Byla C‑741/19
Moldovos Respublika
prieš
Komstroy LLC, bendrovės Energoalians teisių perėmėją
(Cour d’appel de Paris pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2021 m. rugsėjo 2 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Energetikos chartijos sutartis – 26 straipsnis – Netaikymas tarp valstybių narių – Arbitražo sprendimas – Teisminė kontrolė – Valstybės narės teismo jurisdikcija – Trečiosios valstybės veiklos vykdytojo ir trečiosios valstybės ginčas – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Energetikos chartijos sutarties 1 straipsnio 6 punktas – Sąvoka „investicija“
1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Sąjungos ir valstybių narių pagal pasidalijamąją kompetenciją sudaryto tarptautinio susitarimo aiškinimas – Energetikos chartijos sutartis – Trečiosios valstybės veiklos vykdytojo ir trečiosios valstybės ginčas – Sąjungos interesas, kad šio susitarimo nuostata būtų aiškinama vienodai – Teisingumo Teismo jurisdikcija pateikti tokį aiškinimą
(ESS 19 straipsnis; SESV 267 straipsnis; 1994 m. Energetikos chartijos sutarties 1 straipsnio 6 punktas ir 26 straipsnio 1 dalis)
(žr. 22–38 punktus)
2. Tarptautiniai susitarimai – Energetikos chartijos sutartis – Ginčo perdavimas šioje sutartyje numatytam arbitražo teismui – Teismas, nepriklausantis valstybės narės teismų sistemai ir sudarytas remiantis Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo reglamentu – Valstybės narės ir kitos valstybės narės investuotojo ginčas dėl šio investuotojo investicijos pirmojoje valstybėje narėje – Netaikymas
(1994 m. Energetikos chartijos sutarties 1 straipsnio 6 punktas ir 26 straipsnis)
(žr. 48–66 punktus)
3. Tarptautiniai susitarimai – Energetikos chartijos sutartis – Investicijos – Sąvoka – Situacija, kai sutarties susitariančiosios šalies įmonė įgyja iš elektros energijos tiekimo sutarties, nesusijusios su investicija, kylantį skolinį reikalavimą iš valstybės, kuri nėra šios sutarties šalis, įmonės tos pačios sutarties kitos susitariančiosios šalies valstybės įmonės atžvilgiu – Netaikymas
(1994 m. Energetikos chartijos sutarties 1 straipsnio 6 punktas ir 26 straipsnio 1 dalis)
(žr. 67–85 punktus ir rezoliucinę dalį)
Santrauka
Vykdydama kelias 1999 m. sudarytas sutartis Ukrainos gamintoja Ukrenergo pardavė elektros energiją Ukrainos paskirstymo bendrovei Energoalians, kuri perpardavė šią elektros energiją Jungtinės Karalystės Mergelių Salose įregistruotai bendrovei Derimen, o ši savo ruožtu perpardavė šią elektros energiją Moldovos valstybės įmonei Moldtranselectro, eksportavusiai ją į Moldovą. Moldtranselectro ir Ukrenergo kas mėnesį tiesiogiai tarpusavyje nustatydavo tiektinos elektros energijos kiekį.
Derimen sumokėjo Energoalians už visą tokiu būdu įsigytą elektros energiją, o Moldtranselectro su Derimen už šią elektros energiją atsiskaitė tik iš dalies. 2000 m. gegužės 30 d. Derimen turėtą skolinį reikalavimą Moldtranselectro perleido bendrovei Energoalians. Moldtranselectro padengė tik dalį turėtos skolos bendrovei Energoalians, perleisdama jai turimus skolinius reikalavimus. Energoalians nesėkmingai mėgino išsireikalauti likusią šios skolos dalį – 16 287 185,94 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (USD) (maždaug 13 735 000 EUR), pirma kreipdamasi į Moldovos teismus, o vėliau – į Ukrainos teismus.
Nusprendusi, kad tokiomis aplinkybėmis Moldovos Respublika kai kuriais savo veiksmais aiškiai pažeidė prisiimtus įsipareigojimus pagal Energetikos chartijos sutartį(1) (toliau – ECHS), kurios pagrindinis tikslas – skatinti ekonomikos augimą taikant investavimą ir prekybą energetikos srityje liberalizuojančias priemones.
Energoalians, kurios teises vėliau perėmė Komstroy LLC, pradėjo ECHS numatytą arbitražo procedūrą(2). Šiam ginčui išspręsti sudarytas ad hoc arbitražo teismas, kurio vieta yra Paryžiuje (Prancūzija), pripažino turįs jurisdikciją ir įpareigojo Moldovos Respubliką sumokėti Energoalians tam tikrą pinigų sumą pagal ECHS. Pareiškus ieškinį dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo ir Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) priėmus sprendimą, Moldovos Respublika Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, ginčija minėto arbitražo teismo jurisdikciją remdamasis tuo, kad iš elektros energijos pardavimo sutarties kylantis skolinis reikalavimas nėra „investicija“, kaip tai suprantama pagal ECHS(3). Šiuo tikslu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia tris klausimus, susijusius su investicijos sąvoka.
Priimtame sprendime Teisingumo Teismo didžioji kolegija konstatavo, kad kai ECHS susitariančiosios šalies įmonė įgyja iš elektros energijos tiekimo sutarties, nesusijusios su investicija, kylantį skolinį reikalavimą tos pačios sutarties susitariančiosios šalies valstybės įmonės atžvilgiu, iš valstybės, kuri nėra šios sutarties susitariančioji šalis, įmonės, tai nėra „investicija“, kaip tai suprantama pagal ECHS(4).
Teisingumo Teismo vertinimas
Pirmiausia Teisingumo Teismas patikrino savo paties jurisdikciją atsakyti į pateiktus prejudicinius klausimus, nes kelios šalys, tarp jų ir Komstroy, teigė, kad Sąjungos teisė nagrinėjamam ginčui netaikoma, nes šio ginčo šalys nesusijusios su Europos Sąjunga.
Teisingumo Teismas patvirtino savo jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl ECHS kaip mišraus susitarimo, t. y. sudaryto Sąjungos ir daugelio jos valstybių narių, išaiškinimo. Konkrečiau kalbant, jis turi kompetenciją atsakyti į pateiktus klausimus, nes jie susiję su sąvoka „investicija“, kaip ji suprantama pagal ECHS, ir nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo Sąjunga, kiek tai susiję su tiesioginėmis užsienio investicijomis, turi išimtinę kompetenciją ir, kiek tai susiję su kitomis nei tiesioginėmis investicijomis – pasidalijamąją kompetenciją(5).
Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad pagrindinėje byloje kilęs ginčas yra tarp trečiosios valstybės investuotojo ir kitos trečiosios valstybės. Žinoma, Teisingumo Teismas iš esmės neturi jurisdikcijos aiškinti tarptautinio susitarimo, kiek tai susiję su jo taikymu kilus ginčui, nesusijusiam su Sąjungos teise. Taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai toks ginčas kyla tarp trečiosios valstybės investuotojo ir kitos trečiosios valstybės. Vis dėlto Sąjunga turi tam tikrą interesą, kad, siekiant išvengti skirtingo aiškinimo ateityje, ECHS vartojama „investicijos“ sąvoka būtų aiškinama vienodai, nesvarbu, kokios būtų nagrinėjamos nuostatos taikymo sąlygos. Taip yra kalbant apie nuostatas, kurias prašo išaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Jeigu byla patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, šiam teismui gali tekti priimti sprendimą dėl tų pačių ECHS nuostatų išaiškinimo tiek nagrinėjant prašymą panaikinti arbitražo teismo sprendimą, tiek nagrinėjant bylą teisme įprasta tvarka.
Bet kuriuo atveju ginčo šalys nusprendė perduoti ginčą ad hoc arbitražo teismui, sudarytam pagal Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo reglamentą(6), ir pagal šį arbitražo reglamentą sutiko, kad šio arbitražo teismo vieta būtų Paryžiuje, t. y. valstybės narės, šiuo atveju – Prancūzijos, kurioje ECHS taikoma kaip Sąjungos teisės aktas, teritorijoje. Taigi šios valstybės narės teritorijoje pradėto proceso tikslais toks arbitražo vietos nustatymas lemia Sąjungos teisės, kurios laikymąsi pagal ESS 19 straipsnį privalo užtikrinti bylą nagrinėjantis teismas, taikymą.
Siekdamas atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą, susijusį su sąvoka „investicija“, kaip ji suprantama pagal ECHS, nes šis išaiškinimas būtinas siekiant patikrinti ad hoc arbitražo teismo jurisdikciją, Teisingumo Teismas pirmiausia tikrino ginčus, kurie gali būti perduoti arbitražo teismui pagal ECHS 26 straipsnį. Kelios valstybės narės, dalyvavusios rašytinėje ir žodinėje proceso dalyse, paprašė Teisingumo Teismo išaiškinti, ar toks arbitražo teismas, laikantis Sąjungos teismų sistemos autonomijos principo, gali priimti sprendimą dėl ginčo tarp vienos valstybės narės veiklos vykdytojo ir kitos valstybės narės(7).
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pirmiausia patikslino, kad arbitražo teismas priima sprendimą vadovaudamasis ECHS, kuri yra Sąjungos teisės aktas, ir tarptautine teise, todėl šiam teismui gali tekti aiškinti ir taikyti Sąjungos teisę.
Antra, šis arbitražo teismas nėra valstybės narės, šiuo atveju Prancūzijos, teismų sistemos dalis. Iš to darytina išvada, kad toks arbitražo teismas negali būti laikomas „valstybės narės teismu“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, todėl jis neturi teisės kreiptis į Teisingumo Teismą, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą(8).
Trečia, siekiant užtikrinti suderinamumą su Sąjungos teismų sistemos autonomijos principu, arbitražo sprendimui turi būti taikoma valstybės narės teismo kontrolė, kuria siekiama užtikrinti visišką Sąjungos teisės laikymąsi, garantuojant, kad Sąjungos teisės klausimai galėtų būti pateikti Teisingumo Teismui prašyme priimti prejudicinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys pasirinko arbitražo teismą remdamosi UNCITRAL reglamentu ir sutiko, kad arbitražo vieta būtų Paryžiuje, todėl procesui, kurio tikslas – arbitražo teismo sprendimo teisminė kontrolė, taikytina Prancūzijos teisė. Vis dėlto atitinkamas nacionalinis teismas gali vykdyti tokią teisminę kontrolę tik jei tai jam leidžiama pagal nacionalinę teisę. Tačiau Prancūzijos teisėje numatyta tik ribota kontrolė, be kita ko, susijusi su arbitražo teismo jurisdikcija. Be to, nagrinėjama arbitražo procedūra skiriasi nuo komercinio arbitražo procedūros, grindžiamos atitinkamų šalių valios autonomija. Iš tiesų ji kyla iš sutarties, pagal kurią valstybės narės sutinka netaikyti teisminių teisių gynimo būdų sistemos, kurią jos įpareigojamos nustatyti, ginčams, kurie gali būti susiję su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu.
Visos šios arbitražo teismo savybės rodo, kad jei tarp valstybių narių kilo ginčas, šio ginčo sprendimo mechanizmas negali užtikrinti, kad šiuos ginčus išspręstų Sąjungos teismų sistemai priklausantis teismas, turint omenyje tai, kad tik toks teismas gali užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą(9). Todėl nagrinėjama ECHS nuostata(10) netaikytina valstybės narės ir kitos valstybės narės investuotojo ginčams dėl šio investuotojo investicijos pirmojoje valstybėje narėje.
Toliau Teisingumo Teismas paaiškino sąvoką „investicija“, kaip ji suprantama pagal ECHS. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal elektros energijos tiekimo sutartį kylantis skolinis reikalavimas yra tiesiogiai investuotojui priklausantis turtas, nes ECHS apibrėžta sąvoka „investuotojas“, vartojama, be kita ko, ECHS 26 straipsnio 1 dalyje, kiek tai susiję su tokia susitariančiąja šalimi kaip Ukraina, apima įmonę, įsteigtą pagal šios susitariančiosios šalies teritorijoje taikytinus teisės aktus. Vis dėlto skolinis reikalavimas, kylantis iš paprastos elektros energijos pardavimo sutarties, negali būti laikomas suteiktu ekonominei veiklai energetikos sektoriuje vykdyti. Darytina išvada, kad paprasta elektros energijos, nagrinėjamu atveju – pagamintos kitų veiklos vykdytojų, tiekimo sutartis yra komercinis sandoris, kuris savaime negali būti investicija. Šis aiškinimas atitinka ECHS daromą aiškų skirtumą tarp prekybos ir investicijų.