TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) NUOMONĖ 1/19
2021 m. spalio 6 d.
Turinys
I. Prašymas pateikti nuomonę
II. Teisinis pagrindas
A. Atitinkamos direktyvos dėl teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose
B. Atitinkamos direktyvos dėl bendros prieglobsčio politikos
C. Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos
III. Stambulo konvencija ir jos pasirašymas Sąjungos vardu
A. Stambulo konvencijos analizė
B. Pasiūlymai dėl sprendimų pasirašyti ir sudaryti Stambulo konvenciją
C. Sprendimas 2017/865 dėl pasirašymo
D. Sprendimas 2017/866 dėl pasirašymo
IV. Parlamento vertinimai, išdėstyti jo prašyme pateikti nuomonę
A. Dėl faktinių aplinkybių ir procedūros
B. Dėl tinkamų Stambulo konvencijos sudarymo teisinių pagrindų
C. Dėl Stambulo konvencijos pasirašymo ir sudarymo aktų padalijimo į du atskirus sprendimus
D. Dėl valstybių narių „bendro sutarimo“ praktikos
V. Teisingumo Teismui pateiktų pastabų santrauka
A. Dėl faktinių aplinkybių ir procedūros
1. Dėl Stambulo konvencijos pasirašymo ir ratifikavimo valstybių narių vardu
2. Dėl Stambulo konvencijos pasirašymo procedūros Taryboje
3. Dėl Stambulo konvencijos sudarymo procedūros Taryboje
B. Dėl prašymo pateikti nuomonę priimtinumo
1. Dėl tinkamų teisinių Stambulo konvencijos sudarymo pagrindų
2. Dėl Stambulo konvencijos pasirašymo ir sudarymo aktų padalijimo į du atskirus sprendimus
3. Dėl valstybių narių „bendro sutarimo“ praktikos
C. Dėl prašymo pateikti nuomonę esmės
1. Dėl tinkamų Stambulo konvencijos sudarymo teisinių pagrindų
a) Dėl „plačiojo“ arba „riboto“ Sąjungos prisijungimo prie Stambulo konvencijos
b) Dėl Sąjungos kompetencijos nustatymo kriterijų
c) Dėl Stambulo konvencijos ir Sąjungos „acquis“ santykio
d) Dėl SESV 82 straipsnio 2 dalies
e) Dėl SESV 84 straipsnio
f) Dėl SESV 78 straipsnio 2 dalies
g) Dėl SESV 83 straipsnio 1 dalies
2. Dėl Stambulo konvencijos pasirašymo ir sudarymo aktų padalijimo į du atskirus sprendimus
3. Dėl valstybių narių „bendro sutarimo“ praktikos
a) „Bendro sutarimo“ praktikos apžvalga
b) Dėl „bendro sutarimo“ praktikos suderinamumo su ESS 13 straipsnio 2 dalimi, SESV 2–6 straipsniais ir SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalimis
c) Dėl „bendro sutarimo“ praktikos suderinamumo su kompetencijos suteikimo, Sąjungos ir jos valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo, vieningo Sąjungos atstovavimo išorės santykiuose principais ir tarptautine viešąja teise
VI. Teisingumo Teismo nuomonė
A. Dėl prašymo pateikti nuomonę priimtinumo
B. Dėl valstybių narių „bendro sutarimo“ praktikos
C. Dėl tinkamų Stambulo konvencijos sudarymo teisinių pagrindų
D. Dėl Stambulo konvencijos sudarymo akto padalijimo į du atskirus sprendimus
VII. Atsakymas į prašymą pateikti nuomonę
„Pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį pateikta nuomonė – Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija) – Pasirašymas Europos Sąjungos vardu – Sudarymo Sąjungos vardu projektas – Sąvoka „numatytas sudaryti susitarimas“, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį – Sąjungos išorės kompetencija – Materialinis teisinis pagrindas – SESV 78 straipsnio 2 dalis – SESV 82 straipsnio 2 dalis – SESV 83 straipsnio 1 dalis – SESV 84 straipsnis – SESV 336 straipsnis – Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1–4a straipsniai – Airijos dalinis dalyvavimas sudarant Stambulo konvenciją Sąjungos vardu – Galimybė padalyti tarptautinio susitarimo sudarymo aktą į du atskirus sprendimus pagal taikytinus teisinius pagrindus – „Bendro sutarimo“ praktika – Suderinamumas su ESS ir SESV“
Nuomonės 1/19 pateikimo procedūroje
dėl 2019 m. liepos 9 d. Europos Parlamento prašymo pateikti nuomonę pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotoja R. Silva de Lapuerta, kolegijų pirmininkai A. Arabadjiev (pranešėjas), A. Prechal, M. Vilaras, M. Ilešič, L. Bay Larsen, A. Kumin ir N. Wahl, teisėjai T. von Danwitz, F. Biltgen, K. Jürimäe, L. S. Rossi, I. Jarukaitis ir N. Jääskinen,
generalinis advokatas G. Hogan,
posėdžio sekretorius R. Schiano, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2020 m. spalio 6 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Europos Parlamento, atstovaujamo D. Warin, A. Neergaard ir O. Hrstková Šolcová,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pochet ir J.‑C. Halleux,
– Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos E. Petranova, L. Zaharieva, T. Mitova ir M. Georgieva,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil, M. Švarc ir K. Najmanová,
– Danijos vyriausybės, atstovaujamos M. P. Jespersen,
– Airijos, atstovaujamos M. Browne, G. Hodge ir A. Joyce, padedamų P. McGarry ir SC S. Kingston,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos K. Boskovits,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Centeno Huerta,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos J.‑L. Carré, D. Dubois, T. Stéhelin ir A.‑L. Desjonquères,
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir P. Csuhány,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Schmoll, E. Samoilova ir H. Tichy,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir A. Miłkowska,
– Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos B. Ricziová,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo ir J. Heliskoski,
– Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos S. Boelaert, B. Driessen ir A. Norberg,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Bouquet, T. Ramopoulos, C. Cattabriga ir S. Grünheid,
susipažinęs su 2021 m. kovo 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
pateikia šią
Nuomonę
I. Prašymas pateikti nuomonę
1 Europos Parlamento Teisingumo Teismui paduotas prašymas pateikti nuomonę suformuluotas taip:
„[1.] [a] Ar [SESV] 82 straipsnio 2 dalis ir 84 straipsnis yra tinkami [Europos Sąjungos] Tarybos akto dėl [Europos Tarybos] konvencijos [dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija)] sudarymo [Europos] Sąjungos vardu teisiniai pagrindai, ar šis aktas turi būti grindžiamas SESV 78 straipsnio 2 dalimi, 82 straipsnio 2 dalimi ir 83 straipsnio 1 dalimi [?]
[b] Ar sprendimo dėl [Stambulo] [k]onvencijos pasirašymo ir sudarymo išskaidymas į du yra būtinas arba galimas tokio teisinio pagrindo pasirinkimo padarinys?
[2.] Ar Stambulo konvencijos sudarymas Sąjungos vardu pagal SESV 218 straipsnio 6 dalį dera su Sutarčių nuostatomis, jei nėra bendro visų valstybių narių sutarimo dėl jų sutikimo būti saistomoms šios konvencijos?“
II. Teisinis pagrindas
A. Atitinkamos direktyvos dėl teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose
2 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, pakeičiančios Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR (OL L 101, 2011, p. 1), taikomos visoms valstybėms narėms, išskyrus Danijos Karalystę, 1 straipsnyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje nustatomos būtiniausios taisyklės, susijusios su nusikalstamų veikų apibrėžtimi ir sankcijomis prekybos žmonėmis srityje. Joje taip pat nustatomos bendros nuostatos, pagal kurias atsižvelgiama į lyčių aspektą, kad būtų sustiprinta šio nusikaltimo prevencija ir gerinama jo aukų apsauga.“
3 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR (OL L 335, 2011, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 18, 2012, p. 7), taikomos visoms valstybėms narėms, išskyrus Danijos Karalystę, 1 straipsnyje nurodyta:
„Šia direktyva nustatomos pagrindinės nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžčių taisyklės seksualinės prievartos prieš vaikus, jų seksualinio išnaudojimo, vaikų pornografijos ir ryšių su vaikais mezgimo seksualiniais tikslais srityse. Ja taip pat įvedamos nuostatos, kad būtų sustiprinta tų nusikaltimų prevencija ir nuo jų nukentėjusiųjų apsauga.“
4 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR (OL L 315, 2012, p. 57), taikomos visoms valstybėms narėms, išskyrus Danijos Karalystę, 11 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„šia direktyva nustatomos minimalios taisyklės. Valstybės narės gali išplėsti šioje direktyvoje nustatytas teises, kad užtikrintų aukštesnio lygio apsaugą.“
B. Atitinkamos direktyvos dėl bendros prieglobsčio politikos
5 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, 2003, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 224), taikomos visoms valstybėms narėms, išskyrus Danijos Karalystę ir Airiją, 3 straipsnio 4 dalies a punkte ir 5 dalyje nurodyta:
„4. Ši direktyva nepažeidžia palankesnių nuostatų, numatytų:
a) dvišaliuose ir daugiašaliuose susitarimuose tarp [Sąjungos] arba [Sąjungos] bei jos valstybių narių ir trečiųjų šalių;
<...>
5. Ši direktyva neturi poveikio valstybių narių galimybei priimti arba išlaikyti palankesnes nuostatas.“
6 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272), taikomos visose valstybėse narėse, išskyrus Danijos Karalystę ir Airiją, 3 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose nustatyta:
„3. Ši direktyva taikoma nepažeidžiant palankesnių nuostatų, nustatytų:
a) dvišaliuose ir daugiašaliuose susitarimuose [tarp Sąjungos] ar[ba] tarp [Sąjungos] ir jos valstybių narių su trečiosiomis šalimis;
b) dvišaliuose susitarimuose, kurie buvo sudaryti tarp valstybės narės ir trečiosios šalies iki šios direktyvos įsigaliojimo.“
7 Šios direktyvos 13 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės gali išduoti nuolatinio arba neribotojo galiojimo leidimus gyventi palankesnėmis sąlygomis, nei nurodyta šioje direktyvoje. Tokie leidimai gyventi nesuteikia teisės apsigyventi kitose valstybėse narėse, kaip nurodyta šios direktyvos III skyriuje.“
8 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98), taikomos visose valstybėse narėse, išskyrus Danijos Karalystę ir Airiją, 4 straipsnyje nustatyta:
„1. Ši direktyva nepažeidžia palankesnių nuostatų, įtvirtintų šiuose dokumentuose:
a) dvišaliuose ar daugiašaliuose [Sąjungos] ar [Sąjungos] ir jos valstybių narių bei vienos ar daugiau trečiųjų šalių susitarimuose;
b) dvišaliuose ar daugiašaliuose vienos ar daugiau valstybių narių ir vienos ar daugiau trečiųjų šalių susitarimuose.
2. Ši direktyva nepažeidžia jokių trečiosios šalies piliečiui galimai palankesnių nuostatų, numatytų [Sąjungos] acquis, susijusioje su imigracija ir prieglobsčiu.
3. Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės priimti ar taikyti palankesnes nuostatas asmenims, kuriems ji yra taikoma, jei tokios nuostatos neprieštarauja šiai direktyvai.
4. Į šios direktyvos taikymo sritį nepatenkančių trečiosios šalies piliečių atžvilgiu pagal 2 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės:
a) užtikrina, kad elgesys ir apsaugos lygis nebūtų mažiau palankūs negu nustatyta 8 straipsnio 4 ir 5 dalyse (priverstinių priemonių naudojimo apribojimai), 9 straipsnio 2 dalies a punkte (išsiuntimo atidėjimas), 14 straipsnio 1 dalies b ir d punktuose (neatidėliotina medicinos pagalba ir pažeidžiamų asmenų poreikių užtikrinimas) ir 16 bei 17 straipsniuose (sulaikymo sąlygos) ir
b) laikosi negrąžinimo principo.“
9 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9), kuri priimta vietoj 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL L 304, 2004, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 96) ir taikoma visose valstybėse narėse, išskyrus Danijos Karalystę ir Airiją, 3 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės gali nustatyti arba palikti galioti palankesnius reikalavimus, skirtus nustatyti, kuris asmuo gali būti priskiriamas prie pabėgėlio ar papildomą apsaugą galinčio gauti asmens, ir tarptautinės apsaugos pobūdį [turinį], jei tie reikalavimai yra suderinami su šia direktyva.“
10 Direktyvos 2004/83, kuri, nors buvo panaikinta priėmus Direktyvą 2011/95, ir toliau privaloma Airijai, 1 straipsnyje nustatyta:
„Šios direktyvos tikslas – nustatyti būtiniausius trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, ir suteikiamos apsaugos pobūdžio [turinio] standartus.“
11 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60), taikomos visose valstybėse narėse, išskyrus Danijos Karalystę ir Airiją, 5 straipsnyje numatyta:
„Valstybės narės gali nustatyti arba toliau taikyti palankesnius tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarkos reikalavimus, jeigu tie reikalavimai neprieštarauja šiai direktyvai.“
12 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL L 326, 2005, p. 13), kuri, nors buvo panaikinta priėmus Direktyvą 2013/32, ir toliau privaloma Airijai, 1 straipsnyje nurodyta:
„Šios direktyvos tikslas – nustatyti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse.“
13 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L 180, 2013, p. 96), taikomos visose valstybėse narėse, išskyrus Danijos Karalystę ir Airiją, 4 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės gali numatyti arba toliau taikyti palankesnes nuostatas, susijusias su priėmimo sąlygomis, prašytojams ir kitiems prašytojo artimiems giminaičiams, esantiems toje pačioje valstybėje narėje, kai jie priklausomi nuo pastarojo arba dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, tiek, kiek šios nuostatos atitinka šią direktyvą.“
C. Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos
14 Reglamento Nr. 31 (EEB)/11 (EAEB), nustatančio Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas (OL L 45, 1962, p. 1385), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1416/2013 (OL L 353, 2013, p. 24) (toliau – Reglamentas Nr. 31), antroje konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatais ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygomis siekiama, kad „[Sąjungos pareigūnai ir tarnautojai] galėtų vykdyti savo pareigas sąlygomis, užtikrinančiomis tinkamą tarnybos darbą“.
III. Stambulo konvencija ir jos pasirašymas Sąjungos vardu
A. Stambulo konvencijos analizė
15 Stambulo konvencija, kurios galutinį tekstą 2011 m. balandžio 7 d. priėmė Europos Tarybos Ministrų Komitetas, buvo pateikta pasirašyti 2011 m. gegužės 11 d., vykstant 121-ajai šio komiteto sesijai Stambule (Turkija). Šią konvenciją, įsigaliojusią 2014 m. rugpjūčio 1 d., sudaro preambulė, 81 straipsnis, ji padalyta į 12 skyrių ir joje yra priedas, kuriame nustatytos tos konvencijos 66 straipsnyje nurodytų Veiksmų dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje ekspertų grupės (GREVIO) narių privilegijos ir imunitetai.
16 Stambulo konvencijos preambulėje nurodyta, be kita ko, 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Tarybos konvencija dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis, Europos Tarybos konvencija dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos, Jungtinių Tautų konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1249 t., p. 13) ir tarptautinė humanitarinė teisė, visų pirma 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl civilių apsaugos karo metu (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 75 t., p. 287).
17 Šioje preambulėje pripažįstama, kad smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė tai, jog vyrai dominuoja ir diskriminuoja moteris, kad struktūriniu požiūriu smurtas prieš moteris yra smurtas dėl lyties ir kad toks smurtas yra vienas iš pagrindinių socialinių mechanizmų, dėl kurių moterys atsiduria pavaldumo padėtyje, palyginti su vyrais.
18 Stambulo konvencijos I skyriaus „Tikslai, apibrėžtys, lygybė ir nediskriminavimas, bendrieji įsipareigojimai“ 1 straipsnyje nustatyta, kad ja, be kita ko, siekiama apsaugoti moteris nuo visų smurto formų ir užkirsti kelią tokiam smurtui, patraukti jo vykdytojus baudžiamojon atsakomybėn ir jį panaikinti, prisidėti prie visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo ir parengti išsamią apsaugos ir pagalbos sistemą, politiką ir priemones. Šioje nuostatoje taip pat nurodyta, kad šioje konvencijoje numatomas specialus stebėsenos mechanizmas.
19 Pagal minėtos konvencijos 3 straipsnio c punktą sąvoka „lytis“ reiškia socialiai susiformavusius vaidmenis, elgseną, veiklą ir bruožus, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams. Pagal šio straipsnio f punktą sąvoka „moteris“ apima ir jaunesnes nei 18 metų mergaites.
20 Pagal Stambulo konvencijos 5 ir 6 straipsnius jos šalys įsipareigoja imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias į šios konvencijos taikymo sritį patenkantiems smurto veiksmams, jie būtų ištirti, už juos būtų nubausta ir atlyginta jais padaryta žala, ir atsižvelgti į lyčių aspektą, įgyvendindamos tos pačios konvencijos nuostatas ir vertindamos jų poveikį.
21 Stambulo konvencijos II skyriaus „Integruota politika ir duomenų rinkimas“ 7, 8, 10 ir 11 straipsniuose nustatyta, kad šios konvencijos šalys, be kita ko, įsipareigoja: įgyvendinti veiksmingą, visapusišką ir koordinuojamą nacionalinę politiką, kuria siekiama užkirsti kelią visų formų smurtui, patenkančiam į šios konvencijos taikymo sritį, ir kovoti su juo; tam skirti tinkamus finansinius ir žmogiškuosius išteklius; paskirti oficialias institucijas, atsakingas už politikos koordinavimą, įgyvendinimą, stebėseną ir vertinimą; reguliariai rinkti atitinkamus į kategorijas suskirstytus statistinius duomenis apie visų formų smurto, patenkančio į šios konvencijos taikymo sritį, atvejus; remti visų formų smurto, patenkančio į tos konvencijos taikymo sritį, srities mokslo tyrimus, kad būtų galima išnagrinėti esmines šio reiškinio priežastis ir poveikį, dažnumą ir apkaltinamųjų nuosprendžių skaičių.
22 Stambulo konvencijos III skyrius „Prevencija“ apima, be kita ko, 12–16 straipsnius, kuriuose įtvirtinti tokie šios konvencijos šalių įsipareigojimai: skatinti socialinių ir kultūrinių elgsenos modelių pokyčius siekiant panaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir bet kokią kitą praktiką, grindžiamus žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis; užkirsti kelią visų formų smurtui, patenkančiam į šios konvencijos taikymo sritį; imantis priemonių daugiausia dėmesio skirti specialiems pažeidžiamų asmenų ir nukentėjusiųjų poreikiams; užtikrinti, kad kultūra, papročiai, religija, tradicijos ar vadinamoji garbė nebūtų laikomi smurto veiksmų pateisinimu; reguliariai visais lygmenimis vykdyti visuomenės informavimo kampanijas ar programas; mokymo, sporto, kultūros, laisvalaikio įstaigose ir žiniasklaidoje įtraukti mokymosi medžiagą apie moterų ir vyrų lygybę, nestereotipinius lyčių vaidmenis, tarpusavio pagarbą, nesmurtinius konfliktų sprendimo tarpasmeniniuose santykiuose būdus, smurtą prieš moteris dėl lyties ir teisę į asmens neliečiamybę; sukurti programas, kuriomis būtų siekiama šeimoje smurtaujančius asmenis mokyti nesmurtinio elgesio.
23 Stambulo konvencijos IV skyriaus „Apsauga ir parama“ 18–28 straipsniuose numatyta, kad šios konvencijos šalys imasi būtinų priemonių, kad apsaugotų visas aukas nuo bet kokių tolesnių smurto veiksmų (įskaitant mechanizmus, kuriais numatomas veiksmingas visų atitinkamų valstybės institucijų bendradarbiavimas; tinkamą ir laiku pateikiamą informaciją apie esamas paramos tarnybas ir teisines priemones; teisines ir psichologines konsultacijas, finansinę paramą, sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas; informaciją apie individualių ar kolektyvinių skundų mechanizmus; tinkamas, lengvai prieinamas prieglaudas, kurių skaičius būtų pakankamas; 24 valandas per parą veikiančias nemokamos pagalbos telefono linijas; išžaginimo aukų krizės centrus ir pagalbos seksualinio smurto aukoms centrus; vaikų, tapusių smurto liudininkais, amžiui pritaikytas psichologines ir socialines konsultacijas), taip pat būtinų priemonių, kad tam tikriems specialistams nustatytos konfidencialumo taisyklės nekliudytų jiems pranešti kompetentingoms valdžios institucijoms apie įvykdytą sunkų smurto veiksmą arba tikimybę, kad jis bus įvykdytas.
24 Stambulo konvencijos V skyriuje „Materialinė teisė“, pirma, yra 29–32 straipsniai, pagal kuriuos jos šalys įsipareigoja suteikti aukoms tinkamas civilines teisių gynimo priemones, kuriomis jos gali pasinaudoti prieš smurtautoją ir valdžios institucijas, neįvykdžiusias pareigos imtis būtinų prevencinių ar apsaugos priemonių, tam, kad per pagrįstą laiką gautų tinkamą žalos atlyginimą iš smurtautojų už bet kokią nusikalstamą veiką arba iš valstybės už patirtus sunkius kūno sužalojimus ar sveikatos sutrikdymą tiek, kiek žala nėra atlyginama iš kitų šaltinių. Pagal šias nuostatas taip pat reikalaujama, kad sprendžiant vaikų globos ir lankymo teisių klausimus būtų atsižvelgiama į smurto veiksmus, o priverstines santuokas būtų galima pripažinti negaliojančiomis ar nutraukti taip, kad auka nepatirtų nepagrįstos finansinės ar administracinės naštos.
25 Antra, tame V skyriuje yra 33–48 straipsniai, pagal kuriuos jos šalys prisiima įsipareigojimą kriminalizuoti, be kita ko, šias veikas, už kurių padarymą, kėsinimąsi jas padaryti, bendrininkavimą ar pagalbą jas darant baudžiama taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasomąsias sankcijas: asmens psichinės sveikatos sutrikdymą naudojant prievartą ar grasinimus; kitam asmeniui grėsmę keliantį elgesį, dėl kurio šis asmuo jaučiasi nesaugus; fizinio smurto veiksmus; priverstinį seksualinių veiksmų atlikimą asmeniui; veiksmus, kuriais suaugusysis arba vaikas priverčiamas sudaryti santuoką; moters lyties organų išpjovimą, užsiuvimą ar bet kokį kitą žalojimą; moters nėštumo nutraukimą negavus jos išankstinio sutikimo; operacijos, kurios pasekmė yra moters gebėjimo natūraliu būdu susilaukti palikuonių praradimas, atlikimą negavus jos išankstinio sutikimo; bet kokios formos nepageidaujamus seksualinio pobūdžio žodinius, nežodinius ar fizinius veiksmus, kuriais pažeminamas asmens orumas, ypač jei sukuriama bauginanti, priešiška, menkinanti, žeminanti ar užgauli aplinka.
26 Be to, Stambulo konvencijos 44 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įgaliojimai vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už šios konvencijos 36–39 straipsniuose nustatytus nusikaltimus, t. y. seksualinį smurtą, priverstinę santuoką, lyties organų žalojimą, priverstinį nėštumo nutraukimą ir priverstinę sterilizaciją, nepriklauso nuo to, ar iš anksto yra gautas nukentėjusiojo skundas arba valstybės, kur buvo padarytas nusikaltimas, pranešimas. Pagal minėtos konvencijos 46 straipsnį sunkinančiomis aplinkybėmis, be kita ko, laikomas veikos įvykdymas prieš buvusį ar esamą sutuoktinį ar partnerį, pažeidžiamus asmenis arba vaikus. Stambulo konvencijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šios konvencijos šalys imasi būtinų priemonių, kuriomis draudžiama taikyti alternatyvius ginčų sprendimo būdus, kiek tai susiję su visų formų smurtu, patenkančiu į šios konvencijos taikymo sritį.
27 Stambulo konvencijos VI skyriuje „Tyrimas, baudžiamasis persekiojimas, proceso teisė ir apsaugos priemonės“ yra 49–58 straipsniai, pagal kuriuos konvencijos šalys užtikrina, kad atsakingos teisėsaugos institucijos skubiai ir tinkamai reaguotų, suteikdamos nuo smurto nukentėjusiems asmenims tinkamą ir neatidėliotiną apsaugą, visų pirma vykdydamos tyrimus ir teismo procesus be nepagrįsto delsimo, imdamosi prevencinių operatyvinių priemonių ir atlikdamos pavojaus gyvybei, padėties rimtumo ir smurto recidyvo rizikos vertinimą.
28 Be to, Stambulo konvencijos šalys susitarė, kad tinkami ribojamieji ar apsaugos nurodymai būtų išduodami, be kita ko, tiesioginės grėsmės atvejais nurodant smurtautojui palikti aukos namus, šiai nepatiriant nepagrįstos finansinės ar administracinės naštos. Aukos turi būti apsaugotos nuo keršto, jos turi būti informuojamos, jeigu smurtautojas pabėgo arba yra paleidžiamas. Jos turi būti informuojamos apie teises ir paslaugas, kuriomis gali naudotis, gauti tinkamas paramos paslaugas, įskaitant teisinę paramą ir nemokamą teisinę pagalbą, turėti galimybę būti išklausytoms taip, kad būtų vengiama aukų ir smurtautojų susitikimo, be kita ko, suteikiant galimybę duoti parodymus nesant teismo salėje. Pagal šios konvencijos 54 ir 56 straipsnius kompetentingos valdžios institucijos turi ginti aukos privatumą ir įvaizdį, be kita ko, užtikrindamos, kad įrodymai, susiję su aukos seksualine praeitimi ir elgesiu, būtų leidžiami tik tada, kai tai yra aktualu ir būtina.
29 Šios konvencijos 56 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu auka yra vaikas arba vaikas yra smurto prieš moteris liudininkas, jam taikomos specialios apsaugos priemonės, o pagal tos konvencijos 58 straipsnį senaties terminas, per kurį pradedamas bet koks baudžiamasis persekiojimas dėl tos pačios konvencijos 36–39 straipsniuose nustatytų nusikalstamų veikų, turi būti pakankamai ilgas ir atitikti atitinkamos nusikalstamos veikos sunkumą, kad būtų galima veiksmingai vykdyti baudžiamąjį persekiojimą po to, kai auka sulaukia pilnametystės.
30 Stambulo konvencijos VII skyriaus „Migracija ir prieglobstis“ 59 straipsnyje visų pirma numatyta šios konvencijos šalių pareiga aukoms, kurių gyventojo statusas priklauso nuo sutuoktinio ar partnerio gyventojo statuso, ypač sunkiomis aplinkybėmis suteikti atskirą leidimą gyventi šalyje, taip pat pareiga imtis būtinų priemonių, kad būtų galima sustabdyti dėl šio statuso pradėtą aukų išsiuntimo iš šalies procesą. Šiame straipsnyje taip pat numatyta, kad leidimas gyventi, kurį galima atnaujinti, išduodamas, jeigu aukų buvimas šalyje būtinas dėl jų asmeninės padėties arba dėl to, kad jos galėtų bendradarbiauti vykstant tyrimui arba baudžiamajam procesui. Galiausiai pagal minėtą straipsnį priverstinės santuokos aukos, kurios santuokos tikslu buvo išvežtos į kitą šalį ir dėl to prarado gyventojo statusą šalyje, galėtų atgauti šį statusą.
31 Stambulo konvencijos 60 straipsnyje numatyta, kad smurtas prieš moteris dėl lyties turi būti laikomas persekiojimo forma, kaip tai suprantama pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A punkto 2 papunktį, ir didele žala, suteikiančia teisę į papildomą apsaugą. Be to, pagal tą patį 60 straipsnį Stambulo konvencijos šalys privalo užtikrinti, kad suteikiant pabėgėlio statusą kiekvienas iš Konvencijos dėl pabėgėlių statuso pagrindų būtų aiškinamas atsižvelgiant į lyčių aspektą ir imtasi priemonių, kuriomis būtų išplėtotos prieglobsčio prašytojų priėmimo procedūros ir paramos paslaugos atsižvelgiant į lyčių aspektą, taip pat nustatytos gairės lyčių klausimu ir prieglobsčio procedūros, kuriomis atsižvelgiama į lyčių aspektą.
32 Pagal Stambulo konvencijos 61 straipsnį smurto prieš moteris aukos, kurioms reikia apsaugos, jokiomis aplinkybėmis negali būti grąžinamos į šalį, kur jų gyvybei grėstų pavojus arba kur jos galėtų patirti kankinimą, nežmonišką ar žeminamą elgesį arba baudimą.
33 Šios konvencijos VIII skyriuje „Tarptautinis bendradarbiavimas“ yra 62–65 straipsniai, pagal kuriuos jos šalys, be kita ko, įsipareigoja: bendradarbiauti civilinėse ir baudžiamosiose bylose, siekdamos užkirsti kelią visų formų smurtui, patenkančiam į tos konvencijos taikymo sritį, su juo kovoti ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už jį; apsaugoti aukas ir teikti joms pagalbą; vykdyti tyrimus ir procesus, susijusius su nusikalstamomis veikomis; vykdyti teismo sprendimus civilinėse ir baudžiamosiose bylose; nusikalstamos veikos aukoms, jei ta nusikalstama veika įvykdyta ne tos Stambulo konvencijos šalies, kurioje gyvena aukos, teritorijoje, suteikti galimybę pateikti skundą savo gyvenamosios vietos valstybės kompetentingoms valdžios institucijoms; Stambulo konvenciją laikyti teisiniu pagrindu vykdyti savitarpio teisinę pagalbą baudžiamosiose bylose, ekstradiciją arba teismo sprendimus civilinėse ar baudžiamosiose bylose.
34 Pagal Stambulo konvencijos 63 ir 64 straipsnius jos šalys gali perduoti informaciją, kuri galėtų padėti užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms arba pradėti ar vykdyti tyrimus, taip pat skubiai perduoti informaciją apie asmeniui kylančią tiesioginę riziką, kad prieš jį bus atlikti smurto veiksmai, siekiant užtikrinti, kad būtų imamasi tinkamų apsaugos priemonių, kartu paisant minėtos konvencijos 65 straipsnyje numatytos asmens duomenų apsaugos.
35 Pagal Stambulo konvencijos IX skyriaus „Stebėsenos mechanizmas“ 66 straipsnį įsteigiama GREVIO ir įtvirtinama pareiga užtikrinti šios konvencijos įgyvendinimą. Pagal tos konvencijos 68 straipsnį jos šalys, remdamosi GREVIO sudarytu klausimynu, pateikia ataskaitą apie priemones, kuriomis įgyvendinamos Stambulo konvencijos nuostatos, kad ją apsvarstytų GREVIO, o ši apsvarsto kiekvieną ataskaitą su atitinkamos konvencijos šalies atstovais. Ji taip pat gali gauti informaciją apie minėtą įgyvendinimą iš nevyriausybinių organizacijų ir pilietinės visuomenės ir deramai atsižvelgia į informaciją, kurią galima gauti iš kitų priemonių ir institucijų. Be to, GREVIO gali rengti vizitus į atitinkamas valstybes, prireikus jai talkina specialistai. GREVIO turi parengti ataskaitą apie Stambulo konvencijos šalį, dėl kurios atliekamas vertinimas, tam, kad pagal šios konvencijos 67 straipsnį įsteigtas Šalių komitetas galėtų priimti tai šaliai skirtas rekomendacijas.
36 Stambulo konvencijos X skyriaus „Santykis su kitais tarptautiniais dokumentais“ 71 straipsnyje nurodyta, kad ši konvencija nedaro poveikio įsipareigojimams, kylantiems iš kitų tarptautinių dokumentų, ir kad tos konvencijos šalys gali sudaryti susitarimus tam, kad būtų papildytos arba sustiprintos šios konvencijos nuostatos arba sudarytos palankesnės sąlygos taikyti joje įtvirtintus principus.
37 Tos pačios konvencijos XII skyriuje „Baigiamosios nuostatos“ yra 73–81 straipsniai. Pagal Stambulo konvencijos 73 straipsnį jos nuostatos nedaro poveikio nuostatoms, pagal kurias asmenims yra arba būtų suteikiamos palankesnės teisės.
38 Pagal tos konvencijos 75 straipsnį ji pateikiama pasirašyti Europos Tarybos valstybėms narėms, Europos Tarybos narėmis nesančioms valstybėms, kurios dalyvavo rengiant šią konvenciją, Sąjungai ir turi būti ratifikuota.
39 Pagal tos pačios konvencijos 77 straipsnį bet kuri valstybė ar Sąjunga pasirašymo metu arba deponuodama savo ratifikavimo dokumentus gali nurodyti teritoriją ar teritorijas, kuriai (-ioms) taikoma Stambulo konvencija, ir bet kuri šios konvencijos šalis gali bet kada vėliau, pateikdama pareiškimą, išplėsti jos taikymą bet kuriai kitai teritorijai, kurios vardu ši šalis yra įgaliota prisiimti įsipareigojimus, net atšaukti tokius pareiškimus.
40 Šios konvencijos 78 straipsnyje nustatyta, kad negali būti daroma jokių išlygų dėl šios konvencijos nuostatų, išskyrus bet kurios valstybės arba Sąjungos galimybę nurodyti, kad ji pasilieka teisę netaikyti šių Stambulo konvencijos nuostatų arba jas taikyti tik konkrečiais atvejais ar konkrečiomis sąlygomis: 30 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio 1 dalies e punkto, 3 ir 4 dalių, 55 straipsnio 1 dalies, kiek tai susiję su 35 straipsniu dėl nesunkių nusikalstamų veikų, 58 straipsnio, kiek tai susiję su 37, 38 ir 39 straipsniais, ir 59 straipsnio; taip pat jos gali pasilikti teisę už šios konvencijos 33 ir 34 straipsniuose nurodytą elgesį vietoj baudžiamųjų sankcijų numatyti nebaudžiamąsias sankcijas.
B. Pasiūlymai dėl sprendimų pasirašyti ir sudaryti Stambulo konvenciją
41 2016 m. kovo 4 d. Europos Komisija pateikė Tarybai pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo pasirašymo Europos Sąjungos vardu (COM(2016) 111 final) (toliau – pasiūlymas dėl pasirašymo sprendimo) ir pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo sudarymo Europos Sąjungos vardu (COM(2016) 109 final) (toliau – pasiūlymas dėl sudarymo sprendimo). Pastarasis pasiūlymas, kurio turinys iš esmės tapatus pasiūlymo dėl pasirašymo sprendimo turiniui, suformuluotas taip:
„2.1 ES kompetencija sudaryti [Stambulo] [k]onvenciją
Valstybės narės išsaugo kompetenciją, kiek tai susiję su didele dalimi [Stambulo] [k]onvencijos, visų pirma daugeliu materialinės baudžiamosios teisės nuostatų ir kitų [šios konvencijos] V skyriuje nustatytų nuostatų, jeigu jos yra pagalbinio pobūdžio, tačiau nemaža [Stambulo] [k]onvencijos nuostatų dalis priklauso ES kompetencijai, todėl [šią] [k]onvenciją turėtų ratifikuoti ir ES, ir valstybės narės.
<...>
Tokiu mastu, kokiu [Stambulo] [k]onvencija gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį, Sąjunga turi išimtinę kompetenciją pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį. Taip yra, pavyzdžiui, kai sprendžiami su trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės, įskaitant asmenis, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, leidimu gyventi susiję klausimai, kiek tai numatyta Sąjungos teisės aktuose, taip pat klausimai, susiję su tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimu ir nusikaltimų aukų teisėmis. Net jei dauguma [pirmesnėse pastraipose] minėtų [galiojančių] nuostatų yra būtiniausios taisyklės, negalima atmesti galimybės, kad, atsižvelgiant į naujausią teismų praktiką [naujausią jurisprudenciją], kai kurioms iš jų taip pat gali būti daromas poveikis arba gali būti pakeista jų taikymo sritis.
2.2 Siūlomo Tarybos sprendimo teisinis pagrindas
<...>
Šiuo atveju pagal [SESV] reikšmingą teisinį pagrindą sudaro: 16 straipsnis (duomenų apsauga), 19 straipsnio 1 dalis (diskriminacija dėl lyties), 23 straipsnis (kitos valstybės narės piliečių konsulinė apsauga), 18, 21, 46, 50 straipsniai (laisvas piliečių judėjimas, laisvas darbuotojų judėjimas ir įsisteigimo laisvė), 78 straipsnis (prieglobstis ir papildoma bei laikinoji apsauga), 79 straipsnis (imigracija), 81 straipsnis (teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose), 82 straipsnis (teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose), 83 straipsnis (ES masto nusikalstamos veikos apibrėžtis ir sankcijos už ypač sunkius nusikaltimus, turinčius tarpvalstybinį pobūdį), 84 straipsnis (nederinamosios priemonės nusikaltimų prevencijos srityje) ir 157 straipsnis (vyrų ir moterų lygios galimybės ir vienodas požiūris į vyrus ir moteris užimtumo ir profesinės veiklos srityse).
Iš esmės, nors [Stambulo] [k]onvencija apima keletą komponentų, jos svarbiausias tikslas – užkirsti kelią smurtiniams nusikaltimams prieš moteris, įskaitant smurtą šeimoje, ir apsaugoti tokių nusikaltimų aukas. Todėl atrodo tikslinga sprendimą grįsti Sąjungos kompetencija pagal SESV V antraštinę dalį ir visų pirma jos 82 straipsnio 2 dalį ir 84 straipsnį. [Stambulo] [k]onvencijos nuostatos kitose srityse, pvz., duomenų apsaugos, papildo priemones, kurioms [šioje] [k]onvencijoje skiriama daugiausia dėmesio. Todėl pagrindinis teisinis pagrindas, kuriuo remdamasi ES galėtų naudotis savo kompetencija visos [šios] [k]onvencijos atžvilgiu, išskyrus aspektus, kurie nepriklausytų jos kompetencijai, yra SESV 82 straipsnio 2 dalis ir 84 straipsnis.“
C. Sprendimas 2017/865 dėl pasirašymo
42 2017 m. gegužės 11 d. Tarybos sprendimo (ES) 2017/865 dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo pasirašymo Europos Sąjungos vardu atsižvelgiant į klausimus, susijusius su teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose (OL L 131, 2017, p. 11) (toliau – Sprendimas 2017/865 dėl pasirašymo), pirma nurodomoji dalis išdėstyta taip:
„atsižvelgdama į [SESV], ypač į jos 82 straipsnio 2 dalį ir 83 straipsnio 1 dalį, kartu su 218 straipsnio 5 dalimi.“
43 Šio sprendimo 1–11 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(1) Sąjunga kartu su valstybėmis narėmis stebėtojos teisėmis dalyvavo derybose dėl [Stambulo konvencijos] <...>;
(2) pagal [Stambulo] [k]onvencijos 75 straipsnį [k]onvencija pateikta pasirašyti ir Sąjungai;
(3) [Stambulo] [k]onvencija sukuriama išsami ir daugialypė teisinė moterų apsaugos nuo visų formų smurto sistema. Ja siekiama užtikrinti smurto prieš moteris ir mergaites [bei smurto šeimoje] prevenciją, vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už jį ir jį panaikinti. Konvencija apima įvairias priemones – nuo duomenų rinkimo ir informuotumo didinimo iki teisinių priemonių, kuriomis kriminalizuojamas įvairių formų smurtas prieš moteris. Į [k]onvenciją įtrauktos aukų apsaugos ir paramos paslaugų teikimo priemonės, joje taip pat atsižvelgiama į smurto dėl lyties aspektą prieglobsčio ir migracijos srityse. [Stambulo] [k]onvencija nustatomas specialus stebėsenos mechanizmas, siekiant užtikrinti, kad Šalys veiksmingai įgyvendintų jos nuostatas;
(4) tai, kad [Stambulo] [k]onvencija pasirašoma Sąjungos vardu, padės užtikrinti moterų ir vyrų lygybę visose srityse, o tai yra vienas pagrindinių Sąjungos tikslų ir vertybių, užtikrintinų visose jos veiklos srityse pagal [ESS] 2 ir 3 straipsnius, SESV 8 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 23 straipsnį. Smurtas prieš moteris yra moterų žmogaus teisių pažeidimas ir kraštutinė diskriminacijos forma, grindžiama lyčių nelygybe ir padedanti jai išlikti ir stiprėti. Įsipareigodama įgyvendinti [Stambulo] [k]onvenciją Sąjunga patvirtina savo įsipareigojimą kovoti su smurtu prieš moteris savo teritorijoje bei visame pasaulyje ir sustiprina savo dabartinius politinius veiksmus ir esamą plačios apimties teisinę sistemą baudžiamojo proceso teisės srityje, kuri itin svarbi moterims ir mergaitėms;
(5) tiek Sąjunga, tiek jos valstybės narės yra kompetentingos srityse, kurioms taikoma [Stambulo] [k]onvencija;
(6) [Stambulo] [k]onvencija turėtų būti pasirašyta Sąjungos vardu Sąjungos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu tiek, kiek [šia] [k]onvencija gali būti daromas poveikis bendroms taisyklėms arba keičiama jų taikymo apimtis. Tai visų pirma taikoma tam tikroms [minėtos] [k]onvencijos nuostatoms, susijusioms su teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, ir [tos pačios] [k]onvencijos nuostatoms, susijusioms su prieglobsčiu ir negrąžinimo principu. Valstybės narės išsaugo savo kompetenciją tiek, kiek [Stambulo] [k]onvencija nedaromas poveikis bendroms taisyklėms ar nekeičiama šių taisyklių taikymo sritis;
(7) Sąjunga taip pat turi išimtinę kompetenciją prisiimti [šioje] [k]onvencijoje nustatytus įsipareigojimus savo institucijų ir viešojo administravimo tarnybų atžvilgiu;
(8) kadangi Sąjungos kompetencija ir valstybių narių kompetencija yra tarpusavyje susijusios, Sąjunga turėtų tapti [minėtos] [k]onvencijos [š]alimi kartu su jos valstybėmis narėmis, kad jos galėtų kartu nuosekliai vykdyti [Stambulo] [k]onvencija nustatytus įsipareigojimus ir naudotis joms suteiktomis teisėmis;
(9) šis sprendimas susijęs su [šios] [k]onvencijos nuostatomis dėl teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose tiek, kiek tomis nuostatomis gali būti daromas poveikis bendroms taisyklėms ar keičiama šių taisyklių taikymo sritis. Jis nesusijęs su [minėtos] [k]onvencijos 60 ir 61 straipsniais, kuriems taikomas atskiras Tarybos sprendimas dėl pasirašymo, kuris bus priimtas lygiagrečiai su šiuo sprendimu;
(10) Airijai ir Jungtinei Karalystei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos [2011/36 ir 2011/93] yra privalomos, todėl jos dalyvauja priimant šį sprendimą;
(11) pagal prie [ESS] ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danij[os] [Karalystė] nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas.“
44 Šio sprendimo 1 straipsnyje numatyta:
„Leidžiama <...> Sąjungos vardu pasirašyti [Stambulo] konvenciją <...> atsižvelgiant į klausimus, susijusius su teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, su sąlyga, kad minėta [k]onvencija bus sudaryta.“
D. Sprendimas 2017/866 dėl pasirašymo
45 2017 m. gegužės 11 d. Tarybos sprendimo (ES) 2017/866 dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo pasirašymo Europos Sąjungos vardu atsižvelgiant į prieglobstį ir negrąžinimo principą (OL L 131, 2017, p. 13) (toliau – Sprendimas 2017/866 dėl pasirašymo) pirma nurodomoji dalis išdėstyta taip:
„atsižvelgdama į [SESV], ypač į jos 78 straipsnio 2 dalį kartu su 218 straipsnio 5 dalimi.“
46 Šio sprendimo 1–8 ir 11 konstatuojamosios dalys yra identiškos toms pačioms Sprendimo 2017/865 dėl pasirašymo konstatuojamosioms dalims. Sprendimo 2017/866 dėl pasirašymo 9 ir 10 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(9) šis sprendimas susijęs tik su [Stambulo] [k]onvencijos 60 ir 61 straipsniais. Jis nesusijęs su [šios] [k]onvencijos nuostatomis dėl teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, kurioms taikomas atskiras Tarybos sprendimas dėl pasirašymo, kuris bus priimtas lygiagrečiai su šiuo sprendimu;
(10) pagal prie [ESS] ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, tos valstybės narės nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra joms privalomas ar taikomas.“
47 Sprendimo 2017/866 dėl pasirašymo 1 straipsnyje numatyta:
„Leidžiama <...> Sąjungos vardu pasirašyti [Stambulo] konvenciją <...> atsižvelgiant į prieglobstį ir negrąžinimo principą, su sąlyga, kad minėta [k]onvencija bus sudaryta.“
IV. Parlamento vertinimai, išdėstyti jo prašyme pateikti nuomonę
A. Dėl faktinių aplinkybių ir procedūros
48 Parlamentas pažymi, kad 2016 m. kovo 4 d. Komisija priėmė pasiūlymą dėl pasirašymo sprendimo, kaip procedūriniu teisiniu pagrindu remdamasi SESV 218 straipsnio 5 dalimi, o kaip materialiniu teisiniu pagrindu – SESV 82 straipsnio 2 dalimi ir SESV 84 straipsniu, ir pasiūlymą dėl sudarymo sprendimo, kaip procedūriniu teisiniu pagrindu remdamasi SESV 218 straipsnio 6 dalimi, o kaip materialiniu teisiniu pagrindu – tuo pačiu pagrindu, kuriuo grindžiamas pasiūlymas dėl pasirašymo sprendimo.
49 Leisdama Sąjungos vardu pasirašyti Stambulo konvenciją Taryba pakeitė šiuos materialinius teisinius pagrindus ir nurodė SESV 78 straipsnio 2 dalį, SESV 82 straipsnio 2 dalį ir SESV 83 straipsnio 1 dalį.
50 Be to, 2017 m. gegužės 11 d. ji priėmė du atskirus sprendimus dėl šio leidimo, t. y. pirma, Sprendimą 2017/865 dėl pasirašymo, grindžiamą SESV 82 straipsnio 2 dalimi ir SESV 83 straipsnio 1 dalimi, ir, antra, Sprendimą 2017/866 dėl pasirašymo, grindžiamą SESV 78 straipsnio 2 dalimi.
51 Nors Stambulo konvencija buvo pasirašyta Sąjungos vardu 2017 m. birželio 13 d., Taryba iki šiol nepriėmė jokio sprendimo dėl šios konvencijos sudarymo Sąjungos vardu, nes, Parlamento teigimu, Taryba, atrodo, susiejo tokio sprendimo priėmimą su sąlyga, kad turi būti visų valstybių narių „bendras sutarimas“.
B. Dėl tinkamų Stambulo konvencijos sudarymo teisinių pagrindų
52 Atsižvelgdamas į Stambulo konvencijos tikslus, t. y. kaip nurodyta jos 1, 5 ir 7 straipsniuose, III ir IV skyriuose, apsaugoti nuo smurto nukentėjusias moteris ir užkirsti kelią šiam smurtui, Parlamentas mano, kad Komisija pagrįstai juos laikė dviem pagrindinėmis šios konvencijos sudedamosiomis dalimis.
53 Taigi Parlamentas pirmiausia klausia, kokios priežastys pagrindžia tai, kad Taryba atsisakė remtis SESV 84 straipsniu, kaip sprendimų 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo teisiniu pagrindu, ir įtraukė SESV 78 straipsnio 2 dalį ir SESV 83 straipsnio 1 dalį, kaip atitinkamai Sprendimo 2017/866 dėl pasirašymo ir Sprendimo 2017/865 dėl pasirašymo teisinį pagrindą.
54 Dėl SESV 78 straipsnio 2 dalies Parlamentas pažymi, kad šis teisinis pagrindas susijęs vien su prieglobsčio sritimi, kurią apima tik Stambulo konvencijos 60 ir 61 straipsniai, todėl jam kyla klausimas, ar šiuos straipsnius galima laikyti savarankiška ir pagrindine šios konvencijos sudedamąja dalimi, o gal šiais straipsniais konkrečioje prieglobsčio srityje įtvirtinamas bendras susirūpinimas apsaugoti visas nuo smurto nukentėjusias moteris, todėl jie yra tik papildomos nuostatos, dėl kurių nereikia remtis SESV 78 straipsnio 2 dalimi, kaip tų sprendimų dėl pasirašymo materialinio teisinio pagrindo sudedamąja dalimi.
55 Dėl SESV 83 straipsnio 1 dalies Parlamentas pažymi, kad šioje nuostatoje kompetencija Sąjungai suteikiama tik tam tikrose nusikaltimų srityse, kurios neapima smurto prieš moteris. Toks smurtas priklauso Sąjungos kompetencijai tik tiek, kiek susijęs su prekyba žmonėmis, moterų ir vaikų seksualiniu išnaudojimu ir organizuotu nusikalstamumu.
56 Taigi, kadangi valstybės narės yra išlaikiusios kompetenciją daugeliu materialinės baudžiamosios teisės klausimų, kuriuos apima Stambulo konvencija, o tie su šia teise susiję šios konvencijos aspektai, dėl kurių Sąjunga turi kompetenciją, regis, yra antraeiliai, įtraukti SESV 83 straipsnio 1 dalį, kaip pagrindžiančią sprendimus 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo, nebuvo reikalo.
C. Dėl Stambulo konvencijos pasirašymo ir sudarymo aktų padalijimo į du atskirus sprendimus
57 Parlamentas pažymi, kad aplinkybė, jog Airija dėl Stambulo konvencijos 60 ir 61 straipsnių gali remtis prie ESS ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės (toliau – Protokolas Nr. 21) nuostatomis, savaime nepateisina rėmimosi SESV 78 straipsnio 2 dalimi, kaip šios konvencijos pasirašymo akto teisiniu pagrindu. Todėl, jei minėti 60 ir 61 straipsniai negali būti laikomi savarankiška ir pagrindine tos konvencijos sudedamąja dalimi, rėmimasis SESV 78 straipsnio 2 dalimi yra beprasmis, o tos pačios konvencijos pasirašymo akto padalijimas į du atskirus sprendimus – nepagrįstas.
58 Be to, Parlamentas primena, kad bet kuriuo atveju Stambulo konvencijos 60 ir 61 straipsniai iš esmės patenka į Airijai privalomų bendrųjų taisyklių taikymo sritį, nes direktyvos 2004/83 ir 2005/85 buvo panaikintos tik valstybėms narėms, kurioms privalomos direktyvos 2011/95 ir 2013/32. Todėl, net jeigu būtų daroma prielaida, kad SESV 78 straipsnio 2 dalies kaip teisinio pagrindo įtraukimas buvo pagrįstas, kyla klausimas dėl būtinybės padalyti šios konvencijos pasirašymo aktą į du atskirus sprendimus.
D. Dėl valstybių narių „bendro sutarimo“ praktikos
59 Parlamentas pabrėžia, kad neginčijama, jog Stambulo konvencija yra „mišrus“ susitarimas, kurio sritis iš dalies priklauso Sąjungos kompetencijai, iš dalies – valstybių narių kompetencijai. Vis dėlto SESV 218 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad tarptautiniam susitarimui Sąjungos vardu sudaryti turi būti priimtas Tarybos sprendimas kvalifikuotąja balsų dauguma, gavus Parlamento pritarimą. Taigi Parlamentui kyla klausimas dėl Tarybos veiksmų, kuriais prieš sudarant Stambulo konvenciją siekiama įsitikinti, kad yra visų valstybių narių sutikimas būti jos saistomoms.
60 Šiuo klausimu Parlamentas pripažįsta svarbą užtikrinti glaudų valstybių narių ir Sąjungos institucijų bendradarbiavimą vykstant deryboms, prisiimant įsipareigojimus ir juos įgyvendinant, tačiau mano, jog visų valstybių narių „bendro sutarimo“ laukimas tam, kad būtų sudaryta minėta konvencija, peržengia tokio bendradarbiavimo ribas ir praktiškai reiškia reikalavimą taikyti vieningo balsavimo Taryboje taisyklę, nors pagal SESV turi būti taikoma taisyklė, pagal kurią reikalaujama tik kvalifikuotosios balsų daugumos.
61 Be to, Parlamentas mano, kad nagrinėjama situacija skiriasi nuo situacijos, kai Taryba Sąjungos ir valstybių narių sprendimus sujungė į „mišrų“ aktą, nes šiuo atveju valstybių narių „bendro sutarimo“ laukimas užkerta kelią priimti bet kokį sprendimą. Vis dėlto Parlamentas pabrėžia, kad „bendro sutarimo“ praktika, atrodo, yra bendra Tarybos praktika, o ne tik šiuo vieninteliu atveju taikomas reikalavimas.
V. Teisingumo Teismui pateiktų pastabų santrauka
62 Vykstant šiai procedūrai, Teisingumo Teismui pastabas pateikė Bulgarijos Respublika, Čekijos Respublika, Airija, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Vengrija, Austrijos Respublika, Lenkijos Respublika, Slovakijos Respublika, Suomijos Respublika, Taryba ir Komisija.
A. Dėl faktinių aplinkybių ir procedūros
1. Dėl Stambulo konvencijos pasirašymo ir ratifikavimo valstybių narių vardu
63 Bulgarijos Respublikos ir Tarybos teigimu, nuo Stambulo konvencijos pateikimo pasirašyti pradžios 21 Sąjungos valstybė narė, išskyrus Bulgarijos Respubliką, Čekijos Respubliką, Latvijos Respubliką, Lietuvos Respubliką, Vengriją ir Slovakijos Respubliką, ratifikavo šią konvenciją, neatsižvelgdama į tai, kad ją ratifikuodama gali įsiterpti į išimtinę Sąjungos kompetenciją.
64 Be to, Tarybos teigimu, kelios valstybės narės, pasirašydamos ar ratifikuodamos Stambulo konvenciją, padarė išlygų ir pareiškimų dėl, be kita ko, tam tikrų šios konvencijos nuostatų suderinamumo su nacionaline konstitucija. Taip pat kai kurios minėtos konvencijos šalys, įskaitant keturias Sąjungos valstybes nares, pareiškė prieštaravimus dėl šių išlygų ir pareiškimų pagal tarptautinę viešąją teisę.
65 Taryba taip pat pabrėžia, kad visuotinai žinoma, jog kai kuriose Europos Tarybos valstybėse narėse ginčijamasi dėl tam tikrų Stambulo konvencijos nuostatų ir apibrėžčių, nes kyla abejonių, ar šioje konvencijoje įtvirtinti įsipareigojimai dera su nacionalinėmis tradicijomis, teisės aktais ir konstitucijomis. Kai kurios nacionalinės delegacijos, dalyvaujančios Pagrindinių teisių, piliečių teisių ir laisvo asmenų judėjimo darbo grupėje (toliau – FREMP), kuri yra Tarybos darbo grupė, atsakinga, be kita ko, už pasiūlymų dėl prisijungimo prie Stambulo konvencijos nagrinėjimą, nurodė, kad patyrė didelių sunkumų, siekdamos šios konvencijos ratifikavimo. Vis dėlto nė viena iš šių valstybių narių oficialiai nepranešė Tarybai apie šiuos sunkumus ar apie tai, kad jų neįmanoma įveikti.
2. Dėl Stambulo konvencijos pasirašymo procedūros Taryboje
66 Komisija pažymi, kad pasiūlyme dėl pasirašymo sprendimo, kurio materialinis teisinis pagrindas yra SESV 82 straipsnio 2 dalis ir SESV 84 straipsnis, buvo numatyta pasirašyti Stambulo konvenciją priimant vieną sprendimą ir nurodyta atitinkamai Sąjungos kompetencija (išimtinė arba pasidalijamoji) ir valstybių narių kompetencija. Vis dėlto Taryba nepritarė šiame pasiūlyme išdėstytam Komisijos požiūriui.
67 Taryba pažymi, kad FREMP keičiantis informacija, susijusia su pasiūlymu dėl pasirašymo sprendimo, kilo sunkumų dėl kelių aspektų. Pirma, FREMP, remdamasi kompetencijos suteikimo principu, ginčijo šiame pasiūlyme esantį Komisijos teiginį, kad „nemaža [Stambulo] [k]onvencijos nuostatų dalis priklauso ES kompetencijai“, nors reikėtų atsižvelgti į pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį Sąjungai suteiktą kompetenciją, ir paprašė, kad Taryboje būtų atlikta išsami išimtinės Sąjungos kompetencijos dėl Stambulo konvencijos sudarymo analizė. Atlikus šią analizę FREMP padarė išvadą, kad išimtinė Sąjungos kompetencija apima tik tam tikrus klausimus, susijusius su teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, prieglobsčiu ir negrąžinimo principu.
68 Antra, nors Komisija ir Parlamentas siūlė „platųjį“ Sąjungos prisijungimą prie Stambulo konvencijos, pagal kurį Sąjunga tampa šios konvencijos šalimi, kiek jai leidžia išimtinė ar pasidalijamoji kompetencija, kuria buvo ar gali būti pasinaudota, dauguma nacionalinių delegacijų, dalyvaujančių FREMP, manė, kad toks prisijungimas gali kelti problemų tą konvenciją jau ratifikavusioms valstybėms narėms. Kadangi „plačiajam“ prisijungimui nebuvo pakankamai pritarta, buvo aišku, kad kvalifikuotąja balsų dauguma Taryboje gali būti pritarta tik pasirašymui, kiek tai susiję su išimtine Sąjungos kompetencija. Ar bus pasirinktas „ribotas“, ar „platusis“ prisijungimas prie tos pačios konvencijos, priklauso nuo Tarybos politinio sprendimo.
69 Trečia, Taryba manė, kad sprendimo pasirašyti Stambulo konvenciją materialinis teisinis pagrindas turi būti SESV 78 straipsnio 2 dalis, SESV 82 straipsnio 2 dalis ir SESV 83 straipsnio 1 dalis. Be to, Taryba laikėsi nuomonės, kad teisiškai būtina sprendimą dėl pasirašymo padalyti į du atskirus sprendimus. Iš tiesų, taikant Protokolą Nr. 21, balsų dauguma prieglobsčio ir negrąžinimo klausimais Taryboje apskaičiuojama kitaip nei balsų dauguma teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje. Airija pritaria Tarybos pozicijai.
3. Dėl Stambulo konvencijos sudarymo procedūros Taryboje
70 Komisija pažymi, kad pasiūlymas dėl sudarymo sprendimo, kurio materialinis teisinis pagrindas yra SESV 82 straipsnio 2 dalis ir SESV 84 straipsnis, Taryboje svarstomas nuo 2016 m. balandžio 26 d. Taigi Stambulo konvencijos sudarymą Sąjungos vardu jau kelerius metus blokuoja Taryba, nes ji nepradėjo Sutartyse numatytų procedūrų, pagal kurias Sąjunga galėtų prisiimti tarptautinius įsipareigojimus. Tokia padėtis susidarė dėl valstybių narių „bendro sutarimo“ praktikos, kurią taikant ESS 17 straipsnio 2 dalyje ir SESV 218 straipsnio 6 dalyje numatytas sprendimų priėmimo procesas bus „užblokuotas“, kol nebus pasiektas bendras valstybių narių sutarimas.
71 Ši praktika taikoma susitarimams, kurių mišrusis pobūdis laikomas būtinu atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą kompetenciją, taip pat susitarimams, sudarytiems įgyvendinant pasidalijamąją kompetenciją. Nagrinėjamu atveju Taryba negali konstatuoti, kad pasiektas šis „bendras sutarimas“, nes bent viena iš valstybių narių pareiškė nesutikimą, remdamasi tuo, kad Stambulo konvencija gali prieštarauti jos konstitucinei teisei.
72 Nors SESV 218 straipsnyje nustatyta vienoda visuotinai galiojanti derybų dėl Sąjungos tarptautinių susitarimų, jų pasirašymo ir sudarymo procedūra, institucijų nuomonės dėl mišrių susitarimų skiriasi, o tai veda į aklavietę, trukdančią Sąjungai veikti tarptautiniu lygmeniu. Būtent dėl šios aklavietės Parlamentas pateikė šį prašymą pateikti nuomonę.
73 Taryba nurodo, kad, priėmus sprendimus 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo, FREMP ėmėsi įvairių veiksmų dėl Sąjungos prisijungimo prie Stambulo konvencijos, be kita ko, parengė Sąjungos ir valstybių narių elgesio kodeksą, skirtą tokiems klausimams, kaip pozicijų parengimas, koordinavimas ir ataskaitų teikimas, pagal šios konvencijos priežiūros mechanizmus reglamentuoti. Taip pat buvo pradėtos išsamios diskusijos dėl minėtos konvencijos sudarymo Sąjungos vardu; jos nutrūko dėl šio prašymo pateikti nuomonę.
B. Dėl prašymo pateikti nuomonę priimtinumo
1. Dėl tinkamų teisinių Stambulo konvencijos sudarymo pagrindų
74 Tarybos teigimu, Parlamentas ir Komisija uždelsė pagal SESV 263 straipsnį ginčyti sprendimus 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo. Airija ir Taryba šiuo klausimu teigia, kad tai, jog tie sprendimai ginčijami vykstant šiai nuomonės pateikimo procedūrai, praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo jų priėmimo, kelia abejonių dėl tokio veiksmo suderinamumo su SESV 218 straipsnio 10 dalies ratio legis, o pagal šią dalį siekiama nedelsiant informuoti Parlamentą kiekviename procedūros etape visų pirma tam, kad būtų užtikrinta, kad jis galės patikrinti, ar teisinis pagrindas buvo pasirinktas paisant jo įgaliojimų, ir nedelsiant reaguoti, jeigu kiltų kokių nors problemų. Be to, šiuo prašymu pateikti nuomonę Parlamentas pažeidžia šį ratio legis, apeina, kaip mano ir Vengrija, terminus, per kuriuos galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, ir galbūt pažeidžia lojalaus bendradarbiavimo principą bei kenkia Sąjungos tarptautiniam statusui.
75 Suomijos Respublika teigia, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją per šios nuomonės pateikimo procedūrą nagrinėti, ar Tarybos aktas dėl Stambulo konvencijos sudarymo Sąjungos vardu grindžiamas tinkamu teisiniu pagrindu, nes neteisingas teisinis pagrindas gali lemti sprendimo dėl sudarymo pripažinimą negaliojančiu.
76 Lenkijos Respublika mano, kad norėdamas grįžti prie plačiojo prisijungimo Parlamentas siekia užginčyti Tarybos sprendimą dėl Sąjungos prisijungimo prie Stambulo konvencijos apsiribojant išimtine Sąjungos kompetencija. Tačiau toks prašymas negali būti nuomonės pateikimo procedūros dalykas, nes tai yra tik Tarybai priklausantis politinis pasirinkimas. Vengrija pritaria šiam vertinimui ir priduria, kad pirmasis klausimas suformuluotas taip, kad neleidžia nustatyti išimtinės Sąjungos kompetencijos ribų.
77 Vengrijos teigimu, prašymas pateikti nuomonę nesusijęs su Stambulo konvencijos suderinamumu su Sutartimis, jis tik netiesiogiai ir šiek tiek susijęs su Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimu. Taigi jis susijęs nebent su Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos atribojimu. Net jeigu būtų daroma prielaida, kad Sąjungos kompetencijos apimtis galėtų būti nustatyta, tai nepateisintų būtinybės pateikti nuomonę, nes ši nuomonė neprisidėtų prie to, kad valstybėms narėms ar Sąjungai būtų užkirstas kelias prisiimti su jų kompetencijos pasidalijimu nesuderinamus tarptautinius įsipareigojimus, kadangi šios valstybės ir Sąjunga bet kuriuo atveju turi solidariai vykdyti tokius įsipareigojimus. Atsižvelgiant į sprendimus 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo ir į tai, kad Stambulo konvenciją jau pasirašė visos valstybės narės ir dauguma jų ją ratifikavo, būtų sunku teigti, kad prašymas pateikti nuomonę gali padėti išvengti būsimų teisinių problemų, susijusių su Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimu.
78 Be to, jeigu pirmasis klausimas būtų susijęs su Tarybos sprendimu dėl Stambulo konvencijos sudarymo, Vengrija mano, kad šis klausimas hipotetinis ir pateiktas per anksti, nes Taryba dar nenusprendė dėl to sprendimo turinio ir nėra pasiektas etapas, kai Taryba turi prašyti Parlamento pritarimo, o jis tame etape gali pareikšti prieštaravimų.
2. Dėl Stambulo konvencijos pasirašymo ir sudarymo aktų padalijimo į du atskirus sprendimus
79 Vengrija taip pat ginčija Parlamento prašyme pateikti nuomonę iškelto pirmojo klausimo, kiek jis susijęs su Stambulo konvencijos pasirašymo ir sudarymo aktų padalijimu į du atskirus sprendimus, priimtinumą, remdamasi motyvais, analogiškai išdėstytiesiems šios nuomonės 74 ir 78 punktuose. Tas pats pasakytina apie Tarybą, o ji visų pirma pabrėžia, kad šiame etape klausimas dėl tvarkos, pagal kurią ji ateityje galėtų numatyti sudaryti Stambulo konvenciją Sąjungos vardu, yra per ankstyvas.
80 Suomijos Respublika, priešingai, mano, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti, ar, atsižvelgiant į Protokolą Nr. 21, būtina arba galima Stambulo konvencijos pasirašymo ir sudarymo aktus padalyti į du atskirus sprendimus pagal tinkamą teisinį pagrindą. Iš tiesų toks padalijimas gali paneigti ne tik balsavimo Taryboje taisykles, bet ir Stambulo konvenciją patvirtinančio sprendimo teisinius padarinius, be kita ko, Airijai.
3. Dėl valstybių narių „bendro sutarimo“ praktikos
81 Ginčydama Parlamento prašyme pateikti nuomonę suformuluoto antrojo klausimo priimtinumą Graikijos Respublika mano, kad ši institucija nepakankamai paaiškino, kodėl Tarybos veiksmai būtų žalingi.
82 Bulgarijos Respublika ir Vengrija taip pat ginčija šį priimtinumą ir šiuo klausimu pažymi, kad tas antrasis klausimas susijęs ne su Stambulo konvencijos atitiktimi Sutartims, Sąjungos ar vienos iš jos institucijų kompetencija sudaryti šią konvenciją ar Tarybos sprendimų teisiniu pagrindu, o su Tarybos darbo tvarkos taisyklėmis, pridėtomis prie 2009 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimo, patvirtinančio Tarybos darbo tvarkos taisykles (OL L 325, 2009, p. 35; klaidų ištaisymai OL L 55, 2010, p. 83, ir OL L 64, 2015, p. 46). Be to, Bulgarijos Respublika mano, kad „bendro sutarimo“ praktika nekeičia nei Sąjungos ar jos institucijų kompetencijos, nei SESV 218 straipsnio 8 dalyje numatytos procedūros.
83 Vengrija priduria, kad, kol Taryba nenusprendė sudaryti minėtos konvencijos, iš karto reikia atmesti, kad gali kilti kokių nors problemų tarptautinėje teisėje, todėl prašymas pateikti nuomonę nėra naudingas. Taryba taip pat teigia, kad šis antrasis klausimas yra visiškai hipotetinis, nes juo spėliojama, kokių veiksmų imsis Taryba. Airija, Graikijos Respublika ir Ispanijos Karalystė taip pat nurodo, kad prieš priimdama sprendimą dėl Stambulo konvencijos sudarymo Taryba nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų reikalaujama valstybių narių „bendro sutarimo“.
84 Suprasdamos, kad nuomonės pateikimo procedūra leidžia nagrinėti klausimą, ar susitarimo sudarymas patenka į Sąjungos kompetenciją, Ispanijos Karalystė, Vengrija ir Taryba, pirma, pabrėžia, jog sprendimų priėmimo procesas Taryboje vis dar parengiamosios stadijos – jis vyksta FREMP. Be to, Vengrijos ir Tarybos teigimu, siekiant prisijungti prie Stambulo konvencijos, būtina atlikti išankstinę kontrolę, kuria siekiama peržiūrėti ir papildyti Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų vidaus taisykles, tarp jų Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatus. Tokių priemonių vis dar nepasiūlyta. Pagal SESV 218 straipsnio 6 dalį sprendimą dėl šios konvencijos sudarymo Taryba turi priimti tik pasibaigus įprastai procedūros eigai. Vengrija priduria, kad priimdama sprendimus dėl tarptautinių susitarimų sudarymo Taryba nėra saistoma jokių terminų ir kad motyvas, dėl kurio Taryba nepriima tokio sprendimo, neturi reikšmės.
85 Antra, Taryba mano, kad Parlamentas turėjo kelti klausimą, ar minėtos konvencijos sudarymas Sąjungos vardu atitinka tarptautinę teisę ir valstybių narių suverenias teises, jei nėra visų valstybių narių „bendro sutarimo“. Nors Taryba turėtų užtikrinti, kad dėl Stambulo konvencijos sudarymo Sąjungos vardu nekils problemų pagal tarptautinę teisę, vis dėlto tokio klausimo negalima kelti prašyme pateikti nuomonę. Ispanijos Karalystė mano, kad Parlamento prašyme pateikti nuomonę suformuluotu antruoju klausimu turėtų būti siekiama išsiaiškinti, ar kompetencijos suteikimo principui ir SESV 218 straipsnio 6 daliai neprieštarauja tai, kad sprendimui dėl Stambulo konvencijos sudarymo Sąjungos vardu priimti būtinas valstybių narių „bendras sutarimas“ būti saistomoms šios konvencijos, kiek tai susiję su jų nacionaline kompetencija.
86 Bet kuriuo atveju Taryba mano, kad Stambulo konvencija Sąjungos vardu turėtų būti sudaryta jai priimant sprendimą pagal SESV 218 straipsnio 6 dalį, nereikalaujant, kad būtų papildomai balsuojama. Be to, tai, kad valstybės narės iš anksto sutiko būti saistomos šios konvencijos, kiek tai susiję su jų nacionaline kompetencija, nereiškia, kad tame sprendime yra trūkumų. Toks sutikimas taip pat negali būti laikomas problema, kurios siekiama išvengti nuomonės pateikimo procedūra.
87 Jeigu Parlamentas manė, kad Taryba turėjo veikti, kol valstybės narės neišreiškė noro būti saistomoms atitinkamo susitarimo, Ispanijos Karalystė, Vengrija, Slovakijos Respublika ir Taryba teigia, kad jis galėjo pareikšti ieškinį dėl neveikimo pagal SESV 265 straipsnį. Nuomonės pateikimo procedūros tikslas yra kitoks ir ja negalima pasinaudoti siekiant priversti Tarybą imtis veiksmų.
88 Trečia, Sąjungos sprendimo dėl Stambulo konvencijos sudarymo priėmimą reikia skirti nuo prisijungimo dokumento deponavimo. Kadangi šiame etape Taryba nepriėmė nė vieno iš šių aktų, o procedūra tebevyksta, prašymas pateikti nuomonę grindžiamas klaidingomis prielaidomis, yra per ankstyvas ir hipotetinis. Nors ir pripažįsta, kad Stambulo konvencija yra „numatytas sudaryti susitarimas“, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį, Taryba nesutinka, kad pagal šią nuostatą jos vidaus procedūros ar tvarkaraščiai gali būti nuomonės pateikimo procedūros dalykas. Šiai nuomonei pritaria Vengrija.
89 Suomijos Respublika, priešingai, mano, kad „bendro sutarimo“ praktika gali būti šios nuomonės pateikimo procedūros dalykas, nes sprendimas sudaryti minėtą konvenciją, nesant valstybių narių „bendro sutarimo“, galėtų būti pripažintas negaliojančiu, jei tokio sutarimo būtų reikalaujama pagal Sutartis. Be to, per šią procedūrą galėtų būti nagrinėjamas ne tik klausimas, ar Sąjunga turi kompetenciją sudaryti konkretų tarptautinį susitarimą, bet ir klausimas, ar Sąjunga veikia laikydamasi Sutarčių.
C. Dėl prašymo pateikti nuomonę esmės
1. Dėl tinkamų Stambulo konvencijos sudarymo teisinių pagrindų
a) Dėl „plačiojo“ arba „riboto“ Sąjungos prisijungimo prie Stambulo konvencijos
90 Airija ir Suomijos Respublika pažymi, kad Parlamento pateikta tinkamų teisinių pagrindų sprendimams 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo priimti analizė, regis, apima visą Stambulo konvenciją. Vis dėlto šie sprendimai susiję tik su šios konvencijos sritimis, kurios, Tarybos vertinimu, priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai. Iš tiesų Taryba galėtų apsiriboti Sąjungos prisijungimu tik šiose srityse.
91 Taigi Suomijos Respublika mano, kad reikia nustatyti tinkamus teisinius pagrindus sprendimams dėl Stambulo konvencijos pasirašymo priimti, atsižvelgiant į šios konvencijos nuostatas, kurios priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai, ir priduria, kad negalima atmesti galimybės, jog Taryba dar gali nuspręsti pasinaudoti ir pasidalijamąja kompetencija.
92 Kadangi Sąjungos teisės akto, įskaitant aktą, priimtą siekiant sudaryti tarptautinį susitarimą, teisinio pagrindo parinkimas turi būti grindžiamas, be kita ko, šio akto tikslu ir turiniu, Airijos teigimu, būtų visiškai tinkama nurodyti sprendimų dėl to akto pasirašymo teisinius pagrindus atsižvelgiant tik į šių sprendimų turinį, o ne į visą nurodytą tarptautinį susitarimą, šiuo atveju – Stambulo konvenciją.
93 Lenkijos Respublika taip pat pabrėžia, kad prisijungimo apimtis lemia sprendimų pasirašyti ir sudaryti Stambulo konvenciją tikslą bei turinį. Taigi šių sprendimų teisinio pagrindo parinkimas priklauso nuo politinio Tarybos sprendimo, o jį Parlamentas siekia užginčyti.
b) Dėl Sąjungos kompetencijos nustatymo kriterijų
94 Komisijos teigimu, Sąjungos išimtinės išorės kompetencijos pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį nustatymas turi būti pagrįstas konkrečia numatyto sudaryti tarptautinio susitarimo ir galiojančios Sąjungos teisės santykio analize. Atliekant tokią analizę reikia atsižvelgti į šių taisyklių ir nuostatų reglamentuojamą sritį, galimus numatyti jų pakeitimus ateityje ir pobūdį bei turinį, kad būtų galima patikrinti, ar toks susitarimas gali daryti poveikį vienodam ir nuosekliam Sąjungos taisyklių taikymui. Tokia rizika būtų, jeigu didžioji dalis srities būtų reglamentuojama Sąjungos taisyklių ir SESV nuostatų, kaip antai SESV 82 straipsnio 2 dalies d punkto ir SESV 83 straipsnio 1 dalies in fine, pagal kurias galimi tokie pakeitimai, nes jose numatyta galimybė išplėsti Sąjungos kompetenciją.
95 Tarybos teigimu, Sąjungai suteikta išimtinė kompetencija sudaryti Stambulo konvenciją gali būti grindžiama tik SESV 3 straipsnio 2 dalyje numatytu trečiuoju atveju, t. y. jeigu jos sudarymas gali daryti poveikį bendrosioms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį. Vis dėlto Taryba patikslina, kad dėl šio trečiojo atvejo Teisingumo Teismas konstatavo, jog išimtinė išorės kompetencija gali kilti iš vidaus kompetencijos tik tuomet, kai ja naudojamasi. Jei taip nėra, išimtinė kompetencija negali būti numanoma pagal tą trečiąjį atvejį. Tad tokia kompetencija negali būti grindžiama pirminės teisės nuostatomis, kuriomis Komisija rėmėsi savo pasiūlyme dėl pasirašymo sprendimo ir pasiūlyme dėl sudarymo sprendimo. Be to, siekiant identifikuoti Sąjungos „bendras taisykles“, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, reikia atsižvelgti ne tik į Sąjungos teisę, galiojusią Sąjungos kompetencijos analizės metu, bet ir į galimus jos pakeitimus ateityje, jei tai gali būti numatoma atliekant šią analizę, o tai reiškia, kad Komisija bent jau turi būti pateikusi pasiūlymą Sąjungos teisės aktų leidėjui. Pasiūlymo dėl pasirašymo sprendimo aiškinamajame memorandume esantis Komisijos teiginys, kad „negalima atmesti galimybės“, jog kai kurios šios konvencijos dalys priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai, prieštarauja kompetencijos suteikimo principui ir jo nepakanka tokiai kompetencijai nustatyti.
96 Kadangi Stambulo konvencijoje ir atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose nustatyti tik minimalūs reikalavimai, Taryba pabrėžia, kad Sąjungos kompetencija sudaryti šią konvenciją iš principo negali būti išimtinė kompetencija, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį. Šiuo klausimu Taryba nurodo Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią tarptautinis susitarimas, kuriame nustatyti minimalūs reikalavimai, negali būti Sąjungos išimtinės išorės kompetencijos šaltinis. Suomijos Respublika pabrėžia, kad iš pačios SESV 82 straipsnio 2 dalies ir SESV 83 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog Sąjungos kompetencija apsiriboja minimalių reikalavimų nustatymu.
97 Vis dėlto Taryba mano, kad ši jurisprudencija neturi būti taikoma mechaniškai, o reikia konkrečiai išnagrinėti, ar numatytas sudaryti tarptautinis susitarimas ir Sąjungos teisė palieka valstybėms narėms realią veiksmų laisvę. Tik atlikus tokią analizę galima nustatyti, ar, kalbant apie konkrečią šio susitarimo nuostatą, tai, kad tik valstybės narės prisijungia prie to susitarimo, gali daryti poveikį vienodam ir nuosekliam Sąjungos teisės taikymui.
98 Atsižvelgdamos į šiuos kriterijus Bulgarijos Respublika ir Taryba mano, kad Stambulo konvencijos nuostatos priklauso Sąjungos ir jos valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai, Sąjungos papildomajai kompetencijai, jos išimtinei kompetencijai ir valstybių narių kompetencijai. Sąjunga įgijo išimtinę kompetenciją dėl kai kurių šios konvencijos nuostatų, įtvirtintų jos IV, V ir VI skyriuose, nes šios nuostatos susijusios su nuo smurto nukentėjusiais asmenimis, kuriems taikomos direktyvos 2011/93 ir 2011/36, taip pat išimtinę kompetenciją dėl dviejų iš trijų tos konvencijos VII skyriaus nuostatų.
99 Suomijos Respublika ginčija šį vertinimą ir pabrėžia, kad Teisingumo Teismas, remdamasis vien EB sutarties nuostatų tekstu arba antrinės teisės aktuose įtvirtintų minimalių reikalavimų pobūdžiu, jau yra konstatavęs, kad nebuvo įvykdytos išimtinės Sąjungos kompetencijos sąlygos, tačiau konkrečiai nenagrinėjo valstybėms narėms suteiktos laisvės apimties. Bet kuriuo atveju išimtinė Sąjungos kompetencija yra tokia ribota, kad abejotina, ar galimas toks konkretus prisijungimas, todėl Sąjunga turi prisijungti prie Stambulo konvencijos, naudodamasi ir pasidalijamąja kompetencija.
c) Dėl Stambulo konvencijos ir Sąjungos „acquis“ santykio
100 Komisijos teigimu, Stambulo konvencijos I skyriuje, konkrečiau – jos 1 straipsnio a–e punktuose, įtvirtinti tikslai atitinka ESS 2 straipsnyje ir SESV 8, 19 ir 67 straipsniuose nurodytus Sąjungos tikslus. Šios konvencijos 3 straipsnio a ir b punktuose pateiktos pagrindinės apibrėžtys atitinka Direktyvos 2012/29 22 straipsnį, 17 ir 18 konstatuojamąsias dalis.
101 Minėtos konvencijos II skyriuje nustatyti įsipareigojimai, kuriais siekiama daugiausia dėmesio skirti aukų teisėms imantis bet kokių priemonių, skirtų užkirsti keliui visų formų smurtui, patenkančiam į tos pačios konvencijos taikymo sritį, ir kovoti su juo, atitinka, be kita ko, Direktyvos 2012/29 1, 8, 26 ir 28 straipsnius, moterų ir vyrų lygybei skatinti skirtas finansines programas, be kita ko, 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1381/2013, kuriuo nustatoma Teisių, lygybės ir pilietiškumo programa 2014–2020 m. laikotarpiu (OL L 354, 2013, p. 62), 7, 10, 15 ir 17 konstatuojamąsias dalis, 4 straipsnio 1 dalies e punktą, 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1382/2013, kuriuo nustatoma Teisingumo programa 2014–2020 m. laikotarpiu (OL L 354, 2013, p. 73), 5 straipsnį ir 2014 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 235/2014, kuriuo nustatoma demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo visame pasaulyje finansavimo priemonė (OL L 77, 2014, p. 85), 2, 3 ir 10 konstatuojamąsias dalis, 2 straipsnio 1 dalies b punkto ix papunktį.
102 Į Stambulo konvencijos III skyriaus, skirto užkirsti keliui šioje konvencijoje nurodytų visų formų smurtui, taikymo sritį patenkantys klausimai Sąjungos teisėje reglamentuojami SESV 84 straipsnyje, Direktyvos 2011/36 18 straipsnyje, Direktyvos 2011/93 22 ir 23 straipsniuose, 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos sprendime 2009/902/TVR, įkuriančiame Europos nusikalstamumo prevencijos tinklą (EUCPN) ir panaikinančiame Sprendimą 2001/427/TVR (OL L 321, 2009, p. 44), finansinėse programose, tarp jų Reglamento Nr. 1381/2013 5 straipsnio 1 dalies b punkte, Reglamento Nr. 1382/2013 4 straipsnio 1 dalies b punkte ir 6 straipsnio 1 dalies b punkte, taip pat 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 513/2014, kuriuo kaip Vidaus saugumo fondo dalis nustatoma policijos bendradarbiavimo, nusikalstamumo prevencijos, kovos su juo ir krizių valdymo finansinės paramos priemonė ir panaikinamas Tarybos sprendimas 2007/125/TVR (OL L 150, 2014, p. 93), 3 straipsnio 3 dalies c ir d punktuose ir Direktyvos 2012/29 25 straipsnyje.
103 Dėl Stambulo konvencijos IV skyriuje numatytų priemonių, kuriomis siekiama apsaugoti smurto aukas nuo bet kokių tolesnių smurto veiksmų, Komisija pažymi, kad, remiantis SESV 82 straipsnio 2 dalimi, buvo priimta Direktyva 2012/29, kuria siekiama užtikrinti, kad nusikaltimų aukos gaus, be kita ko, paramą, o remiantis SESV 82 straipsnio 2 dalimi ir SESV 83 straipsnio 1 dalimi, – direktyvos 2011/36 ir 2011/93, kuriomis siekiama apsaugoti nuo konkrečių rūšių nusikaltimų nukentėjusius asmenis.
104 Dėl šios konvencijos V skyriaus, kuriame įtvirtintos civilinės ir baudžiamosios teisės materialinės nuostatos, pažymėtina, kad Sąjunga, remdamasi, be kita ko, SESV 83 straipsnio 1 dalimi, priėmė direktyvas 2011/36 ir 2011/93, kuriose numatytos tam tikros nusikalstamos veikos, o jos taip pat nurodytos šiame skyriuje. Be to, kadangi pagal SESV 83 straipsnio 1 dalį in fine Sąjunga turi pasidalijamąją kompetenciją civilinės ir baudžiamosios teisės srityse, niekas jai netrukdo ja pasinaudoti sudarant minėtą konvenciją.
105 Tos pačios konvencijos VI skyriuje nustatyti procesiniai įsipareigojimai tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo srityje atitinka nustatytuosius direktyvose 2011/36 ir 2011/93, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/99/ES dėl Europos apsaugos orderio (OL L 338, 2011, p. 2), Direktyvoje 2012/29 ir 2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 606/2013 dėl apsaugos priemonių tarpusavio pripažinimo civilinėse bylose (OL L 181, 2013, p. 4).
106 Migracijos ir prieglobsčio srityje, kuri reglamentuojama Stambulo konvencijos VII skyriuje, buvo priimtos direktyvos 2011/95, 2013/32 ir 2013/33 dėl tarptautinės apsaugos, šios apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos ir normų dėl tokios apsaugos prašytojų priėmimo. Be to, šioje srityje Airija toliau saistoma direktyvų 2004/83 ir 2005/85, kurios nauja redakcija išdėstytos direktyvose 2011/95 ir 2013/32.
107 Galiausiai, kiek tai susiję su šios konvencijos VIII skyriuje nurodytu tarptautiniu bendradarbiavimu civilinėse ir baudžiamosiose bylose, Sąjunga priėmė įvairių teisinių priemonių tiek dėl bendradarbiavimo civilinėse bylose, tiek dėl teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose.
108 Taryba pirmiausia pažymi, kad nėra konkrečių Sąjungos teisės aktų, kuriuose būtų visapusiškai reglamentuojama visų formų smurto prieš moteris prevencija ir kova su juo.
109 Dėl Stambulo konvencijos I–III skyrių Taryba mano, kad jie susiję nebent su sritimis, priklausančiomis pasidalijamajai kompetencijai, kuria Sąjunga nepasinaudojo. Kiek tai susiję su šios konvencijos II skyriuje įtvirtintais įsipareigojimais mokslo tyrimų srityje, pagal SESV 4 straipsnio 3 dalį Sąjungos kompetencija įgyvendinama kartu su valstybių narių kompetencija. Kiek tai susiję su įsipareigojimais nusikaltimų prevencijos srityje, pagal SESV 2 straipsnio 6 dalį ir SESV 84 straipsnį Sąjunga turi kompetenciją tik remti valstybių narių veiksmus.
110 Taryba nepritaria Komisijos nuomonei, kad minėtos konvencijos IV skyriuje įtvirtintos taisyklės iš esmės yra panašios į įtvirtintąsias Direktyvos 2012/29 2 skyriuje, ir mano, kad šis IV skyrius, išskyrus tris išimtis, priskiriamas pasidalijamajai kompetencijai, kuria Sąjunga nepasinaudojo.
111 Pirma, šios direktyvos taikymo sritis yra ribota, nes ji taikoma tik nusikaltimų aukoms, visų pirma baudžiamajame procese, kuris vyksta Sąjungos teritorijoje, su sąlyga, kad yra tarpvalstybinis elementas Sąjungos viduje.
112 Antra, direktyvose 2012/29 ir 2011/93 yra įtvirtinti minimalūs reikalavimai, kaip matyti iš Direktyvos 2012/29 pavadinimo, 11 ir 67 konstatuojamųjų dalių, 9 straipsnio 3 dalies ir 26 straipsnio, taip pat Direktyvos 2011/93 25, 27, 38, 41, 43 konstatuojamųjų dalių ir 1 straipsnio, todėl valstybės narės taip pat gali laikytis Stambulo konvencijos IV skyriaus nuostatų, nepažeisdamos nei šios konvencijos, nei Sąjungos teisės, nes išsami jų analizė patvirtina, kad pagal tą IV skyrių išlieka reali valstybių narių veiksmų laisvė.
113 Trečia, Taryba mano, kad vis dėlto darytina kitokia išvada dėl dviejų konkrečių nukentėjusių asmenų kategorijų, t. y. viena vertus, kalbama apie nuo seksualinių nusikaltimų nukentėjusius vaikus, pagal Stambulo konvenciją apibrėžiamus kaip jaunesnės nei 18 metų moterys, dėl kurių Sąjunga, remdamasi SESV 82 straipsnio 2 dalimi ir SESV 83 straipsnio 1 dalimi, Direktyvoje 2011/93 nustatė išsamias taisykles. Be to, reikšmingi Direktyvos 2012/29 1 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 4 dalis, 23 ir 24 straipsniai.
114 Kita vertus, Direktyvoje 2011/36, konkrečiai jos 12–16 straipsniuose, nustatyti konkretūs įpareigojimai dėl paramos ir pagalbos vaikams, kurie yra prekybos žmonėmis aukos. Išsamios šių direktyvų nuostatos valstybėms narėms palieka mažai laisvės, todėl, nepaisant minimalių reikalavimų pobūdžio, tai yra dvi sritys, kurių didžioji dalis reglamentuojama Sąjungos taisyklių, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.
115 Ketvirta, pasiūlyme dėl pasirašymo sprendimo ir pasiūlyme dėl sudarymo sprendimo Komisija klaidingai teigė, kad pagal 2015 m. balandžio 20 d. Tarybos direktyvą (ES) 2015/637 dėl koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonių, skirtų neatstovaujamų Sąjungos piliečių konsulinei apsaugai trečiosiose šalyse palengvinti ir kuria panaikinimas Sprendimas 95/553/EB (OL L 106, 2015, p. 1), grindžiamą SESV 23 straipsniu, pagal kurį valstybės narės priima būtinas nuostatas ir pradeda tarptautines derybas dėl šios apsaugos užtikrinimo, Sąjungai buvo suteikta išimtinė kompetencija, kiek tai susiję su Stambulo konvencijos 18 straipsnio 5 dalyje nurodytais konsulinės apsaugos aspektais. Be to, pagal Direktyvos 2012/29 13 konstatuojamąją dalį skundai ne Sąjungoje esančioms kompetentingoms valdžios institucijoms, pavyzdžiui, ambasadoms, nėra susiję su toje direktyvoje nustatytomis pareigomis.
116 Dėl Stambulo konvencijos V skyriaus pažymėtina, kad 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvoje 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimų aukoms (OL L 261, 2004, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 65), įskaitant 12 straipsnio 2 dalį, 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyvoje 2004/113/EB, įgyvendinančioje vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimo bei paslaugų teikimo (OL L 373, 2004, p. 37), įskaitant 26 konstatuojamąją dalį ir 7 straipsnį, 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (OL L 204, 2006, p. 23), įskaitant 27 straipsnį, 2010 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2010/41/ES dėl vienodo požiūrio į savarankiškai dirbančius vyrus ir moteris principo taikymo, kuria panaikinama Tarybos direktyva 86/613/EEB (OL L 180, 2010, p. 1), įskaitant 18 ir 23 konstatuojamąsias dalis, Direktyvoje 2011/36, įskaitant 17 straipsnį, ir Direktyvoje 2012/29 yra įtvirtinti, pasak Tarybos, minimalūs reikalavimai, susiję su Stambulo konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje, 30 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytomis sritimis, kurie nelemia išimtinės Sąjungos kompetencijos. Be to, Direktyvos 2004/113 3 straipsnio 3 dalyje ir Direktyvos 2006/54 8 straipsnyje įtvirtintos šių direktyvų dalykinių taikymo sričių išimtys. Nėra jokių Sąjungos teisės aktų, susijusių su kitomis minėto skyriaus nuostatomis. Vis dėlto Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl Stambulo konvencijos V skyriaus nuostatų tiek, kiek jos susijusios su nukentėjusiaisiais, kuriems taikomos direktyvos 2011/93 ir 2011/36.
117 Taryba mano, kad šios konvencijos VI skyriaus 49–54 ir 56 straipsniai yra susiję su įsipareigojimais, kurie iš esmės atitinka įsipareigojimus, įtvirtintus Direktyvos 2012/29 1, 3, 4, 6, 8, 9, 11, 18–20 ir 22–24 straipsniuose, taip pat reikšmingi Direktyvos 2011/93 15 straipsnio 2 dalis, 20 straipsnis ir valstybių narių tarpusavio pripažinimą civilinėse ir baudžiamosiose bylose reglamentuojantys aktai, t. y. Reglamentas Nr. 606/2013, 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva 2003/8/EB, numatanti teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles (OL L 26, 2003, p. 41; klaidų ištaisymas OL L 32, 2003, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 90), direktyvos 2004/80 ir 2011/99, 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/675/TVR dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose (OL L 220, 2008, p. 32), 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/947/TVR dėl teismo sprendimų ir sprendimų dėl lygtinio nuteisimo tarpusavio pripažinimo principo taikymo siekiant užtikrinti lygtinio atleidimo priemonių ir alternatyvių sankcijų priežiūrą [dėl nuosprendžių ir sprendimų dėl probacijos tarpusavio pripažinimo principo taikymo siekiant užtikrinti probacijos priemonių ir alternatyvių sankcijų priežiūrą] (OL L 337, 2008, p. 102), 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2009/315/TVR dėl valstybių narių keitimosi informacija iš nuosprendžių registro organizavimo ir turinio (OL L 93, 2009, p. 23) ir 2009 m. balandžio 6 d. Tarybos sprendimas 2009/316/TVR dėl Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos (ECRIS) sukūrimo pagal Pamatinio sprendimo 2009/315/TVR 11 straipsnį (OL L 93, 2009, p. 33). Dėl minimalių reikalavimų pažymėtina, kad Sąjunga neįgijo išimtinės kompetencijos, išskyrus tą, kuri jai suteikta srityse, nurodytose tam tikrose direktyvų 2011/93 ir 2011/36 nuostatose.
118 Dėl trijų straipsnių, kurie yra minėtos konvencijos VII skyriuje, Taryba mano, kad 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; klaidų ištaisymai OL L 229, 2004, p. 35, ir OL L 274, 2009, p. 47; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46), 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse, Direktyvos 2003/86 3 straipsnio 5 dalyje ir 15 straipsnio 3 dalyje, Direktyvoje 2003/109 ir kituose atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose, susijusiuose su Stambulo konvencijos 59 straipsnio 1–3 dalimis, nustatyti tik minimalūs reikalavimai ir kad nė vienas galiojantis Sąjungos teisės aktas nesusijęs su šio 59 straipsnio 4 dalimi.
119 Vis dėlto, kiek tai susiję su sritimis, kurioms taikomi šios konvencijos 60 straipsnio 1–3 dalys ir 61 straipsnis, valstybių narių diskrecija yra tik teorinė, atsižvelgiant į konkrečius reikalavimus, kylančius, be kita ko, iš Direktyvos 2011/95, kuri nėra privaloma Airijai ir Danijos Karalystei, 30 ir 39 konstatuojamųjų dalių, 4 straipsnio 3 dalies c punkto ir 4 dalies, 9 straipsnio 2 dalies a ir f punktų, 10 straipsnio 1 dalies d punkto ir 30 straipsnio, Direktyvos 2013/32 10 straipsnio 3 dalies d punkto, 18 ir 24 straipsnių, 32 konstatuojamosios dalies, Direktyvos 2013/33 11 straipsnio, 17 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 3, 4 ir 7 dalių, 19 ir 21–25 straipsnių, Direktyvos 2008/115 5 straipsnio.
120 Taigi Taryba mano, kad, atsižvelgiant į galiojančią Sąjungos teisę, Sąjunga turi išimtinę kompetenciją srityse, patenkančiose į Stambulo konvencijos 60 ir 61 straipsnių taikymo sritį, bet jos neturi šios konvencijos 59 straipsnyje nurodytose srityse, priklausančiose pasidalijamajai kompetencijai, kuria Sąjunga nepasinaudojo.
121 Dėl Stambulo konvencijos VIII, IX ir XI skyrių pažymėtina, kad, remiantis jurisprudencija, kompetencijos pasidalijimas panašus į tą, kuris nurodytas dėl ankstesnių šios konvencijos skyrių, todėl tie skyriai iš dalies priklauso pasidalijamajai Sąjungos kompetencijai, iš dalies – papildomajai Sąjungos kompetencijai, iš dalies – išimtinei Sąjungos kompetencijai ir iš dalies – valstybių narių kompetencijai, o atskira analizė dėl tos konvencijos X ir XII skyrių nereikalinga.
122 Galiausiai Taryba primena, kad šioje institucijoje pritarimas „plačiajam“ Sąjungos prisijungimui prie Stambulo konvencijos buvo nepakankamas, todėl ji nusprendė kvalifikuotąja balsų dauguma ją pasirašyti tik srityse, kurios priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai.
123 Airija pritaria Tarybos pozicijai.
d) Dėl SESV 82 straipsnio 2 dalies
124 Pripažindamos, kad, kaip teigia Parlamentas, Taryba ir Komisija, SESV 82 straipsnio 2 dalis yra vienas iš tinkamų sprendimo dėl Stambulo konvencijos sudarymo teisinių pagrindų, Komisija ir Slovakijos Respublika mano, kad šios nuostatos nereikia nagrinėti atskirai.
125 Taryba mano, kad Sąjunga turi išimtinę kompetenciją sudaryti Stambulo konvenciją, kiek tai susiję su tam tikrais konkrečiais šios konvencijos straipsniais dėl teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, nes šie straipsniai susiję su nuo smurto nukentėjusiais asmenimis, kuriems taikomos direktyvos 2011/93 ir 2011/36.
126 Suomijos Respublika ir Lenkijos Respublika teigia, kad iš pačios SESV 82 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad pagal ją Sąjunga negali turėti išimtinės kompetencijos sudaryti Stambulo konvenciją, kiek tai susiję su jos nuostatomis dėl teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, nes Sąjungai suteikiama kompetencija tik nustatyti minimalias taisykles.
127 Vis dėlto, jei Sąjunga norėtų prie šios konvencijos prisijungti ir tais aspektais, kurie priklauso jos pasidalijamajai kompetencijai, Suomijos Respublikos nuomone, ši nuostata būtų vienas iš tinkamų Stambulo konvencijos sudarymo teisinių pagrindų.
e) Dėl SESV 84 straipsnio
128 Komisija mano, kad Stambulo konvencijos tikslas – užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir apsaugoti nukentėjusiuosius. Sudarydama šią konvenciją Sąjunga remia valstybių narių prevencinę veiklą, nustatydama jų individualių ir konkrečių priemonių pagrindą. Jeigu jos sudarymas Sąjungos vardu apsiribotų vien nukentėjusiųjų apsauga, Sąjungos institucijas būtų galima laikyti atleistomis nuo pareigos imtis prevencijos priemonių, o tai būtų nelogiška.
129 Be to, SESV 82 straipsnio 2 dalis pati savaime negali apimti visų prevencijos priemonių, nesusijusių su baudžiamuoju procesu, kaip jis suprantamas pagal SESV 82 straipsnio 2 dalį. Tokių priemonių dažniausiai nėra, kalbant konkrečiai apie smurtą prieš moteris, ir šia konvencija siekiama pašalinti šį trūkumą.
130 Lenkijos Respublika pažymi, kad SESV 84 straipsnyje Sąjungai nesuteikiama nei išimtinė, nei pasidalijamoji kompetencija, o tik apibrėžiama, kokie valstybių narių veiksmai remiami. Tad pagal šią nuostatą Sąjungai negali būti suteikiama išimtinė kompetencija, o Sąjungos prisijungimas prie Stambulo konvencijos, remiantis šiuo straipsniu, būtų privalomas ne Sąjungai, bet valstybėms narėms.
131 Suomijos Respublika teigia, kad jei Sąjunga norėtų prisijungti prie šios konvencijos naudodamasi pasidalijamąja kompetencija, tas 84 straipsnis būtų tinkamas teisinis pagrindas.
f) Dėl SESV 78 straipsnio 2 dalies
132 Kadangi Stambulo konvencijos 60 ir 61 straipsniai apima sritis, kurios nepatenka nei į SESV 82 straipsnio 2 dalies, nei į SESV 84 straipsnio taikymo sritį, Komisija mano, kad šios sritys yra papildomojo pobūdžio, todėl negalima įtraukti šių sričių teisinių pagrindų. Iš tiesų šios konvencijos 60 ir 61 straipsniuose, kuriais siekiama užtikrinti, kad priimant sprendimus suteikti tarptautinę apsaugą ir sudarant nuo smurto nukentėjusių asmenų priėmimo sąlygas būtų atsižvelgiama į „lyčių“ aspektą, tik įtvirtinami bendrieji tos konvencijos tikslai prieglobsčio srityje, todėl ta pati konvencija netampa prieglobsčio teisės aktu.
133 Taryba mano, kad Sąjunga turi išimtinę kompetenciją srityse, patenkančiose į šių dviejų Stambulo konvencijos nuostatų taikymo sritį. Be to, ji, kaip ir Slovakijos Respublika, mano, kad šios sritys negali būti laikomos papildomomis, palyginti su šioje konvencijoje įtvirtintomis nuostatomis dėl teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose.
134 Suomijos Respublika ir Lenkijos Respublika teigia, kad šioje srityje taikytinoje antrinėje teisėje nustatyti tik minimalūs reikalavimai, todėl negali būti išimtinės Sąjungos kompetencijos sudaryti Stambulo konvenciją, kiek tai susiję su jos 60 ir 61 straipsniais. Jeigu Sąjunga norėtų prisijungti prie Stambulo konvencijos, naudodamasi pasidalijamąja kompetencija, Suomijos Respublikos teigimu, SESV 78 straipsnio 2 dalis būtų susijusi tik su papildomu Stambulo konvencijos aspektu, todėl ši nuostata nėra tinkamas teisinis pagrindas.
g) Dėl SESV 83 straipsnio 1 dalies
135 Komisija pabrėžia, kad nors Stambulo konvencija taikoma ir prekybos žmonėmis, moterų ir vaikų seksualinio išnaudojimo aukoms, jos taikymo sritis ratione personae yra daug platesnė. Be to, šioms aukoms taikomos konkrečios srities Europos Tarybos konvencijos, o Sąjungos lygmeniu – direktyvos 2011/36 ir 2011/93. Taigi ši konvencija nėra teisės aktas, kurio pagrindinis tikslas – kovoti su šių konkrečių formų nusikalstamumu.
136 Taryba mano, kad Sąjunga turi papildomąją kompetenciją srityse, kurios patenka į tam tikrų tos konvencijos nuostatų taikymo sritį.
137 Suomijos Respublika ir Lenkijos Respublika teigia, kad SESV 83 straipsnio 1 dalies formuluotė negali būti laikoma suteikiančia Sąjungai išimtinę kompetenciją sudaryti Stambulo konvenciją, nes pagal šią formuluotę Sąjungai suteikiama tik kompetencija nustatyti minimalius reikalavimus.
2. Dėl Stambulo konvencijos pasirašymo ir sudarymo aktų padalijimo į du atskirus sprendimus
138 Bulgarijos Respublika primena, kad nors sprendimu dėl tarptautinio susitarimo sudarymo siekiama dviejų tikslų, iš kurių vienas yra pagrindinis, o kitas – papildomas, jis turi būti grindžiamas tik pagrindiniu teisiniu pagrindu. Tačiau jei sprendimu siekiama dviejų tikslų ir nė vienas iš jų nėra papildomas kito atžvilgiu, jis turi būti grindžiamas atitinkamais skirtingais teisiniais pagrindais. Tokiu atveju gali prireikti dviejų sprendimų, jei taikomos procedūros tarpusavyje nesuderinamos.
139 Komisija dar kartą primena, kad SESV 78 straipsnio 2 dalis nėra tinkamas Stambulo konvencijos sudarymo teisinis pagrindas. Bet kuriuo atveju, jei ši nuostata būtų įtraukta, nereikėtų sprendimo dėl šios konvencijos sudarymo padalyti į du atskirus aktus, nes Airija saistoma šios srities Sąjungos acquis. Žinoma, tai nėra naujausia acquis, bet Protokolas Nr. 21 neatleidžia šios valstybės narės nuo įsipareigojimų ir nepakeičia tinkamo teisinio pagrindo nustatymo kriterijų.
140 Taigi vien aplinkybė, kad pagal Protokolo Nr. 21 4a straipsnį Airijai leidžiama nedalyvauti priimant ir taikant iš dalies pakeistą galiojančią taisyklę, neturi reikšmės, nes išimtinės išorės kompetencijos taisyklės įtvirtintos SESV 3 straipsnyje, o galimybė pasinaudoti leidžiančia nukrypti nuostata (angl. k. „opt-out“) negali būti vertinama kaip valstybės narės kompetencijos sudaryti tarptautinius susitarimus suteikimas pažeidžiant SESV 3 straipsnio 2 dalį.
141 Suomijos Respublika pažymi, kad, kiek tai susiję su visais numatytais teisiniais pagrindais, Tarybai priimant sprendimus taikomas Protokolas Nr. 21, todėl Airija neprivalo dalyvauti priimant tokius sprendimus. Kadangi sprendimų priėmimo procedūra buvo tapati, nebuvo būtina padalyti į dvi dalis sprendimo dėl Stambulo konvencijos pasirašymo.
142 Taryba pažymi, kad SESV 78 straipsnio 2 dalis ir 82 straipsnio 2 dalis suponuoja Protokolo Nr. 21 ir Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos, pridėto prie ESS ir SESV (toliau – Protokolas Nr. 22), taikymą. Kadangi Danijos Karalystė nesaistoma jokių antrinės teisės aktų, susijusių su Stambulo konvencijos sudarymu, Protokolo Nr. 22 taikymas nesukėlė didelių sunkumų. Kita vertus, kadangi Airija dalyvauja teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose sistemoje, įtvirtintoje direktyvose 2011/36 ir 2011/93, tačiau nesaistoma direktyvų 2011/95, 2013/32 ir 2013/33 dėl prieglobsčio teisės, ši valstybė narė turėjo dalyvauti priimant Sprendimą 2017/865 dėl pasirašymo, bet, remiantis Protokolo Nr. 21 1, 3 ir 4 straipsniais, neturėjo dalyvauti priimant Sprendimą 2017/866 dėl pasirašymo, todėl buvo būtina priimti du atskirus sprendimus dėl pasirašymo. Bulgarijos Respublika, Airija, Prancūzijos Respublika ir Slovakijos Respublika pritaria šiam vertinimui.
143 Airija mano, kad dėl šios priežasties tik priėmus du atskirus sprendimus ji gali įgyvendinti savo teisę pagal Protokolą Nr. 21 būti saistomai tik tų Stambulo konvencijos priemonių, patenkančių į SESV V antraštinės dalies taikymo sritį, kurias nustatant ji pageidauja dalyvauti. Iš tiesų, jei Taryba būtų priėmusi vieną sprendimą, ši valstybė narė negalėtų atskirti sprendimo aspektų, dėl kurių Sąjungos kompetencija grindžiama šią valstybę įpareigojančiais teisės aktais, nuo tų, dėl kurių ši kompetencija grindžiama teisės aktais, kurie tos valstybės neįpareigoja.
144 Toks požiūris prieštarautų Protokolui Nr. 21 ir pažeistų pamatinį Sąjungos vidaus ir išorės kompetencijos lygiagretumo principą, kuriuo grindžiama 1971 m. kovo 31 d. Sprendime Komisija / Taryba (22/70, EU:C:1971:32) suformuota doktrina, t. y. SESV 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta vadinamoji AETR doktrina. Konkreti analizė, kurią reikia atlikti, susijusi su numatyto sudaryti susitarimo ir „galiojančios“ Sąjungos teisės santykiu, tačiau ši teisė šioje valstybėje narėje negalioja, todėl susitarimas negali daryti jai poveikio, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį. Airija priduria, kad galėdama priimti teisės aktus šioje srityje ji atsidurtų labai sunkioje padėtyje, jei pagal Sąjungos teisę būtų saistoma skirtingų įpareigojimų.
145 Airija pažymi, kad Parlamentas klausia ne tik to, ar „būtina“ priimti du atskirus sprendimus, bet ir to, ar toks priėmimas yra „galimas“, tačiau nepaaiškina, kodėl taip negali būti. Airijos teigimu, nėra jokios priežasties, dėl kurios nebūtų galima priimti dviejų atskirų sprendimų; tai visiškai nepažeistų šių sprendimų esmės. Bulgarijos Respublika taip pat mano, kad priimant du sprendimus nepažeidžiama SESV 218 straipsnyje numatyta procedūra.
146 Taryba pažymi, kad nuo to tada, kai buvo priimti sprendimai 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo, Airija nusprendė taikyti Direktyvą 2013/33, todėl gali nutikti taip, kad Stambulo konvencijos sudarymo metu padėtis bus kitokia.
147 Bulgarijos Respublika pažymi, kad pagal Protokolo Nr. 22 7 straipsnį Danijos Karalystė gali nebesiremti šiuo protokolu ar jo dalimi, todėl neatmestina, kad tiek dalyvaujant šiai valstybei narei, tiek jai nedalyvaujant bus būtina balsuoti Taryboje atsižvelgiant į įvairių Stambulo konvencijos dalių atitinkamą turinį.
3. Dėl valstybių narių „bendro sutarimo“ praktikos
a) „Bendro sutarimo“ praktikos apžvalga
148 Austrijos Respublika pažymi, kad „bendro sutarimo“ praktika buvo plėtojama galiojant EB sutarčiai ir, kiek tai susiję su tam tikrais mišriais susitarimais prekybos politikos srityje, buvo nustatyta EB 133 straipsnio 6 dalies antroje pastraipoje dėl to, kad kompetencijos šioje srityje struktūra buvo specifinė, nes Europos bendrija ir valstybės narės turėjo kartu įgyvendinti savo atitinkamą kompetenciją. Pagal šią praktiką Tarybos pirmininkas atsiklausdavo valstybių narių ir įsitikindavo, kad visos jos sutinka būti saistomos atitinkamo mišraus susitarimo, kol Taryba patvirtins jo sudarymą.
149 Austrijos Respublika priduria, jog pagal „bendro sutarimo“ praktiką tik konstatuojama, kad tam tikrą dieną yra valstybių narių sutarimas dėl jų sutikimo būti saistomoms atitinkamo mišraus susitarimo, tačiau vėliau valstybių narių parlamentai gali jo neratifikuoti. Be to, niekas nedraudžia, kad Sąjungai prisijungus prie mišraus susitarimo jis taptų asimetrinis, nes valstybės narės bet kuriuo metu gali pasitraukti iš šio susitarimo.
150 Prancūzijos Respublika nurodo, kad minėta praktika siekiama užtikrinti valstybių narių sutikimą būti saistomoms jų nacionalinei kompetencijai priklausančių susitarimo nuostatų, kai Sąjunga ir valstybės narės turi kartu prisijungti prie šio susitarimo, t. y. kai susitarimo negalima įgyvendinti nuosekliai, kol Sąjunga ir jos valstybės narės nėra kartu sudariusios tokio susitarimo. Taip būtų, jei to susitarimo nuostatos, priklausančios Sąjungos kompetencijai, ir nuostatos, priklausančios valstybių narių kompetencijai, neatskiriamai susijusios, kaip nagrinėjamu atveju.
151 Komisija teigia: kadangi Teisingumo Teismas pripažino netinkama Tarybos praktiką, pagal kurią ji priimdavo „mišrius aktus“, t. y. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimus dėl susitarimų sudarymo, ši institucija iš dalies pakeitė savo požiūrį, tačiau nepakeitė ankstesnės praktikos tikslo. Iš tiesų Taryba siekia vėl įtvirtinti „mišrų“ pobūdį, numatydama ankstesnį nei oficialaus sprendimo priėmimas taikant Sutartyse nustatytas procedūras etapą, per kurį patikrina, ar yra valstybių narių „bendras sutarimas“.
152 Dėl tokios praktikos daugelyje svarbių sričių Komisijos pasiūlymai dėl konvencijų ir susitarimų pasirašymo ir sudarymo toliau blokuojami Taryboje, nors akivaizdžiai pažeidžiamas kvalifikuotosios balsų daugumos reikalavimas.
153 Taryba pabrėžia, kad nebepriima „mišrių aktų“, o dabartinė jos praktika suformuota atsižvelgiant į teisėtą siekį išvengti abejonių dėl jos priimtų tarptautinės teisės aktų taikymo srities ir galiojimo Sąjungos teisės sistemoje. Šiuo tikslu Taryba užtikrina, kad visos atitinkamos valstybės narės sutiktų būti saistomos pagal savo nacionalinę kompetenciją, kol nėra Tarybos sprendimo, priimto reikalaujama balsų dauguma.
154 Priešingai, nei leidžia suprasti Parlamentas, ši praktika nėra nei balsavimo taisyklė, nei speciali procedūra, nes valstybės narės gali laisvai nuspręsti dėl praktinės tvarkos, leidžiančios nustatyti, ar yra sutarimas. Taigi yra buvę, kad sprendimus per Tarybos posėdžius arba prieš pat juos priėmė vyriausybių atstovai, buvo daromi įrašai Tarybos arba Nuolatinių atstovų komiteto (COREPER) posėdžių protokoluose, pateikiamos pastabos darbo grupių pranešimuose ir išreiškiami visiškai numanomi sutikimai. Airija nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo imtasi jokių veiksmų siekiant patikrinti, ar yra valstybių narių „bendras sutarimas“.
b) Dėl „bendro sutarimo“ praktikos suderinamumo su ESS 13 straipsnio 2 dalimi, SESV 2–6 straipsniais ir SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalimis
155 Austrijos Respublika ir Komisija tvirtina, kad reikalaudama valstybių narių „bendro sutarimo“ Taryba pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį ir SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalis, kuriuose ji nurodyta kaip institucija, įgaliota, gavusi pasiūlymą ir susitarusi su Parlamentu, leisti Sąjungos vardu sudaryti tarptautinius susitarimus. Iš tiesų šiose nuostatose nereikalaujama tokio sutarimo; taisyklės, susijusios su Sąjungos institucijų valios formavimu, yra įtvirtintos Sutartyse ir jų negali nustatyti nei valstybės narės, nei pačios institucijos.
156 Taigi, nors Taryba galėjo nuspręsti nesudaryti susitarimo, pavyzdžiui, blokuojančios mažumos, kuri prieštarauja jo sudarymui, atveju, ji negalėtų nepažeisdama ESS 13 straipsnio 2 dalies, pagal kurią kiekviena institucija veikia neperžengdama savo įgaliojimų ribų, į taikytiną procedūrą įtraukti etapą, per kurį iš anksto patikrinama, ar yra valstybių narių „bendras sutarimas“.
157 Be to, kadangi Sąjungos kompetencija apibrėžta SESV 2–6 straipsniuose ir yra aiškiai atskirta nuo valstybių narių kompetencijos, tokiu etapu papildytas sprendimų priėmimo procesas negali būti faktiškai sujungtas su tarpvyriausybinio sprendimų priėmimo procesu, nors abi priemonės išliktų formaliai skirtingos. Tokia praktika iškreiptų SESV 218 straipsnyje numatytą procedūrą.
158 Iš tiesų, nors oficialiai priimtas aktas neabejotinai yra „nemišrus“, sprendimų priėmimo procesas išliks „mišrus“, nes atskirai vertinama valstybių narių pozicija bus viršesnė už Sąjungos poziciją, o tam nėra jokio pagrindo Sutartyse, net nepaisoma ESS 4 straipsnio 3 dalies teksto ir esmės bei apeinami reikalavimai, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė, kad būtų išsaugota Sąjungos teisinės sistemos autonomija.
159 Komisija pažymi, kad pagal ESS preambulę ESS ir SESV bendras tikslas yra žengti dar vieną žingsnį Europos integracijos procese. Dėl šio tikslo SESV konkrečiau nurodyta, koks yra Sąjungos kompetencijos išorės santykių srityje pasidalijimas ir kokia jos įgyvendinimo tvarka, be kita ko, aiškiau apibrėžta Sąjungos kompetencija (SESV 2–6 straipsniai), nurodyta, kokiais atvejais Sąjunga gali sudaryti tarptautinius susitarimus (SESV 216 straipsnio 1 dalis), ir sukonkretinta derybų dėl visų rūšių tarptautinių susitarimų, jų pasirašymo ir sudarymo procedūra (SESV 218 straipsnis).
160 Taigi Komisija mano, kad Sutarčių tikslams akivaizdžiai prieštarauja „mišrus“ sprendimų priėmimo procesas kaip bendra visiems mišriems susitarimams taikoma praktika; toks procesas trukdo Sąjungai nuspręsti dėl tarptautinių įsipareigojimų prisiėmimo ir parodo tarptautinei bendrijai, kad Sąjunga neturi įgaliojimų priimti savarankiško sprendimo, o priklauso nuo lemiamo valstybių narių dalyvavimo.
161 Taikydama „bendro sutarimo“ praktiką Taryba taip pat pažeidžia jai tenkančią ESS 13 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo pareigą, nes lojalaus bendradarbiavimo principas taikomas ir tarpinstitucinių santykių srityje.
162 Be to, tokia praktika pažeidžia Sąjungos institucinę pusiausvyrą, nes valstybėms narėms suteikia Sutartyse – SESV 218 straipsnyje nurodytos tik atitinkamos Parlamento, Tarybos, Komisijos, Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai teisės ir pareigos – nenumatytą vaidmenį Sąjungoje. Toks valstybėms narėms suteiktas vaidmuo kenkia Sąjungos institucinės sistemos veiksmingumui ir leidžia teikti pirmenybę valstybių narių, o ne Sąjungos interesams.
163 Komisija primena, kad SESV 218 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog Taryba sprendžia kvalifikuotąja balsų dauguma, o tai reiškia, kad valstybių narių „bendro sutarimo“ praktika pažeidžia šią nuostatą, nes ji netenka prasmės. Tokia praktika kenkia Sąjungos procedūrų veiksmingumui. Austrijos Respublika pritaria šiai pozicijai ir pabrėžia, kad Sutartyse numatytos išsamios nuostatos dėl konvencijų sudarymo Sąjungos vardu procedūros, pagal kurias draudžiama numatyti parengiamąjį „bendro sutarimo“ etapą.
164 Slovakijos Respublika, priešingai, teigia, kad dėl to, jog Taryba dar nebalsavo, ji negalėjo pažeisti SESV 218 straipsnio 8 dalies.
165 Airijos teigimu, akivaizdu, kad SESV 218 straipsnio 6 ir 8 dalyse reglamentuojama balsavimo procedūra ir nei Taryba, nei valstybės narės negali nukrypti nuo šios nuostatos. Kadangi Taryba prieš balsavimą siekia suderinti Sąjungos ir valstybių narių veiksmus, „bendro sutarimo“ praktika kyla iš lojalaus bendradarbiavimo pareigos, jeigu Sąjungos kompetencija ir valstybių narių kompetencija yra, kaip nagrinėjamu atveju, glaudžiai susijusios.
166 Kadangi valstybių narių „bendro sutarimo“ siekiama prieš priimant sprendimą dėl Stambulo konvencijos sudarymo pagal SESV 218 straipsnio 6 ir 8 dalis, Prancūzijos Respublika ir Vengrija mano, kad ši praktika nedaro poveikio tam sprendimui ar kvalifikuotosios balsų daugumos taisyklei ir nereiškia, kad priimamas „mišrus aktas“.
c) Dėl „bendro sutarimo“ praktikos suderinamumo su kompetencijos suteikimo, Sąjungos ir jos valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo, vieningo Sąjungos atstovavimo išorės santykiuose principais ir tarptautine viešąja teise
167 Komisija primena, kad iš vieningo Sąjungos tarptautinio atstovavimo reikalavimo kyla bendradarbiavimo pareiga reglamentuojant mišrių susitarimų, kaip antai Stambulo konvencijos, sudarymą valstybių narių ir Sąjungos vardu. Be to, pagal veiksmingumo principą ir pareigą saugoti Sąjungos reputaciją ir tarptautinį patikimumą reikalaujama, kad Sąjungos institucijos ir valstybės narės palengvintų Sąjungos priimtų sprendimų įgyvendinimą.
168 Taigi, pasirašius ir juo labiau sudarius mišrų susitarimą Sąjungos vardu, valstybės narės privalo padėti Sąjungai jį įgyvendinti. Kadangi siekiant Sutarčių tikslų žmogaus orumo apsaugos srityje Sąjungai ir jos valstybėms narėms būtina kartu sudaryti, kaip tai suprantama pagal SESV 216 straipsnį, Stambulo konvenciją, valstybės narės privalo stengtis pašalinti kliūtis, trukdančias Sąjungai kartu su valstybėmis narėmis deponuoti ratifikavimo dokumentus Europos Tarybai. Taigi jos privalo bent jau pateikti visus naudingus pasiūlymus kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, kad palengvintų galimybę sudaryti šią konvenciją Sąjungos vardu.
169 Bet kuriuo atveju, Komisijos nuomone, prie Sąjungos prisijungimo prie tos konvencijos dokumento gali būti pridėtas pareiškimas, kuriame būtų priminta apie Sąjungos kompetencijos kintantį pobūdį, pažymėta, kad Sąjunga turi kompetenciją ne visose srityse, kurioms taikoma ta pati konvencija, ir nurodytos sritys, kuriose ji priims savo įgyvendinimo priemones. Iš tiesų, kadangi Sąjungos kompetencijos ribotas pobūdis gerai žinomas Europos Tarybai, tokia galimybė neatsiejama nuo Sąjungos prisijungimą leidžiančios nuostatos.
170 Suomijos Respublika pažymi, kad jokioje Sąjungos teisės nuostatoje Stambulo konvencijos sudarymas nesiejamas su visų Sąjungos valstybių prisijungimu. Taigi nėra „bendro sutarimo“ praktikos teisinio pagrindo. Suomijos Respublikos ir Austrijos Respublikos teigimu, vien tai, kad derantis dėl tarptautinių susitarimų, juos sudarant ir įgyvendinant Sąjungos institucijos ir valstybės narės turi glaudžiai bendradarbiauti, taip pat neleidžia daryti išvados, kad valstybių narių „bendras sutarimas“ yra būtinas tam, kad Sąjunga galėtų prisiimti įsipareigojimus, arba kad valstybėms narėms reikia Tarybos sutikimo tam, kad prisiimtų įsipareigojimus, naudodamosi turima kompetencija, nes kiekviena iš jų gali pati veikti pagal jai suteiktą kompetenciją.
171 Austrijos Respublikos teigimu, sudarydamos mišrų susitarimą Sąjunga ir jos valstybės narės yra susijusios, bet skirtingos susitarimo šalys: kiekviena iš jų turi veikti neperžengdama savo kompetencijos ribų ir paisydama bet kurios kitos susitariančiosios šalies kompetencijos, taikydama savo konstitucines derybų, pasirašymo, sudarymo ir ratifikavimo procedūras. Suomijos Respublika pabrėžia, kad Sąjungos prisijungimas, nesant valstybių narių „bendro sutarimo“, negali lemti to, kad Sąjunga prisiima įsipareigojimus kitaip nei įgyvendindama turimą kompetenciją, o taip mano ir Austrijos Respublika.
172 Atsižvelgdama į šiuos argumentus Suomijos Respublika mano, jog valstybių narių „bendro sutarimo“ reikalavimas prieštarauja tiek ESS 13 straipsnio 2 daliai ir SESV 218 straipsniui, tiek Sąjungos teisės autonomijos principui, nes Sąjunga negalėtų savarankiškai įgyvendinti turimos kompetencijos, o Tarybos sprendimui priimti reikėtų valstybių narių vieningo sutarimo, bet ne kvalifikuotosios balsų daugumos. Lojalaus bendradarbiavimo principas, kurio, be kita ko, turi laikytis valstybės narės, taip pat trukdo taikyti tokį reikalavimą.
173 Taryba pabrėžia, kad, pirma, iš ESS 5 straipsnyje įtvirtinto kompetencijos suteikimo principo matyti, jog visa Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms, o tai, jos manymu, reiškia, kad jokia Sąjungos institucija negali nurodyti valstybėms narėms priimti jų kompetencijai priskirtus teisės aktus. Antra, Taryba neturi jokios pareigos priimti sprendimą sudaryti Stambulo konvenciją ir ši institucija negali būti įpareigota pasinaudoti galima Sąjungos kompetencija, jei nėra reikalaujamos balsų daugumos. Taryba ir Vengrija pažymi, kad SESV 218 straipsnio 6 dalyje nenumatyta jokio tokio sprendimo priėmimo termino.
174 Taryba primena, kad dėl Stambulo konvencijos, kitaip nei dėl kitų tarptautinių susitarimų, buvo deramasi Sąjungai aktyviai nedalyvaujant, o tai reiškia, kad dėl jos nebuvo derėtasi atsižvelgiant į Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijos atribojimą. Šiuo klausimu Taryba pažymi, kad nors galima aiškiai nustatyti kompetencijos, nurodytos tam tikrose šios konvencijos nuostatose, ribas, taip nėra tos konvencijos IV–VI ir VIII–XII skyrių atveju. Konkrečiai kalbant, kadangi išimtinė Sąjungos kompetencija pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį apima tik konkrečius direktyvų 2011/36 ir 2011/93 aspektus, valstybės narės taip pat turi kompetenciją dėl kiekvienos atitinkamos tos konvencijos nuostatos, susijusios su aspektais, kurių neapima šios direktyvos.
175 Taigi ši institucija mano, kad Sąjungos kompetencija ir valstybių narių kompetencija šiuo atveju yra neatskiriamai susijusios, ir primena, kad EB 133 straipsnio 6 dalyje buvo numatyta, jog Taryba negali sudaryti tam tikrų susitarimų, jeigu juose yra nuostatų, peržengiančių Sąjungos kompetencijos ribas. Kadangi tam tikros sritys priklauso Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai, šioje nuostatoje buvo nurodyta, kad deryboms dėl tokių susitarimų reikia valstybių narių „bendro sutarimo“ ir kad Sąjunga ir valstybės narės juos turi sudaryti kartu. Šios nuostatos neliko SESV ne dėl to, kad buvo atsisakyta tokios praktikos, bet dėl to, kad pagal SESV 207 straipsnio 1 ir 4 dalis Sąjungai buvo perduota kompetencija prekybos politikos srityje.
176 Be to, EAEB 102 straipsnyje numatytu reikalavimu, kad Sąjunga gali sudaryti mišrų susitarimą tik tada, kai jį ratifikuoja visos suinteresuotosios valstybės narės, buvo užtikrinamas Sąjungos tarptautinių veiksmų ir kompetencijos bei įgaliojimų pasidalijimo vidaus srityje nuoseklumas, laikantis vieningo Sąjungos atstovavimo išorės santykiuose principo.
177 Tarybos teigimu, iš SESV 207 straipsnio 6 dalies, kurioje numatyta, kad naudojimasis pagal šį straipsnį suteiktais įgaliojimais neturi poveikio Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos atribojimui ir nesudaro prielaidų valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimui, kai tokio suderinimo nereikalaujama Sutartyse, taip pat matyti, kad įgyvendindama savo kompetenciją Sąjunga negali nekreipti dėmesio į valstybių narių kompetenciją. Pagal vieningo Sąjungos tarptautinio atstovavimo principą reikalaujama, kad valstybės narės ir Sąjungos institucijos vienos su kitomis bendradarbiautų per visą derybų dėl mišrių susitarimų, jų sudarymo ir įgyvendinimo procesą.
178 Ispanijos Karalystė mano, kad atsižvelgiant į tai, jog Stambulo konvencija taikoma neatskiriamai susijusioms sritims, pagal šį principą reikalaujama, kad būtų derinamas, be kita ko, šios konvencijos pasirašymas, sudarymas ir, kiek įmanoma, įsigaliojimas. „Bendro sutarimo“ praktika yra vienintelė praktika, leidžianti užtikrinti abipusį kompetencijos paisymą esant tokiai situacijai. Bulgarijos Respublika mano, kad jeigu Sąjunga prisijungtų prie tos konvencijos, nors valstybės narės ir nenori prie jos prisijungti, ji viršytų savo kompetenciją, pažeistų valstybių narių kompetenciją, taigi, ir kompetencijos suteikimo principą.
179 Bulgarijos Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika ir Vengrija pabrėžia, kad tokių mišrių susitarimų srityje kiekviena šalis turi veikti neperžengdama savo kompetencijos ribų ir paisydama bet kurios kitos susitariančiosios šalies kompetencijos. Atsižvelgiant į Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sudaryti Stambulo konvenciją neatsiejamumą, pagal kompetencijos suteikimo, teisinio saugumo, lojalaus bendradarbiavimo ir nuoseklaus pareigų įgyvendinimo principus reikalaujama, kad Sąjunga ir valstybės narės taptų šios konvencijos šalys. Ispanijos Karalystė pabrėžia, kad įgyvendinant minėtą konvenciją reikės atlikti tiek Sąjungos, tiek valstybių narių teisės pakeitimus.
180 Šiuo klausimu Taryba pažymi, kad pagal 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1155 t., p. 331; toliau – VKTST) 27 ir 46 straipsnius nei Sąjunga, nei jos valstybės narės negalėtų remtis prieš kitas Stambulo konvencijos šalis kompetencijos pasidalijimu kaip šios konvencijos nesilaikymo pagrindu. Be to, Prancūzijos Respublika ir Taryba teigia, kad su Sąjungos teisės autonomija nesuderinama tai, kad GREVIO buvo iškeltas kompetencijos klausimas, nes taip ji tapo atsakinga už Teisingumo Teismo jurisdikcijai priskirto klausimo sprendimą.
181 Tuo remdamosi Bulgarijos Respublika, Čekijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika ir Vengrija daro išvadą, kad jei nebus valstybių narių „bendro sutarimo“, Sąjunga negalės užtikrinti tinkamo įsipareigojimų, susijusių su visa Stambulo konvencija, vykdymo, todėl galėtų kilti Sąjungos tarptautinės atsakomybės už veiksmus ar neveikimą, dėl kurių jai nesuteikta jokios kompetencijos, klausimas.
182 Iš tiesų, jeigu Sąjunga prisiimtų įsipareigojimus, kurie nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, ji vis dėlto, kaip teigia Graikijos Respublika ir Taryba, pagal tarptautinę teisę būtų laikoma atsakinga už viso susitarimo įgyvendinimą. Be to, Sąjungos prisijungimas prie susitarimo, dėl kurio, neprisijungus visoms valstybėms narėms, ji tik iš dalies turi kompetenciją, ne tik reikštų „įsipareigojimų įvairovę“, priklausomai nuo valstybės narės, bet ir dėl to kiltų klausimas, ar (ir, jei taip, kiek) susitarimas galioja valstybių narių teritorijoje. Jeigu prisijungimas viršija Sąjungos kompetenciją, prisijungimo aktas, be kita ko, gali būti panaikintas.
183 Be to, nors kai kuriose daugiašalėse konvencijose numatyta galimybė padaryti pareiškimą dėl kompetencijos, taip nėra Stambulo konvencijos atveju, kaip nurodo Graikijos Respublika ir Vengrija. Bet kuriuo atveju, Tarybos teigimu, toks pareiškimas keltų abejonių atsižvelgiant į Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijos pasidalijimo raidą.
184 Atsižvelgdamos į tai, kas išdėstyta, Čekijos Respublika, Airija, Graikijos Respublika, Vengrija ir Taryba mano, kad jeigu, kaip šiuo atveju, visiškai įvykdyti iš susitarimo kylančius tarptautinius įsipareigojimus teisiškai ir faktiškai galima tik tada, kai dalyvauja visos valstybės narės, nors, atsižvelgdamos į savo nacionalinę kompetenciją, ne visos jos sutinka būti saistomos šio susitarimo, pagal lojalaus bendradarbiavimo, vieningo Sąjungos atstovavimo išorės santykiuose ir kompetencijos suteikimo principus Sąjungai draudžiama priimti sprendimus dėl to susitarimo pasirašymo ar sudarymo, nes tai pažeistų valstybių narių kompetenciją.
185 Taryba nesutinka su tuo, kad lojalaus bendradarbiavimo pareiga reiškia, kad valstybė narė negali prieštarauti Sąjungos prisijungimui prie konvencijos, dėl kurios Sąjunga iš dalies turi kompetenciją, todėl valstybės narės privalo pačios prie jos prisijungti. Iš tiesų, kaip teigia Čekijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Vengrija ir Austrijos Respublika, iš šios pareigos negali kilti jokio įpareigojimo valstybėms narėms ratifikuoti susitarimą, o Prancūzijos Respublika priduria, kad toks minėtos pareigos aiškinimas prieštarautų kompetencijos suteikimo principui, be to, pažeistų tarptautinę viešąją teisę, kurioje, kaip matyti iš VKTST preambulės, pripažįstamas laisvo valstybių apsisprendimo sudaryti tarptautinį susitarimą principas. Čekijos Respublikos teigimu, toks aiškinimas taip pat pažeistų tarptautinės teisės principą pacta tertiis nec nocent nec prosunt („konvencijos negali įpareigoti trečiųjų šalių ir suteikti joms teisių“), kodifikuotą VKTST 34–38 straipsniuose.
186 Prancūzijos Respublikos ir Tarybos teigimu, nors iš jurisprudencijos matyti, kad lojalaus bendradarbiavimo pareiga gali trukdyti, ypač kai prisijungimo procedūra vyksta Sąjungos lygmeniu, sudaryti susitarimus valstybių narių vardu, iki šiol nebuvo konstatuota, kad valstybės narės turėtų kokią nors pareigą veikti Sąjungos kompetencijos srityje, juo labiau srityse, kuriose Sąjunga neturi jokios kompetencijos. Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika ir Taryba mano, kad Sąjungos siekis prisijungti prie susitarimo negali nusverti valstybės narės teisės prie jo neprisijungti, nes lojalaus bendradarbiavimo pareigos privalo laikytis ir Sąjungos institucijos valstybių narių atžvilgiu.
187 Remdamasi tuo Prancūzijos Respublika teigia, kad tokia pareiga reiškia, jog Sąjunga turi laukti valstybių narių „bendro sutarimo“, ir daro išvadą, kad jeigu Sąjunga sudarytų Stambulo konvenciją nesulaukusi tokio „bendro sutarimo“, būtų pažeistos ir Sąjungos teisė, ir tarptautinė teisė. Ispanijos Karalystė priduria, jog tai, kad gali būti sunku gauti valstybių narių sutikimą, neleidžia preziumuoti, kad trukdoma įgyvendinti Sąjungos kompetenciją.
188 Nors dabartinė Tarybos praktika atrodo ne visai tinkama, nes gali labai užvilkinti mišraus susitarimo sudarymą, šios institucijos nuomone, instituciniai ir politiniai argumentai, įskaitant mišrių susitarimų teisėtumą, pateisina šią praktiką. Iš tiesų šių susitarimų, taip pat Sąjungos teisėtumas būtų paneigtas, jei Sąjunga įpareigotų valstybę narę ratifikuoti mišrų susitarimą, nors dėl jo įvyko referendumas, kuriame jam nepritarta, arba jam prieštarauja valstybės subjektas, neskirdama laiko įtraukaus sprendimo, kuris leistų įveikti kilusius sunkumus, paieškai.
189 Taryba ir Vengrija priduria, kad Stambulo konvencijos nuostatos gali turėti įtakos tam tikrų valstybių narių nacionaliniam savitumui, kurį pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį turi gerbti Sąjunga. Šiuo klausimu Bulgarijos Respublika pažymi, kad, kaip nurodė Konstitutsionen sad (Konstitucinis Teismas, Bulgarija), tam tikrose šios konvencijos nuostatose yra sąvokų, nesuderinamų su jos Konstitucija ir viešąja tvarka, įskaitant sąvokas „socialiai susiformavę vaidmenys“, „stereotipiniai vaidmenys“ ir „lytis“ (pranc. k. „genre“), o jomis „lytis“ (pranc. k. „sexe“) apibrėžiama taip, kad šis terminas nesuderinamas su Bulgarijos Konstitucijoje pateikta apibrėžtimi. Jeigu Sąjunga vis dėlto prisijungtų prie minėtos konvencijos, kiltų rizika, kad Bulgarijos Respublika bus priversta imtis jos Konstitucijai prieštaraujančių priemonių, kad užtikrintų Sąjungos tarptautinių įsipareigojimų laikymąsi. Taigi toks prisijungimas pažeistų lojalaus bendradarbiavimo principą.
190 Be to, Slovakijos Respublika, laikydamasi tokio paties požiūrio kaip ir Taryba, teigia, kad Národná rada Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Nacionalinė Rada) nesutiko, kad Slovakijos Respublika ir Sąjunga ratifikuotų Stambulo konvenciją.
191 Bet kuriuo atveju Airija, Ispanijos Karalystė ir Slovakijos Respublika mano, kad Taryba gali palaukti valstybių narių „bendro sutarimo“, nes ji yra Sąjungos institucija, o tai reiškia, kad ji yra nepriklausoma. Institucinė pusiausvyra, be kita ko, reiškia, kad Taryba neprivalo priimti sprendimo dėl Stambulo konvencijos sudarymo, nes ji turi jos kompetencijai priklausančią pasirinkimo laisvę. Taigi valstybių narių „bendro sutarimo“ laukimas nepažeidžia jokios Sąjungos teisės nuostatos ir leidžia išvengti būtinybės spręsti politinius ginčus.
VI. Teisingumo Teismo nuomonė
A. Dėl prašymo pateikti nuomonę priimtinumo
192 Remiantis SESV 218 straipsnio 11 dalimi, valstybė narė, Parlamentas, Taryba ar Komisija gali gauti Teisingumo Teismo nuomonę dėl to, ar numatytas sudaryti susitarimas suderinamas su Sutarčių nuostatomis.
193 Pirma, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją šia nuostata siekiama išvengti problemų, kurių gali kilti teismuose ginčijant Sąjungą įpareigojančių tarptautinių susitarimų atitiktį Sutartims. Iš tiesų dėl galimo teismo sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, kad sudarytas Sąjungą įpareigojantis tarptautinis susitarimas, atsižvelgiant arba į šio susitarimo turinį, arba į jam sudaryti taikytą procedūrą, yra nesuderinamas su Sutarčių nuostatomis, kiltų rimtų sunkumų ne tik Sąjungos vidaus, bet ir tarptautinių santykių lygmeniu, ir visoms suinteresuotosioms šalims, įskaitant trečiąsias valstybes, galėtų būti padaryta žala (2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 69 punktas).
194 Atsižvelgiant į SESV 218 straipsnio 11 dalyje numatytos procedūros funkciją iš anksto kreipiantis į Teisingumo Teismą išvengti problemų, kurių galėtų kilti Sąjungos ir tarptautiniu lygmenimis ir kurių atsirastų pripažinus tarptautinio susitarimo sudarymo aktą negaliojančiu, vien tokio pripažinimo negaliojančiu rizikos pakanka, kad būtų leista kreiptis į Teisingumo Teismą (2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 74 punktas).
195 Kita vertus, ši procedūra nėra konkrečiai skirta prašymą pateikti nuomonę pateikusių valstybės narės ar Sąjungos institucijos interesams ir teisėms saugoti, nes jos šiuo tikslu gali pareikšti ieškinį dėl Tarybos sprendimo sudaryti susitarimą panaikinimo ir pateikti su tuo susijusį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (šiuo klausimu žr. 1995 m. gruodžio 13 d. Nuomonės 3/94 (Bendrasis susitarimas dėl bananų), EU:C:1995:436, 21 ir 22 punktus).
196 Ta procedūra taip pat nėra skirta su numatyto sudaryti susitarimo, priklausančio pasidalijamajai Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai, įgyvendinimu susijusiems sunkumams spręsti (2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 17 punktas).
197 Antra, iš jurisprudencijos matyti, kad taikant SESV 218 straipsnio 11 dalyje numatytą procedūrą gali būti nagrinėjami visi klausimai, kurie gali kelti abejonių dėl susitarimo turinio ar formos galiojimo atsižvelgiant į Sutartis. Šiuo aspektu teismo sprendimas dėl susitarimo atitikties Sutartims gali priklausyti, be kita ko, ne tik nuo Sąjungos kompetenciją, procedūrą ar jos institucijų sistemą reglamentuojančių normų, bet ir nuo materialinės teisės normų (2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 70 punktas).
198 Vis dėlto, kiek tai susiję su Sąjungos vidaus taisyklėmis, jos dėl savo, kaip Sąjungos vidaus teisės, pobūdžio negali būti nagrinėjamos nuomonės pateikimo procedūroje, kuri taikoma tik Sąjungos numatomiems sudaryti tarptautiniams susitarimams (2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 149 punktas).
199 Trečia, reikia priminti, kad tinkamo teisinio Tarybos sprendimo dėl numatyto sudaryti susitarimo pagrindo pasirinkimas yra konstitucinės svarbos, nes turėdama tik suteiktą kompetenciją Sąjunga turi susieti savo priimamus aktus su SESV nuostatomis, pagal kurias ji šiuo tikslu įgaliojama. Taigi rėmimasis klaidingu teisiniu pagrindu gali lemti paties akto dėl susitarimo sudarymo negaliojimą, todėl ir Sąjungos sutikimo būti saistomai jos pasirašyto susitarimo atšaukimą (šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 5 punktą ir 2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 71 ir 72 punktus).
200 Taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai Sutartis nesuteikia Sąjungai pakankamos kompetencijos ratifikuoti visą susitarimą ir dėl to reikia įvertinti kompetencijos sudaryti numatytą susitarimą pasidalijimą tarp Sąjungos ir valstybių narių arba kai tinkamas šio akto dėl sudarymo teisinis pagrindas numato kitokią teisėkūros procedūrą nei ta, kurios Sąjungos institucijos faktiškai laikėsi (šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 5 punktą).
201 Ketvirta, Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad teisę pasirašyti tarptautinį susitarimą suteikiantis sprendimas ir jo sudarymą skelbiantis aktas yra du skirtingi teisės aktai, suinteresuotosioms šalims sukeliantys skirtingų teisinių pareigų, nes antrasis aktas visiškai nėra pirmojo patvirtinimas. Šiomis aplinkybėmis ieškinio dėl pirmojo akto panaikinimo nepateikimas nereiškia, kad negalima pareikšti tokio ieškinio dėl numatyto sudaryti susitarimo sudarymo akto ar kad prašymas pateikti nuomonę, kuriame keliamas šio susitarimo suderinamumo su Sutartimi klausimas, yra nepriimtinas (2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 11 punktas).
202 Be to, tai, kad tam tikri klausimai gali būti sprendžiami naudojant kitas teisių gynimo priemones, visų pirma pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo, nėra argumentas, kuris užkirstų kelią prašyti Teisingumo Teismo iš anksto pateikti nuomonę šiais klausimais pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį (2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664,12 punktas).
203 Nuomonės pateikimo procedūra turi leisti išspręsti bet kokį klausimą, kurį galima pateikti vertinti teismui, jeigu tokie klausimai suderinami su tokios procedūros tikslu (2014 m. spalio 14 d. Nuomonės 1/13 (Trečiųjų valstybių prisijungimas prie Hagos konvencijos), EU:C:2014:2303, 54 punktas).
204 Penkta, reikia pažymėti, kad, norint pasinaudoti galimybe pateikti prašymą dėl nuomonės pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį, nereikalaujama tenkinti išankstinės sąlygos, kad atitinkamos institucijos būtų galutinai susitarusios. Iš tiesų Tarybai, Parlamentui, Komisijai ir valstybėms narėms suteikta teisė prašyti Teisingumo Teismo nuomonės gali būti įgyvendinama individualiai, be jokio derinimo tarpusavyje ir nelaukiant galutinio susijusios teisėkūros procedūros rezultato (2011 m. kovo 8 d. Nuomonės 1/09 (Susitarimas, kuriuo sukuriama bendroji patentų ginčų nagrinėjimo sistema), EU:C:2011:123, 55 punktas).
205 Taigi aplinkybė, kad nagrinėjamas susitarimas galės būti sudarytas tik pasikonsultavus su Parlamentu arba net gavus jo pritarimą ir kad priimant galimus susijusius teisės aktus Sąjungoje bus taikoma teisėkūros procedūra, kurioje dalyvauja ši institucija, neturi poveikio jo turimai teisei pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį prašyti Teisingumo Teismo nuomonės (2011 m. kovo 8 d. Nuomonės 1/09 (Susitarimas, kuriuo sukuriama bendroji patentų ginčų nagrinėjimo sistema), EU:C:2011:123, 55 ir 56 punktai).
206 Atsižvelgiant būtent į šią jurisprudenciją reikia išnagrinėti, ar Parlamento pateikti klausimai yra priimtini.
207 Nagrinėjamu atveju, pirma, dėl pirmojo klausimo a punkto priimtinumo reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia Vengrija, juo siekiama nurodyti tinkamą teisinį pagrindą Sąjungos aktui dėl Stambulo konvencijos sudarymo priimti, o tai, atsižvelgiant į šios nuomonės 193, 195, 197, 199 ir 200 punktuose primintą jurisprudenciją, atitinka nuomonės pateikimo procedūros tikslą.
208 Vis dėlto, kadangi Vengrija abejoja, ar ši procedūra yra naudinga, nes tiek Sąjunga, tiek valstybės narės privalo prisijungti prie šios konvencijos abiem Parlamento pirmojo klausimo a punkte nurodytais atvejais, pakanka pažymėti, kad jeigu būtų pasirinktas netinkamas tos konvencijos sudarymo Sąjungos vardu teisinis pagrindas, akto dėl sudarymo galiojimas vėliau galėtų būti ginčijamas per procesą Teisingumo Teisme, o tai sukeltų sunkumų, kurių būtent siekiama išvengti nuomonės pateikimo procedūra, kaip priminta šios nuomonės 193 punkte.
209 Dėl Lenkijos Respublikos ir Vengrijos teiginio, kad prašymo pateikti nuomonę pirmojo klausimo a punktu siekiama užginčyti Tarybos politinį sprendimą iš dalies prisijungti prie Stambulo konvencijos, reikia pažymėti, kad tokia aplinkybė, jeigu būtų įrodyta, galėtų turėti įtakos „numatyto sudaryti susitarimo“, į kurį atsižvelgiant turi būti nurodytas tinkamas šios konvencijos sudarymo teisinis pagrindas, taikymo sričiai. Kaip priminta šios nuomonės 199 ir 200 punktuose, tinkamo teisinio pagrindo numatytam sudaryti tarptautiniam susitarimui pasirinkimas gali būti prašymo pateikti nuomonę dalykas, todėl minėta aplinkybė tik gali turėti įtakos atsakymui į pirmojo klausimo a punktą ir neleidžia ginčyti šio klausimo priimtinumo.
210 Dėl Vengrijos nurodytos aplinkybės, kad Parlamentas gali vėliau dalyvauti Stambulo konvencijos sudarymo procedūroje, kurioje prireikus galėtų atsisakyti duoti pritarimą, pakanka pažymėti, kad, kaip matyti iš šios nuomonės 204 ir 205 punktuose primintos jurisprudencijos, tokia aplinkybė visiškai nereiškia, kad ši institucija negali pradėti šios nuomonės pateikimo procedūros.
211 Dėl Vengrijos teiginio, kad pirmasis klausimas yra per ankstyvas ir hipotetinis, nes susijęs su būsimu Sąjungos aktu dėl Stambulo konvencijos sudarymo, kurio turinys dar nėra galutinai patvirtintas, reikia pažymėti, kad nuomonės pateikimo procedūra, atsižvelgiant į jos tikslą išvengti problemų tarptautiniu ir Sąjungos lygmenimis, kurių kiltų dėl teismo sprendimo pripažinti Sąjungos sudarytą tarptautinį susitarimą nesuderinamu su Sutartimis, suteikia galimybę kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu pateikti nuomonę, jeigu yra žinomas numatyto sudaryti susitarimo dalykas, net jeigu dar egzistuoja tam tikros galimos alternatyvos ir skirtingos nuomonės dėl nagrinėjamų dokumentų redakcijos su sąlyga, kad pagal pateiktus dokumentus Teisingumo Teismas gali pakankamai tvirtai įsitikinęs priimti sprendimą dėl iškelto klausimo (2011 m. kovo 8 d. Nuomonės 1/09 (Susitarimas, kuriuo sukuriama bendroji patentų ginčų nagrinėjimo sistema), EU:C:2011:123, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
212 Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismui ne tik pateiktas Stambulo konvencijos tekstas, bet ir prašyme pateikti nuomonę nurodyta pakankamai informacijos tiek apie prisijungimo prie šios konvencijos procedūros eigą iki šio prašymo pateikimo, tiek apie Parlamento, Tarybos ir Komisijos pozicijas dėl tokio prisijungimo, todėl Teisingumo Teismas gali pakankamai tvirtai įsitikinęs priimti sprendimą dėl numatyto sudaryti susitarimo, į kurį atsižvelgiant turi būti nurodytas tinkamas šio susitarimo sudarymo Sąjungos vardu teisinis pagrindas.
213 Be to, negalima pritarti Tarybos, Airijos ir Vengrijos teiginiui, kad Parlamentas savo prašymu pateikti nuomonę ginčija sprendimų 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo teisinio pagrindo pasirinkimą ir taip apeina terminus, per kuriuos turi būti pareikštas ieškinys dėl šių sprendimų panaikinimo. Iš tiesų pirmojo klausimo a punktas nesusijęs su šiais sprendimais, be to, remiantis tuo, kas išdėstyta šios nuomonės 201 punkte, ieškinio dėl sprendimo pasirašyti susitarimą panaikinimo nepateikimas nėra kliūtis priimti prašymą pateikti nuomonę, kuriame keliamas to susitarimo suderinamumo su Sutartimis klausimas.
214 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmojo klausimo a punktas pripažintinas priimtinu.
215 Antra, dėl pirmojo klausimo b punkto priimtinumo pirmiausia reikia pažymėti: kadangi klausiama apie Stambulo konvencijos sudarymo akto padalijimą į du sprendimus, toks klausimas susijęs su šios konvencijos sudarymo procedūra, taigi, ir su Sąjungos prisijungimo prie tos konvencijos formaliu suderinamumu su Sutartimis. Remiantis tuo, kas išdėstyta šios nuomonės 197 punkte, toks klausimas yra priimtinas, nes atitinka nuomonės pateikimo procedūros tikslą.
216 Vis dėlto pirmojo klausimo b punktas yra nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su Stambulo konvencijos pasirašymo Sąjungos vardu akto padalijimu į du sprendimus.
217 Iš tiesų neginčijama, kad Stambulo konvenciją, kurią buvo leista pasirašyti sprendimais 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo, Sąjunga pasirašė 2017 m. birželio 13 d., t. y. daugiau nei prieš dvejus metus iki šio prašymo pateikti nuomonę pateikimo, taigi nuo šios datos toks pasirašymas sukėlė pasekmių.
218 Šiomis aplinkybėmis net darant prielaidą, kad pats tarptautinio susitarimo pasirašymo aktas gali būti prašymo pateikti nuomonę dalykas, reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su tokiu aktu, SESV 218 straipsnio 11 dalyje numatytas prevencijos tikslas bet kuriuo atveju negalėtų būti pasiektas, jeigu į Teisingumo Teismą būtų kreipiamasi dėl to akto suderinamumo su Sutartimis tik jį priėmus (pagal analogiją žr. 1995 m. gruodžio 13 d. Nuomonės 3/94 (Bendrasis susitarimas dėl bananų), EU:C:1995:436, 19 punktą).
219 Tokiomis aplinkybėmis Airija, Vengrija ir Taryba teisingai pažymi, kad Parlamentas galėjo ginčyti sprendimus 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo, pareikšdamas ieškinį dėl panaikinimo, ir kad pareiga laikytis SESV 218 straipsnio 10 dalyje numatyto reikalavimo informuoti Parlamentą siekiama, be kita ko, suteikti šiai institucijai galimybę laiku atlikti Tarybos veiksmų kontrolę.
220 Atsižvelgiant į tai, pirmojo klausimo b punktas yra priimtinas tik tiek, kiek jis susijęs su Stambulo konvencijos sudarymo Sąjungos vardu aktu.
221 Trečia, dėl antrojo klausimo, susijusio su valstybių narių „bendro sutarimo“ prieš sudarant mišrų susitarimą praktika, priimtinumo pažymėtina, kad pirmiausia reikia atmesti Graikijos Respublikos prieštaravimą, kad Parlamentas nepakankamai nurodė, kokiais Tarybos veiksmais padaroma žala. Iš tiesų šiuo klausimu siekiama ne nurodyti tokius veiksmus, o išsiaiškinti, ar Stambulo konvencijos sudarymas Sąjungos vardu yra suderinamas su Sutartimis, visų pirma SESV 218 straipsniu, jeigu nėra visų valstybių narių „bendro sutarimo“ būti saistomoms šios konvencijos jų kompetencijai priklausančiose srityse.
222 Iš to taip pat matyti, kad, priešingai, nei teigia Bulgarijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Vengrija ir Taryba, tas klausimas susijęs ne su Tarybos darbo tvarkos taisyklėmis, nurodytomis šios nuomonės 82 punkte, Tarybos tvarkaraščiu, jos vidaus procedūromis, tarptautine viešąja teise ar valstybių narių suvereniomis teisėmis, bet su Stambulo konvencijos sudarymui taikomais procedūriniais reikalavimais, kylančiais iš Sutarčių, visų pirma SESV 218 straipsnio.
223 Kaip pažymėjo Suomijos Respublika, jeigu pagal Sutartis būtų reikalaujama palaukti tokio „bendro sutarimo“, Sąjungos sprendimas sudaryti Stambulo konvenciją, kuris būtų priimtas prieš pasiekiant šį sutarimą, galėtų būti pripažintas negaliojančiu, todėl kiltų sunkumų, kurių būtent siekiama išvengti nuomonės pateikimo procedūra, kaip priminta šios nuomonės 193 punkte.
224 Tuo remiantis taip pat darytina išvada, kad antruoju klausimu nesiekiama konstatuoti, kaip tai būtų galima pateikus SESV 265 straipsnyje numatytą ieškinį dėl neveikimo, kad Taryba nepriėmė sprendimo ir taip pažeidė Sutartis, taigi Ispanijos Karalystė, Vengrija, Slovakijos Respublika ir Taryba negali pagrįstai teigti, kad pateikiant antrąjį klausimą piktnaudžiaujama nuomonės pateikimo procedūra.
225 Negalima pritarti ir Tarybos prieštaravimui, grindžiamam tuo, kad, nustačius visų valstybių narių „bendrą sutarimą“ būti saistomoms Stambulo konvencijos jų kompetencijai priklausančiose srityse, ši konvencija bus sudaroma griežtai laikantis Sutartyse numatytų procedūrinių reikalavimų. Iš tiesų toks teiginys neatsako į klausimą, ar „bendro sutarimo“ praktika atitinka Sutartyse aiškiai numatytas procedūras, taigi nėra kliūtis šio klausimo priimtinumui.
226 Galiausiai dėl Airijos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Vengrijos ir Tarybos teiginio, kad antrasis klausimas yra per ankstyvas ir hipotetinis, pakanka priminti, kad, kaip matyti iš šios nuomonės 211 punkto, į Teisingumo Teismą galima kreiptis su prašymu pateikti nuomonę, jeigu yra žinomas numatyto sudaryti susitarimo dalykas, net jeigu dar egzistuoja tam tikros galimos alternatyvos ir skirtingos nuomonės dėl nagrinėjamų dokumentų redakcijos, su sąlyga, kad pagal pateiktus dokumentus Teisingumo Teismas gali pakankamai tvirtai įsitikinęs priimti sprendimą dėl iškelto klausimo.
227 Atsižvelgiant į tai, kad numatyto sudaryti susitarimo dalykas yra žinomas, kad „bendro sutarimo“ praktikos buvimo neneigia nei šioje nuomonės pateikimo procedūroje dalyvaujančios valstybės narės, nei Taryba ir kad Taryba pabrėžia, jog Stambulo konvenciją Sąjungos vardu ketina sudaryti tik tada, kai bus pasiektas toks „bendras sutarimas“, antrasis klausimas negali būti laikomas nepriimtinu dėl to, kad tariamai yra per ankstyvas ar hipotetinis.
228 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašymas pateikti nuomonę yra priimtinas, išskyrus pirmojo klausimo b punktą, kiek jis susijęs su Stambulo konvencijos pasirašymu Sąjungos vardu.
B. Dėl valstybių narių „bendro sutarimo“ praktikos
229 Antruoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, Parlamentas iš esmės siekia sužinoti, ar pagal Sutartis leidžiama, ar reikalaujama, kad Taryba, prieš sudarant Stambulo konvenciją Sąjungos vardu, palauktų valstybių narių „bendro sutarimo“ būti saistomoms šios konvencijos jų kompetencijai priklausančiose srityse.
230 Primintina, kad Sąjungą steigiančiomis sutartimis, skirtingai nei įprastomis tarptautinėmis sutartimis, buvo sukurta nauja teisinė sistema, turinti savo institucijas, kurios naudai jos valstybės narės vis platesnėse srityse apribojo savo suverenias teises ir kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai (žr., be kita ko, 2011 m. kovo 8 d. Nuomonės 1/09 (Susitarimas, kuriuo sukuriama bendroji patentų ginčų nagrinėjimo sistema), EU:C:2011:123, 65 punktą; 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 157 punktą ir 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C–28/12, EU:C:2015:282, 39 punktą).
231 Be to, valstybės narės dėl to, kad priklauso Sąjungai, sutiko, kad jų tarpusavio santykiai, kiek tai susiję su sritimis, kuriose valstybės narės perduoda savo kompetenciją Sąjungai, būtų reglamentuojami Sąjungos teisės ir kad, jeigu to reikalauja Sąjungos teisė, būtų netaikoma bet kuri kita teisė (2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 193 punktas ir 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C–28/12, EU:C:2015:282, 40 punktas).
232 Taip pat taisyklės, susijusios su Sąjungos institucijų valios formavimu, yra įtvirtintos Sutartyse ir jų negali nustatyti nei valstybės narės, nei pačios institucijos (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑28/12, EU:C:2015:282, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
233 Taigi pagal ESS 13 straipsnio 2 dalį kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų ir tikslų.
234 Konkrečiai dėl tarptautinių susitarimų, kuriuos Sąjunga kompetentinga sudaryti savo veiklos srityse, pažymėtina, kad SESV 218 straipsnyje tam, kad būtų įvykdyti aiškumo, nuoseklumo ir racionalizavimo reikalavimai, nustatyta vienoda visuotinai galiojanti, be kita ko, derybų dėl tokių susitarimų ir jų sudarymo procedūra, nebent Sutartyse numatytos specialios procedūros (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Susitarimas su Kazachstanu), C-244/17, EU:C:2018:662, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
235 Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad, taikant šią procedūrą, būtent dėl jos bendro pobūdžio reikia atsižvelgti į Sutartyse numatytus kiekvienos Sąjungos veiklos srities ypatumus, be kita ko, susijusius su institucijų įgaliojimais, ir kad ja siekiama, kad išorės santykiai atspindėtų vidinį institucijų galių paskirstymą, būtent sukuriant Sąjungos vidaus priemonių priėmimo procedūros ir tarptautinių susitarimų priėmimo procedūros atitiktį, siekiant užtikrinti, kad tam tikroje srityje Parlamentas ir Taryba turėtų vienodus įgaliojimus ir būtų paisoma Sutartyse numatytos institucinės pusiausvyros (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Susitarimas su Kazachstanu), C-244/17, EU:C:2018:662, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
236 Taigi pagal SESV 218 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad dėl susitarimų tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų, kurie pagal SESV 216 straipsnio 2 dalį privalomi Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms nuo tada, kai sudaromi, būtų deramasi ir jie būtų sudaromi atitinkamose pirmojo iš šių straipsnių dalyse numatyta tvarka.
237 Šiuo klausimu pagal SESV 218 straipsnio 2 ir 6 dalis sprendimą dėl tokių susitarimų sudarymo priima Taryba, prireikus gavusi Parlamento pritarimą arba su juo pasikonsultavusi. Priimant šį sprendimą valstybėms narėms nesuteikta jokios kompetencijos.
238 Be to, iš SESV 218 straipsnio 8 dalies matyti, kad pirmesniame punkte nurodytą sprendimą Taryba turi priimti kvalifikuotąja balsų dauguma tuomet, kai toks sprendimas negali būti priskirtas nė prie vieno iš SESV 218 straipsnio 8 dalies antroje pastraipoje numatytų atvejų, kuriais reikalaujama balsuoti vieningai (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Susitarimas su Armėnija), C-180/20, EU:C:2021:658, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
239 Nagrinėjamu atveju šios procedūros šalys sutaria, kad visų pirma Stambulo konvencija prireikus turi tapti Sąjungos ir valstybių narių sudarytu mišriu susitarimu, be to, Tarybos sprendimas dėl šios konvencijos sudarymo Sąjungos vardu gali būti priimtas tik gavus Parlamento pritarimą ir galiausiai pagal SESV 218 straipsnio 8 dalies pirmos pastraipos nuostatas būtent Taryba prireikus kvalifikuotąja balsų dauguma turės priimti tą sprendimą, nes toks sprendimas negali būti priskirtas nė prie vieno iš SESV 218 straipsnio 8 dalies antroje pastraipoje numatytų atvejų, kuriais reikalaujama balsuoti vieningai.
240 Mišraus susitarimo, sudaryto su trečiosiomis šalimis, šalys yra Sąjunga ir valstybės narės. Derybose dėl tokio susitarimo ir jį sudarydama kiekviena šalis turi veikti neviršydama turimos kompetencijos ir paisydama bet kurios kitos susitariančiosios šalies kompetencijos (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C-28/12, EU:C:2015:282, 47 punktas).
241 Teisingumo Teismas yra aiškiai pripažinęs, jog paaiškėjus, kad susitarimo sritis iš dalies priklauso Sąjungos kompetencijai ir iš dalies valstybių narių kompetencijai, svarbu užtikrinti glaudų valstybių narių ir Sąjungos institucijų bendradarbiavimą tiek vykstant deryboms ir sudarant susitarimus, tiek vykdant prisiimtus įsipareigojimus (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C-28/12, EU:C:2015:282, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
242 Vis dėlto remiantis šiuo glaudaus bendradarbiavimo principu negalima pateisinti to, kad Taryba nepaisė SESV 218 straipsnyje nustatytų procedūros taisyklių ir balsavimo tvarkos (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C-28/12, EU:C:2015:282, 55 punktas).
243 Teisingumo Teismas turėjo galimybę patikslinti, kad negalima sujungti į vieną sprendimą ar priimti taikant vieną procedūrą dviejų skirtingų sprendimų, iš kurių vienas turi būti priimtas valstybių narių atstovų bendru sutarimu, taigi jam vieningai turi būti pritarta, o kitas turi būti priimtas pagal SESV 218 straipsnio 8 dalį, kurioje numatyta, kad Taryba sprendimą Sąjungos vardu priima kvalifikuotąja balsų dauguma (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C-28/12, EU:C:2015:282, 52 punktą).
244 Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pagal „bendro sutarimo“ praktiką nesujungiami du skirtingi aktai, kurių vienas yra valstybių narių bendro sutarimo rezultatas, o kitas – priimtas Sąjungos ir įtvirtintas viename mišraus pobūdžio sprendime, kaip antai panaikintame pirmesniame punkte nurodytu Teisingumo Teismo sprendimu.
245 Vis dėlto, jeigu pagal šią praktiką, kaip mano Taryba, valstybių narių „bendro sutarimo“ būti saistomoms mišraus susitarimo jų kompetencijai priklausančiose srityse nustatymas laikytinas būtina sąlyga SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalyse numatytai susitarimo sudarymo procedūrai pradėti, tokia praktika reiškia, kad į šią procedūrą įtraukiamas Sutartyse nenumatytas etapas, o tai prieštarauja šios nuomonės 232 punkte primintai jurisprudencijai ir šios nuomonės 237 ir 243 punktuose padarytoms išvadoms.
246 Konkrečiau kalbant, kaip teisingai teigia Austrijos Respublika, Suomijos Respublika, Parlamentas ir Komisija, jeigu pagal minėtą praktiką ši procedūra pradedama su sąlyga, kad yra valstybių narių atstovų bendras sutarimas, taigi jų vieningas pritarimas, nors pagal SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalis tarptautinio susitarimo sudarymas Sąjungos vardu suprantamas kaip savarankiškas Sąjungos aktas, kurį kvalifikuotąja balsų dauguma priima Taryba, prireikus gavusi Parlamento pritarimą arba su juo pasikonsultavusi, tokia praktika įtvirtinamas mišrus sprendimų priėmimo procesas, nesuderinamas su šiose nuostatose numatytais reikalavimais ir prieštaraujantis 2015 m. balandžio 28 d. Sprendime Komisija / Taryba suformuotai jurisprudencijai (C-28/12, EU:C:2015:282).
247 Iš tiesų, jeigu „bendro sutarimo“ praktikos reikšmė turėtų būti tokia, kaip nurodyta šios nuomonės 245 punkte, pati Sąjungos galimybė sudaryti mišrų susitarimą visiškai priklausytų nuo kiekvienos valstybės narės noro būti saistomai tokio susitarimo jos kompetencijai priklausančiose srityse, taigi, ir nuo valstybių narių suverenių sprendimų šiose srityse.
248 Pagal SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalis, jeigu Tarybai pasiūloma sudaryti tarptautinį susitarimą, ji vienintelė iš principo kvalifikuotąja balsų dauguma ir prireikus gavusi Parlamento pritarimą arba su juo pasikonsultavusi sprendžia dėl šio susitarimo sudarymo. Be to, šiuo klausimu jau buvo konstatuota, kad Taryba šiuo atveju gali nuspręsti, kad Sąjunga viena įgyvendina išorės kompetenciją, kuria ji atitinkamos veiklos srityje dalijasi su valstybėmis narėmis, jeigu Taryboje šiuo tikslu surenkama reikalaujama balsų dauguma (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Vokietija / Taryba, C-600/14, EU:C:2017:935, 68 punktą).
249 Vadinasi, Sutartys ne tik neįpareigoja Tarybos prieš sudarant Stambulo konvenciją Sąjungos vardu palaukti valstybių narių „bendro sutarimo“ būti saistomoms šios konvencijos jų kompetencijai priklausančiose srityse, bet ir draudžia jai SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalyse numatytos šios konvencijos sudarymo procedūros pradėjimą susieti su sąlyga, kad iš anksto yra nustatytas toks „bendras sutarimas“.
250 Vis dėlto tarptautinio susitarimo sudarymas Sąjungos vardu priklauso nuo Tarybos galimybės joje surinkti reikalaujamą balsų daugumą.
251 Be to, kaip savo išvados 200 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Sutartyse nenustatyta jokio termino, per kurį Taryba privalo priimti sprendimą dėl tokio susitarimo sudarymo.
252 Vadinasi, neperžengiant SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalyse numatytos procedūros ribų ir gavus Parlamento pritarimą, jeigu jo reikalaujama, Tarybos politinei diskrecijai priklauso tiek sprendimas pritarti ar nepritarti (ir jei taip – tai kiek) pasiūlymui dėl tarptautinio susitarimo sudarymo, tiek tinkamo momento tokiam sprendimui priimti pasirinkimas.
253 Tuo remiantis darytina išvada, kad jeigu Taryba veikia pagal savo darbo tvarkos taisykles ir užtikrinamas SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalių veiksmingumas, niekas Tarybai netrukdo tęsti vidaus diskusijų, kad visų pirma būtų pasiekta kuo didesnė balsų dauguma tarptautiniam susitarimui sudaryti, nes balsų daugumos reikalaujama platesniam Sąjungos išorės kompetencijos įgyvendinimui arba valstybių narių ir Sąjungos institucijų glaudesniam bendradarbiavimui sudarant mišrius susitarimus, o tai reiškia, kad gali tekti palaukti valstybių narių „bendro sutarimo“.
254 Iš tiesų toks glaudus valstybių narių ir Sąjungos institucijų bendradarbiavimas sudarant mišrų susitarimą, kaip antai Stambulo konvenciją, o to reikalaujama pagal šios nuomonės 241 ir 242 punktuose primintą principą, ypač kai šio susitarimo nuostatos, priklausančios Sąjungos kompetencijai, ir nuostatos, priklausančios valstybių narių kompetencijai, yra neatskiriamai susijusios, leidžia prireikus po papildomų diskusijų, kaip pažymėjo Taryba, atsižvelgti į institucinius ir politinius argumentus, galinčius daryti įtaką suvokimui apie teisėtumą ir Sąjungos išorės veiksmų veiksmingumui.
255 Vis dėlto šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad pagal SESV 218 straipsnio 8 dalį ši politinė diskrecija iš principo įgyvendinama kvalifikuotąja balsų dauguma, todėl pagal SESV 15 straipsnio 3 dalį tokia balsų dauguma Taryboje, laikantis jos darbo tvarkos taisyklių, kuriose, be kita ko, kiekvienai valstybei narei ir Komisijai suteikiama teisė prašyti pradėti balsavimo procedūrą ir reglamentuojamas šios procedūros skaidrumas, bet kada gali būti nuspręsta užbaigti diskusijas ir priimti sprendimą dėl tarptautinio susitarimo sudarymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju ir atsižvelgdama į vidaus diskusijų eigą Taryba turi naudotis ta diskrecija visiškai laikydamasi SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalyse numatytų reikalavimų.
256 Šių išvadų, visų pirma išvados, kad nepažeisdama SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalyse numatytos tarptautinio susitarimo sudarymo procedūros Taryba negali nustatyti sąlygos, kad Sąjungos vardu sudarant Stambulo konvenciją būtinas valstybių narių „bendras sutarimas“ būti saistomoms šios konvencijos jų kompetencijai priklausančiose srityse, nepaneigia nei Bulgarijos Respublikos, Čekijos Respublikos, Airijos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Vengrijos, Slovakijos Respublikos ir Tarybos argumentai, grindžiami tuo, kad, jeigu nėra tokio „bendro sutarimo“, šios konvencijos sudarymas Sąjungos vardu yra nesuderinamas su kompetencijos suteikimo, lojalaus bendradarbiavimo, teisinio saugumo, vieningo Sąjungos atstovavimo išorės santykiuose, Sąjungos autonomijos principais ir Sąjungos pareiga gerbti valstybių narių nacionalinį savitumą, nei minėtų valstybių narių ir Tarybos argumentai, grindžiami tuo, kad galėtų kilti Sąjungos tarptautinė atsakomybė, jeigu Sąjunga turėtų sudaryti tą konvenciją neprisijungus prie jos visoms valstybėms narėms jų kompetencijai priklausančiose srityse.
257 Pirma, tos valstybės narės ir Taryba negali pagrįstai teigti, kad, neprisijungus prie Stambulo konvencijos vienai ar kelioms valstybėms narėms joje numatytose jų kompetencijai priklausančiose srityse, Sąjungos prisijungimas prie šios konvencijos pažeistų tų valstybių narių kompetenciją, todėl būtų pažeisti ir kompetencijos suteikimo, lojalaus bendradarbiavimo, teisinio saugumo ir vieningo Sąjungos atstovavimo išorės santykiuose principai.
258 Iš tiesų šios nuomonės 240 punkte priminta, kad, be kita ko, derybose dėl mišraus susitarimo ir jį sudarydama Sąjunga ir valstybės narės turi veikti neviršydamos turimos kompetencijos ir paisydamos bet kurios kitos susitariančiosios šalies kompetencijos.
259 Tuo remiantis darytina išvada, kad mišraus susitarimo sudarymas Sąjungos ir valstybių narių vardu reiškia ne tai, kad valstybės narės šiuo atveju įgyvendina Sąjungos kompetenciją ar kad Sąjunga įgyvendina šių valstybių kompetenciją, o tai, kad kiekviena iš šių susitarimo šalių veikia tik pagal jai suteiktą kompetenciją, nepažeidžiant šios nuomonės 248 punkte nurodytos Tarybos teisės nuspręsti, kad Sąjunga viena įgyvendina kompetenciją, kuria ji atitinkamos veiklos srityje dalijasi su valstybėmis narėmis, jeigu Taryboje šiuo tikslu surenkama reikalaujama balsų dauguma.
260 Taip yra ir tuomet, kai valstybės narės nusprendžia nesudaryti mišraus susitarimo, o jį sudaryti nusprendžia pati Sąjunga vien pagal jai suteiktą kompetenciją.
261 Dėl Stambulo konvencijos pažymėtina, kad, kaip teigia Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Ispanijos Karalystė, Austrijos Respublika ir Komisija ir kaip savo išvados 217 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Europos Taryba žino Sąjungos kompetencijos ribotą pobūdį, todėl nėra jokio pagrindo daryti prielaidos, kad šios konvencijos 75 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad ji pateikiama pasirašyti, be kita ko, konkrečiai „Europos Sąjungai“, numatytas Sąjungos kompetenciją viršijantis prisijungimas.
262 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad pasirinkdama sprendimo dėl tarptautinio susitarimo sudarymo teisinius pagrindus Sąjunga kitoms tokio susitarimo šalims visų pirma taip pat parodo šio sprendimo teisinę taikymo sritį, be to, Sąjungos kompetencijos apimtį atsižvelgiant į šį susitarimą ir galiausiai Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijos pasidalijimą, į kurį taip pat turi būti atsižvelgta įgyvendinant susitarimą Sąjungos lygmeniu (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑94/03, EU:C:2006:2, 55 punktą; 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑370/07, EU:C:2009:590, 49 punktą ir 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija / Taryba (WRC-15), C‑687/15, EU:C:2017:803, 58 punktą).
263 Be to, kaip per Teisingumo Teismo posėdį nurodė Belgijos Karalystė, Čekijos Respublika, Airija, Graikijos Respublika, Austrijos Respublika, Suomijos Respublika, Parlamentas ir Komisija, neatmestina, kad Sąjungai prisijungiant prie Stambulo konvencijos Taryba ir Parlamentas gali nuspręsti pateikti pareiškimą dėl Sąjungos kompetencijos, kuriuo prireikus būtų galima remtis kaip pavyzdžiu ir dar labiau sukonkretinti jos kompetencijos ribas.
264 Taigi šioje nuomonės pateikimo procedūroje neįrodyta, kad jei, nesant valstybių narių „bendro sutarimo“ būti saistomoms Stambulo konvencijos jų kompetencijai priklausančiose srityse, Sąjunga sudarytų šią konvenciją, ji pažeistų šią kompetenciją.
265 Antra, tas pats pasakytina apie visų pirma Bulgarijos Respublikos, Vengrijos ir Slovakijos Respublikos argumentus, kad toks Sąjungos prisijungimas reikštų, jog Sąjunga pažeidė jai tenkančias lojalaus bendradarbiavimo pareigą ir ESS 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą gerbti valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų, nes dėl to prisijungimo šioms valstybėms narėms gali tekti įgyvendinti jų Konstitucijai prieštaraujančias priemones, kad būtų užtikrintas Sąjungos tarptautinių įsipareigojimų laikymasis.
266 Iš tiesų reikia konstatuoti, kad tokiais argumentais šios valstybės narės siekia užginčyti Stambulo konvencijos sudarymo Sąjungos vardu suderinamumą su pirmesniame punkte nurodytomis Sąjungos pareigomis. Galimas tokio sudarymo nesuderinamumas su tomis pareigomis gali būti konstatuotas tik išsamiai išnagrinėjus įsipareigojimus, kuriuos tam tikru atveju prisiimtų Sąjunga, sudarydama Stambulo konvenciją, o tokio nagrinėjimo nereikalaujama šiame prašyme pateikti nuomonę, taigi tai nėra šios procedūros dalykas.
267 Trečia, Prancūzijos Respublika ir Taryba teigia, kad Stambulo konvencijos sudarymas Sąjungos vardu, nesant valstybių narių „bendro sutarimo“ būti saistomoms šios konvencijos jų kompetencijai priklausančiose srityse, yra nesuderinamas su Sąjungos teisės autonomija, nes jis reikštų, kad Sąjungos vidaus klausimas dėl Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijos pasidalijimo perduodamas išorės subjektams, visų pirma GREVIO.
268 Aišku, kaip jau yra konstatavęs Teisingumo Teismas, su Sutartimis gali būti nesuderinama tai, kad tarptautiniam teismui patikima užduotis įvertinti Sąjungos teisės normas, reglamentuojančias Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijos pasidalijimą, ir kriterijus, leidžiančius jų veikimą arba neveikimą priskirti konkrečiam subjektui, kad šiuo klausimu būtų priimtas galutinis sprendimas, kuris būtų privalomas ir valstybėms narėms, ir Sąjungai (2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 224, 231 ir 234 punktai). Vis dėlto reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas šią išvadą padarė konkrečiai dėl tarptautinio teismo priimtų sprendimų, kurie yra galutiniai ir privalomi Sąjungai bei jos valstybėms narėms, išsamiai išnagrinėjęs numatyto sudaryti susitarimo suderinamumą su Sutartimis tuo atveju, kai tiek Sąjunga, tiek visos jos valstybės narės yra saistomos nagrinėjamo susitarimo.
269 Vadinasi, norint atsakyti į klausimą, ar, kaip teigia Prancūzijos Respublika ir Taryba, tokia išvada gali būti taikoma situacijai, kai, viena vertus, Sąjunga, bet ne kuri nors jos valstybių narių, yra saistoma Stambulo konvencijos, kita vertus, dalyvauja toks subjektas, kaip GREVIO, kuris turi šios nuomonės 35 punkte nurodytą kompetenciją, reikia išsamiai išnagrinėti Stambulo konvencijos turinio suderinamumą su Sutartimis, o tokio nagrinėjimo nereikalaujama šiame prašyme pateikti nuomonę, taigi tai nėra šios procedūros dalykas.
270 Ketvirta, Bulgarijos Respublika, Čekijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Vengrija ir Taryba mano, kad visiškai įvykdyti tarptautinius įsipareigojimus, kuriuos Sąjunga prisiimtų sudarydama Stambulo konvenciją, teisiškai ir faktiškai būtų galima tik tada, kai visos valstybės narės prisiimtų šiuos įsipareigojimus, ir tuo remdamosi daro išvadą, kad jei nebus valstybių narių „bendro sutarimo“, Sąjunga negalės užtikrinti tinkamo su visa šia konvencija susijusių įsipareigojimų vykdymo, todėl galėtų kilti Sąjungos tarptautinės atsakomybės už veiksmus ar neveikimą, dėl kurių jai nesuteikta jokios kompetencijos, klausimas.
271 Šiuo klausimu aišku, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, kad tais atvejais, kai Sąjunga nusprendžia įgyvendinti savo kompetenciją, ji turi būti įgyvendinama laikantis tarptautinės teisės (2018 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Antarkties SJR), C‑626/15 ir C‑659/16, EU:C:2018:925, 127 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
272 Vis dėlto iš pačios SESV 218 straipsnio 11 dalies formuluotės matyti, kad per nuomonės pateikimo procedūrą sprendžiama dėl tarptautinių susitarimų, kuriuos Sąjunga ketina sudaryti, suderinamumo su Sutartimis. Vadinasi, šioje procedūroje nesprendžiama dėl tarptautinio susitarimo sudarymo Sąjungos vardu suderinamumo su tarptautine viešąja teise, taigi, ir dėl pasekmių, galinčių ateityje kilti dėl galimo šios teisės pažeidimo įgyvendinant tokį susitarimą. Konkrečiai kalbant, tai, kad įgyvendinant Stambulo konvenciją gali kilti Sąjungos tarptautinė atsakomybė tinkamai neužtikrinus jos įsipareigojimų vykdymo, savaime nėra pagrindas ginčyti sprendimo, kuriuo Taryba šią konvenciją sudarė Sąjungos vardu, galiojimo.
273 Be to, šios nuomonės 258 ir 264 punktuose pažymėta, jog neįrodyta, kad sudarydama Stambulo konvenciją, nesant valstybių narių „bendro sutarimo“ būti saistomoms šios konvencijos jų kompetencijai priklausančiose srityse, Sąjunga prisiimtų įsipareigojimus ne pagal savo kompetenciją.
274 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: pagal Sutartis nedraudžiama, kad veikdama pagal savo darbo tvarkos taisykles Taryba, prieš priimdama sprendimą dėl Stambulo konvencijos sudarymo Sąjungos vardu, palauktų valstybių narių „bendro sutarimo“ būti saistomoms šios konvencijos jų kompetencijai priklausančiose srityse, jeigu visada besąlygiškai laikomasi SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalyse nustatytų reikalavimų. Tačiau pagal Sutartis draudžiama į šiame straipsnyje numatytą susitarimo sudarymo procedūrą įtraukti papildomą etapą, per kurį iš anksto turi būti nustatytas toks „bendras sutarimas“, kad būtų galima priimti sprendimą dėl tos konvencijos sudarymo.
C. Dėl tinkamų Stambulo konvencijos sudarymo teisinių pagrindų
275 Pirmojo klausimo a punktu Parlamentas iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 82 straipsnio 2 dalis ir SESV 84 straipsnis yra tinkami teisiniai pagrindai Tarybos aktui dėl Stambulo konvencijos sudarymo Sąjungos vardu priimti, ar vis dėlto šis aktas turi būti grindžiamas SESV 78 straipsnio 2 dalimi, SESV 82 straipsnio 2 dalimi ir SESV 83 straipsnio 1 dalimi.
276 Atsižvelgiant į procedūros šalių argumentus, pateiktus dėl pirmojo klausimo a punkto, iš pradžių reikia patikslinti nagrinėjimo, kurį reikia atlikti siekiant atsakyti į šį klausimą, dalyką ir apimtį.
277 Kaip pažymėta šios nuomonės 234–239 punktuose, pagal SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalis sprendimą dėl Stambulo konvencijos sudarymo kvalifikuotąja balsų dauguma priima Taryba, gavusi Parlamento pritarimą.
278 Atsižvelgiant į tai, pirmiausia Taryba ir Parlamentas, neperžengdami šiame prašyme pateikti nuomonę iškeltų klausimų ribų, turi Teisingumo Teismui patikslinti „numatyto sudaryti susitarimo“, kaip jis suprantamas pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį, dėl kurio pradėta ši procedūra ir į kurį atsižvelgiant reikia vertinti teisinį pagrindą, kuriuo prireikus turės būti grindžiamas Tarybos aktas dėl šio susitarimo sudarymo Sąjungos vardu, apimtį.
279 Šiuo klausimu visų pirma neginčijama, kad nei Taryba, nei Parlamentas nesvarsto Sąjungos prisijungimo prie Stambulo konvencijos dalių, kurios nepriklauso Sąjungos kompetencijai.
280 Be to, nors Taryba nurodė, kad siekia Sąjungos prisijungimo prie šios konvencijos tik tose joje numatytose srityse, kuriose Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją, ir kad teisiniai pagrindai, kuriuos Taryba nurodė atsižvelgdama į šias sritis, atspindėti sprendimuose 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo, reikia konstatuoti, kad toks ribotas prisijungimas nenurodytas prašymo pateikti nuomonę pirmojo klausimo a punkte, nes Parlamentas minėtos konvencijos sudarymo remiantis šiame klausime nurodytais teisiniais pagrindais nesieja su tuo, ar Sąjunga turi išimtinę kompetenciją tose srityse pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.
281 Galiausiai, kadangi Parlamentas ir Komisija nurodo prisijungimo prie Stambulo konvencijos atvejį, kai prisijungiama dėl visų Sąjungos kompetencijai priklausančių šios konvencijos dalių, Taryba pažymėjo, kad joje negalėjo būti pasiekta reikalaujama balsų dauguma dėl tokio prisijungimo. Vadinasi, šiame etape toks prisijungimas yra hipotetinio pobūdžio, taigi juo negalima remtis siekiant apibrėžti „numatytą sudaryti susitarimą“, į kurį atsižvelgiant reikia atsakyti į prašymo pateikti nuomonę pirmojo klausimo a punktą.
282 Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi išnagrinėti prašymo pateikti nuomonę pirmojo klausimo a punktą, darydamas prielaidą, kad „numatyto sudaryti susitarimo“, kaip jis suprantamas pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį, apimtis apibrėžiama pagal šio klausimo formuluotę ir sprendimų 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo turinį.
283 Dėl Komisijos ir kelių valstybių narių teiginio, kad toks numatytas sudaryti susitarimas, pagal kurį Sąjunga turi iš dalies prisijungti prie Stambulo konvencijos, apsiribodama tam tikra savo kompetencija, prieštarautų šios konvencijos tikslams ir pačiam tekstui, visų pirma jos 78 straipsniui, pažymėtina, kad šios nuomonės 272 punkte priminta, kad per nuomonės pateikimo procedūrą sprendžiama dėl numatyto sudaryti susitarimo suderinamumo su Sutartimis, o ne tarptautine viešąja teise, visų pirma, kiek tai susiję su tame susitarime nustatytomis prisijungimo prie jo sąlygomis.
284 Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisės akto teisinio pagrindo pasirinkimas, įskaitant priimtą aktą siekiant sudaryti tarptautinį susitarimą, turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir prie kurių priskirtini tokio teisės akto kontekstas, tikslas ir turinys (2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 76 punktas; 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Susitarimas su Kazachstanu), C‑244/17, EU:C:2018:662, 36 punktas ir 2018 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Antarkties SJR), C‑626/15 ir C–659/16, EU:C:2018:925, 76 punktas).
285 Jeigu išnagrinėjus Sąjungos teisės aktą matyti, kad juo siekiama dvejopo tikslo arba jis turi dvi sudedamąsias dalis, ir jeigu vieną iš šių tikslų arba vieną iš šių dalių galima išskirti kaip pagrindinį arba pagrindinę, o kitą tik kaip papildomą, teisės aktas turi būti grindžiamas tik vienu teisiniu pagrindu – tuo, kurio reikalauja pagrindinis ar svarbiausias tikslas arba pagrindinė ar svarbiausia sudedamoji dalis. Tačiau jeigu paaiškėja, kad aktu kartu siekiama kelių tikslų arba jis turi kelias neatskiriamas sudedamąsias dalis ir nė viena iš dalių nėra papildoma kitos atžvilgiu ir dėl to taikomos skirtingos Sutarčių nuostatos, tokia priemonė išimties tvarka turi būti grindžiama atitinkamais skirtingais teisiniais pagrindais (2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 77 punktas ir 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Susitarimas su Kazachstanu), C–244/17, EU:C:2018:662, 37 punktas).
286 Taigi, konkrečiai kalbant apie tarptautinį susitarimą, kuriuo siekiama kelių tikslų arba kuris turi kelias sudedamąsias dalis, pažymėtina, kad reikia patikrinti, ar šio susitarimo nuostatos, kuriomis siekiama vieno tikslo arba kurios sudaro vieną šio susitarimo sudedamąją dalį, yra priedas, būtinas užtikrinti to susitarimo nuostatų, kuriomis siekiama kitų tikslų arba kurios sudaro kitas sudedamąsias dalis, veiksmingumui, arba ar jų „taikymo sritis yra ypač ribota“ (šiuo klausimu žr. 2009 m. lapkričio 30 d. Nuomonės 1/08 (Susitarimai, kuriais keičiami konkrečių įsipareigojimų pagal GATS sąrašai), EU:C:2009:739, 166 punktą). Kiekvienu iš šių atvejų tokio tikslo ar tokios sudedamosios dalies buvimas nepateisina to, kad jį (ją) konkrečiai atspindėtų sprendimo dėl minėto susitarimo pasirašymo ar sudarymo Sąjungos vardu materialinis teisinis pagrindas.
287 Be to, tarp kriterijų, kuriais remiantis nustatoma, ar teisės akto tikslą arba sudedamąją dalį galima išskirti kaip papildomą, yra tam skirtų nuostatų skaičius, atsižvelgiant į šio akto nuostatų visumą, ir šiose nuostatose įtvirtintų įsipareigojimų turinys ir apimtis (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑377/12, EU:C:2014:1903, 56 punktą ir 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Susitarimas su Kazachstanu), C‑244/17, EU:C:2018:662, 44 ir 45 punktus).
288 Vis dėlto dvigubu teisiniu pagrindu negalima remtis, kai numatytos procedūros pagal kiekvieną iš tokių pagrindų nesuderinamos tarpusavyje (2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 78 punktas).
289 Nagrinėjamu atveju dėl tokio numatyto sudaryti susitarimo, koks nurodytas šios nuomonės 282 punkte, sudarymo akto konteksto pažymėtina, kad iš sprendimų 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo 1–3 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Sąjunga kartu su valstybėmis narėmis stebėtojos teisėmis dalyvavo derybose dėl Stambulo konvencijos, kad ši konvencija pagal jos 75 straipsnį pateikta pasirašyti Sąjungai ir kad ja sukuriama išsami ir daugialypė teisinė moterų apsaugos nuo visų formų smurto sistema. Dėl pastarojo aspekto ten nurodyta, kad ši konvencija:
– skirta užtikrinti smurto prieš moteris ir mergaites bei smurto šeimoje prevencijai, vykdyti baudžiamajam persekiojimui už jį ir jam panaikinti,
– apima įvairias priemones – nuo duomenų rinkimo ir informuotumo didinimo iki teisinių priemonių, kuriomis kriminalizuojamas įvairių formų smurtas prieš moteris,
– apima, be kita ko, aukų apsaugos ir paramos paslaugų teikimo priemones,
– įtvirtina smurto dėl lyties aspektą prieglobsčio ir migracijos srityse,
– nustato specialų stebėsenos mechanizmą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad konvencijos šalys veiksmingai įgyvendintų jos nuostatas.
290 Šią analizę patvirtina šios nuomonės 15–40 punktuose pateikta Stambulo konvencijos turinio santrauka.
291 Dėl numatyto sudaryti susitarimo sudarymo akto tikslo pažymėtina, kad sprendimų 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo 4 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad Stambulo konvencijos sudarymas Sąjungos vardu:
– padės užtikrinti moterų ir vyrų lygybę visose srityse, o tai yra vienas pagrindinių Sąjungos tikslų ir vertybių, užtikrintinų visose jos veiklos srityse pagal ESS 2 ir 3 straipsnius, SESV 8 straipsnį ir Pagrindinių teisių chartijos 23 straipsnį,
– leis Sąjungai patvirtinti įsipareigojimą kovoti su smurtu prieš moteris savo teritorijoje bei visame pasaulyje, sustiprinti savo dabartinius politinius veiksmus ir esamą plačios apimties teisinę sistemą baudžiamojo proceso teisės srityje, kuri itin svarbi moterims ir mergaitėms.
292 Iš šių sprendimų dėl pasirašymo 6 ir 7 konstatuojamųjų dalių matyti, kad numatyto sudaryti susitarimo sudarymo aktu bus siekiama įgyvendinti šiuos bendrus tikslus tik tiek, kiek tai susiję su Stambulo konvencijos nuostatomis, kurios priklauso Sąjungos kompetencijai ir yra susijusios visų pirma su teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, taip pat su prieglobsčiu ir negrąžinimo principu ir galiausiai su Sąjungos institucijomis ir viešuoju administravimu. Nors tų sprendimų dėl pasirašymo 1 straipsniai neapima pastarojo aspekto dėl Sąjungos institucijų ir viešojo administravimo, Taryba, atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą, vis dėlto patikslino, kad tą aspektą ketinama įtraukti į šios konvencijos sudarymo aktą.
293 Šį ribotą numatyto sudaryti susitarimo sudarymo akto tikslą patvirtina tiek sprendimuose 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo nurodytas materialinis teisinis pagrindas, t. y. SESV 78 straipsnio 2 dalis, SESV 82 straipsnio 2 dalis ir SESV 83 straipsnio 1 dalis, tiek prašymo pateikti nuomonę pirmojo klausimo a punkte, kuriame paminėtos tos pačios SESV nuostatos ir SESV 84 straipsnis, nurodytas materialinis teisinis pagrindas.
294 Taigi argumentuojant atsakymą į prašymo pateikti nuomonę pirmojo klausimo a punktą kaip prielaida reikia remtis tuo, kad numatyto sudaryti susitarimo sudarymo akto turinys bus susijęs su Stambulo konvencijos nuostatomis, turinčiomis sąsają su teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, prieglobsčiu ir negrąžinimo principu, Sąjungos institucijoms ir viešojo administravimo įstaigoms tenkančiais įsipareigojimais, nes šios nuostatos priklauso Sąjungos kompetencijai (toliau – Stambulo konvencijos dalis, kuri yra numatyto sudaryti susitarimo dalykas).
295 Pirma, dėl teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose reikia priminti, kad Stambulo konvencijos V skyriaus 44, 47 ir 48 straipsniai, VI skyriaus 49, 50 ir 54–58 straipsniai ir VIII skyriaus 62–65 straipsniai, kaip matyti, be kita ko, iš šios nuomonės 25–29, 33 ir 34 punktuose pateiktos šių skyrių santraukos, susiję su: teritorine jurisdikcija dėl baudžiamojo persekiojimo už šioje konvencijoje nurodytas nusikalstamas veikas; atsižvelgimu į kitos tos konvencijos šalies teritorijoje priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius; draudimu taikyti alternatyvius ginčų sprendimo būdus; būtinybe veiksmingai, skubiai, prireikus ex officio arba ex parte ir visuomet atsižvelgiant į aukų teises vykdyti tyrimus, baudžiamąjį persekiojimą ar teismo procesus; aukų teise gauti tinkamą apsaugą, informaciją, paramą ir teisinę pagalbą; priimtinais įrodymais, aukų teise būti išklausytoms ir liudytojų apsauga; nusikalstamų veikų senatimi; bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose siekiant užkirsti kelią visų formų smurtui, kovoti su juo ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už jį, apsaugoti aukas ir teikti joms pagalbą, vykdyti tyrimus ir procesus dėl nusikalstamų veikų, vykdyti teismo sprendimus baudžiamosiose bylose; nusikalstamos veikos aukų galimybe pateikti skundą savo gyvenamosios vietos valstybės kompetentingoms valdžios institucijoms, jei ta nusikalstama veika įvykdyta Stambulo konvencijos šalies teritorijoje; savitarpio teisine pagalba baudžiamosiose bylose; ekstradicija arba teismo sprendimų baudžiamosiose bylose vykdymu; dalijimusi informacija, galinčia padėti užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms arba pradėti ar vykdyti tyrimus, taip pat informacija apie asmeniui kylančią tiesioginę riziką, kad prieš jį bus atlikti smurto veiksmai; asmens duomenų apsaugos reikalavimų laikymųsi.
296 Kaip mano Parlamentas, Taryba ir Komisija, taip pat kelios šioje procedūroje dalyvaujančios valstybės narės, šios nuostatos iš esmės priklauso Sąjungos kompetencijai, nurodytai SESV 82 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią, kiek tai būtina nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimui bei policijos ir teismų bendradarbiavimui tarpvalstybinio pobūdžio baudžiamosiose bylose palengvinti, Sąjunga gali nustatyti minimalias taisykles, susijusias, be kita ko, su valstybių narių tarpusavio įrodymų priimtinumu, asmenų teisėmis baudžiamajame procese ir nusikaltimų aukų teisėmis. Taigi, atsižvelgiant į tų nuostatų skaičių ir taikymo sritį, reikia konstatuoti, kad SESV 82 straipsnio 2 dalis turėtų būti vienas iš numatyto sudaryti susitarimo sudarymo akto teisinių pagrindų.
297 Stambulo konvencijos II skyriaus 7, 8, 10 ir 11 straipsniuose, III skyriaus 12–16 straipsniuose, IV skyriaus 18–28 straipsniuose, VI skyriaus 51–53 straipsniuose ir VIII skyriaus 62 ir 63 straipsniuose įtvirtinti, be kita ko, tokie šios konvencijos šalių įsipareigojimai: įgyvendinti veiksmingą, visapusišką ir koordinuojamą nacionalinę politiką, kuria siekiama užkirsti kelią visų formų smurtui ir kovoti su juo; skirti tinkamus finansinius ir žmogiškuosius išteklius; paskirti oficialias institucijas, atsakingas už politikos koordinavimą, įgyvendinimą, stebėseną ir vertinimą; rinkti statistinius duomenis; remti mokslo tyrimus, susijusius su esminėmis smurto priežastimis ir poveikiu, dažnumu ir apkaltinamųjų nuosprendžių skaičiumi; skatinti pokyčius siekiant panaikinti bet kokią praktiką, grindžiamą žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis; užkirsti kelią visų formų smurtui, patenkančiam į tos konvencijos taikymo sritį; imantis priemonių daugiausia dėmesio skirti pažeidžiamų asmenų ir nukentėjusiųjų specialiems poreikiams; užtikrinti, kad kultūra, papročiai, religija, tradicijos ar vadinamoji garbė nebūtų laikomi smurto veiksmų pateisinimu; vykdyti visuomenės informavimo programas; sukurti programas, kuriomis būtų siekiama šeimoje smurtaujančius asmenis mokyti nesmurtinio elgesio; imtis būtinų priemonių, kad visos aukos būtų apsaugotos nuo bet kokių tolesnių smurto veiksmų (įskaitant mechanizmus, kuriais numatomas veiksmingas visų atitinkamų valstybės institucijų bendradarbiavimas; tinkamą ir laiku pateikiamą informaciją apie esamas paramos tarnybas ir teisines priemones; teisines ir psichologines konsultacijas, finansinę paramą, sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas; informaciją apie individualių ar kolektyvinių skundų mechanizmus; tinkamas, lengvai prieinamas prieglaudas, kurių skaičius būtų pakankamas; 24 valandas per parą veikiančias nemokamos pagalbos telefono linijas; išžaginimo aukų krizės centrus ir pagalbos seksualinio smurto aukoms centrus; vaikų, tapusių smurto liudininkais, amžiui pritaikytas psichologines ir socialines konsultacijas); imtis būtinų priemonių, kad konfidencialumo taisyklės nekliudytų pranešti apie įvykdytą sunkų smurto veiksmą arba tikimybę, kad jis bus įvykdytas; imtis prevencinių operatyvinių priemonių; atlikti pavojaus aukų gyvybei vertinimą; suteikti galimybę išduoti ribojamuosius ar apsaugos nurodymus; suteikti aukoms tinkamą apsaugą, informaciją, paramos paslaugas ir teisinę pagalbą; užtikrinti bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose siekiant užkirsti kelią visų formų smurtui, su juo kovoti ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už jį, apsaugoti aukas ir teikti joms pagalbą, vykdyti tyrimus ir procesus dėl nusikalstamų veikų, vykdyti teismo sprendimus baudžiamosiose bylose; dalytis informacija, kuri galėtų padėti užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms arba pradėti ar vykdyti tyrimus, taip pat informacija apie asmeniui kylančią tiesioginę riziką, kad prieš jį bus atlikti smurto veiksmai.
298 Tokie įsipareigojimai, kaip teigia, be kita ko, Parlamentas ir Komisija, iš esmės priskirtini nusikaltimų prevencijos sričiai, kurioje pagal SESV 84 straipsnį Sąjungai suteikiama kompetencija nustatyti priemones valstybių narių veiksmams skatinti ir remti. Atsižvelgiant į pirmesniame punkte nurodytų nuostatų skaičių ir taikymo sritį, o jose, kaip savo išvados 158 punkte pažymėjo generalinis advokatas, įtvirtinti įsipareigojimai iš esmės yra savarankiško pobūdžio, palyginti su tais, kurie apibendrinti šios nuomonės 295 punkte, reikia konstatuoti, kad ši numatyto sudaryti susitarimo dalis nėra tik papildoma pastarųjų įsipareigojimų dalis ir jos taikymo sritis nėra „ypač ribota“. Vadinasi, SESV 84 straipsnis taip pat turėtų būti vienas iš numatyto sudaryti susitarimo sudarymo akto teisinių pagrindų.
299 Pagal Stambulo konvencijos V skyriaus 33–43 straipsnius susitariančiosios šalys konkrečiai įsipareigoja kriminalizuoti šias veikas, už kurių padarymą, kėsinimąsi jas padaryti, bendrininkavimą ar pagalbą jas darant baudžiama taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasomąsias sankcijas: asmens psichinės sveikatos sutrikdymą naudojant prievartą ar grasinimus; kitam asmeniui grėsmę keliantį elgesį, dėl kurio šis asmuo jaučiasi nesaugus; fizinio smurto veiksmus; priverstinį seksualinių veiksmų atlikimą asmeniui; veiksmus, kuriais suaugusysis arba vaikas priverčiamas sudaryti santuoką; moters lyties organų išpjovimą, užsiuvimą ar bet kokį kitą žalojimą; moters nėštumo nutraukimą negavus jos išankstinio sutikimo; operacijos, kurios pasekmė yra moters gebėjimo natūraliu būdu susilaukti palikuonių praradimas, atlikimą negavus jos išankstinio sutikimo; bet kokios formos nepageidaujamus seksualinio pobūdžio žodinius, nežodinius ar fizinius veiksmus, kuriais pažeminamas asmens orumas, ypač jei sukuriama bauginanti, priešiška, menkinanti, žeminanti ar užgauli aplinka.
300 Šiuo klausimu pagal SESV 83 straipsnio 1 dalį Sąjungai suteikiama kompetencija nustatyti minimalias taisykles dėl nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžimo, be kita ko, prekybos žmonėmis, moterų ir vaikų seksualinio išnaudojimo srityse.
301 Kaip teigia, be kita ko, Komisija ir kaip savo išvados 155 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, šios nuomonės 299 punkte nurodyti Stambulo konvencijoje įtvirtinti įsipareigojimai sutampa su pagal SESV 83 straipsnio 1 dalį Sąjungai suteikta veiksmų laisve tiek nedaug, kad reikia konstatuoti, jog šioje tos konvencijos dalyje įtvirtintų įsipareigojimų, patenkančių į šią veiksmų laisvę, taikymo sritis yra „ypač ribota“ Sąjungai, todėl ši nuostata neturėtų būti vienas iš numatyto sudaryti susitarimo sudarymo akto teisinių pagrindų.
302 Antra, dėl Stambulo konvencijos VII skyriuje nurodytų prieglobsčio ir negrąžinimo pažymėtina, kad iš šios nuomonės 30–32 punktuose pateiktos šios konvencijos 59–61 straipsnių santraukos matyti, kad šiose nuostatose iš esmės numatyti įsipareigojimai, susiję su: atskirų leidimų gyventi šalyje, kurie gali būti atnaujinami, išdavimu; gyventojo statuso, kuris buvo prarastas dėl priverstinės santuokos, atkūrimu; išsiuntimo iš šalies proceso sustabdymu; papildomos apsaugos suteikimu; kiekvieno 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150) 1 straipsnio A punkto 2 papunktyje numatyto pagrindo taikymu atsižvelgiant į lyčių aspektą, kad būtų galima įgyti pabėgėlio statusą; draudimu grąžinti į šalį tam tikromis sąlygomis.
303 Šios procedūros šalys sutaria, kad tokie įsipareigojimai patenka į SESV 78 straipsnio 2 dalies taikymo sritį.
304 Kaip savo išvados 160–162 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, nors Stambulo konvencijoje yra tik trys straipsniai, susiję su šios nuomonės 302 punkte nurodytomis sritimis, jie sudaro atskirą šios konvencijos skyrių ir juose numatyti konkretūs ir esminiai įsipareigojimai, dėl kurių gali tekti priderinti tos konvencijos šalių teisės aktus šiose srityse. Šiomis aplinkybėmis ši konvencijos dalis negali būti laikoma papildoma arba tokia, kurios taikymo sritis yra „ypač ribota“, kaip tai suprantama pagal šios nuomonės 285 ir 286 punktuose nurodytą jurisprudenciją, todėl SESV 78 straipsnio 2 dalis turėtų būti vienas iš šio numatyto sudaryti susitarimo sudarymo akto teisinių pagrindų.
305 Trečia, neginčijama, kad visų pirma didelę dalį su prevencijos priemonėmis susijusių įpareigojimų, įtvirtintų Stambulo konvencijos II skyriaus 7, 8, 10 ir 11 straipsniuose, III skyriaus 12–16 straipsniuose, IV skyriaus 18–28 straipsniuose, VI skyriaus 51–53 straipsniuose ir VIII skyriaus 62 ir 63 straipsniuose, kurių santrauka pateikta šios nuomonės 297 punkte, Sąjunga iš esmės privalėtų taikyti ir savo administracijos darbuotojams, jos institucijų, organų ir įstaigų patalpose ir pastatuose besilankančiai visuomenei. Be to, tas pats pasakytina apie šios nuomonės 295 punkte apibendrintus kelis įsipareigojimus, įtvirtintus šios konvencijos VI skyriaus 49, 50 ir 56 straipsniuose ir VIII skyriaus 63–65 straipsniuose. Galiausiai atrodo, kad Sąjungai, kiek tai konkrečiai susiję su jos viešuoju administravimu, gali būti taikomi papildomi įpareigojimai, kaip antai nustatyti tos konvencijos 30 straipsnyje, susiję su tinkamo žalos atlyginimo mokėjimu nuo smurto nukentėjusiems asmenims.
306 Kaip Taryba iš esmės numatė sprendimų 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo 7 konstatuojamosiose dalyse, tokie įsipareigojimai patenka į SESV 336 straipsnio taikymo sritį.
307 Kaip savo išvados 164 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Sąjungos viešojo administravimo srityje, kitaip nei srityse, kurioms taikoma SESV 82 straipsnio 2 dalis ir SESV 84 straipsnis, Sąjunga turėtų ne tik nustatyti minimalius reikalavimus ar paramos priemones, bet ir pati užtikrinti, kad būtų visiškai įvykdyti šios nuomonės 305 punkte nurodyti įsipareigojimai.
308 Vadinasi, atsižvelgiant į atitinkamų nuostatų skaičių, įsipareigojimų, kuriuos pagal jas Sąjunga prisiimtų viešojo administravimo srityje, apimtį ir į tai, kad numatytas sudaryti susitarimas taikomas tik nedaugelyje sričių, ši numatyto sudaryti susitarimo sudedamoji dalis nėra vien papildoma arba tokia, kurios taikymo sritis yra „ypač ribota“, todėl SESV 336 straipsnis turėtų būti vienas iš šio susitarimo sudarymo akto teisinių pagrindų.
309 Ketvirta, dėl Stambulo konvencijos IX skyriaus 66–70 straipsniuose ir XII skyriaus 74 straipsnyje įtvirtintų Sąjungai tenkančių įsipareigojimų, susijusių su stebėsenos mechanizmu ir ginčų sprendimu, pakanka priminti, kad Sąjungos kompetencija prisiimti tarptautinius įsipareigojimus apima kompetenciją įtraukti į juos institucines nuostatas. Šių nuostatų buvimas susitarime neturi įtakos kompetencijai jį sudaryti. Šios nuostatos yra pagalbinio pobūdžio, todėl joms taikoma ta pati kompetencija, kokia taikoma pagrindinėms nuostatoms (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 16 d. Nuomonės 2/15 (Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru), EU:C:2017:376, 276 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
310 Dar reikia patikslinti, kaip tai padarė generalinis advokatas savo išvados 165 punkte, kad šioje nuomonėje nurodytų tinkamų teisinių pagrindų derinys neprieštarauja šios nuomonės 288 punkte primintai jurisprudencijai, nes, remiantis SESV 218 straipsniu, sprendimo dėl numatyto sudaryti susitarimo priėmimo procedūra yra vienoda pagal visus šiuos teisinius pagrindus, t. y. pagal visus juos vidaus lygmeniu taikoma įprasta teisėkūros procedūra.
311 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į prašymo pateikti nuomonę pirmojo klausimo a punktą reikia atsakyti: tinkami materialiniai teisiniai pagrindai priimti Tarybos aktą dėl Stambulo konvencijos dalies, kuri yra numatyto sudaryti susitarimo, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį, dalykas, sudarymo Sąjungos vardu yra SESV 78 straipsnio 2 dalis, SESV 82 straipsnio 2 dalis, SESV 84 ir 336 straipsniai.
D. Dėl Stambulo konvencijos sudarymo akto padalijimo į du atskirus sprendimus
312 Atsižvelgiant į šios nuomonės 228 ir 294 punktuose padarytas išvadas, reikia konstatuoti, kad prašymo pateikti nuomonę pirmojo klausimo b punktu Parlamentas iš esmės siekia sužinoti, ar būtina arba galima aktą dėl Stambulo konvencijos dalies, kuri yra numatyto sudaryti susitarimo dalykas, sudarymo Sąjungos vardu padalyti į du atskirus sprendimus.
313 Kaip matyti iš prašymo pateikti nuomonę ir Teisingumo Teismui pateiktų pastabų, šis klausimas susijęs su Protokolo Nr. 21 taikymu Airijai tuo atveju, jeigu, be kita ko, SESV 78 straipsnio 2 dalis, 82 straipsnio 2 dalis ir 84 straipsnis, esantys SESV trečiosios dalies V antraštinėje dalyje, būtų nurodyti kaip tinkami to susitarimo sudarymo teisiniai pagrindai. Be to, nors Bulgarijos Respublika nurodė, kad minėtam klausimui gali būti svarbus ir Protokolas Nr. 22, Taryba tvirtino, kad nagrinėjamu atveju dėl šio protokolo taikymo nekilo didelių sunkumų.
314 Dėl Protokolo Nr. 21 pažymėtina, kad iš sprendimų 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo matyti, jog Airija, remdamasi šiuo protokolu, iš tiesų neketina dalyvauti Sąjungos vardu sudarant Stambulo konvencijos dalį, susijusią su prieglobsčiu ir negrąžinimo principu, tačiau ketina dalyvauti sudarant kitas šios konvencijos dalis.
315 Kaip matyti iš Sprendimo 2017/865 dėl pasirašymo 10 konstatuojamosios dalies ir Airijos bei Tarybos argumentų, šių dviejų Stambulo konvencijos dalių skirtumas grindžiamas tuo, kad Airijai yra privalomos direktyvos 2011/36 ir 2011/93, bet ne direktyvos 2011/95 ir 2013/32.
316 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Protokolo Nr. 21 1 straipsnį „Airija nedalyvauja Tarybos darbe nustatant priemones, siūlomas pagal [SESV] III dalies V antraštinę dalį“.
317 Pagal šio protokolo 2 straipsnį „jokios [SESV] III dalies V antraštinės dalies nuostatos, jokia pagal šią antraštinę dalį nustatyta priemonė ir jokia Sąjungos pagal šią antraštinę dalį sudarytų tarptautinių sutarčių nuostata nei jokie Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai, aiškinantys šias nuostatas ar priemones, nėra privalomi arba taikomi“ Airijai ir šios „nuostatos, priemonės ir sprendimai neturi jokios įtakos“ šios valstybės „kompetencijai, teisėms bei įsipareigojimams“. Be to, tai valstybei narei taikomos minėtos nuostatos, priemonės ar sprendimai „neturi jokios įtakos acquis communautaire ar Sąjungos acquis ir nėra Sąjungos teisės dalis“.
318 Vis dėlto pagal minėto protokolo 3 straipsnį Airija „gali raštu pranešti <...> apie savo pageidavimą dalyvauti nustatant ir taikant bet kurią iš pasiūlytų priemonių, ir po to [paskui] ši valstybė [narė] turės teisę tai daryti“.
319 Pagal Protokolo Nr. 21 4 straipsnį „Tarybai pagal [SESV] III dalies V antraštinę dalį nustačius priemonę, <...> Airija gali bet kada pranešti <...> apie savo ketinimą pripažinti šias priemones“.
320 Protokolo Nr. 21 4a straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „Airijos atveju šio protokolo nuostatos taip pat taikomos priemonėms, siūlomoms ar priimtoms pagal [SESV] III dalies V antraštinę dalį, iš dalies keičiančioms galiojančią priemonę, kuri [jai] yra privaloma“.
321 Kaip savo išvados 186–189 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, iš Protokolo Nr. 21 1–4a straipsnių matyti, kad negalima pripažinti, jog Airijos dalyvavimas priimant direktyvas 2011/36 ir 2011/93 automatiškai reiškia, kad ši valstybė narė privalo dalyvauti Sąjungos vardu sudarant atitinkamą Stambulo konvencijos dalį. Iš tiesų šiose nuostatose nedviprasmiškai nurodyta, kad jeigu Airija nepraneša apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant siūlomą priemonę, ji nedalyvauja nei pagal SESV trečiosios dalies V antraštinę dalį nustatant naujas priemones, nei pagal tą pačią dalį nustatant priemones, iš dalies keičiančias galiojančią jai privalomą priemonę, su sąlyga, kad laikomasi šio protokolo 4a straipsnio 2 dalyje numatytos tvarkos, o jos taikyti šioje procedūroje neketinama.
322 Tokį aiškinimą patvirtina Protokolo Nr. 21 sisteminis aiškinimas, iš kurio matyti, kad šio protokolo 2 straipsnis negali būti aiškinamas ir taikomas neatsižvelgiant į jo 1 straipsnį. Iš tiesų minėtame 2 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad pagal šį 1 straipsnį ir laikantis to protokolo 3, 4 ir 6 straipsnių Airijai nėra privalomos jame nurodytos priemonės, nuostatos ir sprendimai, neatsiejamai susijusi su minėtame 1 straipsnyje įtvirtinta taisykle, kad ši valstybė narė nedalyvauja nustatant priemones pagal SESV trečiosios dalies V antraštinę dalį, taigi šios dvi taisyklės negali būti suprastos jų nesiejant (pagal analogiją žr. 2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 115 ir 116 punktus).
323 Taigi, leidus Airijai dalyvauti priimant Sąjungos teisės aktą, nors ji nebūtų saistoma šio teisės akto, arba pripažinus, kad ši valstybė narė yra saistoma tokio teisės akto, nors nedalyvavo jį priimant, būtų pažeistas Protokolu Nr. 21 siekiamas tikslas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 116 punktą).
324 Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad Protokolas Nr. 21 visiškai neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl tinkamo teisinio pagrindo priimant atitinkamą sprendimą (2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 108 punktas).
325 Iš tiesų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje suformuluota taisyklė, pagal kurią būtent materialinis teisinis akto pagrindas lemia procedūras, kurių reikia laikytis priimant tą aktą, galioja ne tik vidaus akto priėmimo procedūroms, bet ir procedūroms, taikomoms sudarant tarptautinius susitarimus (2014 m. birželio 24 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑658/11, EU:C:2014:2025, 57 punktas).
326 Vadinasi, tinkami numatyto sudaryti susitarimo sudarymo teisiniai pagrindai lemia tai, ar taikomas Protokolo Nr. 21 1 straipsnis, o remiantis šia nuostata, Airijos dalyvavimas ar nedalyvavimas priimant šio susitarimo sudarymo aktą pagal šio protokolo 2 straipsnį savo ruožtu lemia tai, ar ši valstybė narė turi būti saistoma to sudarymo akto, taigi, ir tai, ar jai turi būti taikomos Stambulo konvencijos nuostatos, kurios yra numatyto sudaryti susitarimo dalykas.
327 Šis Protokolo Nr. 21 1 ir 2 straipsnių tarpusavio neatsiejamumas ir aplinkybė, kad jokioje šio protokolo nuostatoje nenumatyta galimybė iš dalies dalyvauti nustatant priemonę, užkerta kelią pasirinktinai dalyvauti nustatant tą pačią šiuose straipsniuose nurodytą priemonę. Šią išvadą patvirtina to protokolo 3 straipsnio formuluotė, pagal kurią Airijai numatyta tik galimybė pranešti apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant bet kurią iš „pasiūlytų priemonių“.
328 Vadinasi, pagal Protokolą Nr. 21 neleidžiama numatyto sudaryti susitarimo sudarymo akto padalyti į du sprendimus tam, kad Airija galėtų dalyvauti priimant vieną iš dviejų sprendimų, tačiau negalėtų dalyvauti priimant kitą sprendimą, nors kiekvienas iš sudarymo sprendimų, kaip ir sprendimai 2017/865 ir 2017/866 dėl pasirašymo, būtų susijęs su priemonėmis, kurios nustatomos pagal SESV trečiosios dalies V antraštinę dalį ir kurios dėl to patenka į šio protokolo taikymo sritį.
329 Be to, toks numatyto sudaryti susitarimo sudarymo akto padalijimas į du ar daugiau sprendimų gali prieštarauti tiek šios nuomonės 285–287 punktuose primintai jurisprudencijai, tiek ESS 13 straipsnio 2 daliai, pagal kurią institucijos turi veikti, be kita ko, laikydamosi Sutartyse nustatytų procedūrų, sąlygų ir tikslų, ir šios nuomonės 232 punkte primintai jurisprudencijai, pagal kurią taisyklės, susijusios su Sąjungos institucijų valios formavimu, yra įtvirtintos Sutartyse ir jų negali nustatyti nei valstybės narės, nei pačios institucijos.
330 Vis dėlto, kaip savo išvados 182 punkte pažymėjo generalinis advokatas, jeigu paaiškėja, kad tarptautinio susitarimo sudarymo aktu siekiama kelių tikslų arba jis turi kelias neatskiriamas sudedamąsias dalis ir nė viena iš dalių nėra papildoma kitos atžvilgiu, dėl to tas aktas grindžiamas skirtingais teisiniais pagrindais, skirtingos balsavimo Taryboje taisyklės gali lemti šių teisinių pagrindų tarpusavio nesuderinamumą (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 109 punktą).
331 Tokiu atveju, siekiant priimti numatyto sudaryti tarptautinio susitarimo sudarymo aktą, gali prireikti priimti du ar daugiau sprendimų (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Susitarimas su Armėnija), C‑180/20, EU:C:2021:658, 40 punktą).
332 Vadinasi, gali būti situacijų, kuriose numatyto sudaryti susitarimo sudarymo aktą objektyviai būtina padalyti į du ar daugiau sprendimų.
333 Taip gali būti, be kita ko, tuo atveju, kai tokiu padalijimu siekiama atsižvelgti į tai, kad Airija nedalyvauja įgyvendinant priemones, numatytas sudarant tarptautinį susitarimą ir patenkančias į Protokolo Nr. 21 taikymo sritį, o kitos sudarant šį susitarimą numatytos priemonės nepatenka į šią taikymo sritį.
334 Taip gali būti ir tuo atveju, kai tokiu padalijimu siekiama atsižvelgti į tai, kad Danijos Karalystė nedalyvauja įgyvendinant priemones, numatytas sudarant tarptautinį susitarimą ir patenkančias į Protokolo Nr. 22 taikymo sritį, o kitos sudarant šį susitarimą numatytos priemonės nepatenka į šią taikymo sritį.
335 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Protokolu Nr. 22, kaip matyti iš jo preambulės trečios–penktos dalių, siekiama nustatyti teisinį pagrindą, kuris leistų valstybėms narėms toliau plėtoti bendradarbiavimą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, ir šiuo tikslu, nedalyvaujant Danijos Karalystei, nustatyti priemones, kurios nesaistytų šios valstybės narės, tačiau paliekant jai galimybę dalyvauti nustatant priemones minėtoje srityje ir būti jų saistomai pagal šio protokolo 8 straipsnyje numatytas sąlygas. Šiuo tikslu Protokolo Nr. 22 1 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad Danijos Karalystė nedalyvauja Tarybos darbe nustatant priemones pagal SESV trečiosios dalies V antraštinę dalį, o pagal šio protokolo 2 straipsnį Danijos Karalystei neprivalomos tokios priemonės (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 111 ir 112 punktus).
336 Nagrinėjamu atveju iš atsakymo į pirmojo klausimo a punktą matyti, kad viena iš numatyto sudaryti susitarimo sudarymo akto materialinio teisinio pagrindo sudedamųjų dalių yra SESV 336 straipsnis, kuris nepriklauso SESV trečiosios dalies V antraštinei daliai, taigi jis nepatenka į protokolų Nr. 21 ir Nr. 22 taikymo sritį. Tokiomis aplinkybėmis gali būti nustatytas objektyvus poreikis padalyti šio susitarimo sudarymo aktą, atsižvelgiant į tai, kad Airija ar Danijos Karalystė nedalyvauja sudarant šį susitarimą tiek, kiek jį sudarydama Sąjunga naudojasi išorės kompetencija, išplaukiančia iš SESV 78 straipsnio 2 dalies, SESV 82 straipsnio 2 dalies ir SESV 84 straipsnio.
337 Taigi į prašymo pateikti nuomonę pirmojo klausimo b punktą reikia atsakyti: protokolai Nr. 21 ir Nr. 22 pateisina Tarybos akto dėl Stambulo konvencijos dalies, kuri yra numatyto sudaryti susitarimo dalykas, sudarymo Sąjungos vardu padalijimą į du atskirus sprendimus tik tiek, kiek tokiu padalijimu siekiama atsižvelgti į tai, kad Airija ar Danijos Karalystė nedalyvauja įgyvendinant priemones, kurių visų imamasi dėl šio susitarimo sudarymo ir kurios patenka į šių protokolų taikymo sritį.
VII. Atsakymas į prašymą pateikti nuomonę
338 Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada:
– pagal Sutartis nedraudžiama, kad veikdama pagal savo darbo tvarkos taisykles Taryba, prieš priimdama sprendimą dėl Stambulo konvencijos sudarymo Sąjungos vardu, palauktų valstybių narių „bendro sutarimo“ būti saistomoms šios konvencijos jų kompetencijai priklausančiose srityse, jeigu visada besąlygiškai laikomasi SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalyse nustatytų reikalavimų. Tačiau pagal Sutartis draudžiama į šiame straipsnyje numatytą susitarimo sudarymo procedūrą įtraukti papildomą etapą, per kurį iš anksto turi būti nustatytas toks „bendras sutarimas“, kad būtų galima priimti sprendimą dėl tos konvencijos sudarymo,
– tinkami materialiniai teisiniai pagrindai priimti Tarybos aktą dėl Stambulo konvencijos dalies, kuri yra numatyto sudaryti susitarimo, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį, dalykas, sudarymo Sąjungos vardu yra SESV 78 straipsnio 2 dalis, SESV 82 straipsnio 2 dalis, SESV 84 ir 336 straipsniai,
– protokolai Nr. 21 ir Nr. 22 pateisina Tarybos akto dėl Stambulo konvencijos dalies, kuri yra numatyto sudaryti susitarimo dalykas, sudarymo Sąjungos vardu padalijimą į du atskirus sprendimus tik tiek, kiek tokiu padalijimu siekiama atsižvelgti į tai, kad Airija ar Danijos Karalystė nedalyvauja įgyvendinant priemones, kurių visų imamasi dėl šio susitarimo sudarymo ir kurios patenka į šių protokolų taikymo sritį.
Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) pateikia šią nuomonę:
1. Pagal Sutartis nedraudžiama, kad veikdama pagal savo darbo tvarkos taisykles Europos Sąjungos Taryba, prieš priimdama sprendimą dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija) sudarymo Europos Sąjungos vardu, palauktų valstybių narių „bendro sutarimo“ būti saistomoms šios konvencijos jų kompetencijai priklausančiose srityse, jeigu visada besąlygiškai laikomasi SESV 218 straipsnio 2, 6 ir 8 dalyse nustatytų reikalavimų. Tačiau pagal Sutartis draudžiama į šiame straipsnyje numatytą susitarimo sudarymo procedūrą įtraukti papildomą etapą, per kurį iš anksto turi būti nustatytas toks „bendras sutarimas“, kad būtų galima priimti sprendimą dėl tos konvencijos sudarymo.
2. Tinkami materialiniai teisiniai pagrindai priimti Tarybos aktą dėl Stambulo konvencijos dalies, kuri yra numatyto sudaryti susitarimo, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį, dalykas, sudarymo Sąjungos vardu yra SESV 78 straipsnio 2 dalis, SESV 82 straipsnio 2 dalis, SESV 84 ir 336 straipsniai.
3. Protokolas Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, pridėtas prie ESS ir SESV, ir Protokolas Nr. 22 dėl Danijos pozicijos, pridėtas prie ESS ir SESV, pateisina Tarybos akto dėl Stambulo konvencijos dalies, kuri yra numatyto sudaryti susitarimo dalykas, sudarymo Sąjungos vardu padalijimą į du atskirus sprendimus tik tiek, kiek tokiu padalijimu siekiama atsižvelgti į tai, kad Airija ar Danijos Karalystė nedalyvauja įgyvendinant priemones, kurių visų imamasi dėl šio susitarimo sudarymo ir kurios patenka į šių protokolų taikymo sritį.
Lenaerts Silva de Lapuerta Arabadjiev
Prechal Vilaras Ilešič
Bay Larsen Kumin Wahl
von Danwitz Biltgen Jürimäe
Rossi Jarukaitis Jääskinen
Paskelbta 2021 m. spalio 6 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
A. Calot Escobar | | K. Lenaerts |