BENDROJO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. kovo 14 d.(*)
„Konkurencija – Administracinė procedūra – Sprendimas, kuriuo prašoma pateikti informacijos – Prašomos informacijos reikalingumas – Pareiga motyvuoti – Proporcingumas“
Byloje T‑306/11
Schwenk Zement KG, įsteigta Ulme (Vokietija), atstovaujama advokato M. Raible,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą M. Kellerbauer, R. Sauer ir C. Hödlmayr, padedamų advokato A. Böhlke,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2011 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą C(2011) 2367 galutinis dėl procedūros pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį taikymo (byla COMP/39520 – Cementas ir susiję produktai)
BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas A. Dittrich, teisėjai I. Wiszniewska‑Białecka ir M. Prek (pranešėjas),
posėdžio sekretorė T. Weiler, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. vasario 8 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės bylos aplinkybės
1 2008 m. lapkričio mėn. ir 2009 m. rugsėjo mėn. Europos Bendrijų Komisija, remdamasi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [SESV 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003 1 4, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 20 straipsniu, atliko kelis patikrinimus cemento sektoriuje veikiančių bendrovių patalpose. Po šių patikrinimų buvo pateikti prašymai pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį. Ieškovės Schwenk Zement KG patalpose patikrinimai nebuvo atlikti ir jos neprašyta pateikti informacijos.
2 2010 m. lapkričio 19 d. raštu Komisija informavo ieškovę apie ketinimą jai adresuoti sprendimą dėl prašymo pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį ir pateikė klausimyno, kurį ketina pridėti prie šio sprendimo, projektą.
3 2010 m. gruodžio 6 d. raštu ieškovė pateikė pastabas dėl šio klausimyno projekto.
4 Tą pačią dieną Komisija informavo ieškovę, kad nusprendė pradėti procedūrą pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį dėl jos ir dėl kitų septynių cemento sektoriuje veikiančių įmonių dėl įtariamų SESV 101 straipsnio pažeidimų, kuriais siekiama „riboti prekybos srautus Europos ekonominėje erdvėje (EEE), įskaitant importo į EEE ribojimus iš EEE nepriklausančių šalių, pasidalyti rinkas, koordinuoti kainas ir vykdyti susijusią antikonkurencinę veiklą cemento rinkoje ir susijusių produktų rinkose“ (toliau – sprendimas pradėti procedūrą).
5 2011 m. kovo 30 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2011) 2367 galutinis dėl procedūros pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį taikymo (byla COMP/39520 – Cementas ir susiję produktai) (toliau – ginčijamas sprendimas).
6 Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį tam, kad atliktų savo pareigas, skirtas jai šiuo reglamentu, ji gali paprastu prašymu ar sprendimu paprašyti įmonių ir įmonių asociacijų pateikti visą reikiamą informaciją (ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamoji dalis). Priminusi, kad ieškovė buvo informuota apie Komisijos ketinimą priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį ir kad ieškovė pateikė pastabas dėl klausimyno projekto (ginčijamo sprendimo 4 ir 5 konstatuojamosios dalys), Komisija priėmė sprendimą paprašyti ieškovės ir Europos Sąjungoje esančių tiesiogiai ar netiesiogiai jos valdomų dukterinių įmonių atsakyti į I priede pateiktą klausimyną, sudarytą iš 94 puslapių ir vienuolikos klausimų grupių (ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamoji dalis). Nurodymai, kaip atsakyti į šį klausimyną, pateikti ginčijamo sprendimo II priede, o naudotini atsakymų pavyzdžiai – III priede.
7 Komisija taip pat priminė įtariamų pažeidimų aprašymą, pateiktą šio sprendimo 4 punkte (ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoji dalis).
8 Atsižvelgdama į prašomos informacijos pobūdį ir kiekį bei į įtariamų konkurencijos taisyklių pažeidimų sunkumą Komisija nusprendė, kad ieškovei reikia suteikti dvylikos savaičių terminą atsakyti į pirmąsias dešimt klausimų grupių ir dvi savaites – į vienuoliktąją klausimų grupę „Kontaktai ir susitikimai“ (ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamoji dalis).
9 Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:
„1 straipsnis
[Ieškovė] (kartu su ES esančiomis tiesiogiai ar netiesiogiai jos valdomomis dukterinėmis įmonėmis) pateikia šio sprendimo I priede nurodytą informaciją naudodama to sprendimo II ir III prieduose pateiktą prašomą formą: atsakymams į 1–10 klausimus pateikti suteikiamas dvylikos savaičių terminas, o į 11 klausimą – dviejų savaičių terminas nuo pranešimo apie šį sprendimą priėmimo datos. Visi priedai yra sudedamoji šio sprendimo dalis.
2 straipsnis
[Ieškovė] ir ES esančios tiesiogiai ar netiesiogiai jos valdomos dukterinės įmonės yra šio sprendimo adresatės.“
10 2011 m. balandžio 11 d. raštu ir 2011 m. balandžio 12 d. elektroniniu laišku ieškovė paprašė iki 2011 m. gegužės 2 d. pratęsti terminą, skirtą atsakymams į vienuoliktąją klausimų grupę pateikti. 2011 m. balandžio 12 d. elektroniniu laišku ieškovė buvo informuota, kad šis jos prašymas nebus patenkintas.
11 2011 m. balandžio 18 d. ir gegužės 5 d. ieškovė pateikė atsakymą į vienuoliktąją klausimų grupę. 2011 m. birželio 27 d. ieškovė pateikė atsakymus į dešimt pirmųjų klausimų grupių.
Procesas ir šalių reikalavimai
12 2011 m. birželio 10 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
13 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
14 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
15 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (septintoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
16 Per 2013 m. vasario 8 d. teismo posėdį buvo išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.
Dėl teisės
17 Ieškiniui pagrįsti ieškovė pateikia penkis pagrindus, iš kurių pirmasis susijęs su sprendimo pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį priėmimo neproporcingumu, antrasis – su to 18 straipsnio 3 dalies pažeidimu, trečiasis – su neproporcingu dviejų savaičių terminu, skirtu atsakymui į vienuoliktąją klausimų grupę pateikti, ketvirtasis – su nepakankamu ginčijamo sprendimo motyvavimu ir penktasis – su jos teisės į gynybą pažeidimu.
Dėl ginčijamo sprendimo motyvų ginčijimo antrajame ir ketvirtajame ieškinio pagrinduose
18 Ieškinio antrojo pagrindo pirmoje dalyje dėl Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalies pažeidimo ieškovė teigia, be kita ko, kad ginčijamas sprendimas yra netikslus, kiek tai susiję su Komisijos norimais patikrinti pažeidimo įtarimais, todėl ieškovė negalėjo įvertinti prašomos informacijos reikalingumo.
19 Ketvirtajame pagrinde ieškovė pažymi, kad ginčijamo sprendimo motyvai nepakankami, todėl pažeista SESV 296 straipsnio antra pastraipa. Konkrečiai ji kaltina Komisiją, kad ši perfrazavo SESV 101 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį, užuot pateikusi motyvus, susijusius su jai inkriminuojamomis faktinėmis aplinkybėmis, įtariamo elgesio sunkumu ir prašomos informacijos poreikiu. Ji taip pat iš esmės teigia, kad pareiga motyvuoti ginčijamą sprendimą yra dar svarbesnė atsižvelgiant būtent į neįprastą dviejų savaičių terminą, skirtą atsakymui į vienuoliktąją klausimų grupę pateikti.
20 Pateikdama atsakymą dėl ieškinio antrojo pagrindo Komisija teigia, kad ginčijamame sprendime pakankamai aiškiai išdėstyti įtarimai dėl pažeidimo, kuriuos ji ketina patikrinti. Atsakyme dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo Komisija teigia, kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas.
21 Remiantis tvirtai nusistovėjusia teismų praktika, pagrindiniai sprendimo dėl prašymų pateikti informacijos motyvai nurodyti paties Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalyje (žr. 2012 m. kovo 22 d. Bendrojo Teismo sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją, T‑458/09 ir T‑171/10, 76 ir 77 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
22 Todėl ieškinio ketvirtasis pagrindas (nepakankamas motyvavimas) ir ieškinio antrojo pagrindo pirma dalis (Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalies pažeidimas) iš dalies sutampa, nes formaliai ieškinio antrajame pagrinde išdėstytas kaltinimas dėl Komisijos pateikto įtarimų dėl pažeidimo, kuriuos ji ketina patikrinti, aiškinimo tikslumo trūkumo prilygsta ginčijamo sprendimo motyvų šiuo klausimu užginčijimui.
23 Pareiga motyvuoti individualų sprendimą siekiama suteikti teismui galimybę vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę, o suinteresuotajam asmeniui – pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar sprendimas yra pagrįstas arba galbūt jis turi trūkumų, dėl kurių jo teisėtumas gali būti ginčijamas, patikslinant, kad šios pareigos apimtis priklauso nuo nagrinėjamo akto pobūdžio ir nuo jo priėmimo aplinkybių, taip pat nuo visų atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės nuostatų (1984 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Interfacultair Instituut Electronenmicroscopie der Rijksuniversiteit te Groningen, 185/83, Rink. p. 3623, 38 punktas; 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Corsica Ferries France prieš Komisiją, T‑349/03, Rink. p. II‑2197, 62 ir 63 punktai ir 2007 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CB prieš Komisiją, T‑266/03, neskelbiamo Rinkinyje, 35 punktas).
24 Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Komisija „nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, nurodo, kokios informacijos reikia, ir nustato laikotarpį, per kurį informacija turi būti pateikta“. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Komisija „taip pat nurodo 23 straipsnyje numatytas nuobaudas“, „nurodo ar skiria 24 straipsnyje numatytas nuobaudas“ ir „nurodo teisę į sprendimo peržiūrėjimą Teisingumo Teisme“.
25 Šis pareigos motyvuoti apibrėžimas aiškinamas tuo, kad sprendimai dėl prašymų pateikti informacijos laikomi tyrimo priemone.
26 Iš tiesų vertėtų prisiminti, kad pagal Reglamentą Nr. 1/2003 Komisijos vykdoma administracinė procedūra skirstoma į dvi atskiras vieną po kitos einančias stadijas, kurių kiekviena pagrįsta individualia vidaus logika, t. y. parengtinio tyrimo ir ginčo stadijos. Parengtinio tyrimo stadija, per kurią Komisija naudojasi Reglamente Nr. 1/2003 numatytais tyrimo įgaliojimais ir kuri trunka iki pranešimo apie kaltinimus priėmimo, skirta Komisijai leisti surinkti visą svarbią konkurencijos normų pažeidimą ar jo nebuvimą patvirtinančią informaciją bei suformuluoti pirminę poziciją dėl procedūros ir jos vėlesnės eigos. Kita vertus, nuo pranešimo apie kaltinimus iki galutinio sprendimo priėmimo trunkanti ginčo stadija skirta tam, kad Komisija priimtų galutinį sprendimą dėl įmonei inkriminuojamo pažeidimo (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AC‑Treuhand prieš Komisiją, T‑99/04, Rink. p. II‑1501, 47 punktą).
27 Pirma, parengtinio tyrimo stadija prasideda tą dieną, kai Komisija, naudodamasi Reglamento Nr. 1/2003 18 ir 20 straipsniais jai suteiktais įgaliojimais, imasi priemonių, kuriomis reiškiami kaltinimai padarius pažeidimą ir kurios turi didelę įtaką įtariamų įmonių padėčiai. Antra, tik administracinio ginčo stadijos pradžioje suinteresuotoji įmonė pranešimu apie kaltinimus informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šią procedūros stadiją remiasi Komisija, ir apie tai, kad ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Todėl tik išsiuntus pranešimą apie kaltinimus suinteresuotoji įmonė gali visiškai pasinaudoti teise į gynybą. Iš tiesų, jei ši teisė apimtų ir laikotarpį iki pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo, Komisijos tyrimas nebūtų veiksmingas, nes suinteresuotoji įmonė jau per parengtinio Komisijos tyrimo stadiją galėtų identifikuoti Komisijai žinomą informaciją, taigi ir informaciją, kuri galėtų būti nuo jos dar slepiama (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 26 punkte minėto Sprendimo AC‑Treuhand prieš Komisiją 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
28 Tačiau per parengtinio tyrimo stadiją Komisijos priimtos tyrimo priemonės, būtent tikrinimo priemonės ir prašymas pateikti informacijos, pagal savo pobūdį reiškia kaltinimą padarius pažeidimą ir gali labai paveikti įtariamų įmonių padėtį. Dėl to svarbu vengti, kad per šią administracinės procedūros stadiją būtų negrįžtamai pažeista teisė į gynybą, nes priimtos tyrimo priemonės gali turėti lemiamą reikšmę renkant įrodymus apie įmonių veiksmų, už kuriuos joms gali kilti atsakomybė, neteisėtumą (šiuo klausimu žr. 1989 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, 46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859, 15 punktą ir šio sprendimo 26 punkte minėto Sprendimo AC‑Treuhand prieš Komisiją 50 ir 51 punktus).
29 Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Komisijai tenkanti pareiga nurodyti prašymo pateikti informacijos teisinį pagrindą ir tikslą yra esminis reikalavimas, kad būtų nurodytas suinteresuotųjų įmonių pateikti prašomos informacijos pagrįstumas ir kad jos galėtų suvokti bendradarbiavimo pareigos apimtį, kartu apsaugodamos savo teisę į gynybą. Tuo remiantis darytina išvada, kad Komisija gali reikalauti pateikti tik tą informaciją, kuria remdamasi galėtų patikrinti įtarimus dėl pažeidimo, kuriais grindžiamas atliekamas tyrimas ir kurie yra nurodyti prašyme pateikti informacijos (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1991 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SEP prieš Komisiją, T‑39/90, Rink. p. II‑1497, 25 punktą ir 1995 m. kovo 8 d. Sprendimo Société Générale prieš Komisiją, T‑34/93, Rink. p. II‑545, 40 punktą).
30 Kaip pažymėjo generalinis advokatas F. Jacobs išvados, pateiktos byloje, kurioje priimtas 1994 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas SEP prieš Komisiją (C‑36/92 P, Rink. p. I‑1911, I‑1914), 30 punkte, pareiga nurodyti prašymo tikslą „akivaizdžiai reiškia, [kad Komisija] turi apibrėžti įtariamą konkurencijos taisyklių pažeidimą“, kad „informacijos būtinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prašyme pateikti informacijos nurodytą tikslą“ ir kad „tikslas turi būti nurodytas pakankamai tiksliai, nes priešingu atveju būtų neįmanoma nustatyti, ar informacija yra reikalinga, o Teisingumo Teismas negalėtų atlikti kontrolės“.
31 Remiantis nusistovėjusia teismų praktika taip pat galima teigti, kad Komisija neprivalo tokio sprendimo adresatui pateikti visos turimos informacijos dėl įtariamų pažeidimų arba atlikti tikslią šių pažeidimų teisinę kvalifikaciją, tačiau privalo aiškiai nurodyti įtarimus, kuriuos ketina patikrinti (šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Société Générale prieš Komisiją 62 ir 63 punktai ir 21 punkte minėto Sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją 77 punktas).
32 Tačiau negalima Komisijos priversti per parengtinio tyrimo stadiją nurodyti ne tik ketinamus patikrinti įtarimus dėl pažeidimo, bet ir požymius, t. y. įrodymus, kuriais remdamasi ji įtaria esant padarytą SESV 101 straipsnio pažeidimą. Iš tiesų tokia pareiga būtų paneigta teismų praktikoje nustatyta tyrimo veiksmingumo apsaugos ir suinteresuotosios įmonės teisės į gynybą apsaugos pusiausvyra.
33 Šiuo atveju ginčijamame sprendime aiškiai nurodyta, kad jis priimtas remiantis Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalimi ir kad tiriami veiksmai gali būti SESV 101 straipsnio pažeidimas. To reglamento 10 ir 11 konstatuojamosiose dalyse aiškiai kalbama apie šio sprendimo 24 punkte numatytas nuobaudas ir teisę pareikšti ieškinį.
34 Ginčijamo sprendimo motyvavimo pakankamumas priklauso išimtinai nuo to, ar Komisijos ketinami patikrinti įtarimai dėl pažeidimo yra pakankamai aiškiai nurodyti.
35 Ginčijamo sprendimo motyvai šiuo klausimu yra ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje pateikta nuoroda, kad „įtariami pažeidimai susiję su prekybos srautų Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ribojimu, įskaitant importo į EEE ribojimą iš EEE nepriklausančių šalių, rinkų pasidalijimą, kainų koordinavimą ir susijusios antikonkurencinės veiklos cemento rinkoje ir susijusių produktų rinkose vykdymą“.
36 Be to, ginčijamame sprendime daroma aiški nuoroda į sprendimą pradėti šio sprendimo 4 punkte nurodytą procedūrą, kuriame pateikta papildomos informacijos apie įtarimų dėl pažeidimo geografinę apimtį ir apie su juo susijusių produktų rūšis.
37 Bendrasis Teismas pažymi, kad ginčijamo sprendimo motyvai surašyti labai bendrais žodžiais, juos reikia patikslinti ir jie dėl to yra kritikuotini. Vis dėlto galima teigti, kad nuoroda į importo į Europos ekonominę erdvę ribojimus, į rinkų pasidalijimą ir kainų koordinavimą cemento ir susijusių produktų rinkose, aiškinama atsižvelgiant į sprendimą pradėti procedūrą, atitinka minimalų aiškumo lygį, todėl galima daryti išvadą, jog laikytasi Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalyje išdėstytų reikalavimų.
38 Reikia daryti išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas.
39 Šios išvados nepaneigia įvairūs ieškovės pateikti argumentai.
40 Pirma, kiek tai susiję su ieškovės kaltinimu dėl prašomos pateikti informacijos būtinumo nemotyvavimo, pakanka pabrėžti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį Komisija neprivalo pateikti konkrečių motyvų šiuo klausimu. Būtent remdamasi Komisijos nurodytais ketinamais patikrinti įtarimus dėl pažeidimo suinteresuotoji įmonė gali įvertinti prašomos pateikti informacijos būtinumą ir, jei reikia, užginčyti sprendimą dėl prašymo pateikti informacijos Bendrajame Teisme.
41 Antra, kiek tai susiję su kaltinimu dėl nepakankamo motyvavimo paskiriant dviejų savaičių terminą atsakymams į vienuoliktąją klausimų grupę pateikti, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalyje Komisijai nustatyta tik pareiga nurodyti terminą, o ne pateikti motyvus dėl jo trukmės.
42 Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime šiuo klausimu pateikti motyvai, nes ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, jog dešimčiai pirmųjų klausimų grupių skirtas dvylikos savaičių terminas, o dviejų savaičių terminas vienuoliktajai grupei aiškinamas prašomos pateikti informacijos pobūdžiu ir kiekiu bei įtariamų konkurencijos taisyklių pažeidimų sunkumu. Todėl galima teigti, kad Komisija įvertino, jog mažesnis informacijos kiekis, kurį reikia pateikti atsakant į vienuoliktąją klausimų grupę, pateisina trumpesnį atsakymams skirtą terminą.
43 Trečia, dėl ieškovės argumentų, kad ginčijamo sprendimo motyvavimas nesudaro galimybės suprasti Komisijos nuomonės apie ieškovės pateiktas pastabas 2010 m. gruodžio 6 d. rašte, reikia atsakyti, kad Komisija taip pat neprivalėjo pateikti konkrečių motyvų šiuo klausimu. Vis dėlto galima pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog į šias pastabas prireikus buvo atsižvelgta sudarant klausimyną, kuris pateiktas ginčijamo sprendimo I priede.
44 Todėl reikia atmesti ieškinio ketvirtąjį pagrindą ir ieškinio antrojo pagrindo pirmą dalį.
Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su sprendimo pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį priėmimo neproporcingumu
45 Ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas proporcingumo principas, nes šios bylos aplinkybėmis būtų pakakę remiantis Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalimi atsiųsti paprastą prašymą pateikti informacijos. Savo argumentus ji grindžia, be kita ko, aplinkybe, kad, priešingai nei kitoms sprendime pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį nurodytoms bendrovėms, Komisija jai iš anksto neatsiuntė prašymo pateikti informacijos pagal to straipsnio 2 dalį. Ji taip pat mano, kad Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsniu padaryti pakeitimai, palyginti su padėtimi, kuri buvo galiojant 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17 Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81 ir 82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 11 straipsniui, nereiškia, kad Komisija, nesilaikydama proporcingumo principo, gali laisvai nuspręsti, ar prašymą pateikti informacijos pateikti nusiunčiant prašymą, ar priimant sprendimą.
46 Komisija prašo atmesti šį pagrindą.
47 Remiantis nusistovėjusia teismų praktika darytina išvada, kad pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina teisėtiems atitinkamo teisės akto tikslams pasiekti, o kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, ir atsiradę nepalankūs padariniai neturi būti neproporcingi numatytiems tikslams (2001 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jippes ir kt., C‑189/01, Rink. p. I‑5689, 81 punktas).
48 Pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalį Komisija turi teisę prašyti pateikti informacijos „paprastu prašymu ar sprendimu“, tačiau šioje nuostatoje nepasakyta, kad sprendimas turi būti priimtas prieš tai pateikus „paprastą prašymą“. Tuo Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnis skiriasi nuo Reglamento Nr. 17 11 straipsnio, kurio 5 dalyje buvo numatyta galimybė sprendimu pateikti prašymą dėl informacijos, jei išankstinis prašymas pateikti informacijos būtų neveiksmingas.
49 Priešingai, nei savo rašytinėse pastabose teigia Komisija, reikia pažymėti, kad sprendimas, kurį ji turi priimti pasirinkdama paprastą prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį arba sprendimą dėl prašymo pateikti informacijos pagal to paties reglamento 18 straipsnio 3 dalį, priklauso nuo proporcingumo kontrolės. Tai aiškiai matyti iš šio sprendimo 47 punkte pateiktos paties proporcingumo principo apibrėžties, nes jame pažymėta, kad „kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią“. Taip pat galima pažymėti, kad Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalimi Komisijai suteiktas pasirinkimas yra analogiškas jos pasirinkimui iš patikrinimo, atliekamo paprastu pavedimu, ir patikrinimo, kurį atlikti nurodoma sprendimu pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnį. Šiuo klausimu priimtą sprendimą gali įvertinti Sąjungos teismas, nagrinėdamas, ar laikomasi proporcingumo principo (1980 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo National Panasonic prieš Komisiją, 136/79, Rink. p. 2033, 29 punktas ir 2002 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Roquette Frères, C‑94/00, Rink. p. I‑9011, 77 punktas; 2007 m. kovo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo France Télécom prieš Komisiją, T‑340/04, Rink. p. II‑573, 147 punktas).
50 Atsižvelgiant į teismų praktikoje nusistovėjusį palankų požiūrį į patikrinimo, kurį atlikti nurodoma sprendimu, taikymo proporcingumo kontrolę paaiškėja, kad tokia kontrolė, atsižvelgiant į turimą pasirinkimą iš paprasto prašymo pateikti informacijos ir sprendimo, turi priklausyti nuo būtinybės atlikti tinkamą tyrimą paisant bylos ypatumų (šio sprendimo 49 punkte minėtų sprendimų National Panasonic prieš Komisiją 29 punktas; Roquette Frères 77 punktas ir France Télécom prieš Komisiją 147 punktas).
51 Šiuo atveju reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad ginčijamame sprendime atliekamas tyrimas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, kuriuos vykdant dalyvauja ne tik ieškovė, bet ir septynios kitos cemento sektoriuje veikiančios įmonės.
52 Sprendimas skiriasi nuo paprasto prašymo pateikti informacijos tuo, kad Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies b punktu ir 24 straipsnio 1 dalies d punktu, gali skirti baudą ar periodines baudas, jei pateikta informacija yra neišsami ar pateikta pavėluotai.
53 Todėl atsižvelgiant į informacijos, kurią reikia surinkti ir patikrinti, kiekį, neatrodo, kad Komisija nepagrįstai ar nepamatuotai ieškovės atžvilgiu iš karto ėmėsi teisinės priemonės, jai suteikiančios didžiausią garantiją, kad ieškovė laiku pateiks išsamų atsakymą.
54 Be to, kadangi sprendimo dėl prašymo pateikti informacijos proporcingumas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į būtinybę atlikti tinkamą tyrimą, ieškovės teiginys, kad jai buvo taikomas skirtingas požiūris, nes kitoms su tyrimu susijusioms įmonėms buvo pateiktas paprastas prašymas pateikti informacijos prieš priimant sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį, turi būti atmestas. Iš tiesų būtinybe atlikti tinkamą tyrimą galima pagrįsti aplinkybę, kad tas pats požiūris netaikomas visoms įmonėms ar įmonių asociacijoms, galinčioms pateikti naudingą informaciją šiam tyrimui atlikti.
55 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija nepažeidė proporcingumo principo, kai priėmė ieškovei skirtą sprendimą dėl prašymo pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį, ir kad ieškinio pirmasis pagrindas turi būti atmestas.
Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio pažeidimu
56 Šis ieškinio pagrindas iš esmės sudarytas iš dviejų dalių. Šio sprendimo 18–44 punktuose jau buvo atsakyta į pirmą dalį, susijusią su nevisiškai aiškiu prašymo pateikti informacijos tikslu. Antroje dalyje ieškovė teigia, kad pirmose dešimties klausimų grupėse prašoma pateikti informacija visiškai nesusijusi su jai inkriminuojamomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl pažeidžiamas Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnis. Konkurencijos teisės pažeidimo egzistavimas negali būti įrodytas pateikus informaciją, kurios reikalaujama dešimtyje pirmųjų klausimų, susijusių su cemento pardavimais per pastaruosius dešimt metų, ir kurią pateikus Komisija turės išsamų vaizdą apie cemento pramonę.
57 Komisija prašo atmesti šį pagrindą.
58 Kaip minėta šio sprendimo 29 punkte, Komisija gali reikalauti pateikti tik tą informaciją, kuria remdamasi ji galėtų patikrinti įtarimus dėl pažeidimo, kuriais grindžiamas atliekamas tyrimas ir kurie nurodyti prašyme pateikti informacijos (šio sprendimo 29 punkte minėto 1991 m. gruodžio 12 d. Sprendimo SEP prieš Komisiją 25 punktas ir 29 punkte minėto Sprendimo Société Générale prieš Komisiją 40 punktas).
59 Atsižvelgiant į didelius Komisijos įgaliojimus atlikti tyrimus ir patikrinimus, būtent ji turi įvertinti informacijos, kurios prašo iš suinteresuotųjų įmonių, reikalingumą (šiuo klausimu žr. 1982 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo AM & S Europe prieš Komisiją, 155/79, Rink. p. 1575, 17 punktą; 1989 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Orkem prieš Komisiją, 374/87, Rink. p. 3283, 15 punktą ir šio sprendimo 49 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères 78 punktą).
60 Dėl Bendrojo Teismo atliekamos šio Komisijos vertinimo kontrolės reikia priminti, kad, remiantis teismų praktika, „reikiamos informacijos“ sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiant Komisijai buvo suteikti aptariami įgaliojimai atlikti tyrimą. Taigi sąsajos tarp prašymo pateikti informacijos ir įtariamo pažeidimo reikalavimas įvykdomas, jeigu šioje procedūros stadijoje minėtas prašymas teisėtai gali būti laikomas turinčiu ryšį su tariamu pažeidimu, t. y. jei Komisija gali pagrįstai įtarti, jog dokumentas padės jai nustatyti įtariamą pažeidimą (šio sprendimo 29 punkte minėto 1991 m. gruodžio 12 d. Sprendimo SEP prieš Komisiją 29 punktas ir 21 punkte minėto Sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją 42 punktas).
61 Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikia pirmuose dešimtyje klausimų prašomos pateikti informacijos, kurios būtinumą ji ginčija, konkrečių pavyzdžių, tačiau apskritai kritikuoja prašymo pateikti informacijos apie cemento pardavimą per pastaruosius dešimt metų reikalingumą. Iš esmės ji ginčija tai, kad buvo priimtas sprendimas dėl prašymo pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį, nes tokiomis aplinkybėmis Komisija veikiau turėjo atlikti kiekvieno ūkio sektoriaus tyrimą, kaip nustatyta Reglamento Nr. 1/2003 17 straipsnyje.
62 Taigi remiantis tik paprasta ieškovės nurodyta aplinkybe, kad pirmose dešimties klausimų grupėse prašoma pateikti informacija susijusi su cemento pardavimu per pastaruosius dešimt metų, negalima daryti išvados, kad šiais klausimais viršijama tai, kas gali būti laikoma reikalinga atsižvelgiant į prašymo pateikti informacijos tikslą, kuris nurodytas šio sprendimo 4 ir 35 punktuose.
63 Šios išvados negalima paneigti dublike išdėstytu ieškovės teiginiu, kad iš esmės prašomos pateikti informacijos kiekis sudaro įspūdį, jog ginčijamas sprendimas yra tiriamojo pobūdžio.
64 Žinoma, yra nustatyta, kad reikalavimas saugoti bet kurio – fizinio ar juridinio – asmens privačios veiklos sferą nuo valstybės institucijų savavališko ar neproporcingo kišimosi yra bendrasis Sąjungos teisės principas (šio sprendimo 21 punkte minėto Sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją 81 punktas).
65 Taip pat reikia pažymėti, kad, siekiant laikytis šio bendrojo principo, sprendimu dėl prašymo pateikti informacijos turi būti siekiama surinkti dokumentus, reikalingus tam tikrų faktinių ir teisinių aplinkybių, apie kurias Komisija jau turi tam tikros informacijos, realumui ir apimčiai patikrinti.
66 Tačiau galimas savavališkas ginčijamo sprendimo pobūdis negali būti įrodytas remiantis prašymo pateikti informacijos apimtimi, nes Komisija gali teisėtai vykdyti plačios apimties tyrimą, jei turi pakankamai rimtų įrodymų, kad įmonė dalyvavo tam tikruose įtariamo pažeidimo, kurį ji ketina patikrinti, epizoduose.
67 Reikia konstatuoti, kad šiuo atveju ieškovė nekelia klausimo ir neprašo Bendrojo Teismo patikrinti, ar Komisija turi pakankamai rimtų įrodymų, kuriais remiantis priimtas ginčijamas sprendimas. Taigi, nesant aiškaus ir motyvuoto ieškovės prašymo, Bendrasis Teismas neturi savo iniciatyva ir remdamasis tik bendru teiginiu, kad prašymas pateikti informacijos yra pernelyg platus, tikrinti, ar Komisija turėjo pakankamai rimtų įrodymų, pagrindžiančių ginčijamo sprendimo priėmimą.
68 Todėl ieškinio antrąjį pagrindą reikia atmesti.
Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su dviejų savaičių termino, skirto atsakyti į vienuoliktąją klausimų grupę, neproporcingumu
69 Ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas proporcingumo principas, nes nustatytas nepakankamas dviejų savaičių terminas atsakymui į vienuoliktąją klausimų grupę pateikti.
70 Komisija prašo atmesti šį pagrindą. Ji mano, kad ieškovė neturi intereso pareikšti ieškinio dėl aptariamo termino, nes atsakymas į vienuoliktąją klausimų grupę buvo pateiktas, o ieškovė užtikrinta, kad jai nebus skirtos baudos, jei prašoma informacija bus pateikta keliais etapais. Komisija taip pat teigia, kad dviejų savaičių terminas buvo pagrįstas ir kad ieškovė fiziškai galėjo per nustatytą terminą pateikti atsakymus į vienuoliktąją klausimų grupę.
71 Nusistovėjusioje teismų praktikoje nustatyta, kad prašymuose pateikti informacijos, kuriuos Komisija pateikia įmonėms, turi būti laikomasi proporcingumo principo, o įmonei nustatyta pareiga pateikti informacijos jai neturi būti neproporcinga našta, palyginti su tyrimo poreikiais (šio sprendimo 29 punkte minėto 1991 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SEP prieš Komisiją 51 punktas; 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑191/98, T‑212/98–T‑214/98, Rink. p. II‑3275, 418 punktas ir šio sprendimo 21 punkte minėto Sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją 81 punktas).
72 Siekiant įvertinti, ar nustačius pareigą per dvi savaites atsakyti į vienuoliktąją klausimų grupę atsiradusi našta gali būti neproporcinga, reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad ieškovei, kaip sprendimo dėl prašymo pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį adresatei, gali būti skirta ne tik vienkartinė arba periodinė bauda už neišsamios informacijos pateikimą, pavėluotą pateikimą arba jos nepateikimą pagal atitinkamai Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies b punktą ir 24 straipsnio 1 dalies d punktą, bet ir bauda pagal to paties reglamento 23 straipsnio 1 dalies b punktą už pateiktą informaciją, kurią Komisija įvertintų kaip netikslią ar iškraipytą.
73 Todėl tyrimas, ar sprendime dėl prašymo pateikti informacijos nustatytas terminas yra tinkamas, yra ypač svarbus. Iš tiesų reikia, kad per tą terminą adresatas galėtų ne tik fiziškai pateikti atsakymą, bet ir įsitikinti, kad pateikta informacija yra išsami, tiksli ir neiškraipyta.
74 Komisijos pateiktą išankstinį klausimą dėl ieškovės suinteresuotumo pateikti šį pagrindą reikia suprasti taip, kad Komisija ginčija ieškovės suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo tiek, kiek tuo sprendimu jai nustatytas dviejų savaičių terminas atsakymui į vienuoliktąją klausimų grupę pateikti. Komisija remiasi aplinkybe, kad dalis prašomos informacijos buvo pateikta praleidus terminą, tačiau ieškovei neskirta bauda, ir kad per pokalbį telefonu jai buvo suteikta galimybė atsakymus pateikti keliais etapais.
75 Šiuo atveju pakanka pažymėti, kad suinteresuotumas pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuriuo nurodoma pateikti informacijos, išlieka net ir tuo atveju, jei adresatas tą sprendimą jau įvykdė. Iš tiesų tokio sprendimo panaikinimas pats savaime gali turėti teisinių pasekmių, pavyzdžiui, įpareigoti Komisiją imtis priemonių Bendrojo Teismo sprendimui įvykdyti ir užkirsti kelią tokios Komisijos praktikos pasikartojimui (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1994 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Scottish Football prieš Komisiją, T‑46/92, Rink. p. II‑1039, 14 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
76 Todėl reikia daryti išvadą, kad ieškovė yra suinteresuota pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo ir turi teisę pateikti pagrindus, kuriuos išnagrinėjęs Bendrasis Teismas, jos nuomone, patenkins jos reikalavimus.
77 Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad Komisija nepateikia jokio įrodymo, kad ieškovei buvo garantuota, jog dėl to, kad prašomą informaciją pateiks keliais etapais (taigi iš dalies ir pasibaigus terminui), jai nebus skirta vienkartinė arba periodinė bauda. Nors šalys sutinka, kad šia tema vyko ieškovės patarėjo ir Komisijos pareigūno pokalbis telefonu, jos nesutaria dėl to pokalbio tikslios reikšmės.
78 Taigi remiantis bylos dokumentais aiškiai matyti tik Komisijos atsisakymas pratęsti atsakymui į vienuoliktąją klausimų grupę skirtą terminą, pateiktas 2011 m. balandžio 12 d. elektroniniame laiške; juo atsakoma į 2011 m. balandžio 11 d. raštu ir 2011 m. balandžio 12 d. elektroniniu laišku ieškovės pateiktą prašymą pratęsti terminą. Darytina išvada, jog už tai, kad ieškovė dalį atsakymo į vienuoliktąją klausimų grupę pateikė pasibaigus nustatytam terminui, Komisija bent teoriškai gali jai skirti baudą pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies b punktą, nepaisant garantijų, kurias Komisija, atrodytų, suteikia savo raštais.
79 Be to, dėl šio sprendimo 72 ir 73 punktuose išdėstytų priežasčių reikia pažymėti, kad dėl nustatytos pareigos per dvi savaites atsakyti į vienuoliktąją klausimų grupę atsiradusios naštos galimas neproporcingumas gali turėti įtakos pateiktų atsakymų išsamumui, tikslumui ir pakankamam aiškumui, o už tai atitinkamomis aplinkybėmis taip pat gali būti skirta bauda pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies b punktą.
80 Ieškovei pateikto 11 klausimo a punkte jos prašoma pateikti visus duomenis apie P. L. ir H. M. vaidmenį, funkcijas ir atsakomybę nuo 2001 m., asmenį, kuriam jie tiesiogiai atsiskaito, ir galiausiai – asmenį ar asmenis, kuriems jie duoda ar duodavo nurodymus. To paties 11 klausimo b punkte prašoma pateikti sąrašą visų P. L. (už laikotarpį nuo 2003 m. iki 2009 m.) ir H. M. (už laikotarpį nuo 2006 m. iki 2008 m.) susitikimų ir kitų kontaktų raštu ir žodžiu su cemento ir susijusių produktų gamintojais ar jų atstovais Vokietijoje dėl cemento ir susijusių produktų. Šiuo tikslu ieškovės prašoma, be kita ko, nurodyti susitikimų datas ir svečių bei dalyvių pavardes, taip pat susirinkimą ar susirikimus organizavusio ar prašiusio juos surengti asmens pavardę ir įmonės pavadinimą, pateikti kitų ieškovės darbuotojų, dalyvavusių šiuose susitikimuose nuo 2001 m. iki 2010 m., pavardes, vaidmenį, pareigas ir atsakomybę. Galiausiai 11 straipsnio c punkte ieškovės prašoma pateikti visus dokumentus, susijusius su minėtais kontaktais ar susitikimais, įskaitant, be kita ko, elektroninius laiškus, darbotvarkes, susitikimų protokolus, kelionės dokumentus, pastabas raštu, ataskaitas ar protokolus.
81 Reikia konstatuoti, kad remiantis ginčijamu sprendimu negalima daryti išvados, kad atliekant tyrimą kilo ypatinga būtinybė nustatyti ypač trumpą terminą prašomai informacijai pateikti atsakant į vienuoliktąją klausimų grupę.
82 Kaip pažymėta šio sprendimo 42 punkte, remiantis ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamąja dalimi galima tik teigti, kad šis terminas gali būti pagrįstas Komisijos nuomone, jog atsakant į šią klausimų grupę reikia pateikti mažiau informacijos.
83 Žinoma, Komisija teisingai primena, kad pagal bendrą kiekvienai įmonei ar įmonių asociacijai tenkančią apdairumo pareigą ieškovė privalo užtikrinti, kad jos knygose ar archyvuose bus tinkamai saugomi duomenys, leidžiantys atsekti jos veiklą, be kita ko, siekiant išsaugoti būtinus įrodymus, jei būtų pradėtos teisminės ar administracinės procedūros (2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo sprendimo Heineken Nederland ir Heineken prieš Komisiją, T‑240/07, Rink. p. II‑3355, 301 punktas).
84 Vis dėlto, kadangi atsakant į vienuoliktąją klausimų grupę reikia nurodyti, be kita ko, visus, net pačius neformaliausius, dviejų ieškovės darbuotojų kontaktus su cemento ir susijusių produktų gamintojais ar jų atstovais Vokietijoje, kurie įvyko atitinkamai per trejų ir septynerių metų laikotarpį, Bendrasis Teismas pažymi, kad, nepaisant pareigos saugoti duomenis, nėra lengva prašomą informaciją surinkti, sutvarkyti ir patikrinti.
85 Be to, dėl šio sprendimo 73 punkte išdėstytų priežasčių reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad per nustatytą terminą ieškovė privalo turėti galimybę įsitikinti, kad pateikta informacija yra išsami, tiksli ir neiškraipyta.
86 Reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į prašomos pateikti informacijos pobūdį, dviejų savaičių terminas atsakymui pateikti yra nepakankamas, kad tą informaciją būtų galima surinkti ir įsitikinti, kad pateiktas atsakymas yra išsamus, tikslus ir neiškraipytas.
87 Darytina išvada, kad pareigos atsakyti į šiuos klausimus per tokį terminą nustatymas yra neproporcinga našta, kaip tai suprantama remiantis šio sprendimo 71 punkte nurodyta teismų praktika.
88 Šios išvados nepaneigia Komisijos primenama aplinkybė, kad 2010 m. lapkričio 19 d. rašte ji įspėjo ieškovę apie ketinimą adresuoti jai sprendimą dėl prašymo pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį ir pateikė klausimyno projektą, kuriame išdėstyta vienuoliktoji klausimų grupė iš esmės buvo identiška galutiniame klausimyne pateiktai vienuoliktajai klausimų grupei.
89 Dėl šio aspekto pakanka pažymėti, kad šio rašto 4 dalyje Komisija visiškai nedviprasmiškai parašė, jog „pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį priimtą sprendimą Schwenk suteikiamas dviejų mėnesių terminas teisingai, išsamiai ir neiškraipytai atsakyti į sprendime pateiktą klausimyną“.
90 Taigi aplinkybė, jog ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis, kad jai bus suteiktas dviejų mėnesių terminas atsakyti į vienuoliktąją klausimų grupę, bet kuriuo atveju neleidžia atsižvelgti į 2010 m. lapkričio 19 d. rašte išdėstytą įspėjimą vertinant pareigos į šią klausimų grupę atsakyti per dvi savaites proporcingumą.
91 Dėl Komisijos daromos nuorodos į jos Pranešimo dėl bylų, susijusių su SESV 101 ir 102 straipsniais, nagrinėjimo geriausios patirties (OL C 308, 2011, p. 6) 38 punktą pakanka pažymėti, kad ji yra nereikšminga.
92 Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, jog remiantis šio pranešimo 38 punktu darytina išvada, kad pagal bendrąją taisyklę nustatomas bent dviejų savaičių terminas, tačiau jis gali būti trumpesnis, kai prašymų apimtis yra nedidelė. Taip veikiau išreiškiama mintis, kad, Komisijos nuomone, dviejų savaičių terminas pagal bendrąją taisyklę yra minimalus reikalavimas. Tačiau šiuo atveju atsižvelgiant į darbo apimtį, susijusią su prašomos informacijos surinkimu, sutvarkymu ir patikrinimu, nustatytas dviejų savaičių terminas mažų mažiausiai yra neproporcingas.
93 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia pritarti šiam ieškinio pagrindui.
94 Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatyta, kad priedai yra ginčijamo sprendimo sudedamoji dalis. Skaitant I priedą, kuriame pateiktas klausimynas, paaiškėja, kad vienuoliktosios klausimų grupės niekaip negalima susieti su likusiu klausimynu.
95 Todėl reikia panaikinti tik tą ginčijamo sprendimo dalį, kurioje ieškovės prašoma atsakyti į to sprendimo I priede esančiame klausimyne pateiktą vienuoliktąją klausimų grupę, o ieškinio penktojo pagrindo nagrinėti nebereikia, nes jis susijęs išimtinai su vienuoliktąja klausimų grupe.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
96 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal tos pačios nuostatos 3 dalies pirmą pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims.
97 Kadangi šiuo atveju ieškinys buvo iš dalies patenkintas, ginčo aplinkybės būtų teisingai įvertintos nusprendus, jog Komisija padengia trečdalį savo ir trečdalį ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, o pastaroji padengia du trečdalius savo ir du trečdalius Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2011 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą C(2011) 2367 galutinis dėl procedūros pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį taikymo (byla COMP/39520 – Cementas ir susiję produktai) tiek, kiek tas sprendimas susijęs su jo I priede esančiame klausimyne pateikta vienuoliktąja klausimų grupe.
2. Schwenk Zement KG padengia du trečdalius savo ir du trečdalius Europos Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Komisija padengia trečdalį savo ir trečdalį Schwenk Zement patirtų bylinėjimosi išlaidų.
3. Atmesti likusią ieškinio dalį.
Dittrich | Wiszniewska-Białecka | Prek |
Paskelbta 2014 m. kovo 14 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.