BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. vasario 7 d.(*)
„Dempingas – Rusijos kilmės karbamido ir amonio nitrato tirpalų importas – Prašymas atlikti peržiūrą pasibaigus priemonių galiojimo laikotarpiui – Prašymas atlikti tarpinę peržiūrą – Priimtinumas – Normalioji vertė – Eksporto kaina – Reglamento (EB) Nr. 384/96 1 ir 2 straipsniai bei 11 straipsnio 1–3 dalys (dabar – Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 1 ir 2 straipsniai bei 11 straipsnio 1–3 dalys)“
Byloje T‑84/07
EuroChem Mineral and Chemical Company OAO (EuroChem MCC), įsteigta Maskvoje (Rusija), iš pradžių atstovaujama advokatų P. Vander Schueren ir B. Evtimov, vėliau B. Evtimov ir solisitoriaus D. O’Keeffe,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą J.‑P. Hix ir B. Driessen, padedamų advokato G. Berrisch,
atsakovę,
palaikomą
Europos Komisijos, atstovaujamos H. van Vliet ir K. Talabér‑Ritz,
įstojusios į bylą šalies,
dėl ieškinio, kuriuo prašoma panaikinti 2006 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1911/2006, nustatantį galutinį antidempingo muitą Alžyro, Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos kilmės karbamido ir amonio nitrato tirpalų importui atlikus priemonių galiojimo pabaigos peržiūrą pagal Reglamento (EB) Nr. 384/96 11 straipsnio 2 dalį (OL L 365, p. 26),
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro teisėjai pirmininkas L. Truchot, H. Kanninen (pranešėjas) ir M. E. Martins Ribeiro,
posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. gruodžio 8 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 Pagrindinis antidempingo teisės aktas yra 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45) su pakeitimais (toliau – pagrindinis reglamentas) (vėliau jis buvo pakeistas 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, p. 51)).
2 Pagrindinio reglamento 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 1 straipsnio 1 ir 2 dalys) numatyta:
„1. Antidempingo muitas gali būti taikomas bet kuriam importuojamam produktui dempingo kaina, kurį išleidus laisvai cirkuliuoti Bendrijoje būtų padaryta žala.
2. Produktu dempingo kaina yra laikomas produktas, jeigu jo eksporto į Bendriją kaina yra mažesnė nei palyginamoji panašaus produkto kaina įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančioje valstybėje.“
3 Remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsniu (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnis):
„1. Normalioji vertė paprastai yra nustatoma pagal kainas, kurias įprastomis prekybos sąlygomis moka arba turi mokėti nepriklausomi pirkėjai eksportuojančios valstybės vidaus rinkoje.
Tačiau jeigu eksportuotojas eksportuojančioje valstybėje negamina arba neparduoda panašių produktų, normalioji vertė gali būti nustatoma pagal kitų tokio produkto pardavėjų ar gamintojų kainas.
Kainos tarp šalių, kurios įtariamos tarpusavyje susijusios arba sudariusios kompensacinį susitarimą, negali būti laikomos kainomis įprastomis prekybos sąlygomis ir nenaudojamos nustatant normaliąją vertę, nebent būtų nustatyta, kad tokie tarpusavio santykiai neturi įtakos šioms kainoms.
<...>
2. Normaliajai vertei nustatyti paprastai naudojami panašaus produkto pardavimų vidaus rinkoje rodikliai, jeigu tokių pardavimų kiekis yra ne mažesnis nei 5 % aptariamo produkto pardavimų Bendrijos rinkai.
Tačiau gali būti naudojami ir mažesnės apimties pardavimų rodikliai, pavyzdžiui, kai mokama kaina laikoma tipiška tiriamoje rinkoje.
3. Jeigu įprastomis prekybos sąlygomis panašus produktas neparduodamas arba parduodamas nepakankamais kiekiais, arba kai dėl ypatingos situacijos rinkoje pardavimo rodikliai nesudaro galimybės deramai palyginti, panašaus produkto normalioji vertė nustatoma pagal jo gamybos sąnaudas produkto kilmės šalyje, pridėjus pagrįstas produkto pardavimo, bendrąsias ir administracines sąnaudas bei pagrįstą pelną, arba pagal eksporto į trečiąją valstybę įprastomis prekybos sąlygomis kainą, su sąlyga, kad tokia kaina yra tipiška. Gali būti laikoma, inter alia, kad egzistuoja ypatinga atitinkamo produkto rinkos situacija, kuri apibrėžta prieš šį einančiame sakinyje, kai kainos yra dirbtinai sumažintos, kai vykdoma stambi barterinė prekyba arba kai yra nekomercinio perdirbimo susitarimas.
<...>
5. Sąnaudos paprastai skaičiuojamos remiantis tiriamosios šalies tvarkomais įrašais, jeigu tokie įrašai atitinka bendrai priimtus apskaitos principus tiriamoje valstybėje, su sąlyga, kad tie įrašai atspindi pagrįstas aptariamų produktų gamybos ir pardavimų sąnaudas. Jeigu su tiriamo produkto gamyba ir pardavimu susiję kaštai nėra tinkamai atspindėti suinteresuotosios šalies apskaitoje, jie bus koreguojami arba nustatomi remiantis kitų tos pačios šalies gamintojų ar eksportuotojų kaštais arba, kai tokia informacija nėra prieinama arba ja negali būti naudojamasi, bet kokiu kitu tinkamu pagrindu, įskaitant ir informaciją, gautą iš kitų tipinių rinkų.
Į pateiktus įrodymus dėl tinkamo sąnaudų paskirstymo atsižvelgiama, jeigu matyti, kad taip paskirstytos lėšos buvo panaudotos. Nesant tinkamesnio metodo, pirmenybė teikiama sąnaudų pasiskirstymui pagal produktų apyvartą. Jeigu šioje dalyje minėtos sąnaudos dar neatsispindėjo skirstant sąnaudas, jos turi būti atitinkamai koreguojamos, atsižvelgiant į tuos neperiodinių sąnaudų straipsnius, kurie naudingi produktų gamybai ateityje ir (ar) dabar.
Tuo atveju, kai per tiriamąjį laikotarpį naujai panaudota didelių papildomų investicijų reikalaujanti įranga ir prastas gamybinių pajėgumų išnaudojimas pradedant veiklą turėjo įtakos sąnaudų dydžiui jų atsipirkimo laikotarpiu, vidutinės sąnaudos veiklos pradžios stadijoje pagal jau minėtas pasiskirstymo taisykles nustatomos tokios stadijos pabaigai, ir pagal šio straipsnio 4 dalies antros pastraipos nuostatas įskaičiuojamos į tiriamojo laikotarpio vidutines svertines produkto sąnaudas. Veiklos pradžios stadijos trukmė apskaičiuojama pagal nagrinėjamo gamintojo ar eksportuotojo aplinkybes, tačiau negali būti ilgesnė už atitinkamą pradinę sąnaudų atsipirkimo laikotarpio dalį. Tyrimo laikotarpiu koreguojant sąnaudas tokiu būdu, atsižvelgiama į informaciją apie veiklos pradžios stadiją, trunkančią ilgiau nei toks tyrimo laikotarpis, bet tik tuo atveju, jeigu ji yra pateikta prieš patikrinimo apsilankymus per tris mėnesius nuo tyrimo pradžios.
6. Pardavimo, bendrosios ir administracinės sąnaudos bei pelnas turi būti pagrįsti faktiniais duomenimis apie tiriamojo eksportuotojo ar gamintojo panašaus produkto gamybą ir pardavimus įprastomis prekybos sąlygomis. Tais atvejais, kai šių sąnaudų ir pelno negalima nustatyti tokiu būdu, jie gali būti nustatyti bet kuriuo iš šių būdų:
a) pagal kitų tiriamų eksportuotojų ar gamintojų svertinį faktinių panašaus produkto gamybos ir pardavimo kilmės šalies vidaus rinkoje sąnaudų vidurkį;
b) pagal tiriamo eksportuotojo ir gamintojo tos pačios kategorijos produktų gamybos ir pardavimo įprastomis prekybos sąlygomis kilmės valstybės vidaus rinkoje faktines sąnaudas;
c) bet kuriuo kitu pagrįstu būdu, su sąlyga, kad taip nustatytas pelnas neviršytų pelno, kurį paprastai gauna kiti eksportuotojai ar gamintojai parduodami tos pačios kategorijos produktus kilmės valstybės vidaus rinkoje.
7. a) Importuojant prekes iš ne rinkos ekonomikos valstybių, normalioji vertė apskaičiuojama pagal trečiosios rinkos ekonomikos valstybės kainą arba apskaičiuotą vertę, arba pagal kainą, taikomą importuojant iš tokios trečiosios valstybės į kitas valstybes, įskaitant Bendriją, o jei tai neįmanoma – remiantis kuriuo nors kitu pagrįstu pagrindu, įskaitant už panašų gaminį Bendrijoje faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą, kuri prireikus tinkamai pakoreguojama, kad būtų įskaičiuojamas pagrįstas pelnas.
Atitinkama trečioji rinkos ekonomikos valstybė parenkama pagrįstu būdu ir tinkamai atsižvelgiant į visą atrankos metu pateiktą patikimą informaciją. Be to, atsižvelgiama į terminus; tam tikrais atvejais pasirenkama trečioji rinkos ekonomikos valstybė, kuri dalyvauja tame pačiame tyrime.
<...>
10. Eksporto kaina ir normalioji vertė palyginamos teisingu būdu. Šis palyginimas turi būti atliktas tuo pačiu prekybos lygiu, lyginant per kiek galima artimesnį laiką darytus pardavimus, atsižvelgiant į kitus skirtumus, turinčius įtakos kainų palyginamumui. Jeigu nustatytos normalioji vertė ir eksporto kaina nėra vienodo palyginamojo pagrindo, jos turi būti koreguojamos kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į besiskiriančius veiksnius, kurie, kaip tvirtinama arba įrodyta, turi įtakos kainoms ir kainų palyginamumui. Vengiama bet kokio dvigubo koregavimo, ypač dėl nuolaidų, lengvatų, parduotų produktų kiekių ar prekybos lygio. <...>
<...>
i) Komisiniai
Koreguojama, kai skiriasi komisiniai, mokami dėl nagrinėjamo pardavimo. Terminas „komisiniai“ yra suprantamas kaip apimantis antkainį, kurį gauna prekybininkas tuo ar panašiu produktu, jeigu tokio prekybininko funkcijos yra panašios į komisinių pagrindu dirbančio agento funkcijas.
<...>“
4 Pagrindinio reglamento 11 straipsnio 1–3 ir 5 dalyse (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 11 straipsnio 1–3 ir 5 dalys) numatyta:
„1. Bet kuri antidempingo priemonė galioja tiktai tokį laiką ir tokiu mastu, kiek tai reikalinga neutralizuoti žalą sukeliantį dempingą.
2. Galutinė antidempingo priemonė baigia galioti, praėjus penkeriems metams nuo sprendimo ją taikyti įsigaliojimo dienos arba penkeriems metams nuo paskutinės dempingą ir jo žalą nagrinėjusios peržiūros užbaigimo dienos, jeigu peržiūros metu nebuvo nustatyta, kad priemonei baigus galioti bus labai tikėtina, jog dempingas ir žala tęsis arba pasikartos. <...>
3. Būtinybė toliau taikyti priemones taip pat gali būti peržiūrima, jei reikia, arba Komisijos iniciatyva, arba valstybės narės prašymu, arba – jeigu nuo galutinės priemonės taikymo pradžios yra praėjęs pagrįstai nustatytas bent vienerių metų laikotarpis, – bet kurio eksportuotojo, importuotojo ar Bendrijos gamintojo prašymu, kuriame pateikiami pakankami įrodymai, jog tokia tarpinė peržiūra yra būtina.
Tarpinė peržiūra pradedama, jeigu prašyme pateikiami pakankami įrodymai, kad dempingui kompensuoti nėra būtina toliau taikyti tą priemonę, ir (arba), kad atšaukus arba pakeitus tą priemonę nebus tikėtina, jog žala tęsis arba pasikartos, arba kad taikomos priemonės nepakanka – arba nebepakanka – žalą sukeliančiam dempingui pašalinti.
<...>
5. Atitinkamos šio reglamento nuostatos dėl tyrimo tvarkos ir atlikimo, išskyrus trukmę ribojančias nuostatas, taikomos bet kuriai pagal šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse atliekamai peržiūrai. Peržiūra turi būti atliekama nedelsiant ir užbaigiama paprastai per 12 mėnesių nuo jos pradžios <...>“
5 2002 m. lapkričio 5 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1972/2002, iš dalies keičiančio pagrindinį reglamentą (OL L 305, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 132), 3 ir 4 konstatuojamosiose dalyse numatyta:
„(3) Reglamento (EB) Nr. 384/96 2 straipsnio 3 dalyje, inter alia, nustatyta, kad tais atvejais, kai dėl specifinės rinkos situacijos neįmanoma atlikti panašaus produkto pardavimų tinkamo palyginimo, normalioji vertė turi būti apskaičiuojama remiantis gamybos kaštais kilmės šalyje ir pridedant pagrįstą sumą už pardavimą, bendrąsias bei administracines išlaidas ir pelno maržą arba remiantis eksporto, vykdant įprastinę prekybą į atitinkamą trečiąją šalį, kainomis, jeigu tos kainos yra tipinės. Tikslinga pateikti paaiškinimą, kokios aplinkybės gali būti laikomos specifinės situacijos rodikliais rinkoje, kai panašaus produkto pardavimai neleidžia atlikti tinkamo palyginimo. Tokios aplinkybės gali atsirasti dėl, pavyzdžiui, barterinės prekybos, nekomercinių perdirbimo priemonių ir kitų rinkos kliūčių egzistavimo. Dėl to rinkos signalai gali neteisingai atspindėti pasiūlą ir paklausą, o tai savo ruožtu gali turėti įtakos susijusiems kaštams ir kainoms bei lemti tai, jog vidaus kainos neatitiks pasaulinių kainų ar kitų tipinių rinkų kainų. Akivaizdu, kad bet kokie šioje srityje pateikti paaiškinimai negali būti labai išsamūs, atsižvelgiant į didelę galimų specifinių rinkos situacijų, neleidžiančių atlikti tinkamo palyginimo, įvairovę.
(4) Manoma, kad reikėtų nustatyti tam tikras gaires dėl to, kas turi būti padaryta, jei, remiantis Reglamento (EB) Nr. 384/96 2 straipsnio 5 dalimi, dokumentai tinkamai neatspindi su atitinkamo produkto gamyba bei jo pardavimu susijusių kaštų, ypač kai dėl specifinės situacijos rinkoje neįmanoma atlikti panašaus produkto pardavimų tinkamo palyginimo. Tokiomis aplinkybėmis atitinkami duomenys turi būti gauti iš šaltinių, kurie nėra paveikti tokių iškraipymų. Tokie šaltiniai gali būti kitų tos pačios šalies gamintojų ar eksportuotojų kaštai arba, kai tokios informacijos negalima gauti ar ji negali būti panaudota, bet koks kitas pagrįstas pagrindas ar informacija iš kitų tipinių rinkų. Aktuali informacija gali būti panaudota koreguoti tam tikrus atitinkamos šalies duomenis dokumentuose arba, kai to padaryti neįmanoma, atitinkamos šalies kaštams nustatyti.“
6 Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo (OL L 336, p. 103, toliau – 1994 m. Antidempingo sutartis), kuri sudaro Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) įkūrimo sutarties, patvirtintos 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80), 1A priedą, 2.2.1.1 straipsnyje numatyta:
„Šio straipsnio 2 dalyje sąnaudos (išlaidos) paprastai turi būti skaičiuojamos remiantis dokumentais, kuriuos turi tiriamasis eksportuotojas ar gamintojas, tuo atveju, kai tokie dokumentai tvarkomi pagal visuotinai priimtus apskaitos principus eksportuotojo šalyje ir pagrįstai atspindi sąnaudas (išlaidas), susijusias su tiriamosios prekės gamyba bei pardavimu. Institucijos išnagrinėja visus turimus įrodymus apie tinkamą sąnaudų (išlaidų) paskirstymą, įskaitant tuos, kuriuos pateikia eksportuotojas ar gamintojas tyrimui, tuo atveju, kai būtent tokiu sąnaudų (išlaidų) paskirstymo būdu eksportuotojas ar gamintojas naudojosi praeityje, ypač atsižvelgdamos į tai, ar tinkamai buvo nustatyti amortizacijos ir nusidėvėjimo laikotarpiai ir lėšos kapitaliniams įdėjimams bei kitos išlaidos plėtrai. Jeigu sąnaudos (išlaidos) pagal šį papunktį dar neatsispindėjo sąnaudų (išlaidų) paskirstyme, jos turi būti atitinkamai pakoreguojamos, atsižvelgiant į tuos neperiodinių išlaidų straipsnius, kurie naudingi gamybai ateityje ir (ar) dabar, ar atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis tyrimo metu koregavimo darbai daro įtakos sąnaudoms (išlaidoms).“
Ginčo aplinkybės
7 2000 m. rugsėjo 18 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1995/2000, nustatantį galutinius antidempingo muitus ir galutinai surenkantį laikinuosius muitus už Alžyro, Baltarusijos, Lietuvos, Rusijos ir Ukrainos kilmės karbamido ir amonio nitrato tirpalų importą ir nutraukiantį antidempingo tyrimą dėl Slovakijos Respublikos kilmės importo (OL L 238, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 34 t., p. 108). Priemonės, taikomos Lietuvos kilmės karbamido ir amonio nitrato tirpalų (toliau – KANT arba nagrinėjamas produktas) importui, nustojo galioti 2004 m. gegužės 1 d. įvykus Europos Sąjungos plėtrai.
Dėl prašymo atlikti peržiūrą pasibaigus antidempingo priemonių galiojimo laikotarpiui
8 2005 m. birželio 20 d. po to, kai 2004 m. gruodžio 17 d. buvo paskelbtas Pranešimas apie tam tikrų antidempingo priemonių ir tam tikrų kompensacinių priemonių galiojimo pabaigą (OL C 312, p. 5), Europos Bendrijų Komisijai pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį buvo pateiktas prašymas atlikti peržiūrą pasibaigus priemonių galiojimo laikotarpiui. Šį prašymą pateikė Europos trąšų gamintojų asociacija.
9 2005 m. rugsėjo 22 d. Komisija, pasikonsultavusi su Patariamuoju komitetu ir nusprendusi, kad yra pakankamai įrodymų peržiūrai inicijuoti pasibaigus antidempingo priemonių, taikomų Alžyro, Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos kilmės KANT importui, galiojimo laikotarpiui, paskelbė Pranešimą apie peržiūros inicijavimą pasibaigus priemonių galiojimo laikotarpiui, kaip numatyta pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalyje (OL C 233, p. 14).
10 Atliekant tyrimą dėl dempingo tęsimo ar pasikartojimo buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. (toliau – nagrinėjamasis peržiūros laikotarpis). Tendencijų, svarbių vertinant žalos tąsos arba pasikartojimo tikimybę, nagrinėjimas apėmė laikotarpį nuo 2002 m. iki nagrinėjamojo peržiūros laikotarpio pabaigos.
11 Suinteresuotosioms šalims buvo suteikta galimybė pareikšti nuomonę raštu ir paprašyti, kad jas išklausytų per Pranešime apie inicijavimą nustatytą terminą. Visoms suinteresuotosioms šalims, kurios to prašė ir nurodė, kad yra ypatingų priežasčių jas išklausyti, tokia galimybė buvo suteikta.
12 2006 m. gruodžio 19 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1911/2006, nustatantį galutinį antidempingo muitą Alžyro, Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos kilmės KANT importui atlikus priemonių galiojimo pabaigos peržiūrą pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį (OL L 365, p. 26; toliau – ginčijamas reglamentas). Iš to reglamento matyti, kad Taryba nusprendė palikti galioti antidempingo priemones, taikomas, be kita ko, Rusijos kilmės KANT importui. Šiuo atžvilgiu ji nustatė galutinį antidempingo muitą, be kita ko, Rusijos kilmės karbamido ir amonio nitrato mišinių vandeninio arba amoniakinio tirpalo pavidalu, klasifikuojamų KN kodu 3102 80 00, importui. Ieškovė, eksportuojanti Rusijos gamintoja, yra viena iš įmonių, kurioms taikomas šis antidempingo muitas.
13 Ginčijamo reglamento 58–63 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(58) Buvo tiriama, ar su aptariamojo produkto gamyba ir pardavimu susijusios sąnaudos yra tinkamai atspindėtos tiriamųjų šalių apskaitoje. Dėl dujų kainos buvo nustatyta, kad vidaus dujų kaina, kurią mokėjo Rusijos gamintojai, sudarė maždaug penktadalį Rusijos gamtinių dujų eksporto kainos. Šiuo atžvilgiu visi turimi duomenys rodo, kad Rusijos vidaus dujų kainos buvo reguliuojamos ir gerokai mažesnės už gamtinių dujų kainas nereguliuojamose rinkose. Todėl, kaip numatyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalyje, buvo pakoreguotos Rusijos gamintojų dujų sąnaudos remiantis informacija iš kitų tipiškų rinkų. Pakoreguota kaina buvo paremta vidutine Rusijos dujų kaina parduodant eksportui prie Vokietijos ir Čekijos sienos (Waidhaus) be transporto sąnaudų. Kadangi Waidhaus yra pagrindinis Rusijos dujų pardavimo [Europos Sąjungai] mazgas, jis yra didžiausia Rusijos dujų rinka, kurioje kainos pagrįstai atspindi sąnaudas, ir todėl jį galima laikyti tipiška rinka, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalyje.
(59) Normalioji vertė buvo apskaičiuota remiantis eksportuojamo produkto gamybos sąnaudomis pakoregavus 58 konstatuojamojoje dalyje minimas dujų sąnaudas ir pridėjus pagrįstą pardavimo, bendrųjų ir administracinių sąnaudų bei pelno sumą, remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 ir 6 dalimis.
(60) Remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies įžanginiu sakiniu nebuvo galima apskaičiuoti <...> pardavimo, bendrųjų ir administracinių sąnaudų ir pelno, nes susijusių gamintojų svarstomojo produkto pardavimas vidaus rinkoje nebuvo tipiškas įprastomis prekybos sąlygomis. Nebuvo galima taikyti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies a punkto, nes į tyrimą įtraukti tik šie du gamintojai. Nebuvo taikomas ir 2 straipsnio 6 dalies b punktas, nes dėl dujų kainų taip pat reikėtų pakoreguoti tai pačiai bendrajai prekių kategorijai priklausančių produktų gamybos sąnaudas dėl 58 konstatuojamojoje dalyje nurodytų priežasčių. Kadangi buvo nustatyta, kad yra neįmanoma apskaičiuoti tai pačiai bendrajai prekių kategorijai priklausančių produktų, parduodamų vidaus rinkoje, koregavimui reikalingo dydžio, buvo lygiai taip pat neįmanoma apskaičiuoti pelno maržos po tokio koregavimo. Todėl pardavimo, bendrosios ir administracinės sąnaudos ir pelnas buvo nustatyti remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies c punktu.
(61) <...> pardavimo, bendrosios ir administracinės sąnaudos ir pelnas buvo nustatyti remiantis tų pačių trijų Šiaurės Amerikos gamintojų svertiniu pardavimo, bendrųjų ir administracinių sąnaudų ir pelno vidurkiu. Reikėtų pažymėti, kad taip nustatytas pelno dydis neviršijo pelno, kurį gauna Rusijos gamintojai parduodami tai pačiai bendrajai kategorijai priklausančius produktus savo vidaus rinkoje.
(62) Buvo nustatyta, kad du bendradarbiaujantys gamintojai eksportavo pagal prekybos atstovų susitarimą per du susijusius prekybininkus, iš kurių vienas buvo įsisteigęs Šveicarijoje, o kitas – Didžiosios Britanijos Mergelių salose. 2005 m. pradžioje pastarasis nutraukė savo veiklą. Eksporto kaina buvo nustatyta remiantis faktiškai sumokėta arba mokėtina eksporto kaina pirmajam nepriklausomam pirkėjui JAV, pagrindinėje eksporto rinkoje.
(63) Dviejų susijusių prekybininkų pateikti duomenys parodė, kad eksporto į trečiąsias šalis kainos buvo mažesnės negu apskaičiuota normalioji Rusijos vertė. Iš tiesų per tyrimą buvo nustatyta, kad apskritai šis kainų skirtumas per PTL buvo 2–6 %. Tai gali rodyti, kad yra tikimybės, kad eksportas į Bendriją dempingo kaina pasikartotų, jeigu priemonės bus panaikintos.“
Dėl ieškovės pateikto prašymo atlikti dalinę tarpinę peržiūrą
14 2005 m. rugpjūčio 1 d. pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalį Komisijai taip pat buvo pateiktas prašymas atlikti Reglamentu Nr. 1995/2000 patvirtintų priemonių dalinę tarpinę peržiūrą. Šį prašymą pateikė dvi Rusijos eksportuojančios gamintojos Novomoskovskiy Azot (toliau – NAK) ir Nevinnomyssky Azot (toliau – Nevinka), kurios abi yra ieškovės dukterinės bendrovės (toliau kartu vadinamos ieškove). Grįsdama savo prašymą ieškovė remiasi dviem įvykiais, kurie, jos manymu, yra reikšmingi, t. y. tuo, kad 2002 m. Rusijos Federacijai buvo suteiktas rinkos ekonomikos statusas, ir tuo, kad 2004 m. gegužės 1 d. prie Europos Sąjungos prisijungė dešimt naujų valstybių narių.
15 2005 m. rugpjūčio 10 d. raštu Komisija atsakė ieškovei ir paprašė pateikti išsamų dempingo duomenų apskaičiavimą, pagrįstą visų nagrinėjamo produkto pardavimų vidaus rinkoje ir eksportui sąrašais, kuriuose būtų nurodyti visi sandoriai, ir darbiniais dokumentais pagrįstą informaciją apie atitinkamas gamybos sąnaudas.
16 Savo 2005 m. rugsėjo 9 d. atsakyme ieškovė atsiuntė dempingo duomenų apskaičiavimą lentelėse. 2005 m. spalio 27 d. ieškovė pateikė kitus dokumentus, papildomas lenteles ir pagrindžiamuosius dokumentus.
17 2005 m. gruodžio 16 d. raštu ieškovė pateikė skundą dėl delsimo nagrinėti jos prašymą, o 2005 m. gruodžio 23 d. Komisija jai paaiškino, kad šį delsimą lemia tai, jog pateikti dokumentai yra nepakankami.
18 2006 m. kovo 16 d. Komisija nusiuntė ieškovei raštą, kuriuo paragino pateikti tam tikrą trūkstamą informaciją.
19 Po to, kai ieškovė 2006 m. gegužės 12 d., spalio 31 d. ir lapkričio 23 d. atsiuntė informacijos, Komisija 2006 m. gruodžio 19 d. pradėjo tarpinę peržiūrą ir Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė Pranešimą apie inicijavimą (OL C 311, p. 51). Pasikonsultavusi su Patariamuoju komitetu Komisija nusprendė, kad prašyme prima facie yra pakankamai įrodymų.
20 Atliekant peržiūrą buvo nagrinėjamas tik su ieškove susijęs dempingas. Atliekant dempingo tyrimą buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 30 d.
21 Visos suinteresuotosios šalys, pateikusios prašymą, kuriame nurodė, kad yra ypatingų priežasčių, dėl kurių reikėtų jas išklausyti, buvo išklausytos.
22 2008 m. kovo 10 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 238/2008, baigiantį importuojamų Rusijos kilmės KANT antidempingo muito dalinę tarpinę peržiūrą pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalį (OL L 75, p. 14). Ši peržiūra buvo užbaigta ir galiojančios priemonės nepakeistos.
Procesas ir šalių reikalavimai
23 2007 m. kovo 13 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
24 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą reglamentą, visų pirma jo 1 straipsnį, kiek jis susijęs su ieškove ir su ja susijusiomis bendrovėmis, kaip apibrėžta to reglamento 14 konstatuojamosios dalies a ir b punktuose,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
25 Taryba Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
26 2007 m. liepos 3 d. Komisijai pateikus prašymą leisti įstoti į bylą, 2007 m. rugsėjo 7 d. Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininko nutartimi jai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.
27 Ieškovei pateikus papildomą dokumentą teismo posėdžiui, 2012 m. sausio 3 d. Taryba Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė pastabas ginčydama tokio dokumento tinkamumą.
28 2012 m. sausio 31 d. raštu Bendrojo Teismo kancleris informavo šalis apie tai, kad žodinė proceso dalis baigta.
Dėl teisės
29 Savo ieškinį ieškovė grindžia dviem pagrindais, susijusiais atitinkamai su pagrindinio reglamento 1 ir 2 straipsnių pažeidimu ir to paties reglamento 11 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimu.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su pagrindinio reglamento 1 ir 2 straipsnių pažeidimu
30 Pirmuoju pagrindu ieškovė teigia, kad buvo pažeisti pagrindinio reglamento 1 ir 2 straipsniai. Ji šį pagrindą dalija į tris dalis, kuriose iš esmės tvirtina, jog, pirma, apskaičiuojant normaliąją vertę buvo padaryta klaidinga išvada, kad su nagrinėjamo produkto gamyba ir pardavimu susijusios sąnaudos nebuvo deramai atspindėtos jos apskaitos įrašuose, todėl reikėjo atlikti koregavimus. Antra, ji nurodo, kad Rusijos dujų kainos korekcija buvo klaidingai apskaičiuota remiantis Vaidhause (Waidhaus,Vokietija) taikoma kaina ir kad iš šios korekcijos dydžio nebuvo atimtas Rusijos dujoms taikomas 30 % eksporto muitas. Trečia, ji tvirtina, kad iš jos eksporto kainos, taikomos pirmam nepriklausomam klientui, klaidingai buvo atimti susijusių bendrovių, priklausančių vienam ekonominiam vienetui, kurį sudaro ieškovė, komisiniai.
31 Iš pradžių reikia priminti, kad tuo atveju, kai Taryba ir Komisija (toliau – institucijos) pagal pagrindinį reglamentą imasi konkrečių apsaugos nuo dempingo veiksmų, jos turi didelę diskreciją, nes turi išnagrinėti sudėtingas ekonomines, politines ir teisines aplinkybes (Teisingumo Teismo priimti sprendimai: 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Nakajima prieš Tarybą, C‑69/89, Rink. p. I‑2069, 86 punktas ir 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimo Rotexchemie, C‑26/96, Rink. p. I‑2817, 10 punktas; Pirmosios instancijos teismo priimti sprendimai: 1995 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Ferchimex prieš Tarybą, T‑164/94, Rink. p. II‑2681, 131 punktas; 1996 m. birželio 5 d. Sprendimo NMB France ir kt. prieš Komisiją, T‑162/94, Rink. p. II‑427, 72 punktas; 1996 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Climax Paper prieš Tarybą, T‑155/94, Rink. p. II‑873, 98 punktas; 1997 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Shanghai Bicycle prieš Tarybą, T‑170/94, Rink. p. II‑1383, 63 punktas ir 1998 m. liepos 17 d. Sprendimo Thai Bicycle prieš Tarybą, T‑118/96, Rink. p. II‑2991, 32 punktas).
32 Darytina išvada, kad Sąjungos teismo vykdoma šio vertinimo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdi klaida arba ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais (Teisingumo Teismo priimti sprendimai: 1987 m. gegužės 7 d. Sprendimo NTN Toyo Bearing ir kt. prieš Tarybą, 240/84, Rink. p. 1809, 19 punktas; 1987 m. gegužės 7 d. Sprendimo Nippon Seiko prieš Tarybą, 258/84, Rink. p. 1923, 21 punktas; 1990 m. kovo 14 d. Sprendimo Gestetner Holdings prieš Tarybą ir Komisiją, C‑156/87, Rink. p. I‑781, 63 punktas; 31 punkte minėtų sprendimų: Rotexchemie 11 punktas; Climax Paper prieš Tarybą 98 punktas; Shanghai Bicycle prieš Tarybą 64 punktas ir Thai Bicycle prieš Tarybą 33 punktas).
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies
33 Šia pirma dalimi ieškovė siekia įrodyti, kad apskaičiuodamos normaliąją vertę institucijos klaidingai taikė korekcijos principą ir ne rinkos ekonomikos šalims skirtą metodą, o tai prieštarauja ne tik pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies formuluotei, bet ir šiai nuostatai, aiškinamai kartu su kitomis pagrindinio reglamento 1 ir 2 straipsnių nuostatomis (pirmasis kaltinimas), taip pat 1994 m. Antidempingo sutarties nuostatoms (antrasis kaltinimas).
– Dėl pirmojo kaltinimo
34 Anot ieškovės, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies formuluotė institucijoms leidžia patikrinti, ar pagrindinės gamybos ir pardavimo sąnaudos yra deramai užregistruotos ir įtrauktos į gamintojų apskaitą. Tačiau joje nenumatyta, kad šios institucijos gali patikrinti, ar šios sąnaudos yra pagrįstos, palyginti su kainų kitoje rinkoje dydžiu. Iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies formuluotės negalima daryti išvados, kad reikia patikrinti atitinkamo produkto gamybos ir pardavimo sąnaudų pagrindinių elementų „patikimumą“ atsižvelgiant į panašių sudedamųjų dalių, eksportuojamų į Europos Sąjungą arba aptinkamų nereguliuojamuose trečiųjų šalių rinkose, kainą arba vertę.
35 Be to, ieškovė teigia, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies ir kitų to paties reglamento 1 straipsnio ir 2 straipsnio 1–6 dalių nuostatų aiškinimas neleidžia patvirtinti nagrinėjamu atveju institucijų atliktos dujų kainos korekcijos.
36 Iš pradžių reikia pažymėti, kad ieškovė neginčija paties Tarybos sprendimo apskaičiuojant normaliąją nagrinėjamo produkto vertę remtis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalies nuostatomis.
37 Šioje nuostatoje numatyti, pirma, nukrypimo nuo normaliosios vertės nustatymo metodo, pagrįsto kainomis eksportuojančiosios šalies vidaus rinkoje, kriterijai ir, antra, alternatyvūs šios vertės apskaičiavimo metodai.
38 Nagrinėjamu atveju institucijos taikė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje numatytą metodą, pagal kurį normalioji produkto vertė apskaičiuojama remiantis gamybos sąnaudomis kilmės šalyje, pridėjus pagrįstas pardavimo, administracines ir kitas bendrąsias sąnaudas bei pagrįstą pelno maržą (toliau – sudaryta normalioji vertė).
39 Šalys nesutaria dėl nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų nustatymo pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmą pastraipą. Konkrečiau kalbant, ginčas yra susijęs su dujų sąnaudų gaminant nagrinėjamą produktą apskaičiavimu.
40 Neginčytina, kad dujos yra pagrindinė nagrinėjamo produkto sąnaudų sudedamoji dalis ir kad Rusijoje dujų kaina, taikoma ieškovei minėtam produktui gaminti, buvo reguliuojama. Dėl ieškovės patirtų dujų sąnaudų ginčo nėra, nes Taryba neteigia, kad šios sąnaudos buvo kitokios nei įrašytosios į ieškovės apskaitą. Ieškovė kaltina Tarybą tuo, kad ši apskaičiuodama nagrinėjamo produkto normaliąją vertę nesirėmė tokiomis sąnaudomis, o šiam apskaičiavimui panaudojo kitą, didesnę, dujų kainą rinkos, kuri nėra Rusijos vidaus rinka.
41 Iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio ir 5 dalies pirmos pastraipos pirmo sakinio matyti, kad pagal gamybos sąnaudas apskaičiuojant normaliąją vertę sąnaudos paprastai apskaičiuojamos remiantis tiriamosios šalies apskaitos įrašais.
42 Institucijos teigia, kad antroje iš šių dviejų nuostatų yra pateikti du patikslinimai, kuriuos galima laikyti dviem sąlygomis, t. y. apskaita turi būti tvarkoma laikantis atitinkamoje šalyje visuotinai pripažintų apskaitos principų ir, antra, apskaitos įrašuose turi būti deramai atsižvelgta į sąnaudas, susijusias su atitinkamo produkto gamyba ir pardavimu. Antroji sąlyga esą leidžia institucijoms patikrinti, ar apskaitos įrašuose „deramai“ atsižvelgta į sąnaudas, net jeigu laikomasi visuotinai pripažintų atitinkamos šalies apskaitos principų, ir prireikus padaryti korekcijas remiantis kitais nei apskaitos įrašai informacijos šaltiniais pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos antrą sakinį.
43 Taryba neteigia, kad nagrinėjamu atveju pirmoji sąlyga nėra įvykdyta. Tačiau ji mano, kad ieškovės apskaitos įrašuose nėra deramai atsižvelgta į nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudas, nes dujų kaina yra dirbtinai sumažinta – daug mažesnė už nereguliuojamose rinkose taikomas dujų kainas. Todėl Taryba esą turėjo teisę pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmą pastraipą pakoreguoti dujų kainą remdamasi informacija iš kitų tipinių rinkų.
44 Taigi svarbu išnagrinėti, ar Taryba galėjo neatsižvelgti į ieškovės iš tikrųjų patirtas su nagrinėjamo produkto gamyba susijusias dujų sąnaudas, nurodytas jos apskaitoje, remdamasi tuo, kad šios sąnaudos, Tarybos manymu, buvo dirbtinai sumažintos dėl dujų kainos reguliavimo Rusijoje, ir ar Taryba dėl šios priežasties galėjo pakoreguoti šias sąnaudas ir jas padidinti atsižvelgdama į dujų kainą rinkoje, kurią ji laikė tipine.
45 Šiuo klausimu iš pradžių reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje numatytas normaliosios vertės apskaičiavimo metodas tuo atveju, kai įprastomis prekybos sąlygomis panašus produktas neparduodamas arba parduodamas nepakankamais kiekiais arba kai dėl ypatingos situacijos rinkoje pardavimo rodikliai nesuteikia galimybės atlikti deramo palyginimo.
46 Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalies antras sakinys, kuriame apibrėžiama ypatinga rinkos situacija, buvo įtrauktas Reglamentu Nr. 1972/2002. Remiantis šiuo sakiniu, ypatinga rinkos situacija egzistuoja, be kita ko, kai kainos yra dirbtinai sumažintos, kai vykdoma stambi barterinė prekyba arba kai yra nekomercinių perdirbimo priemonių.
47 Iš Reglamento Nr. 1972/2002 3 konstatuojamosios dalies matyti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalies antro sakinio įtraukimu siekiama pateikti paaiškinimą, kokios aplinkybės gali būti laikomos ypatingos situacijos rodikliais rinkoje, kai panašaus produkto pardavimas neleidžia atlikti deramo palyginimo. Remiantis šia konstatuojamąja dalimi, tokios aplinkybės gali atsirasti dėl, pavyzdžiui, barterinės prekybos ir nekomercinių perdirbimo priemonių arba kitų rinkos kliūčių egzistavimo. Dėl to rinkos signalai gali neteisingai atspindėti pasiūlą ir paklausą, o tai savo ruožtu gali turėti įtakos susijusiems kaštams ir kainoms ir lemti tai, jog vidaus kainos neatitiks pasaulinių kainų ar kitų tipinių rinkų kainų.
48 Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje numatyta, kad ypatinga rinkos situacija egzistuoja, be kita ko, tuo atveju, kai kainos eksportuojančiosios šalies rinkoje yra dirbtinai sumažintos.
49 Per teismo posėdį Taryba teigė, kad sudarytos normaliosios vertės metodas buvo taikomas dėl panašių įprastų prekybos sąlygų Rusijoje stokos. Ji nurodė, jog taip pat buvo galima logiškai manyti, kad buvo ypatinga rinkos situacija, nes dujų, pagrindinės nagrinėjamo produkto sąnaudų sudedamosios dalies, kaina buvo reguliuojama, ir kad gamtinių dujų kaina vidaus rinkoje buvo dirbtinai sumažinta.
50 Pažymėtina, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje numatyti tik nukrypimo nuo normaliosios vertės nustatymo metodų, pagrįstų produkto kaina eksportuojančiosios šalies vidaus rinkoje, kriterijai. Šioje nuostatoje nėra įtvirtintos gamybos sąnaudų apskaičiavimo siekiant nustatyti sudarytą normaliąją vertę taisyklės, nes šis apskaičiavimas reglamentuojamas to paties straipsnio 5 dalyje.
51 Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad gamybos sąnaudos paprastai apskaičiuojamos remiantis tiriamosios šalies apskaitos įrašais. Taigi sudaryta normalioji vertė paprastai apskaičiuojama naudojant šios apskaitos informaciją.
52 Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies antroje ir trečioje pastraipose yra specifinių nuostatų, susijusių su sąnaudų paskirstymu ir veiklos pradžios sąnaudomis. Šiose nuostatose numatyta galimybė koreguoti į apskaitą įtrauktas sąnaudas, leidžiant šias sąnaudas kitaip koreguoti ir paskirstyti esant tam tikroms sąlygoms.
53 Iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos taip pat matyti, kad atitinkamos šalies apskaitos įrašai nėra pagrindas normaliajai vertei apskaičiuoti, jeigu tiriamojo produkto gamybos sąnaudos nėra deramai atspindėtos šiuose įrašuose. Tokiu atveju, kaip numatyta minėtos pastraipos antrame sakinyje, sąnaudos koreguojamos arba nustatomos remiantis kitais nei ši apskaita informacijos šaltiniais. Ši informacija gali būti susijusi su kitų gamintojų ar eksportuotojų patirtomis sąnaudomis arba, kai tokia informacija nėra prieinama arba ja negali būti naudojamasi, bet kokiu kitu tinkamu informacijos šaltiniu, įskaitant ir informaciją iš kitų tipinių rinkų.
54 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos antras sakinys, susijęs su minėtos vertės apskaičiavimo metodu, buvo įtrauktas Reglamentu Nr. 1972/2002.
55 Iš to reglamento 4 konstatuojamosios dalies matyti, kad minėto antro sakinio įtraukimu buvo siekiama suteikti gaires dėl veiksmų, kurių reikia imtis, jeigu apskaitoje deramai neatsižvelgiama į atitinkamo produkto gamybos ir pardavimo sąnaudas, visų pirma esant konkrečiai rinkos situacijai, kai panašaus produkto pardavimas neleidžia atlikti tinkamo palyginimo. Tokiu atveju, remiantis ta pačia konstatuojamąja dalimi, duomenys turi būti gauti iš šaltinių, kurie nėra paveikti tokių iškraipymų.
56 Reglamento Nr. 1972/2002 4 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad galima remtis toje pačioje šalyje įsteigtų kitų gamintojų ar eksportuotojų sąnaudomis arba, kai tokios informacijos negalima gauti ar ji negali būti panaudota, bet kokiu kitu tinkamu šaltiniu, visų pirma informacija iš kitų tipinių rinkų. Be to, iš šios konstatuojamosios dalies matyti, kad reikšmingi duomenys gali būti panaudoti arba koreguojant tam tikrus atitinkamos šalies apskaitos elementus arba, kai to padaryti neįmanoma, nustatant šios šalies sąnaudas.
57 Nagrinėjamu atveju Taryba Bendrajame Teisme tvirtino, kad buvo ypatinga rinkos situacija, nes dujų, kurios yra pagrindinė nagrinėjamo produkto sąnaudų sudedamoji dalis, kaina buvo reguliuojama, todėl vidaus rinkoje ši kaina buvo dirbtinai sumažinta. Ieškovė neginčijo to, kad dujų kaina Rusijos rinkoje buvo reguliuojama ir sudarė didelę dalį nagrinėjamo produkto sąnaudų.
58 Kadangi dujų kaina Rusijoje reguliuojama, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudos buvo paveiktos Rusijos vidaus rinkoje egzistuojančio iškraipymo, susijusio su dujų kaina, nes šios kainos nelėmė rinkos galios.
59 Be to, ieškovės pateiktas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmo sakinio aiškinimas, kad gamybos sąnaudos turi būti apskaičiuojamos remiantis tik suinteresuotosios šalies apskaitos įrašais, galiausiai užkirstų kelią taikyti sudarytą normaliąją vertę, be kita ko, tuomet, kai gamybos sąnaudos yra paveiktos ypatingos rinkos situacijos, nors toks taikymas aiškiai numatytas to paties reglamento 2 straipsnio 3 dalyje.
60 Taigi institucijos galėjo padaryti teisėtą išvadą, kad vienas iš ieškovės apskaitos įrašų negalėjo būti laikomas deramu ir kad dėl šios priežasties jį reikėjo pakoreguoti atsižvelgiant į kitus rinkų, kurias jos laikė tipiškesnėmis, šaltinius, taigi – pakoreguoti dujų kainą.
61 Kalbėdama apie argumentą, kad tik pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis institucijoms leidžia nustatyti normaliąją vertę atsižvelgiant ne į duomenis apie kainas ir sąnaudas eksportuotojo ar kilmės šalyje, o į duomenis apie kainas ir sąnaudas trečiojoje rinkos ekonomikos šalyje, ieškovė teigia, jog šios nuostatos taikymo sritis yra apribota baigtiniu ne rinkos ekonomikos šalių sąrašu. Ieškovė pažymi, kad tyrimo, susijusio su priemonių, kurių galiojimo laikas šioje byloje baigiasi, peržiūra, pradėjimo dieną Rusijos Federacijos tokių šalių sąraše nebuvo. Rusijos Federacija rinkos ekonomikos statusą nacionaliniu lygiu įgijo 2002 m. ir toks statusas esą yra neginčijama prezumpcija, kad šioje šalyje įsteigtų tiriamų gamintojų sąnaudos yra pakankamai patikimos, kad būtų galima apskaičiuoti normaliąją vertę, visų pirma remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3–6 dalimis.
62 Nagrinėjamu atveju normalioji vertė buvo nustatyta ne pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalį nes klostantis šios bylos aplinkybėms Rusijos Federacijos nebuvo tarp pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje minimų šalių, o toms faktinėms aplinkybėms buvo taikomos to paties reglamento 2 straipsnio 1–6 dalys. Kaip priminta šio sprendimo 53 punkte, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmą pastraipą leidžiama, taikant tam tikras sąlygas, atsižvelgti į informaciją iš kitų rinkų nei eksportuotojo ar kilmės šalies rinka.
63 Ieškovė priduria, kad institucijų pasiūlytas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies aiškinimas lemtų kelis nesuderinamus rezultatus.
64 Viena vertus, gamintojas, kuriam vidaus rinkoje taikoma sumažinta jo produktų pagrindinių sudedamųjų dalių kaina, susidurtų su dilema, t. y. arba nedidinti savo kainų, tačiau rizikuoti, kad bus pripažinta, jog jis importuoja į Sąjungą produktus dempingo kaina, arba didinti savo kainas tam, kad išvengtų antidempingo tyrimo, tačiau rizikuoti, kad jo kainos taps draudžiamomis vidaus rinkoje. Tam, kad išvengtų antidempingo tyrimo, tie patys gamintojai pažeisdami savo nacionalinę teisę būtų priversti į apskaitą įtraukti ne tikrąsias jų produktų sudedamųjų dalių kainas, bet vidutines šių sudedamųjų dalių kainas nereguliuojamose užsienio rinkose.
65 Šiuo klausimu, kaip teisingai pažymi Taryba, jos ir Komisijos požiūris neverčia ieškovės didinti pardavimo kainos vidaus rinkoje. Ginčijamame reglamente patvirtinta antidempingo priemonė neriboja ieškovės galimybių Rusijos rinkoje taikyti jos pageidaujamų kainų (šiuo klausimu žr. 1997 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ajinomoto ir NutraSweet prieš Tarybą, T‑159/94 ir T‑160/94, Rink. p. II‑2461, 196 punktą).
66 Kita vertus, ieškovės manymu, tam tikro produkto gamybos sąnaudos rinkos ekonomikos statusą turinčioje šalyje galėtų būti pripažintos per mažomis, palyginti su lygiaverčio produkto sąnaudomis, konstatuotomis Sąjungoje ar kitose užsienio rinkose. Antidempingo tyrimas, kurį nagrinėjamu atveju vykdo institucijos, nepagrįstai pakeistų reglamentavimą valstybės pagalbos srityje, konkrečiai kalbant – 1997 m. spalio 6 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2026/97 dėl apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 288, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 78).
67 Šiuo klausimu svarbu priminti, kad pagrindiniu reglamentu ir Reglamentu Nr. 2026/97, kaip matyti iš pastarojo reglamento 5 konstatuojamosios dalies, siekiama pakankamai išsamiai išdėstyti reikalavimus, kaip taikyti kiekvieną iš šių dviejų komercinių gynybos priemonių.
68 Tačiau nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju iškilusį klausimą, susijusį su reguliavimu, pagal kurį Gazprom gamtines dujas Rusijoje privalo tiekti už sumažintą kainą, reikėtų nagrinėti vien valstybės pagalbos atžvilgiu. Svarbu pažymėti, kad ieškovė šiuo atžvilgiu nepateikė jokių įrodymų.
69 Be to, taip pat nėra pagrindo manyti, kad vien tai, kad klausimas gali būti nagrinėjamas valstybės pagalbos atžvilgiu, gali sukliudyti institucijoms šią bylą nagrinėti ir pagrindinio reglamento nuostatų atžvilgiu.
70 Kaip per teismo posėdį pažymėjo Taryba, Komisijai ir jai jau yra tekę nagrinėti tam tikras situacijas tiek valstybės pagalbos, tiek dempingo atžvilgiu (žr., pavyzdžiui, 2008 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą HEG ir Graphite India prieš Tarybą, T‑462/04, Rink. p. II‑3685).
71 Maža to, kaip numatyta pagrindinio reglamento 14 straipsnio 1 dalyje ir Reglamento Nr. 2026/97 24 straipsnio 1 dalyje, jokiam produktui netaikomi kartu ir antidempingo, ir kompensuojamieji muitai, skirti tai pačiai dėl dempingo ar eksporto subsidijavimo susidariusiai padėčiai ištaisyti.
72 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmasis kaltinimas nepagrįstas.
– Dėl antrojo kaltinimo
73 Ieškovė mano, kad pagrindinio reglamento nuostatomis siekiama įgyvendinti 1994 m. Antidempingo sutarties taisykles ir kad pagrindinio reglamento nuostatas institucijos turi aiškinti ir taikyti remdamosi tuo susitarimu.
74 Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad, atsižvelgiant į PPO susitarimų pobūdį ir bendrą struktūrą, šie aktai iš esmės nėra tarp tų normų, kurių atžvilgiu Sąjungos teismas tikrina institucijų aktų teisėtumą pagal EB 230 straipsnio pirmą pastraipą (2003 m. sausio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Petrotub ir Republica prieš Tarybą, C‑76/00 P, Rink. p. I‑79, 53 punktas ir 2008 m. rugsėjo 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reliance Industries prieš Tarybą ir Komisiją, T‑45/06, Rink. p. II‑2399, 87 punktas).
75 Tačiau jeigu Sąjunga siekė įgyvendinti prisiimtą konkretų įsipareigojimą PPO arba tuo atveju, kai Sąjungos akte aiškiai daroma nuoroda į konkrečias PPO susitarimų nuostatas, Sąjungos teismas turi vykdyti atitinkamo Sąjungos teisės akto teisėtumo kontrolę, atsižvelgdamas į PPO taisykles (Teisingumo Teismo priimti sprendimai: 74 punkte minėto Sprendimo Petrotub ir Republica prieš Tarybą 54 punktas, 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ikea Wholesale, C‑351/04, Rink. p. I‑7723, 30 punktas ir 74 punkte minėto Sprendimo Reliance Industries prieš Tarybą ir Komisiją 88 punktas).
76 Iš pagrindinio reglamento 5 konstatuojamosios dalies matyti, kad šiuo reglamentu, be kita ko, siekiama į Sąjungos teisę kiek įmanoma perkelti naujas ir išsamias 1994 m. Antidempingo sutartyje išdėstytas taisykles, tarp kurių visų pirma yra taisyklės, susijusios su dempingo maržos apskaičiavimu, kad būtų galima užtikrinti tinkamą ir skaidrų tų taisyklių įgyvendinimą (74 punkte minėto Sprendimo Petrotub ir Republica prieš Tarybą 55 punktas).
77 Todėl Bendrija priėmė pagrindinį reglamentą, kad įgyvendintų tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš 1994 m. Antidempingo sutarties, o pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalimi ji siekė įgyvendinti konkrečius įsipareigojimus, nustatytus 1994 m. Antidempingo sutarties 2.2.1.1 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 74 punkte minėto Sprendimo Petrotub ir Republica prieš Tarybą 56 punktą).
78 Tai reiškia, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalį reikia aiškinti kiek įmanoma atsižvelgiant į 1994 m. Antidempingo sutarties 2.2.1.1 straipsnį (šiuo klausimu žr. 74 punkte minėtų sprendimų: Petrotub ir Republica prieš Tarybą 57 punktą ir Reliance Industries prieš Tarybą ir Komisiją 91 punktą bei jame nurodytą teismo praktiką).
79 Todėl svarbu pažymėti, kad, pirma, ieškovė pateikia nuorodą į vieną iš paskutinių 1994 m. Antidempingo sutarties projektų, kuriame, kiek tai susiję su nuostatomis, tapusiomis to susitarimo 2.2.1.1 straipsniu, numatyta, kad „sąnaudos paprastai turi būti apskaičiuojamos remiantis eksportuotojo šalyje visuotinai pripažintais apskaitos principais, jei šie principai deramai atspindi sąnaudas, susijusias su atitinkamo produkto gamyba ir pardavimu“. Iš šios formuluotės matyti, kad pirminis to susitarimo 2.2.1.1 straipsnio ir atitinkamai pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies tikslas buvo užtikrinti, kad tiriamasis gamintojas taikytų geras apskaitos taisykles, objektyviai atspindinčias tiriamojo gamintojo iš tikrųjų patirtas sąnaudas, o ne patikrinti, ar gamintojo mokamos sudedamųjų dalių kainos atitinka nereguliuojamų rinkų kainas.
80 Tačiau rėmimosi tam tikros nuostatos projektu nepakanka, kad būtų įrodyta, jog tos nuostatos rengėjų ketinimai nepasikeitė, ypač tuo atveju, kai galutinė šios nuostatos formuluotė skiriasi nuo atitinkamos nuostatos formuluotės projekto etapu, kaip teisingai iš esmės pabrėžia Taryba.
81 Antra, 1994 m. Antidempingo sutarties 2.2.1.1 straipsnio formuluotė labai nesiskiria nuo pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos pirmo sakinio teksto, kuriuo siekiama užtikrinti, kad apskaita būtų tvarkoma laikantis eksportuojančiojoje šalyje visuotinai pripažintų apskaitos principų ir kad joje būtų deramai atsižvelgta į sąnaudas, susijusias su nagrinėjamo produkto gamyba ir pardavimu.
82 Tačiau, kaip per teismo posėdį teisingai pabrėžė Taryba, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos antro sakinio nuostatos nėra įtrauktos į 1994 m. Antidempingo sutartį. Todėl negalima visiškai remtis aiškinimu atsižvelgiant į 1994 m. Antidempingo sutartį, kiek tai susiję su šiomis nuostatomis, kuriose kalbama apie situaciją, kai nagrinėjamo produkto sąnaudos nėra tinkamai atspindėtos apskaitos įrašuose.
83 Svarbu pridurti, kad PPO taisyklėse neapibrėžta frazė „ypatinga rinkos situacija“, kuri apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje ir kuria, kaip konstatuota šio sprendimo 51–60 punktuose, gali remtis institucijos pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos antrą sakinį vertindamos, ar apskaitos įrašuose deramai atsižvelgiama į sąnaudas.
84 Todėl antrasis kaltinimas yra nepagrįstas.
85 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies
86 Ieškovė teigia, kad buvo pažeistas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos antras sakinys, padaryta akivaizdi vertinimo klaida ir nenurodyti motyvai, nes ginčijamu reglamentu Taryba pakoregavo sumokėtą dujų kainą remdamasi kaina Vaidhause ir iš šios korekcijos dydžio neatėmė Rusijos dujoms taikomo 30 % eksporto muito. Šiuo atžvilgiu iškovė ginčija ginčijamo reglamento 58 konstatuojamosios dalies paskutinius sakinius.
87 Šie sakiniai suformuluoti taip:
„Buvo pakoreguotos Rusijos gamintojų dujų sąnaudos remiantis informacija iš kitų tipiškų rinkų. Pakoreguota kaina buvo paremta vidutine Rusijos dujų kaina parduodant eksportui prie Vokietijos ir Čekijos sienos (Waidhaus) be transporto sąnaudų. Kadangi Waidhaus yra pagrindinis Rusijos dujų pardavimo ES mazgas, jis yra didžiausia Rusijos dujų rinka, kurioje kainos pagrįstai atspindi sąnaudas, ir todėl jį galima laikyti tipiška rinka, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalyje“.
88 Ieškovė teigia, kad, viena vertus, jei institucijos būtų pasirinkusios kitokį pagrindą, pavyzdžiui, Rusijos dujų eksporto kainą, taikomą Baltijos valstybėms arba bet kokioje tipinėje rinkoje, kurioje dujų kaina yra artimiausia jos dujų kainai, dempingo marža būtų neigiama arba kitokia. Institucijos turėjo pasirinkti „tinkamą pagrindą“, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies antrą sakinį, o ne kainą Vaidhause.
89 Akivaizdžią vertinimo klaidą esą visų pirma lemia tai, kad tipinėse rinkose, kurias Komisija mini kaip galimus koregavimo pagrindus (t. y. Europos Sąjunga, Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada ar Japonija), buvo taikoma didžiausia pasaulyje dujų kaina, kuri nėra artima ieškovei taikomai dujų kainai.
90 Toliau dujų kainos korekcija esą buvo atlikta remiantis Bendrijos viduje, t. y. prie Vokietijos ir Čekijos sienos, taikoma kaina, kuri atspindi ne tik dujų gavybos ir pardavimo sąnaudas, bet ir Bendrijos vidaus pelno maržą, taikomą Vaidhause. Taikytas korekcijos pagrindas suponuoja, kad didžiosios savo bendrųjų gamybos sąnaudų dalies atveju ieškovė yra įsikūrusi prie Vokietijos ir Čekijos sienos ir dujas perka tiesiogiai Vaidhauso rinkoje. Pripažinimas, kad ieškovė nagrinėjamą produktą gamina Rusijoje ir kartu moka eksporto muitus bei Bendrijos vidaus pelno maržą, nėra „tinkamas pagrindas“, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalį.
91 Galiausiai Vaidhauso rinka tik atspindi Vaidhauso geografinę padėtį, būtent tai, kad jis yra pagrindinių Rusijos dujų vamzdynų kelyje tarp Rusijos ir Europos Sąjungos, ir dujų tiekimo sutarčių skaičių bei dujų, dėl kurių deramasi, kiekį. Šie veiksniai nėra reikšmingi tam, kad dujų kainą Vaidhause būtų galima pripažinti „tinkamu pagrindu“.
92 Ieškovė mano, kad, kita vertus, Taryba taip pat padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir nemotyvavo ginčijamo reglamento, nes, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 58 konstatuojamosios dalies, ji atsisakė atimti Rusijos dujoms taikomą 30 % eksporto muitą, nors atėmė transporto sąnaudas.
93 Pateikti motyvai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nes, ieškovės manymu, kaip Rusijos vartotojai neturi mokėti už dujų transportavimą iš Rusijos į Vaidhausą (dėl šios priežasties buvo atimtos dujų transporto ir paskirstymo sąnaudos), taip turėtų būti atimtas ir Rusijos dujoms taikomas 30 % eksporto muitas, kurio ji niekada nemoka, kai nagrinėjamą produktą gamina Rusijoje.
94 Ieškovė priduria, kad, net jeigu institucijos ketintų skirti sankcijas už dvigubų kainų sistemą, kurią Rusijos valdžios institucijos taiko dujų sektoriuje, tai neturėtų minėtų institucijų atleisti nuo pareigos dujų kainos korekciją pagrįsti tinkamu pagrindu, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalį.
95 Šiuo klausimu, visų pirma kalbant apie kainos Vaidhause pasirinkimą kaip referencinės kainos, svarbu pažymėti, kad antidempingo procedūroje institucijos neprivalo atsižvelgti į visas įmanomas referencines kainas, tačiau turi būti pasirengusios išsamiai išnagrinėti galimus šalių pasiūlymus, kai kyla abejonių dėl referencinės kainos pasirinkimo (šiuo klausimu žr. 1991 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nölle, C‑16/90, Rink. p. I‑5163, 32 punktą).
96 Nagrinėjamu atveju ginčijamame reglamente Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos pasirinkdama kainą Vaidhause, kuri tinkama keliais aspektais.
97 Kaip pažymėta ginčijamo reglamento 58 konstatuojamojoje dalyje, Vaidhausas yra pagrindinis Rusijos dujų tiekimo Sąjungai mazgas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vaidhausas yra Vokietijos miestas, esantis pagrindinių Rusijos dujų vamzdynų kelyje tarp Rusijos ir Sąjungos, o pagal sudarytų dujų tiekimo sutarčių skaičių ir atitinkamą dujų kiekį tai yra pagrindinis dujų, kurias Rusijos gamintojai eksportuoja į Sąjungą, tiekimo mazgas.
98 Taigi šioje vietoje, priešingai, nei ieškinyje teigia ieškovė, sutarta dujų kaina yra ta, kurią Rusijos pardavėjai įrašo į savo klientų iš Europos sąskaitas, o ne Bendrijos vidaus kaina.
99 Toliau, atsižvelgiant į atitinkamą dujų kiekį ir sudarytų sutarčių skaičių, nėra pagrindo manyti, kad Rusijos dujų kaina Vaidhause nėra iškraipymų nepaveiktos rinkos suformuota kaina.
100 Per teismo posėdį ieškovė pateikė 2009 m. liepos 8 d. Komisijos sprendimą dėl EB 81 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/39.401 – E.ON/GDF) (santrauka OL C 248, p. 5) ir teigė, kad kartelis, už kurį tuo sprendimu buvo skirtos sankcijos, darė poveikį duomenims, kuriuos Komisija naudojo apskaičiuodama korekciją šioje byloje. Jos manymu, iš minėto sprendimo matyti, kad Rusijos dujų kaina Vaidhause nėra suformuota rinkos.
101 Per teismo posėdį Komisija taip pat išreiškė abejones dėl tuo proceso etapu pateikto dokumento priimtinumo, tačiau Taryba ginčijo tik šio dokumento tinkamumą.
102 Kadangi dėl to, kad Sprendimą E.ON/GDF (žr. šio sprendimo 100 punktą) Komisija priėmė po to, kai buvo priimtas ginčijamas reglamentas, nėra reikalo priimti sprendimo dėl minėto dokumento priimtinumo, pakanka konstatuoti, jog, nors jame kalbama apie Rusijos kilmės dujų pardavimą, jis susijęs tik su E.ON ir GDF susitarimo dėl rinkų pasidalijimo Vokietijoje ir Prancūzijoje siekiant parduoti dujas savo klientams nagrinėjimu. Susitarime nenagrinėjama didmeninė Rusijos dujų eksporto į visą Sąjungą rinka ar E.ON ir GDF santykiai su jų Rusijos dujų tiekėjais.
103 Galiausiai, nors ieškovė ginčija tai, kad kaina Vaidhause yra daug didesnė už Rusijos vidaus rinkoje parduodamų dujų kainą, dublike ji pripažįsta, kad ji gali būti mažesnė už dujų kainą, dėl kurios deramasi Jungtinėje Karalystėje, JAV ar Kanadoje. Taigi institucijos kaip referencinės kainos nepasirinko didžiausios kainos rinkoje. Be to, nėra akivaizdu, kad į Baltijos šalis eksportuojamų dujų kaina nėra panaši į per Vaidhausą transportuojamų dujų kainą.
104 Antra, kalbėdama apie sprendimą neatimti Rusijoje sumokėtų eksporto mokesčių, o atimti tik transporto sąnaudas, ieškovė remiasi trimis bylomis, kurios lėmė tai, kad Taryba priėmė reglamentus, kurie rodo nenuoseklią ir klaidingą Tarybos sprendimų praktiką.
105 Taryba atsako, kad trijose ieškovės nurodytose bylose Komisija ir ji atėmė tik akcizus, mokėtinus už dujų vidaus pardavimą, tačiau neatėmė eksporto mokesčių. Šiuo atžvilgiu ji pažymi, jog 2005 m. lapkričio 14 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1891/2005, iš dalies keičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 3068/92 dėl importuojamo kalio chlorido, kurio kilmės šalys yra Baltarusija, Rusija ir Ukraina, apmokestinimo galutiniu antidempingo muitu (OL L 302, p. 14), 31 konstatuojamojoje dalyje klaidingai nurodyta, kad eksporto muitas buvo atimtas iš eksportuojamų dujų kainos. Taryba teigia, kad Komisija ją informavo, jog tokia korekcija iš tiesų nebuvo padaryta.
106 Šiuo atžvilgiu, nepaisant to, kad Reglamento Nr. 1891/2005 31 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie eksporto muito atėmimą, kuris iš tikrųjų nebuvo daromas, akivaizdu, kad kituose reglamentuose, kuriais remiasi ieškovė, šis muitas nebuvo atimtas.
107 Iš 2006 m. birželio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 954/2006, nustatančio galutinį antidempingo muitą Kroatijos, Rumunijos, Rusijos ir Ukrainos tam tikrų besiūlių vamzdžių ir vamzdelių iš geležies arba plieno importui, panaikinančio Tarybos reglamentus (EB) Nr. 2320/97 ir (EB) Nr. 348/2000, baigiančio antidempingo muitų, taikomų inter alia Rusijos ir Rumunijos tam tikrų besiūlių vamzdžių ir vamzdelių iš geležies arba nelegiruoto plieno importui, tarpinę ir priemonių galiojimo termino peržiūras ir baigiančio antidempingo muitų, taikomų inter alia Rusijos, Rumunijos, Kroatijos ir Ukrainos tam tikrų besiūlių vamzdžių ir vamzdelių iš geležies arba nelegiruoto plieno importui, tarpines peržiūras (OL L 175, p. 4), 97 konstatuojamosios dalies, kuria remiasi ieškovė, matyti, kad atlikta dujų sąnaudų korekcija buvo grindžiama į Vakarų Europą eksportuojamų dujų kaina, atėmus transporto sąnaudas ir akcizus.
108 Be to, kaip teigiama 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1050/2006, nustatančio galutinį antidempingo muitą Baltarusijos ir Rusijos kilmės kalio chlorido importui (OL L 191, p. 1), 54 konstatuojamojoje dalyje, dujų kaina buvo pakoreguota remiantis informacija apie eksportuojamų dujų kainą, atėmus transporto sąnaudas, PVM ir akcizus.
109 Bet kuriuo atveju eksporto mokesčių neatėmimą Taryba pateisina tuo, kad Gazprom tarifams eksporto mokesčio dydis neturi įtakos. Šiam teiginiui pagrįsti atsiliepimo į ieškinį B.2 priede Taryba pateikė duomenis apie Rusijos dujų kainos kitimą, iš kurių matyti, kad ši kaina daugiausia nepriklauso nuo eksporto mokesčių dydžio. Taryba, be kita ko, pridūrė, kad Gazprom visada mėgino kiek įmanoma padidinti savo parduodamų dujų kainą ir kad šiai kainai įtaką darė ne eksporto mokesčių dydis, bet tik kaina, kurią Gazprom klientai buvo pasirengę mokėti. Per teismo posėdį Taryba dar kartą išreiškė savo požiūrį, kad svarbi yra Vaidhause mokama kaina ir neturi reikšmės tai, iš ko ši kaina susideda.
110 Ieškovė negalėjo paaiškinti ar parodyti, kaip Vaidhause taikomiems Gazprom tarifams įtakos galėjo padaryti eksporto mokesčių dydis. Todėl reikia konstatuoti, kad Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai šių mokesčių neatėmė iš Vaidhause mokamos kainos.
111 Be to, reikia pridurti, jog aplinkybė, kad dviejose ieškovės cituojamose bylose akcizai buvo atimti, o šioje byloje transporto sąnaudos taip pat buvo atimtos, neturi įtakos klausimui, ar nagrinėjamu atveju galėjo būti padaryta akivaizdi vertinimo klaida, kiek tai susiję su atsisakymu atimti eksporto mokesčius.
112 Galiausiai reikia atmesti ieškovės argumentą dėl motyvų nenurodymo, kiek tai susiję su atsisakymu atimti Rusijos dujoms taikomą 30 % eksporto muitą, nors buvo atimtos transporto sąnaudos. Ginčijamo reglamento motyvai turi būti vertinami atsižvelgiant, be kita ko, į informaciją, kuri buvo pateikta ieškovei, ir į jos per administracinę procedūrą pateiktas pastabas (2010 m. kovo 4 d. Bendrojo Teismo sprendimo Foshan City Nanhai Golden Step Industrial prieš Tarybą, T‑410/06, Rink. p. II‑879, 127 punktas).
113 Šiuo atveju 2006 m. gruodžio 12 d. Komisijos laiško, adresuoto ieškovei per administracinę procedūrą ir pateikto ieškinio A12 priede, 5 puslapyje ieškovei buvo nurodytos priežastys, dėl kurių nereikėjo atimti Rusijos dujoms taikomo 30 % eksporto muito, todėl šių paaiškinimų Taryba neturėjo pakartoti ginčijamo reglamento tekste siekdama susitelkti į faktinius ir teisinius motyvus, kurie yra minėto reglamento pagrindas.
114 Todėl pirmojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo trečios dalies
115 Ieškovė teigia, kad buvo pažeista pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalis ir padaryta akivaizdi vertinimo klaida, nes ginčijamame reglamente Taryba iš jos eksporto kainos, taikomos pirmam nepriklausomam klientui, atėmė susijusių bendrovių, priklausančių vienam ekonominiam vienetui, kurį sudaro ieškovė, komisinius. Šiuo atžvilgiu ieškovė ginčija ginčijamo reglamento 62 konstatuojamąją dalį tiek, kiek joje pakartotos 2006 m. rugsėjo 28 d. Komisijos išvados, t. y. kad iš eksporto kainos reikia atimti jai priklausančių dukterinių prekybos bendrovių, būtent Eurochem Moscou ir Eurochem Trading GmbH, komisinius.
116 Anot ieškovės, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalyje išvardytos korekcijos nėra nei privalomos, nei automatiškai taikomos, o įrodymus privalo pateikti korekcijos prašanti šalis.
117 Iš pradžių svarbu priminti reikšmingas faktines aplinkybes, kuriomis nagrinėjamu atveju institucijos taikė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį, kurioje numatyta, kad normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimas turi būti atliktas tuo pačiu prekybos lygiu, lyginant kuo artimesnio laikotarpio pardavimus, atsižvelgiant į kitus skirtumus, turinčius įtakos kainų palyginamumui.
118 Dėl šios nuostatos taikymo Taryba nurodė, kad ieškovė ir jos gamybos bendrovės nagrinėjamo produkto JAV klientams tiesiogiai nepardavinėjo. Ji paaiškino, kad buvo parduodama taip, kaip išdėstyta toliau. Ieškovės dukterinės gamybos bendrovės sudarydavo prekybos atstovo susitarimą su ieškove, kuri pagal šį susitarimą gaudavo komisinius už produkto pardavimą. Būdama prekybos atstovė ieškovė užtikrino, kad jos gamybos bendrovės produktą parduotų dviem prekybos bendrovėms, kurios taip pat yra jos dukterinės bendrovės, kurių viena yra Britanijos Mergelių Salose, tačiau savo veiklą nutraukė 2005 m., o kita – Šveicarijoje. Šios prekybos bendrovės nagrinėjamą produktą parduodavo pirmam nepriklausomam klientui taikydamos tam tikrą maržą.
119 Nors ieškovė nurodė per administracinę procedūrą ginčijusi šias išvadas, ji tai darė tik tam, kad galėtų teigti, jog visos su ja susijusios bendrovės, įskaitant jos gamybos bendroves ir dvi jos prekybos bendroves, priklausė tai pačiai akcininkei – ieškovei, buvo jos kontroliuojamos ar valdomos. Anot ieškovės, Eurochem Moscou ir Eurochem Trading vykdė tokias pačias funkcijas kaip tos, kurias vykdo visiškai integruotas padalinys, atsakingas už pardavimą eksportui.
120 Iš ginčijamo reglamento 59–62 konstatuojamųjų dalių matyti, kad normalioji vertė ir eksporto kaina buvo nustatytos „platintojo“ lygmeniu.
121 Šiuo klausimu, kiek tai susiję su normaliąja verte, ginčijamo reglamento 59 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad, kaip nurodyta pirma, ši vertė buvo apskaičiuota remiantis eksportuojamojo produkto gamybos sąnaudomis pakoregavus to paties reglamento 58 konstatuojamojoje dalyje minimas dujų sąnaudas ir pridėjus pagrįstą pardavimo, bendrųjų ir administracinių sąnaudų bei pelno sumą. Ginčijamo reglamento 61 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad pardavimo, bendrosios ir administracinės sąnaudos ir pelnas buvo nustatyti remiantis trijų Šiaurės Amerikos gamintojų svertiniu pardavimo, bendrųjų ir administracinių sąnaudų ir pelno vidurkiu ir kad taip nustatytas pelno dydis neviršijo pelno, kurį gauna Rusijos gamintojai parduodami tai pačiai bendrajai kategorijai priklausančius produktus savo vidaus rinkoje.
122 Dėl eksporto kainos ginčijamo reglamento 62 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad eksporto kaina buvo nustatyta remiantis faktiškai sumokėta arba mokėtina eksporto kaina pirmajam nepriklausomam pirkėjui JAV, pagrindinėje ieškovės eksporto rinkoje.
123 Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad korekcijas daryti galima.
124 Tačiau, remiantis teismo praktika, iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies teksto ir struktūros matyti, kad eksporto kaina arba normalioji vertė gali būti koreguojama tik tam, kad būtų atsižvelgta į veiksnių, kurie daro poveikį kainoms ir jų palyginimui, skirtumus (2002 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kundan ir Tata prieš Tarybą, T‑88/98, Rink. p. II‑4897, 94 punktas). Kitaip tariant, koregavimo tikslas yra atkurti normaliosios vertės ir eksporto kainos simetriją.
125 Šiuo klausimu reikia priminti, jog pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies i punkte numatyta, kad koreguojama, kai skiriasi komisiniai, mokami dėl nagrinėjamo pardavimo. Antrame šios nuostatos sakinyje pažymima, kad terminas „komisiniai“ suprantamas kaip apimantis antkainį, kurį gauna prekybininkas už tą patį ar panašų produktą, jeigu tokio prekybininko funkcijos yra panašios į komisinių pagrindu dirbančio agento funkcijas.
126 Šis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies i punkto antras sakinys kyla iš Reglamento Nr. 1972/2002 1 straipsnio 5 dalies. Kaip nurodyta to reglamento 6 konstatuojamojoje dalyje, šio sakinio įtraukimu buvo siekiama laikantis nusistovėjusios institucijų praktikos pažymėti, kad tokie koregavimai taip pat turi būti atlikti, jei šalių santykiai nėra pagrįsti įgaliotojo ir agento santykiais, tačiau jos pasiekia tų pačių ekonominių rezultatų veikdamos kaip pirkėja ar pardavėja.
127 Todėl pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies i punktą leidžiama atlikti korekcijas ne tik tada, kai skiriasi komisiniai, mokami nuo pardavimo, bet taip pat dėl antkainio, kurį gauna prekiautojai produktu, jeigu tokių prekiautojų funkcijos yra panašios į komisinių pagrindu dirbančio agento funkcijas (2009 m. kovo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą, T‑299/05, Rink. p. II‑565, 281 punktas).
128 Taigi nagrinėjamu atveju reikia išnagrinėti ieškovės, jos gamybos bendrovių ir jos prekybos bendrovių atitinkamus vaidmenis.
129 Ieškovė neginčijo, kad pagal prekybos atstovo susitarimą, susijusį su eksporto pardavimu, buvo mokami komisiniai. Taryba pabrėžė, kad šis susitarimas buvo visavertis prekybos atstovo susitarimas, kuriame netgi buvo numatyta arbitražinė išlyga.
130 Ieškovė tvirtina, kad institucijos neįrodė, jog tokie komisiniai turėjo įtakos eksporto kainos ir normaliosios vertės palyginimui.
131 Tačiau Taryba pažymėjo, kad mokami komisiniai buvo atlygis už atliktas užduotis vykdant funkcijas, kurios panašios į komisinių pagrindu dirbančio agento funkcijas, ir kad jų mokėjimas nebuvo vien vidinis pelno perskirstymas, neturintis įtakos galimybei palyginti kainas.
132 Nebuvo ginčijama, kad nagrinėjamą produktą perpardavinėjo prekybos bendrovė, kuri nustatydavo kainą, apimančią pelno maržą, ir taip atliko prekybininkės vaidmenį. Reikia pridurti, kad ieškovė neginčijo nei savo vaidmens, nei savo gamybos ir prekybos bendrovių atitinkamų vaidmenų, nurodytų šio sprendimo 118 punkte, išskyrus tą atvejį, kai teigė, kad ji su savo bendrovėmis sudarė vieną ekonominį vienetą.
133 Be to, ji pateikė nuorodą į Komisijos informacinį dokumentą, kuriame buvo paminėta, kad visi ieškovės pardavimai eksportui buvo padaryti tiesiogiai tarpininkaujant susijusioms bendrovėms. Tačiau tokio paminėjimo nepakanka norint veiksmingai užginčyti Tarybos nustatytus nagrinėjamų bendrovių tarpusavio santykius.
134 Todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies i punktas ir nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, susijusi su šios nuostatos taikymu.
135 Todėl pirmojo pagrindo trečia dalis yra nepagrįsta.
136 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmasis ieškinio pagrindas turi būti pripažintas nepagrįstu, todėl – atmestas.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su pagrindinio reglamento 11 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimu
137 Antruoju pagrindu ieškovė teigia, kad buvo pažeistos pagrindinio reglamento 11 straipsnio 1 ir 3 dalys.
138 Kalbėdama apie pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalies pažeidimą ji pažymi, kad institucijos turėjo inicijuoti, atlikti ir pabaigti tarpinę peržiūrą kartu su priemonių, kurių galiojimo laikas baigiasi, peržiūra. Ieškovė esą pateikė pakankamai įrodymų, kai ji 2005 m. rugpjūčio 1 d. pateikė prašymą dėl tarpinės peržiūros ir (bet kuriuo atveju) kai ji 2005 m. rugsėjo 9 d. ir spalio 27 d. atsakydama perdavė Komisijai dempingo maržos apskaičiavimo įrodymus.
139 Kalbėdama apie pagrindinio reglamento 11 straipsnio 1 dalies pažeidimą ieškovė priduria, kad, kiek tai susiję su tais pačiais įrodymais, institucijos suklydo, kadangi priėmė ginčijamą reglamentą ir pratęsė pradinio dydžio antidempingo muitų galiojimą. Šiuo klausimu ji pabrėžia, kad pratęsti antidempingo muitai buvo nustatyti taikant metodus, skirtus ne rinkos ekonomikos šalims, ir remiantis neabejotinai mažesnio masto Sąjungos pramone, nes tuo metu Sąjungą sudarė tik penkiolika valstybių narių.
140 Taryba teigia, jog antrasis pagrindas yra nepriimtinas, remdamasi tuo, kad, jos manymu, pagrindinis šiame pagrinde nurodytas ieškovės priekaištas yra tai, kad Komisija ir ji laiku nepradėjo tarpinės pradinių priemonių peržiūros. Šis pagrindas nėra skirtas ieškovės prašymui panaikinti ginčijamą reglamentą pagrįsti.
141 Taryba papildomai teigia, kad yra pasibaigęs pagrindo pateikimo terminas. Ji tvirtina, kad šiuo etapu ieškovė nebegali ginčyti sprendimų nepradėti tarpinės peržiūros arba atsisakyti ją pradėti, kurie tapo galutiniai. Ji remiasi 1994 m kovo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimu TWD Textilwerke Deggendorf (C‑188/92, Rink. p. I‑833) ir 2001 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimu Nachi Europe (C‑239/99, Rink. p. I‑1197).
142 Ieškovė ginčija nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą remdamasi tuo, kad antrasis pagrindas yra susijęs ne tik su pavėluotu tarpinės peržiūros pradėjimu, bet ir su tuo, kad ginčijamu reglamentu antidempingo priemonės buvo paliktos galioti. Ji pažymi, kad Komisija apskritai neatsisakė pradėti tarpinės peržiūros, nes ji ją netgi pradėjo 2006 m. gruodžio 19 d., o tai parodo, kad ieškovė neturėjo galimybės pareikšti ieškinio dėl neveikimo dėl tariamo sprendimo nepradėti tokios peržiūros ar ieškinio dėl tariamo sprendimo atsisakyti pradėti tokią peržiūrą panaikinimo. Ji priduria, kad Komisijos pranešimai apie tyrimų pradėjimą nėra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį.
143 Bet kuriuo atveju ieškinio pateikimo dieną ieškovė esą neturėjo galimybės pareikšti ieškinio dėl neveikimo, nes Komisija jau buvo ėmusis veiksmų. Ji taip pat esą neturėjo galimybės pareikšti ieškinio dėl panaikinimo prieš priimant ginčijamą reglamentą.
144 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pateikdama antrąjį pagrindą ieškovė neginčija Komisijos atsisakymo atlikti tarpinę peržiūrą, kuri, beje, buvo pradėta 2006 m. gruodžio 19 d. paskelbtu Pranešimu apie inicijavimą. Ieškovė tvirtina ginčijanti tai, kad antidempingo muitas buvo paliktas galioti, nes ji esą pateikė pakankamai įrodymų kartu su prašymu atlikti tarpinę peržiūrą.
145 Kaip teisingai nurodo Taryba, net jeigu Komisijos sprendimas atsisakyti laiku pradėti tarpinę peržiūrą arba jos nepradėti būtų neteisėtas, tai nereikštų, kad taip pat neteisėtas yra ginčijamas reglamentas, kurį vienintelį ieškinyje prašoma panaikinti. Ginčijamu reglamentu buvo užbaigta procedūra, pradėta gavus prašymą atlikti peržiūrą baigiant galioti priemonėms, ir tai nėra atsakymas į ieškovės prašymą atlikti tarpinę peržiūrą – jai buvo atsakyta Reglamentu Nr. 238/2008.
146 Todėl antrąjį pagrindą reikia pripažinti nepriimtinu tiek, kiek jame kalbama apie galimą neteisėtumą, susijusį su ieškovės prašymu atlikti tarpinę peržiūrą.
147 Be to, svarbu pridurti, kad net jeigu šis pagrindas būtų pagrįstas aplinkybe, kad institucijos prašymą dėl peržiūros, numatytos pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalyje, turėjo nagrinėti kartu su prašymu, numatytu to straipsnio 3 dalyje, nenurodyta, kaip tai, kad šie du prašymai nebuvo nagrinėti kartu, gali paveikti ginčijamo reglamento teisėtumą. Ieškovė visų pirma neįrodo to, kaip sujungus abu prašymus būtų pasikeitusi ginčo esmė.
148 Todėl antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną.
149 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad turi būti atmestas visas ieškinys.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
150 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas pagal šios reikalavimus.
151 Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad įstojusios į bylą institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Komisija turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. EuroChem Mineral and Chemical Company OAO (EuroChem MCC) padengia savo ir Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
3. Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Truchot | Kanninen | Martins Ribeiro |
Paskelbta 2013 m. vasario 7 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.