2007 m. liepos 13 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką
(Byla C-326/07)
Proceso kalba: italų
Šalys
Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama L. Pignataro-Nolin ir H. Støvlbæk
Atsakovė: Italijos Respublika
Ieškovės reikalavimai
Pripažinti, kad įtraukdama tokias nuostatas, kaip 2004 m. birželio 10 d. Ministrų Tarybos pirmininko dekreto dėl 1994 m. gegužės 31 d. Įstatyminio dekreto Nr. 332, 1994 m. liepos 30 d. Įstatymu Nr. 474 pakeisto į įstatymą su daliniais pakeitimais, iš dalies pakeisto Finansų įstatymo Nr. 350/2004 4 straipsnio 227 dalies a, b ir c punktais, 2 straipsnyje nurodytų specialių įgaliojimų vykdymo kriterijų apibrėžimo 1.2 straipsnio nuostatos, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB Sutarties 43 ir 56 straipsnius.
Priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Komisija mano, jog 2004 m. birželio 10 d. Dekreto 1.2 straipsnyje nurodyti specialių įgaliojimų, išdėstytų Įstatymo Nr. 350/2004 4 straipsnio 227 dalies a, b ir c punktuose, vykdymo kriterijai nėra tiek tikslūs ar konkretūs, kad kitos valstybės narės investuotojas žinotų, kada bus pasinaudota specialiais įgaliojimais pagal Įstatymo Nr. 350/2004 4 straipsnio 227 dalies a, b ir c punktus.
Specialūs įgaliojimai pagal Įstatymo Nr. 350/2004 4 straipsnio 227 dalies a, b ir c punktus yra šie: neleisti investuotojams įsigyti didelio akcijų paketo, suteikiančio bent 5 % arba Ekonomikos ir finansų ministro nustatytą mažesnę procentinę balso teisių dalį, neleisti sudaryti sutarčių ir susitarimų tarp akcininkų, turinčių 5 % arba Ekonomikos ir finansų ministro nustatytą mažesnę procentinę balso teisių dalį ir teisė vetuoti nutarimus dėl bendrovių panaikinimo, akcijų perleidimo, susiliejimo, išskyrimo, bendrovės buveinės perkėlimo į užsienį arba bendrovės tikslų pakeitimo. Šie kriterijai taikomi visoms įstatymo 4 straipsnio 227 dalies pirmojoje pastraipoje paminėtoms sritims (saugumo, transporto, telekomunikacijų, energijos šaltinių ir kitos viešosios paslaugos).
Atsižvelgdama į Teisingumo Teismo praktiką (Komisija prieš Ispaniją, C-463/00, Komisija prieš Prancūziją, C-483/99, Komisija prieš Belgiją, C-503/99, ir Komisija prieš Nyderlandus, C-282/04 ir C-293/04), Komisija mano, kad nagrinėjama teisės nuostata viršija tai, kas būtina 2004 m. birželio 10 d. Dekreto 1.2 straipsnyje numatytiems viešiesiems interesams užtikrinti ir pažeidžia EB 56 ir 43 straipsnius. Komisija mano, kad taip reglamentuojamose srityse, pavyzdžiui, energetikos, dujų ir telekomunikacijų, tikslą apsaugoti valstybės gyvybiškai svarbius interesus galima pasiekti priimant mažiau griežtas su šiomis sritimis susijusias priemones, tokias, kaip numatytos Direktyvose 2003/54/EB
1, 2003/55/EB
2, 2002/21/EB
3, 2002/19/EB
4, 2002/20/EB
5, 2002/22/EB
6 ir 2002/58/EB
7. Komisija mano, kad šie aktai taip pat užtikrina minimalų nacionalinį aprūpinimą ir kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp būtinybės užtikrinti energijos tiekimą, viešųjų paslaugų teikimo ir bendrovės nuosavybės struktūros arba administravimo priežiūros.