TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2021 m. balandžio 29 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Transportas – Vairuotojo pažymėjimas – Tarpusavio pripažinimas – Teisės vairuoti atėmimas kitos valstybės narės nei pažymėjimą išdavusi valstybė narė teritorijoje – Pastabos įtraukimas į vairuotojo pažymėjimą, nurodant jo negaliojimą šios valstybės narės teritorijoje“
Byloje C‑56/20
dėl Verwaltungsgerichtshof Baden-Württemberg (Badeno-Viurtembergo federalinės žemės aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) 2020 m. sausio 30 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2020 m. vasario 4 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
AR
prieš
Stadt Pforzheim
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.-C. Bonichot, teisėjai L. Bay Larsen, C. Toader, M. Safjan ir N. Jääskinen (pranešėjas),
generalinis advokatas P. Pikamäe,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– AR, atstovaujamo Rechtsanwalt B. Ehrle,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch, J. Schmoll ir M. Winkler-Unger,
– Europos Komisijos, atstovaujamos R. Pethke ir N. Yerrell,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL L 403, 2006, p. 18), iš dalies pakeistos 2011 m. lapkričio 28 d. Komisijos direktyva 2011/94/ES (OL L 314, 2011, p. 31) (toliau – Direktyva 2006/126), išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant AR (Austrijos piliečio, turinčio Austrijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą) ir Stadt Pforzheim (Pforcheimo miestas, Vokietija) ginčą dėl to, kad Vokietijos kompetentingos institucijos į Austrijoje išduotą jo vairuotojo pažymėjimą įtraukė pastabą apie draudimą vairuoti Vokietijos teritorijoje.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2006/126 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Siekdamos užkirsti kelią tam, kad vieningas europinis vairuotojo pažymėjimo pavyzdys netaptų dar vienu šalia 110 jau egzistuojančių vairuotojo pažymėjimo pavyzdžiu, valstybės narės turėtų imtis visų reikiamų priemonių, kad pažymėjimų savininkams būtų išduoti vieningo pavyzdžio pažymėjimai.“
4 Šios direktyvos 16 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
[1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvoje] 91/439/EEB [dėl vairuotojo pažymėjimų (OL L 237, 1991, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 317)] nustatyto pavyzdžio vairuotojo pažymėjimas turėtų būti pakeistas vieningu pavyzdžiu, kuris būtų plastikinės kortelės pavidalo. <…>“
5 Minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Pagal šios direktyvos nuostatas valstybės narės įveda I priede pateiktu Bendrijos pavyzdžiu grindžiamą nacionalinį vairuotojo pažymėjimą. Bendrijos pavyzdžio vairuotojo pažymėjimų 1 pusėje esančioje emblemoje yra pažymėjimą išduodančios valstybės narės skiriamasis ženklas.“
6 Direktyvos 2006/126 2 straipsnyje nurodyta:
„1. Valstybių narių išduodami vairuotojo pažymėjimai yra tarpusavyje pripažįstami.
2. Tais atvejais, kai vienos valstybės narės išduoto galiojančio nacionalinio vairuotojo pažymėjimo, kuriame nenurodytas 7 straipsnio 2 dalyje numatytas administracinio galiojimo laikotarpis, savininkas pasirenka įprastinę gyvenamąją vietą kitoje negu išdavusioje vairuotojo pažymėjimą valstybėje narėje, keisdama vairuotojo pažymėjimą priimančioji valstybė narė gali po 2 metų nuo tos dienos, kai savininkas įprastai apsigyveno jos teritorijoje, jam taikyti tame straipsnyje numatytus administracinio galiojimo laikotarpius.“
7 Šios direktyvos 7 straipsnyje numatyta:
„1. Vairuotojo pažymėjimai yra išduodami tik tiems kandidatams į vairuotojus, kurie:
a) išlaikė įgūdžių ir elgsenos patikrinimo bei teorijos egzaminus ir atitinka medicininius reikalavimus pagal II ir III priedų nuostatas;
<…>
e) turi įprastinę gyvenamąją vietą pažymėjimą išduodančios valstybės narės teritorijoje arba gali pateikti įrodymų, kad jie ten studijuoja bent šešis mėnesius.
<…>
3. Atnaujinant vairuotojo pažymėjimus, kurių administracinio galiojimo laikotarpis baigėsi:
a) C, CE, C1, C1E, D, DE, D1, D1E kategorijų transporto priemonių vairuotojai turi nuolat atitikti III priede nustatytas minimalias fizinio ir psichinio tinkamumo normas vairuojantiems transporto priemones; ir
b) įprastinė gyvenamoji vieta turi būti pažymėjimą išduodančios valstybės narės teritorijoje arba privaloma pateikti įrodymų, kad ten studijuojama mažiausiai šešis mėnesius.
<…>“
8 Minėtos direktyvos 11 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Tais atvejais, kai vienos valstybės narės išduoto galiojančio nacionalinio vairuotojo pažymėjimo savininkas pasirenka įprastinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje, jis gali prašyti, kad jo vairuotojo pažymėjimas būtų pakeistas lygiaverčiu pažymėjimu. Pažymėjimą keičianti valstybė narė gali patikrinti, kuriai kategorijai pateiktas vairuotojo pažymėjimas iš tikrųjų tebegalioja.
2. Laikydamasi baudžiamosios teisės ir policijos įstatymų teritorinio galiojimo principo, valstybės narės, kuriose yra įprastinė gyvenamoji vieta, gali taikyti nacionalines nuostatas dėl teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkui ir prireikus tuo tikslu pakeisti vairuotojo pažymėjimą.
<…>
4. Valstybė narė atsisako išduoti vairuotojo pažymėjimą pareiškėjui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas arba atimtas kitoje valstybėje narėje.
Valstybė narė atsisako pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar atimtas ankstesnės valstybės teritorijoje.
Valstybė narė taip pat gali atsisakyti išduoti vairuotojo pažymėjimą pareiškėjui, kurio vairuotojo pažymėjimas yra panaikintas kitoje valstybėje narėje.
5. Išduoti naują vairuotojo pažymėjimą vietoje to, kuris, pavyzdžiui, buvo pamestas ar pavogtas, gali tik tos valstybės narės, kurioje yra įprastinė savininko gyvenamoji vieta, kompetentingos institucijos; tos institucijos naują pažymėjimą išduoda pagal turimą informaciją arba prireikus įrodym[u]s, gaut[u]s iš pradinį vairuotojo pažymėjimą išdavusios valstybės narės kompetentingų institucijų.
<…>“
9 Direktyvos 2006/126 12 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:
„Šioje direktyvoje „įprastinė gyvenamoji vieta“ yra vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena, t. y. bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais, dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, darbo ryšių neturin[čio] asm[ens] [atveju], dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja asmenį su vieta, kurioje jis gyvena.“
10 Šios direktyvos 15 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės padeda viena kitai įgyvendinti šią direktyvą ir keičiasi informacija apie jų išduotus, pakeistus, naujai išduotus, atnaujintus arba atšauktus pažymėjimus. Jos naudojasi tam tikslui įkurtu ES vairuotojo pažymėjimų tinklu, jam pradėjus veikti.“
11 Minėtos direktyvos I priedo „Nuostatos dėl Europos Sąjungos pavyzdžio vairuotojo pažymėjimo“ 3 punkte numatyta:
„Pažymėjimas turi dvi puses.
1 pusėje pateikiama:
a) žodžiai „Vairuotojo pažymėjimas“, išspausdinti stambiu šriftu pažymėjimą išduodančios valstybės narės kalba ar kalbomis;
b) pažymėjimą išduodančios valstybės narės pavadinimas (neprivalomas);
c) pažymėjimą išduodančios valstybės narės skiriamasis ženklas, išspausdintas negatyvo atvaizdu mėlyname stačiakampyje ir apsuptas dvylikos geltonų žvaigždučių ratu; skiriamieji ženklai yra šie:
<…>
2 pusėje pateikiama:
a) <…>
13. įgyvendinant šio priedo 4 skirsnio a punktą, paliekama vietos pažymėjimo administravimui reikalingos informacijos įrašui, kurį gali padaryti priimančioji valstybė narė;
14. paliekama vieta pažymėjimo administravimui reikalingos ar su kelių eismo saugumu susijusios informacijos įrašui, kurį gali padaryti pažymėjimą išduodanti valstybė narė (neprivaloma). Jei ta informacija yra susijusi su viena iš šiame priede aptariamų pozicijų, prieš ją turėtų būti rašomas atitinkamos pozicijos numeris.
Gavus konkretų raštišką savininko sutikimą šioje vietoje taip pat gali būti papildomai pateikiama informacija, nesusijusi su vairuotojo pažymėjimo administravimu ar kelių eismo saugumu; toks papildymas jokiu būdu nekeičia šio pavyzdžio kaip vairuotojo pažymėjimo paskirties;
<…>“
12 Minėto priedo 4 punkto a papunktyje nustatyta:
„Tais atvejais, kai valstybės narės pagal šį priedą išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas turi įprastinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje, ta valstybė narė gali į pažymėjimą įrašyti jo administravimui reikalingą informaciją, jeigu šio tipo informaciją ji įrašo ir savo išduodamuose pažymėjimuose ir jeigu šiam tikslui yra pakankamai vietos.“
Vokietijos teisė
13 Straßenverkehrsgesetz (Kelių eismo įstatymas, toliau – StVG) 3 straipsnyje nustatyta:
„(1) Jei paaiškėja, kad asmuo nėra tinkamas ar neturi gebėjimų vairuoti motorinių transporto priemonių, už vairuotojo pažymėjimų išdavimą atsakinga tarnyba turi iš jo atimti vairuotojo pažymėjimą. Jei užsienyje išduotas vairuotojo pažymėjimas atimamas, net jei taikomos kitos nuostatos, atsisakoma pripažinti teisę naudotis šiuo vairuotojo pažymėjimu nacionalinėje teritorijoje. <…>
(2) Atėmus vairuotojo pažymėjimą pasibaigia leidimo vairuoti galiojimas. Jei vairuotojo pažymėjimas išduotas užsienyje, atėmimas reiškia pasibaigusią teisę vairuoti variklines transporto priemones šalies teritorijoje. Atimtas vairuotojo pažymėjimas turi būti atiduotas už vairuotojo pažymėjimų išdavimą atsakingai tarnybai arba pateiktas tam, kad būtų padarytas įrašas apie sprendimą. <…>“
14 Pagrindinėje byloje taikomos redakcijos 2010 m. gruodžio 13 d. Verordnung über die Zulassung von Personen zum Straßenverkehr – Fahrerlaubnis-Verordnung (Nutarimas dėl leidimo asmenims dalyvauti kelių eisme) (BGBl. 2010 I, p. 1980) (toliau – FeV) 46 straipsnyje numatyta:
„(1) Jei paaiškėja, kad vairuotojo pažymėjimo savininkas nėra tinkamas vairuoti motorinę transporto priemonę, už vairuotojo pažymėjimų išdavimą atsakinga tarnyba turi iš jo atimti pažymėjimą. <…>
<…>
(5) Užsienyje suteiktos teisės vairuoti atveju atėmimas reiškia, kad atsisakoma pripažinti teisę naudotis teise vairuoti nacionalinėje teritorijoje.
(6) Atėmimas reiškia teisės vairuoti pasibaigimą. Užsienyje suteiktos teisės vairuoti atveju atėmimas reiškia pasibaigusią teisę vairuoti motorines transporto priemones nacionalinėje teritorijoje.“
15 FeV 47 straipsnis suformuluotas taip:
„(1) Po atėmimo Vokietijos institucijos išduoti nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai turi būti nedelsiant perduoti sprendimą priėmusiai institucijai arba, jeigu taikomi apribojimai ar sąlygos, pateikti jai įrašui juose padaryti. <…>
(2) Po atėmimo arba teisės vairuoti nebuvimo konstatavimo arba tuo atveju, jeigu taikomi apribojimai ar sąlygos, užsienyje išduoti vairuotojo pažymėjimai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai turi būti nedelsiant pateikti sprendimą priėmusiai institucijai <…>. Po atėmimo arba teisės vairuoti nebuvimo konstatavimo vairuotojo pažymėjime pažymima, kad vairuotojo pažymėjimu neleidžiama naudotis nacionalinėje teritorijoje. Tai paprastai atliekama įrašant raudonos spalvos įstrižai perbrauktą „D“ raidę tam skirtame vairuotojo pažymėjimo laukelyje, o Europos Sąjungos vairuotojo pažymėjimo kortelės atveju – 13 pozicijoje, o tarptautinių vairuotojo pažymėjimų atveju – užpildant šiuo tikslu numatytą blanką. Jeigu yra apribojimų ar sąlygų, jie įrašomi į vairuotojo pažymėjimą. Sprendimą priėmusi institucija per Kraftfahrt-Bundesamt [Federalinė motorinių transporto priemonių eismo tarnyba, Vokietija] informuoja vairuotojo pažymėjimą išdavusią instituciją apie atsisakymą pripažinti teisę vairuoti arba apie pripažinimą, kad Vokietijoje neturima teisės vairuoti. <…>“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
16 AR yra Austrijos pilietis, kurio įprastinė gyvenamoji vieta, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/126 12 straipsnio pirmą pastraipą, yra Austrijoje. 2008 m. rugpjūčio 29 d. Austrijoje jis gavo A ir B kategorijų vairuotojo pažymėjimą.
17 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu už vairuotojo pažymėjimus atsakinga Pforcheimo miesto institucija atėmė iš AR teisę vairuoti Vokietijos teritorijoje, motyvuodama tuo, kad 2014 m. birželio 26 d. jis Vokietijoje vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Ši institucija taip pat įpareigojo jį nedelsiant pateikti Austrijoje išduotą savo vairuotojo pažymėjimą tam, kad šiame dokumente būtų nurodytas šio pažymėjimo negaliojimas Vokietijos Federacinėje Respublikoje, įrašant raudonos spalvos įstrižai perbrauktą „D“ raidę. Tuo pačiu sprendimu ji įpareigojo nedelsiant įvykdyti šias priemones, nes priešingu atveju, jeigu būtų nesilaikyta pareigos ne vėliau kaip iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. pateikti vairuotojo pažymėjimą, šis būtų laikinai paimtas ir grąžintas įtraukus pastabą apie jo negaliojimą Vokietijos teritorijoje.
18 Dėl to sprendimo AR pateikė prieštaravimą, o vėliau skundą; jie abu buvo atmesti. Tuomet dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo jis pateikė apeliacinį skundą Verwaltungsgerichtshof Baden-Württemberg (Badeno-Viurtembergo federalinės žemės aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija); jame ginčija 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą tiek, kiek, pirma, jis įpareigojamas pateikti savo vairuotojo pažymėjimą pastabai apie šio negaliojimą Vokietijos teritorijoje įrašyti ir, antra, juo baudžiama už šios pareigos laikinai pateikti šį pažymėjimą neįvykdymą. Taigi minėtas sprendimas tapo galutinis, kiek jis susijęs su atsisakymu Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje pripažinti galiojančiu leidimą vairuoti, grindžiamą Austrijoje išduotu vairuotojo pažymėjimu.
19 Grįsdamas savo skundą AR iš esmės teigia, kad pagal Direktyvą 2006/126 vairuotojo pažymėjimo išdavimas ir bet koks vėlesnis jo pakeitimas priklauso išimtinei valstybės narės, kurioje yra įprastinė šio pažymėjimo savininko gyvenamoji vieta (kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 12 straipsnio pirmą pastraipą), kompetencijai. Šiuo klausimu valstybei narei, kurioje pažymėjimo savininkas būna laikinai, nesuteikiama jokios kompetencijos, nes ši valstybė narė negali, be kita ko, įtraukti į vairuotojo pažymėjimą pastabų, kaip antai pastabos apie draudimą vairuoti. AR nuomone, tokia kompetencija prieštarautų vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimo principui ir minėtos direktyvos tikslui sukurti vieningą vairuotojo pažymėjimo pavyzdį Europos Sąjungoje.
20 Jis taip pat mano, kad iš Direktyvos 2006/126 I priedo 3 punkto ir 4 punkto a papunkčio teksto ir konteksto taip pat matyti, kad pastabas į vairuotojo pažymėjimą gali įtraukti tik vairuotojo pažymėjimą išdavusi valstybė narė. Be to, išsamios nuostatos, susijusios su, be kita ko, šios direktyvos 3 straipsnyje ir I priedo 1 ir 2 punktuose numatytomis apsaugos nuo vairuotojo pažymėjimo, turinčio plastikinės kortelės pavidalą, klastojimo priemonėmis, atsižvelgiant į šių nuostatų prasmę ir tikslą, neleidžia valstybei narei, kurioje būnama laikinai, pakeisti nuo klastojimo saugomos plastikinės kortelės duomenų, įtraukiant kitus duomenis ilgalaikiu būdu arba kaip lipduką (kuris gali būti lengvai pašalintas). Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad pagal minėtą direktyvą vairuotojo pažymėjimo 13 pozicija skirta tik pažymėjimą išdavusios valstybės narės daromiems įrašams ir šios valstybės narės įtraukta pastaba negali būti tiesiog „uždengta“ kita pastaba.
21 AR taip pat teigia, kad pareigos pateikti vairuotojo pažymėjimą įvykdymas, kad į jį būtų įtraukta pastaba apie jo negaliojimą Vokietijos teritorijoje, pažeistų jo judėjimo laisvę ir vėliau praktiškai galėtų kelti didelių skaidrumo problemų, pavyzdžiui, tuo atveju, jeigu vykdydamos kelių eismo kontrolę kitoje valstybėje narėje teisėsaugos institucijos nežinotų įrašo, esančio Sąjungos vairuotojo pažymėjimo kortelėje, pobūdžio, o tai galėtų sukelti painiavos. Dėl šių suvaržymų ir nepatogumų Direktyvoje 2006/126 šiuo klausimu buvo būtina aiški taisyklė.
22 AR teigimu, Direktyvoje 2006/126 numatyta, kad tik kompetentinga išdavimo valstybė narė arba priimančioji valstybė narė, pasinaudodama šios direktyvos 15 straipsnyje numatyta tarpusavio pagalba, gali padaryti tokį įrašą vairuotojo pažymėjime ir išduoti naują vairuotojo pažymėjimą.
23 Be to, valstybei narei, kurioje būnama laikinai, būtų nesunku kelių eismo kontrolės savo teritorijoje atveju elektroniniu būdu patikrinti, ar atitinkamam asmeniui leidžiama vairuoti motorinę transporto priemonę šioje teritorijoje.
24 Pforcheimo miestas savo ruožtu iš esmės mano, kad dėl to, jog valstybei narei, kurioje būnama laikinai, nesuteikiama kompetencijos įtraukti pastabų į kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą po to, kai buvo priimtas sprendimas atsisakyti pripažinti šio pažymėjimo galiojimą pirmosios valstybės narės teritorijoje, Direktyvoje 2006/126 yra reglamentavimo spraga, kuri turėtų būti užpildyta, pagal analogiją valstybei narei, kurioje būnama laikinai, taikant šios direktyvos nuostatas, susijusias su įprastinės gyvenamosios vietos valstybe nare.
25 Jis mano, kad 2015 m. balandžio 23 d. Sprendime Aykul (C‑260/13, EU:C:2015:257) Teisingumo Teismo pateiktas išaiškinimas, pagal kurį valstybė narė, kur kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas būna laikinai, tam tikromis aplinkybėmis turi teisę atsisakyti pripažinti šio pažymėjimo galiojimą, gali būti taikomas pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai. Pagal šią teismo praktiką valstybė narė, kurioje būnama laikinai, taip pat turėtų turėti teisę imtis priemonių, susijusių su pažymėjimų valdymu, pavyzdžiui, įtraukti į jį pastabas. Tai yra būtina priemonė, kuri itin svarbi veiksmingam sprendimo atsisakyti pripažinti užsienyje išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą įgyvendinimui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą. Priežiūros institucijos, atlikdamos kontrolę, turėtų galėti išsamiai ir nedelsiant patikrinti vairuotojo pažymėjimo savininko leidimo vairuoti statusą.
26 Taigi, kadangi pagal Direktyvą 2006/126 kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininko gyvenamosios vietos valstybei narei leidžiama sprendimo atsisakyti pripažinti šio pažymėjimo galiojimą atveju įtraukti į šį pažymėjimą atitinkamą pastabą apie draudimą vairuoti, pavyzdžiui, užklijuoti lipduką, ši su pažymėjimų valdymu susijusi priemonė taip pat turėtų būti leidžiama, kai vairuotojo pažymėjimo savininkas, kuriam skirtas toks atsisakymo pripažinti draudimas, neturi gyvenamosios vietos valstybėje narėje, kurioje buvo patikrintas.
27 Be to, kadangi minėtoje direktyvoje numatyta galimybė priimančiajai valstybei narei pagal Direktyvos 2006/126 I priedo 3 punkto trečio sakinio a papunkčio 13 poziciją ir 4 punkto a papunktį pakeisti kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą, toks pakeitimas, be kita ko, užklijuojant lipduką, negali prieštarauti su apsauga nuo klastojimo susijusioms nuostatoms.
28 Galiausiai Pforcheimo miestas pažymi: kadangi paties AR elgesys buvo pagrindas įtraukti pastabą apie jo teisės vairuoti Vokietijoje atėmimą, reikia atmesti jo teiginį, grindžiamą stigmatizuojančiu šios pastabos poveikiu, atsižvelgiant į ja siekiamą tikslą apsaugoti kelių eismo saugumą.
29 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar valstybė narė, kuri, kaip ir byloje, kurioje priimtas 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimas Aykul (C‑260/13, EU:C:2015:257), priėmė sprendimą pagal Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą dėl šio pažymėjimo savininko pažeidimų, padarytų jos teritorijoje po to, kai buvo išduotas minėtas pažymėjimas, irgi gali įtraukti į šį pažymėjimą pastabą apie draudimą vairuoti jos teritorijoje, kai šis savininkas neturi joje įprastinės gyvenamosios vietos, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 12 straipsnį.
30 Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgerichtshof Baden-Württemberg (Badeno-Viurtembergo federalinės žemės aukštesnysis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Sąjungos teisei, visų pirma [Direktyvai 2006/126], prieštarauja nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias vadovaudamasis sprendimu dėl galiojimo nepripažinimo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2006/126/EB 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą, įprastinės gyvenamosios vietos nacionalinėje teritorijoje neturintis asmuo turi nedelsdamas pateikti savo užsienyje išduotą Sąjungos vairuotojo pažymėjimo kortelę kompetentingai šalies institucijai, kad ši joje padarytų įrašą apie teisės vairuoti nacionalinėje teritorijoje neturėjimą; pastaba (apie draudimą vairuoti) Sąjungos vairuotojo pažymėjimo kortelėje paprastai turi būti pateikiama kaip raudonos spalvos įstrižai perbraukta „D“ raidė 13 laukelyje (pvz., užklijuojant lipduką)?“
Dėl prejudicinio klausimo
31 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2006/126 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei, pagal šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą priėmusiai sprendimą, kuriuo atsisakoma pripažinti kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą dėl šio pažymėjimo savininko pažeidimų, padarytų laikinai būnant pirmosios valstybės narės teritorijoje po to, kai šis pažymėjimas buvo išduotas, draudžiama į šį pažymėjimą taip pat įtraukti pastabą apie draudimą šiam savininkui vairuoti šios valstybės teritorijoje, nors jis joje neturi įprastinės gyvenamosios vietos, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 12 straipsnio pirmą pastraipą.
32 Šiuo klausimu primintina, kad 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Aykul (C‑260/13, EU:C:2015:257) 71 punkte Teisingumo Teismas nusprendė: Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad pagal jas nedraudžiama valstybei narei, kurios teritorijoje kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas laikinai gyvena, atsisakyti pripažinti šio vairuotojo pažymėjimo galiojimą dėl savininko pažeidimų, padarytų jos teritorijoje jau išdavus šį vairuotojo pažymėjimą, dėl ko pagal pirmosios valstybės narės teisę savininkas būtų netinkamas vairuoti motorines transporto priemones.
33 Be to, iš šio sprendimo 59 ir 60 punktų matyti, kad įprastinės gyvenamosios vietos valstybė narė pagal Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 2 dalį, kuri atitinka Direktyvos 91/439, pakeistos Direktyva 2006/126, 8 straipsnio 2 dalį, turi teisę imtis kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo priemonių, kurios turi poveikį visose valstybėse narėse. Vis dėlto pagal Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą valstybei narei, kuri nėra įprastinės gyvenamosios vietos valstybė narė, pagal savo nacionalinę teisę dėl anksčiau kitoje valstybėje narėje vairuotojo pažymėjimą gavusio savininko jos teritorijoje padarytų pažeidimų leidžiama tik taikyti priemones, kurių taikymo sritis apsiriboja jos teritorija, o poveikis – atsisakymu joje pripažinti šio pažymėjimo galiojimą.
34 Taigi pagal Direktyvą 2006/126 nedraudžiama, kad valstybė narė, kurioje būnama laikinai, kaip antai Vokietijos Federacinė Respublika pagrindinėje byloje, remdamasi nacionalinės teisės norma, kaip numatyta StVG 3 straipsnio 1 dalyje ir FeV 46 straipsnio 6 dalyje, atsisakytų pripažinti teisę naudotis asmeniui kitos valstybės narės išduotu vairuotojo pažymėjimu, atimdama šio asmens teisę vairuoti motorines transporto priemones nacionalinėje teritorijoje. Vis dėlto valstybė narė, kurioje būnama laikinai, negali į tokį vairuotojo pažymėjimą, kurio pavyzdys, kaip matyti iš Direktyvos 2006/126 1 straipsnio 1 dalies, siejamos su šios direktyvos 16 konstatuojamąja dalimi, šioje direktyvoje suderintas ir yra plastiko kortelės pavidalo, įtraukti tokios pastabos apie draudimą vairuoti jos teritorijoje, kaip nurodyta FeV 47 straipsnio 2 dalyje.
35 Iš tiesų reikia konstatuoti, kad Direktyvoje 2006/126 įtvirtintos išsamios taisyklės dėl valstybių narių kompetencijos išduoti vairuotojo pažymėjimą, dėl jo pakeitimų ir galimų įrašų jame.
36 Iš šių taisyklių matyti, kad tiek vairuotojo pažymėjimo išdavimas ir vėlesni jo pakeitimai, tiek jame esantys įrašai priklauso išimtinei šio pažymėjimo savininko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės kompetencijai.
37 Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnio 1 dalies e punkte ir 3 dalies b punkte, 11 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse, taip pat jos I priedo 3 punkto trečio sakinio a papunkčio 13 ir 14 pozicijose bei 4 punkto a papunktyje išsamiai reglamentuotos situacijos, kai ši valstybė narė turi kompetenciją išduoti ar naujai išduoti, atnaujinti ar pakeisti vairuotojo pažymėjimą arba daryti jame įrašus.
38 Nors įprastinės gyvenamosios vietos valstybė narė paprastai yra valstybė narė, kurioje buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, valstybė narė, į kurią vairuotojo pažymėjimo savininkas perkėlė savo įprastinę gyvenamąją vietą po to, kai jam kurioje nors valstybėje narėje buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, kaip matyti, be kita ko, iš Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 1 dalies, taip pat gali tapti įprastinės gyvenamosios vietos valstybe nare, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą. Šios direktyvos I priedo 4 punkto a papunktis leidžia naujajai įprastinės gyvenamosios vietos valstybei narei į pažymėjimą įtraukti jam administruoti reikalingas pastabas, jeigu šio tipo pastabas ji įrašo ir savo išduodamuose pažymėjimuose ir jeigu tam yra pakankamai vietos.
39 Vis dėlto nė viena Direktyvos 2006/126 nuostata nesuteikia valstybei narei, kurioje vairuotojo pažymėjimo savininkas būna laikinai, kokios nors kompetencijos įtraukti į vairuotojo pažymėjimą įrašus, kaip numatytas, be kita ko, FeV 47 straipsnyje.
40 Kaip savo rašytinėse pastabose pabrėžė Europos Komisija, nėra jokių duomenų, kad nuostatų šiuo klausimu nebuvimas Direktyvoje 2006/126 būtų Sąjungos teisės aktų leidėjo netyčinė teisinio reguliavimo spraga, kurią reikėtų užpildyti pagal analogiją taikant šios direktyvos nuostatas, susijusias su įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės kompetencija.
41 Atvirkščiai, atsižvelgiant į išsamias Direktyvos 2006/126 nuostatas matyti, kad formalius vairuotojo pažymėjimo pakeitimus gali atlikti tik šio pažymėjimo savininko įprastinės gyvenamosios vietos valstybė narė, kad, kaip aišku iš Direktyvos 2006/126 4 ir 16 konstatuojamųjų dalių, būtų užtikrintas vienodas šia direktyva garantuojamas šio dokumento vaizdas.
42 Šiuo klausimu taip pat reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs: nors Direktyvoje 2006/126 yra tik minimaliai derinamos nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su vairuotojo pažymėjimo išdavimo sąlygomis, vis dėlto toje direktyvoje išsamiai suderinti teisę vairuoti patvirtinantys dokumentai, kuriuos valstybės narės turi pripažinti pagal jos 2 straipsnio 1 dalį (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo I, C‑195/16, EU:C:2017:815, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
43 Darytina išvada, kad tie dokumentai gali būti iš dalies keičiami tik laikantis šiuo tikslu Direktyvoje 2006/126 numatytų nuostatų.
44 Be to, konstatuotina, kad pagal Direktyvos 2006/126 15 straipsnį valstybės narės padeda viena kitai įgyvendinti šią direktyvą ir keičiasi informacija apie jų išduotus, pakeistus, naujai išduotus, atnaujintus arba atšauktus pažymėjimus, naudodamosi tam įkurtu Sąjungos vairuotojo pažymėjimų tinklu, jam pradėjus veikti.
45 Šioje nuostatoje numatyta tarpusavio pagalba leidžia užtikrinti veiksmingą sprendimo, kuriuo valstybė narė, kur laikinai būnama, pagal Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą atsisako kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkui pripažinti teisę vairuoti savo teritorijoje, vykdymą.
46 Iš tiesų tokiu atveju įprastinės gyvenamosios vietos valstybė narė laikino buvimo valstybės narės prašymu ir laikydamasi šios direktyvos I priedo 3 punkto trečio sakinio a papunkčio 13 ir 14 pozicijų bei 4 punkto a papunkčio gali įtraukti į vairuotojo pažymėjimą galimas pastabas apie draudimą vairuoti tos valstybės narės teritorijoje.
47 Be to, neatrodo, kad laikino buvimo vietos valstybė narė jos teritorijoje atliekamos kelių eismo kontrolės atveju, be kita ko, elektroninėmis priemonėmis, negalėtų patikrinti, ar suinteresuotajam asmeniui pagal šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą buvo pritaikyta teisės vairuoti šioje teritorijoje atėmimo priemonė.
48 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyva 2006/126 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei, pagal šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą priėmusiai sprendimą, kuriuo atsisakoma pripažinti kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą dėl šio pažymėjimo savininko pažeidimų, padarytų laikinai būnant pirmosios valstybės narės teritorijoje po to, kai šis pažymėjimas buvo išduotas, draudžiama į šį pažymėjimą taip pat įtraukti pastabą apie draudimą šiam savininkui vairuoti jos teritorijoje, jeigu jis joje neturi įprastinės gyvenamosios vietos, kaip ši suprantama pagal minėtos direktyvos 12 straipsnio pirmą pastraipą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų, iš dalies pakeista 2011 m. lapkričio 28 d. Komisijos direktyva 2011/94/ES, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei, pagal šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą priėmusiai sprendimą, kuriuo atsisakoma pripažinti kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą dėl šio pažymėjimo savininko pažeidimų, padarytų laikinai būnant pirmosios valstybės narės teritorijoje po to, kai šis pažymėjimas buvo išduotas, draudžiama į šį pažymėjimą taip pat įtraukti pastabą apie draudimą šiam savininkui vairuoti jos teritorijoje, jeigu jis joje neturi įprastinės gyvenamosios vietos, kaip ši suprantama pagal Direktyvos 2006/126, iš dalies pakeistos Direktyva 2011/94, 12 straipsnio pirmą pastraipą.
Parašai.