BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. gegužės 16 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Žodinis Bendrijos prekių ženklas ATLAS – Ankstesnis vaizdinis Beniliukso prekių ženklas „atlasair“ – Formos reikalavimai – Rašytinio prašymo, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai, pateikimas – Administracinės procedūros sustabdymas – Reglamento (EB) Nr. 40/94 59 straipsnis (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 60 straipsnis) – Reglamento (EB) Nr. 2868/95 20 taisyklės 7 dalis“
Byloje T‑145/08
Atlas Transport GmbH, įsteigta Diuseldorfe (Vokietija), atstovaujama advokatų U. Hildebrandt, K. Schmidt-Hern ir B. Weichhaus,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą G. Schneider,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Teisme,
Atlas Air Inc., įsteigta Vilmingtone, Delaveras (Jungtinės Valstijos), atstovaujama iš pradžių advokato R. Dissmann, vėliau – advokatų R. Dissmann ir J. Guhn,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2008 m. sausio 24 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1023/2007‑1), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp Atlas Air Inc. ir Atlas Transport GmbH,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. Azizi (pranešėjas), teisėjai E. Cremona ir S. Frimodt Nielsen,
posėdžio sekretorė C. Heeren, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Teismo kanceliarijoje 2008 m. balandžio 17 d.,
susipažinęs su atsakymu į ieškinį, pateiktu Teismo kanceliarijoje 2008 m. rugpjūčio 29 d.,
įvykus 2010 m. spalio 19 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 17 sk., 1 t., p. 146) 59 straipsnyje (dabar – 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1) 60 straipsnis) numatyta:
„Pranešimas apie apeliaciją Tarnybai turi būti paduodamas raštu per du mėnesius nuo pranešimo apie sprendimą, dėl kurio buvo paduota apeliacija, dienos. Prašymas laikomas paduotu tik po to, kai sumokamas apeliacijos mokestis. Per keturis mėnesius nuo pranešimo apie sprendimą dienos turi būti paduodamas rašytinis prašymas, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai.“
2 Reglamento Nr. 40/94 61 straipsnyje (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 63 straipsnis) numatyta:
„1. Jeigu apeliacija yra priimtina, Apeliacinė taryba patikrina jos leistinumą [patikrina, ar gali būti ji patenkinta].
2. Nagrinėdama apeliaciją, Apeliacinė taryba tiek kartų, kiek reikia, pasiūlo šalims per savo nustatytą laiką pateikti atsiliepimus į kitų šalių arba jos pačios pastabas [pateikti pastabas dėl kitų šalių ar jos pačios pranešimų].“
3 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Reglamentą Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 20 taisyklės 7 dalyje numatyta:
„Tarnyba gali sustabdyti su protestu susijusius procesinius veiksmus:
<...> jei sustabdymą lemia aplinkybės.“
4 Reglamento Nr. 2868/95 48 taisyklės „Pranešimo apie apeliacijos pateikimą turinys“ 1 dalyje numatyta:
„Pranešimą apie apeliacijos pateikimą sudaro:
<...>
c) ginčijamo sprendimo formuluotė [ginčijamo sprendimo nurodymas] ir paaiškinimas, kokiu mastu prašoma tą sprendimą pakeisti arba panaikinti.
5 Reglamento Nr. 2868/95 49 taisyklės 1 dalyje numatyta:
„Jei apeliacija neatitinka Reglamento (Nr. 40/94) 57, 58 ir 59 straipsnių nuostatų bei 48 taisyklės 1 dalies c punkto ir 2 dalies, Apeliacinė taryba ją atmeta kaip nepriimtiną <...>.“
Ginčo aplinkybės
6 2006 m. sausio 5 d. buvo įregistruotas ieškovės Atlas Transport GmbH žodinis Bendrijos prekių ženklas ATLAS, be kita ko, transporto paslaugoms, kurios priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 39 klasei.
7 2006 m. liepos 21d. įstojusi į bylą šalis Atlas Air Inc. pateikė prašymą pripažinti ieškovės prekių ženklo registraciją negaliojančia (toliau – 2006 m. liepos 21 d. negaliojimo pripažinimo prašymas). Minėtas prašymas buvo grindžiamas visų pirma nesuderinamumu pagal Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 1 dalies c punktą ir 8 straipsnio 4 dalį (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktas ir 8 straipsnio 4 dalis), skaitomus kartu su tam tikromis nacionalinėmis nuostatomis, su Beniliukse, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose Europos šalyse krovinių gabenimo oro transportu paslaugoms naudojamais komerciniais pavadinimais ATLAS AIR ir ATLAS AIR Inc., ir, antra, tuo, kad yra Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 1 dalies a punkte ir 8 straipsnio 1 dalies b punkte (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies a punktas ir 8 straipsnio 1 dalies b punktas) nurodyta galimybė supainioti su šiuo jos 1994 m. balandžio 19 d. įregistruotu vaizdiniu Beniliukso prekių ženklu Nr. 555184 Nicos sutarties 39 klasei priklausančioms „oro transporto paslaugoms, krovinių gabenimo oro transportu paslaugoms“:
8 2005 m. gruodžio 13 d. įstojusi į bylą šalis jau buvo pateikusi prašymą pripažinti Bendrijos prekių ženklo ATLAS TRANSPORT, įregistruoto Nr. 545 681, registraciją negaliojančia (toliau – 2005 m. gruodžio 13 d. negaliojimo pripažinimo prašymas).
9 2006 m. rugpjūčio 28 d. Anuliavimo skyrius atmetė prašymą sujungti bylas, susijusias su 2006 m. liepos 21 d. ir 2005 m. gruodžio 13 d. negaliojimo pripažinimo prašymais.
10 2007 m. birželio 26 d. Anuliavimo skyrius patenkino 2006 m. liepos 21 d. pirmąjį negaliojimo pripažinimo prašymą motyvuodamas tuo, kad yra galimybė supainioti pagal Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 1 dalies a punktą, skaitomą kartu su 8 straipsnio 1 dalies b punktu, su ankstesniu Beniliukso prekių ženklu (toliau – ginčijamas sprendimas). Todėl jis nusprendė, kad nenaudinga nagrinėti ankstesnių komercinių pavadinimų.
11 2007 m. birželio 29 d. ieškovė Apeliacinėje taryboje pateikė apeliaciją dėl ginčijamo sprendimo, pasilikdama teisę vėliau perduoti rašytinį prašymą, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai.
12 2007 m. spalio 15 d. ieškovė išsiuntė pirmąjį laišką Apeliacinei tarybai ir pridėjo ieškinio projekto, kuriame prašo Beniliukso prekių ženklų klausimais jurisdikciją turinčio teismo išbraukti iš savo registro ankstesnį įstojusios į bylą šalies Beniliukso prekių ženklą, kopiją, kurios data nenurodyta, kartu su vertimu. Šiame laiške ji tvirtino:
„Šiuo laišku ieškovė pateikia ieškinį ir jo vertimą; šiame ieškinyje prašoma jurisdikciją turinčio Beniliukso teismo išbraukti atsakovės Beniliukso prekių ženklo registraciją. Ši Beniliukso prekių ženklo registracija yra vienintelis šioje byloje skundžiamo Anuliavimo skyriaus sprendimo pagrindas.“
13 2007 m. spalio 29 d. ieškovė išsiuntė Apeliacinei tarybai antrąjį laišką, kuriame nurodė:
„Apeliantė [šioje byloje – ieškovė] daro nuorodą į savo 2007 m. spalio 15 d. pareiškimą ir šiame laiške išdėsto apeliacijos pagrindus.
1. Ginčijamas sprendimas grindžiamas 1994 m. gegužės 4 d. Beniliukso registracija Nr. 555.184. Šią registraciją pripažinus negaliojančia, atsakovė prarastų bet kokį savo reikalavimo pagrindą. Apeliacinei tarybai žinoma, kad šiuo metu šis pagrindas ginčijamas jurisdikciją turinčiame Beniliukso teisme, t. y. Hagos teisme.
2. Tai reiškia, kad kyla ir Beniliukso prekių ženklo, įregistruoto Nr. 555.184, naudojimo Beniliukse tokiu būdu, kad būtų išsaugota teisė į šį prekių ženklą, klausimas. Šis naudojimas buvo ginčijamas per VRDT vykusią registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą [susijusią su 2005 m. gruodžio 13 d. negaliojimo pripažinimo prašymu]. Jis ginčijamas ir šioje byloje. Apeliantė siekia ginčyti naudojimą, tačiau kartu ji nenori VRDT apkrauti didelės apimties dokumentais. Apeliantė neteiks prieštaravimų dėl to, kad atsakovė tik teiks nuorodą į per procedūrą [susijusią su 2005 m. gruodžio 13 d. negaliojimo pripažinimo prašymu] pateiktus įrodymus ir kad VRDT manys, jog šioje byloje įrodymai laikomi pateiktais. Vis dėlto VRDT turi nuspręsti dėl šio klausimo.
3. Kadangi procedūra dabar bus sustabdyta laukiant nacionalinės procedūros rezultatų, apeliantė neteikia prieštaravimų [dėl] pridėto sprendimo. Apeliantė savo pastabose tik konstatuoja faktą, jog ankstesnių teisių savininkas patyrė neteisybę, o tai prieštarauja teisingumui.“
14 2007 m. lapkričio 20 d. per procedūrą, susijusią su 2005 m. gruodžio 13 d. negaliojimo pripažinimo prašymu, ieškovė VRDT pateikė ieškinio, pateikto rechtbank van ‘s Gravenhage (Hagos teismas), kopiją. Šis ieškinys atitinka per procedūrą, susijusią su 2006 m. liepos 21 d. negaliojimo pripažinimo prašymu, prie 2007 m. spalio 15 d. laiško pridėtą ieškinio projektą.
15 2008 m. sausio 24 d. sprendimu VRDT pirmoji apeliacinė taryba atmetė kaip nepriimtiną po 2006 m. liepos 21 d. negaliojimo pripažinimo prašymo ieškovės 2007 m. birželio 29 d. pateiktą apeliaciją (toliau – skundžiamas sprendimas). Apeliacinė taryba savo sprendimą grindė tuo, kad pagal Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnį (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 60 straipsnis) per keturis mėnesius turi būti paduodamas rašytinis prašymas, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai. Šiame prašyme turi būti bent jau glaustai nurodomos svarbios faktinės aplinkybės ir teisiniai klausimai ir paaiškinta, kodėl ginčijamas sprendimas yra klaidingas. Tačiau nei 2007 m. spalio 15 d., nei 2007 m. spalio 29 d. ieškovės laiškais šie reikalavimai neįvykdyti. Atvirkščiai, 2007 m. spalio 29 d. laiške ieškovė aiškiai atsisako teikti prieštaravimus dėl ginčijamo sprendimo. Be to, Apeliacinė taryba manė, jog negalima patenkinti prašymo sustabdyti procedūrą dėl to, kad jis buvo grindžiamas tik ieškinio Beniliukso prekių ženklų klausimais jurisdikciją turinčiame teisme projektu ir kad nepateiktas joks įrodymas, patvirtinantis, jog procesas minėtame teisme iš tikrųjų pradėtas. Be to, Apeliacinė taryba priminė, jog 2006 m. liepos 21 d. negaliojimo pripažinimo prašymas buvo grindžiamas ne tik ankstesniu Beniliukso prekių ženklu, bet ir kitomis ankstesnėmis teisėmis Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje vartojama prasme.
Šalių reikalavimai
16 Ieškovė Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
17 Atsakovė Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
18 Įstojusi į bylą šalis Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Įžanga
19 Šiame ieškinyje ieškovė nurodo du pagrindus, susijusius atitinkamai su Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnio pažeidimu ir Reglamento Nr. 40/94 61 straipsnio kartu su Reglamento Nr. 2868/95 20 taisyklės 7 dalies pažeidimu.
Dėl Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnio pažeidimo
Šalių argumentai
20 Ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba pažeidė 59 straipsnį dėl dviejų priežasčių. Pirma, ji mano, kad Apeliacinė taryba klaidingai pareikalavo apeliacijos pagrindus išdėstyti laikantis labai tikslių sąlygų. Antra, ji mano, kad Apeliacinė taryba klaidingai reikalavo aiškių motyvų. Pakanka netiesioginių motyvų.
21 Taigi ieškovė visų pirma mano, kad Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje nurodytai pareigai Apeliacinėje taryboje išdėstyti apeliacijos pagrindus Bendrasis Teismas nustatė „mažiausius, kokius tik galima įsivaizduoti“, reikalavimus.
22 Konkrečiau kalbant, ieškovė nurodo, kad 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendime Henkel prieš VRDT – LHS (UK) (KLEENCARE) (T‑308/01, Rink. p. II‑3253) Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje numatyta pareiga Apeliacinėje taryboje išdėstyti apeliacijos pagrindus siekiama tik palengvinti sklandžią apeliacinės procedūros eigą, nesant būtinybės laikyti, kad Apeliacinė tarybos privalomo atlikti sprendimo, dėl kurio pateikta apeliacija, nagrinėjimo apimtį lemia ar riboja pagrindai, kuriais remiasi apeliaciją pateikusi šalis. Be to, Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Apeliacinė taryba privalo išnagrinėti sprendimą, dėl kurio pateikta apeliacija, net jeigu apeliantas neiškėlęs konkretaus pagrindo (minėto Sprendimo KLEENCARE 31 ir 32 punktai).
23 Iš minėto sprendimo ieškovė daro išvadą, kad Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje nurodyta pareiga išdėstyti pagrindus įvykdyta, nes ji rašo „kai ką apie ginčą ir neapsiribojama vien prašymu“.
24 Ieškovė mano, kad nagrinėjamu atveju ji įvykdė minėtą „pareigą motyvuoti“. Ji remiasi 2007 m. spalio 15 d. laišku, kuriame siuntė VRDT ieškinio dėl įstojusios į bylą šalies prekių ženklo panaikinimo projektą, ir 2007 m. spalio 29 d. laišku, kuriame rėmėsi nenaudojimo pagrindu ir pateikė nuorodą į Hagos teisme tebevykstantį teisminį procesą. Grįsdama savo argumentą ieškovė remiasi, pirma, 2006 m. sausio 31 d. VRDT ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimu (byla R 440/2004‑4) ir, antra, Apeliacinės tarybos pranešėjo, ginčijamo sprendimo ir doktrinos straipsnio autoriaus, nuomone.
25 Be to, ieškovė mano, kad tai, jog išdėstant apeliacijos pagrindus procedūra tampa paprastesnė, nėra argumentas, paneigiantis jos pateiktą aiškinimą, jog Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje nurodyta „pareiga motyvuoti“ yra ribotos apimties. Tai, jog išdėstant apeliacijos pagrindus procedūra tampa paprastesnė, Apeliacinei tarybai gali turėti esminės reikšmės ir vien tai gali pateisinti apeliacijos nepriimtinumą dėl to, kad nepteikti jokie pagrindai.
26 Galiausiai ieškovė mano, kad Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į tai, jog neprivaloma, kad per procedūras VRDT apeliacinėse tarybose atstovautų advokatas. Todėl ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kad ji skirta ne tik specialistams, bet ir kiekvienam Europos Sąjungos piliečiui, kuris dažnai galės tik suformuluoti bendruosius pastebėjimus apie „savo atvejį“.
27 Antra, ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnį, nes reikalavo, kad apeliacijos pagrindai būtų išdėstyti formaliai ir aiškiai.
28 Ieškovė nesutinka su tuo, kad ji privalėjo aiškiai nurodyti, jog negalima palikti galioti ginčijamo sprendimo. Ji mano, kad Apeliacinė taryba panorėjusi neabejotinai galėjo suprasti 2007 m. spalio 29 d. jos laiške išdėstytus argumentus, aiškiai pavadintus „apeliacijos pagrindai“, kuriuose ji rėmėsi tuo, kad pats įstojusios į bylą šalies prekių ženklas buvo ginčijamas ar galbūt negaliojantis, ir aiškiai iškėlė nenaudojimo pagrindą. Žinoma, tai darydama ieškovė ne aiškiai nagrinėjo ginčijamą sprendimą, o tik netiesiogiai, kaip ir netiesiogiai manė, kad jis negali būti paliktas galioti.
29 Konkrečiau kalbant, ieškovė visų pirma mano, kad informuotas skaitytojas galėjo suprasti ieškinio perdavimą Hagos teismui tik taip, kad ji norėjo nurodyti tai, jog vienintelio įstojusios į bylą šalies prekių ženklo, kuris yra ginčijamo sprendimo pagrindas, registracija greičiausiai bus panaikinta. Ją panaikinus, nebebūtų buvę galima priimti skundžiamo sprendimo. Ieškovė mano, jog taip ji netiesiogiai nurodė, kad negalima palikti galioti Anuliavimo skyriaus priimto ginčijamo sprendimo.
30 Antra, ieškovė mano, kad tai, jog rėmėsi nenaudojimo pagrindu, reikėjo suprasti taip, kad ji šiuo pagrindu jau rėmėsi Anuliavimo skyriuje. Ieškovė mano: kadangi pagal Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 1 dalį prekių ženklo nenaudojimu negalima pirmą kartą remtis Apeliacinėje taryboje, tai, kad vis dėlto Apeliacinėje taryboje ji rėmėsi nenaudojimo pagrindu, ta taryba galėjo aiškinti tik taip, kad nenaudojimo pagrindu ji rėmėsi Anuliavimo skyriuje.
31 Ieškovė taip pat nurodo, kad toks netiesioginis apeliacijos pagrindų išdėstymas Apeliacinėje taryboje, atsižvelgiant į toliau nurodytas aplinkybes, atitinka Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnio reikalavimus.
32 Pirma, VRDT yra tarptautinė administracinė institucija, ir būtent dėl šios priežasties Europos teisės aktų leidėjas visuomet stengėsi kiek galima vengti formalumų ir organizuoti procedūras taip, kad jomis būtų „paprasta ir patogu naudotis“. Tokiomis aplinkybėmis negalima tikėtis tokių tikslių ir tiesioginių motyvų iš asmens, kuris reiškia savo mintis ne gimtąja kalba (2003 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kik prieš VRDT, C‑361/01 P, Rink. p. I‑8283, 93 ir paskesni punktai).
33 Antra, asmenys, kurie kreipiasi į VRDT, yra iš įvairių teisinių sistemų, vadinasi, įvairių kultūrų ir turi įvairius lingvistinius įpročius, pagal kuriuos tiesioginė kritika nėra visiems įprasta ir laikoma mandagia. Daugeliu atvejų netiesioginiam arba numanomam formulavimui pirmenybė teikiama mandagumo sumetimais. Nagrinėjamu atveju buvusio ieškovei atstovavusio asmens išdėstyti apeliacijos pagrindai akivaizdžiai atitinka mandagumo reikalavimus. Be to, ieškovė mano, kad, nepaisant šios teisinės kultūros problemos, visuomet tikėtina, kad „bendraujant dviem žmonėms“ (šiuo atveju – išdėsytuose apeliacijos pagrinduose) adresatas „supranta tik tai, ką nori suprasti“. Kalba nėra tikslus tikrovės atspindys ir visuomet priklauso nuo „informacijos siuntėjo ir adresato tarpusavio sąveikos“. Šiuo požiūriu nėra esminio skirtumo tarp netiesioginių ir tiesioginių motyvų. Taigi jokiais atvejais nėra privaloma atmesti vien netiesioginius motyvus.
34 Trečia, ieškovė mano, kad Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas pareigą VRDT ar teisme išdėstyti pagrindus aiškino atsižvelgdami į sprendimo adresato galimybę suprasti motyvus. Ji pabrėžia, kad Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas „geranoriškai aiškina“ šalių prašymus ir argumentus, atsižvelgdami į netiesioginius prašymus ir grįsdami savo sprendimus „tuo, ko iš tikrųjų šalys norėjo“. Ieškovė pažymi, kad Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas keletą kartų pripažino, jog VRDT gali netiesiogiai motyvuoti savo sprendimus. Ji mano, kad jeigu VRDT ir Bendrojo Teismo motyvavimui nėra taikomi griežtesni reikalavimai, taip pat turi būti ir teisę praktikuojančių asmenų pateiktiems motyvams.
35 Ketvirta, ieškovė mano, kad būtų netiesiogiai pažeisti 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisnių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnis ir EŽTK papildomo protokolo 1 straipsnis, jeigu apeliacijos pagrindų išdėstymo reikalavimai būtų per griežti. Jeigu procedūros šalys gali suprasti argumentus, joks procedūrinis tikslas negali pateisinti kitų suvaržymų. Papildomais apeliacijos motyvavimo VRDT reikalavimais apribojama galimybė kreiptis į kitas instancijas ir todėl į Sąjungos teismus, o tai pažeidžia EŽTK 6 straipsnį. Be to, nagrinėjamu atveju jais pažeidžiama ieškovės teisė į nuosavybę.
36 Atsakovė ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės pateiktus argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
– Dėl pareigos Apeliacinėje taryboje pateikiamame rašytiniame prašyme nurodyti apeliacijos pagrindus
37 Pagal Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnį pranešimas apie apeliaciją dėl sprendimo VRDT turi būti paduodamas raštu per du mėnesius nuo pranešimo apie sprendimą dienos. Per keturis mėnesius nuo pranešimo apie sprendimą dienos turi būti paduodamas rašytinis prašymas, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai.
38 Be to, Reglamento Nr. 2868/95 48 taisyklės 1 dalies c punkte nurodyta, kad pranešimą apie apeliacijos pateikimą Apeliacinėje taryboje sudaro ginčijamo sprendimo nurodymas ir paaiškinimas, kokiu mastu prašoma tą sprendimą pakeisti arba panaikinti.
39 Galiausiai Reglamento Nr. 2868/95 49 taisyklėje nurodyta, kad jei apeliacija neatitinka nei Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje, nei Reglamento Nr. 2868/95 48 taisyklės 1 dalies c punkte ir 2 dalyje numatytų sąlygų, Apeliacinė taryba ją atmeta kaip nepriimtiną, jei iki Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje nustatyto atitinkamo termino pabaigos neištaisomi visi nustatyti trūkumai.
40 Sistemiškai skaitant šias nuostatas matyti, kad norėdamas pateikti apeliaciją Apeliacinėje taryboje apeliantas privalo per numatytą terminą pateikti VRDT rašytinį prašymą, kuriame nurodyti apeliacijos pagrindai, antraip jo apeliacija bus atmesta kaip nepriimtina, ir kad šie pagrindai apima daugiau nei skundžiamo sprendimo nurodymą ir apelianto norą, kad Apeliacinė taryba jį pakeistų arba panaikintų.
41 Be to, pažodžiui aiškinant Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnio paskutiniame sakinyje esantį terminą „pagrindai“, matyti, kad apeliantas Apeliacinėje taryboje turi raštu išdėstyti priežastis, lemiančias jo apeliaciją. Apeliacinė taryba neturi dedukcijos būdu nustatyti pagrindų, kuriais grindžiama jos nagrinėtina apeliacija. Taigi apelianto rašytinis prašymas turi leisti suprati, kodėl jis prašo Apeliacinės tarybos panaikinti arba pakeisti sprendimą.
42 Vis dėlto ieškovė mano, kad 22 punkte minėtame Sprendime KLEENCARE Pirmosios instancijos teismas nustatė „mažiausius, kokius tik galima įsivaizduoti“, apeliacijos pagrindų išdėstymo reikalavimus, todėl tam, kad Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje nurodyta „pareiga motyvuoti“ būtų įvykdyta, „pakanka, kad apeliantas parašytų kai ką“ daugiau apie ginčą nei vien prašymą.
43 Tokiam 22 punkte minėto Sprendimo KLEENCARE apimties aiškinimui negalima pritarti. Šis sprendimas tiesiogiai susijęs ne su Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje numatytos pareigos nurodyti apeliacijos pagrindus klausimu, o su Apeliacinės tarybos nagrinėjimo apimtimi, kai jai tinkamai pateikta nagrinėti apeliacija. Pirmosios instancijos teismas minėtame sprendime nurodo, kad sprendimo, dėl kurio pateikta apeliacija, minėto nagrinėjimo apimtis iš principo nėra nustatoma remiantis šalies, pateikusios apeliaciją, nurodytais pagrindais (29–32 punktai). Tai, kad tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje nurodytas rašytinis prašymas palengvina sklandžią apeliacinės procedūros eigą ir kad Apeliacinė taryba nagrinėdama nėra apribota šiame rašytiniame prašyme nurodytų pagrindų, visiškai nereiškia, jog motyvavimo reikalavimai, taikomi apeliantui pagal minėtą nuostatą, yra nedideli. Teigdamas, jog Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje nurodytas rašytinis prašymas „palengvina sklandžią apeliacinės procedūros eigą“, Pirmosios instancijos teismas patvirtino šios pareigos pagrįstumą ir tai, kad ji yra esminė. Iš tikrųjų tokia pareiga palengvina apeliacinės procedūros eigą dėl to, kad leidžia Apeliacinei tarybai ir prireikus kitai šaliai pirmojoje administracinėje instancijoje žinoti apelianto apeliacijos priežastis. Todėl ieškovė iš teismo praktikos Sprendime Kleencare (minėtos 22 punkte) padarė klaidingą išvadą, kad Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje numatyta pareiga nurodyti apeliacijos pagrindus įvykdyta, kai apeliantas „parašo kai ką apie ginčą“ ir neapsiriboja vien prašymu.
44 Be to, reikia pažymėti, kad dar prieš tai, kai bus galima užginčyti Apeliacinės tarybos nagrinėjimo apimtį, reikia, kad Apeliacinei tarybai būtų pateikta nagrinėti priimtina apeliacija, o tai reiškia, kad joje turi būti, be kita ko, nurodyti pagrindai Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje vartojama prasme. Ieškovės apeliacijos dėl apeliuojamo sprendimo pagrindų išdėstymas yra išankstinė esminė sąlyga, kad Apeliacinė taryba atliktų minėto sprendimo kontrolę. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovės nurodytos 22 punkte minėto Sprendimo KLEENCARE dalys nėra tinkamos, nes šiose dalyse nurodytam vertinimui atlikti reikia, kad prieš tai Apeliacinėje taryboje būtų pateikta tinkamai motyvuota apeliacija.
45 Galiausiai, kalbant apie ieškovės argumentą, susijusį su tuo, jog nėra pareigos, kad Apeliacinėje taryboje atstovautų advokatas, reikia konstatuoti, kad šios pareigos nebuvimas galioja tiek ieškovei, tiek kitoms šalims. Taigi reikia pažymėti, kad nors iš tiesų apelianto apeliacijoje neturi būti išdėstyti pagrindai, kuriuose tiksliai būtų nurodytos visos taikytinos teisės normos, vis dėlto apeliantas turi nurodyti faktines ir (arba) teisines aplinkybes, pateisinančias jo ginčijamo sprendimo panaikinimą ar pakeitimą, o apeliacijos pagrindai turi būti pakankamai aiškūs tam, kad prireikus galima kita procedūros šalis, kuriai neatstovauja advokatas, galėtų įvertinti tinkamumą pateikti pastabas ar atsakyti į apelianto argumentus.
46 Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog kai Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje apeliantui nustatyta pareiga pateikti rašytinį prašymą, kuriame būtų nurodyti jo apeliacijos pagrindai, jis turi raštu ir pakankamai aiškiai išdėstyti, kokios yra faktinės ir (arba) teisinės aplinkybės, pateisinančios jo Apeliacinei tarybai pateiktą prašymą panaikinti ir (arba) pakeisti skundžiamą sprendimą.
47 Tokio Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje numatytos pareigos nurodyti apeliacijos pagrindus apimties aiškinimo negalima paneigti vertinimais, kuriuos Apeliacinės tarybos kitose bylose ar nagrinėjamu atveju pateikia Apeliacinės tarybos pranešėjas. Iš tiesų Bendrasis Teismas nėra saistomas minėtų vertinimų.
48 Be to, aplinkybė, kad VRDT administracija yra tarptautinė, neleidžia Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnio aiškinti priešingai pačiam jo tekstui. Iš tikrųjų apeliacijos pagrindų pateikimas Apeliacinėje taryboje yra priimtinumo sąlyga, kurios ieškovė negali nepaisyti. Be to, kiek tai susiję su ieškovės išskirtiniais argumentais dėl teisinių ir kultūrinių į VRDT besikreipiančių asmenų skirtumų, pakanka nurodyti, kad šiais skirtumais nustatoma pareiga aiškiai motyvuoti apeliaciją, o ne atvirkščiai.
49 Galiausiai ieškovės nurodyta analogija Apeliacinės tarybos pareigai motyvuoti nėra svarbi aiškinant apelianto pareigą Apeliacinėje taryboje nurodyti apeliacijos pagrindus, nes minėtos pareigos taikomos atitinkamai ir asmeniui, ir administracinei institucijai. Be to, Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo per teisminį procesą atliekamas šalių argumentų aiškinimas, atsižvelgiant į procedūros Apeliacinėje taryboje ir procesų Sąjungos teismuose pobūdžio skirtumą, nėra tinkamas siekiant suvokti ieškovės pareigą nurodyti apeliacijos pagrindus.
– Dėl pareigos nurodyti pagrindus nagrinėjamu atveju
50 Ieškovė VRDT pateikė du laiškus, t. y. pirmąjį 2007 m. spalio 15 d. laišką, kurio turinys išdėstytas šio sprendimo 12 punkte, ir antrąjį 2007 m. spalio 29 d. laišką, kurio turinys išdėstytas šio sprendimo 13 punkte.
51 Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje numatytas vieno rašytinio prašymo pateikimas, o ne dviejų, kaip iš pirmo žvilgsnio, atrodo, buvo padaryta nagrinėjamu atveju.
52 Vis dėlto 2007 m. spalio 15 d. laiške neišdėstytos priežastys, dėl kurių ieškovė prašo panaikinti ginčijamą sprendimą. Minėtu laišku tik informuojama VRDT apie jurisdikciją turinčiame nacionaliniame teisme jos pareikštą ieškinį dėl įstojusios į bylą šalies Beniliukso prekių ženklo panaikinimo ir nurodoma, kad šis Beniliukso prekių ženklas yra vienintelis jos ginčijamo sprendimo pagrindas. Todėl laiškas negali būti laikomas Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje nurodytu rašytiniu prašymu. Vis dėlto tokios išvados nepakanka tam, kad ieškovės apeliacija būtų nepriimtina. Pagal Reglamento Nr. 2868/95 49 taisyklės 1 dalį trūkumas gali būti pašalintas per Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje numatytą keturių mėnesių terminą. Neginčijama, jog pagal Reglamente Nr. 2868/95 numatytas nuostatas dėl terminų skaičiavimo 2007 m. spalio 29 d. laiškas buvo pateiktas per minėtą terminą apeliacijai pateikti.
53 Kalbant apie 2007 m. spalio 29 d. laiško turinį, reikia pažymėti, jog šio laiško pirmuose dviejuose punktuose ieškovė nurodo, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas Beniliukso prekių ženklu ir kad Beniliukso prekių ženklo naudojimą ji ketino ginčyti Apeliacinėje taryboje. Tačiau minėto laiško trečiame punkte ieškovė nurodo, kad neginčija ginčijamo sprendimo. Šiame sakinyje ieškovė sugrįžta prie to, ką išdėstė pirma, – jog negalima laikyti, kad pirmuose dviejuose laiško punktuose nurodomi apeliacijos Apeliacinėjė taryboje pagrindai.
54 Išvados, kad 2007 m. spalio 29 d. laiške nėra apeliaciją Apeliacinėje taryboje pagrindžiančių pagrindų, nepaneigia tai, kad pažymėjusi, jog neginčija ginčijamo sprendimo, ieškovė nurodo, kad „savo pastabose tik konstatuoja faktą, jog ankstesnių teisių savininkas patyrė neteisybę, o tai prieštarauja teisingumui“. Iš tikrųjų iš šio sakinio negalima suprasti, kokios priežastys skatina ieškovę Apeliacinėje taryboje pateikti apeliaciją dėl ginčijamo sprendimo. Negalima identifikuoti nei ankstesnių teisių turėtojo tapatybės, nei suprasti priežasčių, dėl kurių jis patyrė neteisybę. Net pripažįstant, jog, kaip nurodė ieškovė per teismo posėdį, ji yra ankstesnių teisių turėtoja, iš minėto laiško nematyti, apie kokias teises kalbama. Vienintelė ankstesnė teisė, į kurią daroma nuoroda 2007 m. spalio 29 d. laiške, yra Beniliukso prekių ženklas, kuriuo remiamasi pirmame ir antrame minėto laiško punktuose. Vis dėlto šis prekių ženklas, palyginti su ieškovės prekių ženklu, yra arba ankstesnis, arba negaliojantis. Taigi ankstesnė teisė, kurios turėtoja ieškovė teigia esanti, nėra nei jos prekių ženklas, nei Beniliukso prekių ženklas. Todėl 2007 m. spalio 29 d. laiško paskutinis sakinys negali būti laikomas pakankamu ieškovės Apeliacinėje taryboje pateiktos apeliacijos motyvavimu.
55 Atsižvelgiant į tai, kad 2007 m. spalio 15 d. ir 29 d. laiškuose nepateikta aiškių ir suprantamų pagrindų ir kadangi apeliacijos Apeliacinėje taryboje pagrindai turi būti išdėstyti taip, kad potenciali įstojusi į bylą šalis galėtų be advokato pagalbos įvertinti tinkamumą atsakyti į ieškovės apeliacijoje pateiktus argumentus, darytina išvada, jog ieškovės apeliacija Apeliacinėje taryboje neatitinka Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnio reikalavimų. Nei pranešime apie apeliaciją, nei kokiame nors vėlesniame Apeliacinėje taryboje per numatytą terminą pateiktame dokumente ieškovė neišdėstė apeliacijos pagrindų pakankamai aiškiai taip, kad jie galėtų būti laikomi išdėstytais apeliacijos pagrindais Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje vartojama prasme.
56 Nė vienu kitu ieškovės pateiktu argumentu dėl minėtos pareigos motyvuoti negalima paneigti šio vertinimo. Ieškovė neįrodo, kodėl šio sprendimo 46 punkte nurodytu reikalavimu motyvuoti ir jo taikymu nagrinėjamu atveju pažeidžiamas EŽTK 6 straipsnis. Be to, minėtas reikalavimas yra proporcingas tikslui palengvinti procedūrą, o atsižvelgiant į 2007 m. spalio 15 d. ir 29 d. laiškų turinį negalima laikyti, kad jie palengvino procedūrą Apeliacinėje taryboje. Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 46 punkte apibrėžtą pareigos motyvuoti Apeliacinėje taryboje apimtį ir į 2007 m. spalio 15 d. ir 29 d. laiškų turinį, argumentai, susiję su šalių psichologija, mandagumu ir teoriniais pasvarstymais apie kalbą, yra nepragrįsti. Toks vertinimas patvirtinamas aplinkybe, jog nagrinėjamu atveju per procedūrą Apeliacinėje taryboje ieškovei vis dėlto atstovavo advokatas, kaip matyti iš 2007 m. spalio 15 d. ir 29 d. laiškuose esančių parašų. Advokatui atstovaujant savo klientams reikia, kad jis gebėtų aiškiai išdėstyti priežastis, dėl kurių jo klientas prašo panaikinti ginčijamą sprendimą.
57 Tačiau dar reikia išnagrinėti, ar ieškovės argumentas, grindžiamas jos prašymu sustabdyti procedūrą, gali turėti įtakos Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnio pažeidimo pasekmėms nagrinėjamu atveju.
Dėl Reglamento Nr. 40/94 61 straipsnio, skaitomo kartu su Reglamento Nr. 2868/95 20 taisyklės 7 dalimi, pažeidimo
Šalių argumentai
58 Ieškovė mano, kad procedūra Apeliacinėje taryboje turėjo būti sustabdyta po jos 2007 m. spalio 15 d. laiško, kuriame ji nurodė, kad dėl įstojusios į bylą šalies Beniliukso prekių ženklo pareikštas ieškinys šioje srityje jurisdikciją turinčiame teisme ir greičiausiai šis prekių ženklas bus panaikintas. Anot ieškovės, dėl šios aplinkybės Apeliacinė taryba negalėjo palikti galioti ginčijamo sprendimo. Be to, kadangi Beniliukso prekių ženklas buvo vienintelis ginčijamo sprendimo pagrindas, procedūra būtinai turėjo būti sustabdyta tol, kol bus priimtas sprendimas dėl Beniliukso prekių ženklo galiojimo. Todėl nagrinėjamu atveju nesustabdžius procedūros buvo viršyti įgaliojimai.
59 Be to, ieškovė mano, kad jeigu procedūra būtų buvusi sustabdyta 2007 m. spalio 15 d., dėl šio sustabdymo būtų užkirstas kelias tam, kad pasibaigtų terminas rašytiniam prašymui, kuriame nurodyti apeliacijos pagrindai, pateikti. Todėl minėtas terminas iki šiol nebūtų pasibaigęs, dėl to apeliacijos Apeliacinėje taryboje nebūtų buvę galima atmesti kaip nepriimtinos dėl „motyvavimo nebuvimo“.
60 VRDT ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
61 Nagrinėjamu atveju Apeliacinė taryba atmetė ieškovės pateiktą prašymą sustabdyti procedūrą dėl šių priežasčių:
„Sustabdymas, kuris paprastai pripažįstamas pagal [Reglamento Nr. 2868/95] 20 taisyklės 7 dalį, taikomą pagal analogiją panaikinimo procedūrose (žr. 2008 m. sausio 24 d. Apeliacinės tarybos sprendimą byloje R 285/2007-1 – Le Meridien), nėra automatinė teisė. Tai yra sprendimas, kuris priimamas tik tada, jeigu išnagrinėjus įvairių šalių interesus sustabdymas laikomas tinkamu. Nagrinėjamu atveju prašymas sustabdyti procedūrą nebuvo tinkamai motyvuotas ir buvo grindžiamas tik ieškinio projekto be nurodytos datos kopija. Nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jurisdikciją turinčiame teisme iš tikrųjų buvo pareikštas ieškinys dėl ankstesnio Beniliukso prekių ženklo. Net atsižvelgiant į per paraleliai vykusią negaliojimo pripažinimo procedūrą pateiktą dokumentą Taryba pažymi, kad neišversta svarbi jo dalis. Trečia, negaliojimo pripažinimo prašymas buvo grindžiamas ne tik Beniliukso prekių ženklu, bet ir trimis kitomis pagal [Reglamento Nr. 40/94] 8 straipsnio 4 dalį suteiktomis ankstesnėmis teisėmis. Ankstesnio Beniliukso prekių ženklo galiojimas būtų turėjęs lemiamos reikšmės šios procedūros baigčiai, tik jeigu negaliojimo pripažinimo prašymas būtų atmestas pagal [Reglamento Nr. 40/94] 8 straipsnio 4 dalį suteiktų teisių atžvilgiu“ (skundžiamo sprendimo 16 punktas).
62 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad procedūros Apeliacinėje taryboje sustabdymas neturi įtakos Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje numatytam keturių mėnesių terminui apeliacijos pagrindams pateikti. Konkrečiau kalbant, minėtas terminas turi tokius pačius požymius kaip minėtas apeliacijos Apeliacinėje taryboje terminas ta prasme, kad jis nėra nei šalių, nei Apeliacinės tarybos dispozicijoje. Skirtingai nei kitose nuostatose, kaip antai Reglamento Nr. 2868/95 49 taisyklės 2 dalis ir 71 taisyklės 1 dalis, šis terminas nustatytas Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje, VRDT nepaliekant teisės jo nustatyti. Be to, Reglamento Nr. 40/94 78a straipsnio 2 dalimi (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 82 straipsnio 2 dalis) neleidžiama, kad apeliaciją pateikusi šalis galėtų pasiekti, jog VRDT tęstų procedūrą, jai nesilaikius vieno iš Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje numatytų terminų. Galiausiai Reglamento Nr. 2868/95 49 taisyklės 1 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacija neatitinka Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje numatytų reikalavimų, Apeliacinė taryba atmeta ją kaip nepriimtiną, jei iki Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje nustatyto atitinkamo termino pabaigos neištaisomi visi trūkumai.
63 Todėl net darant išvadą, kad nagrinėjamu atveju Apeliacinė taryba turėjo sustabdyti joje vykusią procedūrą, dėl šios aplinkybės negalėjo būti pratęstas keturių mėnesių terminas ieškovės apeliacijos pagrindams pateikti. Taigi nagrinėjamu atveju išanalizavus ieškovės išdėstytus pagrindus darytina išvada, kad ieškovė per nustatytą terminą tinkamai nepagrindė savo apeliacijos Apeliacinėje taryboje. Dėl tokio pareigos nurodyti Reglamento Nr. 40/94 59 straipsnyje minimus pagrindus neįvykdymo minėta apeliacija turi būti pripažinta nepriimtina. Todėl Apeliacinė taryba negalėjo priimti kito sprendimo, tik sprendimą pripažinti apeliaciją akivaizdžiai nepriimtina.
64 Remiantis tuo darytina išvada, kad reikia atmesti kaip netinkamą pagrindą, pagal kurį ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą, kad ši nesustabdė jai pateiktos apeliacijos nagrinėjimo tol, kol Hagos teismas, kurio ieškovė prašė ankstesnio Beniliukso prekių ženklo registraciją pripažinti negaliojančia, priims sprendimą.
65 Netgi darant prielaidą, kad minėtas pagrindas nėra netinkamas, kalbant apie ieškovės argumentų, kuriais grindžiamas minėtas pagrindas, pagrįstumą, reikia pažymėti tai, kas nurodyta toliau.
66 Visų pirma reikia pabrėžti, kad taikytinomis reglamentuojamo pobūdžio nuostatomis Apeliacinei tarybai aiškiai nesuteikta teisė sustabdyti registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą. Tačiau Reglamento Nr. 40/94 79 straipsnyje (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 83 straipsnis) numatyta, kad jeigu šiame reglamente, Įgyvendinimo reglamente, 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 2869/95 dėl VRDT mokamų mokesčių (OL L 28, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 291) arba 1996 m. vasario 5 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 216/96, nustatančiame VRDT apeliacinių tarybų darbo tvarką (OL L 28, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 221), nėra procedūrinių nuostatų, VRDT atsižvelgia į valstybėse narėse visuotinai pripažintus proceso teisės principus. Galimybė sprendimus priimančiajai instancijai sustabdyti joje vykstančią procedūrą, kai tai pateisina nagrinėjamo atvejo aplinkybės, turi būti laikoma valstybėse narėse visuotinai pripažintu principu. Reglamento Nr. 2868/95 20 taisyklės 7 dalis ir Reglamento Nr. 216/96 8 straipsnis, kuriuose numatyta galimybė sustabdyti procedūrą Apeliacinėje taryboje atitinkamai protesto procedūroje ir gavus Apeliacinės tarybos kanclerio nuomonę dėl apeliacijos Apeliacinėje taryboje priimtinumo, yra minėto bendrojo principo išraiška.
67 Be to, Reglamento Nr. 2868/95 20 taisyklės 7 dalies c punkto taikymas pagal analogiją registracijos pripažinimo negaliojančia procedūroje yra pateisinamas, nes ir protesto procedūra, grindžiama Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktu, ir procedūra dėl santykinio negaliojimo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 1 dalies a punktu, siekiama išnagrinėti galimybę supainioti du prekių ženklus, o galimybe sustabdyti procedūrą prisidedama prie minėtų procedūrų veiksmingumo.
68 Todėl Apeliacinė taryba turi teisę sustabdyti registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą, kai tai pateisina aplinkybės.
69 Toliau reikia pažymėti, kad Apeliacinės tarybos diskrecija sustabdyti ar ne procedūrą yra didelė. Reglamento Nr. 2868/95 20 taisyklės 7 dalies c punkte ši didelė diskrecija apibūdinama nurodant, jog Apeliacinė taryba gali sustabdyti procedūrą, jeigu tai pateisina aplinkybės. Sustabdymas yra Apeliacinės tarybos teisė, kuria ji naudojasi tik tuo atveju, kai mano, jog tai yra pateisinama (šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Metro-Goldwyn-Mayer Lion prieš VRDT ‑ Moser Grupo Media (Moser Grupo Media), T‑342/02, Rink. p. II‑3191, 46 punktą). Taigi procedūra Apeliacinėje taryboje nėra automatiškai sustabdoma, kai šalis minėtoje taryboje pateikia tokį prašymą.
70 Dėl to, kad Apeliacinė taryba turi didelę diskreciją sustabdyti joje vykstančią procedūrą, neišnyksta teismo vykdoma jos vertinimo kontrolė. Vis dėlto ši aplinkybė riboja minėtos kontrolės esmę: galima kontroliuoti tik ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida ir ar neviršyti įgaliojimai.
71 Nagrinėjamu atveju ieškovė mano, kad nusprendusi nesustabdyti procedūros Apeliacinė taryba viršijo savo įgaliojimus.
72 Šiuo klausimu reikia priminti, kad sprendimas priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais, tik jei remiantis objektyviomis, reikšmingomis ir atitinkamomis aplinkybėmis paaiškėja, kad šis sprendimas priimtas kitais nei nustatytieji tikslais (1996 m. balandžio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Industrias Pesqueras Campos ir kt. prieš Komisiją, T‑551/93, T‑231/94–T‑233/94 ir T‑234/94, Rink. p. II‑247, 168 punktas; 2001 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Henkel prieš VRDT (valymo priemonės vaizdas), T‑30/00, Rink. p. II‑2663, 70 punktas ir 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo eCopy prieš VRDT (ECOPY), T‑247/01, Rink. p. II‑5301, 22 punktas).Vis dėlto ieškovė nepateikia jokio įrodymo, patvirtinančio, jog atsisakiusi sustabdyti procedūrą Apeliacinė taryba naudojosi įgaliojimais kitais tikslais nei tas, pagal kurį šie įgaliojimai jai buvo suteikti, arba kad procedūros nesustabdymą lemia įgaliojimų viršijimas.
73 Todėl ieškovė klaidingai teigia, kad skundžiamam sprendimui būdingas įgaliojimų viršijimas dėl to, kad atmestas jos prašymas sustabdyti procedūrą Apeliacinėje taryboje, kuri priėmė skundžiamą sprendimą.
74 Be to, ieškovė iš esmės mano, kad Apeliacinės tarybos sprendimu nesustabdyti nagrinėjamu atveju aptariamos procedūros padaryta akivaizdi vertinimo klaida.
75 Šiuo klausimu reikia priminti, kad skundžiamame sprendime Apeliacinė taryba procedūros nesustabdymą, be kita ko, grindė tuo, kad nėra pakankamų įrodymų dėl to, jog iš tikrųjų jurisdikciją turinčiame teisme buvo ginčijamas ankstesnis Beniliukso prekių ženklas (žr. šio sprendimo 61 punktą). Vien prie 2007 m. spalio 15 d. laiško pridėtas ieškinio projektas, kuriame ginčijamas Beniliukso prekių ženklo galiojimas, nėra įrodymas, kad iš tikrųjų jurisdikciją turinčiame teisme ginčijamas ankstesnis Beniliukso prekių ženklas. Todėl Apeliacinė taryba, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo prašymo sustabdyti atmetimą grįsti tuo, kad nėra minėtų įrodymų.
76 Be to, net jeigu būtų įrodyta, jog nacionaliniame teisme buvo nagrinėjamas ieškinys, kuriuo ginčytas ankstesnis prekių ženklas, kuriuo buvo grindžiamas skundžiamas sprendimas, vien tokio įrodymo nepakanka Apeliacinės tarybos atsisakymo sustabdyti procedūrą kvalifikuoti kaip akivaizdžios vertinimo klaidos. Naudodamasi savo diskrecija dėl procedūros sustabdymo Apeliacinė taryba turi laikytis bendrųjų principų, reglamentuojančių teisingą procedūrą teisinėje visuomenėje. Taigi naudodamasi minėta diskrecija ji turi atsižvelgti ne tik į šalies, kurios prekių ženklas ginčijamas, bet ir į kitų šalių interesus. Sprendimas sustabdyti procedūrą ar jos nestabdyti turi būti aptariamų interesų palyginimo rezultatas. Nagrinėjamu atveju įstojusi į bylą šalis turėjo teisėtą suinteresuotumą, kad nedelsiant būtų priimtas sprendimas dėl tariamo ieškovės prekių ženklo negaliojimo. Be to, ieškovė neįrodo, kad Apeliacinė taryba sustabdymo klausimą sprendė atsižvelgdama į kitus svarstymus, o ne palyginusi skirtingus aptariamus interesus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovė neįrodė, kad Apeliacinė taryba klaidingai atsisakė sustabdyti procedūrą.
77 Be to, jeigu ieškovė iš tikrųjų manė, jog registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra, per kurią ji ginčijo ankstesnio Beniliukso prekių ženklo galiojimą, būtinai sudarė išankstinę sąlygą jos ginčui VRDT, ji turėjo pradėti šią kitą procedūrą ir prieš paduodama VRDT savo registracijos paraišką laukti jos pabaigos.
78 Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia atmesti visus ieškovės nurodytus ieškinio pagrindus ir todėl visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
79 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
80 Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, iš jos reikia priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT ir įstojusios į bylą šalies reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Atlas Transport GmbH padengia savo bei Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) ir Atlas Air Inc. patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Azizi | Cremona | Frimodt Nielsen |
Paskelbta 2011 m. gegužės 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.