Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
TAMARA ĆAPETA IŠVADA,
pateikta 2024 m. balandžio 11 d.(1)
Byla C-579/22 P
Anglo Austrian AAB AG, likviduojama,
prieš
Europos Centrinį Banką (ECB),
Belegging-Maatschappij „Far-East“ BV
„Apeliacinis skundas – Ekonominė ir pinigų politika – Direktyva 2013/36/ES – Rizikos ribojimu pagrįsta kredito įstaigų priežiūra – Europos Centriniam Bankui (ECB) pavesti specialūs priežiūros uždaviniai – Sprendimas panaikinti kredito įstaigos veiklos leidimą – Nacionalinės teisės aiškinimas“
I. Įvadas
1. Bendras priežiūros mechanizmas (toliau – BPM)(2) yra pirmasis bankų sąjungos ramstis, sukurtas 2014 m.(3) reaguojant į finansų krizę. Jo tikslas – „užtikrinti kredito įstaigų saugumą ir patikimumą, Sąjungos ir atskirų dalyvaujančių valstybių narių finansų sistemos stabilumą ir vidaus rinkos vieningumą ir vientisumą“(4).
2. Trumpai tariant, rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą vykdo Europos Centrinis Bankas (ECB), o jam padeda nacionalinės kompetentingos institucijos(5) pagal BPM reglamento 6 straipsnyje nustatytą darbo pasidalijimą(6).
3. BPM organizavimas yra tam tikra prasme „specialusis“, palyginti su tuo, kaip veikia didžioji dalis Sąjungos teisinės sistemos(7). Pagal BPM reglamento 4 straipsnio 3 dalį ECB „taiko visą atitinkamą Sąjungos teisę ir, kai tokią Sąjungos teisę sudaro direktyvos, nacionalinės teisės aktus, kuriais tos direktyvos perkeliamos į nacionalinę teisę. Jei atitinkamą Sąjungos teisę sudaro reglamentai ir jei šiuo metu tais reglamentais valstybėms narėms aiškiai suteikiama galimybių pasirinkti, ECB taip pat taiko nacionalinės teisės aktus, kuriais pasinaudojama tomis galimybėmis.“
4. Šiame apeliaciniame skunde nagrinėjama būtent ši nuostata. Anglo Austrian AAB AG (anksčiau – Anglo Austrian AAB Bank AG; toliau – AAB Bank), apeliantė šioje byloje, buvo Austrijoje įsteigta mažiau svarbi kredito įstaiga. ECB panaikinus šios kredito įstaigos veiklos leidimą, apeliantė šį sprendimą apskundė Bendrajam Teismui, teigdama, kad ECB panaikino jos veiklos leidimą nesant būtinų sąlygų, numatytų Sąjungos teisėje, perkeltoje į Austrijos teisę.
5. Bendrasis Teismas šį ieškinį atmetė 2022 m. birželio 22 d. Sprendimu Anglo Austrian AAB ir Belegging-Maatschappij „Far-East“ / ECB (T-797/19, EU:T:2022:389; toliau – skundžiamas sprendimas). Apeliantė šioje byloje, be kita ko, tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai aiškino ir taikė nacionalinę teisę.
II. Susijusi nacionalinė teisė
6. Šiam apeliaciniam skundui svarbūs du Austrijos įstatymai. Pirma, Bundesgesetz über das Bankwesen (Bankwesengesetz) (Austrijos bankų įstatymas, toliau – BWG), antra, Bundesgesetz zur Verhinderung der Geldwäsche und Terrorismusfinanzierung im Finanzmarkt (Federalinis kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu finansų rinkose įstatymas, toliau – FM-GwG).
7. BWG 39 straipsnis pavadintas „Bendros išsamaus patikrinimo pareigos“. Jo 2 ir 2b dalyse nustatyta:
„2. Kredito įstaigos ir įmonės, atsakingos pagal 30 straipsnio 6 dalį, taiko administracines, apskaitos ir kontrolės procedūras, skirtas bankų ir su bankais susijusiai rizikai, įskaitant riziką, kylančią dėl jų makroekonominės aplinkos, nustatyti, įvertinti, valdyti ir stebėti, atsižvelgiant į atitinkamo verslo ciklo etapą, pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo riziką, taip pat į jų atlyginimų nustatymo politiką ir praktiką, atitinkančią vykdomos bankų veiklos pobūdį, mastą ir sudėtingumą. Administravimo, apskaitos ir kontrolės procedūros kiek įmanoma labiau apima ir bankinę bei operacinę riziką, taip pat riziką, kylančią dėl galimos atlyginimų politikos ir praktikos. Organizacinė struktūra ir administracinės, apskaitos ir kontrolės procedūros turi būti dokumentuotos raštu ir suprantamai. Organizacinėje struktūroje turi būti išvengta interesų ir kompetencijos konfliktų, nustatant veiklai tinkamas organizacines ir procedūrines ribas. Šių procedūrų tinkamumą ir jų taikymą bent kartą per metus peržiūri vidaus audito skyrius.
<...>
2b. Vykdant procedūras pagal šio straipsnio 2 dalį visų pirma atsižvelgiama į:
1) kredito riziką ir sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo riziką;
2) koncentracijos riziką;
3) rinkos riziką;
4) pernelyg didelio finansinio sverto riziką;
5) operacinę riziką;
6) pakeitimo vertybiniais popieriais riziką;
7) likvidumo riziką;
8) palūkanų normos riziką visų sandorių, kurie dar neaptarti 3 punkte, atveju;
9) likutinę riziką, kylančią dėl kredito rizikos mažinimo metodų;
10) kredito įstaigos rizikos pozicijų vietą;
11) pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo riziką;
12) riziką, kylančią dėl įstaigos verslo modelio, atsižvelgiant į diversifikavimo strategijų poveikį;
13) testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatus įstaigoms, taikančioms vidaus metodus, ir
14) kredito įstaigų ir subjektų, atsakingų pagal 30 straipsnio 6 dalį, įmonės audito ir kontrolės priemones, jų organizacinę kultūrą ir valdymo organo gebėjimą vykdyti savo pareigas.“
8. BWG 70 straipsnio 4 dalyje reglamentuojami Finanzmarktaufsichtsbehörde (Austrijos finansų rinkų priežiūros institucija, toliau – FRPI) priežiūros įgaliojimai ir nurodoma, kad jei kredito įstaiga pažeidžia BWG nuostatas arba kitus jame išvardytus įstatymus(8), FRPI:
„1) įpareigoja kredito įstaigą, finansų kontroliuojančiąją bendrovę, mišrią finansų kontroliuojančiąją bendrovę arba mišrią kontroliuojančiąją bendrovę, gresiant nuobaudai, atkurti teisėtą padėtį per tokį terminą, koks yra protingas atsižvelgiant į bylos aplinkybes;
2) pasikartojus ar tęsiantis pažeidimui, uždraudžia vadovams visiškai ar iš dalies vadovauti bendrovei, išskyrus atvejus, kai tai būtų neprotinga atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir sunkumą ir kai galima tikėtis, kad teisėta padėtis bus atkurta imantis tolesnių veiksmų pagal 1 punktą; šiuo atveju vykdoma pirmoji paskirta administracinė nuobauda, o gresiant didesnei administracinei nuobaudai pakartotinai išduodamas įsakymas;
3) panaikina kredito įstaigos licenciją, jei kitomis pagal šį federalinį įstatymą numatytomis priemonėmis negalima užtikrinti kredito įstaigos veiklos. <...>“
9. FM-GwG 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad, „pažeidus pareigas pagal [FM-GwG] 34 straipsnio 2 ir 3 dalis, FRPI gali <...> panaikinti FRPI išduotą licenciją <...>“.
10. Galiausiai FM-GwG 34 straipsnio 2 ir 3 dalimis perkeliamos Direktyvos 2005/60/EB(9) nuostatos dėl kovos su pinigų plovimu ir jose visų pirma kalbama apie rimtus, pasikartojančius ar sistemingus FM-GwG 6 straipsnio 1, 2–4, 6 ir 7 dalių, 7 straipsnio 7 dalies, 9 straipsnio ir 23 straipsnio 3 dalies pažeidimus.
III. Aplinkybės, dėl kurių pradėtas procesas Bendrajame Teisme
11. Šiam apeliaciniam skundui svarbias faktines aplinkybes galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.
12. Apeliantė AAB Bank buvo Austrijoje įsteigta mažiau svarbi kredito įstaiga. Belegging-Maatschappij „Far-East“ BV (toliau – akcininkė) yra kontroliuojančioji bendrovė, kuriai priklausė 99,99 % AAB Bank akcijų.
13. 2019 m. balandžio 26 d. FRPI pateikė ECB sprendimo projektą panaikinti AAB Bank leidimą vykdyti kredito įstaigos veiklą pagal BPM pagrindų reglamento(10) 80 straipsnio 1 dalį.
14. 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimu ECB panaikino AAB Bank, kaip kredito įstaigos, veiklos leidimą nuo pranešimo apie šį sprendimą įteikimo dienos.
15. ECB konstatavo, kad, remiantis FRPI išvadomis, jog AAB Bank nuolat ir pakartotinai nesilaikė reikalavimų, susijusių su kova su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu bei vidaus valdymu, ši kredito įstaiga negalėjo užtikrinti patikimo savo rizikos valdymo.
16. Taigi ECB nustatė, kad Direktyvos 2013/36(11) 18 straipsnio f punkte nustatyti ir į Austrijos teisę perkelti pagrindai, pateisinantys AAB Bank išduoto leidimo verstis kredito įstaigos veikla panaikinimą, buvo įvykdyti, nes AAB Bank pažeidė šios į Austrijos teisę perkeltos direktyvos 67 straipsnio 1 dalies d ir o punktus, ir kad panaikinimas buvo proporcingas.
17. ECB taip pat atsisakė sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimą 30 dienų, motyvuodamas tuo, kad AAB Bank pastabos nebuvo tokios, kad keltų abejonių dėl sprendimo teisėtumo, kad sprendimas negalėjo padaryti nepataisomos žalos ir kad viešasis interesas apsaugoti AAB Bank indėlininkus, investuotojus ir kitus partnerius bei finansų sistemos stabilumą pateisina neatidėliotiną sprendimo taikymą.
IV. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
18. 2019 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo AAB Bank ir akcininkės ieškinį dėl ginčijimo sprendimo panaikinimo.
19. Bendrasis Teismas, vadovaudamasis Teisingumo Teismo sprendimu ECB ir kt. / Trasta Komercbanka(12), pripažino akcininkės ieškinį nepriimtinu. Jis visiškai atmetė AAB Bank ieškinį dėl ginčo esmės.
V. Procesas Teisingumo Teisme
20. 2022 m. rugsėjo 1 d. pateiktame apeliaciniame skunde AAB Bank Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– panaikinti 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą, kuriuo ECB panaikino apeliantei išduotą kredito įstaigos veiklos leidimą,
– subsidiariai – grąžinti bylą Bendrajam Teismui tiek, kiek Teisingumo Teismas nemano, kad gali priimti sprendimą dėl bylos esmės, ir
– priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas, patirtas šioje instancijoje ir Bendrajame Teisme.
21. ECB Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti visą apeliacinį skundą ir
– priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
22. Akcininkė įstojo į bylą palaikyti apeliantės reikalavimų.
VI. Analizė
23. Apeliantė nurodė septynis apeliacinio skundo pagrindus.
24. Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas peržengė savo kompetencijos ribas, pažeidė Sąjungos teisę ir iškraipė faktines aplinkybes. Apeliacinio skundo antrasis pagrindas susijęs su Bendrojo Teismo padarytu pažeidimu pripažįstant ECB kompetenciją pinigų plovimo klausimais. Apeliacinio skundo trečiajame pagrinde teigiama, kad Bendrasis Teismas neteisingai aiškino Sąjungos ir nacionalinę teisę ir bet kuriuo atveju iškraipė faktines aplinkybes. Apeliacinio skundo ketvirtasis pagrindas susijęs su Bendrojo Teismo padaryta klaida aiškinant Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies d punktą ir nacionalinę teisę. Apeliacinio skundo penktasis pagrindas susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į argumentus, susijusius su proporcingumo principu. Apeliacinio skundo šeštajame pagrinde teigiama, kad Bendrasis Teismas pažeidė apeliantės teisę į gynybą. Galiausiai apeliacinio skundo septintajame pagrinde tvirtinama, kad Bendrasis Teismas padarė procedūrinių klaidų, dėl kurių buvo pažeisti apeliantės interesai.
25. Toliau, atsižvelgdama į tai, kad klausimai, susiję su tinkamu nacionalinės teisės vaidmeniu ir aiškinimu, yra susiję su daugeliu apeliantės apeliacinio skundo pagrindų, pirmiausia aptarsiu nacionalinės teisės vietą BPM teisinėje sistemoje (A skirsnis). Paskui paeiliui išnagrinėsiu kiekvieną apeliacinio skundo pagrindą, parodydama, kodėl Teisingumo Teismas turėtų atmesti visą apeliacinį skundą (B skirsnis).
A. Nacionalinė teisė kaip BPM teisinės sistemos dalis
26. BPM reglamente atskiriamas bankų reguliavimas ir bankų priežiūra. Jis daugiausia, nors ir ne išimtinai, susijęs su pastarąja.
27. Reglamentuojant bankų priežiūrą, BPM reglamentu nesuderinamos kredito įstaigoms taikomos nacionalinės materialinės teisės normos. Iš tiesų jis grindžiamas įvairiais nacionaliniais pasirinkimais dėl taikytinų taisyklių turinio, daugiausia dėmesio skiriant „priežiūros būdams“ ir „priežiūros institucijų tarpusavio sąveikai“(13).
28. Teisės srities reguliavimo pasidalijimas tarp Europos Sąjungos ir valstybių narių yra įprastas reguliavimo metodas Europos Sąjungoje. Sąjungos ir nacionalinės teisės persipynimas yra bendras Sąjungos teisinės tvarkos bruožas. Paprastai taip būna, kai reguliavimas užtikrinamas direktyvomis. Nepaisant to, tas pats dažnai pasiekiama taikant reglamentus, kuriais valstybėms narėms leidžiama arba iš jų reikalaujama rinktis papildomą reguliavimą.
29. Daugeliu atvejų tokį Sąjungos ir nacionalinės teisės derinį taiko valstybių narių institucijos. Nacionalinių institucijų sprendimų teisminė kontrolė vykdoma nacionaliniuose teismuose, kurie aiškina ir taiko nacionalinę teisę ir gali kreiptis į Teisingumo Teismą su Sąjungos teise susijusiais klausimais.
30. BPM unikalus tuo, kad tai – pirmas atvejis Sąjungos teisėje, kai ne nacionalinė, o Sąjungos institucija yra tiesiogiai įpareigota taikyti nacionalinę teisę(14).
31. Daugeliu atvejų rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra yra užduotis, kurią kartu atlieka ECB ir nacionalinės kompetentingos institucijos(15). Atliekant daugumą priežiūros užduočių, jų darbas paskirstomas svarbioms ir mažiau svarbioms įstaigoms(16).
32. Vis dėlto, nepaisant svarbių ir mažiau svarbų įstaigų skirtumo, ECB turi dvi išimtines kompetencijas visų kredito įstaigų atžvilgiu: pirma, išduoti arba panaikinti banko veiklos leidimą, antra, vertinti pranešimus apie kvalifikuotosios akcijų paketo dalies kredito įstaigose įsigijimą ir perleidimą (išskyrus banko pertvarkymo atvejus)(17). Būtent šis pirmas įgaliojimas yra svarbus šioje byloje.
33. Priimdamas sprendimą, ar išduoti veiklos leidimą, ar jį panaikinti, ECB turi taikyti ir Sąjungos teisės, ir atitinkamos kredito įstaigos valstybės narės teisės normas. Pagal BPM reglamento 4 straipsnio 3 dalį nacionalinė teisė yra aiškiai svarbi ECB priimant tam tikrus sprendimus(18).
34. Taigi kyla klausimas, kas ir kokia teise remdamasis peržiūri, kaip ECB naudojasi šiais įgaliojimais.
35. Į klausimą „kas“ Teisingumo Teismas jau atsakė Sprendime Berlusconi: SESV 263 straipsnis Sąjungos teismams suteikia išimtinę Sąjungos institucijų priimtų aktų teisėtumo priežiūros jurisdikciją. Todėl jie taip pat turi išimtinę jurisdikciją ECB sprendimų atžvilgiu(19).
36. Klausimas „kokia teise remdamasis“ yra šiek tiek sudėtingesnis.
37. Kadangi ECB, spręsdamas, ar išduoti, ar panaikinti veiklos leidimą, taiko ne tik Sąjungos teisę, bet ir nacionalinės teisės normas, Sąjungos teismai, vykdydami tokių ECB sprendimų teisminę kontrolę, neišvengiamai taiko nacionalinę teisę.
38. Sąjungos teismuose nacionalinė teisė gali būti vertinama dvejopai: faktiškai arba teisiškai(20).
39. Ieškinių dėl pažeidimų, prejudicinių sprendimų(21) ir kartais ieškinių dėl panaikinimo(22) logika lemia, kad nacionalinė teisė paprastai vertinama kaip fakto klausimas(23). Tokioje situacijoje Bendrojo Teismo išvadų, susijusių su nacionaline teise, peržiūra reikštų jo faktų nustatymo proceso peržiūrą, o tai Teisingumo Teismas apeliacine tvarka gali daryti tik tada, kai šalys teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktus(24).
40. Vis dėlto Sąjungos teisėje pasitaiko situacijų, kai su nacionaline teise susiję klausimai laikomi teisės klausimais. Šiuo klausimu BPM nėra vienintelis atvejis, kai Sąjungos teisėje aiškiai nurodoma, kad taikytina teisė yra nacionalinė teisė.
41. Geriausiai žinomas to pavyzdys yra Prekių ženklų reglamentas(25), kuriame yra daug aiškių nuorodų į nacionalinę teisę(26). Generalinis advokatas P. Mengozzi(27) toliau paminėjo viešųjų pirkimų sritis, kuriose Sąjungos institucijoms kartais tenka laikytis atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos ten, kur turi būti vykdoma viešojo pirkimo sutartis, taip pat Teisingumo Teismo jurisdikciją pagal SESV 272 straipsnį, kai, remiantis sutartine arbitražine išlyga, gali būti taikoma nacionalinė teisė.
42. Generalinis advokatas P. Mengozzi nurodė, kad tais atvejais, kai nacionalinė teisė yra atitinkamo teisinio konteksto dalis, „Europos Sąjungos teismai, nors ir veikdami su visu reikiamu atsargumu, negali išvengti pareigos išsamiai išnagrinėti peržiūrimas administracines priemones, įskaitant tą šių priemonių dalį, kai buvo atliktas nacionalinės teisės vertinimas“(28).
43. Generalinis advokatas Y. Bot laikėsi nuomonės, kad prekių ženklų teisės srityje Bendrasis Teismas „gal[i] prireikus ex officio išsiaiškinti nacionalinės teisės taisyklių, kuriomis šalys remiasi norėdamos pagrįsti savo reikalavimus, tekstą, taikymo sąlygas ir reikšmę“(29).
44. Manau, kad nacionalinė teisė turėtų būti laikoma teise ir bankų priežiūros srityje, kai pagal Sąjungos teisės aktus reikalaujama, kad ECB taikytų nacionalinės teisės normas. Todėl Sąjungos teismai, nustatydami ir taikydami nacionalinę teisę pagal BPM, turi vadovautis savo standartine teisės aiškinimo metodika ir kartu nacionalinę teisę vertinti atsižvelgdami į jos tinkamą nacionalinį kontekstą, kuris skirtingose valstybėse narėse gali skirtis. Tik taip Sąjungos teismai gali įgyvendinti BPM sistema patvirtintą reglamentavimo įvairovę valstybėse narėse(30), o šia aplinkybe ECB vadovaujasi vykdydamas savo priežiūros įgaliojimus(31).
45. Siekdama paaiškinti nacionalinės teisės reikšmę taikant BPM, pritariu generaliniams advokatams P. Mengozzi ir Y. Bot, kad Bendrasis Teismas prireikus ex officio turėtų atsižvelgti tiek į nacionalinės teisės aktus, tiek į nacionalinę jurisprudenciją, svarbią teisingam atitinkamų nacionalinių normų aiškinimui(32).
46. Kadangi nacionalinė teisė laikoma teisės klausimu, Teisingumo Teismas apeliacine tvarka turi teisę patikrinti, kaip Bendrasis Teismas taikė šią teisę.
47. Dar reikia nuspręsti, kokį peržiūros standartą Teisingumo Teismas turėtų taikyti vertindamas apeliacinio skundo argumentus, kad Bendrasis Teismas neteisingai išaiškino taikomą nacionalinę teisę.
48. Prekių ženklų teisės požiūriu(33) Teisingumo Teismas nustatė peržiūros standartą, pagal kurį, atrodo, daugiausia dėmesio skiriama Bendrojo Teismo pateiktos nacionalinės teisės prasmės iškraipymo paieškai, atsižvelgiant į tai, kaip šią teisę pateikė bylos šalys. Priežastis gali būti ta, kad Teisingumo Teismas niekada aiškiai nepatvirtino, jog nacionalinė teisė šioje srityje atlieka teisės, o ne fakto vaidmenį(34).
49. Sutinku, kad apeliaciniame procese Teisingumo Teismas neturėtų iš naujo aiškinti nacionalinės teisės, o turėtų įvertinti, į kokius elementus Bendrasis Teismas atsižvelgė aiškindamas šią teisę, kad padarytų savo išvadą.
50. Vis dėlto man atrodo, kad dėmesys atitinkamų nacionalinių nuostatų tekstinei reikšmei, net jei jos laikomos teisės klausimu, gali būti per siauras taikant BPM, kur, kaip parodyta pirmiau, nacionalinio reguliavimo įvairovė yra norma.
51. Taigi Teisingumo Teismo kontrolė turėtų būti sutelkta į tai, kad būtų nustatyta rūpestingumo pareiga, kurią Bendrasis Teismas taikė nustatydamas tinkamą nacionalinės teisės reikšmę. Teisingumo Teismas turėtų sutelkti dėmesį į veiksnius, į kuriuos Bendrasis Teismas atsižvelgė vertindamas nacionalinės teisės reikšmę, ir į jo argumentų, pagrindžiančių vieno konkuruojančio aiškinimo pranašumą prieš kitą, aiškumą.
B. Apeliacinio skundo pagrindų vertinimas
52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, dabar norėčiau išnagrinėti apeliantės pateikto apeliacinio skundo septynis pagrindus. Analizuodama sukeisiu apeliacinio skundo pirmojo ir antrojo pagrindų eiliškumą, o tada pereisiu prie likusių apeliacinio skundo pagrindų ta tvarka, kuria jie buvo pateikti.
1. Apeliacinio skundo antrasis pagrindas: ECB kompetencija
53. Apeliacinio skundo antrajame pagrinde AAB Bank tvirtina, kad, pirma, Bendrasis Teismas nepagrįstai ex officio nenagrinėjo, ar ECB turi kompetenciją pinigų plovimo klausimais ar jo tikėtinos galimybės taikyti nacionalinę teisę šioje srityje; antra, ECB turi tik įgaliojimus skirti sankcijas už tiesiogiai taikomos Sąjungos teisės pažeidimus; trečia, ECB yra kompetentingas tik vykdyti indėlių ir kreditų veiklos rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą.
54. Šį apeliacinio skundo pagrindą suprantu kaip teiginį, kad ECB veikė ne bankų veiklos leidimo panaikinimo srityje (kurioje jis yra išimtinai kompetentingas), bet kovos su pinigų plovimu srityje (įgaliojimai, kurie priklauso nacionalinėms kompetentingoms institucijoms).
55. Dėl pirmojo argumento apeliantė remiasi BPM reglamento 28 konstatuojamąja dalimi, aiškindama ją kaip suteikiančią FRPI išimtinę kompetenciją spręsti klausimus, susijusius su kova su pinigų plovimu. Apeliantės teigimu, Bendrasis Teismas nepagrįstai atskyrė sprendimų priėmimą šioje srityje į dvi dalis: pirma, pažeidimų, susijusių su FRPI, konstatavimą ir, antra, sankcijų skyrimą, t. y. banko licencijos panaikinimą, priklausantį ECB.
56. Grįsdama šį argumentą apeliantė taip pat teigia, kad jei BPM reglamento 4 straipsnio 3 dalis būtų aiškinama kitaip, tai lemtų šios nuostatos neteisėtumą, nes prieštarautų valdžių atskyrimui.
57. Dėl BPM reglamento 28 konstatuojamosios dalies Teisingumo Teismas jau priėmė sprendimą, kuriuo buvo atmestas apeliantės šioje byloje siūlomas aiškinimas.
58. Sprendime Versobank / ECB Teisingumo Teismas pabrėžė, kad veiklos leidimo panaikinimas priklauso išimtinai ECB kompetencijai(35). Be to, Teisingumo Teismas nustatė, kad pagal BPM reglamento 14 straipsnio 5 dalį ECB gali panaikinti veiklos leidimą, be kita ko, remdamasis nacionalinės kompetentingos institucijos siūlymu(36). Galiausiai Teisingumo Teismas patvirtino, kad ši ECB kompetencija išlieka išimtinė net ir tada, kai licencijos panaikinimo pagrindai yra susiję, pavyzdžiui, su pareigomis valdymo ir kovos su pinigų plovimo srityse(37).
59. Taigi Bendrasis Teismas teisingai padarė tokias pačias išvadas dėl ECB įgaliojimų panaikinti AAB Bank licenciją, remiantis FRPI nustatytais pažeidimais pagal Direktyvos 2013/36 18 straipsnio f punktą ir 67 straipsnio 1 dalies d ir o punktus(38).
60. Tai man leidžia daryti išvadą, kad apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmas argumentas yra atmestinas kaip nepagrįstas.
61. Pateikdama antrąjį argumentą apeliantė teigia, kad pagal BPM reglamento 36 konstatuojamąją dalį ir 18 straipsnį ECB gali taikyti sankcijas tik pagal tiesiogiai taikomą Sąjungos teisę, o ne už nacionalinėje teisėje nustatytus pažeidimus.
62. Visgi dėl tų pačių priežasčių, kaip ir šio apeliacinio skundo pagrindo pirmajame argumente, Teisingumo Teismas vienareikšmiškai patvirtino, kad ECB taip pat taiko atitinkamą nacionalinę teisę. Taigi, mano nuomone, Bendrasis Teismas teisingai nustatė, kad FM-GwG 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuojamomis pareigomis perkeliamos atitinkamos Direktyvos 2005/60 nuostatos, todėl šių pareigų pažeidimas patenka į FM-GwG 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto, kuriame kaip pasekmė numatytas licencijos kredito įstaigai panaikinimas, taikymo sritį(39). Taigi Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad ECB, turėdamas išimtinę teisę panaikinti veiklos leidimą pagal BPM reglamentą, galėjo šį sprendimą pagrįsti nacionalinės teisės pažeidimais(40).
63. Argumentas, kad BPM reglamento 4 straipsnio 3 dalis yra neteisėta, Bendrajame Teisme nebuvo svarstytas, taigi nagrinėjant apeliacinį skundą jis turėtų būti laikomas nauju ir todėl yra nepriimtinas(41).
64. Galiausiai apeliantė teigia, kad ECB yra kompetentingas vykdyti tik indėlių ir kreditų veiklos rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą.
65. Šis argumentas buvo pateiktas tik apeliaciniame skunde, todėl yra nepriimtinas.
66. Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad, kaip paaiškinau dėl šio apeliacinio skundo pagrindo pirmojo argumento, ECB turi išimtinę kompetenciją atšaukti banko veiklos leidimą, nenustatydamas jokių veiklos rūšių, įtrauktų į tokį leidimą, ribų, šis argumentas turi būti atmestas.
67. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad apeliacinio skundo antrasis pagrindas tiek, kiek jis yra priimtinas, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
2. Apeliacinio skundo pirmasis pagrindas: Bendrojo Teismo jurisdikcija
68. Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas viršijo savo kompetenciją ir pažeidė SESV 263 straipsnį, nes sprendė klausimus dėl Austrijos teisės, susijusios su kova su pinigų plovimu, aiškinimo ir taikymo. Be to, apeliantė teigia, kad ši nacionalinė teisė buvo aiškinama ir taikoma neteisingai. Galiausiai tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad nacionalinė teisė turi būti vertinama kaip fakto klausimas, apeliantė nurodo, kad Bendrasis Teismas iškraipė jos prasmę.
69. Siūlau Teisingumo Teismui pripažinti šiuos argumentus nepagrįstais. Konkrečiai, kaip nurodyta ankstesniame skirsnyje, pagal BPM reglamento 4 straipsnio 3 dalį nacionalinė teisė buvo įtraukta į atitinkamą teisinę sistemą.
70. Taigi ECB privalo priimti sprendimus, grindžiamus ir nacionaline teise.
71. Kaip patvirtinta Sprendime Berlusconi, Sąjungos teismai turi peržiūrėti Sąjungos teisės aktų teisėtumą remdamiesi SESV 263 straipsniu(42). Tai darydami, kaip siūloma šios išvados 44 punkte, jie turi taikyti nacionalinę teisę. Atsižvelgiant į tai, kad BWG, kuris susijęs su veiklos leidimo panaikinimu, daroma nuoroda į FM-GwG, kuris susijęs su pinigų plovimu, pastarasis tapo nacionalinės teisės, kurią Bendrasis Teismas taiko peržiūrėdamas ECB sprendimą panaikinti veiklos leidimą, dalimi.
72. Be to, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas nepagrįstai pagal analogiją taikė Sąjungos administracinės teisės principus nacionalinių administracinių institucijų (šiuo atveju FRPI) sprendimų dėl FM-GwG 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 34 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimo galutinumui(43).
73. Apeliantė teisi, kad vertindamas nacionalinio administracinio akto galutinį pobūdį Bendrasis Teismas turėtų atsižvelgti į Austrijos administracinės teisės principus. Vis dėlto apeliantė nepaaiškina, kuo Bendrojo Teismo taikomi principai skiriasi nuo Austrijos administracinių taisyklių. Todėl siūlau atmesti argumentą, kad Bendrasis Teismas priėmė iš esmės klaidingą sprendimą(44).
74. Galiausiai apeliantė teigia, kad Bendrojo Teismo argumentai yra prieštaringi, nes, viena vertus, jis mano, kad licencijos panaikinimo sąlygų nustatymas priklauso nacionalinių administracinių institucijų kompetencijai, kita vertus, pats vykdo tokių sprendimų teisminę kontrolę.
75. Mano nuomone, šioje Bendrojo Teismo išvadoje nėra nieko prieštaringo. Pagal Sąjungos teisę (BPM reglamentą) reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų kredito įstaigų veiklos leidimo išdavimo sąlygas. Vis dėlto nustačius šias sąlygas į jas turi atsižvelgti įstaiga, kuri išduoda (arba panaikina) tokį leidimą, t. y. ECB. Kadangi Sąjungos teismai turi jurisdikciją dėl ECB sprendimo, vienintelis galimas rezultatas yra tas, kad jie turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje nustatytas sąlygas.
76. Vadinasi, apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą tiek, kiek jis yra priimtinas, reikia atmesti kaip nepagrįstą.
3. Apeliacinio skundo trečiasis pagrindas: nacionalinės teisės aiškinimas ir taikymas
77. Apeliacinio skundo trečiajame pagrinde, suskirstytame į devynias dalis, apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai išaiškino FM-GwG 31 straipsnio 3 dalies 2 punktą, Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalį, taip pat nacionalinius administracinius ir teismo sprendimus.
a) Pirma dalis: FM-GwG 31 straipsnio 3 dalies 2 punktas
78. Pirmoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai aiškino ir taikė FM-GwG 31 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nes skundžiamo sprendimo 44 punkte konstatavo, kad nereikia laukti, kol atitinkami nacionaliniai sprendimai taps galutiniai, kad būtų galima konstatuoti, jog tenkinamos veiklos leidimo panaikinimo sąlygos. Be to, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas pateikė „radikalų“ Austrijos teisės aiškinimą, nes nenustatė problemos dėl dviejų atskirų sprendimų, susijusių su tuo pačiu pažeidimu: vienu (nacionaliniu) jis buvo konstatuotas, o pagal kitą (ECB) už jį buvo skirta sankcija panaikinant veiklos leidimą.
79. Be to, apeliantė įsitikinusi, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 61 punkte padarė klaidą, nes neteisingai išaiškino BWG 70 straipsnio 4 dalį, kuri aiškiai taikoma pagal FM-GwG 31 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
80. Dėl pirmojo argumento nėra visiškai aišku, ar Bendrasis Teismas iš tiesų padarė išvadą, dėl kurios jam priekaištauja apeliantė. Bendrasis Teismas atsakė į argumentą, pagal kurį sunkaus pažeidimo nustatymas gali būti konstatuotas tik pagal administracinę baudžiamąją teisę arba baudžiamąją teisę, o teismo procese jis turi būti nustatytas res judicata galią turinčiu sprendimu(45).
81. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas atsakė, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę administracinei institucijai suteikiama jurisdikcija nustatyti atitinkamų nuostatų pažeidimą ir už jį nubausti (FM-GwG 34 straipsnio 2 dalis), reikalaujant pripažinti res judicata galią tokios nuobaudos taikymas taptų priklausomas nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga apskundė šios institucijos sprendimą.
82. Taigi man atrodo, kad Bendrasis Teismas, priešingai, nei teigia apeliantė, nenustatė, kad administracinės institucijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas atitinkamų nuostatų pažeidimas, neturi tapti galutinis. Šis teismas tik nurodė, kad, nesant apeliacinio skundo, toks sprendimas tampa galutinis.
83. Kalbant apie apeliantės argumentą dėl „radikalaus“ nacionalinės teisės aiškinimo, pagal kurį pažeidimas negali būti konstatuojamas, o nuobauda skiriama dviem skirtingais sprendimais, man atrodo, kad šis argumentas negali būti pripažintas priimtinu, nes pagal BPM reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punktą išimtinė teisė panaikinti veiklos leidimą priklauso ECB.
84. Gali būti tiesa, kad toks įgaliojimų pasidalijimas keičia tai, kaip administracinė teisė veikė valstybėse narėse iki bankų sąjungos sukūrimo. Visgi tai negali būti vertinama kaip klaidingas nacionalinės teisės aiškinimas.
85. Galiausiai apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 61 punkte padarė klaidą, nes neteisingai išaiškino BWG 70 straipsnio 4 dalį. Pasak apeliantės, šia nacionalinės teisės nuostata, kuri aiškiai taikoma pagal FM-GwG 31 straipsnio 3 dalies 2 punktą, reikalaujama palaipsniui taikyti sankcijas atsižvelgiant į tris nuoseklius sankcijų lygius.
86. Vis dėlto man neatrodo, kad skundžiamo Bendrojo Teismo sprendimo 61 punkte pateikiamas toks aiškinimas. Jame Bendrasis Teismas nustatė, kad pažeidimai, net jei jie per tą laiką buvo ištaisyti, pateisina veiklos leidimo panaikinimą, nes juo siekiama apsaugoti Europos bankų sistemą.
87. Šiuo atveju taip pat svarbūs skundžiamo sprendimo 79–92 punktai; juose Bendrasis Teismas, mano nuomone, teisingai konstatavo, kad ECB pagrįstai taikė veiklos leidimo panaikinimą kaip nuobaudą, grindžiamą sistemingais, rimtais ir nuolatiniais pažeidimais.
88. Kaip pažymima šios išvados 45 punkte, Bendrasis Teismas taip pat turėtų atsižvelgti į atitinkamą nacionalinę jurisprudenciją, kurioje aiškinama nacionalinė teisė(46). Šiuo klausimu apeliantė Bendrajam Teismui pateikė Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija) sprendimą(47), kuriuo šis teismas nusprendė, kad pažeidimai nebuvo rimti ar sistemingi.
89. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas šio argumento nenagrinėjo, o dėmesį sutelkė į ECB motyvus, pagrįstus jam pateiktomis FRPI išvadomis. Bendrasis Teismas taip pat pateikė kryžmines nuorodas į sprendimų, kuriais buvo grindžiama FRPI rekomendacija ir ECB sprendimas panaikinti veiklos leidimą, tarp jų ir į apeliantės nurodytą sprendimą, sąrašą(48).
90. Net jei galėčiau sutikti, kad Bendrasis Teismas galėjo aiškiau paaiškinti šio sprendimo įtaką savo išvadai, vis dėlto akivaizdu, kad Bendrasis Teismas į savo vertinimą įtraukė Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) sprendimą ir konstatavo, kad jis nesumenkina FRPI ir ECB išvados, jog AAB Bank pažeidimai buvo sistemingi, rimti ir nuolatinio pobūdžio.
91. Be to, Bendrasis Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į rizikos ribojimu pagrįstų taisyklių, kuriomis siekiama kovoti su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu, svarbą, į ypatingą kredito įstaigų atsakomybę šiuo klausimu ir į būtinybę kuo greičiau pašalinti šių taisyklių pažeidimų padarinius, yra pakankamas pagrindas panaikinti leidimą(49).
92. Taigi darau išvadą, kad apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirma dalis yra atmestina.
b) Antra dalis: nacionaliniai sprendimai
93. Apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas suklydo konstatuodamas, jog būtina, kad nacionaliniame sprendime būtų konstatuotas pažeidimas ir kad jam būtų taikoma teisminė kontrolė. Apeliantė nenurodo nė vieno skundžiamo sprendimo punkto, kuriame Bendrasis Teismas būtų padaręs tokią išvadą.
94. Be to, neaišku, kokia klaida priskiriama Bendrajam Teismui, todėl manau, kad Teisingumo Teismas turėtų pripažinti šį argumentą nepriimtinu.
95. Toliau apeliantė vieną po kito analizuoja skundžiamo sprendimo 26 punkte išvardytus dokumentus, teigdama, kad Bendrasis Teismas šiame punkte jiems suteikė klaidingą teisinę galią.
96. Vis dėlto skundžiamo sprendimo 26 punkte tik nurodomi įvairūs dokumentai, kuriais FRPI ir ECB rėmėsi priimdami sprendimą panaikinti leidimą. Apeliantė nenurodo, kokią klaidą padarė Bendrasis Teismas, pateikdamas šį sąrašą.
97. Taigi manau, kad Teisingumo Teismas turėtų atmesti šią apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalį.
c) Trečia dalis: administracinės teisės principai
98. Apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 46 ir 47 punktuose klaidingai pagal analogiją taikė Sąjungos administracinės teisės principus Austrijos teisės reguliuojamai situacijai.
99. Bendrasis Teismas nurodė, kad „pažeidimu kaltinamo asmens kaltė gali būti laikoma galutinai įrodyta, kai sprendimas, kuriuo konstatuojamas šis pažeidimas, tampa galutinis“(50).
100. Vis dėlto apeliantė nepaaiškina, kaip šis principas prieštarauja atitinkamiems Austrijos teisės aktams. Kitaip tariant, ji nepaaiškino, ką savo ruožtu nustatytų Austrijos teisė. Priešingai, sutinkant su ECB pateiktu argumentu, Bendrojo Teismo nurodytas principas atitinka bendrą teisinę logiką, pagal kurią išvada tampa galutinė, kai galutinai įsigalioja pats sprendimas, kuriame ši išvada buvo padaryta.
101. Taigi manau, kad ši apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalis yra atmestina.
d) Ketvirta dalis: nacionalinių administracinių sprendimų padariniai
102. Apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 149 ir 150 punktuose suklydo, priešingai, nei nustatyta nacionalinėje teisėje, tam tikras pasekmes priskirdamas nacionaliniams administraciniams sprendimams(51).
103. Mano nuomone, šis argumentas iškraipo motyvus, kuriais grindžiamos skundžiamo sprendimo dalys, kuriose Bendrasis Teismas tik atmetė AAB Bank vidaus audito ataskaitą kaip pakankamą įrodymą, kad rimtų pažeidimų, kaip nustatyta atitinkamais nacionalinio lygmens administraciniais sprendimais, nebuvo padaryta.
104. Taigi manau, kad ši apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalis yra atmestina.
e) Penkta dalis: nėra dūmų be ugnies
105. Apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas veikė pagal principą „nėra dūmų be ugnies“, paviršutiniškai vertindamas keletą dokumentų, kurie iš esmės susiję su teisės aktais, reglamentuojančiais kovą su pinigų plovimu.
106. Reikia pasakyti, kad apeliantė konkrečiai nenurodo nė vienos skundžiamo sprendimo dalies, todėl ši apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalis yra nepriimtina, nes Teisingumo Teismas negali suformuluoti apeliacinio skundo argumentų už apeliantę.
107. Vis dėlto reikėtų pridurti, kad Bendrasis Teismas konkrečiai išnagrinėjo nustatytus atskirus pažeidimus, dėl kurių FRPI, o vėliau ECB nustatė, kad buvo padaryta rimtų, sistemingų ir nuolatinių FM-GVG 34 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimų, kurie pateisina veiklos leidimo panaikinimą(52).
108. Taigi siūlau Teisingumo Teismui atmesti šią apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalį.
f) Šešta dalis: bendras vertinimas
109. Apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neatliko bendro atitinkamų nacionalinių sprendimų vertinimo, ir remiasi trimis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) sprendimais.
110. Reikia pasakyti, kad šis argumentas nebuvo pateiktas Bendrajam Teismui, todėl apeliaciniame procese jis yra naujas. Tokie argumentai, kaip jau minėta, yra nepriimtini(53).
111. Kalbant apie apeliantės rėmimąsi Bendrojo Teismo vertinimu, kuriame, kaip ji mano, buvo nagrinėjami „pernelyg specifiniai ir neaktualūs“ klausimai, neaišku, su kuriomis skundžiamo sprendimo dalimis šis argumentas susijęs ir kokia konkrečiai teisės klaida priskiriama Bendrajam Teismui. Man atrodo, apeliantė siekia, kad Teisingumo Teismas įvertintų faktines aplinkybes apeliacinio skundo nagrinėjimo metu.
112. Visgi Teisingumo Teismas neturi kompetencijos nustatyti faktų ar tirti įrodymų, išskyrus tuos atvejus, kai apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes ir kad toks iškraipymas yra akivaizdus iš Teisingumo Teismo byloje esančių dokumentų(54).
113. Be to, šalis, teigianti, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, privalo tiksliai nurodyti, kurios faktinės aplinkybės buvo iškraipytos, taip pat įrodyti nagrinėjimo klaidas, dėl kurių Bendrasis Teismas, atlikdamas vertinimą, taip iškraipė faktines aplinkybes(55).
114. Apeliantė apsiriboja jau Bendrojo Teismo įvertintų faktinių aplinkybių apibūdinimu, tačiau neįrodo, kad šis teismas iškraipė įrodymus.
115. Taigi manau, kad Teisingumo Teismas turėtų konstatuoti, kad visa apeliacinio skundo trečiojo pagrindo šešta dalis yra nepriimtina.
g) Septinta dalis: Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalis
116. Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo septintoje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas nepagrįstai konstatavo, jog buvo padaryta rimtų pažeidimų, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies o punktą. Be to, apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai išaiškino jos nurodytą sprendimą dėl lošimų organizatorių licencijos panaikinimo(56). Galiausiai apeliantė teigia, kad nėra jokio pagrindo Austrijos teisę aiškinti atsižvelgiant į Sąjungos teisę, o ne į pačią Austrijos teisę.
117. Dėl argumento, susijusio su rimtu pažeidimu, apeliantė prašo Teisingumo Teismo iš naujo įvertinti faktines aplinkybes, o tai nepriskirtina jo jurisdikcijai. Kaip paaiškinta šios išvados 112–114 punktuose, jei apeliantas nenurodo faktų iškraipymo, o šiuo atveju taip ir yra, argumentai dėl faktų turėtų būti laikomi nepriimtinais.
118. Kalbant apie skundžiamo Bendrojo Teismo sprendimo 49 punkte nurodytą sprendimo aiškinimą, apeliantė nepaaiškina, kokia tai klaida ir kokį teisingą aiškinimą turėjo taikyti Bendrasis Teismas. Taigi šis argumentas taip pat turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas ir todėl nepriimtinas.
119. Galiausiai apeliantė nepaaiškina, kurioje konkrečioje skundžiamo sprendimo dalyje Bendrasis Teismas aiškino Austrijos teisę tik remdamasis Sąjungos teise, nors tariamai turėjo tai daryti atsižvelgdamas išimtinai į Austrijos teisę. Nesant tikslesnio paaiškinimo, Teisingumo Teismas negali padaryti nieko daugiau, tik bendrai paaiškinti, kad Bendrasis Teismas turėtų taikyti nacionalines taisykles, taikytinas kaip BPM sistemos dalis, atsižvelgdamas į Austrijos ir Sąjungos teisę, kaip tai darytų nacionalinis teismas, aiškindamas nacionalinę teisę.
120. Taigi siūlau Teisingumo Teismui konstatuoti, kad apeliacinio skundo trečiojo pagrindo septinta dalis yra nepriimtina.
h) Aštunta dalis: BWG 70 straipsnio 4 dalis
121. Apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas nepakankamai įvertino BWG 70 straipsnio 4 dalies reikalavimus, pagal kuriuos sankcijos turi būti skiriamos trimis paskesniais etapais, kurių kiekvienas grindžiamas atskirais pažeidimais. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 158 punkte nepagrįstai pripažino, kad pakanka įvairių priemonių, kurių FRPI ėmėsi praeityje, nes reikia, kad sprendimo priėmimo dieną vis dar egzistuotų pažeidimas, todėl tas teismas skundžiamo sprendimo 61 ir 62 punktuose padarė klaidą. Apeliantė taip pat tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė Austrijos teisę, vadovaudamasis savo teismine politika, todėl kilo abejonių dėl teisinės valstybės principo. Galiausiai apeliantė teigia, kad SESV 127 straipsnio 6 dalis, kuri yra BPM reglamento teisinis pagrindas, nesuteikė Tarybai įgaliojimų keisti nacionalinę teisę, susijusią su veiklos leidimo panaikinimo sąlygomis.
122. Dėl pirmojo argumento reikia pažymėti, kad apeliantė prašo Teisingumo Teismo iš naujo įvertinti Bendrojo Teismo nustatytas faktines aplinkybes, visų pirma tai, kokią reikšmę jis suteikė priemonėms, kurių AAB Bank ėmėsi pažeidimams ištaisyti, ir įvairiems FRPI priimtiems priežiūros sprendimams.
123. Kaip paaiškinta šios išvados 112–114 punktuose, jei apeliantas nenurodo, kad buvo iškraipytos faktinės aplinkybės, o šiuo atveju taip ir yra, argumentai dėl faktinių aplinkybių turėtų būti laikomi nepriimtinais.
124. Dėl kitų argumentų apeliantė nenurodo nei konkrečių skundžiamo sprendimo dalių, nei išsamesnės informacijos apie tariamą Bendrojo Teismo klaidą, išskyrus bendrą nuorodą į teisminę politiką ir teisinės valstybės principą. Tokie argumentai pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją(57) yra nepriimtini.
125. Taigi siūlau Teisingumo Teismui konstatuoti, kad apeliacinio skundo trečiojo pagrindo aštunta dalis yra nepriimtina.
i) Devinta dalis: FM-GwG 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir BWG 70 straipsnio 4 dalies tarpusavio ryšys
126. Apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 105 ir paskesniuose punktuose klaidingai aiškino FM-GwG 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir BWG 70 straipsnio 4 dalies tarpusavio ryšį. Konkrečiai kalbant, apeliantė teigia, kad ECB savo sprendimą grindė BWG 70 straipsnio 4 dalimi, nors įgaliojimus taikyti sankcijas už veiklą, prieštaraujančią kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu taisyklėms, reglamentuoja tik FM-GwG, į kurį BWG 70 straipsnio 4 dalyje nedaroma nuoroda. Todėl AAB Bank teigia, kad ECB, priimdamas sprendimą panaikinti veiklos leidimą, nurodė neteisingą teisinį pagrindą.
127. Skundžiamo sprendimo 103 punkte Bendrasis Teismas nustatė, kad ECB rėmėsi BWG 70 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta teisė panaikinti veiklos leidimą, kai pažeidžiamos šio įstatymo nuostatos dėl kovos su pinigų plovimu. Šis teismas skundžiamo sprendimo 104 punkte taip pat pažymėjo, kad ECB taip pat nurodė, jog AAB Bank pažeidė įvairias FM-GwG nuostatas. Galiausiai skundžiamo sprendimo 109 punkte Bendrasis Teismas pabrėžė, kad AAB Bank neteigė, jog ECB vertinimas būtų buvęs kitoks, jei būtų buvęs panaudotas kitoks teisinis pagrindas.
128. Mano nuomone, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 105–107 punktuose teisingai konstatavo, kad BWG 39 straipsnio 2 ir 2b dalyse taip pat kalbama apie pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo riziką ir kad nustatant tokius pažeidimus, dėl kurių panaikinamas leidimas, gali būti atsižvelgiama tiek į FM-GwG, tiek į BWG.
129. Be to, manau, kad Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, jog klaidingas teisinis pagrindas, jei jis yra tik formalus, negali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo(58).
130. Bendrasis Teismas remiasi savo ankstesniu sprendimu, į kurį vėliau pradėjo daryti nuorodą kaip į nusistovėjusią jurisprudenciją(59).
131. Tokį kaip Bendrojo Teismo požiūrį taip pat galima rasti daugiau nei prieš tris dešimtmečius pateiktoje generalinio advokato J. Mischo išvadoje byloje Gestetner Holdings(60); joje generalinis advokatas pažymėjo, kad netinkamo teisinio pagrindo pasirinkimas (nebūtinai) lemia kitokį rezultatą nei tas, kuris būtų buvęs, jei būtų buvęs pasirinktas tinkamas teisinis pagrindas(61).
132. Siūlau Teisingumo Teismui vadovautis tiek Bendrojo Teismo, tiek generalinio advokato J. Mischo logika ir daryti išvadą, kad „neteisingo“ individualaus sprendimo teisinio pagrindo pasirinkimas turėtų lemti jo teisėtumą tik tuo atveju, jei „teisingas“ teisinis pagrindas lemtų kitokį paties sprendimo rezultatą.
133. Šiuo klausimu manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė klaidos nustatydamas, kad kitoks teisinis pagrindas nebūtų turėjęs įtakos ECB vertinimui ir įgaliojimams panaikinti AAB Bank leidimą.
134. Apibendrindama siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinio skundo trečiojo pagrindo devintą dalį kaip nepagrįstą.
4. Apeliacinio skundo ketvirtasis pagrindas: Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies d punktas
135. Apeliacinio skundo ketvirtajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 132–144 punktuose klaidingai nusprendė, kad, pirma, prieš trejus ar penkerius metus padarytų ir per tą laiką ištaisytų pažeidimų pakanka leidimui panaikinti; antra, leidimui panaikinti nebūtina, kad pažeidimai būtų dideli; trečia, priešingai nei Teisingumo Teismas Sprendime Berlusconi, konstatavo, kad nacionalinis sprendimas, kuriuo nustatomi vidaus valdymo pažeidimai, yra galutinis ir turėjo būti ginčijamas nacionaliniu lygmeniu; ketvirta, klaidingai vertino skundžiamo sprendimo 122 punkte išvardytus dokumentus.
136. Dėl pirmojo argumento manau, jog juo apeliantė siekia, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų Bendrojo Teismo nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su verte, kurią jis suteikė FRPI ir ECB nustatytiems pažeidimams(62).
137. Kaip paaiškinta šios išvados 112–114 punktuose, jei apeliantas nenurodo, kad buvo iškraipytos faktinės aplinkybės, o šiuo atveju taip nėra, argumentai dėl faktinių aplinkybių turėtų būti laikomi nepriimtinais.
138. Jei Teisingumo Teismas nesutiktų su tokiu vertinimu, manau, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 134 punkte nepadarė klaidos konstatuodamas, kad Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies d punktu nedraudžiama panaikinti leidimą dėl praeityje padarytų ar sušvelnintų pažeidimų.
139. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 135 punkte taip pat nurodė, kad priešingas teiginys reikštų, jog kompetentingos institucijos turėtų priimti naujus sprendimus siekdamos įrodyti, kad kredito įstaiga iš tiesų pažeidė valdymo reikalavimus, kuriais siekiama apsaugoti Europos bankų sistemą.
140. Nematau Bendrojo Teismo argumentacijos klaidos. Be to, kad nereikalaujama, kad valdymo tvarkos pažeidimai būtų sisteminiai ar rimti, reikėtų pabrėžti, jog ECB panaikino leidimą ne tik dėl pakartotinių Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies d punkto, bet ir dėl šios direktyvos 67 straipsnio 1 dalies o punkto pažeidimų.
141. Taigi siūlau Teisingumo Teismui atmesti šį argumentą kaip nepagrįstą.
142. Dėl antrojo argumento manau, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 138 punkte teisingai konstatavo, jog Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies d punkte nereikalaujama, kad valdymo tvarkos pažeidimas būtų rimtas, šiurkštus ar sistemingas, kad veiklos leidimo panaikinimas būtų pateisinamas. Pagal šią nuostatą, kitaip nei pagal Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies o punktą, nebūtina, kad pažeidimas būtų rimtas. Taigi šį argumentą reikia atmesti.
143. Trečiuoju argumentu apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą suklydus, kai jis skundžiamo sprendimo 142–145 punktuose konstatavo, kad FRPI sprendimai dėl valdymo tvarkos pažeidimų turėjo būti skundžiami nacionaliniu lygmeniu, nors Sprendime Berlusconi Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionaliniai teismai negali peržiūrėti parengiamųjų aktų, dėl kurių galutinius sprendimus priima ECB.
144. Sprendime Berlusconi Teisingumo Teismas iš tiesų konstatavo, kad pagal SESV 263 straipsnį nacionaliniams teismams draudžiama peržiūrėti nacionalinių kompetentingų institucijų parengiamuosius aktus, kai jos veikia pagal Direktyvos 2013/36 22 ir 23 straipsnius, BPM reglamento 4 straipsnio 1 dalies c punktą ir 15 straipsnį bei BPM pagrindų reglamento 85–87 straipsnius(63).
145. Vis dėlto FRPI sprendimas, kaip teisingai nurodė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 145 ir 146 punktuose, dėl to, kad AAB Bank nenustatė reikalaujamos valdymo tvarkos, yra galutinis sprendimas. Todėl Sprendimo Berlusconi išvados netaikytinos.
146. Galiausiai apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai įvertino skundžiamo sprendimo 122 punkte išvardytus dokumentus, neanalizuodamas BWG 70 straipsnio 4 dalyje numatytų trijų pasekmių etapų.
147. Vis dėlto, kaip teigė ECB, dėl pasikartojančių pažeidimų skaičiaus šiuo atžvilgiu reikėjo panaikinti leidimą, nes nebuvo jokios mažiau ribojančios priemonės, kuria lygiai taip pat būtų išspręsta padidėjusio pasikartojančių valdymo tvarkos taisyklių pažeidimų skaičiaus problema.
148. Apibendrindama siūlau Teisingumo Teismui atmesti visą apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą.
5. Apeliacinio skundo penktasis pagrindas: proporcingumo principas ir nacionalinė teisė
149. Apeliacinio skundo penktajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė proporcingumo principą ir neišnagrinėjo BWG 70 straipsnio 4 dalies.
150. Reikėtų pažymėti, kad šie argumentai jau buvo pateikti apeliacinio skundo trečiojo pagrindo aštuntoje dalyje, todėl remiuosi joje atlikta analize(64).
151. Be to, apeliantė tvirtina, kad ECB, panaikindamas leidimą, galiausiai padarė FM-GwG netaikytiną, nors jis apeliantei liktų privalomas, jei ji būtų savanoriškai likviduota. Neaišku, kokia klaida priskiriama Bendrajam Teismui šiuo argumentu, taigi, remiantis minėta jurisprudencija, jis turi būti pripažintas nepriimtinu(65).
152. Apibendrindama siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinio skundo penktąjį pagrindą tiek, kiek jis yra priimtinas.
6. Apeliacinio skundo šeštasis pagrindas: teisė į gynybą
153. Apeliacinio skundo šeštajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 227 ir paskesniuose punktuose pažeidė jos teisę į gynybą, susijusią su galimybe susipažinti su bylos medžiaga, taip pat peržiūrėdamas ECB pareigą nustatyti reikšmingas aplinkybes.
154. Pirma, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 245–248 punktuose konstatavo, kad ECB neprivalėjo atskleisti AAB Bank konfidencialios bylos dalies.
155. Bendrasis Teismas tai pagrindė remdamasis BPM pagrindų reglamento 32 straipsnio 1 ir 5 dalimis, pagal kurias konfidencialiai informacijai, pavyzdžiui, ECB ir nacionalinių kompetentingų institucijų susirašinėjimui, teisė susipažinti su byla netaikoma(66). Be to, Bendrasis Teismas konstatavo, kad kadangi AAB Bank buvo FRPI sprendimų adresatė arba nacionalinio teismo proceso šalis, ji buvo pakankamai informuota apie šių sprendimų, kuriais grindžiamas veiklos leidimo panaikinimas, turinį(67).
156. Antra, kalbant apie ECB pareigą nustatyti svarbias aplinkybes, reikia pasakyti, kad Bendrasis Teismas šią pareigą išsamiai analizuoja skundžiamo sprendimo 251–273 punktuose, kurių apeliantė neginčija.
157. Taigi darau išvadą, kad reikia atmesti visą apeliacinio skundo šeštąjį pagrindą.
7. Apeliacinio skundo septintasis pagrindas: procedūriniai pažeidimai
158. Apeliacinio skundo septintajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė procedūrinių klaidų, dėl kurių buvo pažeisti jos interesai.
159. Pirma, apeliantė tvirtina, kad jai turėjo būti suteikta galimybė išreikšti savo poziciją dėl Bendrojo Teismo požiūrio, kad nacionaliniuose administraciniuose ir teismo sprendimuose išdėstyti motyvai turi privalomą galią ir dėl veiklos leidimo panaikinimo.
160. Vis dėlto apeliantė nenurodo nei atitinkamų skundžiamo sprendimo punktų, nei Bendrojo Teismo tariamai padarytų klaidų.
161. Neaišku, kokia klaida priskiriama Bendrajam Teismui šiuo argumentu, taigi, remiantis minėta jurisprudencija, jis turi būti pripažintas nepriimtinu(68).
162. Antra, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas turėjo viešai paskelbti apie pasikeitusią nuomonę, kai 2021 m. balandžio 27 d. buvo taikoma proceso organizavimo priemonė, nes jis tariamai nustatė, kad buvo padaryta didelių pažeidimų, susijusių su pareigomis kovos su pinigų plovimu srityje.
163. Vis dėlto 2021 m. balandžio 27 d. proceso organizavimo priemone Bendrasis Teismas nepriėmė jokios teisinės pozicijos, bet raštu pateikė ECB du klausimus. Taigi šį argumentą reikia atmesti.
164. Trečia, apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas, atmesdamas jos prašymą dėl 2021 m. balandžio 8 d. proceso organizavimo priemonės, laikėsi nuomonės, kad veiklos leidimo panaikinimo sąlygos nėra tenkinamos, nes nėra padaryta rimtų pažeidimų, kaip to reikalaujama.
165. Šis argumentas man atrodo nepriimtinas, nes jame nenurodyta Bendrojo Teismo tariamai padaryta klaida(69).
166. Galiausiai apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, ypač lyginant su Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) sprendimais.
167. Kaip ir ankstesniame argumente, apeliantė nenurodo nei konkrečių skundžiamo sprendimo punktų, nei konkrečių Bendrajam Teismui priskiriamų klaidų. Vadinasi, tas argumentas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
168. Apibendrindama siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinio skundo septintąjį pagrindą, jei jis yra priimtinas.
VII. Išvada
169. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau:
– atmesti apeliacinį skundą,
– priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.