BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2022 m. lapkričio 9 d.(*)
„Institucinė teisė – Europos piliečių iniciatyva – „Minority SafePack – milijonas parašų už įvairovę Europoje“ – Komisijos komunikatas, kuriame nurodytos priežastys nepriimti Europos piliečių iniciatyvoje pateiktų teisės aktų pasiūlymų – Pareiga motyvuoti – Vienodas požiūris – Gero administravimo principas – Akivaizdi vertinimo klaida“
Byloje T‑158/21
Europos piliečių iniciatyvos „Minority SafePack – milijonas parašų už įvairovę Europoje“ Piliečių komitetas, atstovaujamas advokato T. Hieber,
ieškovas,
palaikomas
Vengrijos, atstovaujamos M. Fehér ir K. Szíjjártó,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą I. Martínez del Peral, I. Rubene, E. Stamate ir D. Drambozova,
atsakovę,
palaikomą
Graikijos Respublikos, atstovaujamos T. Papadopoulou,
ir
Slovakijos Respublikos, atstovaujamos E. Drugda,
įstojusių į bylą šalių,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį per pasitarimus sudaro pirmininkas J. Svenningsen, teisėjai C. Mac Eochaidh (pranešėjas) ir J. Laitenberger,
kancleris E. Coulon,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
atsižvelgęs į tai, kad bylos šalys per tris savaites po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, ir pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovas Europos piliečių iniciatyvos „Minority SafePack – milijonas parašų už įvairovę Europoje“ Piliečių komitetas prašo panaikinti 2021 m. sausio 14 d. Komisijos komunikatą C(2021) 171 final dėl Europos piliečių iniciatyvos „Minority SafePack – milijonas parašų už įvairovę Europoje“ (toliau – ginčijamas komunikatas).
Ginčo aplinkybės
2 Ieškovas pateikė Europos Komisijai paraišką užregistruoti pasiūlytą Europos piliečių iniciatyvą „Minority SafePack – milijonas parašų už įvairovę Europoje“ (toliau – pasiūlyta EPI) pagal ESS 11 straipsnio 4 dalį ir 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 211/2011 dėl piliečių iniciatyvos (OL L 65, 2011, p. 1).
3 Pasiūlytos EPI tikslas buvo paraginti Europos Sąjungą priimti keletą teisės aktų, siekiant gerinti tautinėms ir kalbinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugą ir stiprinti kultūrų ir kalbų įvairovę Sąjungoje.
4 2017 m. kovo 29 d. Komisija priėmė Sprendimą (ES) 2017/652 dėl pasiūlytos EPI (OL L 92, 2017, p. 100). Minėto sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje ji paskelbė, kad pasiūlyta EPI užregistruota, o 2 dalyje nurodė devynis pasiūlymus, dėl kurių galima rinkti paramos pareiškimus, t. y.:
– Europos Sąjungos Tarybos rekomendacija „dėl kultūrų ir kalbų įvairovės Sąjungoje apsaugos ir skatinimo“ (1 pasiūlymas),
– Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas arba reglamentas „dėl finansavimo programų pakeitimo, kad jos taptų lengviau prieinamos nedidelių regioninių ir mažumų kalbų bendruomenėms“ (2 pasiūlymas),
– Parlamento ir Tarybos sprendimas arba reglamentas, kuriuo siekiama sukurti kalbų įvairovės centrą, kuris didintų sąmoningumą apie regioninių ir mažumų kalbų svarbą ir skatintų visų lygių įvairovę, o finansuojamas būtų daugiausia Europos Sąjungos lėšomis (3 pasiūlymas),
– reglamentas, kuriuo pritaikomos struktūrinių fondų užduotims, prioritetiniams tikslams ir organizacijai taikomos bendrosios taisyklės, kad būtų atsižvelgiama į mažumų apsaugą ir skatinama kultūrų bei kalbų įvairovė, jei finansuotinais veiksmais stiprinama Sąjungos ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda (4 pasiūlymas),
– Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo siekiama iš dalies pakeisti reglamentą dėl programos „Horizontas 2020“, kad būtų pagerinti papildomos naudos, kurią tautinės mažumos ir kultūrų bei kalbų įvairovė galėtų suteikti Sąjungos regionų socialinei ir ekonominei plėtrai, tyrimai (5 pasiūlymas),
– Sąjungos teisės aktų dalinis pakeitimas siekiant užtikrinti beveik vienodą požiūrį į asmenis be pilietybės ir Sąjungos piliečius (6 pasiūlymas),
– Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo siekiama įvesti vienodą autorių teisę, kuri leistų visą Sąjungą laikyti viena vidaus rinka autorių teisės srityje (7 pasiūlymas),
– 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL L 95, 2010, p. 1) dalinis pakeitimas siekiant užtikrinti laisvą paslaugų teikimą ir audiovizualinio turinio priėmimą regionuose, kuriuose gyvena tautinės mažumos (8 pasiūlymas),
– Tarybos reglamentas arba sprendimas, kuriuo siekiama nustatyti bendrąją išimtį, pagal kurią tautinių mažumų ir jų kultūros rėmimo projektams netaikytina SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatyta procedūra (9 pasiūlymas).
5 2020 m. sausio 1 d. Reglamentas Nr. 211/2011 buvo panaikintas ir pakeistas 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2019/788 dėl Europos piliečių iniciatyvos (OL L 130, 2019, p. 55; klaidų ištaisymai OL L 334, 2019, p. 168 ir OL L 424, 2020, p. 60), iš dalies pakeistu 2019 m. liepos 23 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2019/1673, kuriuo pakeičiamas Reglamento 2019/788 I priedas (OL L 257, 2019, p. 1).
6 2020 m. sausio 10 d. ieškovas, per nustatytą terminą surinkęs daugiau nei 1 300 000 paramos pareiškimų, įskaitant, kaip teigiama ginčijamame komunikate, 1 128 422 pareiškimus, patvirtintus vienuolikos valstybių narių kompetentingų institucijų, pateikė Komisijai EPI „Minority SafePack – milijonas parašų už įvairovę Europoje“ (toliau – EPI).
7 2020 m. vasario 5 d. susitikime su Komisija pagal Reglamento 2019/788 15 straipsnio 1 dalį ieškovas žodžiu pristatė EPI pasiūlymus ir pateikė susijusių teisės aktų pasiūlymų aiškinamąjį dokumentą.
8 2020 m. spalio 15 d. įvyko viešas posėdis Parlamente pagal Reglamento 2019/788 14 straipsnio 2 dalį. Jis iš pradžių buvo numatytas 2020 m. kovo 23 d., bet dėl COVID-19 pandemijos atidėtas. Ieškovas šiame posėdyje dalyvavo per vaizdo konferenciją.
9 2020 m. gruodžio 17 d., po 2020 m. gruodžio 14 d. plenarinės sesijos metu vykusių diskusijų, Parlamentas priėmė Rezoliuciją (2020)2846(RSP), P9_TA-PROV(2020)0370 dėl EPI. Rezoliucijos 20 punkte Parlamentas paragino Komisiją imtis tolesnių veiksmų dėl šios iniciatyvos ir, laikantis subsidiarumo ir proporcingumo principų, pateikti Sutartimis ir Reglamentu 2019/788 grindžiamus pasiūlymus dėl teisės aktų, taip pat pabrėžė, kad EPI reikalaujama priimti teisės aktų pasiūlymus devyniose skirtingose srityse, ir priminė, kad EPI prašoma patikrinti ir įvertinti kiekvieną pasiūlymą atskirai.
10 2021 m. sausio 14 d. Komisija priėmė ginčijamą komunikatą; jame išreiškė savo poziciją dėl Parlamento rezoliucijos ir atsakė į devynis EPI pasiūlymus. Įvertinusi šiuos pasiūlymus ji informavo ieškovą apie priežastis, dėl kurių atsisakė imtis EPI prašytų veiksmų.
Šalių reikalavimai
11 Ieškovas, palaikomas Vengrijos, Bendrojo Teismo prašo:
– visų pirma panaikinti visą ginčijamą komunikatą,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, iš dalies panaikinti ginčijamą komunikatą tiek, kiek tenkinamos dalinio panaikinimo sąlygos,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
12 Komisija, palaikoma Graikijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos, Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
13 Slovakijos Respublika Bendrojo Teismo taip pat prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
14 Grįsdamas ieškinį ieškovas remiasi trimis pagrindais. Pirmasis pagrindas grindžiamas pareigos motyvuoti pažeidimu, antrasis – teisės klaida ir keliomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, o trečiasis – nurodytas dubliko stadijoje – vienodo požiūrio principo pažeidimu.
Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo pareigos motyvuoti pažeidimu
15 Grįsdamas ieškinio pirmąjį pagrindą ieškovas, palaikomas Vengrijos, iš esmės tvirtina, kad priimdama ginčijamą komunikatą Komisija pažeidė pareigą motyvuoti. Pirma, Komisija neatsižvelgė į ieškovo žodžiu ir raštu pateiktus paaiškinimus, kuriuos jis pateikė tiek Komisijai atsiųstuose rašytiniuose dokumentuose, tiek per susitikimą su ja ir per posėdį Parlamente. Antra, kai kurie ginčijamo komunikato motyvai apsiriboja tik nuorodomis į kitus Sąjungos teisės aktus. Taigi ginčijamame komunikate nurodyti motyvai yra nepakankami, išskyrus motyvus, susijusius su 5 pasiūlymu.
16 Komisija, palaikoma Graikijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos, ginčija šiuos argumentus.
17 Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 296 straipsnyje nustatytos pareigos nurodyti individualaus sprendimo motyvus paskirtis – suinteresuotajam asmeniui suteikti pakankamai informacijos, kuri jam leistų sužinoti, ar sprendimas yra pagrįstas, ar galbūt turi trūkumų, dėl kurių jo teisėtumas gali būti ginčijamas, o Sąjungos teismui – galimybę vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę (žr. 2018 m. balandžio 23 d. Sprendimo One of Us ir kt. / Komisija, T‑561/14, EU:T:2018:210, 142 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
18 Komisijos pareiga komunikate, priimtame pagal Reglamento 2019/788 15 straipsnio 2 dalį, pateikti teisines ir politines išvadas dėl atitinkamos EPI, nurodyti veiksmus, kurių ji prireikus ketina imtis po šios EPI pateikimo, ir priežastis, dėl kurių ji imsis ar nesiims tų veiksmų, yra konkreti pagal šią nuostatą nustatytos pareigos motyvuoti išraiška (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Puppinck ir kt. / Komisija, C‑418/18 P, EU:C:2019:1113, 91 punktą ir 2018 m. balandžio 23 d. Sprendimo One of Us ir kt. / Komisija, T‑561/14, EU:T:2018:210, 143 punktą).
19 Remiantis suformuota jurisprudencija, motyvavimas, kurio reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, turi atitikti nagrinėjamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai parodyti institucijos, priėmusios šį aktą, argumentus taip, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę. Reikalavimas pateikti motyvus turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, be kita ko, į akto turinį, pateiktų motyvų pobūdį ir šio akto adresatų ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nurodant motyvus, nereikalaujama tiksliai atskleisti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Puppinck ir kt. / Komisija, C‑418/18 P, EU:C:2019:1113, 92 ir 94 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2018 m. balandžio 23 d. Sprendimo One of Us ir kt. / Komisija, T‑561/14, EU:T:2018:210, 144 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
20 Be to, reikia pažymėti, kad paisyti pareigos motyvuoti ir kitų formalių ir procedūrinių reikalavimų, taikomų priimant nagrinėjamą teisės aktą, yra dar svarbiau tais atvejais, kai Sąjungos institucijos turi plačią diskreciją. Tik taip Sąjungos teismas gali patikrinti, ar įvykdytos faktinės ir teisinės sąlygos, nuo kurių priklauso diskrecijos įgyvendinimas (žr. 2018 m. balandžio 23 d. Sprendimo One of Us ir kt. / Komisija, T‑561/14, EU:T:2018:210, 145 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
21 Dėl pastarojo aspekto jau buvo nuspręsta, kad įgyvendindama savo teisėkūros iniciatyvos teisę Komisija turi turėti plačią diskreciją, nes pagal ESS 17 straipsnio 1 dalį ją įgyvendindama ji turi remti bendruosius Sąjungos interesus, galbūt derindama sunkiai suderinamus skirtingus interesus. Darytina išvada, kad Komisija turi turėti plačią diskreciją nuspręsti, ar imtis veiksmų dėl gautos EPI, todėl atitinkamam komunikatui taikoma ribota Sąjungos teismų kontrolė, siekiant patikrinti, be kita ko, ar jo motyvai yra pakankami (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Puppinck ir kt. / Komisija, C‑418/18 P, EU:C:2019:1113, 88, 89 ir 96 punktus; taip pat 2018 m. balandžio 23 d. Sprendimo One of Us ir kt. / Komisija, T‑561/14, EU:T:2018:210, 169 ir 170 punktus).
22 Nagrinėjamu atveju ginčijamas komunikatas buvo priimtas gavus EPI, kurios tikslas, kaip teigia ieškovas, buvo sutelkti Sąjungą siekiant pagerinti tautinėms ir kalbinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugą ir sustiprinti kultūrų ir kalbų įvairovę Sąjungoje. Šiuo tikslu EPI buvo pateikti devyni pasiūlymai priimti naujus arba iš dalies pakeisti galiojančius Sąjungos teisės aktus. Priimdama ginčijamą komunikatą Komisija iš esmės atsisakė imtis EPI prašytų veiksmų.
23 Šiuo klausimu iš ginčijamo komunikato matyti, kad remdamasi Reglamento 2019/788 15 straipsnio 2 dalimi Komisija išdėstė teisines ir politines išvadas, kurių pagrindu nusprendė, kad dėl EPI nereikia imtis jokių tolesnių veiksmų. Konkrečiai kalbant, išanalizavusi, be kita ko, teisinį pagrindą, kuriuo nustatomi jos ir Sąjungos įgaliojimai šioje srityje, Komisija padarė išvadą, kad buvo „galima imtis tolesnių veiksmų keliose srityse“. Vis dėlto atsižvelgdama į veiksmus, kurių Sąjungos institucijos jau ėmėsi EPI srityse, ir į tolesnę šių veiksmų įgyvendinimo stebėseną, Komisija nusprendė, kad šiame etape „jokio papildomo teisės akto nereikia“, kad būtų pasiekti EPI siekiami tikslai. Taip Komisija suprantamai ir pakankamai aiškiai išdėstė teisines ir politines priežastis, dėl kurių atsisakė imtis EPI numatytų veiksmų.
24 Be to, ginčijamo komunikato motyvai papildo elementus, be kita ko, išdėstytus Sprendime 2017/652, taip pat yra susiję su 2020 m. vasario 5 d. įvykusiu ieškovo ir Komisijos pasikeitimu informacija. Taigi ginčijamo komunikato motyvus sustiprina ieškovui gerai žinomos aplinkybės, kuriomis jis buvo paskelbtas.
25 Vadinasi, Komisija išdėstė pagrindines priežastis, dėl kurių, atsižvelgiant į jos plačią diskreciją, atsisakė imtis kiekvieno iš EPI pasiūlytų veiksmų.
26 Šios išvados nepaneigia tai, kad ginčijamame komunikate Komisija aiškiai neišsakė nuomonės dėl kiekvieno ieškovo raštu ir žodžiu pateikto paaiškinimo, kiek tai susiję su visais pasiūlymais. Kaip priminta šio sprendimo 19 punkte, pagal jurisprudenciją nereikalaujama, kad nurodant motyvus būtų tiksliai atskleistos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, todėl negalima reikalauti, kad Komisija išdėstytų nuomonę dėl kiekvieno rašytinio ir žodinio paaiškinimo, pateikto dėl visų EPI nurodytų pasiūlymų. Be to, kaip minėta šio sprendimo 25 punkte, Komisija išdėstė pagrindines politines ir teisines priežastis, dėl kurių atsisakė imtis ginčijamoje EPI siūlytų veiksmų.
27 Taip pat atmestini ieškovo argumentai, kad Komisija kelis kartus pažeidė pareigą motyvuoti, nes apsiribojo tik nuorodomis į kitus Sąjungos teisės aktus, nepaaiškindama jų svarbos EPI. Kitaip, nei teigia ieškovas, Komisija neapsiribojo nuorodomis į kitus Sąjungos teisės aktus be paaiškinimų, o priešingai, nurodė, kad tuose teisės aktuose nagrinėjami tam tikri EPI minėti aspektai.
28 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas mano, kad ginčijamame komunikate pateikti motyvai leidžia ieškovui nustatyti, ar Komisijos atsisakymas pateikti EPI nurodytus pasiūlymus yra pagrįstas ir ar jis turi trūkumų. Be to, šie motyvai leidžia Sąjungos teismui vykdyti ginčijamo komunikato teisėtumo kontrolę. Taigi darytina išvada, kad šis komunikatas yra pakankamai teisiškai motyvuotas.
29 Ši išvada nedaro poveikio galimoms Komisijos padarytoms teisės ar vertinimo klaidoms. Pareigą motyvuoti, kaip esminį procedūrinį reikalavimą, kuris gali būti keliamas pateikiant pagrindą, kuriame ginčijamas sprendimo motyvavimo nepakankamumas ar net stoka, reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo kontrolės, kuri priskirtina prie teisės akto teisėtumo iš esmės kontrolės ir reiškia, kad teismas turi patikrinti, ar motyvai, kuriais grindžiamas aktas, yra klaidingi. Iš tikrųjų kalbama apie dviejų skirtingų rūšių kontrolę, lemiančią skirtingus Bendrojo Teismo vertinimus (žr. 2018 m. balandžio 23 d. Sprendimo One of Us ir kt. / Komisija, T‑561/14, EU:T:2018:210, 146 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi 1, 3, 6 ir 8 pasiūlymų, kurie vieninteliai nurodyti ieškovo ieškinio antrajame pagrinde, motyvų pagrįstumas bus nagrinėjamas šio sprendimo 42–146 punktuose.
30 Vadinasi, ieškinio pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
31 Dėl tų pačių priežasčių Vengrijos priekaištas, grindžiamas gero administravimo principo pažeidimu dėl to, kad Komisija aiškiai neatsakė į kiekvieną ieškovo nurodytą aplinkybę, taip pat turi būti atmestas.
Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo vienodo požiūrio principo pažeidimu
32 Trečiajame pagrinde, kuris pirmą kartą buvo nurodytas dublike, ieškovas iš esmės priekaištauja Komisijai pažeidus vienodo požiūrio principą, nes ši institucija nesuteikė jam tokių pačių galimybių aptarti EPI ir įtikinti ją dėl jos nuogąstavimų, kaip Europos piliečių iniciatyvos „End the Cage Age“ organizatoriams (dėl jos Komisija paskelbė ketinanti teikti pasiūlymą dėl teisės akto). Taigi ieškovas atsidūrė nepalankesnėje padėtyje, palyginti su EPI „End the Cage Age“ organizatoriais.
33 Teigiama, kad, išskyrus 2020 m. vasario 5 d. susitikimą pagal Reglamento 2019/788 15 straipsnio 1 dalį, Komisija niekada nesurengė ir nepasiūlė jokių kitų susitikimų su ieškovu, kad aptartų EPI siekiamus tikslus. Iš įvairių dokumentų, ieškovui atskleistų po to, kai jis pateikė prašymą leisti susipažinti su visų Komisijos ir trijų EPI organizatorių susitikimų protokolais, įskaitant, be kita ko, EPI „End the Cage Age“, remdamasis 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331), po to, kai buvo pareikštas ieškinys šioje byloje, tariamai matyti, kad, kiek tai susiję su EPI „End the Cage Age“, Komisija, be Reglamento 2019/788 15 straipsnio 1 dalyje numatyto susitikimo, mažiausiai keturis kartus susitiko su tos iniciatyvos organizatoriais arba pasikeitė su jais nuomonėmis telefonu. Trys iš šių papildomų keitimųsi informacija įvyko prieš pateikiant EPI „End the Cage Age“.
34 Be to, pasibaigus rašytinei proceso daliai ieškovas Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė „papildomą pareiškimą“ su keturiais priedais. Tame „papildomame pareiškime“ jis, be kita ko, nurodė, kad iš Komisijos atsakymo į naują 2021 m. spalio 4 d. pateiktą prašymą leisti susipažinti su dokumentais matyti, jog prieš viešą svarstymą Komisijos narių kabinetų atstovai dalyvavo dar dviejose vaizdo konferencijose su EPI „End the Cage Age“ organizatorių atstovais, be šio sprendimo 33 punkte jau minėtų susitikimų. Visoms EPI turėtų būti suteiktos vienodos galimybės sulaukti Komisijos dėmesio, nes ESS 9 straipsniu siekiama užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas visoms joms. Pastabose dėl šio „papildomo pareiškimo“ Vengrija pritaria ieškovo argumentams ir priduria, kad dėl Komisijos požiūrio buvo pažeistas ne tik vienodo požiūrio principas, bet ir kruopštaus ir nešališko administravimo principas.
35 Komisija ginčija šiuos argumentus ir teigia, kad šis ieškinio pagrindas yra nepagrįstas ir kad „papildomas pareiškimas“ ir jo priedai nepriimtini.
36 Šioje byloje, nesant reikalo nagrinėti ieškinio trečiojo pagrindo priimtinumo pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 84 straipsnį ir įrodymų, pateiktų pasibaigus rašytinei proceso daliai, priimtinumo pagal to paties reglamento 85 straipsnio 3 dalį, reikia pažymėti, kad ieškovo nurodytos aplinkybės negali įrodyti vienodo požiūrio principo pažeidimo.
37 Viena vertus, ieškovas neteigia, kad per procedūrą, vykusią iki ginčijamo komunikato priėmimo, Komisija nevisiškai įvykdė savo pareigas, kylančias iš Reglamento 2019/788 14 ir 15 straipsnių.
38 Kita vertus, be to, kad kalbama apie dvi užregistruotas EPI, pasiekusias reikalaujamą paramos ribą, ieškovas nenurodė, kodėl EPI yra panaši į EPI „End the Cage Age“, be kita ko, atsižvelgiant į jų atitinkamus tikslus ir patiriamus politinius ar teisinius sunkumus.
39 Jeigu laikomasi reikalavimų, kylančių iš Reglamento 2019/788 14 ir 15 straipsnių, Komisijos organizuojamų susitikimų su EPI organizatoriais skaičius gali skirtis, nelygu EPI pobūdis ir sudėtingumas, todėl Komisija neprivalo organizuoti vienodo susitikimų skaičiaus su kiekvienos EPI organizatoriais. Be to, kaip priminta Reglamento 2019/788 28 konstatuojamojoje dalyje, Komisija turi išnagrinėti iniciatyvas, laikydamasi gero administravimo principo, kaip išdėstyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnyje.
40 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėdama EPI, kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas komunikatas, Komisija, nepažeisdama vienodo požiūrio principo, galėjo manyti, kad jai pateikta rašytinė ir žodinė informacija buvo pakankama, ir nuspręsti, kad papildomi susitikimai nebuvo būtini.
41 Dėl tų pačių priežasčių Vengrijos pateiktas priekaištas, grindžiamas gero administravimo principo pažeidimu dėl to, kad Komisija didesnį dėmesį skyrė EPI „End the Cage Age“, o ne EPI, taip pat turi būti atmestas.
Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo teisės klaida ir keliomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis
Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos Komisijos padaryta teisės klaida ir keliomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kiek tai susiję su 1 pasiūlymu
42 Pirmiausia Bendrasis Teismas primena, kad 1 pasiūlymo tikslas – priimti Tarybos rekomendaciją, nustatančią priemones saugoti ir skatinti kultūrų ir kalbų įvairovę, visų pirma siekiant apsaugoti regioninių ar mažumų kalbų vartojimą viešojo administravimo, viešųjų paslaugų, švietimo, kultūros, teisingumo, žiniasklaidos, sveikatos priežiūros, prekybos ir vartotojų apsaugos (įskaitant ženklinimą) srityse.
43 Vis dėlto pasiūlytoje EPI kaip 1 pasiūlyme numatytos rekomendacijos teisinį pagrindą ieškovas nurodo tik SESV 165 straipsnio 4 dalies antrą įtrauką ir 167 straipsnio 5 dalies antrą įtrauką (Sprendimo 2017/652 4 konstatuojamosios dalies a punktas). Akivaizdu, kad šie teisiniai pagrindai susiję tik su švietimo ir kultūros sritimis.
44 Be to, iš bendro SESV 2 straipsnio 5 dalies, 6 straipsnio c ir e punktų, 165 straipsnio 1 dalies ir 167 straipsnio 2 dalies aiškinimo matyti, kad valstybės narės turi plačią kompetenciją kultūros ir švietimo srityje (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (aukštasis mokslas), C‑66/18, EU:C:2020:792, 74 punktą), nes Sąjungos kompetencijai šioje srityje priklauso tik „atlikti veiksmus siekiant paremti, koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus“, tačiau ši Sąjungos kompetencija nepakeičia valstybių narių kompetencijos.
45 Taigi, atsižvelgiant į 1 pasiūlymu siekiamą tikslą ir ieškovo nurodytus su šiuo pasiūlymu susijusius teisinius pagrindus, reikia įvertinti, ar šiuo atveju ginčijamame komunikate buvo padaryta teisės klaida ir akivaizdžių vertinimo klaidų.
– Dėl pirmojo priekaišto, grindžiamo teisės klaida
46 Pirmajame priekaište ieškovas, palaikomas Vengrijos, iš esmės teigia, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Sąjunga neturėjo kompetencijos priimti rekomendacijų dėl regioninių ar mažumų kalbų skatinimo ir apsaugos.
47 Komisija, palaikoma Graikijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos, ginčija šiuos argumentus.
48 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad vertindama 1 pasiūlymą Komisija nurodė ne tai, kad šioje srityje Sąjunga neturi jokios kompetencijos, o tai, kad šiuo atveju ji neturi „teisėkūros įgaliojimų“. Nors tiesa, kad šis motyvas negali pateisinti atsisakymo priimti pasiūlymą dėl Tarybos rekomendacijos, kuri nėra teisėkūros procedūra priimtas teisės aktas, vis dėlto reikia pažymėti, kad tai neturi įtakos ginčijamo komunikato pagrįstumui tiek, kiek tai susiję su 1 pasiūlymu, nes, kaip matyti iš ginčijamo komunikato 3.1 punkto, Komisijos atsisakymas siūlyti Tarybai priimti rekomendaciją grindžiamas išvada, kad šiuo pasiūlymu siekiamas tikslas gali būti pasiektas kitomis esamomis priemonėmis ir vykdomomis iniciatyvomis. Ši išvada, kurioje, ieškovo teigimu, padaryta keletas akivaizdžių vertinimo klaidų, bus išnagrinėta analizuojant antrąjį priekaištą šio sprendimo 50–89 punktuose.
49 Taigi pirmąjį priekaištą reikia atmesti kaip nereikšmingą.
– Dėl antrojo priekaišto, grindžiamo keliomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis
50 Antrajame priekaište ieškovas, palaikomas Vengrijos, iš esmės teigia, kad Komisijai padarė kelias akivaizdžias vertinimo klaidas, kai atsisakė imtis tolesnių veiksmų dėl 1 pasiūlymo.
51 Komisija, palaikoma Graikijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos, ginčija šiuos argumentus.
52 Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kai Sąjungos institucijos turi, kaip Komisija šiuo atveju, plačią diskreciją, visų pirma kai jos priima, be kita ko, politinius sprendimus ir atlieka sudėtingus vertinimus, vykdant vertinimų, atliktų naudojantis šia diskrecija, teisminę kontrolę tikrinama, ar nebuvo padaryta akivaizdžių klaidų (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Puppinck ir kt. / Komisija, C‑418/18 P, EU:C:2019:1113, 95 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 96 punktą; taip pat 2018 m. balandžio 23 d. Sprendimo One of Us ir kt. / Komisija, T‑561/14, EU:T:2018:210, 169 punktą, 170 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
53 Be to, klaida gali būti laikoma akivaizdžia tik tada, kai ją galima akivaizdžiai aptikti. Kad būtų įrodyta, jog Komisija padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kuria galima pagrįsti ginčijamo komunikato panaikinimą, reikia, kad įrodymų, kuriuos turi pateikti ieškovas, pakaktų Komisijos vertinimų įtikinamumui paneigti. Kitaip tariant, akivaizdžia vertinimo klaida grindžiamas ieškinio pagrindas atmestinas, jei, nepaisant ieškovo pateiktų duomenų, ginčijamas vertinimas laikytinas teisingu ir tinkamu (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 2 d. Sprendimo Fleig / EIVT, nepaskelbtas Rink., T‑492/17, EU:T:2019:211, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
54 Pirma, ieškovas iš esmės teigia, kad 1992 m. lapkričio 5 d. Europos Tarybos Europos regioninių arba tautinių mažumų kalbų chartija (Europos Tarybos sutarčių serija, Nr. 148, toliau – Europos Tarybos chartija) negali pateisinti Komisijos atsisakymo imtis tolesnių veiksmų dėl 1 pasiūlymo, kaip ji padarė ginčijamame komunikate. Viena vertus, Sąjunga nėra Europos Tarybos chartijos šalis. Kita vertus, kelios Sąjungos valstybės narės jos nepasirašė ar neratifikavo.
55 Šiuo klausimu Komisija ginčijamame komunikate tvirtina, kad Sąjunga skatina savo valstybes nares pasirašyti Europos Tarybos chartiją ir kad ji nuolat ja remiasi kaip teisiniu dokumentu, kuriuo apibrėžiamos regioninių ar mažumų kalbų skatinimo ir apsaugos gairės.
56 Aplinkybė, kad Sąjunga nėra Europos Tarybos chartijos šalis, neįrodo, jog Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes ieškovas neginčijo, kad Sąjunga nuolat remiasi chartija kaip teisiniu dokumentu, kuriame apibrėžiamos regioninių ir mažumų kalbų skatinimo ir apsaugos gairės. Be to, aplinkybė, kad kai kurios valstybės narės minėtos chartijos dar nepasirašė ar neratifikavo, neturi reikšmės vertinant Sąjungos veiksmus šioje srityje.
57 Dar daugiau, Vengrijos teiginys, kad kai kurios valstybės narės, ratifikavusios minėtą chartiją, šiame dokumente numatytą apsaugą teikia tik ribotam kalbų skaičiui, nors 1 pasiūlymu siekiama paremti visas mažumų kalbas visose valstybėse narėse, neturi reikšmės.
58 Negalima reikalauti iš Komisijos (ir jokioje Reglamento 2019/788 nuostatoje to nenumatyta), kad šiuo atveju ji atsižvelgtų tik į tuos teisės aktus, kurie skirti visoms valstybėms narėms ir visoms regioninėms ar mažumų kalboms, su kuriomis siejamas 1 pasiūlymas. Taigi Komisija gali pagrįstai atsižvelgti į teisės aktą, net jeigu juo tik iš dalies pasiekiami atitinkamu pasiūlymu siekiami tikslai. Kitaip tariant, nesvarbu, kad atskirai vertinamas aktas neleidžia visiškai pasiekti 1 pasiūlymu siekiamo tikslo, jei visais ginčijamame komunikate nurodytais aktais kartu galima tą tikslą pasiekti.
59 Galiausiai ieškovas klaidingai tvirtina, kad Komisija negali atsisakyti imtis tolesnių veiksmų, remdamasi kitais tarptautinės teisės aktais, ir kad Sąjunga privalo vykdyti valstybių narių jai suteiktus įgaliojimus.
60 Šiuo klausimu pakanka priminti, kad iš pačios ESS 11 straipsnio 4 dalies formuluotės matyti, jog EPI siekiama „paraginti“ Komisiją pateikti atitinkamą pasiūlymą siekiant įgyvendinti Sutartis, o ne, kaip teigia ieškovas, įpareigoti šią instituciją imtis atitinkamoje EPI numatyto veiksmo ar veiksmų (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Puppinck ir kt. / Komisija, C‑418/18 P, EU:C:2019:1113, 57 punktas). Be to, ginčijamame komunikate Komisijos pateikti paaiškinimai patvirtina, kad Sąjunga veiksmingai naudojasi pagal Sutartis jai suteikta ribota kompetencija. Skatindama valstybes nares pasirašyti Europos Tarybos chartiją ir remdamasi ja Sąjunga remia ir papildo valstybių narių veiksmus šioje srityje.
61 Antra, ieškovas iš esmės tvirtina, kad priemonės, kurių Komisija ėmėsi pagal 2005 m. spalio 20 d. Paryžiuje vykusioje UNESCO generalinėje konferencijoje priimtos ir 2006 m. gegužės 18 d. Tarybos sprendimu 2006/515/EB (OL L 201, 2006, p. 15) Europos bendrijos vardu patvirtintos Konvencijos dėl kultūros raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo (toliau – UNESCO konvencija) 7 straipsnį, negali pateisinti atsisakymo imtis tolesnių veiksmų dėl 1 pasiūlymo, kaip ši institucija padarė ginčijamame komunikate. Nėra jokio ryšio tarp ginčijamame komunikate nurodytų įgyvendinimo priemonių, kuriomis daugiausia dėmesio skiriama socialinei įtraukčiai, ir 1 pasiūlymu siekiamo tikslo, t. y. regioninių ar mažumų kalbų apsaugos ir skatinimo.
62 Su šiuo teiginiu negalima sutikti. Kaip nurodyta ginčijamame komunikate, UNESCO konvencijos 7 straipsniu siekiama skatinti asmenis, „įskaitant mažumoms priklausančius asmenis“, ir socialines grupes kurti, gaminti, skleisti ir platinti savo kultūros raišką ir ja naudotis. Be to, kaip taip pat nurodyta ginčijamame komunikate, šioje UNESCO konvencijoje primenama, kad kalbų įvairovė yra svarbi kultūrų įvairovės dalis, ir dar kartą patvirtinama, kad švietimas atlieka pagrindinį vaidmenį saugant ir skatinant kultūros raišką.
63 Taigi, priešingai, nei teigia ieškovas, UNESCO konvencijos nereikėtų laikyti akivaizdžiai nesusijusios su 1 pasiūlymu siekiamu tikslu.
64 Be to, įgyvendinimo priemonių, kurias remdamasi UNESCO konvencijos 7 straipsniu priėmė Komisija, t. y. dialogo su valstybėmis narėmis ir kultūros sektoriumi organizavimas dėl kultūros indėlio į socialinę įtrauktį ir kultūrų dialogo, irgi nereikėtų laikyti akivaizdžiai nesusijusių su 1 pasiūlymu siekiamais tikslais.
65 Žinoma, 1 pasiūlyme neskiriama dėmesio socialinei įtraukčiai. Vis dėlto, kaip teigia Komisija, šių dialogų organizavimas, atsižvelgiant į UNESCO konvencija siekiamus tikslus, gali skatinti ir saugoti regionines ar mažumų kalbas, net jeigu jos priklauso tik kultūros sričiai. Taigi aplinkybė, kad aptariamomis įgyvendinimo priemonėmis skatinama socialinė įtrauktis, neatmeta galimybės, kad tos pačios priemonės kartu gali prisidėti prie regioninių ar mažumų kalbų skatinimo ir apsaugos.
66 Be to, priešingai, nei dublike teigia ieškovas, šių įgyvendinimo priemonių priėmimas rodo, kad Sąjunga veiksmingai naudojasi pagal Sutartis jai suteikta ribota kompetencija. Rengdama dialogus su valstybėmis narėmis ir kultūros sektoriumi pagal UNESCO konvencijos 7 straipsnį Sąjunga remia ir papildo valstybių narių veiksmus šioje srityje.
67 Trečia, ieškovas iš esmės teigia, kad 2019–2022 m. Tarybos darbo planas kultūros srityje ir konkrečios priemonės, kurias pagal minėtą darbo planą įsteigta „Daugiakalbystės ir vertimų“ ekspertų grupė turi rekomenduoti, nėra susijusios su 1 pasiūlymu siekiamu tikslu, nes juose visiškai neminima regioninių ar mažumų kalbų. Taigi šis darbo planas ir šios konkrečios priemonės negali pateisinti, kaip tai padarė Komisija ginčijamame komunikate, šios institucijos atsisakymo imtis tolesnių veiksmų dėl šio pasiūlymo.
68 Šis teiginys turi būti atmestas. Tarybos išvadų dėl 2019–2022 m. Tarybos darbo plano kultūros srityje (OL C 460, 2018, p. 12) I priede numatyta, kad darbo programa kultūros srityje grindžiama aštuoniais pagrindiniais principais. Trečiajame iš šių pagrindinių principų aiškiai nurodyta, kad kultūrų ir kalbų įvairovė yra esminė Sąjungos vertybė, ir kad jos apsauga bei skatinimas yra Europos lygmens kultūros politikos pagrindas (I priedo I antraštinės dalies trečia įtrauka). Be to, tame pačiame priede aprašydama trečiąjį prioritetą, susijusį su „menininkus, kultūros ir kūrybos sektorių darbuotojus ir europinį turinį globojančia ekosistema“, Taryba pažymi, kad kultūros sektoriui Europoje būdinga, be kita ko, kultūrų ir kalbų įvairovė (I priedo II antraštinės dalies C punktas).
69 Tame pačiame I priede taip pat numatyta, kad „Daugiakalbystės ir vertimų“ ekspertų grupės nariai pasikeis geriausios praktikos pavyzdžiais paramos vertimui knygų ir leidybos sektoriuje, taip pat kituose kultūros ir kūrybos sektoriuose, ir rekomenduos konkrečių priemonių pagal programą „Kūrybiška Europa“ siekiant skatinti kalbų įvairovę ir kūrinių sklaidą (I priedo IV antraštinės dalies C punktas).
70 Taigi aptariamo darbo plano ir veiksmų, kurių turi imtis „Daugiakalbystės ir vertimų“ ekspertų grupė, nereikėtų laikyti akivaizdžiai nesusijusių su 1 pasiūlymu siekiamu tikslu – regioninių ar mažumų kalbų skatinimu ir apsauga, net jei tai taikoma tik kultūros sričiai.
71 Šios išvados nepaneigia tai, kad nei aptariamame darbo plane, nei „Daugiakalbystės ir vertimų“ ekspertų grupės veiklos aprašyme nėra aiškios nuorodos į regionines ar mažumų kalbas. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad Tarybos išvadose dėl 2019–2022 m. Tarybos darbo plano kultūros srityje regioninės ar mažumų kalbos aiškiai neišskiriamos. Be to, šiose Tarybos išvadose niekur nenurodyta, kad atitinkamas darbo planas ir „Daugiakalbystės ir vertimų“ ekspertų grupės veiksmai apsiriboja oficialiosiomis Sąjungos kalbomis.
72 Ketvirta, ieškovas iš esmės teigia, kad 2018 m. gegužės 22 d. Tarybos rekomendacija dėl bendrų vertybių, įtraukaus švietimo ir europinio mokymo aspekto propagavimo (OL C 195, 2018, p. 1) nesusijusi su 1 pasiūlymu siekiamu tikslu, nes joje nepasiūlyta konkrečių sprendimų dėl kultūrų ir kalbų įvairovės apsaugos ir skatinimo. Taigi ši rekomendacija negali pateisinti, kaip tai padarė Komisija ginčijamame komunikate, šios institucijos atsisakymo imtis tolesnių veiksmų dėl šio pasiūlymo.
73 Šis teiginys turi būti atmestas. Iš šios rekomendacijos, kurios konkretus įgyvendinimas iš esmės priklauso valstybių narių kompetencijai, aiškiai matyti, kad ja, be kita ko, siekiama nuo ankstyvo amžiaus ir visų lygmenų švietimo veikloje propaguoti bendrąsias vertybes, kuriomis grindžiama Sąjunga. ESS 2 straipsnyje numatyta pagarba mažumų teisėms, siejama su tikslu gerbti turtingą kultūrų ir kalbų įvairovę, nurodytu ESS 3 straipsnio 3 dalies ketvirtoje pastraipoje ir SESV 165 straipsnio 1 dalyje, yra viena iš šių Sąjungos vertybių (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Rumunija / Komisija, C‑899/19 P, EU:C:2022:41, 54 punktą ir 2019 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Rumunija / Komisija, T‑391/17, EU:T:2019:672, 56 punktą).
74 Taigi Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad tiek, kiek aptariama rekomendacija siekiama skatinti Sąjungos vertybes švietimo srityje, ji gali bent iš dalies prisidėti prie 1 pasiūlymu siekiamo tikslo įgyvendinimo.
75 Penkta, ieškovas iš esmės teigia, kad 2019 m. gegužės 22 d. Tarybos rekomendacija dėl visapusiško požiūrio į kalbų mokymą ir mokymąsi (OL C 189, 2019, p. 15) nesusijusi su 1 pasiūlymu siekiamu tikslu, nes joje akcentuojamas tik oficialiųjų Sąjungos kalbų mokymasis, siekiant didinti ekonominį konkurencingumą ir profesinį judumą. Taigi ši rekomendacija negali pateisinti, kaip tai padarė Komisija ginčijamame komunikate, šios institucijos atsisakymo imtis tolesnių veiksmų dėl šio pasiūlymo.
76 Šis teiginys turi būti atmestas. Šioje rekomendacijoje, kuria siekiama pagerinti kalbų mokymą ir mokymąsi, nėra jokio aiškaus apribojimo oficialiosiomis Sąjungos kalbomis.
77 Be to, priešingai, nei teigia ieškovas, prie aptariamos rekomendacijos pridėtame priede dėl kalbinio sąmoningumo mokyklose neapsiribojama vien oficialiųjų Sąjungos kalbų mokymųsi.
78 Šių įrodymų pakanka padaryti išvadą, kad nei aptariama rekomendacija, nei jos priedas neapsiriboja vien oficialiųjų Sąjungos kalbų mokymu ir mokymųsi.
79 Galiausiai ieškovas klaidingai teigia, kad bet kuriuo atveju 1 pasiūlymas susijęs ne su kalbų mokymu ir mokymųsi, o su galimybe kalbantiesiems vartoti savo gimtąją kalbą, kai ji yra regioninė ar mažumos kalba, „visose gyvenimo srityse“.
80 Kaip pažymėta šio sprendimo 43 punkte, 1 pasiūlymas taikomas tik kultūros ir švietimo srityje. Taigi Komisija nenagrinėjo regioninių ar mažumų kalbų vartojimo kitose „gyvenimo srityse“. Be to, bet kuriuo atveju ieškovas nurodė, kad 1 pasiūlyme numatytoje rekomendacijoje, turėjo būti pateikti ir pasiūlyti geriausi sprendimai, kaip „sustabdyti [regioninių ar mažumų kalbų] išnykimą“ Sąjungoje. Pasiūlytoje EPI ieškovas taip pat nurodė, kad šioje rekomendacijoje turėjo būti atsižvelgta į kalbų įvairovės mažėjimą ir „kalbų mokymąsi“ Sąjungoje. Taigi pats ieškovas nustatė aiškų ir tiesioginį ryšį tarp 1 pasiūlymo ir „kalbų mokymosi“.
81 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovas neįrodė, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai manė, jog nagrinėjama rekomendacija, kiek ja siekiama skatinti kalbų mokymą ir mokymąsi, gali padėti įgyvendinti 1 pasiūlymu siekiamą tikslą.
82 Šešta, ieškovas iš esmės teigia, kad Komisijos komunikatas Parlamentui ir Tarybai „Lygybės sąjunga: ES romų lygybės, įtraukties ir dalyvavimo strateginis planas“ (COM(2020) 620 final) ir Pasiūlymas dėl Tarybos rekomendacijos dėl romų lygybės, įtraukties ir dalyvavimo (COM(2020) 621 final) nesusiję su 1 pasiūlymu siekiamu tikslu, o jų taikymo sritis yra ribota, nes jie skirti konkrečiai asmenų grupei, t. y. romams. Taigi nei šis komunikatas, nei pasiūlymas dėl rekomendacijos negali pateisinti, kaip tai padarė Komisija ginčijamame komunikate, šios institucijos atsisakymo imtis tolesnių veiksmų dėl šio pasiūlymo.
83 Šis teiginys turi būti atmestas. Nors aptariamuose komunikate ir pasiūlyme dėl rekomendacijos daugiausia dėmesio skiriama romams, tai nesumenkina šių dokumentų svarbos šiai bylai. Pats ieškovas pasiūlytoje EPI paminėjo šią žmonių bendruomenę ir, be kita ko, nurodė, kad tai yra „didžiausia ir labiausiai atstumta mažuma Europoje“. Taigi šio komunikato ir šio pasiūlymo dėl rekomendacijos subjektinė taikymo sritis iš dalies sutampa su 1 pasiūlymo taikymo sritimi. Bet kuriuo atveju negalima iš Komisijos reikalauti (ir jokioje Reglamento 2019/788 nuostatoje to nenumatyta), kad nagrinėdama EPI ji atsižvelgtų tik į tuos Sąjungos teisės aktus, kurie susiję su visais asmenimis, su kuriais susijusi tokia EPI. Kaip nurodyta šio sprendimo 58 punkte, nesvarbu, kad atskirai vertinamas aktas neleidžia visiškai pasiekti 1 pasiūlymu siekiamo tikslo, jei visais ginčijamame komunikate nurodytais aktais kartu galima tą tikslą pasiekti.
84 Be to, ieškovas klaidingai tvirtina, kad aptariami komunikatas ir pasiūlymas dėl rekomendacijos neturi ryšio su 1 pasiūlymu siekiamu tikslu. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad nei ieškinyje, nei dublike ieškovas niekaip neginčijo Komisijos teiginio, nurodyto ginčijamame komunikate, kad nagrinėjamu pasiūlymu dėl rekomendacijos „valstybės narės raginamos romų kalbą <...> įtraukti į mokymo programas ir vadovėlius, skirtus tiek romų, tiek kitų tautybių moksleiviams“. Šį teiginį patvirtina ir šio pasiūlymo dėl rekomendacijos 2 punkto g papunktis; jame valstybės narės raginamos skatinti sąmoningumą apie romų kalbą, „be kita ko, organizuojant mokytojams skirtus atitinkamus mokymus ir rengiant atitinkamas bendrąsias mokymo programas“.
85 Septinta, ieškovas iš esmės teigia, kad su mažumomis susijusių klausimų įtraukimas į Komisijos metines ataskaitas dėl Chartijos taikymo nesukuria jokios pridėtinės vertės, palyginti su 1 pasiūlymu. Chartijos taikymas yra ribotas, nes kalbų vartojimas iš esmės priklauso valstybių narių kompetencijai. Taigi su mažumomis susijusių klausimų įtraukimas į metines ataskaitas dėl Chartijos taikymo negali pateisinti, kaip tai padarė Komisija ginčijamame komunikate, šios institucijos atsisakymo imtis tolesnių veiksmų dėl šio pasiūlymo.
86 Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors tiesa, jog kalbų vartojimas iš esmės priklauso valstybių narių kompetencijai, vis dėlto nėra taip, kad Sąjunga šiuo klausimu neturi kompetencijos švietimo ir kultūros srityse (žr. šio sprendimo 44 punktą). Be to, iš šio sprendimo 54–84 punktų matyti, kad Sąjunga pasinaudojo kompetencija būtent tose srityse, kurias apima 1 pasiūlymas, be kita ko, kaip nurodyta šio sprendimo 64–66 punktuose, patvirtindama UNESCO konvenciją ir ją įgyvendindama. Taigi negalima atmesti galimybės, kad Chartija taikoma 1 pasiūlyme paminėtoms situacijoms ir kad prireikus Komisija savo metinėse teminėse ataskaitose tas situacijas nurodo.
87 Be to, reikia atmesti ieškovo argumentą, kad regioninių ir mažumų kalbų skatinimo klausimo įtraukimas į metines temines ataskaitas negali svariai prisidėti prie 1 pasiūlymo tikslo. Iš tiesų ginčijamo komunikato motyvai, kuriais grindžiamas atsisakymas imtis tolesnių veiksmų dėl 1 pasiūlymo, pagrįsti ne vien šio klausimo įtraukimu į metines temines ataskaitas. Kaip nurodyta ginčijamame komunikate ir ieškovo dubliko 52 punkte, Komisija atsisakymą imtis tolesnių veiksmų grindė visomis priemonėmis. Taigi, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 58 ir 83 punktuose, tai, kad minėtos metinės teminės ataskaitos, vertinamos atskirai, tam tikrais atvejais turi mažesnę pridėtinę vertę nei 1 pasiūlyme numatyta rekomendacija, neturi reikšmės.
88 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ieškovas neįrodė, kad Komisija padarė akivaizdžių vertinimo klaidų, kai remdamasi ginčijamo komunikato priėmimo dieną egzistavusiomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis ir šio komunikato 2.1 ir 3.1 punktuose išdėstytais motyvais nusprendė, kad jokio papildomo teisės akto nereikėjo tam, kad būtų pasiektas 1 pasiūlymo tikslas, nes šis tikslas galėjo būti įgyvendintas visais ginčijamame komunikate nurodytais teisės aktais kartu. Taigi atsisakydama imtis tolesnių veiksmų dėl 1 pasiūlymo Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.
89 Vadinasi, reikia atmesti antrąjį priekaištą, taigi, ir visą antrojo pagrindo pirmą dalį.
Dėl antrojo pagrindo antros dalies, grindžiamos keliomis akivaizdžiomis Komisijos vertinimo klaidomis, kiek tai susiję su 3 pasiūlymu
90 Antroje dalyje ieškovas, palaikomas Vengrijos, iš esmės priekaištauja Komisijai dėl to, kad ši padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai atsisakė imtis tolesnių veiksmų dėl 3 pasiūlymo; šiuo pasiūlymu buvo siekiama įsteigti Sąjungos finansuojamą kalbų įvairovės centrą regioninių ir mažumų kalbų srityje, atsakingą už sąmoningumo apie regioninių ir mažumų kalbų svarbą didinimą ir visų lygių įvairovės skatinimą, ir kurio užduotis būtų užtikrinti, kad žinios ir ugdomi įgūdžiai būtų prieinami visiems atitinkamiems subjektams minėtų kalbų srityje, ir teikti pirmenybę visų pirma mažiausioms ir pažeidžiamiausioms Europos bendruomenėms. Ieškovo teigimu, kitos šiuo atveju Komisijos pasirinktos priemonės, be kita ko, jos bendradarbiavimo su Europos Tarybos Europos šiuolaikinių kalbų centru (toliau – CELV) tęsimas ir plėtra, nėra tinkamos šiuo pasiūlymu siekiamiems tikslams įgyvendinti.
91 Komisija, palaikoma Graikijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos, ginčija šiuos argumentus ir teigia, kad ši pagrindo dalis yra nepagrįsta.
92 Pirmiausia Bendrasis Teismas primena, kad užregistruotame 3 pasiūlyme Komisija buvo raginama priimti pasiūlymą dėl Parlamento ir Tarybos sprendimo ar reglamento, kuriuo būtų įsteigtas kalbinės įvairovės centras, kuris didintų sąmoningumą apie regioninių ir mažumų kalbų svarbą ir skatintų visų lygių įvairovę; jis būtų finansuojamas daugiausia Sąjungos lėšomis.
93 Viena vertus, ginčijamo komunikato 2.3 ir 3.3 punktuose Komisija nurodo, kad Sąjungos pastangos didinti kalbų įvairovės, įskaitant kalbų mokymąsi, svarbą grindžiamos glaudžiu bendradarbiavimu su Europos Taryba, kurios veikla toje srityje grindžiama šio sprendimo 54 punkte paminėta Europos Tarybos chartija ir CELV, kuris yra kalbų mokymo ir mokymosi kompetencijos centras ir remia mokymąsi mokinio gimtąja kalba, ypač kiek tai susiję su mažumų kalbomis. Ji paaiškina, kad remia CELV ir bendradarbiauja su šiuo centru pagal specialius bendruosius susitarimus, kuriais siekiama pagerinti kalbų mokymosi kokybę, veiksmingumą ir patrauklumą, taip pat plėtoti mokomosios praktikos tikrinimą ir vertinimą, kad palaipsniui būtų sukurtas bendras vertinimo sistemų, grindžiamų Bendra Europos kalbų mokėjimo orientacine sistema (toliau – CECR), pagrindas. Kita vertus, Komisija pabrėžia, kad padeda Sąjungos valstybėms narėms įgyvendinti šio sprendimo 75 punkte nurodytą rekomendaciją dėl visapusiško požiūrio į kalbų mokymą ir mokymąsi. Ji iš esmės mano, kad, siekiant sutelkti Sąjungos pastangas ir išvengti pastangų ir išteklių dubliavimo rizikos, yra veiksminga ir svarbu išlaikyti bei plėtoti bendradarbiavimą per CELV ir remti valstybes nares įgyvendinant šią rekomendaciją, ir kad nereikia jokio papildomo teisės akto.
94 Pirmas pabrėžtinas aspektas yra tai, kad ieškovas, iš esmės palaikomas Vengrijos, teigia, jog CELV nėra tinkamas vykdyti patikėtų užduočių ir pasiekti tikslų, kurių kalbų įvairovės centras siekia regioninių ar mažumų kalbų srityje. Viena vertus, CELV kompetencija neapima minėtų užduočių ir tikslų, o tai įrodo aplinkybė, kad jo įstatuose nėra jokių nuorodų į minėtas kalbas ar kitas 3 pasiūlyme nurodytas užduotis. Kita vertus, CELV veikla neapima tų pačių regioninių ar mažumų kalbų skatinimo ir 3 pasiūlymu siekiamų tikslų – tai įrodo aplinkybė, kad šios kalbos nėra aiškiai paminėtos nė viename iš CELV 2020–2023 m. programos projektų, o šios programos mokymų ir konsultavimo veiklos neapima jokios reikšmingos su tomis kalbomis susijusios veiklos rūšys. Be to, pagal Europos Tarybos institucinę struktūrą už regioninių ar mažumų kalbų skatinimą yra atsakingas jos sekretoriatas, remiantis šio sprendimo 54 punkte nurodyta Europos Tarybos chartija. Kelios šalys, atsisakiusios pasirašyti arba ratifikuoti Europos Tarybos chartiją, prisijungė prie CELV susitarimo. Vengrija savo ruožtu teigia, kad CELV ir Europos Tarybos skyrius, turintis kompetenciją mažumų kalbų srityje, yra atskiri organizaciniai vienetai, tarp kurių nėra jokio ryšio ar bendradarbiavimo.
95 Šie argumentai turi būti atmesti.
96 Pirma, tai, kad CELV įstatuose nėra jokios konkrečios nuorodos į regionines ir mažumų kalbas, visiškai nereiškia, kad šios kalbos nepatenka į CELV užduotis ir siekiamus tikslus.
97 Antra, kaip nurodyta ginčijamo komunikato 2.3 punkte ir Komisijos rašytiniuose dokumentuose, CELV vykdomos užduotys ir strateginiai bei veiklos tikslai, aprašyti jo įstatų 1 straipsnyje, apima kalbų politikos įgyvendinimą, novatoriško požiūrio į „šiuolaikinių“ kalbų mokymąsi ir mokymą skatinimą, minėtų kalbų mokymosi ir mokymo praktiką, dialogo ir keitimosi informacija skatinimą, paramos mokslo tyrimų projektams teikimą ir gerosios praktikos rinkimą, taip pat sklaidą šių kalbų mokymosi ir mokymo srityje. Nėra nieko, kas rodytų, kad šios užduotys ir tikslai negalėtų bent tam tikru mastu didinti informuotumo apie visų atitinkamų šalių „šiuolaikinių“ kalbų – įskaitant regioninių ar mažumų kalbų – svarbą ir skatinti įvairovę, nors tik kalbinę ir kultūrinę, nes šie tikslai yra tie, kurių siekiama užregistruotu 3 pasiūlymu.
98 Trečia, kalbant apie CELV veiklą, pažymėtina, kad, viena vertus, iš bylos medžiagos matyti, jog šio centro 2020–2023 m. programoje, be kita ko, nurodytas projektas „Kalbų mokymo skatinimas tarpvalstybiniuose profesiniuose mokymuose“; jo tikslas – priminti ypač svarbų vaidmenį, kurį atlieka kalbų mokymosi skatinimas pasienio regionuose. Neatrodo, kad šis projektas būtų akivaizdžiai nesusijęs su 3 pasiūlymu siekiamais tikslu – didinti informuotumą apie daugiakalbystės, be kita ko, regioninių ar mažumų kalbų, svarbą ir skatinti įvairovę, ypač švietimo ir profesinėje aplinkoje – įgyvendinimu.
99 Kita vertus, kiek tai susiję su CELV mokymų ir konsultavimo veikla, iš bylos medžiagos matyti, kad šis centras rengia mokymus „Daugiakalbiai ir tarpkultūriniai metodai“, susijusius su „Kalbų ir kultūrų įvairiapusiškų metodų pagrindų sistema“; jų taikymo sritis apima dažnai mokomas kalbas, taip pat mažumų kalbas. Be to, centras rengia mokymus „Kokybiškas švietimas romų kalba Europoje (QualiRom)“. Jie susiję su iniciatyvos „QualiRom“, kuria siekiama skatinti romų kalbos įtrauktį į švietimo sistemas ir palengvinti romų vaikų integraciją, tikslu. Minėtuose mokymuose taip pat kalbama apie „QaliRom“ mokomąją medžiagą, parengtą šešiomis romų kalbos atmainomis, kuri apima pradinį, vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą ir kuri yra didžiausias tokio pobūdžio šaltinis šios kalbos mokymo ir mokymosi srityje. Tokios informacijos pakanka patvirtinti, kad, kaip nurodyta ginčijamo komunikato 2.3 punkte, regioninės ir mažumų kalbos yra neatsiejama CELV 2020–2023 m. programos dalis.
100 Iš to matyti, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai iš esmės nusprendė, kad CELV veikla gali prisidėti prie užregistruotu 3 pasiūlymu siekiamų tikslų įgyvendinimo – didinti informuotumą apie regioninių ir mažumų kalbų svarbą ir skatinti visų lygių įvairovę.
101 Ketvirta, ieškovas ir Vengrija nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie paneigtų glaudžių ryšių tarp Europos Tarybos ir CELV, nurodytų ginčijamame komunikate ir Komisijos rašytiniuose dokumentuose, egzistavimą.
102 Antras pabrėžtinas aspektas yra tai, kad ieškovas, iš esmės palaikomas Vengrijos, teigia, jog Komisija negali nei daryti įtakos CELV veiklai, nei sudaryti su ja bendradarbiavimo susitarimų atitinkamose 3 pasiūlymo srityse, nes Sąjunga nėra šio centro steigimo sutarties šalis, o regioninių ar mažumų kalbų skatinimas nepatenka į šio centro kompetenciją. Be to, ieškovas iš esmės tvirtina, kad ginčijamame komunikate nurodytas 2020–2021 m. susitarimas dėl įnašo rodo, kad regioninių ar mažumų kalbų skatinimas neturi jokios reikšmės Komisijai bendradarbiaujant su CELV, o minėtame susitarime nurodytas praktinis seminaras apie „kalbų, įskaitant mokomąsias kalbas, užsienio kalbas, regionines ar mažumų kalbas ir namuose vartojamas kalbas, holistinius mokymosi, raštingumo ir mokymo metodus“ ir internetinis seminaras apie „regioninių ar mažumų kalbų padėtį COVID-19 pandemijos metu“ akivaizdžiai nėra tinkamos alternatyvos 3 pasiūlyme siūlomam kalbų įvairovės centrui. Be to, Komisijos ir CELV bendradarbiavimu iš esmės siekiama sukurti bendrą nacionalinių vertinimo sistemų pagrindą, grindžiamą CEFR. Galiausiai ginčijamame komunikate pateikta nuoroda į būsimą susitarimą dėl bendradarbiavimo yra nereikšminga, nes nevedama jokių derybų, o į hipotetinius pokyčius negali būti atsižvelgta vertinant ginčijamo komunikato teisėtumą.
103 Šie argumentai turi būti atmesti.
104 Visų pirma, kaip nurodyta šio sprendimo 96 ir 97 punktuose, CELV įstatuose nėra jokio aiškaus apribojimo „šiuolaikinėmis“ kalbomis, kurioms būtų taikomos centro vykdomos užduotys ir siekiami tikslai, o kai kurios jo veiklos sritys aiškiai apima regionines ar mažumų kalbas. Taigi Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad CELV vykdomos užduotys, siekiami tikslai ir veikla gali prisidėti prie užregistruotu 3 pasiūlymu siekiamų tikslų įgyvendinimo – didinti informuotumą apie regioninių ar mažumų kalbų svarbą ir skatinti visų lygių įvairovę.
105 Be to, priešingai, nei teigia ieškovas, nors Sąjunga išties nėra Europos Tarybos „išplėstinio dalinio susitarimo“, įsteigiančio CELV, šalis, ginčijamame komunikate nurodytas 2020–2021 m. susitarimas dėl įnašo patvirtina Komisijos galimybę daryti įtaką CELV veiklai ir sudaryti bendradarbiavimo susitarimus su 3 pasiūlymu susijusiose srityse. Šis susitarimas dėl įnašo taip pat patvirtina, kaip nurodyta ginčijamame komunikate, kad regioninės ar mažumų kalbos yra įtrauktos į CELV vykdomą veiklą.
106 Iš bylos medžiagos matyti, kad 2020–2021 m. susitarimas dėl įnašo, susijęs su veikla dėl „kalbų mokymosi naujoviškų metodologijų ir vertinimo“, yra ilgo – septynerių metų – Komisijos ir CELV bendradarbiavimo ir veiklos sričių, dėl kurių jie sprendė bendrai, dalis. Kaip nurodo Komisija, anksčiau nurodytos veiklos iniciatyva „Parama daugiakalbėms klasėms“ siūlo keletą modulių, skirtų, be kita ko, kalbiniam informuotumui visoje mokykloje ir paramai mokomosioms kalboms, taikant metodus, kuriais vertinamos besimokančiųjų kilmės kalbos, ypač regioninės ar mažumų kalbos. Be to, į šią veiklą ketinama įtraukti ne tik ieškovo nurodytą praktinį ir internetinį seminarus, bet ir „vasaros akademiją“ – diskusijų grupes, kurių temos – „besimokančiųjų kalbinio repertuaro vertinimas“ ir iššūkiai, su kuriais susiduria regioninės ar mažumų kalbos; taip pat šių grupių veikla apima mokslo tyrimų rengimą ir kolokviumą.
107 Galiausiai šio sprendimo 106 punkte išdėstytos aplinkybės patvirtina išvadą, kad, priešingai, nei teigia ieškovas, ir kaip nurodyta ginčijamame pranešime, Komisijos ir CELV bendradarbiavimas neapsiriboja vien bendro nacionalinių vertinimo sistemų, grindžiamų CECR, pagrindo sukūrimu ir kad vykdant šį bendradarbiavimą atsižvelgiama į kalbų įvairovės poreikius.
108 Trečias pabrėžtinas aspektas yra tai, kad ieškovas, iš esmės palaikomas Vengrijos, teigia, jog Komisija elgėsi akivaizdžiai netinkamai, kai atsisakė imtis tolesnių veiksmų dėl 3 pasiūlymo, remdamasi tarptautiniu susitarimu, kurio šalis nėra Sąjunga ir kuris nėra Sąjungos teisinės sistemos dalis.
109 Šis teiginys turi būti atmestas. Viena vertus, kaip priminta šio sprendimo 60 punkte, Komisija neprivalo imtis veiksmų, kurie buvo pasiūlyti užregistruota EPI, gavusia reikiamą paramą. Kita vertus, kaip iš esmės priminė Komisija, tiek SESV 165 straipsnio 3 dalimi, tiek SESV 167 straipsnio 3 dalimi, kurios yra 3 pasiūlymo teisinis pagrindas, Sąjunga raginama skatinti bendradarbiavimą, be kita ko, su kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis ir ypač su Europos Taryba, švietimo ir kultūros srityse. Taigi Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ginčijamame komunikate iš esmės nusprendė, kad bendradarbiavimo su kita tarptautine organizacija palaikymas ir plėtojimas srityse, atitinkančiose tas, kurias ieškovas norėjo priskirti kalbų įvairovės centrui, t. y. CELV, prie kurio prisijungė dauguma Sąjungos valstybių narių ir kuris yra glaudžiai susijęs su Europos Taryba, gali prisidėti prie užregistruotu 3 pasiūlymu siekiamų tikslų įgyvendinimo ir padėti išvengti pastangų bei išteklių dubliavimo.
110 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovas neįrodė, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą dėl ginčijamo komunikato 2.3 ir 3.3 punktuose išdėstytų motyvų.
111 Vadinasi, antrojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta.
Dėl antrojo pagrindo trečios dalies, grindžiamos keliomis akivaizdžiomis Komisijos vertinimo klaidomis, kiek tai susiję su 6 pasiūlymu
112 Trečioje dalyje ieškovas, palaikomas Vengrijos, iš esmės teigia, kad Komisija klaidingai nesiėmė tolesnių veiksmų dėl 6 pasiūlymo, kuriuo siekta užtikrinti iš esmės vienodą požiūrį į tautinėms mažumoms priklausančius asmenis be pilietybės ir Sąjungos piliečius, prilyginant tokių asmenų be pilietybės padėtį migrantų ir migrantų kilmės Sąjungos piliečių padėčiai.
113 Komisija, palaikoma Graikijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos, ginčija šiuos argumentus.
114 Pirmiausia Bendrasis Teismas primena, kad 6 pasiūlymo tikslas buvo iš dalies pakeisti 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvą 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, 2003, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 224), 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272), 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyvą 2004/114/EB dėl trečiosios šalies piliečių įleidimo studijų, mokinių mainų, neatlyginamo stažavimosi ar savanoriškos tarnybos tikslais sąlygų (OL L 375, 2004, p. 12), 2005 m. spalio 12 d. Tarybos direktyvą 2005/71/EB dėl konkrečios įleidimo trečiųjų šalių piliečiams atvykti mokslinių tyrimų tikslais tvarkos (OL L 289, 2005, p. 15) ir 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos direktyvą 2009/50/EB dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą (OL L 155, 2009, p. 17), norint priartinti asmenų be pilietybės statusą prie Sąjungos piliečių statuso, suteikiant jiems galimybę lengviau gauti ilgalaikio gyventojo statusą ir užtikrinti, kad jie turėtų daugiau teisių nei trečiųjų šalių piliečiai.
115 Vis dėlto ieškovas pripažino, kad 6 pasiūlyme „ypač daug dėmesio skiriama Direktyvai 2003/109/EB“. Be to, nei ieškinyje, nei dublike ieškovas nenurodė kitų šio sprendimo 114 punkte paminėtų direktyvų.
116 Ginčijamo komunikato 2.6 ir 3.6 punktuose Komisija nusprendė, kad nebūtina iš dalies keisti Direktyvos 2003/109, siekiant trečiųjų šalių piliečių teises labiau suderinti su Sąjungos piliečių teisėmis. Kita vertus, ji tvirtina, kad įgyvendinant Sąjungos politiką migrantų integracijos srityje galima imtis kitų priemonių, siekiant atsižvelgti į asmenų be pilietybės padėtį. Šiuo klausimu Komisija visų pirma remiasi savo komunikatu Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „2021–2027 m. Integracijos ir įtraukties veiksmų planas“ (COM(2020) 758 final; toliau – veiksmų planas).
117 Vis dėlto ieškovas ginčija, kad veiksmų planas taikomas tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims be pilietybės. Anot jo, veiksmų plane kalbama apie migrantus ir migrantų kilmės Sąjungos piliečius, tačiau jame nenurodyta asmenų be pilietybės. Be to, veiksmų plano turinys tariamai yra netinkamas tenkinti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų be pilietybės poreikius. Teigiama, kad veiksmų plane daugiausia dėmesio skiriama migrantų ir migrantų kilmės Sąjungos piliečių integracijai ir įtraukčiai, tačiau jame neatsižvelgiama į specifinę asmenų be pilietybės padėtį. Skirtingai nuo asmenų, kurie neseniai atvyko į Sąjungą iš trečiųjų šalių, 6 pasiūlyme nurodyti asmenys be pilietybės priklauso tautinėms mažumoms, kurios jau ilgą laiką gyvena Europos teritorijoje ir priklauso vietiniams gyventojams. Be to, šie asmenys be pilietybės susiduria su oficialių dokumentų neturėjimo ir savavališko pilietybės atėmimo problemomis, dėl kurių jie negali dalyvauti ekonominiame, socialiniame ir politiniame gyvenime savo gimtojoje arba priimančiojoje valstybėje narėje. Taigi, ieškovo teigimu, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai tautinėms mažumoms priklausančių asmenų be pilietybės padėtį prilygino migrantų ir migrantų kilmės Sąjungos piliečių padėčiai, nors jų atitinkamos padėtys skiriasi.
118 Šis teiginys turi būti atmestas. Tiesa, kad sąvoka „asmenys be pilietybės“ nėra aiškiai vartojama veiksmų plane, o jo taikymo sritis „susijusi ir su migrantais, ir su migrantų kilmės Sąjungos piliečiais“. Vis dėlto šių aplinkybių nepakanka, kad būtų galima teigti, jog minėti asmenys be pilietybės nepatenka į veiksmų plano taikymo sritį.
119 Pagal SESV 67 straipsnio 2 dalį V antraštinėje dalyje, susijusioje su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, „asmenys be pilietybės prilyginami trečiųjų šalių piliečiams“.
120 Taigi tautinėms mažumoms priklausantys asmenys be pilietybės patenka į veiksmų plano taikymo sritį, nes, pirma, šis veiksmų planas taikomas visiems trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems Sąjungoje, ir, antra, asmenys be pilietybės turi būti prilyginti trečiųjų šalių piliečiams.
121 Be to, kaip pažymi Komisija, veiksmų planas naudingas ne tik naujai į Sąjungą atvykusiems migrantams. Jis apima keletą veiksmų, kuriais siekiama ilgalaikės integracijos ir socialinės sanglaudos. Konkrečiai kalbant, veiksmų planu siekiama, be kita ko, pagerinti trečiųjų šalių piliečių, taigi, ir asmenų be pilietybės, galimybes įgyti išsilavinimą, įsidarbinti, naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir gauti būstą. Be to, juo siekiama kovoti su izoliacija, segregacija ir diskriminacija. Galiausiai juo taip pat siekiama skatinti trečiųjų šalių piliečių, taigi, ir asmenų be pilietybės, dalyvavimą konsultacijų ir sprendimų priėmimo procesuose vietos, regioniniu, nacionaliniu ir Europos lygmenimis.
122 Iš to matyti, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nusprendė, jog veiksmų planas gali padėti spręsti socialinės atskirties ir sunkumų, susijusių su sveikatos priežiūra, švietimu ir socialine parama, situacijas, su kuriomis susiduria tiek trečiųjų šalių piliečiai, tiek tautinėms mažumoms priklausantys asmenys be pilietybės, neatsižvelgiant į tai, kad šios dvi asmenų kategorijos gali kilti iš skirtingų geografinių, istorinių, asmeninių, kultūrinių ir religinių kontekstų.
123 Galiausiai, kadangi ieškovo tikslas, kaip jis suformuluotas pasiūlytoje EPI, yra „išplėsti su pilietybe susijusias teises asmenims be pilietybės ir jų šeimos nariams, kurie visą gyvenimą gyveno savo kilmės šalyje“, reikia priminti, kad Sutarčių autoriai nustatė neatsiejamą ir išimtinį ryšį tarp valstybės narės pilietybės turėjimo ir Sąjungos piliečio statuso įgijimo, taip pat jo išsaugojimo. Taigi valstybės narės pilietybės turėjimas yra būtina sąlyga tam, kad asmuo galėtų įgyti ir išlaikyti Sąjungos piliečio statusą ir naudotis visomis su juo susijusiomis teisėmis. Tokiomis aplinkybėmis su Sąjungos piliečio statusu susijusios teisės negali būti taikomos asmenims, kurie neturi valstybės narės pilietybės (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 9 d. Sprendimo Préfet du Gers ir Institut national de la statistique et des études économique, C‑673/20, EU:C:2022:449, 48 ir 57 punktus).
124 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovas neįrodė, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, jog veiksmų plane gali būti atsižvelgta į asmenų be pilietybės poreikį geriau integruotis į visuomenę, suteikiant geresnes galimybes užimtumo, švietimo ir socialinėje srityse.
125 Be to, ieškovas taip pat neįrodė, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, jog siekiant suteikti daugiau teisių tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims be pilietybės, nebūtina peržiūrėti Direktyvos 2003/109.
126 Vadinasi, antrojo pagrindo trečia dalis turi būti atmesta.
Dėl antrojo pagrindo ketvirtos dalies, grindžiamos keliomis akivaizdžiomis Komisijos vertinimo klaidomis, kiek tai susiję su 8 pasiūlymu
127 Ketvirtoje dalyje ieškovas, palaikomas Vengrijos, iš esmės priekaištauja Komisijai dėl to, kad ši padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai atsisakė imtis tolesnių veiksmų dėl 8 pasiūlymo, kuriuo siekta pagerinti tarpvalstybinę tautinių mažumų prieigą prie kitų valstybių narių, kuriose vartojama ta pati kalba, audiovizualinio turinio. Iš esmės jis nurodo, kad prieiga prie minėto turinio yra svarbi, nes tautinėms mažumoms priklausančių asmenų skaičius konkrečioje valstybėje narėje yra per mažas, kad toje pačioje valstybėje narėje būtų galima sukurti tik jiems skirtą žiniasklaidą. Be to, tokia prieiga prisidėtų prie įvairių regioninių ar mažumų kalbų, taip pat kalbų ir kultūrų įvairovės, išsaugojimo ir skatinimo. Ieškovo teigimu, šioje byloje Komisijos pasirinkta priemonė, t. y. Direktyvos 2010/13, iš dalies pakeistos 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/1808 (OL L 303, 2018, p. 69), taikymas be jokių kitų pakeitimų, nėra tinkama šiuo pasiūlymu siekiamiems tikslams įgyvendinti.
128 Komisija, palaikoma Graikijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos, ginčija šiuos argumentus ir teigia, kad ši pagrindo dalis yra nepagrįsta.
129 Pirmiausia Bendrasis Teismas primena, kad užregistruoto 8 pasiūlymo tikslas buvo iš dalies pakeisti Direktyvą 2010/13, siekiant užtikrinti laisvę teikti paslaugas ir audiovizualinio turinio priėmimą valstybių narių regionuose, kuriuose gyvena tautinės mažumos.
130 Ginčijamo komunikato 2.8 ir 3.8 punktuose Komisija daro išvadą, kad esamas teisinis pagrindas svariai prisideda prie ieškovo siekiamų tikslų, susijusių su 8 pasiūlymu, įgyvendinimo, o kadangi jo pakanka, nebūtina iš dalies keisti Direktyvos 2010/13. Šiuo klausimu, viena vertus, Komisija nurodo, kad Direktyva 2010/13 palengvina tarpvalstybinį audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų judėjimą, kartu užtikrindama, kad egzistuoja suderintos minimalios bendrojo viešojo intereso taisyklės, t. y. be kita ko, nepilnamečių apsaugos, reklamos ir Europos kūrinių populiarinimo srityse. Ši direktyva grindžiama kilmės šalies principu, todėl valstybės narės negali riboti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, kurių kilmės šalis yra kita valstybė narė, jei šios paslaugos atitinka Direktyvos 2010/13 nuostatas kilmės valstybėje narėje. Vis dėlto ji pabrėžia, kad Direktyva 2010/13 neapima retransliavimo pagal autorių teises klausimų ir kad audiovizualinio turinio tarpvalstybinis prieinamumas gali sumažėti dėl priežasčių, kurios nepatenka į Direktyvos 2010/13 taikymo sritį, pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės teisių, techninių išteklių prieinamumo arba komercinių ar finansinių sumetimų. Kita vertus, ji teigia, kad Direktyva 2018/1808 atlikus minėtos direktyvos pakeitimus buvo sustiprintas Europos kūrinių ir kultūrų įvairovės skatinimas Sąjungoje. Nuo šiol pagal Direktyvos 2010/13 13 straipsnio 1 dalį užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų (toliau – VOD paslaugos) teikėjai savo kataloguose turi siūlyti bent 30 % Europos kūrinių ir užtikrinti tų kūrinių pastebimumą. Be to, Komisija nurodo, kad kultūrų įvairovės skatinimo tikslas gali būti veiksmingai pasiektas tik jei kiekviename nacionaliniame kataloge, kurį siūlo tarptautiniai VOD paslaugų teikėjai, užtikrinama 30 % Europos kūrinių dalis. Taikant šį metodą būtų užtikrinta, kad kiekvienoje valstybėje narėje, kurioje tiekėjas siūlo nacionalinius katalogus, žiūrovams būtų pateikta reikalaujama Europos kūrinių dalis. Šis metodas taip pat gali paskatinti Europos kūrinių platinimą ir prieinamumą Sąjungoje. Galiausiai Komisija nurodo, kad reguliariai stebės, kaip šios taisyklės yra taikomos, remdamasi valstybių narių parengtomis ataskaitomis ir nepriklausomu tyrimu.
131 Pirma, ieškovas nesutinka, kad Direktyvos 2010/13 13 straipsnio 1 dalyje numatyta 30 % Europos kūrinių dalis, kurią VOD paslaugų teikėjai privalo siūlyti savo kataloguose ir užtikrinti jų pastebimumą, gali prisidėti prie 8 pasiūlymo tikslo įgyvendinimo. Kadangi kartu su šia dalimi nenumatyta jokio reikalavimo dėl Europos kūrinių kilmės ar kalbos, o tos direktyvos 1 straipsnio 1 dalies n punkte pateiktoje sąvokos „Europos kūriniai“ apibrėžtyje šis aspektas nenagrinėjamas, 30 % dalis gali būti įvykdyta, jei VOD paslaugų teikėjas siūlo turinį iš kitų valstybių narių, neatsižvelgdamas į kaimynines valstybes nares, arba jei paslaugų teikėjas siūlo turinį tik atitinkamos valstybės narės daugumos kalba, neatsižvelgdamas į joje gyvenančias tautines mažumas. Be to, VOD paslaugų teikėjai nėra ekonomiškai suinteresuoti įsigyti teisių į turinį, kuris gali dominti tautinėms mažumoms priklausančius asmenis.
132 Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pateikiant prašymą užregistruoti pasiūlytą EPI, 8 pasiūlyme buvo numatytas tuo metu galiojusios Direktyvos 2010/13 pakeitimas; juo buvo siekiama užtikrinti laisvę teikti paslaugas ir laisvę gauti audiovizualinį turinį (t. y. analoginio ir skaitmeninio transliavimo paslaugas, taip pat užsakomąsias, antžemines ir palydovines paslaugas) regionuose, kuriuose gyvena tautinės mažumos. Šis pasiūlymas buvo užregistruotas panašiomis sąlygomis (žr. šio sprendimo 129 punktą).
133 Kaip nurodyta ginčijamame komunikate, ir tam neprieštarauja ieškovas, pagal Direktyvos 2010/13 2 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 1 dalį jau palengvintas audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, be kita ko, audiovizualinio turinio, transliuojamo iš atitinkamos valstybės narės kaimyninių valstybių narių, priėmimas ir retransliavimas kalbomis, kurios gali būti svarbios šioje valstybėje narėje gyvenantiems tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims.
134 Kaip ginčijamame komunikate ir rašytinėse pastabose iš esmės nurodo Komisija, Direktyva 2010/13 audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų srityje sukonkretina SESV 56 straipsnyje garantuojamą laisvę teikti paslaugas, nes, kaip matyti iš jos 104 konstatuojamosios dalies, šioms paslaugoms sukuria „vidaus sienų neturinčią erdvę“ (2019 m. liepos 4 d. Sprendimo Baltic Media Alliance, C‑622/17, EU:C:2019:566, 65 punktas).
135 Pagal Direktyvos 2010/13 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kilmės valstybės narės principą audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjams iš esmės taikomos tik tos valstybės narės, kurioje jie įsisteigę, taisyklės ir kompetencija.
136 Laikydamiesi šių taisyklių audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjai gali laisvai platinti savo paslaugas visoje Sąjungoje, nes pagal Direktyvos 2010/13 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi užtikrinti priėmimo laisvę ir netrukdyti retransliuoti paslaugų iš kitų valstybių narių savo teritorijoje dėl priežasčių, kurios patenka į direktyvoje koordinuojamas sritis.
137 Darytina išvada, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ginčijamame komunikate iš esmės nusprendė, kad užregistruoto 8 pasiūlymo tikslas, t. y. užtikrinti laisvę teikti paslaugas ir audiovizualinio turinio priėmimą, jau buvo pasiektas visoje Sąjungoje, taigi, ir Sąjungos regionuose, kuriuose gyvena tautinės mažumos.
138 Žinoma, tam tikri tiek Direktyvai 2010/13 būdingi, tiek jos nereglamentuojami aspektai gali sumažinti tarpvalstybinį audiovizualinio turinio prieinamumą, be kita ko, aplinkybės, kad pagal minėtą direktyvą žiniasklaidos paslaugų teikėjams nenustatoma pareigos retransliuoti tarpvalstybiniu mastu, ir kad jos taikymo sritis neapima intelektinės nuosavybės teisių, visų pirma autorių teisių, kaip ir komercinių sumetimų. Tačiau ieškovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie paneigtų Komisijos vertinimą, kad VOD paslaugų teikėjams nustatyta pareiga savo kataloguose siūlyti bent 30 % Europos kūrinių ir užtikrinti jų pastebimumą, kaip numatyta Direktyvos 2010/13 13 straipsnio 1 dalyje, kuria remiamasi ginčijamame komunikate, gali padėti pagerinti kultūrų įvairovę ir suteikti prieigą prie įvairesnio tarpvalstybinio audiovizualinio turinio, net ir nesant konkretesnio reikalavimo dėl atitinkamų Europos kūrinių kilmės ar kalbos.
139 Antra, ieškovas ginčija Komisijos vykdomos Direktyvos 2010/13 taikymo stebėsenos, kaip nurodyta ginčijamame komunikate, svarbą, nes, anot jo, siūlomų priemonių tinkamumas gali būti nagrinėjamas tik atsižvelgiant į ginčijamo komunikato priėmimo dieną turėtą informaciją.
140 Šie argumentai turi būti atmesti.
141 Ginčijamame komunikate aprašyta Direktyvos 2010/13 taikymo stebėsena atspindi valstybėms narėms ir Komisijai pagal šios direktyvos 13 straipsnio 4 ir 5 dalis ir 33 straipsnį nustatytas pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad tose nuostatose vartojama privalomojo pobūdžio formuluotė, Komisija ginčijamo komunikato priėmimo dieną galėjo pagrįstai remtis būsimais įsipareigojimais. Tokia išvada darytina dar ir dėl to, kad minėti įsipareigojimai susiję su taisyklių, egzistavusių ginčijamo komunikato priėmimo dieną, kuriomis Komisija rėmėsi darydama išvadą, kad nebuvo būtina keisti Direktyvos 2010/13 siekiant įgyvendinti 8 pasiūlymu siekiamą tikslą, vertinimu.
142 Be to, pagal Direktyvos 2010/13 13 straipsnio 5 dalį ataskaitoje, kurią, remdamasi valstybių narių pateikta informacija ir nepriklausomu tyrimu, Komisija turi pateikti Parlamentui ir Tarybai, be kita ko, dėl šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalies taikymo, reikia atsižvelgti į kultūrų įvairovės tikslą. Taigi Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad minėtos direktyvos taikymo stebėsena gali padėti pasiekti vieną iš 8 pasiūlymu siekiamų tikslų, nurodytų dublike, t. y. pagerinti prieigą prie įvairios kilmės ir kalbų audiovizualinio turinio.
143 Galiausiai Vengrija nesutinka, kad esamas teisinis pagrindas yra tinkamas įgyvendinti 8 pasiūlymu siekiamą tikslą. Viena vertus, problema, kurią siekiama spręsti 8 pasiūlymu, anot jo, yra teisių turėtojų ir audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjų licencinėse sutartyse numatyti teritoriniai itin svarbaus turinio visuomenei apribojimai, be kita ko, dėl tarptautinių sporto renginių. Šie apribojimai, kliudantys transliuoti visuomenei itin svarbius sporto ir kitus renginius internetu, taip pat sudaro nepalankias sąlygas tautinėms ar kalbinėms mažumoms. Šios valstybės narės teigimu, būtina iš dalies pakeisti Direktyvos 2010/13 14 straipsnį. Kita vertus, kalbėdama apie VOD paslaugas ji pažymi, kad problema yra ne tai, kad nėra pakankamai turinio kiekviena kalba, o tai, kad trukdoma turėti prieigą prie tam tikro visuomenei itin svarbaus turinio.
144 Šie argumentai turi būti atmesti. Pirma, kaip nurodyta šio sprendimo 129 punkte, užregistruotame 8 pasiūlyme neminima teritorinių apribojimų, susijusių su visuomenei itin svarbiais renginiais. Antra, kaip pažymėta šio sprendimo 138 punkte, Direktyvos 2010/13 taikymo sritis neapima intelektinės nuosavybės teisių.
145 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovas neįrodė, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai dėl ginčijamo komunikato 2.8 ir 3.8 punktuose nurodytų motyvų nusprendė, jog galiojančios Direktyvos 2010/13 taisyklės gali svariai prisidėti prie ieškovo siekiamų tikslų įgyvendinimo ir Europos kūrinių judėjimo bei prieinamumo visoje Sąjungoje skatinimo, taigi, kiek tai susiję su 8 pasiūlymu, nebuvo būtina iš dalies keisti minėtos direktyvos.
146 Vadinasi, reikia atmesti antrojo pagrindo ketvirtą dalį, taigi, ir visą antrąjį pagrindą.
147 Kadangi visi ieškinio pagrindai buvo atmesti, ieškinys turi būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
148 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovas pralaimėjo bylą, jis turi padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal šios reikalavimus.
149 Slovakijos Respublika taip pat reikalavo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Vis dėlto pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Vadinasi, Graikijos Respublika, Vengrija ir Slovakijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Europos piliečių iniciatyvos „Minority SafePack – milijonas parašų už įvairovę Europoje“ Piliečių komitetas padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Graikijos Respublika, Vengrija ir Slovakijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Svenningsen | Mac Eochaidh | Laitenberger |
Paskelbta 2022 m. lapkričio 9 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.