Byla C‑209/13

Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Bendra finansinių sandorių mokesčio sistema – Leidimas tvirčiau bendradarbiauti pagal SESV 329 straipsnio 1 dalį – Sprendimas 2013/52/ES – Ieškinys dėl panaikinimo pažeidus SESV 327 ir 332 straipsnius ir tarptautinę paprotinę teisę“

Santrauka – 2014 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1.        Teismo procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Bylos dalyko nustatymas – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka – Nedviprasmiškas ieškovo reikalavimų formulavimas

(Teisingumo Teismo procedūros reglamento 120 straipsnio c punktas)

2.        Europos Sąjunga – Tvirtesnis bendradarbiavimas – Sprendimas leisti tvirčiau bendradarbiauti – Ieškinys dėl šio sprendimo panaikinimo – Teisminė kontrolė – Ribos

(SESV 20 straipsnis; SESV 326–334 straipsniai)

3.        Europos Sąjunga – Tvirtesnis bendradarbiavimas – Finansinių sandorių mokesčio nustatymas – Sprendimas 2013/52 – Nuostatų dėl apmokestinimo principų ir išlaidų, susijusių su šiuo bendradarbiavimu, nebuvimas šiame sprendime – Šio sprendimo įtaka nedalyvaujančiosioms valstybėms narėms, kurios negalima nagrinėti, nes nenustatyti apmokestinimo šiuo mokesčiu principai

(Tarybos sprendimas 2013/52)

1.        Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 30–32 punktus)

2.        Nagrinėjant ieškinį dėl Tarybos sprendimo, kuris priimtas dėl leidimo tvirčiau bendradarbiauti pagal SESV 329 straipsnį, panaikinimo Teisingumo Teismo kontrolė apima klausimą, ar šis sprendimas per se galioja, atsižvelgiant į, be kita ko, nuostatas, įtvirtintas ESS 20 straipsnyje ir SESV 326–334 straipsniuose, kuriuose apibrėžiamos turinio ir procedūros sąlygos tokiam leidimui suteikti.

Ši kontrolė neturi būti painiojama su kontrole, kuri gali būti vykdoma nagrinėjant vėlesnį ieškinį dėl akto, priimto įgyvendinant leistą tvirtesnį bendradarbiavimą, panaikinimo.

(žr. 33, 34 punktus)

3.        Pagal Sprendimą 2013/52, kuriuo leidžiamas tvirtesnis bendradarbiavimas finansinių sandorių mokesčio srityje, siekiama vienuolikai valstybių narių leisti taikant atitinkamas Sutarčių nuostatas pradėti tvirčiau bendradarbiauti tarpusavyje nustatant bendrą finansinių sandorių mokesčio (toliau – FSM) sistemą.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, pirma, apmokestinimo principai („kitos sandorio šalies principas“ ir „išleidimo vietos principas“) nėra šio sprendimo sudedamieji elementai. Antra, ginčijamame sprendime nėra jokios nuostatos dėl išlaidų, susijusių su juo leidžiamo tvirtesnio bendradarbiavimo įgyvendinimu, klausimo.

Be to, ir neatsižvelgiant į tai, ar „išlaidų, atsirandančių įgyvendinant tvirtesnį bendradarbiavimą“, sąvoka, kaip tai suprantama pagal SESV 332 straipsnį, apima išlaidas, susijusias su savitarpio pagalba ir administraciniu bendradarbiavimu, galimos būsimo FSM įtakos nedalyvaujančiųjų valstybių narių administracinėms išlaidoms klausimo negalima nagrinėti kol nebus galutinai nustatyti apmokestinimo šiuo mokesčiu principai įgyvendinant ginčijamu sprendimu leistą tvirtesnį bendradarbiavimą.

(žr. 36–38 punktus)