GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2007 m. rugsėjo 13 d.(1)
Byla C‑328/06
Alfredo Nieto Nuño
prieš
Leonci Monlleó Franquet
(Juzgado Mercantil 3 de Barcelona (Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prekių ženklai – „Plačiai žinomų prekių ženklų“ samprata – Geografinės srities, kurioje jie yra žinomi, dydis“
1. Šioje byloje nacionalinis teismas prašo Teisingumo Teismą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti(2) 4 straipsnio išaiškinimo.
2. Klausimas buvo pateiktas byloje, kurią pradėjo Ispanijoje įregistruoto prekių ženklo savininkas prieš neregistruoto prekių ženklo, identiško įregistruotajam ir naudojamo toms pačioms paslaugoms, naudotoją, siekdamas, kad būtų pripažinta, jog atsakovas pažeidė jo teises į registruotą prekių ženklą, ir nurodyta nutraukti pažeidimą ir sustabdyti žalą sukeliantį elgesį.
I – Teisės aktai
A – Tarptautinės teisės aktai
3. 1883 m. kovo 20 d. Paryžiuje 11 valstybių pasirašyta Paryžiaus konvencija(3) dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (toliau – Paryžiaus konvencija) buvo viena pirmųjų tarptautinių daugiašalių konvencijų šioje srityje, o šiuo metu yra viena iš sutarčių su didžiausiu dalyvių skaičiumi (171 sutarties dalyvė(4), įskaitant visas Bendrijos valstybės nares). Pagal 1 straipsnio 1 dalį Konvencijos pagrindu valstybės, kurioms ji taikoma, tarpusavyje yra sukūrusios sąjunga, turinčią savarankišką nuo jos narių (toliau taip pat – Konvencijos šalys) teisinį subjektiškumą ir savo institucijas(5), kurios tikslas yra visų pramoninės nuosavybės aspektų apsauga(6).
4. 6a straipsnio, į Konvencijos tekstą įtraukto po peržiūrėjimo 1925 m. Hagos konferencijoje(7), 1 dalyje numatyta:
„Sąjungos šalys įsipareigoja arba administracijos iniciatyva, jeigu tai leidžia tos šalies įstatymai, arba suinteresuotojo asmens prašymu atmesti arba pripažinti registraciją negaliojančia ir uždrausti naudoti prekės ženklą, jeigu ženklas atkartoja, imituoja kitą ženklą arba yra kito ženklo vertimas ir gali būti supainiotas su juo, nes registravimo arba panaudojimo šalies kompetentingas organas pripažįsta, kad tas ženklas toje šalyje yra jau plačiai žinomas, kaip ženklas asmens, kuris naudojasi šios Konvencijos privilegijomis ir panaudoja jį tokiems pat arba panašiems gaminiams. Ši nuostata taikoma ir tais atvejais, kada esminė ženklo dalis yra žinomo ženklo atkartojimas arba imitavimas, dėl kurio jis gali būti supainiotas su kitu ženklu.“
5. Pasaulio prekybos organizacijos(8) TRIPS sutarties (Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje) 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Įregistruoto prekės ženklo savininkas turi išimtines teises neleisti jokiai trečiajai šaliai, neturinčiai savininko sutikimo, naudoti prekyboje tapačius arba panašius žymenis prekėms ar paslaugoms, kurie yra tapatūs ar panašūs į tuos, kuriais buvo užregistruotas prekės ženklas, jei toks naudojimas keltų pavojų painioti. <...>
2. Paryžiaus konvencijos (1967 m.) 6a straipsnis mutatis mutandis taikomas paslaugoms. Valstybės narės, nustatydamos, ar prekės ženklas plačiai žinomas, atsižvelgia į tai, kiek žinių apie tą prekės ženklą turi atitinkamas visuomenės sluoksnis, įskaitant žinias atitinkamoje valstybėje narėje, kurios buvo gautos reklamuojant prekės ženklą.“
6. Siekiant išaiškinti, suvienodinti ir papildyti plačiai žinomų prekių ženklų apsaugą reglamentuojančias tarptautines nuostatas, įtvirtintas Paryžiaus konvencijos 6а straipsnyje ir TRIPS 16 straipsnyje, Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO)(9) Nuolatinis prekių ženklų komitetas 1999 m. birželio 8–12 d. Ženevoje vykusio bendro susitikimo metu parengė rezoliuciją(10) dėl bendros rekomendacijos dėl plačiai žinomų prekių ženklų apsaugos nuostatų priėmimo. Ši rekomendacija buvo priimta per Paryžiaus sąjungos asamblėjos ir WIPO asamblėjos jungtinę sesiją, vykusią 1999 m. rugsėjo 20–29 dienomis.
7. Rekomendacijos 2 straipsnyje pateikiamos gairės, kurių turi būti laikomasi, siekiant nustatyti, ar prekės ženklas plačiai žinomas Paryžiaus sąjungos ar WIPO valstybėje narėje:
„1. (Veiksniai, į kuriuos atkreiptinas dėmesys)
a) nustatydama, ar ženklas yra plačiai žinomas, kompetentinga institucija atsižvelgia į visas aplinkybes, leidžiančias jai daryti išvadą, kad ženklas yra plačiai žinomas;
b) būtent kompetentinga institucija išnagrinėja jai pateiktą informaciją apie veiksnius, leidžiančius spręsti, ar ženklas yra plačiai žinomas, ar ne, įskaitant šią informaciją, bet ja neapsiribojant:
i) ženklo pažinimo ir atpažinimo atitinkamoje visuomenės dalyje lygis;
ii) ženklo bet kokio naudojimo trukmė, mastas ir geografinė sritis;
iii) ženklo bet kokio reklamavimo trukmė, mastas ir geografinė sritis, įskaitant prekių ir (arba) paslaugų, kurioms taikomas ženklas, reklamą ar viešinimą ir pristatymą mugėse ar parodose;
iv) ženklo registracijų trukmė ir ženklo bei (arba) paraiškų jį įregistruoti geografinė sritis, pagal kurias sprendžiama apie ženklo naudojimą ar pažinimą;
v) įregistruoti sėkmingo sprendimų dėl teisių į ženklą įgyvendinimo atvejai, o svarbiausia, atvejai, kai kompetentingos institucijos pripažino jį plačiai žinomu ženklu;
vi) ženklui priskiriama vertė.
c) Nurodytieji veiksniai – tai gairės, padedančios kompetentingai institucijai nustatyti, ar ženklas yra plačiai žinomas; tie veiksniai nėra išankstinės prielaidos, nulemiančios tokią išvadą. Kiekvienu atveju išvada priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Kai kuriais atvejais svarbūs gali būti visi veiksniai. Kitais atvejais svarbūs gali būti tik kai kurie veiksniai. Dar kitais atvejais nė vienas veiksnys nėra svarbus, ir sprendimas gali priklausyti nuo b punkte neišvardytų papildomų veiksnių. Tokie papildomi veiksniai gali būti svarbūs patys savaime arba kartu su vienu ar keliais pirmiau b punkte išvardytais veiksniais.
2) (Atitinkama visuomenės dalis)
a) Atitinkamai visuomenės daliai priklauso, bet ja neapsiriboja:
i) faktiniai ir (arba) potencialūs prekių ir (arba) paslaugų, kurios žymimos ženklu, rūšies vartotojai;
ii) asmenys, prisidedantys prie prekių ir (arba) paslaugų, kurios žymimos ženklu, rūšies platinimo;
iii) verslininkų sluoksniai, prekiaujantys tokios rūšies prekėmis ir (arba) paslaugomis, kurios žymimos ženklu.
b) Jei nustatoma, kad ženklas yra plačiai žinomas bent vienai svarbiai kurios nors valstybės narės visuomenės daliai, toji valstybė narė tokį ženklą laiko plačiai žinomu.
c) Jei nustatoma, kad ženklas yra žinomas bent vienai svarbiai kurios nors valstybės narės visuomenės daliai, toji valstybė narė tokį ženklą gali laikyti plačiai žinomu.
d) Valstybė narė gali nustatyti, kad ženklas yra plačiai žinomas net tada, kai jis nėra plačiai žinomas arba, valstybei narei taikant c punktą, kai jis nėra žinomas jokiai svarbiai tos valstybės narės visuomenės daliai.
3. (Veiksniai, į kuriuos atsižvelgti neturi būti reikalaujama)
a) Valstybė narė neturi reikalauti, kad nustatant, ar ženklas yra plačiai žinomas, būtų atsižvelgiama:
i) į tai, kad valstybėje narėje ženklas yra naudojamas arba kad ženklas joje yra įregistruotas, arba kad joje yra paduota paraiška įregistruoti ženklą arba nustatyti, kad ženklas joje galiotų;
ii) į tai, kad kokioje nors teritorijoje, kuri nėra valstybė narė, ženklas yra plačiai žinomas arba kad ženklas joje yra įregistruotas, arba kad joje yra paduota paraiška įregistruoti ženklą arba nustatyti, kad ženklas joje galiotų; siekiama, kad ji joje galiotų; arba
iii) į tai, kad ženklas valstybės narės plačiajai visuomenei yra plačiai žinomas.
b) Nepaisant a punkto ii papunkčio, valstybė narė, taikydama 2 dalies d punktą, gali reikalauti, kad ženklas būtų plačiai žinomas vienoje ar keliose ne valstybės narės teritorijose.“ (neoficialus vertimas)
B – Bendrijos teisės aktai
8. Kaip nurodoma preambulėje, Direktyvos 89/104 tikslas yra suderinti valstybių narių prekių ženklus reglamentuojančius įstatymus, tačiau tik tas nacionalines nuostatas, kurios daro tiesioginę įtaką vidaus rinkos funkcionavimui sudarydamos kliūtis laisvam prekių judėjimui, laisvei teikti paslaugas bei iškraipydamos konkurenciją (žr. pirmą ir trečią konstatuojamąsias dalis).
9. Šiuo požiūriu Direktyva visų pirma nustato vienodas teisių į registruotą prekių ženklą įgijimo ir išlaikymo sąlygas visose valstybėse narėse, apibrėždama žymenis, sudarančius prekių ženklą (2 straipsnis), numatydama atsisakymo registruoti ir negaliojimo pagrindų, susijusių su pačiu ženklu arba su prieštaravimu ankstesnėms teisėms, baigtinį sąrašą (3 ir 4 straipsniai) bei panaikinimo pagrindų baigtinį sąrašą (12 straipsnis).
10. Atsižvelgiant į šią bylą, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas Direktyvos 4 straipsniui pavadinimu „Kiti atsisakymo registruoti ar negaliojimo pagrindai, susiję su prieštaravimu ankstesnėms teisėms“, kurio 1 dalyje numatyta:
„Prekių ženklas nebus registruojamas arba, jeigu įregistruotas, registracija bus paskelbiama negaliojančia:
a) jeigu jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui, o prekės ir paslaugos, kurioms jis yra taikomas arba registruojamas, yra tapačios prekėms arba paslaugoms, kurias apsaugo ankstesnis prekių ženklas;
b) jeigu dėl savo tapatumo ar panašumo į ankstesnį prekių ženklą arba dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, tapatumo ar panašumo yra galimybė suklaidinti dalį visuomenės arba gali būti klaidingai susiejamas su ankstesniu prekių ženklu(11).“
11. 4 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta:
1 dalyje „ankstesnis ženklas“ reiškia:
<…>
d) prekių ženklus, kurie paraiškos registruoti prekių ženklą padavimo metu arba prašymo suteikti prioritetą registruotam prekių ženklui metu yra plačiai žinomi valstybėje narėje, kai sąvoka „plačiai žinomi“ vartojama Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme(12).“
12. 4 straipsnio 4 dalies b punkte numatyta:
„Be to, bet kuri valstybė narė gali numatyti, kad prekių ženklas nebus registruojamas arba jo registracija bus pripažįstama negaliojančia, jeigu:
<…>
b) teisės į prekyboje naudojamą neregistruotą prekių ženklą arba į kitą žymenį buvo įgytos iki paraiškos registruoti vėlesnį prekių ženklą padavimo datos arba iki datos, kai buvo kreiptasi dėl prioriteto suteikimo vėlesniam prekių ženklui ir jeigu neįregistruotas prekių ženklas ar kitoks žymuo suteikia jo savininkui teisę uždrausti vartoti vėlesnį prekių ženklą(13).“
13. Direktyvoje 89/104 taip pat įtvirtintos nuostatos, skirtos garantuoti vienodą įregistruotų prekių ženklų apsaugą pagal kiekvieną nacionalinę teisę, nesudarant kliūčių valstybėms narėms savo nuožiūra suteikti didesnę apsaugą gerą vardą turintiems prekių ženklams (žr. devintą konstatuojamąją dalį).
14. 6 straipsnio pavadinimu „Prekių ženklo suteikiamų teisių apribojimas“ 2 dalyje numatyta:
„Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje naudotis ankstesnėmis tiktai tam tikroje vietovėje taikomomis teisėmis, jeigu tokią teisę pripažįsta tos valstybės įstatymai ir jei ji taikoma tik toje teritorijoje, kurioje ji yra pripažįstama.“
15. Galiausiai turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad Direktyvos preambulės dvyliktoje konstatuojamoje dalyje yra įtvirtintas reikalavimas, kad jos nuostatos visiškai atitiktų Paryžiaus konvenciją, kurios dalyvės yra visos valstybės narės.
C – Nacionalinės teisės aktai
16. 2001 m. gruodžio 7 d. Įstatymo Nr. 17 (Ispanijos prekių ženklų įstatymas) 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Kaip prekių ženklai negali būti registruojami žymenys:
a) jeigu jie yra tapatūs ankstesniam prekių ženklui, žyminčiam tapačias prekes ar paslaugas;
b) jeigu dėl savo tapatumo ar panašumo ankstesniam prekių ženklui arba dėl prekių ar paslaugų, kurias jie žymi, tapatumo ar panašumo yra galimybė suklaidinti visuomenę; suklaidinimo galimybė apima galimybę susieti su ankstesniu prekių ženklu.
2. 1 dalyje „ankstesnis ženklas“ reiškia:
a) registruoti prekių ženklai, kurių paraiškos padavimo ar paraiškos prioriteto data yra ankstesnė negu nagrinėjamo prekių ženklo:
i) Ispanijoje registruoti prekių ženklai;
ii) ženklai, kuriems taikoma Ispanijoje pripažįstama tarptautinė registracija;
iii) Bendrijos prekių ženklai;
b) registruoti Bendrijos prekių ženklai, kuriems, remiantis Reglamentu dėl Bendrijos prekių ženklo, teisėtai taikoma pirmenybė prieš prekių ženklą, nurodytą a punkto i ir ii papunkčiuose, net jei atsisakoma ankstesnio prekių ženklo arba leidžiama pasibaigti jo registracijos galiojimo terminui;
c) paraiškos registruoti prekių ženklus, nurodytus a ir b punktuose, tuo atveju, jei galiausiai jie įregistruojami;
d) neregistruoti prekių ženklai, kurie nagrinėjamo prekių ženklo paraiškos padavimo dieną arba prekių ženklo paraiškos prioriteto datą yra Ispanijoje „plačiai žinomi“ Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme.“(14)
II – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
17. Remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir bylos medžiaga, pagrindinės bylos aplinkybės gali būti išdėstytos taip.
18. Ieškovas pagrindinėje byloje Nieto Nuño yra žodinio prekių ženklo FINCAS TARRAGONA, Ispanijoje įregistruoto Nicos sutartyje numatytoms 36 klasės paslaugoms – „nekilnojamojo turto verslas; nuosavybės ir bendros nuosavybės valdymas, nekilnojamojo turto nuoma, pardavimas; teisinė pagalba ir nekilnojamojo turto plėtra(15), savininkas.
19. Leonci Monlleó Franquet yra Taragonoje įsteigtos nekilnojamojo turto agentūros, kuri nuo tada, kai buvo įkurta 1978 m., teikia įvairias agentūros paslaugas perkant, parduodant ir valdant nuosavybę, naudodama pavadinimą FINCAS TARRAGONA (ispanų kalba) arba FINQUES TARRAGONA (katalonų kalba)(16), savininkas.
20. Byloje, pradėtoje prieš jį, dėl reikalavimo nutraukti pavadinimo FINCAS TARRAGONA (arba FINQUES TARRAGONA) naudojimą, remiantis tuo, kad toks naudojimasis pažeidžia teises, susijusias su ieškovo prekių ženklu, Monlleó Franquet, tvirtindamas, jog ieškinys turėtų būti atmestas, pateikė ir priešieškinį siekdamas, kad būtų panaikinta pareiškėjo ženklo registracija, ieškovas nustotų naudoti žymenis pagal šią registraciją ir jam būtų atlyginta žala.
21. Atsakovo priešieškinys dėl ieškovo prekės ženklo registracijos panaikinimo pagrįstas dviem argumentais. Visų pirma, jis įrodinėja, kad jo naudojamas skiriamųjų požymių turintis ženklas yra ankstesnis ir plačiai žinomas Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme, todėl jis reikalauja savo ženklui apsaugos, kuri yra numatyta Prekių ženklų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, perkeliančioje Direktyvos 89/104 4 straipsnio nuostatas į Ispanijos teisę. Antra, jis reikalauja, kad būtų pritaikytas Ispanijos prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies b punktas, pagal kurį ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia arba atšaukta, jei pareiškėjas, pateikdamas paraišką, elgėsi nesąžiningai.
22. Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį spendimą pateikusio teismo nutartį, pagrindinėje byloje buvo nustatyta, jog, atsakovo teigimu, skiriamųjų požymių turintis ženklas buvo naudojamas Taragonos mieste ir jo apylinkėse. Iš teismo nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat galima numanyti, jog aptariamas žymuo tapo plačiai žinomas dėl jo naudojimo, tačiau tik jo naudojimo geografinėje srityje.
23. Tam, kad galėtų priimti sprendimą, nacionalinis teismas nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą dėl Direktyvos 89/104 4 straipsnio išaiškinimo, atsižvelgiant į atsakovo pateiktą pirmąjį argumentą dėl panaikinimo:
„Ar (direktyvos) 4 straipsnyje pateikta valstybėje narėje „plačiai žinomo“ ženklo sąvoka susijusi vien tik su žinomumo ir nusistovėjimo Europos Sąjungos valstybėje narėje arba didelėje jos teritorijos dalyje lygiu, ar ženklo žinomumas gali būti susijęs su teritorija, kuri sutampa ne su valstybės teritorija, bet autonomija, regionu, provincija arba miestu, atsižvelgiant į ženklu pažymėtas prekes ir paslaugas bei realius vartotojus, galiausiai į rinką, kurioje ženklas naudojamas?“
III – Procesas Teisingumo Teisme
24. Remdamiesi Teisingumo Teismo statuto 23 straipsniu, rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė atsakovas pagrindinėje byloje, Prancūzijos ir Italijos vyriausybės bei Komisija.
IV – Teisinė analizė
A – Trumpos pastabos dėl nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą bei pastabų, pateiktų pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį
25. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, jog skiriamųjų požymių turintis ženklas, esantis atsakovo pateikto priešieškinio dėl registracijos panaikinimo objektu, gali būti priskiriamas Direktyvos 89/104 4 straipsnio 2 dalies d punkte numatytai ženklų grupei. Nacionalinis teismas abejoja dėl šioje nuostatoje vartojamo posakio – „prekių ženklus <...> yra plačiai žinomi valstybėje narėje, kai sąvoka „plačiai žinomi“ vartojama Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme“ – aiškinimo, o būtent dėl reikalavimo srities, kurioje ženklas yra žinomas, dydžiui. Nacionalinis teismas pastebi, jog Ispanijos teismuose nusistovėjo praktika, jog taikant Prekių ženklų įstatymo nuostatas, kurios perkėlė Direktyvos 89/104 4 straipsnio 2 dalies d punktą, būtinai turi būti įrodoma, kad ženklas yra plačiai žinomas visoje valstybės teritorijoje arba didelėje jos dalyje, o WIPO priimtos gairės įtvirtina daug lankstesnį ir sektorinį požiūrį, ženklo žinojimą susiedamos ne tiek su teritorija, kiek su produktų bei paslaugų rinka, kurioje ženklas yra naudojamas.
26. Atsakovas pagrindinėje byloje pastebi, jog reikalavimas, kad ženklas būtų žinomas visoje valstybės narės teritorijoje arba didelėje jos dalyje, diskriminuoja bendroves, vykdančias veiklą mažose geografinėse srityse. Jis taip pat tvirtina, kad sprendimo, kuris turi būti priimtas pagrindinėje byloje, požiūriu Teisingumo Teismas, spręsdamas dėl nacionalinio teismo pateikto klausimo, turi atsižvelgti į tai, kad registruotas ženklas, susijęs su šia byla, yra naudojamas toje pačioje srityje kaip ir ankstesnis ženklas, ir tai, jog ginčas tarp aptariamų ženklų yra aktualus tik konkrečioje vietovėje, t. y. Ispanijos provincijos teritorijoje.
27. O Prancūzijos, Italijos vyriausybės ir Komisija, pateikdamos panašias pastabas, siūlo Teisingumo Teismui atsakyti į pateiktą klausimą, kad Direktyvos 89/104 4 straipsnio 2 dalies d punkte nurodyto „plačiai žinomo prekių ženklo“ samprata yra susijusi tuo, kiek plačiai ženklas žinomas valstybės narės teritorijoje (Prancūzijos vyriausybės nuomone) ar didelėje valstybės teritorijos dalyje (Italijos vyriausybės ir Komisijos nuomonė).
B – Vertinimas
28. Direktyvos 89/104 4 straipsnio 2 dalies d punktas, kaip jau buvo minėta, remiasi Paryžiaus konvencijos 6a straipsniu. Tačiau ši nuoroda reiškia ne tik tarptautinėje teisėje išplėtotos „plačiai žinomo prekių ženklo“ sampratos – be to, kurios apibrėžimo Paryžiaus konvencijos 6a straipsnis nepateikia – įtraukimą į Bendrijos teisę, tačiau ir nuorodą į aiškiai apibrėžtą teisinių santykių kategoriją, kuriems Konvencijos nuostatos, atitinkamai ir Direktyva, siekia suteikti apsaugą. Kitaip tariant, nuoroda minėtoje Direktyvos nuostatoje, mano manymu, turėtų būti suprantama kaip nukreipimas į tarptautinės nuostatos, kuria remiamasi, materialinę sritį, su kuria Bendrijos nuostatos turinys, padarius nuorodą, sutampa.
29. Todėl visų pirma reikia panagrinėti Konvencijos nuostatą.
30. Paryžiaus konvencijos 6a straipsnis yra teritorialumo principo, pagal kurį teisė į prekių ženklą, įgyta pagal tam tikrą tvarką įvykdžius visus reikalaujamus formalumus, yra saugoma tik atitinkamos teisės sistemos ribose, išimtis – kuria paremta Konvencijos suteikiama apsauga(17). Aptariamos nuostatos tikslas yra leisti Konvencijos šalyje registruoto arba joje naudojamo ženklo savininkui ginčyti jo registraciją (arba ją panaikinti, jei ženklas registruotas) ir naudojimą kitoje Konvencijos šalyje, kurioje ženklas tapo plačiai žinomas, nors jis dar nėra registruotas. Ji grindžiama idėja, kad teisė į ženklą gali atsirasti ir todėl turi būti saugoma vien dėl to, kad ženklas tapo plačiai žinomas pagal atitinkamą nacionalinę teisę. Aiškiai ketinama apriboti nesąžiningą elgesį, kylantį dėl prekės ženklo vardo žinomumo, kad būtų užtikrinta, jog tretieji asmenys negalės jo pasisavinti įregistruodami valstybėje, kurioje jis dar nėra saugomas, dėl ko ženklo savininkui būtų užkertamas kelias patekti į atitinkamą rinką arba jis būtų verčiamas sumokėti už teisės į prekės ženklą perdavimą.
31. Dabartinis 6a straipsnio tekstas, nagrinėjant jį kartu su Konvencijos 1 straipsnio 2 dalimi, reglamentuoja tik prekių, o ne paslaugų ženklus. Be to, nors naudojimasis ženklu valstybėje, kurioje siekiama apsaugos, nėra tiesiogiai nustatytas kaip šio straipsnio taikymo sąlyga, tačiau aptariama nuostata neįpareigoja Konvencijos šalių apsaugoti plačiai žinomus prekių ženklus, kurie nėra naudojami toje valstybėje(18). Galiausiai ši nuostata nėra specifiškumo (arba reliatyvumo) principo išlyga, taip pat ji nėra nuo nuostolių apsauganti nuostata: jos teikiama apsauga apsiriboja atvejais, kai susiduria tapačias ar panašias prekes žymintys ženklai, o jos taikymą lemia galimos painiavos buvimas(19).
32. Taip Paryžiaus konvencijos 6a straipsnis įtvirtina plačiai žinomiems prekių ženklams teikiamos minimalios tarptautinės apsaugos turinį.
33. Kaip buvo pastebėta, ši nuostata taikytina tokiems Konvencijos šalyje registruotiems arba naudojamiems ženklams (arba bet kuriuo atveju – ženklams, kurie priklauso Konvencijos privilegijomis besinaudojantiems asmenims), kurie yra žinomi už kilmės valstybės ribų dėl jų naudojimo kitose Konvencijos šalyse, pavyzdžiui, prekybos pažymėtais produktais arba reklamos kampanijų poveikio.
34. Kita vertus, nėra aišku, ar 6a straipsnis, o bendriausia prasme Konvencijos nuostatos, kurios, papildydamos nacionalinio režimo principą(20), nustato minimalius reikalavimus jos reguliuojamos pramoninės nuosavybės apsaugai, taip pat yra taikytinos išimtinai vietinės reikšmės situacijoms, kai apsaugą vienam savo piliečių suteikia Konvencijos šalis(21), kaip, rodos, yra nacionalinio teismo nagrinėjamo ginčo atveju.
35. Mokslininkų nuomonės šiuo klausimu skiriasi, atsižvelgiant į tai, koks yra Paryžiaus konvencijos pobūdis ir tikslas. Vienų nuomone, Konvencija siekia minimaliai suderinti Konvencijos šalių įstatymus materialiniu aspektu, todėl nustato vienodą teisinį reglamentavimą, kuris taikomas nepaisant apsaugos siekiančio asmens pilietybės. Kitų manymu, atvirkščiai, tai yra tarptautinė konvencija, susijusi tik su elgesiu su užsieniečiais, ir nustato užsieniečiams minimalią apsaugą, viršijančią nacionalinio režimo principo turinį.
36. Pagal pirmąją nuomonę, Konvencijos šalys prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų pagrindu privalo pakeisti vidaus teisę taip, kad užtikrintų ir savo piliečiams Konvencijos nuostatų suteikiamą minimalų apsaugos lygį. Remiantis šiuo požiūriu, galimybė ginčyti registraciją ir Direktyvos 89/104 4 straipsnio 2 dalies d punkte numatyti panaikinimo pagrindai veikia net ir tuo atveju, kai teigiama, jog plačiai žinomas ženklas, į kurį yra ankstesnės teisės, priklauso valstybės, kurioje siekiama gauti apsaugą (toliau – apsaugos valstybė), piliečiui.
37. Kita vertus, pagal pirmąjį požiūrį Konvencijos šalys privalo užtikrinti vadinamąjį „Konvencijos režimą“ tik kitos valstybės narės ar trečiosios šalies piliečiams, esant Konvencijos 3 straipsnyje numatytoms aplinkybėms. Tuo remiantis, Konvencija veikia tik kaip teisės aktų suderinimo proceso priemonė, skatinanti, bet ne reikalaujanti, kad Konvencijos šalys išplėstų savo piliečių teises, kuriomis pagal Konvenciją naudojasi užsieniečiai, tam, kad būtų išvengta jų diskriminavimo. Jei tokia tezė sulauktų pripažinimo, tuomet reikėtų apriboti bet kokias teises piliečiams, nepaisant nacionalinės teisės nuostatų, suteikiančių galimybę pasinaudoti Konvencijos privilegijomis, ginčyti registraciją, remiantis Direktyvos 89/104 4 straipsnio 2 dalies d punkte numatytais negaliojimo pagrindais.
38. Nemanau, jog Bendrijos Teisingumo Teismui tinka spręsti, net jei ir netiesiogiai, dėl pirmiau minėto klausimo, dėl ko iš esmės būtų apibrėžiama valstybėms narėms tarptautinėje konvencijoje, kurioje Bendrija nedalyvauja, nustatytų pareigų apimtis, nepaisant to, kad galiausiai vieno ar kito požiūrio pasirinkimas priklauso nuo Bendrijos antrinės teisės, kurioje įtvirtinta nuoroda į tarptautinę nuostatą, turinio. Nesant aiškios nuorodos Konvencijoje, kiekviena valstybė narė turėtų nustatyti, ar savo piliečiams užtikrinti ir kokiais pagrindais – vykdydama pareigas pagal Konvenciją arba remdamasi teisės aktais, skirtais išvengti atvirkštinės diskriminacijos(22) – „Konvencijos režimą“, o kartu ir Konvencijos 6a straipsnyje numatytą specialią apsaugą.
39. Be to, aš nemanau, jog galima teigti, kad ir kokia būtų Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio reikšmė, jog pareiga apsaugoti plačiai žinomus ženklus šios nuostatos prasme net ir išimtinai valstybės vidaus situacijų atžvilgiu gali būti priskirta valstybėms narėms, remiantis Bendrijos teise, atsižvelgiant į tai, kad neįregistruotų prekių ženklų – t. y. su šia byla susijusi prekių ženklų kategorija – reglamentavimas šiuo metu nėra suderintas.
40. Be to, mano manymu, atsakyti į 34 punkte nurodytą klausimą taip pat nėra būtina, atsižvelgiant į Direktyvos 89/104 tikslus ir uždavinius.
41. Šiuo požiūriu kaip į išeities tašką reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Paryžiaus konvencijos 6a straipsnis, bent jau TRIPS sutarties 16 straipsnio jam suteikta apimtimi, yra taikomas, kai ženklas tapo plačiai žinomas dėl jo naudojimo apsaugos valstybės teritorijoje(23), ir tais atvejais, kai jis tapo plačiai žinomas ne tiesiogine prasme, tačiau dėl apsaugos valstybės teritorijoje ar už jos ribų atliktų reklamos kampanijų („spill‑over“ reklama) arba paprasčiausiai dėl ženklo užsienyje įgyto gero vardo(24).
42. Pirmuoju atveju minėtas ženklas yra valstybės teritorijoje naudojamas, tačiau joje neregistruotas, ženklas.
43. Tokiems ženklams (vadinami – de facto ženklai) yra taikoma speciali Direktyvos 89/104 nuostata, o būtent 4 straipsnio 4 dalies b punktas, kurio pagrindu valstybė narė gali nurodyti, jog teisės į ankstesnį neregistruotą ženklą gali būti pagrindas neregistruoti vėlesnio ženklo, arba panaikinti jo registraciją, jei valstybės teisės aktai suteikia jo savininkui išimtines teises.
44. Pagal Direktyvos nuostatas valstybėje narėje neregistruotas, bet joje naudojamas ženklas gali užkirsti kelią registracijai arba ją panaikinti, o kartu būti plačiai žinomas ženklas Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme, jei taikymo sąlygos įvykdytos(25), atsižvelgiant į 4 straipsnio 2 dalies d punktą ir remiantis tuo, kad yra neregistruotas ženklas 4 straipsnio 4 dalies b punkto prasme, jei valstybės narės teisės aktai suteikia išimtines teises tokio pobūdžio ženklams.
45. Tačiau pagal Direktyvos 89/104 4 straipsnio 4 dalies b punktą ir atitinkamai pagal jos ketvirtą konstatuojamąją dalį, pagal kurią Direktyva „neatima iš valstybių narių teisės ir toliau suteikti apsaugą prekių ženklams, įgytiems juos naudojant“, kiekviena valstybė narė gali ne tik suteikti neregistruotiems ženklams apsaugą, tuo pripažindama, jog ženklo naudojimas suteikia jam išimtines teises, tačiau ir nustatyti tokios apsaugos apimtį, turinį ir sąlygas.
46. Apsauga, pavyzdžiui, gali būti suteikiama tik tuo atveju, jei ženklo žinojimas pasiekė atitinkamą lygį, o naudojimas – geografinį mastą. Arba apsauga gali būti suteikiama nenustačius jokių reikalavimų minimaliam ženklo įsisąmoninimo visuomenėje lygiui arba teritoriniam jo naudojimo paplitimui.
47. Vadinasi, iš esmės net ankstesnis neregistruotas ženklas, kuris dėl naudojimo tampa plačiai žinomas valstybėje narėje tik regioniniu mastu, gali būti pagrįsta priežastis atsisakyti registruoti ženklą arba panaikinti registraciją, jei tokio pobūdžio nuostatos įtvirtintos valstybės narės teisės aktuose(26).
48. Todėl aš manau, kad galima daryti išvadą, jog tuo atveju, kai valstybės narės teismai aiškina nacionalines nuostatas, perkeliančias Direktyvos 89/104 4 straipsnio 2 dalies d punktą, taip, kad ankstesnis ženklas, naudotas tos valstybės teritorijoje, gali būti pagrįsta priežastis atsisakyti registruoti vėlesnį ženklą arba jo registracijos panaikinimo pagrindas net ir tuo atveju, jei ankstesnis ženklas nėra plačiai žinomas visoje valstybės teritorijoje ar didelėje jos teritorijos dalyje, o tik nedidelėje teritorijoje, toks aiškinimas nėra nesuderinamas su Direktyvos tikslais ir uždaviniais, atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą plačią laisvę nustatyti vadinamųjų de facto ženklų apsaugos lygį savo vidaus teisėje(27).
49. Man neatrodo, jog Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta nuoroda į Paryžiaus konvencijos 6a straipsnį gali būti aiškinama kaip paneigianti prieš tai siūlytą išvadą, nes, kaip jau buvo minėta, ši nuostata – net jei ji būtų aiškinama vien tik ženklų, kurie yra plačiai žinomi nacionaliniu ar tarpregioniniu mastu, atžvilgiu – tik nustato minimalius apsaugos standartus(28).
50. Aš taip pat nemanau, kad išvadą gali paneigti vien ta aplinkybė, jog tai apsunkintų vienodą ženklo registracijos atmetimo ar pripažinimo negaliojančia pagrindų aiškinimą ir taikymą, nes pati Direktyva leidžia tokią pasekmę, palikdama galimybę valstybių narių teisės aktams apibrėžti neregistruotiems ženklams suteikiamos apsaugos apimtį, susidūrimo su registruotais ženklais arba ženklais, dėl kurių registracijos pateikta paraiška, atveju. Mano manymu, Bendrijos mastu įtvirtinus vienodą aiškinimą, siekiant a priori užkirsti kelią nacionaliniam aiškinimui, kuris leistų taikyti nuostatoje numatytą galimybę neregistruoti ženklo ar pripažinti registraciją negaliojančia net ir de facto prekių ženklų(29), kurie yra plačiai žinomi mažiau nei didelėje valstybės teritorijoje, atveju, reikštų, jog nebuvo tinkamai įvertintas Direktyva 89/104 nustatytas suderinimo lygis.
51. Todėl, mano manymu, atsižvelgiant į Direktyvos 89/104 sistemą ir tikslus, jos 4 straipsnio 2 dalies d punktas, aiškinant ir taikant jį perkeliančias nacionalines nuostatas, netrukdo aptariamoje valstybėje narėje plačiai žinomu Paryžiaus konvencijos 6a straipsnio prasme pripažinti toje valstybėje naudojamą ženklą, kuris plačiai žinomas ne visoje valstybės teritorijoje ar didelėje jos dalyje, tačiau tik mažoje geografinėje srityje.
V – Išvada
52. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į Juzgado Mercantil No 3 de Barselona pateiktą prejudicinį klausimą taip:
„1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 4 straipsnio 2 dalies d punktą reikia aiškini taip, kad jis netrukdo dėl jame numatytų pagrindų atmesti ženklo registraciją arba pripažinti registraciją negaliojančia, net jei nagrinėjamas neregistruotas, bet naudojamas valstybėje narėje ankstesnis ženklas plačiai žinomas ne visoje valstybės teritorijoje ar didelėje jos dalyje, tačiau nedidelėje geografinėje srityje.“