreikštoms ir finansuojamoms atitinkamos centrinės valdžios ir centrinio banko nacionaline valiuta, priskiriamas 0 % rizikos koeficientas“. Todėl Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalis turėtų būti taikoma tiktai pozicijoms, prie kurių, taikant standartizuotą minimalių kapitalo reikalavimų apskaičiavimo metodą, būtų priskiriamas 0 % rizikos koeficientas.

50      Dėl to įgyvendinant Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalį reikia derinti du tikslus: pirma, paisyti sverto koeficiento logikos, pagal kurią apskaičiuojant šį koeficientą reikia išmatuoti visas kredito įstaigos pozicijas, netaikant rizikos koeficiento, ir, antra, atsižvelgti į teisės aktų leidėjo patvirtintą Komisijos tikslą, kad prireikus tam tikros pozicijos, kurių rizikos profilis ypač žemas ir kurios nėra susidariusios dėl kredito įstaigos pasirinkimo investuoti, būtų laikomos netinkamomis sverto koeficientui apskaičiuoti, todėl galėtų būti atmestos.

51      Šiuo atžvilgiu tenka konstatuoti, kad kompetentingų institucijų diskrecijos pripažinimas įgyvendinant Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalį, joms leidžia suderinti šiuos du tikslus, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.

52      Iš to neišvengiamai matyti, kad ECB negali remtis motyvais, dėl kurių pagal Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalį suteikta galimybe praktiškai negalima pasinaudoti, nepadarant tos nuostatos neveiksmingos ir neatsižvelgiant į tikslus, dėl kurių ji buvo įdiegta (šiuo klausimu, pagal analogiją, žr. 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Stichting Centraal Begeleidingsorgaan voor de Intercollegiale Toetsing, C‑407/07, EU:C:2008:713, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53      Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 2.3.3 punkto i papunktyje nustatytu motyvu, akivaizdu, kad ECB juo nurodė, jog Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalis ieškovės CDC pozicijoms netaikytina, remiantis argumentais, neatskiriamais nuo pozicijų, kurioms taikoma ši nuostata.

54      Pirma, taip yra dėl argumento, kad ieškovės CDC pozicijos figūruoja jos balanso turto dalyje.

55      Pozicija Reglamento Nr. 575/2013 5 straipsnio 1 punkte apibrėžta kaip „turtas arba nebalansinis straipsnis“. Todėl ši sąvoka būtinai apima kredito įstaigos balanso turto pusei priskirtus straipsnius. Be to, kadangi Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalies c punktas taikomas pozicijoms, sudarytoms iš indėlių, kuriuos įstaiga yra teisiškai įpareigota perleisti viešojo sektoriaus subjektui bendro intereso investicijoms finansuoti, tai yra pozicijos, kurios pagal savo pobūdį turi būti nurodomos kredito įstaigos balanse, o ne nebalansiniuose straipsniuose.

56      Taigi, kiek tai susiję su pozicijomis, dėl kurių Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalyje numatyta galimybė, kad į jas nebus atsižvelgta apskaičiuojant kredito įstaigos finansinio sverto koeficientą ir dėl savo pobūdžio jos turi būti įtrauktos į tos įstaigos balanso turto dalį, argumentas, grindžiamas tuo, kad CDC pozicijos yra įtrauktos į ieškovės balanso turto dalį, negali pateisinti atsisakymo leisti taikyti prašomą nukrypti leidžiančią nuostatą.

57      Antra, dėl panašių priežasčių tas pats pasakytina apie argumentą, kad minėtos pozicijos sudaro dalį sumų, kurias turi ieškovė kaip reguliuojamuosius taupomuosius indėlius, kurie vis dar priskirti prie dalies jos balanso įsipareigojimų. Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, jog, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalies c punkte vartojamus terminus, ši aplinkybė toli gražu neprieštarauja šios nuostatos taikymui ir yra jos įgyvendinimo sąlyga.

58      Ta pati išvada galioja ir trečiuoju atveju – ECB teiginiui, kad ieškovei tenka operacinė rizika, susijusi su reguliuojamaisiais taupomaisiais indėliais. Operacinė rizika Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 52 punkte apibrėžta kaip „nuostolio dėl netinkamų arba nepavykusių vidaus procesų, žmonių ir sistemų arba išorės įvykių sukelta rizika, įskaitant teisinę riziką“. Tiek, kiek Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalis yra susijusi su pozicijomis, kurios sudaro dalį atitinkamoje kredito įstaigoje saugomų indėlių, šios nuostatos logikai būdinga tai, kad ieškovė prisiima su aptariamais taupomaisiais indėliais susijusią veiklos riziką.

59      Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 2.3.3 dalies ii punkte nurodytu motyvu, dera priminti, kad, vadovaujantis Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalies a ir b punktais, „[k]ompetentingos institucijos įstaigai gali leisti neįtraukti į pozicijų matą pozicijų, kurios atitinka visas šias sąlygas: a) jos yra viešojo sektoriaus subjekto pozicijos; b) jos vertinamos pagal 116 straipsnio 4 dalį“.

60      Kaip matyti iš šio sprendimo 47–49 punktų, Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalyje pateikta nuoroda į to paties reglamento 116 straipsnio 4 dalį, siejamą su 114 straipsnio 4 dalimi, reiškia, kad teisės aktų leidėjas siekė, kad į viešojo sektoriaus subjektų pozicijas, kurių rizikos lygis dėl valstybės garantijos yra toks pat kaip tos valstybės pozicijų, galėtų būti neatsižvelgiama apskaičiuojant finansinio sverto koeficientą.

61      Kadangi Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalyje kalbama tiktai apie viešojo sektoriaus subjektų pozicijas, kurioms taikoma valstybės garantija, dėl atsisakymo, kuris grindžiamas iš esmės argumentu, kad valstybė gali nevykdyti mokėjimo įsipareigojimų, nevertinant tokios tikimybės konkrečios valstybės atveju, būtų praktiškai neįmanoma pasinaudoti Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalyje numatyta galimybe.

62      Taigi akivaizdu, kad, siekiant konstatuoti, jog ieškovei gali tekti sugrąžinti lėšas, kurias ji pervedė CDC, indėlininkams, net jeigu CDC nebus jai sugrąžinusi tų sumų, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad ECB išskyrė tiktai galimybę, kad Prancūzijos valstybė nevykdys mokėjimo įsipareigojimo, bet neišnagrinėjo, kiek ta galimybė tikėtina.

63      Be to, kadangi ECB neišnagrinėjo Prancūzijos valstybės mokėjimo įsipareigojimo nevykdymo pagrįstumo, ginčijamo sprendimo 2.3.3 punkto ii papunktyje pabrėžiant ieškovės CDC pozicijų apimtį, savaime negalima pateisinti tų pozicijų įtraukimo į sverto koeficiento apskaičiavimą. Iš tikrųjų ši suma galėtų būti svarbi tiktai tuo atveju, jeigu dėl Prancūzijos valstybės įsipareigojimų nevykdymo ieškovė negalėtų atgauti iš CDC sumų, kurias jai buvo pervedusi reguliuojamų taupomųjų indėlių forma, ir turėtų priverstinai parduoti turtą.

64      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad dėl ginčijamo sprendimo 2.3.3 punkto i ir ii papunkčiuose išdėstytų motyvų Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalyje nurodyta leidžianti nukrypti nuostata yra neveiksminga, nes pagal juos, remiantis tame straipsnyje įvardytų pozicijų straipsniais, ji netaikytina.

65      Šios išvados nepaneigia ECB pateikti argumentai, visų pirma jos pabrėžtas teiginys, kad CDC pozicijos iš esmės nesiskiria nuo pozicijų, kuriomis remiantis apskaičiuojamas sverto koeficientas, nes šis turtas finansuojamas iš indėlininkų pasiskolintomis lėšomis, kurias ieškovė privalo jiems sugrąžinti, kai tik jie pateikia atitinkamą prašymą. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad, kitaip nei kitų pozicijų atveju, teisės aktų leidėjas numatė galimybę pozicijų, kurios atitinka Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalyje nustatytas sąlygas, neįtraukti apskaičiuojant sverto koeficientą, todėl ECB negali jos iš karto atmesti.

66      Tą patį galima pasakyti apie nuorodą, kad su CDC pozicijomis susieta valstybės garantija nepanaikina šių pozicijų svarbos apskaičiuojant ieškovės sverto koeficientą, nes šiuo koeficientu siekiama pateikti vertinimą, nepagrįstą kiekvienos ieškovės pozicijos rizikos lygiu, o be to, valstybės gali susidurti su rizika mokumui. Iš tikrųjų, kadangi teisės aktų leidėjas ketino, kad viešojo sektoriaus subjektų pozicijos, atitinkančios Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalyje nustatytas sąlygas galėtų būti neįtrauktos apskaičiuojant sverto koeficientą, įgyvendindamas savo diskreciją ECB privalėjo suderinti tikslus, dėl kurių buvo įdiegtas finansinio sverto koeficientas, ir Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalyje iškeltus tikslus. Dėl šio sprendimo 60–62 punktuose nurodytų priežasčių šiuo atveju taip nebuvo, nes ECB nesirėmė Prancūzijos valstybės mokėjimo įsipareigojimų neįvykdymo tikimybe; jis o rėmėsi argumentu, kuriuo faktiškai galima atmesti galimybę, jog Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalimi grindžiamas prašymas bus patenkintas.

67      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamo sprendimo 2.3.3 punkto i ir ii papunkčiuose išdėstyti sprendimo motyvai yra teisės klaida.

 Dėl ginčijamo sprendimo 2.3.3 punkto iii papunktyje nurodyto motyvo teisėtumo

68      Ginčijamo sprendimo 2.3.3 punkto iii papunktyje ECB rėmėsi laikotarpiu nuo ieškovės iki CDC pozicijų koregavimo. ECB iš esmės padarė išvadą, kad, laukiant iš CDC gautų lėšų perdavimo, ieškovei gali tekti skubiai parduoti turtą.

69      Antrajame ieškinio pagrinde ieškovė tvirtina, kad šis motyvas yra akivaizdžiai klaidingas. Be to, šiuo pagrindu ji kaltina ECB neatsižvelgus į reglamentuojamųjų taupomųjų indėlių ypatumus.

70      Reikėtų pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 94 punkte nustatytą apibrėžtį pernelyg didelio finansinio sverto rizika yra „rizika, kylanti dėl įstaigos pažeidžiamumo, susijusio su svertu arba sąlyginiu svertu, dėl kurios gali prireikti nenumatytų ištaisomųjų priemonių jos verslo plane, įskaitant skubų turto pardavimą, dėl kurio gali atsirasti nuostolių arba prireikti jos likusio turto vertės koregavimo“.

71      Iš to matyti, kad pernelyg didelio sverto rizika kyla esant nepakankamo likvidumo situacijai. Kaip nurodyta to paties reglamento 90 konstatuojamojoje dalyje, siekdama gauti likvidžiojo turto, kredito įstaiga gali būti priversta imtis priemonių, kurios nėra numatytos verslo plane, įskaitant skubų turto pardavimą su Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 94 punkte nurodytais padariniais.

72      Kadangi neigiami pernelyg didelio finansinio sverto padariniai paaiškėja nesant pakankamai likvidžiojo turto, dėl ieškovės pažymėtos aplinkybės, kad jos ir CDC pozicijų koregavimo laikotarpis yra susijęs su likvidumo rizika, nepadaro to laikotarpio nesvarbaus, vertinant jos finansinio sverto koeficiento riziką.

73      Vis dėlto reikia pažymėti, kad pats ECB pripažįsta, jog šis koregavimo laikotarpis nėra likvidumo rizikos šaltinis vertinant padengimo likvidžiuoju turtu reikalavimą, nustatytą Reglamento Nr. 575/2013 412 straipsnyje ir 2014 m. spalio 10 d. Komisijos deleguotajame reglamente (ES) 2015/61, kuriuo dėl kredito įstaigoms taikomo padengimo likvidžiuoju turtu reikalavimo papildomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 575/2013 (OL L 11, 2015, p. 1). Savo raštuose ECB mini, kad yra suteikęs prašymus pateikusioms Prancūzijos kredito įstaigoms leidimą remtis Deleguotojo reglamento 2015/61 26 straipsniu, pagal kurį joms suteikiama galimybė apskaičiuojant likvidumo koeficientą įskaityti su reguliuojamaisiais taupomaisiais indėliais susijusius gaunamų ir netenkamų pinigų srautus.

74      Reikėtų pabrėžti, kad Deleguotasis reglamentas 2015/61 buvo priimtas siekiant papildyti Reglamentą Nr. 575/2013, kurio 412 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[į]staigos turi turėti likvidžiojo turto, kurio verčių suma padengia netenkamų pinigų srautą atėmus gaunamų pinigų srautą nepalankiausiomis sąlygomis, kad būtų užtikrinta, kad įstaigos išlaikytų likvidumo atsargą, kurios pakaktų gaunamų pinigų srauto ir netenkamų pinigų srauto disbalansui padengti trisdešimties dienų laikotarpiu esant pačioms nepalankiausioms sąlygoms. Nepalankiausių sąlygų laikotarpiu įstaigos gali naudoti savo likvidųjį turtą savo grynajam netenkamų pinigų srautui padengti“.

75      Deleguotojo reglamento 2015/61 26 straipsnyje „Netenkamų pinigų srautai ir susiję gaunamų pinigų srautai“ nustatyta: „[g]avusios išankstinį kompetentingos institucijos sutikimą, kredito įstaigos gali netenkamų pinigų srautą apskaičiuoti iš jo atėmusios susijusį gaunamų pinigų srautą, atitinkantį visas šias sąlygas: a) susijęs gaunamų pinigų srautas yra tiesiogiai siejamas su netenkamų pinigų srautu ir į jį neatsižvelgiama pagal 3 skyrių apskaičiuojant gaunamų pinigų srautus; b) susijusio gaunamų pinigų srauto reikalaujama pagal teisinius, reguliavimo arba sutartinius įsipareigojimus; c) susijęs gaunamų pinigų srautas atitinka vieną iš šių sąlygų: i) jis būtinai turi susidaryti prieš susidarant netenkamų pinigų srautui; ii) jis gaunamas per 10 dienų ir jį garantuoja valstybės narės centrinė valdžia“.

76      Reikia konstatuoti, kad ši nuostata leidžia kompetentingoms valdžios institucijoms – taigi ir ECB, kuris vykdo prudencinės priežiūros misiją, jam patikėtą Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies d punktu – tarpusavyje įskaityti gaunamų ir netenkamų pinigų srautus, jeigu dėl valstybės narės centrinės valdžios suteiktos garantijos ir dėl juos skiriančio trumpo termino jis mano, kad dėl to laikotarpio likvidumo rizika nekyla.

77      Iš to daroma logiška išvada, jog aplinkybė, kad ECB leido Deleguotojo reglamento (ES) 2015/61 26 straipsnį taikyti su CDC pozicijomis susijusiems gaunamų ir netenkamų pinigų srautams, prilygsta ECB pripažinimui, kad laikotarpis, kuris gali juos skirti, nėra likvidumo rizikos šaltinis.

78      Ši išvada, kad dėl koregavimo laikotarpio likvidumo rizika nekyla, patvirtinama 2015 m. gruodžio 15 d. EBI ataskaitoje dėl grynojo pastovaus finansavimo reikalavimų pagal Reglamento Nr. 575/2013 510 straipsnį, kuria ieškovė remiasi savo ieškinyje. Šioje ataskaitoje EBI laikosi nuomonės, kad likvidumo rizikos nėra tais atvejais, kai bankai privalo pervesti iš anksto nustatytą reguliuojamųjų indėlių dalį į valstybės kontroliuojamą fondą, kuris teikia paskolas visuotinės svarbos veiksmams, kai gaunamų ir netenkamų pinigų srautai įskaitomi ne rečiau kaip kartą per mėnesį, o viešasis fondas yra teisiškai įpareigotas grąžinti juos bankui tuo atveju, jeigu reguliuojamųjų taupomųjų indėlių suma sumažėtų dėl jų atsiėmimo.

79      Kadangi dėl šio sprendimo 70 punkte nurodytų priežasčių su pernelyg didelio sverto situacija susijusi rizika pasireiškia nepakankamo likvidumo atvejais, ECB principinė pozicija, pagal kurią nagrinėjamas koregavimo laikotarpis galėtų paskatinti pernelyg didelio sverto rizikos atsiradimą, nors likvidumo rizikos nesukeltų, dėl savo bendro pobūdžio turi būti laikoma akivaizdžiai klaidinga.

80      Koregavimo laikotarpis gali būti svarbus siekiant nustatyti sverto riziką, nors nėra svarbus likvidumo rizikai nustatyti, tik tuo atveju, jeigu reguliuojamų taupomųjų indėlių atsiėmimas pasiektų tokį mastą, kad viršytų likvidumo santykio apskaičiavimo „nepalankiausias sąlygas“, kaip numatyta Reglamento Nr. 575/2013 412 straipsnio 1 dalyje.

81      Vis dėlto siekdamas atmesti ieškovės prašymą atsižvelgiant į tokią galimybę ECB negalėjo neatlikti nuodugnaus reguliuojamų taupomųjų indėlių ypatumų vertinimo. Atlikdamas tokį vertinimą, ECB visų pirma būtų turėjęs išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į jų ypatumus – visų pirma reguliuojamiesiems taupomiesiems indėliams suteikiamą valstybės garantiją – buvo galima numatyti, kad indėliai bus atsiimami taip gausiai ir staiga, kad ieškovei teks pasinaudoti Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 94 punkte numatytomis priemonėmis, nelaukiant, kol CDC perves lėšas pozicijoms pakoreguoti.

82      Iš tikrųjų dėl šio sprendimo 50 ir 51 punktuose nurodytų priežasčių, įgyvendinant Reglamento Nr. 575/2013 429 straipsnio 14 dalį, ECB, siekdamas rasti pusiausvyrą tarp finansinio sverto koeficiento apskaičiavimo tikslų ir galimybės apskaičiuojant šį svertą neįtraukti tam tikrų šioje nuostatoje nustatytas sąlygas atitinkančių pozicijų, turėjo atsižvelgti į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes. Ši pareiga išnagrinėti reguliuojamųjų taupomųjų indėlių ypatumus taip pat nustatyta šio sprendimo 31 punkte minėtoje jurisprudencijoje.

83      Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime ECB neatliko išsamaus reguliuojamųjų taupomųjų indėlių ypatumų tyrimo, o tik abstrakčiai pabrėžė dėl ieškovės ir CDC pozicijų koregavimo laikotarpio kylančią riziką.

84      Taigi, taip veikdamas ECB neįvykdė šio sprendimo 31 punkte nurodytoje jurisprudencijoje nustatytos pareigos nuodugniai ir nešališkai išnagrinėti visus reikšmingus konkretaus atvejo aspektus.

85      Šios išvados negali paneigti ECB argumentas, kad finansinio sverto koeficientas yra rizika nepagrįstas prudencinis reikalavimas ir kad rinkos gali staiga prarasti pasitikėjimą investicijomis į sritis, kurios paprastai laikomos labai saugiomis. Iš tikrųjų toks teiginys, grindžiamas tik tikslais, kurių siekta Reglamentu Nr. 575/2013 nustatant sverto koeficientą, ir neatsižvelgiama į tikslus, kurių siekta į šį reglamentą įtraukiant 429 straipsnio 14 dalį.

86      Iš to, kas pirma nurodyta, matyti, kad visi motyvai, kuriais ECB grindė savo išvadą, kad dėl netobulo perdavimo mechanizmo dėl sverto koeficiento kylanti rizika tenka vien ieškovei, ir kuriais remdamasis jis atmetė ieškovės prašymą leisti apskaičiuojant savo sverto koeficientą neįtraukti CDC pozicijų, sudarytų iš sumų, kurias ieškovė privalo perduoti CDC, yra neteisėti.

87      Taigi reikia patenkinti pirmąjį ir antrąjį ieškovės ieškinio pagrindus ir panaikinti ginčijamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti trečiojo ieškinio pagrindo.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

88      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ECB pralaimėjo bylą, iš jo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.

89      Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Remiantis šia nuostata, Suomijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti Europos Centrinio Banko 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą ECB/SSM/2016-R0MUWSFPU8MPRO8K5P83/136.

2.      Priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.

3.      Nurodyti Suomijos Respublikai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Prek

Buttigieg

Schalin

Berke

 

      Costeira

Paskelbta 2018 m. liepos 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: prancūzų.