TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. lapkričio 28 d.(*)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 91/271/EEB – Miesto nuotekų valymas – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas – Neįvykdymas – SESV 260 straipsnis – Piniginės baudos – Periodinės baudos ir vienkartinės sumos skyrimas“
Byloje C‑576/11
dėl 2011 m. lapkričio 18 d. pagal SESV 260 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Komisija, atstovaujama O. Beynet, B. Simon ir E. Manhaeve, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę, atstovaujamą P. Frantzen ir C. Schiltz,
atsakovę,
palaikomą
Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos S. Behzadi‑Spencer, C. Murrell ir S. Ford,
įstojusios į bylą šalies,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai A. Borg Barthet (pranešėjas) ir E. Levits,
generalinis advokatas Y. Bot,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. balandžio 24 d. posėdžiui,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo:
– pripažinti, kad nesiėmusi visų būtinų priemonių 2006 m. lapkričio 23 d. Sprendimui Komisija prieš Liuksemburgą (C‑452/05) įvykdyti, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį,
– priteisti iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės sumokėti Komisijai 11 340 eurų periodinę baudą už kiekvieną dieną, kai vėluojama įvykdyti minėtą Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą, mokėtiną nuo sprendimo priėmimo šioje byloje dienos iki minėto Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą įvykdymo dienos,
– priteisti iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės sumokėti Komisijai vienkartinę 1 248 eurų dydžio sumą už kiekvieną dieną nuo minėto Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą paskelbimo dienos iki sprendimo šioje byloje paskelbimo dienos arba iki minėto Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą įvykdymo dienos, jei tai įvyks anksčiau, ir
– priteisti iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bylinėjimosi išlaidas.
Teisinis pagrindas
2 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 91/271/EEB dėl miesto nuotėkų valymo (OL L 135, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 26) 1 straipsnyje nurodyti šie tikslai:
„Ši direktyva taikoma miesto nuotėkų surinkimui, valymui bei išleidimui ir nuotėkų iš tam tikrų pramonės sektorių valymui bei išleidimui.
Šios direktyvos tikslas – apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų minėtųjų nuotėkų žalingo poveikio.“
3 Direktyvos 91/271 2 straipsnio 6 punkte „1 g. e. (gyventojų ekvivalentas)“ apibrėžiamas kaip „organinė biologiškai skaidoma apkrova, kuriai oksiduoti deguonies poreikis (BDS5) yra 60 g per dieną“.
4 Šios direktyvos 5 straipsnyje nustatyta:
„1. Kad būtų įvykdyta šio straipsnio 2 dalis, valstybės narės iki 1993 m. gruodžio 31 d. pagal II priede išdėstytus kriterijus nustato jautrias zonas.
2. Valstybės narės užtikrina, kad miesto nuotėkos, patenkančios į nuotėkų surinkimo sistemas iš aglomeracijų, turinčių daugiau kaip 10 000 g. e., prieš išleidžiant į jautrias zonas ne vėliau kaip nuo 1998 m. gruodžio 31 d. būtų pradėtos valyti pagal griežtesnius negu aprašyta 4 straipsnyje reikalavimus.
<...>
4. Jautriose zonose, kur galima įrodyti, kad į visus toje zonoje esančius miesto nuotėkų valymo įrenginius patenkančiose nuotėkose bendras fosforo kiekis sumažinamas bent 75 % bei bendras azoto kiekis sumažinamas bent 75 %, individualiems nuotėkų valymo įrenginiams nebūtina taikyti reikalavimų, išdėstytų šio straipsnio 2 ir 3 dalyse.
5. Išleidimams iš miesto nuotėkų valymo įrenginių, kurie yra atitinkamuose jautrių zonų nuotėkų surinkimo rajonuose ir kurie taip pat teršia šias zonas, privalo būti taikomi šio straipsnio 2, 3, ir 4 dalių nuostatai.
Tais atvejais, kai visas minėtasis nuotėkų surinkimo rajonas ar kuri nors jo dalis yra kitoje valstybėje narėje, taikomas 9 straipsnis.
<...>
8. Valstybei narei nereikia nustatyti jautrių zonų įgyvendinant šią direktyvą, jei ji visoje savo teritorijoje vykdo 2, 3 ir 4 dalyse nustatytą nuotėkų valymą.“
Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą
5 Byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą, pateiktose pastabose Liuksemburgo Didžioji Hercogystė tvirtino, kad siekiant laikytis nacionalinių nuostatų, kuriomis perkelta Direktyva 91/271, buvo įgyvendinta nacionalinė veiksmų programa, skirta komunaliniams valymo įrenginiams modernizuoti. Taigi ši valstybė narė manė, kad bendras azoto kiekis turėjo būti sumažintas 75 % ne vėliau kaip 2008 m. užbaigus atitinkamų valymo įrenginių modernizavimą.
6 O Komisija manė, kad aštuoniose iš vienuolikos aglomeracijų, turinčių daugiau kaip 10 000 g. e., nebuvo įgyvendinta Direktyva 91/271.
7 Minėtame Sprendime Komisija prieš Liuksemburgą Teisingumo Teismas konstatavo, kad negalėdama įrodyti, jog į atitinkamus valymo įrenginius patenkančiose nuotekose bendras azoto kiekis sumažintas bent 75 %, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/271 5 straipsnio 4 dalį.
Ikiteisminė procedūra
8 Tikrindama, kaip įvykdytas minėtas Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą, 2006 m. gruodžio 6 d. Komisija paprašė Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės apibūdinti priemones, kurių imtasi šiam sprendimui įvykdyti.
9 2007 m. kovo 27 d. oficialiu pranešimu Komisija informavo Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę, kad dar negavo jokio pranešimo apie priemones, kurių ši valstybė ėmėsi siekdama įvykdyti minėtą Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą. 2007 m. rugpjūčio 7 d. Liuksemburgo Didžioji Hercogystė atsakė į šį oficialų pranešimą.
10 Gavusi šį atsakymą, kurį laikė nepakankamu, 2007 m. spalio 23 d. Komisija išsiuntė pagrįstą nuomonę Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei – ši į ją atsakė 2008 m. sausio 21 d. ir 2009 m. gruodžio 23 d. raštais.
11 2010 m. birželio 28 d. minėtai valstybei narei buvo išsiųsta papildoma pagrįsta nuomonė – ji atsakė 2010 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. gegužės 12 d. ir birželio 28 d. raštais.
12 Atsižvelgdama į Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės pateiktus atsakymus, Komisija nusprendė, kad ši valstybė vis dar visiškai neįvykdė minėto Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, nes 2010 m. pabaigoje šeši valymo įrenginiai, skirti aglomeracijoms, turinčioms daugiau kaip 10 000 g. e., vis dar neatitiko Direktyvos 91/271 5 straipsnio 4 dalyje nustatytų įpareigojimų.
13 Manydama, kad Liuksemburgo Didžioji Hercogystė laiku nesiėmė priemonių minėtam Sprendimui Komisija prieš Liuksemburgą įvykdyti, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.
Pokyčiai vykstant šiam procesui
14 2012 m. balandžio 16 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei leista įstoti į bylą palaikyti Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės reikalavimų.
15 Iš 2013 m. balandžio 24 d. posėdžio matyti, kad Komisija ir Liuksemburgo Didžioji Hercogystė taikė skirtingus skaičiavimo metodus siekdamos nustatyti atitinkamų valymo įrenginių atitikties lygį.
16 Komisijos teigimu, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė vertina įrenginius, skirtus Liuksemburgo miestui, remdamasi 15 mg bendro azoto litre kriterijumi, nors pagal Direktyvos 91/271 I priedo 2 lentelę, atsižvelgiant į aglomeracijas, turinčias daugiau kaip 100 000 g. e., turi būti įvykdyti 10 mg bendro azoto litre kriterijai. Taigi, jeigu būtų taikomi Komisijos naudoti kriterijai, keturi įrenginiai neatitiktų reikalavimų, o Liuksemburgo Didžioji Hercogystė mano, kad nuo šiol du įrenginiai iš šešių vis dar neatitinka reikalavimų.
17 Iš tiesų per posėdį Liuksemburgo Didžioji Hercogystė manė, kad Direktyvos 91/271 nuostatų neatitinka tik du įrenginiai, t. y. Bonnevoie ir Bleesbruck. Pirmojo darbai turėtų būti baigti ne vėliau kaip 2014 m. Šios valstybės narės pareigūnas negalėjo pateikti tikslios antrojo įrenginio darbų pabaigos datos, tačiau nurodė, kad bet kuriuo atveju šie darbai turėtų trukti ilgiau negu Bonnevoie įrenginio.
Dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Šalių argumentai
18 Dėl tariamo įsipareigojimų neįvykdymo Komisija primena, kad, remiantis SESV 260 straipsnio 1 dalimi, jei Teisingumo Teismas nustato, kad valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal SESV, reikalaujama, kad ta valstybė narė imtųsi būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti. Dėl tokio sprendimo įvykdymo termino Komisija patikslina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, siekiant nedelsiant vienodai taikyti Sąjungos teisę, būtina, kad vykdyti būtų pradėta netrukus ir užbaigta kuo greičiau (2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑121/07, Rink. p. I‑9159, 21 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
19 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė nurodo, kad įvyko pokyčių, susijusių su atitinkamais šešiais valymo įrenginiais. Ji pateikė išsamią informaciją dėl šešių valymo įrenginių ir paaiškinimus dėl inkriminuojamų pažeidimų.
20 Dėl Übersyren valymo įrenginio Liuksemburgo Didžioji Hercogystė paaiškina, kad į šį įrenginį patenka nuotekos iš Liuksemburgo oro uosto. Dėl 2010 m. gruodžio mėn. ypač gausiai iškritusio sniego tą mėnesį ypatingai viršytos produktų, naudotų, pirma, kilimo ir tūpimo takams, riedėjimo takams ir peronams nuvalyti ir, antra, ledui nuo lėktuvų nutirpdyti, kiekio vertės. „Biocheminio deguonies suvartojimo“ kriterijus nebuvo įvykdytas dėl to, kad šiuo laikotarpiu ant lėktuvo sparnų dideliais kiekiais kaip atitirpinimo skystis buvo naudojamas glikolis. Tai, kad viršyta šio parametro ribinė vertė, neturi įtakos azotinių medžiagų pašalinimui, todėl, priešingai, nei, atrodo, teigia Komisija, išvados, kurias padarė nacionalinės valdžios institucijos, remdamosi analizės rezultatais, nėra nenuoseklios.
21 Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teigimu, tik dėl vieno 2010 m. gruodžio mėn. blogų veiklos rezultatų Übersyren valymo įrenginys neatitiko reikalavimų 2010 m., nors jau nuo 2003 m. šio įrenginio veiklos rezultatai atitiko Direktyvoje 91/271 nurodytas vertes. Iš tiesų remiantis iki šiol pateiktomis 2011 m. vertėmis patvirtinama, kad tai buvo išimtinis atvejis.
22 Dėl Beggen valymo stoties Liuksemburgo Didžioji Hercogystė tvirtina, kad šis įrenginys pradėtas eksploatuoti pirmąjį 2011 m. pusmetį ir yra pats didžiausias šios valstybės valymo įrenginys. Šio įrenginio 300 000 g. e. valymo pajėgumas yra tris kartus didesnis negu antro didžiausio šios valstybės įrenginio pajėgumas, juo taip pat užtikrinamas pusės Liuksemburgo aglomeracijoje sukeltos apkrovos sutvarkymas. Veiklos rezultatai toliau gerėja ir jais remiantis galima daryti išvadą, kad įrenginys jau tuoj pasieks reikalaujamą veiklos rezultatų lygį.
23 Iš surinktų Hesperanžo įrenginio veiklos rezultatų taip pat matyti, kad jie atitiko Direktyvoje 91/271 nurodytą lygį.
24 Dėl ypatingų oro sąlygų 2010 m. žiemą Meršo valymo įrenginio statyba šiek tiek vėlavo, todėl pirmasis eksploatavimo etapas, per kurį galima užtikrinti pakankamo kiekio sutvarkymą, kad būtų patenkinti dabartiniai poreikiai, turėjo būti pradėtas ne 2011 m. trečiąjį ketvirtį, o 2012 m. pirmąjį ketvirtį.
25 Įvykus naujoms deryboms su darbų konkurso laimėtoju, kolektoriaus, skirto užtikrinti, kad šiuo metu Bonnevoie valymo įrenginyje valomos nuotekos būtų perduodamos tvarkyti į Beggen valymo įrenginį, kasimo darbų užsakymas buvo pateiktas 2011 m. spalio mėn. pradžioje. Šio objekto statyba pradėta, darbų įvykdymo terminas – 900 dienų.
26 Galiausiai Liuksemburgo Didžioji Hercogystė nurodo, kad rengiamas Bleesbruck valymo įrenginio plėtros ir modernizavimo projektas, kuriame bet kuriuo atveju turės būti atsižvelgiama į atliekamo poveikio aplinkai tyrimo rezultatus.
27 Baigdama Liuksemburgo Didžioji Hercogystė pažymi, kad nors sankcija turi būti proporcinga ir atgrasanti, darbai, susiję su tuo, kad ši valstybė narė įvykdytų minėtą Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą, vyksta ir negali būti paspartinti. Iš tiesų tai susiję ne tik su Chambre des députés (Liuksemburgo Deputatų rūmai) teisės akto priėmimu, bet su statybos ir net pertvarkymo darbais, kad būtų įvykdytas minėtas sprendimas.
Teisingumo Teismo vertinimas
28 Pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį, jei Komisija mano, kad atitinkama valstybė narė nesiėmė būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti, tai ji, suteikusi tai valstybei galimybę pateikti savo pastabas, gali kreiptis į Teisingumo Teismą ir kartu nurodyti iš tos valstybės pagal aplinkybes atitinkamai reikalaujamos sumokėti vienkartinės sumos arba periodinės baudos dydį.
29 Šiuo atveju referencinė data, kuria reikia remtis vertinant įsipareigojimų neįvykdymą pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį, yra pagal šią nuostatą pateiktame oficialiame pranešime nustatyto termino pabaiga (2012 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑610/10, 67 punktas ir 2013 m. birželio 25 d. Sprendimo Komisija prieš Čekijos Respubliką, C‑241/11, 23 punktas).
30 Šioje byloje, kaip per teismo posėdį pripažino Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, bent jau dėl dviejų valymo įrenginių ši valstybė narė neįvykdė minėtame Sprendime Komisija prieš Liuksemburgą nurodytų reikalavimų. Todėl neginčijama, kad pasibaigus dviejų mėnesių laikotarpiui nuo tada, kai ši valstybė narė gavo šio sprendimo 11 punkte nurodytą papildomą oficialų pranešimą, t. y. 2010 m. rugpjūčio 28 d., minėta valstybė bet kuriuo atveju nebuvo ėmusis visų būtinų priemonių, kad būtų visiškai įvykdyti įsipareigojimai pagal minėtą sprendimą.
31 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nesiėmusi visų būtinų priemonių minėtam Sprendimui Komisija prieš Liuksemburgą įvykdyti, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį.
Dėl piniginių baudų
Šalių argumentai
32 Komisija prašo Teisingumo Teismo priteisti iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės sumokėti, pirma, vienkartinę 1 248 eurų dydžio sumą, padaugintą iš dienų nuo minėto Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą paskelbimo iki Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo šioje byloje arba visiško minėto sprendimo įvykdymo dienos skaičiaus ir, antra, 11 340 eurų periodinę baudą už kiekvieną dieną nuo pastarojo sprendimo priėmimo dienos iki to laiko, kol ši valstybė narė visiškai įvykdys pirmąjį sprendimą.
33 Remdamasi savo 2005 m. gruodžio 13 d. komunikate „EB sutarties 228 straipsnio įgyvendinimas“ (SEC(2005) 1658), kuris atnaujintas 2010 m. liepos 20 d. komunikatu „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 260 straipsnio įgyvendinimas – Duomenų, naudojamų apskaičiuojant vienkartines sumas ir periodines baudas, kurias Komisija siūlo Teisingumo Teismui per pažeidimo procedūrą, atnaujinimas“ (SEC(2010) 923/3), numatytomis gairėmis, Komisija mano, kad finansinės sankcijos turi būti nustatomos atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, jo trukmę ir būtinybę užtikrinti sankcijos atgrasomąjį poveikį, kad būtų išvengta pakartotinių pažeidimų.
34 Pirmiausia dėl pažeidimo sunkumo Komisija siūlo taikyti sankcijas, apskaičiuojamas remiantis pažeidimo sunkumo koeficientu nuo 6 iki 20, atsižvelgiant tiek į pažeistų Sąjungos taisyklių, t. y. direktyvos, kuria siekiama apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, nuostatų svarbą, tiek į atitinkamo teismo sprendimo neįvykdymo pasekmes bendriems ir privatiems interesams ir į iš to kylantį užteršimo pavojaus mastą.
35 Vėliau dėl susijusio su pažeidimo trukme kriterijaus Komisija tvirtina, kad vienkartinės sumos dydis turi būti apskaičiuojamas, atsižvelgiant į laikotarpį nuo minėto Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, kurį reikalaujama įvykdyti, paskelbimo iki dienos, kai ji nusprendė pareikšti šį ieškinį Teisingumo Teisme, t. y. maždaug 59 mėnesiai, o tai pagal jos 2005 m. gruodžio 13 d. komunikatą atitinka trukmės koeficientą 3.
36 Galiausiai dėl būtinybės, kad sankcija būtų atgrasanti siekiant išvengti pakartotinių pažeidimų, Komisija pagal 2010 m. liepos 20 d. komunikatą nustatė kintamąjį „n“, lygų 1, pagrįstą Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės mokumu.
37 Savo rašytinėse ir žodinėse pastabose Liuksemburgo Didžioji Hercogystė teigia, kad vertinant pažeidimo sunkumą ir net trukmę turėtų būti atsižvelgta į pastangas ir patobulinimus, taip pat į būtinus darbus minėtam Sprendimui Komisija prieš Liuksemburgą įvykdyti. Iš tiesų, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas negali būti įvykdytas tik priėmus teisės aktą, o tam reikia atlikti daug planavimo darbų ir pasirašyti daug sutarčių, todėl gali būti tam tikrų vėlavimų, taip pat atlikti statybos darbus, darytina išvada, kad įvykdymo terminas yra neišvengiamai ilgesnis negu paprasto teisės akto atveju.
38 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė priduria, kad atitinkamai turėtų būti vertinamas ir sunkumas. Šios valstybės narės teigimu, dėl ilgesnės vykdymo trukmės konkrečiu atveju nebūtinai pateisinamas griežtesnis pažeidimo sunkumo vertinimas, taigi ir didesnės vienkartinės sumos skyrimas.
39 Jungtinė Karalystė mano, kad didelės apimties infrastruktūros projektams, kokie yra nagrinėjami šioje byloje, vykdyti Komisija turi numatyti protingą terminą, atsižvelgdama į visus aspektus, pavyzdžiui, projekto koncepciją, jo techninį įgyvendinimą ar teisės aktų reikalavimų, kurių įvykdymas turi būti užtikrintas tokiu projektu, pobūdį. Komisija prireikus taip pat turėtų atsižvelgti į įvykius, kurie nepriskirtini atitinkamai valstybei narei, t. y. gaivalines nelaimes. Vieni iš veiksnių, kurie sudarytų galimybę įvertinti, ar terminas yra protingas, ar ne, yra Sąjungos ir nacionalinėje teisėje numatytos administracinės ir teisminės procedūros. Galiausiai Jungtinė Karalystė tvirtina, kad Komisija turi įrodyti, jog sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, įgyvendinimo trukmė yra nepagrįsta.
40 Jungtinės Karalystės teigimu, Komisija turi būti pasirengusi atitinkamai valstybei narei suteikti protingą terminą ne tik būtiniems minimaliems darbams atlikti, bet ir įgyvendinti didesnio užmojo ir palankesniam aplinkai projektui, kurio valstybė narė gali pageidauti imtis siekdama įvykdyti pagal SESV 258 straipsnį priimtą sprendimą.
Teisingumo Teismo vertinimas
41 Pripažinęs, kad Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė minėto Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, kurio įgyvendinimo siekia Komisija, Teisingumo Teismas gali pagal SESV 260 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą skirti šiai valstybei narei sumokėti vienkartinę sumą arba periodinę baudą.
42 Šiuo atveju referencinė data, kuria reikia remtis vertinant įsipareigojimų neįvykdymą pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį, yra pagal šią nuostatą pateiktame oficialiame pranešime nustatyto termino pabaiga (minėtų sprendimų Komisija prieš Ispaniją 67 punktas ir Komisija prieš Čekijos Respubliką 23 punktas). Tačiau kai, kaip ir šiuo atveju, procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo pradėta remiantis EB 228 straipsnio 2 dalimi, referencinė data, kuria reikia remtis vertinant įsipareigojimų neįvykdymą, yra pagrįstoje nuomonėje, pateiktoje prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, t. y. iki 2009 m. gruodžio 1 d., nustatyto termino pabaiga (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑496/09, Rink. p. I‑11483, 27 punktą).
Dėl periodinės baudos
– Dėl periodinės baudos skyrimo principo
43 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką periodinės baudos skyrimas iš esmės pateisinamas tik tiek, kiek tęsiasi iš ankstesnio sprendimo neįvykdymo kilęs pažeidimas, kol Teisingumo Teismas išnagrinės faktines aplinkybes (2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C‑374/11, 33 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
44 Reikia konstatuoti, kad šiuo atveju to nagrinėjimo metu ir teismo posėdžio dieną nebuvo imtasi visų priemonių, būtinų minėtam Sprendimui Komisija prieš Liuksemburgą įvykdyti.
45 Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas mano, kad sprendimas nurodyti Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei sumokėti periodinę baudą yra tinkama finansinė priemonė siekiant užtikrinti visišką minėto Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą įvykdymą.
– Dėl periodinės baudos dydžio
46 Reikia priminti, kad naudodamasis savo diskrecija šioje srityje Teisingumo Teismas turi nustatyti tokį periodinės baudos dydį, kad ši bauda, pirma, atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcinga nustatytam įsipareigojimų neįvykdymui ir atitinkamos valstybės narės mokumui (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
47 Teisingumo Teismui atliekant vertinimą, pagrindiniai kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti, siekiant užtikrinti, kad periodinė bauda turėtų priverstinį pobūdį vienodai ir veiksmingai taikant Sąjungos teisę, iš esmės yra pažeidimo trukmė, jo sunkumas ir atitinkamos valstybės narės mokumas. Norėdamas taikyti šiuos kriterijus Teisingumo Teismas pirmiausia turi atsižvelgti į neįvykdymo pasekmes susijusiems viešiesiems ir privatiems interesams ir atitinkamos valstybės narės pareigų įvykdymo skubumą (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 119 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
48 Šioje byloje reikia pažymėti, kad Komisija siūlo apskaičiuojant periodinės baudos dydį atsižvelgti į laipsnišką reikalavimų neatitinkančių g. e., t. y. nesurinktų arba neišvalytų, arba netinkamai išvalytų g. e., skaičiaus mažėjimą. Tai sudarytų galimybę atsižvelgti į Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės pažangą vykdant minėtą Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą ir į proporcingumo principą.
49 Ieškinyje Komisija siūlo periodinės baudos apskaičiavimo sistemą suderinti su tikslu nebausti Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, įpareigojant ją sumokėti už Teisingumo Teismo konstatuotą pažeidimą, kuris buvo nutrauktas laikotarpiu, reikalingu įrodyti, kad įvykdyti atitinkami reikalavimai, t. y. kai pasibaigus šiam laikotarpiui paaiškėja, kad valymas atitiko Direktyvą 91/271 šiuo laikotarpiu.
50 Šiuo klausimu Komisija siūlo apskaičiuojant periodinės baudos dydį šešių mėnesių laikotarpiui neįtraukti bendro g. e., kuriems taikytas tretinis valymas, skaičiaus. Pasibaigus šiam šešių mėnesių laikotarpiui, pirma, jei rezultatai atitiks Direktyvą 91/271, kiek tai susiję su mėginių ėmimo dažnumu ir tinkamomis vertėmis, tuo atveju bus laikoma, kad valymo įrenginyje taikomas reikalavimus atitinkantis valymas, o atitinkami g. e. bus galutinai atimti apskaičiuojant periodinę baudą. Antra, jei iš šešių mėnesių rezultatų bus matyti, kad valymo įrenginio veikimas neatitinka reikalavimų, tuo atveju atitinkami g. e. bus vėl įtraukti apskaičiuojant periodinę baudą. Galiausiai, trečia, esant vidutiniams rezultatams, kurie vis dėlto galėtų atitikti reikalavimus dvylikos mėnesių laikotarpiu, kaip nurodyta Direktyvoje 91/271, galės būti nustatytas naujas sustabdymo laikotarpis. Jei reikalavimų neatitikimas bus patvirtintas, tuo atveju atitinkami g. e. bus vėl įtraukti apskaičiuojant periodinę baudą, taigi dėl jų bauda turės būti sumokėta už visą dvylikos mėnesių sustabdymo laikotarpį.
51 Nors tiesa, kad, kaip teigia Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, reikalavimų neatitinkančių g. e. išleidžiamų nuotekų sumažėjo, o dėl to neatitikimo lygis (skaičiuojant g. e.) sumažėjo nuo 64 % iki 21 %, vis dėlto reikia atsižvelgti į Komisijos nustatytas sunkinančias aplinkybes.
52 Pirma, kaip konstatavo Komisija, nuo minėto Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą priėmimo praėjo daugiau negu penkeri metai. Liuksemburgo Didžioji Hercogystė iki šios dienos turėjo pakankamai laiko įvykdyti šį sprendimą, o Direktyvoje 91/271 iš pradžių buvo numatyti penkeri metai joje įtvirtintiems įpareigojimams įgyvendinti.
53 Antra, visą nacionalinę teritoriją paskelbusios „jautria zona“, Liuksemburgo valdžios institucijos nusprendė, kad paviršinius vandens telkinius jau paveikė arba gali greitai paveikti eutrofikacija. Atsižvelgiant į šį paskelbimą, apie kurį patvirtinta tų pačių valdžios institucijų 1999 m. laiške Komisijai, darytina išvada, kad Liuksemburgo Didžioji Hercogystė negalėjo nežinoti, jog būtina atlikti darbus, kad jos valymo įrenginiai atitiktų Sąjungos teisę bent jau nuo 1999 m.
54 Kol Liuksemburgo Didžioji Hercogystė nesiims visų būtinų priemonių minėtam Sprendimui Komisija prieš Liuksemburgą įvykdyti, taigi ir Direktyvoje 91/271 numatytiems įsipareigojimams įgyvendinti, šioje byloje neturi būti sustabdytas baudos mokėjimas arba ši bauda sumažinama.
55 Tačiau reikia konstatuoti, kad paskyrus Komisijos pasiūlyto dydžio baudą nebūtų tinkamai atsižvelgta į tai, kad Liuksemburgo Didžioji Hercogystė jau įgyvendino didžiąją dalį įsipareigojimų, todėl tokio dydžio bauda nebūtų proporcinga.
56 Atsižvelgdamas į visas šios bylos aplinkybes, Teisingumo Teismas mano, kad yra tinkama skirti 2 800 eurų periodinę baudą už kiekvieną dieną nuo šio sprendimo paskelbimo dienos iki to laiko, kol Liuksemburgo Didžioji Hercogystė įvykdys minėtą Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą, siekiant užtikrinti, kad pastarasis sprendimas būtų įvykdytas.
Dėl vienkartinės sumos
57 Visų pirma reikia priminti, kad įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą iš esmės grindžiamas atitinkamos valstybės narės pareigų nevykdymo padarinių privatiems ir viešiesiems interesams vertinimu, ypač kai įsipareigojimai buvo nevykdomi ilgą laiką nuo sprendimo, kuriuo pirmą kartą konstatuotas šis nevykdymas (minėto Sprendimo Komisija prieš Čekijos Respubliką 40 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
58 Be to, galimybė įpareigoti sumokėti vienkartinę sumą ir šios sumos galimo dydžio nustatymas kiekvienu atskiru atveju turi priklausyti nuo visų svarbių veiksnių, susijusių ir su konstatuoto pažeidimo ypatybėmis, ir su atitinkamos valstybės narės, prieš kurią pradėta procedūra pagal SESV 260 straipsnį, elgesiu (minėto Sprendimo Komisija prieš Čekijos Respubliką 41 punktas).
59 Šia nuostata Teisingumo Teismui suteikta didelė diskrecija sprendžiant, ar reikia skirti tokią sankciją, ir prireikus nustatant jos dydį. Konkrečiai kalbant, valstybė narė negali būti automatiškai įpareigota sumokėti vienkartinę sumą (minėto Sprendimo Komisija prieš Čekijos Respubliką 42 punktas).
60 Todėl Komisijos pasiūlymai negali įpareigoti Teisingumo Teismo ir tėra naudinga gairė (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Čekijos Respubliką 43 punktą).
61 Dėl Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ir Jungtinės Karalystės pastabų, kad Komisija turėtų numatyti protingą didelės apimties infrastruktūros projektų, kokie yra nagrinėjami šioje byloje, įvykdymo terminą, atsižvelgdama į tokių projektų įgyvendinimo mastą ir sudėtingumą, o pažeidimo laikotarpis turėtų būti pradėtas skaičiuoti tik pasibaigus tokiam terminui, reikia konstatuoti, kad į minėtų projektų pobūdį, sudėtingumą, kainą ir laiką, kurį įsipareigojimų neįvykdžiusi valstybė narė juos įgyvendina, turi būti atsižvelgta tiek vertinant būtinybę skirti vienkartinę sumą, tiek nustatant šios sumos dydį.
62 Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, siekdama įvykdyti minėtą Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą, šiuo metu deda daug pastangų ir skiria dideles investicijas. Be to, Komisija pažymėjo, kad po šio sprendimo priėmimo aglomeracijų, kuriose neįgyvendinti Direktyvos 91/271 5 straipsnio 4 dalies reikalavimai, skaičius buvo sumažintas iki šešių aglomeracijų iš esamų dvylikos.
63 Nors pažymėtina, kad šios investicijos yra neginčytinos, taip pat reikia pabrėžti, kad remdamasi minėtos direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi ir II priedu visą savo teritoriją priskyrusi prie „jautrios zonos“ Liuksemburgo Didžioji Hercogystė pripažino, kad jos teritorijoje būtina didesnė aplinkos apsauga. Nevalant miesto nuotekų daroma ypač didelė žala aplinkai.
64 Be to, reikia pažymėti, kad įsipareigojimų neįvykdymas, nustatytas minėtame Sprendime Komisija prieš Liuksemburgą, tęsėsi maždaug septynerius metus, o tai yra pernelyg ilgai, net jeigu turi būti pripažinta, kad užduotims įvykdyti reikėjo ilgo kelerių metų laikotarpio ir kad turi būti laikoma, jog vykdant šį sprendimą padaryta pažanga.
65 Todėl Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į pernelyg ilgą pažeidimo trukmę, mano, kad šioje byloje pagrįsta priteisti iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės sumokėti vienkartinę sumą.
66 Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, Teisingumo Teismas mano, kad bylos aplinkybės bus tinkamai įvertintos nustačius, kad Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės mokėtinos vienkartinės sumos dydis yra 2 000 000 eurų.
67 Taigi iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės reikia priteisti sumokėti Komisijai į „Nuosavų Europos Sąjungos išteklių“ sąskaitą vienkartinę 2 000 000 eurų sumą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
68 Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bylinėjimosi išlaidas ir buvo nustatyta, kad neįvykdyti įsipareigojimai, pastaroji turi padengti bylinėjimosi išlaidas. Remiantis to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas, reikia nuspręsti, kad Jungtinė Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. Nesiėmusi visų būtinų priemonių 2006 m. lapkričio 23 d. Sprendimui Komisija prieš Liuksemburgą (C‑452/05) įvykdyti, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį.
2. Priteisti iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės sumokėti Europos Komisijai į „Nuosavų Europos Sąjungos išteklių“ sąskaitą vienkartinę 2 000 000 eurų sumą.
3. Tuo atveju, jeigu 1 punkte konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas išlieka šio sprendimo paskelbimo dieną, priteisti iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės sumokėti Europos Komisijai į „Nuosavų Europos Sąjungos išteklių“ sąskaitą 2 800 eurų periodinę baudą už kiekvieną dieną, kai vėluojama imtis būtinų priemonių minėtam Sprendimui Komisija prieš Liuksemburgą įvykdyti, mokėtiną nuo sprendimo šioje byloje paskelbimo dienos iki to laiko, kol bus visiškai įvykdytas minėtas Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą.
4. Priteisti iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bylinėjimosi išlaidas.
5. Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.