Language of document : ECLI:EU:T:2022:736

BENDROJO TEISMO SPRENDIMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)

2022 m. lapkričio 30 d.(*)

„Institucinė teisė – EESRK narys – 2019 finansinių metų EESRK biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūra – Parlamento rezoliucija, kurioje nurodyta, kad ieškovas vykdė psichologinį priekabiavimą – Ieškinys dėl panaikinimo – Aktas, dėl kurio negalima pareikšti ieškinio – Nepriimtinumas – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Asmens duomenų apsauga – Nekaltumo prezumpcija – Konfidencialumo pareiga – Gero administravimo principas – Proporcingumas – Pakankamai sunkus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas“

Byloje T‑401/21

KN, atstovaujamas advokatų M. Casado García-Hirschfeld ir M. Aboudi,

ieškovas,

prieš

Europos Parlamentą, atstovaujamą R. Crowe, C. Burgos ir M. Allik,

atsakovą,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija),

kurį per pasitarimus sudarė pirmininkas M. van der Woude, teisėjai J. Svenningsen (pranešėjas), C. Mac Eochaidh, T. Pynnä ir J. Laitenberger,

posėdžio sekretorius L. Ramette, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

įvykus 2022 m. rugsėjo 14 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškinyje ieškovas KN prašo, pirma, remiantis SESV 263 straipsniu panaikinti 2021 m. balandžio 28 d. Europos Parlamento sprendimą (ES, Euratomas) 2021/1552 dėl Europos Sąjungos 2019 finansinių metų bendrojo biudžeto įvykdymo patvirtinimo, VI skirsnis – Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (OL L 340, 2021, p. 140, toliau – ginčijamas sprendimas) ir 2021 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento rezoliuciją (ES) 2021/1553 su pastabomis, sudarančiomis neatskiriamą sprendimo dėl Europos Sąjungos 2019 finansinių metų bendrojo biudžeto įvykdymo patvirtinimo, VI skirsnis – Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, dalį (OL L 340, 2021, p. 141, toliau – ginčijama rezoliucija) (toliau kartu su ginčijamu sprendimu – ginčijami aktai), ir, antra, remiantis SESV 268 straipsniu, atlyginti dėl ginčijamų aktų jo patirtą žalą.

 Ginčo aplinkybės

2        Ieškovas yra Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) narys. Nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2020 m. spalio mėn. jis buvo Darbdavių grupės (toliau – I grupė) pirmininkas.

3        2018 m. gruodžio 6 d. Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF), gavusi pranešimų dėl ieškovo elgesio su kitais EESRK nariais ir darbuotojais, pradėjo tyrimą dėl ieškovo.

4        2020 m. sausio 16 d. raštu OLAF pranešė ieškovui, kad tyrimas užbaigtas ir ataskaita (toliau – OLAF ataskaita) perduota Belgijos federalinei prokuratūrai ir EESRK pirmininkui. OLAF, be kita ko, padarė išvadą, kad ieškovas priekabiavo prie dviejų EESRK darbuotojų, ir rekomendavo EESRK apsvarstyti galimybę pradėti procedūrą pagal EESRK narių elgesio kodekso 8 straipsnį, taip pat imtis „visų būtinų priemonių, kad būtų užkirstas kelias bet kokiam tolesniam [ieškovo] priekabiavimui darbo vietoje“, o Belgijos federalinei prokuratūrai – kreiptis į teismą, nes OLAF ataskaitoje konstatuotos faktinės aplinkybės gali būti laikomos nusikalstama veika, kaip tai suprantama pagal Belgijos baudžiamojo kodekso 442bis straipsnį.

5        2020 m. gegužės 13 d. Europos Parlamentas priėmė Sprendimą (ES) 2020/1984 dėl Europos Sąjungos 2018 finansinių metų bendrojo biudžeto įvykdymo patvirtinimo, VI skirsnis – Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (OL L 417, 2020, p. 469); juo Parlamentas atidėjo sprendimo, kuriuo EESRK Generaliniam sekretoriui patvirtinama, kad EESRK 2018 finansinių metų biudžetas yra įvykdytas, priėmimą.

6        Kitą dieną Parlamentas priėmė Rezoliuciją (ES) 2020/1985 su pastabomis, sudarančiomis neatskiriamą sprendimo dėl Europos Sąjungos 2018 finansinių metų bendrojo biudžeto įvykdymo patvirtinimo, VI skirsnis – Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, dalį (OL L 417, 2020, p. 470). Šios rezoliucijos 6 punkte iš esmės nurodyta, kad Parlamentas tikisi, jog EESRK informuos jį apie priemones, kurių imtasi siekiant atsižvelgti į OLAF ataskaitą.

7        2020 m. birželio 9 d. EESRK biuras ėmėsi kelių priemonių, kad įvykdytų OLAF rekomendacijas. Visų pirma EESRK pasiūlė ieškovui atsistatydinti iš I grupės pirmininko pareigų ir atsiimti kandidatūrą EESRK prezidiumo rinkimuose ir, antra, nušalino jį nuo bet kokios vadovavimo ir personalo valdymo veiklos.

8        2020 m. liepos 7 d. raštu EESRK pirmininkas pranešė Parlamentui apie 2020 m. birželio 9 d. EESRK biuro nustatytas priemones.

9        2020 m. liepos 15 d. sprendimu EESRK plenarinė asamblėja Auditorat du travail de Bruxelles (Briuselio darbo auditorių kolegija, Belgija) prašymu panaikino ieškovo imunitetą. Vėliau 2020 m. liepos 28 d. sprendime EESRK plenarinė asamblėja nusprendė, kad šis organas pareikš civilinį ieškinį byloje, iškeltoje ieškovui Tribunal correctionnel de Bruxelles (Briuselio baudžiamųjų bylų teismas, Belgija).

10      2020 m. spalio 20 d. Europos Parlamento sprendime (ES) 2020/2046 dėl Europos Sąjungos 2018 finansinių metų bendrojo biudžeto įvykdymo patvirtinimo, VI skirsnis – Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) (OL L 420, 2020, p. 16) Parlamentas galutinai atsisakė EESRK Generaliniam sekretoriui patvirtinti EESRK 2018 finansinių metų biudžeto įvykdymą. Šioje rezoliucijoje Parlamentas, be kita ko, išreiškė susirūpinimą dėl tolesnių EESRK veiksmų, susijusių su OLAF ataskaita.

11      2021 m. kovo 25 d. Parlamento Biudžeto kontrolės komitetas (toliau – CONT), vykdydamas 2019 finansinių metų biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūrą, pateikė ataskaitą, joje rekomendavo EESRK Generaliniam sekretoriui patvirtinti, kad 2019 finansinių metų biudžetas yra įvykdytas.

12      2021 m. balandžio 28 d. Parlamentas priėmė ginčijamą sprendimą, juo nusprendė patvirtinti EESRK Generaliniam sekretoriui, kad šios įstaigos 2019 finansinių metų biudžetas yra įvykdytas.

13      Kitą dieną Parlamentas priėmė ginčijamą rezoliuciją, joje, be kita ko, nurodyta:

„Atsisakymas patvirtinti 2018 m. biudžeto įvykdymą, interesų konfliktas, priekabiavimas, informavimas apie pažeidimus

[Parlamentas]

66. primena, kad keletas darbuotojų ilgą laiką kentė tuometinio I grupės pirmininko psichologinį priekabiavimą; apgailestauja, kad Komitete taikomomis kovos su priekabiavimu priemonėmis nepavyko greičiau išspręsti šio klausimo ir imtis taisomųjų veiksmų dėl to, jog atitinkamas narys ėjo aukšto lygio pareigas; <…> kritikuoja, kad Komitetas sugaišo daug laiko, kol ėmėsi reikalingų priemonių Komiteto darbo tvarkos taisyklėms ir elgesio kodeksui pakoreguoti, siekdamas, kad tokia situacija ateityje nesikartotų <…>

68. atkreipia dėmesį į tai, kad dėl Komiteto netinkamų veiksmų šiuo atveju prarasta daug viešųjų lėšų dėl teisinių išlaidų, laikinojo nedarbingumo atostogų, nukentėjusiųjų apsaugos, sumažėjusio našumo, biuro ir kitų organų posėdžių ir kt.; todėl mano, kad tai kelia susirūpinimą dėl atskaitomybės, biudžeto kontrolės ir gero žmogiškųjų išteklių valdymo Sąjungos institucijose, įstaigose, biuruose ir agentūrose <…>

69. primena, jog Parlamentas atsisakė Komiteto Generaliniam sekretoriui suteikti patvirtinimą dėl 2018 finansinių metų biudžeto įvykdymo, be kita ko, dėl akivaizdaus rūpestingumo pareigos pažeidimo ir administracijos veiksmų stokos, taip pat dėl finansinių pasekmių; primena Komitetui, kad atsisakymas patvirtinti biudžeto įvykdymą yra rimta problema, kuriai spręsti reikia imtis skubių veiksmų; labai apgailestauja dėl to, kad buvęs žmogiškųjų išteklių ir finansų direktorius (dabartinis Generalinis sekretorius) nesiėmė ryžtingų veiksmų, visų pirma prevencijos ir žalos atlyginimo priemonių, tol, kol buvo atsisakyta patvirtinti 2018 m. biudžeto įvykdymą;

70. pažymi, kad per 2018 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūrą ir dalį šios 2019 m. procedūros Generalinis sekretorius negalėjo Parlamento Biudžeto kontrolės komitetui pateikti pakankamos, skaidrios ir patikimos informacijos <…>

75. <…> yra susirūpinęs dėl to, kad narys, kuris buvo pripažintas atsakingu už priekabiavimą, vis dar dirbo biure po OLAF rekomendacijos ir sugebėjo užtikrinti naujo narių elgesio kodekso priėmimo atidėjimą <…>

80. <…> yra labai susirūpinęs dėl to, kad nusikalstamos veikos vykdytojas Tarybos buvo paskirtas nariu naujai kadencijai, taip pat dėl to, kad aukoms ir pranešėjams kyla pavojus, [kad] jis arba jį Komitete palaikantys asmenys gali imtis atsakomųjų veiksmų; pabrėžia, jog faktas, kad jis nepripažįsta padarytų pažeidimų ir neapgailestauja dėl jų, rodo visišką savianalizės ir pagarbos aukoms stygių <…>

83. pažymi, kad 2020 m. liepos 15 d. ir 16 d. plenariniuose Komiteto posėdžiuose buvo patvirtintas 2020 m. birželio 9 d. Biuro sprendimas prie proceso, kurį Briuselio darbo auditorius pradės Briuselio [baudžiamųjų bylų] teisme, prisijungti kaip civilinei bylos šaliai; pažymi, kad Briuselio darbo auditorius buvo informuotas apie nario imuniteto panaikinimą, tačiau daugiau informacijos apie procesą iki šiol negauta. <…>“

 Šalių reikalavimai

14      Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą ir ginčijamą rezoliuciją,

–        priteisti iš Parlamento 100 000 EUR sumą jo patirtai neturtinei žalai atlyginti,

–        priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

15      Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį dėl panaikinimo kaip nepriimtiną ir – subsidiariai –kaip nepagrįstą,

–        atmesti ieškinį dėl žalos atlyginimo kaip nepriimtiną ir – subsidiariai – kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

16      Nors Parlamentas formaliai nepareiškė nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pagal Procedūros reglamento 130 straipsnį, jis tvirtina, kad reikalavimai dėl panaikinimo ir žalos atlyginimo yra nepriimtini.

 Dėl reikalavimo dėl panaikinimo priimtinumo

17      Parlamentas tvirtina, pirma, kad ginčijamais aktais, kurių vienintelis adresatas yra EESRK, nesiekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių, kuriomis pakeičiama trečiųjų asmenų teisinė padėtis. Antra, jis teigia, kad ginčijami aktai nėra nei tiesiogiai, nei konkrečiai susiję su ieškovu, todėl jis neturi teisės pareikšti ieškinio dėl šių aktų.

18      Ieškovas ginčija šiuos argumentus ir iš esmės teigia, kad ginčijami aktai yra jo nenaudai priimti aktai, kiek jie susiję su tariamu priekabiavimu. Šiuo klausimu ieškovas nurodo, kad, atsižvelgiant į jų paskelbimą, šie aktai turėjo tiesioginį poveikį jo reputacijai ir orumui, nes ieškovas individualizuojamas taip pat kaip ir šių aktų adresatas.

19      Pirmiausia, kadangi ginčijamoje rezoliucijoje pateiktos pastabos, kurios yra ginčijamo sprendimo sudedamoji dalis, reikia kartu išnagrinėti reikalavimo panaikinti ginčijamus aktus priimtinumą.

20      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovas prašo panaikinti ne tą ginčijamų aktų dalį, kurioje Parlamentas EESRK Generaliniam sekretoriui patvirtino, kad 2019 finansinių metų biudžetas yra įvykdytas, o tik tiek, kiek ginčijamoje rezoliucijoje jis buvo nurodytas arba bent jau galėjo būti nustatytas kaip psichologiškai priekabiavęs asmuo.

21      Kitaip tariant, ieškovas prašo panaikinti ginčijamus aktus tik tiek, kiek tam tikros ginčijamoje rezoliucijoje pateiktos pastabos, kurios yra ginčijamo sprendimo sudedamoji dalis, susijusios su juo, ir neginčija minėto sprendimo, kuriuo Parlamentas patvirtino EESRK biudžeto įvykdymą, rezoliucinės dalies.

22      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tik akto rezoliucinė dalis gali turėti teisinių pasekmių ir sukelti žalą, neatsižvelgiant į motyvus, kuriais grindžiamas šis aktas. Vis dėlto ieškinys dėl panaikinimo negali būti pareikštas dėl pačių sprendimo motyvuose pateiktų vertinimų ir jiems Sąjungos teismų teisėtumo kontrolė gali būti taikoma tik tiek, kiek, būdami žalą sukeliančio akto motyvai, jie yra būtinas šio akto rezoliucinės dalies pagrindas (šiuo klausimu žr. 1992 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo NBV ir NVB / Komisija, T‑138/89, EU:T:1992:95, 31 punktą ir 2012 m. vasario 1 d. Sprendimo Valonijos regionas / Komisija, T‑237/09, EU:T:2012:38, 45 punktą).

23      Šiuo atveju ginčijamoje rezoliucijoje pateiktos pastabos, susijusios su ieškovu, nėra būtinas ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies pagrindas. Parlamentas nusprendė patvirtinti EESRK Generaliniam sekretoriui 2019 finansinių metų EESRK biudžeto įvykdymą, neatsižvelgdamas į ginčijamos rezoliucijos dalį, iš kurios galima nustatyti, kad ieškovas vykdė psichologinio priekabiavimo veiksmus.

24      Taigi ieškinys dėl panaikinimo Bendrajame Teisme negali būti pareikštas dėl pačios ginčijamoje rezoliucijoje esančios nuorodos į ieškovą kaip į psichologiškai priekabiavusį asmenį ir bet kuriuo atveju, nesant galimybės susieti šios nuorodos su ginčijamo sprendimo rezoliucine dalimi, ji negali būti teisėtumo kontrolės Europos Sąjungos Teisingumo Teisme objektas.

25      Ieškovo argumentas, kad su juo susijusi ginčijamos rezoliucijos dalis yra jam nenaudinga, nepaneigia šios išvados. Iš ieškovo nėra atimta galimybė kreiptis į teismą, nes SESV 268 straipsnyje ir 340 straipsnio antroje pastraipoje numatytas ieškinys dėl deliktinės atsakomybės tebėra galimas, jei dėl nagrinėjamų Parlamento veiksmų gali kilti Sąjungos atsakomybė (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Reynolds Tobacco ir kt. / Komisija, C‑131/03 P, EU:C:2006:541, 82 punktą).

26      Jei reikalavimo dėl panaikinimo ir reikalavimo atlyginti žalą dalykas sutampa, atmetęs reikalavimą dėl panaikinimo kaip nepriimtiną dėl to, kad nėra akto, kurį ieškovas galėtų ginčyti, Bendrasis Teismas gali prireikus remtis šio reikalavimo pagrindais ir jį pagrindžiančiais argumentais, siekdamas įvertinti veiksmų, dėl kurių Parlamentui priekaištaujama, teisėtumą, nagrinėdamas reikalavimą atlyginti žalą (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija / Strack, T‑526/08 P, EU:T:2010:506, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikalavimas dėl panaikinimo turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

 Dėl reikalavimo atlyginti žalą priimtinumo

28      Pripažindamas, kad prašymas atlyginti žalą būtų priimtinas, jeigu ieškovas kartu nebūtų prašęs panaikinti ginčijamus aktus, Parlamentas vis dėlto teigia, kad nagrinėjamu atveju reikalavimas atlyginti žalą turėtų būti atmestas kaip nepriimtinas remiantis jurisprudencija, pagal kurią reikalavimai atlyginti turtinę ar neturtinę žalą turi būti atmesti, jeigu jie glaudžiai susiję su reikalavimais dėl panaikinimo, kurie patys buvo atmesti kaip nepagrįsti arba nepriimtini.

29      Žinoma, pagal viešosios tarnybos srityje suformuotą jurisprudenciją, jei reikalavimas atlyginti žalą yra glaudžiai susijęs su reikalavimu dėl panaikinimo, kaip yra nagrinėjamu atveju, atmetus šį reikalavimą kaip nepriimtiną arba kaip nepagrįstą, taip pat atmetamas reikalavimas atlyginti žalą (šiuo klausimu žr. 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Connolly / Komisija, C‑274/99 P, EU:C:2001:127, 129 punktą ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Martínez Valls / Parlamentas, T‑214/02, EU:T:2003:254, 43 punktą).

30      Vis dėlto, ypač kalbant apie ieškinio dėl akto panaikinimo nepriimtinumo atvejį, ši jurisprudencija buvo suformuota bylose, kuriose ieškovai arba neginčijo ieškiniu dėl panaikinimo aktų, dėl kurių buvo patirta jų nurodyta žala, arba padarė tai pavėluotai (2018 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Cocchi ir Falcione / Komisija, T‑724/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:759, 82 punktas). Kadangi šia jurisprudencija siekiama neleisti apeiti teisių gynimo priemonių, ji taikoma tik tais atvejais, kai tariama žala buvo patirta tik dėl galutiniu tapusio akto, kurį suinteresuotasis asmuo galėjo ginčyti, pareikšdamas ieškinį dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2005 m. gegužės 4 d. Nutarties Holcim (France) / Komisija, T‑86/03, EU:T:2005:157, 50 punktą).

31      Taigi nagrinėjamu atveju tam, kad būtų atmestas Parlamento nurodytas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas, pakanka pažymėti, jog reikalavimai dėl panaikinimo buvo atmesti kaip nepriimtini dėl to, kad nėra akto, kurį galima ginčyti, o ne dėl to, kad ieškovas neginčijo šio akto arba jį ginčijo pavėluotai.

32      Tokiomis aplinkybėmis reikalavimas atlyginti žalą yra priimtinas.

 Dėl reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo

33      Sąjungos deliktinės atsakomybės, kaip ji suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, atsiradimas siejamas su trijų kumuliacinių sąlygų įvykdymu, t. y. veiksmų, kuriais kaltinama Sąjungos institucija, neteisėtumu, žalos realumu ir priežastinio ryšio tarp šios institucijos veiksmų ir nurodytos žalos buvimu (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Chrysostomides & Co. ir kt., C‑597/18 P, C‑598/18 P, C‑603/18 P ir C‑604/18 P, EU:C:2020:1028, 79 punktą).

34      Jeigu viena iš šių sąlygų neįvykdyta, turi būti atmestas visas ieškinys ir nereikia nagrinėti kitų Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (žr. 2021 m. vasario 25 d. Sprendimo Dalli / Komisija, C‑615/19 P, EU:C:2021:133, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35      Nagrinėjamu atveju, siekdamas įrodyti, kad Parlamentas veikė neteisėtai, ieškovas nurodo keturis priekaištus, grindžiamus teisės normų, kuriomis teisės subjektams siekiama suteikti teises, pažeidimu, t. y. pirma, teisės į asmens duomenų apsaugą, antra, nekaltumo prezumpcijos principo, trečia, OLAF tyrimų konfidencialumo principo ir, ketvirta, teisės į gerą administravimą ir proporcingumo principo pažeidimu.

 Dėl pirmojo priekaišto, grindžiamo teisės į asmens duomenų apsaugą pažeidimu

36      Ieškovas teigia, kad jo asmens duomenų paskelbimas ginčijamoje rezoliucijoje nėra teisėtas duomenų tvarkymas, kaip tai suprantama pagal 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 dėl fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, organams, tarnyboms ir agentūroms tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 45/2001 ir Sprendimas Nr. 1247/2002/EB (OL L 295, 2018, p. 39), 5 straipsnį.

37      Konkrečiai kalbant, ieškovas teigia, kad jo asmens duomenų tvarkymas nebuvo būtinas siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punktą, nes OLAF savo ataskaitoje padarė išvadą, kad ieškovo elgesys neturėjo jokio finansinio poveikio Sąjungos biudžetui. Vadinasi, su juo susijusios informacijos paskelbimas nebuvo būtinas siekiant priimti sprendimą dėl EESRK biudžeto įvykdymo patvirtinimo.

38      Parlamentas ginčija šiuos argumentus.

39      Pagal Reglamento 2018/1725 5 straipsnio 1 dalies a punktą asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju ir tik tiek, kiek jis yra būtinas siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant Sąjungos institucijai ar organui pavestus viešosios valdžios įgaliojimus.

40      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal ESS 14 straipsnį Parlamentas kartu su Europos Sąjungos Taryba vykdo teisėkūros ir biudžetines funkcijas, taip pat politinės kontrolės ir konsultavimo funkcijas, laikydamasis Sutartyse nustatytų sąlygų. Vykdydamas SESV 319 straipsnyje numatytą demokratinę viešųjų lėšų naudojimo kontrolę Parlamentas turi didelę diskreciją, kiek tai susiję su jo pastabomis dėl to, kaip Sąjungos institucijos ir įstaigos įvykdė su jomis susijusį biudžeto skirsnį.

41      Be to, institucijos turi tam tikrą diskreciją nustatyti, kiek asmens duomenų tvarkymas gali būti būtinas vykdant viešosios valdžios institucijoms patikėtą užduotį (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 20 d. Sprendimo Oikonomopoulos / Komisija, T‑483/13, EU:T:2016:421, 57 punktą (nepaskelbtas Rink.) ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42      Taigi ieškovo argumentai rodo, kad reikia patikrinti, ar Parlamentas neviršijo savo diskrecijos, kai nusprendė, kad ieškovo asmens duomenų tvarkymas buvo būtinas jam vykdant viešojo intereso užduotį patikrinti EESRK biudžeto vykdymą 2019 finansiniais metais.

43      Nagrinėjamu atveju reikia priminti, pirma, kad Parlamentas, tikrindamas 2018 finansinių metų biudžeto vykdymą, atsisakė patvirtinti EESRK biudžeto įvykdymą, nes, be kita ko, manė, kad priemonės, kurių ėmėsi ši institucija, siekdama atsižvelgti į OLAF ataskaitą ir išvengti tokios situacijos pasikartojimo ateityje, iš esmės buvo nepakankamos.

44      Pagal 2018 m. liepos 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) 2018/1046 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1296/2013, (ES) Nr. 1301/2013, (ES) Nr. 1303/2013, (ES) Nr. 1304/2013, (ES) Nr. 1309/2013, (ES) Nr. 1316/2013, (ES) Nr. 223/2014, (ES) Nr. 283/2014 ir Sprendimas Nr. 541/2014/ES, bei panaikinamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 (OL L 193, 2018, p. 1), 262 straipsnio 2 dalį Parlamentas turi stebėti, kokių priemonių ėmėsi asmuo, kuriam skirtas biudžeto įvykdymo patvirtinimas, kad būtų atsižvelgta į pastabas, pateiktas kartu su sprendimu dėl biudžeto įvykdymo patvirtinimo.

45      Nagrinėjamu atveju Parlamentas nusprendė, kad priemonės, kurių ėmėsi EESRK, kad atsižvelgtų į rezoliucijoje dėl 2018 finansinių metų pateiktas pastabas, iš esmės buvo nepakankamos, todėl ieškovo asmens duomenų tvarkymas buvo būtinas vykdant 2019 finansinių metų EESRK biudžeto įvykdymo kontrolės užduotį.

46      Antra, finansinių pasekmių, atsiradusių dėl Parlamento konstatuotų trūkumų, sunkumas taip pat leido įrodyti tokio duomenų tvarkymo būtinybę.

47      Kadangi dėl psichologinio priekabiavimo, kuriuo buvo apkaltintas ieškovas, atsirado didelių EESRK veiklos trūkumų, lėmusių išlaidas, kurių buvo galima išvengti ir dėl kurių šiai institucijai buvo priekaištaujama šio sprendimo 13 punkte nurodytame ginčijamos rezoliucijos 68 punkte, Parlamentas turėjo tai nurodyti.

48      Taigi, atsižvelgiant į tokio elgesio pasikartojimo riziką ir jo poveikį geram žmogiškųjų išteklių valdymui, ieškovo asmens duomenų tvarkymas buvo būtinas siekiant ginčijamos rezoliucijos A konstatuojamojoje dalyje nurodyto tikslo iš esmės stiprinti demokratinį Sąjungos institucijų teisėtumą, be kita ko, skatinant gerą žmogiškųjų išteklių valdymą.

49      Trečia, darant prielaidą, jog ieškovas mano, kad ginčijamos rezoliucijos paskelbimas yra jo asmens duomenų tvarkymas, prieštaraujantis Reglamento 2018/1725 5 straipsniui, reikia priminti, kad pagal Reglamento 2018/1046 37 straipsnio 1 dalį „biudžet[o] <…> ataskaitos pateikiamos laikantis skaidrumo principo“.

50      Šiuo klausimu konstatuota, kad SESV 15 straipsnyje įtvirtintas skaidrumo principas leidžia piliečiams artimiau dalyvauti sprendimų priėmimo procese, taip pat garantuoja didesnį valdymo teisėtumą ir veiksmingumą bei aukštesnį atskaitomybės piliečiams mastą demokratinėje sistemoje (2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Volker und Markus Schecke ir Eifert, C‑92/09 ir C‑93/09, EU:C:2010:662, 68 punktas). Šia nuostata įtvirtinama demokratinės visuomenės mokesčių mokėtojų teisė ir apskritai visuomenės teisė būti informuotiems apie valstybės pajamų panaudojimą, be kita ko, personalui. Tokia informacija skirta viešam aptarimui, susijusiam su bendruoju interesu, todėl atitinka viešąjį interesą (šiuo klausimu žr. 2003 m. gegužės 20 d. Sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt., C‑465/00, C‑138/01 ir C‑139/01, EU:C:2003:294, 85 punktą).

51      Taigi, kalbant apie biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūrą, ginčijamų aktų paskelbimu siekiama sustiprinti biudžeto vykdymo viešąją kontrolę ir prisidėti prie to, kad Sąjungos administracija tinkamai naudotų viešąsias lėšas (pagal analogiją žr. 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Volker und Markus Schecke ir Eifert, C‑92/09 ir C‑93/09, EU:C:2010:662, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

52      Vadinasi, ginčijamos rezoliucijos paskelbimas buvo būtinas, kad Parlamentas įvykdytų jam pavestą viešojo intereso užduotį.

53      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Parlamentas neviršijo savo diskrecijos ribų, kai nusprendė, kad buvo būtina tvarkyti ieškovo asmens duomenis, kad atliktų jam tenkančią EESRK biudžeto įvykdymo kontrolės užduotį. Taigi ieškovo asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2018/1725 5 straipsnio 1 dalies a punktą.

54      Ieškovo argumentas, jog OLAF savo ataskaitoje nurodė, kad veikos, kuriomis jis kaltinamas, neturėjo jokio finansinio poveikio, nepaneigia šios išvados.

55      Ginčijama rezoliucija buvo priimta vykdant EESRK biudžeto įvykdymo kontrolę, todėl ja nesiekiama tikrinti ar vertinti ieškovo elgesio.

56      Ginčijama rezoliucija tik siekiama įvertinti, kaip EESRK įvykdė savo biudžetą, ir pateikti pastabas dėl išlaidų vykdymo ateityje. Šiuo klausimu Parlamentas ginčijamos rezoliucijos 68 punkte aiškiai nurodė, kokių finansinių pasekmių šioje byloje aptariamas psichologinis priekabiavimas gali turėti tinkamam Sąjungos įstaigų ir institucijų veikimui. Atsižvelgiant į nustatytus rimtus administracinius trūkumus, darytina išvada, jog tai, kad, OLAF vertinimu, ieškovo elgesys su kai kuriais darbuotojais neturėjo finansinio poveikio, netrukdė Parlamentui jo nurodyti.

57      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmasis priekaištas neleidžia įrodyti neteisėto Parlamento elgesio buvimo.

 Dėl antrojo priekaišto, grindžiamo nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu

58      Ieškovas teigia, kad Parlamentas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, ginčijamoje rezoliucijoje nurodęs, kad ieškovas vykdė psichologinio priekabiavimo veiksmus, nors joks teismas nenuteisė ieškovo dėl tokių veiksmų. Atsakydamas į Bendrojo Teismo taikytą proceso organizavimo priemonę ieškovas šiuo klausimu nurodė, kad tuo metu, kai buvo priimta ginčijama rezoliucija, vyko tik baudžiamosios bylos „ikiteisminio tyrimo“ etapas ir kad Briuselio darbo auditorius dar galėjo, be kita ko, nuspręsti nutraukti bylos nagrinėjimą.

59      Šiomis aplinkybėmis Parlamento teiginiai sudarė įspūdį, kad ieškovas yra kaltas ar bent paskatino visuomenę tikėti jo kalte arba iš anksto nulėmė kompetentingo teismo atliktiną faktinių aplinkybių vertinimą.

60      Parlamentas ginčija šiuos argumentus.

61      Pirmiausia reikia priminti, kad siekiant laikytis nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 2 dalyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 48 straipsnio 1 dalyje, būtina, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo būtų laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 6 d. Sprendimo Dalli / Komisija, T‑399/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:384, 168 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

62      Viena vertus, šis principas neapsiriboja vien procesine garantija baudžiamosiose bylose; jo taikymo sritis yra platesnė ir pagal jį reikalaujama, kad jokia valdžios institucija nepripažintų asmens kaltu padarius nusikaltimą, kol jo kaltė neįrodyta teismo (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 6 d. Sprendimo Dalli / Komisija, T‑399/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:384, 173 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taigi nekaltumo prezumpciją gali pažeisti ne tik teismas, bet ir kitos viešosios valdžios institucijos (žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Nanopoulos, T‑308/10 P, EU:T:2012:370, 92 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

63      Kita vertus, EŽTK 6 straipsnio 2 dalis ir Chartijos 48 straipsnio 1 dalis negali trukdyti valdžios institucijoms, atitinkamai atsižvelgiant į EŽTK 10 straipsnį ir Chartijos 11 straipsnį, kuriais užtikrinama saviraiškos laisvė, informuoti visuomenę apie tiriamas baudžiamąsias bylas, tačiau reikalauja, kad jos tai darytų su visomis išlygomis ir atsargumu, kurie yra būtini nekaltumo prezumpcijos principo laikymuisi (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑48/05, EU:T:2008:257, 212 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

64      Be to, buvo nuspręsta, kad, kol teismas nėra priėmęs galutinio nuosprendžio dėl asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, parlamentinė asamblėja turi laikytis nekaltumo prezumpcijos principo, todėl būti diskretiška ir atsargi, kai savo rezoliucijoje išreiškia poziciją dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių šis asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 18 d. Sprendimo Rywin prieš Lenkiją, CE:ECHR:2016:0218JUD000609106, 207 ir 208 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

65      Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad 2021 m. balandžio 29 d., kai buvo priimta ginčijama rezoliucija, nė vienas teismas nebuvo pripažinęs ieškovo kaltu padarius nusikalstamas veikas, kuriomis jis kaltinamas. Tuo metu Belgijos valdžios institucijos vis dar nagrinėjo baudžiamąją bylą, iškeltą 2020 m. Be to, ieškovas, Parlamentui neprieštaraujant, nurodė, kad baudžiamoji byla dar nebuvo baigta nagrinėti ir kad dėl ginčijamų faktinių aplinkybių nagrinėjimo nebuvo kreiptasi į teismą, kuris galėtų priimti sprendimą dėl bylos esmės.

66      Vis dėlto reikia atmesti ieškovo argumentą, kad pagal nekaltumo prezumpcijos principą Parlamentui buvo draudžiama remtis OLAF ataskaita, kurioje ieškovas įvardytas kaip įvykdęs psichologinio priekabiavimo veiksmus, nelaukiant baudžiamosios bylos baigties.

67      Kalbant apie valdžios institucijos pareiškimus, padarytus užbaigus OLAF tyrimą, pažymėtina, kad jau buvo nuspręsta, kad laikantis nekaltumo prezumpcijos principo Sąjungos institucijai nedraudžiama, siekiant kuo tiksliau informuoti visuomenę apie veiksmus, kurių imtasi galimų trūkumų ar sukčiavimo atveju, vartojant subalansuotas, apdairias ir iš esmės faktais pagrįstas formuluotes, remtis pagrindinėmis OLAF ataskaitos išvadomis dėl institucijos nario (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 6 d. Sprendimo Dalli / Komisija, T‑399/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:384, 175–178 punktus).

68      Taigi vien tai, kad ginčijamos rezoliucijos 66–70, 72, 75, 78, 79 ir 82 punktuose, kuriuos ieškovas išvardijo per teismo posėdį, Parlamentas sudarė sąlygas identifikuoti ieškovą kaip psichologinio priekabiavimo veiksmus atlikusį asmenį, o tai atitinka pagrindinę OLAF ataskaitos išvadą, savaime nereiškia, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

69      Konkrečiau kalbant, vertinant, ar buvo pažeistas šis principas, svarbiau įvertinti ginčijamoje rezoliucijoje pasirinktas formuluotes.

70      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškinyje, išskyrus ginčijamos rezoliucijos citatas nepateikiant pastabų įvadinėje dalyje, ieškovas nenurodė nė vieno minėtos rezoliucijos punkto, dėl kurio formuluotės, ieškovo nuomone, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Be to, dubliko etape jis tik nurodė tam tikras ištraukas iš dokumentų, parengtų per 2018 finansinių metų, t. y. finansinių metų, ėjusių prieš ginčijamus finansinius metus, biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūrą, taigi Bendrasis Teismas negali tikrinti šių ištraukų, nagrinėdamas šią bylą.

71      Atsakydamas į per teismo posėdį užduotą Bendrojo Teismo klausimą ieškovas konkrečiai kritikavo tik šio sprendimo 13 punkte cituotą ginčijamos rezoliucijos 75 punktą, nes jame buvo nurodyta, kad ieškovas buvo „pripažintas“ atsakingu už priekabiavimą, nors šiuo klausimu nebuvo priimta jokio teismo sprendimo.

72      Šiuo klausimu, kadangi ieškovas nebuvo nuteistas, buvo netikslu vartoti žodį „pripažintas“. Be to, Parlamentas per posėdį pripažino, kad ši formuluotė nebuvo „labai taikli“.

73      Vis dėlto, siekiant įvertinti, ar buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, jurisprudencijoje pabrėžiama, kad svarbu atsižvelgti į tikrąją aptariamų pareiškimų prasmę, o ne į jų žodinę išraišką, taip pat į konkrečias aplinkybes, kuriomis jie buvo padaryti (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑48/05, EU:T:2008:257, 211 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

74      Šiuo atveju konkrečios nagrinėjamo atvejo aplinkybės leidžia suprasti, kad ginčijamos rezoliucijos versijoje prancūzų kalba vartojamas žodis „jugé“ atspindi OLAF išvadą, kad ieškovo elgesys su dviem personalo nariais yra psichologinis priekabiavimas. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tokiu teiginiu, kuriuo tik primenamos OLAF išvados, nepažeidžiama ieškovo nekaltumo prezumpcija.

75      Šią išvadą patvirtina įvairios ginčijamos rezoliucijos 75 punkto kalbinės versijos, kuriose nėra jokios nuorodos į teismo sprendimą, be kita ko, versijose anglų k. („was found responsible“), vokiečių k. („verantwortlich gemacht wurde“), ispanų („fue declarado responsable“) arba nyderlandų k. („verantwoordelijk werd bevonden“). Taigi tikroji šių pareiškimų prasmė yra pabrėžti ieškovo atsakomybę už psichologinio priekabiavimo veiksmus, kuri matyti iš OLAF ataskaitos, visiškai iš anksto nesprendžiant dėl jo kaltės Belgijos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

76      Be to, pažymėtina, kad ginčijamos rezoliucijos 83 punkte Parlamentas taip pat priminė, jog rezoliucijos priėmimo dieną nebuvo gauta jokios papildomos informacijos apie baudžiamąją bylą. Tokia informacija leidžia išvengti bet kokios painiavos dėl to, ar dėl ieškovo buvo paskelbtas „teismo sprendimas“, ar ne.

77      Vadinasi, nors ginčijamos rezoliucijos versijos prancūzų kalba 75 punkte pavartotas žodis „jugé“ nebuvo tinkamas ir taiklus, dėl jo ieškovo nekaltumo prezumpcija nepažeista.

78      Kadangi ieškovas konkrečiai kritikavo tik ginčijamos rezoliucijos 75 punktą, Bendrasis Teismas neturi aiškintis ir nagrinėti, ar nekaltumo prezumpcijos principas galėjo būti pažeistas dėl kitų šios rezoliucijos dalių.

79      Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad antrasis priekaištas neleidžia konstatuoti neteisėto Parlamento elgesio.

 Dėl trečiojo priekaišto, grindžiamo OLAF tyrimų konfidencialumo pažeidimu

80      Pirma, ieškovas iš esmės kaltina OLAF atskleidus Parlamentui jos tyrimo ataskaitos konfidencialų turinį per 2020 m. vasario 3 d. įvykusį CONT posėdį, po kurio CONT pateikė EESRK biudžeto įvykdymo patvirtinimo ataskaitos projektą, kuriame, be kita ko, nurodė ieškovo pavardę. Taigi šia CONT ataskaita grindžiama ginčijama rezoliucija buvo priimta pažeidžiant 2013 m. rugsėjo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 883/2013 dėl OLAF atliekamų tyrimų ir kuriuo panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 ir Tarybos reglamentas (Euratomas) Nr. 1074/1999 (OL L 248, 2013, p. 1).

81      Antra, ieškovas teigia, kad pagal konfidencialumo principą Parlamentui buvo draudžiama atskleisti per drausminę procedūrą ar teismo procesą naudojamos ataskaitos turinį, o šis principas išplaukia iš Reglamento Nr. 883/2013 10 straipsnio ir 12 straipsnio 2 dalies.

82      Parlamentas ginčija šiuos argumentus.

83      Viena vertus, dėl ieškovo priekaišto, kad per 2020 m. vasario 3 d. CONT posėdį OLAF nesilaikė konfidencialumo pareigos, pakanka pažymėti, kad tokie argumentai nepriimtini, nes jais siekiama įrodyti šiai tarnybai, o ne kaltinamajam, priskirtino elgesio neteisėtumą. Vis dėlto Komisija, kuriai priskiriama OLAF, nėra šios bylos šalis.

84      Kita vertus, tiek, kiek ieškovas kritikuoja Parlamento elgesį, reikia priminti, kad konfidencialumo pareiga kyla iš nekaltumo prezumpcijos principo (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑48/05, EU:T:2008:257, 213 punktą).

85      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal šį principą Parlamentui nedraudžiama, vykdant jam pavestą viešųjų lėšų panaudojimo kontrolės užduotį, remtis pagrindinėmis OLAF ataskaitos išvadomis. Šiomis aplinkybėmis negalima Parlamentui priekaištauti, kad jis pažeidė OLAF ataskaitai, su kuria susipažino pagal Reglamento Nr. 883/2013 17 straipsnio 4 dalį, taikomą konfidencialumą, kai ginčijamoje rezoliucijoje nurodė pagrindinę šios ataskaitos išvadą.

86      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad trečiasis priekaištas neįrodo neteisėto Parlamento elgesio buvimo.

 Dėl ketvirtojo priekaišto, grindžiamo teisės į gerą administravimą ir proporcingumo principo pažeidimu

87      Ieškovas priekaištauja Parlamentui, kad jis pažeidė nešališkumo pareigą ir proporcingumo principą, kai EESRK skirtame dokumente, susijusiame su biudžeto valdymu, nurodė fizinį asmenį.

88      Parlamentas ginčija šiuos argumentus.

89      Dėl Chartijos 41 straipsnyje numatytos teisės į gerą administravimą reikia priminti, kad ji pati nesuteikia teisių privatiems asmenims, išskyrus, kai ja išreiškiamos konkrečios teisės, pavyzdžiui, teisė į tai, kad asmens reikalai būtų tvarkomi nešališkai, sąžiningai ir per kuo trumpesnį laiką (2006 m. spalio 4 d. Sprendimo Tillack / Komisija, T‑193/04, EU:T:2006:292, 127 punktas). Šis nešališkumo reikalavimas, kurį, ieškovo teigimu, pažeidė Parlamentas, apima, pirma, subjektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad nė vienas bylą nagrinėjantis atitinkamos institucijos pareigūnas neturi reikšti šališkumo ar išankstinio nusistatymo, ir, antra, objektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad institucija turi suteikti pakankamas garantijas, kad neliktų jokių teisėtų abejonių dėl nešališkumo (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler / Komisija, C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 155 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

90      Nagrinėjamu atveju siekdamas įrodyti, kad Parlamentas pažeidė subjektyvaus nešališkumo pareigą, ieškovas nurodo tik tai, kad ginčijamoje rezoliucijoje yra „informacijos dėl [jo] kaltės remiantis tariamais veiksmais, nurodytais konfidencialioje OLAF ataskaitoje“.

91      Vis dėlto tai, kad ginčijamoje rezoliucijoje ieškovas buvo įvardytas kaip vykdęs psichologinį priekabiavimą, o tai yra viena iš OLAF ataskaitos išvadų, jokiu būdu neleidžia įrodyti, kad Parlamento narys šiuo klausimu parodė asmeninį šališkumą ar išankstinį nusistatymą.

92      Be to, dėl objektyvaus nešališkumo pareigos ieškovas nurodo tik tai, kad jo elgesys, OLAF teigimu, neturėjo jokio finansinio poveikio.

93      Toks argumentas neleidžia suabejoti objektyviu Parlamento nešališkumu.

94      Dėl nurodomo proporcingumo principo pažeidimo ieškovas, atsakydamas į Bendrojo Teismo per teismo posėdį pateiktą klausimą, nurodė, kad šiuo klausimu pateikti argumentai nėra savarankiški, palyginti su argumentais, kuriais grindžiamas pirmasis priekaištas.

95      Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad ketvirtasis priekaištas neleidžia konstatuoti neteisėto Parlamento elgesio.

96      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia visiškai atmesti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nesant reikalo nagrinėti, ar įvykdytos kitos dvi Sąjungos atsakomybės atsiradimo sąlygos. Taip pat nebereikia priimti sprendimo dėl Parlamento prašymo išimti iš bylos medžiagos nurodomą 2020 m. vasario 3 d. CONT posėdžio protokolą, nes tiek, kiek juo remiamasi siekiant įrodyti neteisėtą OLAF elgesį, šis dokumentas neturi jokios reikšmės šiai bylai.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

97      Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovas bylą pralaimėjo, iš jo reikia priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal Parlamento reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš KN bylinėjimosi išlaidas.

van der Woude

Svenningsen

Mac Eochaidh

Pynnä

 

      Laitenberger

Paskelbta 2022 m. lapkričio 30 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: prancūzų.