Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2024 m. balandžio 11 d.(1)
Byla C‑600/22 P
Carles Puigdemont i Casamajó,
Antoni Comín i Oliveres
prieš
Europos Parlamentą
„Apeliacinis skundas – Institucinė teisė – Europos Parlamento nariai – Sprendimai, kuriais atsisakoma apeliantams, išrinktiems Europos Parlamento nariams, leisti kaip Europos Parlamento nariams dalyvauti jo posėdžiuose ir atimamos visos su tuo susijusios jų teisės – Ieškinys dėl panaikinimo ir žalos atlyginimo“
Įvadas
1. Šio ginčo faktinės aplinkybės susijusios su 2017 m. spalio 1 d. Katalonijoje (Ispanija) surengtu referendumu „dėl apsisprendimo“ ir teisinėmis bei politinėmis šio įvykio pasekmėmis. Teisingumo Teismas jau turėjo progą išnagrinėti šių faktinių aplinkybių pasekmes atsižvelgiant į Sąjungos teisę – tiek, kiek tam tikri asmenys, susiję su aptariamais įvykiais, sėkmingai dalyvavo Europos Parlamento rinkimuose.
2. Pirmiausia Teisingumo Teismas Sprendime Junqueras Vies(2) nusprendė dėl to, kada kandidatas įgyja Parlamento nario statusą. Šis apeliacinis skundas didele dalimi susijęs su šio sprendimo aiškinimu ir iš to išplaukiančiomis išvadomis.
3. Teisingumo Teismo pageidavimu, šioje išvadoje sutelksiu dėmesį į pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, kuris šioje byloje pats svarbiausias ir kelia konstitucinio pobūdžio klausimų dėl Sąjungos teisės, t. y. klausimų dėl Parlamento narių statuso ir kompetencijos pasiskirstymo tarp Sąjungos ir valstybių narių, kiek tai susiję su šių narių rinkimu. Šiam pagrindui ir šalys skyrė didžiausią dėmesį savo rašytiniuose dokumentuose.
Teisinis pagrindas
4. Protokolo (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų(3), pridėto prie ESS ir SESV (toliau – Protokolas), 9 straipsnyje nustatyta:
„Europos Parlamento nariai sesijų metu naudojasi:
a) savo valstybės teritorijoje – imunitetais, kurie toje valstybėje yra suteikiami parlamento nariams;
b) visų kitų valstybių narių teritorijose – imunitetu nuo bet kokios sulaikymo priemonės ir patraukimo atsakomybėn.
Imunitetas taip pat galioja Europos Parlamento nariams vykstant į Europos Parlamento susitikimų vietą arba grįžtant iš jos.
Imunitetu negali naudotis narys, užkluptas darantis nusikaltimą, taip pat joks imunitetas negali sukliudyti Europos Parlamentui pasinaudoti savo teise atšaukti vieno iš narių imunitetą.“
5. Prie 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas pridėtas Aktas dėl Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise(4), iš dalies pakeistas 2002 m. birželio 25 d. ir 2002 m. rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas(5) (toliau – Rinkimų aktas), Sąjungos teisės lygmeniu reglamentuoja rinkimus į Parlamentą. Šio akto 8 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta:
„Remiantis šio Akto nuostatomis, rinkimų procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja jos nacionalinės nuostatos.“
6. Šio akto 12 straipsnyje nustatyta:
„Europos Parlamentas tikrina Europos Parlamento narių įgaliojimus. Tam [jis] atsižvelgia į valstybių narių oficialiai paskelbtus rezultatus ir priima sprendimus dėl bet kokių ginčų, kurių gali kilti dėl šio Akto nuostatų, išskyrus ginčus, kylančius dėl nacionalinių nuostatų, susijusių su Aktu [ginčus dėl šiame Akte nurodytų nacionalinių nuostatų].“
7. Minėto akto 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:
„Laisva vieta atsiranda, kai dėl atsistatydinimo, mirties ar mandato netekimo pasibaigia Europos Parlamento nario mandatas.“
8. Parlamento vidaus darbo organizavimą reglamentuoja jo Darbo tvarkos taisyklės. Šių taisyklių, taikomų devintajai Parlamento kadencijai (2019–2024 m.) (toliau – Darbo tvarkos taisyklės), 3 straipsnyje nustatyta:
„1. Pasibaigus <...> Parlamento visuotiniams rinkimams, [Parlamento] pirmininkas paragina valstybių narių kompetentingas valdžios institucijas nedelsiant pranešti Parlamentui išrinktųjų Parlamento narių pavardes, kad visi Parlamento nariai galėtų užimti savo vietas Parlamente per pirmąjį po rinkimų plenarinį posėdį.
Tuo pačiu metu Parlamento pirmininkas atkreipia šių valdžios institucijų dėmesį į atitinkamas [Rinkimų akto] nuostatas ir paragina imtis būtinų veiksmų siekiant išvengti bet kokio nesuderinamumo su <…> Parlamento nario mandatu.
2. Kiekvienas narys, apie kurio išrinkimą buvo pranešta Parlamentui, prieš užimdamas Parlamento nario vietą raštu patvirtina, kad jis neina jokių pareigų, nesuderinamų su <...> Parlamento nario mandatu, kaip numatyta [Rinkimų akto] 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pasibaigus visuotiniams rinkimams ši rašytinė deklaracija, jei įmanoma, pateikiama ne vėliau kaip prieš šešias dienas iki pirmojo po rinkimų Parlamento plenarinio posėdžio. Kol tikrinami Parlamento nario įgaliojimai arba kol nėra priimta sprendimo dėl ginčo, su sąlyga, kad Parlamento narys prieš tai pasirašė pirmiau minėtą rašytinę deklaraciją, jis dalyvauja Parlamento ir jo valdymo organų posėdžiuose, naudodamasis visomis jam priklausančiomis teisėmis.
Jei, remiantis faktais, kuriuos galima patikrinti pasinaudojant viešais informacijos šaltiniais, nustatoma, kad Parlamento narys eina pareigas, nesuderinamas su jo, kaip <...> Parlamento nario, mandatu, kaip numatyta [Rinkimų akto] 7 straipsnio 1 ar 2 dalyse, Parlamentas, remdamasis Parlamento pirmininko pateikta informacija, konstatuoja, kad atsirado laisva vieta.
3. Remdamasis atsakingo komiteto pranešimu, Parlamentas nedelsdamas patikrina Parlamento nario įgaliojimus ir sprendžia dėl kiekvieno naujai išrinkto Parlamento nario mandato teisėtumo bei visų ginčų, dėl kurių į jį kreipiamasi remiantis [Rinkimų akto] nuostatomis, išskyrus tuos ginčus, kuriems pagal šį Aktą išimtinai taikomos Akte nurodytos nacionalinės nuostatos.
Komiteto pranešimas parengiamas remiantis kiekvienos valstybės narės oficialiu pranešimu, kuriame pateikiami visi rinkimų rezultatai, patikslinamos išrinktų kandidatų ir galimų juos pakeisiančių asmenų pavardės ir jie išvardijami eilės tvarka pagal gautų balsų skaičių.
Parlamento nario mandato galiojimą galima patvirtinti tik tuo atveju, jeigu jis pateikė rašytines deklaracijas, kaip to reikalaujama šiame straipsnyje ir šių Darbo tvarkos taisyklių I priede.
<...>“
Ginčo aplinkybės, skundžiamas sprendimas, procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
9. Savo apeliaciniu skundu Carles Puigdemont i Casamajó ir Antoni Comín i Oliveres prašo panaikinti 2022 m. liepos 6 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Puigdemont i Casamajó ir Comín i Oliveres / Parlamentas (T‑388/19, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2022:421), kuriuo pastarasis teismas atmetė kaip nepriimtiną jų ieškinį dėl 2019 m. gegužės 29 d. Parlamento pirmininko(6) nurodymo, kuriuo atsisakoma suteikti jiems galimybę kreiptis į priėmimo ir pagalbos naujai išrinktiems Europos Parlamento nariams tarnybą (toliau – 2019 m. gegužės 29 d. nurodymas), ir šio Parlamento pirmininko atsisakymo pripažinti jiems Parlamento narių statusą ir skubos tvarka pagal Darbo tvarkos taisyklių 8 straipsnį imtis iniciatyvos, kad patvirtintų jų privilegijas ir imunitetus, išdėstyto apeliantams skirtame 2019 m. birželio 27 d. rašte (toliau – 2019 m. birželio 27 d. aktas), panaikinimo.
Ginčo aplinkybės
10. Ginčo aplinkybės nurodytos skundžiamo sprendimo 13–36 punktuose. Glaustai jas galima išdėstyti taip.
11. Tuo metu, kai buvo priimtas 2017 m. rugsėjo 6 d. Ley 19/2017 del Parlamento de Cataluña, reguladora del referéndum de autodeterminación (Katalonijos Parlamento įstatymas Nr. 19/2017, kuriuo reglamentuojamas referendumas dėl apsisprendimo)(7) ir 2017 m. rugsėjo 8 d. Ley 20/2017 del Parlamento de Cataluña, de transitoriedad jurídica y fundacional de la República (Katalonijos Parlamento įstatymas Nr. 20/2017 dėl pereinamojo laikotarpio, per kurį įtvirtinama teisės sistema ir sukuriama Respublika)(8), taip pat 2017 m. spalio 1 d. surengtas pirmajame iš minėtų dviejų įstatymų (jo nuostatų galiojimas sustabdytas Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) sprendimu) numatytas referendumas dėl apsisprendimo, C. Puigdemont i Casamajó buvo Generalitat de Cataluña (Katalonijos generalitetas, Ispanija) pirmininkas, o A. Comín i Oliveres – Gobierno autonómico de Cataluña (Katalonijos autonominė vyriausybė, Ispanija) narys.
12. Priėmus šiuos įstatymus ir įvykus minėtam referendumui Ministerio fiscal (Prokuratūra, Ispanija), Abogado del Estado (valstybės advokatas, Ispanija) ir Partido político VOX (politinė partija VOX, Ispanija) inicijavo baudžiamąją bylą keliems asmenims, įskaitant apeliantus, manydami, kad pastarųjų veiksmai kvalifikuotini kaip nusikalstamos veikos, be kita ko, kaip „maištas“ ir „valstybės lėšų pasisavinimas“. 2018 m. liepos 9 d. nutartimi Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) konstatavo, kad apeliantai neatvyko į teismą, nes išvyko iš Ispanijos, ir sustabdė jiems iškeltą baudžiamąją bylą, kol jie bus surasti.
13. Vėliau apeliantai kandidatavo 2019 m. gegužės 26 d. Ispanijoje vykusiuose Parlamento rinkimuose ir buvo į jį išrinkti.
14. 2019 m. gegužės 29 d. nurodymu Parlamento pirmininkas šios institucijos Generaliniam sekretoriui nurodė, viena vertus, nesuteikti visiems Ispanijoje išrinktiems kandidatams galimybės naudotis „welcome village“ ir teikiama pagalba naujai į Parlamentą išrinktiems kandidatams (toliau – specialioji priėmimo tarnyba) ir, kita vertus, sustabdyti jų akreditaciją, kol Parlamentas oficialiai gaus patvirtinimą apie jų išrinkimą pagal Rinkimų akto 12 straipsnį.
15. 2019 m. birželio 13 d. Junta Electoral Central (Centrinė rinkimų komisija, Ispanija) priėmė sprendimą „Paskelbimas apie 2019 m. gegužės 26 d. vykusiuose rinkimuose išrinktus Europos Parlamento narius“(9) (toliau – 2019 m. birželio 13 d. rezultatų skelbimas). Šiame skelbime buvo nurodyta, kad Centrinė rinkimų komisija nacionaliniu lygmeniu perskaičiavo rinkimuose gautus balsus, paskirstė atitinkamas vietas kiekvienam iš kandidatų ir paskelbė išrinktų kandidatų, tarp kurių buvo ir apeliantai, pavardžių sąrašą. Jame taip pat buvo nurodyta, kad 2019 m. birželio 17 d. išrinkti kandidatai turės duoti priesaiką laikytis Ispanijos Konstitucijos, kaip to reikalaujama pagal iš dalies pakeisto 1985 m. birželio 19 d. Ley orgánica 5/1985 del Régimen Electoral General (Pagrindinis įstatymas Nr. 5/1985 dėl bendrosios rinkimų tvarkos)(10) (toliau – Rinkimų įstatymas) 224 straipsnio 2 dalį.
16. 2019 m. birželio 14 d. raštu apeliantai Parlamento pirmininko paprašė atsižvelgti į 2019 m. gegužės 26 d. rinkimų rezultatus, pateiktus 2019 m. birželio 13 d. rezultatų skelbime, atšaukti 2019 m. gegužės 29 d. nurodymą, kad jie turėtų galimybę patekti į Parlamento patalpas ir naudotis specialiosios priėmimo tarnybos paslaugomis, taip pat leisti jiems užimti savo vietas bei naudotis teisėmis, susijusiomis su jų, kaip Parlamento narių, statusu, nuo 2019 m. liepos 2 d., t. y. nuo pirmojo plenarinio posėdžio po rinkimų.
17. 2019 m. birželio 15 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjas atmetė apeliantų prašymą panaikinti Ispanijos baudžiamųjų teismų nacionalinius arešto orderius, išduotus dėl apeliantų, kad jie galėtų būti teisiami šios išvados 12 punkte minėtoje baudžiamojoje byloje. 2019 m. birželio 20 d. Centrinė rinkimų komisija atsisakė suteikti apeliantams galimybę duoti priesaiką, kaip to reikalaujama pagal Rinkimų įstatymo 224 straipsnio 2 dalį, pateikiant rašytinį pareiškimą notarui Belgijoje arba per asmenis, įgaliotus Belgijoje notaro patvirtintu aktu, motyvuodama tuo, kad ši priesaika turi būti duota asmeniškai.
18. 2019 m. birželio 17 d. Centrinė rinkimų komisija pateikė Parlamentui Ispanijoje išrinktų kandidatų sąrašą (toliau – 2019 m. birželio 17 d. pranešimas), kuriame apeliantų pavardžių nebuvo. 2019 m. birželio 20 d. Centrinė rinkimų komisija pranešė Parlamentui, kad apeliantai nedavė priesaikos laikytis Ispanijos Konstitucijos, todėl ji, vadovaudamasi Rinkimų įstatymo 224 straipsnio 2 dalimi, paskelbė, kad apeliantams skirtos vietos Parlamente yra laisvos, taip pat laikinai sustabdė visų privilegijų, susijusių su jų pareigų vykdymu, galiojimą, kol jie duos šią priesaiką (toliau – 2019 m. birželio 20 d. pranešimas).
19. 2019 m. birželio 27 d. raštu (toliau – 2019 m. birželio 27 d. raštas) Parlamento pirmininkas atsakė, be kita ko, į 2019 m. birželio 14 d. apeliantų raštą, iš esmės jiems nurodydamas, kad negali jų laikyti būsimais Parlamento nariais, nes jų pavardės nebuvo įtrauktos į išrinktų kandidatų sąrašą, kurį oficialiai pateikė Ispanijos valdžios institucijos.
20. 2019 m. birželio 28 d. apeliantai pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme, užregistruotą numeriu T‑388/19, prašydami panaikinti, viena vertus, 2019 m. gegužės 29 d. nurodymą ir, kita vertus, kelis aktus, kuriuos, jų teigimu, apima 2019 m. birželio 27 d. raštas, t. y. pirma, Parlamento pirmininko atsisakymą atsižvelgti į 2019 m. gegužės 26 d. rinkimų rezultatus, antra, Parlamento pirmininko atitinkamai kiekvienam iš apeliantų skirtų vietų paskelbimą laisvomis, trečia, Parlamento pirmininko atsisakymą leisti jiems pradėti eiti pareigas, naudotis Europos Parlamento nario mandatu ir dalyvauti Parlamento posėdžiuose nuo pirmosios sesijos po 2019 m. gegužės 29 d. rinkimų, ir, ketvirta, Parlamento pirmininko atsisakymą pagal Darbo tvarkos taisyklių 8 straipsnį skubos tvarka imtis iniciatyvos siekiant patvirtinti jų privilegijas ir imunitetus.
21. Tą pačią dieną kartu su ieškiniu apeliantai pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdami, kad būtų sustabdytas įvairių Parlamento sprendimų, kuriais iš esmės nepripažįstamas jų, kaip Parlamento narių, statusas, vykdymas. Jie taip pat prašė, kad Parlamentas būtų įpareigotas imtis visų būtinų priemonių, įskaitant jų privilegijų ir imunitetų patvirtinimą pagal Protokolo 9 straipsnį, kad jie galėtų dalyvauti Parlamento posėdžiuose nuo pirmosios po rinkimų sesijos pradžios. 2019 m. liepos 1 d. Nutartimi Puigdemont i Casamajó ir Comín i Oliveres / Parlamentas(11) Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
22. Sprendime Junqueras Vies Teisingumo Teismas, be kita ko, pripažino, kad asmuo, kuris buvo oficialiai paskelbtas išrinktu Parlamento nariu, tačiau kuriam nebuvo sudaryta galimybės įvykdyti kai kurių nacionalinėje teisėje nustatytų reikalavimų, vykdytinų po tokio paskelbimo, ir nuvykti į Parlamentą, kad jis galėtų dalyvauti jo pirmojoje sesijoje, turi būti laikomas asmeniu, kuriam taikomas imunitetas pagal Protokolo 9 straipsnio antrą pastraipą.
23. 2019 m. gruodžio 20 d. Nutartimi Puigdemont i Casamajó ir Comín i Oliveres / Parlamentas(12) Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotoja panaikino 2019 m. liepos 1 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutartį, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, grąžino bylą Bendrajam Teismui ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimo klausimą.
24. 2020 m. sausio 13 d. plenariniame posėdyje Parlamentas, vadovaudamasis Sprendimu Junqueras Vies, nusprendė konstatuoti, kad apeliantai išrinkti į Parlamentą nuo 2019 m. liepos 2 d. (toliau – 2020 m. sausio 13 d. sprendimas).
25. 2020 m. kovo 19 d. Nutartimi Puigdemont i Casamajó ir Comín i Oliveres / Parlamentas(13) Bendrojo Teismo pirmininkas, išnagrinėjęs grąžintą bylą, nutarė, kad, atsižvelgiant į 2020 m. sausio 13 d. sprendimą, nebereikia priimti sprendimo dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Skundžiamas sprendimas
26. Bendrasis Teismas skundžiamą sprendimą priėmė 2022 m. liepos 6 d.
27. Skundžiamo sprendimo 70 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog apeliantų ieškiniu siekiama, kad būtų panaikintas, pirma, 2019 m. gegužės 29 d. nurodymas ir, antra, 2019 m. birželio 27 d. aktas, t. y. Parlamento pirmininko atsisakymas pripažinti apeliantams šios institucijos narių statusą, iš esmės išdėstytas 2019 m. birželio 27 d. rašte.
28. Dėl 2019 m. birželio 27 d. akto Bendrasis Teismas, be kita ko, nusprendė, kad apeliantai negalėjo pradėti eiti savo pareigų, naudotis mandatu ir dalyvauti Parlamento posėdžiuose ne dėl šio akto, o dėl Ispanijos teisės taikymo, kaip matyti iš 2019 m. birželio 17 ir 20 d. pranešimų, dėl kurių nei Parlamento pirmininkas, nei Parlamentas neturėjo jokios diskrecijos (skundžiamo sprendimo 146 punktas). Dėl to, kad nebuvo imtasi priemonių siekiant patvirtinti ir apginti apeliantų privilegijas ir imunitetus, Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad tai negali būti laikoma 2019 m. birželio 27 d. akto pasekme (žr., be kita ko, skundžiamo sprendimo 157 ir 166 punktus). Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad, kiek tai susiję su šiuo aktu, ieškinys nepriimtinas, nes šis aktas nelemia privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti apeliantų interesus, taigi nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį (skundžiamo sprendimo 167 punktas).
29. Dėl 2019 m. gegužės 29 d. nurodymo Bendrasis Teismas nusprendė, kad šis nurodymas netrukdė apeliantams imtis administracinių veiksmų, būtinų norint pradėti eiti pareigas, taigi neatėmė iš jų galimybės naudotis mandatu nuo pirmosios po rinkimų Parlamento sesijos pradžios. Šiuo nurodymu iš apeliantų nebent buvo atimta galimybė pasinaudoti Parlamento pagalba pradedant eiti pareigas (skundžiamo sprendimo 184 ir 185 punktai). Taigi Bendrasis Teismas atmetė ieškinį kaip nepriimtiną, kiek tai susiję su 2019 m. gegužės 29 d. nurodymu, remdamasis tokiais pačiais motyvais kaip ir dėl 2019 m. birželio 27 d. akto (skundžiamo sprendimo 186 ir 187 punktai).
Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
30. 2022 m. rugsėjo 16 d. apeliantai pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. Parlamentas ir Ispanijos Karalystė pateikė atsiliepimus į apeliacinį skundą atitinkamai 2022 m. gruodžio 8 ir 7 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu šalims buvo leista pateikti dubliką ir tripliką.
31. Apeliaciniu skundu apeliantai Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą;
– grąžinti bylą Bendrajam Teismui arba, subsidiariai, panaikinti ginčijamus sprendimus ir
– priteisti iš Parlamento ir Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas arba subsidiariai – atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
32. Parlamentas ir Ispanijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą kaip nepriimtiną arba subsidiariai – kaip nepagrįstą ir
– priteisti iš apeliantų apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
33. Teisingumo Teismas nusprendė bylą nagrinėti nerengdamas posėdžio.
Analizė
34. Grįsdami apeliacinį skundą apeliantai nurodo keturis pagrindus. Kaip minėjau, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo pageidavimus, savo išvadoje sutelksiu dėmesį į pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą. Vis dėlto prieš pradedant nagrinėti šio pagrindo pagrįstumą reikia apsvarstyti Parlamento ir Ispanijos Karalystės abejones, susijusias su šio apeliacinio skundo priimtinumu.
Dėl apeliacinio skundo priimtinumo
35. Parlamentas ir Ispanijos Karalystė ginčija viso šio apeliacinio skundo priimtinumą, remdamiesi iš esmės tuo, kad apeliantai tiksliai nenurodė ginčijamų skundžiamo sprendimo punktų ir pakankamai nepagrindė nurodytų pagrindų, kad apeliacinis skundas nėra aiškus ir suprantamas ir kad apeliantai faktiškai prašo iš naujo nagrinėti Bendrojo Teismo išnagrinėtą bylą, tik pakartodami pastarajame teisme pateiktus argumentus. Be to, Parlamentas ir Ispanijos Karalystė ginčija įvairius konkrečius pagrindus ir argumentus.
36. Apeliantai savo dublike atmeta šiuos priekaištus, iš esmės teigdami, kad Parlamentas neteisingai suprato ar net iškraipė jų skundą.
37. Savo ruožtu nemanau, kad šį apeliacinį skundą, kaip visumą, reikia atmesti kaip nepriimtiną. Tiesa, kai kas jame yra neaišku ir kai kas kartojasi. Vis dėlto, priešingai, nei teigia Parlamentas ir Ispanijos Karalystė, apeliantai tiksliai nurodo ginčijamus skundžiamo sprendimo punktus pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalį, teisės klaidas, kurias, jų manymu, padarė Bendrasis Teismas, ir pateikia teisinius argumentus savo teiginiams pagrįsti. Pagal Procedūros reglamentą nereikalaujama, kad apeliacinio skundo pagrindai ir argumentai būtų pateikti laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ar logikos. Vadinasi, nors tam tikri šiame apeliaciniame skunde nurodyti pagrindai arba argumentai iš tikrųjų gali būti nereikšmingi ar net nepriimtini, mano nuomone, to negalima pasakyti apie visą apeliacinį skundą.
38. Taigi pereinu prie apeliacinio skundo pirmojo pagrindo nagrinėjimo iš esmės.
Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo
39. Apeliacinio skundo pirmasis pagrindas susijęs su Bendrojo Teismo atsisakymu pripažinti aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, pirma, 2019 m. gegužės 29 d. nurodymą, antra, 2019 m. birželio 27 d. aktą. Būtent antra šio pagrindo dalis, mano nuomone, turi lemiamą reikšmę šios bylos baigčiai. Taigi analizę pradėsiu nuo šio pagrindo antros dalies.
Dėl 2019 m. birželio 27 d. akto
– Pirminės pastabos
40. Primintina, kad pagal skundžiamo sprendimo 70 punktą 2019 m. birželio 27 d. aktas reiškia 2019 m. birželio 27 d. rašte išdėstytą Parlamento pirmininko atsisakymą pripažinti apeliantams Parlamento narių statusą.
41. Šį atsisakymą lėmė tai, kad apeliantai, nors 2019 m. birželio 13 d. rezultatų skelbime buvo paskelbti išrinktais į Parlamentą, nebuvo įtraukti į 2019 m. birželio 17 d. pranešimą, nes nedavė priesaikos, numatytos Rinkimų įstatymo 224 straipsnio 2 dalyje. Kaip minėta šios išvados 28 punkte, Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantai negalėjo naudotis savo mandatais ne dėl 2019 m. birželio 27 d. akto, o dėl Ispanijos teisės taikymo, kurio Parlamentas negali ginčyti(14), todėl šis aktas nelemia privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti apeliantų interesus, taigi nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį(15).
42. Kaip ir Parlamentas savo atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliantų argumentus nagrinėsiu ne tokia tvarka, kokia jie buvo pateikti apeliaciniame skunde, o tokia, kokia Bendrasis Teismas išdėstė motyvus skundžiamame sprendime. Kiek Parlamento pirmininko atsisakymas imtis iniciatyvos siekiant patvirtinti apeliantų imunitetą, patenkantis ir į 2019 m. birželio 27 d. aktą, yra trečiojo ir ketvirtojo pagrindų dalykas, toliau išdėstyti argumentai ir pasiūlymai nebus susiję su šiuo atsisakymu ir neturės poveikio šių pagrindų pagrįstumui.
– Dėl 2019 m. birželio 27 d. rašto turinio
43. Apeliantai priekaištauja Bendrajam Teismui(16), kad jis skundžiamo sprendimo 81–84 punktuose, kuriuose išnagrinėjo Parlamento pirmininko apeliantams skirto rašto, sudarančio 2019 m. birželio 27 d. aktą, turinį, iškraipė faktus ir padarė jų teisinio kvalifikavimo klaidą.
44. Nemanau, kad būtų galima konstatuoti, jog Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, glaustai išdėstytas 2019 m. birželio 27 d. rašte. Vis dėlto, priešingai, nei teigia Parlamentas, taip pat nemanau, kad šiuos skundžiamo sprendimo punktus būtų galima vertinti tik kaip faktinių aplinkybių konstatavimą atsižvelgiant į šio rašto tekstą. Iš tikrųjų skundžiamo sprendimo 76 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad pagal jurisprudenciją siekiant nustatyti, ar aktas gali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas, reikia atlikti tyrimą remiantis objektyviais kriterijais, „kaip antai to akto turiniu“. Tokiomis aplinkybėmis Bendrojo Teismo teiginius, išdėstytus skundžiamo sprendimo 81–84 punktuose, reikia suprasti ne kaip vien faktinių aplinkybių konstatavimą, o kaip 2019 m. birželio 27 d. akto teisinį kvalifikavimą, atsižvelgiant į rašto, iš kurio kyla šis aktas, turinį.
45. Mano nuomone, apeliantai pagrįstai tvirtina, kad šis kvalifikavimas klaidingas. Iš tikrųjų teigdamas, kad 2019 m. birželio 27 d. raštu Parlamento pirmininkas tik konstatavo apeliantų teisinę padėtį, „apie kurią Ispanijos valdžios institucijos jį oficialiai informavo 2019 m. birželio 17 ir 20 d. pranešimais“, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tikrąją šio rašto prasmę, turinčią lemiamos reikšmės vertinant, ar tai aktas, kurį galima skųsti, t. y. į tai, kad juo Parlamento pirmininkas išreiškė savo sprendimą atsižvelgti ne į rinkimų rezultatus, nurodytus 2019 m. birželio 13 d. rezultatų skelbime, o tik į 2019 m. birželio 17 ir 20 d. pranešimus. Šį sprendimą patvirtina 2019 m. birželio 27 d. rašto tekstas, pagal kurį Parlamento pirmininkas negali laikyti apeliantų būsimais šios institucijos nariais, „kol [negaus] naujo pranešimo iš Ispanijos valdžios institucijų“.
46. Taigi Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai 2019 m. birželio 27 d. raštą, atsižvelgdamas į jo turinį, kvalifikavo kaip nesantį sprendžiamojo ir galutinio pobūdžio, nors iš jo buvo aiškiai matyti Parlamento pirmininko galutinis sprendimas atsižvelgti tik į Ispanijos valdžios institucijų pranešimus dėl asmenų, išrinktų į Parlamentą, ir nepaisyti 2019 m. birželio 13 d. rezultatų skelbimo. Ši klaida, mano nuomone, yra skundžiamo sprendimo „pirminė nuodėmė“ ir turi įtakos kitiems Bendrojo Teismo motyvams, skirtiems klausimui, ar 2019 m. birželio 27 d. aktas – tai aktas dėl kurio galima pareikšti ieškinį, nagrinėti. Teisės klaidos, kurios bus nurodytos toliau, tik patvirtina šią pirminę klaidą.
– Dėl Rinkimų akto 12 straipsnio aiškinimo
47. Apeliantai išsamiai priekaištauja Bendrajai Teismui(17) ir dėl to, kad jis padarė teisės klaidą, aiškindamas Rinkimų akto 12 straipsnį. Mano nuomone, šis priekaištas yra pagrįstas.
48. Pirmiausia skundžiamo sprendimo 97–114 punktuose Bendrasis Teismas pateikė Rinkimų akto 12 straipsnio, siejamo su Darbo tvarkos taisyklių 3 straipsniu, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, be kita ko, į Sprendimą Italija ir Donnici / Parlamentas(18), aiškinimą. Atlikęs šią analizę Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad „siekdamas patikrinti savo narių įgaliojimus Parlamentas turi remtis nacionalinių institucijų oficialiai pateiktu išrinktų kandidatų sąrašu, kuris paprastai sudaromas atsižvelgiant į oficialiai paskelbtus rinkimų rezultatus ir po to, kai šios institucijos išsprendė galimus ginčus, pagrįstus nacionalinės teisės taikymu“(19).
49. Be to, skundžiamo sprendimo 116–119 punktuose Bendrasis Teismas minėtų nuostatų aiškinimą pritaikė konkrečiu atveju, prieidamas prie išvados, kad 2019 m. birželio 17 ir 20 d. pranešimai atspindi oficialius rinkimų rezultatus, „kurie buvo nustatyti <...> išsprendus galimus pagal nacionalinę teisę iškeltus ginčus“(20), todėl Parlamento pirmininkas neturėjo kompetencijos tikrinti tam tikrų išrinktų kandidatų, tarp jų ir apeliantų, pašalinimo iš šio sąrašo pagrįstumo ir, suprantama, galėjo tik į tai atsižvelgti. Taigi Bendrasis Teismas pareigos duoti priesaiką, nurodytos Rinkimų įstatymo 224 straipsnio 2 dalyje, nevykdymą prilygino ginčijimui, kaip tai suprantama pagal Rinkimų akto 12 straipsnį. Šis prilyginimas akivaizdžiai matyti iš skundžiamo sprendimo 107 ir 108 punktų ir yra aiškiai patvirtintas jo 129 punkte(21). Mano manymu, tai – Rinkimų akto 12 straipsnio aiškinimo klaida, dėl kurios galima suabejoti visais Bendrojo Teismo motyvais, susijusiais su 2019 m. birželio 27 d. aktu.
50. Mano nuomone, netinkamą Bendrojo Teismo analizę lėmė klaidingas Sprendimo Junqueras Vies aiškinimas, pateiktas skundžiamo sprendimo 85 ir 86 punktuose. Iš tikrųjų, Bendrojo Teismo manymu, Teisingumo Teismas šiame sprendime nustatė skirtumą tarp Parlamento nario statuso ir naudojimosi su tuo susijusiu mandatu. Taip Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 90 punkte pripažinęs, kad apeliantai nuo 2019 m. birželio 13 d. rezultatų skelbimo įgijo Parlamento narių statusą, kartu šio sprendimo 107 ir 108 punktuose galėjo teigti, kad pareigos, nustatytos Rinkimų įstatymo 224 straipsnio 2 dalyje, nevykdymas gali sutrukdyti šį statusą įgijusiam asmeniui faktiškai pradėti eiti pareigas(22), taigi šio sprendimo 118 punkte padaryti išvadą, kad tokio asmens išbraukimas iš išrinktų narių sąrašo gali būti pateisinamas kaip „galimų pagal nacionalinę teisę iškeltų ginčų išsprendimas“.
51. Vis dėlto, nors Sprendime Junqueras Vies Teisingumo Teismas atskyrė Europos Parlamento nario statusą nuo su tuo susijusio mandato; tai padarė tik laiko atžvilgiu ir tik tam, kad atskirtų atitinkamus Parlamento narių imuniteto taikymo laikotarpius pagal Protokolo 9 straipsnio pirmą ir antrą pastraipas, kaip aiškiai matyti iš šio sprendimo 77–81 punktų. Bet minėtame sprendime niekuo nepagrindžiama išvada, kad Teisingumo Teismas pripažino, jog iš asmens, įgijusio Parlamento nario statusą, gali būti atimta galimybė naudotis savo mandatu, nors tas asmuo prieš tai neprarado šio statuso. Priešingai, Sprendimo Junqueras Vies 65 punkte Teisingumo Teismas patvirtino, kad „[Parlamento] nariams suteikiamas mandatas yra pagrindinis šio statuso aspektas“.
52. Tiesa, Sprendime Junqueras Vies didžiausias dėmesys skiriamas Parlamento narių imunitetams, nes tai buvo byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, pateiktų prejudicinių klausimų dalykas. Vis dėlto argumentai, kuriais remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą šiame sprendime, labiausiai susiję su sąvoka „Parlamento narys“(23). Būtent šio statuso Ispanijos valdžios institucijos siekė nepripažinti ieškovui pagrindinėje byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, o Teisingumo Teismas patvirtino, kad ieškovas įgijo šį statusą tuo metu, kai buvo oficialiai paskelbti rinkimų rezultatai, ir vien dėl šio paskelbimo(24). Be to, Sprendimo Junqueras Vies 70 punkte Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad „atsižvelgdamas“ į valstybių narių oficialiai paskelbtus rinkimų rezultatus <...> Parlamentas visiškai neabejoja, kad asmenys, kurie buvo oficialiai paskelbti išrinktais, vien dėl šio fakto tapo šios institucijos nariais, todėl jis turi naudotis savo kompetencija jų atžvilgiu ir patikrinti jų įgaliojimus“.
53. Taigi, pozicija (Bendrojo Teismo išdėstyta skundžiamame sprendime, ne tik minėtuose punktuose, bet ir šio sprendimo 144 punkte), kad Parlamento nario statusas gali būti atskirtas nuo naudojimosi su tuo susijusiu mandatu, todėl asmeniui gali būti sutrukdyta juo naudotis, nors asmuo išlaiko tą statusą, akivaizdžiai prieštarauja tiek logikai, kuria vadovaujamasi Sprendime Junqueras Vies, tiek jo tekstui. Pritarus tokiai nuomonei, šis sprendimas visiškai netektų veiksmingumo, nes valstybėms narėms būtų palikta teisė nuspręsti, kas iš išrinktų asmenų gali iš tikrųjų naudotis mandatu, o šiuo sprendimu kaip tik buvo siekiama užkirsti tam kelią.
54. Klaidingas Sprendimo Junqueras Vies aiškinimas lėmė tai, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 118 punkte padarė teisės klaidą, aiškindamas Rinkimų aktą, pirmiausia jo 12 straipsnį.
55. Iš šio straipsnio, kaip jį aiškina Teisingumo Teismas, be kita ko, Sprendime Donnici, matyti, kad Parlamentas turi atsižvelgti į oficialiai atitinkamoje valstybėje narėje paskelbtus rinkimų rezultatus, o visi su šiuo skelbimu susiję teisės klausimai, įskaitant galimus ginčus, kitus nei grindžiamus pačiu Rinkimų aktu, turi būti galutinai išspręsti nacionaliniu lygmeniu(25).
56. Vis dėlto, kaip aiškiai matyti iš Sprendimo Junqueras Vies, oficialiai valstybėse narėse paskelbti rinkimų rezultatai, kaip tai suprantama pagal Rinkimų akto 12 straipsnį ir Sprendimą Donnici, ir Parlamento narių statusas yra glaudžiai susiję tuo aspektu, kad išrinktais paskelbti asmenys įgyja šį statusą šio paskelbimo metu ir vien dėl šio paskelbimo(26). Tai reiškia, kad „su šiuo paskelbimu susiję teisės klausimai“, minimi Sprendimo Donnici 55 punkte, taip pat „ginč[ai], kurių gali kilti“, kaip tai suprantama pagal Rinkimų akto 12 straipsnį, yra susiję būtent su atitinkamo asmens Parlamento nario statusu.
57. Šie teisiniai klausimai ir šie ginčai gali būti susiję, pirma, su rinkimų procedūra, kurią pagal Rinkimų akto 8 straipsnį reglamentuoja valstybių narių nacionalinės nuostatos(27), antra, su mandato pasibaigimo atvejais, išvardytais šio akto 13 straipsnio 1 dalyje, ir galiausiai, trečia, su nesuderinamumu, numatytu nacionalinėje teisėje remiantis šio akto 7 straipsnio 3 dalimi. Būtent šiose trijose vietose Rinkimų akte daroma nuoroda į nacionalines nuostatas, minimas šio akto 12 straipsnio pabaigoje. Teisinių klausimų ar ginčų sprendimas gali lemti tai, kad atitinkamas asmuo neįgyja arba praranda Parlamento nario statusą, taip pat tai, kad vieta lieka laisva.
58. O situacija, kai valstybė narė nepraneša Parlamentui asmens, kuris vis dėlto paskelbtas išrinktu, pavardės, nesiimdama priemonių, kad jis netektų mandato arba kaip nors kitaip neužginčydama jo išrinkimo paskelbimo, negali būti prilyginama nei tokiam teisiniam klausimui, susijusiam su rinkimų rezultatų paskelbimu, nei ginčui, kaip tai suprantama pagal Rinkimų akto 12 straipsnį. Taigi pagal šią nuostatą, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, nereikalaujama, kad Parlamentas atsižvelgtų į tokį pranešimą, visai neįvertinęs jo pagrįstumo, ypač jei šiame pranešime tiksliai neatsispindi oficialus rinkimų rezultatų paskelbimas.
59. Vis dėlto, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 90 punkte, šalys sutaria dėl to, kad apeliantai įgijo Parlamento nario statusą nuo 2019 m. birželio 13 d. rezultatų skelbimo dienos, ir, kaip Bendrasis Teismas nurodė šio sprendimo 108 ir 152 punktuose, Ispanijos valdžios institucijos paskelbė ne apie apeliantų mandatų pasibaigimą, o tik apie laikiną jų privilegijų galiojimo sustabdymą.
60. Taigi Bendrasis Teismas turėjo ne išspręsti Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo klausimą, nes šis pasidalijimas aiškiai kyla iš Rinkimų akto, kaip ji aiškina Teisingumo Teismas, o atsižvelgti į šio pasidalijimo pasekmes. Vadinasi, apeliantai pagrįstai priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis padarė klaidą, kai aiškindamas Rinkimų akto 12 straipsnį skundžiamo sprendimo 118 punkte nurodė, kad 2019 m. birželio 17 ir 20 d. pranešimai atspindi oficialius rinkimų rezultatus, kurie buvo nustatyti išsprendus pagal nacionalinę teisę kilusius ginčus, todėl Parlamento pirmininkas neturėjo kompetencijos tikrinti jų pagrįstumo. Parlamento atsakymas į šį priekaištą, apsiribojant pritarimu klaidingam Bendrojo Teismo aiškinimui, manęs neįtikina(28).
61. Bendrojo Teismo išvada, padaryta skundžiamo sprendimo 118 punkte, kad 2019 m. birželio 17 ir 20 d. pranešimai atspindi rinkimų rezultatus, kaip tai suprantama pagal Rinkimų akto 12 straipsnį, todėl Parlamentas galėjo tik į tai atsižvelgti, sudaro Bendrojo Teismo motyvų pagrindą. Taigi šio straipsnio aiškinimo klaida turi lemiamą reikšmę išvadai, padarytai skundžiamame sprendime dėl 2019 m. birželio 27 d. akto. Ji veda tiesiai prie šio sprendimo 146 ir 153 punktuose padarytų išvadų, pagal kurias įvairių pasekmių apeliantams dėl atsisakymo pripažinti juos Parlamento nariais kyla ne iš 2019 m. birželio 27 d. akto, o dėl Ispanijos teisės taikymo, atsispindinčio 2019 m. birželio 17 ir 20 d. pranešimuose. Vadinasi, vien šios teisės klaidos pakaktų šiai minėto sprendimo daliai panaikinti.
– Dėl 2020 m. sausio 13 d. sprendimo poveikio
62. Apeliantai taip pat ginčija skundžiamo sprendimo 120–123 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, pateiktus teigiant, kad 2020 m. sausio 13 d. sprendimu Parlamentas leido apeliantams dalyvauti jo posėdžiuose, neatsižvelgiant į tai, kad Ispanijos valdžios institucijos oficialiai nepranešė apie jų išrinkimą, o tai įrodo sprendžiamąjį 2019 m. birželio 27 d. akto pobūdį(29).
63. Tiesa, kaip atsiliepime į apeliacinį skundą teigia Parlamentas, 2019 m. birželio 27 d. aktas turi būti vertinamas kaip toks ir remiantis objektyviais kriterijais.
64. Vis dėlto atrodo prieštaringa tvirtinti, viena vertus, kad Parlamentas be jokios diskrecijos buvo saistomas 2019 m. birželio 17 ir 20 d. pranešimų, ir, kita vertus, kad jis 2020 m. sausio 13 d. sprendimu „nusprendė leisti“(30) apeliantams pradėti eiti pareigas. Logiška, kad, jei 2020 m. sausio 13 d. sprendimas buvo sprendžiamojo pobūdžio, 2019 m. birželio 27 d. aktas taip pat buvo tokio pobūdžio, nebent būtų padaryta išvada, kad pirmasis iš šių aktų buvo neteisėtas, bet Bendrasis Teismas tokio klausimo net nekėlė. Taigi, priešingai, nei Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 121 punkte, tai, kad Parlamentas priėmė 2020 m. sausio 13 d. sprendimą, verčia abejoti tam tikrais Bendrojo Teismo argumentais, išdėstytais skundžiamo sprendimo 82–84 ir 108 punktuose, ypač 118 punkte. Neatsižvelgdamas į pasekmes, kurias logiškai lemia 2020 m. sausio 13 d. sprendimas vertinant 2019 m. birželio 27 d. akto teisinį pobūdį, Bendrasis Teismas bent jau klaidingai motyvavo skundžiamą sprendimą.
65. Be to, neginčijama (ir Bendrasis Teismas tai netiesiogiai nurodė skundžiamo sprendimo 121 punkte), kad 2020 m. sausio 13 d. sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Sprendimą Junqueras Vies. Vis dėlto, kadangi pastarajame sprendime pateikiamas Sąjungos teisės išaiškinimas ex tunc, į jo pasekmes taip pat turėjo būti atsižvelgta vertinant 2019 m. birželio 27 d. akto teisinį pobūdį, kaip pagrįstai teigia apeliantai. Iš tikrųjų jų teisinė padėtis nuo šio akto priėmimo iki 2020 m. sausio 13 d. sprendimo priėmimo nepasikeitė.
– Dėl Rinkimų įstatymo 224 straipsnio 2 dalies poveikio
66. Bendrajam Teismui taip pat priekaištaujama dėl motyvavimo klaidos(31), padarytos skundžiamo sprendimo 128–131 punktuose, kuriuose jis atsakė į apeliantų argumentus, grindžiamus tuo, kad Ispanijos Karalystė neturi kompetencijos nustatyti tokias taisykles, kaip Rinkimų įstatymo 224 straipsnio 2 dalis, kitaip tariant, šios nacionalinės nuostatos neteisėtumu atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad nei Parlamentas, nei jis pats vykstant šiam procesui neturi kompetencijos ginčyti šios nacionalinės nuostatos ar vykdyti jos kontrolės.
67. Vis dėlto atsižvelgiant į apeliantų pateiktus argumentus reikėjo patikrinti ne tiek pačios aptariamos nacionalinės nuostatos teisėtumą, kiek pasekmes, kurias Ispanijos Karalystė ir Parlamentas sieja su joje nustatytos pareigos nevykdymu. Tačiau, kiek tai susiję su šiomis pasekmėmis, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 152 punkte palaikė teisingu Ispanijos Karalystės paaiškinimą, pagal kurį apeliantų mandatai yra tik „sustabdyti“, kol jie duos priesaiką, numatytą Rinkimų įstatymo 224 straipsnio 2 dalyje, kaip nurodyta 2019 m. birželio 20 d. pranešime.
68. Nors Rinkimų akto 13 straipsnyje išvardyti keli atvejai, kai pasibaigia Parlamento nario mandatas, ir kai kuriuos iš šių atvejų gali lemti valstybių narių nacionalinės teisės taikymas, pagal jokią šio akto nuostatą valstybė narė negali laikinai sustabdyti naudojimosi tokiu mandatu, nes bet koks mėginimas tai padaryti akivaizdžiai prieštarauja Sąjungos teisei. Vadinasi, kadangi Ispanijos Karalystė neturėjo kompetencijos 2019 m. birželio 20 d. pranešimu sustabdyti apeliantų naudojimosi savo mandatais, jie pagrįstai teigia, kad būtent Parlamento pirmininkas suteikė teisinį poveikį šiam pranešimui 2019 m. birželio 27 d. aktu.
– Išvada dėl 2019 m. birželio 27 d. akto
69. Skundžiamo sprendimo 167 ir 168 punktuose Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad 2019 m. birželio 27 d. aktas nesukelia privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti apeliantų interesus, todėl ieškinį dėl šio akto reikia atmesti kaip nepriimtiną.
70. Mano nuomone, apeliantai pagrįstai teigia, kad Bendrasis Teismas priėjo prie šios išvados atlikęs analizę, kurioje, kaip nurodžiau, padarė kelias klaidas: skundžiamo sprendimo 81–84 punktuose klaidingai kvalifikavo 2019 m. birželio 27 d. rašto turinį, šio sprendimo 85, 86 ir 144 punktuose klaidingai taikė Sprendimą Junqueras Vies, skundžiamo sprendimo 118 punkte padarė teisės klaidą aiškindamas Rinkimų aktų 12 straipsnį, šio sprendimo 116–123 punktuose prieštaringai vertino 2020 m. sausio 13 d. sprendimo poveikį ir galiausiai skundžiamo sprendimo 128–131 punktuose neatsižvelgė į apeliantų naudojimosi mandatais sustabdymo neteisėtumą.
71. Iš tikrųjų 2019 m. birželio 27 d. aktu Parlamento pirmininkas, susidūręs, viena vertus, su 2019 m. birželio 13 d. rezultatų skelbimu, apie kurį negalėjo nežinoti, nes šis skelbimas buvo viešas, ir, kita vertus, su 2019 m. birželio 17 ir 20 d. pranešimais, nusprendė atsižvelgti į šiuos du pranešimus, nepaisydamas šio skelbimo ir atsisakydamas pripažinti apeliantams šios institucijos narių statusą, o šis sprendimas vėliau buvo iš dalies pakeistas 2020 m. sausio 13 d. sprendimu.
72. Taigi, atsisakęs pripažinti 2019 m. birželio 27 d. aktą aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, Bendrasis Teismas pažeidė SESV 263 straipsnį. Vadinasi, reikia pritarti pirmajam apeliacinio skundo pagrindui ir panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek jis susijęs su šiuo aktu.
Dėl 2019 m. gegužės 29 d. nurodymo
73. Primenu, kad 2019 m. gegužės 29 d. nurodymu Parlamento pirmininkas nurodė Parlamento administracinėms tarnyboms atsisakyti Ispanijoje išrinktiems Parlamento nariams suteikti galimybę kreiptis į specialią priėmimo tarnybą, skirtą padėti jiems imtis administracinių veiksmų, būtinų norint pradėti eiti pareigas, kol Ispanijos valdžios institucijos oficialiai praneš apie jų išrinkimą.
74. Skundžiamo sprendimo 169–187 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo pagrindus, kuriuos, grįsdami savo ieškinį dėl 2019 m. gegužės 29 d. nurodymo panaikinimo, nurodė apeliantai. Atlikęs šią analizę jis padarė išvadą, kad šis nurodymas nesukėlė privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti apeliantų interesus, todėl ieškinys dėl šio nurodymo yra nepriimtinas.
75. Apeliantai ginčija šią išvadą(32), iš esmės teigdami, kad 2019 m. gegužės 29 d. nurodymas yra neatskiriamas nuo 2019 m. birželio 27 d. akto, pirmiausia atsižvelgiant į jų teiginį, kad 2019 m. birželio 27 d. raštas tik atspindi gerokai anksčiau priimtą sprendimą.
76. Šie argumentai manęs neįtikina. Tiesa, Bendrasis Teismas, remdamasis savo analize, susijusia su 2019 m. birželio 27 d. aktu, nusprendė, kad neigiamas pasekmes, kurių apeliantams kilo dėl atsisakymo, išdėstyto 2019 m. gegužės 29 d. nurodyme, lėmė ne šis nurodymas, o Ispanijos teisės taikymas. Taip jis skundžiamo sprendimo 185 punkte padarė išvadą, kad nei jei šis nurodymas būtų lėmęs teisines pasekmes apeliantų atžvilgiu, taip nebebūtų nuo 2019 m. birželio 17 d. pranešimo. Vis dėlto ši išvada tokia pat klaidinga kaip ir skundžiamo sprendimo dalis, skirta 2019 m. birželio 27 d. akto analizei.
77. Pirma, apeliantų argumentai negali paneigti Bendrojo Teismo teiginio, kad speciali priėmimo tarnyba, kuriai taikomas 2019 m. gegužės 29 d. nurodymas, nebuvo būtina siekiant atlikti formalumus pradedant eiti Parlamento narių pareigas, tai buvo tik priemonė suteikti jiems techninę pagalbą. Tokios pagalbos nesuteikimas negali daryti ilgalaikį poveikį suinteresuotų asmenų teisinei padėčiai.
78. Antra, tai, kad apeliantai negalėjo imtis veiksmų, būtinų norint pradėti eiti pareigas, mano manymu, lėmė ne 2019 m. gegužės 29 d. nurodymas, o 2019 m. birželio 27 d. aktas. Beje, apeliantai tai netiesiogiai patvirtina ir patys, teigdami(33), kad tokios galimybės nebuvo iki 2020 m. sausio 13 d. sprendimo, kuriuo bent iš dalies buvo panaikintos šio akto teisinės pasekmės.
79. Taigi esu tos nuomonės, kad apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą tiek, kiek jis susijęs su Bendrojo Teismo išvadomis dėl 2019 m. gegužės 29 d. nurodymo, reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Išvada dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo
80. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau pritarti apeliacinio skundo pirmajam pagrindui ir panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su 2019 m. birželio 27 d. aktu, o likusią šio pagrindo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl sprendimo po panaikinimo
81. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti. Apeliantai subsidiariai to prašo.
82. Taigi, jei Teisingumo Teismas pritartų mano siūlymui priimti apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą ir panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek tai susiję su 2019 m. birželio 27 d. aktu, manau, kad šioje bylos stadijoje galima priimti sprendimą, kiek tai susiję su šiuo aktu. Iš tikrųjų argumentai dėl šio akto, kaip akto, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, ir argumentai dėl jo teisėtumo sutampa, kaip matyti iš Ispanijos Karalystės atsiliepimo į apeliacinį skundą, iš esmės skirto šio akto pagrįstumui įrodyti. Be to, jokia išvada dėl faktinių aplinkybių, kita nei tos, kurios jau buvo padarytos skundžiamame sprendime, mano manymu, neatrodo būtina siekiant išspręsti ginčą. Taigi siūlau Teisingumo Teismui pačiam nuspręsti dėl apeliantų pirmojoje instancijoje pateikto prašymo panaikinti 2019 m. birželio 27 d. aktą.
Dėl apeliantų suinteresuotumo tęsti procesą
83. Prieš pradedant nagrinėti šį prašymą reikia nustatyti, ar apeliantai išlieka suinteresuoti veikti šiuo aspektu, atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. sausio 13 d. sprendimu Parlamentas faktiškai atšaukė atsisakymą pripažinti jiems šios institucijos narių statusą, taip panaikindamas daugelį 2019 m. birželio 27 d. akto teisinių pasekmių. Iš tikrųjų pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją fizinio arba juridinio asmens ieškinys dėl teisės akto panaikinimo yra priimtinas tik jei tas asmuo yra suinteresuotas skundžiamo akto panaikinimu. Vis dėlto bet kuri aplinkybė, susijusi su Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio dėl panaikinimo priimtinumu, gali būti viešosios tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas, kurį Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, turi nurodyti savo iniciatyva(34). Taigi Teisingumo Teismas savo iniciatyva turi spręsti klausimą, ar apeliantai išlieka suinteresuoti, kad 2019 m. birželio 27 d. aktas būtų panaikintas, neatsižvelgiant į 2020 m. sausio 13 d. sprendimo priėmimą.
84. Manau, kad taip ir yra. Iš tikrųjų, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 122 punkte, Parlamentas Bendrajame Teisme paaiškino, kad 2020 m. sausio 13 d. sprendimas buvo priimtas „atsižvelg[iant] į teisinį netikrumą dėl [apeliantų] statuso po [Sprendimo Junqueras Vies] ir [Nutarties Puigdemont i Casamajó ir Comín i Oliveres / Parlamentas(35)] priėmimo“. Pagal šį sprendimą apeliantams laikinai leidžiama naudotis savo mandatais, remiantis Darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos pabaiga, netikrinant jų įgaliojimų, kol nacionalinės valdžios institucijos oficialiai praneš apie jų išrinkimą pagal Darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį.
85. Tiesa, Parlamento sprendimas netikrinti apeliantų įgaliojimų, taip pat Darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 2 dalies, kaip ją aiškina Parlamentas, galiojimas atsižvelgiant į Rinkimų aktą, nėra šio ginčo dalykas. Vis dėlto 2019 m. birželio 27 d. akto panaikinimas leistų paaiškinti apeliantų teisinę padėtį ir suteiktų Parlamentui galimybę jų atžvilgiu priimti ne laikiną, o galutinį sprendimą, grindžiamą tinkamu reikšmingų teisės normų aiškinimu. Taigi, mano nuomone, apeliantai išlieka suinteresuoti, kad šis aktas būtų panaikintas.
Dėl 2019 m. birželio 27 d. akto galiojimo
86. 2019 m. birželio 27 d. aktu Parlamento pirmininkas atsisakė pripažinti apeliantams šios institucijos narių statusą, atsižvelgdamas į 2019 m. birželio 17 ir 20 d. pranešimus. Skundžiamo sprendimo 96 punkte Bendrasis Teismas savo sprendžiamą teisinį klausimą apibrėžė kaip klausimą, ar Parlamento pirmininkas turėjo kompetenciją kvestionuoti 2019 m. birželio 17 d. pranešimą, kuriame nebuvo apeliantų pavardžių, nors jos buvo nurodytos 2019 m. birželio 13 d. rezultatų skelbime. Apeliantai, priešingai, ir, mano nuomone, teisingai, pažymi(36), kad klausimas turėjo būti suformuluotas atvirkščiai – ar Parlamento pirmininkas turėjo kompetenciją kvestionuoti šį rezultatų skelbimą, remdamasis aptariamais pranešimais.
87. Pirma, pagal Rinkimų akto 12 straipsnį siekdamas patikrinti savo narių įgaliojimus Parlamentas „atsižvelgia į valstybių narių oficialiai paskelbtus [rinkimų] rezultatus“. Toliau šioje nuostatoje priduriama, kad Parlamentas priima sprendimus dėl ginčų, kurių gali kilti dėl Rinkimų akto nuostatų, išskyrus ginčus dėl nacionalinių nuostatų. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo išaiškinimą, pateiktą Sprendime Donnici, ši formuluotė reiškia, kad Parlamentas neturi jokios diskrecijos, taigi tai, kad valstybė narė paskelbia rezultatus, jis turi laikyti anksčiau susiklosčiusia teisine padėtimi(37).
88. Vis dėlto, remiantis šios išvados 55–61 punktuose atlikta analize, Rinkimų įstatymo 224 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos nevykdymas negali būti prilyginamas nei ginčui, kilusiam dėl nacionalinių nuostatų, kaip tai suprantama pagal Rinkimų akto 12 straipsnį, nei teisiniam klausimui, susijusiam su jų išrinkimo paskelbimu, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Donnici 55 punktą, nes toks nevykdymas nelemia jų, kaip Parlamento narių, statuso praradimo.
89. Taigi negalima manyti, kad 2019 m. birželio 17 ir 20 d. pranešimai buvo parengti „atsižvelgiant į oficialiai paskelbtus rinkimų rezultatus“, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 114 punkte, nes jie tiksliai ir išsamiai neatspindėjo šių rezultatų. Oficialiai rezultatai buvo paskelbti 2019 m. birželio 13 d. rezultatų skelbime, kaip Teisingumo Teismas aiškiai patvirtino Sprendime Junqueras Vies(38), ir būtent šis rezultatų skelbimas saistė Parlamentą, negalėjusį jo kvestionuoti, kaip ir 2007 m. kovo 29 d. Italijos valdžios institucijų skelbimas byloje, kurioje priimtas Sprendimas Donnici(39).
90. Šios išvados, priešingai, nei teigia Ispanijos Karalystė, negali paneigti Rinkimų akto 8 straipsnis, kuriame nurodyta, kad rinkimų procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja nacionalinės nuostatos.
91. Parlamento nariai yra ne valstybių narių ir net ne šių valstybių narių žmonių atstovai, o pagal ES sutarties 14 straipsnio 2 dalį – Sąjungos piliečių, išrinktų remiantis visuotine rinkimų teise, atstovai. Nesant vienodos rinkimų procedūros, nors ir numatytos SESV 223 straipsnyje, rinkimų procedūrą subsidiariai ir atsižvelgiant į Rinkimų aktu atliktą suderinimą reglamentuoja valstybių narių, kurios organizuoja rinkimus į Parlamentą savo teritorijose, nacionalinė teisė. Šis delegavimas suteikia valstybėms narėms didelę diskreciją, apimančią daugiau nei pačią rinkimų procedūrą, pirmiausia kiek tai susiję su teise balsuoti ir tinkamumu eiti pareigas arba nesuderinamumu.
92. Rinkimų procedūra, kurią reglamentuoja nacionalinės nuostatos, logiškai pasibaigia oficialiu rezultatų paskelbimu. Būtent tai Teisingumo Teismas konstatavo Sprendime Junqueras Vies(40), pripažindamas, kad, „atsižvelgiant į šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę, valstybės narės iš esmės išsaugo kompetenciją nustatyti rinkimų procedūrą ir jai pasibaigus oficialiai paskelbti rinkimų rezultatus“. Taip paskelbti rezultatai gali būti a posteriori keičiami tik po to, kai vieno ar kelių asmenų išrinkimas pripažįstamas negaliojančiu arba įvyksta kuris nors iš įvykių, išvardytų Rinkimų akto 13 straipsnio 1 dalyje, lemiančių Parlamento nario statuso praradimą.
93. Priešingai, valstybė narė negali pažeisti Parlamento nario statuso įgijimo, kurį lemia vien rinkimų rezultatų paskelbimas, kaip matyti iš Sprendimo Junqueras Vies(41), veiksmingumo, išplėsdama sąvokos „rinkimų procedūra“ apimtį ir įtraukdama į ją bet kurią nacionalinės teisės normą, kuria norėtų sutrukdyti išrinktu paskelbtam asmeniui naudotis savo mandatu, o jis, remiantis šiuo sprendimu(42), yra pagrindinis šio statuso aspektas. Tokia galimybė prieštarautų ne tik Rinkimų akto 8, 12 ir 13 straipsniams, kaip jie išaiškinti sprendimuose Donnici ir Junqueras Vies, bet ir visuotinio balsavimo principui, įtvirtintam ESS 14 straipsnyje, pagal kurį Parlamento sudėtis turi teisingai ir visiškai atspindėti laisvai išreikštą Sąjungos piliečių pasirinkimą dėl asmenų, kurie jiems atstovautų šioje institucijoje(43).
94. Be to, kaip jau turėjau progą pažymėti, Rinkimų įstatymo 224 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga pagal pačią Ispanijos teisę nėra rinkimų procedūros dalis(44). Taigi negalima teigti priešingai, kiek tai susiję su Rinkimų akto 8 straipsnio aiškinimu.
95. To, kas konstatuota šios išvados 89 punkte, nepaneigia ir Darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 1 ir 3 dalių formuluotės, pagal kurias pasibaigus rinkimams Parlamento pirmininkas paragina valstybių narių kompetentingas valdžios institucijas pranešti išrinktųjų Parlamento narių pavardes, o Parlamentas patikrina įgaliojimus bei sprendžia dėl savo narių mandatų galiojimo, remdamasis valstybių narių pranešimu apie rinkimų rezultatus.
96. Iš tikrųjų už Darbo tvarkos taisykles, kaip vidaus organizavimo aktą, viršesni yra norminiai aktai, kaip antai Rinkimų aktas, nuo kurių jos negali nukrypti(45). Taigi Darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 1 ir 3 dalys negali būti aiškinamos kaip trukdančios Parlamentui atsižvelgti į oficialų rinkimų rezultatų paskelbimą pagal Rinkimų akto 12 straipsnį, teisinantis tuo, kad valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos nepranešė apie šiuos rezultatus. Iš tikrųjų taip aiškinant kiltų abejonių dėl minėtų Darbo tvarkos taisyklių nuostatų galiojimo atsižvelgiant į šį aktą.
97. Antra, 2019 m. birželio 27 d. aktu, atsižvelgdamas į 2019 m. birželio 20 d. pranešimą, Parlamento pirmininkas įgyvendino apeliantų prerogatyvų, kylančių iš jų, kaip Parlamento narių, statuso, sustabdymą, dėl kurio nusprendė Centrinė rinkimų komisija, kai jie neįvykdė pareigos, nurodytos Rinkimų įstatymo 224 straipsnio 2 dalyje.
98. Vis dėlto nei pagal Rinkimų akto 13 straipsnį, nei pagal jokią kitą Sąjungos teisės nuostatą valstybė narė negali sustabdyti Parlamento narių prerogatyvų. Taigi šis sustabdymas buvo neteisėtas, todėl neteisėtas buvo ir 2019 m. birželio 27 d. aktas.
99. Vadinasi, atsižvelgdamas į 2019 m. birželio 27 d. aktą Parlamento pirmininkas kvestionavo oficialiai paskelbtus rinkimų rezultatus ir įgyvendino apeliantų prerogatyvų sustabdymą, pažeisdamas Rinkimų akto 12 ir 13 straipsnius. Taigi, mano nuomone, 2019 m. birželio 27 d. aktą reikia pripažinti neteisėtu ir panaikinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
100. Kadangi šioje išvadoje nagrinėju tik apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą, nepateiksiu pasiūlymo dėl bylinėjimosi išlaidų, nes pagal Procedūros reglamento 138 straipsnį sprendimas dėl jų priklauso nuo to, kaip bus įvertinti kiti pagrindai.
Išvada
101. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:
– panaikinti 2022 m. liepos 6 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Puigdemont i Casamajó ir Comín i Oliveres / Parlamentas (T‑388/19, EU:T:2022:421) tiek, kiek jis susijęs su Europos Parlamento pirmininko atsisakymu pripažinti Carles Puigdemont i Casamajó ir Antoni Comín i Oliveres Parlamento narių statusą, išdėstytu pastariesiems skirtame 2019 m. birželio 27 d. rašte,
– panaikinti aptariamą atsisakymą ir
– atmesti likusią apeliacinio skundo pirmojo pagrindo dalį.