2010 m. gruodžio 2 d. Italijos Respublikos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2010 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimo sujungtose bylose T-166/07 ir T-285/07 Italijos Respublika prieš Europos Komisiją

(Byla C-566/10 P)

Proceso kalba: italų

Šalys

Apeliantė: Italijos Respublika, atstovaujama G. Calmieri ir avvocato dello Stato P. Gentili

Kitos proceso šalys: Europos Komisija, Lietuvos Respublika ir Graikijos Respublika

Apeliantės reikalavimai

Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56, 58 ir 61 straipsniais, panaikinti 2010 m. rugsėjo 13 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą sujungtose bylose T-166/07 ir T-285/07, priimtą dėl Italijos Respublikos pareikštų ieškinių, kuriais prašoma panaikinti:

1) pranešimą apie atvirą konkursą EPSO/AD/94/07 125 administratorių (AD5) informacijos, komunikacijos ir visuomenės informavimo priemonių srityje rezervo sąrašui sudaryti,

2) pranešimą apie atvirą konkursą EPSO/AST/37/07 110 asistentų (AST3) komunikacijos ir informacijos srityje rezervo sąrašui sudaryti,

paskelbtus anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis 2007 m. vasario 28 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje C 45 A;

3) pranešimą apie atvirą konkursą EPSO/AD/95/07 20 administratorių (AD5) informacijos mokslų srityje (biblioteka/dokumentacija) rezervo sąrašui sudaryti,

paskelbtą anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis 2007 m. gegužės 8 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje C 103.

Priimti sprendimą dėl ieškinių panaikinant pirmiau nurodytus pranešimus.

Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Grįsdama apeliacinį skundą apeliantė nurodo septynis pagrindus.

Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu ji nurodo, kad skundžiamu sprendimu pažeidžiama iš SESV 342 straipsnio ir Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1/58, nustatančio vartotinas kalbas¹, 6 straipsnio išplaukianti kompetencijų sistema vartotinų kalbų nustatymo srityje. Iš tiesų Reglamento Nr. 1/58 6 straipsnyje Taryba pripažino institucijų kompetenciją savo vidaus tvarkose nustatyti vartotinas kalbas. Tačiau Bendrasis Teismas neteisėtai pripažino, kad Komisija savo vartotinų kalbų aspektus turi teisę reglamentuoti ir įprastuose pranešimuose apie konkursus.

Antrasis apeliacinio skundo pagrindas nukreiptas prieš argumentus, kuriais Bendrasis Teismas atmeta Reglamento Nr. 1/58 1, 4 ir 5 straipsnių pažeidimą. Apeliantė keliais atžvilgiais ginčija argumentus, kad pranešimai apie konkursus nėra bendro taikymo dokumentai 4 straipsnio prasme ir dėl to jiems netaikomos bendrosios šio reglamento nuostatos. Jos manymu, Bendrojo Teismo argumentai netiesiogiai paneigiami įvairiais Pareigūnų tarnybos nuostatų aspektais.

Trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantė nesutinka su skundžiamu sprendimu tiek, kiek Bendrasis Teismas nepripažįsta, jog dėl to, kad aptariami išsamūs pranešimai apie konkursus buvo paskelbti tik trimis kalbomis, buvo pažeistas EB 12 straipsnyje (dabar - SESV 18 straipsnis) įtvirtintas nediskriminavimo principas ir Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnyje, ES 6 straipsnio 3 dalyje, Reglamento Nr. 1/58 5 straipsnyje ir Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas kalbų įvairovės principas. Apeliantės nuomone, dėl to, kad toliau buvo paskelbtos pranešimų santraukos visomis kalbomis su nuoroda į išsamius pranešimus prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis, priešingai nei mano Bendrasis Teismas, negalėjo būti išvengta kandidatus, kurių kalbos yra kitos nei minėtosios, diskriminuojančios situacijos. Be to, atsižvelgiant į minėtą tolesnį pranešimų paskelbimą, Bendrasis Teismas pažeidė SESV 263 straipsnį, nes jo tikrinamo teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas tik atsižvelgiant į teisės akto redakciją jo priėmimo momentu, o į vėlesnius veiksnius neturi būti atsižvelgiama.

Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su tik trijų kalbų kaip konkurso "antros kalbos" pasirinkimo teisėtumu. Argumentais, kuriais Bendrasis Teismas paneigė, kad Komisijos pasirinkimas yra diskriminuojantis ir netinkamas, be kita ko, pažeidžiama keletas nuostatų (Reglamento Nr. 1/58 1 ir 6 straipsniai bei Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalys, 27 straipsnio 2 dalis ir 28 straipsnio f punktas), kuriomis kalbų įvairovės principas įtvirtinamas ir Sąjungos institucijose. Priešingai nei mano Bendrasis Teismas, apeliantė neprivalėjo įrodyti, kad galimos išimtys netaikomos, tačiau Komisija turėjo motyvuoti atitinkamą savo pasirinkimą.

Penktuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą nepagrįstai nusprendus, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas nepažeistas, nes teismas paneigė, jog ilgametė Komisijos praktika konkursų srityje suteikė potencialiems dalyviams teisėtų lūkesčių dėl tam tikrų konkurso sąlygų.

Šeštuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantė tvirtina, kad pripažinęs, jog administracija nagrinėjamuose pranešimuose apie konkursus neprivalėjo pateisinti trijų vartotinų kalbų pasirinkimo, Bendrasis Teismas pažeidė SESV 296 straipsnio antrą pastraipą, pagal kurią visi teisės aktai turi būti motyvuojami.

Galiausiai septintasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su esminių, su pranešimų apie konkursus pobūdžiu ir tikslu susijusių normų, visų pirma Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalių, 28 straipsnio f punkto ir 27 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą pripažindamas, kad ne vien konkurso komisija turi įvertinti kandidatų kalbos žinias, nes pranešimą inicijuojanti institucija turi teisę atlikti pirminę interesantų atranką remdamasi vien kalbos kriterijais.

____________

¹ - Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1, nustatantis kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (OL 17, 1958 10 6, p. 385; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 3).