Sujungtos bylos C‑20/15 P ir C‑21/15 P
Europos Komisija
prieš
World Duty Free Group SA ir kt.
„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Mokesčių sistema – Pelno mokestis – Atskaitymas – Prestižo, gauto įmonėms, Ispanijos rezidentėms mokesčių tikslais, įsigijus bent 5 % įmonių, reziduojančių mokesčių tikslais už šios valstybės narės teritorijos ribų, amortizacija – Sąvoka „valstybės pagalba“ – Atrankinio pobūdžio sąlyga“
Santrauka – 2016 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
1. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimo kriterijai – Kumuliacinės sąlygos
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Kriterijai
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
3. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Viešosios valdžios institucijų suteikiamos mokesčių lengvatos tam tikroms įmonėms – Įtraukimas – Lengvata, atsiradusi dėl bendros priemonės, taikomos visiems ūkio subjektams be išimties – Neįtraukimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
4. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Priemonė, kuria suteikiamas pranašumas – Priemonės atrankinio pobūdžio nustatymui tinkamas palyginimo kriterijus – Ūkio subjektų, esančių panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje, diferencijacija, nepateisinama bendros mokesčių sistemos pobūdžiu ir struktūra
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
5. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Labai didelis įmonių, kurios gali pasinaudoti priemone, arba įmonių, priklausančių įvairiems veiklos sektoriams, skaičius – Poveikio nebuvimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
6. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Mokesčių priemonė, kuria gali pasinaudoti vien įmonės, atliekančios tam tikras operacijas – Įtraukimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
7. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Mokesčių pagalba eksportui – Įtraukimas – Sąlygos
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
1. Norint nacionalinę priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, kad būtų įgyvendintos visos toliau nurodomos sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės arba iš valstybinių išteklių suteikta pagalba. Antra, tokia priemonė turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, priemonė turi suteikti pranašumą jos gavėjui. Ketvirta, dėl jo turi arba gali būti iškraipyta konkurencija.
(žr. 53 punktą)
2. Kalbant apie atrankinio pobūdžio sąlygą, kuri sudaro „valstybės pagalbos“ sąvoką, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad vertinant šią sąlygą reikia nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nagrinėjama nacionaline priemone labiau palaikomos „tam tikros įmonės ar tam tikrų prekių gamyba“ nei kitos, kurių, atsižvelgiant į minėta sistema siekiamą tikslą, faktinė ir teisinė padėtis yra panaši ir kurios taip yra vertinamos skirtingai, o tai gali būti laikoma iš esmės diskriminaciniu vertinimu.
Be to, kai nagrinėjama priemonė laikoma pagalbos schema, o ne individualia pagalba, Komisija turi nustatyti, kad šia priemone, nors ja teikiamas bendras pranašumas, suteikiama išimtinė nauda tik tam tikroms įmonėms arba tam tikriems veiklos sektoriams.
(žr. 54, 55 punktus)
3. Priemone, kuria suteikiama mokesčių lengvata ir kuri nors nėra valstybės išteklių perdavimas, bet dėl jos subjektai, kurie ja naudojasi, atsiduria palankesnėje padėtyje nei kiti mokesčių mokėtojai, gali būti suteiktas atrankinis pranašumas subjektams, kurie ja naudojasi, ir todėl ji yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tačiau bendrai visiems ūkio subjektams taikoma priemone suteikiamas pranašumas nėra tokia pagalba, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.
(žr. 56 punktą)
4. Siekdama nacionalinę mokesčių priemonę kvalifikuoti kaip „atrankinę“, Komisija, pirma, turi nustatyti bendrą arba „įprastą“ mokesčių sistemą, taikomą atitinkamoje valstybėje narėje, ir, antra, turi įrodyti, kad šia priemone nukrypstama nuo tokios bendros sistemos tiek, kiek pagal šią priemonę diferencijuojami ūkio subjektai, kurie, atsižvelgiant į šios mokesčių sistemos tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje.
Vis dėlto sąvoka „valstybės pagalba“ neapima priemonių, kuriomis diferencijuojamos įmonės, kurios, atsižvelgiant į nagrinėjamos mokesčių sistemos tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje, todėl a priori yra atrankinės, jeigu atitinkama valstybė narė įrodo, jog ši diferenciacija atsiranda dėl sistemos, kuri taikoma įmonėms, pobūdžio ar bendros struktūros.
Todėl siekiant nustatyti, ar ginčijama priemonė yra atrankinio pobūdžio, tinkamas palyginimo kriterijus yra patikrinti, ar priemonė diferencijuoja ūkio subjektus, kurie, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje, ir šios diferenciacijos negalima pateisinti šios sistemos pobūdžiu ir struktūra.
Šiuo klausimu tokios priemonės atrankiniam pobūdžiui nustatyti negalima papildomai reikalauti, kad Komisija nustatytų įmonių, kurioms taikoma mokesčių lengvata, tam tikras bendras specifines savybes, kuriomis remiantis jas būtų galima atskirti nuo tų įmonių, kurioms netaikoma minėta lengvata.
Iš tiesų šiuo tikslu svarbu tik tai, kad dėl priemonės, neatsižvelgiant į tai, kokia buvo panaudota techninė reglamentavimo forma, įmonės, kurios gali ja pasinaudoti, patenka į palankesnę padėtį, palyginti su kitomis įmonėmis, nors visos šios įmonės, atsižvelgiant į nagrinėjama mokesčių sistema siekiamą tikslą, yra tokioje pačioje faktinėje ir teisinėje padėtyje.
(žr. 57, 58, 60, 78, 79 punktus)
5. To, kad įmonių, kurios gali naudotis nacionaline priemone, yra labai daug, arba to, kad šios įmonės priklauso skirtingiems veiklos sektoriams, nepakanka norint paneigti šios priemonės atrankinį pobūdį ir todėl atmesti jos pripažinimą valstybės pagalba.
Taigi galimo priemonės atrankinio pobūdžio negali paneigti tai, kad esminė sąlyga pasinaudoti šia priemone užtikrinama mokesčių lengvata yra susijusi su ekonomine operacija, konkrečiai kalbant, „visiškai finansine operacija“, kuri nesiejama su minimalia investicijos suma ir kuri yra nepriklausoma nuo įmonių, kurios gali ja pasinaudoti, veiklos pobūdžio.
Šiomis aplinkybėmis negalima manyti, kad priemonė, kuri taikoma neatsižvelgiant į įmonės veiklos pobūdį, nėra a priori atrankinė.
(žr. 80–82 punktus)
6. Mokesčių priemonė, kuri taikoma tik įmonėms, kurios atlieka joje įtvirtintas operacijas, bet ne to paties sektoriaus įmonėms, kurios jų neatlieka, gali būti atrankinė ir nereikia vertinti, ar ši priemonė suteikia pranašumą didelėms įmonėms.
Taigi nors priemone nustatyta mokesčių lengvata būtų galima pasinaudoti be minimalios investicijų sumos, todėl šia priemone faktiškai gali pasinaudoti ne tik įmonės, turinčios pakankamų finansinių išteklių, tai neprieštarauja tam, kad būtų galima pripažinti šios lengvatos atrankinį pobūdį remiantis kitais motyvais, pavyzdžiui, tuo, kad įmonės rezidentės, įsigyjančios akcijų bendrovėse, valstybės narės rezidentėse mokesčių tikslais, negali pasinaudoti šia lengvata.
(žr. 87, 88 punktus)
7. Tokia priemonė, kuria suteikiamas pranašumas eksportui, gali būti laikoma atrankine, jeigu ja remiamos įmonės, atliekančios tarpvalstybines operacijas, konkrečiai kalbant, investavimo operacijas, palyginti su kitomis įmonėmis, kurios, atsižvelgiant į atitinkama mokesčių sistema siekiamą tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje ir kurios atlieka to paties pobūdžio operacijas nacionalinėje teritorijoje.
(žr. 119 punktą)