BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. gruodžio 13 d.(*)

„Viešoji tarnyba – Akredituoti Parlamento narių padėjėjai – Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis – Pagalbos prašymas – Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnis – Psichologinis priekabiavimas – Patariamasis komitetas dėl priekabiavimo darbo vietoje ir jo prevencijos, nagrinėjantis akredituotų Parlamento narių padėjėjų skundus dėl Europos Parlamento narių veiksmų – Sprendimas atmesti pagalbos prašymą – Teisė būti išklausytam – Rungimosi principas – Atsisakymas pateikti patariamojo komiteto nuomonę ir liudytojų apklausos protokolus – Institucijos atsakovės atsisakymas paklusti Bendrojo Teismo nurodytai taikyti tyrimo priemonei“

Byloje T‑83/18

CH, buvusi akredituota Europos Parlamento nario padėjėja, atstovaujama advokatų C. Bernard-Glanz ir A. Tymen,

ieškovė,

prieš

Europos Parlamentą, atstovaujamą D. Boytha ir E. Taneva

atsakovą,

dėl pagal SESV 270 straipsnį pateikto prašymo, pirma, panaikinti 2017 m. kovo 20 d. Parlamento sprendimą, kuriuo sudaryti tarnybos sutartis įgaliota šios institucijos tarnyba atmetė 2011 m. gruodžio 22 d. ieškovės pateiktą pagalbos prašymą, ir, antra, atlyginti ieškovės tariamai patirtą žalą

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai P. Nihoul ir J. Svenningsen (pranešėjas),

posėdžio sekretorė M. Marescaux, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. spalio 25 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

 Faktinės aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimas „CH / Parlamentas“ (F‑129/12)

1        2004 m. spalio 1 d. sudaryti tarnybos sutartis įgaliota Europos Parlamento tarnyba (toliau – STSĮT) įdarbino ieškovę CH pagal Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) 5 straipsnį akredituota Parlamento nario Y padėjėja (toliau – APNP) pagal sutartį, kuri turėjo baigti galioti pasibaigus 2004–2009 m. Parlamento kadencijai.

2        Nutrūkus Y., kaip Parlamento nario, įgaliojimams ieškovė nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki Parlamento kadencijos pabaigos buvo įdarbinta kaip APNP, kad padėtų naujai Parlamento narei X, paskirtai vietoj Y, eiti pareigas iki jos mandato galiojimo pabaigos.

3        Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė buvo Parlamento įdarbinta kaip Parlamento narės X APNP 2009–2014 m. Parlamento kadencijos laikotarpiu. Ieškovė buvo priskirta prie II pareigų grupės 14 lygio. Tačiau pagal 2010 m. rugsėjo 1 d. sudarytą naują sutartį, pakeitusią ankstesnę sutartį, ieškovė buvo priimta vykdyti tas pačias užduotis, bet priskirta prie II pareigų grupės 11 lygio (toliau – darbo sutartis arba APNP sutartis).

4        Nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. ieškovė išėjo laikinojo nedarbingumo atostogų, kurios truko iki 2012 m. balandžio 19 d.

5        2011 m. lapkričio 28 d. ieškovė 2006 m. vasario 21 d. Parlamento sprendimu dėl priekabiavimo komiteto vidaus taisyklių priėmimo ([Europos Sąjungos] Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnis) įsteigtam Patariamajam komitetui dėl priekabiavimo darbo vietoje ir jo prevencijos (toliau – Bendrasis patariamasis komitetas) pranešė apie darbe patiriamus sunkumus, kuriuos, kaip ji teigė, lėmė X elgesys su ja.

6        2011 m. gruodžio 6 d. elektroniniame laiške ieškovė Bendrojo patariamojo komiteto narių paklausė, kokių veiksmų reikia imtis „skundui pateikti“. Vėliau 2011 m. gruodžio 12 d. elektroniniu laišku, siekdama įrodyti, kad, kaip ji mano, Parlamento narės, kuriai ji padeda eiti pareigas, elgesys su ja reiškia priekabiavimą, ieškovė visiems šio komiteto nariams ir Parlamento Generaliniam sekretoriui persiuntė tos pačios dienos elektroninį laišką, adresuotą X, kuriame ji apibūdino savo sveikatos būklę siekdama atkreipti šios Parlamento narės dėmesį. Galiausiai 2011 m. gruodžio 21 d. elektroniniu laišku ieškovė kreipėsi į Bendrojo patariamojo komiteto pirmininką prašydama susitikti.

7        2011 m. gruodžio 22 d. ieškovė, remdamasi Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 24 straipsniu, Parlamento Generaliniam sekretoriui pateikė pagalbos prašymą (toliau – pagalbos prašymas), kuriame teigė patirianti X psichologinį priekabiavimą, taip pat prašė imtis atitolinimo priemonių ir pradėti administracinį tyrimą.

8        2012 m. sausio 6 d. Parlamento Personalo generalinio direktorato (GD) Žmogiškųjų išteklių plėtros direktorato Darbuotojų įdarbinimo ir perkėlimo skyriui X raštu pateikė prašymą nutraukti APNP sutartį su ieškove (toliau – prašymas nutraukti sutartį). 2012 m. sausio 18 d. X šį prašymą nutraukti sutartį patvirtino.

9        2012 m. sausio 19 d. STSĮT sprendimu APNP sutartis su ieškove buvo nutraukta nuo 2012 m. kovo 19 d. dėl tariamai nutrūkusio pasitikėjimo ryšio (toliau – sprendimas atleisti iš darbo). Įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpiu – dviejų mėnesių laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 19 d. iki kovo 19 d. – ieškovė buvo atleista nuo savo pareigų vykdymo. Grįsdama motyvą dėl pasitikėjimo ryšio nutrūkimo, STSĮT nurodė, jog X jai pranešė, kad ieškovė neturi reikiamų įgūdžių, kad galėtų stebėti tam tikrų Parlamento komitetų, kurių narė buvo X, darbą, ir kad ieškovės elgesys tiek su ja, tiek su kitais Parlamento nariais ir jų APNP yra nepriimtinas.

10      2012 m. kovo 20 d. Parlamento Personalo GD generalinio direktoriaus, veikiančio kaip STSĮT, raštu ieškovės pateiktas pagalbos prašymas buvo atmestas, remiantis tuo, kad, neatsižvelgiant į tai, ar APNP gali būti suteikta pagalba pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, ieškovės pagalbos prašymas, susijęs su atitolinimo priemonių nustatymu ir administracinio tyrimo pradėjimu, neteko dalyko, nes per šį laikotarpį priėmus sprendimą atleisti iš darbo ieškovė nebevykdė profesinės veiklos Parlamente (toliau – pirmasis sprendimas atmesti pagalbos prašymą).

11      2012 m. kovo 30 d. ieškovė, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, Parlamento Generaliniam sekretoriui pateikė skundą dėl sprendimo atleisti iš darbo. 2012 m. birželio 22 d. ieškovė, remdamasi ta pačia Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostata, pateikė skundą dėl pirmojo sprendimo atmesti pagalbos prašymą.

12      2012 m. liepos 20 d. sprendimu Parlamento Generalinis sekretorius iš dalies patenkino skundą dėl sprendimo atleisti iš darbo ir nusprendė nukelti APNP sutarties su ieškove nutraukimo datą į 2012 m. birželio 20 d., atsižvelgęs į iki 2012 m. balandžio 19 d. gydytojo pažyma patvirtintas jos laikinojo nedarbingumo atostogas. Vis dėlto jis patvirtino sprendimo atleisti iš darbo pagrįstumą, remdamasis tuo, kad pagal jurisprudenciją, visų pirma pagal 2010 m. liepos 7 d. Sprendimo Tomas / Parlamentas (F‑116/07, F‑13/08 ir F‑31/08, EU:F:2010:77) 149 punktą, neįmanoma patikrinti pasitikėjimo ryšio buvimo ar jo nutrūkimo ir kad tai iš dalies galioja ir pagrindų, pateiktų siekiant pagrįsti šio ryšio nebuvimą ar nutrūkimą, kontrolei.

13      Bet kuriuo atveju Parlamento Generalinis sekretorius buvo tos nuomonės, kad ieškovė neįrodė, jog vertinant faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas pasitikėjimo ryšio nutrūkimas, padaryta akivaizdžių klaidų, tačiau Parlamentui buvo žinoma, kad ieškovė ne kartą yra padariusi profesinių nusižengimų, pirmiausia, kiek tai susiję su galimybės parengti teisės aktų pakeitimus konkrečioje byloje vertinimu, netaktišku jos elgesiu su kitos valstybės narės, nei X pilietybės valstybė, Parlamento nariu, įžūliu ieškovės elgesiu su naujai įdarbinta X APNP ir nemandagiu bendravimu su X vieno įmonės vadovo akivaizdoje. Vienas dėstytojas, lydėjęs grupę studentų, kurie lankėsi Parlamento rūmuose, taip pat yra pasiskundęs dėl ieškovės nemandagumo.

14      Galiausiai, Parlamento Generalinio sekretoriaus teigimu, tai, kad ieškovė pateikė pagalbos prašymą, negalėjo būti kliūtis priimti sprendimą atleisti iš darbo, kuris dėl X ir ieškovės akivaizdžiai pašlijusių santykių tapo neišvengiamas.

15      Be to, 2012 m. spalio 8 d. sprendimu Parlamento Generalinis sekretorius, veikdamas kaip STSĮT, atmetė skundą dėl pirmojo sprendimo atmesti pagalbos prašymą, pabrėždamas, kad nors jis, „grįsdamas STSĮT sprendimą atleisti iš darbo, nurod[ė] [ieškovei] [jos] netinkamą elgesį ir tikslius faktus, patikrinamus ir įvykusius liudininkų akivaizdoje, [ji] pateik[ė] kaltinimus, kurie n[ebuvo] pagrįsti jokiais įrodymais“. Ieškovei taip pat buvo atsakyta, kad apskritai priemonės, kurias ji prašė taikyti, „bet kuriuo atveju nesuderinamos su specifiniu būtinai artimų ir pasitikėjimu grindžiamų Parlamento nario ir jo [APNP] santykių pobūdžiu“, kad atitolinimo priemonė neturėtų jokios prasmės, nes sutrikdytų veiksmingus Parlamento nario ir jo APNP darbo ryšius, ir kad praktiškai Parlamentas negali skirti ieškovės kito Parlamento nario padėjėja, nes tik pats narys gali pateikti STSĮT prašymą priimti į darbą jo pasirinktą APNP. Parlamento Generalinis sekretorius taip pat pažymėjo, kad, kiek tai susiję su prašymu pradėti administracinį tyrimą, 2011 m. vasario 8 d. Sprendimas Skareby / Komisija (F‑95/09, EU:F:2011:9), kuriuo šiuo klausimu rėmėsi ieškovė, nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes Parlamento nariams netaikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai, įskaitant jų 12a straipsnį, jiems negali būti skirta drausminė nuobauda ir STSĮT negali jiems nurodyti dalyvauti administraciniame tyrime, net jeigu jų dalyvavimas būtų labai svarbus.

16      2012 m. spalio 31 d. Europos Sąjungos Tarnautojų teismo kanceliarija gavo ieškinį (užregistruotas numeriu F‑129/12), kuriame ieškovė iš esmės prašė panaikinti sprendimą atleisti iš darbo ir pirmąjį sprendimą atmesti pagalbos prašymą, taip pat priteisti iš Parlamento 120 000 EUR žalos atlyginimą.

17      2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimu CH / Parlamentas (F‑129/12, EU:F:2013:203) Tarnautojų teismas panaikino sprendimą atleisti iš darbo, be kita ko, motyvuodamas tuo, kad STSĮT prieš tai neišklausė ieškovės, ir pirmąjį sprendimą atmesti pagalbos prašymą, iš esmės konstatuodamas, kad, priešingai, nei teigė Parlamentas, APNP gali remtis Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsniu, siekdami prašyti STSĮT pagalbos, atsižvelgiant į Parlamento nario elgesį, kuris tariamai reiškė psichologinį priekabiavimą, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį. Be to, „atsižvelgdamas į labai kritikuotinas aplinkybes, kuriomis buvo priimtas sprendimas atleisti iš darbo ir pirmasis sprendimas atmesti pagalbos prašymą“, Tarnautojų teismas priteisė iš Parlamento sumokėti ieškovei 50 000 EUR patirtai neturtinei žalai atlyginti.

 Dėl 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo „CH / Parlamentas“ (F‑129/12) vykdymo priemonių, kurių ėmėsi Parlamentas, 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo „CH / Parlamentas“ (F‑132/14) ir skundžiamo sprendimo

18      2014 m. sausio 15 d. laišku ieškovė paprašė Parlamento imtis tam tikrų priemonių siekiant užtikrinti 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo CH / Parlamentas (F‑129/12, EU:F:2013:203) vykdymą pagal SESV 266 straipsnį.

19      2014 m. kovo 3 d. rašte Parlamentas oficialiai atsakė į įvairius ieškovės pateiktus prašymus dėl 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo CH / Parlamentas (F‑129/12, EU:F:2013:203) vykdymo priemonių.

20      Dėl ieškovės prašymo grąžinti ją į nuolatinį darbą Parlamente ši institucija nurodė, kad ši priemonė akivaizdžiai viršija tai, kas būtina 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimui CH / Parlamentas (F‑129/12, EU:F:2013:203) įvykdyti, pirmiausia dėl to, kad pagal 2009 m. vasario 23 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 160/2009, iš dalies keičiančio [KTĮS] (OL L 55, 2009, p. 1), 7 konstatuojamąją dalį „jokia šio reglamento nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti [APNP] privilegijuotą ar tiesioginę teisę eiti [Europos Sąjungos] pareigūnų ar kitų <…> tarnautojų pareigas“.

21      Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į asmeninį Parlamento narių ir jų APNP darbo santykių pobūdį, Parlamentas nurodė ieškovei, kad faktinis jos sugrąžinimas į darbą neįmanomas. Parlamentas patikslino, kad „vienintelė galimybė buvo grąžinti [ieškovę] į darbą, kurį ji dirbo iki [neteisėtu pripažinto] atleidimo, bet atleisti ją nuo atitinkamų pareigų vykdymo iki jos [darbo sutarties] galiojimo pabaigos 2014 m. liepos 1 d.[; šis] atleidimas nuo pareigų vykdymo atiti[ko] ir rūpestingumo pareigą“. Dėl to Parlamentas įsipareigojo sumokėti ieškovei darbo užmokestį, kuris jai priklausė nuo 2012 m. birželio 21 d., sprendimo atleisti iš darbo įsigaliojimo dienos iki darbo sutarties su ja termino pabaigos dienos, t. y. 2014 m. liepos 1 d., atskaičius darbo užmokestį ir bedarbio pašalpą, kuriuos ji taip pat gavo šiuo laikotarpiu.

22      Be to, Parlamentas patvirtino, kad anksčiau pateikto prašymo nutraukti sutartį ieškovės asmeninėje byloje nėra ir kad sprendimas atleisti iš darbo, kurį Tarnautojų teismas pripažino neteisėtu, iš šios bylos išimtas. Dėl prašymo perkelti į Sąjungos pensijų sistemą pensines teises, įgytas pagal nacionalinę sistemą, Parlamentas pažymėjo, kad ieškovė, išdirbusi kaip APNP tik penkerius metus, neatitinka reikalavimo būti išdirbus Sąjungos institucijoje bent dešimt metų, kad būtų įgyta teisė į senatvės pensiją, mokamą iš Sąjungos biudžeto.

23      Galiausiai dėl prašymo pradėti administracinį tyrimą, pateikto jau pagalbos prašyme, Parlamentas nurodė, jog „šiuo klausimu pažymėtina, kad jeigu [ieškovė] nuspręstų pareikšti ieškinį [X] pagal nacionalinę teisę, Parlamentas iš naujo įvertintų situaciją atsižvelgdamas į [jurisprudenciją], įtvirtintą [2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo CH / Parlamentas (F‑129/12, EU:F:2013:203) 57 punkte]“.

24      2014 m. balandžio 16 d. ieškovė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą dėl 2014 m. kovo 3 d. sprendimo ir 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo, kuriame STSĮT pateikė savo poziciją dėl papildomų prašymų.

25      2014 m. birželio 6 d. rašte Parlamento Teisės tarnyba, imdamasi 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo CH / Parlamentas (F‑129/12, EU:F:2013:203) vykdymo priemonių, pranešė ieškovei apie tai, kad 2014 m. balandžio 14 d. Parlamento biuro sprendimu dėl vidaus taisyklių priėmimo yra nustatytos APNP vidaus taisyklės (toliau – APNP taikomos vidaus taisyklės dėl priekabiavimo), kuriose buvo numatyta sudaryti Patariamąjį komitetą dėl priekabiavimo darbo vietoje ir jo prevencijos, kuris nagrinėtų APNP skundus dėl Parlamento narių (toliau – Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP). Taigi ieškovei buvo paaiškinta, kad nuo šiol šis komitetas yra „nagrinėti galimą [ieškovės] skundą dėl priekabiavimo kompetentinga institucija“, ir jai buvo „patar[ta] kreiptis į [Specialųjį patariamąjį komitetą dėl APNP] per jo sekretoriatą“.

26      2014 m. birželio 20 d. laišku ieškovė atsakė, kad panaikinus pirmąjį sprendimą atmesti pagalbos prašymą laikytina, jog Parlamentui šis prašymas, susijęs su X veiksmais, tebebuvo pateiktas. Todėl ieškovei kilo klausimas, „kodėl Parlamentas nemanė, kad būtent taikydamas [2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo CH / Parlamentas (F‑129/12, EU:F:2013:203)] vykdymo priemones jis pats turėtų tiesiogiai kreiptis į [Specialųjį patariamąjį komitetą dėl APNP], jei šis yra tinkamai įsteigtas, nors [jai] tai dar nėra patvirtinta“.

27      2014 m. rugpjūčio 4 d. rašte Parlamento Generalinis sekretorius, veikdamas kaip STSĮT, atmetė 2014 m. balandžio 16 d. skundą.

28      Ieškiniu (jį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2014 m. lapkričio 17 d. ir įregistravo numeriu F‑132/14) ieškovė prašė:

–        panaikinti 2014 m. kovo 3 d. Europos Parlamento sprendimą, kuriuo ši institucija atsisakė imantis priemonių, būtinų 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimui CH / Parlamentas (F‑129/12, EU:F:2013:203) įvykdyti pagal SESV 266 straipsnį, pradėti administracinį tyrimą, kad būtų nustatytas veiksmų, kuriais kaltinamas Parlamento narys, nurodytų jos 2011 m. gruodžio 22 d. pagalbos prašyme, tikrumas,

–        panaikinti 2014 m. balandžio 2 d. Parlamento sprendimą, kuriuo atsisakyta jai sumokėti 5 686 EUR sumą, lygią darbo užmokesčio, į kurį ji teigia turinti teisę pagal priemones, būtinas 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimui CH / Parlamentas (F‑129/12, EU:F:2013:203) įvykdyti pagal SESV 266 straipsnį, skirtumui,

–        panaikinti 2014 m. rugpjūčio 4 d. Parlamento sprendimą, kuriuo atmestas jos skundas dėl dviejų minėtų 2014 m. kovo 3 d. ir 2014 m. balandžio 2 d. sprendimų,

–        priteisti iš Parlamento atitinkamai 144 000 EUR ir 60 000 EUR jos turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

29      2014 m. lapkričio 26 d. įvyko Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP steigiamasis posėdis. Iš šio posėdžio protokolo 2 punkto matyti, kad „prireikus į komiteto posėdį gali būti pakviestas [Parlamento] juriskonsultas, kad patartų komitetui teisinio pobūdžio klausimais“. Iš šio protokolo 4 punkto matyti, kad „juriskonsultas pranešė [Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP] nariams apie Parlamento poziciją dviejose bylose dėl tariamo priekabiavimo[, tarp jų – byloje, kurioje priimtas 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimas CH / Parlamentas (F‑129/12, EU:F:2013:203)]“.

30      2014 m. gruodžio 17 d. raštu Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP pirmininkas pakvietė ieškovę dalyvauti susitikime su šio komiteto nariais, numatytame 2015 m. sausio 28 d.

31      2015 m. sausio 15 d. ieškovė Specialiajam patariamajam komitetui dėl APNP pateikė rašytines pastabas. 2015 m. sausio 28 d. šis komitetas išklausė ieškovę, X ir ieškovės kolegę CN, taip pat pateikusią pagalbos prašymą dėl tariamo X psichologinio priekabiavimo (2015 m. kovo 26 d. Sprendimas CN / Parlamentas, F‑26/14, EU:F:2015:22).

32      2015 m. spalio 6 d. Sprendimu CH / Parlamentas (F‑132/14, EU:F:2015:115) Tarnautojų teismas, be kita ko, panaikino 2014 m. kovo 3 d. sprendimą, patvirtintą 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu atmesti skundą, nes, 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimu CH / Parlamentas (F‑129/12, EU:F:2013:203) panaikinus pirmąjį sprendimą atmesti pagalbos prašymą, Parlamentas nenusprendė pradėti administracinio tyrimo dėl nurodytų psichologinio priekabiavimo veiksmų ir taip pažeidė SESV 266 straipsnį. Be to, Parlamentas buvo įpareigotas sumokėti ieškovei 25 000 EUR neturtinės žalos atlyginimą ir palūkanas dėl šio STSĮT pareigų neįvykdymo.

33      2016 m. gegužės 18 d., remdamasis APNP taikomų vidaus taisyklių dėl priekabiavimo (su pakeitimais, padarytais 2015 m. liepos 6 d. Parlamento biuro sprendimu) 10 straipsniu, pagal kurį Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP turi pateikti savo konfidencialų pranešimą Parlamento pirmininkui, o ne kvestoriams, Parlamento pirmininkas, susipažinęs su nauja Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP išvada, pateikta atlikus administracinį tyrimą, nurodė ieškovei manantis, kad jos pagalbos prašyme apibūdintas elgesys neįrodo netinkamo Parlamento nario elgesio su APNP ir kad jis perdavė šią bylą STSĮT sprendimui dėl pagalbos prašymo priimti (toliau – motyvuotas sprendimas).

34      Iš esmės Parlamento pirmininkas, kuris pagal APNP taikomų vidaus taisyklių dėl priekabiavimo (su pakeitimais, padarytais 2015 m. liepos 6 d. Parlamento biuro sprendimu) 12 straipsnį yra įgaliotas, „[a]tsižvelgdamas į [Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP] nuomonę“, priimti „motyvuotą sprendimą, kuriame nurodoma, ar buvo pateikti psichologinio priekabiavimo įrodymai“, ir prireikus turi teisę „skirti atitinkamam Parlamento nariui sankciją pagal Parlamento darbo tvarkos taisyklių 11 ir 166 straipsnius“, motyvuotame sprendime pažymėjo, kad Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP, be kita ko, pripažino įrodytomis faktines aplinkybes, kad X dažnai kritikuodavo ieškovę, taip pat ir viešai; kad X kartais šiurkščiai kalbėdavo su ieškove; kad kartais X priekaištaudavo ieškovei, prieš tai davusi prieštaringus nurodymus; kad kartais X susisiekdavo su ieškove ir per jos nedarbingumo atostogas; kad X liepdavo ieškovei skaityti elektroninius laiškus per atostogas; kad X spaudoje paskelbė, kad ieškovė yra nekompetentinga, ir kad X pažemino ieškovės pareigų lygį.

35      Motyvuotame sprendime Parlamento pirmininkas nusprendė, kad šis elgesys buvo tyčinis, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, ir kad jis laikui bėgant kartojosi. Visgi dėl X kritikos, šiurkštaus kalbėjimo tono, priekaištų dėl ieškovės klaidų ir X prašymų per ieškovės atostogas Parlamento pirmininkas nusprendė, kad X su visais savo darbuotojais elgėsi vienodai ir kad tai labiau rodė X nervingumą ir jos sunkumus vadovauti savo darbuotojams. Taigi toks elgesys nebuvo konkrečiai siejamas tik su ieškove. Dėl X pareiškimų Parlamento pirmininkas nusprendė, kad jie turėtų būti vertinami atsižvelgiant į 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimą CH / Parlamentas (F‑129/12, EU:F:2013:203), kurį priėmus prasidėjo vieša kampanija prieš buvusią Parlamento narę, apkaltintą psichologiniu priekabiavimu, nors tame sprendime Tarnautojų teismas nepadarė tokios išvados. Taigi X tik siekė apsiginti nuo viešų kaltinimų priekabiavimu.

36      Dėl ieškovės pareigų lygio pažeminimo Parlamento pirmininkas nusprendė, kad ši priemonė priklausė X, kaip Parlamento narės, diskrecijai ir kad šiuo klausimu ji buvo nepatenkinta ieškovės profesinėmis paslaugomis ir elgesiu ir tai nepadėjo sumažinti įtampos, susijusios tiek su X, tiek su kitais jos komandos nariais.

37      Taigi motyvuotame sprendime Parlamento pirmininkas padarė išvadą, kad, vertinant bendrai, ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės nereiškia netinkamo X elgesio, leidžiančio konstatuoti psichologinį priekabiavimą, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį. Kalbant konkrečiau, kadangi, atsižvelgiant į ypatingus darbo santykius, siejančius Parlamento narį ir jo APNP, X elgesys negalėjo būti laikomas pertekliniu ir kritikuotinu, įprastai jautrus nešališkas stebėtojas nurodytų faktinių aplinkybių nelaikytų galinčiomis pakenkti ieškovės asmeniui, pažeisti jos orumą arba psichologinį ar fizinį neliečiamumą.

38      Taigi Parlamento pirmininkas ieškovei pranešė, kad perdavė jos bylos medžiagą STSĮT, kuri yra įgaliota priimti sprendimą dėl pagalbos prašymo.

39      2017 m. sausio 13 d. ieškovė kreipėsi į STSĮT ir nurodė, kad po motyvuoto sprendimo priėmimo ji daugiau nėra gavusi jokių naujienų iš šios tarnybos, nors pagalbos prašymas nagrinėjamas jau ilgiau kaip penkerius metus.

40      2017 m. sausio 24 d. rašte Parlamento Personalo GD generalinis direktorius paprašė ieškovės pateikti pastabas dėl 2017 m. vasario 10 d. motyvuoto sprendimo.

41      2017 m. vasario 10 d. laiške ieškovė pateikė savo pastabas, kuriose ginčijo Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP išvadas, taip pat motyvuotame sprendime pateiktas Parlamento pirmininko išvadas. Ji taip pat kritikavo minėtame komitete surengtų apklausų aplinkybes, be kita ko, tai, kad ieškovei nebuvo pateiktas šio komiteto parengtas pranešimas, išklausytų liudytojų sąrašas ir šių apklausų protokolai, nors ji šiuo tikslu teikė prašymus.

42      2017 m. kovo 20 d. sprendimu Parlamento Personalo GD generalinis direktorius, veikdamas kaip STSĮT, atmetė pagalbos prašymą (toliau – skundžiamas sprendimas). Iš esmės jis pirmiausia nusprendė, kad ieškovė neturėjo jokios subjektinės teisės į tai, kad jai būtų pateiktas Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP parengtas pranešimas, apklaustų liudytojų sąrašai ir liudytojų apklausų protokolai, atsižvelgiant į tai, kad ji jau buvo gavusi visus ir išsamius motyvus, dėl kurių jos kaltinimai buvo atmesti kaip nepagrįsti, šiuo atveju – motyvuotame sprendime. Be to, jis nusprendė, kad Parlamento juriskonsultas turėjo teisę dalyvauti Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP posėdžiuose, kai buvo apklausiami liudytojai, ir kad šiuo klausimu dėl to, kad ieškovei šiame patariamajame komitete negalėjo padėti jos advokatai, nebuvo pažeistas procesinio lygiateisiškumo principas. Galiausiai, kalbėdamas apie esmę, jis iš esmės nurodė, kad visiškai pritaria Parlamento pirmininko motyvuotame sprendime nurodytiems argumentams.

43      2017 m. balandžio 28 d. rašte ieškovė, remdamasi 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 33 t., p. 331), pateikė prašymą leisti susipažinti su byloje, kuri yra susijusi su ja, esančiais dokumentais, kuriuos turi Bendrasis patariamasis komitetas ir Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP, be kita ko, pastarojo komiteto parengtu pranešimu. 2017 m. birželio 16 d. sprendimu šis prašymas buvo atmestas ir 2017 m. rugpjūčio 21 d. Parlamentas patvirtino tokį sprendimą, motyvuodamas tuo, kad šių dokumentų atskleidimas galėtų pažeisti X neliečiamumą, taip pat liudytojų asmens duomenų apsaugą.

44      2017 m. birželio 20 d. ieškovė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą dėl skundžiamo sprendimo. Siekdama pagrįsti savo skundą, ji rėmėsi gero administravimo principo, pareigos motyvuoti, Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio, teisės būti išklausytam, rūpestingumo pareigos ir protingo termino principo pažeidimu, taip pat akivaizdžia vertinimo klaida, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 31 straipsnio ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 24 straipsnių pažeidimu.

45      2017 m. spalio 26 d. sprendimu Parlamento Generalinis sekretorius, veikdamas kaip STSĮT, patenkino 2017 m. birželio 20 d. skundo dalį, susijusią su žalos atlyginimu, ir nusprendė ex æquo et bono skirti ieškovei 1 500 EUR sumą už tai, kad STSĮT užtruko nuo motyvuoto sprendimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nes, Generalinio sekretoriaus nuomone, šis laikotarpis galėjo būti trumpesnis. Jis atmetė likusią skundo dalį, be kita ko, susijusią su skundžiamo sprendimo teisėtumui ginčyti pateiktais argumentais. Taigi Parlamento Generalinis sekretorius, kaip ir Parlamento pirmininkas, nusprendė, kad nurodytos faktinės aplinkybės nereiškia psichologinio priekabiavimo, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį (toliau – sprendimas atmesti skundą).

 Procesas ir šalių reikalavimai

46      2018 m. balandžio 17 d., kadangi ieškovė ieškinyje prašė įpareigoti atsakovą pateikti šiuos dokumentus, Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemonę, paprašė Parlamento kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikti galutines Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP išvadas dėl ieškovės atvejo, taip pat šio patariamojo organo apklaustų liudytojų apklausos protokolus, prireikus ir nekonfidencialią jų versiją.

47      2018 m. gegužės 2 d. Parlamentas pateikė atsiliepimą į ieškinį. Vis dėlto 2018 m. gegužės 3 d. rašte jis nurodė, kad atsisako pateikti prašomus dokumentus, ir paaiškino, kad, norint užtikrinti tinkamą Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP, kuris buvo sudarytas po 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo CH / Parlamentas (F‑129/12, EU:F:2013:203), veiklą, labai svarbu, kad šio patariamojo komiteto, kuriame sutiko posėdžiauti trys kvestoriai, darbas ir svarstymai išliktų konfidencialūs ieškovės atžvilgiu. Parlamentas pažymėjo, kad byloje, kurioje buvo priimtas 2018 m. liepos 13 d. Sprendimas Curto / Parlamentas (T‑275/17, EU:T:2018:479), ir dar nagrinėjamoje byloje QH / Parlamentas (T‑748/16) Bendrasis Teismas nusprendė, kad dokumentai, analogiški tiems, kurių prašoma šioje byloje, nėra konfidencialūs, ir perdavė juos ieškovams. Taigi Parlamentas nurodė: „atsižvelgdamas į tokią praktiką, kuri tampa sisteminga ir kenkia pačiam skundų dėl priekabiavimo, kuriuos APNP paduoda prieš Parlamento narius, mechanizmo buvimui, Parlamentas apgailestauja turėdamas pranešti, kad daugiau nebepateiks jokių slaptų dokumentų Bendrajam Teismui, nebūdamas tikras, kad jie bet kuriuo atveju nebus pateikti [ieškovei]“.

48      2018 m. gegužės 18 d. nutartimi Bendrasis Teismas pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 92 straipsnio 3 dalį įpareigojo Parlamentą pateikti išvadas ir liudytojų apklausų protokolus, kuriuos po pagalbos prašymo parengė Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP, kartu nurodydamas, kad šiuo etapu šie dokumentai nebus pateikti ieškovei.

49      2018 m. birželio 4 d. rašte Parlamentas dar kartą atsisakė pateikti taikant tyrimo priemonę prašomus pateikti dokumentus, kartu pasiūlęs Bendrajam Teismui, jei šis pageidautų, pateikti šiuos dokumentus neformaliai, kad jie nebūtų pridėti prie bylos medžiagos ir kad taip „institucija būtų užtikrinta, kad ieškovė nesusipažins su dokumentais, kuriuos Parlamentas laiko slaptais ir konfidencialiais“.

50      2018 m. birželio 28 d., taikant proceso organizavimo priemonę, šalių buvo paprašyta pateikti savo poziciją dėl to, kokių pasekmių bylos nagrinėjimui sukeltų Parlamento sprendimas, apie kurį pranešta 2018 m. birželio 4 d. ir kuriuo Parlamentas atsisakė perduoti Bendrajam Teismui dokumentus, kuriuos jis įpareigojo pateikti 2018 m. gegužės 18 d. nutartimi. Šiuo klausimu šalių dėmesys buvo atkreiptas į 1980 m. birželio 10 d. Sprendimą M. / Komisija (155/78, EU:C:1980:150) ir 2010 m. gegužės 12 d. Sprendimą Komisija / Meierhofer (T‑560/08 P, EU:T:2010:192), taip pat į 2018 m. birželio 29 d. Sprendimą HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393).

51      Atitinkamai 2018 m. liepos 10 ir 11 d. ieškovė ir Parlamentas pateikė savo pastabas šiuo klausimu.

52      2018 m. rugpjūčio 8 d. Bendrasis Teismas nusprendė, kad antrą kartą procesiniais dokumentais keistis nebūtina ir, atmetęs 2018 m. rugpjūčio 2 d. ieškovės prašymą šiuo klausimu, užbaigė rašytinę proceso dalį, o šalys buvo išklausytos 2018 m. spalio 25 d. posėdyje.

53      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą ir prireikus sprendimą atmesti skundą,

–        priteisti iš Parlamento ieškovės patirtos 68 500 EUR neturtinės žalos atlyginimą,

–        priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

54      Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl reikalavimo panaikinti

55      Siekdama pagrįsti savo reikalavimus dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo ir atitinkamu atveju – dėl sprendimo atmesti skundą, ieškovė pateikia du pagrindus, iš kurių pirmasis susijęs su Chartijos 41 straipsnio, Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio ir pareigos motyvuoti, gero administravimo principo, teisės būti išklausytam, teisės į gynybą ir rūpestingumo pareigos pažeidimu, o antrasis – su akivaizdžia vertinimo klaida, Chartijos 31 straipsnio, Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 24 straipsnių ir rūpestingumo pareigos pažeidimu.

 Dėl reikalavimų panaikinti dalyko

56      Remiantis suformuota jurisprudencija, reikalavimais panaikinti, nors ir formaliai pareikštais dėl sprendimo atmesti skundą, Bendrajame Teisme siekiama užginčyti tą aktą, dėl kurio buvo pateiktas skundas, kai šių reikalavimų turinys nėra savarankiškas (šiuo klausimu žr. 1989 m. sausio 17 d. Sprendimo Vainker / Parlamentas, 293/87, EU:C:1989:8, 8 punktą ir 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo Camós Grau / Komisija, T‑309/03, EU:T:2006:110, 43 punktą).

57      Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad sprendimu atmesti skundą tik patvirtintas skundžiamas sprendimas, darytina išvada, kad reikalavimų panaikinti sprendimą atmesti skundą turinys nėra savarankiškas, vadinasi, nereikia dėl jų priimti atskiro sprendimo, nors nagrinėjant skundžiamo sprendimo teisėtumo klausimą reikės atsižvelgti, pirma, į sprendime atmesti skundą nurodytus motyvus, nes šie motyvai laikomi sutampančiais su skundžiamo sprendimo motyvais (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija / Birkhoff, T‑377/08 P, EU:T:2009:485, 58 ir 59 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją), ir, antra, į motyvus, esančius motyvuotame sprendime, į kurį skundžiamame sprendime daroma nuoroda.

 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su Chartijos 41 straipsnio, Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio, pareigos motyvuoti, gero administravimo principo, teisės būti išklausytam ir teisės į gynybą, taip pat rūpestingumo pareigos pažeidimu

58      Siekdama pagrįsti pirmąjį pagrindą, ieškovė nurodo, kad dėl to, kad STSĮT ikiteisminiame etape nepateikė jai Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP pranešimo, šio komiteto apklaustų liudytojų sąrašo ir jų apklausos protokolų, ji negali suprasti motyvų, nurodytų motyvuotame sprendime, į kurį skundžiamame sprendime daroma nuoroda ir kuriame nurodytos faktinės aplinkybės buvo pripažintos nereiškiančiomis psichologinio priekabiavimo prie ieškovės. Be to, ji taip pat negali įvertinti, pirma, ar minėtas patariamasis komitetas apklausė liudytojus, visų pirma tuos, kuriuos prašė iškviesti ieškovė, įskaitant du gydytojus, ir, antra, ar STSĮT tinkamai atsižvelgė į neuropsichiatro ir į ieškovę gydančio gydytojo medicinines pažymas, kurias pateikė ieškovė.

59      Ieškovė taip pat kaltina STSĮT nepateikus jai Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP pranešimo. Vis dėlto, ieškovės teigimu, jį buvo privaloma pateikti, nes skundžiamas sprendimas nebuvo pakankamai motyvuotas. Be to, ieškovė mano, kad šį pranešimą ir liudytojų apklausos protokolus buvo būtina pateikti, kad ji galėtų įsitikinti, ar šie parodymai nebuvo iškreipti.

60      Bet kuriuo atveju ikiteisminiu etapu nepateikus Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP pranešimo ir liudytojų apklausos protokolų, bent nekonfidencialios jų versijos, buvo pažeista ieškovės teisė būti tinkamai išklausytai, kaip Bendrasis Teismas tai patvirtino 2018 m. birželio 29 d. Sprendime HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393). Laikydamasi tokio požiūrio, STSĮT taip pat pažeidė jai tenkančią rūpestingumo pareigą, nes akivaizdžiai nebuvo atsižvelgta į ieškovės suinteresuotumą turėti tokius dokumentus ir žinoti tinkamus pagalbos prašymo atmetimo motyvus.

61      Parlamentas prašo atmesti ieškinio pagrindą kaip nepagrįstą.

62      Parlamento teigimu, šioje byloje STSĮT įvykdė savo pareigą motyvuoti. Kalbėdamas apie liudytojų apklausą jis pripažįsta, kad jų parodymai gali vertingai papildyti pagalbos prašytojo įrodymus arba kompensuoti jų nebuvimą, tačiau laikosi nuomonės, kad, viena vertus, jų įrodomoji galia yra santykinė. Kita vertus, „jeigu liudytojams užtikrinamas konfidencialumas būtų paaukotas perteklinio skaidrumo labui, neišvengiamai būtų sumažintas trečiųjų asmenų pasiryžimas duoti sąžiningus, išsamius ir objektyvius parodymus [arba] iš viso liudyti“. Dėl šios priežasties Parlamentas mano, kad konfidencialumas turėtų būti taikomas ir Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP pranešimui, ir liudytojų apklausų protokolams, ir Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP apklaustų liudytojų sąrašui, ir tai pateisina, pirma, tai, kad ieškovė jokiais būdais neturi gauti šių dokumentų, ir, antra, jo atsisakymą paklusti Bendrojo Teismo taikytai tyrimo priemonei.

63      Dėl teisės būti išklausytam Parlamentas mano, kad šioje byloje jos buvo paisoma, nes ieškovė turėjo galimybę pateikti savo pastabas dėl motyvuoto sprendimo, ir kad bet kuriuo atveju Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP parengto pranešimo nebuvo būtina pateikti tam, kad ieškovė galėtų pateikti savo pastabas. Be to, kadangi šio pranešimo pateikimas galėjo pakenkti minėto komiteto darbo veiksmingumui, Parlamentas laikosi nuomonės, kad STSĮT neprivalėjo perduoti ieškovei šio pranešimo ar liudytojų apklausos protokolų.

–       Pirminiai argumentai dėl pagalbos prašymo, pateikto pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, nagrinėjimo

64      Pirmiausia reikia priminti, kad kai STSĮT arba, priklausomai nuo atvejo, paskyrimų tarnybai pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį pateikiamas šių nuostatų 24 straipsnyje numatytas pagalbos prašymas, ši tarnyba, remdamasi pareiga suteikti pagalbą susiklosčius situacijai, kuri nedera su tarnybos drausme ir įprastine tvarka, turi aktyviai įsikišti ir veikti skubiai ir rūpestingai, kaip to atitinkamu atveju reikalauja situacija, kad išsiaiškintų aplinkybes, o jas išsiaiškinusi imtis tinkamų priemonių. Tam pakanka, kad institucijos pagalbos prašantis pareigūnas ar tarnautojas pateiktų išpuolių, kuriuos teigia patyręs, pradinių įrodymų. Gavusi tokią informaciją atitinkama institucija turi imtis tinkamų priemonių, pavyzdžiui, pradėti administracinį tyrimą, kad nustatytų aplinkybes, dėl kurių pateiktas pagalbos prašymas, bendradarbiaudama su prašymą pateikusiu asmeniu (1989 m. sausio 26 d. Sprendimo Koutchoumoff / Komisija, 224/87, EU:C:1989:38, 15 ir 16 punktai; 2011 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Q, T‑80/09 P, EU:T:2011:347, 84 punktas ir 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑570/16, EU:T:2017:283, 46 punktas).

65      Jei pateikiami kaltinimai dėl priekabiavimo, pareiga padėti pirmiausia reiškia administracijos pareigą rimtai, greitai ir visiškai konfidencialiai išnagrinėti pagalbos prašymą, kuriame nurodomas priekabiavimas, ir informuoti pareiškėją apie veiksmus, kurių ketinama imtis dėl šio prašymo (2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑570/16, EU:T:2017:283, 47 punktas ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑132/14, EU:F:2015:115, 88 punktas).

66      Ši pareiga egzistuoja net ir tuo atveju, jeigu pagalbos prašymas susijęs su „trečiuoju asmeniu“, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, kuris yra ne kitas pareigūnas ar tarnautojas, o institucijos narys (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑129/12, EU:F:2013:203, 54–58 punktus ir 2015 m. kovo 26 d. Sprendimo CN / Parlamentas, F‑26/14, EU:F:2015:22, 42 punktą). Iš tiesų, kalbant apie Parlamento narius, reikia pasakyti, kad jie taip pat privalo paisyti bet kokio psichologinio ar seksualinio priekabiavimo draudimo, numatyto Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Curto / Parlamentas, T‑275/17, EU:T:2018:479, 79–81 punktus).

67      Dėl priemonių, kurių reikia imtis esant situacijai, kuri, kaip šiuo atveju, patenka į Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio taikymo sritį, administracija, prižiūrima Sąjungos teismo, turi plačią diskreciją pasirinkti Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio taikymo priemones ir būdus (1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Haas ir kt. / Komisija, T‑3/96, EU:T:1998:202, 54 punktas; 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Lo Giudice / Komisija, T‑154/05, EU:T:2007:322, 137 punktas ir 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑570/16, EU:T:2017:283, 48 punktas).

68      Kai gavusi tokį pagalbos prašymą, kaip nagrinėjamas šiuo atveju, administracija nusprendžia atlikti administracinį tyrimą ir, esant reikalui, kaip ir nagrinėjamu atveju, jį perduoda atlikti patariamajam komitetui (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑132/14, EU:F:2015:115, 99 punktą), pats administracinio tyrimo tikslas yra patvirtinti arba paneigti psichologinio priekabiavimo, kaip jis suprantamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, buvimą, todėl STSĮT negali turėti išankstinio nusistatymo dėl tyrimo baigties ir neturi spręsti, net implicitiškai, dėl tvirtinamo priekabiavimo tikrumo, kol neturės administracinio tyrimo rezultatų. Kitaip tariant, pradėdama administracinį tyrimą administracija negali turėti išankstinės pozicijos, iš esmės remdamasi pagalbos prašyme vienašališkai aprašytomis aplinkybėmis, bet turi priimti sprendimą tik pasibaigus minėtam tyrimui, kuris turi būti atliekamas sugretinant pagalbos prašymą pateikusio pareigūno ar tarnautojo teiginius su tariamo priekabiautojo pateikta faktinių aplinkybių versija ir su tokių aplinkybių versija, pateikta asmenų, kurie galėjo būti veiksmų, kurie, teigiama, rodo, kad tariamas priekabiautojas pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, liudytojai (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑570/16, EU:T:2017:283, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

69      Šiuo klausimu reikia nurodyti, jog, viena vertus, tai, kad administracija pasibaigus administraciniam tyrimui, kuris galėjo būti atliktas pasitelkus nuo STSĮT nepriklausomą tarnybą, kaip antai Specialųjį patariamąjį komitetą dėl APNP, pripažįsta, kad būta psichologinio priekabiavimo, savaime gali turėti teigiamą įtaką pareigūno arba tarnautojo, prie kurio priekabiauta, psichologinės reabilitacijos procesui, ir, be to, šis pripažinimas gali ne tik pagrįsti drausminės procedūros prieš priekabiautoją pradėjimą, juo taip pat gali remtis nukentėjusysis, jei nuspręstų nacionaliniame teisme pareikšti ieškinį, kurį nagrinėjant STSĮT pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį ir toliau tektų pareiga suteikti pagalbą, net pasibaigus susijusio tarnautojo sutarties galiojimui. Kita vertus, užbaigus administracinį tyrimą, atvirkščiai, gali būti paneigti tariamo nukentėjusiojo pateikti kaltinimai, taigi ir ištaisyta žala, kuri dėl tokių kaltinimų, jei paaiškėja, kad jie nepagrįsti, galėjo būti padaryta priekabiavimu įtariamam asmeniui atliekant tyrimą (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑570/16, EU:T:2017:283, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

70      Šiuo aspektu pirmiausia reikia priminti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatuose nenustatyta konkreti procedūra, kurios administracija turėtų laikytis, nagrinėdama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį pateiktą pagalbos prašymą, kaip tai suprantama pagal minėtų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, kuriame pareigūnas arba tarnautojas nurodo, kad kitas pareigūnas ar tarnautojas arba institucijos narys su juo elgėsi pažeisdamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo H F / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 65 punktas).

71      Taip pat reikia priminti, kad administracinis tyrimas, atliktas pareigūnui arba tarnautojui pateikus pagalbos prašymą, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, dėl trečiojo asmens, pareigūno, tarnautojo ar net institucijos nario veiksmų, kurie tariamai yra psichologinis priekabiavimas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, yra akivaizdžiai pradėtas jo prašymu, tačiau negali būti laikomas prieš šį pareigūną ar tarnautoją pradėtu tyrimu (šiuo klausimu žr. 2012 m. gegužės 16 d. Sprendimo Skareby / Komisija, F‑42/10, EU:F:2012:64, 46 punktą). Išties pagal suformuotą jurisprudenciją pagalbos prašymą, kuriame nurodomi priekabiavimo veiksmai, pateikusiam asmeniui iš esmės reikia bendradarbiauti tinkamai atliekant administracinį tyrimą, kad būtų nustatytos aplinkybės (1989 m. sausio 26 d. Sprendimo Koutchoumoff / Komisija, 224/87, EU:C:1989:38, 15 ir 16 punktai; 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Lo Giudice / Komisija, T‑154/05, EU:T:2007:322, 136 punktas ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑132/14, EU:F:2015:115, 87 punktas).

72      Pagal teisės į gynybą paisymo principą, numatytą Chartijos 48 straipsnyje „Nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą“, aišku, reikalaujama, kad asmenims, kuriems skirti sprendimai, galintys turėti didelį poveikį jų interesams, būtų suteikta galimybė veiksmingai pateikti savo nuomonę dėl šiuos sprendimus pagrindžiančių jų „nenaudai“ surinktų įrodymų (2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Marchiani / Parlamentas, C‑566/14 P, EU:C:2016:437, 51 punktas), ir jis apima rungimosi principo, kuris yra platesnis nei teisė būti išklausytam, beje, taip pat užtikrinama kaip Chartijos 41 straipsnio „Teisė į gerą administravimą“ sudėtinė dalis, paisymą. Vis dėlto galima reikalauti, kad šios teisės į gynybą, kaip ji suprantama pagal Chartijos 48 punktą, būtų paisoma tik vykstant procedūrai, pradėtai „prieš“ asmenį ir galinčiai baigtis akto jo nenaudai, kuriame administracija nurodo šio asmens kaltę patvirtinančius įrodymus, priėmimu (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 67 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2012 m. gegužės 16 d. Sprendimo Skareby / Komisija, F‑42/10, EU:F:2012:64, 46 punktą).

73      Darytina išvada, kad vykstant paskyrimų tarnybos arba STSĮT vykdomai procedūrai, per kurią siekiama priimti sprendimą dėl pagalbos prašymo, grindžiamo Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio pažeidimu, šį prašymą pateikęs asmuo negali reikalauti paisyti Chartijos 48 straipsnyje numatytos teisės į gynybą nei atskirai, nei teigdamas, kad buvo pažeistas rungimosi principas (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo H F / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 68 punktas).

74      Tas pats, beje, taikoma ir tariamam priekabiautojui. Išties, aišku, jis pats asmeniškai gali būti apkaltintas pagalbos prašyme, dėl kurio pradėtas administracinis tyrimas, ir jau šiame etape jam gali tekti gintis nuo jam pateiktų kaltinimų, todėl, vykdant tyrimą, jis gali būti išklausytas, gal net kelis kartus (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo H F / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 69 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2014 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo CQ / Parlamentas, F‑12/13, EU:F:2014:214, 147 punktą). Vis dėlto teisė į gynybą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 48 straipsnį, ir, be kita ko, rungimosi principas jam būtų taikomi tik vėlesniame procedūros etape, jeigu prieš jį būtų pradėta drausminė procedūra, kreipiantis į drausmės komisiją ar kitą analogišką įstaigą, ir reikia pažymėti, jog apkaltinto pareigūno ar tarnautojo atveju Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatyta tik teisė būti išklausytam, kai pradėta drausminė procedūra, o rungimosi principas procedūroje taikomas tik po kreipimosi į drausmės komisiją (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo HF /  Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 69 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1998 m. kovo 19 d. Sprendimo Tzoanos / Komisija, T‑74/96, EU:T:1998:58, 340 punktą).

75      Vis dėlto pagalbos prašymą pateikusiam asmeniui, kaip tariamai aukai, turi būti suteiktos kitos procedūrinės teisės, nei teisė į gynybą, numatyta Chartijos 48 straipsnyje, kurių apimtis nėra tokia plati kaip šios teisės (2012 m. gegužės 16 d. Sprendimo Skareby / Komisija, F‑42/10, EU:F:2012:64, 48 punktas ir 2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimo De Loecker / EIVT, F‑34/15, EU:F:2015:153, 43 punktas) ir kurias, galiausiai, apima teisė į gerą administravimą, numatyta Chartijos 41 straipsnyje (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 70 punktas).

76      Išties reikia priminti, kad pagal pagalbos prašymą, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, administracijos pradėtu administraciniu tyrimu siekiama išsiaiškinti ginčijamas aplinkybes ir pateikti išvadas, kad administracija šiuo klausimu galėtų priimti galutinę poziciją, leidžiančią jai netenkinti pagalbos prašymo arba, jeigu nurodyti veiksmai būtų pripažinti atitinkančiais tikrovę ir patenkančiais į Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio taikymo sritį, galbūt inicijuoti drausminę procedūrą, kad prireikus tariamam priekabiautojui būtų skirtos drausminės nuobaudos (dėl pareigūno ar tarnautojo žr. 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑570/16, EU:T:2017:283, 57 punktą, o dėl institucijos nario – 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑132/14, EU:F:2015:115, 90 punktą).

77      Taigi, viena vertus, jeigu priemonė, kurią administracija nusprendžia taikyti išnagrinėjusi pagalbos prašymą, yra Pareigūnų tarnybos nuostatų 86 straipsnyje nustatyta drausminė procedūra ar bet kuri kita analogiška procedūra, grindžiama tuo, kad šiame prašyme kaltinamas asmuo nepaisė Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnyje nustatyto draudimo, ši procedūra vykdoma dėl šio asmens, tariamo priekabiautojo, todėl jam taikomos visos procedūrinės garantijos, kuriomis įgyvendinama teisė į gynybą, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnį, ir, be kita ko, rungimosi principas. Šios garantijos pareigūnams ir tarnautojams yra numatytos Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priede (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo H F / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 72 punktas), o Parlamento nariams – šios institucijos darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnyje.

78      Kita vertus, kai išnagrinėjusi pagalbos prašymą administracija nusprendžia, kad pagalbos prašymui pagrįsti pateikti įrodymai nėra pagrįsti ir kad dėl to nurodyti veiksmai nėra psichologinis priekabiavimas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, toks sprendimas priimamas pagalbos prašymą pateikusio asmens nenaudai (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Combescot / Komisija, T‑249/04, EU:T:2007:261, 32 punktą ir 2010 m. gegužės 11 d. Sprendimo Nanopoulos / Komisija, F‑30/08, EU:F:2010:43, 93 punktą) ir yra jam nepalankus, kaip tai suprantama pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktą (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 73 punktas).

79      Taigi, siekiant paisyti teisės į gerą administravimą, pagalbos prašymą pateikęs asmuo pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktą turi būtinai būti tinkamai išklausytas prieš paskyrimų tarnybai arba STSĮT priimant sprendimą atmesti pagalbos prašymą. Tai reiškia, kad suinteresuotasis asmuo turi būti prieš tai išklausytas dėl motyvų, kuriais paskyrimų tarnyba arba STSĮT ketina remtis šio prašymo atmetimui pagrįsti (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo H F / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 74 punktas).

80      Šioje byloje neginčijama, kad ieškovė buvo išklausyta STSĮT, nagrinėjamu atveju – remiantis motyvuotu sprendimu ir 2017 m. sausio 24 d. Parlamento Personalo GD generalinio direktoriaus raštu, prieš Parlamentui priimant skundžiamą sprendimą. Vis dėlto ieškovė mano, kad, kai teikė rašytines pastabas 2017 m. vasario 10 d., ji nebuvo tinkamai išklausyta, nes šiuo tikslu neturėjo nei Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP nuomonės, pranešimo ar išvadų (šio komiteto pozicijos išraiškos forma tuo metu dar nebūtinai buvo žinoma), nei liudytojų apklausos protokolų.

81      Taigi reikia nustatyti, ar šioje byloje, atsižvelgiant į ieškovės teisę būti išklausytai, buvo būtina, kad ji taip pat turėtų Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP nuomonę, galimai patvirtintą kaip pranešimas ar išvados, ir šio komiteto atliktų apklausų protokolus, kad galėtų pateikti savo pastabas dėl motyvų, kuriais remdamasi STSĮT, pateikdama nuorodą į motyvuotą sprendimą, atmetė pagalbos prašymą.

–       Dėl STSĮT pareigos pateikti ieškovei Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP nuomonę prieš priimant skundžiamą sprendimą, kad būtų paisoma ieškovės teisės būti išklausytai

82      Byloje, kurioje buvo nagrinėjami Europos centrinio banko (ECB) veiklą reglamentuojantys aktai, o ne Pareigūnų tarnybos nuostatai, Bendrasis Teismas konstatavo, kad, kai administracija nusprendžia pradėti administracinį tyrimą ir jį atlikus parengiama ataskaita, šios institucijos tarnautojui, pateikusiam „skundą“, kaip tai suprantama pagal šios institucijos veiklą reglamentuojančius aktus, siekiant atskleisti aplinkybes, kurios tariamai patenka į psichologinio priekabiavimo sąvoką, kaip ji buvo apibrėžta ECB personalui taikomose taisyklėse, kaip ir kaltinamajam asmeniui, turi būti suteikta galimybė pateikti pastabas dėl minėtose taisyklėse numatyto tyrimo ataskaitos projekto prieš ECB administracijai priimant sprendimą dėl skundo arba bent jau dėl įrodymų, į kuriuos ši administracija atsižvelgė priimdama sprendimą (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Cerafogli / ECB, T‑114/13 P, EU:T:2015:678, 41 punktą).

83      Taikydama Pareigūnų tarnybos nuostatus paskyrimų tarnyba arba, priklausomai nuo atvejo, STSĮT nagrinėja ne skundą, bet pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį ir 90 straipsnio 1 dalį pateiktą pagalbos prašymą. Šiuo klausimu, skirtingai nuo ECB veiklą reglamentuojančių aktų, Pareigūnų tarnybos nuostatuose nenustatyta nei konkreti procedūra, kaip paskyrimų tarnyba ar STSĮT turėtų nagrinėti pagalbos prašymą, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, kuriame pateikiami kaltinimai dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio pažeidimo, nei reikalavimas pateikti pagalbos prašymą pateikusiam asmeniui arba šiame prašyme priekabiavimu apkaltinam asmeniui patariamojo komiteto, kaip antai Specialiojo komiteto dėl APNP, nuomonę, pranešimą ar išvadas arba liudytojų, kuriuos šis komitetas apklausė, apklausos protokolus (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo H F / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 78 punktas).

84      Vis dėlto buvo nuspręsta, kad jokia Pareigūnų tarnybos nuostatų norma nebuvo draudžiama perduoti galutinės tyrimo ataskaitos trečiajam asmeniui, teisėtai suinteresuotam su ja susipažinti, pavyzdžiui, asmeniui, pateikusiam pagalbos prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, kuriame nurodytas Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio pažeidimas, jeigu apsaugomi asmenų, dėl kurių vyksta tyrimas, ir asmenų, kurie liudijo atliekant tyrimą, interesai. Šiomis aplinkybėmis buvo pažymėta, kad, naudodamosi autonomija šių Pareigūnų tarnybos nuostatų normų įgyvendinimo srityje, kai kurios institucijos kartais nusprendžia perduoti pagalbos prašymą pateikusiam asmeniui galutinę tyrimo ataskaitą prieš pareiškiant ieškinį, pridėdamos ją prie galutinio sprendimo dėl pagalbos prašymo arba vykdydamos pirmoje instancijoje sprendimą priimančio Sąjungos teismo taikytą proceso organizavimo priemonę (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Tzirani / Komisija, F‑46/11, EU:F:2013:115, 133 punktą), kaip antai 2018 m. balandžio 17 d. proceso organizavimo priemonę, kuriai šioje byloje Parlamentas atsisakė paklusti.

85      Vis dėlto Bendrasis Teismas mano, kad jeigu STSĮT nusprendžia, kaip nagrinėjamu atveju, pasitelkti patariamojo komiteto, kuriam ji paveda atlikti administracinį tyrimą, nuomonę, kuri gali būti pateikiama kaip pranešimas arba išvados, ir sprendime dėl pagalbos prašymo į šią patariamojo komiteto nuomonę atsižvelgia, ši nuomonė, kuri yra patariamojo pobūdžio ir gali būti parengta nekonfidencialia forma (užtikrinant liudytojų anonimiškumą), paisant pagalbos prašymą pateikusio asmens teisės būti išklausytam, iš principo turi būti pateikta jam susipažinti, nepaisant to, kad to nebuvo numatyta APNP taikomose vidaus taisyklėse dėl priekabiavimo (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 29 d. Sprendimo H F / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 80 punktą).

86      Šio argumento nepaneigia aplinkybė, kuria rėmėsi Parlamentas, kad šioje byloje kalbama apie Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP, o ne Bendrojo patariamojo komiteto parengtą dokumentą, kuris buvo nagrinėjamas 2018 m. birželio 29 d. Sprendime HF / Parlamentas (T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393).

87      Žinoma, kaip pažymi Parlamentas, Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP pateikia Parlamento pirmininkui tik „motyvuotą nuomonę“, kuri nėra jam privaloma, kai Parlamento pirmininkas savo ruožtu priima motyvuotą sprendimą, kuriuo vėliau remsis STSĮT, priimdama sprendimą dėl pagalbos prašymo. Parlamentas šiuo klausimu primygtinai pabrėžia, kad, kalbant apie APNP pateikiamus pagalbos prašymus, kurie narinėjami kartu su Specialiuoju patariamuoju komitetu dėl APNP, priešingai, nei kalbant apie pagalbos prašymus, kurie nagrinėjami bendradarbiaujant su Bendruoju patariamuoju komitetu, įsikiša Parlamento pirmininkas, kuris „turi išimtinius įgaliojimus priimti sprendimą dėl priekabiavimo buvimo ar nebuvimo ir šis sprendimas yra daug labiau apibrėžtas nei Generalinio sekretoriaus priimamas sprendimas dėl pareigūnų priekabiavimo“.

88      Vis dėlto toks motyvas, kaip ir Parlamento noras, kad Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP darbas išliktų griežtai konfidencialus, siekiant užtikrinti, kad kvestoriai ir toliau sutiktų dalyvauti šiame darbe, negali pažeisti bet kurio pareigūno ar tarnautojo pagrindinės teisės, numatytos Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte, būti tinkamai išklausytam prieš STSĮT priimant sprendimą dėl šio pareigūno ar tarnautojo pateikto pagalbos prašymo.

89      Visų pirma, nors Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP suformuluota nuomonė neturi privalomos teisinės galios, kadangi ir Parlamento pirmininkas, priimdamas motyvuotą sprendimą, ir STSĮT, priimdama sprendimą dėl pagalbos prašymo, turėjo šią nuomonę, ji turi būti pateikta ir APNP, kad jis galėtų pareikšti poziciją dėl šios nuomonės turinio dar prieš STSĮT priimant sprendimą dėl pagalbos prašymo remiantis (taip pat ir netiesiogiai) šia nuomone. Taigi šioje byloje vien motyvuoto sprendimo pateikimo ieškovei nepakako, nors jame Parlamento pirmininkas nurodė, kad atsižvelgė į Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP išvadų turinį.

90      Be to, kalbant apie riziką, kad, jeigu ieškovei būtų atskleistas Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP nuomonės turinys, tai būtų atskleista ir liudytojų, įskaitant galimus Parlamento narius, tapatybė, reikia konstatuoti, kad niekas nekliudo šiam komitetui parengti šios nuomonės (galbūt kaip pranešimo ar išvadų) taip, kad nebūtų įmanoma nustatyti parodymus per administracinį tyrimą davusių liudytojų tapatybės. Taigi šie argumentai negali būti pripažinti pagrįstais, juo labiau šios bylos aplinkybėmis, nes, neturėjęs galimybės susipažinti su nagrinėjamu dokumentu, Bendrasis Teismas nežino jo turinio ir, atsižvelgdamas į tai, kaip nenuosekliai Parlamentas daro nuorodas į jį, negali būti tikras, ar jis buvo parengtas kaip nuomonė, ar kaip pranešimas, ar kaip išvados.

91      Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta pirmiau, reikia konstatuoti, kad STSĮT, skundžiamame sprendime ir sprendime atmesti skundą atsisakydama pateikti ieškovei Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP nuomonę, galimai parengtą kaip pranešimas arba kaip išvados, pažeidė Chartijos 41 straipsnyje numatytą teisę būti išklausytam, taigi ir nepakankamai išklausė ieškovę šioje byloje, remdamasi vien motyvuotu sprendimu, kuriame buvo nurodyti motyvai, dėl kurių Parlamento pirmininkas, remdamasis minėta nuomone, nusprendė, kad pagalbos prašyme pateikti kaltinimai yra nepagrįsti.

–       Dėl STSĮT pareigos prieš priimant skundžiamą sprendimą pateikti ieškovei liudytojų apklausos protokolus, kad būtų paisoma jos teisės būti išklausytai

92      Dėl Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP surengtų liudytojų apklausų protokolų Bendrasis Teismas mano, kad iš principo, siekiant užtikrinti, kad bet kokios formos psichologinio ar seksualinio priekabiavimo darbo vietoje draudimas būtų veiksmingas, administracijai gali būti leidžiama liudytojams, sutinkantiems duoti parodymus dėl ginčijamų tariamo priekabiavimo aplinkybių, užtikrinti, kad bent jau vykdant pagalbos prašymo, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, nagrinėjimo procedūrą jų parodymai nebus atskleisti nei tariamam priekabiautojui, nei tariamai aukai (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo H F / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 83 punktas).

93      Iš tikrųjų, viena vertus, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant pagalbos prašymą vienas iš administracijai keliamų tikslų yra atkurti tarnyboje ramią atmosferą, parodymų turinio atskleidimas tiek tariamam priekabiautojui, tiek tariamai aukai galėtų neleisti įgyvendinti šio tikslo, nes tai gali supriešinti asmenis tarnyboje ar institucijoje ir ateityje atgrasyti galimus liudytojus nuo reikšmingų parodymų davimo (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo H F / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 84 punktas).

94      Kita vertus, kai institucija gauna savanoriškai pateiktą informaciją, tačiau kartu prašoma užtikrinti konfidencialumą, kad būtų apsaugotas informaciją pateikusio asmens anonimiškumas, institucija, kuri sutinka gauti šią informaciją, turi laikytis tokios sąlygos (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1985 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Adams / Komisija, 145/83, EU:C:1985:448, 34 punktą). Taip gali būti, kai pareigūnai arba tarnautojai sutinka duoti parodymus, kad leistų administracijai išsiaiškinti pagalbos prašyme nurodytas aplinkybes, tačiau už tai reikalauja, kad jų anonimiškumas būtų užtikrintas tariamo priekabiautojo ir (arba) tariamos aukos atžvilgiu; reikia pažymėti, jog, nors jų pagalba yra pageidaujama, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus arba politiniu požiūriu jie nebūtinai įpareigoti bendradarbiauti ir atliekant tyrimą duoti parodymus (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 85 punktas).

95      Vis dėlto, kai administracija nusprendžia pradėti drausminę procedūrą dėl tariamo priekabiautojo, paskyrimų tarnyba ar STSĮT privalo suinteresuotajam asmeniui pateikti visus dokumentus, kuriuos ji ketina pateikti drausmės komisijai, kuri, esant reikalui, turi dar kartą išklausyti liudytojus dėl kaltinimų (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo H F / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 86 punktas). Šie motyvai pagal analogiją taikomi kalbant apie institucijos, kaip antai Parlamento, narius, prieš kuriuos gali būti pradėta speciali procedūra, numatyta Parlamento darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnyje.

96      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad STSĮT, atsisakydama ieškovei ikiteisminiu etapu pateikti liudytojų apklausos protokolus, nepažeidė jos teisės būti išklausytai, numatytos Chartijos 41 straipsnyje.

–       Dėl teisės būti išklausytam pažeidimo, susijusio su Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP nuomonės nepateikimu ikiteisminiu etapu, pasekmių

97      Kalbant apie pasekmes, kurių kyla dėl to, kad ieškovei ikiteisminiu etapu nebuvo pateikta Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP nuomonė, reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją, net jei pažeista teisė būti išklausytam, tam, kad pagrindą būtų galima pripažinti priimtinu, dar reikia, kad, nesant šio pažeidimo, procedūros rezultatas būtų galėjęs būti kitoks (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 14 d. Nutarties Dalli / Komisija, C‑394/15 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:262, 41 punktą; taip pat žr. 2007 m. vasario 6 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, T‑246/04 ir T‑71/05, EU:T:2007:34, 149 punktą ir 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑584/16, EU:T:2017:282, 157 punktą).

98      Tam, kad būtų galima nagrinėti šį klausimą, reikėtų, kad ir ieškovė, ir Bendrasis Teismas turėtų Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP nuomonę, galimai parengtą kaip pranešimas ar išvados, prireikus – nekonfidencialią jos versiją, kad, pirma, ieškovė būtų galėjusi nurodyti, kokius argumentus ji būtų galėjusi pateikti ikiteisminiu etapu, jeigu būtų turėjusi šį dokumentą, ir, antra, kad Bendrasis Teismas būtų galėjęs įvertinti, ar tai būtų leidę pasiekti kitokį rezultatą, susijusį su STSĮT nagrinėtu pagalbos prašymu.

99      Parlamento atsisakymas pateikti Bendrajam Teismui šią nuomonę, parengtą kaip pranešimas ar išvados, taip pat liudytojų apklausos protokolus, nors pastarųjų pateikimas teisminio nagrinėjimo etapu buvo pripažintas padedančiu užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Cerafogli / ECB, T‑114/13 P, EU:T:2015:678, 42–49 punktus), neleido Bendrajam Teismui vykdyti teisminės kontrolės, kurią jam yra patikėta atlikti pagal SESV 270 straipsnį ir Pareigūnų tarnybos nuostatus (šiuo klausimu žr. 1980 m. birželio 10 d. Sprendimo M. / Komisija, 155/78, EU:C:1980:150, 20 punktą).

100    Kadangi nei SESV, nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute, nei Procedūros reglamente nėra numatyta galimybė taikyti sankcijas tuo atveju, jei atsisakoma vykdyti nutartį, priimtą pagal Procedūros reglamento 92 straipsnį ir susijusią su tyrimo priemone, kaip antai 2018 m. gegužės 18 d. nutartį, vienintelė galima Bendrojo Teismo reakcija į atsakovo atsisakymą, kuriuo, be kita ko, pažeidžiama ESS 13 straipsnio 2 dalyje numatyta lojalaus bendradarbiavimo pareiga, yra visapusiškai atsižvelgti į šį atsisakymą sprendime, kuriuo baigiama byla (2010 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija / Meierhofer, T‑560/08 P, EU:T:2010:192, 73 punktas).

101    Šiuo aspektu Parlamentas negali savo atsisakymo pateikti dokumentus, kuriuos Bendrasis Teismas prašė pateikti 2018 m. gegužės 18 d. nutartyje, teisinti tuo, kad, kaip Bendrasis Teismas nurodė 2018 m. birželio 29 d. Sprendime HF / Parlamentas (T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 83–86 punktai), jam reikėjo apsaugoti duoti parodymus sutikusių asmenų, įskaitant šios institucijos narius, anonimiškumą, o ši apsauga neišvengiamai reikštų Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP darbo absoliutaus konfidencialumo išlaikymą, nes, Parlamento teigimu, šis darbas turi išlikti visiškai slaptas.

102    Iš tiesų Parlamentas gali remtis tokiais motyvais pagal Procedūros reglamento 103 straipsnį, kuriame reglamentuojamas konfidencialios informacijos ir konfidencialių įrodymų tvarkymas.

103    Vis dėlto ši teisė remtis Procedūros reglamento 103 straipsniu Bendrajame Teisme nereiškia, kad Parlamentas atleidžiamas nuo pareigos dėl ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo principo laikytis reikalavimų, nustatytų 2018 m. gegužės 18 d. nutartyje, kuri pagal SESV 280 straipsnį yra vykdytina.

104    Visų pirma, priešingai, nei teigia Parlamentas, tai Bendrasis Teismas, o ne bylos šalys turi įvertinti dokumentų, kuriuos yra nurodyta pateikti pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 3 dalį, konfidencialumą ir prireikus įvertinti, ar dėl konfidencialaus pobūdžio, kurį Sąjungos teismas gali pripažinti šiems dokumentams, siekiant apsaugoti liudytojų tapatybę, yra tinkama nepateikti ieškovui šių dokumentų tokių, kokie jie yra, ir reikalauti, kad atsakovas pateiktų nekonfidencialią šių dokumentų versiją, kurioje nebūtų nurodyti liudytojų vardai ir pavardės ir duomenys, leidžiantys be pagrįstų abejonių nustatyti jų tapatybę (dėl tokios tyrimo priemonės žr. 2018 m. birželio 29 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 44 punktą), arba nekonfidencialią šių dokumentų santrauką.

105    Be to, kalbant apie pastarąją galimybę, reikia pasakyti, kad ji būtų galėjusi leisti Bendrajam Teismui atitinkamu atveju atsižvelgti į Parlamento susirūpinimą, susijusį su tuo, kad, atsižvelgiant į nurodytų faktinių aplinkybių pobūdį, anonimizuota minėtų dokumentų versija nesuteiktų pakankamos apsaugos, nes, Parlamento teigimu, apie liudytojų tapatybę buvo galima nesunkiai spręsti iš nurodytų faktinių aplinkybių arba padarytų pareiškimų.

106    Bet kuriuo atveju, kalbant apie Parlamento kritiką dėl Bendrojo Teismo praktikos byloje, kurioje buvo priimtas 2018 m. liepos 13 d. Sprendimas Curto / Parlamentas (T‑275/17, EU:T:2018:479), ir dar nagrinėjamoje byloje QH / Parlamentas (T‑748/16), pakanka konstatuoti, kad tokio pobūdžio sprendimas negali būti laikomas neįprastu, nes Bendrasis Teismas tik taikė savo Procedūros reglamento nuostatas, visų pirma jo 103 straipsnio nuostatas (2018 m. liepos 5 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutarties Müller ir kt. / QH, C‑187/18 P(I), nepaskelbta Rink., EU:C:2018:543, 41 punktas).

107    Taigi, ir nesant reikalo nagrinėti nei pirmojo, nei antrojo pagrindo, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas dėl to, kad STSĮT pažeidė ieškovės teisę būti tinkamai išklausytai prieš šiai institucijai atmetant jos pagalbos prašymą.

 Dėl reikalavimų atlyginti žalą

108    Siekdama pagrįsti savo reikalavimus atlyginti žalą, ieškovė nurodo, kad Parlamentas turi būti pripažintas atsakingu, pirma, už pažeidimus, nurodytus dviejuose panaikinimo pagrinduose, ir, antra, už Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP, o vėliau STSĮT padarytus pažeidimus, be kita ko, už tai, kad šis komitetas neteisėtai atsisakė suteikti jai teisę per 2015 m. sausio 28 d. apklausą pasinaudoti advokato pagalba, už tai, kad institucijos medicinos tarnybos gydytojas nepagrįstai buvo tik stebėtojas minėtame komitete, ir už tai, kad administracijos atstovo dalyvavimas Specialiajame patariamajame komitete dėl APNP pažeidė nešališkumo principą. Jos teigimu, dėl šių aplinkybių procesui trūko pusiausvyros, jis buvo šališkas ir neskaidrus.

109    Ieškovė taip pat kaltina Parlamentą nepaisius protingo termino, nes pagalbos prašymo nagrinėjimo procedūra tęsėsi daugiau kaip dvejus metus ir tris mėnesius nuo jos apklausos dienos Specialiajame patariamajame komitete dėl APNP iki skundžiamo sprendimo priėmimo dienos. Šiuo klausimu Parlamentas sprendime atmesti skundą pripažino, kad minėtam laikotarpiui, praėjusiam nuo šios apklausos iki motyvuoto sprendimo priėmimo, nebuvo jokio objektyvaus pateisinimo. Ieškovė teigia, kad turėjo laukti dar septynis mėnesius po motyvuoto sprendimo priėmimo, kol STSĮT paprašė jos pateikti pastabas, ir kad, be to, šis STSĮT veiksmas nebuvo atsitiktinis, – jo imtasi reaguojant į ieškovės užklausą.

110    Taigi ieškovė reikalauja atlyginti trejopą neturtinę žalą, t. y. pirma, žalą, susijusią su netikrumo, teisinio nesaugumo būsena ir baiminimusi, kad su ja nebus elgiamasi teisingai, vertinamą 5 000 EUR, antra, žalą, susijusią su STSĮT delsimu nagrinėti pagalbos prašymą, vertinamą 13 500 EUR, ir, trečia, žalą, susijusią su pažeidimais, dėl kurių pateikti du panaikinimo pagrindai, ex æquo et bono vertinamą 50 000 EUR, atsižvelgiant į tai, kad ieškovei buvo sunku suprasti jos pagalbos prašymo atmetimo ir STSĮT požiūrio priežastis, nes, atsižvelgiant į šios tarnybos pareigą teikti pagalbą, ieškovei ji nesudarė įspūdžio, kad iš tikrųjų siekia ją apsaugoti.

111    Parlamentas prašo atmesti reikalavimus atlyginti žalą.

112    Dėl ieškovės pageidavimo per apklausą Specialiajame patariamajame komitete dėl APNP pasinaudoti advokato pagalba, Parlamentas nurodo, kad ieškovės vaidmuo per administracinio tyrimo procedūrą yra pateikti savo įvykių versiją, kad šis komitetas galėtų nustatyti, ar šie įvykiai reiškia psichologinį priekabiavimą, o ne įsitraukti į kaltinimų tariamam priekabiautojui procedūrą. Iš tikrųjų tai APNP yra tas asmuo, kuris pateikia kaltinimus Specialiajame patariamajame komitete dėl APNP, o Parlamento narys yra tas, kuris turi gintis nuo šių kaltinimų. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad tariamai nuo psichologinio priekabiavimo nukentėjęs asmuo turi labiau ribotas procedūrines teises nei asmuo, kuris yra kaltinamas, ieškovė neturėjo pagrindo per savo apklausą Specialiajame patariamajame komitete dėl APNP reikalauti savo advokato pagalbos. Šiuo klausimu tai, kad APNP taikomos vidaus taisyklės dėl priekabiavimo buvo iš dalies pakeistos tik 2015 m. liepos 6 d., siejant su tuo, kad tariamas nukentėjusysis turi būti apklausiamas vienas, neturi reikšmės, nes, pirma, šiuo pakeitimu buvo tik kodifikuota ankstesnė praktika ir, antra, pagal jurisprudenciją, pirmiausia suformuotą 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimu Perinciolo / Taryba (124/75, EU:C:1976:186, 35–37 punktai), pareigūnas arba tarnautojas turi pagrindą reikalauti advokato pagalbos per administracinę procedūrą tik tuo atveju, jeigu tai yra aiškiai numatyta taikytinuose teisės aktuose. Dėl Parlamento juriskonsulto dalyvavo per ieškovės apklausą Parlamentas pažymi, kad ši aplinkybė nesukėlė jokių pasekmių, nes jis dalyvavo tik kaip stebėtojas. Be to, jo dalyvavimas buvo pateisinamas siekiant užtikrinti, kad administracinis tyrimas vyktų laikantis pareigūnų tarnybą reglamentuojančios teisės. Jo dalyvavimas nebuvo skirtas X interesams apginti, supriešinant juos su ieškovės interesais, nes bet kuriuo atveju procedūra Specialiajame patariamajame komitete dėl APNP nėra ginčo teisena.

113    Kalbant apie procedūros trukmę, Parlamentas pažymi, kad per ieškovės nurodytą 16 mėnesių laikotarpį Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP surengė septynis posėdžius, išklausė keletą liudytojų ir išnagrinėjo nurodytas faktines aplinkybes, tad tokia trukmė buvo pateisinama. Kartu pažymėdamas, kad minėtas komitetas galutinę ataskaitą pateikė 2016 m. balandžio 7 d., Parlamentas tvirtina, kad žalos atlyginimas, kurį STSĮT skyrė reaguodama į skundą, apėmė tik septynių mėnesių laikotarpį nuo motyvuoto sprendimo iki skundžiamo sprendimo. Bet kuriuo atveju Parlamentas pažymi, kad jam reikėjo laiko siekiant nustatyti struktūrą, kuri leistų veiksmingai nagrinėti priekabiavimo, kuriuo kaltinami šios institucijos nariai, atvejus.

114    Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, neteisėto akto, kaip antai skundžiamo sprendimo, panaikinimas savaime gali būti tinkamas ir iš principo pakankamas bet kokios neturtinės žalos, kurią galėjo sukelti šis aktas, atlyginimas. Tačiau taip nėra tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, atsietą nuo teisės pažeidimo, kuriuo grindžiamas panaikinimas, ir negalinčią būti visiškai atlyginta šiuo panaikinimu (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 6 d. Sprendimo Girardot / Komisija, T‑10/02, EU:T:2006:148, 131 punktą ir 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo CW / Parlamentas, T‑742/16 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:338, 64 punktą).

115    Taigi kalbant apie prašymą atlyginti žalą, siejamą su pirmajame pagrinde nurodytais pažeidimais, skundžiamo sprendimo panaikinimas iš principo turėtų tinkamai ir pakankamai atlyginti neturtinę ieškovės žalą, kurią ji patyrė dėl Bendrojo Teismo konstatuoto neteisėtumo. Vis dėlto tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis, kaip antai tokiomis, kurios buvo pripažintos 1990 m. vasario 7 d. Sprendimo Culin / Komisija (C‑343/87, EU:C:1990:49) 26–29 punktuose, neteisybės jausmas ir kančios, kurių asmeniui gali sukelti poreikis pradėti ikiteisminę procedūrą, o tada ir teismo procesą, kad būtų pripažintos šio asmens teisės, gali sukelti asmeniui žalą, kuri yra atskira nuo neteisėtumo, už kurį jau buvo atlyginta ginčijamo akto panaikinimu (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 29 d. Sprendimo CC / Parlamentas, T‑457/13 P, EU:T:2015:240, 49–52 punktus). Šioje byloje tokios ypatingos aplinkybės turi būti pripažintos tiek, kiek tai yra susiję su Parlamento atsisakymu paklusti Bendrojo Teismo nurodytai taikyti tyrimo priemonei, nes atsakovo pozicija neleido Bendrajam Teismui visiškai įgyvendinti savo jurisdikcijos ir sustiprino ieškovei neteisybės ir sumaišties jausmą, o tai yra neturtinė žala, kuri negalėjo būti tinkamai ir pakankamai atlyginta skundžiamo sprendimo panaikinimu remiantis pirmuoju pagrindu.

116    Reikalavimai atlyginti žalą dėl antrajame pagrinde nurodytų pažeidimų pareikšti per anksti, atsižvelgiant į tai, kad šiuo etapu Bendrasis Teismas negali priimti sprendimo dėl argumentų, pateiktų siekiant pagrįsti šį pagrindą, nes tam, kad STSĮT įvykdytų šį teismo sprendimą, jai reikės tinkamai išklausyti ieškovę ir prireikus priimti naują sprendimą dėl pagalbos prašymo.

117    Kalbant apie aplinkybę, kad ieškovei per apklausą Specialiajame patariamajame komitete dėl APNP nebuvo leista pasinaudoti advokato pagalba, reikia konstatuoti, kad Parlamente taikytinuose teisės aktuose tokia teisė nenumatyta. Bet kuriuo atveju, kaip buvo priminta šio sprendimo 71–73 punktuose, šiame komitete rengiama apklausa nėra rungimosi principu grindžiama procedūra prieš asmenį, prašantį pagalbos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį. Taigi, nors negalima atmesti galimybės, kad STSĮT galėtų nuspręsti, kad per administracinį tyrimą apklausiamam asmeniui gali padėti kolega, personalo atstovas arba advokatas, ieškovė negali remtis procesinio lygiateisiškumo principu ar gero administravimo principu, kad priverstų STSĮT numatyti tokią teisę per Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP rengiamas apklausas. Be to, neatrodo, kad X per savo apklausą būtų buvusi suteikta teisė naudotis advokato pagalba. Kalbant apie tai, kad Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP darbe, įskaitant apklausas, kaip stebėtojas galėjo dalyvauti Parlamento juriskonsultas, ši aplinkybė nereiškia, kad šio organo darbas buvo neteisėtas.

118    Kalbant apie Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP sudėtį, pažymėtina, kad dėl bendrojo patariamojo komiteto jau buvo nuspręsta, kad, nors tarp administracijos ir personalo atstovų paskirtų narių nėra numatyta visiška lygybė, institucijos medicinos tarnybos gydytojo dalyvavimas patariamajame komitete, tai, kad patariamasis komitetas „dirb[o] autonomiškai, nepriklausomai ir laikydamasis konfidencialumo principų“, ir kolegialus svarstymų pobūdis yra pakankamos patariamojo komiteto nuomonės, kurią jis parengia ir pateikia STSĮT, nešališkumo ir objektyvumo garantijos (2018 m. birželio 29 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑218/17, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:393, 103 punktas; tuo pačiu klausimu ir pagal analogiją taip pat žr. 2002 m. gegužės 30 d. Sprendimo Onidi / Komisija, T‑197/00, EU:T:2002:135, 132 punktą ir 2015 m. kovo 17 d. Sprendimo AX / ECB, F‑73/13, EU:F:2015:9, 150 punktą).

119    Tie patys argumentai mutatis mutandis taikomi Specialiajam patariamajam komitetui dėl APNP. Taigi ieškovė negali reikalauti, kad institucijos medicinos tarnybos gydytojui būtų suteikta teisė dalyvauti svarstymuose, kaip ir negali kaltinti STSĮT, kad jai šiame komitete atstovavo Bendrojo patariamojo komiteto pirmininkas.

120    Kalbant apie pagalbos prašymo nagrinėjimo procedūros trukmę, reikia konstatuoti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatuose nenumatyta nei speciali šio pobūdžio prašymo nagrinėjimo procedūra, taip pat ir tais atvejais, kai toks prašymas susijęs su tariamu Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio pažeidimu, nei konkretus terminas. Tas pats pasakytina ir apie APNP taikomas vidaus taisykles dėl priekabiavimo, nors jose ir numatyti keli etapai, apimantys Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP ir Parlamento pirmininko dalyvavimą. Taigi STSĮT šioje srityje privalo paisyti protingo termino principo (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑570/16, EU:T:2017:283, 59–62 punktus), todėl Sąjungos institucija ar įstaiga turi vykdyti administracinį tyrimą ir paskui nagrinėti pagalbos prašymą taip, kad kiekvienas aktas būtų priimtas per protingą terminą po ankstesnio akto priėmimo (2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Curto / Parlamentas, T‑275/17, EU:T:2018:479, 101 punktas). Be to, siekiant įvertinti termino, per kurį buvo baigtas administracinis tyrimas ir išnagrinėtas pagalbos prašymas, protingumą, reikia atsižvelgti į bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir jos šalių elgesį (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 10 d. Sprendimo HI / Komisija, F‑133/15, EU:F:2016:127, 113 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

121    Šioje byloje Bendrasis Teismas konstatuoja, kad apskritai Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP užtruko daugiau nei 14 mėnesių, kol užbaigė savo tyrimą, nuo tos dienos, kai buvo apklausta ieškovė, t. y. 2015 m. sausio 28 d., iki tos dienos, kai jis baigė savo darbą, t. y. 2016 m. balandžio 7 d. Be to, nuo Sprendimo CH / Parlamentas (F‑132/14, EU:F:2015:115) paskelbimo 2015 m. spalio 6 d. praėjo daugiau kaip septyni mėnesiai, kai Parlamento pirmininkas, susipažinęs su Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP išvadomis, 2016 m. gegužės 18 d. priėmė motyvuotą sprendimą. Ieškovei dar teko laukti beveik aštuonis mėnesius, kol ji savo pačios prašymu buvo galiausiai pakviesta pateikti pastabas dėl šio motyvuoto sprendimo, prieš STSĮT priimant sprendimą dėl pagalbos prašymo.

122    Be to, kadangi Parlamentas atsisakė paklusti Bendrojo Teismo nurodytai tyrimo priemonei, Bendrajam Teismui nėra aišku, kaip vyko Specialiojo patariamojo komiteto dėl APNP darbas, be kita ko, kiek jo posėdžių įvyko ir kiek buvo atlikta apklausų, taip pat nėra aiški išvadų, kurias turėjo kolegialiai parengti ir priimti šis komitetas, apimtis. Iš tiesų, neturėdamas patikimų įrodymų, Bendrasis Teismas negali šiuo klausimu remtis vien Parlamento teiginiais.

123    Galiausiai kalbant apie Parlamento nurodytus sunkumus, iškilusius ruošiantis APNP pateikto pagalbos prašymo dėl šios institucijos narių elgesio nagrinėjimo procedūrai, pažymėtina, kad jis negali pagrįstai remtis šiais sunkumais, siekdamas išvengti jam pagal Chartijos 31 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Curto / Parlamentas, T‑275/17, EU:T:2018:479, 85 punktą) ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 24 straipsnius (pagal analogiją žr. 2016 m. vasario 5 d. Sprendimo GV / EIVT, F‑137/14, EU:F:2016:14, 77 punktą) tenkančių pareigų savo pareigūnams ir tarnautojams užtikrinti tokias darbo sąlygas, kurioms esant būtų gerbiama jų sveikata, saugumas ir orumas, taigi ir laiku surengti procedūras, leidžiančias užtikrinti, kad jų darbo sąlygos atitiktų šiuos reikalavimus. Be to, kadangi Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnis įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. ir kadangi Sprendimas CH / Parlamentas (F‑129/12, EU:F:2013:203) buvo priimtas 2013 m. gruodžio 12 d., Parlamentas negali pagrįstai teigti, kad jam reikėjo tiek daug metų tokiam organui kaip Specialusis patariamasis komitetas dėl APNP sudaryti ir jo veiklai pradėti. Šis patariamasis komitetas buvo sudarytas 2014 m. balandžio 14 d., o savo nuomonę priėmė tik praėjus 14 mėnesių nuo ieškovės, X ir CN apklausos.

124    Taigi Bendrasis Teismas turi konstatuoti, kad pagalbos prašymas buvo nagrinėjamas gana ilgai, nesant tam jokio realaus pateisinimo, be to, tam iš dalies pritarė ir Parlamento Generalinis sekretorius sprendime atmesti skundą. Todėl, atsižvelgiant į ypatingą tokios procedūros svarbą tariamam nukentėjusiajam, taip pat STSĮT vilkinimą per šią procedūrą, Bendrasis Teismas konstatuoja protingo termino principo pažeidimą.

125    Atsižvelgiant į šias aplinkybes, dėl kurių ieškovė patyrė neturtinę žalą, kurios STSĮT šiuo etapu atlygino tik 1 500 EUR, taip pat į aplinkybę, kurią ieškovė nurodė 2018 m. liepos 10 d. pastabose, kad Parlamento atsisakymas paklusti Bendrojo Teismo nurodytai taikyti tyrimo priemonei padidino šią neturtinę žalą, Bendrasis Teismas, vertindamas ex æquo et bono visą ieškovės patirtą neturtinę žalą, konstatuoja, kad 8 500 EUR suma yra tinkama atlyginti neturtinės žalos dalį, kurią galima atskirti nuo žalos, patirtos dėl nagrinėjant pirmąjį pagrindą konstatuoto neteisėtumo, ir kuri nebūtų tinkamai ir visiškai atlyginta panaikinus skundžiamą sprendimą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

126    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

127    Kadangi iš esmės visi Parlamento reikalavimai buvo atmesti, jis turi padengti savo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2017 m. kovo 20 d. Europos Parlamento sprendimą, kuriuo sudaryti tarnybos sutartis įgaliota šios institucijos tarnyba atmetė 2011 m. gruodžio 22 d. CH pateiktą pagalbos prašymą.

2.      Priteisti iš Parlamento sumokėti CH 8 500 EUR patirtai neturtinei žalai atlyginti.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

Pelikánová Nihoul Svenningsen

Paskelbta 2018 m. gruodžio 13 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Kancleris Pirmininkas

E. Coulon

*      Proceso kalba: prancūzų.