BENDROJO TEISMO (dešimtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. vasario 2 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Sunkvežimių gamintojų kartelis – Sprendimas, kuriame konstatuota, kad pažeistas SESV 101 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis – Susitarimai ir suderinti veiksmai dėl sunkvežimių pardavimo kainos, išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo tvarkaraščio ir šių technologijų kaštų perkėlimo klientams – Laiko atžvilgiu išskaidyta „mišri“ procedūra – Nekaltumo prezumpcija – Nešališkumo principas – Pagrindinių teisių chartija – Vienas ir tęstinis pažeidimas – Konkurencijos ribojimas dėl tikslo – Pažeidimo geografinė apimtis – Bauda – Proporcingumas – Vienodas požiūris – Neribota teismo jurisdikcija“

Byloje T‑799/17,

Scania AB, įsteigta Sioderteljėje (Švedija),

Scania CV AB, įsteigta Sioderteljėje,

Scania Deutschland GmbH, įsteigta Koblence (Vokietija),

atstovaujamos advokatų D. Arts, F. Miotto, C. Pommiès, K. Schillemans, C. Langenius, L. Ulrichs, P. Hammarskiöld, S. Falkner ir N. De Backer,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą M. Farley ir L. Wildpanner,

atsakovę,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2017 m. rugsėjo 27 d. Komisijos sprendimą C(2017) 6467 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį (byla AT.39824 – Sunkvežimiai) arba – subsidiariai – sumažinti tuo sprendimu ieškovėms skirtų baudų dydį

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas S. Papasavvas, teisėjai A. Kornezov, E. Buttigieg (pranešėjas), K. Kowalik-Bańczyk ir G. Hesse,

posėdžio sekretorius B. Lefebvre, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2020 m. birželio 18 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės

1        Ieškovės Scania AB, Scania CV AB ir Scania Deutschland GmbH (toliau – Scania DE) yra trys įmonės Scania (toliau – Scania) subjektai. Scania gamina ir parduoda sunkiuosius sunkvežimius (daugiau nei 16 tonų), skirtus ilgų nuotolių transportui, platinimui ir su statybos veikla bei specializuotais darbais susijusiam transportui.

2        2017 m. rugsėjo 27 d. Sprendime C(2017) 6467 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį (byla AT.39824 – Sunkvežimiai) (toliau – ginčijamas sprendimas) Europos Komisija konstatavo, kad ieškovės, nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2011 m. sausio 18 d. su įmonių [konfidencialu](1), [konfidencialu], [konfidencialu], [konfidencialu] ir [konfidencialu] subjektais dalyvaudamos slaptuose susitarimuose dėl kainų, vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių bruto kainos didinimo EEE ir vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo, pažeidė SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (ginčijamo sprendimo 1 straipsnis). Komisija Scania AB ir Scania CV AB skyrė solidariai mokėtiną baudą, kurią sudaro 880 523 000 eurų, iš kurių Scania DE solidariai atsakinga už 440 003 282 eurų sumokėjimą (ginčijamo sprendimo 2 straipsnis).

A.      Administracinė procedūra, per kurią priimtas ginčijamas sprendimas

3        2010 m. rugsėjo 20 d. [konfidencialu] pateikė paraišką dėl atleidimo nuo baudos pagal Komisijos pranešimo dėl atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo kartelių bylose (OL C 298, 2006, p. 17, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo) 14 punktą. 2010 m. gruodžio 17 d. Komisija [konfidencialu] pritaikė sąlyginį atleidimą nuo baudos.

4        Nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 21 d. Komisija atliko patikrinimus, be kita ko, ieškovių patalpose.

5        2011 m. sausio 28 d. [konfidencialu] prašė atleisti nuo baudos pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 14 punktą arba, nepatenkinus šio prašymo, sumažinti baudą pagal to pranešimo 27 punktą. Po jos šių veiksmų ėmėsi [konfidencialu] ir [konfidencialu].

6        Atlikdama tyrimą Komisija, be kita ko, ieškovėms išsiuntė kelis prašymus pateikti informacijos pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsnį.

7        2014 m. lapkričio 20 d. Komisija pradėjo Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalyje nustatytą procedūrą dėl ieškovių ir šio sprendimo 2 punkte nurodytų įmonių subjektų ir priėmė prieštaravimo pareiškimą, apie kurį pranešė visiems šiems subjektams, įskaitant ieškoves.

8        Gavusios prieštaravimo pareiškimą jo adresatės turėjo galimybę susipažinti su Komisijos tyrimo bylos medžiaga.

9        Vykstant [konfidencialu] prieštaravimo pareiškimo adresatės neoficialiai bendravo su Komisija ir prašė toliau nagrinėti bylą pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [SESV 101] ir [102] straipsnius tvarkos (OL L 123, 2004, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) 10a straipsnyje reglamentuojamą susitarimo procedūrą. Komisija nusprendė pradėti susitarimo procedūrą po to, kai kiekviena prieštaravimo pareiškimo adresatė patvirtino, kad pageidauja dalyvauti diskusijose siekiant sudaryti susitarimą.

10      Nuo [konfidencialu] iki [konfidencialu] vyko kiekvienos iš prieštaravimo pareiškimo adresačių ir Komisijos diskusijos siekiant sudaryti susitarimą. Po šių diskusijų tam tikros prieštaravimo pareiškimo adresatės kiekviena atskirai Komisijai pateikė oficialius susitarimo pareiškimus pagal Reglamento Nr. 773/2004 10a straipsnio 2 dalį (toliau – susitarimo šalys). Ieškovės tokio pareiškimo nepateikė.

11      2016 m. liepos 19 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsniu ir 23 straipsnio 2 dalimi, priėmė Sprendimą C(2016) 4673 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla AT.39824 – Sunkvežimiai), skirtą susitarimo šalims (toliau – sprendimas dėl susitarimo).

12      Kadangi ieškovės nusprendė neteikti oficialaus susitarimo pareiškimo, Komisija dėl jų tęsė tyrimą pagal įprastą (o ne susitarimo) procedūrą.

13      2016 m. rugsėjo 23 d. ieškovės, susipažinusios su bylos medžiaga, pateikė rašytinį atsakymą į prieštaravimo pareiškimą.

14      2016 m. spalio 18 d. ieškovės dalyvavo apklausoje.

15      2017 m. balandžio 7 d. pagal Pranešimo dėl bylų, susijusių su SESV 101 ir 102 straipsniais, nagrinėjimo geriausios patirties (OL C 308, 2011, p. 6) 111 punktą Komisija Scania AB išsiuntė faktų pranešimą. 2017 m. birželio 23 d. Komisija tą faktų pranešimą taip pat išsiuntė Scania CV AB ir Scania DE.

16      2017 m. gegužės 12 d. Scania AB Komisijai pateikė rašytines pastabas dėl prie faktų pranešimo pridėtų įrodymų, kurios atspindėjo ir Scania CV AB bei Scania DE poziciją.

17      2017 m. rugsėjo 27 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

B.      Ginčijamas sprendimas

1.      Sunkvežimių rinkos struktūra ir kainų nustatymo mechanizmas sunkvežimių pramonėje

18      Ginčijamo sprendimo pradžioje, t. y. 22–50 konstatuojamosiose dalyse, Komisija apibūdino sunkvežimių rinkos struktūrą ir kainų nustatymo mechanizmą sunkvežimių pramonėje, taip pat kiek tai susiję su Scania.

a)      Sunkvežimių rinkos struktūra

19      Dėl sunkvežimių rinkos struktūros Komisija pažymi, kad jai būdingas aukštas skaidrumo ir koncentracijos lygis, nes šalys ne kartą turėjo galimybę kasmet susitikti ir aptarti padėtį rinkoje. Pasak Komisijos, dėl viso keitimosi informacija šalys galėjo tiksliai žinoti kiekvienos iš jų konkurencinę padėtį (ginčijamo sprendimo 22 ir 23 konstatuojamosios dalys).

20      Komisija taip pat pažymi, kad didelėse nacionalinėse rinkose šalys, įskaitant Scania, turi patronuojamąsias bendroves, veikiančias kaip jų produktų platintojos. Šios nacionalinės platintojos turi savo koncesininkių tikslą (ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamoji dalis). Komisija nurodo, kad Scania parduoda savo sunkvežimius per nacionalines platintojas, kurios yra jos 100 % valdomos patronuojamosios bendrovės, visose EEE valstybėse, išskyrus [konfidencialu]. Scania nacionalinės platintojos parduoda iš buveinės nupirktus sunkvežimius koncesininkėms, kurios yra arba 100 % valdomos patronuojamosios bendrovės, arba savarankiškos įmonės. Komisija pažymi, kad Vokietijoje Scania turi [konfidencialu] koncesininkių, kurios yra 100 % valdomos patronuojamosios bendrovės (ginčijamo sprendimo 26 konstatuojamoji dalis).

b)      Kainų nustatymo mechanizmas sunkvežimių pramonėje

21      Dėl kainų nustatymo mechanizmo Komisija konstatuoja, kad visų šalių atveju jį sudaro tokie patys etapai ir paprastai pirmajame etape jis pradedamas nuo to, kad buveinė nustato pradinę bruto kainų skalę. Be to, pasak Komisijos, antrajame etape nustatomos sunkvežimių pardavimo sandorių kainos skirtingose nacionalinėse rinkose, taikomos gamintojų buveinei ir nacionalinėms platintojoms, kurios yra savarankiškos įmonės arba 100 % valdomos buveinės. Paskui, pasak Komisijos, trečiajame etape nustatomos koncesininkių platintojoms mokamos kainos, o ketvirtajame etape – vartotojų mokama galutinė neto kaina, dėl kurios derasi koncesininkės ar pačios gamintojos, tiesiogiai parduodamos koncesininkėms ar svarbiems klientams (ginčijamo sprendimo 38 konstatuojamoji dalis).

22      Komisija konstatuoja, kad, nors galutinė vartotojų sumokėta kaina gali būti nevienoda (pavyzdžiui, dėl skirtinguose platinimo grandinės lygiuose taikomų nuolaidų), visas kiekviename platinimo grandinės etape taikomas kainas tiesiogiai (kai sandorių kainas nustato buveinė ir platintoja) arba netiesiogiai (koncesininkės platintojai sumokėtos kainos atveju ar galutinio kliento sumokėtos kainos atveju) lemia pradinė bruto kaina. Taigi, pasak Komisijos, matyti, kad buveinės nustatytos pradinės bruto kainų skalės yra kainų, taikomų visoje Europoje kiekviename nacionalinių platinimo grandinių etape, apskaičiavimo bendras ir pagrindinis dėmuo (ginčijamo sprendimo 38 konstatuojamoji dalis). Komisija nurodo, kad visos šalys, išskyrus [konfidencialu], nuo 2000 m. iki 2006 m. nustatė bruto kainų skales, kurias sudaro suderintos bruto kainos visoje EEE (ginčijamo sprendimo 40 konstatuojamoji dalis).

c)      „Scania“ kainų nustatymo mechanizmas

23      Ginčijamo sprendimo 41–50 konstatuojamosiose dalyse Komisija aprašo Scania kainų nustatymo mechanizmą ir šio nustatymo subjektus.

24      Remiantis šiuo aprašymu Scania buveinė nustato visų atskirų turimų sunkvežimių detalių gamyklinių bruto kainų skalę (toliau – FGPL) (ginčijamo sprendimo 44 konstatuojamoji dalis. [Konfidencialu]

25      Kiekviena Scania nacionalinė platintoja (pavyzdžiui, Scania DE) derasi su Scania buveine dėl „platintojai taikomos neto kainos“ (kainos, kurią platintoja moka buveinei už kiekvieną detalę) pagal jos gautą FGPL. Platintojai taikoma neto kaina nurodoma dokumente, vadinamame „RPU“, iš kurio matyti FGPL ir platintojai taikomos neto kainos skirtumas atsižvelgiant į taikomas nuolaidas. Platintojai taikomas nuolaidas nustato Scania buveinė [konfidencialu], bet jos aptariamos ir kainų komitete. Galutinį sprendimą dėl Scania platintojos mokamos neto kainos priima [konfidencialu] (ginčijamo sprendimo 45 konstatuojamoji dalis).

26      Be to, Scania nacionalinė platintoja atsiunčia visų savo turimų skirtingų sunkvežimio detalių bruto kainų skalę (kurią sudaro platintojos mokama neto kaina ir pelno marža), taikomą Scania koncesininkėms jos teritorijoje (ginčijamo sprendimo 46 konstatuojamoji dalis).

27      Scania koncesininkė derasi su platintoja dėl „koncesininkei taikomos neto kainos“, grindžiamos platintojos bruto kainų skale, atėmus koncesininkei taikomą esminę nuolaidą (ginčijamo sprendimo 47 konstatuojamoji dalis).

28      [Konfidencialu]

29      Per Scania koncesininkes sunkvežimius perkantys klientai moka „kliento kainą“. „Kliento kainą“ sudaro koncesininkės mokama neto kaina, koncesininkės pelno marža, pridėjus galimas sunkvežimio individualizavimo sąnaudas ir atėmus klientui taikomas nuolaidas ar nuolaidas dėl akcijų (ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamoji dalis). Komisija konstatuoja, kad kainos keitimas bet kuriame platinimo grandinės etape daro ribotą poveikį arba visai nepaveikia galutinės vartotojo mokamos kainos (ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamoji dalis).

30      Komisija konstatuoja, kad FGPL taikoma pasauliniu lygiu, o platintojai taikoma neto kaina ir platintojos bruto kainų skalė taikomos platintojos veiklos regione. Koncesininkės suderėta kaina taip pat taikoma jos veiklos regione (ginčijamo sprendimo 49 konstatuojamoji dalis).

31      Ginčijamo sprendimo 50 konstatuojamojoje dalyje pateikta skirtingų Scania kainų nustatymo mechanizmo etapų, aprašytų šio sprendimo 24–29 punktuose, schema. Ieškovės pateikė šią schemą per administracinę procedūrą ir joje nurodyta:

d)      Dėl kainos didinimo Europos lygmeniu poveikio kainai nacionaliniu lygmeniu

32      Ginčijamo sprendimo 51 ir 52 konstatuojamosiose dalyse Komisija nagrinėja kainos didinimo Europos lygmeniu poveikį kainai nacionaliniu lygmeniu. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad nacionalinės gamintojų platintojos, kaip antai Scania DE, negali savarankiškai nustatyti bruto kainų ir bruto kainų skalių ir kad kiekviename platinimo grandinės etape iki galutinio vartotojo taikomas kainas lemia buveinės lygmeniu nustatytos Europos bruto kainų skalės (ginčijamo sprendimo 51 konstatuojamoji dalis).

33      Vadinasi, Komisijos nuomone, kainų didinimas Europos bruto kainų skalėje, dėl kurio sprendžiama buveinės lygmeniu, lemia „platintojai taikomos neto kainos“, t. y. kainos, kurią platintoja, pirkdama sunkvežimį, moka buveinei, keitimąsi. Todėl, Komisijos nuomone, buveinių padidintos tokios bruto kainos paveikia ir platintojos taikomos bruto kainos, t. y. kainos, kurią koncesininkė moka platintojai, dydį, nors kaina galutiniam vartotojui nebūtinai pasikeičia tokia pačia proporcine dalimi ar visai nepasikeičia (ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamoji dalis).

2.      „Scania“ ir susitarimo šalių slapti kontaktai

34      Ginčijamame sprendime Komisija nustatė, kad Scania dalyvavo slaptuose susitikimuose ir palaikė slaptus kontaktus su susitarimo šalimis per įvairius forumus ir skirtingais lygmenimis, kurie laikui bėgant keitėsi, o dalyvaujančios įmonės, tikslai ir atitinkami produktai nepakito (ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamoji dalis).

35      Komisija identifikavo trijų lygmenų slaptus kontaktus.

36      Pirma, Komisija nustatė, kad pirmaisiais pažeidimo darymo metais kartelio šalių vadovybė tarėsi dėl savo ketinimų kainų klausimu, būsimų bruto kainų didinimo, taip pat kartais dėl neto kainų vartotojams raidos ir kartais sutardavo dėl bruto kainų didinimo. Ginčijamame sprendime Komisija nurodė šio lygmens slaptus kontaktus kaip „vadovybės lygmenį“ (top management). Be to, Komisija nurodė, kad per vadovybės lygmens susitikimus kartelio šalys susitarė ir dėl EURO 3–EURO 5 standartus atitinkančių sunkvežimių modelių pateikimo rinkai tvarkaraščio bei sąnaudų perkėlimo ir tam tikromis aplinkybėmis buvo sutarta neįdiegti atitinkamų technologijų iki tam tikros datos (ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamoji dalis). Komisija nustatė, kad vadovybės lygmens susitikimai vyko nuo 1997 m. iki 2004 m. (ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamosios dalies a punktas).

37      Antra, Komisija nustatė, kad ribotą laikotarpį ir tuo metu, kai vyko vadovybės lygmens susitikimai, buvo rengiamos kartelio šalių žemesnio buveinės lygmens diskusijos, per kurias, be keitimosi technine informacija, buvo keičiamasi informacija apie kainas ir bruto kainų didinimą. Ginčijamame sprendime Komisija šį slaptų kontaktų lygmenį nurodė kaip „žemesnį buveinės lygmenį“ (lower headquarters level) (ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamoji dalis). Komisija nustatė, kad žemesnio buveinės lygmens susitikimai vyko nuo 2000 m. iki 2008 m. (ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamosios dalies a punktas).

38      Trečia, Komisija nustatė, kad, įvedus eurą ir beveik visoms sunkvežimių gamintojoms nustačius bruto kainų skales Europos lygiu, kartelio šalys siekė sistemingai koordinuoti būsimų kainų planavimą per Vokietijoje įsteigtas patronuojamąsias bendroves. Ginčijamame sprendime Komisija šį slaptų kontaktų lygmenį nurodė kaip „Vokietijos lygmenį“ (German level meetings). Komisija patikslino, kad taip pat, kaip palaikydami kontaktus pirmaisiais kartelio metais, Vokietijos patronuojamųjų bendrovių atstovai tarėsi dėl būsimo bruto kainų didinimo ir dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 5 ir EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo. Jie keitėsi ir kita jautria komercine informacija (ginčijamo sprendimo 76 konstatuojamoji dalis). Komisija nustatė, kad Vokietijos lygmens susitikimai vyko nuo 2004 m. (ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamosios dalies a punktas).

3.      SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymas

a)      Susitarimai ir suderinti veiksmai

39      Komisija nusprendė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nurodyti kontaktai buvo palaikomi dėl:

–        kartelio dalyvių numatytų bruto kainų, bruto kainų skalės pakeitimų, šių pakeitimų tvarkaraščio, taip pat pavieniais atvejais dėl keitimosi informacija apie numatomus neto kainų pakeitimus ar klientams taikomų nuolaidų pakeitimus (ginčijamo sprendimo 212 konstatuojamosios dalies a punktas),

–        vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo datos ir šių technologijų įdiegimo sąnaudų perkėlimo (ginčijamo sprendimo 212 konstatuojamosios dalies b punktas),

–        dalijimosi kita konkurencijos požiūriu jautria informacija, kaip antai informacija apie tikslines rinkos dalis, esamas neto kainas ir nuolaidas, bruto kainų skales (net prieš joms įsigaliojant), sunkvežimių konfigūratorius, užsakymus ir atsargų kiekį (ginčijamo sprendimo 212 konstatuojamosios dalies c punktas).

40      Komisija pažymėjo, kad šalys palaikė skirtingų lygmenų daugiašalius kontaktus ir kad kartais jos turėjo skirtingų lygmenų bendrų kontaktų ir susitikimų. Pasak Komisijos, šie kontaktai buvo tarpusavyje susiję dėl turinio, datos, atvirų kryžminių nuorodų ir dėl tarpusavyje perduodamos gautos informacijos (ginčijamo sprendimo 213 konstatuojamoji dalis).

41      Komisija nusprendė, kad ši veikla buvo koordinavimo ir bendradarbiavimo forma, šalims leidusi konkurencinę riziką sąmoningai pakeisti praktiniu bendradarbiavimu. Komisijos nuomone, nagrinėjami veiksmai pasireiškė kaip susitarimas ar suderinti veiksmai, kuriais konkuruojančios įmonės, užuot savarankiškai nustačiusios planuojamą taikyti rinkoje komercinę politiką, derino savo veiksmus kainų klausimu, tiesiogiai kontaktuodamos, ir įsipareigojo suderintai pavėlinti technologijų įdiegimą (ginčijamo sprendimo 214 konstatuojamoji dalis). Pasak Komisijos, sistemingas dalyvavimas palaikant slaptus kontaktus sukūrė šalių kainų politikos tarpusavio supratimo atmosferą (ginčijamo sprendimo 215 konstatuojamoji dalis).

42      Komisija pažymėjo, kad Scania reguliariai dalyvavo sudarant skirtingų formų slaptus susitarimus visą pažeidimo laikotarpį, ir nusprendė, kad pažeidimą, kurį darant dalyvavo Scania, sudaro susitarimas ir (arba) suderinti veiksmai, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamoji dalis).

b)      Konkurencijos ribojimas

43      Komisija pažymėjo, kad šiuo atveju antikonkurenciniais veiksmais siekta riboti konkurenciją (ginčijamo sprendimo 236 konstatuojamoji dalis).

44      Pasak Komisijos, pagrindinis visų susitarimų ir suderintų veiksmų požymis, kuris galėjo būti kvalifikuotas kaip konkurencijos ribojimas, buvo kainų derinimas ir bruto kainų didinimas palaikant kontaktus dėl kainų, išmetamųjų teršalų standartus atitinkančių naujų sunkvežimių pateikimo rinkai datos ir papildomų sąnaudų derinimas ir keitimasis konkurencijos požiūriu jautria informacija (ginčijamo sprendimo 237 konstatuojamoji dalis).

45      Komisija nustatė, kad Scania dalyvavo palaikant šio sprendimo 39 punkte aprašytus slaptus kontaktus ir kad visais susitarimais ir suderintais veiksmais, kuriuos sudarant ir atliekant ji dalyvavo, siekta riboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį (ginčijamo sprendimo 238 ir 239 konstatuojamosios dalys).

c)      Vienas ir tęstinis pažeidimas

46      Komisija nusprendė, kad Scania ir susitarimo šalių susitarimai ir (arba) suderinti veiksmai yra vienas ir tęstinis SESV 101 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas, darytas nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2011 m. sausio 18 d. Pažeidimą sudarė slaptas susitarimas dėl kainų ir vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių bruto kainų didinimo ir vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo (ginčijamo sprendimo 315 konstatuojamoji dalis).

47      Konkrečiau kalbant, Komisija nusprendė, kad palaikydamos antikonkurencinius kontaktus šalys laikėsi bendro plano, kuriuo siekta vieno antikonkurencinio tikslo, ir kad Scania žinojo arba turėjo žinoti bendrą slaptų kontaktų tinklo apimtį bei esmines charakteristikas ir ketino šiais savo veiksmais prisidėti prie kartelio (ginčijamo sprendimo 316 konstatuojamoji dalis).

48      Komisija pažymėjo, kad vienas antikonkurencinis tikslas pasireiškė kaip konkurencijos vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių rinkoje ribojimas EEE. Šis tikslas pasiektas atliekant veiksmus, kuriais sumažintas šalių strateginio netikrumo lygis dėl būsimų kainų ir bruto kainų didinimo ir dėl aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių pateikimo rinkai tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo (ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamoji dalis).

d)      Pažeidimo geografinė apimtis

49      Komisija nusprendė, kad pažeidimo geografinė apimtis yra visa EEE teritorija visą pažeidimo darymo laikotarpį (ginčijamo sprendimo 386 konstatuojamoji dalis).

4.      Adresatės

50      Pirma, Komisija ginčijamą sprendimą adresavo Scania CV AB ir Scania DE, kurias laikė tiesiogiai atsakingomis už pažeidimą per šiuos laikotarpius:

–        Scania CV AB – nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2009 m. vasario 27 d.,

–        Scania DE – nuo 2004 m. sausio 20 d. iki 2011 m. sausio 18 d. (ginčijamo sprendimo 410 konstatuojamoji dalis).

51      Antra, Komisija taip pat nusprendė, kad nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2011 m. sausio 18 d. Scania AB tiesiogiai ar netiesiogiai valdė visas Scania CV AB akcijas, o pastaroji tiesiogiai ar netiesiogiai valdė visas Scania DE akcijas (ginčijamo sprendimo 411 konstatuojamoji dalis). Todėl Komisija nurodė, kad ginčijamą sprendimą adresuoja ir toliau nurodytiems subjektams, kurie solidariai atsako kaip patronuojančiosios bendrovės:

–        Scania AB atsako, pirma, už Scania CV AB veiksmus nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2009 m. vasario 27 d. ir, antra, už Scania DE veiksmus nuo 2004 m. sausio 20 d. iki 2011 m. sausio 18 d.,

–        Scania CV AB atsako už Scania DE veiksmus nuo 2004 m. sausio 20 d. iki 2011 m. sausio 18 d. (ginčijamo sprendimo 412 konstatuojamoji dalis).

52      Komisija nusprendė, kad ginčijamo sprendimo adresatės yra subjektai Scania AB, Scania CV AB ir Scania DE (ginčijamo sprendimo 413 konstatuojamoji dalis).

5.      Baudos dydžio apskaičiavimas

53      Šiuo atveju Komisija taikė Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gaires (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – baudų apskaičiavimo gairės).

a)      Bazinis baudos dydis

54      Visų pirma pardavimo vertė buvo apskaičiuota remiantis ieškovių sunkiųjų sunkvežimių pardavimais EEE (pakoreguotais, kad būtų atsižvelgta į EEE teritorijos keitimąsi) 2010 m., t. y. paskutiniais ištisais pažeidimo darymo metais (ginčijamo sprendimo 429–431 konstatuojamosios dalys). Komisija apskaičiavo, kad ši vertė yra [konfidencialu] eurų.

55      Komisija nusprendė, kad atsižvelgiant į ieškovių pardavimų vertės mastą iš Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punkto kylančius atgrasymo ir proporcingumo tikslus galima pasiekti netaikant visos ieškovių sunkiųjų sunkvežimių pardavimų vertės 2010 m. Todėl taikydama Baudų apskaičiavimo gairių 37 punktą Komisija, apskaičiuodama baudą, nusprendė atsižvelgti tik į dalį visos pardavimų vertės, t. y. [konfidencialu] eurų (ginčijamo sprendimo 432 ir 433 konstatuojamosios dalys). Komisija pabrėžė, kad jos nustatyta Scania pardavimų vertės procentinė dalis yra tokia pati kaip nustatytoji sprendime dėl susitarimo, kiek tai susiję su susitarimo šalimis (ginčijamo sprendimo 432 konstatuojamosios dalies pabaiga).

56      Antra, dėl pažeidimo sunkumo Komisija nusprendė, kad atsižvelgiant visų pirma į aplinkybę, kad susitarimai dėl kainų derinimo dėl paties jų pobūdžio yra vieni iš sunkiausių SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimų, paskui į aplinkybę, kad kartelis apėmė visą EEE, ir galiausiai – į didelę kartelyje dalyvavusių įmonių užimtos rinkos dalį (daugiau nei 90 %) šiuo atveju taikytas 17 % koeficientas už sunkumą (t. y. nustatytas pardavimų vertės procentinis dydis) (ginčijamo sprendimo 434–437 konstatuojamosios dalys).

57      Trečia, atsižvelgdama į Scania dalyvavimo darant pažeidimą trukmę Komisija šio sprendimo 56 punkte nurodytą dydį padaugino iš 14, t. y. šio dalyvavimo metų skaičiaus (ginčijamo sprendimo 438 ir 439 konstatuojamosios dalys).

58      Ketvirta, Komisija pagal baudų apskaičiavimo gairių 25 punktą prie bazinio baudos dydžio pridėjo papildomą sumą (patekimo mokestis), t. y. 17 % nustatytos pardavimo vertės (ginčijamo sprendimo 440 ir 441 konstatuojamosios dalys).

59      Remdamasi šiuo skaičiavimu, Komisija nusprendė, kad bazinis baudos dydis yra 880 523 000 eurų (ginčijamo sprendimo 442 konstatuojamoji dalis).

b)      Galutinis baudos dydis

60      Komisija manė, kad šiuo atveju nėra sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, dėl kurių gali būti pakeistas Scania nustatytas bazinis baudos dydis (ginčijamo sprendimo 444 konstatuojamoji dalis). Todėl ji nusprendė, kad galutinis baudos dydis yra 880 523 000 eurų ir kad ši suma neviršija teisės aktuose numatytos didžiausios leistinos 10 % Scania apyvartos ribos (ginčijamo sprendimo 445–447 konstatuojamosios dalys).

6.      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis

61      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis

Toliau nurodyti Scania subjektai, derindami veiksmus dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių kainų ir bruto kainų didinimo EEE ir dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo, pažeidė SESV 101 straipsnį ir EEE [susitarimo] 53 straipsnį per šiuos laikotarpius:

a)      Scania AB (publ) nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2011 m. sausio 18 d.;

b)      Scania CV AB (publ) nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2011 m. sausio 18 d.;

c)      Scania DE nuo 2004 m. sausio 20 d. iki 2011 m. sausio 18 d.

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriamos šios baudos:

Scania AB (publ) ir Scania CV AB (publ) skiriama solidariai mokėtini 880 523 000 eurų, iš kurių Scania DE solidariai atsakinga už 440 003 282 eurų sumokėjimą.

<…>“

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

62      2017 m. gruodžio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovių ieškinį.

63      2019 m. vasario 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarija šalims pranešė apie rašytinės proceso dalies pabaigą.

64      2019 m. kovo 11 d. ieškovės Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė raštą, kuriuo paprašė surengti teismo posėdį. Komisija per nustatytą terminą nepareiškė savo nuomonės dėl teismo posėdžio rengimo.

65      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, taikant Bendrojo Teismo procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į dešimtąją kolegiją, todėl byla paskirta šiai kolegijai.

66      Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

67      Atsižvelgdamas į dešimtosios kolegijos siūlymą ir taikydamas Procedūros reglamento 28 straipsnį, Bendrasis Teismas nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

68      Kilus sveikatos krizei, susijusiai su COVID‑19, 2020 m. balandžio 2 d. numatytas posėdis buvo atidėtas.

69      Kadangi vienas dešimtosios išplėstinės kolegijos narys negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, Bendrojo Teismo pirmininkas paskyrė į dešimtąją išplėstinę kolegiją šio teismo pirmininko pavaduotoją ir jį paskyrė šios kolegijos pirmininku.

70      2020 m. birželio 5 d. dokumentu ieškovės, remdamosi Procedūros reglamento 66 straipsniu, prašė neatskleisti visuomenei tam tikrų teismo posėdžio pranešime pateiktų duomenų. Tos pačios dienos dokumentu Komisija, remdamasi tuo pačiu pagrindu, prašė neatskleisti visuomenei tam tikrų duomenų, pateiktų, be kita ko, teismo posėdžio pranešime ir sprendime.

71      2020 m. birželio 5 d. dokumentu Komisija, remdamasi Procedūros reglamento 109 straipsnio 2 dalimi, pateikė prašymą surengti uždarą teismo posėdį. 2020 m. birželio 9 d. ieškovės dėl šio prašymo pateikė pastabas.

72      2020 m. birželio 12 d. Bendrasis Teismas nusprendė rengti uždarą teismo posėdį.

73      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus per 2020 m. birželio 18 d. posėdį.

74      Per posėdį Bendrasis Teismas šalims nurodė, kad, siekiant išspręsti bylą, būtina išnagrinėti tam tikrus ginčijamame sprendime nurodytus dokumentus.

75      Po to, kai 2020 m. birželio 23 d. dokumente Komisija pateikė patikslinimų dėl šio sprendimo 74 punkte nurodytų dokumentų turinio ir jiems taikomo teisinio režimo, 2020 m. liepos 14 d. nutartimi Bendrasis Teismas, taikydamas pasirengimo nagrinėti bylą priemonę ir proceso organizavimo priemonę, Komisijos paprašė pateikti tuos dokumentus. Komisija įvykdė Bendrojo Teismo prašymą per nustatytą terminą.

76      Žodinė proceso dalis užbaigta 2020 m. spalio 26 d.

77      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        nepatenkinus šio reikalavimo, iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą ir sumažinti pagal SESV 261 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį joms paskirtą baudą,

–        bet kuriuo atveju pakeisti Komisijos vertinimą, kuriuo nustatytas baudos dydis, savuoju ir baudos dydį sumažinti pagal SESV 261 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

78      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

III. Dėl teisės

A.      Dėl tam tikrų duomenų neatskleidimo visuomenei

79      2020 m. birželio 5 d. dokumentu (žr. šio sprendimo 70 punktą) Komisija prašė neatskleisti visuomenei, be kita ko, duomenų, kuriuos susitarimo šalys prašė praleisti viešai skelbtinoje ginčijamo sprendimo versijoje. Komisija Bendrajam Teismui pranešė, kad, kiek tai susiję su pastaraisiais prašymais, susitarimo šalys kreipėsi į bylas nagrinėjantį pareigūną pagal 2011 m. spalio 13 d. [Europos] Komisijos Pirmininko sprendimo 2011/695/ES dėl bylas nagrinėjančio pareigūno pareigybės ir įgaliojimų nagrinėjant tam tikras konkurencijos bylas (OL L 275, 2011, p. 29) 8 straipsnį ir kad tuo metu bylas nagrinėjantis pareigūnas dar nebuvo priėmęs sprendimo dėl nurodytų susitarimo šalių prašymų.

80      Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 66 straipsnį, turi suderinti teismo sprendimų viešumo principą su teise į asmens duomenų apsaugą ir teise į profesinės paslapties apsaugą, taip pat atsižvelgdamas į visuomenės teisę susipažinti su teismo sprendimais vadovaujantis SESV 15 straipsnyje įtvirtintais principais (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2020 m. spalio 5 d. Sprendimo Broughton / Eurojust, T‑87/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:464, 49 punktą).

81      Šiuo atveju atlikdamas tokį derinimą Bendrasis Teismas nusprendė nuasmeninti šio sprendimo viešai skelbtiną versiją, nenurodant fizinių asmenų vardų, pavardžių ir juridinių asmenų, išskyrus ieškoves, pavadinimų. Taip pat jis nusprendė neskelbti tam tikros informacijos, be kita ko, apie Scania kainų nustatymo mechanizmą ir jai skirtos baudos apskaičiavimą, kurių nepaskelbimas nedaro poveikio sprendimo viešai skelbtinos versijos supratimui.

82      Tačiau Bendrasis Teismas nusprendė iš viešai skelbtinos sprendimo versijos nepašalinti duomenų, Komisijai pateiktų susitarimo šalių siųstuose pareiškimuose (žr. šio sprendimo 79 punktą). Tam tikrus duomenis galima netiesiogiai išsiaiškinti iš Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato interneto tinklalapyje paskelbtų dokumentų turinio, todėl jie yra vieši. Kiti tam tikri duomenys yra paprasčiausiai susitarimo šalių ir Scania veiksmų teisinis kvalifikavimas arba su šiais veiksmais susijusių faktinių aplinkybių patikslinimas. Šių duomenų nepaskelbimas padarytų poveikį visuomenės galimybei suprasti Bendrojo Teismo sprendimą.

83      Komisijos nurodyta aplinkybė, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas dar nepriėmė sprendimo dėl susitarimo šalių prašymų, neturi reikšmės Bendrojo Teismo vertinimui. Iš tikrųjų bylas nagrinėjančio pareigūno vertinimu siekiama parengti viešai skelbtiną ginčijamo sprendimo versiją, o pagal Procedūros reglamento 66 straipsnį atliekamas Bendrojo Teismo vertinimas susijęs su sprendimo viešai skelbtinos versijos parengimu. Taigi šių dviejų vertinimų tikslai skiriasi, todėl Bendrasis Teismas turi priimti sprendimą, neatsižvelgdamas į bylas nagrinėjančio pareigūno nagrinėjamos procedūros eigą.

B.      Dėl esmės

84      Grįsdamos ieškinį ieškovės remiasi devyniais pagrindais.

85      Pirmajame pagrinde ieškovės nurodo teisės į gynybą, gero administravimo ir nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimą, nes, be kita ko, sprendimas dėl susitarimo priimtas anksčiau nei ginčijamas sprendimas. Antrajame pagrinde, grindžiamame Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 48 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimu, ieškovės Komisijai iš esmės priekaištauja, kad ji nesuteikė galimybės susipažinti su visais [konfidencialu] ir [konfidencialu] pateiktais atsakymais į prieštaravimo pareiškimą.

86      Trečiasis, ketvirtasis, penktasis, šeštasis ir septintasis pagrindai grindžiami, be kita ko, klaidingu SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymu ir yra iš esmės susiję su Komisijos išvada, kad šiuo atveju padarytas vienas tęstinis pažeidimas ir jis inkriminuotas Scania.

87      Aštuntajame pagrinde, grindžiamame klaidingu SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio, taip pat Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio taikymu, ieškovės Komisijai priekaištauja, kad ši joms skyrė baudą už veiksmus, dėl kurių suėjęs senaties terminas, ir bet kuriuo atveju neatsižvelgė į tai, kad tie veiksmai nebuvo tęstiniai.

88      Devintasis pagrindas grindžiamas proporcingumo principo ir vienodo požiūrio principo pažeidimu dėl paskirtos baudos dydžio. Remdamosi šiuo pagrindu, ieškovės Bendrojo Teismo subsidiariai prašo sumažinti baudos dydį, vadovaujantis SESV 261 straipsniu ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsniu.

1.      Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo teisės į gynybą, gero administravimo principo ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimu

89      Grįsdamos pirmąjį pagrindą ieškovės iš esmės teigia, kad sprendimas dėl susitarimo ir ginčijamas sprendimas, priimti remiantis tais pačiais prieštaravimais, pareikštais tiek susitarimo šalims, tiek ieškovėms, susiję su tuo pačiu įtariamu karteliu ir abu grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais.

90      Remdamosi šia prielaida ieškovės teigia, kad, pirma, ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant jų teisę į gynybą, įtvirtintą Chartijos 48 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 ir 2 dalyse, nes sprendime dėl susitarimo Komisija atliko teisinį faktinių aplinkybių kvalifikavimą ir veiksmus, kuriuos atliekant dalyvavo Scania, kvalifikavo kaip pažeidimą, nors prieš tai ji neturėjo galimybės veiksmingai įgyvendinti teisės į gynybą.

91      Antra, ieškovės teigia, kad Komisija neįvykdė pareigos, kylančios iš Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto gero administravimo principo, kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti, nes sprendimą dėl susitarimo priėmė anksčiau nei ginčijamą sprendimą, todėl nebegalėjo nešališkai ir objektyviai įvertinti Scania įrodymų bei argumentų, pateiktų per procedūrą, kurios pabaigoje priimtas ginčijamas sprendimas.

92      Be to, ieškovės teigia, kad šiomis aplinkybėmis, net jeigu Bendrasis Teismas išsamiai išnagrinėtų įrodymus, kuriais remiasi Komisija ir kurie pateikti jos nagrinėtos bylos medžiagoje, tai nepašalintų Chartijos 41 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

93      Trečia, ieškovės teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeista nekaltumo prezumpcija, kurios paisymas garantuojamas pagal Chartijos 48 straipsnio 1 dalį. Konkrečiau kalbant, jos tvirtina, kad sprendime dėl susitarimo apibrėžta galutinė Komisijos pozicija dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kaip nurodytos prieštaravimo pareiškime, ir nuspręsta, kad šie veiksmai, kuriuos atliekant dalyvavo ir Scania, yra pažeidimas. Toks pareiškimas yra daugiau nei galimos Scania atsakomybės nurodymas, todėl pažeista teisė į nekaltumo prezumpciją, kuri Scania turi būti taikoma tol, kol neįrodyta priešingai, ir tai turi padaryti Komisija.

94      Ieškovių nuomone, jeigu būtų laikoma, kad nekaltumo prezumpcijos pažeidimas reikšmingas, tik jeigu dėl šios priežasties Komisija priima „netinkamą“ sprendimą, t. y. sprendimą, kuriame konstatuotas pažeidimas, tinkamai nepagrįstas įrodymais, realiai ši prezumpcija netektų prasmės ar būtų betikslė, nes, jeigu ieškovė galėtų įrodyti, kad sprendimas buvo neteisingas, tuomet jai visai nereikėtų remtis teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu.

95      Ieškovės daro išvadą, kad, priėmusi sprendimą dėl susitarimo anksčiau nei ginčijamą sprendimą, Komisija Scania atžvilgiu pastarojo negalėjo priimti nešališkai ir nepataisomai nepažeisdama jos teisės būti išklausyta ir nekaltumo prezumpcijos.

96      Komisija ginčija ieškovių argumentus ir prašo atmesti pirmąjį pagrindą.

97      Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip per teismo posėdį atsakydamos į Bendrojo Teismo klausimą patvirtino ieškovės, remdamosi pirmuoju pagrindu, jos ginčija tai, kad Komisijos vykdyta procedūra buvo „mišri“, ir kad toks jos pobūdis šios bylos aplinkybėmis lėmė nurodytus pažeidimus, t. y. nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą, nešališkumo pareigos neįvykdymą ir Scania, pasitraukusios iš susitarimo procedūros, teisės į gynybą pažeidimą. Būtent dėl to, kad sprendimas dėl susitarimo priimtas anksčiau nei ginčijamas sprendimas, šie pažeidimai yra dar sunkesni.

98      Šiuo klausimu primintina, kad Reglamento Nr. 773/2004 10a straipsnyje „Susitarimo procedūra kartelių bylose“ nustatyta:

„1. Komisija, pradėjusi procedūrą pagal Reglamento <…> Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį, šalims gali nustatyti tam tikrą terminą, per kurį šalys raštu gali pareikšti, ar pasirengusios dalyvauti susitarimo diskusijose, kad galėtų potencialiai pateikti susitarimo pareiškimus. Komisija neprivalo atsižvelgti į atsakymus, gautus pasibaigus tam terminui.

<…>

2. Komisija susitarimo diskusijoje dalyvaujančioms šalims gali pranešti apie:

a)      prieštaravimus, kuriuos ji numato joms pareikšti;

b)      įrodymus, kuriais remiantis nustatyti numatomi prieštaravimai;

c)      nekonfidencialias versijas bet kokių konkrečių dokumentų, su kuriais galima susipažinti ir kurie atitinkamu metu yra nurodyti byloje, jei šalies prašymas yra pagrįstas, siekiant šiai šaliai suteikti galimybę suformuluoti savo poziciją dėl kartelio laikotarpio ar kitų kartelio aspektų ir;

d)      galimų baudų ribas.

<…>

Jeigu susitarimo diskusijose pasiekiama pažanga, Komisija gali nustatyti terminą, per kurį šalys gali įsipareigoti taikyti susitarimo procedūrą, pateikdamos susitarimo pareiškimus, kuriuose nurodomi susitarimo diskusijų rezultatai ir pripažįstama, kad jos dalyvavo darant [SESV] 101 straipsnio pažeidimą ir kad joms už tai tenka atsakomybė. <…> Prieš Komisijai nustatant terminą pateikti susitarimo pareiškimus, suinteresuotos šalys turi teisę reikalauti, kad jų prašymu būtų laiku atskleista pirmoje pastraipoje nurodyta informacija. Komisija neprivalo atsižvelgti į susitarimo pareiškimus, gautus pasibaigus tam terminui. <…>

3. Kai šalims pateiktame pareiškime dėl prieštaravimų perteikiamas jų susitarimo pareiškimų turinys, per Komisijos nustatytą terminą susijusios šalys rašytiniame atsakyme į pareiškimą dėl prieštaravimų patvirtina, kad joms adresuotas pareiškimas dėl prieštaravimų perteikia jų susitarimo pareiškimų turinį. Po to Komisija gali priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 ir 23 straipsnius, pasikonsultavusi su Konkurenciją ribojančios veiklos ir dominuojančių padėčių patariamuoju komitetu pagal Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnį.

4. Komisija bet kuriuo procedūros metu gali nuspręsti apskritai nutraukti susitarimo diskusijas konkrečioje byloje arba su tam tikra šalimi ar keliomis dalyvaujančiomis šalimis, jei mano, kad nėra tikėtina, jog bus pasiektos veiksmingesnės procedūros.“

99      Iš pradžių reikia pažymėti, kad ši nuostata neprieštarauja ir pagal ją neatmetama, kad Komisija gali vykdyti „mišrią“ procedūrą, taikydama SESV 101 straipsnį.

100    Be to, Bendrasis Teismas jau pripažino, kad Komisija turi teisę pasinaudoti tokia „mišria“ procedūra ir susitarimo pareiškimus pateikusioms įmonėms taikyti susitarimo procedūrą ir tęsti Reglamento Nr. 773/2004 bendrųjų nuostatų reglamentuojamą procedūrą, o ne susitarimo procedūrą įmonių, nepageidaujančių pateikti tokių susitarimo pareiškimų, atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2015 m. gegužės 20 d. Sprendimo Timab Industries ir CFPR / Komisija, T‑456/10, EU:T:2015:296, 70, 71 ir 104 punktus, patvirtintus išnagrinėjus apeliacinį skundą priimto 2017 m. sausio 12 d. Sprendimo Timab Industries ir CFPR / Komisija, C‑411/15 P, EU:C:2017:11, 119 ir 136 punktais).

101    Be to, Bendrasis Teismas patvirtino Komisijai suteiktą galimybę iš pradžių priimti sprendimą dėl susitarimo dėl nusprendusių tartis šalių, o paskui – sprendimą pagal įprastą procedūrą dėl nusprendusių nesitarti šalių, vis dėlto ji turi užtikrinti nekaltumo prezumpcijos principo laikymąsi, be kita ko, kai sprendimui dėl susitarimo priimti nereikia nustatyti susitarime nedalyvaujančios šalies atsakomybės (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Icap ir kt. / Komisija, T‑180/15, EU:T:2017:795, 265–268 punktus, patvirtintus išnagrinėjus apeliacinį skundą priimtu 2019 m. liepos 10 d. Sprendimu Komisija / Icap ir kt., C‑39/18 P, EU:C:2019:584).

102    Kaip tvirtina Komisija, jeigu būtų vėlinama bet kokia susitarimo procedūra ar jos atsisakyta dėl to, kad viena iš susijusių įmonių, kaip antai šiuo atveju Scania, pasitraukė iš šios procedūros, būtų prieštaraujama susitarimo procedūros tikslui, nurodytam 2008 m. birželio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 622/2008, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 773/2004 susitarimo procedūros tvarkos kartelių bylose atžvilgiu (OL L 171, 2008, p. 3), 4 konstatuojamojoje dalyje, sparčiau ir veiksmingiau nagrinėti nusprendusių tartis įmonių bylas. Vis dėlto šio tikslo paisymas neturi pažeisti nekaltumo prezumpcijos principo ir nešališkumo pareigos reikalavimų.

103    Per teismo posėdį ieškovių akcentuotos šios bylos aplinkybės, būtent tai, kad išsamus prieštaravimo pareiškimas buvo išsiųstas visoms šalims ir joms buvo suteikta galimybė išsamiai susipažinti su tyrimo medžiaga, priešingai, nei tvirtina, ieškovės, neleidžia daryti išvados, kad Komisijos vykdyta laiko atžvilgiu išskaidyta „mišri“ procedūra neleido pasiekti tokio greitumo ir veiksmingumo tikslo. Iš tikrųjų šis tikslas susijęs ir su kitomis susitarimo procedūrai būdingomis aplinkybėmis, kaip antai aiškiu susitarimo šalių savo atsakomybės už pažeidimą pripažinimu, sutikimu dėl riboto teisės į gynybą įgyvendinimo ir dėl baudų ribų (žr. Komisijos pranešimo dėl susitarimo procedūros tvarkos siekiant priimti sprendimus pagal Tarybos reglamento Nr. 1/2003 7 ir 23 straipsnius kartelių bylose (OL C 167, 2008, p. 1) 20 ir 21 punktus).

104    Todėl, priešingai, nei iš esmės tvirtina ieškovės, „mišrios“ procedūros taikant SESV 101 straipsnį, kai sprendimo dėl susitarimo ir sprendimo pagal įprastą procedūrą priėmimas išskaidomas laiko atžvilgiu, savaime visomis aplinkybėmis nereiškia, kad pažeista nekaltumo prezumpcija, teisė į gynybą ar neįvykdyta nešališkumo pareiga, ir nelemia neišvengiamo šių principų ir teisių pažeidimo, kaip matyti iš šio sprendimo 100 ir 101 punktuose primintos jurisprudencijos.

105    Vadinasi, Komisija turi teisę naudotis tokia „mišria“ procedūra, priimdama sprendimą dėl susitarimo anksčiau nei ginčijamą sprendimą, vis dėlto tik jeigu visiškai užtikrinamas šių principų ir teisių paisymas.

106    Taigi reikia išnagrinėti, ar šios bylos aplinkybėmis Komisija paisė Scania nekaltumo prezumpcijos, įvykdė nešališkumo pareigą ir paisė jos teisės į gynybą.

107    Ieškovės pirmajame pagrinde pateiktus priekaištus iš esmės argumentuoja, remdamosi prielaida, kad sprendimas dėl susitarimo ir ginčijamas sprendimas grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tais pačiais įrodymais. Jos daro nuorodą į aplinkybes, susijusias su sprendimo dėl susitarimo 3 punkte nurodytais susitarimo šalių veiksmais, bet juos „atliekant dalyvavo Scania“, todėl tarp įmonių, kurių veiksmai teisiškai kvalifikuoti sprendime dėl susitarimo, nurodytos ne vien šio sprendimo adresatės, bet ir Scania. Taip pat ieškovės teigia, kad nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą lemia tai, kad sprendimas dėl susitarimo ir ginčijamas sprendimas priimti remiantis tais pačiais prieštaravimais, pareikštais prieštaravimo pareiškime, išsiųstame tiek susitarimo šalims, tiek ieškovėms.

108    Šiuo atžvilgiu dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu grindžiamo priekaišto primintina, kad šis principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, dabar įtvirtintas Chartijos 48 straipsnio 1 dalyje, taikomas procedūroms, susijusioms su įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimu, už kurį gali būti skiriamos vienkartinės ar periodinės baudos (žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo E.ON Energie / Komisija, C‑89/11 P, EU:C:2012:738, 72 ir 73 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

109    Chartijos 48 straipsnis atitinka 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 2 ir 3 dalis, kaip matyti iš Su Chartija susijusių išaiškinimų. Vadinasi, pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį, siekiant išaiškinti Chartijos 48 straipsnį, reikia atsižvelgti į EŽTK 6 straipsnio 2 ir 3 dalis, kaip nustatančias minimalią apsaugą, ir reikia remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, susijusia su EŽTK 6 straipsnio 2 dalimi (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo AH ir kiti (Nekaltumo prezumpcija), C‑377/18, EU:C:2019:670, 41 ir 42 punktus). Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi reikalaujama joje įtvirtintoms teisėms, atitinkančioms EŽTK užtikrinamas teises, suteikti tą pačią prasmę ir apimtį kaip ir tą, kurią suteikia ši konvencija (žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Schindler Holding ir kt. / Komisija, C‑501/11 P, EU:C:2013:522, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

110    Be to, pažymėtina, kad 2011 m. rugsėjo 27 d. EŽTT sprendime A. Menarini Diagnostics S.R.L. prieš Italiją (CE:ECHR:2011:0927JUD004350908, 39–44 punktai) dėl Italijos konkurencijos reguliavimo institucijos skirtos sankcijos už analogiškus kaip ieškovėms inkriminuotus antikonkurencinius veiksmus EŽTT nusprendė, kad atsižvelgiant į didelę skirtą baudą dėl griežtumo sankcija priskiriama prie baudžiamosios teisės. Vis dėlto EŽTT taip pat nusprendė, kad tokia administracinė procedūra, kokia nagrinėta tame sprendime, gali skirtis nuo baudžiamojo proceso siaurąją prasme dėl kelių aspektų. Nors šie skirtumai susitariančiųjų valstybių neatleidžia nuo pareigos paisyti visų baudžiamosios teisės teikiamų garantijų pagal EŽTK 6 straipsnį, jie gali turėti įtakos jų taikymui (2011 m. rugsėjo 27 d. EŽTT sprendimo A. Menarini Diagnostics S.R.L. prieš Italiją, CE:ECHR:2011:0927JUD004350908, 62 punktas, taip pat šiuo klausimu žr. 2006 m. lapkričio 23 d. EŽTT sprendimo Jussila prieš Suomiją, CE:ECHR:2006:1123JUD007305301, 43 punktą).

111    Nekaltumo prezumpcijos principas reiškia, kad kiekvienas kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymus. Taigi šis principas draudžia bet kokį formalų kaltinamojo asmens atsakomybės už konkretų pažeidimą konstatavimą ir net bet kokią aliuziją į tą atsakomybę sprendime, kuriuo baigiama procedūra, jei šis asmuo negalėjo pasinaudoti esant normaliai procedūros, kuri baigiasi sprendimu dėl prieštaravimo pagrįstumo, eigai suteikiamomis garantijomis savo teisėms į gynybą įgyvendinti (žr. 2017 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Icap ir kt. / Komisija, T‑180/15, EU:T:2017:795, 257 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, išnagrinėjus apeliacinį skundą patvirtintą 2019 m. liepos 10 d. Sprendimu Komisija / Icap ir kt., C‑39/18 P, EU:C:2019:584).

112    Šiuo atžvilgiu EŽTT nusprendė, kad pirmalaikis įtariamojo kaltės nurodymas dėl atskirai persekiojamų įtariamųjų priimtame teismo sprendime teoriškai taip pat gali pažeisti nekaltumo prezumpcijos principą (žr. 2014 m. vasario 27 d. EŽTT sprendimo Karaman prieš Vokietiją, CE:ECHR:2014:0227JUD001710310, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

113    EŽTT nurodė, kad nekaltumo prezumpcijos principas pažeidžiamas, kai nepriėmus galutinio apkaltinamojo nuosprendžio teismo sprendime arba oficialiame pareiškime dėl kaltinamojo aiškiai nurodoma, kad atitinkamas asmuo padarė nusikalstamą veiką. Šiomis aplinkybėmis tas teismas pabrėžė, pirma, teisminių institucijų vartojamų sąvokų pasirinkimo ir konkrečių aplinkybių, kurioms esant jos buvo suformuluotos, taip pat, antra, bylos pobūdžio ir konteksto svarbą (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. EŽTT sprendimo Karaman prieš Vokietiją, CE:ECHR:2014:0227JUD001710310, 63 punktą).

114    EŽTT pripažino, kad sudėtingose baudžiamosiose bylose, kuriose yra keli įtariamieji, kurių negalima teisti kartu, nacionaliniam teismui vertinant kaltinamųjų kaltę gali tekti neišvengiamai nurodyti, kad dalyvauja tretieji asmenys, kurie vėliau gali būti teisiami atskirai. Vis dėlto EŽTT patikslino, kad, nors turi būti nustatytos faktinės aplinkybės dėl trečiųjų asmenų dalyvavimo, atitinkamas teismas turėtų vengti pateikti daugiau informacijos, nei būtina asmenų, stojančių prieš šį teismą, teisinei atsakomybei išanalizuoti. Be to, EŽTT pabrėžė, kad teismo sprendimų motyvai turi būti suformuluoti siekiant išvengti išankstinės nuostatos dėl trečiųjų asmenų kaltės, nes tai galėtų pakenkti teisingam jiems pateiktų kaltinimų išnagrinėjimui per atskirą teismo procesą (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. EŽTT sprendimo Karaman prieš Vokietiją, CE:ECHR:2014:0227JUD001710310, 64 ir 65 punktus ir 2016 m. vasario 23 d. EŽTT sprendimo Navalnyy ir Ofitserov prieš Rusiją, CE:ECHR:2016:0223JUD004663213, 99 punktą).

115    EŽTT jurisprudencijoje nustatyta, kad nekaltumo prezumpciją gali pažeisti ne tik teisėjas ar teismas, bet ir kitos viešosios valdžios institucijos (žr. 2011 m. kovo 15 d. EŽTT sprendimo Begu prieš Rumuniją, CE:ECHR:2011:0315JUD002044802, 126 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

116    Šiuo atveju reikia pažymėti, kaip daro ir Komisija, kad nė vienoje ieškovių nurodyto sprendimo dėl susitarimo pastraipoje nėra nuorodų ar aliuzijų į Scania, iš kurių būtų matyti, kad jį priimdama Komisija jau turėjo išankstinį nusistatymą dėl jos atsakomybės už SESV 101 straipsnio pažeidimą.

117    Pirma, šiuo klausimu reikia priminti sprendimo dėl susitarimo 4 konstatuojamosios dalies turinį:

„2014 m. lapkričio 20 d. Komisija pradėjo Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalyje numatytą procedūrą dėl šio sprendimo adresačių ir kelių kitos įmonės subjektų. Ši įmonė nepateikė susitarimo pareiškimo pagal Reglamento Nr. 773/2004 10a straipsnio 2 dalį. Šio sprendimo [dėl susitarimo] priėmimo dieną dėl šios įmonės pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį pradėta administracinė procedūra dar nagrinėjama. Siekiant pašalinti bet kokius neaiškumus, šiame sprendime [dėl susitarimo] nedaroma jokių išvadų dėl šios įmonės, kiek tai susiję su Europos Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimu.“

118    Taigi sprendimo dėl susitarimo 4 konstatuojamojoje dalyje Komisija netiesiogiai nurodė Scania pirmiausia kaip įmonę, dėl kurios nagrinėjama Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsniu grindžiama administracinė procedūra, paskui nurodė, kad sprendime dėl susitarimo nedaroma jokių su ja susijusių išvadų dėl Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimo. Taigi tokią nuorodą galima laikyti nebent išreikštu įtarimu dėl Scania atsakomybės, kurią dar reikia įrodyti, ir tai nėra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2014 m. vasario 27 d. EŽTT sprendimo Karaman prieš Vokietiją, CE:ECHR:2014:0227JUD001710310, 63 punktą ir 2017 m. spalio 31 d. EŽTT sprendimo Bauras prieš Lietuvą, CE:ECHR:2017:1031JUD005679513, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

119    Antra, vis dėlto, nors sprendime dėl susitarimo esanti tokia aiški nuoroda, kad šiame etape nedaroma išvadų dėl Scania atsakomybės pagal SESV 101 straipsnį, įrodo Komisijos siekį įvykdyti pareigą laikytis nekaltumo prezumpcijos principo, nustatyto EŽTT jurisprudencijoje (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. EŽTT sprendimo Karaman prieš Vokietiją, CE:ECHR:2014:0227JUD001710310, 67, 69 ir 70 punktus, taip pat 2017 m. spalio 31 d. EŽTT sprendimo Bauras prieš Lietuvą, CE:ECHR:2017:1031JUD005679513, 54 punktą), t. y. aiškiai nurodyti, kad dėl Scania nagrinėjama atskira procedūra ir jos atsakomybė dar teisiškai nenustatyta (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo AH ir kt. (Nekaltumo prezumpcija), C‑377/18, EU:C:2019:670, 45 punktą), vien šios nuorodos nepakanka šio principo pažeidimui atmesti, kaip Komisija iš esmės tai pripažino per teismo posėdį.

120    Siekiant įvertinti, ar nepažeista nekaltumo prezumpcija, dar reikia išnagrinėti visus sprendimo dėl susitarimo motyvus atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas, ir patikrinti, ar dėl kitų šio sprendimo dalių, kurios gali būti suprantamos kaip išankstinis Scania atsakomybės už Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą pripažinimas, aiški nuoroda į išvadų dėl atsakomybės nebuvimą nepraranda prasmės (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo AH ir kt. (Nekaltumo prezumpcija), C‑377/18, EU:C:2019:670, 46 punktą).

121    Šiuo atžvilgiu ieškovės remiasi sprendimo dėl susitarimo 3 punktu, kuriame aprašyti jo adresačių veiksmai, konkrečiau – tam tikromis dalimis, kuriose Komisija aprašė veiksmus, kuriuos atliekant dalyvavo, „be kita ko“, šio sprendimo adresatės (sprendimo dėl susitarimo 47 ir 60 konstatuojamosios dalys).

122    Per teismo posėdį Komisija teigė, kad šios nuorodos neturi būti suprantamos kaip netiesiogiai susijusios su Scania, net jeigu jos siejamos su sprendimo dėl susitarimo 4 konstatuojamąja dalimi. Ieškovės nepateikė argumentų, paneigiančių šį sprendimo dėl susitarimo 47 ir 60 konstatuojamųjų dalių aiškinimą.

123    Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad sprendime dėl susitarimo nurodžiusi, „be kita ko“, jo adresačių veiksmus, Komisija netiesiogiai nurodė, be kita ko, Scania, tokia nuoroda susijusi ne su jos atsakomybe už nagrinėjamą pažeidimą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 111 punkte primintą jurisprudenciją, o nebent tik su jos dalyvavimu atliekant tam tikrus susitarimo šalims priskirtus veiksmus. Taigi tai nėra „aiškus“ nurodymas, nepriėmus galutinio apkaltinamojo nuosprendžio, kad Scania padarė nagrinėjamą pažeidimą, kaip tai suprantama pagal šios sprendimo 113 punkte primintą jurisprudenciją.

124    Iš tikrųjų sprendime dėl susitarimo, kaip tvirtina Komisija, ji atliko teisinį faktinių aplinkybių, kurias jo adresatės pripažino, kvalifikavimą kaip SESV 101 straipsnio pažeidimą ir sprendimo dėl susitarimo 4 punkte padarė išvadas dėl atsakomybės už šį pažeidimą tik dėl sprendimo dėl susitarimo adresačių.

125    Vis dėlto ieškovės teigia, kad Scania nekaltumo prezumpcijos pažeidimą lemia tai, kad sprendime dėl susitarimo pateikta galutinė Komisijos pozicija dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kaip nurodytos prieštaravimo pareiškime, ir nuspręsta, kad šie veiksmai, kuriuos atliekant dalyvavo ir Scania, yra pažeidimas. Ieškovių nuomone, toks pareiškimas yra daugiau nei paprastas galimos Scania atsakomybės nurodymas.

126    Šiuo klausimu pažymėtina, kad sprendime dėl susitarimo nustatytas faktines aplinkybes pripažino susitarimo šalys, kaip matyti iš jo 3 konstatuojamosios dalies.

127    Vien tai, kad sprendimo dėl susitarimo adresatės pripažino, kad dalyvavo darant pažeidimą, ir pripažino savo kaltę, negali lemti netiesioginio Scania atsakomybės už galimą jos dalyvavimą atliekant tuos pačius veiksmus pripažinimo, taip automatiškai, de facto ir de jure, paverčiant išvadas dėl susitarimo šalių tarsi „paslėptu“ Komisijos „verdiktu“, skirtu Scania (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Pometon / Komisija, T‑433/16, EU:T:2019:201, 68 punktą).

128    Vis dėlto tai, kad susitarimo procedūroje dalyvavusios kartelio šalys pripažino kaltę, yra aplinkybė, galinti paveikti su „kitos įmonės, įtariamos dalyvavus tame pačiame kartelyje, šiuo atveju – Scania, dalyvavimu susijusias aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Pometon / Komisija, T‑433/16, EU:T:2019:201, 92 punktą; šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2016 m. vasario 23 d. EŽTT sprendimo Navalnyy ir Ofitserov prieš Rusiją, CE:ECHR:2016:0223JUD004663213, 103 punktą). Todėl Komisija turi užtikrinti, kad susitarimo šalių pripažintos aplinkybės nebūtų laikomos pripažintomis šioje procedūroje nedalyvavusios šalies, kaip antai Scania, per įprastą procedūrą jų išsamiai ir tinkamai neišnagrinėjus atsižvelgiant į jos pateiktus argumentus ir įrodymus (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2016 m. vasario 23 d. EŽTT sprendimo Navalnyy ir Ofitserov prieš Rusiją, CE:ECHR:2016:0223JUD004663213, 103–105 punktus ir 2017 m. spalio 31 d. EŽTT sprendimo Bauras prieš Lietuvą, CE:ECHR:2017:1031JUD005679513, 53 punktą).

129    Šiomis aplinkybėmis primintina, kad per įprastą administracinę procedūrą atitinkama įmonė ir Komisija susitarimo procedūros atžvilgiu yra situacijoje, vadinamoje „tabula rasa“, kai atsakomybė dar turi būti nustatyta. Taigi po įprastos administracinės procedūros priimdama sprendimą dėl Scania, pirma, Komisija buvo saistoma tik prieštaravimo pareiškimo ir, antra, laikydamasi rungimosi principo, ji privalėjo atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant visą informaciją ir visus argumentus, kuriuos Scania pateikė įgyvendindama savo teisę būti išklausytai, todėl ji turėjo iš naujo išnagrinėti bylos medžiagą, atsižvelgdama į šias aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2015 m. gegužės 20 d. Sprendimo Timab Industries ir CFPR / Komisija, T‑456/10, EU:T:2015:296, 90, 96 ir 107 punktus, išnagrinėjus apeliacinį skundą patvirtintus 2017 m. sausio 12 d. Sprendimo Timab Industries ir CFPR / Komisija, C‑411/15 P, EU:C:2017:11, 119 ir 136 punktais).

130    Be to, teisinis faktinių aplinkybių vertinimas, kurio Komisija laikėsi susitarimo šalių atžvilgiu, savaime nereiškia, kad ji būtinai turi laikytis tokio paties teisinio faktinių aplinkybių vertinimo po Scania atžvilgiu vykdytos atskiros procedūros, kaip Komisija pabrėžė ginčijamo sprendimo 366 konstatuojamojoje dalyje ir patvirtino per teismo posėdį, atsakydama Bendrojo Teismo klausimą. Iš tikrųjų, kaip matyti iš jurisprudencijos, niekas netrukdo Komisijai konstatuoti, kad viena susitarimo ar suderintų veiksmų šalis atsako pagal SESV 101 straipsnį, o kita neatsako (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 12 d. Sprendimo ABB / Komisija, T‑445/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:449, 177–179 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

131    Dėl ieškovių teiginio, kad nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą lėmė tai, kad sprendimas dėl susitarimo ir ginčijamas sprendimas grindžiami tais pačiais įrodymais, Komisija pripažįsta, kad yra tam tikras įrodymų, kuriais ji rėmėsi abiejuose sprendimuose, pasikartojimas.

132    Vis dėlto toks įrodymų pasikartojimas savaime neleidžia daryti išvados, kad šiuo atveju nepaisyta ieškovių nekaltumo prezumpcijos. Iš tikrųjų vien tai, kad dviejuose sprendimuose remtasi tais pačiais įrodymais, visiškai nedaro išankstinio poveikio Komisijos išvadai, kurią jais remdamasi ji galėjo padaryti dėl Scania atsakomybės.

133    Beje, kaip teisingai tvirtina Komisija, nors pagal nekaltumo prezumpcijos principą draudžiamas bet koks formalus pažeidimo konstatavimas ir bet kokia aliuzija į ieškovių atsakomybę sprendime dėl susitarimo, jeigu per jo priėmimo procedūrą joms nebuvo suteiktos visos įprastos garantijos, kad galėtų įgyvendinti teisę į gynybą, pagal šį principą nedraudžiama remtis bendrais įrodymais, jeigu ieškovės turi galimybę Sąjungos teismuose ginčyti remiantis šiais įrodymais konstatuotas aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 12 d. Sprendimo Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse / Komisija, T‑474/04, EU:T:2007:306, 76 ir 77 punktus), o šiuo atveju taip ir yra.

134    Be to, negalima pritarti ieškovių teiginiui, kad nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą lemia tai, kad sprendimas dėl susitarimo ir ginčijamas sprendimas priimti remiantis tais pačiais prieštaravimo pareiškime pateiktais prieštaravimais, išsiųstais tiek susitarimo šalims, tiek ieškovėms.

135    Visų pirma šiuo klausimu pažymėtina, kad, net jeigu Komisija išvadas dėl Scania vaidmens ir atsakomybės už nagrinėjamą pažeidimą suformulavo prieštaravimo pareiškime, išsiųstame tiek Scania, tiek šalims, galiausiai dalyvavusioms susitarimo procedūroje, priešingai, nei teigia ieškovės, sprendimas dėl susitarimo tiesiogiai grindžiamas ne šiuo prieštaravimo pareiškimu, o bendru susitarimo šalių ir Komisijos prieštaravimų aiškinimu po susitikimų dėl susitarimų pagal Reglamento Nr. 773/2004 10a straipsnio 2 dalį ir Komisijos pranešimo dėl susitarimo procedūros tvarkos siekiant priimti sprendimus pagal Tarybos reglamento Nr. 1/2003 7 ir 23 straipsnius kartelių bylose 16 ir 17 punktus, kaip Komisija pabrėžė ginčijamo sprendimo 367 konstatuojamojoje dalyje.

136    Antra, svarbu pažymėti, kad per ginčijamo sprendimo priėmimo procedūrą ieškovėms niekas netrukdė pasinaudoti savo teise į gynybą ir paneigti prieštaravimo pareiškime joms pareikštus prieštaravimus.

137    Iš tikrųjų teisės į gynybą paisymas Komisiją įpareigoja, prieš priimant sprendimą dėl baudų, suinteresuotosioms šalims suteikti galimybę veiksmingai išreikšti nuomonę dėl joms pareikštų prieštaravimų, be kita ko, dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo ir svarbos ir dėl Komisijos dokumentų, kuriais grindžiamas jos tvirtinimas dėl SESV 101 straipsnio pažeidimo buvimo (šiuo klausimu žr. 1979 m. vasario 13 d. Sprendimo Hoffmann‑La Roche / Komisija, 85/76, EU:C:1979:36, 9 ir 11 punktus).

138    Procedūroje dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo prieštaravimo pareiškimas yra pagrindinė procedūrinė garantija šiuo aspektu (žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Versalis ir kt., C‑93/13 P ir C‑123/13 P, EU:C:2015:150, 95 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

139    Vadinasi, tvirtindamos, kad Komisija pažeidė Scania nekaltumo prezumpciją, nes ginčijamas sprendimas ir sprendimas dėl susitarimo grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, taip pat tais pačiais prieštaravimo pareikšime nurodytais prieštaravimais, pareikštais tiek susitarimo šalims, tiek Scania, ieškovės nepasinaudojo teise, per įprastą administracinę procedūrą įgyvendindamos teisę būti išklausytoms, pateikti visus įrodymus, kuriais siekia ginčyti faktines aplinkybes ir įrodymus, kuriais Komisija rėmėsi ir į kuriuos prireikus ji atsižvelgė, priimdama sprendimą dėl susitarimo, ir neatsižvelgė į savo pareigą iš naujo išnagrinėti bylos medžiagą, remiantis šiais naujais duomenimis.

140    Šiuo atveju ieškovės neginčija, kad per įprastą administracinę procedūrą jos turėjo galimybę veiksmingai įgyvendinti teisę į gynybą prieš priimant ginčijamą sprendimą tiek raštu, tiek žodžiu ir taip ginčyti Komisijos nurodytas faktines aplinkybes ir įrodymus joms pareikštiems prieštaravimams pagrįsti. Konkrečiai kalbant, kaip matyti, be kita ko, iš ginčijamo sprendimo 379 konstatuojamosios dalies, ir to ieškovės neginčijo, jos turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę dėl įrodymų, kuriais Komisija rėmėsi, be kita ko, dėl tų, kurie buvo pridėti prie tyrimo medžiagos išsiuntus prieštaravimo pareiškimą, pavyzdžiui, dėl tam tikrų susitarimo šalių atsakymų į prieštaravimo pareiškimą ištraukų ar papildomų faktinių aplinkybių, Komisijos nurodytų per įprastą administracinę procedūrą ir patvirtinančių prieštaravimo pareiškime jos padarytas laikinas išvadas, Scania atsiųstas 2017 m. balandžio 7 d. dokumente dėl faktinių aplinkybių.

141    Vis dėlto ieškovės namo, kad jų pateiktos pastabos ir argumentai neturėjo prasmės, nes Komisija jau nusprendė dėl veiksmų, kuriuos atliekant dalyvavo Scania, teisinio kvalifikavimo kaip SESV 101 straipsnio pažeidimo.

142    Taigi iš esmės jos tvirtina, kad, sprendime dėl susitarimo veiksmus kvalifikavusi kaip SESV 101 straipsnio pažeidimą, Komisija nebegalėjo vėl grįžti prie šio vertinimo ir objektyviai įvertinti Scania pateiktų įrodymų bei argumentų arba imtis kitų tyrimo priemonių, galėjusių paneigti ar susilpninti šiuos sprendime dėl susitarimo atliktus vertinimus. Todėl sprendimas dėl susitarimo paveikė Komisijos tyrimo strategiją ir galiausiai įrodymų, kuriais Komisija grindė ginčijamą sprendimą, turinį. Šiuo atžvilgiu ieškovės remiasi tam tikromis aplinkybėmis dėl ginčijamo sprendimo priėmimo procedūros eigos, iš kurių matyti Komisijos nešališkumo stoka.

143    Pateikdamos pirmojo pagrindo antrą priekaištą jos tvirtina, kad Komisija neįvykdė pareigos atlikti nešališką tyrimą ir pažeidė Chartijos 41 straipsnio 1 dalį.

144    Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją per administracinę procedūrą kartelių bylose Komisija turi paisyti Chartijos 41 straipsnyje įtvirtintos teisės į gerą administravimą (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler / Komisija, C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 154 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

145    Remiantis Chartijos 41 straipsniu, kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos jo reikalus tvarkytų nešališkai. Šis nešališkumo reikalavimas apima, pirma, subjektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad nė vienas bylą nagrinėjantis atitinkamos institucijos pareigūnas neturi reikšti šališkumo ar asmeninio palankumo, ir, antra, objektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad institucija turi suteikti pakankamas garantijas, kad neliktų jokių teisėtų abejonių dėl šališkumo (žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler / Komisija, C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 155 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

146    Viena iš Sąjungos teisės administracinėse procedūrose suteikiamų garantijų, siejamų su gero administravimo principu, yra kompetentingos institucijos pareiga kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti visas svarbias bylos aplinkybes (žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Shell Petroleum ir kt. / Komisija, T‑343/06, EU:T:2012:478, 170 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

147    Pirmiausia pažymėtina, kad, priešingai, nei tvirtina Komisija, nešališkumo principo pažeidimas panašiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šiuo atveju, vertinamas ne tik kaip galima nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo priimant sprendimą dėl susitarimo pasekmė, jį gali lemti ir neįvykdytos kitos Komisijos pareigos suteikti pakankamas garantijas, kad neliktų jokių teisėtų abejonių, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 145 punkte primintą jurisprudenciją, dėl nešališkumo vykdant įprastą procedūrą.

148    Vis dėlto nė vienas ieškovių pateiktas argumentas neįrodo, kad šiuo atveju Komisija nesuteikė visų garantijų, kad neliktų jokių teisėtų abejonių dėl jos nešališkumo nagrinėjant bylą dėl Scania, be kita ko, nagrinėjant jos pateiktus argumentus ir įrodymus, kuriuos ji galėjo pateikti įgyvendindama savo teisę į gynybą per įprastą administracinę procedūrą.

149    Pirma, šiuo klausimu pabrėžtina, kad per įprastą procedūrą nagrinėdama nusprendusių nesitarti šalių pateiktus įrodymus Komisija visiškai nesaistoma spendime dėl susitarimo dėl nusprendusių sudaryti susitarimą šalių konstatuotų faktinių aplinkybių ir teisinio kvalifikavimo. Taigi taikydama nekaltumo prezumpcijos principą ir vykdydama nešališkumo pareigą Komisija gali konstatuoti kitokias faktines aplinkybes ar nustatyti kitokį teisinį kvalifikavimą nei sprendime dėl susitarimo, jeigu tai pateisina jos turimų įrodymų nagrinėjimas iš naujo taikant „tabula rasa“ principą.

150    Antra, negalima pritarti ieškovių argumentui, kad abejonę dėl Komisijos nešališkumo lėmė tai, kad už konkurenciją atsakingas Komisijos narys per spaudos konferenciją pranešė apie priimtą sprendimą dėl susitarimo, todėl Komisija nebegalėjo nukrypti nuo šiame sprendime padarytų išvadų, priimdama ginčijamą sprendimą. Atitinkamame pranešime spaudai aiškiai nurodyta, kaip ir sprendimo dėl susitarimo 4 konstatuojamojoje dalyje (žr. šio sprendimo 117 punktą), kad tas Komisijos narys nedaro jokių išvadų dėl Scania atsakomybės, kurios atžvilgiu dar vis nagrinėjama įprasta procedūra. Taigi už konkurenciją atsakingas Komisijos narys tame pranešime tik diskretiškai ir santūriai, kaip to reikalauja nekaltumo prezumpcijos paisymas, informavo visuomenę apie priimtą sprendimą dėl susitarimo, kiek tai susiję su Scania atsakomybe už nagrinėjamą pažeidimą, todėl nepažeidė nešališkumo pareigos (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2018 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Servier ir kt. / Komisija, T‑691/14, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2018:922, 132 ir 134 punktus).

151    Trečia, ieškovės neįrodė, kaip vien tai, kad priimant tiek sprendimą dėl susitarimo, tiek ginčijamą sprendimą dalyvavo tos pačios Komisijos, būtent Konkurencijos generalinio direktorato, tarnybos, įrodo šališką bylos nagrinėjimą jų atžvilgiu. Žinoma, dėl tų pačių tarnybų dalyvavimo priimant abu sprendimus sunkiau užtikrinti, kad faktinių aplinkybių ir įrodymų nagrinėjimas įmonės atžvilgiu priėmus sprendimą dėl susitarimo vyks pagal „tabula rasa“ principą, nustatytą jurisprudencijoje (žr. šio sprendimo 129 punktą), o tai, siekiant pašalinti abejones šiuo klausimu, pateisintų bylų perdavimą skirtingiems kolektyvams.

152    Vis dėlto šiuo atveju ieškovės neįrodė, kad priimant ginčijamą sprendimą dalyvavę Komisijos narys ar tarnybos buvo šališki ar turėjo išankstinį nusistatymą dėl Scania, be kita ko, nes dalyvavo priimant sprendimą dėl susitarimo, pažeisdami subjektyvaus nešališkumo principą, ir tai gali paveikti nešališką faktinių aplinkybių ir įrodymų nagrinėjimą Scania atžvilgiu.

153    Ketvirta, dėl ieškovių argumento, kad Komisija negalėjo imtis naujų tyrimo priemonių, galėjusių leisti paneigti sprendime dėl susitarimo jos pateiktą poziciją, reikia priminti, kad Sąjungos teisėje taikomas laisvo įrodymų vertinimo principas (žr. 2016 m. vasario 29 d. Sprendimo Schenker / Komisija, T‑265/12, EU:T:2016:111, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

154    Taip pat reikia pažymėti, kaip tai daro ir Komisija, kad ji turi diskreciją dėl galimybės imtis tyrimo priemonių. Taigi, priešingai, nei teigia ieškovės, abstrakčios išvados dėl šališkumo ieškovių atžvilgiu buvimo negalima daryti iš to, kad egzistuoja tokia diskrecija pasirinkti, kaip atlikti tyrimą. Priešingai, tai, kad nesiimta kitų tyrimo priemonių, pirmiausia paaiškinama tuo, kad Komisija pasinaudojo diskrecija dėl tikslingumo imtis tokių priemonių. Taigi ieškovės turėjo pateikti argumentus, konkrečiai įrodančius, kad papildomų tyrimo priemonių nebuvimas galėjo būti paaiškintas tik Komisijos šališkumu, bet ne teisėtu jos diskrecijos atlikti tyrimą naudojimusi.

155    Šiuo klausimu ieškovės tvirtina, kad Komisija, vertindama įtariamų veiksmų pobūdį ir apimtį (laiko ir geografiniu atžvilgiu), be kita ko, ginčijamo sprendimo 144 ir 339 konstatuojamosiose dalyse, rėmėsi faktinių aplinkybių vertinimu, kurį Scania atmetė ir išsamiai paneigė. Iš bylos medžiagos visiškai nematyti, jog Komisija tęsė tyrimą, siekdama patikrinti Scania reikalavimus, pavyzdžiui, jai išsiųsdama prašymą pateikti informacijos, kad būtų pateikti jos pastabas ar prieštaravimus patvirtinantys rašytiniai įrodymai, arba išsiųsdama tokį prašymą kitoms šalims. Taigi tai buvo Komisijos „suinteresuotas neveikimas“.

156    Vis dėlto tokie ieškovių argumentai įrodo nebent tai, kad Komisija nepaisė Scania siūlytų išvadų ar faktinių aplinkybių aiškinimo, be kita ko, dėl jų nepakankamo patikimumo (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 301 konstatuojamąją dalį) ir painiojimo su klausimu, ar ginčijame sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės tinkamai pagrįstos Komisijos pateiktais įrodymais ir ar ji savo analizėje padarė teisės klaidų, o tai priskiriama prie jos vertinimo pagrįstumo nagrinėjimo (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Servier ir kt. / Komisija, T‑691/14, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2018:922, 137 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tokie teiginiai neįrodo, kad Komisija buvo šališka, kai naudodamasi diskrecija nusprendė netęsti tyrimo ir, be kita ko, neprašyti ieškovių pateikti jų pačių teiginius pagrindžiančių papildomų įrodymų.

157    Penkta, ieškovės tvirtina, kad Komisija neveikė nepriklausomai, nes, kiek tai susiję su įtariamais karteliais, ji yra institucija, atsakinga už tyrimą, persekiojimą ir sprendimo priėmimą.

158    Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis jurisprudencija, tai, kad Komisija atlieka tyrimą ir skiria sankciją už SESV 101 straipsnio pažeidimus, savaime neprieštarauja EŽTK 6 straipsniui, kaip jį išaiškino EŽTT, ir nėra nešališkumo principo pažeidimas, nes jos sprendimus kontroliuoja Sąjungos teismas, suteikiantis EŽTK 6 straipsnyje nustatytas garantijas (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Schindler Holding ir kt. / Komisija, C‑501/11 P, EU:C:2013:522, 33–38 punktus ir juose nustatytą jurisprudenciją, taip pat 2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Bolloré / Komisija, T‑372/10, EU:T:2012:325, 65–67 punktus).

159    Dėl priekaišto, grindžiamo teisės į gynybą pažeidimu, pažymėtina, kad ieškovės Komisijai nepriekaištauja, kad per administracinę procedūrą, kurios pabaigoje priimtas ginčijamas sprendimas, ji nepaisė visų procesinių garantijų, susijusių su veiksmingu jų teisės į gynybą, be kita ko, numatytos bendrosiose Reglamento Nr. 773/2004 nuostatose, įgyvendinimu (žr. šio sprendimo 140 punktą), bet remiasi jų teisės į gynybą pažeidimu tik dėl to, kad sprendime dėl susitarimo Komisija pateikė aplinkybių, susijusių su susitarimo šalių veiksmais, kuriuos atliekant neišvengiamai dalyvavo Scania, teisinį kvalifikavimą, nors ji neturėjo galimybės įgyvendinti teisės į gynybą.

160    Šiuo klausimu primintina, kad teisės į gynybą užtikrinimas per visą procedūrą, kuri gali pasibaigti sankcijų, pirmiausia vienkartinių arba periodinių baudų, paskyrimu, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, ne kartą akcentuotas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ir įtvirtintas Chartijos 48 straipsnio 2 dalyje (žr. 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija ir kt., C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 92 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šio principo turi būti laikomasi net jei tai yra administracinė procedūra (žr. 2009 m. liepos 9 d. Sprendimo Archer Daniels Midland / Komisija, C‑511/06 P, EU:C:2009:433, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Versalis ir kt., C‑93/13 P ir C‑123/13 P, EU:C:2015:150, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

161    Rungimosi principas yra sudedamoji teisės į gynybą dalis. Jis taikomas bet kuriai procedūrai, per kurią Sąjungos institucija gali priimti sprendimą, kuris reikšmingai paveiktų asmens interesus (žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 50 ir 51 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

162    Kadangi ieškovės tvirtina, kad sprendimas dėl susitarimo priimtas joms nesuteikus galimybės pateikti savo nuomonės, reikia pažymėti, kad, kaip matyti išnagrinėjus priekaištą dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, sprendimas dėl susitarimo reikšmingai nepaveikė ieškovių interesų, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 161 punkte primintą jurisprudenciją, nes, priešingai, nei jos tvirtina, sprendime dėl susitarimo Komisija nepateikė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo dėl Scania ir visiškai neturėjo išankstinio nusistatymo dėl jos atsakomybės už nagrinėjamą pažeidimą. Todėl tai, kad Scania nebuvo išklausyta per procedūrą, kurios pabaigoje priimtas sprendimas dėl susitarimo, nepažeidžia jos teisės į gynybą.

163    Galiausiai negalima pritarti ir ieškovių argumentui, kad sprendimo dėl susitarimo ir ginčijamo sprendimo „akivaizdų ryšį“ lemia tai, kad Komisija konsultavosi su susitarimo šalimis, rengdama viešai skelbtiną ginčijamo sprendimo versiją. Pirma, ieškovės nepaaiškina, kaip toks „akivaizdus ryšys“ pagrindžia jų pirmajame pagrinde pateiktus teiginius. Antra, bet kuriuo atveju, kaip tvirtina Komisija, taip veikdama ji taikė jurisprudenciją, suformuotą 2007 m. spalio 12 d. Sprendime Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse / Komisija (T‑474/04, EU:T:2007:306), susitarimo šalims suteikdama galimybę remtis tam tikrų su jomis susijusių duomenų konfidencialumu, nes, nors jos nėra ginčijamo sprendimo adresatės, jame nurodytos.

164    Be to, ieškovės negali pagrįstai tvirtinti, kad dėl paprastos techninės klaidos, dėl kurios Komisijos interneto tinklalapyje ginčijamam sprendimui skirtos skilties nuoroda nukreipė į sprendimą dėl susitarimo, galima nuspręsti, kad nustatytas dviejų sprendimų ryšys, todėl galima daryti išvadą dėl Scania atsakomybės pagal SESV 101 straipsnį.

165    Vadinasi, pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

2.      Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo Chartijos 48 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimu

166    Iš esmės ieškovės tvirtina, kad Komisija pažeidė jų teisę į gynybą, pažeisdama Chartijos 48 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes neleido susipažinti su visais [konfidencialu] ir [konfidencialu] pateiktais atsakymais į prieštaravimo pareiškimą, nors, jų nuomone, gali būti, kad juose yra kitų įrodymų, išteisinančių kitas šalis, be kita ko, Scania, nei pateikti šių atsakymų ištraukose, su kuriomis joms leido susipažinti bylas nagrinėjantis pareigūnas.

167    Iš tikrųjų, pasak ieškovių, pasinaudodamos [konfidencialu] ir [konfidencialu] atsakymais į prieštaravimo pareiškimą jos siekė ginčyti dėl jų pateiktus Komisijos teiginius, kaip matyti iš ištraukų, kurias Scania leista išnagrinėti. Ieškovės mano, jog tai, kad Komisija iš dalies pakeitė nuomonę dėl klausimo, ar [konfidencialu] ir [konfidencialu] atsakymai patvirtino ar paneigė kaltę, kelia abejonių dėl atsisakymo leisti susipažinti su visais atsakymais pagrįstumo.

168    Remdamasi jurisprudencija Komisija atmeta ieškovių argumentus, nes jos neįrodė, kad atsisakymas suteikti galimybę Scania susipažinti su visais [konfidencialu] ir [konfidencialu] atsakymais į prieštaravimo pareiškimą, tiesiogiai nesusijusiais su tyrimo medžiaga, pakenkė veiksmingam jos teisių į gynybą įgyvendinimui ir, be kita ko, teisei susipažinti su dokumentais, kuriuose gali būti ją išteisinančių įrodymų.

169    Kaip matyti iš šio sprendimo 160 punkte primintos jurisprudencijos, teisės į gynybą užtikrinimas per visą procedūrą, kuri gali pasibaigti sankcijų, pirmiausia vienkartinių arba periodinių baudų, paskyrimu, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Chartijos 48 straipsnio 2 dalyje. Šio principo turi būti laikomasi net jei tai yra administracinė procedūra.

170    Pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalį „[p]roceso metu turi būti gerbiama šalių teisė į gynybą“ ir „[š]alys turi teisę susipažinti su Komisijos bylos medžiaga atsižvelgiant į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis“.

171    Pažymėtina, jog remiantis suformuota jurisprudencija teisės į gynybą paisymas reikalauja, kad per administracinę procedūrą suinteresuotasis asmuo galėtų naudingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo ir reikšmingumo ir dėl Komisijos dokumentų, kuriais ji grindžia savo teiginius apie Sutarties pažeidimo egzistavimą (žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

172    Teisės į gynybą principu grindžiama teisė susipažinti su bylos medžiaga reiškia, kad Komisija turi suteikti atitinkamai įmonei galimybę išnagrinėti visus tyrimo byloje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai. Šie dokumentai apima tiek kaltę patvirtinančius, tiek ją paneigiančius dokumentus, išskyrus kitų įmonių komercines paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją (2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 68 punktas).

173    Šiuo klausimu primintina, kad tik administracinės procedūros ginčo stadijos pradžioje atitinkama įmonė buvo informuota prieštaravimo pareiškimu apie visus esminius elementus, kuriais remiasi Komisija šioje procedūroje, ir kad ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad būtų garantuojama veiksminga jos teisė į gynybą. Todėl kitų kartelyje dalyvavusių įmonių atsakymas į prieštaravimo pareiškimą iš principo nėra įtrauktas į tyrimo medžiagos dokumentų, su kuriais gali susipažinti šalys, visumą (2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo NKT Verwaltung ir NKT / Komisija, C‑607/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:385, 263 punktas ir 2009 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Hoechst / Komisija, T‑161/05, EU:T:2009:366, 163 punktas).

174    Tačiau jei Komisija, norėdama įrodyti pažeidimą SESV 101 straipsnio taikymo procedūroje, ketina pasiremti atsakymo į prieštaravimo pareiškimą ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtu dokumentu, kitoms šioje procedūroje dalyvaujančioms įmonėms turi būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl tokio įrodymo. Tokiomis aplinkybėmis ši atsakymo į prieštaravimo pareiškimą ištrauka arba prie šio atsakymo pridėtas dokumentas yra pažeidime dalyvavusių įmonių apkaltinamasis įrodymas (2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo NKT Verwaltung ir NKT / Komisija, C‑607/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:385, 264 punktas, taip pat žr. 2009 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Hoechst / Komisija, T‑161/05, EU:T:2009:366, 164 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

175    Pagal analogiją, jei atsakymo į prieštaravimo pareiškimą ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtas dokumentas gali būti naudingas įmonės gynybai, nes jis leidžia jai pateikti įrodymus, kurie nepatvirtina šioje stadijoje Komisijos padarytų išvadų, tai yra kaltinimus paneigiantis įrodymas. Tokiu atveju atitinkamai įmonei turi būti sudaryta galimybė išnagrinėti tą ištrauką ar dokumentą ir pateikti dėl jų savo nuomonę (2011 m. liepos 12 d. Sprendimo Mitsubishi Electric / Komisija, T‑133/07, EU:T:2011:345, 43 punktas).

176    Vis dėlto vien to, kad kitos įmonės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atitinkama įmonė ir kad jos savo gynybai panaudojo daugiau šaltinių, nepakanka, kad šiuos argumentus būtų galima laikyti kaltinimus paneigiančiais įrodymais (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Jungbunzlauer / Komisija, T‑43/02, EU:T:2006:270, 353 ir 355 punktus).

177    Kiek tai susiję su susipažinimo su bylos medžiaga nesilaikant šių taisyklių pasekmėmis, jeigu kaltinimus paneigiantis dokumentas nebuvo pateiktas, atitinkama įmonė turi įrodyti tik tai, kad jo neatskleidimas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui jos nenaudai. Įmonei pakanka įrodyti, kad būtų galėjusi panaudoti tokį kaltinimus paneigiantį dokumentą gynybai taip, kad jeigu būtų galėjusi juo remtis per administracinę procedūrą, būtų nurodžiusi aplinkybes, kurios nesutampa su Komisijos tame etape padarytomis išvadomis, ir todėl bent jau dėl elgesio, kuriuo ji kaltinama, trukmės ir sunkumo ji būtų galėjusi padaryti kokią nors įtaką Komisijos sprendime pateiktiems vertinimams ir galiausiai baudos dydžiui (2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 74 ir 75 punktai).

178    Galimybė, kad neatskleistas dokumentas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui, gali būti įrodyta tik atlikus pirminį kai kurių įrodinėjimo priemonių vertinimą, kuris parodytų, kad neatskleisti dokumentai šių įrodymų atžvilgiu galėjo turėti reikšmės, į kurią buvo būtina atsižvelgti (2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 76 punktas).

179    Vis dėlto ieškovas turi pirmas nurodyti, kuo nepateikti dokumentai naudingi jo gynybai (žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Fresh Del Monte Produce / Komisija, T‑587/08, EU:T:2013:129, 690 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat šiuo klausimu žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo NKT Verwaltung ir NKT / Komisija, C‑607/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:385, 265 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Jis, be kita ko, turi nurodyti potencialius kaltę paneigiančius įrodymus arba pateikti jų egzistavimą ir kartu naudingumą teismo proceso tikslams patvirtinančios informacijos (žr. 2011 m. birželio 16 d. Sprendimo Heineken Nederland ir Heineken / Komisija, T‑240/07, EU:T:2011:284, 257 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

180    Atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti, ar šiuo atveju tai, kad Komisija nesuteikė galimybės susipažinti su visais [konfidencialu] ir [konfidencialu] atsakymais į prieštaravimo pareiškimą, galėjo pakenkti ieškovių teisei į gynybą taip, kad jos negalėjo tinkamai susipažinti su potencialiai kaltę paneigiančiais įrodymais, kaip jos teigia.

181    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kaip daro ir Komisija, kad galimybė susipažinti su Komisijos byla dėl atitinkamo kartelio skiriasi, nelygu momentas, kai dokumentas buvo pridėtas prie tyrimo bylos medžiagos, kaip tai matyti taip pat iš Komisijos pranešimo dėl teisės susipažinti su Komisijos dokumentais bylose pagal [SESV 101] ir [102] straipsnius, EEE [susitarimo] 53, 54 ir 57 straipsnius bei Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 taisyklių (OL C 325, 2005, p. 7) 27 punkto. Nors tam, kad galėtų veiksmingai įgyvendinti teisę į gynybą, atitinkamos šalys turi teisę susipažinti su tyrimo medžiaga, kokia ji yra prieštaravimo pareiškimo atsiuntimo momentu, kad galėtų naudingai atsakyti į šiame etape Komisijos pareikštus prieštaravimus, galimybė susipažinti su vėliau prie bylos pridėtais dokumentais, be kita ko, kitų kartelio šalių atsakymais į prieštaravimo pareiškimą, nėra nei savaiminė, nei neribota (šiuo klausimu žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo NKT Verwaltung ir NKT / Komisija, C‑607/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:385, 265 punktą).

182    Šiuo atveju reikia priminti, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas ieškovėms suteikė galimybę susipažinti su tam tikromis [konfidencialu] ir [konfidencialu] pateiktų atsakymų į prieštaravimo pareiškimą dalimis, manydamas, kad jose gali būti Scania kaltę paneigiančių įrodymų, nes juos pateikė atleidimo nuo baudos prašantis subjektas ir įmonė, kuriai Komisija išsiuntė prašymą pateikti informacijos, todėl juose galėjo būti pakeitimų ar atsiimtų pareiškimų, kuriais rėmėsi Komisija.

183    Vis dėlto ieškovės tvirtina, kad „galbūt“ [konfidencialu] ir [konfidencialu] pateiktuose atsakymuose į prieštaravimo pareiškimą yra ir kitų kaltę paneigiančių įrodymų, kuriais jos galėjo naudingai remtis, įgyvendindamos teisę į gynybą.

184    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, kaip iš esmės tvirtina Komisija, ieškovės labai neaiškiai nurodo potencialius kaltę paneigiančius įrodymus, kurie gali būti [konfidencialu] ir [konfidencialu] pateiktuose atsakymuose į prieštaravimo pareiškimą ir kurie joms nebuvo atskleisti po bylas nagrinėjančio pareigūno sprendimo, taigi nenurodo jokių jų buvimą patvirtinančių duomenų, todėl naudingumo jų gynybai, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 179 punkte nurodytą jurisprudenciją.

185    Iš tikrųjų ieškovės visiškai nepatikslina ginčijamame sprendime Komisijos pateiktų vertinimų, kurie galėjo būti paveikti, jeigu joms būtų suteikta galimybė susipažinti su visais [konfidencialu] ir [konfidencialu] pateiktais atsakymais į prieštaravimo pareiškimą. Konkrečiau kalbant, jos nenurodo jokių išvadų dėl Scania neteisėtų veiksmų, kurias Komisija būtų grindusi būtent [konfidencialu] prašyme atleisti nuo baudos ar [konfidencialu] atsakyme į prašymą pateikti informacijos nurodyta aplinkybe, kuri prireikus galėjo būti šių šalių pakeista ar atšaukta jų atsakymuose į prieštaravimo pareiškimą.

186    Šiuo klausimu ieškovės remiasi ypatingomis bylos procesinėmis aplinkybėmis, būtent aplinkybe, kad dvi susitarimo šalys [konfidencialu] ir [konfidencialu] Komisijai išsiuntė atsakymus į prieštaravimo pareiškimą tuo metu, kai vyko diskusijos dėl susitarimo sudarymo, likus tik kelioms savaitėms iki tada, kai jos „tikriausiai“ pateikė susitarimo pareiškimą ir buvo priimtas sprendimas dėl susitarimo. Todėl ieškovės daro išvadą, kad šiuose atsakymuose neišvengiamai turėjo būti ginčijami Komisijos teiginiai jų atžvilgiu, tai taip pat matyti iš nagrinėjamų atsakymų ištraukų, su kuriomis Scania buvo suteikta galimybė susipažinti.

187    Vis dėlto tokių su aplinkybėmis ir laiku susijusių duomenų apie tai, kad susitarimo šalys atsakė į prieštaravimo pareiškimą vykstant susitarimo sudarymo procedūrai, savaime nepakanka, siekiant įrodyti, kad šiuose atsakymuose yra naujų Scania kaltę paneigiančių įrodymų.

188    Tačiau ieškovės neginčija, kad nagrinėjamų atsakymų ištraukose, su kuriomis bylas nagrinėjantis pareigūnas joms suteikė galimybę susipažinti, buvo jų gynybai naudingų kaltę paneigiančių įrodymų, ir iš šių ištraukų net nemėgina daryti išvados apie požymius, rodančius, kad neatskleistose tų ištraukų dalyse dedukcijos būdu gali būti gauta kitų jų gynybai naudingų kaltę paneigiančių įrodymų. Iš tikrųjų ieškovių argumentai šiuo klausimu tik bendri ir abstraktūs.

189    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės nenurodė jokių duomenų, patvirtinančių [konfidencialu] ir [konfidencialu] pateiktų atsakymų į prieštaravimo pareiškimą neatskleistų dalių naudingumą jų gynybai. Todėl jos neįrodė, kad Komisija pažeidė jų teisę į gynybą, nes joms neatsiuntė išsamių nagrinėjamų atsakymų versijų.

190    Šiomis aplinkybėmis antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą, todėl nereikia taikyti ieškovių prašomos proceso organizavimo priemonės ir prašyti Komisijos pateikti išsamių atsakymų į nagrinėjamą prieštaravimo pareiškimą versijų.

3.      Dėl trečiojo, ketvirtojo, penktojo, šeštojo ir septintojo pagrindų, kiek jie susiję su Komisijos išvada dėl vieno ir tęstinio pažeidimo buvimo ir jo priskyrimo „Scania“

a)      Pirminės pastabos

1)      Dėl vieno ir tęstinio pažeidimo sąvokos

191    Pagal nusistovėjusią jurisprudenciją SESV 101 straipsnis gali būti pažeistas ne tik atskiru veiksmu, bet ir keliais veiksmais arba tęstiniu elgesiu, nors vienas ar daugiau šių veiksmų ar tęstinio elgesio elementų galėtų patys savaime ir atskirai sudaryti šios nuostatos pažeidimą. Jei skirtingais atitinkamų įmonių veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama tokio paties tikslo, kuris iškreipia konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija turi teisę priskirti atsakomybę už tokius veiksmus pagal dalyvavimą darant aptariamą pažeidimą apskritai (žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

192    Įmonė, dalyvavusi darant tokį vieną kompleksinį pažeidimą savo veiksmais, kurie priskirtini susitarimui ar suderintiems veiksmams, turintiems antikonkurencinį tikslą, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, ir kuriais siekiama prisidėti prie bendro pažeidimo darymo, taip pat gali būti atsakinga už kitų įmonių veiksmus darant tą patį pažeidimą už visą jos dalyvavimo laikotarpį. Taip yra tuo atveju, kai įrodoma, kad ta įmonė ketino savo elgesiu prisidėti prie visų dalyvių siektų bendrų tikslų ir kad žinojo apie tikrąjį kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą elgesį ar kad galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką (žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

193    Todėl įmonė gali būti tiesiogiai atlikusi visus vieną ir tęstinį pažeidimą sudarančius antikonkurencinius veiksmus, o tokiu atveju Komisija turi teisę jai priskirti atsakomybę už visus veiksmus, todėl ir už visą šį pažeidimą. Įmonė taip pat gali būti tiesiogiai atlikusi tik kelis vieną ir tęstinį pažeidimą sudarančius antikonkurencinius veiksmus, tačiau ji žinojo apie visus numatytus ar įgyvendintus kitų kartelio dalyvių neteisėtus veiksmus siekiant tų pačių tikslų arba galėjo protingai juos numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką. Tokiu atveju Komisija taip pat turi teisę šiai įmonei priskirti atsakomybę už visą antikonkurencinį elgesį, sudarantį tokį pažeidimą, todėl ir už visą pažeidimą (2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 43 punktas).

194    Tačiau jei įmonė tiesiogiai atliko vieną ir tęstinį pažeidimą sudarantį vieną ar kelis antikonkurencinius veiksmus, bet nebuvo įrodyta, kad savo elgesiu ketino prisidėti prie visų bendrų kitų kartelio dalyvių siekiamų tikslų ir kad žinojo apie tikrąjį kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą elgesį ar kad ji galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką, Komisija turi teisę priskirti jai atsakomybę tik už tuos veiksmus, kuriuos darant ji tiesiogiai dalyvavo, ir už kitų dalyvių numatytus ar įgyvendintus veiksmus siekiant tų pačių tikslų, kurių ji siekė ir dėl kurių buvo įrodyta, kad ji žinojo apie juos arba galėjo protingai numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką (2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 44 punktas).

195    Galiausiai Teisingumo Teismas nurodė, kad, siekiant skirtingus veiksmus pripažinti vienu tęstiniu pažeidimu, nereikia patikrinti, ar tarp jų yra vienas kito papildymo ryšys, t. y. ar kiekvienu iš jų buvo siekiama vienos arba kelių pasekmių įprastai konkurencijai ir darant pažeidimą prisidėta prie bendro antikonkurencinio poveikio, kurio norėjo jo autoriai, vykdantys bendrą vieno tikslo siekiantį planą. Tačiau sąlyga, susijusi su vieno tikslo sąvoka, reikalauja, kad būtų patikrinta, ar nėra pažeidimą sudarantiems skirtingiems veiksmams būdingų veiksnių, kurie gali rodyti, kad realaus kitų dalyvaujančių įmonių elgesio tikslas arba antikonkurencinis poveikis nėra tokie patys, todėl jis nėra „bendro plano“ dalis, nes siekiama vieno tikslo – iškreipti konkurenciją vidaus rinkoje (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Siemens ir kt. / Komisija, C‑239/11 P, C‑489/11 P ir C‑498/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:866, 247 ir 248 punktus).

196    Kaip matyti iš šio sprendimo 191 ir 192 punktuose nurodytos jurisprudencijos, trys kriterijai yra svarbūs sprendžiant, ar įmonė dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą. Pirmasis yra susijęs su paties vieno ir tęstinio pažeidimo egzistavimu. Įvairūs veiksmai turi būti „bendro plano“, kuriuo siekiama vieno tikslo, dalis. Antrasis ir trečiasis kriterijai yra susiję su vieno ir tęstinio pažeidimo priskyrimu įmonei. Pirma, įmonė turi turėti siekį savo veiksmais prisidėti prie bendrų visų dalyvių tikslų. Antra, ji turi žinoti apie kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotus ar įgyvendintus neteisėtus veiksmus arba galėti juos protingai numatyti ir priimti su tuo susijusią riziką (2019 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo HSBC Holdings ir kt. / Komisija, T‑105/17, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2019:675, 208 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 16 d. Sprendimo Team Relocations ir kt. / Komisija, T‑204/08 ir T‑212/08, EU:T:2011:286, 37 punktą).

2)      Dėl įrodinėjimo pareigos ir įrodymo lygio

197    Kadangi kvalifikavimas kaip vieno ir tęstinio pažeidimo lemia tai, kad įmonė laikoma dalyvavusia darant konkurencijos teisės pažeidimą, reikia priminti, kad, nagrinėdama ginčą dėl pažeidimo egzistavimo konkurencijos teisės srityje, Komisija privalo įrodyti konstatuotus pažeidimus ir pateikti įrodymų, kurie teisės požiūriu pakankamai patvirtintų pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą (žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo E.ON Energie / Komisija, C‑89/11 P, EU:C:2012:738, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

198    Tam, kad būtų konstatuotas SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, reikia, jog Komisija pateiktų rimtų, tikslių ir nuoseklių įrodymų. Tačiau nebūtinai kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas turi atitikti šiuos kriterijus, kiek tai susiję su kiekviena pažeidimo dalimi. Pakanka, kad šį reikalavimą atitiktų institucijos nurodomų duomenų bendrai vertinama visuma (žr. 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Knauf Gips / Komisija, C‑407/08 P, EU:C:2010:389, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

199    Beje, jeigu Komisija, konstatuodama konkurencijos teisės pažeidimą, rėmėsi rašytiniais įrodymais, atitinkamos įmonės turi ne paprasčiausiai nurodyti kitą įtikinamą Komisijos teiginį, bet tinkamai pagrįsti, kad ginčijamame sprendime pateiktų įrodymų nepakanka pažeidimui konstatuoti (žr. 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo FSL ir kt. / Komisija, T‑655/11, EU:T:2015:383, 181 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

200    Be to, teismui kilusios abejonės būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Hansen & Rosenthal ir H&R Wax Company Vertrieb / Komisija, C‑90/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:123, 18 punktas). Primintina, kad nekaltumo prezumpcija yra bendrasis Sąjungos teisės principas, dabar įtvirtintas Chartijos 48 straipsnio 1 dalyje. Šis principas taikomas procedūroms, susijusioms su įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimu, už kurį gali būti skiriamos vienkartinės ar periodinės baudos (žr. šio sprendimo 108 punktą).

3)      Ginčijamas sprendimas

201    Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad Scania ir susitarimo šalys įgyvendino bendrą planą, kuriuo siekė vieno antikonkurencinio tikslo apriboti konkurenciją vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių rinkoje EEE. Šis tikslas pasiektas atliekant veiksmus, kuriais sumažintas šalių strateginio netikrumo lygis dėl būsimų kainų ir bruto kainų didinimo, taip pat dėl aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių pateikimo rinkai tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo (ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamoji dalis). Komisija nurodė, kad šalys keitėsi informacija dėl:

–        numatomų bruto kainų ir bruto kainų skalių keitimo, taip pat pavieniais atvejais dėl numatomų neto kainų keitimo ar klientams taikomų nuolaidų keitimo bei šių pakeitimų tvarkaraščio,

–        vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo,

–        kitos konkurencijos požiūriu jautrios informacijos, kaip antai informacijos apie tiekimo terminus, užsakymus, atsargas, tikslines rinkos dalis, esamas neto kainas ir nuolaidas bei bruto kainų skales (net prieš joms įsigaliojant) ir sunkiasvorių konfigūratorius.

202    Komisija nusprendė, kad nurodyti veiksmai yra bendro plano, kuriuo siekta vieno antikonkurencinio tikslo, dalis dėl penkių priežasčių, išsamiai aptartų šio sprendimo 452–462 punktuose. Šios priežastys, be kita ko, susijusios su tuo, kad antikonkurenciniai kontaktai palaikyti dėl tų pačių gaminių, t. y. vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių, ir tos pačios sunkvežimių gamintojų grupės; kad informacijos, kuria dalintasi, pobūdis (informacija apie kainas ir informacija apie konkrečius aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių modelių pateikimo rinkai tvarkaraštį) išliko toks pat per visą pažeidimo laikotarpį; kad antikonkurenciniai kontaktai palaikyti dažnai ir sistemingai ir kad kontaktų pobūdis, mastas ir tikslas išliko nepakitę per visą pažeidimo laikotarpį, nepaisant aplinkybės, kad šiuos kontaktus palaikiusių darbuotojų lygis ir atsakomybė įmonėje per pažeidimo laikotarpį keitėsi.

4)      Dėl ieškovių argumento, pagal kurį vieno ir tęstinio pažeidimo sąvoka suponuoja, kad Komisija turi nustatyti kelis akivaizdžiai tarpusavyje susijusius pažeidimus

203    Dublike ieškovės teigė, kad vieno ir tęstinio pažeidimo sąvokos taikymas suponuoja, kad Komisija turėjo nustatyti kelis akivaizdžiai tarpusavyje susijusius pažeidimus. Pasak ieškovių, vienas ir tęstinis pažeidimas negali apimti veiksmų, kurie savaime nėra pažeidimas.

204    Remdamosi šia prielaida ieškovės tvirtina, pirma, kad Komisija turėjo atskirai įvertinti kiekvieno kontaktų lygmens įrodymus, kad nustatytų, ar kiekvienu lygmeniu darytas pažeidimas, ir, jeigu taip, nustatyti jo apimtį ir siektą antikonkurencinį tikslą. Antra, Komisija turėjo įvertinti, ar atitinkami pažeidimai turi būti laikomi vienu bendru pažeidimu, nes jais siekta bendro plano, kuris turėjo vieną antikonkurencinį tikslą. Galiausiai, trečia, tik Komisija turėjo įvertinti vieno ir tęstinio pažeidimo apimtį laiko atžvilgiu ir geografinę apimtį, remdamasi įrodymais, vertinamais kaip visuma. Pasak ieškovių, Komisija nepaisė dviejų pirmųjų etapų ir, nustatydama, kad padarytas vienas ir tęstinis pažeidimas, jį grindė tuo, kad žemesnio buveinės lygmens ir Vokietijos lygmens kontaktų pobūdis ir apimtis buvo tokie patys kaip vadovybės lygmens kontaktų. Taip Komisija nustatė, kad padarytas vienas ir tęstinis pažeidimas, nors tokio nebuvo.

205    Šiuos ieškovių argumentus, nagrinėtinus pirmiau nei trečiasis, ketvirtasis, penktasis, šeštasis ir septintasis pagrindai, reikia atmesti.

206    Iš tikrųjų prielaida, kuria remiantis pateikti šie argumentai, kad vienas ir tęstinis pažeidimas turi apimti veiksmus, kurie, vertinami atskirai, turi sudaryti SESV 101 straipsnio pažeidimą, Sąjungos teismo jurisprudencijoje nepatvirtinta. Kaip nurodyta, SESV 101 straipsnis gali būti pažeistas keliais veiksmais arba tęstiniu elgesiu, „nors vienas ar daugiau šių veiksmų ar tęstinio elgesio elementų galėtų patys savaime ir atskirai sudaryti minėtos nuostatos pažeidimą“ (žr. šio sprendimo 191 punktą).

207    Teisingumo Teismas nusprendė, kad, jei skirtingais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama tokio paties tikslo, kuris iškreipia konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija turi teisę priskirti atsakomybę už tokius veiksmus pagal dalyvavimą darant aptariamą pažeidimą apskritai (2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 258 punktas).

208    Iš šios jurisprudencijos matyti, kad vieno ir tęstinio pažeidimo buvimas nereiškia, kad Komisija būtinai turi nustatyti kelis pažeidimus, kiekvieną jų dėl SESV 101 straipsnio, bet ji turi įrodyti, kad skirtingais jos nustatytais veiksmais vykdomas bendras planas, kuriuo siekiama vieno antikonkurencinio tikslo. Taigi Komisijos įrodymui, kad egzistuoja toks planas ir nurodytų veiksmų susiejimui su tuo planu suteikiama ypatinga reikšmė.

209    Šiuo atveju iš jurisprudencijos matyti, kad vieno pažeidimo sąvoka apima būtent tokią situaciją, kai kelios įmonės dalyvavo darant pažeidimą, kurį sudarė tęstinis elgesys siekiant vieno ekonominio tikslo – iškraipyti konkurenciją (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Campine ir Campine Recycling / Komisija, T‑240/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:778, 269 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

210    Šiuo atveju nustatyta, kad ginčijamame sprendime Komisija kiekvieno iš trijų kontaktų lygmenų veiksmų nekvalifikavo kaip SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo EEE. Tačiau ji nusprendė, kad šie veiksmai, vertinami apskritai, yra bendro plano, kuriuo siekiama vieno antikonkurencinio tikslo – apriboti vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių rinką EEE, dalis. Kad padarytų šią išvadą, taip pat remdamasi šio sprendimo 195 punkte nurodyta jurisprudencija, Komisija nurodė penkis tokių veiksmų, apibūdintų šio sprendimo 202 punkte, požymius. Atsižvelgiant į šio sprendimo 206–208 punktuose pateiktą analizę šis Komisijos požiūris neklaidingas.

211    Iš pateiktų motyvų matyti, kad reikia atmesti ieškovių argumentus, nes jie grindžiami klaidinga prielaida, pagal kurią vieno ir tęstinio pažeidimo sąvokos taikymas suponuoja, kad Komisija turi nustatyti kelis pažeidimus. Paskui, nagrinėdamas trečiąjį, ketvirtąjį, penktąjį, šeštąjį ir septintąjį pagrindus, Bendrasis Teismas galės patikrinti, be kita ko, Komisijos išvados, kad atskirais ginčijamame sprendime nurodytais veiksmais įgyvendintas bendras planas, kuriuo siekta vieno antikonkurencinio tikslo, todėl tai yra vienas ir tęstinis pažeidimas, pagrįstumą.

b)      Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo klaidingu SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymu, nes keitimasis informacija žemesniu buveinės lygmeniu buvo laikomas šių nuostatų pažeidimu

212    Šiame pagrinde ieškovės pateikia du priekaištus. Pirma, jos priekaištauja Komisijai dėl to, kad ji trijų lygmenų slaptus kontaktus laikė tarpusavyje susijusiais, be kita ko, kad žemesnio buveinės lygmens kontaktai buvo susiję su kitų dviejų lygmenų kontaktais (pirmas priekaištas). Šiomis aplinkybėmis jos teigia, kad tarp šių lygmenų nebuvo jokių kontaktų ar bendrų susitikimų, jie veikė atskirai. Be to, ieškovės Komisijai priekaištauja, kad ji, remdamasi, be kita ko, tariamu šių trijų nurodytų lygmenų tarpusavio ryšiu, nusprendė, kad slapti žemesnio buveinės lygmens kontaktai yra SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas (antras priekaištas).

213    Komisija ginčija ieškovių argumentus.

214    Prieš nagrinėjant nurodytus du priekaištus reikia priminti reikšmingas ginčijamo sprendimo ištraukas.

1)      Ginčijamas sprendimas

215    Ginčijamo sprendimo 213 konstatuojamojoje dalyje klausimui dėl susitarimų ir suderintų veiksmų, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį, egzistavimo skirtoje dalyje Komisija pažymėjo, kad kartelio šalys palaikė skirtingo lygmens kontaktus ir kad kartais vyko bendri skirtingų lygmenų susitikimai, pavyzdžiui, žemesnio buveinės lygmens darbuotojų ir Vokietijos lygmens darbuotojų susitikimai. Toje 213 konstatuojamojoje dalyje Komisija patikslino, kad kontaktai susiję dėl jų turinio, datų, atvirų kryžminių nuorodų vienų į kitus ir surinktos informacijos perdavimo, šiuo klausimu pateikdama informacijos, kuria pasikeista Vokietijos lygmeniu, perdavimo atitinkamoms kartelio šalių buveinėmis pavyzdžių.

216    Ginčijamo sprendimo 315–317 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad padarytas vienas ir tęstinis pažeidimas, ir konstatavo, kad dėl visų ginčijamo sprendimo 6.2 punkte nurodytų slaptų kontaktų (susijusių su trimis lygmenimis), išvardytų chronologine tvarka, įgyvendintas bendras planas, kuriuo siekta vieno antikonkurencinio tikslo – riboti konkurenciją vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių rinkoje EEE. Pasak Komisijos, šio tikslo pasiekta atliekant veiksmus, kuriais sumažintas šalių strateginio netikrumo lygis dėl būsimų kainų ir bruto kainų didinimo, taip pat dėl su aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių pateikimo rinkai tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo (ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamoji dalis).

217    Ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamosios dalies a punkte Komisija, siekdama patvirtinti išvadą, kad keitimosi informacija perkėlimas iš vadovybės lygmens į Vokietijos lygmenį nepaveikė pažeidimo tęstinio pobūdžio, konstatavo, kad skirtingų lygmenų susitikimai laiko atžvilgiu labai sutapo. Komisija pažymėjo, kad, nepaisant vadovybės lygmens kontaktų nutraukimo 2004 m. gruodžio mėn., dviejų kitų lygmenų kontaktai toliau buvo palaikomi. Konkrečiai kalbant, 2003 m. ir 2007 m. buvo bendrai organizuojami žemesnio buveinės lygmens ir Vokietijos lygmens konkurentų susitikimai ir palaikomi kontaktai, taip pat dažnai buveinės darbuotojai dalyvaudavo Vokietijos lygmens susitikimuose, ir atvirkščiai. Be to, Komisija nurodė aplinkybę, kad šalys nuolat tardavosi žemesniu buveinės lygmeniu dėl informacijos, kuria turi būti keičiamasi, ir dėl keitimosi lygmens.

2)      Dėl pirmo priekaišto

218    Dėl pirmo ieškovių priekaišto, susijusio su trijų lygmenų slaptų kontaktų „ryšiu“, reikia konstatuoti, kad Komisija nurodė šias tokio ryšio buvimą įrodančias aplinkybes: kad šių lygmenų dalyviai buvo tų pačių įmonių, t. y. Scania ir susitarimo šalių, darbuotojai; kad kiekviename lygmenyje keistasi tuo pačiu turiniu; kad vykę skirtingų lygmenų susitikimai sutapo laiko atžvilgiu; kad lygmenys darė kryžmines nuorodas ir keitėsi surinkta informacija; kad kartais palaikyti bendri skirtingų lygmenų kontaktai ir rengti bendri susitikimai, nes Komisija konkrečiai nurodė bendrus atitinkamų įmonių žemesnio buveinės lygmens darbuotojų ir Vokietijos lygmens darbuotojų bendrus kontaktus ir susitikimus (žr. ginčijamo sprendimo 213 konstatuojamąją dalį ir 327 konstatuojamosios dalies a punktą).

219    Šis ieškovių priekaištas grindžiamas, be kita ko, aplinkybe, kad nebuvo trijų lygmenų slaptų kontaktų bendrų kontaktų ar susitikimų.

220    Pirmiausia šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 215 ir 217 punktų ir šiuo atveju Komisijos atsiliepimo į ieškinį 122 punkte pateiktų paaiškinimų, ji savo išvados, kad slaptų kontaktų lygmenys tarpusavyje susiję, negrindė tuo, kad buvo bendrų vadovybės lygmens ir žemesnio buveinės lygmens ir vadovybės lygmens ir Vokietijos lygmens kontaktų ar susitikimų. Komisija rėmėsi tik bendrų žemesnio buveinės lygmens ir Vokietijos lygmens kontaktų ir susitikimų buvimu. Vadinasi, nereikšmingi ieškovių argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad nebuvo bendrų vadovybės lygmens ir žemesnio buveinės lygmens, taip pat vadovybės lygmens ir Vokietijos lygmens bendrų kontaktų ir susitikimų.

221    Antra, pažymėtina, kad ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad buvo bendrų žemesnio buveinės lygmens ir Vokietijos lygmens kontaktų ar susitikimų, konkrečiai – 2003 m. ir 2007 m. (ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamosios dalies a punktas). Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad ši aplinkybė buvo viena iš aplinkybių, kuriomis Komisija rėmėsi, darydama išvadą, kad pažeidimas tęstinis.

222    Dėl šios išvados iš bylos medžiagos matyti, kad žemesnio buveinės lygmens ir Vokietijos lygmens susitikimai dažnai buvo rengiami tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, kad būtų rengiamos komercinės mugės, ir kad žemesnio buveinės lygmens dalyviai buvo informuojami apie Vokietijos lygmeniu pasikeistos informacijos turinį, kad jie šį turinį perduodavo atitinkamoms savo įmonėms ir kad apskritai jie palaikė kontaktus su Vokietijos lygmens dalyviais.

223    Šiuo klausimu Bendrasis Teismas konkrečiai remiasi ginčijamo sprendimo 137 konstatuojamojoje dalyje pateiktais 2004 m. rugpjūčio 24 d. Miunchene (Vokietija) vykusio konkurentų susitikimo įrodymais. Pasak [konfidencialu], žemesnio buveinės lygmens ir Vokietijos lygmens darbuotojai dalyvavo šiame susitikime. Scania atstovavo A iš žemesnio buveinės lygmens ir B iš Vokietijos lygmens. Per šį susitikimą buvo keičiamasi informacija apie būsimą kainų didinimą Vokietijos rinkoje ir apie aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių modelių pateikimo rinkai datas. [Konfidencialu] parengtas pristatymas „PowerPointo“ formatu, nurodytas ginčijamo sprendimo 137 konstatuojamojoje dalyje, patvirtina, kad informacija, kuria pasikeista per 2004 m. rugpjūčio 24 d. susitikimą, buvo perduota [konfidencialu] buveinei.

224    Bendrasis Teismas taip pat remiasi įrodymais, pateiktais ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamojoje dalyje, patvirtinančiais, kad žemesnio buveinės lygmens darbuotojai buvo informuoti apie per 2005 m. liepos 4 d. ir 5 d. Miunchene vykusį Vokietijos lygmens konkurentų susitikimą apsikeistos informacijos apie kainas turinį. Konkrečiau kalbant, Bendrasis Teismas remiasi [konfidencialu] žemesnio buveinės lygmens darbuotojo C siųstu elektroniniu laišku kitų konkuruojančių įmonių taip pat žemesnio buveinės lygmens darbuotojams. Šiame elektroniniame laiške C, darydamas nuorodą į minėtą 2005 m. liepos 4 d. ir 5 d. susitikimą, be kita ko, nurodė, kad per šį susitikimą [konfidencialu] konkurentams pateikė informacijos apie esamą [konfidencialu] kainų skalę (grindžiamą Vokietijos rinka), ir, be kita ko, elektroninio laiško adresatų prašė padaryti tą patį. Buveinės [konfidencialu] darbuotojas, nurodytas tarp to laiško adresatų, atsakė, kad jo įmonė pageidauja tęsti keitimąsi informacija apie kainas rinkos lygmeniu (t. y. Vokietijos lygmeniu), ir nurodė [konfidencialu] darbuotojų, į kuriuos reikia kreiptis dėl keitimosi šia informacija, pavardes ir vardus. C elektroninis laiškas buvo adresuotas ir D, priklausančiam Scania žemesniam buveinės lygmeniui, dalyvavusiam tame 2005 m. liepos 4 d. ir 5 d. susitikime. Iš bylos medžiagos matyti, kad D negavo to elektroninio laiško, nes rašant jo pavardę buvo padaryta rašybos klaida (žr. ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamąją dalį). Be to, C elektroninis laiškas įrodo, kad žemesnio buveinės lygmens darbuotojai, įskaitant Scania darbuotojus, žinojo apie keitimąsi informacija apie kainas per šį 2005 m. liepos 4 d. ir 5 d. susitikimą.

225    Taip pat Bendrasis Teismas pažymi, kad tam tikri dalyvaujančių įmonių darbuotojai, priklausantys buveinei, dalyvavo keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu, o tai patvirtina Komisijos išvadą dėl žemesnio buveinės lygmens ir Vokietijos lygmens ryšių buvimo. Bendrasis Teismas remiasi būtent C iš [konfidencialu] ir E iš [konfidencialu] pavyzdžiais. Šie darbuotojai, priklausantys buveinei, dirbo ir organizavo keitimąsi informacija Vokietijos lygmeniu.

226    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos išvada dėl žemesnio buveinės lygmens ir Vokietijos lygmens kontaktų pakankamai teisiškai įrodyta.

227    Trečia, šiame pagrinde, ieškovės taip pat prieštaravo ginčijamo sprendimo 213 konstatuojamojoje dalyje pateiktam Komisijos teiginiui dėl slaptų kontaktų lygmenų atvirų kryžminių nuorodų ir 327 konstatuojamosios dalies a punkte esančiam teiginiui, kad kartelio šalys žemesniu buveinės lygmeniu nuolat tarėsi, kokia informacija reikia keistis ir kokiu lygmeniu.

228    Šie Komijos teiginiai pakankamai teisiškai įrodyti. Be kita ko, iš ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamojoje dalyje pateiktų įrodymų dėl 2001 m. liepos 3 d. ir 4 d. vykusio žemesnio buveinės lygmens konkurentų susitikimo matyti, kad buveinės darbuotojai žinojo apie keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu turinį, kad jie manė, jog dėl šio keitimosi nueita „pernelyg toli“, ir kad jis yra „potencialiai pavojingas“. Iš ginčijamo sprendimo 117 konstatuojamojoje dalyje pateiktų įrodymų matyti, kad per tą 2001 m. liepos 3 d. ir 4 d. susitikimą konkurentai sutarė ateityje žemesniu buveinės lygmeniu keistis informacija apie gaminius ir technine informacija, bet ne informacija apie kainas ar lyginamuosius duomenis. Be to, iš ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamojoje dalyje pateiktų įrodymų (žr. šio sprendimo 224 punktą) matyti, kad žemesnio buveinės lygmens darbuotojai tarėsi dėl to, kokia informacija ir kokiu lygmeniu reikia keistis, ir kad šiomis aplinkybėmis tam tikri iš šių darbuotojų išreiškė pageidavimą, kad informacija apie kainas būtų keičiamasi tik Vokietijos lygmeniu.

229    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad remiantis šiuo pagrindu ieškovėms nepavyko paneigti Komisijos išvadų, padarytų, be kita ko, ginčijamo sprendimo 213 konstatuojamojoje dalyje ir 327 konstatuojamosios dalies a punkte, dėl trijų slaptų kontaktų lygmenų tarpusavio ryšio buvimo. Kaip pažymėta, Komisija pateikė tam tikrų trijų slaptų kontaktų lygmenų tarpusavio ryšio buvimo įrodymų (žr. šio sprendimo 218 punktą), kurie nebuvo ginčyti, t. y. kad dalyviai buvo tų pačių įmonių darbuotojai, kad trijų slaptų kontaktų lygmenų susitikimai sutapo laiko atžvilgiu, arba kurie buvo ginčyti, bet nepaneigti, kiek tai susiję su šiuo pagrindu, t. y. kad kartelio šalių atitinkami žemesnio buveinės lygmens ir Vokietijos lygmens darbuotojai palaikė kontaktus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Bendrasis Teismas nusprendžia, kad trys slaptų kontaktų lygmenys buvo tarpusavyje susiję ir šiais lygmenimis nebuvo veikiama atskirai ir savarankiškai.

3)      Dėl antro priekaišto

230    Dėl antro ieškovių priekaišto (žr. šio sprendimo 212 punktą) primintina, kad ginčijamame sprendime Komisija žemesnio buveinės lygmens slaptų kontaktų (beje, nei atskirai vertinamų kitų dviejų lygmenų slaptų kontaktų) nekvalifikavo kaip SESV 101 straipsnio ir EEE 53 straipsnio pažeidimo, bet ji nusprendė, kad trijų lygmenų kontaktų visuma yra vienas ir tęstinis pažeidimas, nes jais įgyvendintas bendras planas, kuriuo siekta antikonkurencinio tikslo riboti konkurenciją vidutinių ir sunkių sunkvežimių rinkoje EEE, be kita ko, keičiantis informacija, kuri sumažino strateginį netikrumą dėl būsimų kainų ir bruto kainų didinimo ir vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo (ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamoji dalis).

231    Taip pat primintina, kad Komisija keitimosi informacija atskirai vertinamu žemesniu buveinės lygmeniu neturėjo kvalifikuoti kaip atskiro SESV 101 straipsnio ir EEE 53 straipsnio pažeidimo, kad galėtų pripažinti vieno ir tęstinio pažeidimo egzistavimą (žr. šio sprendimo 208 straipsnį).

232    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šis ieškovių priekaištas grindžiamas klaidinga prielaida, kad ginčijamame sprendime Komisija informacijos keitimąsi žemesniu buveinės lygmeniu kvalifikavo kaip SESV 101 straipsnio ir EEE 53 straipsnio pažeidimą. Taigi, nepaisant šios klaidingos prielaidos, atsižvelgiant į šio sprendimo 208–211 punktuose pateiktus argumentus ir į ieškovių argumentus reikia išnagrinėti, kokiu mastu žemesnio buveinės lygmens kontaktai prisidėjo prie šio sprendimo 230 punkte nurodyto bendro plano įgyvendinimo.

233    Pirma, šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip nuspręsta išnagrinėjus pirmąjį pagrindą, žemesnio buveinės lygmens dalyviai buvo informuojami apie keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu turinį, kad jie tą informaciją perdavė savo atitinkamoms įmonėms ir kad apskritai jie palaikė ryšius, keisdamiesi informacija su Vokietijos lygmens dalyviais (žr. šio sprendimo 222 punktą). Taigi matyti, kad žemesnio buveinės lygmens darbuotojai, dalyvaudami keičiantis informacija, kuri mažino strateginį netikrumą dėl būsimų kainų ir aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių modelių pateikimo rinkai tvarkaraščio, prisidėjo prie to bendro plano įgyvendinimo.

234    Antra, ginčijamo sprendimo 144 konstatuojamojoje dalyje pateikti įrodymai apie žemesnio buveinės lygmens konkurentų susitikimą 2005 m. vasario 3 d. ir 4 d. Lione (Prancūzija) įrodo, kad per šį susitikimą [konfidencialu] informavo kitus gamintojus, taip pat ir Scania, apie būsimą vieno iš jos gaminamų sunkvežimių modelių kainos didinimą 5 %. Pažymėtina, kad ieškovės teigė, jog ši informacija to susitikimo metu buvo viešai žinoma ir kad šiam teiginiui pagrįsti pateikdamos dubliką ir likus kelioms dienoms iki posėdžio jos pateikė specializuoto leidinio straipsnį, kurio elektroninė versija pateikta 2005 m. vasario 4 d. Neatsižvelgdamas į šio įrodymo priimtinumą Bendrasis Teismas mano, kad tas straipsnis neįrodo ieškovių teiginio pagrįstumo, nes per 2005 m. vasario 3 d. ir 4 d. susitikimą [konfidencialu] atsiųstos informacijos apimtis buvo platesnė nei esančios tame straipsnyje, kuriame buvo nurodytas [konfidencialu] sunkvežimių modelio kainos didinimas tik Jungtinės Karalystės rinkoje.

235    Per 2005 m. vasario 3 d. ir 4 d. susitikimą [konfidencialu] pateikta informacija apie kainas žemesniu buveinės lygmeniu įrodo, kad keitimasis informacija šiuo lygmeniu, nepaisant klausimo, ar tai buvo konkurencijos taisyklių pažeidimas, prisidėjo prie šio sprendimo 230 punkte nurodyto bendro plano įgyvendinimo, nes patvirtina, kad šia informacija buvo keičiamasi ir dėl sunkvežimių kainų nustatymo klausimų, o ne vien dėl techninių klausimų.

236    Trečia, iš F, priklausančio šios įmonės žemesniam buveinės lygmeniui, atsiųsto [konfidencialu] vidaus elektroninio laiško, nurodyto ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamojoje dalyje ir susijusio su 2005 m. liepos 4 d. ir 5 d. konkurenčių susitikimu, matyti, kad žemesnio buveinės lygmens, tarp jų ir Scania buveinės, darbuotojai keitėsi informacija, be kita ko, apie EURO 4 ir EURO 5 aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių modelių pateikimo rinkai datą. Pavyzdžiui, tame elektroniniame laiške F kolegas informavo apie 2005 m. liepos 4 d. ir 5 d. susitikime atskleistą aplinkybę, kad Scania „pristatys išsamią EURO 4 [standartą] atitinkančių variklių (ir kelių variklių, atitinkančių EURO 5 [standartą]) gamą [konfidencialu] renginyje“ ir kad Scania jau pateikta 2 000 užsakymų dėl EURO 4 standartą atitinkančių variklių. Be to, pavyzdžiui, F informavo kolegas, kad, remiantis [konfidencialu] per tą susitikimą pateikta informacija, jos klientai neginčijo su EURO 5 standarto įdiegimu susijusio kainos didinimo ir kad jau buvo parduoti 6 000 šį standartą atitinkančių sunkvežimių. Informacija, kuria keistasi per 2005 m. liepos 4 d. ir 5 d. susitikimą žemesniu buveinės lygmeniu, taip pat įrodo, kad keitimasis informacija žemesniu buveinės lygmeniu prisidėjo prie šio sprendimo 230 punkte nurodyto bendro plano įgyvendinimo, nes patvirtina, kad buvo keičiamasi informacija ir apie konkrečius aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių modelių pateikimo rinkai datą.

237    Ketvirta, primintina, kad trijų slaptų lygmenų kontaktų dalyviai buvo tų pačių įmonių darbuotojai, kad žemesnio buveinės lygmens susitikimų datos sutapo su kitų dviejų lygmenų datomis ir kad žemesnio buveinės lygmens ir Vokietijos lygmens darbuotojai palaikė ryšius (žr. šio sprendimo 218 ir 229 punktus).

238    Remiantis šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad keitimasis informacija žemesniu buveinės lygmeniu prisidėjo prie šio sprendimo 230 punkte nurodyto bendro plano įgyvendinimo, todėl Komisija turėjo teisę į juos atsižvelgti, darydama išvadą dėl vieno ir tęstinio pažeidimo buvimo.

239    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šį pagrindą reikia atmesti.

c)      Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo pareigos motyvuoti neįvykdymu ir klaidingu SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymu, nes Komisija nusprendė, kad ieškovės sudarė susitarimą ar atliko suderintus veiksmus dėl išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo tvarkaraščio

240    Šio pagrindo ieškovių argumentus galima suskirstyti į tris dalis, kurios toliau bus nagrinėjamos iš eilės.

1)      Dėl ketvirtojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su pareigos motyvuoti neįvykdymu

241    Ieškovės tvirtina, kad iš ginčijamo sprendimo argumentų negali suprasti joms inkriminuoto pažeidimo pobūdžio ir apimties. Viena vertus, iš ginčijamo sprendimo 1 straipsnio matyti, kad Komisija nusprendė, kad ieškovės padarė pažeidimą, nes, be kita ko, derino veiksmus dėl išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio, ir kad šie veiksmai savaime buvo pažeidimas. Antra vertus, atrodo, ginčijamo sprendimo 243 ir 321 konstatuojamosiose dalyse teigiama ir tai, kad tas veiksmų derinimas „susijęs“ su tariamu karteliu dėl kainų ir bruto kainų ir jį „papildantis“, taigi daroma prielaida, kad paprastas keitimasis informacija apie technologijų įdiegimo datą savaime nėra pažeidimas.

242    Ieškovės daro išvadą, kad šis Komisijos samprotavimų nenuoseklumas yra SESV 296 straipsnio pažeidimas ir remiantis šiuo pagrindu ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas.

243    Taip pat ieškovės Komisijai priekaištauja, kad ji nepaaiškino, kodėl keitimasis informacija apie išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo tvarkaraštį yra pažeidimas dėl tikslo.

244    Komisija ginčija ieškovių argumentus.

245    Primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje numatyta pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, susijusio su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės. Šiuo atžvilgiu reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti priimtos priemonės pagrindimą, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Konkrečiai dėl individualių sprendimų motyvavimo pažymėtina, kad pareiga motyvuoti tokius sprendimus siekiama ne tik sudaryti sąlygas teisminei kontrolei, bet ir suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar sprendimas gali turėti trūkumų, dėl kurių jo galiojimą galima ginčyti (žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Campine ir Campine Recycling / Komisija, T‑240/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:778, 321 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

246    Be to, reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, visų pirma atitinkamo akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį bei akto adresatų ar kitų asmenų, kurie su juo susiję, suinteresuotumą, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, gauti paaiškinimus. Motyvuojant nereikalaujama išvardyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar teisės akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į jo priėmimo aplinkybes ir visas atitinkamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Campine ir Campine Recycling / Komisija, T‑240/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:778, 322 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

247    Be to, SESV 296 straipsnyje nustatyta pareiga motyvuoti reiškia, kad argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas, turi būti aiškūs ir nedviprasmiški. Taigi teisės akto motyvai turi būti logiški, be tarpusavio prieštaravimų, kurie trukdytų gerai suprasti šio akto priėmimo priežastis (žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, EU:C:2011:620, 151 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

248    Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 7.2.3 punkto „Konkurencijos ribojimas“ 236 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad šiuo atveju antikonkurenciniais veiksmais siekta riboti konkurenciją EEE teritorijoje.

249    Ginčijamo sprendimo 237 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad šiuo atveju pagrindinis visų susitarimų ir suderintų veiksmų požymis, kuris galėjo būti kvalifikuotas kaip konkurencijos ribojimas, buvo kainų derinimas ir bruto kainų didinimas palaikant kontaktus dėl kainų, datos ir papildomų sąnaudų, susijusių su išmetamųjų teršalų standartus atitinkančių naujų sunkvežimių modelių pateikimu rinkai, ir keitimasis konkurencijos požiūriu jautria informacija.

250    Ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamosios dalies b punkte Komisija pažymėjo, kad Scania sudarė susitarimus ir (arba) su konkurentais derino veiksmus dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo.

251    Ginčijamo sprendimo 239 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad visais susitarimais ir suderintais veiksmais, kuriuos sudarant ir atliekant dalyvavo Scania, siekta riboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, ir jie įmonėms leido pritaikyti kainų strategiją atsižvelgiant į iš konkurentų gautą informaciją.

252    Ginčijamo sprendimo 243 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad ieškovės, tardamosi dėl naujų aplinkosaugos standartų įdiegimo datos ir naujos technologijos nulemtų papildomų sąnaudų, gavo informacijos apie konkurentų ketinimus, kiek tai susiję su bruto kainų dydžiu. Remiantis Komisijos paaiškinimais, naujos aplinkosaugos technologijos įdiegimo sąnaudų perkėlimas lėmė atitinkamų sunkvežimių modelių bruto kainos pasikeitimą. Šalys žinojo, nuo kada nauji modeliai (kuriems bus perkeltos papildomos sąnaudos) bus įtraukti į konkurentų bruto kainų skalę, nes žinojo šių naujų modelių pateikimo rinkai datą. Vadinasi, pasak Komisijos, diskusijos ir susitarimai dėl aplinkosaugos standartus atitinkančių naujų sunkvežimių modelių pateikimo rinkai datos buvo susiję su šalių slaptu susitarimu dėl kainų ir bruto kainų didinimo ir jį papildė.

253    Be to, iš ginčijamo sprendimo 7.2.4 punkto „Vienas ir tęstinis pažeidimas“ 315–350 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija Scania inkriminavo SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, jį kvalifikavo kaip vieną ir tęstinį pažeidimą, pasireiškusį kaip slapti kontaktai dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių kainų nustatymo ir bruto kainų didinimo EEE, taip pat dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo. Pasak Komisijos, šiais slaptais kontaktais siekta riboti konkurenciją mažinant konkurentų strateginį netikrumą dėl būsimų kainų ir bruto kainų didinimo, taip pat dėl aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių pateikimo rinkai tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo (ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamoji dalis).

254    Ginčijamo sprendimo 321 konstatuojamojoje dalyje Komisija pakartojo ginčijamo sprendimo 243 konstatuojamojoje dalyje pateiktą analizę, pagal kurią diskusijos ir susitarimai dėl aplinkosaugos standartus atitinkančių naujų sunkvežimių modelių pateikimo rinkai datos buvo susiję su šalių slaptu susitarimu dėl kainų ir bruto kainų didinimo ir jį papildė.

255    Galiausiai reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatyta:

„Toliau nurodyti Scania subjektai, tardamiesi dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių kainų ir bruto kainų didinimo EEE ir dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo, pažeidė SESV 101 straipsnį ir EEE [susitarimo] 53 straipsnį per šiuos laikotarpius <…>“

256    Pirma, iš nurodyto ginčijamo sprendimo matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, Komisija jame atskirai nekvalifikavo išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo tvarkaraščio derinimo kaip pavienio SESV 101 straipsnio pažeidimo. Tačiau aišku, jog Komisija nusprendė, kad tas derinimas yra dalis vieno ir tęstinio pažeidimo, kuriuo siekta vieno antikonkurencinio tikslo riboti konkurenciją vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių rinkoje EEE teritorijoje.

257    Be to, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 236, 237, 239, 243 ir 321 konstatuojamųjų dalių, Komisija nusprendė, kad keitimasis informacija apie išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo tvarkaraštį yra susijęs su keitimusi informacija apie kainas ir bruto kainų didinimą ir jį papildė ir kad iš esmės šio keitimosi visuma atitinkamoms įmonėms leido pritaikyti kainų strategiją atsižvelgiant į konkurentų gautą informaciją, todėl tai yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo.

258    Iš pateiktų argumentų matyti, kad ginčijamo sprendimo motyvai leidžia aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti Komisijos argumentus, o Bendrajam Teismui – vykdyti teisminę kontrolę. Be to, ieškovių Bendrajame Teisme pateiktų argumentų turinys ir išsamumas įrodo, kad ginčijamo sprendimo motyvai joms leido veiksmingai ginčyti tą sprendimą teisme.

259    Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia atmesti šio pagrindo pirmą dalį.

2)      Dėl ketvirtojo pagrindo antros dalies, susijusios su klaidingu SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymu, nes Komisija nusprendė, kad ieškovės sudarė susitarimą ar atliko suderintus veiksmus dėl išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo rinkoje tvarkaraščio

260    Ieškovės ginčija Komisijos vertinimą, kad jos sudarė susitarimą ar atliko suderintus veiksmus dėl išmetamųjų teršalų technologijos įdiegimo tvarkaraščio.

261    Šiuo klausimu ieškovės pažymi, kad sunkvežimių variklių atitikties EURO standartams pareiga nustatyta Sąjungos teisės aktuose, ją sunkvežimių gamintojai žino ir jos visiškai nelemia konkurencija inovacijų srityje.

262    Taip pat ieškovės tvirtina, kad Scania visada laikėsi įvairių išmetamuosius teršalus reglamentuojančių EURO standartų, net anksčiau, nei buvo pradėti taikyti Sąjungos teisės aktuose nustatyti terminai, ir kad apskritai jos gamyba planuojama likus šešeriems ar septyneriems metams iki tuose teisės aktuose nustatyto tuos standartus atitinkančių technologijų įdiegimo termino pabaigos. Pasak ieškovių, ši aplinkybė nesuderinama su Komisijos teiginiu, kad Scania su konkurentėmis sudarė susitarimą ar ėmėsi suderintų veiksmų dėl EURO standartus atitinkančių technologijų įdiegimo tvarkaraščio.

263    Ieškovės taip pat nurodo aplinkybę, kad sunkvežimių gamintojų išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo datos labai skiriasi, ir ji paneigia tai, kad jos šias datas derino.

264    Ieškovės taip pat ginčija aplinkybę, kad ginčijamame sprendime aprašytas keitimasis informacija įrodo, kad jos sudarė susitarimą ar dalyvavo atliekant suderintus veiksmus dėl naujų išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo.

265    Komisija ginčija ieškovių argumentus.

266    Šiuo klausimu pažymėtina, kad sąvokos „susitarimas“, „įmonių asociacijų sprendimai“ ir „suderinti veiksmai“ subjektyviu požiūriu suvokiamos kaip tokio paties pobūdžio susitarimai, kurie skiriasi tik savo intensyvumu ir formomis (žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

267    Dėl suderintų veiksmų sąvokos Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tokie veiksmai yra įmonių tarpusavio koordinavimo forma, kuri, nors ir neišsivystė iki sutarties sudarymo tiesiogine prasme, tačiau sąmoningai leidžia pakeisti su rizika susijusią konkurenciją praktiniu bendradarbiavimu (žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

268    Suderintus veiksmus sudarantys koordinavimo ir bendradarbiavimo kriterijai, pagal kuriuos tikrai nereikalaujama parengti tikro bendro „plano“, turi būti suvokiami atsižvelgiant į Sutarties konkurencijos nuostatų koncepciją; pagal ją kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai nustatyti politiką, kurios ketina laikytis vidaus rinkoje, ir sąlygas, kurias ketina taikyti savo klientams (žr. 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo Deere / Komisija, C‑7/95 P, EU:C:1998:256, 86 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 119 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

269    Nors šis savarankiškumo reikalavimas neatima iš ūkio subjektų teisės protingai prisiderinti prie konstatuoto ar numatomo konkurentų elgesio, jis griežtai prieštarauja bet kokiam tiesioginiam ar netiesioginiam tokių ūkio subjektų kontaktui, kuris gali turėti įtakos esamam ar potencialiam konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui elgesį, kurio jis nusprendė ar numatė imtis šioje rinkoje, jei šių kontaktų tikslas ar poveikis – sukurti konkurencines sąlygas, kurios, atsižvelgiant į tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį, įmonių dydį bei skaičių ir šios rinkos apimtį, neatitinka normalių sąlygų nagrinėjamoje rinkoje (žr. 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo Deere / Komisija, C‑7/95 P, EU:C:1998:256, 87 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 120 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

270    Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad konkurentų keitimasis informacija gali prieštarauti konkurencijos taisyklėms, jeigu sumažina ar panaikina netikrumą dėl atitinkamos rinkos veikimo, todėl riboja įmonių konkurenciją (2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 121 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

271    Šiuo atveju reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamosios dalies b punkte Komisija tvirtino, kad Scania sudarė susitarimus ir (arba) derino veiksmus su konkurentais dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo. Šis Komisijos teiginys grindžiamas keliais ginčijamame sprendime pateiktais įrodymais, patvirtinančiais jo pagrįstumą.

272    Visų pirma reikia remtis 1998 m. balandžio 6 d. Briuselyje (Belgija) vykusio vadovybės lygmens susitikimo protokolu, nurodytu ginčijamo sprendimo 103 konstatuojamojoje dalyje. Šis protokolas aiškiai įrodo, kad šio susitikimo dalyviai keitėsi informacija apie kainas ir EURO 3 standartą atitinkančių sunkvežimių modelių pateikimo rinkai tvarkaraštį ir kad jie susitarė neįdiegti šio standarto atitinkančios technologijos, kol tai netaps privaloma. Taip pat tas protokolas įrodo, kad susitikimo dalyviai pasikeitė informacija apie naujos technologijos įdiegimo poveikį kainai. Kadangi tame protokole nurodyti „visi [konfidencialu] nariai“, galima daryti išvadą, kad Scania dalyvavo tame 1998 m. balandžio 6 d. susitikime.

273    Antra, Bendrasis Teismas remiasi 2003 m. balandžio 10 d. ir 11 d. vadovybės lygmens susitikimu Geteborge (Švedija), kuriame dalyvavo Scania, nurodytu ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamojoje dalyje. Šiame susitikime [konfidencialu] atstovo rankraštiniai užrašai, nurodyti toje konstatuojamojoje dalyje, įrodo, kad dalyviai keitėsi informacija apie kainas ir EURO 4 standartą atitinkančių technologijų įdiegimą. Šiuo užrašuose pažymėta:

„[Konfidencialu] pardavimai EURO 4 2004 m. spal. [konfidencialu] /Scania gali įdiegti anksčiau, bet nenori. Visi sutaria įdiegti [konfidencialu] „Pardavimų pateikimas“.“

274    Šio sprendimo 237 punkte nurodytas 2003 m. balandžio 10 d. ir 11 d. susitikimo turinys paaiškintas 2003 m. gegužės 8 d. [konfidencialu] konkurentėms, tarp jų ir Scania, atsiųstoje faksogramoje, nurodytoje ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamojoje dalyje, kurioje pažymėta:

„Per Geteborge vykusį susitikimą tarėmės dėl EURO 4 specifikacijos įdiegimo rinkoje. Ėmiausi iniciatyvos pasitarti šiuo klausimu su mūsų kolega [G]. Nors [konfidencialu] abejoja, kad mes visi tesėsime savo pažadus, jis sutinka pateikti rinkai 2004 m. rugsėjo mėn., [konfidencialu]. Akivaizdu, kad neturėtumėme siūlyti parduoti iki šios datos. Tikiuosi, kad mes visi tebesutariame ir tesėsime iki šios datos. Jei dėl bet kokios priežasties negalėsite to padaryti, prašau man apie tai pranešti atsiunčiant faksogramą.“

275    Per administracinę procedūrą ieškovės rėmėsi [konfidencialu] paaiškinimais, pagal kuriuos šio sprendimo 273 punkte nurodyti užrašai susiję ne su sunkvežimių gamintojų susitarimo buvimu, o tik rodo, kad visi laikė realybe tai, kad EURO 4 standartą atitinkantys varikliai tikriausiai nebus pateikti rinkai anksčiau nei 2004 m. rugsėjo mėn. [konfidencialu]. Vis dėlto reikia nuspręsti, kad neįtikina šie paaiškinimai, pateikti a posteriori ir prieštaraujantys aiškiam [konfidencialu] atstovo užrašų turiniui ir 2003 m. gegužės 8 d. faksogramai, įrodančiai, kad konkurentės susitarė EURO 4 standartą atitinkančius variklius pateikti rinkai 2004 m. rugsėjo mėn.

276    Trečia, reikia nurodyti 2004 m. rugsėjo 16 d. [konfidencialu] atstovo H elektroninį laišką konkurentėms, tarp jų ir Scania, kuriame jis nurodė savo sprendimą nedalyvauti numatytame vadovybės lygmens susitikime Hanoveryje (Vokietija). Tame ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje nurodytame elektroniniame laiške patikslinta:

„Šis sprendimas grindžiamas nusivylimu. Manau, kad tam tikrų mūsų kolegų (ypač vieno iš jų) elgesys netoleruotinas dėl pranešimo apie EURO 4 ir EURO 5 ir dėl to, kaip šie kolegos mėgino pakenti sunkvežimių pramonės ir ypač tam tikrų kolegų įvaizdžiui <…>“

277    [Konfidencialu], per administracinę procedūrą pateikdama žodinį pareiškimą, nurodytą ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje, paaiškino, kad ji įdiegė EURO 4 standartą atitinkančią technologiją anksčiau, nei sutarė su konkurentėmis, t. y. 2004 m. rugsėjo mėn. (žr. šio sprendimo 273 ir 274 punktus), ir dėl šios aplinkybės [konfidencialu] atstovas pareiškė nepasitenkinimą šiame elektroniniame laiške. Iš bylos medžiagos matyti, kad po šio incidento keitimasis informacija vadovybės lygiu buvo nutrauktas (ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamoji dalis).

278    Šio sprendimo 276 punkte nurodytas [konfidencialu] atstovo elektroninis laiškas, siejamas su šio sprendimo 273 ir 274 punktuose pateiktais įrodymais, įrodo konkurenčių, be kita ko, Scania, susitarimo dėl EURO 4 standartą atitinkančių technologijų įdiegimo rinkoje datos buvimą.

279    Ieškovės rėmėsi priesaika patvirtintu [konfidencialu] atstovo ir šio sprendimo 276 punkte nurodyto elektroninio laiško autoriaus pareiškimu, kurį pateikdamas jis paaiškino, kad jo elektroninis laiškas išsiųstas dėl įtampos, kilusios tarp [konfidencialu] ir [konfidencialu], ir kad nebuvo jokio sunkvežimių gamintojų susitarimo dėl EURO 4 standartą atitinkančių variklių pateikimo rinkai datos. Pasak ieškovių, nurodytą priesaika patvirtintą pareiškimą patvirtina aplinkybė, kad [konfidencialu] ir jos atstovas visiškai nereagavo į Scania pranešimą apie jos pirmojo EURO 4 standartą atitinkančio variklio pateikimą rinkai per 2004 m. kovo 31 d. spaudos konferenciją. Pasak ieškovių, galima daryti prielaidą, kad, jeigu gamintojai būtų sudarę susitarimą dėl EURO 4 standartą atitinkančių technologijų įdiegimo tvarkaraščio, [konfidencialu] atstovas būtų sureagavęs taip pat kaip dėl Scania pranešimo.

280    Šie ieškovių argumentai neįtikina.

281    Pirmiausia, nurodytą priesaika patvirtintą pareiškimą šio sprendimo 276 punkte nurodyto elektroninio laiško autorius pateikė praėjus keleriems metams po reikšmingų įvykių per administracinę procedūrą, todėl in tempore suspecto. Vadinasi, jo turinys negali paneigti to paties kaip įvykiai laikotarpio ir objektyvesnių įrodymų, kaip antai šio sprendimo 274 punkte nurodytos faksogramos, įrodomosios galios, taip pat šio sprendimo 277 punkte nurodyto [konfidencialu] pareiškimo įrodomosios galios (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Archer Daniels Midland / Komisija, T‑59/02, EU:T:2006:272, 277 punktą, 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Lafarge / Komisija, T‑54/03, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:255, 379 punktą ir 2012 m. birželio 29 d. Sprendimo E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija, T‑360/09, EU:T:2012:332, 201 punktą). Visi šie įrodymai patvirtina, kad buvo sudarytas sunkvežimių gamintojų susitarimas dėl EURO 4 standartą atitinkančios technologijos įdiegimo datos.

282    Be to, dėl argumento, susijusio su Scania 2004 m. kovo 31 d. spaudos konferencija, reikia konstatuoti, kad ieškovių pateiktas pranešimas spaudai tikrai nepatvirtina jų teiginio, jame pranešama apie 420 arklių galios (horse power) variklių, atitinkančių EURO 4 standartą, pateikimą rinkai 2004 m. rugsėjo mėn., o ši data atitinka konkurenčių sutartą datą per 2003 m. balandžio 10 d. ir 11 d. Geteborge vykusį susitikimą (žr. šio sprendimo 273 ir 274 punktus).

283    Ketvirta, Bendrasis Teismas remiasi informacijos keitimusi tarp konkurenčių, tarp kurių buvo ir Scania DE, nuo 2004 m. gruodžio 2 d. iki 8 d. dėl 2005 m. numatyto kainų didinimo (ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamoji dalis). Šiomis aplinkybėmis [konfidencialu] nurodė, kad sumokės 5 410 eurų už perėjimą iš „EURO 3 į EURO 4“.

284    Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 141 konstatuojamosios dalies, 2004 m. gruodžio 2 d. Scania DE atstovas B konkuruojančių įmonių darbuotojams atsiuntė elektroninį laišką, kuriame klausė, kada ir už kokią bruto kainą bus tiekiami EURO 4 ir EURO 5 standartus atitinkantys varikliai. [Konfidencialu] atstovas atsakyme atsiuntė prašomą informaciją, visų pirma nurodydamas, kad papildomos kainos už EURO 4 standartą ir EURO 5 standartą atitinkančius variklius atitinkamai yra 11 500 eurų ir 14 800 eurų. 2004 m. gruodžio 17 d. B perdavė surinktą informaciją konkurentėms (ginčijamo sprendimo 142 konstatuojamoji dalis).

285    Penkta, reikia remtis ginčijamo sprendimo 149 konstatuojamojoje dalyje nurodytu 2005 m. gruodžio 12 d. susitikimu, skirtu, be kita ko, temoms „Situacija dėl Euro 4/5“ ir „2006 m. numatytas kainų didinimas“. Iš rankraštinių užrašų matyti, kad per šį susitikimą konkurentės, be kita ko, Scania DE atstovas I, pasikeitė informacija apie EURO 4 ir EURO 5 standartus atitinkančių sunkvežimių modelių pateikimo rinkai datą ir jų kainą.

286    Šešta, reikia remtis ginčijamo sprendimo 180 konstatuojamojoje dalyje nurodytu 2009 m. liepos 21 d. elektroniniu laišku, kuriame [konfidencialu] darbuotojas siūlė įtraukti į Scania DE organizuoto konkurenčių susitikimo, turėjusio vykti 2009 m. rugsėjo 17 d. ir 18 d., darbotvarkę tokį punktą: „Euro VI – žinau – ar mums leidžiama apie tai kalbėti ir ar mes to norime?“

287    Ginčijamo sprendimo 181 konstatuojamojoje dalyje nurodytas 2009 m. rugsėjo 17 d. ir 18 d. susitikimas, minėtas šio sprendimo 286 punkte. Iš toje konstatuojamoje dalyje pateiktų įrodymų, kurių ieškovės neginčijo, matyti, kad konkurentės keitėsi informacija apie EURO 6 standartą atitinkančios technologijos įdiegimo datą ir 2010 m. numatytą kainų didinimą.

288    Iš šio sprendimo 272–287 punktuose pateiktų įrodymų ir faktinių aplinkybių matyti, jog Komisija pakankamai teisiškai įrodė, kad Scania su konkurentėmis sudarė susitarimus ir (arba) derino veiksmus dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo.

289    Šios išvados nepaneigia šio sprendimo 261–263 punktuose pateikti ieškovių argumentai. Konkrečiai kalbant, pažymėtina, kad Sąjungos teisės aktuose dėl EURO standartų išmetamųjų teršalų srityje įdiegimo nurodyti tik tų standartų įdiegimo terminai (žr. ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamąją dalį) ir sunkvežimių gamintojai neįpareigoti keistis informacija apie šiuos standartus atitinkančių gaminių pateikimo rinkai tvarkaraštį. Beje, aplinkybė, kad Scania planavo savo gamybą likus keleriems metams iki Sąjungos teisės aktuose numatyto konkretaus EURO standarto termino pabaigos, neįrodo, kad ji nederino veiksmų su kitomis sunkvežimių gamintojomis. Be to, aplinkybė, kad išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo datos skyrėsi, nelygu sunkvežimių gamintoja, taip pat neįrodo, kad jos nesikeitė informacija, ir šis keitimasis informacija joms leido žinoti konkurenčių planus.

290    Remiantis išdėstytais argumentais reikia atmesti šio pagrindo antrą dalį.

3)      Dėl ketvirtojo pagrindo trečios dalies, susijusios su tuo, kad keitimasis informacija apie išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo tvarkaraštį nėra pažeidimas dėl tikslo

291    Ieškovės tvirtina, kad iš byloje esančių įrodymų matyti nebent tai, kad šalys išimtiniais atvejais dalijosi informacija atitinkamai apie savo išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo tvarkaraštį. Tačiau šis retas keitimasis informacija nėra pažeidimas dėl tikslo. Pasak ieškovių, ginčijamame sprendime nėra įrodymų, kad keitimasis informacija apie išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo tvarkaraštį dėl savo pobūdžio gali būti laikomas kenksmingu geram įprastos konkurencijos veikimui, neišnagrinėjus jo pasekmių.

292    Ieškovių nuomone, neaišku, kaip keitimasis informacija apie įdiegimo datas gali lemti bent menkiausią vėlavimą ar trikdyti konkurenciją dėl atitinkamos naujos technologijos pasiūlos, nes, pirma, naujos išmetamųjų teršalų kontrolės technologijos techninė plėtra vyksta apie šešerius ar septynerius metus, antra, visi gamintojai turėjo sukurti naujus EURO standartus atitinkančius variklius ir įdiegė nagrinėjamas technologijas anksčiau, nei suėjo Sąjungos teisės aktuose nustatyti terminai, trečia, praktiškai nebuvo EURO standartus atitinkančių sunkvežimių paklausos, kol šie standartai netapo privalomi. Ieškovių nuomone, akivaizdu, kad keitimosi informacija tikslas nebuvo „vėlinti“ išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo.

293    Komisija ginčija ieškovių argumentus.

294    Primintina, kad ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamosios dalies b punkte ir 239 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad visais susitarimais ir suderintais veiksmais, kuriuose dalyvavo Scania, be kita ko, susitarimais ar suderintais veiksmais dėl išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo, siekta riboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį, ir jie leido įmonėms priderinti kainų strategiją atsižvelgiant į iš konkurentų gautą informaciją. Beje, ginčijamo sprendimo 243 ir 321 konstatuojamosiose dalyse Komisija paaiškino, kad diskusijos ir susitarimai dėl aplinkosaugos standartus atitinkančių naujų sunkvežimių modelių pateikimo rinkai datos buvo susiję su slaptu šalių susitarimu dėl kainos ir bruto kainų didinimo ir jį papildė. Taip pat svarbu priminti, jog Komisija nusprendė, kad padarytas vienas ir tęstinis pažeidimas, kurio tikslas – riboti konkurenciją vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių rinkoje EEE, ir jis pasireiškė veiksmais, kurie mažino šalių strateginį netikrumą, be kita ko, dėl būsimų kainų ir bruto kainų didinimo (ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamoji dalis).

295    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šio sprendimo 291 ir 292 punktuose nurodyti ieškovių argumentai grindžiami keliomis klaidingomis prielaidomis.

296    Kaip pažymėta, Komisija keitimosi informacija apie išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo tvarkaraštį nekvalifikavo kaip atskiro pažeidimo. Taip pat šis keitimasis nekvalifikuotas kaip atskiras konkurencijos ribojimas dėl tikslo, į jį atsižvelgta kartu su kitais slaptais veiksmais. Ginčijamo sprendimo 239 konstatuojamojoje dalyje būtent „ši susitarimų ir suderintų veiksmų visuma“ kvalifikuota kaip konkurencijos ribojimas dėl tikslo, dalyvėms leidęs pritaikyti kainų strategiją atsižvelgiant į informaciją, gautą iš konkurentų.

297    Be to, pažymėtina, kad Komisijos išvada dėl vieno ir tęstinio pažeidimo buvimo negrindžiama tuo, kad susitarimai ar suderinti veiksmai dėl išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo tvarkaraščio buvo kliūtis naujų technologijų pasiūlai, kaip matyti iš šio sprendimo 292 punkte nurodytų ieškovių argumentų. Komisijos išvada grindžiama konstatuota aplinkybe, kad šie slapti veiksmai papildė slaptus susitarimus dėl kainų ir bruto kainų didinimo. Iš ginčijamame sprendime pateiktos informacijos, kuria keitėsi konkurentai, turinio matyti, kad technologijų, užtikrinančių sunkvežimių variklių atitiktį EURO standartams, įdiegimas galėjo paveikti atitinkamų sunkvežimių modelių kainas ir lemti šių kainų padidėjimą. Konkurentės tarėsi ne tik dėl įdiegimo, bet ir dėl naujos technologijos įdiegimo sąnaudų perkėlimo. Todėl ginčijamo sprendimo 243 ir 321 konstatuojamosiose dalyse Komisija pagrįstai teigė, kad, tardamosi dėl naujų technologijų įdiegimo datos ir jo nulemtų papildomų sąnaudų, konkurentės sužino apie planuojamų bruto kainų dydį ir šių bruto kainų didinimo tvarkaraštį. Vadinasi, šio sprendimo 292 punkte nurodyti ieškovių argumentai grindžiami neteisingu ginčijamo sprendimo supratimu ir yra nereikšmingi.

298    Dėl klausimo, ar sunkvežimių gamintojų keitimasis informacija, suteikiantis galimybę sužinoti konkurenčių planuojamą  bruto kainų dydį ir šių bruto kainų didinimo tvarkaraštį, yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo, ieškovės nepateikė argumentų šiame pagrinde, kuris, kaip jau nurodyta, grindžiamas neteisingu supratimu, kad Komisija tas gamintojas kaltino dėl kliūčių naujų technologijų pasiūlai (žr. šio sprendimo 297 punktą). Naudinga priminti, kad konkurenčių keitimasis informacija gali prieštarauti konkurencijos taisyklėms, jeigu sumažina ar panaikina netikrumą dėl atitinkamos rinkos veikimo, todėl riboja įmonių konkurenciją (žr. šio sprendimo 270 punktą). Konkrečiai kalbant, keitimąsi informacija, dėl kurio gali būti pašalintas suinteresuotųjų asmenų netikrumas dėl prisitaikymo veiksmų, kurių atitinkamos įmonės imsis savo elgesio rinkoje atžvilgiu, datos, apimties ir būdų, reikia laikyti turinčiu antikonkurencinį tikslą (žr. 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 122 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

299    Šiuo atveju atsižvelgiant į šio sprendimo 298 punkte nurodytą jurisprudenciją reikia konstatuoti, kad konkurenčių keitimasis informacija, joms leidęs gauti informacijos apie planuojamų bruto  kainų dydį ir šių bruto  kainų didinimo tvarkaraštį, taigi pašalinęs netikrumą dėl būsimų veiksmų, yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Mamoli Robinetteria / Komisija, T‑376/10, EU:T:2013:442, 72 punktą).

300    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti šio pagrindo trečią dalį. Vadinasi, reikia atmesti visą šį pagrindą.

d)      Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo klaidingu SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymu, nes Komisija kvalifikavo keitimąsi informacija Vokietijos lygmeniu kaip pažeidimą „dėl tikslo“

1)      Pirminės pastabos

301    Ieškovės teigia, kad Komisija nepateikė tikslių ir nuoseklių įrodymų, patvirtinančių teiginį, kad keitimasis informacija Vokietijos lygmeniu yra pakankama kliūtis konkurencijai, kad jis būtų kvalifikuojamas kaip ribojimas „dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą CB / Komisija (C‑67/13 P, EU:C:2014:2204).

302    Ieškovės tvirtina, kad iš Vokietijos lygmeniu apsikeistos informacijos turinio, tikslų, ekonominio ir teisinio pagrindo analizės matyti, kad Komisijos atliktame vertinime „dėl tikslo“ padaryta teisės klaida ir akivaizdi vertinimo klaida.

303    Komisija ginčija ieškovių argumentus.

304    Primintina, kad ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad, pirma, Scania su susitarimo šalimis sudarė susitarimus ir (arba) derino veiksmus dėl planuojamų bruto kainų ir bruto kainų skalių pakeitimo ir šių pakeitimų tvarkaraščio, taip pat kartais dėl planuojamų neto kainų ar klientams taikomų nuolaidų pakeitimo, antra, Scania su susitarimo šalimis sudarė susitarimus ir (arba) derino veiksmus dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo ir, trečia, Scania ir susitarimo šalys keitėsi kita komerciniu požiūriu jautria informacija, t. y. informacija apie tiekimo terminus, priimtus užsakymus ir atsargų kiekį, tikslines rinkos dalis ir esamas neto kainas bei nuolaidas, bruto kainų skales (net prieš joms įsigaliojant) ir sunkvežimių konfigūratorius.

305    Remiantis ginčijamo sprendimo 212 konstatuojamąja dalimi, to sprendimo 238 konstatuojamojoje dalyje Komisijos nurodyti slapti veiksmai buvo atliekami trimis lygmenimis, nurodytais šio sprendimo 35–38 punktuose, ir, be kita ko, Vokietijos lygmeniu.

306    Ginčijamo sprendimo 239 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad visais 238 konstatuojamojoje dalyje nurodytais susitarimais ir suderintais veiksmais siekta riboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, ir jie įmonėms leido pritaikyti kainų strategiją atsižvelgiant į informaciją, gautą iš konkurentų.

307    Taip pat primintina, kad Komisija visus šiuos slaptus veiksmus kvalifikavo kaip vieną ir tęstinį pažeidimą, darytą nuo 1997 m. iki 2011 m. Pasak Komisijos, Scania ir susitarimo šalys įgyvendino bendrą planą, kuriuo siekė vieno antikonkurencinio tikslo riboti konkurenciją EEE vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių rinkoje. Šis tikslas pasiektas atliekant veiksmus, sumažinusius konkurenčių strateginį netikrumą dėl būsimų kainų ir bruto kainų didinimo, dėl su aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių pateikimo rinkai tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo (ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamoji dalis).

308    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šiuo atveju Komisija Vokietijos lygmens slaptų kontaktų nekvalifikavo kaip atskiro SESV 101 straipsnio pažeidimo, ji nusprendė, kad šie kontaktai yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo ir vieno tęstinio Scania, dalyvavusiai jį darant, inkriminuoto pažeidimo dalis. Šiame pagrinde reikia išnagrinėti Komisijos vertinimo, pagal kurį slapti Vokietijos lygmens kontaktai yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo, pagrįstumą.

309    Šiuo klausimu Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatyta, kad tam tikros įmonių veiksmų koordinavimo rūšys yra pakankamai žalingos konkurencijai, kad būtų galima teigti, kad jų poveikio tyrimas yra nereikalingas (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 49 punktas ir 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 113 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Allianz Hungária Biztosító ir kt., C‑32/11, EU:C:2013:160, 34 punktą).

310    Atskiriant „pažeidimus dėl tikslo“ ir „pažeidimus dėl poveikio“ atsižvelgiama į tai, kad tam tikros įmonių slaptų susitarimų formos gali būti savaime laikomos žalingomis normaliam konkurencijos veikimui (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 50 punktas ir 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 114 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Allianz Hungária Biztosító ir kt., C‑32/11, EU:C:2013:160, 35 punktą).

311    Taigi pripažįstama, kad tam tikri slapti veiksmai, kaip antai lemiantys horizontalų kainų nustatymą karteliuose, gali būti laikomi darančiais tokią didelę neigiamą įtaką kainai, prekių kiekiui ar kokybei ir paslaugoms, kad gali būti pripažįstama, jog siekiant taikyti SESV 101 straipsnio 1 dalį neverta įrodyti, kad tais veiksmais daromas konkretus poveikis rinkai. Patirtis rodo, kad tokie veiksmai lemia gamybos mažėjimą ir kainų didėjimą, o tai baigiasi blogu išteklių paskirstymu, nuo kurio visų pirma nukenčia vartotojai (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 51 punktas ir 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 115 punktas).

312    Jeigu atlikus tam tikros rūšies įmonių veiksmų derinimo analizę neatskleidžiamas pakankamai žalingas tokių veiksmų poveikis konkurencijai, tuomet reikia nagrinėti jų pasekmes ir, siekiant juos uždrausti, reikalauti įrodyti, kad tenkinami trys kriterijai, patvirtinantys jog konkurencija iš tikrųjų buvo smarkiai trukdoma, ribojama arba iškraipoma (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Allianz Hungária Biztosító ir kt., C‑32/11, EU:C:2013:160, 34 punktas, 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 52 punktas ir 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 116 punktas).

313    Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatyta, kad siekiant įvertinti, ar įmonių susitarimas arba įmonių asociacijos sprendimas yra pakankamai kenksmingas, kad galėtų būti laikomas konkurencijos ribojimu „dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, reikia išnagrinėti jo nuostatų turinį, siekiamus tikslus ir ekonominį bei teisinį taikymo kontekstą. Vertinant tą kontekstą taip pat reikia atsižvelgti į prekių ar paslaugų, kuriems jis taikomas, pobūdį ir į realias nagrinėjamos rinkos ar rinkų veikimo sąlygas bei struktūrą (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 53 punktas ir 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 117 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Allianz Hungária Biztosító ir kt., C‑32/11, EU:C:2013:160, 36 punktą).

314    Be to, nors šalių valia nėra būtinas elementas įmonių susitarimo ribojamam poveikiui nustatyti, niekas nedraudžia konkurencijos priežiūros institucijoms ar nacionaliniams ir Sąjungos teismams atsižvelgti į šią valią (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Allianz Hungária Biztosító ir kt., C‑32/11, EU:C:2013:160, 37 punktas, 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 54 punktas ir 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 118 punktas).

315    Konkrečiai dėl konkurentų keitimosi informacija reikia priminti, kad suderintus veiksmus sudarantys koordinavimo ir bendradarbiavimo kriterijai turi būti suvokiami atsižvelgiant į Sutarties konkurencijos nuostatų koncepciją; pagal ją kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai nustatyti politiką, kurios ketina laikytis bendrojoje rinkoje (2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 32 punktas ir 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 119 punktas).

316    Nors šis savarankiškumo reikalavimas neatima iš ūkio subjektų teisės protingai prisiderinti prie konstatuoto ar numatomo konkurentų elgesio, jis griežtai prieštarauja bet kokiam tiesioginiam ar netiesioginiam tokių ūkio subjektų kontaktui, kuris gali turėti įtakos esamam ar potencialiam konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui elgesį, kurio jis nusprendė ar numatė imtis šioje rinkoje, jei šių kontaktų tikslas ar poveikis – sukurti konkurencines sąlygas, kurios, atsižvelgiant į tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį, įmonių dydį bei skaičių ir šios rinkos apimtį, neatitinka normalių sąlygų nagrinėjamoje rinkoje (2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 33 punktas ir 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 120 punktas).

317    Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad konkurentų keitimasis informacija gali prieštarauti konkurencijos taisyklėms, jeigu sumažina ar panaikina netikrumą dėl atitinkamos rinkos veikimo, todėl riboja įmonių konkurenciją (2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Thyssen Stahl / Komisija, C‑194/99 P, EU:C:2003:527, 81 punktas, 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 35 punktas ir 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 121 punktas).

318    Konkrečiai kalbant, keitimąsi informacija, dėl kurio gali būti pašalintas suinteresuotųjų asmenų netikrumas dėl prisitaikymo veiksmų, kurių atitinkamos įmonės imsis savo elgesio rinkoje atžvilgiu, datos, apimties ir būdų, reikia laikyti turinčiu antikonkurencinį tikslą (2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 122 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 41 punktą).

319    Be to, suderinti veiksmai gali turėti antikonkurencinį tikslą, net jei neturi tiesioginio ryšio su vartojimo kainomis. Iš tiesų SESV 101 straipsnio 1 dalies tekstas neleidžia manyti, kad draudžiami tik tokie suderinti veiksmai, kurie daro tiesioginį poveikį galutinių vartotojų mokėtinai kainai (2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 123 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 36 punktą).

320    Priešingai, iš to SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto matyti, kad suderinti veiksmai laikomi turinčiais antikonkurencinį tikslą, jeigu jais „tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos“ (2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 37 punktas ir 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 124 punktas).

321    Bet kuriuo atveju SESV 101 straipsniu, kaip ir kitomis Sutartyje įtvirtintomis konkurencijos taisyklėmis, siekiama apsaugoti ne tik konkurentų arba vartotojų tiesioginius interesus, bet ir rinkos struktūrą ir kartu pačią konkurenciją. Todėl antikonkurencinio tam tikrų suderintų veiksmų tikslo buvimo konstatavimas negali priklausyti nuo jų tiesioginio ryšio su vartojimo kainomis konstatavimo (2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 38 ir 39 punktai, taip pat 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 125 punktas).

322    Galiausiai reikia priminti, jog iš paties SESV 101 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad suderintų veiksmų sąvoka, be atitinkamų įmonių veiksmų suderinimo, apima elgesį rinkoje po šio suderinimo ir priežastinį šių dviejų elementų ryšį (2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 51 punktas ir 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 126 punktas).

323    Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nesant priešingų įrodymų, kuriuos turi pateikti suinteresuotieji subjektai, darytina prielaida, kad derindamos veiksmus ir nustatydamos savo elgesį rinkoje dalyvaujančios ir tebeveikiančios įmonės atsižvelgia į informaciją, kuria keičiasi su konkurentais. Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokie suderinti veiksmai patenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, net jeigu nėra antikonkurencinio poveikio rinkai (2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 51 punktas ir 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija, C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 127 punktas).

2)      Dėl informacijos, kuria pasikeista, turinio

i)      Dėl planuojamų bruto kainų ir bruto kainų skalių pakeitimo ir šio pakeitimo tvarkaraščio, nurodytų ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamosios dalies a punkte

324    Ieškovės teigia, kad keitimasis informacija Vokietijos lygmeniu apie bruto kainas nesumažino konkurenčių „strateginio“ netikrumo.

325    Šiuo klausimu ieškovės tvirtina, kad, pirma, informacija apie kainas, kuria keistasi Vokietijos lygmeniu, buvo susijusi su platintojų koncesininkėms taikytomis galiojančiomis kainomis Vokietijoje, bet ne su būsimomis kainomis ar planais dėl kainų. Antra, ieškovės teigia, kad Vokietijos lygmeniu keistasi informacija apie kainas, kuri jau buvo vieša, ir, trečia, jos teigia, kad bruto kainos, dėl kurių keistasi informacija, neturėjo jokios informacinės vertės, kiek tai susiję su galutiniam vartotojui realiai taikyta kaina.

–       Dėl ieškovių argumento, grindžiamo Vokietijos lygmeniu pasikeistos informacijos esamu ar būsimu pobūdžiu

326    Ginčijamo sprendimo 240 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad konkurentės tarėsi dėl kelių būsimo kainų nustatymo veiksnių ir tolesnės bruto kainų raidos.

327    Ieškovės nesutinka su ginčijamame sprendime Komisijos padaryta išvada, kad informacija, kuria pasikeista Vokietijos lygmeniu apie bruto kainas, buvo susijusi su būsimomis bruto kainomis ir kainų nustatymo planais. Iš esmės jos teigia, kad šis keitimasis informacija vyko dėl galiojančių bruto kainų, todėl jis neturėjo tokios strateginės reikšmės, kad jį būtų galima kvalifikuoti kaip konkurencijos ribojimą „dėl tikslo“. Bruto kainos, dėl kurių pasikeista informacija, buvo galiojančios (esamos) kainos, nes iki pasikeitimo informacija apie jas jau buvo pranešta koncesininkių tinklams arba jos buvo taikomos tiekimui ir klientų jau pateiktiems užsakymams.

328    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad bylos medžiagoje yra daug įrodymų, patvirtinančių, kad Vokietijos lygmeniu diskusijos aiškiai vyko dėl bruto kainų didinimo ateityje ir jomis siekta pašalinti netikrumą dėl būsimos konkurenčių kainų politikos. Taigi ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje aprašytas 2004 m. gruodžio 2 d. ir 8 d. pasikeitimas informacija vyko dėl 2005 m. planuojamo kainų didinimo; ginčijamo sprendimo 149 konstatuojamojoje dalyje aprašytas 2005 m. rugsėjo 12 d. pasikeitimas informacija vyko dėl 2006 m. planuojamo kainų didinimo, o ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamojoje dalyje aprašytas 2007 m. birželio mėn. ir liepos mėn. pasikeitimas informacija vyko dėl 2008 m. planuojamo kainų didinimo; ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamojoje dalyje aprašytas 2008 m. kovo 12 d. ir 13 d. pasikeitimas informacija vyko dėl kainų didinimo 2008–2009 m.; ginčijamo sprendimo 179 konstatuojamojoje dalyje aprašytas 2009 m. liepos mėn. pasikeitimas informacija vyko dėl 2010 m. planuojamo kainų didinimo, o ginčijamo sprendimo 190 konstatuojamojoje dalyje nurodytas 2010 m. spalio 14 d. elektroninis laiškas įrodo, kad keistasi informacija apie 2011 m. kainų didinimą. Visais šiais atvejais dalyvavo Scania DE darbuotojai.

329    Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad tiek Scania, tiek kitos konkurentės vienos kitoms pranešė apie ketinamą taikyti kainų didinimą, atsakydamos į šiuo tikslu vienos iš konkurenčių prašymą. Ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje aprašytame 2004 m. gruodžio 2 d. elektroniniame laiške [konfidencialu] darbuotojas Vokietijos lygmeniu konkurentų prašė informacijos apie 2005 m. planuojamą kainų didinimą ir nurodė: „2005 m. kainos didinimas: kaip kasmet, vadovas pageidauja žinoti, ar kitais metais didinsite savo kainas ir kada“. Be to, jis patikslino: „Šiuo tikslu malonėkite pasidalinti šia informacija su visais, kad nereikėtų gaišti pateikiant individualius prašymus.“ Be to, ginčijamo sprendimo 179 konstatuojamojoje dalyje nurodytame 2009 m. liepos 20 d. elektroniniame laiške dėl prašymo pateikti informacijos, be kita ko, apie 2010 m. kainų didinimą nurodyta: „[K]aip kasmet, viduje reikia sudaryti ateities planus ir [išnagrinėti] su jais susijusius klausimus.“

330    Ieškovės ginčija, kad bruto kainos, dėl kurių pasikeista informacija, buvo susijusios su ateitimi, ir tvirtina, kad Vokietijos lygmeniu buvo keičiamasi informacija apie kainas dėl platintojų koncesininkėms taikomų bruto kainų skalių, kurios koncesininkėms jau buvo išsiųstos, ir jomis jau buvo remiamasi priimant galutinių klientų užsakymus. Grįsdamos šiuos argumentus ieškovės nurodo ekonominiais klausimais konsultuojančios įmonės ataskaitas, kurių pirmoji – per administracinę procedūrą Komisijai pateikta 2016 m. rugsėjo 20 d. parengta ataskaita (toliau – 2016 m. rugsėjo 20 d. ekonominė ataskaita), o antroji – pirmą kartą Bendrajame Teisme pateikta 2017 m. gruodžio 9 d. ataskaita (toliau – 2017 m. gruodžio 9 d. ekonominė ataskaita). Šiose ataskaitose nagrinėjamas konkurenčių keitimasis informacija, kuriame dalyvavo ir Scania DE (nurodytas ir prieštaravimo pareiškime, ir ginčijamame sprendime), ir, remiantis Scania pateiktais duomenimis, jos tariamai įrodo, kad kaskart keistasi informacija apie bruto kainų skales, kurios, prieš jas išsiunčiant Scania DE konkurentėms, jau buvo išsiųstos Scania koncesininkėms Vokietijoje arba jomis buvo remtasi priimant galutinių klientų užsakymus.

331    Šie ieškovių argumentai Bendrojo Teismo neįtikina.

332    Iš tikrųjų, nepaisant šio sprendimo 330 punkte nurodytų dviejose ataskaitose, kurias ieškovės užsakė rengdamosi gynybai per administracinę procedūrą ir Bendrajame Teisme, naudotų patikimų ir tikslių duomenų, pažymėtina, kad keli ginčijamame sprendime paminėti keitimosi informacija atvejai rodo, kad keičiantis informacija aptartas kainų didinimas buvo taikomas vėliau, nei vyko keitimasis informacija, padarytiems užsakymams. Vadinasi, įrodyta, kad keistasi informacija dėl ateities, net ir vadovaujantis ieškovių naudota analize. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas remiasi, pavyzdžiui, Vokietijos lygmens keitimusi informacija, nurodytu ginčijamo sprendimo 140, 149, 166, 171 ir 190 konstatuojamosiose dalyse. Taigi vykstant ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje nurodytam keitimuisi informacija 2004 m. gruodžio mėn., [konfidencialu] konkurentes informavo, kad sunkvežimių ir sandorių kainų skalės, taikomos po 2005 m. balandžio 1 d. priimtiems užsakymams, bus didinamos 3 %; per ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamojoje dalyje nurodytą Vokietijos lygmeniu vykusį 2008 m. kovo 12 d. ir 13 d. konkurentų susitikimą [konfidencialu] konkurentes informavo apie tam tikrų modelių sunkvežimių kainų didinimą, taikomą užsakymams, priimamiems nuo 2008 m. balandžio mėn., 2008 m. spalio mėn. ir 2009 m. balandžio mėn.; ginčijamo sprendimo 171 konstatuojamojoje dalyje nurodytame 2008 m. lapkričio 7 d. elektroniniame laiške konkurentės informuojamos apie [konfidencialu] kainų didinimą, taikomą užsakymams, priimamiems nuo 2009 m. balandžio mėn., ir [konfidencialu] taikomą kainų didinimą užsakymams, priimamiems nuo 2009 m. vasario mėnesio.

333    Be to, pažymėtina, kad, net jeigu sunkvežimių gamintojos, prieš keisdamosi informacija apie bruto kainų didinimą Vokietijos lygmeniu, „viduje“, t. y. savo koncesininkėms, pranešė apie ketinimą didinti bruto kainas ir net jeigu jos jau buvo priėmusios užsakymų, kuriems taikė šias bruto kainas, tai nereiškia, kad keitimasis informacija nebuvo naudingas jų konkurentėms, nes ši informacija nebuvo vieša ir atskleidė ją pateikusių sunkvežimių gamintojų būsimą kainų strategiją.

334    Siekdamos patvirtinti savo teiginį, kad gamintojos keitėsi informacija Vokietijos lygmeniu apie galiojančias bruto kainas, o ne apie būsimas kainas, ieškovės taip pat teigia, kad Scania DE nepakeitė savo kainų, gavusi informaciją (apie kainas) iš savo konkurenčių. Grįsdamos šį teiginį ieškovės nurodė 2017 m. gruodžio 9 d. ekonominę ataskaitą, tariamai įrodančią, kad buvo parduotas didelis kiekis, pritaikius kainų skales po to, kai Scania DE jas atsiuntė kitoms dalyvėms Vokietijos lygmeniu.

335    Šio argumento, kurį reikia vertinti atsižvelgiant į šio sprendimo 322 ir 323 punktuose nurodytus principus, taip pat negalima patvirtinti, nes jis visiškai neįrodo, kad Scania neatsižvelgė į Vokietijos lygmeniu keičiantis informacija gautus duomenis, nustatydama savo kainų strategiją. Aplinkybė, kad Scania keturiolika metų reguliariai dalyvavo keičiantis informacija su konkurentėmis, įrodo, kad ši informacija Scania buvo strategiškai vertinga (šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 51 punktą).

336    Siekdamos ginčyti, kad Vokietijos lygmeniu buvo keičiamasi informacija apie būsimas bruto kainas, ieškovės pateikia du argumentus. Visų pirma jos nurodo bylos medžiagoje esančius kitų sunkvežimių gamintojų pareiškimus, patvirtinančius, kad Vokietijos lygmeniu buvo keičiamasi informacija, nesusijusia su ateities ketinimais dėl kainų. Be to, jos teigia, kad Scania DE darbuotojai, dalyvavę keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu, neturėjo užduoties nustatyti kainų ir kad jie buvo įsitikinę, jog jų kontaktų tinkle nesikeičiama informacija apie būsimas kainas. Scania DE darbuotojai patvirtino, kad kitų gamintojų darbuotojams siunčiama informacija visada prieš tai jau būdavo išplatinta Scania koncesininkių tinklams, ir tai reiškia, kad kitos gamintojos teikė informaciją apie „esamas“, o ne būsimas kainas.

337    Šio sprendimo 336 punkte nurodytų ieškovių argumentų taip pat negalima patvirtinti.

338    Pirmiausia pateikdami ieškovių nurodytus pareiškimus sunkvežimių gamintojos iš esmės teigė, kad informacija apie bruto kainas, kuria keistasi Vokietijos lygmeniu, jau buvo pateikta (t. y. prieš ja pasikeičiant) koncesininkėms, todėl, tų gamintojų nuomone, ji buvo vieša. Informacijos, kuria buvo keičiamasi Vokietijos lygmeniu, „viešumas“ bus nagrinėjamas šio sprendimo 342–350 punktuose. Šiame analizės etape reikia konstatuoti, kad bylos medžiagoje yra įrodymų, patvirtinančių, kad keitimasis informacija Vokietijos lygmeniu, be kita ko, apėmė būsimų bruto kainų didinimą ir tai taip pat įrodo pačių gamintojų pareiškimai. Kaip ginčijamo sprendimo 89 ir 91 konstatuojamosiose dalyse teigia Komisija, dauguma gamintojų patvirtino, kad tarp Vokietijos lygmeniu vykusių diskusijų klausimų buvo ir būsimas bruto kainų didinimas ir kad šia informacija buvo keičiamasi sistemingai ir reguliariai.

339    Be to, Scania DE darbuotojų pareiškimai grindžiami klaidinga prielaida, kad bruto kainos, apie kurias buvo keičiamasi informacija Vokietijos lygmeniu, buvo „esamos“ kainos, nes apie jas jau buvo pranešta koncesininkių tinklams. Bet kuriuo atveju, kiek tai susiję su tuo, kaip Scania DE darbuotojai suvokė keitimąsi informacija Vokietijos lygmeniu, reikia priminti jurisprudenciją, pagal kurią inkriminuojant įmonei SESV 101 straipsnio pažeidimą preziumuojamas ne darant pažeidimą dalyvavusios įmonės darbuotojų žinojimas, bet asmens, kuriam buvo leista veikti įmonės vardu, veiksmai (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Germany / Komisija, T‑588/08, EU:T:2013:130, 581 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiuo atveju, kaip pažymi Komisija, ieškovės neginčija, kad Scania DE darbuotojai, dalyvavę keičiantis informacija, buvo įgalioti tai daryti. Vadinasi, ieškovių argumentas dėl nurodyto Scania DE darbuotojų suvokimo ir jų atsakomybės nustatant kainas nereikšmingas ir jį reikia atmesti.

340    Galiausiai reikia atmesti ieškovių priekaištą, kad Komisija nepaisė šio sprendimo 330 punkte nurodytos 2016 m. rugsėjo 20 d. ekonominės ataskaitos. Bylos medžiaga nepatvirtina tokio priekaišto pagrįstumo ir iš pateiktų argumentų matyti, kad tos ataskaitos nauda ribota, nes ja siekta patvirtinti klaidingą teiginį, kad informacija, kuria buvo keičiamasi Vokietijos lygmeniu, buvo „aktuali“, nes ji jau buvo pateikta koncesininkių tinklams.

341    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visus ieškovių argumentus dėl informacijos, kuria keistasi Vokietijos lygmeniu, „aktualumo“.

–       Dėl ieškovių argumento, kad bruto kainos, apie kurias buvo keičiamasi informacija Vokietijos lygmeniu, yra vieša

342    Ieškovės tvirtina, kad atsižvelgiant į pakankamai ilgą laikotarpį nuo sunkvežimio užsakymo iki jo pristatymo Vokietijos lygmeniu pasikeista informacija apie bruto kainas sunkvežimių gamintojų jau būdavo išsiųsta jų koncesininkių tinklams ir jau buvo nurodyta per koncesininkių ir klientų derybas, todėl ji buvo vieša. Vadinasi, ši informacija konkurentėms neturėjo jokios strateginės vertės. Ieškovės teigia, kad tam tikru mastu jų analizę patvirtina Komisijos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairių (OL C 11, 2011, p. 1) 74 punkto 4 išnaša.

343    Šie ieškovių argumentai Bendrojo Teismo neįtikina.

344    Visų pirma apskritai nurodyta, kad Vokietijos lygmeniu informacija apie kainas buvo keičiamasi dažnai ir kelerius metus. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad šis keitimasis buvo struktūrinis ir gerai organizuotas, dalyvių dažnai buvo prašoma užpildyti Excel lentelę, pateikiant informaciją, be kita ko, apie planuojamą bruto kainų didinimą, ir šiuo klausimu Bendrasis Teismas dėl pavyzdžių daro nuodą į ginčijamo sprendimo 150, 166, 171, 172, 175, 179 ir 188 konstatuojamąsias dalis ir tam tikrų gamintojų per administracinę procedūrą pateiktus pareiškimus, nurodytus ginčijamo sprendimo 91 konstatuojamojoje dalyje. Atsižvelgiant į šią aplinkybę teiginys, kad informacija, kuria buvo keičiamasi Vokietijos lygmeniu, neturėjo vertės konkurentėms planuojant kainų strategiją, neįtikina.

345    Antra, pažymėtina, jos ieškovės neįrodė, kad sunkvežimių gamintojos galėjo gauti informaciją, kuria buvo keičiamasi Vokietijos lygmeniu, kitaip nei palaikant tiesioginius kontaktus su konkurentėmis, ir pripažįsta, kad jos negali pateikti pavyzdžių, kai apie kainų didinimą pranešė visiems prieinamas šaltinis. Ieškovės taip pat neginčija ginčijamo sprendimo 269 ir 270 konstatuojamosiose dalyse nurodytų tam tikrų konkurentų per administracinę procedūrą pateiktų pareiškimų, pagal kuriuos bruto kainos ir ketinimas didinti bruto kainas, apie kurias buvo keičiamasi informacija Vokietijos lygmeniu, paprastai nebuvo viešinami ir apie tai tik iš dalies buvo galima sužinoti iš visuomenei prieinamų šaltinių, taip pat kad viešinama informacija apie bruto kainas nebuvo tokia išsami ir tiksli, kaip tiesiogiai gaunama iš konkurenčių.

346    Šiomis aplinkybėmis reikia patikslinti ir tai, jog ieškovės neįrodė, kad sunkvežimių gamintojos koncesininkių ir galutinių klientų gauta informacija apie būsimą bruto kainų didinimą paprastai, tiesiogiai ir sistemingai pasiekia kitas sunkvežimių gamintojas. Šiuo klausimu per administracinę procedūrą viena sunkvežimių gamintoja nurodė, kad paprastai klientai nesidalija informacija apie planuojamą bruto kainų didinimą vykstant deryboms su koncesininkėmis, nes ši informacija nesustiprina jų derybinės galios koncesininkių atžvilgiu (žr. ginčijamo sprendimo 279 konstatuojamąją dalį).

347    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad dėl koncesininkių tinklams perduotos informacijos apie bruto kainų skalių didinimą ši informacija netapo „vieša“, nes vieša informacija yra objektyvūs rinkos duomenys, su kuriais galima iš karto susipažinti (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo BPB / Komisija, T‑53/03, EU:T:2008:254, 236 punktą).

348    Taip pat iš to matyti, kad keitimasis informacija Vokietijos lygmeniu apie bruto kainų skalių didinimą buvo vienintelė priemonė, konkurentams leidžianti susipažinti su šia informacija parastai, greitai ir išsamiai ir sukurti tarpusavio tikrumo atmosferą, susijusią su jų būsima kainų nustatymo politika (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo BPB / Komisija, T‑53/03, EU:T:2008:254, 236 punktą).

349    Todėl reikia patvirtinti ginčijamame sprendime padarytą Komisijos išvadą, kad informacija, kuria buvo keičiamasi Vokietijos lygmeniu, nebuvo vieša (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 242 konstatuojamąją dalį). Taip pat reikia patikslinti, kad, priešingai, nei remiantis ieškovių argumentais (žr. šio sprendimo 342 punktą), ši Komisijos išvada atitinka SESV 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gaires. Iš tikrųjų tų gairių 74 punkte Komisija paaiškino, kad konkurentų keitimasis individualaus pobūdžio duomenimis, susijusiais su planuojamomis būsimomis kainomis ar kiekiu, turėtų būti laikomas konkurencijos apribojimu pagal tikslą. Žinoma, šio 74 punkto 4 išnašoje Komisija patikslino, kad konkrečiais atvejais, kai įmonės yra visapusiškai įsipareigojusios ateityje parduoti anksčiau viešai paskelbtomis kainomis (t. y. jie negali jų peržiūrėti), toks viešas būsimų individualių kainų ar kiekio paskelbimas nebūtų laikomas ketinimais, todėl paprastai nebūtų nustatoma, kad siekiama riboti konkurenciją. Vis dėlto šios išnašos turinys šiuo atveju nereikšmingas, nes sunkvežimių gamintojos, įskaitant Scania, plačiajai visuomenei neteikė informacijos apie kainas, dėl kurių buvo keičiamasi informacija Vokietijos lygmeniu, bet ją teikė tik koncesininkių tinklams.

350    Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovių argumentus dėl bruto kainų, apie kurias buvo keičiamasi informacija Vokietijos lygmeniu, viešumo.

–       Dėl ieškovių argumento, kad bruto kainos, apie kurias buvo keičiamasi informacija Vokietijos lygmeniu, neturėjo informacinės vertės, kiek tai susiję su faktiškai sandoriams rinkoje taikomomis kainomis

351    Ieškovės teigia, kad informacija apie bruto kainas, kuria buvo keičiamasi Vokietijos lygmeniu, nesuteikia jokių duomenų apie būsimus konkurenčių veiksmus dėl kainų. Jos paaiškina, kad dėl sunkvežimių kainų nustatymo sudėtingumo ir jas lemiančių veiksnių skaičiaus bruto kainos ir bruto kainų skalės neturi jokios informacinės vertės, kiek tai susiję su faktiškai sandoriams rinkoje taikomomis kainomis, priešingai, nei išplaukia iš ginčijamame sprendime Komisijos pateikto vertinimo.

352    Šis ieškovių argumentas pakartotas ir papildomai išplėtotas pateikiant argumentus dėl keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu ekonominio ir teisinio konteksto. Todėl jis bus nagrinėjamas vertinant šiuos argumentus.

ii)    Dėl numatomo neto kainų ir klientams taikomų nuolaidų pakeitimo, nurodyto ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamosios dalies a punkte

353    Primintina, kad ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamosios dalies a punkte Komisija nurodė, kad Scania ir susitarimo šalys kartais keitėsi informacija apie numatomą neto kainų ar klientams taikomų nuolaidų pakeitimą. Iš ginčijamo sprendimo 212 konstatuojamosios dalies a punkto matyti, kad, pasak Komisijos, tam tikrais atvejais šis keitimasis vyko Vokietijos lygmeniu.

354    Ieškovės ginčija, kad toks keitimasis informacija vyko, ir teigia, kad Komisijos pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina jo buvimo.

355    Iš bylos medžiagos matyti, kad Komisija pakankamai teisiškai įrodė šio sprendimo 353 punkte nurodytų veiksmų buvimą.

356    Kiek tai susiję su keitimusi informacija apie nuolaidas, jo buvimą patvirtina per 2004 m. gegužės 3 d. ir 4 d. Scania DE patalpose vykusį konkurenčių susitikimą [konfidencialu] darbuotojo rašyti rankraštiniai užrašai, nurodyti ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamojoje dalyje. Tuose užrašuose nurodyta: „kainų vidurkis +5, 6, 7,5 %! Jokių bruto kainos pakeitimų, tokio paties dydžio nuolaidos“. Be to, iš ginčijamo sprendimo 156 konstatuojamojoje dalyje nurodytų rašytinių įrodymų matyti, kad 2006 m. rugsėjo 7 d. [konfidencialu] darbuotojas Vokietijos lygmeniu informavo kitų gamintojų darbuotojus, be kita ko, Scania DE darbuotoją, apie [konfidencialu] taikomą kainų didinimą ir nurodė, kad „bus didinamos kainos (tik [konfidencialu]) nuo spalio 1 d.: 2 % už visus [konfidencialu] modelius“ ir kad „kainų skalės nesikeičia, bet keičiasi pardavėjo taikoma nuolaida“. Be to, iš ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamojoje dalyje nurodyto rašytinio įrodymo matyti, kad 2007 m. liepos 10 d. [konfidencialu] darbuotojas, atsakydamas į [konfidencialu] darbuotojo prašymą pateikti informacijos, adresuotą Vokietijos lygmens konkurenčių darbuotojams, pranešė apie [konfidencialu] taikytų nuolaidų pakeitimą. Scania DE darbuotojai dalyvavo keičiantis ta informacija.

357    Kiek tai susiję su keitimusi informacija apie neto kainas, iš ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje nurodyto rašytinio įrodymo matyti, kad 2004 m. gruodžio 2 d. atsakydamas į [konfidencialu] darbuotojo prašymą pateikti informacijos apie planuojamą kainų didinimą 2005 m., [konfidencialu] konkurentes informavo, be kita ko, kad nuo 2005 m. sausio 1 d. visų serijų neto kainos bus didinamos 1 %. [Konfidencialu] patikslino, kad kainos bus didinamos mažinant nuolaidas. Be to, iš ginčijamo sprendimo 149 konstatuojamojoje dalyje nurodyto įrodymo matyti, kad vykstant 2005 m. rugsėjo 12 d. Vokietijos lygmens konkurenčių susitikimui, kuriame dalyvavo Scania, [konfidencialu] konkurentėms pranešė apie [konfidencialu] sunkvežimių modelio neto kainos didinimą 8–10 %. Beje, iš ginčijamo sprendimo 179 konstatuojamojoje dalyje nurodyto rašytinio įrodymo matyti, kad, atsakydamas į 2009 m. liepos 20 d. [konfidencialu] darbuotojo prašymą pateikti informacijos, be kita ko, apie kainų didinimą 2010 m., [konfidencialu] konkurentėms pranešė apie neto kainos didinimą 1,5 %, taikomą užsakymams, padarytiems nuo 2009 m. spalio mėn. Tai, kad buvo keičiamasi informacija apie neto kainas, matyti ir iš ginčijamo sprendimo 184 ir 188 konstatuojamosiose dalyse nurodyto rašytinio įrodymo. Scania DE darbuotojai dalyvavo keičiantis ta informacija.

358    Kiek tai susiję su keliais šios sprendimo 356 ir 357 punktuose nurodytais keitimosi informacija atvejais (pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 140, 149, 156 ir 158 konstatuojamosiose dalyse nurodytu keitimusi informacija), ieškovės, remdamosi šio sprendimo 327 ir 342 punktuose pateiktais argumentais, nurodo aplinkybę, kad informacija, kuria buvo keičiamasi, buvo vieša „aktuali“ (o ne susijusi su ateitimi) informacija. Kadangi šiuos argumentus Bendrasis Teismas jau atmetė, ieškovių argumentai nepaneigia šio sprendimo 355 punkte padarytos išvados.

iii) Dėl ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamosios dalies b punkte nurodyto vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo sąnaudų perkėlimo

359    Primintina, kad ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamosios dalies b punkte Komisija nurodė, kad Scania ir susitarimo šalys sudarė susitarimus ir (arba) derino veiksmus dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo sąnaudų perkėlimo. Iš ginčijamo sprendimo 212 konstatuojamosios dalies b punkto matyti, kad, Komisijos nuomone, tam tikri iš šių slaptų veiksmų buvo atliekami Vokietijos lygmeniu.

360    Ieškovės ginčija, kad jos Vokietijos lygmeniu derino veiksmus dėl išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo sąnaudų perkėlimo (bruto kainų didinimo). Be to, neneigdamos, kad Vokietijos lygmeniu buvo keičiamasi informacija apie kainas, jos ginčija tai, kad su technologijų įdiegimu susijusios kainos, apie kurias keistasi informacija, buvo būsimos ar planuojamos kainos.

361    Iš bylos medžiagos matyti, kad Komisija pakankamai teisiškai įrodė šio sprendimo 359 punkte nurodytų slaptų veiksmų buvimą ir Scania dalyvavimą atliekant šiuos veiksmus.

362    Pavyzdžiui, iš ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje pateiktų įrodymų matyti, kad Vokietijos lygmeniu keičiantis informacija 2004 m. gruodžio 2–8 d., kai dalyvavo ir Scania DE darbuotojas, [konfidencialu] konkurentėms pranešė apie savo ketinimą didinti EURO 4 standartą atitinkančių naujų modelių kainą 5 410 eurų. Be to, iš ginčijamo sprendimo 141 konstatuojamojoje dalyje nurodytų įrodymų matyti, kad atsakydamas į Scania DE darbuotojo B elektroninį laišką, išsiųstą konkurentėms, kuriame prašyta pateikti informacijos apie EURO 4 ir EURO 5 standartus atitinkančių variklių kainas ir tiekimo datą, J iš Vokietijoje įsteigtos patronuojamosios bendrovės [konfidencialu] nurodė, kad ši gamintoja tieks tuos standartus atitinkančius sunkvežimius nuo 2005 m. balandžio mėn. arba gegužės mėn. ir kad EURO 4 ir EURO 5 standartus atitinkančių variklių papildomos kainos atitinkamai bus 11 500 eurų ir 14 800 eurų. Be to, iš ginčijamo sprendimo 149 konstatuojamojoje dalyje nurodytų įrodymų matyti, kad Vokietijos lygmeniu buvo keičiamasi informacija apie kainas per 2005 m. gruodžio 12 d. konkurenčių susitikimą. Tarp aptartų klausimų buvo ir planuojamas kainų didinimas 2006 m. Susitikime dalyvavo I iš Scania DE. Iš vieno iš susitikimo dalyvių rankraštinių užrašų matyti, kad [konfidencialu] konkurentes informavo apie papildomus mokesčius, kuriuos gamintoja taikys dėl EURO 4 ir EURO 5 standartus atitinkančių technologijų įdiegimo. Taip pat iš bylos medžiagoje esančių įrodymų matyti, kad per minėtą 2005 m. gruodžio 12 d. susitikimą I iš Scania DE padarė išsamų pranešimą apie EURO 3 ir EURO 4 standartus atitinkančių technologijų įdiegimo nulemtą kainų didinimą. Be to, iš ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamojoje dalyje nurodytų įrodymų dėl Vokietijos lygmeniu vykusio 2008 m. kovo 12 d. ir 13 d. konkurenčių susitikimo matyti, kad buvo keičiamasi informacija apie planuojamą kainų didinimą. [Konfidencialu] pranešime nurodė, kad nuo 2008 m. gegužės mėn. kaina už EURO 5 standartą atitinkančius variklius bus didinama 2 350 eurų.

363    Dėl kelių šio sprendimo 362 punkte nurodytų keitimosi informacija atvejų (ginčijamo sprendimo 141, 149 ir 166 konstatuojamosiose dalyse nurodytas keitimasis informacija) ieškovės, remdamosi šio sprendimo 327 ir 342 punktuose pateiktais argumentais, tvirtina, kad informacija, kuria keistasi, buvo aktuali informacija, o ne susijusi su ateitimi ir ji buvo vieša. Kadangi šiuos argumentus Bendrasis Teismas jau atmetė, ieškovių argumentai nepaneigia šio sprendimo 361 punkte padarytos išvados.

iv)    Dėl ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamosios dalies c punkte nurodyto keitimosi kita komerciniu požiūriu jautria informacija

364    Primintina, kad ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamosios dalies c punkte Komisija nurodė, kad Scania ir susitarimo šalys keitėsi kita komerciniu požiūriu jautria informacija, kaip antai informacija apie tiekimo terminus, priimtus užsakymus ir atsargų kiekį, tikslines rinkos dalis, esamas neto kainas ir nuolaidas, bruto kainų skales (net prieš joms įsigaliojant) ir sunkvežimių konfigūratorius.

365    Ieškovės, be kita ko, tvirtina, kad „kita komerciniu požiūriu jautri informacija“, kuria kartais buvo keičiamasi Vokietijos lygmeniu, buvo techninė ir negalėjo pašalinti dalyvių strateginio netikrumo dėl jų veiksmų rinkoje. Pasak ieškovių, ši informacija, vertinama atskirai ar siejama su kita ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamojoje dalyje nurodyta informacija, negalėjo būti laikoma pažeidimo „dėl tikslo“ dalimi.

366    Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo 237 konstatuojamosios dalies matyti, kad, pasak Komisijos, keitimasis komerciniu požiūriu jautria informacija, nurodytas šio sprendimo 364 punkte, buvo viena iš konkurenčių naudotų priemonių, leidžiančių derinti kainas ir bruto kainų didinimą, o kitos priemonės buvo slapti kontaktai dėl kainų nustatymo, dėl išmetamųjų teršalų standartus atitinkančių naujų sunkvežimių modelių pateikimo rinkai tvarkaraščio ir papildomų sąnaudų (nurodytos ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamosios dalies a ir b punktuose).

367    Taip pat iš ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamosios dalies matyti, kad, Komisijos nuomone, šio sprendimo 364 punkte nurodytas keitimasis komerciniu požiūriu jautria informacija buvo viena iš konkurenčių naudotų priemonių, siekiant sumažinti jų strateginį netikrumą dėl būsimų kainų, bruto kainų didinimo ir aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių modelių pateikimo rinkai tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo.

368    Pažymėtina ir tai, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje nenurodytas keitimasis „kita komerciniu požiūriu jautria informacija“, nustatyta ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamosios dalies c punkte.

369    Beje, atsiliepime į ieškinį Komisija paaiškino, kad nuoroda į „kitą komerciniu požiūriu jautrią informaciją“ yra vienas iš pavyzdžių, kaip kartelio narės įgyvendino veiksmų derinimą dėl būsimų kainų ir bruto kainų didinimo, taip pat dėl technologijų įdiegimo tvarkaraščio ir su juo susijusių sąnaudų perkėlimo, ir kad ši nuoroda neišplėtė pažeidimo apimties.

370    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos vertinimų dėl keitimosi „kita komerciniu požiūriu jautria informacija“ pagrįstumo nagrinėjimas yra perteklinis, jeigu paaiškėja, kad Komisijai pavyko įrodyti kitų ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamosios dalies a ir b punktuose ir 317 konstatuojamosios dalies a ir b punktuose nurodytų slaptų veiksmų buvimą ir šių veiksmų nulemtą konkurencijos ribojimą „dėl tikslo“. Dėl šio klausimo Bendrasis Teismas nuspręs šio sprendimo 394 punkte.

371    Šiuo klausimu Bendrasis Teismas taip pat atsižvelgia į aplinkybę, kad Komisijos išvados dėl keitimosi „kita komerciniu požiūriu jautria informacija“ neturi įtakos pažeidimo trukmei ir sunkumui, taigi ir baudos dydžiui, nes jie nustatomi už slaptus veiksmus, nurodytus ginčijamo sprendimo 238 konstatuojamosios dalies a ir b punktuose ir 317 konstatuojamosios dalies a ir b punktuose.

3)      Dėl keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu tikslo

372    Ieškovės teigia, kad Vokietijos lygmeniu buvo keičiamasi daugiausia gaminių technine informacija. Dalyvės siekė būti informuotos apie sunkvežimių techninę raidą, kad geriau aptarnautų klientus. Pasak ieškovių, Vokietijos lygmeniu Scania DE vardu informacija keitęsi dalyviai buvo pardavimo mokytojai ir nedalyvavo Scania DE priimant sprendimus dėl kainų. Grįsdamos šiuos teiginius ieškovės nurodė priesaika patvirtintus Scania DE darbuotojų, dalyvavusių keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu, pareiškimus. Jos taip pat nurodė [konfidencialu] atsakymą į prieštaravimo pareiškimą.

373    Komisija teigia, kad ieškovių argumentai neturi pagrindo.

374    Pažymėtina, jog bylos medžiaga nepatvirtina ieškovių teiginio, kad Vokietijos lygmeniu informacija daugiausia keistasi dėl techninių klausimų. Tačiau bylos medžiagoje esantys įrodymai patvirtina, kad didelė šio keitimosi informacija dalis susijusi su informacija apie kainas, kuri, priešingai, nei išplaukia iš ieškovių analizės, susijusi su ateitimi ir nebuvo vieša. Keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu antikonkurencinį tikslą įrodo ir aplinkybė, kad daugeliu atvejų šia informacija keistasi gavus skirtingų gamintojų darbuotojų prašymus pateikti informacijos apie ateityje konkurenčių planuojamą kainų didinimą. Taigi ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje nurodytame 2004 m. gruodžio 2 d. elektroniniame laiške K iš [konfidencialu] rašo dėl „kainų didinimo 2005 m.“, kad, „kaip kasmet, vadovas nori žinoti, ar kitais metais didinsite kainas ir kada“, ir patikslina: „Šiuo tikslu malonėkite pasidalinti šia informacija su visais, kad viskas vyktų greičiau ir [nereikėtų] individualių prašymų.“ Ginčijamo sprendimo 180 konstatuojamojoje dalyje nurodytame 2009 m. liepos 21 d. elektroniniame laiške [konfidencialu] darbuotojas L, atsakydamas į I iš Scania DE elektroninį laišką, kuriuo prašyta pateikti Vokietijos lygmeniu 2009 m. rugsėjo 17 d. ir 18 d. vykusio konkurenčių susitikimo diskusijų temas, nurodė „spontaniškus temų pasiūlymus“ ir patikslino: „Euro VI? Žinau – ar galima kalbėti ir ar norima kalbėti šiuo klausimu? – Kaip šiais metais visi galime pasiekti naują kainų lygį?“.

375    Teikdami priesaika patvirtintus pareiškimus Scania DE darbuotojai tvirtino, kad jie nedalyvavo sprendimų dėl kainų priėmimo procese šioje bendrovėje, bet šie teiginiai nepatvirtina argumento, kad Vokietijos lygmeniu informacija buvo keičiamasi daugiausia dėl techninių duomenų, ir argumento, kad dalyvaudami keičiantis ta informacija nurodyti darbuotojai siekė būti informuoti apie techninę raidą.

376    Bendrojo Teismo taip pat neįtikina ieškovių nurodytas [konfidencialu] tvirtinimas, kad informacija apie kainas nebuvo pagrindinė jų darbuotojų dalyvavimo keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu priežastis, ir jų tvirtinimas, kad ši bendrovė domėjosi kitų gamintojų kainų skalėmis iš esmės dėl to, kad tai buvo vieninteliai dokumentai, leidę susidaryti išsamią nuomonę apie skirtingų sunkvežimių modelius ir markes. Kaip teisingai pažymi Komisija, nurodyti [konfidencialu] tvirtinimai nepaaiškina, kodėl, siekiant gauti skirtingų sunkvežimių modelių ir markių sąrašą, būtinai reikėjo keistis ir informacija apie būsimą kainų didinimą. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad per administracinę procedūrą (atsakymuose į Komisijos prašymą pateikti informacijos) ši gamintoja aiškiai nurodė, kad Vokietijos lygmeniu buvo keičiamasi informacija ir apie numatomą kainų skalių didinimą ir kad keitimasis vyko sistemingai ir reguliariai.

377    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrojo Teismo neįtikino šio sprendimo 372 punkte nurodyti ieškovių teiginiai. Tačiau bylos medžiaga patvirtina ginčijamo sprendimo 307 konstatuojamojoje dalyje padarytą Komisijos išvados, kad keitimasis informacija apie sunkvežimių bruto kainų didinimą apėmė daugiau nei keitimąsi viešai skelbiama informacija ir juo siekta didinti skaidrumą tarp šalių, todėl mažinti su įprastu rinkos veikimu susijusį netikrumą, pagrįstumą.

378    Be to, net jeigu Vokietijos lygmeniu keičiantis informacija būtų siekta teisėtų tikslų, kaip antai nurodytų ieškovių, kurių siekta kartu su įrodytu antikonkurenciniu tikslu, ši aplinkybė nepaneigtų Komisijos išvados dėl konkurencijos ribojimo „dėl tikslo“ buvimo. Remiantis suformuota jurisprudencija slapti veiksmai gali būti laikomi turinčiais tikslą riboti, net jeigu jų tikslas nėra vien riboti konkurenciją ir jais siekiama ir kitų teisėtų tikslų (šiuo klausimu žr. 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers, C‑209/07, EU:C:2008:643, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

379    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovių argumentus dėl keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu tikslo.

4)      Dėl keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu konteksto

380    Ieškovės tvirtina, kad ekonominio ir teisinio konteksto, konkrečiai – sunkvežimių rinkos pobūdžio ir struktūros, taip pat jos veikimo sąlygų analizė paneigia Komisijos nustatytą pažeidimą „dėl tikslo“.

381    Ieškovės paaiškina, kad sunkvežimiai gaminami ir jais prekiaujama pasinaudojant daugybe formų ir variacijų, atsižvelgiant į klientų poreikius, ir kad galutinę jų kainą lemia jų charakteristikos ir nacionalinės rinkos, kurioje jie parduodami, specifika. Taip pat ieškovės pažymi, kad sunkvežimių pirkėjai yra profesionalūs verslininkai, turintys didelę derybinę galią.

382    Taigi ieškovės daro išvadą, kad dėl sunkvežimių sudėtingumo ir daugybės galutinę kliento mokamą kainą, kuri tampa individuali, lemiančių veiksnių bruto kainos ir bruto kainų skalės, apie kurias konkurentės keitėsi informacija, nesuteikia informacinės vertės apie konkurencijos parametrus (t. y. mokėtinas kainas ar sandoriams rinkoje realiai taikomas kainas) ir kad Komisija nepakankamai atsižvelgė į šį kontekstą, nustatydama keitimosi informacija pobūdį.

383    Ieškovės taip pat tvirtina, kad Scania naudoja sudėtingą kainų nustatymo mechanizmą, pagal kurį sprendimai dėl kainų priimami keliais vienas nuo kito nepriklausomais komerciniais lygmenimis ir remiantis laisvomis Scania buveinės ir nacionalinių platintojų, vietos koncesininkių ir galutinių klientų derybomis. Todėl kainos kitimas tiekimo grandinėje, nulemtas visų lygmenų derybų nepriklausomo pobūdžio, sukuria atotrūkį tarp platintojų gamyklai mokamos kainos ir bruto kainų skalių, platintojų taikomų koncesininkėms, ir realios sandorio kainos, nepriklausomų koncesininkių taikomos galutiniam klientui. Grįsdamos savo argumentus ieškovės remiasi 2017 m. gruodžio 9 d. ekonomine ataskaita, patvirtinančia, kiek tai susiję su Scania, didelį skirtumą tarp platintojų koncesininkėms taikomos bruto kainos ir atitinkamų sandorių kainos ir tai, kad nėra bendros bruto kainų skalių ir realių sandorių kainų tendencijos. Vadinasi, konkurentė pagal bruto kainų skalės pasikeitimą negalėjo nustatyti, kaip apytiksliai kinta reali sandorio kaina.

384    Visų pirma, primintina, kad ginčijamo sprendimo 22–40 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė sunkvežimių rinkos struktūrą ir kainų nustatymo mechanizmą sunkvežimių pramonėje (žr. šio sprendimo 19–22 punktus).

385    Taip pat primintina, kad ginčijamo sprendimo 51 ir 52 konstatuojamosiose dalyse Komisija nagrinėja kainų didinimo Europos lygiu poveikį kainai nacionaliniu lygiu (žr. šio sprendimo 32 ir 33 punktus). Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad nacionalinės gamintojų platintojos, kaip antai Scania DE, negali savarankiškai nustatyti bruto kainų ir bruto kainų skalių ir kad visas kiekviename platinimo grandinės etape iki galutinio vartotojo taikomas kainas lemia buveinės lygmeniu nustatytos Europos bruto kainų skalės (ginčijamo sprendimo 51 konstatuojamoji dalis).

386    Vadinasi, pasak Komisijos, Europos bruto kainų skalės kainų didinimas, dėl kurio sprendimas priimamas buveinės lygmeniu, lemia platintojai taikomos neto kainos, t. y. kainos, kurią platintoja moka buveinei už sunkvežimio pirkimą, kitimą. Todėl, Komisijos nuomone, buveinei padidinus nurodytas bruto kainas paveikiamas ir platintojos taikomos bruto kainos dydis, t. y. kainos, kurią koncesininkė moka platintojai, nors galutinio vartotojo mokama kaina nebūtinai pasikeičia tokia pačia proporcine dalimi arba visai nepasikeičia (ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamoji dalis).

387    Todėl ginčijamo sprendimo 284 konstatuojamojoje dalyje atsižvelgdama į šias faktines aplinkybes Komisija, vertindama keitimosi informacija apie būsimą bruto kainų didinimą antikonkurencinį pobūdį, patikslina, kad dėl didesnio sunkvežimių rinkos skaidrumo ir didelės jos koncentracijos, šalims kilo netikrumas tik dėl to, ar bus pakeista jų konkurenčių oficiali kainų politika, ir jeigu taip, tai kodėl ir kada. Komisija konstatuoja, kad siekdamos pašalinti šį netikrumą Scania ir susitarimo šalys sukūrė gerai struktūrizuotą ir sistemingą keitimąsi strategine informacija apie būsimą kainų raidą. Pasak Komisijos, būsimas bruto kainų didinimas buvo Europos bruto kainų skalėse (kurias turėjo visos šalys, išskyrus [konfidencialu]) taikomų kainų nustatymo veiksnys, nes pagal šias skales nustatomos visos nacionaliniu lygiu taikomos kainos, be kita ko, galutinių sandorių kainos (ginčijamo sprendimo 284 konstatuojamoji dalis).

388    Komisija taip pat pažymi, jog neturi reikšmės tai, kad, remiantis pasikeista informacija, nebuvo galimybės tiksliai apskaičiuoti vartotojams parduodamų sunkvežimių galutinių kainų. Pasak Komisijos, keitimasis informacija, atskleidžiančia būsimo bruto kainų kitimo tendencijas, konkurentėms leido nustatyti datą ir kainų raidą Europoje. Be to, Komisijos nuomone, keitimasis išsamia informacija apie bruto kainų skales gamintojoms leido apytiksliai nustatyti esamas ir (arba) būsimas neto kainas derinant jų gautą įvairių rūšių informaciją (ginčijamo sprendimo 285 konstatuojamoji dalis).

389    Antra, primintina, kad ginčijamo sprendimo 41–50 konstatuojamosiose dalyse Komisija aprašo Scania kainų nustatymo mechanizmą ir šiame nustatyme dalyvaujančius subjektus (žr. šio sprendimo 23–31 punktus).

390    Iš šio sprendimo 384–389 punktų matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, Komisija pakankamai atsižvelgė į keitimosi informacija, kuriame dalyvavo ir Scania, kontekstą, darydama išvadą dėl jo antikonkurencinio pobūdžio „dėl tikslo“. Konkrečiai kalbant, darydama išvadą dėl keitimosi su ateitimi susijusia informacija, be kita ko, Vokietijos lygmeniu antikonkurencinio pobūdžio „dėl tikslo“, Komisija atsižvelgė į sunkvežimių rinkos ir jų kainų nustatymo mechanizmo savybes.

391    Trečia, dėl šio sprendimo 383 punkte nurodytų ieškovių argumentų pirmiausia primintina, kad, remiantis jurisprudencija, suderintais veiksmais gali būti siekiama antikonkurencinio tikslo, net jeigu jie tiesiogiai nesusiję su vartojimo kainomis (žr. šio sprendimo 319–321 punktus). Dėl šios priežasties poveikio, kurį gali padaryti bet kuriame Scania platinimo grandinės etape nuspręstas bruto kainų didinimas galutinio vartotojo mokamai kainai, nebuvimo nepakanka, norint paneigti Komisijos išvadą, kad keitimasis informacija apie būsimą bruto kainų keitimą, be kita ko, Vokietijos lygmeniu yra konkurencijos ribojimas „dėl tikslo“, nes pasikeista informacija naudinga konkurenčių kainų strategijai nustatyti.

392    Be to, šio sprendimo 383 punkte nurodyti ieškovių argumentai neįrodo, kad keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu Scania DE darbuotojų pateikta informacija apie būsimą bruto kainų keitimą nėra strateginio pobūdžio. Kaip matyti iš pateikto Scania kainų nustatymo mechanizmo, (žr., be kita ko, šio sprendimo 26, 27 ir 31 punktus), Scania DE nustatytos bruto kainos, kurioms taikomos nuolaidos, yra Vokietijos rinkoje koncesininkėms parduodamų sunkvežimių kainos pagrindas. Vadinasi, nurodytas būsimas bruto kainų keitimas yra elementas, veikiantis Scania DE sunkvežimio pardavimo Vokietijos koncesininkėms kainą, todėl keitimasis informacija apie šiuos pakeitimus yra strateginio pobūdžio.

393    Ketvirta, apskritai informacijos apie būsimą bruto kainų keitimą, kuria buvo keičiamasi Vokietijos lygmeniu, strateginį pobūdį taip pat įrodo keitimosi dažnumas, reguliarumas ir sistemingumas bei ginčijamo sprendimo 93 konstatuojamojoje dalyje nurodyta neginčyta aplinkybė, kad daugumos gamintojų atveju ši informacija dažnai buvo perduodama atitinkamoms jų buveinėms ir į ją buvo atsižvelgiama nustatant jų kainų strategiją.

394    Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovių argumentus dėl keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu konteksto. Taip pat darytina išvada, kad Komisija nepadarė klaidos dėl to, kad keitimąsi informacija Vokietijos lygmeniu kvalifikavo kaip konkurencijos ribojimą „dėl tikslo“. Todėl penktąjį pagrindą reikia atmesti.

e)      Dėl šeštojo pagrindo, grindžiamo klaidingu SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymu, nes Komisija nusprendė, kad su Vokietijos lygmeniu susijusi pažeidimo geografinė apimtis yra visa EEE teritorija

395    Ieškovės ginčija Komisijos ginčijamo sprendimo 386 konstatuojamojoje dalyje konstatuotą aplinkybę, kad pažeidimo geografinė apimtis yra visa EEE teritorija per visą pažeidimo laikotarpį, todėl į ją patenka konkurenčių veiksmai Vokietijos lygmeniu.

396    Primintina, kad šiuo atveju Komisija nusprendė, kad nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2011 m. sausio 18 d. buvo daromas vienas ir tęstinis SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas.

397    Dėl pažeidimo geografinės apimties Komisija nusprendė, kad jis buvo daromas visoje EEE teritorijoje visą laikotarpį nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2011 m. sausio 18 d. (ginčijamo sprendimo 386 konstatuojamoji dalis).

398    Komisijos argumentai, pagrindę ginčijamo sprendimo 386 konstatuojamojoje dalyje padarytą išvadą, pateikti ginčijamo sprendimo 388 ir 389 konstatuojamosiose dalyse ir suformuluoti taip:

„388 Scania ir susitarimo šalys yra nustačiusios Europos lygmeniu taikomas bruto kainas ir bruto kainų skales. Įrodymai patvirtina, kad prieš Europos ar pasauliniu lygiu įvedant kainų skales ir po to konkurentės rengė antikonkurencinius pasitarimus, apėmusius EEE susitarimo šalių teritoriją, ir derino veiksmus dėl bruto kainų didinimo, kad suvienodintų vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių kainą EEE. Dėl laikotarpio iki Europos kainų skalių įvedimo įrodymai patvirtina, kad diskusijos vyko ne vien dėl konkrečių šalių, nes jos aiškiai buvo Europos masto (žr. 103 ir 104 konstatuojamąsias dalis). Įvedus Europos bruto kainų skales, taikomas visoje EEE teritorijoje, konkurentės galėjo numatyti Europos kainų strategiją, keisdamosi informacija apie bruto kainų didinimą Vokietijoje (175 konstatuojamoji dalis), nes ji atspindėjo buveinių taikytą bruto kainų didinimą atitinkamose jų Europos bruto kainų skalėse.

389 Be to, jos sudarė susitarimus ir (arba) derino veiksmus dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–[EURO] 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo, taikomus visoje EEE. Keitimasis informacija apie naujų technologinių standartų (pavyzdžiui, EURO 3) įdiegimą ir su tuo susijusių kainų didinimą apėmė ne vien tam tikras šalis, bet visą EEE (žr. ginčijamo sprendimo 100 ir 103 konstatuojamąsias dalis).“

399    Taip pat primintina, kad ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad keitimasis informacija konkurenčių vadovybės lygmeniu buvo nutrauktas 2004 m. rugsėjo mėn. ir kad po šios datos konkurentės toliau keitėsi informacija Vokietijos lygmeniu (ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamosios dalies a punktas).

400    Tarp ginčijamo sprendimo adresačių nurodyta ir Scania DE, nes Komisija mano, kad šis subjektas buvo tiesiogiai atsakingas už antikonkurencinį keitimąsi informacija nuo 2004 m. sausio 20 d. iki 2011 m. sausio 18 d. (ginčijamo sprendimo 410 konstatuojamosios dalies b punktas).

401    Ieškovės, grįsdamos teiginį, kad konkurenčių keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu apimtis buvo tik Vokietijos teritorija, iš esmės pateikia dvi grupes argumentų.

402    Pirma, ieškovės teigia, kad Scania DE iš jos konkurenčių gauta informacija nebuvo naudinga kitai nei Vokietijos rinkai. Be to, pasak ieškovių, Scania DE niekuomet nemanė, kad ši informacija gali būti naudinga tokiu mastu ir kad ji galėjo sumažinti netikrumą dėl jos konkurenčių Europos kainų strategijos.

403    Antra, ieškovės teigia, kad Scania DE konkurentėms neteikė informacijos, naudingos daugiau nei Vokietijos rinkai, taip sumažindama netikrumą dėl Scania kainų strategijos už Vokietijos ribų. Be to, Scania DE konkurentėms nesudarė „įspūdžio“, kad teikia informaciją, naudingą dėl visos EEE.

404    Šios dvi argumentų grupės nagrinėjamos toliau.

1)      Dėl „Scania DE“ gautos informacijos geografinės apimties

405    Pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad sunkvežimių gamintojos pradėjo palaipsniui taikyti Europos bruto kainų skales nuo 2000 m. ir kad 2006 m. dauguma gamintojų turėjo tokias skales, t. y. [konfidencialu], [konfidencialu], [konfidencialu], [konfidencialu] ir [konfidencialu]. Bendrasis Teismas daro išvadą, kad tai pasakytina ir apie Scania, kaip bus paaiškinta šio sprendimo 426–428 punktuose. Vienintelė [konfidencialu] neturėjo Europos bruto kainų skalės.

406    Taip pat pažymėtina, kad ieškovės neginčija, kiek tai susiję su kitomis šalimis, ginčijamo sprendimo 51 ir 52 konstatuojamosiose dalyse Komisijos konstatuotos aplinkybės, kad Europos bruto kainų skales nustato gamintojų buveinės ir kad šiose skalėse nurodytų kainų didinimas daro poveikį kainos dydžiui platintojų ir koncesininkių lygmeniu.

407    Antra, šios bylos medžiagoje yra duomenų, rodančių, kad konkurentės daugiau ar mažiau tiksliai žinojo apie tokių skalių buvimą. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 151 konstatuojamojoje dalyje nurodyto 2006 m. kovo 30 d. [konfidencialu] vidinio pristatymo, ši gamintoja turėjo informacijos apie konkurenčių kainų didinimą, susijusį su [konfidencialu], [konfidencialu], Scania ir [konfidencialu] Europos bruto kainų skalėmis, [konfidencialu] Italijos kainų skalėmis ir [konfidencialu] Vokietijos kainų skalėmis. Taip pat, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 160 konstatuojamosios dalies, remiantis Ispanijoje įsisteigusių konkurenčių darbuotojų atliktu tyrimu dėl „kainų struktūros“, kurio rezultatai buvo pateikti lentelėje, [konfidencialu], [konfidencialu], [konfidencialu], [konfidencialu] ir [konfidencialu] Sąjungoje turėjo „bendras kainas“, o [konfidencialu] ir Scania jų neturėjo. Lentelė su tyrimo rezultatais buvo išsiųsta Ispanijoje įsteigtų konkurenčių darbuotojams, be kita ko, Scania darbuotojams Ispanijoje.

408    Dėl ieškovių nurodyto [konfidencialu] 2008 m. balandžio mėn. vidaus pristatymo, leidžiančio manyti, kad ši įmonė 2008 m. nemanė, kad jos konkurentės naudojo Europos bruto kainų skales, Bendrasis Teismas šio pristatymo nelaiko turinčiu lemiamą reikšmę jo atliekamam bendram įrodymų vertinimui. Beje, 2010 m. ši įmonė, teikdama prašymą atleisti nuo baudos, tvirtino, kad turi Europos bruto kainų skales ir kad „jas galėjo turėti ir jos konkurentės“, taip Komisijai leisdama manyti, kad keitimosi informacija geografinė apimtis galėjo būti Europos masto.

409    Trečia, tam tikros Europos bruto kainų skales turinčios gamintojos ([konfidencialu]) per administracinę procedūrą patikslino, kad kainų didinimas, apie kurį jos pranešė Vokietijos lygmeniu, iš esmės buvo toms Europos skalėms taikytas didinimas, nes šios skalės pakeitė nacionalines skales. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas remiasi [konfidencialu], [konfidencialu] ir [konfidencialu] atsakymais į 2012 m. lapkričio 27 d. Komisijos prašymą pateikti informacijos, pridėtais prie atsiliepimo į ieškinį, ir [konfidencialu] atsakymu į 2013 m. rugsėjo 19 d. Komisijos prašymą pateikti informacijos, jos pateiktą Bendrajam Teismui pritaikius tyrimo priemonę (žr. šio sprendimo 75 punktą). Iš šių įrodymų matyti, kad tam tikrų, bent jau Scania, konkurenčių keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu (nustatyta, kad ja keičiantis dalyvavo ir Scania DE darbuotojai) pateiktos antikonkurencinės informacijos apimtis buvo didesnė nei Vokietijos rinka.

410    Ketvirta, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamosios dalies c punkte, iš bylos medžiagos matyti, kad ne kartą dalyvavusių keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu gamintojų darbuotojai šią informaciją siuntė buveinei, o tai yra papildomas įrodymas, kad šios informacijos keitimosi apimtis buvo didesnė nei Vokietijos rinka (ginčijamo sprendimo 213 konstatuojamąją dalį, kurioje daroma nuoroda į Vokietijos lygmeniu pasikeistos informacijos siuntimo buveinei pavyzdžius). Šiuo klausimu reikia remtis, be kita ko, ginčijamo sprendimo 175 konstatuojamosios dalies turiniu, ne tik įrodančiu, kad [konfidencialu] buveinei buvo siunčiama informacija, kuria pasikeista Vokietijos lygmeniu, bet ir patvirtinančiu ginčijamo sprendimo 388 konstatuojamojoje dalyje esantį Komisijos teiginį, kad informacija, kuria pasikeista Vokietijos lygmeniu apie bruto kainų didinimą, gamintojoms padėjo suprasti konkurenčių kainų strategiją Europos lygmeniu. Taigi, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 175 konstatuojamojoje dalyje nurodyto rašytinio įrodymo, bendrovės [konfidencialu] buveinės vadybininkas taip rašo savo kolegoms dėl informacijos, kuria pasikeista Vokietijos lygmeniu: „Norėčiau su Jumis pasidalyti Vokietijos rinkos apžvalga dėl mūsų konkurenčių gamybos terminų ir kainų didinimo <…> Bent kainų strategija labai suderinta su konkurenčių bendru požiūriu Europos lygiu.“

411    Taip pat nagrinėjant trečiąjį pagrindą nustatyta aplinkybė, kad žemesnio buveinės lygmens darbuotojai žinojo apie keitimąsi informacija dėl kainų Vokietijos lygmeniu (žr. šio sprendimo 221–229 punktus), patvirtina Komisijos teiginį dėl keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu geografinės apimties.

412    Penkta, iš bylos medžiagos matyti, kad, kaip pažymi Komisija ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamosios dalies b punkte, atsižvelgiant į tai, kad Vokietijoje įsteigtos šalių patronuojamosios bendrovės negamino sunkvežimių ir nebuvo įgaliotos vystyti technologijų, nes tai buvo išimtinė buveinės kompetencija, buvo galima nuspręsti, kad informacija, kuria pasikeista Vokietijos lygmeniu, apie atitikties EURO 5 ir EURO 6 standartams tvarkaraštį ir su tuo susijusias papildomas sąnaudas gauta iš buveinės ir susijusi su visa EEE.

413    Šio sprendimo 412 punkte konstatuotą aplinkybę patvirtina ginčijamo sprendimo 148 konstatuojamojoje dalyje nurodytas rašytinis įrodymas, susijęs su Scania. 2005 m. liepos 26 d. elektroniniame laiške dalyvavęs keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu Scania DE darbuotojas I pateikė E, dirbančiam [konfidencialu] buveinėje, informaciją apie Scania viso EURO 4 standartą atitinkančių variklių asortimento pristatymo datą ir apie EURO 5 standartą atitinkančių sunkvežimių modelių pateikimą rinkai, patikslindamas, kad tikslios datos ir kainos bus žinomos „po gamyklos Sioderteljėje (Švedija) [darbuotojų] atostogų“. Kadangi Sioderteljė – tai miestas, kuriame yra Scania buveinė, šis Scania DE [konfidencialu] darbuotojo pateiktas paaiškinimas leidžia daryti išvadą, kad Scania DE darbuotojo nurodyta informacija gauta iš buveinės, todėl jos apimtis buvo didesnė nei Vokietijos rinka. Ginčijamo sprendimo 148 konstatuojamojoje dalyje nurodytas rašytinis įrodymas taip pat įrodo Scania buveinės įtaką nustatant Vokietijos rinkoje taikomas kainas; šis klausimas nagrinėjamas šio sprendimo 422–438 punktuose.

414    Atsižvelgiant į kartu vertinamus šio sprendimo 405–413 punktuose pateiktus argumentus reikia konstatuoti, kad keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu Scania DE gautos informacijos apimtis buvo didesnė nei Vokietijos rinka.

415    Šiuo atžvilgiu Bendrojo Teismo neįtikina ieškovių teiginys, kad keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu dalyvavę Scania DE darbuotojai niekada nemanė, kad iš kitų sunkvežimių gamintojų patronuojamųjų bendrovių atstovų gauta informacija susijusi su kainomis Europoje ar kad ji galėjo sumažinti netikrumą dėl kitų gamintojų Europos kainų strategijos.

416    Pirma, primintina, kad šios bylos medžiagoje yra duomenų, rodančių, kad nebuvo paslaptis, jog dauguma gamintojų naudojo Europos bruto kainų skales (žr. šio sprendimo 407 punktą). Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad Scania DE darbuotojai ir buveinė Švedijoje žinojo apie šių skalių buvimą, todėl galėjo nustatyti savo konkurenčių kainų strategiją, remdamiesi Vokietijos lygmeniu gauta informacija, pavyzdžiui, remdamiesi informacija apie bruto kainų didinimą, taikytą konkurenčių Europos kainų skalėms (žr. šio sprendimo 409 punktą).

417    Antra, Bendrojo Teismo neįtikino ieškovių teiginys, kad Scania DE, skirtingai, nei kitos keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu dalyvės, savo buveinei niekada neperdavė Vokietijos lygmeniu gautos informacijos. Išties bylos medžiagoje nėra įrodymų, kad toks perdavimas iš tikrųjų vyko. Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamojoje dalyje nurodyto rašytinio įrodymo matyti, kad I iš Scania DE, kuris buvo 2008 m. gegužės 12 d. ir 13 d. Koblence (Vokietija) Vokietijos lygmeniu vykusio susitikimo organizatorius ir dalyvis, Scania DE kolegoms perdavė per šį susitikimą pasikeistą informaciją apie kainų didinimą, patikslindamas, kad ši informacija „dar neišsiųsta buveinei Švedijoje“. Žodžio „dar“ vartojimas rodo to Scania DE darbuotojo ketinimą išsiųsti informaciją buveinei ir kad šis išsiuntimas nebuvo išimtinis.

418    Bet kuriuo atveju tai, kad bylos medžiagoje yra duomenų, įrodančių, kad Scania žemesnio buveinės lygmens darbuotojai žinojo apie keitimąsi antikonkurencine informacija apie kainas Vokietijos lygmeniu (žr. šio sprendimo 228 punktą) ir kad dviejų lygmenų susitikimai dažnai vykdavo tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, lemia tai, kad tiesioginių įrodymų apie Scania DE darbuotojų Vokietijos lygmeniu gautos informacijos perdavimą Scania buveinei nebuvimas neturi lemiamos reikšmės. Atsižvelgiant į šiuos du įrodymus galima daryti išvadą, kad Scania buveinė žinojo šios informacijos turinį.

419    Trečia, pažymėtina, kad tam tikrų gamintojų buveinės darbuotojai dalyvavo ir keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu. Tai dažnai vyko [konfidencialu] atveju. Beje, ginčijamo sprendimo 139 konstatuojamojoje dalyje nurodytame 2004 m. lapkričio 11 d. elektroniniame laiške, C iš [konfidencialu] buveinės siųstame ir adresuotame konkurenčių tiek buveinės, tiek Vokietijos lygmens darbuotojams, tarp kurių ir A iš Scania buveinės, ir B iš Scania DE, pristatė du naujus darbuotojus iš [konfidencialu] buveinės, kurie bus atsakingi už šios gamintojos centrinį kainų nustatymą. Šie duomenys apie buveinės lygmens darbuotojų dalyvavimą keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu įrodo faktinę aplinkybę, kad Scania DE darbuotojai negalėjo nemanyti, kad informacija, kuria pasikeista Vokietijos lygmeniu, buvo naudinga konkurenčių kainų strategijai Europos lygmeniu.

420    Ketvirta, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus įrodymus Bendrojo Teismo neįtikina priesaika patvirtinti dalyvavusių keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu Scania DE darbuotojų pareiškimai, pagrindžiantys šio sprendimo 415 punkte pateiktą teiginį. Šiuo atveju dėl šio sprendimo 281 punkte nurodytų priežasčių šių pareiškimų, pateiktų, kai pažeidimas jau buvo nutrauktas ir konkrečiai siekiant palaikyti Scania poziciją, įrodomoji vertė ribota.

421    Remiantis bendrai vertinamais pateiktais duomenimis (žr. šio sprendimo 198 punktą) darytina išvada, kad Scania DE, per savo darbuotojus keisdamasi informacija Vokietijos lygmeniu, gaudavo informaciją, kurios apimtis didesnė nei Vokietijos rinka. Remiantis šia išvada šį pagrindą reikia atmesti, neatsižvelgiant į klausimą, ar Scania DE ir teikė informaciją, kurios apimtis didesnė nei Vokietijos rinka (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Tate & Lyle ir kt. / Komisija, T‑202/98, T‑204/98 ir T‑207/98, EU:T:2001:185, 58 punktą). Vis dėlto Bendrasis Teismas mano, kad tikslinga išnagrinėti šį klausimą, siekiant įvertinti Scania padaryto SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo sunkumą ir prireikus nustatytą baudos dydį (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

2)      Dėl „Scania DE“ teiktos informacijos geografinės apimties

422    Primintina, kad ginčijamo sprendimo 388 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad, įvedus Europos bruto kainų skales, sunkvežimių gamintojos galėjo suprasti savo konkurenčių Europos kainų strategiją, keisdamosi informacija apie Vokietijos rinkoje taikytą bruto kainų didinimą, nes šis didinimas atspindėjo gamintojų buveinių taikytą jų Europos bruto skalių kainų didinimą.

423    Iš esmės ieškovės teigia, kad, Vokietijos lygmeniu keičiantis informacija, pateikta informacija apie bruto kainų skales neatspindėjo Scania kainų Europos mastu, todėl neprisidėjo prie Scania konkurenčių netikrumo dėl jos kainų strategijos ne Vokietijoje mažinimo.

424    Šiuo klausimu ieškovės nurodo, jog netikslu laikyti, kad FGPL yra bruto kainų skalė EEE lygmeniu ir kad ja remtasi derybose vykstant kainų nustatymo procesui. Grįsdamos šį teiginį ieškovės nurodo 2017 m. gruodžio 9 d. ekonominę ataskaitą, įrodančią, kad nėra jokio FGPL ir Vokietijoje platintojų koncesininkėms taikomų bruto kainų ryšio. Ieškovės paaiškina, kad FGPL yra vidaus referencinė priemonė, kurią Scania buveinė naudoja atskirų sunkvežimio detalių bendram kainos dydžiui stebėti vykstant Scania gamybos procesui. Nepaisant pavadinimo, FGPL nėra „kainų skalė“, nes joje nenustatyta nė vieno platinimo tinklo lygmens sandorių dėl detalių kainos. Ieškovės patikslina, kad lygiateisės platintojų ir buveinės derybos vyksta, remiantis kiekvienos šalies gamyklos platintojoms nustatytų neto kainų skalėmis, ir kad būtent dėl šių skalių deramasi kaskart, kai rinkos sąlygos pateisina kainų kėlimą ar mažinimą. Grįsdamos argumentus dėl FGPL pobūdžio ieškovės nurodo priesaika patvirtintus Scania buveinės ir Scania DE darbuotojų pareiškimus. Grįsdamos teiginį, kad Scania platintojų ir buveinės derybos vyko lygiomis teisėmis ir kad jos lygiavertės šalių, veikiančių kaip nepriklausomos komercinės partnerės ir konkuruojantys pelno centrai, deryboms, ieškovės nurodo 2010 m. parengtą Scania vidaus ataskaitą „Pagrindinis Scania dokumentas dėl sandorių kainų“.

425    Šio sprendimo 424 punkte pateikti ieškovių argumentai atskleidžia skirtumą tarp Scania kainų nustatymo sistemos aprašymo, per administracinę procedūrą pateikto atsakymuose į Komisijos atsiųstus prašymus pateikti informacijos, ir šios sistemos aprašymo, pateikto atsakant į prieštaravimo pareiškimą ir Bendrajame Teisme.

426    Ginčijamame sprendime Scania kainų nustatymo sistemos aprašymas (žr. šio sprendimo 23–31 punktus) grindžiamas Scania pateikta informacija, be kita ko, 2012 m. balandžio 16 d. ir liepos 5 d. atsakymuose į Komisijos atsiųstus prašymus pateikti informacijos. Tuose atsakymuose Scania taip pat pateikė ginčijamo sprendimo 50 konstatuojamojoje dalyje nurodytą schemą (žr. šio sprendimo 31 punktą), rodančią FGPL poveikį skirtinguose platinimo grandinės etapuose taikomai kainai. Be to, 2012 m. liepos 5 d. atsakyme Scania aprašė, be kita ko, [konfidencialu] kainų komiteto ir pardavimo vykdančiojo pirmininko pavaduotojo vaidmenį.

427    Tačiau šio sprendimo 424 punkte nurodyti argumentai atspindi Scania poziciją, pateiktą in tempore suspecto, t. y. atsakyme į prieštaravimo pareiškimą ir Bendrajame Teisme.

428    Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, kaip Komisija, mano, kad reikia suteikti didesnę įrodomąją galią ieškovių atsakymams į pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį atsiųstus Komijos prašymus pateikti informacijos nei vėlesniems ieškovių paaiškinimams, pateiktiems atsakant į prieštaravimo pareiškimą. Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalimi įmonėms, teikiančioms neteisingą ar klaidinančią informaciją, kai jų buvo prašyta pateikti informacijos pagal šio reglamento 18 straipsnio 2 dalį, gali būti skirta 1 % jų bendrosios metinės apyvartos neviršijanti bauda.

429    Be to, pažymėtina, kad ieškovės nepateikė jokio dokumento, patvirtinančio jų argumentus dėl FGPL pobūdžio. Kaip ginčijamo sprendimo 299 konstatuojamosios dalies a punkte nurodė Komisija, būtų logiška tikėtis, kad Scania galės pateikti jos FGPL analizę patvirtinančių dokumentų. Scania to nepadarė, ji tik pateikė priesaika patvirtintus tam tikrų savo darbuotojų pareiškimus, kurių įrodomoji galia ribota ir jie Bendrojo Teismo neįtikina (žr. šio sprendimo 420 punktą).

430    Ieškovių nurodytoje 2017 m. gruodžio 9 d. ekonominėje ataskaitoje, įrodančioje, kad nėra jokio FGPL ir Vokietijoje platintojų koncesininkėms taikomų bruto kainų ryšio (žr. šio sprendimo 424 punktą), konstatuota, kad konkretūs FGPL pakeitimai nelemia identiško Vokietijoje platintojų koncesininkėms taikomų bruto kainų pakeitimo. Tačiau pažymėtina, kad ginčijamame sprendime Komisijos analizė negrindžiama tokiu ryšiu, ji visiškai neteigė, kad FGPL kainų didinimas lemia identišką Vokietijoje platintojų koncesininkėms taikomų bruto kainų didinimą. Ginčijamame sprendime Komisija nustatė, kad FGPL nurodytų kainų didinimas daro poveikį platintojos mokamai neto kainai (t. y. platintojos buveinei mokamai kainai) ir platintojos taikomai bruto kainai (t. y. koncesininkės platintojai mokamai kainai), nors galutinio vartotojo mokama kaina nebūtinai pasikeičia tokia pačia proporcine dalimi arba visai nesikeičia (ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamoji dalis). Taigi matyti, kad ginčijamas sprendimas negrindžiamas 2017 m. gruodžio 9 d. ekonominėje ataskaitoje nurodytu ryšiu.

431    Iš šio sprendimo 423–430 punktų matyti, jog Komisijos teiginys, kad FGPL yra Europos bruto kainų skalė, daranti poveikį sunkvežimių kainų nustatymui nacionaliniu platintojų lygmeniu (todėl Scania DE lygmeniu), pakankamai teisiškai įrodytas.

432    Apskritai bylos medžiagoje esantys įrodymai patvirtina, kad nacionalinės Scania (todėl ir Scania DE) platintojos nėra nepriklausomos nuo buveinės, kai nustato koncesininkėms taikomą kainų politiką.

433    Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į tai, kad, pirma, FGPL nustatoma buveinės lygmeniu. Iš šio sprendimo 31 punkte pateiktos schemos matyti, kad FGPL yra svarbi kainų nustatymo dalis, nes ši FGPL lemia visas paskesniuose Scania platinimo grandinės etapuose taikomas kainas, taip pat skirtingiems ūkio subjektams taikomas nuolaidas ir pelno mažą.

434    Antra, reikia atsižvelgti į tai, kad dauguma Scania platintojų yra jų buveinės 100 % kontroliuojamos patronuojamosios bendrovės (žr. šio sprendimo 20 punktą), šiuo atveju tai pasakytina ir dėl Scania DE. Atsižvelgiant į šią aplinkybę Bendrojo Teismo neįtikino ieškovių teiginys, kad tų platintojų ir buveinės derybos dėl kainų buvo šalių, veikiančių kaip nepriklausomos komercinės partnerės ir konkuruojantys pelno centrai, derybos.

435    Šiuo klausimu pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 249 ir 250 konstatuojamosiose dalyse nurodyti įrodymai, t. y. kainų komiteto vidaus dokumentai (žr. šio sprendimo 24 punktą), įrodo, kad šis (Scania buveinės) organas užėmė stiprią poziciją nustatant nacionalinėms platintojoms taikomų nuolaidų dydį. Remdamosi priesaika patvirtintu kainų komiteto nario pareiškimu ieškovės tik teigia, kad tie vidaus dokumentai susiję su išimtiniu įvykiu, t. y. Scania didelę strateginę reikšmę turinčio naujo variklio sukūrimu, ir neatspindi įprastos situacijos. Tačiau šis priesaika patvirtintas pareiškimas neturi pakankamos įrodomosios galios, kad paneigtų ginčijamo sprendimo 249 ir 250 konstatuojamosiose dalyse pateiktų įrodymų įrodomąją galią bei aiškų turinį, ir Bendrojo Teismo neįtikina.

436    Beje, dėl Scania nurodyto 2010 m. „Pagrindinio Scania dokumento dėl sandorių kainų“ (žr. šio sprendimo 424 punktą) pažymėtina, kad šio dokumento tikslas – įrodyti, kad Scania laikosi laisvos konkurencijos principo (arm’s length principle), grupės viduje nustatydama sandorių kainas (pavyzdžiui, platintojoms nustatydama neto kainas), mokesčių patikrinimo atveju. Taigi, kaip Komisija (žr. ginčijamo sprendimo 296 konstatuojamąją dalį), Bendrasis Teismas mano, jog aplinkybė, kad Scania taiko laisvos konkurencijos principą atitinkančias sandorių kainas, neįrodo Scania platintojų nepriklausomumo vykstant deryboms dėl kainų, veikiau įrodo tai, kad šios sandorių kainos nustatytos tokiu lygmeniu, kad šių kainų neginčytų kompetentingos mokesčių institucijos.

437    Trečia, aplinkybę, kad Scania DE nėra nepriklausoma nustatydama kainų politiką, patvirtina ginčijamo sprendimo 148 konstatuojamojoje dalyje nurodytas rašytinis įrodymas (žr. šio sprendimo 413 punktą). Ją patvirtina ir ginčijamo sprendimo 134 ir 135 konstatuojamosiose dalyse nurodyti rašytiniai įrodymai, rodantys atitinkamai Scania DE darbuotojų ir Scania darbuotojų vadovybės lygmeniu konkurentėms pateiktos informacijos apie bruto kainų didinimą nuoseklumą. Iš ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamojoje dalyje nurodyto rašytinio įrodymo matyti, kad per 2004 m. gegužės 3 d. ir 4 d. Vokietijos lygmens susitikimą Scania DE darbuotojas informavo konkurentes, kad naujos [konfidencialu] sunkvežimių serijos kaina didės vidutiniškai 6 %, palyginti su esama [konfidencialu] serija. Iš ginčijamo sprendimo 135 konstatuojamojoje dalyje nurodyto rašytinio įrodymo matyti, kad 2004 m. gegužės 27 d. ir 28 d. vadovybės lygmeniu vykusiame susitikime dalyvavęs Scania atstovas konkurentes informavo, kad [konfidencialu] sunkvežimių serijos kaina bus nuo 5 % iki 6 % didesnė, palyginti su [konfidencialu] serijos kaina. Šis keičiantis informacija nurodytais dviem slaptų kontaktų lygmenimis pateiktos informacijos nuoseklumas taip pat įrodo, kad keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu Scania DE darbuotojų pateiktos informacijos apimtis buvo didesnė nei Vokietijos rinka.

438    Atsižvelgiant į Scania buveinės vaidmenį nustatant Scania DE kainų politiką, kaip įrodyta šio sprendimo 433–437 punktuose, Komisija pagrįstai nusprendė, kad keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu Scania DE darbuotojų konkurentėms pateikta antikonkurencinė informacija apie kainas atspindi Scania buveinės lygmeniu nustatytą kainų politiką, todėl jos apimtis viršijo Vokietijos rinką.

439    Šios Bendrojo Teismo išvados nepaneigia ieškovių nurodytų 2016 m. rugsėjo 20 d. ir 2017 m. gruodžio 9 d. ekonominių ataskaitų turinys.

440    Pasak ieškovių, dvi nurodytos ataskaitos įrodo, kad Scania DE platintojų koncesininkėms taikomos bruto kainos neatspindi kitose Europos šalyse taikomų kainų, todėl negali sumažinti netikrumo dėl Scania kainų strategijos EEE. Tačiau dėl Scania reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas negrindžiamas teiginiu, pagal kurį buvo tam tikrų sutapimų tarp platintojų koncesininkėms taikomos bruto kainos skirtingose Europos šalyse, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 31 punkte pateiktos schemos, nacionalinės platintojos bruto kaina nustatoma atsižvelgiant į FGPL taikomas nuolaidas ir pelno maržą. Ginčijamas sprendimas grindžiamas argumentu, kad bet koks FGPL didinimas, dėl kurio sprendžia buveinė, skirtingu lygiu (atsižvelgiant į taikomas nuolaidas) paveikia nacionalinės platintojos bruto kainą (žr. ginčijamo sprendimo 51 ir 52 konstatuojamąsias dalis).

441    Bet kuriuo atveju, priešingai, nei teigia ieškovės, Bendrasis Teismas mano, kad bylos medžiaga pakankamai teisiškai įrodo, kad, nepaisant faktinės Scania DE teiktos informacijos geografinės apimties, ji konkurentėms sudarė įspūdį, kad jos pateiktos informacijos apimtis ir naudingumas peržengė Vokietijos rinką, taip prisidėdama prie bendrų keitimosi antikonkurencine informacija Vokietijos lygmeniu tikslų.

442    Šiuo klausimu Bendrasis Teismas remiasi ginčijamo sprendimo 148 konstatuojamojoje dalyje nurodytu keitimusi informacija (žr. šio sprendimo 413 punktą). Atsižvelgiant į Scania DE darbuotojo teiginį, kad informacija apie sunkvežimių modelių pateikimo rinkai datas ir kainas, kurią jis ketino perduoti [konfidencialu] darbuotojui, buvo gauta iš Scania buveinės, galima buvo pagrįstai nuspręsti, kad tas [konfidencialu] darbuotojas būtų gavęs šią informaciją kaip naudingą daugiau nei dėl Vokietijos rinkos. Taip pat reikia remtis ginčijamo sprendimo 185 konstatuojamojoje dalyje nurodytu 2009 m. spalio 28 d. elektroniniu laišku, įrodančiu, kad [konfidencialu] buveinė keisdamasi informacija Vokietijos lygmeniu iš Scania gavo informaciją, kad buvo planuojamas 3 % kainų didinimas nuo 2010 m. sausio 1 d. ir šis didinimas susijęs su sunkvežimių „facelift“. Taigi, kadangi Scania konkurentei nurodytas kainų didinimas buvo susijęs su sunkvežimių gamybos sąnaudomis, o Scania DE negamina sunkvežimių, galima daryti išvadą, kad [konfidencialu] suvokė tą informaciją apie kainų didinimą kaip tokią, kurios apimtis didesnė nei Vokietijos rinka.

443    Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia atmesti šeštąjį pagrindą.

f)      Dėl septintojo pagrindo, grindžiamo klaidingu SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymu, nes Komisija nusprendė, kad nustatyti veiksmai yra vienas ir tęstinis pažeidimas ir ieškovės už tai yra atsakingos

444    Primintina, jog Komisija nusprendė, kad Scania ir susitarimo šalių susitarimai ir (arba) suderinti veiksmai yra vienas ir tęstinis pažeidimas, darytas nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2011 m. sausio 18 d. Pažeidimą sudarė slaptas susitarimas dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių kainų ir bruto kainų didinimo EEE, taip pat vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių išmetamųjų teršalų technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo (ginčijamo sprendimo 315 konstatuojamoji dalis).

445    Konkrečiau kalbant, Komisija nusprendė, kad palaikydamos antikonkurencinius kontaktus šalys įgyvendino bendrą planą, kuriuo siekta vieno antikonkurencinio tikslo, ir kad Scania žinojo ar turėjo žinoti bendrą slaptų kontaktų tinklo taikymo sritį ir esmines charakteristikas, taip pat ketino prisidėti prie kartelio veiksmais, todėl gali būti laikoma atsakinga už visą pažeidimą (ginčijamo sprendimo 316 ir 350 konstatuojamosios dalys).

446    Ieškovės iš esmės ginčija vieno ir tęstinio pažeidimo egzistavimą šiuo atveju ir viso šio pažeidimo inkriminavimą joms.

1)      Dėl vieno ir tęstinio pažeidimo egzistavimo šiuo atveju

i)      Pirminės pastabos

447    Reikia priminti, kad, siekdama įrodyti vieno ir tęstinio pažeidimo buvimą, Komisija turi įrodyti, kad skirtingi nagrinėjami veiksmai yra „bendro plano“, kuriuo siekiama vieno tikslo, dalis (žr. šio sprendimo 196 punktą).

448    Jurisprudencijoje nustatyta nemažai kriterijų, kurie svarbūs vertinant, ar padarytas vienas pažeidimas, būtent: tikslų, kurių siekiama nagrinėjamais veiksmais, tapatumas, susijusių prekių ir paslaugų tapatumas, dalyvavusių atliekant veiksmus įmonių tapatumas ir įgyvendinimo sąlygų tapatumas (žr. 2013 m. gegužės 17 d. Sprendimo Trelleborg Industrie ir Trelleborg / Komisija, T‑147/09 ir T‑148/09, EU:T:2013:259, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Siemens ir kt. / Komisija, C‑239/11 P, C‑489/11 P ir C‑498/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:866, 243 punktą). Be to, kiti svarbūs kriterijai, į kuriuos galima atsižvelgti atliekant šį vertinimą, yra įmonių interesais veikusių fizinių asmenų tapatumas ir nagrinėjamų veiksmų geografinės taikymo srities tapatumas (2013 m. gegužės 17 d. Sprendimo Trelleborg Industrie ir Trelleborg / Komisija, T‑147/09 ir T‑148/09, EU:T:2013:259, 60 punktas).

449    Taip pat reikia pažymėti, kad vieno tikslo sąvoka negali būti nustatyta esant bendrai nuorodai į konkurencijos rinkoje iškraipymą dėl pažeidimo, nes įtaka konkurencijai, kaip tikslas ar poveikis, yra neatskiriamas bet kokio elgesio, kuriam taikoma 101 straipsnio 1 dalis, elementas. Toks vieno tikslo apibrėžimas gali iš dalies panaikinti vieno ir tęstinio pažeidimo sąvokos prasmę, jei jo pasekmė būtų tokia, kad keletas su ekonominiu sektoriumi susijusių veiksmų, draudžiamų pagal tą nuostatą, būtų nuolat kvalifikuojami kaip vieną pažeidimą sudarantys elementai (2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo BASF ir UCB / Komisija, T‑101/05 ir T‑111/05, EU:T:2007:380, 180 punktas).

450    Beje, kaip jau pažymėta (žr. šio sprendimo 195 punktą), sąlyga, susijusi su vieno tikslo sąvoka, reikalauja, kad būtų patikrinta, ar nėra pažeidimą sudarantiems skirtingiems veiksmams būdingų veiksnių, kurie gali rodyti, kad realaus kitų dalyvaujančių įmonių elgesio tikslas arba antikonkurencinis poveikis nėra tokie patys, todėl jis nėra „bendro plano“ dalis, nes siekiama vieno tikslo – iškreipti konkurenciją vidaus rinkoje.

ii)    Ginčijamas sprendimas

451    Primintina, kad ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad to sprendimo 317 konstatuojamojoje dalyje aprašyti trijų lygmenų slapti kontaktai yra bendro plano, kuriuo siekta vieno tikslo, dalis dėl toliau nurodytų priežasčių.

452    Pirma, visi kontaktai susiję su tais pačiais gaminiais, t. y. vidutiniais ir sunkiaisiais sunkvežimiais (ginčijamo sprendimo 319 konstatuojamoji dalis).

453    Antra, informacijos, kuria buvo dalijamasi, t. y. informacijos apie kainas, bruto kainų didinimą, numatomą naujus aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių pateikimo rinkai datą ir konkurentų ketinimą susijusias sąnaudas perkelti klientams, pobūdis išliko nepakitęs per visą pažeidimo laikotarpį (ginčijamo sprendimo 320 konstatuojamoji dalis). Komisija patikslino, kad diskusijos ir susitarimai dėl atitinkančių tam tikrus aplinkosaugos standartus naujų sunkvežimių modelių pateikimo rinkai tvarkaraščio susiję su slaptu susitarimu dėl kainų ir bruto kainų didinimo ir jį papildo (ginčijamo sprendimo 321 konstatuojamoji dalis).

454    Šiame kontekste Komisija pažymėjo, kad, nors nuo 2004 m. rugsėjo mėn. šalys aktyviai nebesiekė, kaip anksčiau, sudaryti konkretaus susitarimo dėl būsimo bendro bruto kainų didinimo ar konkrečios naujus aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių pateikimo rinkai datos, ar sąnaudų, kurias šalys perkeltų šių sunkvežimių vartotojams, dydžio, jos toliau tarėsi keisdamosi tos pačios rūšies informacija ir siekdamos to paties tikslo riboti konkurenciją mažinant tarpusavio strateginį netikrumą (ginčijamo sprendimo 322 konstatuojamoji dalis).

455    Trečia, Komisija pažymėjo, kad antikonkurenciniai kontaktai buvo dažni ir susiję su ta pačia sunkvežimių gamintojų grupe, t. y. Scania ir susitarimo šalimis. Kontaktuojantys subjektai priklausė tiems patiems gamintojams ir organizavo keitimąsi informacija mažose gamintojų darbuotojų grupėse (ginčijamo sprendimo 323 konstatuojamoji dalis).

456    Ketvirta, Komisija nustatė, kad, nors atliekant veiksmus dalyvavusių darbuotojų lygis ir pareigos įmonėje kito per kartelio galiojimo laikotarpį, kontaktų ir susitikimų pobūdis, tikslas ir apimtis išliko nepakitę per visą kartelio veikimo laikotarpį (ginčijamo sprendimo 325 konstatuojamoji dalis). Šiuo atžvilgiu Komisija paaiškino, kad visais trimis lygmenimis palaikomais slaptais kontaktais siekta antikonkurencinio tikslo riboti konkurenciją vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių rinkoje EEE, kiek tai susiję su būsimomis kainomis, bruto kainų didinimu ir aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių pateikimo rinkai tvarkaraščiu ir sąnaudų perkėlimu (ginčijamo sprendimo 326 konstatuojamoji dalis).

457    Ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė tris aplinkybes, patvirtinančias jos išvadą, kad keitimosi informacija perkėlimas (the shift in the exchanges) iš vadovybės lygmens į Vokietijos lygmenį nepaveikė pažeidimo tęstinumo.

458    Pirma, Komisija nustatė, kad vykę skirtingų lygmenų susitikimai dažnai sutapo laiko atžvilgiu, nes vadovybės lygmens susitikimai vyko 1997 m.–2004 m., žemesnio buveinės lygmens susitikimai vyko 2000 m.–2008 m., o diskusijos Vokietijos lygmeniu vyko nuo 2004 m. Pasak Komisijos, dėl šios priežasties, nepaisant to, kad vadovybės lygmens susitikimai nebevyko nuo 2004 m. rugsėjo 16 d., kitų dviejų lygmenų kontaktai buvo palaikomi nepertraukiamai (ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamosios dalies a punktas). Šiomis aplinkybėmis Komisija taip pat pirmiausia nustatė, kad per laikotarpį nuo 2003 m. iki 2007 m. kontaktus palaikė žemesnio buveinės lygmens darbuotojai ir Vokietijos lygmens darbuotojai, taip pat buvo rengiami bendri susitikimai ir, be to, šalys žemesniu buveinės lygmeniu nuolat tardavosi, kokia informacija reikia keistis ir kokiu lygmeniu (ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamosios dalies a punktas).

459    Antra, Komisija nustatė, kad Vokietijoje įsteigtos šalių patronuojamosios bendrovės negamino sunkvežimių ir joms nebuvo pavesta plėtoti technologijų, nes šios funkcijos – išimtinė buveinės kompetencija. Todėl, pasak Komisijos, kai darbuotojai keitėsi informacija Vokietijos lygmeniu apie EURO 5 ir EURO 6 standartus atitinkančių technologijų įdiegimo tvarkaraštį ir papildomas sąnaudas, jie keitėsi iš buveinės gauta informacija, ir ji buvo susijusi su visa EEE (ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamosios dalies b punktas).

460    Trečia, Komisija nustatė, kad dėl kelių kartelio šalių buvo įrodymų, kad Vokietijoje įsteigtos patronuojamosios bendrovės sistemingai pranešdavo apie savo ketinimus dėl kainų buveinėms ir, dar svarbiau, centrinės administracijos lygmens asmenims, dalyvaujantiems keitimosi informacija apie kainas procese. Šiomis aplinkybėmis Komisija taip pat pažymėjo, kad Scania buveinė turėjo įgaliojimus nustatyti gamyklos bruto kainas ir platintojoms (kurios buvo 100 % valdomos patronuojančiosios bendrovės) taikomas nuolaidas ir kad Scania turėjo struktūrizuotą susitikimų schemą greitam buveinės strateginių sprendimų įgyvendinimui užtikrinti, o tai rodo, kad Scania negalėjo pagrįstai nežinoti apie šiuos duomenis.

461    Ginčijamo sprendimo 328 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad pasikeitimą kartelyje (the change in the cartel) kolektyviai valdė ir derino skirtingos šalys, siekdamos užtikrinti keitimosi informacija tęstinumą.

462    Penkta, pasak Komisijos, nors informacijos keitimosi būdas natūraliai pasikeitė per keturiolika pažeidimo darymo metų, tai progresavo ir esminis keitimosi informacija pobūdis nepakito: daugiašaliai informacijos keitimosi kontaktai, asmeniški susitikimai ar pristatymai virto daugiašaliu elektroniniu keitimusi informacija, pasinaudojant elektroniniu paštu ir kaupiant informaciją apie būsimas kainas ir ją pateikiant skaičiuoklėje (ginčijamo sprendimo 329 konstatuojamoji dalis).

463    Remdamasi šiomis penkiomis aplinkybėmis Komisija nusprendė, kad slapti kontaktai buvo tarpusavyje susiję ir papildomo pobūdžio (ginčijamo sprendimo 330 konstatuojamoji dalis).

iii) Vertinimas

464    Pirma, neginčijama, kad visą laikotarpį nagrinėjami slapti kontaktai buvo palaikomi dėl tų pačių gaminių, t. y. vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių, ir kad juos palaikė ta pati sunkvežimių gamintojų grupė, t. y. Scania ir susitarimo šalys. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad kontaktus palaikė kiekvieno lygmens maža darbuotojų grupė, kurios sudėtis išlikdavo santykinai stabili, ir kad jie buvo palaikomi reguliariai ir dažnai.

465    Antra, reikia priminti, kad buvo trijų lygmenų slaptų kontaktų ryšys, t. y. kad šių lygmenų dalyviai buvo tų pačių įmonių (Scania ir susitarimo šalių) darbuotojai, kad informacijos, kuria keistasi kiekvienu lygmeniu, turinys tas pats, kad vykę skirtingų lygmenų susitikimai sutapo laiko atžvilgiu, kad buvo daromos kryžminės nuorodos į lygmenis ir tarp lygmenų keičiamasi surinkta informacija ir buvo šių lygmenų bendrų kontaktų (žr. šio sprendimo 218 punktą). Taip pat reikia priminti, kad trečiajame pagrinde ieškovėms nepavyko nuginčyti Komisijos išvadų dėl trijų slaptų kontaktų lygmenų tarpusavio ryšio buvimo (žr. šio sprendimo 229 punktą).

466    Trečia, Bendrasis Teismas, kaip Komisija (žr. šio sprendimo 453 ir 454 punktus), konstatuoja, kad šalių keitimosi informacija turinys ir to keitimosi tikslas, t. y. sumažinti šalių netikrumą iš esmės dėl jų būsimos kainų strategijos, išliko tie patys. Šiame kontekste reikia priminti, jog Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamo sprendimo 243 ir 321 konstatuojamosiose dalyse Komisija pagrįstai nurodė, kad diskusijos ir susitarimai dėl tam tikrus aplinkosaugos standartus atitinkančių naujų sunkvežimių modelių pateikimo rinkai tvarkaraščio susiję su slaptais veiksmais dėl kainų ir bruto kainų didinimo ir juos papildo (žr. šio sprendimo 297 punktą).

467    Ketvirta, primintina, kad Komisija pagrįstai nusprendė, kad antikonkurencinio keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu, kaip antikonkurencinio keitimosi informacija vadovybės lygmeniu, geografinė apimtis yra visa EEE.

468    Remiantis nurodytais duomenims reikia patvirtinti Komisijos išvadą, kad ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamojoje dalyje aprašytas šalių keitimasis informacija buvo bendro plano, kuriuo siekta vieno antikonkurencinio tikslo, dalis.

469    Ieškovių argumentai nepaneigia Bendrojo Teismo išvados. Šiuos argumentus galima suskirstyti į tris grupes. Pirma, ieškovės teigia, kad Komisija padarė klaidą, nes bendrai vertino tris šalių kontaktų lygmenis. Antra, jos ginčija Komisijos konstatuotą aplinkybę, kad informacija, kuria buvo keičiamasi trimis kontaktų lygmenimis, buvo tokio paties pobūdžio, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 320 konstatuojamosios dalies. Trečia, ieškovės nesutinka su ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamojoje dalyje pateiktu Komisijos argumentu, kad keitimosi informacija vadovybės lygmeniu „perkėlimas“ į Vokietijos lygmenį nepaveikė pažeidimo tęstinumo.

–       Dėl bendro trijų kontaktų lygmenų vertinimo

470    Šiuo atveju ginčydamos bendro plano buvimą ieškovės iš esmės teigia, kad, priešingai, nei vadovaujantis požiūriu, kurio Komisija laikėsi ginčijamame sprendime, trys kontaktų lygmenys turėjo būti vertinami atskirai, o ne bendrai.

471    Grįsdamos šį teiginį ieškovės visų pirma tvirtina, kad Komisija neįrodė jokio reikšmingo slaptų susitarimų trijų lygmenų faktinio ryšio. Dėl šio sprendimo 465 punkte nurodytų priežasčių šį priekaištą reikia atmesti.

472    Antra, ieškovės teigia, kad pažeidimo apimtis turi būti nustatoma remiantis faktinėmis aplinkybėmis, tiesiogiai susijusiomis su atliekant inkriminuojamus slaptus veiksmus dalyvavusiais darbuotojais. Tačiau Komisija neįrodė, kad dalyvavusių skirtingais lygmenimis palaikant slaptus kontaktus įmonių darbuotojai žinojo ir suvokė slaptų veiksmų apimtį. Šiomis aplinkybėmis ieškovės pažymi, kad skirtinguose kontaktų lygmenyse įmonėms atstovavo skirtingi darbuotojai.

473    Šiuo klausimu reikia priminti, kad per visą laikotarpį nagrinėjamus slaptus kontaktus palaikė ta pati sunkvežimių gamintojų grupė, t. y. Scania ir susitarimo šalys. Be to, kiekvienu lygmeniu šiuos kontaktus palaikė maža darbuotojų grupė, kurios sudėtis išliko santykinai stabili, ir jie buvo palaikomi reguliariai ir dažnai. Taip pat reikia priminti trijų slaptų kontaktų lygmenų ryšį. Atsižvelgiant į šiuos duomenis aplinkybė, kad palaikant slaptus kontaktus dalyvavo ne tie patys darbuotojai, šiuo atveju nepaneigia išvados dėl bendro plano egzistavimo.

474    Kiek tai susiję su šio sprendimo 472 punkte nurodytu ieškovių teiginiu, jog Komisija neįrodė, kad dalyvavusių skirtingais lygmenimis palaikant slaptus kontaktus įmonių darbuotojai žinojo ir suvokė slaptų veiksmų apimtį, jis sietinas su klausimu, ar bendro plano suvokimas turi būti vertinamas įmonės lygmeniu, ar įmonės darbuotojų lygmeniu. Ieškovės Komisijai priekaištauja, kad ji šį suvokimą vertino įmonės lygmeniu ir neišnagrinėjo suvokimo darbuotojų lygmeniu.

475    Šis ieškovių priekaištas nepagrįstas.

476    Pažymėtina, kad Sąjungos konkurencijos teisė taikoma „įmonių“ veiklai ir kad ši sąvoka turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C‑97/08 P, EU:C:2009:536, 54 ir 55 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

477    Taip pat dėl darbuotojų neteisėtų veiksmų priskyrimo įmonėms pažymėtina, jog jurisprudencijoje nustatyta, kad Komisijos teisė bausti įmonę taikoma tik pažeidimui, kurį padarė asmuo, bendrai turintis teisę veikti įmonės vardu (žr. 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo H & R ChemPharm / Komisija, T‑551/08, EU:T:2014:1081, 73 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

478    Iš šio sprendimo 476 ir 477 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, kad klausimas dėl bendro plano buvimo suvokimo būtinai turi būti vertinamas dalyvaujančių įmonių, o ne jų darbuotojų lygmeniu. Kaip teisingai pažymi Komisija, jeigu ji turėtų įrodyti, kad kiekvienas tos pačios kartelyje dalyvavusios įmonės darbuotojas tiksliai žinojo apie kitų darbuotojų veiksmus kartelyje, jai būtų neįmanoma įrodyti vieno ir tęstinio pažeidimo egzistavimo, juo labiau kad paprastai dėl savo pobūdžio karteliai yra slapti ir jo įrodymai kartelių bylose dažnai yra fragmentiški ir pavieniai (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 13 d. Sprendimo Trade-Stomil / Komisija, T‑53/07, EU:T:2011:360, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiuo atveju dėl slaptų kontaktų trijų lygmenų ryšių buvimo ir, be kita ko, dėl to, kad palaikant slaptus kontaktus trimis lygmenimis dalyvavę fiziniai asmenys buvo tų pačių įmonių darbuotojai, galima daryti išvadą, kad šios įmonės žinojo ir suvokė, kad buvo bendras planas, todėl ir neteisėtas elgesys.

479    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti ieškovių teiginį, kad Komisija turėjo atskirai vertinti tris slaptų kontaktų lygmenis.

–       Dėl informacijos, kuria buvo keičiamasi trimis kontaktų lygmenimis, pobūdžio

480    Ieškovės ginčija, be kita ko, ginčijamo sprendimo 320 ir 322 konstatuojamosiose dalyse esantį teiginį, kad informacija, kuria buvo keičiamasi skirtingais kontaktų lygmenimis, buvo to paties pobūdžio ir ja siekta to paties antikonkurencinio tikslo.

481    Visų pirma šiuo klausimu ieškovės nurodo ginčijamo sprendimo 322 konstatuojamąją dalį, iš kurios matyti, kad kontaktų pobūdis iš esmės pasikeitė, nes joje nurodyta, kad nuo 2004 m. rugsėjo mėn. šalys aktyviai nebesistengė, kaip iki šios datos, sudaryti konkretaus susitarimo dėl būsimo bruto kainų didinimo.

482    Negalima pritarti šiam ieškovių argumentui. Žinoma, ginčijamo sprendimo 322 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad nuo 2004 m. rugsėjo mėn. šalys aktyviai nebesistengė sudaryti aiškių susitarimų, o tik iš esmės keitėsi informacija, kuria siekta riboti konkurenciją. Vis dėlto, kaip teisingai pažymi Komisija, nors šis pasikeitimas gali paveikti nagrinėjamų veiksmų kvalifikavimą kaip susitarimo ar suderintų veiksmų, jis nesusijęs su informacijos, kuria buvo keičiamasi, „pobūdžiu“, nes, remiantis ginčijamo sprendimo 322 konstatuojamąja dalimi, jis išliko nepakitęs ir ta informacija siekta sumažinti šalių strateginį netikrumą dėl būsimų kainų ir bruto kainų didinimo, taip pat naujus aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių pateikimo rinkai tvarkaraščio ir kainų perkėlimo.

483    Antra, ieškovės nurodo ginčijamo sprendimo 116 ir 117 konstatuojamąsias dalis, kuriose nurodytas 2001 m. liepos 3 d. ir 4 d. žemesnio buveinės lygmens susitikimas, per kurį šalių buveinės darbuotojai išreiškė susirūpinimą dėl keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu, kuris, jų nuomone, nuėjo pernelyg toli, ir susitarė ateityje keistis tik technine informacija, o ne informacija apie kainas. Pasak ieškovių, šios konstatuojamosios dalys įrodo, kad keitimasis informacija žemesniu buveinės lygmeniu ir Vokietijos lygmeniu nebuvo tokio paties pobūdžio ir juo nesiekta tokio paties tikslo.

484    Šiuo klausimu reikia priminti, kad Bendrasis Teismas, nagrinėdamas trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus, jau konstatavo, kad keitimusi informacija žemesniu buveinės lygmeniu ir Vokietijos lygmeniu vykdytas bendras planas ir kad šie du slaptų kontaktų lygmenys faktiškai susiję, atsižvelgdamas, be kita ko, į tai, kad šių dviejų lygmenų dalyviai buvo tų pačių įmonių darbuotojai, kad abiem lygmenimis vykę susitikimai sutapo laiko atžvilgiu, kad žemesnio buveinės lygmens ir Vokietijos lygmens darbuotojai palaikė kontaktus ir kad žemesnio buveinės lygmens darbuotojai buvo informuojami apie Vokietijos lygmeniu pasikeistos informacijos turinį (žr. šio sprendimo 224 ir 228 punktus). Be to, bylos medžiaga įrodo, kad, nepaisant 2001 m. žemesnio buveinės lygmens dalyvių susitarimo ateityje nebesikeisti informacija apie kainas (žr. šio sprendimo 478 punktą), toks keitimasis vyko (žr. šio sprendimo 229 punktą). Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti šio sprendimo 483 punkte nurodytą ieškovių argumentą. Bet kuriuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad, remiantis ginčijamame sprendime pateiktais įrodymais, kurių ieškovės neginčijo, iki 2004 m. rugsėjo mėn. vadovybės lygmeniu vykusių šalių susitikimų, taigi vykusių tuo pačiu metu kaip žemesnio buveinės lygmens susitikimai, tikslas buvo aiškiai toks pat antikonkurencinis, identiškas Vokietijos lygmeniu vykusio informacijos keitimosi tikslui nuo 2004 m. iki pažeidimo pabaigos 2011 m.

485    Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia nuspręsti, kad Komisija nepadarė klaidos dėl to, kad šiuo atveju konstatavo bendro plano buvimą.

–       Dėl pažeidimo tęstinio pobūdžio

486    Pirma, reikia konstatuoti, kad 2004 m. rugsėjo mėn. nutraukti slapti kontaktai vadovybės lygmeniu nelėmė slaptų kontaktų nutraukimo kitais dviem lygmenimis.

487    Taigi remiantis ginčijamo sprendimo 139 konstatuojamojoje dalyje nurodytu rašytiniu įrodymu 2004 m. lapkričio 11 d. C iš [konfidencialu] buveinės kitų gamintojų žemesnio buveinės lygmens ir Vokietijos lygmens darbuotojams rašė, kad pristatytų du naujus kontaktinius asmenis iš [konfidencialu] buveinės, atsakingus už [konfidencialu] buveinės centrinį gaminių kainų nustatymą [konfidencialu]. C prašė konkurenčių jam nurodyti kontaktinius asmenis savo organizacijose. C elektroninis laiškas buvo adresuotas, be kita ko, A ir B, atitinkamai priklausantiems Scania žemesniam buveinės lygmeniui ir Vokietijos lygmeniui. Be to, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje, 2004 m. gruodžio 2 d. konkurentės Vokietijos lygmeniu pasikeitė informacija apie 2005 m. numatomą kainų didinimą. Keičiantis šia informacija, I, t. y. Scania DE darbuotojas, šio keitimosi informacija organizatoriui K ir [konfidencialu] Vokietijoje įsteigtos patronuojamosios bendrovės darbuotojui pateikė tokią informaciją: „[n]uo 2005 m. kovo mėn. mes didinsime visų mūsų [konfidencialu] serijų kainas  1,5 %“. Taigi matyti, kad kartelio šalių keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu turinys toks pat kaip jų keitimosi vadovybės lygmeniu ir jis vyko vienu metu.

488    Antra, reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamojoje dalyje Komisijos padarytose išvadose (žr. šio sprendimo 457–461 punktus) nėra klaidų. Nustatyta, kad skirtingais lygmenimis vykę susitikimai sutapo laiko atžvilgiu. Be to, išnagrinėjęs trečiąjį pagrindą Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija įrodė žemesnio buveinės lygmens ir Vokietijos lygmens darbuotojų kontaktų buvimą ir aplinkybę, kad šalių žemesnio buveinės lygmens darbuotojai žinojo informacijos, kuria buvo keičiamasi Vokietijos lygmeniu, turinį. Be to, nagrinėdamas šeštąjį pagrindą Bendrasis Teismas nusprendė, kad informacija apie kainas, kuria buvo keičiamasi Vokietijos lygmeniu, buvo gauta iš šalių buveinių ir kad Vokietijos lygmens darbuotojai jų pasikeistą informaciją apie kainas siuntė buveinei.

489    Remdamasis šiais duomenimis Bendrasis Teismas daro išvadą, kad Komisija pagrįstai pripažino, kad, nepaisant slaptų kontaktų vadovybės lygmeniu nutraukimo 2004 m. rugsėjo mėn., tas pats kartelis (kurio turinys ir apimtis tie patys) toliau egzistavo po šios datos ir skyrėsi tik tuo, kad dalyvaujantys darbuotojai priklausė skirtingiems dalyvaujančių įmonių organizaciniams lygmenims, o ne vadovybės lygmeniui.

490    Ieškovių argumentai nepaneigia šios išvados.

491    Pirma, ieškovės priekaištauja Komisijai, kad ji nepaaiškino, kaip buvo įvykdytas slaptų kontaktų „perkėlimas“ iš vadovybės lygmens į Vokietijos lygmenį. Jos teigia, kad, siekiant „perkėlimą“ laikyti ankstesnių veiksmų tąsa, reikia nustatyti kontrolės mechanizmą tęstinumui užtikrinti. Jos nurodo ir 2017 m. lapkričio 10 d. Sprendimą Icap ir kt. / Komisija (T‑180/15, EU:T:2017:795, 223 punktas), kuriame Bendrasis Teismas priminė, kad tuo atveju, kai susitarimui ar suderintiems veiksmams tęsti reikia imtis konkrečių priemonių, Komisija negali preziumuoti kartelio tęstinumo nesant įrodymų, kad tokių priemonių buvo imtasi.

492    Šiems ieškovių argumentams negalima pritarti. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija vartojo žodžius informacijos keitimosi „perkėlimas“ ar „migracija“ iš vadovybės lygmens į Vokietijos lygmenį, siekdama nurodyti, kad pasikeitimas įvyko slaptus kontaktus palaikiusių darbuotojų lygmeniu, o ne tai, kad kartelio veikla nutraukta. Be to, ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamojoje dalyje Komisija pateikė faktines aplinkybes, įrodančias tolesnį kartelio veikimą po 2004 m. rugsėjo mėn. (žr. šio sprendimo 458–460 punktus), ir atsižvelgiant į šias aplinkybes matyti, kad nereikėjo jokių „konkrečių priemonių“, kaip tai suprantama pagal 2017 m. lapkričio 10 d. Sprendimą Icap ir kt. / Komisija (T‑180/15, EU:T:2017:795, 223 punktas).

493    Antra, ieškovės priekaištauja Komisijai, kad ginčijamame sprendime ji neįrodė, kad Vokietijos lygmeniu vykusiuose susitikimuose dalyvavę Scania DE darbuotojai žinojo, kad jie dalyvavo tęsiant kitų dviejų lygmenų veiksmus, ar kad žemesnio buveinės lygmens susitikimuose dalyvavę Scania darbuotojai žinojo apie vadovybės lygmens susitikimus.

494    Šie ieškovių argumentai grindžiami teiginiu, kad bendro plano suvokimas turi būti vertinamas įmonės darbuotojų lygmeniu, o ne pačios įmonės lygmeniu. Vis dėlto, kaip jau konstatuota, šis teiginys klaidingas (žr. šio sprendimo 474–478 punktus).

495    Dėl tęstinio pažeidimo pobūdžio suvokimo Scania įmonės lygmeniu, nepaisant keitimosi informacija „perkėlimo“ iš vadovybės lygmens į Vokietijos lygmenį, reikia priminti toliau nurodytas aplinkybes.

496    Pirma, primintinas svarbus Scania buveinės vaidmuo nustatant kainas įmonės nacionalinių platintojų lygmeniu, todėl Scania DE, kuri yra 100 % valdoma patronuojamoji bendrovė, lygmeniu. Scania kainų nustatymo mechanizmas išnagrinėtas šeštajame pagrinde.

497    Antra, reikia priminti, kad bylos medžiagoje esantys įrodymai patvirtina, kad Scania buveinės darbuotojai (žemesnis buveinės lygmuo) žinojo keitimosi informacija Vokietijos lygmeniu turinį (žr. šio sprendimo 418 punktą). Neįtikėtina, kad šios įmonės vadovybė apie tai nežinojo.

498    Trečia, reikia priminti, kad iš bylos medžiagoje esančių duomenų matyti, kad Scania DE darbuotojai Vokietijos lygmeniu keitėsi informacija, gauta iš Scania buveinės (žr. šio sprendimo 413, 437, 438 ir 442 punktus).

499    Šios trys aplinkybės įrodo, kad, nepaisant keitimosi informacija vadovybės lygmeniu nutraukimo nuo 2004 m. rugsėjo mėn., Scania įmonė ir jos buveinė žinojo, kad tas pats pažeidimas buvo tęsiamas po 2004 m. rugsėjo mėn. ir skyrėsi tik tuo, kad vadovybės lygmens darbuotojai nebedalyvavo palaikant slaptus kontaktus. Šiuo atžvilgiu nereikšminga ieškovių nurodyta aplinkybė, kad Scania DE darbuotojai nežinojo apie slaptų kontaktų vadovybės lygmeniu buvimą.

500    Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisijos išvada dėl vieno ir tęstinio pažeidimo buvimo šiuo atveju neklaidinga.

2)      Dėl vieno ir tęstinio pažeidimo priskyrimo „Scania“

501    Ginčijamo sprendimo 332 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad Scania tiesiogiai dalyvavo kartelyje dėl visų reikšmingų kartelio aspektų.

502    Be to, ginčijamo sprendimo 333 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad, nors Scania gamina tik sunkiuosius sunkvežimius ir jais prekiauja, ji žinojo ar turėjo žinoti, kad kitos kartelio šalys gamina ir vidutinius sunkvežimius ir kad slapti kontaktai palaikomi dėl šių dviejų rūšių sunkvežimių (vidutinių ir sunkiųjų). Todėl Komisija konstatavo, kad Scania žinojo ar turėjo žinoti, kad antikonkurenciniai veiksmai buvo atliekami dėl vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių.

503    Remdamasi šiais argumentais ginčijamo sprendimo 334 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad Scania ketino prisidėti prie pažeidimo ir kad ji žinojo ar turėjo žinoti apie jo egzistavimą.

504    Siekdamos ginčyti vieno ir tęstinio pažeidimo priskyrimą Scania ieškovės Komisijai priekaištauja, kad ji neįrodė būtino „sąmonės elemento“. Kitaip tariant, jos priekaištauja, kad ginčijamame sprendime ji neįrodė, kad šiuo atveju buvo tenkinami kumuliatyvūs suinteresuotumo, žinojimo ir rizikos prisiėmimo kriterijai, nustatyti 1999 m. liepos 8 d. Sprendime Komisija / Anic Partecipazioni (C‑49/92 P, EU:C:1999:356, 87 punktas), kiek tai susiję su palaikant kontaktus trimis lygmenimis dalyvavusiais Scania atstovais.

505    Šiuo klausimu svarbu konstatuoti, kad atsižvelgiant į tai, jog bendro plano suvokimas turi būti vertinamas dalyvavusių įmonių lygmeniu, o ne jų darbuotojų lygmeniu (žr. šio sprendimo 478 punktą), pagal analogiją vieno ir tęstinio pažeidimo inkriminavimą lemiantys veiksniai taip pat būtinai turi būti vertinami įmonės lygmeniu.

506    Be to, dėl vieno ir tęstinio pažeidimo inkriminavimą įmonei lemiančių veiksnių iš 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens (C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 43–45 punktai) matyti, kad, jeigu atitinkama įmonė tiesiogiai dalyvavo atliekant visus vieną ir tęstinį pažeidimą sudarančius antikonkurencinius veiksmus, Komisija turi teisę jai priskirti visą pažeidimą ir neturi įrodyti, kad tenkinami suinteresuotumo, žinojimo ir rizikos prisiėmimo kriterijai.

507    Šiuo atveju galima konstatuoti, kad remiantis tuo, kas nurodyta ginčijamo sprendimo 332 konstatuojamojoje dalyje, įmonė Scania tiesiogiai dalyvavo dėl visų reikšmingų kartelio aspektų. Jos darbuotojai palaikė slaptus kontaktus trimis lygmenimis. Įmonė Scania su konkurentėmis keitėsi informacija apie kainas ir bruto kainų didinimą, taip pat technologijų, reikalaujamų pagal EURO 3–EURO 6 standartus, įdiegimo tvarkaraštį ir sąnaudų perkėlimą. Scania aktyviai dalyvavo kartelyje, organizavo susitikimus ir dalyvavo keičiantis informacija elektroniniu paštu (žr. ginčijamo sprendimo 332 konstatuojamąją dalį).

508    Tiesa, kad Scania negamina vidutinių sunkvežimių. Vis dėlto iš bylos medžiagos matyti, kad slapti kontaktai, kuriuos palaikant dalyvavo Scania darbuotojai, buvo palaikomi ir dėl vidutinių, ir dėl sunkiųjų sunkvežimių jų neišskiriant (žr. ginčijamo sprendimo 333 konstatuojamąją dalį). Todėl Komisija įmonei Scania pagrįstai priskyrė vieną ir tęstinį pažeidimą ir dėl vidutinių sunkvežimių, nes ši įmonė neišvengiamai žinojo apie šį kartelio aspektą.

509    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia nuspręsti, kad nepadaryta klaidos dėl to, kad Scania priskirtas visas vienas ir tęstinis pažeidimas. Vadinasi, septintąjį pagrindą reikia atmesti.

4.      Dėl aštuntojo pagrindo, grindžiamo klaidingu SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio, taip pat Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio taikymu, nes Komisija skyrė baudą už veiksmus, dėl kurių suėjęs senaties terminas, ir bet kuriuo atveju neatsižvelgė į tai, kad tie veiksmai nebuvo tęstiniai

510    Visų pirma ieškovės teigia, kad dėl vadovybės lygmeniu atliktų veiksmų, už kuriuos skirta bauda, suėjęs senaties terminas pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnį, nes to lygmens susitikimai nutraukti 2004 m. rugsėjo mėn., t. y. daugiau nei prieš penkerius metus iki Komisijos tyrimo pradžios. Be to, ieškovės teigia, kad šiomis aplinkybėmis Komisija nebeturi „teisėto intereso“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį, nustatyti, kad padarytas pažeidimas, kiek tai susiję su veiksmais vadovybės lygmeniu.

511    Antra, ieškovės teigia, kad, net jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad nagrinėjami veiksmai yra vienas ir tęstinis pažeidimas (quod non), ginčijamas sprendimas turėtų būti pakeistas, nes jame neatsižvelgta į inkriminuoto pažeidimo nutraukimą vadovybės lygmeniu. Šiomis aplinkybėmis ieškovės teigia, kad ginčijamame sprendime nėra pakankamai vadovybės lygmens susitikimų 1999 m. buvimo įrodymų.

512    Be to, ieškovės teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad nėra Scania dalyvavimo 1999 m ir 2002 m. vadovybės lygmeniu vykusiuose susitikimuose įrodymų, ginčijamame sprendime klaidingai nuspręsta, kad Scania nepertraukiamai dalyvavo vadovybės lygmeniu vykusiuose susitikimuose nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2004 m. rugsėjo 24 d. Ji turėjo nuspręsti, kad šie susitikimai buvo nutraukti, bent kiek tai susiję su Scania, nuo 1998 m. rugsėjo 3 d. iki 2000 m. vasario 3 d. (17 mėnesių pertrauka) ir nuo 2001 m. lapkričio 20 d. iki 2003 m. balandžio 10 d. (dar 17 mėnesių pertrauka).

513    Ieškovės daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas ir bet kuriuo atveju pripažinta, kad suėjo baudos skyrimo senaties terminas už visus pažeidimus iki 2003 m. balandžio 10 d. Subsidiariai ieškovės teigia, jog turi būti pripažinta, kad suėjo baudos skyrimo senaties terminas už visus pažeidimus iki 2000 m. vasario 3 d. Beje, ieškovės teigia, kad bet kuriuo atveju apskaičiuojant baudą, kiek tai susiję su vadovybės lygmeniu, turėtų būti atsižvelgta į ilgus mažesnio pažeidimo intensyvumo laikotarpius.

514    Komisija ginčija ieškovių argumentus.

515    Pirma, dėl ieškovių argumento, kad suėjo Komisijos baudų skyrimo senaties terminas, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 1 dalies b punktą, siejamą su šio reglamento 23 straipsnio 2 dalies a punktu, Komisijai suteiktiems įgaliojimams įmonėms skirti baudas už padarytus pažeidimus, be kita ko, SESV 101 straipsnio pažeidimą, taikomas penkerių metų senaties terminas. Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tęstinių ar pakartotinių pažeidimų atvejais skaičiuoti pradedama nuo dienos, kurią pažeidimas baigiasi. Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad bet koks Komisijos veiksmas, atliktas pažeidimo tyrimo ar bylos tikslais, nutraukia baudos skyrimo senaties terminą.

516    Šiuo atveju Komisija nepadarė klaidos, konstatuodama, kad vadovybės lygmens veiksmai yra vieno ir tęstinio pažeidimo, kuris baigėsi 2011 m. sausio 18 d., dalis. Todėl penkerių metų senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo šios datos, o tai reiškia, kad šiuo atveju Komisijos įgaliojimams skirti baudą netaikomas senaties terminas.

517    Antra, kiek tai susiję su ieškovių teiginiu, kad nėra vadovybės lygmens susitikimų 1999 m. įrodymų, reikia pažymėti tai, kas nurodyta toliau.

518    Pirma, pažymėtina, kad ginčijamame sprendime yra pakankamai 1998 m. ir 2000 m. vadovybės lygmens susitikimų įrodymų. Konkrečiau kalbant, ginčijamo sprendimo 105 konstatuojamojoje dalyje nurodytas rašytinis įrodymas dėl 1998 m. rugsėjo 3 d. vadovybės lygmeniu vykusio susitikimo, per kurį šalių atstovai keitėsi rinkos prognozėmis 1999 m. Remiantis šiuo rašytiniu įrodymu Scania buveinės atstovas N dalyvavo šiame susitikime. Panašūs susitikimai vyko 2000 m., kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 109–112 konstatuojamųjų dalių, juose dalyvavo ir Scania buveinės atstovas N.

519    Antra, iš ginčijamo sprendimo 106 konstatuojamojoje dalyje nurodyto rašytinio įrodymo matyti, kad kitas po vykusio 1998 m. rugsėjo 3 d. vadovybės lygmens susitikimas (žr. šio sprendimo 518 konstatuojamąją dalį) buvo numatytas 1999 m. sausio mėnesį.

520    Trečia, ginčijamo sprendimo 106 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo [konfidencialu] atleidimo nuo baudos pareiškimą, pagal kurį konkurenčių susitikimai nuo 1998 m. iki 2001 m. vyko bent kartą per metus. Remiantis šiuo pareiškimu šių susitikimų dalyviai, kurie nepriklausė vadovybės lygmeniui, keitėsi informacija, be kita ko, apie būsimą kainų didinimą. Tarp šių susitikimų dalyvių pastebėtas O, Scania DE generalinis direktorius.

521    Ketvirta, reikia priminti, kaip tą daro ir Komisija, kad vadovybės lygmens susitikimai buvo vieno ir tęstinio pažeidimo dalis, todėl vertinant, ar 1999 m. buvo tęsiamas pažeidimas, reikėjo atsižvelgti į visus konkurenčių susitikimus, nepaisant organizacinio lygmens.

522    Penkta, taip pat primintina, kad remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, be kita ko, dėl kelerius metus trunkančio pažeidimo, tai, kad nepateikta tiesioginių įrodymų dėl bendrovės dalyvavimo darant šį pažeidimą konkrečiu laikotarpiu, netrukdo pripažinti, kad ji dalyvavo ir šį laikotarpį, jei tokia išvada pagrindžiama objektyviais ir nuosekliais duomenimis; taip pat gali būti atsižvelgta į šios bendrovės viešo atsiribojimo nebuvimą (žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Villeroy & Boch / Komisija, C‑625/13 P, EU:C:2017:52, 111 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

523    Atsižvelgiant į šio sprendimo 518–521 punktuose nurodytas aplinkybes ir 522 punkte nurodytą jurisprudenciją reikia nuspręsti, kad Komisija nepadarė teisės klaidos, konstatuodama, kad vienas ir tęstinis pažeidimas šiuo atveju nebuvo laikinai nutrauktas 1999 m. ir kad Scania dalyvavo darant tą pažeidimą ir tais metais.

524    Trečia, dėl ieškovių teiginio, kad Scania dalyvavimas vadovybės lygmens susitikimuose 2002 m. neįrodytas, reikia konstatuoti, kaip toliau nurodyta.

525    Pirma, iš ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamosios dalies matyti, kad dėl 2002 m. vasario 7 d. vadovybės lygmeniu vykusio susitikimo M iš Scania buveinės gavo kvietimą.

526    Antra, iš ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamojoje dalyje nurodytų 2002 m. birželio 27 d. ir 28 d. vadovybės lygmeniu vykusio susitikimo [konfidencialu] atstovo rankraštinių užrašų matyti, kad Scania atsiuntė duomenis apie 2002 m. pardavimus kelioms šalims.

527    Trečia, iš [konfidencialu] vidaus ataskaitos, kurioje apibendrinta informacija, kuria pasikeista per 2002 m. rugsėjo 18 d. vadovybės lygmeniu vykusį susitikimą, nurodytą ginčijamo sprendimo 126 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad Scania pateikė informacijos apie kainų didinimą 2002 m. ir apie teismo procesą Jungtinėje Karalystėje.

528    Atsižvelgiant į šio sprendimo 525–527 punktuose nurodytas aplinkybes, reikia nuspręsti, kad Komisija pakankamai teisiškai įrodė, kad Scania dalyvavo vadovybės lygmeniu vykusiuose susitikimuose 2002 m.

529    Šios išvados nepaneigia priesaika patvirtintas M, Scania atstovo vadovybės lygmens susitikimuose, pareiškimas, pagal kurį, „kaip jis prisimena“, jis nedalyvavo nė viename šios rūšies susitikime 2002 m. Šis pareiškimas nepakankamai aiškus ir Bendrojo Teismo neįtikina. Beje, jau pažymėta, kad in tempore non suspecto parengti dokumentai, kaip antai per susitikimą rašyti rankraštiniai užrašai, turi didesnę įrodomąją galią nei dokumentai, parengti ne tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, kaip antai priesaika patvirtinti pareiškimai.

530    Ketvirta, Bendrasis Teismas pažymi, kad ieškinio 554 išnašoje ieškovės tvirtina, kad Scania dalyvavimas tam tikruose ginčijamame sprendime nurodytuose vadovybės lygmeniu vykusiuose susitikimuose neįrodytas. Tai yra susitikimai, vykę Briuselyje 1997 m. sausio 17 d. (ginčijamo sprendimo 98 konstatuojamoji dalis) ir 1998 m. balandžio 6 d. (103 konstatuojamoji dalis), Amsterdame (Nyderlandai) 2000 m. vasario 3 d. (108–110 konstatuojamosios dalys) ir Eindhovene (Nyderlandai) 2000 m. rugsėjo 6 d. (111 konstatuojamoji dalis). Grįsdamos šį teiginį jos nurodo priesaika patvirtintą N pareiškimą, kuriame jis tvirtina, kad neatsimena, jog jame būtų dalyvavęs.

531    Bendrasis Teismas konstatuoja, kad šio sprendimo 530 punkte nurodytose ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys Scania dalyvavimą nagrinėjamuose susitikimuose. Dėl priesaika patvirtinto N pareiškimo turinio ir įrodomosios galios Bendrasis Teismas daro nuorodą į šio sprendimo 529 punkte pateiktus vertinimus. Bendrasis Teismas daro išvadą, kad šio sprendimo 530 punkte pateiktas ieškovių teiginys nepagrįstas.

532    Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas nusprendžia atmesti šį pagrindą ir patikslina, kad ginčijamo sprendimo pakeitimui pagrįsti ieškovių nurodyti motyvai (žr. šio sprendimo 511 ir 513 punktus) nepagrįsti, nes iš Bendrojo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad konstatuotas vienas ir tęstinis pažeidimas buvo laikinai nutrauktas ar kad buvo mažesnio jo intensyvumo laikotarpių.

5.      Dėl devintojo pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo ir vienodo požiūrio principo pažeidimu dėl baudos dydžio ir bet kuriuo atveju dėl būtinumo sumažinti baudos dydį pagal SESV 261 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį

533    Ieškovės teigia, kad ginčijamas sprendimas turi būti pakeistas, nes skirta bauda neatitinka proporcingumo ir vienodo požiūrio principų. Be to, bet kuriuo atveju jos Bendrojo Teismo prašo naudojantis neribota jurisdikcija pakeisti Komisijos vertinimą savuoju ir sumažinti baudos dydį.

534    Kaip supranta Bendrasis Teismas, remdamasis veiksmažodžio „pakeisti“ vartojimu, ieškovės jo prašo pasinaudoti pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį ir SESV 261 straipsnį Sąjungos teismui suteikta neribota jurisdikcija.

535    Šiuo klausimu primintina, kad Komisijos sprendimų, susijusių su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo procedūra, teisminės priežiūros sistemą sudaro SESV 263 straipsnyje nustatyta institucijų aktų teisėtumo kontrolė, kuri pagal SESV 261 straipsnį ir ieškovių prašymu gali būti papildyta Bendrajam Teismui naudojantis neribota jurisdikcija, kiek tai susiję su šioje srityje Komisijos skirtomis sankcijomis (žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija, C‑603/13 P, EU:C:2016:38, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

536    SESV 261 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje Sąjungos teismui suteikta neribota jurisdikcija jam leidžia, be paprastos sankcijos teisėtumo kontrolės, kai jam yra pateikiamas nagrinėti baudos dydžio klausimas, pakeisti Komisijos, kuri yra akto, kuriame nustatytas pradinis šios baudos dydis, rengėja, vertinimą savuoju (žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija, C‑603/13 P, EU:C:2016:38, 75 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

537    Tačiau šios jurisdikcijos apimtis, skirtingai nei teisėtumo kontrolė, kuri numatyta SESV 263 straipsnyje, griežtai apribota baudos dydžio nustatymu (žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija, C‑603/13 P, EU:C:2016:38, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

538    Iš to išplaukia, kad neribota jurisdikcija, kurią pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį turi Bendrasis Teismas, susijusi tik su Komisijos skirtos baudos vertinimu, neskaitant bet kokio Komisijos sprendime, dėl kurio kreiptasi į Bendrąjį Teismą, teisėtai konstatuoto pažeidimo sudedamųjų dalių pakeitimo (žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija, C‑603/13 P, EU:C:2016:38, 77 punktą).

539    Siekiant nustatyti skirtos baudos dydį, jam pačiam reikia įvertinti bylos aplinkybes ir nagrinėjamo pažeidimo rūšį. Atliekant šį vertinimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį, kiekvienos įmonės, kuriai skiriama bauda, atveju atsižvelgiama į nagrinėjamo pažeidimo sunkumą ir jo trukmę, laikantis pirmiausia motyvavimo, proporcingumo, sankcijų individualizavimo ir vienodo požiūrio principų, ir Bendrasis Teismas neprivalo laikytis orientacinių taisyklių, kurias Komisija nustatė gairėse (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija, C‑603/13 P, EU:C:2016:38, 89 ir 90 punktus).

a)      Dėl proporcingumo principo pažeidimo

540    Visų pirma ieškovės tvirtina, kad ginčijamame sprendime neproporcingai įvertintas pažeidimo sunkumas, nes jame nenuspręsta, kad Scania DE darbuotojai negalėjo žinoti, kad iš konkurenčių gauta informacija buvo Europos masto. Todėl, net jeigu Scania DE darbuotojai būtų norėję pakenkti konkurencijai geografinėje rinkoje (Vokietija), už kurią jie atsako (quod non), ginčijamame sprendime skirta bauda neproporcinga numatyto pažeidimo sunkumui, nes jame atsižvelgta į pardavimų vertę EEE lygmeniu.

541    Antra, ieškovės teigia, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, nes dėl baudos dydžio nustatymo jame neatsižvelgta į tai, kad sunkvežimių gamintojų kontaktų pobūdis ir intensyvumas kito per laikotarpį, į kurį atsižvelgta, kaip nuspręsta ginčijamo sprendimo 322 konstatuojamojoje dalyje.

542    Trečia, ieškovės pažymi, kad ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse aprašytas platesnis pažeidimas nei tas, už kurį rezoliucinėje dalyje skirta bauda. Šiuo klausimu jos palygina ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodytas keitimasis konkurencijos požiūriu jautria informacija, ir rezoliucinės dalies 1 straipsnį, kuriame nenurodytas toks keitimasis informacija. Ieškovės mano, kad šis nurodymas daro poveikį baudos dydžio apskaičiavimui, todėl ginčijamame sprendime nustatyta bauda neproporcinga pažeidimui, kurį Komisija ketino aprašyti.

543    Komisija ginčija ieškovių argumentus.

544    Dėl šio sprendimo 540 punkte nurodytų ieškovių argumentų primintina, kad nagrinėdamas šeštąjį pagrindą Bendrasis Teismas atmetė ieškovių teiginį, kad keičiantis informacija Vokietijos lygmeniu dalyvavę Scania DE darbuotojai niekada nemanė, kad keičiantis gauta informacija susijusi su kainomis Europoje ar kad galėjo sumažinti netikrumą dėl kitų gamintojų Europos kainų strategijos (žr. šio sprendimo 415 punktą). Vadinasi, šio sprendimo 540 punkte pateikti argumentai neįrodo baudos neproporcingumo.

545    Dėl šio sprendimo 541 punkte nurodytų ieškovių argumentų primintina, kad ginčijamo sprendimo 322 konstatuojamojoje dalyje Komisija patikslino, kad, nors nuo 2004 m. rugsėjo mėn. šalys aktyviai nebesiekė, kaip anksčiau, sudaryti konkretaus susitarimo dėl būsimo bendro bruto kainų didinimo ar konkrečios naujus aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių pateikimo rinkai datos, ar sąnaudų, kurias šalys perkeltų šių sunkvežimių vartotojams, dydžio, jos toliau tarėsi, keisdamosi tos pačios rūšies informacija ir siekdamos to paties tikslo riboti konkurenciją mažinant tarpusavio strateginį netikrumą.

546    Taip pat reikia priminti Bendrojo Teismo konstatuotą aplinkybę, kad, nors pasikeitimas nuo 2004 m. gali paveikti nagrinėjamų veiksmų kvalifikavimą kaip susitarimo ar suderintų veiksmų, jis nesusijęs su pasikeistos informacijos „pobūdžiu“, kuris, remiantis ginčijamo sprendimo 322 konstatuojamąja dalimi, išliko nepakitęs (žr. šio sprendimo 482 punktą).

547    Taigi matyti, kad vienintelis šalių veiksmų iki 2004 m. rugsėjo mėn. ir po 2004 m. rugsėjo mėn. skirtumas yra mėginimas, kaip buvo iki 2004 m. rugsėjo mėn., sudaryti konkrečius susitarimus dėl kainų, kurio po šios datos nebeliko. Taigi, kaip teisingai pažymi Komisija, atsižvelgiant, pirma, į principą, pagal kurį suderinti veiksmai gali pakenkti konkurencijai tiek, kiek susitarimai, ir, antra, į tai, kad Komisija nepadidino atitinkamo koeficiento už sunkumą dėl šalių mėginimo sudaryti susitarimus dėl kainų, šio sprendimo 541 punkte pateikti ieškovių argumentai neįrodo baudos neproporcingumo.

548    Dėl šio sprendimo 542 punkte nurodytų ieškovių argumentų primintina, kad ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad buvo atliekami veiksmai, kuriais sumažintas šalių strateginio netikrumo lygis dėl būsimų kainų ir bruto kainų didinimo, taip pat dėl aplinkosaugos standartus atitinkančių sunkvežimių modelių pateikimo rinkai tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo. Ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamosios dalies a–c punktuose, kaip matyti iš vartojamų žodžių „šiuo atžvilgiu“, Komisija paaiškino, kuo pasireiškė nurodyti veiksmai. Ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamosios dalies c punkte Komisija nurodė dalijimąsi „kita konkurencijos pobūdžiu svarbia informacija“.

549    Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje Komisija nurodė slaptą susitarimą dėl kainų ir bruto kainų didinimo, taip pat dėl išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo.

550    Palyginus ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamąją dalį ir ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnį matyti, kad pažeidimo aprašymas dviejose nuostatose nesiskiria, nes Komisijos nurodytas dalijimasis „kita konkurencijos pobūdžiu svarbia informacija“ yra tik slapto susitarimo dėl kainų ir bruto kainų didinimo, taip pat dėl išmetamųjų teršalų technologijų įdiegimo tvarkaraščio ir sąnaudų perkėlimo pavyzdys.

551    Iš pateiktų svarstymų matyti, kad nė vienas ieškovių argumentas neįrodo baudos neproporcingumo.

b)      Dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo

552    Grįsdamos teiginį, kad skirtos baudos dydis pažeidžia vienodo požiūrio principą, ieškovės pateikia tris argumentus.

553    Pirma, jos teigia, kad ginčijamas sprendimas parengtas pernelyg sureikšminant jų vaidmenį darant pažeidimą ir iš esmės jame nepaisoma kitų sunkvežimių gamintojų vaidmens, taip iškraipant realybę. Pasak ieškovių, dėl tokio ginčijamo sprendimo parengimo neįmanoma palyginti jų vaidmens ir kitų sunkvežimių gamintojų vaidmens darant pažeidimą ir dėl šio negalėjimo palyginti keli Komisijos ginčijamame sprendime pateikti vertinimai dėl baudos dydžio pažeidžia vienodo požiūrio principą. Ieškovės nurodo ginčijamo sprendimo 444 konstatuojamąją dalį, kurioje Komisija nusprendė, kad šiuo atveju nėra sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Ieškovės nurodo ir ginčijamo sprendimo 432 konstatuojamąją dalį, kurioje apskaičiuodama Scania skiriamos baudos bazinį dydį Komisija patikslino, kad ji nustatė tokią pačią pardavimų vertės proporcinę dalį, kokia sprendime dėl susitarimo nustatyta susitarimo šalių pardavimų vertės proporcinė dalis.

554    Taip pat ieškovės teigia, jog aplinkybė, kad ginčijamame sprendime tiksliau ir tikslingiau aprašytas jų vaidmuo atliekant nagrinėjamus veiksmus, palyginti su kitų konkurenčių vaidmens aprašymu sprendime dėl susitarimo, lemia jų nepalankesnę padėtį, kiek tai susiję su joms pareikštais ieškiniais dėl žalos atlyginimo ir palūkanų.

555    Antra, ieškovės teigia, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia vienodo požiūrio principą, nes jame visoms gamintojoms taikytas tas pats baudos apskaičiavimo metodas neatsižvelgiant į tai, kad jų Europos rinkos dalis buvo mažesnė nei kitų gamintojų ir kad atotrūkis nuo rinkos lyderių buvo labai didelis, be kita ko, Vokietijoje.

556    Be to, ieškovės teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeistas vienodo požiūrio principas, nes neatsižvelgta į tai, kad Scania DE darbuotojų vaidmuo buvo pasyvus, ar bent į tai, kad atliekant nagrinėjamus veiksmus jų vaidmuo nebuvo pagrindinis, palyginti su dviem didžiaisiais gamintojais rinkoje.

557    Trečia, ieškovės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia vienodo požiūrio principą, nes Komisijos taikytas metodas nustatant ieškovėms skirtos baudos dydį yra toks pats, kokį taikė kitoms sunkvežimių gamintojoms, nepaisant to, kad ieškovės, skirtingai nei kitos sunkvežimių gamintojos, negamina vidutinių sunkvežimių.

558    Komisija ginčija ieškovių argumentus.

559    Prieš nagrinėjant kiekvieną iš nurodytų argumentų primintina, kad vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Chartijos 20 ir 21 straipsniuose. Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler / Komisija, C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 132 punktas ir 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Zucchetti Rubinetteria / Komisija, C‑618/13 P, EU:C:2017:48, 38 punktas). Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad, kalbant apie baudos dydžio nustatymą, įmonės, kurios buvo sudariusios susitarimą ar derino veiksmus ir taip pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalį, negali būti diskriminuojamos taikant skirtingus skaičiavimo metodus (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler / Komisija, C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 133 punktas; 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija, C‑580/12 P, EU:C:2014:2363, 62 punktas ir 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Zucchetti Rubinetteria / Komisija, C‑618/13 P, EU:C:2017:48, 38 punktas).

560    Pirma, dėl šio sprendimo 553 punkte pateikto ieškovių argumento reikia priminti, kaip tai daro ir Komisija, kad pagal SESV 296 straipsnį ši institucija turėjo pakankamai teisiškai motyvuoti ginčijamą sprendimą, ir ji tai padarė. Kadangi Scania buvo vienintelė ginčijamo sprendimo adresatė, normalu, kad vertinime dėmesys sutelktas į jos vaidmenį kartelyje. Dėl kitų kartelio šalių jau buvo priimtas sprendimas dėl susitarimo, kuriame nustatyta jų atsakomybė už vaidmenį kartelyje.

561    Antra, pažymėtina, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, nėra taip, kad ginčijamame sprendime „nepaisoma“ kitų sunkvežimių gamintojų vaidmens kartelyje. Jų veiksmai aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo 6.2 punkte aprašytos įvykių chronologijos, išsamiai paaiškinančios keitimosi informacija pobūdį ir turinį, taip pat tai, kas ja keitėsi. Vadinasi, nepagrįstas ieškovių teiginys, kad neįmanoma palyginti jų ir kitų šalių vaidmens kartelyje.

562    Trečia, Bendrasis Teismas, remdamasis ginčijamu sprendimu ir jam pateikta bylos medžiaga, konstatuoja, kad Scania vaidmuo kartelyje nesiskyrė nuo kitų šalių vaidmens ir kad ieškovės nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad buvo kitaip. Be to, kaip teisingai pažymi Komisija, visi veiksniai, į kuriuos atsižvelgta apskaičiuojant bazinį baudos dydį, siekiant nustatyti pažeidimo sunkumą ir „patekimo mokestį“, t. y. pažeidimo pobūdį, dalyvaujančių įmonių turimą rinkos dalį, pažeidimo geografinę apimtį ir jo įvykdymą, Scania ir kitoms šalims buvo taikomi vienodai.

563    Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas daro išvadą, kad Komisija nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė nustatyti tokią pačią, kaip kitoms gamintojoms, Scania pardavimų vertės proporcinę dalį ir taikyti tokį patį koeficientą už sunkumą (17 %) ir tokį patį „patekimo mokestį“ (17 %), kokį taikė kitoms gamintojoms sprendime dėl susitarimo.

564    Todėl reikia atmesti šio sprendimo 553 punkte nurodytą argumentą.

565    Dėl šio sprendimo 554 punkte nurodyto argumento pažymėtina, jog aplinkybę, kad ginčijamame sprendime išsamiai, laikantis Komisijos pareigai motyvuoti keliamų reikalavimų, aprašyti Scania neteisėti veiksmai lemia tai, kad vienintelė šio sprendimo adresatė yra Scania, ir ši įmonė nepripažino savo atsakomybės už kartelį, priešingai nei kitos šalys, pateikusios oficialų susitarimo pareiškimą. Vadinasi, ieškovių padėtis nėra tokia pati kaip susitarimo šalių, todėl šio sprendimo 554 punkte nurodytas jų argumentas neįrodo, kad pažeistas vienodo požiūrio principas.

566    Dėl šio sprendimo 555 punkte nurodyto ieškovių argumento pažymėtina, kad tiek ginčijamame sprendime, tiek sprendime dėl susitarimo Komisija, nustatydama baudas, be kita ko, rėmėsi su pažeidimu susijusio dalyvaujančių įmonių prekių pardavimo verte EEE, beje, kaip to reikalaujama pagal baudų apskaičiavimo gaires. Šių gairių 6 punkte Komisija paaiškino, kad su pažeidimu susijusio pardavimo vertės ir pažeidimo trukmės derinys yra laikomas tinkama pakaitine verte, parodančia ekonominę pažeidimo svarbą ir santykinę kiekvienos darant pažeidimą dalyvaujančios įmonės reikšmę.

567    Šiuo atveju Bendrasis Teismas neturi pagrindo abejoti Komisijos pasirinkimu visų dalyvaujančių įmonių atžvilgiu remtis su pažeidimu susijusio jų prekių pardavimo verte EEE. Tai yra pagrįstas pasirinkimas, atspindintis santykinę kiekvienos darant pažeidimą dalyvavusios įmonės reikšmę, ir jis buvo taikomas visoms kartelyje dalyvavusioms įmonėms, o ne vien Scania.

568    Be to, Teisingumo Teismas tvirtino, kad Sąjungos teisėje nėra bendro taikymo principo, pagal kurį sankcija turi būti proporcinga įmonės dydžiui prekės, kuri yra pažeidimo objektas, rinkoje (2006 m. gegužės 18 d. Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients / Komisija, C‑397/03 P, EU:C:2006:328, 101 punktas).

569    Remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad šio sprendimo 555 punkte nurodytas ieškovių argumentas neįrodo, kad Komisija pažeidė vienodo vertinimo principą, ir jį reikia atmesti.

570    Šio sprendimo 556 punkte nurodytą ieškovių argumentą reikia atmesti, nes iš bylos medžiagos nematyti, kad Scania DE darbuotojai atliko pasyvų ar antraeilį vaidmenį atliekant šiuo atveju įrodytus neteisėtus veiksmus. Todėl remiantis šiuo pagrindu negalima sumažinti baudos.

571    Dėl šio sprendimo 557 punkte nurodyto ieškovių argumento reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 429 konstatuojamosios dalies, apskaičiuodama ieškovėms skirtą baudą Komisija atsižvelgė į jų sunkiųjų sunkvežimių pardavimo vertę EEE, skirtingai, nei apskaičiuodama susitarimo šalims skirtų baudų dydžius sprendime dėl susitarimo, kuriame ji atsižvelgė į vidutinių ir sunkiųjų sunkvežimių pardavimo vertę EEE (sprendimo dėl susitarimo 109 konstatuojamoji dalis). Vadinasi, nepagrįstas ieškovių priekaištas, kad Komisija neatsižvelgė į tai, kad Scania negamino vidutinių sunkvežimių.

572    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nė vienas ieškovių pateiktas argumentas dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo neįrodo, kad reikia sumažinti baudą.

c)      Dėl baudos dydžio

573    Pažymėtina, kad naudojantis Bendrojo Teismo turima neribota jurisdikcija baudų už konkurencijos taisyklių pažeidimus srityje, atsižvelgiant į visuose šiame sprendime išnagrinėtuose pagrinduose ieškovių nurodytus priekaištus ir teisines bei faktines aplinkybes, negalima nuspręsti, kad reikia pakeisti ginčijamame sprendime skirtos baudos dydį.

IV.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

574    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

575    Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jų priteisiamos Komisijos bylinėjimosi išlaidos pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Scania AB, Scania CV AB ir Scania Deutschland GmbH padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Papasavvas Kornezov Buttigieg

Kowalik-Bańczyk       Hesse

Paskelbta 2022 m. vasario 2 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai

Turinys

*      Proceso kalba: anglų.

1 Neskelbiami konfidencialūs duomenys.