Language of document : ECLI:EU:T:2021:639

BENDROJO TEISMO (devintoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. rugsėjo 29 d.(*)

„Išorės santykiai – Tarptautiniai susitarimai – Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių asociacijos susitarimas EB–Marokas – Susitarimas pasikeičiant laiškais dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo 1 ir 4 protokolų pakeitimo – Sprendimas, kuriuo patvirtinamas susitarimo sudarymas – Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – Procesinis veiksnumas – Tiesioginė sąsaja – Konkreti sąsaja – Teritorinė taikymo sritis – Jurisdikcija – Teisingumo Teismo pateiktas tarptautinės teisės aiškinimas – Apsisprendimo principas – Sutarčių santykinio poveikio principas – Galimybė remtis – Pritarimo sąvoka – Įgyvendinimas – Diskrecija – Ribos – Ginčijamo sprendimo padarinių palikimas galioti“

Byloje T-279/19

Saguia el-Hamra ir du Rio de Oro išlaisvinimo liaudies frontas (Polisario frontas), atstovaujamas advokato G. Devers,

ieškovas,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą P. Plaza García ir V. Piessevaux

atsakovę,

palaikomą

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos A.-L. Desjonquères, C. Mosser, J.-L. Carré ir T. Stehelin,


Europos Komisijos, atstovaujamos F. Castillo de la Torre, F. Clotuche-Duvieusart, A. Bouquet ir B. Eggers,

ir

Confédération marocaine de l’agriculture et du développement rural (Comader), įsteigtos Rabate (Marokas), atstovaujamos advokatų G. Forwood, N. Colin ir A. Hublet,

įstojusių į bylą šalių,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2019 m. sausio 28 d. Tarybos sprendimą (ES) 2019/217 dėl Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimo pasikeičiant laiškais dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, 1 ir 4 protokolų pakeitimo sudarymo (OL L 34, 2019, p. 1)

BENDRASIS TEISMAS (devintoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė M. J. Costeira, teisėjai D. Gratsias (pranešėjas), M. Kancheva, B. Berke ir T. Perišin,

posėdžio sekretorė M. Marescaux, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2021 m. kovo 2 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės

A.      Tarptautinis kontekstas

1        Tarptautiniu mastu įvykusius pasikeitimus Vakarų Sacharos klausimu galima trumpai išdėstyti taip.

2        1960 m. gruodžio 14 d. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) generalinė Asamblėja priėmė Rezoliuciją 1514 (XV) „Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms šalims ir tautoms“; joje, be kita ko, nustatyta, kad „[v]isos tautos turi teisę į laisvą apsisprendimą[,] pagal [kurią] jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai siekia savo ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi“, kad „globojamose teritorijose, priklausomose teritorijose ir visose kitose teritorijose, kurios dar nėra nepriklausomos, nedelsiant bus imtasi veiksmų, kad šių teritorijų tautoms būtų nedelsiant perduoti visi valdžios įgaliojimai be jokių sąlygų ir apribojimų pagal jų laisvai išreikštą valią ir norą“ ir kad „[v]isos valstybės turi sąžiningai ir griežtai laikytis Jungtinių Tautų [c]hartijos <…> remdamosi lygybės ir nesikišimo į visų valstybių vidaus reikalus principais, pagarba visų tautų suverenioms teisėms ir teritoriniam vientisumui“.

3        Vakarų Sachara yra Šiaurės Vakarų Afrikoje esanti teritorija; XIX amžiaus pabaigoje ją kolonizavo Ispanijos Karalystė, o nuo Rezoliucijos 1514 (XV) priėmimo dienos ji tapo Ispanijos provincija. 1963 m. JTO įtraukė ją, kaip Ispanijos Karalystės administruojamą priklausomą teritoriją, kaip tai suprantama pagal 1945 m. birželio 26 d. San Franciske pasirašytos Jungtinių Tautų chartijos 73 straipsnį, į „preliminarų teritorijų, kurioms taikoma Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms šalims ir tautoms [Generalinės Asamblėjos rezoliucija 1514 (XV)], sąrašą“. Ji vis dar yra įtraukta į priklausomų teritorijų sąrašą, kurį JTO Generalinis sekretorius parengė remdamasis informacija, pateikta pagal šios chartijos 73 straipsnio e punktą.

4        1966 m. gruodžio 20 d. JTO Generalinė Asamblėja priėmė Rezoliuciją 2229 (XXI) dėl Ifnio ir Ispanijos Sacharos, kurioje ji „[d]ar kartą patvirtino neatimamą Ispanijos Sacharos tautos <…> teisę į apsisprendimą pagal Generalinės Asamblėjos rezoliuciją 1514 (XV)“ ir paragino Ispanijos Karalystę, kaip administruojančiąją valdžią, kuo skubiau nustatyti „referendumo, kuris būtų rengiamas globojant [JTO], siekiant suteikti vietiniams šios teritorijos gyventojams galimybę laisvai įgyvendinti teisę į apsisprendimą, organizavimo sąlygas“.

5        1970 m. spalio 24 d. JTO Generalinė Asamblėja priėmė Rezoliuciją 2625 (XXV), ja patvirtino „Deklaraciją dėl tarptautinės teisės principų, susijusių su taikiais valstybių santykiais ir jų bendradarbiavimu vadovaujantis Jungtinių Tautų [c]hartija“; šios deklaracijos tekstas pridėtas prie minėtos rezoliucijos. Šioje deklaracijoje „iškilmingai skelbiam[as]“, be kita ko, „tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas“. Dėl šio principo deklaracijoje, be kita ko, nurodyta:

„Pagal tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principą, įtvirtintą Jungtinių Tautų chartijoje, visos tautos turi teisę laisvai, be išorinio kišimosi nustatyti savo politinį statusą ir siekti ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi, o kiekviena valstybė privalo gerbti šią teisę, kaip numatyta Chartijos nuostatose.

<…>

Suverenios ir nepriklausomos valstybės kūrimas, laisvas prisijungimas prie nepriklausomos valstybės ar susijungimas su ja, taip pat bet kokio kito tautos laisvai nuspręsto politinio statuso įgijimas yra šios tautos priemonės teisei į laisvą apsisprendimą įgyvendinti.

<…>

Kolonijos teritorijai arba kitai priklausomai teritorijai pagal Chartiją suteikiamas kitoks statusas, kuris yra atskiras nuo ją administruojančios valstybės statuso; šis atskiras ir kitoks statusas pagal Chartiją išlieka tol, kol kolonijos ar priklausomos teritorijos tauta įgyvendins teisę į apsisprendimą pagal Chartiją, visų pirma pagal jos tikslus ir principus.“

6        Saguia el-Hamra ir Rio de Oro išlaisvinimo liaudies frontas (Polisario frontas) yra 1973 m. gegužės 10 d. Vakarų Sacharoje įsteigta organizacija. Polisario fronto įstatų 1 straipsnyje jis apibrėžiamas kaip „nacionalinio išlaisvinimo judėjimas“, kurio nariai „kovoja už visišką nepriklausomybę, siekdami atgauti sahravių tautos suverenitetą visoje Sacharos Demokratinės Arabų Respublikos teritorijoje“.

7        1974 m. rugpjūčio 20 d. Ispanijos Karalystė JTO pranešė, kad siūlo Vakarų Sacharoje surengti JTO globojamą referendumą.

8        1974 m. gruodžio 13 d. JTO Generalinė Asamblėja priėmė Rezoliuciją 3292 (XXIX); joje, be kita ko, nusprendė paprašyti Tarptautinio Teisingumo Teismo (TTT) konsultacinės išvados šiais klausimais:

„I. Ar tuo metu, kai Vakarų Sacharą (Rio de Oro ir [Saquia el-Hamra]) kolonizavo Ispanija, ji buvo niekam nepriklausanti teritorija (terra nullius)?

Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas,

II. Kokie teisiniai ryšiai siejo šią teritoriją su Maroko Karalyste ir visa mauritaniečių tauta?“

9        1975 m. spalio 16 d. TTT priėmė konsultacinę išvadą (žr. Vakarų Sachara, konsultacinė išvada, TTT, Rinkinys 1975, p. 12, toliau – konsultacinė išvada dėl Vakarų Sacharos). Šios išvados 162 punkte ji nurodė:

„Teismui pateiktos aplinkybės ir informacija rodo, kad tuo metu, kai Ispanija kolonizavo Vakarų Sacharą, Maroko sultoną ir kai kurias Vakarų Sacharos teritorijoje gyvenančias gentis siejo teisiniai pavaldumo ryšiai. Šie duomenys taip pat rodo, kad yra tam tikros teisės, taip pat teisės, susijusios su žeme, reiškiančios teisinius ryšius tarp mauritaniečių tautos, kaip ją supranta Teismas, ir Vakarų Sacharos teritorijos. Tačiau Teismas daro išvadą, kad jam pateiktos aplinkybės ir informacija neįrodo jokių teritorinio suvereniteto ryšių tarp Vakarų Sacharos teritorijos, Maroko Karalystės ir mauritaniečių tautos. Taigi Teismas nenustatė teisinių ryšių, dėl kurių galėtų būti pakeistas [JTO Generalinės Asamblėjos] rezoliucijos 1514 (XV) taikymas Vakarų Sacharos dekolonizavimui, visų pirma apsisprendimo principo taikymas, teritorijos gyventojams laisvai pareiškiant tikrąją savo valią.“

10      Konsultacinės išvados dėl Vakarų Sacharos 163 punkte TTT, be kita ko, nurodė:

„[Teismas], [kiek tai susiję su I klausimu], [mano] <…>, kad Vakarų Sachara (Rio de Oro ir [Saquia el-Hamra]) tuo metu, kai Ispanijos Karalystė ją kolonizavo, nebuvo niekam nepriklausanti teritorija (terra nullius); <…>, kiek tai susiję su II klausimu, <…> kad šią teritoriją ir Maroko Karalystę siejo teisiniai ryšiai, turintys šios nuomonės 162 punkte nurodytų požymių, [ir] kad šią teritoriją ir Mauritaniją siejo teisiniai ryšiai, turintys šios išvados 162 punkte nurodytų požymių.“

11      Minėtos konsultacinės išvados paskelbimo dieną pasakytoje kalboje Maroko karalius pareiškė, jog „visas pasaulis pripažino, kad [Vakarų] Sachara priklauso“ Maroko Karalystei ir kad ji „turi taikiai perimti šią teritoriją“, taip pat paragino šiuo tikslu surengti žygį.

12      1975 m. spalio 22 d. JTO Saugumo Taryba, į kurią kreipėsi Ispanijos Karalystė, priėmė Rezoliuciją 377 (1975); joje „[pa]praš[ė] JTO Generalinio sekretoriaus nedelsiant pradėti konsultacijas su susijusiomis ir suinteresuotomis šalimis“ ir „[pa]ragin[o] [pastarąsias] elgtis santūriai ir saikingai“. 1975 m. lapkričio 2 d. ji priėmė Rezoliuciją 379 (1975), joje „primygtinai [pa]ragin[o] visas susijusias ir suinteresuotąsias šalis vengti bet kokių vienašalių ar kitokių veiksmų, kurie galėtų dar labiau padidinti įtampą regione“, ir „[pa]siūl[ė] Generaliniam sekretoriui tęsti ir suaktyvinti savo konsultacijas“. 1975 m. lapkričio 6 d., įvykus Maroko karaliaus surengtam 350 000 asmenų žygiui ir kirtus Maroko Karalystės ir Vakarų Sacharos sieną, ji priėmė Rezoliuciją 380 (1975), joje, be kita ko, „apgailest[avo] dėl [šio] surengto žygio“ ir „[pa]praš[ė] Maroko [Karalystės] nedelsiant išvesti iš Vakarų Sacharos teritorijos visus [minėto] žygio dalyvius“.

13      1976 m. vasario 26 d. Ispanijos Karalystė JTO Generaliniam sekretoriui pranešė, kad nuo šios dienos pasitraukia iš Vakarų Sacharos ir nebeprisiima jokios tarptautinės atsakomybės, susijusios su šios teritorijos valdymu. Šio sprendimo 3 punkte nurodytame priklausomų teritorijų sąraše, kiek tai susiję su Vakarų Sachara, daroma nuoroda į šį pareiškimą, pateiktą išnašoje.

14      Tuo metu Vakarų Sacharoje įsiplieskė Maroko Karalystės, Mauritanijos Islamo Respublikos ir Polisario fronto ginkluotas konfliktas. Dalis Vakarų Sacharos gyventojų bėgo nuo šio konflikto ir rado prieglobstį Alžyro teritorijoje esančiose stovyklavietėse netoli sienos su Vakarų Sachara.

15      1976 m. balandžio 14 d. Maroko Karalystė ir Mauritanijos Islamo Respublika sudarė tarptautinę sutartį dėl Vakarų Sacharos teritorijos padalijimo ir formaliai aneksavo šios teritorijos dalį, priskirtą jai pagal šią sutartį. 1979 m. rugpjūčio 10 d. Mauritanijos Islamo Respublika sudarė taikos susitarimą su Polisario frontu; pagal šį susitarimą ji atsisakė visų teritorinių pretenzijų į Vakarų Sacharą. Maroko Karalystė iš karto perėmė Mauritanijos pajėgų atlaisvintos teritorijos kontrolę ir aneksavo ją.

16      1979 m. lapkričio 21 d. JTO Generalinė Asamblėja priėmė Rezoliuciją 34/37 dėl Vakarų Sacharos; šioje rezoliucijoje ji, „vadovaudamasi [JTO] chartija <…> ir savo Rezoliucijos 1514 (XV) tikslais, patvirtin[o] neatimamą Vakarų Sacharos tautos teisę į apsisprendimą ir nepriklausomybę“, „labai apgailesta[vo], kad padėtis pablogėjo dėl to, kad Marokas ir toliau yra okupavęs Vakarų Sacharą“, ir „primygtinai [pa]ragin[o] Maroką įsipareigoti siekti taikos ir nutraukti Vakarų Sacharos teritorijos okupaciją“, taip pat „šiuo tikslu rekomend[avo] [Polisario frontui], atstovaujančiam Vakarų Sacharos tautai, visapusiškai dalyvauti ieškant teisingo, ilgalaikio ir galutinio politinio sprendimo dėl Vakarų Sacharos laikantis [JTO] rezoliucijų ir deklaracijų“. Po šios rezoliucijos buvo priimta 1980 m. lapkričio 11 d. Rezoliucija 35/19; jos 10 punkte Generalinė Asamblėja „primygtinai [pa]ragin[o] Maroką ir [Polisario frontą], atstovaujantį Vakarų Sacharos tautai, pradėti tiesiogines derybas, kad būtų galutinai išspręstas Vakarų Sacharos klausimas“.

17      Polisario fronto ir Maroko Karalystės konfliktas toliau tęsėsi tol, kol 1988 m. rugpjūčio 30 d. abi šalys iš esmės sutiko su, be kita ko, JTO Generalinio sekretoriaus pateiktais siūlymais išspręsti ginčą, visų pirma numatant ugnies nutraukimą ir surengiant JTO prižiūrimą referendumą dėl apsisprendimo.

18      1990 m. birželio 27 d. JTO Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 658 (1990); joje „pritar[ė] [JTO] Generalinio sekretoriaus ataskaitai, kurioje pateikiami [šio sprendimo 17 punkte nurodyti] pasiūlymai dėl klausimo išsprendimo <…> ir [jų] įgyvendinimo plano metmenys“, ir „[pa]praš[ė] abi šalis visapusiškai bendradarbiauti su [JTO] Generaliniu sekretoriumi ir dabartiniu Afrikos Vienybės Organizacijos Valstybių ir vyriausybių vadovų asamblėjos pirmininku prisidedant prie jų pastangų kuo greičiau išspręsti Vakarų Sacharos klausimą“. 1991 m. balandžio 29 d. Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 690 (1991), ja buvo įsteigta Jungtinių Tautų misija, turinti surengti referendumą Vakarų Sacharoje (Minurso).

19      Nepaisant JTO globojamų konsultacijų ir susirašinėjimo, šalims iki šiol nepavyko sureguliuoti padėties Vakarų Sacharoje. Maroko Karalystė kontroliuoja didžiąją dalį Vakarų Sacharos teritorijos, o Polisario frontas kontroliuoja kitą dalį; šias dvi zonas skiria Maroko kariuomenės įrengta ir prižiūrima smėlio siena. Nemažai pabėgėlių iš šios teritorijos vis dar gyvena Polisario fronto administruojamose stovyklose, esančiose Alžyro teritorijoje.

B.      Asociacijos susitarimas ir Liberalizavimo susitarimas

20      2000 m. kovo 1 d. įsigaliojo 1996 m. vasario 26 d. Briuselyje pasirašytas Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimas, įsteigiantis Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją (OL L 70, 2000, p. 2, toliau – Asociacijos susitarimas).

21      Asociacijos susitarimo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Steigiama Bendrijos bei jos valstybių narių ir Maroko asociacija.“

22      Asociacijos susitarimo 1 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Šio Susitarimo tikslai:

–        suteikti Šalių politiniam dialogui tinkamą pagrindą ir taip sudaryti sąlygas plėtoti glaudžius santykius visose srityse, kurios yra svarbios šiam dialogui,

–        sudaryti sąlygas palaipsniui liberalizuoti prekybą prekėmis, paslaugomis ir kapitalu,

–        plėtoti Šalių prekybą ir darnius ekonominius bei socialinius santykius, palaikant dialogą ir bendradarbiaujant, siekiant skatinti Maroko ir jo gyventojų vystymąsi ir gerovę,

–        remti Magrebo šalių integraciją skatinant prekybą ir bendradarbiavimą tarp Maroko ir kitų regiono šalių,

–        skatinti bendradarbiavimą ekonomikos, socialinėje, kultūros ir finansų srityse.“

23      Asociacijos susitarimo 16 straipsnyje nustatyta:

„Bendrija ir Marokas palaipsniui vis labiau liberalizuoja tarpusavio prekybą žemės ūkio ir žuvininkystės produktais.“

24      Asociacijos susitarimo 94 straipsnyje nustatyta:

„Šis Susitarimas taikomas teritorijoms, kuriose taikomos Europos bendrijos ir Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartys pagal tose sutartyse nustatytas sąlygas, ir Maroko Karalystės teritorijai.“

25      Buvo sudaryti keli Asociacijos susitarimo protokolai. Konkrečiai kalbant, 1 protokolas dėl Maroko kilmės žemės ūkio produktų importui į Bendriją taikomos tvarkos (toliau – 1 protokolas) ir 4 protokolas dėl produktų kilmės ir administracinio bendradarbiavimo būdų apibrėžimo (toliau – 4 protokolas).

26      2010 m. gruodžio 13 d. Briuselyje (Belgija) Sąjunga ir Maroko Karalystė pasirašė susitarimą pasikeičiant laiškais dėl abipusių liberalizavimo priemonių, taikomų žemės ūkio produktams, perdirbtiems žemės ūkio produktams, žuviai ir žuvininkystės produktams, dėl 1, 2 bei 3 protokolų ir jų priedų pakeitimo ir dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, įsteigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, dalinio pakeitimo sudarymo (OL L 241, 2012, p. 4; toliau – Liberalizavimo susitarimas). 2012 m. kovo 8 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Sprendimą 2012/497/ES dėl Liberalizavimo susitarimo sudarymo (OL L 241, 2012, p. 2).

27      Kaip nurodyta Liberalizavimo susitarime ir Sprendimo 2012/497 1–3 konstatuojamosiose dalyse, šiuo susitarimu siekiama laipsniškai liberalizuoti prekybą žemės ūkio ir žuvininkystės produktais, kaip numatyta Asociacijos susitarimo 16 straipsnyje. Konkrečiai kalbant, Liberalizavimo susitarimu Asociacijos susitarimo 1, 2 ir 3 protokolai buvo pakeisti jo I ir II prieduose nurodytais dokumentais.

28      Asociacijos susitarimo 4 protokolo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Siekiant įgyvendinti Susitarimą, šie produktai yra laikomi Maroko kilmės:

a)      produktai, visiškai gauti Maroke, kaip apibrėžta 5 straipsnyje;

b)      Maroke gauti produktai, kurių sudėtyje esančios medžiagos nevisiškai jame gautos, jei tokios medžiagos buvo pakankamai apdirbtos arba perdirbtos Maroke, kaip apibrėžta 6 straipsnyje.“

29      Pagal 4 protokolo 16 straipsnį Maroko kilmės produktų importui į Sąjungą šio susitarimo nuostatos taikomos pateikus vieną iš šiame straipsnyje išvardytų kilmės įrodymų.

C.      Ginčai, susiję su Asociacijos susitarimu

1.      Bylos T512/12 ir C104/16 P

30      2012 m. lapkričio 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovo Front Polisario (Polisario frontas) ieškinį (jis užregistruotas numeriu T‑512/12) dėl Sprendimo 2012/497 panaikinimo (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Taryba / Front Polisario, C‑104/16 P, EU:C:2016:973, 38 punktas; toliau – Sprendimas Taryba / Front Polisario).

31      Grįsdamas ieškinį toje byloje ieškovas, be kita ko, teigė, kad Taryba pažeidė tam tikrus įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę, nes Sprendimu 2012/497 patvirtino Liberalizavimo susitarimo taikymą Vakarų Sacharos teritorijai (Sprendimo Taryba / Front Polisario 44 punktas).

32      2015 m. gruodžio 10 d. Sprendime Front Polisario / Taryba (T-512/12, EU:T:2015:953) Bendrasis Teismas panaikino Sprendimą 2012/497 tiek, kiek juo patvirtintas Liberalizavimo susitarimo taikymas Vakarų Sacharai, motyvuodamas tuo, kad Taryba neįvykdė pareigos iki Sprendimo 2012/497 priėmimo išnagrinėti visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, kai nepatikrino, ar šios teritorijos kilmės produktų eksportas į Sąjungą nebuvo vykdomas šios teritorijos žmonių nenaudai ir ar dėl to nebuvo pažeistos pagrindinės atitinkamų asmenų teisės (Sprendimo Taryba / Front Polisario 47 ir 48 punktai).

33      2016 m. vasario 19 d. Taryba pateikė apeliacinį skundą dėl 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Front Polisario / Taryba (T‑512/12, EU:T:2015:953).

34      Išnagrinėjęs Tarybos apeliacinį skundą, Teisingumo Teismas Sprendime Taryba / Front Polisario panaikino 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Front Polisario / Taryba (T‑512/12, EU:T:2015:953) ir atmetė ieškovo Bendrajame Teisme pareikštą ieškinį kaip nepriimtiną.

35      Šiuo atžvilgiu, viena vertus, Teisingumo Teismas pritarė antrajam apeliacinio skundo pagrindui, grindžiamam Bendrojo Teismo teisės klaida, padaryta nagrinėjant ieškovo locus standi, konkrečiai – argumentui, grindžiamam tuo, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog Liberalizavimo susitarimas taikomas Vakarų Sacharai (Sprendimo Taryba / Front Polisario 126 punktas).

36      Iš pradžių Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal apsisprendimo principą, taikomą Sąjungos ir Maroko Karalystės santykiuose, Vakarų Sachara, kuri yra priklausoma teritorija, kaip tai suprantama pagal Jungtinių Tautų chartijos 73 straipsnį, turi kitokį statusą, atskirą nuo bet kurios valstybės, įskaitant Maroko Karalystę, statuso. Remdamasis tuo Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Asociacijos susitarimo 94 straipsnyje esančios sąvokos „Maroko Karalystės teritorija“ negalima aiškinti taip, kad Vakarų Sachara patenka į teritorinę šio susitarimo taikymo sritį (Sprendimo Taryba / Front Polisario 86–93 punktai).

37      Paskui Teisingumo Teismas nusprendė, kad taip pat turėjo būti atsižvelgta į 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės (Recueil des traités des Nations unies, 1155 t., p. 331; lietuvių k. skelbta: Valstybės žinios, 2002 m. vasario 6 d., Nr. 13-480, toliau – Vienos konvencija) 29 straipsnyje kodifikuotą paprotinę normą, kurioje numatyta, kad, jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip išreikšta, sutartis kiekvienai tos sutarties šaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje. Jis padarė išvadą, kad pagal šią kodifikuotą paprotinę normą taip pat draudžiama laikyti, kad Vakarų Sachara patenka į teritorinę Asociacijos susitarimo taikymo sritį. Vis dėlto jis konstatavo, kad iš minėtos paprotinės normos taip pat matyti, jog tarptautinė sutartis nukrypstant gali būti privaloma valstybei kitos teritorijos atžvilgiu, jeigu toks ketinimas įtvirtintas toje sutartyje arba yra nustatomas kitaip (Sprendimo Taryba / Front Polisario 94–98 punktai).

38      Tada Teisingumo Teismas nusprendė, kad turėjo būti atsižvelgta ir į bendrąjį tarptautinės teisės principą dėl sutarčių santykinio poveikio, nes Vakarų Sacharos tauta, kaip Asociacijos susitarimo „trečioji šalis“, kaip tai suprantama pagal šį principą, galėjo būti paveikta įgyvendinant šį susitarimą Vakarų Sacharos teritorijos įtraukimo į jo taikymo sritį atveju ir turėjo pritarti tokiam įgyvendinimui. Kadangi tokio pritarimo nebuvo išreikšta, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad požiūris, jog Vakarų Sachara patenka į Asociacijos susitarimo taikymo sritį, prieštarauja sutarčių santykinio poveikio principui (Sprendimo Taryba / Front Polisario 100–107 punktai).

39      Galiausiai konstatavęs, kad Liberalizavimo susitarimas turi būti laikomas atsižvelgiant į Asociacijos susitarimą sudaryta sutartimi, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Liberalizavimo susitarimas negali būti suprantamas kaip taikomas Vakarų Sacharos teritorijai, todėl nebuvo būtina jame nurodyti netaikymą numatančios sąlygos. Teisingumo Teismo teigimu, Tarybos ir Europos Komisijos po Asociacijos susitarimo sudarymo taikyta praktika negali paneigti šios analizės, nes tai reikštų pripažinimą, kad Sąjunga siekia vykdyti Asociacijos susitarimą ir Liberalizavimo susitarimą su apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principais nesuderinamu būdu, taigi būdu, kuris nesuderinamas su sutarčių vykdymo gera valia principu (Sprendimo Taryba / Front Polisario 110– 125 punktai).

40      Kita vertus, Teisingumo Teismas priėmė galutinį sprendimą dėl ginčo. Šiuo klausimu jis nusprendė: kadangi Liberalizavimo susitarimas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į atitinkamas tarptautinės teisės normas, taikytinas Sąjungos ir Maroko Karalystės santykiams, t. y. kad jis netaikomas Vakarų Sacharos teritorijai, ieškovas bet kuriuo atveju turi būti laikomas neturinčiu locus standi dėl Sprendimo 2012/497 panaikinimo, o kitų nepriimtinumo pagrindų nagrinėti nereikia (Sprendimo Taryba / Front Polisario 128–134 punktai).

2.      Byla C266/16

41      2016 m. balandžio 27 d. Sprendimе High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės suolo skyrius (administracinių bylų kolegija), Jungtinė Karalystė) pateikė Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus dėl Sąjungos aktų, susijusių su Sąjungos ir Maroko Karalystės vykdant Asociacijos susitarimą sudarytais tarptautiniais susitarimais žuvininkystės sektoriuje, galiojimo atsižvelgiant į ESS 3 straipsnio 5 dalį, turint omenyje tai, kad pagal juos leidžiama naudoti gamtinius išteklius, kilusius iš greta Vakarų Sacharos teritorijos esančių vandenų (2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Western Sahara Campaign UK, C‑266/16, EU:C:2018:118, 1, 41 ir 54 punktai, toliau – Sprendimas Western Sahara Campaign UK).

42      Remdamasis, be kita ko, Sprendime Taryba / Front Polisario padarytomis išvadomis (žr. šio sprendimo 36–39 punktus) Teisingumo Teismas nusprendė: kadangi nagrinėti tarptautiniai susitarimai netaikomi Vakarų Sacharos teritorijai ir greta jos esantiems vandenims, pirmojo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo nagrinėjimas neatskleidė jokių aplinkybių, galinčių turėti įtakos atitinkamų Sąjungos aktų galiojimui atsižvelgiant į ESS 3 straipsnio 5 dalį (Sprendimo Western Sahara Campaign UK 85 punktas).

3.      Nutartys bylose T180/14, T275/18 ir T376/18

43      2018 m. liepos 19 d. Nutartyje Front Polisario / Taryba (T‑180/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:496), 2018 m. lapkričio 30 d. Nutartyje Front Polisario / Taryba (T‑275/18, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:869) ir 2019 m. vasario 8 d. Nutartyje Front Polisario / Taryba (T‑376/18, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:77) Bendrasis Teismas atmetė kaip nepriimtinus ieškovo ieškinius dėl Tarybos aktų, susijusių su įvairių Sąjungos ir Maroko Karalystės tarptautinių susitarimų sudarymu ar pakeitimu.

44      Konkrečiai kalbant, šio sprendimo 43 punkte minėtose dviejose pirmose nutartyse Bendrasis Teismas rėmėsi sprendimais Taryba / Front Polisario ir Western Sahara Campaign UK, kad konstatuotų, jog ieškovas neturi locus standi, nes ginčijami susitarimai netaikomi Vakarų Sacharai arba greta jos esantiems vandenims (2018 m. liepos 19 d. Nutarties Front Polisario / Taryba, T‑180/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:496, 69–71 punktai ir 2018 m. lapkričio 30 d. Nutarties Front Polisario / Taryba, T‑275/18, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:869, 41 ir 42 punktai).

45      Trečioje iš šio sprendimo 43 punkte nurodytų nutarčių Bendrasis Teismas konstatavo, kad, remiantis SESV 218 straipsnio 3 ir 4 dalimis, vienintelis 2018 m. balandžio 16 d. Tarybos sprendimo, leidžiančio pradėti su Maroko Karalyste derybas dėl Europos bendrijos ir Maroko Karalystės partnerystės susitarimo žuvininkystės sektoriuje pakeitimo ir minėto susitarimo įgyvendinimo protokolo sudarymo, tikslas – paskirti Sąjungos derybininką ar jos derybų grupės vadovą ir teikti jiems nurodymus. Taigi tai buvo aktas, sukeliantis teisinių padarinių tik Sąjungos ir jos valstybių narių, taip pat Sąjungos institucijų tarpusavio santykiuose. Remdamasis tuo Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad šis sprendimas nesukelia padarinių ieškovo teisinei padėčiai, todėl tas sprendimas negali būti laikomas tiesiogiai su juo susijusiu (2019 m. vasario 8 d. Nutarties Front Polisario / Taryba, T‑376/18, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:77, 28 ir 29 punktai).

D.      Ginčijamas sprendimas ir ginčijamas susitarimas

46      Priėmus Sprendimą Taryba / Front Polisario, 2017 m. gegužės 29 d. sprendime Taryba leido Komisijai Sąjungos vardu pradėti su Maroko Karalyste derybas dėl tarptautinio susitarimo, kuriuo būtų iš dalies keičiami 1 ir 4 protokolai, sudarymo.

47      Suteikdama Komisijai leidimą derėtis Taryba paprašė jos, pirma, užtikrinti, kad gyventojai, kuriems turės įtakos numatytas tarptautinis susitarimas, būtų tinkamai įtraukti į konsultacijas, ir, antra, įvertinti potencialų minėto susitarimo poveikį darniam Vakarų Sacharos vystymuisi, be kita ko, vietos gyventojams atnešama naudą ir gamtinių išteklių naudojimo poveikį atitinkamoms teritorijoms.

48      2018 m. birželio 11 d. ataskaitoje dėl naudos Vakarų Sacharos gyventojams ir konsultacijų su šiais gyventojais dėl papildomų muitų tarifų lengvatų suteikimo Vakarų Sacharos kilmės produktams (toliau – 2018 m. birželio 11 d. ataskaita) Komisija pateikė konsultacijų ir analizės šio sprendimo 47 punkte nurodytais klausimais rezultatą. Kartu su šia ataskaita buvo pateiktas pasiūlymas dėl Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimo pasikeičiant laiškais dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, 1 ir 4 protokolų pakeitimo sudarymo [COM (2018) 481 final].

49      2018 m. spalio 25 d. Sąjunga ir Maroko Karalystė pasirašė Briuselyje susitarimą pasikeičiant laiškais dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, 1 ir 4 protokolų pakeitimo (toliau – ginčijamas susitarimas).

50      2019 m. sausio 28 d. Taryba priėmė Sprendimą (ES) 2019/217 dėl Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimo pasikeičiant laiškais dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, 1 ir 4 protokolų pakeitimo sudarymo (OL L 34, 2019, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas).

51      Ginčijamo sprendimo 3–10 konstatuojamojoje dalyje Taryba nurodo:

„(3)      Sąjunga nepažeidžia Jungtinių Tautų politinio proceso dėl Vakarų Sacharos galutinio statuso rezultatų ir ji nuolat pabrėžė savo siekį, kad būtų išspręstas konfliktas Vakarų Sacharoje, kuri šiuo metu Jungtinių Tautų išvardyta tarp priklausomų teritorijų, kurios didžiąją dalį šiandien administruoja Maroko Karalystė <…>

(4)      įsigaliojus Asociacijos susitarimui Vakarų Sacharos produktai, kurie buvo patvirtinti esantys Maroko kilmės, į Sąjungą buvo importuojami taikant atitinkamas to susitarimo nuostatas dėl muitų tarifų lengvatų;

(5)      tačiau savo sprendime byloje C‑104/16 P <…> Teisingumo Teismas nurodė, kad Asociacijos susitarimas taikomas tik Maroko Karalystės teritorijoje, bet netaikomas Vakarų Sacharoje, kuri yra priklausoma teritorija;

(6)      svarbu užtikrinti, kad nebūtų sutrikdyti per daugelį metų nusistovėję prekybos srautai, ir kartu nustatyti tinkamas tarptautinės teisės, įskaitant žmogaus teisių, apsaugos ir darnaus atitinkamų teritorijų vystymosi priemones; Todėl 2017 m. gegužės 29 d. Taryba įgaliojo Komisiją pradėti derybas su Maroko Karalyste siekiant nustatyti, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą, teisinį Asociacijos susitarime numatytų muitų tarifų lengvatų suteikimo Vakarų Sacharos kilmės produktams pagrindą. Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimas yra vienintelė priemonė užtikrinti, kad importuojamiems Vakarų Sacharos kilmės produktams būtų suteikiamas lengvatinės kilmės statusas, atsižvelgiant į tai, kad tik Maroko institucijos gali užtikrinti taisyklių, būtinų suteikiant tokias lengvatas, laikymąsi;

(7)      Komisija įvertino galimą susitarimo poveikį darniam vystymuisi, visų pirma naudą, kurią vietos gyventojai gautų Vakarų Sacharos produktams suteikus muitų tarifų lengvatas, ir tokio suteikimo trūkumus, ir poveikį susijusių teritorijų gamtos išteklių naudojimui <…>

(8)      <…> [I]š šio vertinimo matyti, kad Asociacijos susitarime numatytų muitų tarifų lengvatų suteikimas Vakarų Sacharos kilmės produktams apskritai yra naudingas Vakarų Sacharos ekonomikai, visų pirma tai yra stiprus ekonominis (taigi ir socialinio vystymosi) svertas, ir kad jo nauda yra didesnė už vykstant konsultacijoms nurodytus trūkumus, tarp kurių – didelio masto gamtos išteklių <…> naudojimas <…>

(9)      buvo įvertinta, kad muitų tarifų lengvatų suteikimas Vakarų Sacharos kilmės produktams iš esmės turės teigiamą poveikį atitinkamiems gyventojams <…>

(10)      atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimo svarstymus dėl pritarimo, bendradarbiaudama su Europos išorės veiksmų tarnyba Komisija ėmėsi visų protingų ir įmanomų priemonių dabartinėje situacijoje tam, kad būtų tinkamai įtraukti su susitarimu susiję gyventojai, kad būtų užtikrintas jų pritarimas susitarimui. Buvo įvykdytos plataus masto konsultacijos, ir didžioji dalis socialinių, ekonominių ir politinių suinteresuotų subjektų, kurie dalyvavo konsultacijose, nurodė, kad jie pritarė tam, kad Vakarų Sacharai būtų suteiktos Asociacijos susitarime numatytos muitų tarifų lengvatos. Prieštaraujantieji idėjai iš esmės laikėsi nuomonės, kad šis susitarimas patvirtintų Maroko poziciją dėl Vakarų Sacharos teritorijos. Tačiau nė viena susitarimo nuostata neleidžia manyti, kad juo pripažįstamos Maroko suverenios teisės į Vakarų Sacharą. Beje, Sąjunga ir toliau aktyviai palaikys remiant Jun[g]tinių Tautų pradėtą ir vykdomą taikų konflikto sprendimo procesą.“

52      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad ginčijamas susitarimas patvirtinamas Sąjungos vardu. Šis susitarimas įsigaliojo 2019 m. liepos 19 d. (OL L 197, 2019, p. 1).

53      Ginčijamo susitarimo trečioje–devintoje pastraipose nurodyta:

„Šis susitarimas sudaromas nedarant poveikio Europos Sąjungos pozicijai dėl Vakarų Sacharos statuso ir Maroko pozicijai dėl to regiono.

Abi šalys dar kartą patvirtina, kad palaiko Jungtinių Tautų procesą ir remia Generalinio Sekretoriaus pastangas pasiekti galutinį politinį sprendimą remiantis Jungtinių Tautų Chartijoje nustatytais tikslais bei principais ir Saugumo Tarybos rezoliucijomis.

Europos Sąjunga ir Maroko Karalystė susitarė prie Asociacijos susitarimo 4 protokolo teksto pridėti šią bendrą deklaraciją:

„Bendra deklaracija dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją (toliau – Asociacijos susitarimas) 1 ir 4 protokolų taikymo

1.      Vakarų Sacharos kilmės produktams, kurių muitinį tikrinimą atlieka Maroko Karalystės muitinė, taikomos tokios pat prekybos lengvatos, kaip ir Asociacijos susitarime nurodytiems produktams Europos Sąjungos suteiktos lengvatos.

2.      4 protokolas mutatis mutandis taikomas nustatant 1 dalyje nurodytų produktų kilmės statusą, įskaitant ir jų kilmės įrodymus.

3.      Europos Sąjungos valstybių narių muitinės ir Maroko Karalystės muitinė užtikrina 4 protokolo taikymą šiems produktams.

Europos Sąjunga ir Maroko Karalystė dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą protokolus taikyti laikydamosi asociacijos susitarimo nuostatų dėl pagrindinių laisvių ir žmogaus teisių gerbimo.

Ši Bendra deklaracija grindžiama ilgalaike privilegijuota Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės partneryste, kuri įtvirtinta Marokui suteikiant aukštesnio lygio statusą, ir bendru šalių siekiu gilinti ir plėtoti šią partnerystę.

Įgyvendindamos šią partnerystę ir sudarydamos viena kitai sąlygas įvertinti šio susitarimo poveikį, visų pirma poveikį darniam vystymuisi, ypač naudą, kurią gautų atitinkami gyventojai, ir susijusių teritorijų gamtos išteklių naudojimą, Europos Sąjunga ir Marokas susitarė ne rečiau kaip kartą per metus keistis informacija asociacijos komitete.

Konkreti tokio vertinimo tvarka bus nustatyta vėliau, kai asociacijos komitetas rengsis ją patvirtinti, ne vėliau kaip per du mėnesius nuo šio susitarimo įsigaliojimo.“

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

54      2019 m. balandžio 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarija įregistravo šį ieškovo ieškinį.

55      2019 m. rugpjūčio 1 d. Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį.

56      2019 m. rugsėjo 10 ir 18 d. Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininko sprendimais Prancūzijos Respublikai ir Komisijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

57      2019 m. spalio 1 d. ieškovas pateikė dubliką.

58      2019 m. spalio 16 d. iš dalies pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, taikant Bendrojo Teismo procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į Bendrojo Teismo septintąją kolegiją, todėl ši byla buvo paskirta nagrinėti šiai kolegijai.

59      Prancūzijos Respublika ir Komisija pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus atitinkamai 2019 m. spalio 23 d. ir 29 d.

60      2019 m. lapkričio 15 d. Nutartimi Front Polisario / Taryba (T‑279/19, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:808) Bendrojo Teismo devintosios kolegijos pirmininkė leido Confédération marocaine de l’agriculture et du développement rural (Maroko žemės ūkio ir kaimo plėtros konfederacija) (Comader) įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

61      2019 m. gruodžio 5 d. Taryba pateikė tripliką.

62      2019 m. gruodžio 20 d. ieškovas pateikė pastabas dėl Prancūzijos Respublikos, o 2020 m. sausio 6 d. – dėl Komisijos įstojimo į bylą paaiškinimų.

63      2020 m. sausio 23 d. Comader pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus. 2020 m. vasario 17 d. ieškovas pateikė pastabas dėl šių paaiškinimų.

64      Ketvirtosios kolegijos siūlymu 2020 m. lapkričio 23 d. Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu, nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai.

65      2020 m. gruodžio 9 d. Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 106 straipsnio 1 dalimi, ex officio nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

66      Taikydamas dvi proceso organizavimo priemones (atitinkamai 2020 m. gruodžio 17 d. ir 18 d.) Bendrasis Teismas, pirma, pateikė šalims klausimus, į kuriuos turėjo būti atsakyta raštu, ir paprašė ieškovo ir Komisijos pateikti jam papildomos informacijos, antra, paprašė šalių per teismo posėdį patikslinti savo poziciją tam tikrais esminiais šiai bylai reikšmingais klausimais.

67      2021 m. sausio 24 d. ir 25 d. atitinkamai Taryba, viena pusė, ir ieškovas, Prancūzijos Respublika, Komisija ir Comader, kita pusė, raštu atsakė į Bendrojo Teismo klausimus. Šiuose atsakymuose ieškovas ir Komisija pateikė prašomos informacijos.

68      2021 m. kovo 2 d. įvyko Bendrojo Teismo posėdis. Pasibaigus šiam posėdžiui buvo paskelbta, kad žodinė proceso dalis baigta.

69      2021 m. balandžio 19 d. Komisija pateikė pastabas dėl teismo posėdžio protokolo. 2021 m. balandžio 30 d. nutartimi Bendrasis Teismas atnaujino žodinę proceso dalį, siekdamas pridėti šias pastabas prie bylos medžiagos ir paprašyti ieškovo, Tarybos, Prancūzijos Respublikos ir Comader pateikti dėl jų savo pastabas. Taryba ir Prancūzijos Respublika pateikė savo pastabas 2021 m. gegužės 12 d., o ieškovas ir Comader – 2021 m. gegužės 17 d. 2021 m. gegužės 19 d. buvo užbaigta žodinė proceso dalis ir tą dieną prasidėjo pasitarimai byloje. 2021 m. birželio 22 d. šalims buvo pateiktas iš dalies pakeistas protokolas.

70      2021 m. rugpjūčio 1 d. mirus teisėjui B. Berke, trys šį sprendimą pasirašantys teisėjai tęsė pasitarimus, kaip numatyta Procedūros reglamento 22 straipsnyje ir 24 straipsnio 1 dalyje.

71      Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Tarybos, Prancūzijos Respublikos, Komisijos ir Comader bylinėjimosi išlaidas.

72      Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

73      Prancūzijos Respublika Bendrojo Teismo prašo atmesti ieškinį.

74      Komisija, oficialiai nepateikdama reikalavimų, nurodo palaikanti Tarybos reikalavimus.

75      Comader Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

III. Dėl teisės

76      Pirmiausia reikia pažymėti, kad šis ginčas kilo dėl Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimo, kuriame šios šalys susitarė prie Asociacijos susitarimo 4 protokolo pridėti „Bendrą deklaraciją dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, 1 ir 4 protokolų taikymo“ (toliau – Bendra deklaracija dėl Vakarų Sacharos), pagal kurią Vakarų Sacharos kilmės produktams, „kurių muitinį tikrinimą atlieka [Maroko] muitinė“, taikomos į Sąjungą eksportuojamiems Maroko kilmės produktams pagal 1 protokolą taikomos prekybos lengvatos, sudarymo Sąjungos vardu (žr. šio sprendimo 53 punktą).

77      Savo ieškinyje ieškovas, tvirtinantis, kad veikia „sahravių tautos vardu“, prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, iš esmės motyvuodamas tuo, kad, be šios tautos pritarimo patvirtindama ginčijamą susitarimą (nors jis taikomas Vakarų Sacharai), Taryba šiuo sprendimu nepaisė Sąjungos įsipareigojimų dėl santykių su Maroko Karalyste, tenkančių jai pagal Sąjungos ir tarptautinę teisę. Konkrečiai kalbant, ieškovas teigia, kad ginčijamas susitarimas neatitinka Teisingumo Teismo jurisprudencijos, suformuotos sprendimuose Taryba / Front Polisario ir Western Sahara Campaign UK; pagal ją toks teritorinis taikymas neįmanomas.

78      Palaikoma Prancūzijos Respublikos, Komisijos ir Comader Taryba, oficialiai nepateikdama nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, pirmiausia nurodo du šio ieškinio nepriimtinumo pagrindus, grindžiamus, pirma, tuo, kad ieškovas neturi procesinio veiksnumo Sąjungos teisme ir, antra, tuo, kad jis neturi locus standi dėl ginčijamo sprendimo. Pavyzdžiui, nurodydamos šiuos nepriimtinumo pagrindus jos ginčija vaidmens, kurį, kaip teigia ieškovas, vaidina Vakarų Sacharos tauta, apimtį ir išskirtinumą. Be to, Comader ginčija ieškovo advokatui suteikto įgaliojimo galiojimą. Subsidiariai Taryba, Prancūzijos Respublika, Komisija ir Comader prašo atmesti ieškovo argumentus dėl esmės. Konkrečiai kalbant, Taryba, palaikoma Prancūzijos Respublikos, iš esmės teigia, kad patvirtindama ginčijamą susitarimą ji vadovavosi Teisingumo Teismo jurisprudencija. Savo ruožtu Komisija ir Comader, nors ir patvirtina šiuos argumentus, bet kuriuo atveju mano, kad ši jurisprudencija neturi reikšmės nagrinėjant ieškinį, be kita ko, dėl to, kad yra susijusi su Sąjungos ir Maroko Karalystės sudarytų susitarimų aiškinimu, o ne jų galiojimu. Be to, Taryba, Prancūzijos Respublika, Komisija ir Comader mano, kad negalima remtis tarptautinės teisės principais, kuriais ieškovas grindžia savo argumentus.

A.      Dėl ieškinio priimtinumo

1.      Dėl Tarybos nurodyto pirmojo nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo tuo, kad ieškovas neturi procesinio veiksnumo

79      Grįsdama pirmąjį nepriimtinumo pagrindą Taryba teigia, kad ieškovas nėra SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytas juridinis asmuo, turintis procesinį veiksnumą Sąjungos teismuose. Pirma, Taryba nurodo, kad ieškovas neturi teisinio subjektiškumo pagal valstybės narės vidaus teisę. Antra, Taryba tvirtina, kad ieškovas nėra tarptautinės teisės subjektas. Trečia, Taryba teigia, kad ieškovas neatitinka Sąjungos teismų nustatytų kriterijų, patvirtintų siekiant pripažinti teisinio subjektiškumo neturinčio subjekto procesinį veiksnumą, visų pirma sąlygos, susijusios su tuo, kad atitinkamą subjektą Sąjunga turi laikyti atskiru teises ir pareigas turinčiu subjektu.

80      Komisija, Prancūzijos Respublika ir Comader iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip Taryba. Be to, Comader teigia, kad ieškovas neturi savarankiškumo, kurio reikia siekiant veikti kaip atsakingam subjektui palaikant teisinius santykius, kiek tai susiję su jo santykiais su Sacharos Demokratine Arabų Respublika (SDAR), kurios JTO ir Sąjunga nepripažįsta.

81      Grįsdamas savo procesinį veiksnumą ieškovas nurodo, kad jis yra nacionalinis išlaisvinimo judėjimas, kuris savo teises ir pareigas grindžia tiesiogiai tarptautine teise, kitokiu ir atskiru Vakarų Sacharos statusu ir sahravių tautos teise į apsisprendimą. Šį statusą patvirtina, be kita ko, jo gebėjimas sudaryti susitarimus ir tai, kad JTO Generalinė Asamblėja pripažino jį kaip vienintelį šios tautos atstovą. Kaip tarptautinės teisės subjektas, jis juo labiau atitinka kriterijus, nustatytus jurisprudencijoje siekiant patikrinti, ar teisinio subjektiškumo neturintis subjektas gali būti laikomas juridiniu asmeniu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

82      Pirmiausia primintina, kad pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali šio straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis pareikšti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

83      Tada jurisprudencijoje įtvirtinta, kad, nors SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje esanti juridinio asmens sąvoka iš principo reiškia, kad egzistuoja teisinį subjektiškumą turintis subjektas, kuris turi būti patikrintas atsižvelgiant į nacionalinę teisę, pagal kurią šis juridinis asmuo buvo įsteigtas, ji nebūtinai sutampa su sąvokomis, įtvirtintomis įvairiose valstybių narių teisės sistemose (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 6 d. Sprendimo Saremar / Komisija, T‑220/14, EU:T:2017:267, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi jurisprudencijoje jau yra pripažintas subjektų procesinis veiksmingumas Sąjungos teismuose, neatsižvelgiant į tai, ar pagal vidaus teisę jie įsteigti kaip juridinis asmuo.

84      Taip, be kita ko, buvo tuo atveju, kai, pirma, atitinkamas subjektas turėjo pakankamus įgaliojimus atstovauti asmenims, kurių teises, kylančias iš Sąjungos teisės, jis ketino ginti, taip pat turėjo savarankiškumą ir atsakomybę, kurių reikia siekiant veikti palaikant pagal tą pačią teisę apibrėžtus teisinius santykius, ir, kai, antra, per derybas dėl šių teisių institucijos pripažino jį dalyviu (šiuo klausimu žr. 1974 m. spalio 8 d. Sprendimo Union syndicale – Service public européen ir kt. / Taryba, 175/73, EU:C:1974:95, 9–17 punktus ir 1974 m. spalio 8 d. Sprendimo Syndicat général du personnel des organismes européens / Komisija, 18/74, EU:C:1974:96, 5–13 punktus).

85      Taip buvo ir tuo atveju, kai Sąjungos institucijos šį subjektą vertino kaip atskirą subjektą, turintį savo teisių ir pareigų. Iš tikrųjų dėl nuoseklumo ir teisingumo būtina pripažinti tokio subjekto procesinį veiksmingumą ginčijant jo teises ribojančias priemones ar institucijų dėl jo priimtus nepalankius sprendimus (šiuo klausimu žr. 1982 m. spalio 28 d. Sprendimo Groupement des Agences de voyages / Komisija, 135/81, EU:C:1982:371, 9–11 punktus; 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK / Taryba, C‑229/05 P, EU:C:2007:32, 107–112 punktus ir 2017 m. birželio 15 d. Sprendimo Al-Faqih ir kt. / Komisija, C‑19/16 P, EU:C:2017:466, 40 punktą).

86      Iš šio sprendimo 84 ir 85 punktuose nurodytų sprendimų galima daryti išvadą, kad Teisingumo Teismas norėjo pritaikyti savo jurisprudenciją prie labai įvairių aplinkybių ir atsisakė laikytis pernelyg formalaus ar nelankstaus požiūrio į juridinio asmens sąvoką (šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Wathelet išvados byloje Taryba / Front Polisario, C‑104/16 P, EU:C:2016:677, 140 punktą). Iš tiesų, kaip neseniai patvirtino Teisingumo Teismas, šios sąvokos negalima aiškinti siaurai (2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Venesuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei), C‑872/19 P, EU:C:2021:507, 44 punktas). Todėl pagal šią jurisprudenciją neatmetama galimybė, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, kurios skiriasi nuo nagrinėtų aptariamuose sprendimuose, procesinį veiksnumą Sąjungos teisme galima pripažinti subjektui, neatsižvelgiant į jo pagal nacionalinę teisę įgytą teisinį subjektiškumą, visų pirma jei tai būtina dėl veiksmingos teisminės gynybos reikalavimų.

87      Galiausiai iš jurisprudencijos galima daryti išvadą, kad tarptautinės viešosios teisės subjektai, kaip antai trečiosios valstybės, yra juridiniai asmenys, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 10 d. Nutarties Kambodža ir CRF / Komisija, T‑246/19, EU:T:2020:415, 47, 49 ir 50 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu ir pagal analogiją taip pat žr. 2018 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutarties Jungtinės Amerikos Valstijos / Apple Sales International ir kt., C‑12/18 P(I), nepaskelbta Rink., EU:C:2018:330, 9 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), ir Teisingumo Teismas tai neseniai patvirtino (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Venesuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei) (C‑872/19 P, EU:C:2021:507, 53 punktas).

88      Šioje byloje neginčijama, kad ieškovas neturi teisinio subjektiškumo pagal valstybės narės ar trečiosios valstybės teisę. Konkrečiai kalbant, iš ieškovo paaiškinimų matyti, kad, atsižvelgiant į priklausomos Vakarų Sacharos teritorijos statusą, jis ketina remtis tik tarptautine viešąja teise, o ne tam tikra vidaus teisės sistema. Taigi jo, kaip juridinio asmens, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, statusas negali būti nustatytas atsižvelgiant į tokią teisės sistemą.

89      Atvirkščiai, kiek tai susiję su ieškovo teisinio subjektiškumo buvimu atsižvelgiant į tarptautinę viešąją teisę, šalys ypač nesutaria dėl ieškovo vaidmens Vakarų Sacharos apsisprendimo procese įtakos jam. Taryba, Prancūzijos Respublika, Komisija ir Comader teigia, kad jo įgaliojimai atstovauti šios teritorijos tautai ribojami šio vaidmens ir kad JTO organai neketino suteikti jam kitų tarptautinio lygmens įgaliojimų, todėl, kadangi jis nėra nei valstybė, nei tarptautinė organizacija, dėl savo teisinio subjektiškumo neįgyja jokio procesinio veiksnumo už šio proceso ribų. Atvirkščiai, ieškovas teigia, kad savo tarptautinį teisinį subjektiškumą jis kildina tiesiogiai iš minėtos tautos teisės į apsisprendimą ir tų organų, taip pat kitų tarptautinių organizacijų, trečiųjų valstybių ir Sąjungos pripažinto jo vaidmens.

90      Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 83–87 punktuose primintą jurisprudenciją dėl juridinio asmens sąvokos reikia patikrinti, ar dėl ieškovo nurodytų aplinkybių, susijusių su vaidmeniu, kurį jis atlieka vykstant Vakarų Sacharos apsisprendimo procesui, jis įgyja procesinį veiksnumą Sąjungos teisme.

91      Šiuo klausimu, pirma, reikia priminti, jog Sprendimo Taryba / Front Polisario, kuriuo ieškovas remiasi šiame ieškinyje, 89 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad paprotinis apsisprendimo principas yra viena iš tarptautinės teisės normų, taikytinų Sąjungos ir Maroko Karalystės santykiams, ir Bendrasis Teismas turėjo į ją atsižvelgti. Kalbant konkrečiau, minėto sprendimo 105 punkte Teisingumo Teismas priminė, kad TTT savo konsultacinėje išvadoje dėl Vakarų Sacharos pabrėžė, jog šios teritorijos gyventojai pagal bendrąją tarptautinę teisę turi teisę į apsisprendimą, kaip nurodyta to paties sprendimo 90 ir 91 punktuose. Be to, jis patikslino, kad savo ruožtu JTO Generalinė Asamblėja Rezoliucijos 34/37 dėl Vakarų Sacharos 7 punkte rekomendavo ieškovui, „atstovaujančiam Vakarų Sacharos tautai, visapusiškai dalyvauti ieškant teisingo, ilgalaikio ir galutinio politinio sprendimo dėl Vakarų Sacharos“ (žr. šio sprendimo 16 punktą).

92      Taigi iš šių argumentų matyti, kad tarptautinėje teisėje pripažįstama Vakarų Sacharos tautos teisė į apsisprendimą ir Sąjungos teismai turi į tai atsižvelgti, ir kad remdamasi šia teise JTO Generalinė Asamblėja pripažino ieškovo, kaip minėtos tautos atstovo, teisę „visapusiškai“ dalyvauti ieškant politinio sprendimo dėl galutinio šios teritorijos statuso. Be to, reikia priminti, kad ši teisė buvo patvirtinta Rezoliucijoje 35/19 (žr. šio sprendimo 16 punktą) ir kad ieškovas naudojosi ja dalyvaudamas JTO prižiūrimose derybose, kuriose Maroko Karalystė ir jis pats dalyvauja nuo 1988 m. (žr. šio sprendimo 17–19 punktus).

93      Vis dėlto pateikdamos šį nepriimtinumo pagrindą Taryba, Prancūzijos Respublika, Komisija ir Comader neginčija ieškovo, kaip šios teritorijos tautos atstovo, teisės dalyvauti Vakarų Sacharos apsisprendimo procese įgyvendinimo; šią jo teisę pripažįsta JTO organai.

94      Be to, kaip nurodo ieškovas, jis, kaip Vakarų Sacharos tautos atstovas, prisiėmė tam tikrų įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę. Iš tiesų, pirma, ieškovas yra su Mauritanijos Islamo Respublika sudaryto taikos susitarimo šalis; pagal šį susitarimą ji atsisakė bet kokių teritorinių pretenzijų į šią teritoriją (žr. šio sprendimo 15 punktą). Antra, ieškovas ir Maroko Karalystė susitarė dėl tam tikrų klausimų, susijusių su JTO Generalinio sekretoriaus pateiktų ginčo išsprendimo pasiūlymų, kuriuos Saugumo Taryba patvirtino Rezoliucijoje 658 (1990), taikymu. Reikia konstatuoti, kad, kaip dublike nurodė ieškovas ir kaip matyti iš JTO organų laiškų ir rezoliucijų, kuriuos jis cituoja šiuo klausimu, šie organai nuolat primena Maroko Karalystei ir ieškovui apie jų įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę, taigi mano, kad pastarasis, be kita ko, yra saistomas pagal šiuos susitarimus prisiimtų įsipareigojimų. Trečia, kaip taip pat nurodo ieškovas, jam taikomi tarptautinės humanitarinės teisės reikalavimai, įtvirtinti, be kita ko, keturiose 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijose ir 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų Papildomame protokole dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I protokolas), pasirašytame 1977 m. birželio 8 d.; prie jų jis prisijungė 2015 m. birželio 23 d.

95      Be to, Taryba, Prancūzijos Respublika, Komisija ir Comader neginčija, kad ieškovas, kaip jis nurodo, dalyvauja Specialiojo dekolonizacijos komiteto veikloje Vakarų Sacharos klausimu, taip pat Jungtinių Tautų Ekonominės komisijos Afrikai (EKA), įsteigtos Jungtinių Tautų Ekonominėje ir Socialinėje Taryboje, ir Afrikos Sąjungos Specializuoto finansų, pinigų politikos, ekonominio planavimo ir integracijos techninio komiteto bendroje veikloje.

96      Taigi tarptautiniu mastu ieškovas pripažįstamas kaip Vakarų Sacharos tautos atstovas, net jei, kaip teigia Taryba, Prancūzijos Respublika, Komisija ir Comader, šis pripažinimas apribotas šios teritorijos apsisprendimo proceso. Be to, jo dalyvavimas šiame procese reiškia, kad jis turi savarankiškumo ir atsakomybės, kurių reikia siekiant veikti šioje srityje; tai patvirtina, be kita ko, prie bylos pridėti ieškovo įstatai.

97      Žinoma, kaip iš esmės tvirtina Taryba, Prancūzijos Respublika, Komisija ir Comader, ieškovo teisių ir pareigų pobūdis ir apimtis nėra tokie patys kaip valstybių ar tarptautinių organizacijų teisių ir pareigų, bet ieškovas to ir neginčija. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad jo, kaip priklausomos teritorijos tautos atstovo, gebėjimas derėtis dėl tarptautinių įsipareigojimų ir prisiimti juos vykstant Vakarų Sacharos apsisprendimo procesui, taip pat gebėjimas dalyvauti su šiuo klausimu susijusioje tarptautinių organizacijų veikloje yra pagrindiniai teisinio subjektiškumo elementai (šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Wathelet išvados byloje Taryba / Front Polisario, C‑104/16 P, EU:C:2016:677, 146 punktą; taip pat šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1973 m. gruodžio 11 d. Nutarties Générale sucrière ir kt. / Komisija, 41/73, 43/73–48/73, 50/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, EU:C:1973:151, 3 punktą).

98      Antra, ieškovas teisingai nurodo, kad institucijos atsižvelgė į jo vaidmenį ir atstovavimo įgaliojimus. Pirma, Sprendimo Taryba / Front Polisario 105 punkte pats Teisingumo Teismas pažymėjo, kad JTO Generalinė Asamblėja pripažino šiuos atstovavimo įgaliojimus (žr. šio sprendimo 91 punktą). Antra, ieškovas pateikia įrodymų, kad nuolat pasikeičia su Komisija informacija su Vakarų Sacharos padėtimi susijusiais klausimais. Be to, reikia pažymėti, kad nors šalys nesutaria dėl iki ginčijamo susitarimo sudarymo vykusio ieškovo ir Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) susirašinėjimo kvalifikavimo, neginčijama, kad susirašinėjimas vyko 2018 m. vasario 5 d. ir buvo susijęs, be kita ko, su Asociacijos susitarimo taikymo Vakarų Sacharos kilmės produktams klausimu. 2018 m. birželio 11 d. ataskaitoje Komisija, remdamasi būtent šiuo susirašinėjimu, išdėstė ieškovo poziciją dėl numatomo ginčijamo susitarimo sudarymo. Taigi, nors ieškovas nedalyvavo derybose dėl ginčijamo susitarimo, jis pagrįstai teigia, kad Sąjungos institucijos laikė jį teisėtu dalyviu, kiek tai susiję su galimais klausimais dėl šios teritorijos, įskaitant nuomonės pateikimą dėl šio susitarimo sudarymo.

99      Trečia, reikia priminti, kad Sprendimo Taryba / Front Polisario 106 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į to paties sprendimo 105 punkte nurodytus aspektus (žr. šio sprendimo 91 punktą), Vakarų Sacharos tauta turi būti laikoma „trečiąja šalimi“, kaip tai suprantama pagal sutarčių santykinio poveikio principą, kuriai Asociacijos susitarimo įgyvendinimas gali daryti poveikį, jeigu Vakarų Sacharos teritorija būtų įtraukta į minėto susitarimo taikymo sritį, todėl bet kuriuo atveju įgyvendinant susitarimą turi būti gautas jos pritarimas.

100    Šiuo ieškiniu ieškovas siekia apginti Vakarų Sacharos tautos teisę į apsisprendimą, motyvuodamas iš esmės tuo, kad ginčijamame sprendime nepaisoma šios teisės, nes, priešingai, nei nusprendė Teisingumo Teismas, šiai teritorijai taikytino susitarimo su Maroko Karalyste sudarymas jame patvirtintas negavus jos pritarimo (žr. šio sprendimo 77 punktą). Todėl reikia pripažinti, kad, esant šiai konkrečiai situacijai, pagal veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus bet kuriuo atveju reikia pripažinti ieškovo gebėjimą ginant šią teisę pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme.

101    Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, ieškovas turi būti laikomas juridiniu asmeniu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, kuris turi procesinį veiksnumą Sąjungos teismuose ir gali pareikšti šį ieškinį. Šis gebėjimas nepaneigia ieškovo pareigos įrodyti, kad jis atitinka kitas priimtinumo sąlygas ir, konkrečiai kalbant, kad dėl ginčijamo sprendimo jis turi locus standi.

102    Tarybos, Prancūzijos Respublikos, Komisijos ir Comader argumentai nepaneigia šios išvados.

103    Pirma, kadangi neginčijama, kad JTO organai pripažino ieškovo, kaip Vakarų Sacharos tautos atstovo, statusą šios priklausomos teritorijos apsisprendimo procese, jų argumentai, kad jis nėra vienintelis Vakarų Sacharos tautos atstovas ir kad jo turimi šios tautos atstovavimo įgaliojimai apsiriboja šiuo procesu, bet kuriuo atveju turi būti atmesti. Tas pats pasakytina apie argumentus, susijusius su tuo, kad JTO organai aiškiai neapibrėžė jo kaip nacionalinio išlaisvinimo judėjimo arba tuo, kad šiuose organuose jam nesuteikta stebėtojo statuso. Dėl tų pačių priežasčių argumentas, kad jis turi tik „funkcinį“ arba „laikiną“ teisinį subjektiškumą, turi būti atmestas. Iš tiesų šie argumentai yra susiję tik su ieškovo vaidmens ir atstovavimo įgaliojimų ribomis, tačiau jais neginčijamas jų buvimas.

104    Antra, dėl Comader argumento, jog ieškovas tariamai nėra nepriklausomas nuo SDAR, reikia konstatuoti, kad būtent kaip Vakarų Sacharos tautos, o ne SDAR, atstovui ieškovui buvo suteikta teisė dalyvauti JTO globojamame procese dėl galutinio šios teritorijos statuso ir kad jis prisiėmė su šiuo procesu susijusius įsipareigojimus. Bet kuriuo atveju, kaip pažymi ieškovas, iš viso SDAR „konstitucijos“ 31 straipsnio, kurio dalį Comader cituoja, siekdama pagrįsti savo argumentą, matyti, kad pagal šį dokumentą ieškovas pripažįstamas kaip savarankiška politinė organizacija, atsakinga už kovos dėl šios teritorijos nepriklausomybės struktūrizavimą ir skatinimą. Taigi iš Comader pateiktos informacijos negalima daryti išvados, kad dėl ieškovo ryšių su SDAR jis neteko savarankiškumo ir atsakomybės, kurie yra būtini siekiant imtis veiksmų palaikant teisinius santykius.

105    Trečia, ieškovo procesinio veiksnumo nepaneigia nurodyta aplinkybė, kad tarp ieškovo ir Sąjungos arba tarp ieškovo ir valstybių narių nėra jokių teisinių santykių, iš kurių kiltų jo teisės ir pareigos ir kurie būtų tam tikra Sąjungos ar valstybių narių išreikšto „tarptautinio pripažinimo“ forma.

106    Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjunga yra teisės sąjunga ta prasme, jog nei jos valstybės narės, nei jos institucijos neišvengia jų teisės aktų atitikties pamatinei konstitucinei chartijai, tai yra ES sutarčiai ir SESV, kontrolės, taip pat todėl, kad pastaroji nustatė visą ieškinių ir procedūrų sistemą tam, kad Teisingumo Teismui būtų priskirta institucijų teisės aktų teisėtumo kontrolė (2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 281 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

107    Nagrinėjamu atveju Bendrajame Teisme pareikštas ieškinys dėl Sąjungos teisės akto panaikinimo, dėl kurio jis pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį ir 263 straipsnį turi jurisdikciją priimti sprendimą. Be to, ieškovas teigia, kad ginčijamas sprendimas tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs kaip su Vakarų Sacharos tautos atstovu. Galiausiai institucijos turi paisyti šios tautos teisės į apsisprendimą, kurią siekia apginti ieškovas, pareikšdamas šį ieškinį. Vadinasi, jo procesinio veiksnumo nagrinėjimo etape negalima atmesti Sąjungos ir ieškovo teisinių santykių egzistavimo galimybės; tai reikės patikrinti nagrinėjant ginčijamo sprendimo tiesioginę ir konkrečią sąsają su ieškovu. Šios analizės negali paneigti Tarybos nuoroda į 2008 m. balandžio 3 d. Nutarties Landtag Schleswig-Holstein / Komisija (T‑236/06, EU:T:2008:91) 22 punktą, kuris, kaip pažymėjo ieškovas, šiuo atveju neturi reikšmės. Iš tiesų šis minėtos nutarties punktas susijęs su valstybės narės nevalstybinio vieneto juridinio asmens statusu, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

108    Bet kuriuo atveju šio sprendimo 98 punkte jau konstatuota, kad institucijos atsižvelgė į ieškovo atstovavimo įgaliojimus ir laikė jį teisėtu dalyviu, kiek tai susiję su Vakarų Sacharos klausimu. Taigi aplinkybė, kad jis nėra jokio Sąjungos akto adresatas, neturi lemiamos reikšmės vertinant jo procesinį veiksnumą.

109    Ketvirta, priešingai, nei iš esmės teigia Komisija, pripažindamas ieškovo procesinį veiksnumą, Bendrasis Teismas netampa „beveik tarptautiniu“ teismu, į kurį tarptautinio „ginčo“ šalis gali kreiptis net neturėdama teisinio subjektiškumo pagal valstybės narės ar trečiosios valstybės teisę.

110    Iš tiesų, viena vertus, jau buvo priminta, kad šis ginčas susijęs su ieškiniu dėl Sąjungos akto panaikinimo. Jis nesusijęs su tarptautiniu „ginču“, kurio šalis yra ieškovas.

111    Kita vertus, tarptautinis susitarimas ar tarptautinės organizacijos aktai negali pažeisti Sutartyse nustatyto kompetencijos paskirstymo, taigi, ir Sąjungos teisės sistemos autonomijos, kurios laikymąsi užtikrina Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, remdamasis išimtine jurisdikcija, suteikta pagal ESS 19 straipsnį. Be to, reikia pažymėti, kad pagal Jungtinių Tautų chartiją JTO narės ar kai kurių iš jų sukurtos regioninės organizacijos, pavyzdžiui, Sąjunga, neįpareigojamos užtikrinti, kad jų vidinėje teisės sistemoje būtų tam tikru būdu laikomasi jos organų rezoliucijų arba į jas būtų atsižvelgiama (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 282 ir 298 punktus).

112    Vadinasi, šiuo atveju svarbu tik tai, kad ieškovas atitiktų Sąjungos teisėje nustatytas priimtinumo sąlygas, visų pirma sąlygas, kylančias iš juridinio asmens sąvokos, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą. Taigi dėl ieškovo procesinio veiksnumo pripažinimo nagrinėjant šį ginčą Bendrasis Teismas jokiu būdu nepaverčiamas „beveik tarptautiniu teismu“, nes šis pripažinimas atliekamas griežtai vykdant įgaliojimus, suteiktus jam pagal Sąjungos teisę.

113    Penkta, dėl Komisijos teiginio, kad Bendrasis Teismas atliko institucijų, atsakingų už Sąjungos išorės santykius, vaidmenį ir priėmė „politinį“ sprendimą, kai pripažino ieškovo procesinį veiksnumą, reikia priminti, kad Sąjungos institucijoms suteiktų įgaliojimų įgyvendinimas tarptautinėje srityje vis dėlto negali išvengti teisminės kontrolės. Be to, Sąjungos teismas samprotavimų dėl tarptautinės politikos ir tikslingumo negali grįsti SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatytomis priimtinumo taisyklėmis, nes dėl to būtų viršyti jo įgaliojimai (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2019 m. rugsėjo 25 d. Nutarties Magnan / Komisija, T‑99/19, EU:T:2019:693, 34 ir 42 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

114    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Tarybos nurodytą nepriimtinumo pagrindą, grindžiamą ieškovo procesinio veiksnumo nebuvimu, reikia atmesti.

2.      Dėl ieškovo jo advokatui suteikto įgaliojimo teisėtumo

115    Comader išreiškia abejonių dėl ieškovo savo advokatui suteikto įgaliojimo teisėtumo. Iš tiesų ji kelia klausimą, ar šį įgaliojimą gali teisėtai pasirašyti ieškovo „politinis sekretorius“, kaip yra nagrinėjamu atveju. Be to, ieškovo pateiktoje įstatų ištraukoje nėra minima „politinio sekretoriaus“ pareigybė. Ji Bendrojo Teismo prašo patikrinti šio įgaliojimo teisėtumą. Ji teigia, kad, to nepadarius, ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu pagal Procedūros reglamento 51 straipsnio 3 dalį.

116    Paklaustas dėl to taikant 2020 m. gruodžio 17 d. proceso organizavimo priemonę, pirma, ieškovas nurodo, kad jis nėra „privatinės teisės reglamentuojamas juridinis asmuo“, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 51 straipsnio 3 dalį. Antra, jis teigia, kad visi nuo 2012 m. pareikšti ieškiniai buvo pareikšti remiantis jo „politinio sekretoriaus“ pasirašytais įgaliojimais, o šių įgaliojimų teisėtumu nė karto nebuvo suabejota. Trečia, „politinės organizacijos sekretoriatas“, kuriam vadovauja įgaliojimą pasirašęs asmuo, yra viena iš „pagrindinių Fronto struktūrų“ ir jam taikomi jo įstatų 119–130 straipsniai. Ketvirta, šį pasirašiusį asmenį ir jo funkcijas galima lengvai nustatyti remiantis internete paskelbtais dokumentais. Iš visų šių aplinkybių matyti, kad, kaip nurodyta jurisprudencijoje, nėra jokių abejonių dėl ieškovo ketinimo pareikšti šį ieškinį. Grįsdamas šiuos argumentus ieškovas pateikia visą savo įstatų, patvirtintų per 2015 m. gruodžio 16–23 d. vykusį keturioliktąjį suvažiavimą, tekstą ir internete paskelbtus dokumentus, kuriais remiasi.

117    Pirmiausia reikia priminti, kad Sąjungos teismas ex officio turi išnagrinėti imperatyvius nepriimtinumo pagrindus, net jeigu juos pirmą kartą pateikė įstojusi į bylą šalis (pagal analogiją žr. 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Sniace / Komisija, T‑88/01, EU:T:2005:128, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

118    Šiuo klausimu, pirma, galima priminti, kad ieškovas nėra privatinės teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, įsteigtas pagal valstybės narės ar trečiosios valstybės teisę (žr. šio sprendimo 88 punktą).

119    Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 91–114 punktų, ieškovas, kaip juridinis asmuo, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, turi procesinį veiksnumą Sąjungos teisme.

120    Reikia priminti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto ir Procedūros reglamento nuostatos, visų pirma susijusios su juridiniais asmenimis, kurių veiklą reglamentuoja privatinė teisė, kaip antai šio reglamento 51 straipsnio 3 dalis ir 78 straipsnio 4 dalis, buvo priimtos ne tam, kad pagal nacionalinę teisę įsteigtos juridinio asmens statuso neturinčios organizacijos galėtų pareikšti ieškinį. Šioje situacijoje ieškinio dėl panaikinimo priimtinumą reglamentuojančios procesinės taisyklės turi būti taikomos jas tinkamai pritaikant prie bylos aplinkybių (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK / Taryba, C‑229/05 P, EU:C:2007:32, 114 punktą).

121    Antra, bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad pagal Procedūros reglamento 51 straipsnio 3 dalį tuo atveju, kai advokatai atstovauja privatinės teisės reglamentuojamam juridiniam asmeniui, jie privalo pateikti kanceliarijai šio asmens išduotą įgaliojimą. Vis dėlto Procedūros reglamente nenumatyta privatinės teisės reglamentuojamų juridinių asmenų pareiga įrodyti, kad įgaliojimą advokatui tinkamai suteikė tam įgaliotas atstovas.

122    Taigi, kad jo ieškinys būtų priimtinas, kiekvienas subjektas turi įrodyti ne tik savo procesinį veiksmingumą, bet ir tai, kad jis iš tikrųjų nusprendė pareikšti ieškinį, o advokatai, kurie teigia jam atstovaujantys, tikrai buvo tam įgalioti (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimo ECB ir kt. / Trasta Komercbanka ir kt., C‑663/17 P, C‑665/17 P ir C‑669/17 P, EU:C:2019:923, 57 punktą)

123    Nagrinėjamu atveju ieškovo advokatui suteiktą įgaliojimą, pateiktą laikantis Procedūros reglamento 51 straipsnio 3 dalies, 2019 m. balandžio 12 d. ieškovo vardu išdavė ir pasirašė šios organizacijos „politinis sekretorius“ A.

124    Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad ieškovo organai, įgalioti priimti sprendimą pareikšti ieškinį, iš esmės negali būti nustatomi atsižvelgiant į tam tikrą vidaus teisę, nes ieškovo tokia teisė nereglamentuoja. Be to, nebuvo priimta jokių šią sritį reglamentuojančių Sąjungos teisės normų (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimo ECB ir kt. / Trasta Komercbanka ir kt., C‑663/17 P, C‑665/17 P ir C‑669/17 P, 58 punktą). Taigi poziciją dėl šio klausimo reikia pareikšti atsižvelgiant tik į šios organizacijos įstatus, kurie buvo pridėti prie bylos atsakant į 2021 m. sausio 25 d. Bendrojo Teismo klausimus.

125    Visų pirma, kaip matyti iš ieškovo paaiškinimų ir juos patvirtinančių dokumentų, kurių turinys neginčijamas, sąvoką „politinis sekretorius“ reikia suprasti kaip reiškiančią asmenį, vadovaujantį organui, kuris jo įstatuose vadinamas „Politinės organizacijos sekretoriatu“. Be to, taip pat neginčijama, kad, kaip, beje, aiškiai matyti iš minėtų dokumentų, ieškovo įgaliojimą advokatui pasirašęs asmuo ieškinio pareiškimo dieną iš tikrųjų ėjo ieškovo „politinio sekretoriaus“ pareigas.

126    Tada pagal ieškovo įstatų 92 straipsnio 7 punktą nacionalinis sekretoriatas, kuris pagal tų pačių įstatų 76 straipsnį yra ieškovo „vyriausiasis organas“, „laikotarpiu nuo vieno iki kito Kongreso“ turi, be kita ko, „[a]tstovauti Frontui santykiuose su politinėmis partijomis, vyriausybėmis, išlaisvinimo judėjimais ir kitomis organizacijomis“. Pagal tų pačių įstatų 120 straipsnį „Politinės organizacijos sekretoriatas užtikrina Nacionalinio sekretoriato ir jo Biuro sprendimų ir programų, susijusių su Politinės organizacijos pobūdžiu ir funkcijomis, įgyvendinimą ir vykdymą“.

127    Taigi iš šių ieškovo įstatų straipsnių galima daryti išvadą, kaip tai per posėdį patvirtino ieškovas, kad Nacionalinio sekretoriato sprendimų įgyvendinimas palaikant santykius su vyriausybėmis ir kitomis organizacijomis, be kita ko, su Sąjunga, gali priklausyti Politinės organizacijos sekretoriato kompetencijai, todėl A buvo įgaliotas pasirašyti ieškovo įgaliojimą advokatui.

128    Tiesa, per posėdį Comader nurodė, kad „politinio sekretoriaus“ atstovavimas tarptautinėse organizacijose, pavyzdžiui, Sąjungoje, ir teismuose, šiuo atveju – Bendrajame Teisme, neišplaukia iš [ieškovo] įstatų 122 ir 131 straipsniuose išvardytų Politinės organizacijos sekretoriato uždavinių ir kad šis vaidmuo veikiau kyla tik iš Nacionalinio sekretoriato kompetencijos.

129    Vis dėlto, pirma, kaip jau buvo pažymėta, nustatant ieškovo organus, turinčius įgaliojimus priimti sprendimą dėl ieškinio pareiškimo, negali būti atsižvelgiama į tam tikros vidaus teisės sistemos normas. Be to, reikia atsižvelgti į šios organizacijos, kuri nėra įsteigta pagal paprastai privatinės arba viešosios teisės reglamentuojamam asmeniui, įsteigtam pagal tokią teisės sistemą, taikomas teisės normas, pobūdį (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK / Taryba, C‑229/05 P, EU:C:2007:32, 121 punktą). Antra, pagal įstatų 120 straipsnį Politinės organizacijos sekretoriatui suteikiama kompetencija įgyvendinti ir prižiūrėti Nacionalinio sekretoriato sprendimus ir programas, o iš šių įstatų 122 ir 131 straipsnių nematyti, kad jame pateiktas užduočių sąrašas yra baigtinis.

130    Taigi remiantis šiais argumentais galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovo „politinis sekretorius“ A buvo įgaliotas įgyvendinti „vyriausiojo organo“, t. y. Nacionalinio sekretoriato, sprendimą pareikšti šį ieškinį.

131    Be to, galima pažymėti, kad į valstybės narės advokatų sąrašą įrašytas ieškovo advokatas, kuriam taikomas profesinės etikos kodeksas, atsakydamas į 2021 m. sausio 25 d. Bendrojo Teismo klausimus nurodė, kad ieškovas „iš tikrųjų ketino pareikšti [ieškinį]“ ir kad „jo ryžtas pasiekti, kad Teisingumo Teismo sprendimų būtų iš tikrųjų laikomasi, [buvo] begalinis“; jis patvirtino tai per teismo posėdį (šiuo klausimu pagal analogiją žr.,2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK / Taryba, C‑229/05 P, EU:C:2007:32, 119 punktą).

132    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia paneigti Comader abejones dėl ieškovo advokatui suteikto įgaliojimo teisėtumo.

3.      Dėl Tarybos nurodyto antrojo nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo tuo, kad ieškovas neturi „locus standi“

133    Pateikdama antrąjį nepriimtinumo pagrindą Taryba, palaikoma Prancūzijos Respublikos, Komisijos ir Comader, tvirtina, kad ginčijamas sprendimas nėra nei tiesiogiai, nei konkrečiai susijęs su ieškovu, kuris nėra jo adresatas.

134    Ieškovas savo ruožtu teigia, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs, nes ginčijamas susitarimas taikomas Vakarų Sacharai, todėl daro poveikį šios teritorijos tautai.

135    Pirmiausia, pirma, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją dėl tokio akto, kaip ginčijamas sprendimas, kuriuo patvirtinamas Sąjungos sudarytas tarptautinis susitarimas, galima pareikšti ieškinį (šiuo klausimu žr. 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑327/91, EU:C:1994:305, 14–17 punktus; 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 285–289 punktus ir Sprendimo Western Sahara Campaign UK 45–51 punktus). Iš tiesų sprendimas sudaryti tarptautinį susitarimą yra „aktas“, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį; ši sąvoka apima visus institucijų priimtus aktus, neatsižvelgiant į jų formą, kuriais siekiama sukelti privalomų teisinių padarinių (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 19 d. Nutarties Shindler ir kt. / Taryba, C‑755/18 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:221, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

136    Antra, reikia priminti, kad SESV 263 straipsnyje Sąjungos institucijų ir valstybių narių teisė pareikšti ieškinį aiškiai atskiriama nuo fizinių ir juridinių asmenų atitinkamos teisės. Taigi, nors pagal šio straipsnio antrą pastraipą institucijos ir valstybės narės turi teisę ieškiniu dėl panaikinimo ginčyti bet kurio „akto“, kaip jis suprantamas pagal šį straipsnį, teisėtumą, ir šios teisės įgyvendinimas nepriklauso nuo suinteresuotumo pareikšti ieškinį ar locus standi pagrindimo, nagrinėjamo straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys gali pareikšti ieškinį dėl jiems skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję, taip pat dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su jais susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių (žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 53 ir 54 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2019 m. kovo 19 d. Nutarties Shindler ir kt. / Taryba, C‑755/18 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:221, 38 ir 39 punktus).

137    Nagrinėjamu atveju ieškovas nėra nei ginčijamo sprendimo, nei ginčijamo susitarimo adresatas.

138    Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad Sąjungos sudaryti tarptautiniai susitarimai užima ypatingą vietą jos teisės sistemoje, nes pagal SESV 216 straipsnio 2 dalį tokie susitarimai privalomi Sąjungos institucijoms, todėl turi viršenybę Sąjungos aktų, konkrečiai teisėkūros procedūra priimtų aktų, atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 18 d. Sprendimo Z., C‑363/12, EU:C:2014:159, 71 ir 72 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Antra, reikia pažymėti, kad pagal konkrečias SESV 218 straipsnio 6 dalies a punkto i papunkčiu grindžiamas ginčijamo sprendimo priėmimo taisykles reikalaujama gauti Europos Parlamento pritarimą; taigi šios taisyklės parodo Parlamento ir Tarybos galių paskirstymą, kiek tai susiję su išorės santykiais, taikomą vidaus lygmeniu priimant teisėkūros procedūra priimamus teisės aktus (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 24 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑658/11, EU:C:2014:2025, 55 punktą).

139    Vadinasi, ieškovo dėl ginčijamo sprendimo pareikštam ieškiniui negali būti taikomos švelnesnės priimtinumo sąlygos, nei taikomos ieškiniui dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų; jiems netaikomas SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sakinio trečioje dalyje numatytas šių sąlygų sušvelninimas, nes sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“, kaip ji suprantama pagal tą dalį, neapima būtent tokių aktų (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 60 ir 61 punktus ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 23, 24 ir 28 punktus).

140    Darytina išvada, kad ieškovas turi įrodyti, jog ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs; beje, ieškovas to neginčija. Iš pradžių reikia išnagrinėti tiesioginę sąsają su ieškovu.

a)      Dėl tiesioginės sąsajos su ieškovu

141    Taryba teigia, kad ieškovas neatitinka jurisprudencijoje nustatytų kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, ar ginčijamas aktas yra tiesiogiai susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad ginčijamas aktas nėra skirtas ieškovui ir nesukelia jam teisinių padarinių. Iš tiesų, Tarybos nuomone, ginčijamas sprendimas sukelia teisinių padarinių tik Sąjungai ar jos institucijoms, o ne trečiosioms šalims. Be to, Taryba mano, kad ginčijamas sprendimas nesukelia padarinių už Sutarčių taikymo teritorijos ribų. Ji taip pat teigia, kad jei Bendrasis Teismas remtųsi ginčijamo susitarimo padariniais teritorijoje, kuri yra už Sąjungos ribų, tam, kad nustatytų tiesioginę sąsają su ieškovu, jis turėtų priimti sprendimą dėl iš minėto susitarimo, kurį Maroko Karalystė laisvai ir suvereniai sudarė, kylančių šios valstybės teisių ir pareigų teisėtumo, ir taip viršytų savo įgaliojimus. Triplike Taryba priduria, kad darant prielaidą, jog ginčijamas sprendimas sukelia padarinių už Sąjungos teritorijos ribų, ginčijamas susitarimas gali daryti poveikį tik aptariamuose ekonomikos sektoriuose veiklą vykdantiems ūkio subjektams.

142    Savo ruožtu ieškovas tvirtina, kad atitinka abu kriterijus, kurie turi būti tenkinami, kad būtų įvykdyta tiesioginės sąsajos sąlyga. Iš tiesų, viena vertus, remdamasis Sprendimu Taryba / Front Polisario jis daro išvadą, kad tiek, kiek ginčijamas sprendimas susijęs su sudarytu susitarimu, į kurio taikymo sritį Vakarų Sacharos teritorija ir jos gamtos ištekliai aiškiai patenka be šios teritorijos tautos pritarimo, minėtas susitarimas yra tiesiogiai su ja susijęs, kaip su susitarimo trečiąja šalimi. Vien dėl šios priežasties šis susitarimas sukelia padarinių jo, kaip vienintelio ir unikalaus šios tautos atstovo, teisinei padėčiai. Kita vertus, jis tvirtina, jog dėl to, kad susitarimu siekiama tik išplėsti geografinę muitų tarifų lengvatų taikymo teritoriją, jo įgyvendinimas vyksta savaime ir nebūtina priimti kitų tarpinių normų.

143    Prancūzijos Respublikos, Komisijos ir Comader argumentai iš esmės sutampa su Tarybos argumentais.

144    Pirmiausia reikia priminti, jog suformuotoje jurisprudencijoje nustatyta, kad pagal sąlygą, kuria remiantis sprendimas, dėl kurio pareikštas ieškinys, turi būti tiesiogiai susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu, kaip numatyta SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, turi būti tenkinami du kumuliaciniai kriterijai. Pirma, ginčijama Sąjungos priemonė turi tiesiogiai sukelti padarinių asmens teisinei padėčiai. Antra, šios priemonės neturi palikti jokios diskrecijos ją įgyvendinti turintiems subjektams, nes šis įgyvendinimas vyksta savaime ir išplaukia tik iš Sąjungos teisės aktų, netaikant kitų tarpinių normų (žr. 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C-463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2012 m. kovo 6 d. Nutarties Northern Ireland Department of Agriculture and Rural Development / Komisija, T‑453/10, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:106, 42 punktą).

145    Taigi reikia atskirai išnagrinėti, ar ieškovas atitinka kiekvieną iš šių dviejų kriterijų.

1)      Dėl ieškovo atitikties pirmajam tiesioginės sąsajos kriterijui, pagal kurį ginčijama priemonė turi tiesiogiai sukelti padarinių jo teisinei padėčiai

146    Dėl atitikties pirmajam tiesioginės sąsajos kriterijui iš Tarybos, Prancūzijos Respublikos, Komisijos ir Comader teiginių matyti, kad jų argumentus, kuriais ginčijama tai, jog ginčijamas sprendimas tiesiogiai sukelia padarinių ieškovo teisinei padėčiai, iš esmės sudaro trys dalys. Pirmoji dalis grindžiama teisiniais padariniais, kurie būdingi sprendimui dėl tarptautinio susitarimo sudarymo Sąjungos vardu. Antroji dalis yra susijusi su konkrečiais ginčijamo sprendimo teisiniais padariniais, atsižvelgiant į jo teritorinį taikymą. Trečioji dalis susijusi su tuo, kad ieškovo teisinė padėtis nepasikeitė, turint omenyje jo ribotą vaidmenį dalyvaujant Vakarų Sacharos apsisprendimo procese.

i)      Dėl Tarybos argumentų pirmos dalies, susijusios su teisiniais padariniais, kurie būdingi sprendimui dėl tarptautinio susitarimo sudarymo Sąjungos vardu

147    Iš pradžių Taryba, palaikoma Prancūzijos Respublikos, iš esmės teigia, kad sprendimas dėl tarptautinio susitarimo sudarymo Sąjungos vardu nesukelia padarinių trečiosioms šalims ir kad tariamu ginčijamo susitarimo poveikiu ieškovui negalima remtis siekiant įrodyti, kad šis sprendimas daro poveikį jo teisinei padėčiai. Paskui Taryba, iš esmės palaikoma Prancūzijos Respublikos, Komisijos ir Comader, tvirtina, kad tokio pobūdžio sprendimas negali sukelti teisinių padarinių kitur nei Sąjungoje.

148    Savo ruožtu ieškovas nurodo, pirma, kad ginčijamas sprendimas, kiek jis susijęs su ginčijamo susitarimo sudarymu, yra neatsiejamas nuo šio susitarimo, nebent tokiam aktui, kurį galima ginčyti, netaikoma teismo vykdoma teisėtumo kontrolė, ir, antra, kad ginčijamas sprendimas susijęs su sudarytu susitarimu, į kurio taikymo sritį aiškiai patenka Vakarų Sacharos teritorija ir jos gamtos ištekliai. Galiausiai jis teigia, kad bet kuriuo atveju poveikis Vakarų Sacharos tautai kyla iš Sąjungos teisės, nes dėl Vakarų Sacharos kilmės produktų, turinčių Maroko kilmės sertifikatus, įvežimo į Sąjungos teritoriją nepaisoma kitokio ir atskiro šios teritorijos statuso.

149    Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad SESV 218 straipsnio 6 dalimi grindžiamas sprendimas sudaryti tarptautinį susitarimą negali būti painiojamas su remiantis šio straipsnio 3 ir 4 dalimis priimtais sprendimais, kurie yra susiję su tarptautinių derybų eiga, todėl iš principo sukelia teisinių padarinių tik Sąjungos ir jos valstybių narių, taip pat Sąjungos institucijų tarpusavio santykiuose (žr. 2019 m. vasario 8 d. Nutarties Front Polisario / Taryba, T‑376/18, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:77, 28 ir 30 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

150    Iš tiesų sprendimas sudaryti tarptautinį susitarimą parodo Sąjungos sutikimą būti saistomai šio susitarimo (šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 5 punktą). Taigi jis yra minėto susitarimo sudedamoji dalis, kaip ir aktas, kuriuo kitos aptariamo susitarimo šalys prisijungė prie jo (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2014 m. spalio 14 d. Nuomonės 1/13 (Valstybių narių prisijungimas prie Hagos konvencijos), EU:C:2014:2303, 39–41 ir 65 punktus). Taigi šis sprendimas sukelia teisinių padarinių šioms šalims tiek, kiek jame oficialiai patvirtinti pagal atitinkamą susitarimą Sąjungos prisiimti įsipareigojimai šioms šalims.

151    Be to, pagal Vienos konvencijos 29 straipsnyje kodifikuotą paprotinę taisyklę tarptautinis susitarimas, nukrypstant nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią toks aktas yra privalomas visoms jo šalims visoje jų teritorijoje, gali būti privalomas valstybei kitos teritorijos atžvilgiu, jeigu toks ketinimas įtvirtintas toje sutartyje arba yra nustatomas kitaip. Šiomis aplinkybėmis toks susitarimas gali daryti poveikį trečiajai šaliai, kaip tai suprantama pagal bendrąjį tarptautinės teisės principą dėl sutarčių santykinio poveikio, kuri turi jam pritarti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Taryba / Front Polisario 94, 98, 103 ir 106 punktus).

152    Taigi, atsižvelgiant į tai, kad toks tarptautinis susitarimas yra neatsiejamas nuo sprendimo dėl jo sudarymo Sąjungos vardu, šio susitarimo įgyvendinimo poveikis trečiosios šalies teisinei padėčiai yra svarbus vertinant šio sprendimo tiesioginę sąsają su pastaruoju arba jo atstovu.

153    Darytina išvada, kad Taryba nepagrįstai tvirtina, jog dėl savo pobūdžio ginčijamas sprendimas sukeltų padarinių tik Sąjungai ir jos institucijoms. Dėl tų pačių priežasčių reikia atmesti Prancūzijos Respublikos argumentą, kad vien ginčijamas sprendimas nesukeltų teisinių padarinių ieškovui, nes jo nepakanka, kad ginčijamas susitarimas įsigaliotų; kad įsigaliotų, susitarimas turi būti ratifikuotas pagal taikytinas procedūras. Iš tiesų, kaip pažymi ieškovas, ši samprata grindžiama prielaida, kad ginčijamo sprendimo ir ginčijamo susitarimo teisinius padarinius galima atskirti. Vis dėlto dėl šio sprendimo 149–152 punktuose išdėstytų priežasčių ši prielaida klaidinga.

154    Antra, kaip nurodo pati Prancūzijos Respublika, ieškinys dėl tarptautinio susitarimo panaikinimo turi būti suprantamas kaip pareikštas dėl sprendimo, kuriuo susitarimas buvo sudarytas Sąjungos vardu (šiuo klausimu žr. 1994 m. rugpjūčio 9 d. Prancūzija / Komisija, C‑327/91, EU:C:1994:305, 15–17 punktus). Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs: kadangi Sąjungos sudaryti tarptautiniai susitarimai saisto ne tik jos institucijas, bet ir trečiąsias valstybes, kurios yra šių susitarimų šalys, reikia konstatuoti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos sudaryto tarptautinio susitarimo galiojimo turi būti suprantamas kaip susijęs su aktu, kuriuo Sąjunga sudarė tokį tarptautinį susitarimą (žr. Sprendimo Western Sahara Campaign UK 49 ir 50 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

155    Vis dėlto atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisdikciją (kurią jis turi tiek nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo, tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą) įvertinti, ar Sąjungos sudarytas tarptautinis susitarimas yra suderinamas su Sutartimis ir ją saistančiomis tarptautinės teisės normomis, buvo nuspręsta, kad Teisingumo Teismo nagrinėjant prejudicinį klausimą atliekama sprendimo sudaryti tarptautinį susitarimą galiojimo kontrolė gali būti susijusi su šio akto teisėtumu atsižvelgiant į patį tarptautinio susitarimo turinį (žr. Sprendimo Western Sahara Campaign UK 48 ir 51 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

156    Šie samprotavimai taikomi tuo atveju, kai juridinis asmuo, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, pareiškia ieškinį dėl sprendimo sudaryti tarptautinį susitarimą, pavyzdžiui, šį ieškinį, dėl kurio Bendrasis Teismas pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį turi jurisdikciją priimti sprendimą.

157    Iš tiesų, kadangi toks sprendimas yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, o fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę prašyti jį panaikinti, jei yra įvykdytos SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sąlygos, savo ieškinyje jie gali Bendrojo Teismo prašyti patikrinti šio sprendimo teisėtumą atsižvelgiant į patį juo patvirtinto susitarimo turinį. Bet koks kitas aiškinimas, kaip iš esmės pažymi ieškovas, lemtų situaciją, kai ginčijamam sprendimui iš esmės nebūtų taikoma jo esmės teisėtumo kontrolė, o tai būtų nesuderinama su veiksmingos teisminės gynybos principu.

158    Taigi nagrinėjant, ar toks sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu, prireikus reikia atsižvelgti į pagal šį sprendimą sudaryto tarptautinio susitarimo padarinius jo teisinei padėčiai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2020 m. birželio 24 d. Nutarties Price / Taryba, T‑231/20 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:280, 39–43 punktus).

159    Priešingu atveju iš fizinių ir juridinių asmenų, su kuriais nagrinėjamo tarptautinio susitarimo nuostatos yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusios, būtų atimta galimybė prašyti Sąjungos teismo patikrinti, ar tos nuostatos yra suderinamos su tarptautinėmis sutartimis ir tarptautinės teisės normomis, kurios pagal tas sutartis saisto Sąjungą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Western Sahara Campaign UK 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

160    Nagrinėjamu atveju buvo konstatuota, kad ieškovas, kaip Vakarų Sacharos tautos atstovas, turi procesinį veiksnumą Sąjungos teismuose ginant teises, kurias ši tauta turi pagal Sąjungą saistančias tarptautinės teisės normas. Dėl šios priežasties, kaip iš esmės nurodo ieškovas, siekdamas įrodyti tiesioginę ir konkrečią ginčijamo susitarimo sąsają su juo, jis turi turėti galimybę remtis ginčijamo susitarimo poveikiu šioms teisėms, nes priešingu atveju jų veiksminga teisminė gynyba netektų didžiosios dalies savo veiksmingo poveikio.

161    Trečia, kiek tai susiję su klausimu, ar ginčijamo sprendimo padariniai apsiriboja tik Sąjungos teritorija, pirmiausia reikia atskirti sprendimo sudaryti tarptautinį susitarimą, grindžiamo SESV 218 straipsnio 6 dalimi, kaip antai ginčijamo sprendimo, padarinius nuo Sąjungos vidaus priemonės padarinių. Taigi, kiek tai susiję su šia priemone, pagal reikšmingas tarptautinės teisės normas jos taikymo sritis iš principo turi apsiriboti teritorija, kurioje taikoma neribota Sąjungos jurisdikcija (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of America ir kt., C‑366/10, EU:C:2011:864, 123 ir 124 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

162    Atvirkščiai, sprendimas, kaip antai ginčijamas, kuriuo sudaromas dvišalis susitarimas su Maroko Karalyste, neišvengiamai sukelia padarinių tarptautinėje teisės sistemoje. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 150 punkto, tokiu sprendimu siekiama sukelti teisinių padarinių Sąjungos ir šios trečiosios šalies santykiams, taip išreiškiant šių dviejų tarptautinės teisės subjektų suderintą valią.

163    Be to, Sąjungos sudarytas tarptautinis susitarimas gali sukelti teisinių padarinių kitos susitarimo šalies teritorijoje arba, kaip priminta šio sprendimo 151 punkte, kitoje teritorijoje, jeigu toks ketinimas išplaukia iš to susitarimo arba nustatomas kitaip. Todėl šiais padariniais galima remtis siekiant įrodyti tiesioginę ir konkrečią sprendimo sudaryti susitarimą sąsają su fiziniu ir juridiniu asmeniu, nes šis sprendimas parodo Sąjungos pritarimą, kad minėtas susitarimas sukeltų tokių padarinių.

164    Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad susitarimo, koks ginčijamas, poveikio kitai, o ne Sąjungos, teritorijai ir, be kita ko, ne susitarimo šalių teritorijai, analizė, atsižvelgiant į šio susitarimo nuostatas ir jo sudarymo aplinkybes, gali būti svarbi nustatant, ar sprendimas sudaryti nagrinėjamą susitarimą yra tiesiogiai susijęs su šiuo poveikiu besiremiančiu ieškovu.

165    Iš tiesų Sprendimo Taryba / Front Polisario 81, 83 ir 116 punktuose Teisingumo Teismas patikrino argumentų, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Front Polisario / Taryba (T‑512/12, EU:T:2015:953) 103 punkte konstatavo, kad Liberalizavimo susitarimas taikomas ir Vakarų Sacharos teritorijai, pagrįstumą, siekdamas nustatyti, ar ši išvada gali būti prielaida ieškovo locus standi analizei atlikti. Pats išanalizavęs Asociacijos susitarimą ir Liberalizavimo susitarimą atsižvelgdamas į tarptautinės teisės normas, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokio aiškinimo negali pateisinti nei Asociacijos susitarimo, nei Liberalizavimo susitarimo tekstas, nei abiejų šių susitarimų sudarymo aplinkybės.

166    Nagrinėjamu atveju ieškovas daro nuorodą į Sprendimą Taryba / Front Polisario ir remiasi ginčijamo susitarimo taikymu Vakarų Sacharos teritorijoje ir šios teritorijos tautos, kaip susitarimo trečiosios šalies, kaip tai suprantama pagal sutarčių santykinio poveikio principą, statusu, tvirtindamas, kad ginčijamas sprendimas tiesiogiai su juo susijęs, kaip su šios tautos atstovu.

167    Tai, kad, kaip pabrėžia Taryba ir Prancūzijos Respublika, susitarimo padariniai ir jo įgyvendinimas kitos šalies, būtent Maroko Karalystės, teritorijoje, remiantis atitinkamais tarptautinės teisės principais, patenka į šios valstybės suverenios kompetencijos taikymo sritį, nepaneigia ieškovo teisės remtis tokia tiesiogine sąsaja.

168    Iš tiesų, pirma, nagrinėjamu atveju, grįsdamas savo tiesioginę sąsają ieškovas remiasi ne ginčijamo susitarimo ir ne jo įgyvendinimo Maroko Karalystės teritorijoje padariniais, kaip tai suprantama pagal Asociacijos susitarimo 94 straipsnį, o padariniais, kurie, jo nuomone, sukeliami Vakarų Sacharos teritorijoje.

169    Antra, bet kuriuo atveju analizuodamas tiesioginę sąsają su ieškovu atsižvelgiant į ginčijamo susitarimo padarinius Vakarų Sacharos teritorijoje Bendrasis Teismas neturi priimti sprendimo dėl trečiosios valstybės, šiuo atveju Maroko Karalystės, teisių ir pareigų, kylančių iš ginčijamo susitarimo, teisėtumo. Iš tiesų, remiantis jurisprudencija (žr. šio sprendimo 154 punktą), nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas gali priimti sprendimą ne dėl šios trečiosios valstybės pritarimo iš minėto susitarimo kylančioms teisėms ir pareigoms teisėtumo, o tik dėl Sąjungos pritarimo joms teisėtumo. Be to, 2007 m. liepos 3 d. Nutarties Commune de Champagne ir kt. / Taryba ir Komisija (T‑212/02, EU:T:2007:194) 90 ir 94 punktai, kuriuos šiuo klausimu cituoja Taryba ir Prancūzijos Respublika, nepaneigia šio sprendimo 161–165 punktuose pateiktų samprotavimų, grindžiamų po šios nutarties paskelbimo suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija.

170    Bet kuriuo atveju, kaip iš esmės pažymi ieškovas, kadangi ginčijamu susitarimu reglamentuojamas Vakarų Sacharos kilmės produktų importas į Sąjungą, šio susitarimo, taigi, ir ginčijamo sprendimo, padariniais Sąjungos teritorijoje galima remtis siekiant įrodyti jo tiesioginę sąsają.

171    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, atsižvelgiant į sprendimo sudaryti tarptautinį susitarimą pobūdį ir jo sukeliamus teisinius padarinius, negalima iš karto atmesti galimybės, kad dėl ginčijamo susitarimo turinio ginčijamas sprendimas tiesiogiai sukelia padarinių ieškovo teisinei padėčiai. Taigi pirma Tarybos argumentų dalis turi būti atmesta.

ii)    Dėl antros Tarybos argumentų dalies, susijusios su konkrečiais ginčijamo sprendimo teisiniais padariniais, atsižvelgiant į jo teritorinį taikymą

172    Taryba, palaikoma Prancūzijos Respublikos, Komisijos ir Comader, ginčija, kad dėl ginčijamo sprendimo ir ginčijamo susitarimo Vakarų Sacharos teritorijai kilo teisinių padarinių. Nurodytų aktų padariniai šioje teritorijoje yra tik ekonominiai, o ne teisiniai. Taigi jie nesukuria šios teritorijos tautai nei teisių, nei pareigų ir nėra jai taikomi. Konkrečiai kalbant, raštu atsakydamos į Bendrojo Teismo klausimus, pateiktus taikant 2020 m. gruodžio 17 d. proceso organizavimo priemonę ir per posėdį, Taryba, Komisija ir Comader iš esmės tvirtino, kad ginčijamas susitarimas taikomas iš šios teritorijos kilusiems produktams, o ne pačiai teritorijai.

173    Savo ruožtu ieškovas teigia, kad dėl aiškaus Vakarų Sacharos teritorijos ir jos gamtos išteklių įtraukimo į ginčijamo susitarimo taikymo sritį šis susitarimas, taigi, ir ginčijamas sprendimas, yra susijęs su šios teritorijos tauta, kiek tai susiję su jos teise į apsisprendimą. Be to, dėl to, kad į Sąjungos teritoriją Vakarų Sacharos kilmės produktai įvežami su Maroko kilmės sertifikatais, sąsaja su Vakarų Sacharos tauta bet kuriuo atveju išplaukia iš Sąjungos teisės.

174    Dėl šių argumentų reikia atskirai išanalizuoti, pirma, ginčijamo susitarimo taikymo Vakarų Sacharai klausimą ir, antra, šios teritorijos tautos sąsają dėl tokio taikymo.

–       Dėl ginčijamo susitarimo taikymo Vakarų Sacharai

175    Šiuo klausimu, pirma, reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 76 punkte, ginčijamu susitarimu, po 4 protokolo įterpiant Bendrą deklaraciją dėl Vakarų Sacharos, pagal Asociacijos susitarimą Maroko kilmės produktams nustatytų muitų tarifų taikymo sritį remiantis aiškiomis nuostatomis siekiama išplėsti įtraukiant į ją Vakarų Sacharos kilmės produktus, eksportuojamus prižiūrint Maroko muitinėms. Toks tikslas aiškiai numatytas šios deklaracijos 1 dalyje ir jos 2 ir 3 dalyse, kuriose numatyta, pirma, kad 4 protokolas mutatis mutandis taikomas apibrėžiant šių produktų kilmės statusą, ir, antra, kad valstybių narių ir Maroko Karalystės muitinės yra atsakingos už 1 ir 4 protokolų normų taikymą šiems produktams (žr. šio sprendimo 53 punktą).

176    Antra, reikia pažymėti, kad, kaip galima teigti remiantis jurisprudencija, kai pagal tarptautinį susitarimą Sąjunga sutinka suteikti muitų tarifų lengvatas, taikomas į jos teritoriją eksportuojamoms prekėms atsižvelgiant į šių produktų kilmės geografinę zoną, šių lengvatų teritorinė taikymo sritis apibrėžiama pagal šią zoną (šiuo klausimu žr. 1994 m. liepos 5 d. Sprendimo Anastasiou ir kt., C‑432/92, EU:C:1994:277, 37 ir 66 punktus; 2010 m. vasario 25 d. Sprendimo Brita, C‑386/08, EU:C:2010:91, 64 punktą ir Sprendimo Taryba / Front Polisario, 121 ir 122 punktus).

177    Nagrinėjamu atveju, nors Taryba ir Komisija nurodo, kad praktiškai produktai, kuriems taikomos Bendros deklaracijos dėl Vakarų Sacharos nuostatos, yra kilę iš Maroko Karalystės kontroliuojamos šios teritorijos dalies, šis patikslinimas nepaneigia to, kad šios nuostatos gali būti taikomos visiems produktams, kilusiems iš Vakarų Sacharos ir eksportuojamiems prižiūrint Maroko muitinėms.

178    Be to, nors, kaip nurodo Taryba ir Komisija, muitų tarifų lengvatos taikomos Vakarų Sacharos kilmės produktams, kai jie importuojami į Sąjungos teritoriją, iš Bendros deklaracijos dėl Vakarų Sacharos aiškiai matyti, kad jų suteikimas priklauso nuo atitikties 4 protokolo normoms, įskaitant normas dėl kilmės įrodymo, kurių taikymą užtikrina Maroko muitinės institucijos.

179    Taigi ginčijamas susitarimas sukelia padarinių ne tik Sąjungos teritorijoje, bet ir teritorijose, kuriose Maroko muitinės įstaigos įgyvendina savo įgaliojimus, įskaitant Maroko Karalystės kontroliuojamą Vakarų Sacharos dalį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2010 m. vasario 25 d. Sprendimo Brita, C‑386/08, EU:C:2010:91, 51 punktą).

180    Be to, priešingai, nei teigia Taryba, Prancūzijos Respublika, Komisija ir Comader, ginčijamas susitarimas Vakarų Sacharos teritorijoje sukelia ne tik ekonominių padarinių. Iš tiesų, pirma, akivaizdu, kad Vakarų Sacharoje įsisteigę eksportuotojai, kurių produktams gali būti taikomos jame numatytos muitų tarifų lengvatos, pagal Bendros deklaracijos dėl Vakarų Sacharos 2 dalį privalo paisyti Asociacijos susitarimo 4 protokolo normų. Antra, visiškas ar dalinis muitų, taikomų šių subjektų eksportuojamiems produktams įvežant juos į Sąjungą, panaikinimas yra išsamiai reglamentuotas Asociacijos susitarimo 1 protokole, todėl nauda, kurią jie gali gauti iš šio susitarimo, glaudžiai susijusi su jo normų taikymu. Taigi reikia konstatuoti, kad ginčijamas susitarimas sukelia teisinių padarinių šiems ūkio subjektams.

181    Trečia, iš ginčijamo susitarimo nuostatų aiškiai matyti, kad Sąjunga ir Maroko Karalystė išreiškė bendrą siekį taikyti minėtą susitarimą Vakarų Sacharai.

182    Iš tiesų, viena vertus, šių šalių pareiškimus ginčijamo susitarimo trečioje ir ketvirtoje pastraipose galima suprasti tik tokiu atveju. Trečioje pastraipoje numatyta, kad šis susitarimas „sudaromas nedarant poveikio Europos Sąjungos pozicijai dėl Vakarų Sacharos statuso ir Maroko pozicijai dėl to regiono“. Susitarimo ketvirtojoje pastraipoje nurodyta, kad „Abi Šalys dar kartą patvirtina, kad palaiko Jungtinių Tautų procesą“ šioje teritorijoje ir „remia Generalinio Sekretoriaus pastangas pasiekti galutinį politinį sprendimą“.

183    Kita vertus, pagal ginčijamo susitarimo aštuntą pastraipą sukuriamas šalių tarpusavio keitimosi informacija apie, be kita ko, „naudą, kurią gautų atitinkami gyventojai“ ir „susijusių teritorijų gamtos išteklių naudojimą“, mechanizmas. Vis dėlto atsižvelgiant į zonos, į kurią geografiškai išplečiamas pagal minėtą susitarimą numatytas muitų tarifų lengvatų taikymas, apibrėžtį, kuri apsiriboja Vakarų Sachara, šie du žodžių junginiai neabejotinai yra susiję su, pirma, nauda jos gyventojams ir, antra, šios teritorijos gamtos išteklių naudojimu. Taigi toks stebėjimo mechanizmas parodo ginčijamo susitarimo šalių tikslus skatinti ekonominę nagrinėjamos teritorijos plėtrą ir išsaugoti jos gamtos išteklius.

184    Šį bendrą Sąjungos ir Maroko Karalystės siekį patvirtina ginčijamo sprendimo 5 ir 6 konstatuojamosios dalys, kuriose aiškiai išreikšta Tarybos valia, grindžiama tuo, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog „Asociacijos susitarimas taikomas tik Maroko Karalystės teritorijoje, bet netaikomas Vakarų Sacharoje“, „užtikrinti, kad nebūtų sutrikdyti [tarp Vakarų Sacharos ir Sąjungos] per daugelį metų nusistovėję prekybos srautai, ir kartu nustatyti tinkamas tarptautinės teisės, įskaitant žmogaus teisių, apsaugos <…> priemones“ (žr. šio sprendimo 51 punktą). Be to, iš ginčijamo sprendimo 7 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad nustatydama šias priemones Komisija, pirma, įvertino Vakarų Sacharos produktams taikomų muitų tarifų lengvatų šios teritorijos gyventojams daromą poveikį ir jos gamtos išteklių naudojimo poveikį ir, antra, „įtrauk[ė]“ šios teritorijos „gyventojus“, „kad būtų užtikrintas jų pritarimas susitarimui“.

185    Darytina išvada, kad ieškovas gali pagrįstai teigti, jog ginčijamas susitarimas taikomas Vakarų Sacharos teritorijai, todėl ginčijamo sprendimo, kuriame išreiškiamas Sąjungos pritarimas tokiam taikymui, tiesioginė sąsaja su juo gali būti grindžiama šia prielaida.

186    Šios analizės nepaneigia Sprendimo Taryba / Front Polisario 86–126 punktuose Teisingumo Teismo pateiktas Asociacijos susitarimo ir Liberalizavimo susitarimo išaiškinimas.

187    Iš tiesų Sprendime Taryba / Front Polisario Teisingumo Teismas neatmetė galimybės, kad po Asociacijos susitarimo sudaryto susitarimo nuostata šio susitarimo taikymo sritį gali išplėsti Vakarų Sacharai. Jis tik atmetė galimybę, kad, nesant tokios aiškios nuostatos, ši taikymo sritis, kuri, kiek tai susiję su Maroko Karalyste, iš principo apsiriboja jos pačios teritorija, atsižvelgiant į taikytinus tarptautinės teisės principus, gali būti aiškinama kaip apimanti šią priklausomą teritoriją (Sprendimo Taryba / Front Polisario 86, 87, 92 ir 94–98 punktai).

188    Taigi tame sprendime Teisingumo Teismas nagrinėjo ne ginčą, susijusį su Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimu, sudarytu po Asociacijos susitarimo, kuriame buvo aiški nuostata, numatanti išplėsti jo taikymo sritį Vakarų Sacharai, bet, priešingai, ginčą, susijusį su analogišku susitarimu, kuriame tokios aiškios nuostatos nenumatyta.

189    Kaip priminta šio sprendimo 175–184 punktuose, nagrinėjamu atveju ginčijamu susitarimu į Asociacijos susitarimą įtraukiama Bendra deklaracija, kurioje aiškiai numatyta išplėsti muitų tarifų lengvatų, kurias Sąjunga pagal minėtą susitarimą suteikė Maroko Karalystei, taikymą Vakarų Sacharos kilmės produktams ir išreiškiamas aiškus ir nedviprasmiškas šalių ketinimas nustatyti tokio išplėtimo teisinį pagrindą. Konkrečiai kalbant, reikia pažymėti, kad, kitaip, nei Teisingumo Teismo nagrinėtas Liberalizavimo susitarimas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Taryba / Front Polisario 111–114 punktus), turi būti laikoma, kad ginčijamas susitarimas nukrypsta nuo Asociacijos susitarimo 94 straipsnio, susijusio su pastarojo susitarimo teritorine taikymo sritimi, kiek tai susiję su žemės ūkio ir perdirbtų žemės ūkio produktų, žuvies ir žuvininkystės produktų importo tvarkos į Sąjungą taikymo sritimi, kuri yra 1 protokolo dalykas.

190    Be to, reikia pažymėti, kad nors, be kita ko, Vienos konvencijos 31 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta, kad sutarties nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į visas šalių tarpusavio santykiams taikytinas atitinkamas tarptautinės teisės normas, šis reikalavimas negali būti tokių nuostatų formuluotei prieštaraujančio jų aiškinimo pagrindas, jeigu jų prasmė aiški ir nustatyta, kad ji atitinka tą, kurią joms ketino suteikti sutarties šalys (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Confédération nationale du Crédit mutuel / ECB, T‑751/16, EU:T:2018:475, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

191    Konkrečiai kalbant, Vienos konvencijos 31 straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtinto aiškinimo principo įgyvendinimas neturi prieštarauti šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui, pagal kurį sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą.

192    Be to, nagrinėjamu atveju, jei Bendros deklaracijos dėl Vakarų Sacharos nuostatos būtų aiškinamos taip, kad jos netaikomos Vakarų Sacharos teritorijai, ši Bendra deklaracija, taigi, ir ginčijamas susitarimas, netektų prasmės (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Komisija / Stichting Greenpeace Nederland ir PAN Europe, C‑673/13 P, EU:C:2016:889, 50 punktą). Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 175–184 punktuose atliktos analizės, vienintelis šio susitarimo tikslas – pasinaudojant šia Bendra deklaracija išplėsti muitų tarifų lengvatų, kurios pagal Asociacijos susitarimą iš pradžių buvo suteiktos iš Maroko kilusiems produktams, taikymą Vakarų Sacharos kilmės produktams. Be to, dėl tokio aiškinimo būtų sudaryta veiksmingo minėto susitarimo įgyvendinimo kliūčių, o tai prieštarautų teisinio saugumo principui.

193    Bet kuriuo atveju, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 170 punkte, tiesioginė sąsaja su ieškovu gali kilti iš padarinių, kuriuos ginčijamas susitarimas ir ginčijamas sprendimas sukelia Sąjungos teritorijoje dėl muitų tarifų lengvatų suteikimo Vakarų Sacharos kilmės produktams juos importuojant į Sąjungą.

–       Dėl ginčijamo susitarimo sąsajos su Vakarų Sacharos tauta, kaip šio susitarimo trečiąja šalimi

194    Pirmiausia, kaip Teisingumo Teismas priminė Sprendimo Taryba / Front Polisario 100 punkte, pagal bendrąjį tarptautinės teisės principą dėl sutarčių santykinio poveikio, kurio konkreti išraiška yra Vienos konvencijos 34 straipsnyje įtvirtinta norma, sutartys negali nei įpareigoti trečiųjų šalių, nei suteikti joms teisių be jų sutikimo. Kaip Bendrasis Teismas priminė to paties sprendimo 106 punkte, nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal šį principą Vakarų Sacharos tauta turi būti laikoma „trečiąja šalimi“, kuriai Asociacijos susitarimo įgyvendinimas gali turėti įtakos, jeigu Vakarų Sacharos teritorija būtų įtraukta į minėto susitarimo taikymo sritį. Be to, tame pačiame minėto sprendimo punkte Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad dėl tokio įtraukimo bet kuriuo atveju turi būti gautas jos pritarimas tiek tuomet, kai dėl tokio įgyvendinimo jai būtų pakenkta, tiek tuomet, kai jai tai būtų naudinga.

195    Šie samprotavimai gali turėti reikšmės bet kokioms Asociacijos susitarimo ar vėlesnio susitarimo nuostatoms, kuriose aiškiai numatytas jo taikymas Vakarų Sacharai. Iš tiesų, kadangi galimas tokio susitarimo įgyvendinimas šioje teritorijoje gali daryti poveikį jos tautai, kaip trečiajam subjektui, tas pats juo labiau yra pasakytina ir apie jo tiesioginį taikymą šioje teritorijoje. Vis dėlto, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 189 punkte, ginčijamas susitarimas, kuris buvo priimtas po Asociacijos sutarties, nukrypsta nuo šio susitarimo 94 straipsnio tiek, kiek juo 1 protokole numatyta žemės ūkio produktų importo į Sąjungą tvarka aiškiai išplečiama šiai teritorijai.

196    Bet kuriuo atveju iš jurisprudencijos darytina išvada, kad suteikiant muitų tarifų lengvatas Vakarų Sacharos kilmės produktams, importuojamiems į Sąjungą remiantis Maroko Karalystės muitinės išduotais sertifikatais, reikalingas šios teritorijos tautos pritarimas (šiuo klausimu žr. 2010 m. vasario 25 d. Sprendimo Brita, C‑386/08, EU:C:2010:91, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

197    Šios išvados nepaneigia Comader argumentas, kad ginčijamas susitarimas bet kuriuo atveju netaikomas Vakarų Sacharos tautai, todėl ieškovas negali pareikšti ieškinio Sąjungos teisme.

198    Šiuo klausimu, pirma, kaip matyti iš Sprendimo Taryba / Front Polisario 106 punkto, tarptautinės konvencijos poveikis trečiajai šaliai, kaip tai suprantama pagal sutarčių santykinio poveikio principą, yra klausimas, kurį reikia nagrinėti pirmiau už klausimą, ar minėta trečioji šalis pritarė nagrinėjamai konvencijai. Todėl darant prielaidą, kad, kaip teigia Comader, dėl to, jog atitinkama trečioji šalis nepritarė minėtai konvencijai, ji jai nėra taikoma, šis netaikymas neturi įtakos ieškinio Sąjungos teisme priimtinumui siekiant apginti šios trečiosios šalies teises, kurioms nagrinėjama konvencija daro poveikį. Bet kuriuo atveju SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa grindžiamo ieškinio priimtinumas nustatomas tik pagal tame straipsnyje apibrėžtas sąlygas, kaip jos yra aiškinamos jurisprudencijoje. Jo negali reglamentuoti tarptautinio susitarimo taikymo sąlygos pagal tarptautinės teisės sistemą.

199    Kita vertus, reikia pažymėti, kad Comader argumentai, susiję su tuo, kad ginčijamas susitarimas tariamai netaikomas Vakarų Sacharos tautai, nepaneigia fakto, kad Teisingumo Teismas konstatavo galimą Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimo poveikį šiai tautai, kaip trečiajai šaliai, kaip tai suprantama pagal sutarčių santykinio poveikio principą, tuo atveju, jeigu jis būtų įgyvendintas šioje teritorijoje. Be to, dėl tarptautinės viešosios teisės profesoriaus nuomonės, kuria remiasi Comader, reikia pažymėti, kad nors Sąjungos teismas, nagrinėdamas dar neišspręstą Sąjungos teisės klausimą, prireikus gali vadovautis teisine literatūra (šiuo klausimu žr. 1957 m. liepos 12 d. Sprendimo Algera ir kt. / Assemblée commune, 7/56 ir 3/57–7/57, EU:C:1957:7, p. 115), Bendrasis Teismas, atvirkščiai, negali remtis tokia literatūra, siekdamas paneigti Teisingumo Teismo pateiktą tarptautinės teisės išaiškinimą.

200    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamo susitarimo teritorinė taikymo sritis apima Vakarų Sacharos teritoriją, todėl šis susitarimas gali daryti poveikį šios teritorijos tautai, taigi jam gali būti reikalingas jos pritarimas. Vadinasi, reikia patikrinti, ar šios aplinkybės patvirtina ieškovo tiesioginę sąsają, turint omenyje jo, kaip minėtos tautos atstovo, vaidmenį šios teritorijos apsisprendimo procese.

iii) Dėl Tarybos argumentų trečios dalies, grindžiamos tuo, kad ieškovo teisinė padėtis nepasikeitė, atsižvelgiant į jo ribotą vaidmenį Vakarų Sacharos apsisprendimo procese

201    Tarybos, Prancūzijos Respublikos, Komisijos ir Comader teigimu, ieškovo vaidmuo Vakarų Sacharos apsisprendimo procese nereiškia, kad ginčijamas sprendimas ir ginčijamas susitarimas sukelia tiesioginių padarinių jo teisinei padėčiai. Iš tiesų jo atstovavimo įgaliojimai yra riboti ir neišimtiniai, o jis nėra ekonominės veiklos vykdytojas. Be to, ginčijamas sprendimas ir ginčijamas susitarimas nenulemia šio proceso baigties. Taigi ginčijamo sprendimo padariniai ieškovui yra tik netiesioginiai ir politiniai.

202    Savo ruožtu ieškovas teigia, jog vien dėl to, kad ginčijamas sprendimas daro poveikį Vakarų Sacharos tautai, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Taryba / Front Polisario 106 punktą, jis tiesiogiai sukelia teisinių padarinių jo, kaip vienintelio ir unikalaus Vakarų Sacharos tautos atstovo, padėčiai. Atsakydamas į Tarybos argumentus jis taip pat nurodo, kad politinis apsisprendimo procesas „akivaizdžiai“ apima ekonominius klausimus, susijusius su gamtos išteklių naudojimu, ir kad bet kuriuo atveju ginčijamame susitarime keliamas „teritorinis“ klausimas, todėl visas ginčas susijęs su jo įgyvendinama misija.

203    Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti konkrečią Vakarų Sacharos padėtį, kuri išplaukia iš šio sprendimo 2–19 punktuose išdėstytos tarptautinės padėties raidos. Iš tiesų, nors šios priklausomos teritorijos apsisprendimo procesas tebevyksta, jos administruojančioji valdžia, kaip ji suprantama pagal Jungtinių Tautų chartijos 73 straipsnį, t. y. Ispanijos Karalystė, nuo 1976 m. vasario 26 d. atsisakė prisiimti bet kokią su šios teritorijos administravimu susijusią tarptautinę atsakomybę, ir JTO organai į tai atsižvelgė (žr. šio sprendimo 13 punktą). Todėl šios organizacijos globojamo proceso šalys yra, pirma, Maroko Karalystė, kuri užtikrina suverenių teisių įgyvendinimą šioje teritorijoje, ir, antra, ieškovas, kaip šios teritorijos tautos atstovas. Taigi, kaip savo įstojimo į bylą paaiškinime iš esmės nurodo Komisija, tarp Maroko Karalystės ir ieškovo kyla „teisėtumo konfliktas“, susijęs su įgaliojimais atstovauti šiai teritorijai ir jos gyventojams. Konkrečiai kalbant, kaip matyti iš šalių ginčų šioje byloje, Maroko Karalystė ir ieškovas nesutaria dėl įgaliojimų sudaryti šiai teritorijai taikomą tarptautinį susitarimą klausimo.

204    Tada dėl ieškovo įgaliojimų atstovauti Vakarų Sacharos tautai masto ir jų įtakos sprendimo sudaryti Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimą, aiškiai taikomą šiai teritorijai, tiesioginei sąsajai su juo reikia pažymėti, kad nei sprendimuose Taryba / Front Polisario ir Western Sahara Campaign UK, nei šio sprendimo 43 punkte nurodytose nutartyse Sąjungos teismai nepareiškė pozicijos šiuo klausimu.

205    Atvirkščiai, Taryba remiasi generalinio advokato M. Wathelet išvados byloje Taryba / Front Polisario (C‑104/16 P, EU:C:2016:677) 183–194 punktais. Konkrečiai kalbant, šios išvados 185 ir 186 punktuose generalinis advokatas šiuo klausimu nurodė manantis, kad JTO pripažino ieškovą Vakarų Sacharos tautos atstovu tik politiniame procese, kuriuo siekiama išspręsti šios teritorijos tautos apsisprendimo klausimą. Generalinis advokatas pažymėjo, kad bylose T‑512/12 ir C‑104/16 P nagrinėtas ginčas nėra šio politinio proceso dalis.

206    Vis dėlto iš Rezoliucijos 34/37 7 punkto matyti, kad, JTO Generalinės Asamblėjos nuomone, būtina, kad ieškovas dalyvautų derybose su Maroko Karalyste dėl galutinio Vakarų Sacharos statuso, nes jis yra teisėtas šios teritorijos tautos atstovas (žr. šio sprendimo 16 ir 91 punktus). Taigi logiška, kad JTO organai pripažįsta ieškovo įgaliojimus atstovauti minėtai tautai, paskui – ir jo teisę būti šios teritorijos apsisprendimo proceso šalimi. Tokį aiškinimą patvirtina Rezoliucijos 35/19 10 punkto formuluotė (žr. šio sprendimo 16 punktą).

207    Taigi, nors Vakarų Sacharoje prižiūrint JTO vykstantis procesas iš tikrųjų nėra susijęs su prekybos ar muitų klausimais, ieškovo dalyvavimas šiame procese nereiškia, kad jis negali atstovauti Vakarų Sacharos tautai, kiek tai susiję su Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimu tokiose srityse, nes, panašu, kad toks atstovavimas būtinas siekiant apsaugoti šios tautos teisę į apsisprendimą. Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad, kaip teisingai pažymi ieškovas, ginčijamame susitarime keliami ne tik prekybos ar muitų klausimai, bet ir konkretus su juo susijęs teritorinio pobūdžio klausimas, nes jis taikomas teritorijai, kurioje ši tauta turi teisę į apsisprendimą.

208    Galiausiai dėl išimtinių ieškovo įgaliojimų atstovauti Vakarų Sacharos tautai šiame etape pakanka pažymėti, jog iš bylos medžiagos nematyti, kad JTO institucijos, kaip iš esmės pažymi ieškovas, būtų paneigusios rezoliucijose 34/37 ir 35/19 išreikštą poziciją ir pripažinusios kitų organizacijų, o ne jo, įgaliojimus atstovauti aptariamai tautai. Priešingai, nei teigia Komisija ir Comader, tai, kad stebėdamos apsisprendimo procesą šios institucijos pagal turimus įgaliojimus palaikė santykius ir keitėsi informacija kitomis nei ieškovas organizacijomis, taip pat su Maroko valdžios institucijomis, šiuo atžvilgiu neturi lemiamos reikšmės.

209    Be to, generalinio advokato M. Wathelet išvados byloje Taryba / Front Polisario (C‑104/16 P, EU:C:2016:677) 187–192 punktuose nagrinėtas klausimas, ar Ispanijos Karalystė, nepaisant jos 1976 m. vasario 26 d. pareiškimo, išsaugojo administruojančiosios valdžios, kaip ji suprantama pagal Jungtinių Tautų chartijos 73 straipsnį, statusą, šiuo atveju nėra svarbus. Iš tiesų, viena vertus, iš Sprendimo Taryba / Front Polisario 106 punkto matyti, kad Teisingumo Teismas konstatavo, jog Vakarų Sacharos tauta yra nuo Ispanijos Karalystės atskira Asociacijos susitarimo trečioji šalis, pati galinti išreikšti savo pritarimą dėl šio susitarimo arba vėlesnio jo įgyvendinimo šioje teritorijoje. Kita vertus, kaip iš esmės teigia ieškovas, kadangi JTO pripažino jį šios tautos atstovu, o kaip pažymėta šio sprendimo 207 punkte, dėl jo dalyvavimo apsisprendimo procese neatmetama galimybė, kad jis galėtų išreikšti šios tautos pritarimą dėl šiai teritorijai taikomo susitarimo, prieš jį bet kuriuo atveju negalima remtis Ispanijos Karalystės galbūt išsaugotais įgaliojimais.

210    Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, jog tai, kad Sąjunga sudarė ginčijamą susitarimą su viena iš Vakarų Sacharos teritorijoje vykstančio apsisprendimo proceso šalių, kuri reikalauja į ją suverenių teisių ir pati sudarė minėtą susitarimą šiuo pagrindu, neabejotinai sukelia teisinių padarinių kitai šio proceso šaliai, atsižvelgiant į „teisėtumo konfliktą“ tarp šių šalių dėl minėtos teritorijos.

211    Be to, ginčijamo susitarimo motyvuose ir ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad pačios šalys, visų pirma Sąjunga, supranta, kad šio susitarimo sudarymas yra susijęs su Vakarų Sacharoje vykstančiu apsisprendimo procesu.

212    Tai patvirtina aplinkybė, kad ginčijamo susitarimo trečioje pastraipoje šalys patikslino, jog šio susitarimo sudarymas neturi įtakos jų pozicijoms dėl Vakarų Sacharos statuso, t. y. Sąjungos pozicijai, kad tai yra priklausoma teritorija, ir Maroko Karalystės pozicijai, kad tai yra jos teritorijos dalis. Tas pats pasakytina apie tai, kad šio susitarimo ketvirtoje pastraipoje dar kartą patvirtinta, kad jos palaiko „Jungtinių Tautų procesą“. Iš to darytina išvada, kad, šalių nuomone, ginčijamo susitarimo sudarymas gali būti aiškinamas kaip išreiškiantis bendrą poziciją dėl šios teritorijos statuso ir keliantis pavojų aptariamam apsisprendimo procesui, todėl buvo būtina pateikti šiuos patikslinimus, kad tokios rizikos nekiltų.

213    Šie būgštavimai taip pat atsispindi ginčijamo sprendimo 3 ir 10 konstatuojamosiose dalyse (žr. šio sprendimo 51 punktą). Kalbant konkrečiai, toje konstatuojamojoje dalyje Taryba atsako „socialin[iams], ekonomin[iams] ir politin[iams] suinteresuoties[iems] subjekt[ams]“, dalyvavusiems Komisijos ir EIVT vykdytose konsultacijose, kurie „prieštaravo idėjai, kad [Vakarų Sacharai būtų suteiktos Asociacijos susitarime numatytos muitų tarifų lengvatos]“, nes „iš esmės laikėsi nuomonės, kad šis susitarimas patvirtintų Maroko poziciją dėl Vakarų Sacharos teritorijos“. Šiuo klausimu Taryba nurodo, kad „nė viena susitarimo nuostata neleidžia manyti, kad juo pripažįstamos Maroko suverenios teisės į Vakarų Sacharą“ ir kad „Sąjunga ir toliau aktyviai palaikys remiant Jun[g]tinių Tautų pradėtą ir vykdomą taikų konflikto sprendimo procesą“.

214    Be to, nors ieškovas nebuvo oficialiai pakviestas dalyvauti šio sprendimo 213 punkte nurodytose konsultacijose, kaip jau buvo pažymėta, 2018 m. vasario 5 d. jis su EIVT pasikeitė laiškais dėl ginčijamo susitarimo, o 2018 m. birželio 11 d. ataskaitoje Komisija, darydama aiškią nuorodą į šį pasikeitimą laiškais, išdėstė savo poziciją dėl numatomo šio susitarimo sudarymo. Ši pozicija sutapo su ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta „socialinių, ekonominių ir politinių suinteresuotųjų subjektų“ pozicija ta prasme, kad ieškovas prieštaravo dėl ginčijamo susitarimo sudarymo. Todėl, net jeigu ieškovas nėra šio susitarimo šalis ir nedalyvavo derybose dėl jo sudarymo, kuriose dalyvavo tik Sąjungos institucijos ir Maroko valdžios institucijos, institucijos jį laikė teisėtu dalyviu, galinčiu reikšti savo nuomonę dėl minėto susitarimo (žr. šio sprendimo 98 punktą).

215    Vadinasi, tiek, kiek ginčijamo susitarimo sudarymas daro poveikį Vakarų Sacharos tautai ir turi būti gautas jos pritarimas, ginčijamas sprendimas sukelia tiesioginių padarinių ieškovo, kaip šios tautos atstovo, teisinei padėčiai. Be to, tiek, kiek šis susitarimas buvo sudarytas su Maroko Karalyste, jis yra tiesiogiai su juo susijęs kaip su šioje teritorijoje vykstančio apsisprendimo proceso šalimi. Iš tiesų, pirma, neginčijama, kad ieškovas nepritarė ginčijamo susitarimo sudarymui. Antra, šiame ieškinyje jis teigia, kad Vakarų Sacharos tautos pritarimas nebuvo tinkamai gautas, be kita ko, dėl to, kad jis pats jo neišreiškė.

216    Tarybos, Prancūzijos Respublikos, Komisijos ir Comader argumentai nepaneigia šios išvados.

217    Iš tiesų, pirma, tai, kad ieškovas nėra ekonominės veiklos vykdytojas, neturi reikšmės, nes jis nereikalauja šio statuso ir ketina kildinti savo tiesioginę sąsają ne iš to, kad jam taikomos muitų tarifų lengvatų suteikimą iš Vakarų Sacharos kilusiems produktams reglamentuojančios normos, o iš pačios šio susitarimo teritorinės taikymo srities. Be to, dėl šios bylos ir bylos, kurioje priimtas 2019 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Venesuela / Taryba (T‑65/18, EU:T:2019:649, nagrinėtas apeliacine tvarka), palyginimo, kuriuo Taryba ir Komisija remiasi grįsdamos savo argumentus, pakanka pažymėti, kad 2021 m. birželio 22 d. Sprendime Venesuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei) (C‑872/19 P, EU:C:2021:507) Teisingumo Teismas panaikino Tarybos nurodomą Bendrojo Teismo sprendimą, motyvuodamas tuo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog ginčijamos ribojamosios priemonės tiesiogiai nepaveikė Venesuelos Bolivaro Respublikos teisinės padėties, ir tuo remdamasis Tarybos nurodytą antrąjį nepriimtinumo pagrindą pripažino pagrįstu (2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Venesuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei), C‑872/19 P, EU:C:2021:507, 73 punktas). Vadinasi, ginčydama tiesioginę sąsają su ieškovu Taryba negali remtis minėtu Bendrojo Teismo sprendimu. Be to, minėtas trečiosios valstybės ir Tarybos ginčas buvo susijęs su vienašaliais aktais, taikomais tik Sąjungos teritorijoje, ir trečiosios šalies pritarimas dėl šių aktų nebuvo būtinas, todėl šis palyginimas bet kuriuo atveju neturi reikšmės.

218    Antra, tai, kad ginčijamas susitarimas ir ginčijamas sprendimas neturi įtakos apsisprendimo procedūros baigčiai, nereiškia, kad šie aktai negali pakeisti ieškovo, kaip šio susitarimo trečiosios šalies atstovo ir šio proceso šalies, teisinės padėties. Tas pats pasakytina apie „netiesioginių“ „politinių“ padarinių sukėlimą šiam procesui.

219    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad tris Tarybos argumentų dalis reikia atmesti tiek, kiek jos yra susijusios su pirmuoju tiesioginės sąsajos kriterijumi, ir kad ieškovas šį kriterijų tenkina.

2)      Dėl antrojo tiesioginės sąsajos kriterijaus, susijusio su savaime vykstančiu ir tik iš Sąjungos teisės aktų išplaukiančiu ginčijamos priemonės įgyvendinimu

220    Dėl antrojo tiesioginės sąsajos kriterijaus, susijusio su savaime vykstančiu ir tik iš Sąjungos teisės normų išplaukiančiu ginčijamos priemonės įgyvendinimu, reikia pažymėti, kad Taryba nepateikė dėl šio kriterijaus konkrečių argumentų.

221    Šiuo klausimu galima pažymėti, kad, kaip teigia ieškovas, ginčijamu susitarimu paprasčiausiai geografiškai išplečiamos muitų tarifų lengvatos, jau suteiktos Maroko Karalystei, nekeičiant kiekių ar produktų, kuriems šios lengvatos taikomos. Todėl šio susitarimo įgyvendinimas Sąjungos teritorijoje nepalieka už minėtų tarifų lengvatų taikymą atsakingoms valdžios institucijoms jokios diskrecijos, nes dėl to, kad aptariami produktai yra Vakarų Sacharos kilmės, jiems turi būti taikomos ginčijamame susitarime numatytos muitų tarifų lengvatos.

222    Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 215 punkte, kadangi ieškovas, kaip Vakarų Sacharos tautos atstovas, nepritarė šiai teritorijai taikomo ginčijamo susitarimo sudarymui, ginčijamas sprendimas, kuriuo patvirtinamas šis susitarimas, iš karto keičia jo teisinę padėtį; poreikio imtis kitų priemonių nėra.

223    Žinoma, Komisija ginčija tai, kad tiesioginę sąsają su ieškovu gali lemti tiesioginis poveikis, kurį ginčijamas susitarimas gali daryti privatiems asmenims. Vis dėlto iš jurisprudencijos matyti (žr. šio sprendimo 144 punktą), kad siekiant nustatyti, ar tenkinamas antrasis tiesioginės sąsajos kriterijus, būtina išnagrinėti klausimą, ar ginčijamo susitarimo nuostatų įgyvendinimas vyksta visiškai savaime ir išplaukia tik iš Sąjungos teisės normų, netaikant kitų tarpinių normų. Šio klausimo svarbos negali paneigti faktas, kad tiesioginis šių nuostatų veikimas gali lemti tai, kad privatūs asmenys gali jomis remtis iš esmės.

224    Taigi darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su ieškovu.

b)      Dėl konkrečios sąsajos su ieškovu

225    Taryba teigia, kad ieškovo dalyvavimas derybose dėl Vakarų Sacharos statuso negali jo individualizuoti ginčijamo sprendimo atžvilgiu ir kad ginčijamas susitarimas nedaro poveikio jo pozicijai per šias derybas. Triplike Taryba priduria, kad net darant prielaidą, jog ieškovas turi kompetenciją spręsti ekonominius Vakarų Sacharos klausimus, visų pirma iš 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija / Nederlandse Antillen (C‑142/00 P, EU:C:2003:217) 69 punkto matyti, kad šios kompetencijos nepakanka siekiant įrodyti, kad ginčijamas susitarimas yra konkrečiai susijęs su ieškovu.

226    Komisija, Prancūzijos Respublika ir Comader iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip Taryba.

227    Ieškovas teigia, kad sprendimas yra su juo konkrečiai susijęs, nes iš Sprendimo Taryba / Front Polisario 100–106 punktų matyti, kad Vakarų Sacharos tauta, kurios atstovas jis yra, turėtų pritarti bet kokiam Sacharos teritorijai taikomam tarptautiniam susitarimui. Atsižvelgiant į ieškovo vaidmenį šios tautos atžvilgiu, visų pirma išreiškiant jos pritarimą būti saistomai sutarties, reikia pažymėti, kad jam būdingos konkrečios savybės, išskiriančios jį iš visų kitų asmenų, taigi ginčijamas sprendimas susijęs konkrečiai su juo. Dublike ieškovas priduria, kad vykdydama šio sprendimo 48 punkte aprašytas konsultacijas Taryba neleido jam įgyvendinti savo kompetencijos išreikšti sahravių tautos pritarimą, ir iš esmės pakartoja argumentus, pateiktus siekiant įrodyti, kad šis sprendimas yra su juo tiesiogiai susijęs.

228    Pagal suformuotą jurisprudenciją kiti subjektai nei tie, kuriems skirtas sprendimas, gali remtis tuo, kad sprendimas konkrečiai su jais susijęs, tik tuo atveju, jeigu šis sprendimas daro jiems poveikį dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri juos išskiria iš kitų asmenų, todėl juos individualizuoja taip pat kaip ir sprendimo adresatą (2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 71 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

229    Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad pagal tarptautinę teisę ieškovas, kaip priklausomos teritorijos tautos, turinčios teisę į apsisprendimą, atstovas, turi savo įgaliojimų, kurie skiriasi nuo ginčijamo susitarimo šalių įgaliojimų. Taigi siekdamas įrodyti, kad ginčijamas sprendimas yra konkrečiai su juo susijęs, jis gali veiksmingai teigti, kad dėl šio sprendimo jis, kaip pats mano, negali įgyvendinti minėtų įgaliojimų.

230    Vis dėlto, pirma, nagrinėjant tiesioginę sąsają su ieškovu buvo padaryta išvada, kad ieškovo dalyvavimas Vakarų Sacharoje vykstančiame politiniame procese nereiškia, kad jis negali atstovauti šios teritorijos tautai sudarant jai taikomą Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimą prekybos ir muitų srityje, nes toks atstovavimas būtinas siekiant apsaugoti jos teisę į apsisprendimą. Antra, taip pat buvo pažymėta, kad iš bylos medžiagos nematyti, jog JTO institucijos būtų pripažinusios kitų nei jis organizacijų įgaliojimus atstovauti aptariamai tautai. Trečia, priešingai, nei teigia Prancūzijos Respublika, Komisija ir Comader, dėl to, kad Sąjunga sudarė ginčijamą susitarimą su viena iš Vakarų Sacharos teritorijoje vykstančio apsisprendimo proceso šalių, kyla klausimų, kurie negali būti laikomi visiškai nesusijusiais su šiuo procesu, todėl yra susiję su ieškovu kaip jo šalimi (žr. šio sprendimo 206–215 punktus).

231    Šiomis aplinkybėmis ginčijamas sprendimas turi būti laikomas susijusiu su ieškovu dėl jam būdingų savybių, kurios jį individualizuoja taip, lyg jis būtų to sprendimo adresatas, kaip Vakarų Sacharos tautos atstovą ir kaip apsisprendimo proceso šalį. Taigi jis turi turėti galimybę pateikti ši sprendimą Sąjungos teismo kontrolei, kad šis patikrintų, ar Sąjunga galėjo teisėtai pritarti tam, kad ginčijamas susitarimas būtų taikomas šiai teritorijai.

232    Šių išvadų nepaneigia Tarybos, Prancūzijos Respublikos, Komisijos ir Comader argumentai.

233    Pirmiausia dėl 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija / Nederlandse Antillen (C‑142/00 P, EU:C:2003:217) reikia pažymėti, kad toje byloje Teisingumo Teismas nagrinėjo Komisijos apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo byloje, kurioje Nyderlandų Antilai, t. y. Asociacijos susitarimu su Europos bendrija susijusi užjūrio teritorija, ginčijo užjūrio šalių ir teritorijų (UŠT) kilmės ryžių importo apsaugos priemones. Šios priemonės buvo visuotinai taikomos ir, nepaisant to, kad jos darė poveikį ryžių sektoriui Nyderlandų Antiluose ir kad pastarieji importuodavo į Bendriją didžiąją dalį šio UŠT kilmės produkto, jos buvo taikomos importui ne konkrečiai iš šios konkrečios užjūrio teritorijos, bet iš visų UŠT.

234    Būtent šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas konstatavo, kad bendrasis interesas, kurį Nyderlandų Antilai galėjo turėti siekdami jų teritorijos ekonominės gerovės, ir ginčijamų priemonių poveikis ryžių perdirbimo sektoriui, t. y. veikla, kurią gali vykdyti bet kuris ūkio subjektas bet kurioje UŠT, nėra aplinkybės, galinčios individualizuoti ieškoves (šiuo klausimu žr. 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija / Nederlandse Antillen, C‑142/00 P, EU:C:2003:217, 66–79 punktus).

235    Taigi ginčo, dėl kurio priimtas 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimas Komisija / Nederlandse Antillen (C‑142/00 P, EU:C:2003:217), aplinkybės nepanašios į šios bylos aplinkybes. Iš tiesų, viena vertus, nagrinėjant tą ginčą ginčytos priemonės nebuvo konkrečiai susijusios su ieškovių teritorija. Kita vertus, bet kuriuo atveju patvirtinant šias priemones nereikėjo gauti šios teritorijos tautos pritarimo.

236    Be to, Komisijos ir Prancūzijos Respublikos nuoroda į jurisprudenciją dėl asociacijų konkrečios sąsajos (žr. 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK / Taryba, C‑229/05 P, EU:C:2007:32, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2014 m. balandžio 3 d. Nutarties ADEAS / Komisija, T‑7/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:221, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją) šiuo atveju neturi reikšmės. Iš tiesų privačių asmenų ar įmonių privatiems interesams atstovaujančios asociacijos konkreti sąsaja negali būti lyginama su priklausomos teritorijos tautai atstovaujančios organizacijos, pavyzdžiui, ieškovo, sąsaja.

237    Galiausiai, turint omenyje ieškovo vaidmenį ir šio sprendimo 230 punkte nurodytas aplinkybes, kurių pakanka tam, kad jis būtų individualizuotas atsižvelgiant į ginčijamą sprendimą, tai, kad ieškovas nedalyvavo Sąjungos derybose dėl ginčijamo susitarimo sudarymo, negali būti panaudota prieš jį. Be to, šiame ieškinyje ieškovas ginčija ginčijamo sprendimo teisėtumą būtent dėl to, kad jis nebuvo įtrauktas į minėto susitarimo sudarymo procedūrą tam, kad išreikštų Vakarų Sacharos tautos pritarimą jam.

238    Darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas yra ne tik tiesiogiai, bet ir konkrečiai susijęs su ieškovu. Vadinasi, reikia atmesti Tarybos pateiktą nepriimtinumo pagrindą, grindžiamą tuo, kad jis neturi locus standi, ir išnagrinėti ieškinį iš esmės.

B.      Dėl ieškinio pagrįstumo

239    Grįsdamas ieškinį ieškovas nurodo dešimt pagrindų. Pirmasis pagrindas grindžiamas tuo, kad Taryba neturėjo kompetencijos priimti ginčijamą sprendimą, antrasis – jos pareigos patikrinti pagrindinių teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės laikymąsi pažeidimu, trečiasis – jos pareigos vykdyti Teisingumo Teismo sprendimus pažeidimu, ketvirtasis – pagrindinių teisių, kaip principų ir vertybių, kuriomis turi būti grindžiami Sąjungos išorės veiksmai, pažeidimu, penktasis – teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, šeštasis – netinkamu proporcingumo principo taikymu, septintasis – teisės į apsisprendimą pažeidimu, aštuntasis – sutarčių santykinio poveikio principo pažeidimu, devintasis – tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimu ir dešimtasis – Sąjungos įsipareigojimų pagal tarptautinės atsakomybės teisę pažeidimu.

1.      Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo tuo, kad Taryba neturėjo kompetencijos priimti ginčijamą sprendimą

240    Ieškovas tvirtina, kad Taryba, kaip Sąjungos organas, neturėjo kompetencijos priimti ginčijamą sprendimą, nes tas sprendimas susijęs su tarptautinio susitarimo, taikomo teritorijai, į kurią suverenios teisės priklauso trečiajai tautai ir kurioje nei Sąjunga, nei kita susitarimo šalis neturi valdžios, sudarymu.

241    Taryba teigia, kad iš tikrųjų šiuo pagrindu ieškovas ginčija Sąjungos kompetenciją, motyvuodamas tuo, kad pažeisti apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principai, ir daro nuorodą į savo atsakymą dėl septintojo ir aštuntojo pagrindų. Be to, ji pažymi, kad kompetencija sudaryti tarptautinius susitarimus suteikta jai pagal SESV 218 straipsnio 6 dalį.

242    Savo ruožtu Komisija teigia, kad pagal tarptautinę teisę priklausomos teritorijos administruojančiajai valdžiai nedraudžiama sudaryti tai teritorijai taikomo tarptautinio susitarimo. Nagrinėjamu atveju Maroko Karalystė turi būti laikoma de facto Vakarų Sacharos administruojančiąja institucija. Prancūzijos Respublika iš esmės laikosi analogiškos pozicijos. Comader iš esmės pritaria Tarybos atsakymui dėl šio ieškinio pagrindo.

243    Pirmiausia reikia priminti, kad pagal ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą įgaliojimų suteikimo principą Sąjunga veikia tik neperžengdama įgaliojimų, kuriuos, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai šiose Sutartyse suteikė valstybės narės, ribų. Konkrečiai dėl Sąjungos institucijų reikia priminti, kad ESS 13 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų ir tikslų (2017 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Anagnostakis / Komisija, C‑589/15 P, EU:C:2017:663, 97 ir 98 punktai).

244    Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo pirmoje nurodomojoje dalyje, Taryba šį sprendimą priėmė remdamasi SESV 207 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa, siejama su SESV 218 straipsnio 6 dalies antros pastraipos a punkto i papunkčiu.

245    Ieškovas neginčija, kad Taryba laikėsi pagal šio sprendimo 244 punkte nurodytas SESV nuostatas priimtam aktui taikomų procedūrų ir sąlygų. Iš tikrųjų nurodydamas šį pagrindą ieškovas ginčija tik Sąjungos kompetenciją sudaryti ginčijamą susitarimą, motyvuodamas tuo, kad šis susitarimas taikomas svetimai teritorijai, į kurią suverenios teisės priklauso Vakarų Sacharos tautai. Šiuo klausimu ieškovas remiasi visų pirma bendruoju teisės principu, įtvirtintu lotynų kalbos posakyje „nemo plus juris ad alium transferre potest quam ipse habet“.

246    Žinoma, šiuo klausimu galima pažymėti, kad kai kurios tarptautinės teisės normos neleidžia Sąjungai dėl jos tarptautinės organizacijos statuso pačiai prisijungti prie tarptautinės konvencijos arba bent jau gali griežtai apriboti tokį prisijungimą (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 19 d. Nuomonės 2/91 (TDO Konvencija Nr. 170), EU:C:1993:106, 5 punktą ir 2018 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Antarkties SJR), C‑626/15 ir C‑659/16, EU:C:2018:925, 128–130 punktus). Be to, tam tikrais atvejais pagal tarptautinę teisę priklausomai teritorijai taikytinas sutartis su konkrečia trečiąja valstybe galėjo būti draudžiama sudaryti dėl šios valstybės toje teritorijoje padarytų pažeidimų (1971 m. birželio 21 d. TTT konsultacinė išvada dėl tęstinio Pietų Afrikos buvimo Namibijoje (Pietvakarių Afrika), nepaisant Saugumo Tarybos rezoliucijos 276 (1970) teisinių pasekmių valstybėms (TTT, Rinkinys 1971, p. 16, 122–126 punktai)).

247    Vis dėlto nagrinėjamu atveju ieškovas nesirėmė jokia tarptautinės teisės norma, kuri galėtų apriboti Sąjungos įgaliojimus sudaryti dvišalį susitarimą, kaip antai ginčijamą susitarimą, dėl jos, kaip tarptautinės organizacijos, statuso. Be to, nors ieškovas mano, kad pagal tam tikrus tarptautinės paprotinės teisės principus Sąjungai draudžiama sudaryti minėtą susitarimą, jis nenurodo jokios šios teisės normos, be kita ko, išplaukiančios iš JTO Saugumo Tarybos rezoliucijos arba įtvirtintos TTT sprendime, pagal kurią būtų aiškiai draudžiamas bet koks Vakarų Sacharos teritorijai taikytinas tarptautinis susitarimas su Maroko Karalyste.

248    Be to, iš Sprendimo Taryba / Front Polisario 98 punkto matyti, kad Teisingumo Teismas iš principo neatmetė galimybės, jog, atsižvelgiant į tarptautinės teisės principus, taikomus Sąjungos ir Maroko Karalystės santykiams pagal Asociacijos susitarimą, Sąjunga turi teisę sudaryti su šia trečiąja šalimi šią sritį reglamentuojantį susitarimą, kuriame būtų aiškiai numatytas jo taikymas Vakarų Sacharai.

249    Dėl šių priežasčių pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

250    Ieškinio pagrįstumo vertinimą reikia tęsti nagrinėjant trečiąjį pagrindą.

2.      Dėl trečiojo pagrindo, iš esmės grindžiamo tuo, kad Taryba pažeidė pareigą laikytis reikalavimų, nustatytų jurisprudencijoje remiantis apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principais

251    Ieškovas teigia, kad sudarydama su Maroko Karalyste susitarimą, kuris be jos pritarimo aiškiai taikomas Vakarų Sacharos teritorijai, Taryba nesilaikė SESV 266 straipsnyje įtvirtintos pareigos vykdyti Teisingumo Teismo sprendimus. Iš tiesų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, remiantis apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principais, teisiškai nėra galimybės netiesiogiai įtraukti šią teritoriją į Sąjungos ir Maroko Karalystės sudarytų susitarimų taikymo sritį. Atsižvelgdamas į tai ieškovas daro išvadą, kad dėl tų pačių priežasčių juo labiau negalimas aiškus tokių susitarimų taikymas šiai teritorijai. Be to, ieškinio pirmoje dalyje ir dubliko pirminėse pastabose, taip pat pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimų ieškovas visų pirma nurodo, kad ginčijamo susitarimo sudarymas prieštarauja jurisprudencijai, nes jame nepaisoma kitokio ir atskiro Vakarų Sacharos statuso ir reikalavimo gauti šios teritorijos tautos pritarimą.

252    Taryba teigia, kad sudarydama susitarimą, pagal kurį Asociacijos susitarimui aiškiai leidžiama sukelti padarinių Vakarų Sacharos teritorijoje gavus šios teritorijos tautos pritarimą, ji nepažeidė Sprendimo Taryba / Front Polisario.

253    Šiuo klausimu atsiliepimo į ieškinį preliminariose pastabose, pavadintose „Horizontalūs klausimai“, Taryba iš esmės teigia, kad, atsižvelgiant į konkrečią Vakarų Sacharos padėtį, dėl kurios neįmanoma konsultuotis tiesiogiai su šios teritorijos tauta ar tarpininkaujant atstovaujančiajai institucijai, institucijos galėjo pasinaudoti diskrecija surengti konsultacijas, grindžiamas objektyviu kriterijumi, susijusiu su šios teritorijos gyventojų gaunama nauda, ir šiuo požiūriu laikėsi tarptautinės teisės principų. Be to, Taryba teigia, kad administruojančiajai valdžiai taikytinos tarptautinės teisės nuostatos ir principai nagrinėjamu atveju yra svarbūs, turint omenyje tai, kad Maroko Karalystė „faktiškai administruoja“ šią teritoriją ir kad ieškovas bet kuriuo atveju neturi nei teisinio subjektiškumo, nei administracinių priemonių prekybos susitarimui su Sąjunga sudaryti. Galiausiai ji teigia, kad ieškovas neatitinka jurisprudencijoje nustatytų sąlygų, kurioms esant galima remtis tarptautinės teisės normomis, ir kad ginčijamo sprendimo teisminė kontrolė atsižvelgiant į tarptautinės paprotinės teisės principus neišvengiamai apsiriboja akivaizdžia vertinimo klaida.

254    Įstojimo į bylą paaiškinimo dalyje „Pirminės teisinės pastabos“ Komisija pateikia iš esmės tokius pačius argumentus kaip ir Taryba, kiek tai susiję su subjekto galimybe remtis tarptautinės paprotinės teisės principais ir ribotu Sąjungos aktų teisminės kontrolės atsižvelgiant į šiuos principus pobūdžiu. Be to, nurodydama septintąjį ir aštuntąjį pagrindus Komisija tvirtina, pirma, kad teisės į apsisprendimą pažeidimu negalima remtis ginčijant Tarybos aktą, ir, antra, kad pagal sutarčių santykinio poveikio principą tarptautinis susitarimas gali būti netaikomas trečiajai šaliai, bet negali būti neigiamas jo galiojimas. Galiausiai ji teigia, kad ieškovas klysta dėl išvadų, kurias reikia daryti remiantis sprendimais Taryba / Front Polisario ir Western Sahara Campaign UK. Iš tiesų tuose sprendimuose Maroko teritorijai taikytini susitarimai aiškinami atsižvelgiant tik į svarbius tarptautinės teisės principus, bet juose nenagrinėjamas šių susitarimų galiojimas.

255    Įstojimo į bylą paaiškinimo dalyje „Pirminės pastabos dėl „faktinių aplinkybių“ Komisija iš esmės pateikia tokius pačius argumentus kaip ir Taryba, kiek tai susiję su ginčijamo susitarimo sudarymą lėmusiu procesu. Be to, ji patikslina, kad pagal šį susitarimą Vakarų Sacharos kilmės produktai nelaikomi Maroko kilmės produktais, bet apie juos aiškiai kalbama kaip apie kilusius iš šios teritorijos. Be to, ji teigia, kad dėl JTO globojamo derybų proceso ieškovas neįgyja išimtinės teisės „kalbėti“ Vakarų Sacharos tautos „vardu“.

256    Prancūzijos Respublika iš esmės pritaria Tarybos ir Komisijos argumentams.

257    Įstojimo į bylą paaiškinimo dalyje „Faktinės pastabos“ Comader iš dalies pritaria Komisijos ir Tarybos argumentams dėl prieš sudarant ginčijamą susitarimą surengtos konsultavimosi procedūros. Be to, Comader tvirtina, kad šiose konsultacijose dalyvavę išrinktieji vietos atstovai yra teisėti Vakarų Sacharos gyventojų atstovai ir turi demokratinį legitimumą. Be to, ji teigia, kad SESV 266 straipsnis nagrinėjamu atveju netaikytinas. Galiausiai ji nurodo, kad nagrinėjamu atveju sutarčių santykinio poveikio principas netaikytinas ir kad bet kuriuo atveju ginčijamas susitarimas netaikomas ieškovui.

258    Pirmiausia reikia pažymėti, kad Taryba, Prancūzijos Respublika, Komisija ir Comader ginčija, be kita ko, šio pagrindo teisinį pagrindimą ir kad galiausiai jų argumentuose keliamas klausimas, ar šis pagrindas nėra nereikšmingas. Taigi reikia išnagrinėti šį klausimą, paskui priimti sprendimą dėl minėto pagrindo pagrįstumo.

a)      Dėl Tarybos, Prancūzijos Respublikos, Komisijos ir „Comader“ argumentų, iš esmės susijusių su trečiojo pagrindo nereikšmingumu

259    Tarybos, Prancūzijos Respublikos, Komisijos ir Comader argumentais šio ieškinio pagrindo teisinis pagrindimas ginčijamas trimis aspektais. Pirma, SESV 266 straipsnis netaikytinas. Antra, ieškovo nurodytais sprendimais negalima veiksmingai remtis ginčijant Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimų galiojimą. Trečia, ieškovas negali remtis tarptautinės paprotinės teisės principais, kurie, kaip jis teigia, pažeisti šioje byloje.

260    Pirma, reikia priminti, kad pagal SESV 266 straipsnio 1 dalį institucija, įstaiga ar organas, kurio aktas buvo paskelbtas negaliojančiu arba kurio neveikimas pripažintas prieštaraujančiu šiai Sutarčiai, privalo imtis būtinų priemonių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti.

261    Remiantis suformuota jurisprudencija, tam, kad įvykdytų šią pareigą, nustatytą SESV 266 straipsnyje, atitinkamos institucijos privalo atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo, kuriuo teisės aktas panaikinamas ar pripažįstamas negaliojančiu, rezoliucinę dalį, bet ir į motyvus, kuriais remiantis priimtas tas sprendimas ir kurie yra būtinas jo pagrindas, nes motyvai būtini siekiant tiksliai suprasti tai, kas išdėstyta rezoliucinėje dalyje. Iš tiesų būtent šiuose motyvuose tiksliai nurodoma nuostata, kuri laikoma neteisėta, ir tiksliai išdėstomos priežastys, dėl kurių rezoliucinėje dalyje pripažintas jos neteisėtumas ir į kurias atitinkama institucija turi atsižvelgti, kai keičia panaikintą ar negaliojančiu pripažintą aktą (žr. 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 48 ir 49 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

262    Vis dėlto nei iš SESV 266 straipsnio formuluotės, nei iš šio sprendimo 261 punkte nurodytos jurisprudencijos nematyti, kad šiame straipsnyje įtvirtinta pareiga apima ir sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl Sąjungos akto panaikinimo, motyvus.

263    Nagrinėjamu atveju, kaip priminta šio sprendimo 34 ir 40 punktuose, Sprendime Taryba / Front Polisario Teisingumo Teismas, panaikinęs 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Front Polisario / Taryba (T‑512/12, EU:T:2015:953), priėmė galutinį sprendimą ir atmetė ieškovo ieškinį kaip nepriimtiną dėl locus standi neturėjimo.

264    Dėl Sprendimo Western Sahara Campaign UK bet kuriuo atveju pakanka pažymėti ne tik tai, kad jame nepaneigtas ginčijamų Sąjungos aktų galiojimas, dėl kurio Teisingumo Teismui buvo pateikti prejudiciniai klausimai, bet ir tai, kad jis buvo susijęs su sprendimu ir tarptautiniais susitarimais žuvininkystės srityje, kurių materialinė taikymo sritis skiriasi nuo atitinkamos ginčijamo sprendimo ir ginčijamo susitarimo taikymo srities. Analogiškas išvadas mutatis mutandis galima padaryti dėl 2018 m. liepos 19 d. Nutarties Front Polisario / Taryba (T‑180/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:496) ir 2018 m. lapkričio 30 d. Nutarties Front Polisario / Taryba (T‑275/18, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:869).

265    Taigi, kaip iš esmės pažymi Comader, šioje byloje ieškovas iš SESV 266 straipsnio negali kildinti institucijų pareigos vykdyti šio sprendimo 263 ir 264 punktuose nurodytus Sąjungos teismų sprendimus. Vadinasi, tiek, kiek šis ieškinio pagrindas grindžiamas šio straipsnio nuostatomis, jis turi būti atmestas kaip nereikšmingas.

266    Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nereikalaujama, kad šalis aiškiai nurodytų nuostatas, kuriomis grindžia savo nurodytus pagrindus, jeigu šios šalies prašymo dalykas ir pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas prašymas, ieškinyje išdėstytos pakankamai aiškiai. Ši jurisprudencija mutatis mutandis taikoma klaidos, padarytos nurodant nuostatas, kuriomis grindžiami ieškinio pagrindai, atveju (žr. 2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Aurora / OCVV – SESVanderhave (M 02205), T‑140/15, EU:T:2017:830, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

267    Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 251 punkto, grindžiant šį ieškinio pagrindą pateikti argumentai paremti teiginiu, iš esmės susijusiu su tuo, kad institucijos nepaisė pareigos laikytis Teisingumo Teismo jurisprudencijos dėl Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimų aiškinimo pagal taikytinas tarptautinės teisės normas. Šiuo klausimu per teismo posėdį paklaustas dėl šio pagrindo teisinio pagrindimo ieškovas iš esmės nurodė, jog dėl to, kad ginčijamo sprendimo motyvuose nurodyta, kad šis priimtas siekiant atsižvelgti į Sprendimą Taryba / Front Polisario, jis gali pagrįstai remtis tame sprendime nurodytais argumentais, teigdamas, kad minėtas sprendimas jų neatitinka. Taryba ir Komisija taip pat laikėsi būtent tokios nuomonės, kaip matyti iš jų argumentų, pateiktų atsakant į ieškovo argumentus.

268    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjunga yra teisės sąjunga, kurioje užtikrinama jos institucijų teisės aktų atitikties, be kita ko, Sutartims ir bendriesiems teisės principams, kontrolė ir kurioje turi būti užtikrinta veiksminga fizinių ir juridinių asmenų teisminė gynyba (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 30 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, C‑45/15 P, EU:C:2017:402, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

269    Konkrečiai kalbant, Sąjungos institucijos privalo laikytis įsipareigojimų, kylančių iš Sąjungos teisės, išaiškintos sprendime, kuriuo konstatuojamas įsipareigojimų neįvykdymas, prejudiciniame sprendime arba šiuo klausimu suformuotoje jurisprudencijoje (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2017 m. gegužės 30 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, C‑45/15 P, EU:C:2017:402, 31 ir 40 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

270    Taigi nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo Sąjungos teismas, kuriam pateiktas toks pagrindas, turi patikrinti ginčijamo sprendimo atitiktį Teisingumo Teismo jurisprudencijai, kai, remdamasis Sąjungos teise ar taikoma tarptautine teise, nustato reikalavimus, kurie yra reikšmingi vertinant to sprendimo teisėtumą.

271    Taip yra nagrinėjamu atveju, kai pareigos, kaip nurodyta Sprendime Taryba / Front Polisario, kyla iš apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principų. Iš tiesų, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 6 ir 10 konstatuojamųjų dalių (žr. šio sprendimo 51 punktą), institucijos derėjosi dėl ginčijamo susitarimo ir sudarė jį, siekdamos, kad būtų atsižvelgta į tą sprendimą, numatė aiškų teisinį Asociacijos susitarime įtvirtinto lengvatų sistemos taikymo Vakarų Sacharos kilmės produktams pagrindą ir tarptautinės teisės ir pagrindinių teisių laikymosi garantijas, be kita ko, siekdamos atsižvelgti į minėto sprendimo 106 punkte esančius „svarstymus dėl pritarimo“.

272    Darytina išvada, kad šis pagrindas, kiek jis iš esmės grindžiamas tuo, kad Taryba nepaisė pareigos laikytis jurisprudencijoje, visų pirma Sprendime Taryba / Front Polisario, įtvirtinto Asociacijos susitarimo aiškinimo atsižvelgiant į taikytinas viešosios tarptautinės teisės normas, nėra nereikšmingas, nepaisant to, kad ieškovas padarė klaidingą nuorodą į SESV 266 straipsnį.

273    Antra, tai, kad Sprendime Taryba / Front Polisario apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principus Teisingumo Teismas nagrinėjo aiškindamas Asociacijos susitarimą ir Liberalizavimo susitarimą, o ne atlikdamas jų galiojimo kontrolę, neturi lemiamos reikšmės.

274    Iš tiesų, viena vertus, kaip matyti iš šio sprendimo 269 punkte primintos jurisprudencijos, institucijos privalo laikytis jurisprudencijoje išaiškintų Sąjungos teisės normų, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis ši jurisprudencija atsirado. Šis principas taikytinas Teisingumo Teismui aiškinant tarptautinės teisės normas, nes pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjunga savo įgaliojimus turi įgyvendinti laikydamasi visos tarptautinės teisės (žr. Sprendimo Western Sahara Campaign UK, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, kaip buvo nurodyta, Sąjungos teismas turi jurisdikciją vertinti, ar Sąjungos sudarytas tarptautinis susitarimas yra suderinamas su Sutartimis ir tarptautinės teisės normomis, kurios pagal jas Sąjungai yra privalomos (žr. šio sprendimo 155 ir 156 punktus).

275    Kita vertus, kaip priminta šio sprendimo 195 punkte, taisyklės, kurias Teisingumo Teismas kildina iš Sprendime Taryba / Front Polisario išaiškintų tarptautinės teisės principų, yra reikšmingos nustatant, ar Asociacijos susitarimas gali būti teisėtai taikomas Vakarų Sacharai. Jos yra juo labiau reikšmingos nagrinėjant, ar į šį susitarimą galima įtraukti nuostatą, kurioje būtų aiškiai numatytas toks teritorinis taikymas. Taigi ginčijamo sprendimo teisėtumas gali būti nagrinėjamas atsižvelgiant į šias taisykles.

276    Trečia, dėl galimybės remtis Teisingumo Teismo išaiškintais tarptautinės teisės principais, visų pirma apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principais, pirmiausia buvo ne kartą priminta, kad Sąjungos teismas turi jurisdikciją įvertinti, ar sprendimas sudaryti tarptautinį susitarimą suderinamas su, be kita ko, tarptautinės teisės normomis, nes Sąjunga savo įgaliojimus turi įgyvendinti laikydamasi šių normų, kurios jai privalomos pagal Sutartis.

277    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal ESS 3 straipsnio 5 dalį ir 21 straipsnio 1 dalį Sąjungos veiksmai tarptautinėje arenoje grindžiami vertybėmis ir principais, paskatinusiais jos pačios sukūrimą, vystymąsi ir plėtrą. Ji ypač prisideda prie griežto tarptautinės teisės laikymosi ir jos plėtojimo, be kita ko, prie Jungtinių Tautų chartijos principų laikymosi.

278    Reikia pridurti, kad pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį ir, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 12 konstatuojamosios dalies, bendra prekybos politika vykdoma vadovaujantis Sąjungos išorės veiksmų principais ir tikslais, įskaitant nurodytus šio sprendimo 277 punkte. Sąjunga privalo integruoti šiuos principus ir tikslus į šios politikos įgyvendinimą (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 16 d. Nuomonės 2/15 (Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru), EU:C:2017:376, 142 ir 147 punktus).

279    Paskui reikia priminti, jog Sprendimo Taryba / Front Polisario 88 ir 89 punktuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad teisė į apsisprendimą yra teisė, kuria galima remtis erga omnes, ir vienas iš pagrindinių tarptautinės teisės principų, todėl šis principas yra viena iš Sąjungos ir Maroko Karalystės santykiams taikytinų tarptautinės teisės normų, ir Sąjungos teismas į ją turėjo atsižvelgti. Be to, to paties sprendimo 90–93 punktuose Teisingumo Teismas, remdamasis JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucijomis ir konsultacine išvada dėl Vakarų Sacharos, nusprendė, kad Sąjungos ir Maroko Karalystės santykiuose turi būti paisoma kitokio ir atskiro Vakarų Sacharos statuso ir kad į šį reikalavimą turi būti atsižvelgta aiškinant Asociacijos susitarimą.

280    Be to, Sprendimo Taryba / Front Polisario 104 ir 105 punktuose priminęs, pirma, TTT išvadas, padarytas konsultacinėje išvadoje dėl Vakarų Sacharos, visų pirma išvadą, kad šios teritorijos gyventojai turi teisę į apsisprendimą, ir, antra, JTO Generalinės Asamblėjos rekomendaciją dėl ieškovo dalyvavimo ieškant galutinio sprendimo dėl šios teritorijos statuso, to sprendimo 106 punkte Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į tai, padarė išvadą, kad minėta tauta turi būti laikoma trečiąja šalimi, kaip tai suprantama pagal sutarčių santykinio poveikio principą, turinčia pritarti Asociacijos susitarimo įgyvendinimui minėtoje teritorijoje.

281    Iš to matyti, kad Sprendime Taryba / Front Polisario Teisingumo Teismas, remdamasis apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principais, nustatė aiškių, tikslių ir besąlygiškų įpareigojimų (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of America ir kt., C‑366/10, EU:C:2011:864, 55 punktą), taikomų Sąjungos ir Maroko Karalystės santykių kontekste Vakarų Sacharos atžvilgiu, būtent, pirma, laikytis jos kitokio ir atskiro statuso ir, antra, užtikrinti tautos pritarimą įgyvendinant jos teritorijoje Asociacijos susitarimą. Kaip nurodyta šio sprendimo 275 punkte, remiantis tuo darytina išvada, kad šie įpareigojimai juo labiau reikšmingi priimant sprendimą dėl nuostatų, numatančių, kad šis susitarimas ar jo protokolai aiškiai taikomi šiai teritorijai, teisėtumo.

282    Taigi nagrinėjamu atveju siekdamas apginti Vakarų Sacharos tautos teises, kylančias iš apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principų, ieškovas, nesutikdamas su ginčijamu sprendimu, turi turėti galimybę remtis šių aiškių, tikslių ir besąlygiškų įpareigojimų pažeidimu tiek, kiek šis tariamas pažeidimas gali daryti poveikį minėtai tautai, kaip Sąjungos ir Maroko Karalystės sudaryto susitarimo trečiajai šaliai (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1998 m. birželio 16 d. Sprendimo Racke, C‑162/96, EU:C:1998:293, 51 punktą).

283    Priešingai, nei teigia Taryba, Prancūzijos Respublika, Komisija ir Comader, ieškovo rėmimasis apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principais neprieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai, susijusiai su galimybe remtis tarptautinės paprotinės teisės principais; ji įtvirtinta, be kita ko, 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864).

284    Šiuo klausimu reikia priminti, jog 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864) 107 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisės subjektas gali remtis to paties sprendimo 103 punkte nurodytais tarptautinės paprotinės teisės principais, kai siekia, kad Teisingumo Teismas išnagrinėtų tam tikro Sąjungos akto galiojimą, tik tiek, kiek, pirma, šie principai gali sukelti abejonių dėl Sąjungos kompetencijos priimti minėtą aktą ir, antra, aptariamas aktas gali daryti poveikį teisėms, kurias teisės subjektas turi pagal Sąjungos teisę, arba sukurti jam pareigas pagal šią teisę. Tuo atveju buvo kalbama apie principą, pagal kurį kiekviena valstybė turi visišką ir išimtinį suverenitetą savo oro erdvės atžvilgiu, ir principą, pagal kurį nė viena valstybė negali teisėtai tvirtinti, kad jos suverenitetas ir laisvės skristi virš atvirosios jūros principas taikomi kuriai nors atvirosios jūros daliai.

285    Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad tiek, kiek šiais principais pagrindinėje byloje buvo remiamasi tam, kad jis įvertintų, ar Sąjunga turi kompetenciją priimti 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/101/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 2003/87/EB, kad į šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų prekybos sistemą Bendrijoje būtų įtrauktos aviacijos veiklos rūšys (OL L 8, 2009, p. 3), ir, kiek šia direktyva ieškovėms pagrindinėje byloje galėjo būti sukurtos pareigos, negalima atmesti pastarųjų galimybės remtis šiais principais, net jeigu atrodo, kad jie sukuria tik valstybių tarpusavio pareigas (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of America ir kt., C‑366/10, EU:C:2011:864, 108 ir 109 punktus).

286    Vis dėlto reikia pažymėti, kad aplinkybės, kuriomis Teisingumo Teismas pateikė šio sprendimo 284 ir 285 punktuose nurodytus argumentus, skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.

287    Pirma, iš 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864) nematyti, kad Sąjungai taikomi aiškūs, tikslūs ir besąlygiški įpareigojimai trečiųjų šalių įmonių, pavyzdžiui, ieškovių pagrindinėje byloje, atžvilgiu jau buvo sukurti remiantis to sprendimo 103 punkte minėtais tarptautinės paprotinės teisės principais. Taigi toje byloje Teisingumo Teismui pateiktuose prejudiciniuose klausimuose iš esmės buvo prašoma patikrinti ginčijamo akto galiojimą tiesiogiai atsižvelgiant į minėtus bendrai nurodytus principus.

288    Antra, ieškovės pagrindinėje byloje buvo oro transporto įmonės ir tokias įmones vienijančios profesinės asociacijos. Taigi tai buvo privatūs asmenys, kuriems tarptautinės paprotinės teisės principai, kuriais jie rėmėsi, iš esmės nesukūrė teisės, nes, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864) 109 punkte, šie principai sukuria tik valstybių tarpusavio pareigas. Kaip pastabose dėl Komisijos įstojimo į bylą paaiškinimo ir per posėdį iš esmės pabrėžė ieškovas, tokių privačių asmenų situacija nepanaši į jo, kaip ginčijamu sprendimu sudaryto susitarimo trečiosios šalies atstovo, situaciją šioje byloje; jo teisės, kuriomis jis gali remtis ginčydamas tą sprendimą, kyla iš apsisprendimo ir iš sutarčių santykinio poveikio principų.

289    Trečia, Direktyva 2008/101, kurios galiojimą ginčijo ieškovės pagrindinėje byloje, buvo aktas, priimtas įgyvendinant Sąjungos vidaus įgaliojimus, o jos taikymo sritis iš esmės turėjo būti apribota Sąjungos teritorijos. Vis dėlto šios šalys rėmėsi būtent tarptautinės paprotinės teisės principais, nurodytais 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864) 103 punkte, iš esmės tvirtindamos, kad Sąjunga nepaiso savo įgaliojimų, nes ši direktyva gali būti taikoma tarptautinių skrydžių dalims, vykdomoms už valstybių narių oro erdvės ribų (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of America ir kt., C‑366/10, EU:C:2011:864, 121–130 punktus).

290    Atvirkščiai, nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas buvo priimtas įgyvendinant ne Sąjungos vidaus įgaliojimus, o jos išorės veiksmus, kurie, remiantis ESS 21 straipsniu, grindžiami, be kita ko, Jungtinių Tautų chartijos ir tarptautinės teisės principų laikymusi. Kaip konstatuota šio sprendimo 247 punkte, nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą, susijusį su tuo, kad Taryba neturi kompetencijos priimti ginčijamą sprendimą, vien tai, kad ginčijamas susitarimas taikomas Vakarų Sacharai, savaime nėra Sąjungos įgaliojimų sudaryti tokį susitarimą apribojančios tarptautinės teisės normos pažeidimas, kurį padarė Taryba.

291    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad šioje byloje galimybė remtis apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principais negali būti vertinama atsižvelgiant į 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864) 107–109 punktuose pateiktus samprotavimus tiek, kiek šie samprotavimai buvo grindžiami konkrečių bylos aplinkybių, susijusių su nurodytų tarptautinės teisės principų ir ginčijamo akto pobūdžiu ir su ieškovių pagrindinėje byloje teisine padėtimi, vertinimu; šios aplinkybės nepanašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Konkrečiai kalbant, galimybė remtis dviem minėtais principais šiuo atveju negali būti ribojama Sąjungos kompetencijos priimti ginčijamą sprendimą ginčijimu, nes, pirma, ieškovas remiasi aiškiais, tiksliais ir besąlygiškais įpareigojimais, taikomais Sąjungai priimant šį sprendimą, ir, antra, šiuo rėmimusi siekiama užtikrinti, kad būtų paisoma susitarimo trečiosios šalies teisių, kurioms šių įpareigojimų pažeidimas gali turėti įtakos.

292    Bet kuriuo atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 267, 271 ir 272 punktuose, nurodydamas šį pagrindą ieškovas iš esmės teigia, kad Taryba ir Komisija nepaisė pareigos laikytis Teisingumo Teismo jurisprudencijos dėl Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimų aiškinimo pagal taikytinas tarptautinės teisės normas, konkrečiai – pareigos atsižvelgti į Sprendimą Taryba / Front Polisario, grindžiant ieškinį, pareikštą dėl sprendimo, kuris priimtas atsižvelgiant į šį teismo sprendimą. Vadinasi, šiomis aplinkybėmis negalima neigti jo teisės ginčyti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir, pateikiant šį teiginį, remtis tokiomis esminėmis normomis, nepaisant to, kad šios normos Sąjungai privalomos ir šis sprendimas buvo priimtas siekiant laikytis Teisingumo Teismo pateikto jų išaiškinimo (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1998 m. birželio 16 d. Sprendimo Racke, C‑162/96, EU:C:1998:293, 48 ir 51 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

293    Galiausiai reikia konstatuoti, kad Komisijos ir Comader argumentai dėl konkrečios galimybės remtis apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principais turi būti atmesti.

294    Viena vertus, dėl Komisijos argumento, kad apsisprendimo principas įtvirtina „kolektyvinę“ teisę, inicijuojančią iš esmės politinio pobūdžio procesą, kurio baigtis iš anksto nėra apibrėžta, reikia pažymėti, jog iš 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Taryba / Front Polisario (C‑104/16 P, EU:C:2016:973) 88– 106 punktų negalima daryti išvados, kad į šiuos nurodomus teisės į apsisprendimą ypatumus turi būti atsižvelgta kontroliuojant šio sprendimo 281 punkte minėtų aiškių, tikslių ir besąlygiškų įpareigojimų laikymąsi.

295    Bet kuriuo atveju tai, kad teisė į apsisprendimą yra kolektyvinė teisė, neturi reikšmės, nes trečioji šalis, kuriai atstovauja ieškovas, ir yra šios teisės turėtoja. Be to, argumentas, kad teisė į apsisprendimą inicijuoja politinį procesą, kurio baigtis nėra nustatyta iš anksto, grindžiamas klaidinga prielaida, kad Vakarų Sacharos tauta neturi teisės į apsisprendimą dėl to, kad šiame etape procesas dėl galutinio šios teritorijos statuso nesibaigė, todėl minėta tauta negali visapusiškai įgyvendinti šios teisės. Kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendimo Taryba / Front Polisario 105 punkte, JTO organai pripažino, kad ši tauta turi tokią teisę, ir būtent todėl ieškovas dalyvavo minėtame procese. Taigi tai, kad šio proceso baigtis šiame etape dar nėra nustatyta, negali būti kliūtis remtis šiuo principu.

296    Kita vertus, dėl galimybės remtis sutarčių santykinio poveikio principu, t. y. bendruoju tarptautinės teisės principu, kurio turi laikytis visos tarptautinės konvencijos šalys (šiuo klausimu žr. 2010 m. vasario 25 d. Sprendimo Brita, C‑386/08, EU:C:2010:91, 44 punktą), reikia pažymėti, kad šio sprendimo 197–199 punktuose pateikti samprotavimai mutatis mutandis taikomi klausimui dėl galimybės remtis šiuo principu nagrinėjant šį ieškinį. Kalbant konkrečiai, kaip iš esmės nurodo ieškovas, reikia atskirti sutarčių santykinio poveikio principo nesilaikymo pasekmes tarptautinės teisės sistemoje ir pasekmes, kurių Sąjungos teisės sistemoje kyla dėl to, kad institucijos nepaiso iš šio principo išplaukiančios pareigos, turint omenyje Sąjungos teismo jurisdikciją kontroliuoti, kaip laikomasi šios pareigos.

297    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad nurodydamas šį pagrindą ieškovas gali veiksmingai remtis Sprendimu Taryba / Front Polisario, o grįsdamas jį – tame sprendime pateiktu apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principų aiškinimu. Taigi jis nėra nereikšmingas.

b)      Dėl argumentų, kuriais ieškovas grindžia šį pagrindą, pagrįstumo

298    Ieškovo argumentus, kuriais grindžiamas šis pagrindas, iš esmės sudaro trys dalys, grindžiamos, pirma, tuo, kad Sąjunga ir Maroko Karalystė negali sudaryti Vakarų Sacharai taikytino susitarimo, antra, kitokio ir atskiro šios teritorijos statuso nepaisymu, o tai prieštarauja apsisprendimo principui, ir, trečia, tuo, kad pažeistas reikalavimas gauti šios teritorijos tautos, kaip ginčijamo susitarimo trečiosios šalies, kaip ji suprantama pagal sutarčių santykinio poveikio principą, pritarimą.

1)      Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos tuo, kad Sąjunga ir Maroko Karalystė negali sudaryti Vakarų Sacharai taikytino susitarimo

299    Trečiojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovas teigia, kad, kaip matyti iš sprendimų Taryba / Front Polisario ir Western Sahara Campaign UK, Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimo taikymas Vakarų Sacharai teisiškai neįmanomas visų pirma dėl apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principų pažeidimo. Iš tikrųjų ginčijamu susitarimu siekiama „ilgam įtvirtinti“ Asociacijos susitarimo de facto taikymą Maroko valdžios institucijų kontroliuojamai šios teritorijos daliai; jo galimybė buvo atmesta pirmajame iš nurodytų sprendimų.

300    Šiuo klausimu, kaip priminta šio sprendimo 187 punkte, Sprendime Taryba / Front Polisario Teisingumo Teismas tik atmetė galimybę, kad, nesant aiškios nuostatos, pagal kurią Asociacijos susitarimo taikymas, apribotas, kiek tai susiję su Maroko Karalyste, jos pačios teritorija, būtų taikomas ir Vakarų Sacharos teritorijoje, Liberalizavimo susitarimas galėtų būti aiškinamas kaip išplečiantis šį taikymą.

301    Iš tiesų visų pirma Teisingumo Teismas konstatavo, kad remdamiesi apsisprendimo principu JTO Generalinė Asamblėja ir TTT pripažino, jog Vakarų Sacharos, kuri nėra nepriklausoma teritorija, kaip tai suprantama pagal Jungtinių Tautų chartijos 73 straipsnį, statusas yra kitoks ir atskiras, palyginti su bet kurios valstybės, įskaitant Maroko Karalystę, statusu. Be to, dėl Vienos konvencijos 29 straipsnyje kodifikuotos normos jis iš esmės pažymėjo, kad pagal šią normą sutartis gali būti privaloma vienai valstybei kitos teritorijos atžvilgiu, tik jeigu toks ketinimas įtvirtintas toje sutartyje arba yra nustatytas kitaip. Galiausiai Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, remiantis sutarčių santykinio poveikio principu, įgyvendinant Asociacijos susitarimą Vakarų Sacharos įtraukimo į jos taikymo sritį atveju turi būti gautas šios teritorijos tautos, kaip šio susitarimo trečiosios šalies, pritarimas, ir konstatavo, jog iš 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Front Polisario / Taryba (T‑512/12, EU:T:2015:953) nematyti, kad Vakarų Sacharos tauta išreiškė tokį pritarimą. Remdamasis tuo jis padarė išvadą, kad pagal šias tris tarptautinės teisės normas šią nesavarankišką teritoriją draudžiama laikyti patenkančia į Asociacijos susitarimo ir Liberalizavimo susitarimo teritorinę taikymo sritį pagal numanomą Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimą (Sprendimo Taryba / Front Polisario 92–116 punktai).

302    Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad praktika po Asociacijos susitarimo sudarymo negali pateisinti tokio šio susitarimo ir Liberalizavimo susitarimo aiškinimo, pagal kurį teisiškai jie būtų taikytini Vakarų Sacharai, nes, priešingai, nei nurodyta Vienos konvencijos 31 straipsnio 3 dalies b punkte, Bendrasis Teismas nepatikrino, ar ši praktika patvirtina, kad egzistuoja šalių susitarimas ir kad tariamas Sąjungos noras vykdyti šį susitarimą su apsisprendimo ir sutarčių santykinio poveikio principais nesuderinamu būdu būtų nesuderinamas su sutarčių vykdymo gera valia principu (Sprendimo Taryba / Front Polisario 122–125 punktai).

303    Šio sprendimo 42 ir 44 punktuose minėtuose Sąjungos teismų sprendimuose, kurie priimti vėliau nei Sprendimas Taryba / Front Polisario, darant aiškią nuorodą į tą sprendimą buvo pateikti analogiški argumentai. Iš tiesų bylos, kuriose priimti šie sprendimai, buvo susijusios su Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimais, kuriuose nėra aiškių nuostatų, išplečiančių jų teritorinę taikymo sritį Vakarų Sacharai arba greta jos esantiems vandenims (šiuo klausimu žr. Sprendimo Western Sahara Campaign UK 62, 63, 71–73, 79 ir 83 punktus; 2018 m. liepos 19 d. Nutarties Front Polisario / Taryba, T‑180/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:496, 44–69 punktus ir 2018 m. lapkričio 30 d. Nutarties Front Polisario / Taryba, T‑275/18, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:869, 27–41 punktus).

304    Atvirkščiai, šioje jurisprudencijoje Sąjungos teismai nepareiškė pozicijos dėl ginčų, susijusių su Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimais, kuriuose yra aiški nuostata, įtraukianti Vakarų Sacharą į šio susitarimo teritorinę taikymo sritį.

305    Kaip priminta šio sprendimo 301 punkte ir, be kita ko, pabrėžė Komisija ir Prancūzijos Respublika, Sprendime Taryba / Front Polisario Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Vienos konvencijos 29 straipsnyje kodifikuotą normą nedraudžiama, kad sutartis būtų privaloma vienai valstybei kitos teritorijos atžvilgiu, jeigu toks ketinimas įtvirtintas toje sutartyje. Nagrinėjamu atveju toks ketinimas aiškiai matyti iš Bendros deklaracijos dėl Vakarų Sacharos teksto, taip pat jį patvirtina ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamoji dalis. Taigi, priešingai, nei teigia ieškovas, ginčijamas susitarimas negali būti laikomas „patvirtinančiu“ pagal jurisprudenciją neleistiną praktiką. Iš tiesų, pirma, jame nėra visiškai atmetama galimybė, pagal kurią Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimas galėtų būti teisėtai taikomas Vakarų Sacharai. Antra, nagrinėjamu atveju šį taikymą lemia ne paprasta „praktika“, o paties ginčijamo susitarimo aiški formuluotė, atspindinti bendrą šalių, visų pirma Sąjungos, valią. Taigi šią dalį reikia atmesti.

306    Toliau reikia nagrinėti šio pagrindo trečią dalį.

2)      Dėl trečiojo pagrindo trečios dalies, grindžiamos tuo, kad pažeistas reikalavimas gauti Vakarų Sacharos tautos, kaip ginčijamo susitarimo trečiosios šalies, kaip ji suprantama pagal sutarčių poveikio principą, pritarimą

307    Trečiojo pagrindo trečioje dalyje ieškovas visų pirma ginčija Komisijos ir EIVT konsultacijų teisėtumą ir 2018 m. birželio 11 d. ataskaitos, kurioje nurodyta ir apie jas, svarbą. Iš tiesų per šias konsultacijas ir šioje ataskaitoje didžiausias dėmesys buvo skiriamas ginčijamo susitarimo naudai, nors vienintelis Teisingumo Teismo nurodytas reikšmingas kriterijus yra Vakarų Sacharos tautos pritarimas šiam susitarimui. Be to, ieškovo nuomone, šių konsultacijų, dėl kurių, kaip jis teigia, nei institucijos, nei Maroko Karalystė neturėjo kompetencijos, tikslas ar pasekmė negalėjo būti tokio pritarimo gavimas, nes, pirma, pritarimas negali būti duotas per neformalią konsultavimosi procedūrą ir, antra, ši procedūra buvo susijusi su pagal Maroko teisę įsteigtais subjektais, neįtraukiant už Maroko Karalystės kontroliuojamos zonos ribų gyvenančios šios tautos dalies. Maža to, ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamojoje dalyje Taryba pakeitė šių konsultacijų pobūdį ir apimtį, laikydama jas „susijusių gyventojų“ pritarimo išraiška. Šie Tarybos samprotavimai neatitinka Sprendimo Taryba / Front Polisario, visų pirma jo 106 punkto.

308    Taryba, Prancūzijos Respublika, Komisija ir Comader iš esmės teigia, kad vykdytos konsultacijos atitinka taikomus tarptautinės teisės principus, atsižvelgiant į konkrečią Vakarų Sacharos padėtį, dėl kurios jos tautos pritarimo neįmanoma gauti tiesiogiai arba tik per ieškovą, ir plačią institucijų diskreciją (žr. šio sprendimo 252–257 punktus).

309    Nagrinėjant šią dalį reikia išnagrinėti, pirma, sutarčių santykinio poveikio principo taikymą nagrinėjamu atveju, antra, sąlygas, kuriomis institucijos šiuo atveju ketino atsižvelgti, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamojoje dalyje, „į [Sprendime Taryba / Front Polisario pateiktus] svarstymus dėl pritarimo“, ir, trečia, šio sprendimo 307 punkte nurodytų argumentų pagrįstumą.

i)      Dėl sutarčių santykinio poveikio principo taikymo nagrinėjamu atveju

310    Pirma, reikia priminti, kad, kaip matyti iš Sprendimo Taryba / Front Polisario 100–107 punktų ir, priešingai, nei teigia Comader, nagrinėjamu atveju taikytinas sutarčių santykinio poveikio principas. Konkrečiai kalbant, nurodyta aplinkybė, kad, atsižvelgiant į Maroko Karalystės poziciją dėl Vakarų Sacharos, ji neketino suteikti šios teritorijos tautai nei teisių, nei pareigų, neturi jokios įtakos šio principo taikymui aiškinant Sąjungos teismuose Vakarų Sacharai taikytiną Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimą, pavyzdžiui, ginčijamą susitarimą, pagal tarptautinę teisę.

311    Antra, reikia konstatuoti, kad Sprendime Taryba / Front Polisario Teisingumo Teismas nenurodė nei kriterijų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, ar buvo duotas Vakarų Sacharos tautos pritarimas Asociacijos susitarimo įgyvendinimui šioje teritorijoje, nei būdo, kuriuo šis pritarimas galėjo būti išreikštas, nes jis paprasčiausiai konstatavo, kad iš 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Front Polisario / Taryba (T‑512/12, EU:T:2015:953) nematyti, kad ši tauta išreiškė tokį pritarimą.

312    Be to, nepanašu, kad JTO organai turėjo tam tikrą nuomonę dėl Vakarų Sacharos tautos pritarimo šiai teritorijai taikytinam tarptautiniam susitarimui. Šiuo klausimu galima pažymėti, kad 2002 m. sausio 29 d. Generalinio sekretoriaus pavaduotojo teisės reikalams ir patarėjo teisės klausimais rašte (toliau – 2002 m. sausio 29 d. JTO patarėjo teisės klausimais raštas), kuriuo remiasi Taryba, šiuo klausimu nieko nepasakyta. Iš tiesų, pirma, jis susijęs su privatinės teisės reglamentuojamų sutarčių, kurias Maroko viešosios institucijos ir naftos bendrovės sudarė siekdamos žvalgyti ir įvertinti naftos išteklius prie Vakarų Sacharos krantų, teisėtumo klausimu ir, antra, jame kalbama tik apie būtinybę atsižvelgti į šios tautos interesus ir valią, o ne apie tokio atsižvelgimo sąlygas.

313    Trečia, šio sprendimo 194 punkte priminta, kad pagal bendrąjį tarptautinės teisės sutarčių santykinio poveikio principą, kurio konkreti išraiška yra Vienos konvencijos 34 straipsnyje įtvirtinta norma, sutartys negali įpareigoti trečiųjų šalių ir suteikti joms teisių be jų sutikimo.

314    Be to, Vienos konvencijos 35 straipsnyje nustatyta:

„Trečiosios valstybės įsipareigojimas pagal sutarties nuostatą kyla tuo atveju, jei sutarties šalys siekia, kad tokia nuostata toks įsipareigojimas būtų nustatytas, ir jei trečioji valstybė aiškiai raštu pareiškia prisiimanti tokį įsipareigojimą.“

315    Vienos konvencijos 36 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta:

„Trečioji valstybė įgyja teisę pagal sutarties nuostatą tuo atveju, jei sutarties šalys siekia, kad tokia nuostata tokia teisė būtų suteikta trečiajai valstybei, valstybių grupei, kuriai priklauso ši trečioji valstybė, ar visoms valstybėms, ir jei trečioji valstybė su tuo sutinka. Laikoma, kad ji yra pareiškusi tokį sutikimą, kol ji nėra pareiškusi priešingos nuostatos, nebent pačioje sutartyje yra numatyta kitaip.“

316    Iš Vienos konvencijos 35 ir 36 straipsnių nuostatų, kuriose valstybių narių atžvilgiu išreiškiamos normos, išplaukiančios iš paprotinės teisės sutarčių santykinio poveikio principo, galima daryti išvadą, kad Vakarų Sacharos tautos pritarimas ginčijamam susitarimui gali būti preziumuojamas tik tuo atveju, jei šio susitarimo šalys siekė suteikti jai teisę, nebent būtų nurodyta kitaip, ir kad šis pritarimas turi būti aiškus, kiek tai susiję su įpareigojimais, kuriuos tos pačios šalys ketina jai nustatyti.

317    Šios išvados nepaneigia Tarybos ir Komisijos argumentas, kad pritarimo reikalavimas negali būti vienodai taikomas valstybei ir priklausomai teritorijai. Iš tiesų, viena vertus, nors Vienos konvencijos nuostatose daroma nuoroda tik į valstybių tarpusavio santykius, joje kodifikuojami principai gali būti taikomi kitiems tarptautinės teisės subjektams (šiuo klausimu žr. Sprendimo Taryba / Front Polisario 100 punktą). Kita vertus, reikia konstatuoti, kad toks atskyrimas neišplaukia iš minėto sprendimo 106 punkto. Iš tiesų tame punkte Teisingumo Teismas nepaaiškino Vakarų Sacharos tautos pripažinimo „trečiąja šalimi“, kaip tai suprantama pagal sutarčių santykinio poveikio principą, ir valstybės pripažinimo „trečiąja šalimi“, kaip tai suprantama pagal Vienos konvencijos 34 straipsnį, turinio skirtumo.

318    Šiuo atveju reikia pažymėti, kad ginčijamu susitarimu nesiekiama suteikti teisių Vakarų Sacharos tautai, kaip šio susitarimo trečiajai šaliai.

319    Viena vertus, būtent Maroko Karalystei, kaip ginčijamo susitarimo šaliai, taikomos muitų tarifų lengvatos, kurias Sąjunga suteikė Vakarų Sacharos kilmės produktams. Šią išvadą patvirtina tai, kad, kaip pažymi ieškovas ir pasiūlymo dėl ginčijamo susitarimo sudarymo motyvuojamojoje dalyje patikslina Komisija, Bendros deklaracijos dėl Vakarų Sacharos nuostatos nekeičia nei 1 protokole nurodytų produktų kiekių, nei kategorijų. Taigi produktams iš Vakarų Sacharos taikomos muitų tarifų lengvatos, kurias kontroliuoja Maroko valdžios institucijos, suteikiamos neviršijant 1 protokole nustatyto Maroko kilmės produktų bendro kiekio, ir tik į šio protokolo taikymo sritį patenkančioms produktų kategorijoms.

320    Be to, negalima manyti, kad Maroko Karalystė įgyvendina šias teises Vakarų Sacharos tautos vardu, nes, atsižvelgiant į ginčijamo susitarimo trečioje pastraipoje išreikštą jos poziciją dėl šios teritorijos, ir kaip iš esmės nurodo Comader, ji neketina pripažinti tokių šios tautos teisių.

321    Kita vertus, nors ginčijamu susitarimu gali būti sukuriamos teisės Vakarų Sacharoje įsteigtiems eksportuotojams, tokie padariniai yra susiję tik su privačiais asmenimis, o ne su susitarimo trečiąja šalimi, galinčią išreikšti jam pritarimą. Be to, kalbant apie naudą, kurią visi šios teritorijos gyventojai gali gauti iš šio susitarimo, reikia pažymėti, kad bet kuriuo atveju kalbama tik apie socialinius ir ekonominius, o ne teisinius padarinius. Taigi ši nauda, beje, netiesioginė, negali būti prilyginama trečiajai šaliai, kaip ji suprantama pagal sutarčių santykinio poveikio principą, suteikiamoms teisėms.

322    Vis dėlto dėl ginčijamo susitarimo aptariamai trečiajai šaliai nustatoma pareiga, nes juo vienai iš susitarimo šalių suteikiami įgaliojimai jos teritorijoje, kurių ji neturi teisės įgyvendinti pati arba tam tikru atveju deleguoti jų įgyvendinimą (šiuo klausimu žr. 2010 m. vasario 25 d. Sprendimo Brita, C‑386/08, EU:C:2010:91, 52 punktą). Tarybos nurodyta aplinkybė, kad šiame etape ji negali įgyvendinti šių įgaliojimų, atsižvelgiant į priklausomą aptariamos teritorijos statusą ir dabartinę situaciją joje, nepaneigia nei šios išvados, nei būtinybės šiai trečiajai šaliai sutikti su šia pareiga.

323    Iš to išplaukia, kad Vienos konvencijos 36 straipsnio 1 dalyje išreikštas principas, pagal kurį trečiosios šalies pritarimas šiai sutarčiai gali būti preziumuojamas, jeigu jai pagal šią sutartį suteikiama teisė, jei nenurodyta kitaip, šiuo atveju netaikytinas. Taigi šis pritarimas turi būti išreikštas aiškiai.

324    Ketvirta, dėl sutikimo sąvokos, pavartotos Vienos konvencijos 34–36 straipsniuose ir nurodytos Sprendimo Taryba / Front Polisario 106 punkte, turinio ir apimties reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šios konvencijos preambulės trečios pastraipos, laisvo sutikimo principas, kaip ir geros valios principas ir pacta sunt servanda norma, yra „visuotinai pripažįstamas“ principas, kuris sutarčių teisėje vaidina svarbų vaidmenį.

325    Be to, reikia pažymėti, kad tuo atveju, kai pagal tarptautinės teisės normą reikalaujama susitarimo šalies arba trečiosios šalies pritarimo, tokia norma reiškia, pirma, kad pritarimo išreiškimas yra akto, dėl kurio jo reikalaujama, galiojimo sąlyga, antra, kad pats minėto pritarimo galiojimas priklauso nuo to, ar jis „laisvas ir autentiškas“, ir, trečia, kad šis aktas taikomas jam teisėtai pritarusiai susitarimo šaliai arba trečiajai šaliai (šiuo klausimu žr. 1984 m. spalio 12 d. Sprendimo Délimitation de la frontière maritime dans la région du golfe du Maine, TTT, Rink. 1984, p. 246, 127–130 ir 138–140 punktus ir 2019 m. vasario 25 d. TTT konsultacinės išvados Effets juridiques de la séparation de l’archipel des Chagos de Maurice en 1965, TTT, Rink. 2019, p. 95, 160, 172 ir 174 punktus; šiuo klausimu ir pagal analogiją taip pat žr. 2014 m. sausio 23 d. Sprendimo Manzi ir Compagnia Naviera Orchestra, C‑537/11, EU:C:2014:19, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

326    Taigi reikia konstatuoti, kad iš principo Vakarų Sacharos tautos, kaip ginčijamo susitarimo trečiosios šalies, kaip ji suprantama pagal Sprendimo Taryba / Front Polisario 106 punktą, pritarimas turi atitikti tuos pačius reikalavimus ir sukelti tuos pačius teisinius padarinius, kaip nurodytieji šio sprendimo 325 punkte.

327    Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus reikia nagrinėti konkrečius veiksmus, kurių Taryba ir Komisija ėmėsi, siekdamos įvykdyti Sprendimo Taryba / Front Polisario 106 punkte nurodytą reikalavimą.

ii)    Dėl konsultacijų, kurias Taryba ir Komisija atliko tam, kad būtų laikomasi Sprendime „Taryba / Front Polisario“ pateikto sutarčių santykinio poveikio principo išaiškinimo

328    Pirmiausia reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamojoje dalyje Taryba tvirtina, jog „bendradarbiaudama su [EIVT] Komisija ėmėsi visų protingų ir įmanomų priemonių dabartinėje situacijoje tam, kad būtų tinkamai įtraukti su susitarimu susiję gyventojai, kad būtų užtikrintas jų pritarimas susitarimui“. Kaip matyti iš Tarybos, Komisijos ir Prancūzijos Respublikos Bendrajame Teisme pateiktų paaiškinimų, būtent vykdydamos šias konsultacijas institucijos ketino atsižvelgti į Sprendimo Taryba / Front Polisario 106 punkte nurodytus „svarstymus dėl pritarimo“.

329    Šiuo klausimu, pirma, iš Tarybos paaiškinimų ir 2018 m. birželio 11 d. ataskaitos matyti, kad 2017 m. gegužės 29 d. Tarybos sprendime, kuriuo Komisijai pagal SESV 218 straipsnio 2 dalį buvo leista pradėti derybas su Maroko Karalyste, suteikdama leidimą ji buvo nustačiusi dvi sąlygas: vieną, susijusią su Komisijos atliekamu „galimo ginčijamo susitarimo poveikio darniam Vakarų Sacharos vystymuisi“ vertinimu, o kitą, reikalaujančią, kad „būtų tinkamai įtraukti su susitarimu susiję gyventojai“.

330    Antra, 2018 m. birželio 11 d. ataskaitoje, kurioje Komisija pateikia Tarybos prašymu atlikto vertinimo ir konsultacijų rezultatus, nurodyta:

„Kadangi nėra jokios įmanomos alternatyvos, leidžiančios tiesiogiai konsultuotis su Vakarų Sacharos gyventojais, [Komisijos] tarnybos ir EIVT surengė konsultacijas su įvairiomis reprezentatyviomis sahravių pilietinės visuomenės organizacijomis, parlamentarais, ekonominės veiklos vykdytojais ir organizacijomis, įskaitant [ieškovą] <…> Šių konsultacijų pagrindinis tikslas – pasikeisti nuomonėmis ir pastabomis dėl naudos, kurios galėtų gauti Vakarų Sacharos gyventojai ir teritorijos ekonomika, jei Maroko produktams taikomas lengvatinis režimas būtų taikomas ir Vakarų Sacharos produktams, importuojamiems į Europos Sąjungą.“

331    Kalbant konkrečiau, toje pačioje 2018 m. birželio 11 d. ataskaitoje Komisija nurodo:

„Komisijos tarnybų ir EIVT vykdytos konsultacijos buvo trejopo pobūdžio. Maroko vyriausybė, kaip derybų partnerė, laikydamasi savo institucinių taisyklių, surengė plataus masto konsultacijas su išrinktais regionų atstovais ir pasidalijo išvadomis su Europos Komisija ir EIVT. Jos taip pat pageidavo konsultuotis su kuo platesniu politinių, socialinių ir ekonominių, taip pat pilietinės visuomenės organizacijų, galinčių atstovauti Vakarų Sacharos vietos ar regioniniams interesams, ratu. Galiausiai diskusijos vyko ir su [ieškovu], kaip viena iš Jungtinių Tautų vadovaujamo taikos proceso šalių.“

332    Trečia, tos pačios ataskaitos išvadose dėl su „susijusiais gyventojais“ „surengtų konsultacijų“ rezultatų Komisija nurodo:

„Europos Komisijos tarnybų ir EIVT vykdytos konsultacijos rodo, kad dauguma šiuo metu Vakarų Sacharoje gyvenančių gyventojų pritaria tam, kad Vakarų Sacharos produktams būtų taikomos [Asociacijos] susitarime numatytos muitų tarifų lengvatos. Vakarų Sacharos išrinkti atstovai nacionalinėse, regioninėse ir vietos institucijose taip pat išreiškė teigiamą nuomonę po Maroko valdžios institucijų įvykdytos informavimo ir konsultavimosi kampanijos Maroko institucinėje sistemoje. Šiai nuomonei pritaria didžioji dauguma šioje srityje veikiančių pilietinės visuomenės socialinių ir ekonominių organizacijų.“

333    Vis dėlto šio sprendimo 331 punkte minėtose išvadose Komisija nurodo, kad „[ieškovas] nepritaria pakeitimui dėl muitų tarifų lengvatų taikymo Vakarų Sacharos produktams pagal [Asociacijos] susitarimą visų pirma dėl to, kad Vakarų Sacharos įtraukimas į [šį] susitarimą laikomas Maroko suvereniteto Vakarų Sacharos atžvilgiu įtvirtinimu, o ne dėl to, kad muitų tarifų lengvatų taikymas pakenktų teritorijoje gyvenančių gyventojų vystymosi interesams.“

334    Taigi, kaip savo įstojimo į bylą paaiškinime nurodo Komisija, ji nusprendė, kad, pirma, dėl to, kad su Vakarų Sacharos tauta neįmanoma konsultuotis tiesiogiai ar per vieną „teisėtą“ atstovą ir, antra, siekiant „nesikišti“ į „Maroko [Karalystės] ir ieškovo teisėtumo konfliktą“, „nes nė viena iš [šių] [š]alių neturi teisėtumo prerogatyvos“, turi, bendradarbiaudama su EIVT, „surengti kuo „platesnio“ pobūdžio konsultacijas“ ir išplėsti „konsultacijų mastą, neapsiribojant tik vienos ar kitos [š]alies remiamais dalyviais, bet kiek įmanoma įtraukiant pilietinę visuomenę“. Taryba patvirtino šį požiūrį ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamojoje dalyje, nurodydama, kad ši institucija ir ši tarnyba „ėmėsi visų protingų ir įmanomų priemonių dabartinėje situacijoje tam, kad <…> būtų užtikrintas [susijusių gyventojų] pritarimas susitarimui“.

335    Remiantis šiais samprotavimais galima padaryti kelias išvadas.

336    Visų pirma iš jų galima daryti išvadą, kad institucijos nemanė, jog dėl konkrečios šios teritorijos padėties praktiškai įmanoma tiesiogiai ar tik tarpininkaujant ieškovui gauti Vakarų Sacharos tautos, kaip ginčijamo susitarimo trečiosios šalies, pritarimą; atvirkščiai, jos manė, kad konsultacijos su „susijusiems gyventojams“ „atstovaujančiomis organizacijomis“ siekiant gauti jų pritarimą šiam susitarimui, vis dėlto atsižvelgiant į šią padėtį, leidžia kiek įmanoma laikytis reikalavimų, kurie galbūt išplaukia iš Sprendimo Taryba / Front Polisario 106 punkto.

337    Paskui remiantis tuo galima daryti išvadą, kad institucijų nurodyta „susijusių gyventojų“ sąvoka iš esmės apima gyventojus, kurie šiuo metu yra Vakarų Sacharos teritorijoje, neatsižvelgiant į tai, ar jie priklauso šios teritorijos tautai, bet ir, kaip nurodyta 2018 m. birželio 11 d. ataskaitoje, nepamirštant „[gauti] sahravių pabėgėlių nuomones“, nes tai leistų „įtrauk[ti] ieškovą į šalių, su kuriomis konsultuojamasi, ratą“. Taigi ši sąvoka skiriasi nuo sąvokos „Vakarų Sacharos tauta“, pirma, dėl to, kad gali apimti visus vietos gyventojus, kuriems dėl ginčijamo susitarimo taikymo šioje teritorijoje daromas teigiamas ar neigiamas poveikis, ir, antra, dėl to, kad neatitinka šios antros sąvokos politinio turinio, išplaukiančio, be kita ko, iš pripažįstamos minėtos tautos teisės į apsisprendimą.

338    Galiausiai, kaip iš esmės pažymėjo ieškovas, Komisijos ir EIVT surengtos konsultacijos grindžiamos požiūriu, panašiu į požiūrį dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo, kurio reikalaujama pagal ESS 11 straipsnio 3 dalį ir SESV 2 protokolo 2 straipsnį; pagal juos Komisija, prieš siūlydama teisėkūros procedūra priimamą aktą, turi plačiai konsultuotis su atitinkamomis šalimis.

339    Vis dėlto galima pažymėti, kad pagal tokį požiūrį iš principo tik reikalaujama, kad, siekiant nuoseklumo ir skaidrumo, būtų gautos įvairių atitinkamų šalių nuomonės ir į jas būtų atsižvelgta, ypač priimant siūlomą aktą. Taigi, nors atsižvelgimas į šias nuomones gali turėti įtakos tokio akto priėmimui arba nepriėmimui, jis nesukelia tokių teisinių padarinių, kokių sukelia susitarimo šalies ar trečiosios šalies pritarimo, kurio reikia tokiam aktui priimti, išreiškimas.

340    Dėl šios priežasties, kai ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamojoje dalyje Taryba kalba apie „susijusių gyventojų pritarimą“, ši sąvoka negali būti aiškinama taip, kad jos teisinis turinys yra toks, koks nurodytas šio sprendimo 325 punkte. Iš tiesų, kaip matyti visų pirma iš 2018 m. birželio 11 d. ataskaitoje padarytų išvadų, institucijos ir organizacijos, kurias Komisija ir EIVT laikė atstovaujančiomis „susijusiems gyventojams“ ir su kuriomis konsultavosi tiek jos, tiek Maroko Karalystė, tik pateikė iš esmės palankią nuomonę dėl ginčijamo susitarimo sudarymo. Vis dėlto pati ši nuomonė negali būti laikoma lemiančia šios sutarties ir ginčijamo sprendimo galiojimą ir saistančia šias institucijas ir organizacijas arba pačius „susijusius gyventojus“ taip, kad minėtas susitarimas būtų jiems taikomas. Taigi ginčijamame sprendime nurodyta pritarimo sąvoka šiomis konkrečiomis aplinkybėmis turi būti suprantama kaip daranti nuorodą tik į šią iš esmės palankią nuomonę. Nagrinėjant būtent šios dalies pagrįstumą reikia patikrinti, ar konkreti pritarimo sąvokos prasmė, numatyta ginčijamame sprendime, atitinka sutarčių santykinio poveikio principo išaiškinimą, kurį Teisingumo Teismas pateikė Sprendimo Taryba / Front Polisario 106 punkte.

iii) Dėl klausimo, ar konkreti pritarimo sąvokos prasmė, numatyta ginčijamame sprendime, atitinka sutarčių santykinio poveikio principo išaiškinimą, kurį Teisingumo Teismas pateikė Sprendime „Taryba / Front Polisario“

341    Pirmiausia reikia pažymėti, kad argumentuose, kuriuos ieškovas pateikė grįsdamas šią trečiojo pagrindo dalį, keliamas klausimas, ar, atsižvelgiant į konkrečią Vakarų Sacharos padėtį, Taryba galėjo pasinaudoti diskrecija aiškinti reikalavimą, pagal kurį šios teritorijos tauta turėjo išreikšti savo pritarimą ginčijamam susitarimui, kaip apimantį tik iš esmės palankios „susijusių“ gyventojų nuomonės gavimą per Komisijos ir EIVT surengtas konsultacijas.

342    Iš pradžių šiuo klausimu reikia priminti, kad, atsižvelgiant, be kita ko, į politinio ir ekonominio pobūdžio vertinimų, kuriuos institucijos turi atlikti, sudėtingumą, išorės santykių, ypač prekybos politikos, srityje jos turi plačią diskreciją (žr. 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ikea Wholesale, C‑351/04, EU:C:2007:547, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, Asociacijos susitarime, pavyzdžiui, nagrinėjamame šiuo atveju, priklausančiame sudėtingai susitarimų visumai, kurį sudaro kelios dalys ir kuris atitinka bendrą šalių valią užmegzti glaudžius santykius ir prireikus padaryti juos intensyvesnius (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Western Sahara Campaign UK, C‑266/16, EU:C:2018:118, 59–61 punktus), institucijos turi galėti tinkamai derinti skirtingus interesus, kylančius iš santykių su trečiąja šalimi Sąjungos partnere, ir nustatyti tinkamiausią strategiją šiuo atžvilgiu (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2019 m. rugsėjo 25 d. Nutarties Magnan / Komisija, T‑99/19, EU:T:2019:693, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

343    Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs: kadangi paprotinės tarptautinės teisės principo tikslumo laipsnis nėra toks pats kaip tarptautinės sutarties nuostatos, teisminė kontrolė neišvengiamai turi apsiriboti klausimu, ar priimdamos aptariamą aktą Sąjungos institucijos padarė akivaizdžių vertinimo klaidų dėl šių principų taikymo sąlygų (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of America ir kt., C‑366/10, EU:C:2011:864, 110 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

344    Šiomis aplinkybėmis, pirma, Teisingumo Teismas nusprendė, kad akivaizdžios vertinimo klaidos teisminė kontrolė reikalauja, kad nagrinėjamą aktą priėmusios Sąjungos institucijos galėtų Sąjungos teisme įrodyti, jog priėmė aktą veiksmingai naudodamosi diskrecija, kurią įgyvendinant būtina atsižvelgti į visus šiai situacijai, kurią šiuo aktu siekiama reglamentuoti, svarbius duomenis ir aplinkybes (žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑310/04, EU:C:2006:521, 122 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

345    Antra, Teisingumo Teismas taip pat nusprendė: kiek tai susiję su tuo, ar buvo įvykdyta sąlyga, pagal kurią sprendimas leisti tvirčiau bendradarbiauti buvo priimtas kaip paskutinė išeitis, jis turi patikrinti, ar Taryba, kuri gali geriausiai įvertinti, ar valstybės narės gali priimti teisės aktus Sąjungai, kaip visumai, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjo šiuo klausimu svarbius veiksnius ir ar jos padaryta išvada buvo pakankamai motyvuota (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 16 d. Sprendimo Ispanija ir Italija / Taryba, C‑274/11 ir C‑295/11, EU:C:2013:240, 52–54 punktus).

346    Šio sprendimo 344 ir 345 punktuose priminti Teisingumo Teismo samprotavimai, pateikti nagrinėjant ieškinį dėl, pirma, pagal teisėkūros procedūrą priimto akto ir, antra, dėl Tarybos sprendimo leisti glausčiau bendradarbiauti, priimto remiantis SESV 329 straipsnio 1 dalimi, t. y. aktų, pagal kuriuos jų rengėjams suteikiama ypač plati diskrecija, gali būti mutatis mutandis taikomi ieškiniui dėl sprendimo sudaryti tarptautinį susitarimą (šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Wathelet išvados byloje Taryba / Front Polisario, C‑104/16 P, EU:C:2016:677, 224–227 punktus).

347    Be to, institucijų diskrecija gali būti ribojama (taip pat palaikant išorės santykius) teisės sąvoka, kuria nustatomi objektyvūs kriterijai ir užtikrinamas pagal Sąjungos teisę reikalaujamas nuspėjamumo lygis (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 16 d. Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, T‑578/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:678, 123 punktą).

348    Šiuo atveju, kaip konstatuota šio sprendimo 281 punkte, Teisingumo Teismas Sąjungos institucijoms sukūrė aiškių, tikslių ir besąlygiškų įpareigojimų ieškovo atstovaujamų trečiųjų šalių atžvilgiu, kai, remdamasis, pirma, apsisprendimo principu nustatė pareigą trečiosios šalies ir Maroko Karalystės santykiuose paisyti kitokio ir atskiro Vakarų Sacharos statuso, o remdamasis, antra, sutarčių santykinio poveikio principu nustatė reikalavimą, pagal kurį šios teritorijos tauta turi pritarti Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimui, kuris bus įgyvendinamas šioje teritorijoje.

349    Taigi Tarybos turima diskrecija sudaryti su Maroko Karalyste susitarimą, kuris aiškiai taikomas Vakarų Sacharai, yra teisiškai apribota šio sprendimo 348 punkte nurodytų įpareigojimų. Konkrečiai dėl reikalavimo, kad šios teritorijos tauta turi pritarti tokiam susitarimui, pažymėtina, jog, žinoma, Taryba turėjo įvertinti, ar dabartinė šios teritorijos padėtis pateisina šio pritarimo išraiškos sąlygų patikslinimą ir ar įvykdytos sąlygos, kuriomis būtų galima manyti, kad jis buvo išreikštas. Atvirkščiai, ji neturėjo nuspręsti, ar buvo galima nepritarti nepažeidus šio reikalavimo.

350    Paskui šio sprendimo 203 punkte buvo priminta konkreti Vakarų Sacharos, kuri yra priklausoma teritorija, padėtis, į kurią atsižvelgdama administruojančioji valdžia, kaip ji suprantama pagal Jungtinių Tautų chartijos 73 straipsnį, atsisakė prisiimti bet kokią tarptautinę atsakomybę ir dėl kurios apsisprendimo procesas tebesitęsia, nes šio proceso šalims, t. y. Maroko Karalystei ir ieškovui, kaip šios teritorijos tautos atstovui, nepavyko susitarti dėl teritorijos padėties sureguliavimo, be kita ko, dėl to, kad tarp jų kilo „teisėtumo konfliktas“.

351    Kalbant konkrečiau, šiuo atveju galima pažymėti, kad šalys iki šiol nėra sudariusios susitarimo, pagal kurį viena iš jų būtų sutikusi, kad kita šalis palankiomis šiai teritorijai sąlygomis vykdytų įgaliojimus muitų ir prekybos srityje, be kita ko, pagal jai taikytiną tarptautinį susitarimą, pavyzdžiui, ginčijamą susitarimą.

352    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamojoje dalyje Taryba nurodė, jog „Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimas yra vienintelė priemonė užtikrinti, kad importuojamiems Vakarų Sacharos kilmės produktams būtų suteikiamas lengvatinės kilmės statusas, atsižvelgiant į tai, kad tik Maroko institucijos gali užtikrinti taisyklių, būtinų suteikiant tokias lengvatas, laikymąsi“. Taigi darytina išvada, kad būtent atsižvelgdama į konkrečią Vakarų Sacharos padėtį, aprašytą šio sprendimo 350 ir 351 punktuose, Taryba nusprendė sudaryti ginčijamą susitarimą su Maroko Karalyste, kurią laikė vienintele šios teritorijos apsisprendimo proceso šalimi, galinčia įgyvendinti šiame susitarime nurodytus įgaliojimus; tai, beje, patvirtina nagrinėjant šią bylą pateikti Tarybos ir Komisijos argumentai dėl ieškovo negebėjimo įgyvendinti tokių įgaliojimų.

353    Vis dėlto, kaip priminta šio sprendimo 336 punkte, institucijos taip pat laikėsi nuomonės, kad dėl konkrečios Vakarų Sacharos padėties jos praktiškai negalėjo gauti šios teritorijos tautos, kaip ginčijamo susitarimo trečiosios šalies, pritarimo ir kad jos turėjo konsultuotis su šios teritorijos vietos gyventojais, kad sužinotų jų nuomonę dėl šio susitarimo sudarymo. Konkrečiai kalbant, institucijos nusprendė, kad neįmanoma konsultuotis su šia tauta tiesiogiai arba tarpininkaujant vienam atstovui, t. y. ieškovui, ir kad jos turi surengti kuo platesnę respondentų grupę apimančias konsultacijas, kad atsiribotų nuo tarp ieškovo ir Maroko Karalystės kilusio „teisėtumo konflikto“.

354    Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad negalima pritarti įvairiems argumentams dėl konkrečios Vakarų Sacharos padėties, kuriuos nurodė Taryba ir Komisija, siekdamos pagrįsti šio Sprendimo 353 punkte nurodytą sprendimą.

355    Iš tiesų, pirma, dėl Tarybos ir Komisijos argumento, kad reikalavimas pritarti negali būti vienodai taikomas ir valstybei, ir priklausomai teritorijai, šio sprendimo 317 punkte konstatuota, kad Vienos konvencijoje kodifikuoti principai gali būti taikomi kitiems tarptautinės teisės subjektams, kurie nėra valstybės, ir kad bet kuriuo atveju Sprendimo Taryba / Front Polisario 106 punkte Teisingumo Teismas nepaaiškino Vakarų Sacharos tautos pripažinimo „trečiąja šalimi“, kaip tai suprantama pagal sutarčių santykinio poveikio principą, ir valstybės pripažinimo „trečiąja šalimi“, kaip tai suprantama pagal Vienos konvencijos 34 straipsnį, turinio skirtumo.

356    Antra, dėl principo, kuriuo remiasi Komisija, įtvirtinto Vienos konvencijos 36 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje ir pagal kurį pritarimas preziumuojamas, kai dėl susitarimo suinteresuotai trečiajai šaliai suteikiama nauda ar sukuriamos teisės, reikia priminti, kad dėl šio sprendimo 319–322 punktuose nurodytų priežasčių 323 punkte buvo konstatuota, jog šis principas netaikomas.

357    Trečia, dėl Tarybos ir Komisijos argumentų, susijusių su sunkumu nustatyti Vakarų Sacharos tautos narius, reikia pritarti ieškovui, kad pats toks sunkumas negali būti kliūtis, dėl kurios ši tauta negalėtų pritarti ginčijamam susitarimui. Iš tiesų, viena vertus, nei iš 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Taryba / Front Polisario (C‑104/16 P, EU:C:2016:973), nei iš įvairių tame sprendime išaiškintų tarptautinės teisės principų nematyti, kad šios tautos pritarimas būtinai turi būti gautas per tiesiogines konsultacijas su jos nariais. Be to, pats ieškovas nepagrindžia tokio teiginio ir, atvirkščiai, dublike tvirtina, kad institucijos neturi kompetencijos rengti tokias konsultacijas. Kita vertus, kaip teisingai pažymi ieškovas, teisė į apsisprendimą yra kolektyvinė teisė, o JTO institucijos pripažino šią minėtos tautos teisę, o kartu ir jos egzistavimą, neatsižvelgiant į šią tautą sudarančius individus ir jų skaičių. Be to, iš minėto sprendimo 106 punkto matyti, kad Teisingumo Teismas netiesiogiai laikė šią tautą savarankišku teisės subjektu, galinčiu, nepaisant jo narių tapatybės, išreikšti pritarimą tarptautiniam susitarimui.

358    Ketvirta, dėl Tarybos ir Komisijos nurodytos būtinybės nesikišti į tarp ieškovo ir Maroko Karalystės kilusį „teisėtumo konfliktą“ dėl Vakarų Sacharos pakanka pažymėti, kad šį argumentą sunku suderinti su tuo, kad, kaip primena pati Taryba, ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamojoje dalyje ji aiškiai nurodė, jog nė viena ginčijamo susitarimo nuostata neleidžia manyti, kad juo pripažįstamos Maroko suverenios teisės į Vakarų Sacharą. Iš tiesų, kadangi pagal tarptautinę teisę ir Teisingumo Teismo pateiktą jos aiškinimą Sąjunga negali pripažinti Maroko Karalystės pretenzijų į šią teritoriją, institucijos, siekdamos užtikrinti šios tautos pritarimą, negali remtis kišimosi į ieškovo ir šios trečiosios šalies ginčą dėl šių reikalavimų rizika, kad nesiimtų tinkamų veiksmų.

359    Penkta, neatsižvelgiant į tai, ar Vakarų Sacharos tautos pritarimas gali būti išreikštas tik per ieškovą, konkrečiai Tarybos nurodyta aplinkybė, kad šiame etape Vakarų Sachara yra priklausoma teritorija, taigi ji negali išreikšti pritarimo kaip nepriklausoma valstybė, neturi lemiamos reikšmės.

360    Viena vertus, šie argumentai galiausiai grindžiami šio sprendimo 295 punkte nurodyta klaidinga prielaida, kad Vakarų Sacharos tauta neturi teisės į apsisprendimą, nes šiame etape procesas dėl galutinio šios teritorijos statuso dar nesibaigė ir minėta tauta negali ja visapusiškai pasinaudoti. Kaip buvo konstatuota tame pačiame punkte, ši prielaida nesuderinama su Teisingumo Teismo konstatavimais dėl to, kad JTO organai pripažino šios tautos teisę į apsisprendimą.

361    Kita vertus, nurodyta aplinkybė, kad priklausomų teritorijų, kaip antai Vakarų Sacharos, tautos nebūtinai gali sudaryti sutartį siekdamos gauti prekybos lengvatų ar įgyvendinti iš tokios sutarties išplaukiančius įgaliojimus, nereiškia, kad jos, kaip jos trečiosios šalys, negali teisėtai išreikšti savo pritarimo tokiai sutarčiai. Konkrečiai kalbant, iš Teisingumo Teismo išaiškinto sutarčių santykinio poveikio principo negalima daryti išvados, kad tokios trečiosios šalies pritarimas turi būti būtinai gautas pasirašant sutartį.

362    Šešta, tai, kad institucijos Maroko Karalystę laiko „de facto administruojančiąja valdžia“ Vakarų Sacharoje, nėra tokia aplinkybė, dėl kurios šios teritorijos tauta neturėtų pritarti ginčijamam susitarimui. Šiuo klausimu pakanka priminti, jog Sprendimo Western Sahara Campaign UK 72 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad Maroko Karalystė kategoriškai neigė, kad yra Vakarų Sacharos teritorijos administruojančioji valdžia.

363    Neatrodo, kad Maroko Karalystės pozicija pasikeitė, nes, kaip nurodo Comader, ši trečioji valstybė iki šiol mano, kad „Sacharos regionas yra sudedamoji nacionalinės teritorijos, kurioje ji, kaip ir likusioje nacionalinėje teritorijoje, įgyvendina visas savo suverenias teises, dalis“. Ši pozicija, kuri, be kita ko, priminta ginčijamo susitarimo trečioje pastraipoje, yra nesuderinama su administruojančiosios valdžios statusu, kaip ji suprantama pagal Jungtinių Tautų chartijos 73 straipsnį, kuris, kaip nurodyta JTO Asamblėjos Rezoliucijoje 2625 (XXV) (žr. šio sprendimo 5 punktą) ir pažymėjo ieškovas, reiškia, kad priklausoma teritorija turi statusą, kuris yra kitoks ir atskiras nuo ją administruojančios valstybės teritorijos statuso. Bet kuriuo atveju, net pripažinus, kad Maroko Karalystė Vakarų Sacharoje vaidina de facto administruojančiosios valdžios vaidmenį, ši aplinkybė nereiškia, kad neturi būti išreikštas šios teritorijos tautos pritarimas ginčijamam susitarimui, atsižvelgiant į jos teisę į apsisprendimą ir sutarčių santykinio poveikio principo taikymą.

364    Septinta, reikia priminti, kad, kaip konstatuota nagrinėjant ieškovo locus standi, jo dalyvavimas apsisprendimo procese nereiškia, kad jis negali atstovauti šiai tautai sudarant Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimą; iš bylos medžiagos nematyti, kad JTO organai būtų pripažinę kitų nei jis organizacijų įgaliojimus atstovauti minėtai tautai (žr. šio sprendimo 207ir 208 punktus). Vadinasi, šios tautos pritarimą buvo įmanoma gauti per ieškovą. Tarybos ir Komisijos argumentas, kad tokiu atveju ši organizacija įgytų šio susitarimo taikymo minėtoje teritorijoje „veto teisę“, turi būti atmestas. Iš tiesų šiuo klausimu pakanka priminti, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 349 punkte, Taryba neturėjo spręsti, ar buvo galima negauti Vakarų Sacharos tautos pritarimo dėl ginčijamo sprendimo sudarymo. Taigi nurodyta aplinkybė, kad ieškovas dėl savo įgaliojimų išreikšti pritarimą įgyja „veto teisę“, negali pateisinti tokio sprendimo.

365    Darytina išvada, kad dėl Tarybos ir Komisijos nurodytų aplinkybių, susijusių su konkrečia Vakarų Sacharos padėtimi, negalima atmesti Vakarų Sacharos tautos, kaip trečiosios šalies, galimybės išreikšti savo pritarimą susitarimui.

366    Tada, kaip konstatuota šio sprendimo 339 punkte, vienintelis Komisijos ir EIVT konsultacijų tikslas buvo sužinoti „susijusių gyventojų“ nuomonę dėl ginčijamo susitarimo, o ne gauti Vakarų Sacharos tautos pritarimą jam. Vadinasi, kaip teisingai teigia ieškovas, šios konsultacijos negali būti laikomos atitinkančiomis reikalavimus, kuriuos Teisingumo Teismas kildino iš sutarčių santykinio poveikio principo, taikomo šiai tautai remiantis jos teise į apsisprendimą.

367    Tarybos, Prancūzijos Respublikos, Komisijos ir Comader argumentai, kad aptariamos konsultacijos atitinka reikšmingus tarptautinės teisės principus, negali paneigti šios išvados.

368    Šiuo klausimu, viena vertus, Taryba teigia, kad Sąjungos konsultacijos atitinka reikšmingus tarptautinės teisės principus, nes jos buvo vykdomos su atstovaujančiomis institucijomis ir siekiant gauti pritarimą. Taryba, be kita ko, kildina šiuos kriterijus iš 1989 m. birželio 27 d. Ženevoje priimtos Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijos Nr. 169 dėl čiabuvių ir gentimis gyvenančių tautų ir 2007 m. rugsėjo 13 d. JTO Generalinės Asamblėjos priimtos JTO deklaracijos dėl čiabuvių tautų teisių. Konsultacijomis buvo siekiama užtikrinti kuo platesnį atitinkamiems gyventojams atstovaujančių įstaigų ir organizacijų dalyvavimą. Šiomis aplinkybėmis Maroko Karalystė surengė konsultacijas visų pirma su 2015 m. tiesioginiuose visuotiniuose rinkimuose išrinktais regionų atstovais, kurių didelė dalis yra iš vietinių genčių. Komisija ir EIVT konsultavosi su įvairiomis vietos politinėmis ir socio-politinėmis organizacijomis, pilietinės visuomenės atstovais ir ieškovu.

369    Kita vertus, Tarybos, kurią palaiko Prancūzijos Respublika ir Komisija, teigimu, institucijos rėmėsi objektyviu kriterijumi, t. y. Asociacijos susitarime numatytų muitų tarifų lengvatų naudingumu ar nenaudingumu Vakarų Sacharos gyventojams, kuris atitinka principus, nurodytus 2002 m. sausio 29 d. JTO patarėjo teisės klausimais rašte.

370    Dėl šio sprendimo 368 punkte nurodytų Tarybos argumentų pakanka pažymėti, kad, kaip iš esmės teigia ieškovas, kriterijai, kuriuos ji kildina iš šios konvencijos ir šios deklaracijos, t. y. kad visos konsultacijos turi būti rengiamos su susijusiems gyventojams atstovaujančiomis institucijomis ir per jas turi būti siekiama gauti jų pritarimą, neatitinka reikalavimų, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė, remdamasis sutarčių santykinio poveikio principu, siejamu su apsisprendimo principu.

371    Iš tiesų, pirma, reikia iš karto pažymėti, kad, kaip jau buvo ne kartą nurodyta, Taryba pritarimo sąvokai nepriskiria teisinių padarinių, kurie iš principo būdingi šiai sąvokai pagal tarptautinę teisę, nes nagrinėjamu atveju ši institucija siekė gauti ne ginčijamo susitarimo trečiosios šalies pritarimą, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Taryba / Front Polisario 106 punktą, o iš esmės palankią vietos gyventojų nuomonę (žr. šio sprendimo 336–340 punktus).

372    Be to, kaip pažymi ieškovas, 2018 m. birželio 11 d. ataskaitoje Komisija nesiremia pritarimo sąvoka, o tik nurodo savo išvadose, kad „dauguma šiuo metu Vakarų Sacharoje gyvenančių gyventojų pritaria tam, kad Vakarų Sacharos produktams būtų taikomos [Asociacijos] susitarime numatytos muitų tarifų lengvatos“. Be to, ji remiasi „teigiama nuomone“, kurią „išrinkti Vakarų Sacharos atstovai nacionalinėse, regioninėse ir vietos institucijose išreiškė po Maroko valdžios institucijų įvykdytos informavimo ir konsultavimosi kampanijos Maroko institucinėje sistemoje“ ir kuriai „pritaria didžioji dauguma šioje srityje veikiančių pilietinės visuomenės socialinių ir ekonominių organizacijų“.

373    Antra, kaip nurodyta šio sprendimo 337 punkte ir kaip kelis kartus pažymėjo ieškovas, grįsdamas savo ieškinį, be kita ko, nagrinėjant šią dalį, sąvoka „susiję gyventojai“, kuria remiasi institucijos, nesutampa su sąvoka „Vakarų Sacharos tauta“, kurios turinys apima teisę į apsisprendimą. Todėl institucijos negali teigti, kad šios dvi sąvokos yra lygiavertės, kad įrodytų, jog paisė reikalavimų, susijusių su šios teisės laikymusi.

374    Konkrečiai kalbant, nepanašu, kad, be ieškovo, dar ir šalys, su kuriomis konsultavosi Komisija, galėtų būti laikomos Vakarų Sacharos tautai „atstovaujančiomis institucijomis“.

375    Pirma, dėl Maroko Karalystės surengtų konsultacijų su išrinktaisiais vietos atstovais reikia pažymėti, kad, kaip pažymi Komisija, šios vietos ir regiono valdžios institucijos buvo paskirtos pagal Maroko konstitucinę tvarką ir kad, kaip iš esmės pabrėžia ieškovas, jų įgaliojimų įgyvendinimas iš esmės grindžiamas pretenzijomis dėl Maroko Karalystės suverenių teisių į Vakarų Sacharą. Todėl, kad ir kaip būtų, institucijos galėjo manyti, kad šios valstybės, kuri yra ginčijamo susitarimo šalis, konsultacijomis su minėtomis institucijomis buvo siekiama ne gauti trečiosios šalies pritarimą šiam susitarimui, o viso labo įtraukti į šio susitarimo sudarymą suinteresuotąsias minėtos valstybės vietos valdžios institucijas ir viešąsias įstaigas.

376    Tarybos nurodyta aplinkybė, kad šie išrinkti atstovai yra „sahravių kilmės“, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, juo labiau kad, kaip Komisija nurodė 2018 m. birželio 11 d. ataskaitoje ir kaip pažymi ieškovas, Maroko Karalystė neskiria jos kontroliuojamoje Vakarų Sacharos dalyje esančių gyventojų tautiniu ar bendruomeniniu pagrindu.

377    Antra, dėl Komisijos ir EIVT konsultacijų su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir ūkio subjektais, į kurias daroma nuoroda 2018 m. birželio 11 d. ataskaitoje, Komisija, kuriai Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemonę, pateikė klausimų, nurodė, kad atrenkant šiuos subjektus EIVT ir ji pati iš esmės rėmėsi trimis kriterijais. Šie kriterijai yra, pirma, realus subjekto buvimas arba nuolatinis veiklos vykdymas Vakarų Sacharoje, antra, vykdomos veiklos rūšis (socialinės ir ekonominės veiklos rūšys ir žmogaus teisės) ir, trečia, Vakarų Sacharos gyventojų naudai vykdomos veiklos svarba ar reikšmingumas ir jos pripažinimas jų veiklos sektoriuje Vakarų Sacharoje arba tarptautiniu mastu. Raštu pateiktame atsakyme ji priduria, kad dauguma dalyvių, su kuriais buvo konsultuojamasi, pareiškė esantys sahravių kilmės.

378    Šiuo klausimu, viena vertus, galima pažymėti, kad šie atrankos kriterijai gali būti laikomi skirtais atrinkti ne Vakarų Sacharos tautai „atstovaujančias institucijas“, bet viso labo tam tikrus pasirinktus subjektus, vykdančius šioje teritorijoje veiklą (socialinę ir ekonominę arba pagrindinių teisių srityje), kuri gali būti naudinga vietos gyventojams. Komisijos teiginys, kad dauguma dalyvių, su kuriais buvo konsultuоjamasi, pareiškė esantys „sahravių kilmės“, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės. Iš tiesų iš šios institucijos paaiškinimų matyti, kad ši kilmė nebuvo minėtų subjektų atrankos kriterijus ir kad bet kuriuo atveju šie dalyviai reiškė nuomonę ne kaip minėtos tautos nariai, o kaip subjektų, su kuriais konsultuotasi, atstovai.

379    Kita vertus, reikia pažymėti, kad šie subjektai ir organizacijos viso labo atstovauja skirtingiems socialiniams ir ekonominiams interesams, kurie būdingi pilietinei visuomenei, tačiau nei iš 2018 m. birželio 11 d. ataskaitos, nei iš Tarybos ir Komisijos raštų nematyti, kad šie subjektai ar organizacijos patys mano esantys arba turi būti laikomi Vakarų Sacharos tautai atstovaujančiomis institucijomis, įgaliotomis išreikšti jos pritarimą. Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad šio sprendimo 368 punkte nurodyti kriterijai turi būti taikomi, iš bylos medžiagos taip pat nematyti, kad jos mano esančios „susijusiems gyventojams“ „atstovaujančios institucijos“ arba turėtų būti jomis laikomos.

380    Be to, reikia pridurti, kad ieškovas ginčija subjektų ir organizacijų, su kuriomis konsultavosi Komisija ir EIVT, atstovavimo įgaliojimus ir teigia, pirma, kad dauguma organizacijų, su kuriomis, kaip 2018 m. birželio 11 d. ataskaitoje nurodo Komisija, buvo surengtos konsultacijos, iš tikrųjų jose nedalyvavo (94 iš 112 ataskaitos priede nurodytų organizacijų); šiuo klausimu jis savo teiginį grindžia tiksliais ir konkrečiais veiksniais. Antra, ieškovas tvirtina, kad dauguma subjektų, su kuriais konsultavosi Komisija, yra arba Maroko ūkio subjektai, arba Maroko Karalystės interesus atitinkančios organizacijos. Taryba ir Komisija neginčija pirmojo iš šių teiginių ir Komisijos paaiškinimų, pateiktų dėl subjektų, su kuriais konsultacijos iš tikrųjų surengtos, ir patvirtina antrąjį iš jų.

381    Trečia, kiek tai susiję su pačiu ieškovu, ieškovas tvirtina, kad 2018 m. vasario 5 d. Briuselyje įvykęs jo atstovo ir EIVT atstovų susitikimas nebuvo šio sprendimo 377 punkte nurodytų konsultacijų dalis. Iš tiesų ieškovas ginčija patį šių konsultacijų, kurių rengti Komisija ir EIVT, jo nuomone, neturėjo kompetencijos, principą ir pažymi, kad šis susitikimas buvo surengtas jo prašymu ir siekiant vienintelio tikslo – atnaujinti dialogą su Komisija. Savo ruožtu Komisija 2018 m. birželio 11 d. ataskaitoje nurodo, kad su ieškovu, „kaip su Jungtinėmis Tautomis kontaktuojančiu ir taikos procese, kuriam vadovauja Jungtinės Tautos, dalyvaujančiu subjektu“, vyko „techninio pobūdžio diskusijos“.

382    Taigi, kadangi 2018 m. birželio 11 d. ataskaitoje vis dėlto buvo atsižvelgta į ieškovo nuomonę dėl ginčijamo susitarimo, kaip ir į kitų šioje ataskaitoje nurodytų subjektų nuomonę, bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad Komisija laikė ieškovą ne Vakarų Sacharos tautai atstovaujančia institucija, įgaliota išreikšti jos pritarimą, o viso labo viena iš „suinteresuotųjų šalių“, kaip tai suprantama pagal ESS 11 straipsnio 3 dalį.

383    Vadinasi, galima manyti, kad 2018 m. birželio 11 d. ataskaitoje nurodytos konsultacijos vyko ne su Vakarų Sacharos tautai „atstovaujančiomis institucijomis“, o kaip pažymi ieškovas, viso labo su „suinteresuotomis šalimis“, kurias institucijos, kad ir kaip būtų, pagal sutartis sugebėjo įtraukti į ginčijamo susitarimo sudarymą, neatsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamojoje dalyje nurodytus Teisingumo Teismo „svarstymus dėl pritarimo“.

384    Taigi iš šio sprendimo 371–383 punktų matyti, kad konsultacijos, kurias Tarybos prašymu surengė Komisija ir EIVT, negali būti laikomos leidusiomis gauti Vakarų Sacharos tautos pritarimą ginčijamam susitarimui, kaip reikalaujama pagal Teisingumo Teismo išaiškintą sutarčių santykinio poveikio principą.

385    Nagrinėjamu atveju dėl tarptautinės teisės aiškinimo, kurį gina Taryba, remdamasi 2002 m. sausio 29 d. JTO patarėjo teisės klausimais raštu, ir kuriam šiuo klausimu pritaria Komisija ir Prancūzijos Respublika (žr. šio sprendimo 369 punktą), pirma, reikia pažymėti, kad, kaip jau priminta šio sprendimo 111 punkte, Sąjunga yra autonominė teisės sistema. Darytina išvada, kad institucijos negali nepaisyti pareigos laikytis Teisingumo Teismo pateikto tarptautinės teisės normų, taikytinų susitarimui dėl priklausomos teritorijos, aiškinimo, ir pakeisti šį aiškinimą įvairiais kriterijais, kildinamais iš JTO patarėjo teisės klausimais rašto Saugumo Tarybai, kurie, be to, nėra privalomi.

386    JTO patarėjo teisės klausimais nuomonės JTO organams teikiamos atliekant funkcijas, tenkančias šios tarptautinės organizacijos sekretoriatui pagal Jungtinių Tautų chartijos 98 straipsnį. Taigi jų apimtis nėra tapati TTT, kuris pagal šios Chartijos 92 straipsnį yra pagrindinė Jungtinių Tautų teisminė institucija, remiantis minėtos Chartijos 96 straipsniu pateiktų konsultacinių išvadų apimčiai; šiose išvadose apibrėžiama pateiktam klausimui taikytina teisė (šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 25 d. konsultacinės išvados Effets juridiques de la séparation de l’archipel des Chagos de Maurice en 1965, TTT, Rink. 2019, p. 95, 137 punktą).

387    Antra, reikia pažymėti, kad, kaip priminta šio sprendimo 312 punkte, 2002 m. sausio 29 d. JTO patarėjo teisės klausimais raštas buvo susijęs ne su Vakarų Sacharos tautos pritarimo šiai teritorijai taikytinam tarptautiniam susitarimui klausimu, o su privatinės teisės reglamentuojamų sutarčių, kurias sudarė Maroko viešosios institucijos ir naftos bendrovės, siekdamos žvalgyti ir įvertinti naftos išteklius prie Vakarų Sacharos krantų, teisėtumu.

388    Trečia, reikia pažymėti, kad 2002 m. sausio 29 d. rašto JTO patarėjas teisės klausimais Saugumo Tarybos klausimą nagrinėjo pagal analogiją su klausimu, ar apskritai administruojančiosios valdžios veikla, kaip ji suprantama pagal Jungtinių Tautų chartijos 73 straipsnį, susijusi su priklausomos teritorijos mineraliniais ištekliais, yra savaime neteisėta, ar tik susiklosčius tam tikroms sąlygoms. Vis dėlto, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 362 ir 363 punktuose, Maroko Karalystė siekia būti laikoma Vakarų Sacharą administruojančiąja valdžia ir negali būti laikoma tokia, atsižvelgiant į jos poziciją dėl šios teritorijos statuso, kuri, be kita ko, nurodyta ginčijamo susitarimo preambulėje.

389    Ketvirta, iš 2002 m. sausio 29 d. JTO patarėjo teisės klausimais rašto dalies „Išvada“ matyti, kad, jo nuomone, priklausomų teritorijų gamtos išteklių panaudojimas prieštarauja šioms teritorijoms taikomiems tarptautinės teisės principams, jei toks panaudojimas vykdomas nepaisant šių priklausomų teritorijų tautų interesų ir valios. Taigi, net darant prielaidą, kad šią išvadą galima pagal analogiją taikyti komercinių lengvatų, kurias Sąjunga suteikė pagal Asociacijos susitarimą, išplėtimui, reikia konstatuoti, kad ji nepatvirtina Tarybos, Komisijos ir Prancūzijos Respublikos teiginio, kad institucijos laikėsi taikytinų tarptautinės teisės principų. Iš tiesų iš to aiškiai matyti, kad Vakarų Sacharoje vykdoma žvalgymo ir naudojimo veikla turi atitikti ne tik šios teritorijos tautos interesus, bet ir jos valią, antraip tokia veikla prieštarauja šiems principams.

390    Vadinasi, Taryba ir Komisija bet kuriuo atveju negalėjo remtis 2002 m. sausio 29 d. JTO patarėjo teisės klausimais raštu, kad padarytų išvadą, jog ginčijamas susitarimas atitinka priklausomai teritorijai taikomus tarptautinės teisės principus dėl to, kad gali būti laikomas naudingu Vakarų Sacharos ekonominiam vystymuisi, neatsižvelgiant į tai, ar buvo išreikštas Vakarų Sacharos tautos pritarimas. Taigi ieškovas teisingai teigia, kad institucijos negalėjo šio sutikimo išraiškos reikalavimo, kurį Teisingumo Teismas nurodė Sprendimo Taryba / Front Polisario 106 punkte, pakeisti ginčijamo susitarimo naudos susijusiems gyventojams kriterijumi.

391    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad priimdama ginčijamą sprendimą Taryba nepakankamai atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su Vakarų Sacharos padėtimi, ir klaidingai manė, kad turi diskreciją nuspręsti, ar reikia laikytis reikalavimo, pagal kurį šios teritorijos tauta turi išreikšti pritarimą dėl ginčijamo susitarimo taikymo jai, kaip nurodyta Teisingumo Teismo pateiktame sutarčių santykinio poveikio principo, siejamo su apsisprendimo principu, išaiškinime. Konkrečiai kalbant, pirma, Taryba ir Komisija klaidingai manė, kad esama padėtis šioje teritorijoje neleidžia užtikrinti tokio pritarimo, ypač išreiškiant jį per ieškovą. Antra, manydama, kad Komisijos ir EIVT surengtos konsultacijos, kuriomis nebuvo siekiama gauti tokio pritarimo, taip pat užmegzti kontakto su minėtai tautai „atstovaujančiomis institucijomis“, užtikrino sutarčių santykinio poveikio principo, kurį Teisingumo Teismas išaiškino Sprendimo Taryba / Front Polisario 106 punkte, laikymąsi, Taryba suklydo tiek dėl šių konsultacijų apimties, tiek dėl šiame punkte nurodyto reikalavimo apimties. Trečia, Taryba klaidingai nusprendė, kad gali remtis 2002 m. sausio 29 d. JTO patarėjo teisės klausimais raštu ir šio reikalavimo vadovautis šiame rašte tariamai nurodytais kriterijais. Darytina išvada, kad ši trečiojo pagrindo dalis pagrįsta ir gali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimą.

392    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, o trečiojo pagrindo antros dalies ir kitų ieškinio pagrindų nagrinėti nereikia.

C.      Dėl ginčijamo sprendimo padarinių palikimo galioti

393    Pagal SESV 264 straipsnio antrą pastraipą, jei Bendrasis Teismas mano, kad tai reikalinga, jis gali nurodyti, kurie paskelbto negaliojančiu akto padariniai lieka galutiniai.

394    Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, kad ginčijamo akto, be kita ko, sprendimo sudaryti tarptautinį susitarimą, padariniai gali likti galioti dėl teisinio saugumo motyvų, jei šio akto panaikinimas nedelsiant sukeltų rimtų neigiamų pasekmių (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑28/12, EU:C:2015:282, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Susitarimas su Kazachstanu), C‑244/17, EU:C:2018:662, 51 punktą).

395    Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo panaikinimas nedelsiant gali turėti rimtų pasekmių Sąjungos išorės veiksmams ir sukelti abejonių dėl jo prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, kurie institucijoms ir valstybėms narėms yra privalomi, teisinio saugumo.

396    Tokiomis aplinkybėmis SESV 264 straipsnio antra pastraipa turi būti taikoma ex officio, paliekant galioti ginčijamo sprendimo padarinius laikotarpiui, kuris negali būti ilgesnis nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytas terminas, arba, jei per šį terminą paduodamas apeliacinis skundas, kol Teisingumo Teismas paskelbs sprendimą dėl šio apeliacinio skundo.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

397    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

398    Kadangi Taryba pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovo pateiktus reikalavimus.

399    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį Prancūzijos Respublika ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

400    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad į bylą įstojusi šalis, kuri nenurodyta to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

401    Šioje byloje reikia nuspręsti, kad Comader padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2019 m. sausio 28 d. Tarybos sprendimą (ES) 2019/217 dėl Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimo pasikeičiant laiškais dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, 1 ir 4 protokolų pakeitimo sudarymo.

2.      Palikti galioti ginčijamo sprendimo padarinius laikotarpiui, kuris negali viršyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyto termino arba, jei per šį terminą paduodamas apeliacinis skundas, kol Teisingumo Teismas paskelbs sprendimą dėl šio apeliacinio skundo.

3.      Europos Sąjungos Taryba, be savo bylinėjimosi išlaidų, padengia Saguia el-Hamra ir Rio de Oro išlaisvinimo liaudies fronto (Polisario frontas) bylinėjimosi išlaidas.

4.      Prancūzijos Respublika, Europos Komisija ir Confédération marocaine de l’agriculture et du développement rural (Comader) padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Costeira

Gratsias

Kancheva

Paskelbta 2021 m. rugsėjo 29 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys




*      Proceso kalba: prancūzų.