PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. sausio 14 d.(*)
„Valstybės pagalba – Regioninė pagalba dideliems investiciniams projektams – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Motyvavimas – Skatinamasis pagalbos poveikis − Pagalbos būtinumas“
Byloje T–162/06
Kronoply GmbH & Co. KG, įsteigta Heiligengrabėje (Vokietija), atstovaujama advokatų R. Nierer ir L. Gordalla,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą iš pradžių K. Gross ir T. Scharf, vėliau – V. Kreuschitz, K. Gross ir T. Scharf,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2005 m. rugsėjo 21 d. Komisijos sprendimą 2006/262/EB dėl valstybės pagalbos Nr. C‑5/2004 (ex Nr 609/2003), kurią Vokietija planuoja suteikti Kronoply (OL L 94, 2006, p. 50),
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras (pranešėjas), teisėjai M. Prek ir V. Ciucă,
posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. rugsėjo 3 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės bylos aplinkybės
1 Ieškovė Kronoply GmbH & Co. KG yra pagal Vokietijos teisė įsteigta bendrovė, gaminanti medžiagas iš medienos.
2 2000 m. sausio 28 d. ieškovė pateikė Investitionsbank des Landes Brandenburg (Brandenburgo Žemės investicijų bankas, toliau – ILB) paraišką 77 mln. Vokietijos markių (DEM) (39,36 mln. eurų) subsidijai, skirtai orientuotų drožlių plokščių gamyklos statybai, kurios bendra sąmata sudaro 220 mln. DEM (112,5 mln. eurų), gauti.
3 2000 m. gruodžio 22 d. laišku Vokietijos Federacinė Respublika, remdamasi 1999 m. kovo 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 659/1999, kuriuo nustatomos išsamios EB Sutarties (88) straipsnio taikymo taisyklės (OL L 83, p. 1), 2 straipsnio 1 dalimi pateikė Komisijai pranešimą apie planuojamą ieškovei skirti 77 mln. DEM pagalbą su orientuotų drožlių plokščių gamyklos statyba susijusiam investiciniam projektui, kuris patenka į tuo metu galiojusios regioninės pagalbos dideliems investiciniams projektams daugiasektorinės programos (OL 1998, C 107, p. 7, toliau – daugiasektorinė programa) taikymo sritį. Šį pranešimą Komisija užregistravo ir nagrinėjo jam suteikusi numerį N 813/2000 (toliau – procedūra N 813/2000).
4 Didžiausia skiriamos pagalbos suma pagal daugiasektorinę programą nustatoma remiantis skaičiavimu, kurį atliekant atsižvelgiama į įvairius kriterijus ir, visų pirmą, į tame sektoriuje esančios konkurencijos padėtį, kuri vadinama T koeficientu ir skirstoma į keturis lygius: 0,25, 0,5, 0,75 ir 1. Šiuo atveju Vokietijos Federacinė Respublika pranešė apie projektą nurodydama, kad T koeficientas yra 1, o tai reiškia, kad projektas neturi jokios neigiamos įtakos konkurencijai.
5 Po susirašinėjimo su Komisija 2001 m. birželio 21 d. Vokietijos Federacinė Respublika iš dalies pakeitė pranešimą pakeisdama pagalbos intensyvumą. Visų pirma ji pranešė Komisijai, kad „nusprendė sumažinti konkurencijos koeficientą nuo 1 iki 0,75“. T 0,75 koeficientas taikomas projektams, dėl kurių padidėja pajėgumai sektoriuje, kuriam būdingas struktūrinis gamybos pajėgumų perteklius ir (arba) rinkos nuosmukis. Pritaikius T 0,75 koeficientą, pagalbos intensyvumas buvo sumažintas nuo 35 % iki 31,5 %, t. y. bendra pagalbos suma sumažinta nuo pradinių 77 mln. DEM (39,36 mln. eurų) iki 69,3 mln. DEM (35,43 mln. eurų).
6 2001 m. liepos 3 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 3 dalimi, priėmė sprendimą nepateikti prieštaravimų dėl šios pagalbos teikimo, kuris Oficialiajame leidinyje buvo paskelbtas tų pačių metų rugpjūčio 11 d. (OL C 226, p. 14).
7 2002 m. sausio 3 d. laišku Vokietijos Federacinė Respublika pateikė prašymą pakeisti 2001 m. liepos 3 d. Komisijos sprendimą dėl to, kad aptariama rinka negali būti laikoma smunkančia, todėl turėtų būti taikomas T 1 koeficientas, o patvirtintos pagalbos intensyvumas padidėtų nuo 31,5 % iki 35 % reikalavimus atitinkančių investicijų sumos.
8 2002 m. vasario 5 d. laišku Komisija atsisakė pakeisti 2001 m. liepos 3 d. sprendimą motyvuodama tuo, kad pagalba buvo įvertinta remiantis visais taikytinais teisingai apskaičiuotais kriterijais.
9 Šį laišką laikydama Komisijos sprendimu, ieškovė pateikė ieškinį dėl jo panaikinimo, kurį Pirmosios instancijos teismas 2003 m. lapkričio 5 d. Nutartimi Kronoply prieš Komisiją (T‑130/02, Rink. p. II‑4857) atmetė kaip nepriimtiną nesant skundžiamo teisės akto.
10 2003 m. gruodžio 22 d. laišku Vokietijos Federacinė Respublika pranešė Komisijai apie savo ketinimus suteikti ieškovei 3 936 947 eurų dydžio subsidiją investicijoms pagal daugiasektorinę programą. Ši pagalba buvo užregistruota numeriu N 609/03.
11 2004 m. vasario 18 d. laišku Komisija informavo Vokietijos Federacinę Respubliką apie sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, nes jai kyla daug abejonių dėl pranešime nurodytos papildomos pagalbos skatinamojo poveikio ir būtinumo.
12 Gavusi Vokietijos Federacinės Respublikos ir ieškovės pastabas, 2005 m. rugsėjo 21 d. Komisija priėmė sprendimą 2006/262/EB dėl valstybės pagalbos Nr. C 5/2004 (ex N 609/2003), kurią Vokietija planuoja suteikti Kronoply (OL L 96, 2006, p. 50, toliau – sprendimas).
13 Sprendimo 42 konstatuojamoje dalyje teigiama:
„Komisija daro išvadą, kad pagalba, apie kurią pranešta, yra valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį. Kadangi ši pagalba neturi skatinamojo poveikio ir nėra būtina, EB sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos išimtys jai nėra taikomos. Todėl pagalba yra neteisėta pagalba veiklai ir negali būti suteikta.“
14 Sprendimo 1 straipsnyje teigiama:
„3 936 947 eurų valstybės pagalba, kurią Vokietija ketina suteikti Kronoply <…> bendrovei (Pranešimas N609/2003), yra nesuderinama su bendrąja rinka.
Dėl šios priežasties pagalbos suteikti negalima.“
Procesas ir šalių reikalavimai
15 2006 m. birželio 26 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
16 Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (penktoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Per 2008 m. rugsėjo 3 d. posėdį išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
17 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išvadas.
18 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
19 Ieškiniui pagrįsti ieškovė pateikia penkis pagrindus, remdamasi, pirma, EB 253 straipsnio pažeidimu, antra, Reglamento Nr. 659/1999 nuostatų pažeidimu, trečia, EB 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktų, EB 88 straipsnio ir regioninės valstybės pagalbos gairių (OL C 74, 1998, p. 9, toliau – gairės) pažeidimu, ketvirta, akivaizdžiomis Komisijos klaidomis, padarytomis konstatuojant faktines aplinkybes, ir, penkta, akivaizdžiomis Komisijos klaidomis vertinant faktines aplinkybes bei piktnaudžiavimu įgaliojimais.
Dėl pagrindo, susijusio su EB 253 straipsnio pažeidimu
Šalių argumentai
20 Ieškovė teigia, pirma, negalinti susipažinti su Komisijos argumentais, kadangi sprendime yra trūkumų dėl institucijos argumentavimo logikos, nes ši iš tikrųjų neigia skatinamojo poveikio egzistavimą nepatikrinusi, ar toks poveikis egzistuoja remiantis jos pačios nustatytais kriterijais. Remiantis gairių tekstu, skatinamasis poveikis egzistuotų, jei prašymas suteikti pagalbą būtų pateiktas prieš įgyvendinant projektą, kaip yra šiuo atveju. Nepaminėdama šios faktinės aplinkybės, Komisija netiksliai konstatavo faktines aplinkybes ir nepateikė motyvavimo.
21 Ieškovė teigia, antra, kad Komisija neišnagrinėjo Pirmosios instancijos teismo praktikoje aiškiai paminėtos galimybės pakeisti jau suteiktą patvirtintą pagalbą, nes sprendime ji reikalauja, kad būtų pateiktas kitas investicijų projektas, dėl kurio būtų galima prašyti naujos pagalbos. Todėl sprendime pateiktas motyvavimas yra nepakankamas.
22 Komisija prašo atmesti šį ieškovės pateiktą pagrindą dėl panaikinimo.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
23 Remiantis ieškovės pateiktos argumentacijos formuluote ir turiniu grindžiant abu kaltinimus, pareikštus dėstant pirmąjį pagrindą, susijusį su EB 253 straipsnio pažeidimu, darytina išvada, kad minėti kaltinimai, tiesą sakant, nesusiję su motyvavimo nebuvimu ar nepakankamumu, atsirandančiais dėl esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo pagal EB 230 straipsnį. Šie kaltinimai iš tikrųjų painiojami su sprendimo pagrįstumo kritika, taigi ir su šio teisės akto teisėtumu iš esmės, kuris būtų neteisėtas atsižvelgiant, visų pirma, į tariamą Komisijos padarytą EB 87 straipsnio bei gairių pažeidimą dėl, jei konkrečiai, klaidingo ginčijamos pagalbos skatinamojo poveikio ir būtinumo vertinimo ir į tariamą atsakovės piktnaudžiavimą įgaliojimais.
24 Šiuo atveju būdinga, kad pretenzijos, jog Komisija neatsižvelgė į pradinės pagalbos prašymo pateikimo datą ir į Pirmosios instancijos teismo pripažintą galimybę pakeisti jau suteiktą patvirtintą pagalbą, aiškiai išdėstytos ieškovės argumentuose, kuriais ji siekia įrodyti ginčijamos pagalbos skatinamojo poveikio ir būtinumo klaidingą vertinimą bei tariamą piktnaudžiavimą įgaliojimais.
25 Bet kokiu atveju reikia konstatuoti, kad sprendimo motyvavimas atitinka teismų praktikoje išaiškintus EB 253 straipsnio reikalavimus.
26 Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, EB 253 straipsniu reikalaujamas motyvavimas turi būti pritaikytas prie atitinkamo teisės akto pobūdžio ir aiškiai bei nedviprasmiškai atspindėti tą teisės aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotosios šalys galėtų susipažinti su priimtos priemonės pagrindimu, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti kontrolę. Motyvavimo reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes – visų pirma į teisės akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir adresatų bei kitų su teisės aktu tiesiogiai ir konkrečiai susijusių asmenų suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama motyvuojant išvardyti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar teisės akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į jos formuluotę, bet ir į aplinkybes bei visas atitinkamą klausimą reglamentuojančias teisės taisykles (1985 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai ir Leeuwarder Papierwarenfabriek prieš Komisiją, 296/82 ir 318/82, Rink. p. 809, 19 punktas; 1990 m. vasario 14 d. Sprendimo Delacre ir kt. prieš Komisiją, C‑350/88, Rink. p. I‑395, 15 ir 16 punktai ir 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑56/93, Rink. p. I‑723, 86 punktas).
27 Remiantis sprendimo 42 konstatuojamąja dalimi, 2003 m. gruodžio 22 d. Vokietijos valdžios institucijų pranešime nurodytą priemonę Komisija įvertino kaip neteisėtą pagalbą veiklai, kuri negali būti patvirtinta, nes nėra skatinamojo poveikio ir būtinumo.
28 Reikia pažymėti, kad Komisija sprendime aiškiai motyvuoja išvadą dėl ginčijamos pagalbos skatinamojo poveikio ir būtinumo nebuvimo.
29 Visų pirma būtina pabrėžti, kad aiškiai darydama nuorodą į 9 punkte minėtą nutartį Kronoply prieš Komisiją, Komisija nurodo mananti, kad valstybė narė gali pranešti apie naują pagalbą arba pakeisti patvirtintą projektą, įskaitant atskiras valstybės pagalbos atitinkamam projektui dalis, ir kad Komisija gali tai patvirtinti, jei galima įrodyti kiekvienos pagalbos dalies skatinamąjį poveikį ir būtinumą (sprendimo 24 konstatuojamoji dalis).
30 Sprendimo 28 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat primena gairių 4.2 punkto formuluotę, kuria remiantis reikia daryti prielaidą, kad pagalbos skatinamasis poveikis egzistuoja, kai jos gavėjas pagalbos prašymą pateikė prieš pradėdamas įgyvendinti projektą. Paprasčiausiai perskaičius sprendimo 24 ir 26–35 konstatuojamąsias dalis, galima daryti išvadą, kad Komisija tikrai išnagrinėjo pagalbos skatinamojo poveikio sąlygą ir paaiškino, kodėl dėl šiai bylai būdingų aplinkybių buvo galima neatsižvelgti į gairių 4.2 punkte nurodytą prielaidą ir padaryti išvadą, kad skatinamojo poveikio nėra.
31 Taip pat Komisija sprendimo 24 konstatuojamojoje dalyje ir 36–39 konstatuojamosiose dalyse aiškiai nurodė priežastis, dėl kurių ji galėjo nuspręsti, kad ginčijama pagalba yra nebūtina.
32 Iš to matyti, kad, pirma, ieškovei buvo sudarytos visos sąlygos suvokti priežastis, dėl kurių Komisija turėjo ginčijamą pagalbą paskelbti nesuderinama su bendrąja rinka, kaip tai liudija ieškovės pastabose skiriamas didelis dėmesys tariamai klaidingam Komisijos atliktam ginčijamos pagalbos skatinamojo poveikio ir būtinumo vertinimui, ir, antra, kad Pirmosios instancijos teismas gali vykdyti kontrolę.
33 Todėl su EB 253 straipsnio pažeidimu susijęs pagrindas turi būti atmestas.
Dėl pagrindo, susijusio Reglamento Nr. 659/1999 nuostatų pažeidimu
Šalių argumentai
34 Ieškovė mano, kad Reglamento Nr. 659/1999 9 straipsnis yra teisinis pagrindas, kuriuo remiantis galima keisti jau suteiktą pagalbą bei, svarbiausia, ją padidinti, ir kad Komisija šiuo atveju pažeidė minėto reglamento nuostatas.
35 Ieškovė teigia, kad jei Taryba suteikia Komisijai teisę panaikinti sprendimą ir nurodyti susigrąžinti pagalbą, kai pateikta informacija yra netiksli, tai pastaroji a fortiori turėtų turėti teisę pakeisti ir padidinti suteiktą pagalbą. Iš tikrųjų pagalbos pakeitimas ir padidinimas padarytų daug mažesnį poveikį suinteresuotųjų šalių teisėms nei panaikinimas.
36 Komisija prašo atmesti šį ieškovės pateiktą pagrindą dėl panaikinimo.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
37 Nors ieškovė teigia, kad buvo pažeistos Reglamento Nr. 659/1999 „nuostatos“, savo argumentuose ji nurodo tik minėto reglamento 9 straipsnį.
38 Reglamento Nr. 659/1999 9 straipsnyje „Sprendimo panaikinimas“ teigiama:
„Komisija gali panaikinti pagal 4 straipsnio 2 arba 3 dalis ar pagal 7 straipsnio 2, 3 ir 4 dalis priimtą sprendimą po to, kai suteikia suinteresuotajai valstybei narei galimybę pateikti savo pastabas, jeigu sprendimas buvo priimtas remiantis tyrimo proceso metu pateikta klaidinga informacija, nulėmusia sprendimą. Prieš panaikindama vieną sprendimą ir priimdama naują, Komisija pradeda formalaus tyrimo procesą pagal 4 straipsnio 4 dalį. Šio reglamento 6, 7 ir 10 straipsniai, 11 straipsnio 1 dalis, 13, 14 ir 15 straipsniai taikomi mutatis mutandis.“
39 Paprasčiausiai perskaičius Reglamento Nr. 659/1999 9 straipsnį matyti, kad juo išimtinai siekiama suteikti Komisijai teisę panaikinti savo sprendimus ir kad jis taikomas tik tais atvejais, kai Komisijai buvo pateikta netiksli informacija ir kai institucija, remdamasi ta informacija, priėmė sprendimą, kad pagalbos nėra arba kad pagalba yra suderinama su bendrąja rinka.
40 Taigi, kaip visiškai teisingai pažymi Komisija, ieškovė savo ieškinyje aiškiai teigia, kad „tokia prielaida šiuo atveju neegzistuoja, nes pateikta informacija nebuvo netiksli“. Taip pat reikia pabrėžti, kad šiuo atveju ieškovė nekaltina Komisijos dėl to, kad ši nepanaikino 2001 m. liepos 3 d. Sprendimo.
41 Argumentu dėl „a fortiori“ ieškovė faktiškai bando, remdamasi Reglamento Nr. 659/1999 9 straipsniu, teigti, kad Komisija, remdamasi minėtu straipsniu, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad jau suteikta ir patvirtinta pagalba gali būti pakeista, tačiau Pirmosios instancijos teismas negali pritarti tokiam teiginiui, nes šis argumentas grindžiamas pernelyg plačiu ir akivaizdžiai contra legem minėto straipsnio aiškinimu.
42 Bet kokiu atveju, net jei Reglamento Nr. 659/1999 9 straipsnis galėtų būti laikomas tinkamu teisiniu pagrindu pirma minėtam sprendimui priimti, tai nereikštų, kad bet kokia pranešime Komisijai nurodyta papildoma pagalba, kaip ir šiuo atveju, būtinai būtų suderinama su bendrąja rinka.
43 Esant tokioms aplinkybėms, reikia atmesti pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 659/1999 nuostatų pažeidimu.
Dėl pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktų, EB 88 straipsnio bei gairių pažeidimu
Šalių argumentai
– Dėl skatinamojo poveikio nebuvimo
44 Pirma, ieškovė nurodo, jog remiantis gairių 4.2 punkto trečiąja pastraipa pakanka prašymą dėl pagalbos pateikti prieš pradedant įgyvendinti projektą, kad būtų tenkinamas skatinamojo poveikio kriterijus. Šis vienintelis kriterijus šiuo atveju yra įvykdytas, nes prašymas suteikti pagalbą kompetentingai nacionalinei institucijai buvo pateiktas 2000 m. sausio 28 d., t. y. prieš projekto įgyvendinimo darbų pradžią. Nors Komisija sprendime priminė gairių 4.2 punkte nurodytą kriterijų, ji pažeidė šią nuostatą, nes skatinamąjį poveikį nagrinėjo atsižvelgdama į momentą, kada valstybė narė pranešė apie ginčijamą pagalbą, o ne į momentą, kada ieškovė pranešė apie projektą nacionalinėms valdžios institucijoms.
45 Kalbant apie tai, kad atsižvelgiama į pranešimo pateikimo momentą ir kad projektas buvo baigtas iki pranešimo pateikimo, Komisijos požiūris, kurio ji laikėsi sprendime, neturi jokios reikšmės skatinamojo poveikio vertinimui, kuriam Pirmosios instancijos teismas prieštarauja 2002 m. gegužės 14 d. Sprendime Graphischer Maschinenbau prieš Komisiją (T‑126/99, Rink. p. II‑2427), ir neatsispindi ekonominės realijos.
46 Antra, ieškovė primena paprašiusi 77 mln. DEM pagalbos, kuri sudaro 35 % investicijų sąnaudų, o iš ILB gavo 69,3 mln. DEM sumą, kuri sudaro 31,5 % investicijų sąnaudų. Ieškovės prašymas, susijęs su 7,7 mln. DEM, t. y. 3,5 % investicijų sąnaudų, dar galioja, nes administracinė protesto procedūra ILB dar nebaigta.
47 Ji teigia, kad sprendime Komisija nurodo, jog prašymas dėl pradinės pagalbos yra „baigtas“ priėmus 2001 m. liepos 3 d. Sprendimą, nes jame kalbama tik apie dalį prašytos pagalbos sumos. Ieškovė taip pat atkreipia dėmesį, kad sprendimas buvo priimtas atsakant į „prašymą dėl pakeitimo“, kuris aiškiai nurodytas 2003 m. gruodžio 22 d. Vokietijos valdžios institucijų pranešime.
48 Trečia, ieškovė teigia, kad Komisija neatsižvelgė į tai, jog nebūtina turėti naujų reikalavimus atitinkančių išlaidų, kad būtų galima patvirtinti kitą pagalbą, be tos, kuri jau buvo suteikta. Tai, kad iš esmės galima gauti kelias pagalbas tam pačiam projektui, taigi ir toms pačioms reikalavimus atitinkančioms išlaidoms, matyti iš 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 69/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai (OL L 10, p. 30) penktos konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio. Tokia išeitis taikoma regioninei pagalbai, jei neviršijama 35 % pagalbos riba, nustatyta remiantis daugiasektorinės programos nuostatomis. Taigi 35 % pagalbos intensyvumas šiuo atveju būtų suderinamas su bendrąja rinka, jei „rinkos būklės“ koeficientas būtų ne 0,75, o 1.
– Dėl būtinumo nebuvimo
49 Ieškovė teigia, kad regioninės pagalbos srityje Komisija taip nustatė ir apribojo būtinumo kriterijų, jog pakanka prašymą pateikti prieš pradedant įgyvendinti projektą, kad būtų galima pripažinti pagalbos būtinumą. Tokiu atveju būtinumo kriterijus nagrinėjamas taip pat kaip ir skatinamojo poveikio kriterijus.
50 Ji teigia, kad pagalbos prašymo pateikimo datos kriterijus taip pat taikomas, jei keičiama suteikta pagalba, ir atkreipia dėmesį, kad Komisija pripažįsta, jog Pirmosios instancijos teismo praktikoje paminėta galimybė padidinti pagalbą taikoma ne tik visiškai naujam projektui. Papildant Komisijos nurodytus atvejus, kuriais pagalbą galima keisti arba skirti papildomą pagalbą, reikia paminėti atvejį, kaip yra ir šioje byloje, kai Komisija klaidingai atlieka rinkos vertinimą, kai siekiama vienodos Komisijos praktikos tvirtinant pagalbą ir kai pradinė nacionalinė procedūra dar nebaigta.
51 Sprendimo 39 konstatuojamojoje dalyje Komisijos pateiktas būtinumo sąvokos aiškinimas, be kita ko, yra klaidingas, kadangi Komisija neatsižvelgė į tai, kad ieškovė, remdamasi taikomų nacionalinių teisės aktų nuostatomis, privalėjo įgyvendinti projektą per 36 mėnesius, t. y. iki 2005 m. sausio 1 d., nes kitaip būtų netekusi visos pagalbos. Būtų nelogiška iš ieškovės reikalauti įgyvendinti projektą per tam tikrą laiką, jei yra žinoma, kad laiku jį įgyvendinus netenkama galimybės patvirtinti pagalbos padidinimą. Taikant tokį metodą, tektų paneigti Pirmosios instancijos teismo praktiką, kurioje numatyta galimybė pakeisti pagalbą arba suteikti papildomą pagalbą.
– Dėl pagalbos veiklai vertinimo
52 Ieškovė teigia, kad sprendime Komisijos pateiktas pagalbos veiklai aiškinimas yra klaidingas, nes Vokietijos Federacinės Respublikos pranešime nurodyta regioninė pagalba ir visa Komisijai jos pateikta informacija susijusi su reikalavimais pagal daugiasektorinę programą.
53 Komisija prašo atmesti ieškovės pateiktą pagrindą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
– Dėl pagrindo priimtinumo
54 Reikėtų priminti, kad Pirmosios instancijos teismo Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinyje turi būti nurodyta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši santrauka turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų parengti atsiliepimą, o Pirmosios instancijos teismas priimtų sprendimą, jei įmanoma, be jokios kitos papildomos informacijos. Taigi ieškinyje turi būti išsamiai išplėtotas pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys, todėl abstraktus paaiškinimas neatitinka Procedūros reglamento reikalavimų (1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Viho prieš Komisiją, T‑102/92, Rink. p. II‑17, 68 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 333 punktas).
55 Toks Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra vienas iš nepriimtinumo pagrindų, kurį Pirmosios instancijos teismas gali, remdamasis minėto reglamento 113 straipsniu, savo iniciatyva svarstyti vykstant bet kuriai proceso stadijai ir išklausęs šalis (1990 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Automec prieš Komisiją, T‑64/89, Rink. p. II‑367, 73 ir 74 punktai ir 1995 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Exporteurs in Levende Varkens ir kt. prieš Komisiją, T‑481/93 ir T‑484/93, Rink. p. II‑2941, 75 punktas).
56 Šiuo atveju reikia pabrėžti, kad ieškovė paprasčiausiai teigia, jog buvo pažeistas EB 88 straipsnis, nepateikdama jokių argumentų tam teiginiui pagrįsti. Per posėdį Pirmosios instancijos teismui uždavus dėl to klausimą ieškovė nepateikė jokių paaiškinimų.
57 Tokiomis aplinkybėmis šis pagrindas turi būti pripažintas nepriimtinu tiek, kiek jis susijęs su EB 88 straipsnio pažeidimu.
– Dėl pagrindo pagrįstumo
58 Yra žinoma, jog Komisija nusprendė, kad nė viena EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta išimtis negali būti taikoma 3 936 947 eurų valstybės pagalbai, kurią Vokietijos Federacinė Respublika numato skirti ieškovei, ir kad dėl šios priežasties minėta pagalba turi būti pripažinta prieštaraujančia bendrajai rinkai.
59 Remiantis sprendimo sandara ir jame išdėstytų konstatuojamųjų dalių turiniu matyti, kad Komisijos išvada grindžiama dviem skirtingais pagrindais, t. y. skatinamojo poveikio nebuvimu ir ginčijamos pagalbos nebūtinumu. Taigi sprendimo 20 konstatuojamojoje dalyje Komisija pabrėžia, kad „aptariama pagalba neatitinka dviejų esminių sąlygų: skatinamojo poveikio ir būtinumo“.
60 Nors tam tikrais atvejais jos gali būti neatskiriamos viena nuo kitos, šios dvi pagalbos atitikimo sąlygos turi atskiras reikšmes, todėl abu sprendimo pagrindai dėl skatinamojo poveikio ir būtinumo nebuvimo turi būti laikomi savarankiškais. Dėstydama šį argumentą dėl panaikinimo ieškovė iš esmės konkrečiai ginčija kiekvieną sprendimo pagrindą atskirai.
61 Apklausiamos per posėdį abi šalys patvirtino, kad sprendimo turinys taip turi būti suprantamas ir kad būtina kartu svarstyti abi su skatinamuoju poveikiu ir pagalbos būtinumu susijusias sąlygas, kad ją būtų galima laikyti suderinama su bendrąja rinka; visa tai užfiksuota posėdžio protokole.
62 Čia reikia priminti, kad jei vien tam tikrų sprendimo motyvų pakanka teisiškai jį pagrįsti, kitų teisės akto motyvų trūkumai bet kokiu atveju neturi įtakos jo rezoliucinei daliai (pagal analogiją žr. 2001 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija ir Prancūzija prieš TF1, C‑302/99 P ir C‑308/99 P, Rink. p. I‑5603, 26–29 punktus ir 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo General Electric prieš Komisiją, T‑210/01, Rink. p. II‑5575, 42 punktą). Be to, jei Komisijos sprendimo rezoliucinė dalis grindžiama keliais pagrindais, kurių kiekvieno atskirai pakaktų tai konstatuojamajai daliai pagrįsti, teisės aktą galima panaikinti tik tuo atveju, jei abu pagrindai pripažįstami neteisėtais. Todėl klaidos ar kitokio trūkumo, susijusio tik su vienu pagrindu, nepakanka ginčijamo sprendimo panaikinimui pagrįsti, nes ta klaida negali turėti lemiamos įtakos rezoliucinei daliai, kurią priėmė sprendimo autorius (pagal analogiją žr. 45 punkte minėto sprendimo Graphischer Maschinenbau prieš Komisiją 49–51 punktus ir pirmiau minėto sprendimo General Electric prieš Komisiją 43 punktą).
63 Tokiomis aplinkybėmis visų pirma reikia išnagrinėti ieškovės pateiktus reikalavimus, susijusius su argumentais, grindžiamais EB 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktų pažeidimu dėl sprendimo antrojo pagrindo, susijusio su ginčijamos pagalbos nebūtinumu.
64 Šiame straipsnyje nustatyta, kad bendrajai rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma:
„a) pagalba, skirta regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti;
<…>
c) pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui;
<…>“
65 Kaip Komisija nurodo sprendimo 36 konstatuojamojoje dalyje, ji gali pripažinti pagalbą suderinama su EB 87 straipsnio 3 dalimi tik tuo atveju, jei gali konstatuoti, kad ta pagalba skirta vienam iš minėtų tikslų įgyvendinti, tikslų, kurių pagalbą gaunanti įmonė negalėtų pasiekti savomis jėgomis esant įprastinėms rinkos sąlygoms. Kitaip tariant, nereikėtų valstybėms narėms leisti teikti išmokų, dėl kurių pagerėtų jas gaunančios įmonės finansinė padėtis, jei jos nėra reikalingos EB 87 straipsnio 3 dalyje išvardytiems tikslams pasiekti (šiuo klausimu žr. 1980 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Philip Morris Holland prieš Komisiją, 730/79, Rink. p. 2671, 17 punktą).
66 Iš tikrųjų negalima leisti, kad pagalba apimtų sąlygas, visų pirma jos sumą, kurių ribojamasis poveikis būtų didesnis, nei reikia tam, kad pasinaudojus pagalba būtų galima pasiekti sutartimi leidžiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 1977 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Iannelli & Volpi, 74/76, Rink. p. 557, 15 punktą).
67 Iš sprendimo matyti, kad Komisija priėjo išvadą, jog ginčijama pagalba nebūtina, iš esmės remdamasi dviem objektyviais argumentais.
68 Visų pirma Komisija nustatė, kad 3 936 947 eurų pagalba, apie kurią Vokietijos Federacinė Respublika pranešė 2003 m. gruodžio 22 d., nesusijusi nei su nauju ieškovės investiciniu projektu, nei naujų darbo vietų kūrimu, o tik su orientuotų drožlių plokščių gamyklos statyba, apie kurią buvo pranešta 2000 m. gruodžio 22 dieną.
69 Dokumentuose Komisija, ieškovei neprieštaraujant, taip pat cituoja 2003 m. gruodžio 22 d. pranešimo 3.2.2 punkto sakinį, kuriame pasakyta, kad „visos subsidijuotinos investicijos neviršija pradžioje prašytos investicijų sumos“. Remiantis šio pranešimo 3.3.1 punkte pateiktais skaičiais, ginčijamos pagalbos suma atitinka 3,5 % pradinių investicijų sąnaudų, taip padidinant pagalbos intensyvumą nuo 31,5 iki 35 % minėtų sąnaudų.
70 Antra, Komisija atsižvelgė į faktą, kad investicijų projektą, susijusį su orientuotų drožlių plokščių gamyklos statyba, ieškovė jau visiškai užbaigė panaudodama suteiktą 35,43 mln. eurų subsidiją, kuri sudaro 31,5 % pagalbos intensyvumą investicinėms išlaidoms, ir į tai, kad visi darbai baigti gerokai iki antrojo pranešimo pateikimo 2003 m. gruodžio 22 dieną.
71 Taigi šalys sutaria, kad ieškovė tęsė savo veiklą gavusi tik 31,5 % intensyvumo pagalbą ir kad 2000 m. vasarį pradėti minėtos gamyklos statybos darbai buvo visiškai baigti 2003 m. sausio pabaigoje, t. y. beveik metai iki antrojo pranešimo.
72 Remdamasi šia aplinkybe, Komisija padarė išvadą, kad Kronoply ekonominė veikla yra pelninga arba kad šiai įmonei bet kokiu atveju nereikia papildomos pagalbos ir kad šiame etape bet kokia nauja pagalba būtų vertinama kaip nenumatytas ieškovės pelnas (sprendimo 39 konstatuojamoji dalis).
73 Kalbant šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovė neteigia, jog aptariamam investicijų projektui užbaigti galiausiai reikėjo papildomų išlaidų, kurias ji turėjo finansuoti nuosavais ištekliais ar imdama paskolą, o dėl to galėjo pablogėti jos finansinė padėtis. Taigi ieškovė neteigia, kad papildoma 3 936 947 eurų pagalba, apie kurią Komisijai buvo pranešta 2003 m. gruodžio 22 d., jai buvo ekonomiškai reikalinga aptariamam investicijų projektui galutinai užbaigti.
74 Darytina išvada, kad Komisija tokiomis aplinkybėmis visiškai teisingai nusprendė, jog ginčijama pagalba iš pagalbos gavėjo nereikalaujama nei atskaitomybės, nei įnašo, siekiant bendrojo intereso tikslo, ir kad tai yra pagalba veiklai, skirta einamosioms bendrovės išlaidoms, kurias Kronoply įprastomis sąlygomis būtų turėjusi padengti pati, apmokėti, tačiau ta pagalba negalėjo būti patvirtinta.
75 Kalbant šiuo klausimu reikia priminti, kad pagalba veiklai, t. y. pagalba, skirta bendrovės išlaidoms apmokėti, kurias įprastai ji turi padengti pati valdydama ar vykdydama įprastą veiklą, iš esmės iškraipo konkurencijos sąlygas (žr. 2000 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑156/98, Rink. p. I‑6857, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
76 Nė vienu ieškovės pateiktu argumentu negalima paneigti 74 punkte išdėstytos išvados.
77 Ieškovė teigia, pirma, jog, remiantis gairėse nurodyta Komisijos sprendimų priėmimo praktika, pagalbos būtinumui, kaip ir skatinamajam poveikiui, apibūdinti pakanka, kad nacionalinis prašymas suteikti pagalbą būtų pateiktas iki investicijų projekto įgyvendinimo pradžios.
78 Tačiau reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikia jokios nuorodos į Komisijos sprendimus, kuriuose būtų taikoma tokia praktika, ir kad nagrinėjant sprendimą, atvirkščiai, paaiškėja, jog gairių 4.2 punkto trečiojoje pastraipoje aptariama tik vienintelė sąlyga, susijusi su pagalbos skatinamuoju poveikiu.
79 Toje nuostatoje pasakyta, kad „pagalbos schemose turi būti numatyta, kad prašymas suteikti pagalbą turi būti pateiktas iki projektų įgyvendinimo pradžios“.
80 Tenka pažymėti, kad šioje nuostatoje kalbama apie su laiku susijusią aplinkybę ir kad taip daroma nuoroda į tyrimą ratione temporis, kuris visiškai tinkamas skatinamajam poveikiui vertinti. Vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į atitinkamos įmonės sprendimą investuoti, kuris žymi šio dinaminio proceso, kurį, kaip ir ieškovės atveju, būtinai sudaro investicijos į bendrovę, pradžią.
81 Kaip nustatyta sprendimo 30 konstatuojamojoje dalyje, 4.2 punkte nurodytu tyrimu siekiama patikrinti skatinamąjį poveikį per daug neatidedant investavimo, nes išsamus visų ekonominių naudos gavėjo investicinio sprendimo aspektų tyrimas gali būti labai sudėtingas ir (arba) ilgas. Šiuo susirūpinimu paaiškinama, kad paprasčiausiai konstatavus, jog prašymas suteikti pagalbą yra pateiktas anksčiau už investicijų projekto įgyvendinimo pradžią, galima, pasak Komisijos, daryti prielaidą, kad skatinamasis poveikis egzistuoja.
82 Šioje byloje, kurioje ginčijamasi dėl pagalbos būtinumo, iškeltas klausimas dėl realių aptariamo investicijų projekto įgyvendinimo sąlygų vertinimo ir dėl ieškovės atskaitomybės egzistavimo, kuriais būtų galima pagrįsti papildomą pagalbą, apie kurią pranešta 2003 m. gruodžio 22 dieną.
83 Remiantis ieškovės argumentais, faktiškai objektyvią ir esminę pagalbos būtinumo sąlygą reikėtų vertinti atsižvelgiant tik į formalų kriterijų, o su tuo sutikti negalima.
84 Ieškovė teigia, antra, kad Komisija, aiškindama pagalbos būtinumo sąvoką, neatsižvelgia į faktą, jog ji, remdamasi taikytinų nacionalinių teisės aktų nuostatomis, privalėjo įgyvendinti projektą per 36 mėnesius, t. y. iki 2005 m. sausio 1 d., nes priešingu atveju būtų netekusi visos pagalbos, ir paneigia Pirmosios instancijos teismo praktiką, kurioje numatyta galimybė patvirtinti jau suteiktos pagalbos padidinimą.
85 Aišku, kad po to, kai valstybė narė praneša apie pagalbos projektą, ir po to, kai Komisija jį patvirtina, ši valstybė turi galimybę pranešti apie projektą suteikti pagalbą gavusiai bendrovei naują pagalbą arba iš dalies pakeisti jau suteiktą pagalbą (2002 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nuove Industrie Molisane prieš Komisiją, T‑212/00, Rink. p. II‑347, 47 punktas ir 9 punkte minėtos nutarties Kronoply prieš Komisiją 50 punktas). Šis naujas pranešimas pateikiamas nagrinėti Komisijai, kuri, patikrinusi EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse išdėstytas sąlygas, gali pripažinti, kad pagalba yra suderinama su bendrąja rinka (šiuo klausimu žr. pirmiau minėto sprendimo Nuove Industrie Molisane prieš Komisiją 46 punktą).
86 Neneigdama šios valstybėms narėms suteiktos galimybės, Komisija apie ją aiškiai kalba sprendimo 24 punkte. Komisija akivaizdžiai sutinka, kad vienam investicijų projektui galima taikyti kelias pagalbas, tačiau su sąlyga, kad kiekviena pagalba galėtų būti laikoma suderinama su bendrąja rinka ir kad būtų laikomasi pagalbos būtinumo reikalavimo.
87 Be to, kaip visiškai teisingai dokumentuose pažymi Komisija, dėl to, kad nacionalinės teisės aktuose numatyta, jog projektas turi būti įgyvendintas per tam tikrą laikotarpį, savaime neprarandama galimybė prašyti padidinti šiam projektui jau suteiktą pagalbą pasibaigus minėtam laikotarpiui ir gauti patvirtinimą.
88 Todėl yra įmanoma, kad valstybė narė, pasibaigus nacionaliniuose teisės aktuose nustatytam laikotarpiui, Komisijai praneša apie papildomą pagalbą atitinkamam projektui, kuriam įgyvendinti prireikė papildomų išlaidų dėl nenumatytų išorinių veiksnių.
89 Tokiomis aplinkybėmis Komisija privalo nustatyti, ar papildoma pagalba, apie kurią pranešta, gali būti laikoma būtina atsižvelgiant į didžiausią pagalbos intensyvumo ribą, taikomą regioninei pagalbai pagal daugiasektorinę programą.
90 Šioje byloje Komisija teisingai elgėsi tik konstatuodama, kad aptariamą investicijų projektą ieškovė buvo pabaigusi naudodama iš pradžių suteiktą pagalbą ir iki pranešimo apie ginčijamą pagalbą.
91 Iš tikrųjų reikia priminti, jog ieškovė niekada nėra teigusi, kad dėl aptariamo investicijų projekto, taigi ir vieno iš EB 87 straipsnio 3 dalyje nustatytų tikslų, įgyvendinimo ji būtų patyrusi papildomų išlaidų ir kad numatytas pradinės pagalbos padidinimas 3 936 947 eurais, apie kurį pranešta 2003 m. gruodžio 22 d., turi būti laikomas būtinu, nes yra skirtas toms išlaidoms iš dalies ar visiškai kompensuoti.
92 Ieškovė tik teigia, kad papildoma pagalba investicijų projektui turi būti patvirtinta tada, kai, kaip ir šioje byloje:
– sprendime, kuriuo pripažįstama, kad pradinė pagalba atitinka reikalavimus, Komisija atliko klaidingą aptariamų produktų rinkos vertinimą,
– siekiama vieningos su šia rinka susijusios pagalbos tvirtinimo praktikos,
– su pradiniu pagalbos prašymu susijusi nacionalinė administracinė procedūra dar nebaigta.
93 Pirma, reikia pabrėžti, kad tariamas tvirtinimas, jog Komisija klaidingai įvertino aptariamų produktų rinką, prieštarauja teiginiui, kad Vokietijos valdžios institucijų pateikta informacija, kuria remiantis buvo priimtas 2001 m. liepos 3 d. Sprendimas, yra teisinga. Antra, pirmiau išdėstytame punkte pateikti ieškovės argumentai neturi jokios reikšmės pagalbos būtinumo sąlygai, kuri apibrėžta šio sprendimo 65 ir 66 punktuose.
94 Iš bylos dokumentų faktiškai matyti, kad pranešimu apie ginčijamą pagalbą paprasčiausiai buvo siekiama pasiekti 35 % pagalbos intensyvumą, kuris atitiktų pradinį prašymą suteikti pagalbą, kadangi ieškovė akivaizdžiai nesutiko su nustatytu 0,75 „konkurencijos padėties“ koeficientu, nes kelios savaitės po 2001 m. liepos 3 d. Sprendimo priimtame Komisijos sprendime dėl pagalbos konkuruojančiai bendrovei Glunz AG projekto buvo patvirtintas koeficientas 1.
95 Trečia, iš esmės remdamasi 2003 m. gruodžio 22 d. pranešimu ieškovė nesutinka su tuo, kad ginčijama pagalba laikoma pagalba veiklai.
96 Vis dėlto reikia pabrėžti, kad vien dėl to, jog valstybės narės pranešimas yra „susijęs“ su regionine pagalba investicijoms, negalima teigti, kad atitinkama priemonė negali būti pagalba veiklai.
97 Būtina priminti, kad už valstybės pagalbos kontrolės sistemos įgyvendinimą, kuris nustatytas EB 88 straipsnyje ir su juo susijusioje teismų praktikoje, iš esmės atsakinga Komisija ir kad taikant EB 87 straipsnio 3 dalį ji turi didelę diskreciją, kuriai įgyvendinti reikalingi ekonominiai ir socialiniai vertinimai turi būti atlikti atsižvelgiant į Bendrijos kontekstą (1991 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑303/88, Rink. p. I‑1433, 34 punktas ir 75 punkte minėto sprendimo Vokietija prieš Komisiją 67 punktas).
98 Šiuo atveju Komisija teisingai nusprendė, kad pagalbos būtinumo sąlyga yra netenkinama ir kad ginčijama pagalba turi būti laikoma pagalba veiklai, nes ji suteikta nereikalaujant jos gavėjo atskaitomybės ir skirta bendrovės finansinei padėčiai pagerinti.
99 Iš išdėstytų argumentų matyti, kad ieškovė neįrodė, kad Komisija klaidingai nusprendė, jog pagalba yra nebūtina.
100 Tokiomis aplinkybėmis ir net jei Komisija klaidingai nusprendė, kad ginčijama pagalba neatitinka skatinamojo poveikio reikalavimo konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis, kai buvo pranešta apie papildomą pagalbą jau patvirtintam investicijų projektui ir sukurta nedaloma ekonominė visuma, reikia konstatuoti, kad remiantis 59–62 punkte išdėstytais argumentais sprendimas yra pagrįstas tik pagalbos būtinumo nebuvimu.
101 Todėl darytina išvada, kad ieškinio pagrindas, susijęs su EB 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktų ir gairių pažeidimu, turi būti atmestas.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžiomis Komisijos klaidomis, padarytomis konstatuojant faktines aplinkybes
Šalių argumentai
102 Pirma, ieškovė teigia, kad sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje Komisija klaidingai nurodo, jog pagal procedūrą N 813/2000 ji pripažino tinkamais Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktus duomenis ir priėmė jos padarytas išvadas dėl aptariamų produktų rinkos. Iš 2001 m. liepos 3 d. Komisijos sprendimo aiškiai matyti, kad jos ir Vokietijos Federacinės Respublikos nuomonės dėl klausimo, ar investicijos buvo atliktos smunkančios rinkos sąlygomis, išsiskyrė.
103 Antra, ji teigia, kad sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje pateiktas teiginys, jog Vokietijos Federacinė Respublika ir ieškovė sutiko su 2001 m. liepos 3 d. Komisijos sprendimu, yra netikslus. Fakto, kad nebuvo pareikštas ieškinys dėl šio sprendimo, kuriuo pagalba pripažįstama visiškai atitinkanti reikalavimus, negalima laikyti sutikimu, nes toks ieškinys būtų nepriimtinas dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimo. Be to, ieškovė teisiškai privalėjo, remdamasi nacionaliniais teisės aktais, įgyvendinti projektą, apie kurį buvo pranešta, per 36 mėnesius nuo Komisijos patvirtinimo.
104 Trečia, ieškovė tvirtina, kad Komisija sprendime klaidingai nurodo, jog jau buvo atsisakyta jai suteikti 35 % pagalbos intensyvumą. Pasak ieškovės, apie 31,5 % pagalbos intensyvumo, patvirtinto 2001 m. liepos 3 d. Sprendime, ir 35 % pagalbos intensyvumo, nustatyto teisingai taikant daugiasektorinę programą, skirtumą dar nebuvo kalbama vykdant procedūrą dėl valstybės pagalbos iki 2003 m. gruodžio 22 d. pranešimo ir tik Komisijos sprendime buvo atsisakyta patvirtinti 35 % (sudėtinį) pagalbos intensyvumą.
105 Ketvirta, ji atkreipia dėmesį, kad tikrindama, ar egzistuoja skatinamasis pagalbos poveikis, taigi ar prašymas suteikti pagalbą buvo pateiktas iki projekto įgyvendinimo pradžios, Komisija sprendime nė karto nenurodo jos pagalbos prašymo pateikimo datos, t. y. 2000 m. sausio 28 dienos. Todėl Komisija remiasi neišsamiais faktais.
106 Ieškovė teigia, kad jei Komisija būtų teisingai konstatavusi faktines aplinkybes, ji būtų padariusi kitokią išvadą, ir kad sprendimui panaikinti pakanka vien jos padarytų akivaizdžių klaidų konstatuojant faktines aplinkybes.
107 Komisija prašo atmesti šį ieškovės nurodytą pagrindą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
108 Remiantis teismų praktika, kad būtų panaikintas skundžiamas aktas, nepakanka nustatyti, jog jame yra faktinė klaida, taip pat reikia, kad ši klaida turėtų poveikį paties akto turiniui arba, kitaip tariant, kad jei tos klaidos nebūtų, aktas būtų galėjęs būti kitoks (šiuo klausimu žr. 1995 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo NTN Corporation ir Koyo Seiko prieš Tarybą, T‑163/94 ir T‑165/94, Rink. p. II‑1381, 115 punktą; 2004 m. spalio 28 d. Sprendimo Shanghai Teraoka Electronics prieš Tarybą, T‑35/01, Rink. p. II‑3663, 167 punktą ir 2007 m. kovo 14 d. Sprendimo Aluminium Silicon Mill Products prieš Tarybą, T‑107/04, Rink. p. II‑669, 66 punktą).
109 Šioje byloje pakanka konstatuoti, kad net darant prielaidą, jog Komisija padarė visas keturias ieškovės nurodytas faktines klaidas, išvada dėl pagalbos būtinumo nebuvimo liktų pagrįsta remiantis šio sprendimo 68–74 punktuose išdėstytais argumentais.
110 Visos keturios Komisijos sprendime tariamai padarytos faktinės klaidos, susijusios su teiginiais, kad pripažįstamas Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktos informacijos tinkamumas, kad neprieštaraujama 2001 m. liepos 3 d. Sprendimui, su atsisakymu suteikti 35 % pagalbos intensyvumą bei su tikslios pradinio pagalbos prašymo pateikimo datos nenurodymu, iš esmės neturi jokios įtakos pirma nurodytai išvadai ir iš jos išplaukiančiam ginčijamos pagalbos nesuderinamumui su bendrąja rinka.
111 Tokiomis aplinkybėmis šis pagrindas turi būti atmestas kaip bet kokiu atveju netinkamas.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžiomis Komisijos klaidomis vertinant faktines aplinkybes ir su piktnaudžiavimu įgaliojimais
Šalių argumentai
112 Ieškovė teigia, kad Komisija akivaizdžiai klaidingai įvertino skatinamojo poveikio kriterijų, nes neišnagrinėjo gairių 4.2 punkte nurodyto kriterijaus ir neatsižvelgė į tai, kad pagal Komisijos patvirtintus nacionalinius įstatymus ji privalėjo įgyvendinti projektą per nustatytą laikotarpį. Sprendime Komisija prieštarauja Pirmosios instancijos teismo praktikai, pagal kurią galima suteikti kitą pagalbą arba pakeisti jau suteiktąją.
113 Komisija taip pat nepasinaudojo savo diskrecija, kuri yra patvirtinta anksčiau nurodytoje Pirmosios instancijos teismo praktikoje ir kuri jai suteikta pagal Reglamento Nr. 659/1999 9 straipsnį.
114 Visą sprendimą grįsdama vieninteliu faktu, kad projektas jau buvo užbaigtas gavus 31,5 % pagalbos intensyvumą dar iki to momento, kai ji gavo Vokietijos pranešimą, Komisija atskleidžia savo ketinimą gauti apibrėžtą rezultatą sprendimą grįsdama tik materialiomis aplinkybėmis, tačiau jų nevertindama teisiniu požiūriu. Nenagrinėdama skatinamojo poveikio kriterijaus ji akivaizdžiai siekė tikslo, kad būtų padaryta išvada, jog tokio poveikio nėra. Todėl čia galima įžvelgti Komisijos piktnaudžiavimą įgaliojimais.
115 Komisija prašo atmesti šį ieškovės nurodytą pagrindą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
116 Dėl pagrindo, susijusio su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, išnagrinėjus ieškinį matyti, kad ieškovė šiuo klausimu pateikia argumentus, kuriais rėmėsi grįsdama pagrindus, susijusius su Reglamento Nr. 659/1999 9 straipsnio pažeidimu ir EB 87 straipsnio bei gairių pažeidimu.
117 Kaip jau nurodyta anksčiau, šiais dviem pagrindais negalima pagrįsti sprendimo panaikinimo.
118 Dėl su piktnaudžiavimu įgaliojimais susijusio pagrindo pažymėtina, kad ieškovės argumentas grindžiamas teiginiu, jog „nenagrinėdama skatinamojo poveikio kriterijaus ji akivaizdžiai siekė tikslo padaryti išvadą, kad tokio poveikio nėra“ ir kad „čia galima įžvelgti Komisijos piktnaudžiavimą įgaliojimais“.
119 Paprasčiausiai perskaičius sprendimą galima daryti išvadą, kad aptariamas pagrindas grindžiamas klaidinga prielaida, nes Komisija tikrai išnagrinėjo skatinamojo pagalbos poveikio sąlygą paaiškindama, kodėl remiantis ypatingomis šios bylos aplinkybėmis galima atmesti gairių 4.2 punkte nurodytą prielaidą ir padaryti išvadą, kad skatinamojo poveikio nėra.
120 Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymo, jog Komisija šiuo atveju piktnaudžiavo įgaliojimais.
121 Remiantis anksčiau išdėstytais argumentais darytina išvada, kad šis pagrindas yra nepagrįstas ir kad dėl to turi būti atmestas visas ieškinys.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
122 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo, remiantis Komisijos reikalavimais, ji turi padengti bylinėjimosi išvadas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Kronoply GmbH & Co. KG padengia bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2009 m. sausio 14 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Faktinės bylos aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
Dėl pagrindo, susijusio su EB 253 straipsnio pažeidimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl pagrindo, susijusio Reglamento Nr. 659/1999 nuostatų pažeidimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktų, EB 88 straipsnio bei gairių pažeidimu
Šalių argumentai
– Dėl skatinamojo poveikio nebuvimo
– Dėl būtinumo nebuvimo
– Dėl pagalbos veiklai vertinimo
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
– Dėl pagrindo priimtinumo
– Dėl pagrindo pagrįstumo
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžiomis Komisijos klaidomis, padarytomis konstatuojant faktines aplinkybes
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžiomis Komisijos klaidomis vertinant faktines aplinkybes ir su piktnaudžiavimu įgaliojimais
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl bylinėjimosi išlaidų